Byla 2-2731-392/2016
Dėl žalos atlyginimo

1Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjas Virginijus Kairevičius, sekretorė Rūta Morkūnaitė, dalyvaujant ieškovo atstovui A. K., atsakovo VĮ „Indėlių ir investicijų draudimas“ atstovei V. I., BAB bankas „Snoras“ atstovui O. K., viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjęs civilinę bylą pagal ieškovo V. G. ieškinį atsakovams VĮ „Indėlių ir investicijų draudimas“ ir BAB bankui „Snoras“ dėl žalos atlyginimo,

Nustatė

2ieškovas V. G. kreipėsi į teismą su ieškiniu atsakovams VĮ „Indėlių ir investicijų draudimas“ ir BAB bankui „Snoras“ dėl žalos atlyginimo, prašydamas teismo: 1) pripažinti 2011-03-07 obligacijų pasirašymo sutartį Nr. ( - ) bei 2011-07-22 obligacijų pasirašymo sutartį Nr. ( - ) negaliojančiomis; 2) priteisti iš VĮ „Indėlių ir investicijų draudimas“ 259.876,30 Lt žalos atlyginimo bei 5 (penkių) procentų dydžio metines palūkanas nuo priteistos sumos už laikotarpį nuo bylos iškėlimo iki teismo sprendimo visiško įvykdymo dienos; 3) priteisti po 22.000 Eur atitinkančią sumą litais už kiekvieną pasirašytą sutartį (jei teismas konstatuotų, kad sudarytos obligacijų pasirašymo sutartys yra teisėtos ir neapdraustos); 4) priteisti patirtas bylinėjimosi išlaidas.

3Teismo posėdžio metu ieškovo atstovas visus ieškovo argumentus, išdėstytus procesiniuose dokumentuose, palaikė ir prašė ieškinį tenkinti.

4Ieškovas procesiniuose dokumentuose nurodė, kad nuo 2008 metų iki AB banko „Snoras“ nacionalizavimo 2011-11-26 ieškovas buvo nuolatinis banko klientas. Pagal dvi terminuotųjų indėlių sutartis banke laikė indėlius. Bankinių palūkanų pagal abi terminuotųjų indėlių sutartis iš banko neimdavo, o indėlių sutartis pastoviai prasitęsdavo. Ieškovas 2011-03-07 atvyko į AB banką „Snoras“ prasitęsti terminuotojo indėlio sutarties (indėlio suma buvo 165.265,12 Lt), šio banko Alytaus filialo vadybininkė D. M., veikianti pagal banko prezidento įsakymą, paaiškino, kad prasitęsti terminuotąjį indėlį yra nenaudinga, kadangi labai ženkliai sumažėjo banko palūkanos mokamos už terminuotuosius indėlius ir naudingiau sudaryti neprofesionalaus kliento obligacijų pasirašymo sutartį. Ieškovui buvo pateikta jau paruošta pasirašyti obligacijų sutartis Nr. ( - ) ir paaiškinta, kad obligacijų sutartis pagal savo juridinę galią yra tolygi terminuotojo indėlio sutarčiai. Taip pat buvo paaiškinta, kad obligacijos yra apdraustos Lietuvos Respublikos įstatymų numatyta tvarka ir sąlygomis VĮ „Indėlių ir investicijų draudimas“. Kartu buvo pateiktas pasirašyti klientų patvirtinimo ir pasirinkimo dokumentas. Ieškovas buvo supažindintas su šio dokumento sutarties 3 straipsniu, kad ieškovui yra žinoma apie tai, jog obligacijos kaip ir terminuotieji indėliai yra apdrausti. Ieškovas, būdamas įsitikinęs, kad obligacijos yra visiškai saugios ir apdraustos, pasirašė obligacijų sutartį, pagal kurią buvo nustatyta 4 procentų metinė palūkanų norma. Tą pačią dieną už įsigytas obligacijas bankui buvo pervesta 165.265,12 Lt suma, kuri buvo ieškovo terminuotojo indėlio sąskaitoje.

52011-07-22 pasibaigus kitai terminuotojo indėlio sutarčiai (indėlio suma 88.289,67 Lt), ieškovui atvykus į banką prasitęsti šios sutarties, AB banko „Snoras“ Alytaus filialo vadybininkė A. P., veikianti pagal banko prezidento įsakymą, kaip ir pirmuoju atveju ieškovui paaiškino analogiškai, kad terminuotųjų indėlių palūkanų procentas yra labai mažas ir pasiūlė pasirašyti jau paruoštą obligacijų pasirašymo sutartį Nr. ( - ). Kaip ir pirmuoju atveju ieškovui buvo išaiškinta, kad obligacijų pasirašymo sutartis teisiniu požiūriu yra tolygi terminuotojo indėlio sutarčiai. Dar kartą buvo paaiškinta, kad šie indėliai yra apdrausti, kad obligacijų indėlis iki 100.000 Eur sumos yra apdraustas VĮ „Indėlių ir investicijų draudimas“. Ieškovas, būdamas įsitikinęs, kad terminuotojo indėlio sutarties pakeitimas į obligacijų pasirašymo sutartį yra visiškai saugus, ir, įstatymo nustatyta tvarka apdraustas, šią obligacijų pasirašymo sutartį patvirtino savo parašu. Taigi, pirmoji obligacijų pasirašymo sutartis įsigaliojo nuo 2011-03-21, antroji - nuo 2011-08-11. 2011-11-24 buvo atšaukta AB banko Snoras veiklos licencija. 2011-11-26 LR Vyriausybė AB banką „Snoras“ nacionalizavo, o 2011-12-07 bankui buvo iškelta bankroto byla. Abi ieškovo patvirtintos obligacijų pasirašymo sutartys liko nerealizuotos. Taigi, bendroje sumoje AB bankas „Snoras“ ieškovui skolingas 259.876,30 Lt.

6Neteisėti AB banko „Snoras“ veiksmai, ieškovo nuomone, pasireiškė tuo, kad patvirtinant obligacijų pasirašymo sutartis ieškovas buvo suklaidintas ir apgautas, kadangi pastarajam buvo klaidingai paaiškinta, kad ieškovo obligacijos yra visiškai apdraustos įstatymo nustatyta tvarka iki 100.000 Eur sumos. Taip pat ieškovui buvo klaidingai nurodyta, kad pastarasis gaus didesnes palūkanas negu pagal terminuotuosius indėlius, nors į banką atvyko su nuostata nepatvirtinti savo parašu jokių obligacijų pasirašymo sutarčių, bet pratęsti terminuotuosius indėlius. Ieškovas nurodo, kad AB banko „Snoras“ vadovybei kaip ir kitiems šio banko darbuotojams buvo gerai žinoma šio banko finansinė padėtis. Priežastinis ryšys tarp neteisėtų AB banko „Snoras“ veiksmų ir atsiradusios žalos, ieškovo nuomone, yra akivaizdus, kadangi jei nebūtų klaidingai ir apgaulingai išaiškintos obligacijų sutarčių pasirašymo sąlygos, nebūtų atsiradusi ir 259.876,30 Lt žala. Taigi, ieškovo nuomone, pastarajam padaryta žala atsirado banko darbuotojams veikiant tiesiogine tyčia.

7Atsakovas BAB bankas „Snoras“ atsiliepimu prašo teismo ieškinį atmesti. Nurodo, kad atsakovas nesutinka su ieškiniu. Atsakovo nuomone, ieškovas, pareiškęs šį ieškinį elgiasi nesąžiningai, piktnaudžiauja savo teisėmis, t. y. siekia pažeisti atsakovo kreditorių reikalavimų tenkinimo eiliškumo principą bei per indėlių draudimo institutą susigrąžinti į banko išleistas finansines priemones (obligacijas) investuotas lėšas. Kaip matyti iš ieškovo mokėjimo sąskaitos Nr. ( - ) išrašo, ieškovas įvykdė obligacijų sutartis apmokėdamas už įsigyjamas obligacijas, atitinkamai 165.265,12 Lt ir 88.289,67 Lt, kas, atsakovo nuomone, laikytina sandorio patvirtinimu (CK 1.79 str. 2 d. 1 p.). Be to, ieškovas 2012-01-09 teikdamas kreditoriaus reikalavimą savo reikalavimą kildina iš obligacijų (2, 3.1, 5 p.), o ne iš terminuotojo indėlio. Šios aplinkybės rodo, kad ieškovas patvirtino obligacijų sutartis. Nėra pagrindų, dėl kurių ginčo sandoriai galėtų būti pripažinti negaliojančiais, kaip sudaryti dėl suklydimo ar apgaulės.

8Ieškovas savo reikalavimus iš esmės grindžia tuo, kad ginčo sutarčių sudarymo metu banko darbuotojos nurodė, kad obligacijos taip pat yra draudžiamos kaip ir indėliai. Ieškovas taip pat nurodo, kad jis suklydo/buvo apgautas dėl ieškovo su banku sudarytuose sandoriuose nurodytos klaidingos informacijos, dėl kurios ieškovui susidarė klaidingas įspūdis, kad jo įsigytos finansinės priemonės (obligacijos) yra apdraustos indėlių draudimu. Atsakovas nurodo, kad ieškinio teiginiai yra deklaratyvūs, neparemti jokiais įrodymais ir neturi nieko bendro su obligacijų platinimo

9AB banke „Snoras“ praktika.

10Atsakovo nuomone, aiškinantis, ar ieškovas suklydo ar buvo apgautas, sudarydamas ginčo sutartis, svarbu, visų pirma, nustatyti tikruosius ieškovo ketinimus. Atsakovo įsitikinimu, ginčo sutarčių sudarymo metu ieškovo valia buvo nukreipta iš esmės tik į didesnės finansinės naudos gavimą, ką patvirtina pats ieškovas. Atsakovas atkreipia dėmesį, kad pirmos ginčo sutarties sudarymo metu (2011-03-07) bankas už 12 mėn. indėlį siūlė 2,20 proc. metines palūkanas, o antros ginčo sutarties sudarymo metu (2011-07-22) - 1,90 proc. metines palūkanas. Tuo tarpu, obligacijų sutartyse nustatytos, atitinkamai 4 ir 5 proc. metinės palūkanos (1.4 p.), kurios pirmu atveju beveik 2 kartus, o antruoju - daugiau nei 2 kartus didesnės nei nurodytos terminuotojo indėlio palūkanos. Taigi, ieškovas pasirinko akivaizdžiai pelningesnius variantus. Be to, analizuojant ieškovo turėtų terminuotojo indėlio sutarčių sudarymo ir pratęsimų istorijas matyti, kad ieškovas indėlio sutartis sudarydavo/pratęsdavo 6 dienoms, 3, 6 ir 9 mėn. terminui. Tuo tarpu, obligacijų sutarčių terminai (1 m.) rodo aiškią ieškovo valią įsigyti būtent obligacijas, t. y. ieškovas negalėjo suklysti dėl sudaromų sandorių esmės, pvz., manydamas, kad sudaro terminuotojo indėlio sutartis arba tęsia banke turėtų indėlių terminus. Juo labiau pats ieškovas nurodo, kad banko darbuotoja jam pasiūlė įsigyti būtent obligacijas. Atsakovas papildomai pažymi, kad obligacijų sutarčių sudarymo metu už 6 dienų, 3, 6 ir 9 mėn. indėlius bankas siūlė vos nuo 0,25 iki 2,20 proc. palūkanas. Skirtumas lyginant su palūkanomis, kurias bankas įsipareigojo mokėti už ieškovo įsigytas obligacijas, yra ženklus. Ieškovui, kaip apdairiam, protingam ir rūpestingam asmeniui bei patyrusiam indėlininkui, turėjo kilti klausimų dėl palūkanų už terminuotuosius indėlius ir obligacijas skirtumo. Nesiaiškindamas, kodėl už du tapačius produktus bankas siūlo skirtingas palūkanas, nesiaiškindamas galimų su didesnę finansinę grąžą susijusių rizikų, ieškovas pasirinko akivaizdžiai pelningesnį produktą - obligacijas. Kadangi ieškovas abiem ginčytinais atvejais puikiai suprato sudarantis iš esmės kitą sandorį, todėl būdamas apdairiu ir atidžiu galėjo ir turėjo labiau pasidomėti apie įsigyjamas obligacijas. Kitaip tariant, ieškovas, priimdamas galutinį sprendimą dėl ginčo sutarčių sudarymo, vadovavosi išimtinai galimybe gauti didesnę finansinę grąžą, o tai reiškia, kad jis pasielgė lengvabūdiškai ir neapdairiai. Taigi, siekdamas nurodytų tikslų ieškovas investavo savo lėšas į obligacijas. Toks ieškovo elgesys nėra adekvatus atidaus, atsargaus ir rūpestingo asmens elgesio standartui.

11Be to, vertinant ieškovo elgesį po ginčo sutarties sudarymo, atsakovas nurodo tai, kad pirmoji obligacijų sutartis buvo sudaryta 2011-03-07, t. y. prieš 8 mėnesius iki draudžiamojo įvykio datos (2011-11-24), o ieškinį atsakovui ieškovas pateikė praėjus daugiau nei keturiems metams ir tik po to, kai bankas buvo pripažintas nemokiu. Per šį laiko tarpą arba bent jau iki draudžiamojo įvykio ieškovas, atsakovo nuomone, turėjo pakankamai laiko išsamiai susipažinti su pasirašytais ir kitais banko pateiktais dokumentais (ko galima būtų tikėtis iš protingo, apdairaus ir rūpestingo žmogaus), pasikonsultuoti su specialistais, bei pareikšti bankui reikalavimą, analogišką pateiktam šioje byloje, dar iki draudžiamojo įvykio.

12Ieškovas teigia, kad jis suklydo/buvo apgautas dėl esminių ginčo sandorių aplinkybių anot ieškovo tokia aplinkybe laikytina tai, kad obligacijoms negalioja indėlių draudimas pagal Lietuvos Respublikos indėlių ir įsipareigojimų investuotojams draudimo įstatymą (toliau - IĮIDĮ). Ieškovas suklydo/buvo apgautas dėl to, kad banko darbuotojos apie tai jo neįspėjo, neinformavo apie investavimo į obligacijas rizikas ir netgi teigė, kad obligacijos yra valstybės apdraustos indėlių draudimu, todėl ieškovas įsivaizdavo, kad jo įgytos obligacijos yra apdraustos indėlių draudimu. Tokia ieškovo pozicija, atsakovo nuomone, yra visiškai nepagrįsta vien dėl to, kad obligacijų sutartyse apskritai nėra jokių sąlygų, reglamentuojančių obligacijų (ne)draudimą. Todėl akivaizdu, kad bet kuris rūpestingas, atidus, apdairus asmuo nesant sandoryje, kurį ketina sudaryti, jam ypatingai svarbios (esminės) informacijos, būtų plačiau pasidomėjęs apie sudaromą sandorį, pareikalautų daugiau jam aktualios informacijos. Kaip galima suprasti iš ieškinio, ieškovas nepasidomėjo dėl tokios ypač aktualios informacijos, todėl toks ieškovo elgesys sudarant ginčo sandorius negali būti laikomas atitinkančiu rūpestingo, atidaus, apdairaus asmens elgesio standartą. Akivaizdu, kad aplinkybė dėl ieškovo įsigytų obligacijų draudimo iškilo ne ginčijamų sutarčių sudarymo metu, bet žymiai vėliau - iš esmės tik ieškovui pareiškus šį ieškinį. Ieškovo reikalavimų dirbtinumą patvirtina ta aplinkybė, kad 2012-01-09 kreditoriaus reikalavime ieškovo reikalavimas aiškiai apibūdintas (2, 3.1, 5 p.), kaip kylantis būtent iš obligacijų bei nė žodžiu neužsiminama, kad ieškovas suklydo ar buvo apgautas. Taigi, konstatuoti ieškovo suklydimo dėl esminių sandorio faktų, egzistavusių obligacijų sutarčių sudarymo metu, arba apgaulės, šioje byloje nėra faktinio pagrindo. Pareiga įrodyti, kad pagal obligacijų sutartis įsigytų obligacijų draudimas ieškovui buvo esminė sąlyga, nesant, kaip minėta, obligacijų sutartyse sąlygų, reglamentuojančių obligacijų draudimą ar nedraudimą, tenka ieškovui (CPK 178 str.), tačiau tokių įrodymų ieškovas nėra pateikęs.

13Atsakovas papildomai pažymi, kad bankas visose klientų aptarnavimo vietose platino obligacijų emisijoms skirtas informavimo skrajutes. Obligacijų emisijoms skirtose skrajutėse buvo aiškiai nurodyta: „Prieš priimdami sprendimą investuoti, būtinai susipažinkite su interneto svetainėje www.snoras.lt paskelbtomis banko SNORAS obligacijų emisijos galutinėmis sąlygomis, Baziniu prospektu ir jame aprašytais rizikos veiksniais, įvertinkite, ar Jums ši rizika priimtina“. Ieškovo susipažinimą su rizikomis, kylančiomis investuojant, taip pat patvirtina ieškovo parašas aptarnavimo sutarties „Kliento patvirtinimai ir pasirinkimai“ dalyje, kurioje ieškovas patvirtina gavęs apibendrintą finansinių priemonių pobūdžio ir joms būdingos rizikos aprašymą. Be to, sudarydamas su banku aptarnavimo sutartį ieškovas taip pat pasirašytinai patvirtino, kad gavo ir susipažino, be kita ko, su veiksmų, kurių bankas ėmėsi siekdamas užtikrinti klientui priklausančių finansinių priemonių ir piniginių lėšų saugumą aprašymo santrauka, įskaitant santraukos forma pateikiamą indėlių ir įsipareigojimų investuotojams draudimo sistemos, taikomos banko atžvilgiu atsižvelgiant į jo vykdomą veiklą Lietuvos Respublikoje ar kitoje valstybėje narėje, aprašymą. Atsakovas pažymi, kad sudarydami obligacijų pasirašymo sutartis banko darbuotojai vadovaudavosi 2008-02-08 obligacijų platinimo banke instrukcija, pagal kurios 43 p. prieš sudarant sutartį pasidomėdavo, ar klientas yra susipažinęs su sutarties sudarymo metu platinamos banko obligacijų emisijos sąlygomis, kurios išdėstytos prospekte ir emisijos galutinėse sąlygose. Jei klientas nebūdavo susipažinęs su emisijos sąlygomis, kliento prašymu vadybininkas išspausdindavo šiuos dokumentus iš banko interneto puslapio ir pateikdavo klientui.

14Teismo posėdžio metu atsakovo atstovas ieškinį prašė atmesti.

15Atsakovas VĮ „Indėlių ir investicijų draudimas“ atsiliepimu su ieškiniu nesutinka ir prašo teismo jį atmesti ir bylą pagal ieškovo ieškinį nutraukti. Nurodo, kad pripažinti ieškovo ir banko sudarytas obligacijų pasirašymo sutartis negaliojančiomis nėra pagrindo nei pagal CK 1.90, nei pagal CK 1.91 straipsnį. Tai, kad ginčo sutartimi įsigyjamos finansinės priemonės nėra draudžiamos indėlių draudimu, numatyta įstatyme, todėl ieškovas negali teigti buvęs suklaidintas. Be to, ieškovas negali teigti, kad bankas jį suklaidino, neatskleisdamas visos su sandorio rizika susijusios informacijos. Atsakovas pažymi, kad ieškovas nepateikė nei vieno įrodymo, patvirtinančio, kad iki ginčo sutarčių sudarymo teiravosi ar derėjosi su banko darbuotoju tik dėl išimtinai indėlių draudimu apdraustų banko produktų. Nurodo, kad ieškovas sudarė dvi obligacijų pasirašymo sutartis pusmečio laikotarpyje. Jeigu ieškovas būtų suklydęs, pasirašydamas 2011-03-07 sutartį, neabejotinai būtų ją nedelsiant ginčijęs ir jokiu būdu nesudaręs analogiškos sutarties 2011- 07-22. Tačiau analogišką sutartį po pusmečio pertraukos sudarė, kas patvirtina, kad sutarčių sąlygos ieškovui buvo priimtinos.

16Ieškovas ieškinyje taip pat nurodo, kad jam buvo paaiškinta, jog obligacijų sutartis pagal savo juridinę galią yra tolygi terminuotojo indėlio sutarčiai. Tačiau šie ieškovo teiginiai, atsakovo nuomone, nepagrįsti jokiais byloje esančiais įrodymais. Ieškovui, sudarant su banku sutartis, neabejotinai turėjo kilti klausimas, kodėl už šių sutarčių sudarymą yra mokamos ženkliai didesnės palūkanos, negu sudarant banko indėlio sutartį. Jeigu obligacijų pasirašymo sutartis nuo indėlio sutarties skirtųsi vien tik palūkanų dydžiu, t. y. už obligacijas būtų mokamos didesnės palūkanos, tai neabejotinai visi asmenys, kurie savo santaupas banke laikė pagal banko indėlio sutartį, sudarytų su banku obligacijų pasirašymo sutartis ir būtent tokia forma laikytų savo pinigus banke, gaudami už tai kur kas didesnę finansinę naudą. Kaip minėta, ginčo obligacijų sutartys savo turiniu ir forma yra visiškai skirtingos nuo indėlių sutarčių. Obligacijų pasirašymo sutartyje, kuri telpa į vieną lapą, yra 17 kartų didžiosiomis raidėmis parašytas žodis INVESTUOTOJAS. Obligacijų pasirašymo sutartyse nėra nurodyta, kad obligacijos yra draudžiamos valstybės. Tokioje situacijoje kiekvienas vidutiniškai apdairus ir rūpestingas asmuo turėjo suprasti ir suprato, kad sudaro ne indėlio, o savo pobūdžiu visiškai kitokią sutartį. Atsakovas taip pat pažymi, kad ieškovo niekas nevertė skubėti pasirašyti sutartis, jis turėjo neribotą galimybę susipažinti su sutarčių sąlygomis iki jų pasirašymo bei turėjo neribotą galimybę išsiaiškinti obligacijų esmę ir tai, kad sutartims dėl banko produktų įgijimo netaikomas analogiškas indėlių draudimui draudimas pagal IĮIDĮ. Taip pat turėjo galimybę kreiptis į teisininkus ir/ar banko darbuotojus papildomos konsultacijos. Taigi, šiuo atveju, jeigu ieškovas ir nepasidomėjo dėl sudaromų sutarčių pobūdžio ir skirtumų nuo terminuoto indėlio sutarties, tai tik ieškovas ir turi prisiimti dėl tokio savo nerūpestingo ir neapdairaus elgesio kilusias neigiamas pasekmes. Be to, byloje nėra jokių duomenų ar juos patvirtinančių įrodymų, kad banko darbuotojai būtų tyčia klaidinę ieškovą. Neprofesionalaus kliento aptarnavimo sutarties specialiojoje dalyje „Kliento patvirtinimai ir pasirinkimai“ 2 p. ieškovas patvirtino, kad gavo eilę dokumentų, finansinių priemonių pobūdžio ir joms būdingos rizikos aprašymą bei veiksmų, kurių bankas ėmėsi siekdamas užtikrinti klientų priklausančių finansinių priemonių ir piniginių lėšų saugumą, aprašymo santrauką. Ieškovas pasirašytinai patvirtino, kad visos sutarčių sąlygos su juo buvo aptartos ir paaiškintos prieš pasirašant sutartį, patvirtino, kad sutinka su sutarčių sąlygomis ir jos išreiškia ieškovo valią.

17Ieškovas savo ieškinyje įrodinėja sąlygas civilinei atsakomybei kilti. Atsakovas VĮ „Indėlių ir investicijų draudimas“ plačiau nepasisako dėl tariamų banko neteisėtų veiksmų, nors, kaip nurodyta aukščiau, atsakovo nuomone, įrodymų apie neteisėtus banko veiksmus byloje nėra. Kiek tai susiję su reikalavimais atsakovo atžvilgiu, nėra jokio pagrindo iš atsakovo priteisti žalos atlyginimą, nes nėra atsakovo civilinės atsakomybės sąlygų pagal CK 6.245-6.249 str. Atitinkamai nėra pagrindo tenkinti išvestinį reikalavimą dėl 5 procentų procesinių palūkanų priteisimo iš atsakovo. Atsakovas nėra pažeidęs IĮIDĮ 10 str. 3 d. numatytos draudimo išmokų apskaičiavimo ir išmokėjimo tvarkos. Be to, prie ieškinio nėra pridėta jokių įrodymų, kurie patvirtintų, kad ieškovas draudžiamojo įvykio dieną, t. y. 2011-11-24, laikė ieškiniu reikalaujamas pinigų sumas banke pagal banko indėlio ir (ar) banko sąskaitos sutartį. Byloje esančios obligacijų pasirašymo sutartys patvirtina tik tai, jog ieškovas buvo įsigijęs banko obligacijų. Ieškovas banke turėjo ne tik įsigijęs obligacijas, bet ir laikė lėšas pagal banko indėlio ar banko sąskaitos sutartį, už kurias po banko bankroto gavo indėlių draudimo išmoką. Atsakovas ieškovo atžvilgiu įvykdė savo pareigą ir išmokėjo indėlių draudimo išmoką už tas lėšas, kurios yra indėlių draudimo objektu.

18Teismo posėdžio metu atsakovo atstovė ieškinį prašė atmesti.

19Ieškinys atmetamas.

20Iš byloje esančių rašytinių įrodymų, nustatyta, jog ieškovas ir atsakovas BAB bankas „Snoras“ 2011-03-07 sudarė obligacijų pasirašymo sutartį Nr. ( - ), pagal kurią ieškovas įsigijo obligacijas, kurių vertė – 165.265,12 Lt (47.864,10 Eur) (b. l. 20). Ieškovas ir bankas 2011-07-22 sudarė kitą obligacijų pasirašymo sutartį Nr. ( - ), pagal kurią ieškovas įsigijo obligacijų už 88.289,67 Lt (25.570,46 Eur) (b. l. 21). Ieškovas obligacijų pasirašymo sutartyse patvirtino, kad visos sutarties sąlygos su juo buvo aptartos ir paaiškintos prieš sudarant sutartį. Taip pat ieškovas patvirtino, kad jam yra žinomos rizikos, kylančios sudarant ginčijamą sutartį (b. l. 20-21). Ieškovas su banku taip pat sudarė neprofesionalaus kliento aptarnavimo sutartį (b. l. 8-15).

21CK 1.103 str. nustatyta, kad obligacija – tai vertybinis popierius, patvirtinantis jos turėtojo teisę gauti iš obligaciją išleidusio asmens joje nustatytais terminais nominalią obligacijos vertę, metines palūkanas ar kitokį ekvivalentą arba kitas turtines teises. Teismas pažymi, jog atsakovo argumentų kontekste būtina atsižvelgti į nagrinėjamam ginčui aktualius kasacinio teismo išaiškinimus. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2015-11-17 nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr. 3K-7-602-684/2015, įvertino Europos Sąjungos Teisingumo Teismo 2015-06-25 prejudiciniame sprendime (byla Nr. C-671/13) nurodytas aplinkybes, Indėlių ir Investuotojų direktyvų bei jas įgyvendinančių nacionalinių teisės aktų (IĮIDĮ) nuostatas. Aiškindama vertybinių popierių draudimo nuo juos išleidusių emitentų nemokumo rizikos galimybes Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinė teisėjų kolegija minėtoje nutartyje nurodė, kad Investuotojų direktyva apsaugo investuotojus nuo vagystės, grobstymo ir kitokio neteisėto pasisavinimo rizikos, taip pat gali apsaugoti nuo atvejų, kai investuotojo turtas (tiek lėšos, tiek finansinės priemonės) prarandamos dėl netyčinių klaidų, nerūpestingumo ar investicinės įmonės kontrolės sistemos klaidų. Nėra pagrindo išplėsti Investuotojų direktyvos bei ją įgyvendinančio IĮIDĮ tokia apimtimi, kad šie teisės aktai apsaugotų nuo vertybinius popierius išleidusio asmens (emitento) nemokumo rizikos, kai nuostoliai atsirado ne dėl to, kad įsigyti vertybiniai popieriai (obligacijos) yra prarasti ar perleisti, o dėl emitento bankroto ir jo nulemto obligacijų nuvertėjimo, t. y. dėl nepasiteisinusios investicinės rizikos. Taigi, įgydamas obligaciją asmuo prisiima obligaciją išleidusio asmens (emitento) nemokumo riziką. Atsižvelgiant į Investuotojų direktyvos tikslus ir taikymo sąlygas, nėra pagrindo teigti, kad ši rizika būtų priskirta prie draudimo objektų, kuriems taikoma kompensavimo sistema. Kaip jau minėta, ieškovas laikosi pozicijos, kad ginčijama obligacijų pasirašymo sutartis buvo sudaryta jam suklydus bei dėl galimos atsakovo bei jo darbuotojų apgaulės, nutylint esmines sutarties sąlygas. Paminėtina, kad suklydimu laikoma klaidinga prielaida apie egzistavusius esminius sandorio faktus sandorio sudarymo metu (CK 1.90 str. 2 d.). Suklydimas turi esminės reikšmės, kai buvo suklysta dėl paties sandorio esmės, jo dalyko ar kitų esminių sąlygų arba dėl kitos sandorio šalies civilinio teisinio statuso ar kitokių aplinkybių, jeigu normaliai atidus ir protingas asmuo, žinodamas tikrąją reikalų padėtį, panašioje situacijoje sandorio nebūtų sudaręs arba būtų jį sudaręs iš esmės kitokiomis sąlygomis (CK 1.90 str. 4 d.). Suklydimas negali būti laikomas turinčiu esminės reikšmės, jeigu šalis suklydo dėl savo didelio neatsargumo arba dėl aplinkybių, dėl kurių riziką buvo prisiėmusi ji pati, arba, atsižvelgiant į konkrečias aplinkybes, būtent jai tenka rizika suklysti (CK 1.90 str. 5 d.). Kasacinio teismo praktikoje, aiškinant CK 1.90 str. taikymą, nurodyta, kad dėl suklydimo sudaryti sandoriai turi valios trūkumų; ją nulemia neteisingai suvoktos esminės sandorio aplinkybės arba netiksli valios išraiška. Esminiu laikytinas suklydimas dėl svarbių sudariusiam sandorį asmeniui aplinkybių, kurias teisingai suvokdamas sandorio jis nebūtų sudaręs (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011-11-24 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-85/2011). Vertinant, ar buvo suklysta, taikytinas protingumo kriterijus, t. y. šalies, teigiančios, kad ji suklydo, elgesys vertinamas, atsižvelgiant į apdairaus, atidaus žmogaus elgesį tokiomis pačiomis aplinkybėmis. Protingumo principas reiškia, kad, esant sutarties laisvei ir asmenų lygiateisiškumui, kiekvienas asmuo privalo pats rūpintis savo teisėmis ir pareigomis. Prieš atlikdamas bet kokį veiksmą, asmuo turi apsvarstyti galimus tokio veiksmo teisinius padarinius. Atitinkamo sandorio pagrindu šalims atsiranda teisės ir pareigos, dėl to kiekvienas asmuo, prieš sudarydamas sandorį, turi patikrinti, kokias pareigas pagal sandorį įgis, kokias – praras. Teisių ir pareigų klaidingas įsivaizdavimas negali būti pripažintas suklydimu, jeigu jis įvyko dėl sandorio šalies neapdairumo, neatidumo ar nerūpestingumo. Vertinant, ar apskritai buvo suklysta, reikia atsižvelgti į sandorio šalies amžių, išsilavinimą, sandorio sudarymo aplinkybes ir kitas svarbias aplinkybes (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011-11-24 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-85/2011; 2015-02-06 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-23-248/2015; kt.).

22Kasacinis teismas, investicinių paslaugų teikimo byloje spręsdamas, ar investuotojas buvo suklaidintas, nurodė, kad yra svarbu įvertinti, ar banko klientui pateikta informacija buvo aiški ir nedviprasmiška ir ar ja remdamasis asmuo, kuris nėra profesionalusis investuotojas, galėjo priimti sprendimą, suvokdamas galimų padarinių riziką (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013-06-28 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-381/2013). Siekiant nustatyti suklaidinimo buvimą nagrinėjamuose santykiuose, pirmiausia būtina įvertinti finansų tarpininko elgesį, t. y. nustatyti, kokias informacines pareigas jis turėjo ir kaip jas vykdė, taip pat įvertinti, ar investuotojas, atsižvelgiant į konkrečias faktines bylos aplinkybes, galėjo suklysti dėl investavimo santykių esmės (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014-06-17 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-68/2014; 2014-06-16 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-206/2014). Finansinių priemonių rinkų įstatymo (FPRĮ) 22 str. 2 d. reglamentuojama finansų tarpininko pasyvi pareiga neklaidinti investuotojo, kuri reikalauja, kad visa informacija, kurią finansų maklerio įmonė teikia klientams ir (arba) potencialiems klientams, įskaitant reklaminio pobūdžio informaciją apie įmonės veiklą ir siūlomas paslaugas, būtų teisinga, aiški ir neklaidinanti. Reklaminio pobūdžio informacija turi būti aiškiai atpažįstama. To paties straipsnio 3 dalyje įtvirtinta finansų tarpininko aktyvi pareiga atskleisti informaciją investuotojui, kuri reikalauja aiškiai ir suprantamai suteikti klientams ir potencialiems klientams visą reikalingą informaciją, kurios pagrindu jie galėtų suprasti siūlomų investicinių paslaugų ir finansinių priemonių esmę bei joms būdingą riziką ir galėtų priimti pagrįstus investicinius sprendimus. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo išaiškinta, kad FPRĮ 22 str. prasme reikiama suteikti informacija turėtų būti suprantama investuotojams, kuriems ji yra skirta, t. y. šiuo atveju neprofesionaliesiems investuotojams. Rizikos mastas yra vienas svarbiausių aspektų, kuris turi būti atskleistas neprofesionaliam investuotojui tam, kad būtų tinkamai įgyvendinta informacijos atskleidimo pareiga. Tinkamas finansinių produktų informacijos atskleidimas neprofesionaliems investuotojams lemia tinkamą produkto pasirinkimą atsižvelgiant į riziką, asmeninius poreikius ir kitus aspektus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014-06-17 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-68/2014). Ne kiekvieną kartą neteisėtą finansų tarpininko elgesį netinkamai informuojant investuotoją galima laikyti esmine aplinkybe, dėl kurios sutartis būtų pripažinta negaliojančia dėl suklydimo. CK 1.90 str. taikymui būtina nustatyti, kad asmuo suklydo arba buvo suklaidintas dėl esminių sandorio aplinkybių, kurias žinodamas sandorio tokiomis pačiomis aplinkybėmis nebūtų sudaręs. Jei iš faktinių aplinkybių matyti, kad, net ir žinodamas konkrečią informaciją, ieškovas sandorį būtų vis vien sudaręs, ieškinys dėl sandorio pripažinimo negaliojančiu remiantis suklydimu negali būti tenkinamas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014-02-17 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-68/2014).

23Byloje nėra ginčo dėl aplinkybės, jog klientas, pernelyg pasitikėdami atsakovu, nei ginčijamo sandorio sudarymo metu, nei po jo sudarymo nuodugniai nesidomėjo obligacijų pasirašymo sutarčių sąlygomis, todėl neigiamos tokio sandorio sudarymo pasekmės tenka sutartį sudariusiam ieškovui. Pažymėtina, kad Lietuvos Aukščiausiasis Teismas pasisakė, jog obligacija, kaip vertybinis popierius, yra vidutiniam vartotojui pakankamai pažįstamas finansinis produktas, kuris, vertinant istoriškai, nėra naujas ar neįprastas, todėl ieškovui turėjo būti suprantama, kad jis, kaip finansinė priemonė, nėra tapatus indėliui ir pasižymi didesniu rizikingumo laipsniu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015-11-17 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-602/2015). Minėta, kad vertinant, ar asmuo dėl sandorio suklydo, ar buvo suklaidintas (apgautas), svarbu analizuoti jo valios formavimosi procesą, todėl tam neabejotinai svarbūs yra duomenys, individualizuojantys asmenį, jo asmenines savybes, patirtį. Kaip nurodė ieškovas, pastarasis su banku buvo ne kartą sudaręs terminuotojo indėlio sutartį. Be to, 2011-03-07 sudaręs obligacijų pasirašymo sutartį Nr. ( - ), po kurio laiko šalys 2011-07-22 sudarė dar vieną obligacijų pasirašymo sutartį Nr. ( - ). Akivaizdu, kad ieškovas, ne vieną kartą sudarydamas tiek terminuotojo indėlio, tiek obligacijų pasirašymo sutartis, turėjo suvokti sudaromų sandorių esmę, t. y. jam buvo suprantama, jog yra sudaromas savo turiniu nuo terminuotojo indėlio sutarties besiskiriantis sandoris, kurio esmė – ne pinigų saugojimas ar taupymas, o investavimas. Juolab, kad pasirašytose sutartyse ieškovas įvardijamas ne kaip indėlininkas, o investuotojas. Ginčo finansinio produkto išskirtinumą atspindi ir didesnė jo finansinė grąža (mokamų palūkanų dydis). Sudarant obligacijų įsigijimo sutartį ieškovui turėjo būti žinoma, kad obligacijos yra vertybiniai popieriai, kad jos skiriasi nuo indėlio, kad joms būdingas ir kitoks rizikos laipsnis. Todėl teismas daro išvadą, kad obligacija nėra tokia sudėtinga finansinė priemonė, kurios pobūdžio ir galimos emitento nemokumo rizikos nesuprastų vidutinis vartotojas. Asmens tikėjimasis, kad sudarius rizikingą sandorį neatsiras rizikos veiksnių, dar nereiškia suklydimo dėl sudaromo sandorio esmės, o iš tokio sandorio atsiradusios neigiamos pasekmės negali būti prilyginamos suklydimui. Tuo tarpu, ieškovo argumentai, jog pastarasis suklydo/buvo apgautas dėl to, kad banko darbuotojos ne tik, kad neinformavo ieškovo apie investavimo į obligacijas rizikas, bet netgi teigė, kad obligacijos yra valstybės apdraustos indėlių draudimu, atmestini kaip nepagrįsti. Tokia ieškovo pozicija, teismo nuomone, yra visiškai nepagrįsta, kadangi anksčiau minėtose obligacijų sutartyse apskritai nėra jokių sąlygų, reglamentuojančių obligacijų draudimą, todėl akivaizdu, kad bet kuris rūpestingas, atidus, apdairus asmuo, esant konkrečios informacijos trūkumui, būtų plačiau pasidomėjęs apie sudaromą sandorį bei, žinoma, pareikalautų suteikti papildomos informacijos. Kaip jau minėta, ieškovas nei sudarant sandorius, nei po jų sudarymo nesidomėjo jokia informacija, todėl toks ieškovo elgesys, sudarant ginčo sandorius negali būti laikomas atitinkančiu rūpestingo, atidaus bei apdairaus asmens elgesio standartą.

24Kalbant apie galimą apgaulę iš banko pusės, reikėtų pažymėti, kad Lietuvos apeliacinis teismas 2013-07-02 nutartyje, priimtoje civilinėje Nr. 2A-1267/2013 nurodė, jog pirmosios instancijos teismas be pagrindo sprendė, jog ginčo sutartys buvo sudarytos ir dėl apgaulės bei pripažintinos negaliojančiomis ir CK 1.91 str. pagrindu. Byloje neįrodyta, kad bankas atliko veiksmus, kuriais tyčia siekė suklaidinti ieškovą, kad, įrašydamas į aptarnavimo sutartį nuostatas dėl atsakovo įsipareigojimų draudimo, būtų siekęs jį suklaidinti, todėl ginčo sandoriai negali būti pripažinti negaliojančiais pagal CK 1.91 str. Tokios nuomonės laikomasi ir teismų praktikoje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012-08-14 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-390/2012). Taigi, teismas konstatuoja, jog ieškovas nepagrindė bei neįrodė nė vienos iš aplinkybių, galinčių pagrįsti ginčijamo sandorio pripažinimą negaliojančiu dėl suklydimo ar apgaulės (CPK 178 str.).

25Remdamasis tuo, kas išdėstyta, teismas konstatuoja, kad pripažinti ginčijamas sutartis negaliojančiomis CK 1.91 str. pagrindu, t. y. kaip sudarytą dėl apgaulės, ar kvalifikuoti sutartis kaip sudarytas dėl suklydimo (CK 1.90 str.) nėra faktinio pagrindo, todėl ieškovo ieškinys atmetamas.

26Ieškovas savo ieškinyje formuluota alternatyvų reikalavimą, tuo atveju, jei teismas konstatuotų, kad obligacijos nėra draudžiamos indėlių draudimu, priteisti po 22 000 eurų atitinkančią sumą litais už kiekvieną pasirašytą sutartį. Tačiau obligacijų atžvilgiu negali būti taikomas ne tik indėlių draudimas, bet ir įsipareigojimų investuotojams draudimas, nes šio draudimo taikymui nėra sąlygų. Pagal 1997-03-03 Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 97/9/EB dėl investuotojų kompensavimo sistemų 2 str. 2 d. kompensacija investuotojams mokama tik pagal tuos reikalavimus, kurie kilo dėl investicinės įmonės nepajėgumo grąžinti pinigus, priklausančius investuotojams ir laikomus jų vardu ryšium su investicine veikla, arba grąžinti investuotojams jiems priklausančias finansines priemones, kurios laikomos, tvarkomos ar valdomos investuotojų vardu ryšium su investicine veikla. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2015-11-17 nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr. 3K-7-602-684/2015, kurioje, be kita ko, buvo aiškinamasi obligacijų draudimo ir išmokų išmokėjimo klausimai, pažymėjo, kad Nagrinėjamoje byloje nenustatyta, kad atsakovas negalėtų grąžinti ieškovui vertybinių popierių - jie tebėra ieškovo sąskaitoje ir atsakovo bankroto byloje yra patvirtintas finansinis ieškovo reikalavimas. Aplinkybė, kad bankrutuoja vertybinių popierių emitentas, neduoda pagrindo teigti, kad savo įsipareigojimų (grąžinti vertybinius popierius) negali vykdyti investicinė įmonė. Tai, kad nagrinėjamoje byloje vertybinių popierių emitentas ir juos platinusi investicinė įmonė (AB bankas „Snoras“) sutapo, nėra teisiškai nereikšminga ir nesudaro pagrindo išplėsti Investuotojų apsaugos direktyvos bei ją įgyvendinančio IĮDĮ tokia apimtimi, kad šie teisės aktai apsaugotų nuo vertybinius popierius išleidusio asmens (emitento) nemokumo rizikos. Ieškovas šiuo atveju nuostolių patyrė ne dėl to, kad jo įsigyti vertybiniai popieriai (obligacijos) yra prarasti ar perleisti, bet nuostoliai atsirado dėl emitento bankroto ir jo nulemto obligacijų nuvertėjimo, t. y. dėl nepasiteisinusios investicinės rizikos. Teisėjų kolegijos vertinimu, atsižvelgiant į Investuotojų direktyvos tikslus ir taikymo sąlygas, nėra pagrindo teigti, kad ši rizika būtų priskirta prie draudimo objektų, kuriems taikoma kompensavimo sistema, todėl nagrinėjamu atveju direktyvoje nurodyta draudimo išmoka (kompensacija) nemokėtina“. Šiuo konkrečiu atveju ieškovas, įsigydamas obligacijų, perdavė banko nuosavybėn pinigines lėšas mainais už įgyjamas banko obligacijas. Taigi, bankas šiuo atveju yra jam perduotų piniginių lėšų savininkas, o ne jų saugotojas, todėl ši situacija nepatenka į Investuotojų direktyvos 2 str. 2 d. Bankas nėra atsakingas už obligacijų negrąžinimą ieškovui, nes investicinė įmonė (Bankas) to negali padaryti dėl obligacijų emitento (Banko) bankroto. Todėl tokia situacija, kai investicinė įmonė negali grąžinti klientui priklausančių vertybinių popierių išskirtinai dėl emitento nemokumo (bankroto), nepatenka į Investuotojų direktyvos reguliavimo sferą (direktyvos 2 str. 2 d.) ir šios direktyvos apsauga tokiu atveju negali būti taikoma.

27Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 290-291 straipsniais, teismas

Nutarė

28ieškovo V. G. ieškinį atsakovams BAB bankui „Snoras“ ir VĮ „Indėlių ir investicijų draudimas“ dėl žalos atlyginimo, atmesti.

29Sprendimas per 30 d. nuo paskelbimo gali būti skundžiama Lietuvos apeliaciniam teismui, skundą paduodant per Vilniaus apygardos teismą.

Proceso dalyviai
Ryšiai
1. Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjas Virginijus... 2. ieškovas V. G. kreipėsi į teismą su ieškiniu atsakovams VĮ „Indėlių... 3. Teismo posėdžio metu ieškovo atstovas visus ieškovo argumentus,... 4. Ieškovas procesiniuose dokumentuose nurodė, kad nuo 2008 metų iki AB banko... 5. 2011-07-22 pasibaigus kitai terminuotojo indėlio sutarčiai (indėlio suma... 6. Neteisėti AB banko „Snoras“ veiksmai, ieškovo nuomone, pasireiškė tuo,... 7. Atsakovas BAB bankas „Snoras“ atsiliepimu prašo teismo ieškinį atmesti.... 8. Ieškovas savo reikalavimus iš esmės grindžia tuo, kad ginčo sutarčių... 9. AB banke „Snoras“ praktika.... 10. Atsakovo nuomone, aiškinantis, ar ieškovas suklydo ar buvo apgautas,... 11. Be to, vertinant ieškovo elgesį po ginčo sutarties sudarymo, atsakovas... 12. Ieškovas teigia, kad jis suklydo/buvo apgautas dėl esminių ginčo sandorių... 13. Atsakovas papildomai pažymi, kad bankas visose klientų aptarnavimo vietose... 14. Teismo posėdžio metu atsakovo atstovas ieškinį prašė atmesti.... 15. Atsakovas VĮ „Indėlių ir investicijų draudimas“ atsiliepimu su... 16. Ieškovas ieškinyje taip pat nurodo, kad jam buvo paaiškinta, jog obligacijų... 17. Ieškovas savo ieškinyje įrodinėja sąlygas civilinei atsakomybei kilti.... 18. Teismo posėdžio metu atsakovo atstovė ieškinį prašė atmesti.... 19. Ieškinys atmetamas.... 20. Iš byloje esančių rašytinių įrodymų, nustatyta, jog ieškovas ir... 21. CK 1.103 str. nustatyta, kad obligacija – tai vertybinis popierius,... 22. Kasacinis teismas, investicinių paslaugų teikimo byloje spręsdamas, ar... 23. Byloje nėra ginčo dėl aplinkybės, jog klientas, pernelyg pasitikėdami... 24. Kalbant apie galimą apgaulę iš banko pusės, reikėtų pažymėti, kad... 25. Remdamasis tuo, kas išdėstyta, teismas konstatuoja, kad pripažinti... 26. Ieškovas savo ieškinyje formuluota alternatyvų reikalavimą, tuo atveju, jei... 27. Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 290-291... 28. ieškovo V. G. ieškinį atsakovams BAB bankui „Snoras“ ir VĮ „Indėlių... 29. Sprendimas per 30 d. nuo paskelbimo gali būti skundžiama Lietuvos...