Byla 2S-2144-221/2014
Dėl nuostolių atlyginimo, palūkanų ir bylinėjimosi išlaidų priteisimo

1Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Virginija Lozoraitytė rašytinio apeliacinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Gelgotos transportas“, atstovaujamos advokato Gintaro Černiausko, atskirąjį skundą dėl Vilkaviškio rajono apylinkės teismo 2014 m. liepos 3 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 2-1231-503/2014 pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Gelgotos transportas“ ieškinį atsakovei uždarajai akcinei bendrovei „Hertransus“ dėl nuostolių atlyginimo, palūkanų ir bylinėjimosi išlaidų priteisimo, ir

Nustatė

2I. Ginčo esmė

3Ieškovė UAB „Gelgotos transportas“ ieškiniu kreipėsi į Vilkaviškio rajono apylinkės teismą, prašydama priteisti iš atsakovės 11 075,29 Lt nuostolius, 5 procentų dydžio metines palūkanas nuo 10 310 Lt, skaičiuojant nuo 2013 m. gruodžio 31 d. iki visiško teismo sprendimo įvykdymo ir bylinėjimosi išlaidas.

4Pareikštam reikalavimui užtikrinti ieškovė prašė taikyti laikinąsias apsaugos priemones.

5II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

6Vilkaviškio rajono apylinkės teismas 2014 m. liepos 3 d. nutartimi ieškovės prašymo dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo netenkino.

7Teismas nurodė, kad ieškovė nepateikė jokių objektyvių duomenų, kurie leistų daryti tikėtinai pagrįstą išvadą, kad laikinųjų apsaugos priemonių taikymas yra būtinas ir, kad tik pritaikius laikinąsias apsaugos priemones bus užtikrintas teismo sprendimo įvykdymas, ar kad jų nepritaikius pasunkės ar taps negalimas teismo sprendimo įvykdymas. Teismas sprendė, kad nėra pagrindo daryti išvadą, kad atsakovė vengs vykdyti teismo sprendimą ir imsis kokių nors veiksmų, apsunkinančių teismo sprendimo įvykdymą. Bylos duomenimis, atsakovė su ieškove bendrauja. Teismas, atsižvelgęs į nurodytas aplinkybes, į tai, kad galimos skolos suma nėra labai didelė, konstatavo, kad laikinųjų apsaugos priemonių taikymas prieštarautų ir ekonomiškumo principui, dėl jų taikymo žymiai padidėtų bylinėjimosi išlaidos.

8III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į atskirąjį skundą argumentai

9Ieškovės atstovas atskiruoju skundu prašo panaikinti Vilkaviškio rajono apylinkės teismo 2014 m. liepos 3 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 2-1231-503/2014 ir klausimą išspręsti iš esmės – taikyti laikinąsias apsaugos priemones atsakovės atžvilgiu.

10Atskirasis skundas grindžiamas šiais argumentais:

11Pirmosios instancijos teismas, spręsdamas laikinųjų apsaugos priemonių taikymo klausimą, tinkamai neįvertino visų faktinių šiam klausimui spręsti svarbių aplinkybių, netinkamai pritaikė proceso teisės normas, todėl klausimą išsprendė neteisingai. Apelianto nuomone, teismas, taikydamas CPK 145 straipsnyje numatytas laikinąsias apsaugos priemones, neprivalo turėti įrodymų, kad ateityje neabejotinai atsiras grėsmė teismo sprendimui įvykdyti, pakanka įsitikinti tuo, kad konkrečioje situacijoje egzistuoja tokio pobūdžio grėsmės atsiradimo tikimybė. Teismas spręsdamas, ar ieškovės prašoma priteisti suma yra didelė, turi įvertinti reikalavimo sumos dydį ne absoliučiu dydžiu, bet atsižvelgdamas į konkretaus atsakovo finansines galimybes. Atsakovės pardavimo pajamos 2013 m., palyginus su 2012 m., sumažėjo daugiau nei 4 000 000 Lt, įmonės turtas per vienerius metus sumažėjo daugiau nei 3 700 000 Lt. Apelianto nuomone, net ir nesant tyčinių atsakovės veiksmų paslėpti ar perleisti turtą, nepritaikius laikinųjų apsaugos priemonių, teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba tapti nebeįmanomas. Aplinkybė, kad atsakovės vykdoma veikla yra nuostolinga, atsakovė negali vykdyti einamųjų mokėjimų net valstybinėms institucijoms, patvirtina grėsmę ieškovės turtiniams interesams, todėl yra pagrindas atsakovės turtui taikyti laikinąsias apsaugos priemones. Nors pirmosios instancijos teismas nurodė, kad šalys bendrauja, iš atsakovės nesąžiningo elgesio vengiant informuoti ieškovę apie įvykį, kurio metu buvo apgadinta ieškovės nuosavybė, siekiant nuslėpti šį faktą nuo ieškovės, leidžia teigti, kad atsakovė vengs vykdyti ir teismo sprendimą. Apeliantas nesutinka su pirmosios instancijos teismo teiginiais, jog šiuo atveju laikinųjų priemonių taikymas prieštarautų ekonomiškumo principui, nes dėl jų taikymo žymiai padidėtų bylinėjimosi išlaidos. Nagrinėjamu atveju ieškovė prašo taikyti laikinąsias apsaugos priemones tik tokiai sumai, kuria būtų užtikrintas būsimo sprendimo įgyvendinimas, o teismo veiksmai tik pažeidžia kitą – proporcingumo principą. Anot apelianto, teismui netaikius laikinųjų apsaugos priemonių, ieškovė patirtų žymiai didesnių išlaidų siekiant išsiieškoti iš atsakovės ieškinio sumą – 11 075,2 Lt, ieškinio tenkinimo atveju. Laikinosios apsaugos priemonės turi būti taikomos tada ir tokios, kad nė vienai iš šalių nesuteiktų nepagrįsto pranašumo ir nevaržytų vienos proceso šalies teisių daugiau negu būtina tikslui pasiekti.

12Atsiliepimu į atskirąjį skundą atsakovė prašo teismo atmesti ieškovės atskirąjį skundą ir Vilkaviškio rajono apylinkės teismo 2014 m. liepos 3 d. nutartį palikti nepakeistą; priteisti atsakovei iš ieškovės 300 Lt išlaidas už atsiliepimo į atskirąjį skundą parengimą.

13Nurodė, kad atsakovė nesutinka su atskirajame skunde išdėstytais argumentais. Pagrindas taikyti laikinąsias apsaugos priemones yra reali grėsmė, kad jų nesiėmus būsimo teismo sprendimas gali pasunkėti arba pasidaryti neįmanomas, tačiau nagrinėjamu atveju tokių aplinkybių nenustatyta. Apeliantas remiasi atsakovės balansu už ataskaitinius 2013 m., kuriame atsispindi atsakovės stabilią turtinę padėtį ir nuoseklią verslo veiklą įrodantys duomenys. Įmonė turi pakankamai turto, kas įrodo, kad ieškovei palankaus teismo sprendimo atveju, ieškovė turėtų pakankamai galimybių nukreipti išieškojimą į atsakovės turtą. Priešingai, nei nurodo apeliantas, atsakovė 2013 m. dirbo pelningai, sugebėjo eliminuoti daugiau nei 5 mln. Lt nuostolį, kas įrodo atsakovės verslo veiklos nuoseklumą, stabilumą ir tendenciją veikti pelningai. Atsakovė pastoviai ir nuosekliai dengia įsipareigojimus kreditoriams, o didžiąją įsipareigojimų dalį sudaro eiliniai mokėjimai bankams už atsakovės lizingo būdu įsigyjamas transporto priemones, kurias įmonė naudoja savo veikloje. Atsakovės įmonės įstatinis kapitalas sudaro 750 000 Lt sumą, kas įrodo įmonės didelį kapitalą ir stambias verslo apimtis. Atsakovė reguliariai kas mėnesį padengia turimus įsiskolinimus VSDFV, o atidėjiniai susidarė dėl to, kad atsakovės įmonėje dirbo ir iki šiol dirba didelis darbuotojų skaičius. Apeliacinės instancijos teismui pakeitus pirmosios instancijos teismo nutartį ir pritaikius areštą, gali sutrikti atsiskaitymas su įmonės darbuotojais, valstybės biudžetu, dėl ko labiausiai nukentėtų atsakovės pirmos ir antros eilės kreditoriai. Atsakovės turtinė ir finansinė būklė yra stabili ir gera, įmonė užtikrina nuoseklų sutarčių ir įsipareigojimų vykdymą kreditoriams. Priešingai nei nurodo apeliantas, nėra jokių abejonių manyti, kad atsakovė dėl turimo turto ar įsipareigojimų kreditoriams negalėtų arba vengtų įvykdyti ieškovei galimai palankų teismo sprendimą, nes iki šiol sąžiningai ir laiku vykdė įsipareigojimus kreditoriams. Ieškovės 11 075,29 Lt dydžio reikalavimas, lyginant su atsakovės turimu turtu bei pajamomis, yra keliasdešimt kartų mažesnis, todėl pirmosios instancijos teismas skundžiamoje nutartyje padarė pagrįstą išvadą, kad galimos skolos suma nėra labai didelė, o laikinųjų apsaugos priemonių taikymas prieštarautų ir ekonomiškumo principui. Ieškovės reikalavimas pritaikyti atsakovės turto areštą neproporcingai suvaržytų atsakovės galimybes disponuoti turimu turtu, ypač transporto priemonėmis, padarytų ženklią turtinę žalą atsakovės verslui. Atsakovės nuomone, ieškovė siekia ne tiek užsitikrinti galimai palankaus teismo sprendimo įvykdymą, kiek turto areštu padaryti realios turtinės žalos atsakovės verslui. Atsakovė iki civilinės bylos iškėlimo ir po jos veikė pelningai, produktyviai, stabiliai, jos pajamos tendencingai didėja, materialinė bazė ir turtas auga, nėra jokių abejonių dėl atsakovės patikimumo ir sąžiningumo atsiskaitant su kreditoriais, o ieškovės prielaidos dėl atsakovės turimo turto galimo dingimo neparemtos jokiais objektyviais įrodymais. Apeliantas nepagrindė savo reikalavimo taikyti laikinąsias apsaugos priemones atsakovės atžvilgiu, neįrodė fakto, kad jų nesiėmus, teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti neįmanomas. Ieškovė taip pat nepagrindė, kad atsakovė vengia atsiskaityti, ketina paslėpti ar iššvaistyti turtą ar yra kita reali grėsmė būsimo teismo sprendimo neįvykdymui, todėl pirmosios instancijos teismo nutartis yra teisėta ir teisinga. Teismui pritaikius laikinąsias apsaugos priemones, būtų neproporcingai apribota atsakovės kasdieninė ūkinė-komercinė veikla, juo labiau, kad atsakovė didelę dalį ūkinės-komercinės veiklos vykdo su užsienio subjektais. Pirmosios instancijos teismas tinkamai įsigilino į atsakovės turtinę padėtį, pakankamas galimybes įvykdyti ieškovei galimai palankų teismo sprendimą, todėl priėmė teisingą ir teisėtą nutartį. Teismas, priimdamas skundžiamą nutartį, atsižvelgė į tai, kad atsakovės finansinės galimybės patenkinti ieškininį reikalavimą yra daugiau negu pakankamos. Skundžiama nutartis atitinka ekonomiškumo, efektyvumo, proporcingumo principus, kuriais vadovaujantis teismas ir atsisakė taikyti areštą atsakovės atžvilgiu.

14IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

15Pagal CPK 320 straipsnį bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Ši taisyklė taikoma ir atskirųjų skundų dėl teismo priimtų nutarčių nagrinėjimo tvarkai (CPK 338 straipsnis). Absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų, numatytų CPK 329 straipsnio 2 dalyje, nenustatyta.

16Nagrinėjamu atveju spręstinas klausimas, ar skundžiama pirmosios instancijos teismo nutartis, kuria atsisakyta taikyti laikinąsias apsaugos priemones, yra pagrįsta ir teisėta.

17Įstatymas numato, kad teismas, dalyvaujančių byloje ar kitų suinteresuotų asmenų prašymu gali taikyti laikinąsias apsaugos priemones, jeigu šie asmenys tikėtinai pagrindžia savo ieškinio reikalavimą ir nesiėmus šių priemonių teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas (CPK 144 straipsnio 1 dalis). Laikinųjų apsaugos priemonių taikymu siekiama garantuoti būsimo procesinio teismo sprendimo byloje realų ir tinkamą įvykdymą. Tokių priemonių taikymo pagrindu yra pagrįstos prielaidos, kad jų nesiėmus, būsimo teismo sprendimo, kuris gali būti palankus ieškovui, įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas. Teismas, taikydamas laikinąsias apsaugos priemones, neprivalo turėti įrodymų, jog ateityje neabejotinai atsiras grėsmė teismo sprendimo įvykdymui. Teismui pakanka įsitikinti tuo, kad konkrečioje situacijoje tokia grėsmė yra galima, kad egzistuoja tokio pobūdžio grėsmės atsiradimo tikimybė. CPK 145 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad laikinosios apsaugos priemonės turi būti parenkamos vadovaujantis ekonomiškumo principu. Ekonomiškumo principas reiškia, kad teismas gali taikyti laikinąsias apsaugos priemones tais atvejais arba taikyti tokias ir tiek laikinųjų apsaugos priemonių, kiek tai būtina ir pakanka užtikrinti būsimo teismo sprendimo, kuris gali būti palankus ieškovui, įvykdymą. Ekonomiškumo, kaip ir teisingumo bei kiti civilinio proceso teisės principai, reikalauja išlaikyti proceso šalių teisėtų interesų pusiausvyrą, todėl laikinosios apsaugos priemonės turi būti taikomos arba parenkamos taip, kad nesuteiktų nei vienai iš šalių perdėto pranašumo ar nesuvaržytų vienos proceso šalies teisių daugiau, nei būtina teisėtam tikslui pasiekti. Pažymėtina, kad bet kuris teismo atliekamas procesinis veiksmas yra neatsiejamas nuo tikslo užtikrinti ginčo šalių ir kitų suinteresuotų asmenų teisėtų interesų pusiausvyrą, nes to reikalauja minėti universalieji civilinio proceso teisės principai. Tai suponuoja būtinumą vertinti, ar konkrečių laikinųjų apsaugos priemonių taikymas bus proporcingas jų taikymu siekiamiems tikslams (Lietuvos apeliacinio teismo 2014 m. rusėjo 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-1337/2014).

18Apeliacinės instancijos teismas pažymi, jog laikinųjų apsaugos priemonių paskirtis – asmens, kurio atžvilgiu jos taikomos, didesnio ar mažesnio masto teisių ir interesų varžymas – suponuoja šio instituto taikymo išimtinumą, todėl asmeniui, kuris teismui teikia tokį prašymą, tenka pareiga pagrįsti tokių priemonių taikymo būtinumą. Teismų praktikoje pabrėžiama, kad teismas, spręsdamas laikinųjų apsaugos priemonių taikymo klausimą, turi atidžiai tirti ir vertinti pareiškėjo prašyme nurodytas aplinkybes, kuriomis pastarasis grindžia tokių priemonių ėmimosi būtinumą, spręsti, ar šis prašymas atitinka jų tikslus, ar tai nėra tik spaudimo kitai šaliai priemonė. Vien tik kreipimasis į teismą ir reikalavimų pareiškimas nesuteikia pranašumo kitos šalies atžvilgiu ir savaime nesudaro pagrindo taikyti laikinąsias apsaugos priemones. Be to, tiek kreipimasis į teismą, tiek pareikštų reikalavimų pobūdis ir mastas iš esmės priklauso nuo paties pareiškėjo valios. Deklaratyvūs teiginiai dėl grėsmės būsimo teismo sprendimo įvykdymui taip pat nesudaro pagrindo varžyti kito asmens teises. Kuo prašomos taikyti konkrečios laikinosios apsaugos priemonės yra labiau varžančio pobūdžio, tuo svaresni argumentai turi pagrįsti jų taikymą (Lietuvos apeliacinio teismo 2010 m. gegužės 27 d. nutartis byloje Nr. 2-784/2010; 2010 m. gegužės 27 d. nutartis byloje Nr. 2-802/2010; 2010 m. rugpjūčio 20 d. nutartis byloje Nr. 2-990/2010 ir kt.).

19Teismų praktikoje suformuluota taisyklė, pagal kurią objektyvaus pobūdžio prielaida, kad teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti negalimas, preziumuojama tuomet, kai turtinis ginčas tarp šalių atsirado dėl didelės pinigų sumos, kadangi tai gali objektyviai padidinti būsimo teismo procesinio sprendimo neįvykdymo riziką (Lietuvos apeliacinio teismo 2010 m. gruodžio 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-1624/2010). Tada, kai yra įrodymų, jog reikalavimo suma konkrečiam asmeniui pagal jam priklausančio turto vertę, gaunamas pajamas, turimo kapitalo dydį, turimus įsipareigojimus nėra didelė, t. y. kai jis paneigia objektyvios grėsmės (dėl didelės reikalavimo sumos) būsimo teismo procesinio sprendimo įvykdymui egzistavimą, teismas neturi pagrindo taikyti laikinųjų apsaugos priemonių (Lietuvos apeliacinio teismo 2010 m. gruodžio 9 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 2-1539/2010).

20Proceso šalis, prašanti taikyti laikinąsias apsaugos priemones, turėtų įrodyti egzistuojant grėsmę būsimo sprendimo įvykdymui, o šalis, kurios atžvilgiu jas prašoma taikyti, siekdamas išvengti tokių priemonių taikymo, turėtų teikti įrodymus, kurie tokią grėsmę paneigia. Teismas, spręsdamas dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, turi įvertinti grėsmės riziką, kad teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti neįmanomas (tai, prašydamas taikyti laikinąsias apsaugos priemones, turi nurodyti bei įrodyti pareiškėjas (šiuo atveju – ieškovė). Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, jog nagrinėjamu atveju ieškovė (apeliantė) neįrodė grėsmės būsimam teismo sprendimui, kuris galėtų būti ieškovei palankus, įvykdyti egzistavimo. Duomenų, kad atsakovė siektų jos turimą turtą paslėpti, perleisti ar kitaip išvengti galimo išieškojimo, nėra. Iš CPK 144 straipsnio 1 dalyje esančios normos turinio akivaizdu, jog grėsmė teismo sprendimo įvykdymui yra būtina sąlyga laikinosioms apsaugos priemonėms taikyti. Nėra objektyvių prielaidų manyti, jog ieškinio patenkinimo atveju būtų sunku ar neįmanoma įvykdyti teismo sprendimą pagal galimo patenkinti ieškovės piniginio reikalavimo dydį, todėl, apeliacinės instancijos teismo vertinimu, pirmosios instancijos teismas pagrįstai nutarė, jog nėra pagrindo ieškovės prašomų laikinųjų apsaugos priemonių taikymui.

21Apeliacinės instancijos teismas sutinka su pirmosios instancijos argumentu, jog nagrinėjamu atveju pareikšto ieškinio suma – 11 075,29 Lt juridiniam asmeniui iš tiesų nėra didelė. Paties apelianto teismui pateikti įrodymai apie atsakovės turtinę padėtį, apeliacinės instancijos teismo įsitikinimu, paneigia apelianto argumentus, esą aptariamu atveju egzistuoja būsimo teismo sprendimo, kuris gali būti ieškovei palankus, neįvykdymo riziką. Byloje esanti medžiaga, apelianto akcentuoti atsakovės 2013 metų finansinės atskaitomybės duomenys įgalina atsakovės turtinę padėtį, atsižvelgiant į jai pareikšto ieškinio sumą, laikyti pakankamai gera. Teismas neturi pagrindo pritarti apelianto subjektyviems atsakovės finansinės padėties vertinimams, nes tokie vertinimai paremti teorinėmis prielaidomis, todėl nesukelia teismui pagrįstų abejonių dėl atsakovės mokumo.

22Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs apelianto pateiktus įrodymus, sprendžia, kad aplinkybės, jog atsakovės nuosavas kapitalas yra 1 550 940 Lt, ilgalaikio turto vertė – 10 736 135 Lt, trumpalaikio turto vertė – 2 889 153 Lt bei ta aplinkybė, jog atsakovės veikla yra pelninga (per 2013 metus atsakovė deklaravo 312 778 Lt pelno), jog ji ir toliau metu vykdo ūkinę veiklą, paneigia būsimo teismo sprendimo galimo neįvykdymo riziką. Atsakovės mokėtinos sumos ir įsipareigojimai per 2013 m. sudarė 12 044 282 Lt, iš kurių ilgalaikiai įsipareigojimai – 6 576 930 Lt, trumpalaikiai įsipareigojimai sudarė mažiau nei pusę visų turimų įsipareigojimų, t. y. 5 467 352 Lt sumą, kas įrodo, kad atsakovės įmonė pastoviai ir nuosekliai dengia įsipareigojimus kreditoriams. Kaip nurodė atsakovė atsiliepime, didžiąją įsipareigojimų dalį sudaro eiliniai mokėjimai bankams už atsakovės įmonės lizingo būdu įsigyjamas transporto priemones, kurias atsakovė naudoja įmonės verslo veikloje. Be to, atsakovės įmonės įstatinis kapitalas sudaro ženklią 750 000 Lt sumą, kas įrodo atsakovės įmonės didelį kapitalą ir stambias verslo apimtis. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, atsakovės turtinę padėtį pagrindžiantys įrodymai paneigia apelianto argumentus dėl grėsmės galimai ieškovei palankaus teismo sprendimo įvykdymui.

23Esant nustatytoms aplinkybėms, darytina išvada, kad atskirojo skundo argumentais nėra faktinio ir teisinio pagrindo konstatuoti, jog pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atsisakė taikyti laikinąsias apsaugos priemones atsakovės UAB „Hertransus“ atžvilgiu, todėl atskirasis skundas atmestinas, o pirmosios instancijos teismo nutartis paliktina nepakeista (CPK 337 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

24Atsakovė atsiliepime į atskirąjį skundą pateikė prašymą priteisti 300 Lt išlaidas už atsiliepimo į atskirąjį skundą surašymą. Atskirąjį skundą atmetus, atsakovei iš ieškovės priteistinos 300 Lt bylinėjimosi išlaidos apeliacinės instancijos teisme (CPK 88 straipsnio 9 punktas, 93 straipsnio 1 dalis).

25Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos CPK 93 straipsnio 1 dalimi, 336 straipsniu, 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 339 straipsniu, apeliacinės instancijos teismas,

Nutarė

26Vilkaviškio rajono apylinkės teismo 2014 m. liepos 3 d. nutartį palikti nepakeistą.

27Priteisti iš ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Gelgotos transportas“ (įmonės kodas 300016057) atsakovei uždarajai akcinei bendrovei „Hertransus“ (įmonės kodas 185300064) 300 Lt (86,89 Eur) išlaidas už atsiliepimo į atskirąjį skundą parengimą.

Proceso dalyviai
Ryšiai
1. Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Virginija... 2. I. Ginčo esmė... 3. Ieškovė UAB „Gelgotos transportas“ ieškiniu kreipėsi į Vilkaviškio... 4. Pareikštam reikalavimui užtikrinti ieškovė prašė taikyti laikinąsias... 5. II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė... 6. Vilkaviškio rajono apylinkės teismas 2014 m. liepos 3 d. nutartimi ieškovės... 7. Teismas nurodė, kad ieškovė nepateikė jokių objektyvių duomenų, kurie... 8. III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į atskirąjį skundą argumentai... 9. Ieškovės atstovas atskiruoju skundu prašo panaikinti Vilkaviškio rajono... 10. Atskirasis skundas grindžiamas šiais argumentais:... 11. Pirmosios instancijos teismas, spręsdamas laikinųjų apsaugos priemonių... 12. Atsiliepimu į atskirąjį skundą atsakovė prašo teismo atmesti ieškovės... 13. Nurodė, kad atsakovė nesutinka su atskirajame skunde išdėstytais... 14. IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir... 15. Pagal CPK 320 straipsnį bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro... 16. Nagrinėjamu atveju spręstinas klausimas, ar skundžiama pirmosios instancijos... 17. Įstatymas numato, kad teismas, dalyvaujančių byloje ar kitų suinteresuotų... 18. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, jog laikinųjų apsaugos priemonių... 19. Teismų praktikoje suformuluota taisyklė, pagal kurią objektyvaus pobūdžio... 20. Proceso šalis, prašanti taikyti laikinąsias apsaugos priemones, turėtų... 21. Apeliacinės instancijos teismas sutinka su pirmosios instancijos argumentu,... 22. Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs apelianto pateiktus įrodymus,... 23. Esant nustatytoms aplinkybėms, darytina išvada, kad atskirojo skundo... 24. Atsakovė atsiliepime į atskirąjį skundą pateikė prašymą priteisti 300... 25. Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos CPK 93 straipsnio 1 dalimi, 336 straipsniu,... 26. Vilkaviškio rajono apylinkės teismo 2014 m. liepos 3 d. nutartį palikti... 27. Priteisti iš ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Gelgotos...