Byla 2-1930-241/2016
Dėl bankroto administratoriaus atstatydinimo

1Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Danutė Gasiūnienė,

2teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjo R. M. atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2016 m. liepos 27 d. nutarties, kuria atmestas pareiškėjo R. M. prašymas dėl bankroto administratoriaus atstatydinimo.

3Teismas

Nustatė

4I. Ginčo esmė

5

  1. Vilniaus apygardos teismas 2014 m. birželio 27 d. nutartimi UAB „Heles group“ iškėlė bankroto bylą, bankroto administratore paskyrė UAB „Bankroto ir verslo konsultacijų centras“.
  2. Pareiškėjas R. M. kreipėsi į teismą su prašymu atstatydinti paskirtą bankroto administratorę. Pareiškėjas nurodė, kad Lietuvos Respublikos Seimo kontrolieriaus 2016 m. kovo 8 d. pažymoje Nr. 4D-2015/1/922 ir Audito, apskaitos, turto vertinimo ir nemokumo valdymo tarnybos 2016 m. gegužės 11 d. sprendime Nr. (10.4)D2-1861 konstatuota, jog bankroto administratorė netinkamai atliko savo pareigas ir pažeidė pareiškėjo teises ir teisėtus interesus. Pareiškėjo nuomone, dėl šių pažeidimų bankroto administratorė turi būti atstatydinta ir paskirtas kitas BUAB „Heles group“ bankroto administratorius.

6II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

7

  1. Vilniaus apygardos teismas 2016 m. liepos 27 d. nutartimi atmetė pareiškėjo prašymą dėl administratoriaus atstatydinimo. Teismas nurodė, kad Lietuvos Respublikos Seimo kontrolieriaus institucija ir Audito, apskaitos, turto vertinimo ir nemokumo valdymo tarnybos prie Finansų ministerijos Administratorių veiklos tikrinimo komisija nekonstatavo tyčinių ar akivaizdžiai nesąžiningų bankroto administratorės veiksmų vykdant BUAB „Heles group“ bankroto procedūras. Teismas sprendė, kad pagal šių institucijų duomenis administratorės veiklos pažeidimai nesudaro pagrindo atstatydinti administratorę. Teismas konstatavo, kad pareiškėjas nenurodo kitų objektyvių aplinkybių, kurios sudarytų pagrindą tenkinti prašymą dėl bankroto administratoriaus atstatydinimo.

8III. Atskirojo skundo argumentai

9

  1. Pareiškėjas atskirajame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2016 m. liepos 27 d. nutartį ir tenkinti prašymą dėl bankroto administratoriaus atstatydinimo. Atskirasis skundas grindžiamas šiais argumentais:
    1. Teismas pažeidė viešojo intereso užtikrinimo pagrindus, todėl buvo pažeistos procesinės teisės normos. Skundžiamoje nutartyje nėra pateiktas pareiškėjo nurodytų aplinkybių ir pateiktų įrodymų vertinimas viešojo intereso kontekste. Taip pat šioje nutartyje nėra nei vieno motyvo, paneigiančio prašyme išdėstytas ir objektyviai egzistuojančias aplinkybes.
    2. Teismas netyrė ir nevertino prašyme nurodytų aplinkybių dėl administratoriaus kompetencijos ir vykdomų pareigų, nesiaiškino, ar šios aplinkybės turi įtakos tinkamam administratorės pareigų atlikimui, ar nurodyti administratorės veiksmai (neveikimas) gali sukelti žalą bankrutuojančiai įmonei. Teismas visapusiškai neišnagrinėjo, neįsigilino ir neanalizavo prašyme nurodytų aplinkybių, neatsižvelgė į tai, kad administratorės veiklos trūkumai sistemingai kartojasi.
    3. Teismas pažeidė pareigą ex officio rinkti įrodymus, ją nepagrįstai perkėlė pareiškėjui, nurodydamas, kad pareiškėjas turėjo pateikti papildomus duomenis. Teismas turėjo rinkti papildomus įrodymus ir domėtis byloje esančia medžiaga.
    4. Teismas neįvertino, kad toliau šiai bankroto administratorei vykdyti bankrutuojančios įmonės bankroto procedūras gali būti itin sudėtinga, tai neatitiktų įmonės ir jos kreditorių interesų, keltų grėsmę sklandžiam ir operatyviam bankroto procedūrų vykdymui, konstruktyviam bendradarbiavimui tarp bankroto administratorės ir įmonės kreditorių. Taip būtų sudarytos sąlygos vilkinti bankroto procedūrą ir nepagrįstai užtęsti visą bankroto procesą. Tolimesnis efektyvus administratorės darbas yra neįmanomas dėl kylančių nuolatinių konfliktų. Toks sklandaus bankroto procedūros vykdymo trikdymas neleistų užtikrinti visų kreditorių interesų apsaugos.
  2. Bankroto administratorė UAB „Bankroto ir verslo konsultacijų centras“ atsiliepimo į pareiškėjo atskirąjį skundą nepateikė.

10IV. Apeliacinės instancijos teismo teisiniai argumentai ir išvados

11

  1. Apeliacijos objektą sudaro teismo nutarties, kuria atmestas pareiškėjo prašymas atstatydinti bankroto administratorę, teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas. Šį klausimą apeliacinės instancijos teismas sprendžia vadovaudamasis atskirojo skundo faktiniu ir teisiniu pagrindais bei patikrina, ar nėra absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų (CPK 320, 338 straipsniai). Absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų nagrinėjamoje byloje nenustatyta.
  2. Bankroto administratoriaus teisinis statusas apibrėžtas Įmonių bankroto įstatymo (toliau – ĮBĮ) 11 straipsnyje. Jo veikla yra susijusi su bankrutuojančios ir bankrutavusios įmonės turto išsaugojimo, turto iš skolininkų išieškojimo, turto pardavimo, kreditorių reikalavimų tenkinimo, likusio turto perdavimo organizavimu, taigi nuo administratoriaus veiksmų tinkamumo priklauso bankroto procese siekiamų tikslų įgyvendinimas. Administratorius įmonės bankroto procese turi plačius įgalinimus ir nuo jo veiksmų didžiąja dalimi priklauso tinkama visų kreditorių bei pačios įmonės teisėtų interesų apsauga, bankroto procedūrų vykdymo sklandumas, skaidrumas, ekonomiškumas (Lietuvos apeliacinio teismo 2012 m. balandžio 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-778/2012). Todėl bankroto administravimo paslaugas teikiančiam asmeniui įstatymas nustato aukštus reikalavimus, turinčius užtikrinti jo profesionalumą, nepriklausomumą, nešališkumą ir teisinį nesuinteresuotumą konkrečios bankroto bylos baigtimi. Teismų praktikoje laikomasi pozicijos, kad administratoriaus atstatydinimą turi lemti esminiai bankroto procedūrų pažeidimai, trukdantys bankroto proceso eigai, pažeidžiantys kreditorių ar bendrovės teises ar teisėtus interesus, ir kai teismas turi pakankamai informacijos bei įrodymų, jog šis asmuo neatlieka savo funkcijų, nevykdo ĮBĮ nustatytų pareigų (pvz., Lietuvos apeliacinio teismo 2014 m. birželio 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-1143/2014, kt.). Priešingu atveju bankroto administratoriaus atstatydinimas vien formaliais pagrindais prieštarautų ĮBĮ siekiamiems tikslams.
  3. Nagrinėjamoje civilinėje byloje pareiškėjas prašo atstatydinti bankroto administratorę Lietuvos Respublikos Seimo kontrolieriaus 2016 m. kovo 8 d. pažymos Nr. 4D-2015/1-922 pagrindu. Iš šios pažymos turinio matyti, kad Lietuvos Respublikos Seimo kontrolierius nagrinėjo pareiškėjo skundą dėl Įmonių bankroto valdymo departamento prie Ūkio ministerijos pareigūnų veiksmų, nagrinėjant pareiškėjo skundus ir atliekant bankroto administratorės UAB „Bankroto ir verslo konsultacijų centras“ neplaninį patikrinimą. Taigi Lietuvos Respublikos Seimo kontrolierius nagrinėjimo dalykas nebuvo bankroto administratorės UAB „Bankroto ir verslo konsultacijų centras“ veiksmai, todėl ši pažyma nagrinėjamai civilinei bylai yra teisiškai nereikšminga ir apeliacinės instancijos teismas dėl jos turinio nepasisakys, joje padarytų išvadų nevertins.
  4. Taip pat prašymą atstatydinti bankroto administratorę pareiškėjas grindžia Audito, apskaitos, turto vertinimo ir nemokumo valdymo tarnybos prie Finansų ministerijos Administratorių veiklos tikrinimo komisijos (toliau – Komisija) 2016 m. gegužės 6 d. posėdžio protokolu Nr. BK-2. Šio komisijos posėdžio metu buvo nagrinėjamas bankroto administratorės UAB „Bankroto ir verslo konsultacijų centras“ veiklos administruojant BUAB „Heles group“ patikrinimas, atliktas pagal pareiškėjo ir V. J. skundus. Neplaninio bankroto administratorės veiklos patikrinimo metu nustatyta, kad administratorė pažeidė tam tikras Įmonių bankroto įstatymo ir Garantinio fondo įstatymo nuostatas. Tačiau piktnaudžiavimo požymių administratorės veiksmuose Komisija neįžvelgė ir dėl nustatytų pažeidimų nusprendė bankroto administratorei netaikyti jokių poveikio priemonių. Pareiškėjo nuomone, dėl šių pažeidimų bankroto administratorė turi būti atstatydinta. Apeliacinės instancijos teismas su tokia pareiškėjo pozicija nesutinka.
  5. ĮBĮ 11 straipsnio 10 dalyje yra numatyti atvejai, kada teismas gali atstatydinti bankroto administratorių iš pareigų: 1) kai administratorius pateikia teismui prašymą dėl atsistatydinimo; 2) kai įmonės kreditorių susirinkimas šio įstatymo 23 straipsnio 13 punkte nustatyta tvarka arba kreditorių komitetas, jeigu jis sudarytas (toliau šiame punkte – komitetas), ar šio įstatymo 21 straipsnio 2 dalies 4 punkte nurodytas kreditorius (kreditoriai) motyvuotu prašymu kreipiasi dėl administratoriaus atstatydinimo ir teismas nustato, kad kreditorių susirinkimo arba komiteto nutarimas atstatydinti administratorių buvo priimtas nepažeidžiant šiame įstatyme nustatytos kreditorių susirinkimo arba komiteto nutarimų priėmimo tvarkos, arba kai prašymą dėl administratoriaus pakeitimo pateikęs kreditorius (kreditoriai) atitinka šio įstatymo 21 straipsnio 2 dalies 4 punkte nustatytas sąlygas ir patenkinus prašymą nebus pažeisti kreditorių susirinkimo arba komiteto nutarimui nepritarusių, kreditorių susirinkime arba komiteto posėdyje nedalyvavusių ar prašymo neteikusių kreditorių interesai ar viešasis interesas; 3) kai administratorius netenka teisės teikti įmonių bankroto administravimo paslaugas; 4) kai teismas, gavęs informacijos iš kreditorių ar kitų bankroto procese dalyvaujančių asmenų, nustato, kad asmuo negalėjo būti paskirtas administratoriumi dėl šio straipsnio 6 dalyje nurodytų aplinkybių arba šios aplinkybės atsirado paskyrus administratorių; 5) teismas patenkino asmens, kuris buvo atrinktas naudojantis programa, bet nebuvo paskirtas administratoriumi, atskirąjį skundą ir šis asmuo ne vėliau kaip per mėnesį nuo nutarties, kuria priimtas sprendimas tenkinti atskirąjį skundą, įsiteisėjimo dienos pateikė šio straipsnio 3 dalies 1 punkte nurodytą sutikimą-deklaraciją administruoti įmonę; 6) kai šio įstatymo 23 straipsnio 4 punkte nurodyta tvarka teismas nepatvirtina administratoriaus ataskaitos.
  6. Teisinis pagrindas, kuriuo remdamasis pareiškėjas prašo atstatydinti bankroto administratorių, yra ĮBĮ 11 straipsnio 10 dalies 4 punkte įtvirtinta teisės norma. Pagal šią normą teismas gali atstatydinti bankroto administratorių iš pareigų gavęs informacijos iš kreditorių ar kitų bankroto procese dalyvaujančių asmenų ir nustatęs, kad asmuo negalėjo būti paskirtas administratoriumi dėl ĮBĮ 11 straipsnio 6 dalyje nurodytų aplinkybių arba šios aplinkybės atsirado paskyrus administratorių. ĮBĮ 11 straipsnio 6 dalyje nurodyta, kad bankroto administratoriumi negalima skirti tokio asmens, kuomet yra aplinkybių, pagrįstai verčiančių abejoti, ar toks asmuo tikrai neturi ir negali turėti suinteresuotumo įmonės bankroto procese (pvz., administratorius negali būti įmonės, kuriai iškelta bankroto byla, kreditorius, bankroto bylą nagrinėjančio teisėjo sutuoktinis, svainystės ar partnerystės ryšiais su bankroto bylą nagrinėjančiu teisėju susijęs asmuo ir pan.). Taigi bankroto administratoriaus atstatydinimas pagal ĮBĮ 11 straipsnio 10 dalies 4 punktą iš esmės yra siejamas su aplinkybėmis, kurios kelia abejonių dėl bankroto administratoriaus nešališkumo, objektyvumo. Tačiau, apeliacinės instancijos teismo vertinimu, pareiškėjas nei pirmosios instancijos teismui, nei apeliacinės instancijos teismui tokių aplinkybių nenurodė, jas pagrindžiančių įrodymų nepateikė (CPK 12, 178, 185 straipsniai).
  7. Pareiškėjas savo prašymą dėl bankroto administratoriaus atstatydinimo grindžia faktiniu pagrindu – Komisijos nustatytais įmonių bankrotą reglamentuojančių teisės aktų pažeidimais, kurie nėra susiję su ĮBĮ 11 straipsnio 6 dalyje numatytomis bankroto administratoriaus atstatydinimo sąlygomis. Už įmonių bankrotą reglamentuojančių teisės aktų reikalavimų nevykdymą ar netinkamą vykdymą arba kitus pažeidimus, nustatytus tikrinant administratoriaus veiklą, Vyriausybės ar jos įgaliotos institucijos nustatyta tvarka administratoriui gali būti taikoma drausminė atsakomybė ir skiriama drausminė nuobauda – įspėjimas arba viešas įspėjimas (ĮBĮ 117 straipsnio 1 dalis). Kreipiantis į teismą ĮBĮ 11 straipsnio 10 dalies 4 punkte nurodytu pagrindu bankroto administratoriaus atstatydinimas už įmonių bankrotą reglamentuojančių teisės aktų reikalavimų pažeidimą, nesusijusį su administratoriaus (ne)šališkumu, nėra numatytas. Minėta, kad šiuo pagrindu bankroto administratorius gali būti atstatydinamas tik esant konkretiems ĮBĮ 11 straipsnio 6 dalyje nurodytiems bankroto administratoriaus atstatydinimo pagrindams, kurie nėra siejami su administratoriaus kompetencija ar veiklos trūkumais plačiąja prasme. Net ir esant kompetentingos institucijos nustatytiems faktams dėl netinkamo bankroto administratoriaus pareigų atlikimo, pagrindu atstatydinti administratorių gali būti tik esminiai bankroto procedūrų pažeidimai, trukdantys bankroto proceso eigai, kurių šioje byloje nenustatyta. Tai patvirtina aplinkybė, kad Komisija, nors ir nustačiusi tam tikrus pažeidimus, bankroto administratorei netaikė jokių poveikio priemonių, kas savaime suponuoja esminių bankroto procedūrų pažeidimų nebuvimą. Pažymėtina, kad vien tik viešojo intereso egzistavimas tokio pobūdžio bylose savaime taip pat nelemia pareiškėjo prašymo atstatydinti bankroto administratorių tenkinimo, o bankroto administratoriaus atstatydinimas vien formaliais pagrindais prieštarautų ĮBĮ siekiamiems tikslams.
  8. Pareiškėjas nurodo, kad teismas pažeidė pareigą ex officio rinkti įrodymus ir ją nepagrįstai perkėlė pareiškėjui. Apeliacinės instancijos teismas su tokiu atskirojo skundo argumentu negali sutikti. Nors bankroto bylose egzistuoja viešasis interesas ir teismas gali būti aktyvus bei rinkti įrodymus, tačiau tai nereiškia, kad tokiose bylose šalys yra atleidžiamos nuo įrodinėjimo pareigos. Kasacinio teismo praktikoje pažymėta, kad aktyvus teismo vaidmuo neturi pažeisti civiliniame procese vyraujančio rungimosi principo, pagal kurį kiekviena šalis privalo įrodyti tas aplinkybes, kuriomis remiasi kaip savo reikalavimų ar atsikirtimų pagrindu, išskyrus tuos atvejus, kai šių aplinkybių nereikia įrodinėti pagal įstatymą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. vasario 18 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-56/2015; 2011 m. balandžio 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-160/2011). Taigi teismas, tokio pobūdžio bylose turėdamas teisę ex officio rinkti įrodymus, yra saistomas šalių rungimosi ir lygiateisiškumo principų. Teismo teisė savo iniciatyva rinkti įrodymus gali būti tinkamai įgyvendinta tik tuomet, kai dalyvaujantys byloje asmenys iš esmės įvykdo pareikštų reikalavimų pagrįstumo įrodinėjimo pareigą bendra CPK 178 straipsnyje jiems nustatyta tvarka. Pareiškėjas teigdamas, kad pirmosios instancijos teismas nebuvo aktyvus bylos nagrinėjimo metu, nes savo iniciatyva nerinko įrodymų, nepagrįstai pareiškėjui priskirtą įrodinėjimo pareigą bando perkelti teismui. Be to, pareiškėjas bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme metu teikė įrodymus, kurie, jo nuomone, turėjo pagrįsti pareikštą reikalavimą dėl bankroto administratoriaus atstatydinimo. Pažymėtina, kad pareiškėjas nekonkretizuoja, kokius būtent įrodymus pirmosios instancijos teismas turėjo rinkti, nenurodė, kad pats neturėjo galimybės gauti tam tikrų įrodymų, neprašė teismo juos išreikalauti. Tai, kad pirmosios instancijos teismo vertinimu, pareiškėjo pateikti įrodymai buvo nepakankami prašymo dėl administratoriaus atstatydinimo reikalavimams pagrįsti ir dėl to pareiškėjo prašymas buvo atmestas, nereiškia, jog teismas nepagrįstai savo iniciatyva nerinko įrodymų.
  9. Atskirojo skundo argumentas, kad tolimesnė bankroto administratorės veikla dėl nuolatinių konfliktų bus apsunkinta ir tokiu būdu bus pažeidžiami kreditorių interesai, apeliacinės instancijos teismo vertinimu, laikytinas deklaratyviu ir nepagrįstu. Pareiškėjo kreditorinio reikalavimo dydis – 782,75 Eur, bendra kreditorinių reikalavimų suma – 38 113,44 Eur, t. y. pareiškėjo kreditorinis reikalavimas visų kreditorinių reikalavimų kontekste yra labai mažas. Nors teismų praktikoje yra pripažįstama, kad konfliktiniai santykiai tarp kreditorių ir bankroto administratoriaus gali būti pagrindas atstatydinti bankroto administratorių, tačiau viena iš konflikto šalių turi būti ne bet kokie kreditoriai, o pagrindiniai, stambiausi, bankroto byloje pareiškę didžiausius kreditorinius reikalavimus. Nagrinėjamu atveju byloje nėra jokių duomenų apie konfliktus tarp bankroto administratorės ir didžiausius kreditorinius reikalavimus turinčių kreditorių, todėl nėra pagrindo sutikti su pareiškėjo teiginiu, kad bankroto administratorės buvimas šiose pareigose yra neperspektyvus, nes ji anksčiau ar vėliau bus pakeista.
  10. Įvertinęs byloje nurodytus pareiškėjo argumentus, apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad nėra objektyvaus pagrindo pripažinti, jog paskirta administratorė yra šališka ir neobjektyvi, dėl to ją būtina pakeisti kitu bankroto administratoriumi. Komisijos nustatyti įmonių bankrotą reglamentuojančių teisės aktų neesminiai pažeidimai, nesant jokių duomenų ir juos pagrindžiančių įrodymų dėl bankroto administratorės suinteresuotumo, nesudaro pagrindo ją atstatydinti. Esant tokiai situacijai, pagrindo abejoti, kad BUAB „Heles group“ bankroto procedūras administruoti paskirta UAB „Bankroto ir verslo konsultacijų centras“ nebus suinteresuota sklandžia ir skaidria įmonės bankroto procedūrų eiga, įmonės bankroto priežasčių atskleidimu ir kuo didesniu kreditorių reikalavimų patenkinimu, nėra.
  11. Kiti atskirojo skundo argumentai neturi esminės teisinės reikšmės tinkamam klausimo dėl administratoriaus atstatydinimo išnagrinėjimui, todėl teismas dėl jų atskirai nepasisako. Teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą (nutartį) nėra suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą ar apeliacinės instancijos teismui išsamiai pakartoti pirmosios instancijos teismo argumentus, kuriems jis pritaria. Atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (Helle v. Finland, judgment of 19 December 1997, Reports 1997-VIII, p. 2930, par. 59-60, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. spalio 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-296/2009, 2010 m. kovo 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-107/2010, 2011 m. vasario 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-52/2011).
  12. Atsižvelgdamas į tai, kas išdėstyta, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad pareiškėjas nenurodė svarių ir objektyviais duomenimis pagrįstų argumentų dėl bankroto administratorės netinkamumo eiti BUAB „Heles group“ bankroto administratorius pareigas. Įvertinęs išdėstytas aplinkybes, apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai nustatė faktines bylos aplinkybes, tinkamai taikė bei aiškino ĮBĮ nuostatas, todėl atskirojo skundo argumentai nesudaro pagrindo skundą tenkinti ir skundžiamą nutartį naikinti (CPK 337 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

12Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Nutarė

13palikti Vilniaus apygardos teismo 2016 m. liepos 27 d. nutartį nepakeistą.

Proceso dalyviai
Ryšiai