Byla 2A-863-436/2017
Dėl oficialaus testamento pripažinimo negaliojančiu, ankstesnio oficialaus testamento pripažinimo galiojančiu

1Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Algimanto Kukalio, Rūtos Palubinskaitės ir Arūno Rudzinsko (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas),

2teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo K. D. apeliacinį skundą dėl Prienų rajono apylinkės teismo 2016 m. gruodžio 12 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-25-939/2016 pagal ieškovo K. D. ieškinį atsakovei J. S., tretiesiems asmenims J. P., A. Z., notarei V. B. dėl oficialaus testamento pripažinimo negaliojančiu, ankstesnio oficialaus testamento pripažinimo galiojančiu.

3Teisėjų kolegija

Nustatė

4Ginčo esmė

5

    1. Ieškovas K. D. teismui pateiktu ieškiniu prašė pripažinti negaliojančiu oficialų testatorės D. M., mirusios ( - ), Prienų rajono I-ojo notarų biuro notarės V. B. 2015 m. birželio 18 d. patvirtintą testamentą, nuo jo sudarymo momento, pasirašytą O. A. už dėl ligos įskaitomai nepasirašančią D. M., jai prašant, liudytojų B. R., A. B. akivaizdoje; pripažinti galiojančiu testatorės D. M., mirusios ( - ), Prienų rajono I-ojo notarų biure 2008 m. lapkričio 7 d. sudarytą oficialių testamentą, nuo jo sudarymo momento.
    2. Atsakovė J. S. atsiliepimu į ieškinį prašė ieškinį atmesti.
  1. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
    1. Prienų rajono apylinkės teismas 2016 m. gruodžio 12 d. sprendimu ieškinį atmetė ir priteisė iš ieškovo K. D. atsakovei J. S. 550,00 Eur už advokato teisinę pagalbą, trečiajam asmeniui J. P. 50,00 Eur už advokato teisinę pagalbą, 45,63 Eur išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu, valstybei.
    2. Teismas nustatė, kad testatorė D. M. mirė 2015 m. birželio 22 d. 2015 m. birželio 18 d. testamentu, patvirtintu Prienų I-ojo notarų biuro notarės V. B., notarinio registro įrašas Nr.2685, ji visą savo turtą, kuris priklausys jai mirties dieną, kur jis bebūtų ir iš ko besusidės, tiek tą, kuris dabar priklauso jai arba į kurį ji dabar jau turi teises, tiek tą, kuris jai priklausys ateityje arba į kurį ateityje turės teises, paliko J. S.. Testamentą, prašant testatorei, pasirašė O. A., nes D. M. dėl ligos įskaitomai pasirašyti negalėjo, notaro bei liudytojų B. R. ir A. B. akivaizdoje. Šio testamento pagrindu pradėta paveldėjimo byla, pareiškimą apie palikimo priėmimą padavė J. S.. Mirusioji D. M. 2008 m. lapkričio 7 d. buvo sudariusi kitą testamentą, kuriuo butą, esantį Prienuose, Basanavičiaus 19-28, paliko K. D., garažą, esantį Prienuose, Rasos g.10-23, paliko J. P., visas pinigines lėšas, esančias sąskaitose Lietuvos bankuose, paliko A. Z..
    3. Byloje atlikus medicininę ekspertizę dėl testatorės sveikatos būklės testamento surašymo metu, ekspertė konstatavo, kad D. M., gim. 1930 m. vasario 3 d., mirusiai ( - ), testamento sudarymo metu 2015 m. birželio 18 d. nediagnozuotas joks psichikos sutrikimas; D. M., testamento sudarymo metu VŠĮ Prienų ligoninės slaugos skyriuje, galimai galėjo suprasti savo veiksmų esmę ir juos valdyti. Teismas vertino, kad eksperto išvada padaryta prielaidos forma, pripažįstama netiesioginiu įrodymu, tačiau toks dokumentas nepraranda savo įrodomosios galios dėl to, kad jame nėra konkrečios išvados tiriamuoju klausimu, o tik tęsiamas įrodinėjimo procesas ir prielaidos forma padarytai eksperto išvadai pagrįsti ar paneigti gali būti pateikiami atitinkamai kiti įrodymai.
    4. Testamentas buvo patvirtintas Prienų ligoninės palatoje, dalyvaujant notarei ir liudytojams bei trečiajam asmeniui J. P., kuris 17 metų pragyveno kartu su testatore. J. P. šioje byloje teisme patvirtino, kad D. M. valia buvo viską palikti atsakovei. Tretieji asmenys J. P., notarė V. B. bei liudytoja gydytoja V. M. patvirtino, kad D. M. nebuvo tokios būsenos, kad negalėjo suprasti savo veiksmų reikšmės. Liudytojai O. A., B. R., A. B. patvirtino, kad D. M. pati išreiškė valią, jog turtą palieka atsakovei. Teismas nurodė turįs pagrindą suabejoti šių liudytojų objektyvumu, nes juos pasirašyti pakvietė atsakovė. Be to, liudytoja B. R. yra atsakovės motina. Teismas sprendė, kad nors minėti liudytojai suinteresuoti bylos baigtimi, tačiau teismas neturi pagrindo visiškai nesiremti jų parodymais, nes jų parodymai dėl testatorės sveikatos būklės neprieštarauja byloje nustatytoms aplinkybėms.
    5. Teismas nevertino liudytojų gydytojos R. K., S. G., E. S., K. B. (Deltuvienės) parodymų, nes testamento sudarymo dieną jie nebendravo ir neturėjo kontakto su testatore D. M.. Teismas manė, kad būtent gydytoja V. M. nėra suinteresuota bylos baigtimi, nėra susijusi su bylos šalimi jokiais giminystės ryšiais, kaip gydytoja, testamento sudarymo dieną, apžiūrėjo D. M. ir patvirtino, jog D. M. buvo sąmoninga. Todėl ji geriausiai ir objektyviausiai galėjo apibūdinti testatorės sveikatos ir psichikos būklę. Teismas neturėjo pagrindo netikėti ne tik liudytojos V. M. parodymais, bet ir trečiojo asmens J. P. parodymais, kuris gerai pažinojo D. M.. Testatorės psichikos sutrikimų bei valios trūkumų nepastebėjo ir 2015 m. birželio 18 d. testamentą patvirtinusi notarė V. B..
    6. CK 5.35 straipsnyje įtvirtinta, kad testatorius turi teisę savo sudarytą testamentą bet kada pakeisti, papildyti ar panaikinti, sudarydamas naują testamentą arba jo nesudaryti. Esant tokiam teisiniam reguliavimui, teismas sprendė, kad neturi teisinės reikšmės ieškovo argumentai, jog nežinojo D. M. ketinimų sudaryti naują testamentą, kad būdama gyva neužsiminė, jog nori turtą palikti atsakovei, kad neaiškus ankstesnio testamento pakeitimo motyvai, nes testatorius, testamentą sudaro laisva valia, nėra ribojamas ir gali keisti anksčiau sudarytus testamentus ar surašyti naujus, nėra reikalavimo naujai surašytam testamente nurodyti jo keitimo priežastis ir motyvus, testatorius savo nuožiūra turi galimybę nuspręsti, kam po jo mirties atiteks teisė disponuoti jo likusiu turtu.
    7. Teismas sprendė, kad ieškovas nepateikė neginčijamų įrodymų, jog D. M. testamento 2015 m. birželio 18 d. sudarymo metu buvo tokios būklės, kad nesuprato savo veiksmų esmės ir negalėjo savo veiksmų valdyti, todėl testamentą pripažinti negaliojančiu nėra pagrindo (CPK 185 str.).
    8. Tais atvejais, kai testatorius dėl ligos, neraštingumo ar kitokių priežasčių negali pats pasirašyti testamento, įstatyme nustatyta galimybė už testatorių pasirašyti kitam asmeniui (CK 5.29 straipsnis, Notariato įstatymo 32 straipsnio 2 dalis). Kadangi testatoriaus parašas yra vienas svarbiausių testamento rekvizitų ir kito asmens pasirašymas už testatorių yra išimtinis, tai jis turi būti atliekamas, laikantis nustatytų sąlygų: 1) testatorius turi asmeniškai paprašyti, kad už jį pasirašytų kitas asmuo; 2) kitas asmuo turi būti veiksnus ir neturi būti įpėdinių pagal testamentą; 3) testamentas turi būti pasirašomas notaro (kito pareigūno, pagal CK 5.28 straipsnio 6 dalį įgalioto patvirtinti testamentus) ir dviejų liudytojų akivaizdoje (jie taip pat pasirašo testamentą); 4) testamente turi būti nurodyta priežastis, dėl kurios testatorius negalėjo pats pasirašyti. Negalėjimas asmeniškai pasirašyti testamento turi būti absoliutus, t. y. turi būti nustatyta, kad testatorius objektyviai negali pats pasirašyti dėl CK 5.29 straipsnyje išvardytų priežasčių.
    9. Teismas, įvertinęs bylos medžiagą, sprendė, kad nors testamento turinys buvo parengtas iš anksto notarės biure, tačiau D. M. buvo tinkamai supažindinta su testamento turiniu ir jame buvo išreikšta tikroji testatorės valia. Ieškovas nepateikė duomenų, duodančių pagrindą išvadai dėl atsakovės sąžiningumo (CPK 178 str.). Nurodytos aplinkybės teismui leido spręsti, kad 2015 m. birželio 18 d. D. M. testamentas buvo sudarytas laikantis nustatytos tvarkos, todėl jo pripažinti negaliojančiu CK 1.89, CK 5.29 straipsnio pagrindais, kaip to reikalavo ieškovas, nėra pagrindo.
  1. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai
    1. Apeliaciniu skundu ieškovas K. D. prašo Prienų rajono apylinkės teismo 2016 m. gruodžio 12 d. sprendimą panaikinti, priimti naują sprendimą ir ieškovo ieškinį patenkinti visiškai, bei priteisti visas jo turėtas bylinėjimosi išlaidas. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:
      1. Pirmosios instancijos teismas padarė nepagrįstą išvadą, kad Civilinio kodekso normos nenustato notarui pareigos kreiptis į gydytoją, jeigu testatorius gydosi ligoninėje. Todėl nėra teisiškai reikšminga, ar notarė teiravosi pas gydytoją apie testatorės sveikatos būklę, ar ne. Tačiau ieškovas su tokiu pirmosios instancijos teismo vertinimu kategoriškai nesutinka, nes pagal kasacinio teismo praktiką, sprendžiant, ar testamento formos, jos tvirtinimo tvarkos trūkumai yra pagrindas pripažinti testamentą negaliojančiu, reikalinga atsižvelgti į tai, ar dėl jų galėjo būti neišreikšta tikroji testatoriaus valia, ar, net ir nustačius tam tikrus testamento sudarymo ir tvirtinimo tvarkos pažeidimų, kitų įrodymų visuma sudaro pagrindą konstatuoti, kad testatoriaus valia atitinka sudaryto testamento turinį. Šiuo atveju, ieškovo nuomone, aplinkybės, jog testamento tekstas buvo parengtas notarės biure, o atvykus į Prienų ligoninę, notarė garsiai perskaitė testamentą, t. y. D. M. supažindino su testamento turiniu ir paklausė, ar ji sutinka, kad turtas būtų paliktas atsakovei, negali būti vertinamas kaip tikroji mirusiosios valios išraiška, nes ji buvo bejėgė, ją kankino dideli skausmai ir linktelėjimas negali būti vertintinas kaip tikrosios valios išraiška. Todėl pirmosios instancijos teismas padarė nepagrįstą išvadą.
      2. Teismas taip pat padarė nepagrįstą išvadą, kad 2015 m. birželio 18 d. D. M. testamentas buvo sudarytas laikantis nustatytos tvarkos. Teismas, priimdamas skundžiamą sprendimą visiškai nepasisakė ir nevertino ieškovo pateiktų pirmosios instancijos teismui procesinių dokumentų ir juose nurodytų motyvų, bei dėl jų visiškai nepasisakė. Teismas ieškinį atmetė netinkamai pritaikęs ir išaiškinęs įrodymų vertinimą reglamentuojančias teisės normas (CPK 178 str.). Pirmosios instancijos teismo atliktas bylos įrodymų vertinimas neatitinka Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotos teismų praktikos.
      3. Sprendžiant asmens gebėjimą tinkamai išreikšti savo valią testamento sudarymo metu, didžiausias dėmesys tenka notaro, kaip trečiojo asmens, byloje duotiems parodymams. Iš notarės pateiktų parodymų kyla pagrįstos abejonės dėl mirusiosios valios išraiškos ir akivaizdžiai pagrindžiama, kad viso mirusiosios turto palikimas atsakovei, neatitiko jos tikrosios valios, nes ji jos neišreiškė. Notarė tik išreiškė nuomonę, kad testatorė buvo socialiai orientuota, sugebėjo atsakyti į klausimus, valią išreiškė parodydama ranka ir pasakydama.
      4. Ieškovas ir byloje apklausti liudytojai R. K., S. G., V. M. nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme pateikė išsamius paaiškinimus bei patvirtino aplinkybes, pagrindžiančias ieškovo ieškinio pagrįstumą. Tačiau pirmosios instancijos teismas ieškovo paaiškinimus ir liudytojų parodymus, pagrįstus rašytiniais įrodymais, vertino netinkamai. Teismas turėjo kritiškai vertinti liudytojo A. B. paaiškinimus, nes jis negalėjo teismui konkrečiai ir neginčijamai nurodyti, kokį turtą testatorė testamentu paliko atsakovei. Jam buvo žinoma tik tai, kad atsakovei yra testamentu paliekamas butas, tačiau nei apie garažą, nei apie pinigines lėšas liudytojas neužsiminė. Tarp trečiųjų asmenų parodymų ir apklaustų byloje liudytojų parodymų yra akivaizdūs prieštaravimai dėl mirusiosios sveikatos būklės testamento sudarymo metu, kurių pirmosios instancijos teismas nepašalino ir tai lėmė nepagrįsto, todėl naikintino pirmosios instancijos teismo sprendimo priėmimą.
      5. Pirmosios instancijos teismas, priimdamas skundžiamą sprendimą, liudytojų paaiškinimus dėl mirusiosios sveikatos būklės turėjo vertinti kritiškai, nes jie su D. M. bendravo labai mažai, arba iš viso mirusiosios nematė ir apie tikrąją jos valią nieko nežinojo ir negalėjo žinoti.
      6. Mirusiosios D. M. vardu sudarytas ginčo testamentas neatitiko jos tikrosios valios, nes buvo pasinaudota bejėgiška jos būkle ir aplinkos nesuvokimu. Abejotinas yra ir notarės, tvirtinusiosios ginčo testamentą, įsitikinimas, kad testatorė ginčo testamento sudarymo metu buvo veiksni. Tuo abejoti verčia ir tai, kad būdama gyva ji niekada neužsiminė, kad nori savo turtą palikti atsakovei, apie kurios egzistavimą sužinota tik mirusiajai sudarius ginčo testamentą.
      7. Išanalizavus medicininę testatorės D. M. dokumentaciją ir įvertinus ją kartu su ekspertizės akte nurodytomis testatorės sveikatos būklės ir jos psichikos būklės įvertinimais, apibendrinus liudytojų parodymus, darytina pagrįsta išvada, kad ekspertizės akto turinys nėra prieštaringas, jo išvados nuoseklios ir išplaukiančios iš tyrimo eigos. Ekspertizės išvadoje nėra kategoriškos išvados, kad 2015 m. birželio 18 d. sandorio (testamento) sudarymo metu D. M. galimai galėjo suvokti savo veiksmų esmę.
      8. Pirmosios instancijos teismas visiškai nevertino vaistinių preparatų, kuriuos naudojo mirusioji, poveikio. Jų sudėtis turi esminės reikšmės byloje priimtam sprendimui panaikinti. Mirusiajai dėl vėžinio susirgimo ir skausmų buvo skiriami narkotiniai analgetikai „Tramadoli“. D. M. medicininiuose dokumentuose užfiksuoti duomenys apie jos sunkią somatinę būseną, skausminį sindromą, vėžinės intoksikacijos požymius, išeminę širdies ligą, krūtinės anginą, lėtinį inkstų nepakankamumą iki 2015 m. birželio 18 d., t. y. iki testamento pasirašymo, suponuoja išvadą, kad testatorė savo valią suformavo ydingai. Šioje byloje negalima suabsoliutinti tik duomenų apie D. M. psichikos ligos vertinimą.
    2. Atsiliepimu į apeliacinį skundą atsakovė J. S. prašo apeliacinį skundą atmesti, Prienų rajono apylinkės teismo 2016 m. gruodžio 12 d. sprendimą palikti nepakeistą ir priteisti iš ieškovo bylinėjimosi išlaidas. Atsiliepimas grindžiamas šiais argumentais:
      1. Apelianto abejonės dėl tikrosios mirusiosios valios, nes kaip liudytojas ant testamento pasirašyti nebuvo pakviestas mirusiosios ilgametis draugas J. P., nepagrįstos. Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad J. P. nepasirašė ant ginčijamo testamento tik dėl to, kad su savimi neturėjo asmens dokumento ir notarė negalėjo nustatyti jo tapatybės, kas yra būtina tvirtinant testamentą.
      2. Apeliaciniame skunde nepagrįstai abejojama notarės V. B. įsitikinimu dėl D. M. tikrosios valios išreiškimo. Notarė teismo posėdyje patvirtino, kad įsitikino testatorės veiksnumu ir abejonių jai dėl to nekilo. Notarė prieš sudarydama testamentą bendravo su pačia testatore, matė, kad jos bendra sveikatos būklė silpna ir iš to sprendė, jog pati testamente pasirašyti ji nesugebės. Teismui nebuvo pagrindo abejoti notarės paaiškinimais.
      3. Apelianto nurodyta aplinkybė, kad atsakovė atvežė notarę į ligoninę ir dalyvavo sudarant testamentą, nesudaro pagrindo teigti, kad ji darė įtaką testatorei. Notarė paaiškino, kad dažniausiai praktikoje testamento sudarymu, liudytojais pasirūpina tas asmuo, kieno naudai surašomas testamentas, todėl visiškai normalu, jog testatorei gulint ligoninėje stacionare, testamento sudarymą ir liudytojų dalyvavimą organizavo atsakovė.
      4. Teismas sprendime išsamiai išanalizavo visą medicininę dokumentaciją, ekspertizės aktą, įvertino ekspertės paaiškinimus ir padarė labiau tikėtiną išvadą, jog testamento sudarymo metu testatorė suprato savo veiksmų esmę bei galėjo juos valdyti. Liudytoja apklausta šeimos gydytoja S. G. patvirtino, kad abejonių dėl testatorės psichikos nebuvo, psichiatro konsultacijai nebuvo siunčiama, buvo orientuota. Nė viename dokumente nebuvo užfiksuota, kad taikyta chemoterapija galėjo turėti įtakos testatorės psichinei būsenai, be to medicininiuose dokumentuose nėra užfiksuota sąmonės, atminties, orientacijos sutrikimų.
      5. Atsakovė testatorę slaugė ligoninėje, ja rūpinosi, ne kartą vežė į gydymo įstaigą, todėl testatorė ir apsisprendė visą savo turtą palikti būtent atsakovei. Apeliaciniame skunde nepagrįstai teigiama, kad narkotiniai vaistai turėjo įtakos testatorės valiai. Ekspertė teismo posėdžio metu paaiškino, kad nemananti, jog nuskausminamųjų vaistų poveikis galėjo turėti įtakos žmogaus valiai, apsisprendimui, gebėjimui suprasti testamento esmę, turinį, padarinius.
    3. Atsiliepimu į apeliacinį skundą J. P. prašo apeliacinį skundą atmesti, Prienų rajono apylinkės teismo 2016 m. gruodžio 12 d. sprendimą palikti nepakeistą. Atsiliepimas į apeliacinį skundą grindžiamas šiais argumentais:
      1. Paskutinė D. M. valia buvo visą savo turtą palikti atsakovei. Tai patvirtina aplinkybė, jog testatorė visą savo turtą ketino palikti J. P.. Tačiau jis atsisakė, nes turi savo butą, turi kur gyventi, todėl gyvenimo draugės turtas jam nereikalingas.
      2. Testatorės būklei pablogėjus, atsakovė padėdavo nuvežti ją pas gydytojus, o paguldžius ją į ligoninę, atsakovė prie jos budėdavo naktimis, o trečiasis asmuo – dienomis. Atsakovė rūpinosi testatore kaip sau artimu žmogumi, todėl nieko keisto, kad mirusioji visą turtą paliko būtent atsakovei.
      3. Apelianto teiginiai, jog J. P. nebuvo pakviestas pasirašyti testamento kaip liudytojas, neatitinka tikrovės. Priešingai, J. P. testamento sudarymo metu buvo šalia D. M. ir norėjo pasirašyti, tačiau neturėjo pasiėmęs asmens dokumento. D. M. kalbėti nustojo tik savo mirties dieną. Testamento sudarymo dieną testatorė buvo sąmoninga, kalbėjo, tikrai viską suprato ir tikrai galėjo išreikšti savo valią. Visi medicininiai dokumentai patvirtina, kad ji nesirgo psichinėmis ligomis, todėl skaudu, kad ieškovas siekia įrodyti, jog D. M. buvo neveiksni.
      4. Ieškovas testatorės nelankė, o į Prienų ligoninę atėjo tik jai mirus. Byloje nėra įrodymų, kad ieškovas buvo atėjęs aplankyti D. M. dvi dienos iki jos mirties, jo nematė ir trečiasis asmuo, nes J. P. visą laiką buvo šalia testatorės.

6Teisėjų kolegija

konstatuoja:

7IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

8

    1. Apeliacinės instancijos teismas, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų, patikrino pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą. Neatsižvelgdamas į apeliacinio skundo ribas, apeliacinės instancijos teismas taip pat patikrino ar nėra absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų (CPK 320 straipsnis). Absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų, numatytų CPK 329 straipsnio 2 dalyje, apeliacinės instancijos teismas nenustatė.
    2. Nagrinėjamoje byloje sprendžiamas tarp šalių kilęs ginčas dėl testamento, kuris, ieškovo teigimu, neatitiko tikrosios testatoriaus valios, nes buvo pasinaudota bejėgiška jo būkle dėl sunkios ligos, pripažinimo negaliojančiu (CK 1.89 straipsnis).
    3. Įstatymo nustatyta galimybė asmeniui savo nuožiūra nuspręsti, kam po jo mirties atiteks teisė disponuoti likusiu turtu. Tokios valios išraiškos forma – testamentas, kuris apibrėžtinas kaip asmeninis, vienašalis, rašytinis, įstatymo nustatyta tvarka testatoriaus sudarytas sandoris, kurio teisinių padarinių atsiranda tik testatoriui mirus ir kuris suteikia pirmenybę paveldėti jame nurodytiems asmenims (CK 5.2 straipsnio 2 dalis). Testamentų, kaip vienašalių sandorių, sudarymui ir galiojimui taikytini bendrieji sandoriams (CK pirmosios knygos II dalis ,,Sandoriai“) ir specialieji – paveldėjimo teisės normų (CK 5.15-5.18 straipsniai, 5.28, 5.30 straipsniai, 5.35 straipsnis, kt.) – nustatyti reikalavimai. Testamento sudarymo metu testatorius turi būti veiksnus, suprasti savo veiksmų reikšmę ir jų padarinius. Testamentas, sudarytas neveiksnaus asmens, negalioja (CK 5.16 straipsnio 1 dalies 1 punktas). Pažymėtina, kad, ginčijant testamentą, galima remtis ir kitais sandorių negaliojimo pagrindais (CK 5.16 straipsnio 2 dalis), tarp jų ir tuo, kuris nustato, jog teismas gali pripažinti negaliojančiu sandorį, kuris sudarytas asmens, kuris, nors ir būdamas veiksnus, sandorio sudarymo metu buvo tokios būsenos, kad negalėjo suprasti savo veiksmų reikšmės ar jų valdyti (CK 1.89 straipsnis). CK 1.89 straipsnio pagrindu nuginčijami sandoriai priskiriami prie sandorių su valios trūkumais. Sandoris gali būti pripažįstamas negaliojančiu tik tuo atveju, kai jame išreikšta asmens valia dėl kokios nors priežasties (ligos ar kt.) neatitinka tikrosios sandorio šalies valios. Kasacinis teismas bylose dėl testamentų pripažinimo negaliojančiais yra konstatavęs, kad testamento atveju itin reikšmingas sandorio elementas – testatoriaus valia, t. y. ar testamento turinys atitinka palikėjo valią. Nagrinėdami bylas dėl testamentų pripažinimo negaliojančiais, teismai, atsižvelgdami į ieškinio pagrindu nurodytas aplinkybes, turi tirti ir vertinti, ar tam tikra įstatymo reikalaujama forma išreikšta palikėjo valia atitinka jo tikrąją valią, nes tarp vidinės testatoriaus valios ir jos išreiškimo negali būti prieštaravimų. Vertinant testatoriaus vidinės valios turinį, be kitų aplinkybių, yra reikšminga tai, ar testatorius suprato savo veiksmų reikšmę, ar pats sąmoningai suformavo savo valią ir ją autentiškai išreiškė (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. balandžio 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-190/2013).
    4. Bylų, kuriose ginčijamas mirusio testatoriaus testamentas CK 1.89 straipsnio pagrindu, nagrinėjimo ypatumas yra tas, kad testatoriaus gebėjimai suvokti savo veiksmų reikšmę ir padarinius vertinami retrospektyviai, neišklausant paties testatoriaus, paprastai pagal liudytojų parodymus ar ekspertų išvadas, priimtas remiantis medicininiuose dokumentuose išlikusiais įrašais apie testatoriaus sveikatos būklę. Savo praktikoje dėl testamento pripažinimo negaliojančiu Lietuvos Aukščiausiasis Teismas jau yra pažymėjęs, kad gerbti testatoriaus valią reikalauja gero elgesio (geros moralės) taisyklės. Ši moralinė nuostata taikant testamento sudarymo tvarką reglamentuojančias normas įgyvendinama per civilinių teisinių santykių subjektų teisinę pareigą įgyvendinant savo teises bei atliekant pareigas veikti pagal teisingumo, protingumo ir sąžiningumo reikalavimus (CK 1.5 straipsnio 1 dalis) bei įstatyme nustatytą pareigą vadovautis šiais principais ir teismui aiškinant įstatymus bei taikant juos (CK 1.5 straipsnio 4 dalis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. birželio 30 d. nutartis, priimta civilinėje byloje R. S. v. V. V. ir kt., bylos Nr. 3K-3-303/2010). Analogiška nuostata turi būti taikoma ir įrodymų vertinimui, todėl teismo išvada, kad testamento surašymo metu testatorius negalėjo suprasti savo veiksmų reikšmės ar jų padarinių, gali būti padaryta, tik tuo atveju, jei pašalinamos visos pagrįstos abejonės dėl išreikštos palikėjos valios atitikimo jos tikrajai valiai.
    5. Pasisakydamas dėl CK 1.89 normos aiškinimo ir taikymo, Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra nurodęs, kad teismai, nagrinėdami ieškinį dėl sandorio pripažinimo negaliojančiu, kai sandorį sudarė fizinis asmuo, negalėjęs suprasti savo veiksmų reikšmės, turi atsižvelgti į duomenis apie šio asmens būseną sandorio sudarymo metu ir sudaryto sandorio turinį (sandorio naudingumą ar žalingumą, pagrįstumą ir kt.). Asmens būseną, kaip juridinį faktą, gali patvirtinti teismo psichiatrinė ekspertizė, tačiau teismas privalo vertinti ir kitus įrodymus, patvirtinančius ar paneigiančius tam tikrą asmens būseną sandorio sudarymo metu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2005 m. spalio 5 d. nutartis, priimta civilinėje byloje I. K. v. V. C., bylos Nr. 3K-3-451/2005; 2009 m. birželio 29 d. nutartis, priimta civilinėje byloje M. A. K. v. V. Z. ir kt., bylos Nr. 3K-3-278/2009; 2009 m. lapkričio 4 d. nutartis, priimta civilinėje byloje B. S. S. v. S. S. ir kt., bylos Nr. 3K-3-421/2009; kt.). Taigi ekspertizės aktą teismas vertina pagal vidinį savo įsitikinimą, kaip ir kitus įrodymus, o vidinis teismo įsitikinimas dėl eksperto išvados turi susiformuoti visapusiškai, išsamiai ir objektyviai ištyrus visus byloje esančius įrodymus. Turi būti įvertinami įrodymai, kurie patvirtina ar paneigia ekspertizės akte ir išvadoje esančias aplinkybes, o atliekant šį vertinimą atsižvelgiama į visų įrodymų tikslumą, detalumą, išsamumą, patikimumą, prigimtį ir kitas svarbias aplinkybes, sudarančias pagrindą eksperto išvadą vertinti patikimu įrodymu arba priešingu atveju motyvuotai spręsti, kad eksperto išvados yra nepagrįstos ir teismas jomis kaip įrodymais nesivadovaus. Taigi ekspertizės aktas turi būti vertinamas kartu su kitais įrodymais pagal bendrąsias įrodymų vertinimo taisykles (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. lapkričio 16 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UADB ,,Ergo Lietuva“ v. H. P. B., bylos Nr. 3K-3-503/2009; 2010 m. gegužės 18 d. nutartis, priimta civilinėje byloje J. M. v. E. N., bylos Nr. 3K-3-163/2010; kt.).
    6. Apeliaciniame skunde nurodoma, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai įvertino medicininius dokumentus, ekspertizės akto išvadą, nes iš medicininių dokumentų ir eksperto išvados galima daryti išvadą, jog testatorė ginčo testamento sudarymo metu negalėjo suformuoti ir tinkamai išreikšti savo valią.
    7. Byloje esančiame Lietuvos sveikatos mokslų universiteto ligoninės Kauno klinikų filialo (toliau – Kauno klinikos) Onkologinės ligoninės 2015 m. liepos 28 d. rašte nurodyta, kad D. M. 2015 m. birželio 1 d. iš Lietuvos sveikatos mokslų universiteto ligoninės Kauno klinikų Skubios pagalbos skyriaus perkelta į Kauno klinikų Onkologinės ligoninės Konservatyviosios onkologijos skyrių detalesniam ištyrimui, diagnozės patikslinimui ir gydymui. Rašte tvirtinama, kad Skubios pagalbos priėmimo poskyryje pacientė buvo sąmoninga, orientuota laike, nustatytą formą pasirašė pati, ji sutiko su planuojama chemoterapija, kuri buvo skirta 2015 m. birželio 11 d. ir 2015 m. birželio 15 d. Pacientės gydymo filiale laikotarpiu ja rūpinosi vyras J. P.. Taip pat rašte nurodyta, kad gydymo eigoje D. M. būklė negerėjo, pacientei buvo sunku pačiai pavalgyti, apsitarnauti, todėl 2015 m. birželio 18 d. buvo suderintas perkėlimas į Prienų slaugos ligoninę (t. 1, b. l. 14).
    8. UAB „Medica klinika“ Prienų filialo 2015 m. rugpjūčio 6 d. rašte nurodyta, kad D. M. sirgo padidinto kraujospūdžio liga, jai buvo sutrikęs širdies ritmas, diagnozuotas širdies nepakankamumas, ji pastoviai vartojo vaistus, 2014 m. rugpjūčio mėnesį ligonei diagnozuotas darinys blužnyje, 2015 m. gegužės 24 d. stacionarizuota į Prienų ligoninę, kurioje gydėsi iki 2015 m. birželio 1 d., vėliau tęsė gydymą Kauno klinikų onkologijos ligoninėje, o 2015 m. birželio 18 d. perkelta į Prienų slaugos ligoninę, kurioje 2015 m. birželio 22 d. mirė. Pažymoje taip pat nurodyta, kad pacientė šeimos gydytojo nebuvo nukreipta pas psichiatrą ar psichologą. Šias aplinkybes patvirtina prie rašto pridėti šeimos klinikos medicininiai dokumentai (t. 1, b. l. 87–91, 104–120).
    9. Prienų rajono apylinkės teismas 2016 m. kovo 2 d. nutartimi byloje paskyrė mirusiosios D. M. ambulatorinę pomirtinę teismo psichiatrinę ekspertizę, tikslu nustatyti, ar testatorė testamento sudarymo dieną 2015 m. birželio 18 d. sirgo kokia nors psichikos liga ir turėjo psichikos sutrikimų, ar galėjo suvokti savo veiksmų esmę, pasekmes, juos valdyti (t. 1, b. l. 149–150). Teismo psichiatrė ekspertė S. Š. ekspertizės akte padarė išvadą, kad testamento sudarymo dieną 2015 m. birželio 18 d. D. M. nediagnozuotas joks psichikos sutrikimas ir pateikė prielaidinę išvadą, kad ji galimai galėjo suprasti savo veiksmų esmę ir juos valdyti, nes dėl testatorei diagnozuotos sunkios somatinės patologijos galimas psichinių funkcijų sulėtėjimas (t. 1, b. l. 158–160).
    10. Apelianto vertinimu, ekspertizės išvada nepatvirtina, kad testamento sudarymo dieną testatorė tikrai galėjo suprasti savo veiksmų esmę ir juos valdyti, nes ekspertė padarė tik tokią prielaidą.
    11. CPK 212 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad išsiaiškinti nagrinėjant bylą kylančius klausimus, reikalaujančius specialių mokslo, medicinos, meno, technikos ar amato žinių, teismas gali skirti ekspertizę ir, atsižvelgdamas į dalyvaujančių byloje asmenų nuomonę, paskirti ekspertą arba pavesti atlikti ekspertizę kompetentingai ekspertizės įstaigai. Prireikus gali būti skiriami keli ekspertai ar ekspertų komisija.
    12. Pagal CPK 218 straipsnį eksperto išvada teismui neprivaloma ir įvertinama pagal vidinį teisėjo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu byloje esančių įrodymų ištyrimu. Tačiau teismo nesutikimas su eksperto išvada turi būti motyvuojamas bylos sprendime arba nutartyje.
    13. CPK 185 straipsnis nustato, kad jokie įrodymai nėra teismui privalomi, neturi iš anksto nustatytos galios (išskyrus įstatyme nustatytą išimtį – oficialiuosius įrodymus (CPK 197 straipsnio 2 dalis) ir vertinami pagal teismo vidinį įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu byloje esančių įrodymų ištyrimu. Šis reikalavimas taikomas ir eksperto išvados įvertinimui (CPK 218 straipsnis), ji neturi didesnės įrodomosios galios nei kiti įrodymai byloje.
    14. Kasacinio teismo praktikoje dėl CPK 218 straipsnio taikymo išaiškinta, kad ekspertizės akte esantys duomenys pagal jų objektyvumą dėl prigimties ir gavimo aplinkybių paprastai yra patikimesni negu duomenys, esantys kituose įrodymų šaltiniuose, tačiau, nepaisant to, eksperto išvada turi būti įvertinta pagal CPK 185 straipsnyje išdėstytas įrodymų vertinimo taisykles. Taigi turi būti įvertinti visi įrodymai, kurie patvirtina ar paneigia ekspertizės akte ir išvadoje esančias aplinkybes, o atliekant vertinimą atsižvelgiama į tų įrodymų tikslumą, detalumą, išsamumą, patikimumą, prigimtį ir kitas svarbias aplinkybes, sudarančias pagrindą eksperto išvadą vertinti kaip patikimą įrodymą arba priešingu atveju motyvuotai spręsti, kad eksperto išvados yra nepagrįstos ir teismas jomis kaip įrodymais nesivadovaus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. birželio 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-308-248/2016).
    15. Eksperto išvada, kuria suformuluotas kategoriškas atsakymas į teismo pateiktą klausimą, pripažįstama tiesioginiu įrodymu. Eksperto išvada, padaryta prielaidos forma, pripažįstama netiesioginiu įrodymu, tačiau toks dokumentas nepraranda savo įrodomosios galios dėl to, kad jame nėra konkrečios išvados tiriamuoju klausimu, o tik tęsiamas įrodinėjimo procesas ir prielaidos forma padarytai eksperto išvadai pagrįsti ar paneigti gali būti pateikiami atitinkami kiti įrodymai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. sausio 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-20/2007).
    16. Pagrindas atmesti kaip įrodymą eksperto išvadą ar jos dalį gali būti paties ekspertizės akto trūkumai: ekspertizės akto turinys prieštaringas, išvados neišplaukia iš tyrimo eigos, neįvertinti tam tikri reikšmingi faktoriai, išvada pateikta dėl to, dėl ko tyrimas nedarytas arba atliktas neišsamiai, ir kitais panašiais atvejais, kai kyla pagrįstų abejonių dėl ekspertinio tyrimo eigos ir rezultatų; taip pat faktų, keliančių abejonių dėl eksperto nešališkumo, kvalifikacijos ar kompetencijos, paaiškėjimas ir kt. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. lapkričio 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-469/2011; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2017 m. sausio 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-93-916/2017).
    17. Pirmosios instancijos teismas byloje įvertino ne tik eksperto išvadą, bet ir visus kitus byloje surinktus įrodymus, išklausė liudytojų paaiškinimus. Tik tuomet teismas padarė išvadą, kad byloje nėra neginčijamų įrodymų, jog D. M. testamento 2015 m. birželio 18 d. sudarymo metu buvo tokios būklės, kad nesuprato savo veiksmų esmės ir negalėjo savo veiksmų valdyti.
    18. Apeliacinės instancijos teismas, patikrinęs civilinėje byloje surinktą medžiagą apeliaciniame skunde išdėstytų motyvų kontekste, sutinka su pirmosios instancijos teismo išvadomis ir pakartotinai teismo nustatytų aplinkybių ir ištirtų įrodymų neanalizuoja. Teismų praktikoje laikomasi nuostatos, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą. Apeliacinės instancijos teismo pareiga motyvuoti savo procesinį sprendimą yra apibrėžiama kaip pareiga atsakyti į pagrindinius (esminius) bylos faktinius ir teisinius aspektus, turinčius esminę reikšmę bylai teisingai išnagrinėti. Apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. kovo 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-38/2008; 2010 m. birželio 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-252/2010; 2010 m. kovo 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-107/2010).
    19. Ginčijamas 2015 m. birželio 18 d. testamentas buvo sudaromas į ligoninę atvykus notarei. Notarė, būdama valstybės įgaliotas asmuo, atliekantis Notariato įstatymo nustatytas funkcijas, užtikrinančias, kad civiliniuose teisiniuose santykiuose nebūtų neteisėtų sandorių ir dokumentų (Notariato įstatymo 2 straipsnio 1 dalis), privalo įsitikinti testatorės veiksnumu (Notariato įstatymo 31, 48 straipsniai). Iš liudytojų ir notarės paaiškinimų matyti, kad notarė atvykusi į ligoninę bendravo su testatorę gydžiusia gydytoja, su pačia testatore, taip siekdama įsitikinti jos veiksnumu ir tikrąja valia. Atlikusi šiuos veiksmus, notarė nuvyko į savo kontorą paruošti testamento teksto. Grįžusi į Prienų slaugos ligoninę ir pakvietusi liudytojus, atsakovę, notarė paprašė testatorės nurodyti, kam ji palieka turtą. Testatorė kurį laiką dėl sunkios sveikatos būklės patylėjusi ištarė būtent atsakovės vardą, nurodė, kad sutinka su notarės garsiai perskaitytu testamento tekstu. Liudytojai, dalyvavę sudarant testamentą, taip pat patvirtino, kad jiems nekilo abejonių, jog testatorė suprato testamento turinį, jį sudarė laisva valia. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad būtent šie asmenys – notarė, gydytojai, liudytojai su testatore bendravo tiesiogiai testamento sudarymo dieną, jie pripažino, jog testatorė dėl ligos sunkiai kalbėjo, jautėsi blogai, tačiau nekilo abejonių dėl testatorės galėjimo suprasti savo veiksmų reikšmę, nes ji elgėsi sąmoningai ir savo valią palikti visą turtą atsakovei išreiškė pati. Šias aplinkybes patvirtino ir testatorės ilgametis gyvenimo draugas, trečiasis asmuo J. P., kuris tiek savo procesiniuose dokumentuose, tiek teismo posėdžio metu nurodė tas pačias aplinkybes, jog testatorės valia buvo palikti visą savo turtą būtent atsakovei.
    20. Be to, nustatyta, kad atsakovė iki pat testatorės mirties rūpinosi ja, vežiojo į gydymo įstaigas, budėjo prie jos ligoninėse, padėdavo jai pavalgyti ir apsitarnauti. Tuo tarpu, apeliantas testatorės ligoninėse nelankė, atvyko į ligoninę tik po jos mirties. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad testatoriaus gebėjimai suprasti savo veiksmų reikšmę gali būti įrodinėjami įvairiomis įrodinėjimo priemonėmis, pvz., liudytojų parodymais, gydytojų išrašais ir pan. Todėl visi byloje esantys duomenys privalo būti teismo ištirti ir įvertinti (CPK 185 straipsnis). Taigi, byloje esančių įrodymų visuma patvirtina sąlyginę ekspertizės išvadą, kad testatorė 2015 m. birželio 18 d. testamento sudarymo metu galėjo suprasti savo veiksmų esmę ir juos valdyti, todėl šia išvada nesivadovauti nėra jokio pagrindo.
    1. Pažymėtina, kad siekiant nuginčyti testamentą, kaip sudarytą savo veiksmų reikšmės negalėjusio suprasti ir jų valdyti asmens, turi būti nustatyta medicininių ir juridinių kriterijų sutaptis. Pirmosios instancijos teismo ištirti įrodymai patvirtina, kad nagrinėjamoje byloje nėra prieštaravimų tarp nustatytų juridinių kriterijų ir medicininių kriterijų. Be to, visi paminėti kriterijai patvirtina ir ekspertizės išvadą. Taigi tam, kad būtų galima daryti išvadą, jog asmuo testamento sudarymo metu negalėjo suprasti savo veiksmų reikšmės ir jų valdyti, yra būtina tai patvirtinanti įrodymų visuma. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, nagrinėjamoje byloje nustatytų įrodymų pakanka išvadai, kad testatorė testamento sudarymo metu 2015 m. birželio 18 d. suprato savo veiksmų esmę ir galėjo juos valdyti, padaryti, nes įrodymų visuma patvirtina, jog mirusioji D. M. suprato savo veiksmus ir sudarytame testamente išreikšta tikroji testatorės valia.
    2. Minėta, kad pagal kasacinio teismo praktiką bylose dėl testamento pripažinimo negaliojančiu lemiamą reikšmę turi testatoriaus tikroji valia, kuri yra gerbtina, o testamento pripažinimas negaliojančiu yra laikytina ultima ratio (paskutinė) priemone.
    3. Esant nustatytoms aplinkybėms, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino byloje esančių įrodymų visumą, jų pakankamumą, sąsajumą, leistinumą, patikimumą ir įrodomąją reikšmę nepažeisdamas įrodymų vertinimo taisyklių (CPK 177, 185 straipsniai), vadovavosi CPK 185 straipsnio 1 dalyje nustatytomis taisyklėmis ir nustatė, todėl padarė teisėtą ir pagrįstą išvadą, kad byloje surinktų įrodymų visuma yra pakankama patvirtinti faktui, jog testamento sudarymo dieną testatorė D. M. suprato savo veiksmų reikšmę, o ginčijamas testamentas buvo sudarytas ir jame išreikšta tikroji palikėjos valia, todėl proceso teisės normų nepažeidė, nuo kasacinio teismo suformuotos praktikos nenukrypo, todėl sprendžia, kad skundžiamas Prienų rajono apylinkės teismo 2016 m. gruodžio 12 d. sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas, jis paliekamas nepakeistas, o ieškovo K. D. apeliacinis skundas atmetamas kaip nepagrįstas (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

9Dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo.

    1. Šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtos bylinėjimosi išlaidos priteistinos iš antrosios šalies (CPK 93 straipsnio 1 dalis). Byloje esantys duomenys patvirtina, kad atsakovė J. S. apeliacinės instancijos teisme turėjo 600,00 Eur teisinės pagalbos išlaidų už atsiliepimo į apeliacinį skundą surašymą, todėl ši suma priteistina iš ieškovo K. D. (CPK 93 straipsnio 1 dalis) turėtas bylinėjimosi išlaidas apeliacinės instancijos teisme.

10Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 93 straipsniu, 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Nutarė

11Prienų rajono apylinkės teismo 2016 m. gruodžio 12 d. sprendimą palikti nepakeistą.

12Priteisti iš ieškovo K. D. (a. k. ( - ) atsakovei J. S. (a. k. ( - ) 600,00 Eur (šešis šimtus eurų 00 ct) teisinės pagalbos išlaidų, turėtų apeliacinės instancijos teisme.

13Nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.

Ryšiai