Byla e2A-300-178/2018
Dėl prievolės pripažinimo bendra ir solidaria sutuoktinių prievole

1Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Danutės Gasiūnienės, Konstantino Gurino ir Alvydo Poškaus (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės bankrutavusios uždarosios akcinės bendrovės „Restauracija“ apeliacinį skundą dėl Kauno apygardos teismo 2017 m. liepos 3 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovės bankrutavusios uždarosios akcinės bendrovės „Restauracija“ ieškinį atsakovams V. V. ir K. V. dėl prievolės pripažinimo bendra ir solidaria sutuoktinių prievole.

2Teisėjų kolegija

Nustatė

3I. Ginčo esmė

4

  1. Ieškovė ieškinyje prašė priteisti iš atsakovės V. V. 123 001,62 Eur nuostolių atlyginimo ir pripažinti, kad ši prievolė kartu su Kauno apygardos teismo 2015 m. sausio 16 d. sprendimu, priimtu civilinėje byloje Nr. 2-931-413/2015, kuriuo iš atsakovo K. V. priteista 123 001,62 Eur BUAB „Restauracija“ atžvilgiu, yra solidari ir bendra atsakovų prievolė, dengiama iš abiejų skolininkų lėšų, bei priteisti bylinėjimosi išlaidas.
  2. Nurodė, kad Kauno apygardos teismo 2014 m. gegužės 15 d. nutartimi UAB „Restauracija“ iškelta bankroto byla, administratoriumi paskirta UAB „Verslo valdymo ir restruktūrizacijos centras“. Kreditorė Valstybinė mokesčių inspekcija prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (toliau – ir VMI) ir BUAB „Restauracija“ kreipėsi į teismą su actio Pauliana ieškiniu atsakovui K. V. bei V. Š., prašydami pripažinti negaliojančia 2014 m. kovo 24 d. paskolos sutartį, sudarytą tarp bendrovės ir atsakovo K. V., taikyti restituciją ir ieškovei iš atsakovo priteisti 424 700 Lt sumą. Kauno apygardos teismas 2015 m. sausio 16 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. 2-931-413/2015 iš atsakovo K. V. ieškovei BUAB „Restauracija“ priteisė 123 001,62 Eur (424 700 Lt) nuostolių atlyginimo, 5 proc. metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki visiško sprendimo įvykdymo bei 429,29 Eur bylinėjimosi išlaidų.
  3. Ieškovės vertinimu, teismo sprendimu nustatyta prievolė K. V. turi būti pripažinta bendra ir solidaria abiejų sutuoktinių K. V. ir V. V. prievole, nes K. V. iš BUAB „Restauracija“ kasos buvo išmokėta 428 657 Lt suma pagal kasos išlaidų orderius, kurios dalį K. V. pagrindė dokumentais arba grąžino į įmonę. Likusiai sumai (424 700 Lt) nebuvo pateikti jokie išlaidas pateisinantys dokumentai, todėl K. V. formaliai 2014 m. kovo 24 d. sudarė paskolos sutartį. Minėtame sprendime teismas konstatavo, kad paskolos sutartis faktiškai nebuvo sudaryta, t. y. jos pagrindu pinigai nebuvo realiai perduoti, todėl 424 700 Lt sunma buvo priteista BUAB „Restauracija“ naudai kaip pagal kasos išlaidų orderius gauta ir nepateisinta suma.
  4. K. V. prievolė atsirado su sutuoktinės V. V. sutikimu ir jai akivaizdžiai pritariant, kadangi iš kasos išlaidų orderių matyti, kad pinigus UAB „Restauracija“ vardu išdavė (mokėjo) būtent atsakovė V. V., bendrovėje ėjusi kasininkės pareigas, o pinigus gavo atsakovas K. V.. Sutuoktiniai bendru sutarimu (abiem pasirašant kasos išlaidų orderius) sudarė tokius sandorius, kuriais atsakovas K. V. liko skolingas įmonei. Bendra sutuoktinių sugalvota schema patvirtina, kad tokio pobūdžio prievolės vertintinos kaip bendra solidari abiejų sutuoktinių prievolė, tenkintina iš abiejų sutuoktinių turto.

5II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

6

  1. Kauno apygardos teismas 2017 m. liepos 3 d. sprendimu ieškinį atmetė bei priteisė iš ieškovės BUAB „Restauracija“ po 150 Eur bylinėjimosi išlaidų atsakovams V. V. ir K. V..
  2. Teismas, įvertinęs byloje esančius įrodymus, sprendė, jog ieškovė neįrodė, kad atsakovai bendrais veiksmais padarė žalą ieškovei UAB „Restauracija“ ar iš bendrovės gauta pinigų suma buvo panaudota atsakovų šeimos interesams tenkinti.
  3. Teismo vertinimu, 2015 m. sausio 6 d. teismo sprendimu iš atsakovo K. V. priteistas ieškovei BUAB „Restauracija“ nuostolių atlyginimas negali būti pripažintas solidaria atsakovų V. V. ir K. V. prievole. Atsakovui einant UAB „Restauracija“ direktoriaus pareigas, atsakovė tuo metu bendrovėje dirbo kasininke. Sprendimus išduoti iš įmonės kasos pinigus atsakovui priėmė jis pats (įmonės vadovas) ir vyriausioji buhalterė D. N.. Atsakovė savo parašu tik patvirtino pinigų išmokėjimo faktą. Teisės priimti savarankiškus sprendimus išduoti iš kasos pinigus atsakovė neturėjo. Todėl nėra pagrindo pripažinti, jog žala ieškovei, BUAB „Restauracija“ išduodant iš kasos pinigų sumas atsakovui ir jų negrąžinus, padaryta bendrais atsakovų veiksmais.
  4. Pažymėjo, jog civilinėje byloje Nr. 2-931-413/2015 reikalavimai atsakovei nebuvo pareikšti, ji į bylos nagrinėjimą dalyvaujančiu asmeniu įtraukta nebuvo. Todėl sutikti su ieškinio argumentais, kad ji solidariai su savo sutuoktiniu atsakinga už teismo sprendimu iš atsakovo ieškovei priteistą žalą, nėra teisinio pagrindo.

7III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai

8

  1. Ieškovė BUAB „Restauracija“ (toliau ir – apeliantė) apeliaciniame skunde prašo Kauno apygardos teismo 2017 m. liepos 3 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – ieškovės ieškinį patenkinti bei priteisti patirtas bylinėjimosi išlaidas. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:
    1. Remiantis CK 3.109 straipsnio nuostatomis, tam, kad prisiimta prievolė būtų pripažinta bendrąja sutuoktinių prievole, yra būtina įrodyti, kad: 1) tai prievolė, atsiradusi iš sandorių, sudarytų vieno sutuoktinio, kai yra kito sutuoktinio sutikimas, arba kito sutuoktinio vėliau patvirtintų; arba 2) tai prievolė, atsiradusi iš sandorių, kuriems sudaryti kito sutuoktinio sutikimo nereikėjo, jeigu jie buvo sudaryti šeimos interesais. Nagrinėjamu atveju egzistuoja abu pagrindai sutuoktinių prievolei pripažinti bendrąja.
    2. Atsakovo prievolė atsirado su sutuoktinės sutikimu ir jai akivaizdžiai pritariant sandoriui, dėl to prievolė turėtų būti pripažinta solidariąja. Šias aplinkybes patvirtina kasos išlaidų orderiai, kuriuose yra užfiksuota, kad pinigus įmonės vardu išdavė (mokėjo) būtent atsakovė, ėjusi kasininkės pareigas, o pinigus gavo atsakovas. Be to, byloje yra duomenys, kad BUAB „Restauracija“ akcijos priklausė sutuoktiniams (dalis asmeninės nuosavybės teise priklauso K. V., likusi dalis – bendrai abiems sutuoktiniams).
    3. Remiantis Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktika, tam, kad sutuoktinių prievolė būtų pripažinta solidaria, užtenka kito sutuoktinio sutikimo. Todėl aplinkybė, jog pati

      9atsakovė neturėjo teisės priimti savarankiško sprendimo išduoti atsakovui pinigus, nereiškia sutikimo nedavimo ir neturi įtakos prievolės solidarumui.

    4. Atsižvelgiant į tai, kad bylos nagrinėjimo metu atsakovas nurodė, jog išmokėti pinigai buvo dividendai (2017 m. birželio 1 d. posėdžio garso įrašas nuo 35:20 min.), leidžia pagrįstai teigti, jog sandoris sudarytas šeimos interesais. Atsakovas, išsimokėjęs dividendus, akivaizdžiai sudarė sandorį šeimos interesais, todėl iš tokio sandorio kylančios prievolės yra bendrosios sutuoktinių prievolės CK 3.109 straipsnio prasme.
  2. Atsakovai V. V. ir K. V. atsiliepime į apeliacinį skundą prašė jį atmesti. Atsiliepimas grindžiamas šiais argumentais:
    1. Ieškovė savo reikalavimų neįrodinėjo aplinkybėmis, kad piniginių lėšų išmokėjimo sandoriai, dėl kurių pripažinta žala BUAB „Restauracija“ buvo sudaryti šeimos interesais.
    2. Dividendai gali būti išmokami tik esant teigiamam įmonės balansui (esant pelno), todėl vien finansinio veiksmo pavadinimas nereiškia, jog toks veiksmas buvo atliktas. Piniginių lėšų išėmimo iš UAB „Restauracija“ kasos pagal pajamų orderius buvo įforminta 2014 m. kovo 24 d. paskolos sutartimi, kuri pripažinta niekine. 2013 m. kovo 28 d. – 2014 m. vasario 13 d. laikotarpiu UAB „Restauracija“ dirbo nuostolingai, todėl dividendai negalėjo būti išmokami. Be to, šios aplinkybės teisme ieškovė taip pat neįrodinėjo.
    3. Aplinkybė, kad atsakovė taip pat yra ir BUAB „Restauracija“ akcininkė yra klaidinga, nes nuo 1995 m. liepos 17 d. atsakovas buvo vienintelis UAB „Restauracija“ akcininkas ir valdė 100 proc. akcijų, o atsakovė įmonės valdyme nedalyvavo.

10IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos aplinkybės, motyvai ir išvados

11

  1. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinių skundų faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniuose skunduose nustatytų ribų, išskyrus kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundų ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK

    12320 straipsnio 2 dalis).

  2. Nustatyta, jog VMI ir BUAB „Restauracija“ ieškiniu kreipėsi į teismą, prašydamos pripažinti negaliojančia 2014 m. kovo 24 d. Paskolos sutartį, pagal kurią UAB „Restauracija“ (paskolos davėja) susitarė su K. V. (paskolos gavėju), kad pastarajam bendrovės išduotas 424 700 Lt avansas laikytinas paskola, ir priteisti iš K. V. BUAB „Restauracija“ naudai 424 700 Lt sumą bei 5 proc. dydžio procesines palūkanas. Kauno apygardos teismas 2015 m. sausio 6 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. 2-931-413/2015 ieškinį tenkino ir BUAB „Restauracija“ naudai iš K. V. priteisė 123 001,62 Eur (424 700 Lt) nuostolių atlyginimo, 5 proc. dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos (2014-05-22) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir 429,29 Eur bylinėjimosi išlaidų. Teismas nustatė, kad K. V., kaip UAB „Restauracija“ direktoriui, ėjusiam šias pareigas iki 2014 m. vasario 23 d., per laikotarpį nuo 2013 m. kovo 28 d. iki 2014 m. vasario 13 d., pagal 11 kasos išlaidų orderių buvo išmokėta 428 902 Lt įmonės piniginių lėšų (avanso) prekėms ir paslaugoms pirkti. Dalį piniginių lėšų K. V. grąžino bei daliai įmonės tikslams panaudotų lėšų pateikė išlaidas pagrindžiančius dokumentus, tačiau liko skolingas bendrovei 424 724,32 Lt sumą. 2014 m. kovo 24 d. UAB „Restauracija“ ir K. V. sudarė paskolos sutartį, pagal kurią sandorio šalys susitarė, kad atsakovui K. V. išduotas ir negrąžintas 424 700 Lt dydžio avansas laikytinas įmonės suteikta paskola, kurią K. V. įsipareigojo grąžinti iki 2016 m. kovo 24 d., mokėdamas už suteiktą paskolą 6 proc. dydžio metines palūkanas.
  3. Kauno apygardos teismas 2014 m. gegužės 15 d. nutartimi iškeldamas UAB „Restauracija“ bankroto bylą konstatavo, kad įmonė 2013 m. buvo nemoki (Lietuvos Respublikos įmonių bankroto įstatymo 2 straipsnio 8 dalis). Teismas sprendė, jog 2013 m. esant sunkiai UAB „Restauracija“ finansinei būklei, periodinis ir sąmoningas didelės vertės lėšų išėmimas iš įmonės kasos neva ūkinėms operacijoms vykdyti, kai per 2013 m. kovo 28 d. – 2013 m. gruodžio 23 d. laikotarpį už dešimt įvykusių finansinių operacijų, kurių vertė 428 600 Lt, nebuvo nė karto atsiskaityta Kasos darbo organizavimo ir kasos operacijų atlikimo taisyklių, patvirtintų 2000 m. vasario 17 d. Vyriausybės nutarimu Nr. 179 (toliau – ir Taisyklės), 9 punkte nustatyta tvarka, leidžia daryti išvadą, kad tokie K. V. veiksmai prieštaravo ne tik teisės aktų reikalavimams, bet ir gerai moralei bei įmonės tikslams, buvo nesuderinami su rūpestingo, apdairaus ir protingo vadovo elgesiu. Dėl tokių K. V. veiksmų įmonė neteko 424 700 Lt lėšų, kurios galėjo būti panaudotos tiesioginiams įmonės tikslams. Teismas, konstatavęs visas K. V. civilinės atsakomybės sąlygas, priteisė iš jo BUAB „Restauracija“ naudai 424 700 Lt žalos atlyginimo.
  4. Lietuvos apeliacinis teismas 2015 m. spalio 13 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 2A-595-302/2015 Kauno apygardos teismo 2015 m. sausio 6 d. sprendimą iš esmės paliko nepakeistą, patikslinęs teismo sprendimo dalį, jog ieškovių ieškiniai tenkintini iš dalies, taip pat pripažindamas niekine 2014 m. kovo 24 d. Paskolos sutartį.
  5. Nagrinėjamu atveju apeliaciniame skunde ieškovė prašo panaikinti Kauno apygardos teismo 2017 m. liepos 3 d. sprendimą, kuriuo netenkintas jos reikalavimas pripažinti, kad Kauno apygardos teismo 2015 m. sausio 6 d. sprendimu iš K. V. priteistas 123 001,62 Eur dydžio žalos atlyginimas yra solidari atsakovės prievolė.
  6. Apeliacinis skundas netenkintinas.

13Dėl prejudicinių faktų vertinimo

  1. CPK 182 straipsnio 2 punktas nustato, kad nereikia įrodinėti aplinkybių, nustatytų įsiteisėjusiu teismo sprendimu kitoje civilinėje ar administracinėje byloje, kurioje dalyvavo tie patys asmenys, išskyrus atvejus, kai teismo sprendimas sukelia teisines pasekmes ir nedalyvaujantiems byloje asmenims (prejudiciniai faktai).
  2. Kasacinis teismas, pasisakydamas dėl CPK 182 straipsnio 2 punkto aiškinimo ir taikymo, yra suformulavęs tokias pagrindines taisykles: prejudiciniais faktais laikytinos kitoje byloje įsiteisėjusiu teismo sprendimu nustatytos aplinkybės; prejudicinių faktų galią tokios aplinkybės turi tik tuo atveju, kai abiejose bylose bet kokiu procesiniu statusu dalyvauja tie patys asmenys, išskyrus atvejus, kai teismo sprendimas sukelia teisinius padarinius ir nedalyvavusiems byloje asmenims; pirmesnėje civilinėje byloje nustatyti faktai pripažintini prejudiciniais tik tada, kai jie toje byloje buvo įrodinėjimo dalykas ar bent jo dalis, svarbu, kad įrodinėjamas faktas būtų reikšmingas abiejose bylose (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. vasario 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-37/2008).
  3. Teismui konstatavus, kad pirmiau nurodytos aplinkybės egzistavo, jos byloje dalyvavusiems asmenims tampa prejudiciniais faktais, kurių kitoje byloje tarp tų pačių šalių įrodinėti nereikia, jos negali būti ginčo objektas kitoje, vėliau iškeltoje, civilinėje byloje. Net ir pripažįstant, kad praktikoje gali susiklostyti situacijos, nulemiančios išimčių iš pirmiau nurodytos bendrosios taisyklės, pagal kurią įsiteisėjęs teismo sprendimas dėl pažeistų materialinių teisių gynimo sukuria prejudicinius faktus dėl šių materialinių teisių egzistavimo ir jų pažeidimo, kurių vėliau paneigti kitoje byloje negalima, taikymo poreikį, šios išimtys turėtų būti aiškinamos ypač siaurai, taikant tuos pačius kriterijus, kaip ir proceso atnaujinimo institutui (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. spalio 10 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-419/2014).
  4. Nagrinėjamoje byloje yra pagrindas konstatuoti, kad Kauno apygardos teismo civilinėje byloje Nr. 2-931-413/2015, kurioje yra įsiteisėjęs 2015 m. sausio 6 d. sprendimas, buvo nuspręsta dėl atsakovo civilinės atsakomybės dėl bendrovei padarytos žalos einant UAB „Restauracija“ direktoriaus pareigas, pažymint, kad atsakovas, periodiškai ir sąmoningai išimdamas didelės vertės įmonės pinigines lėšas (424 700 Lt) iš jos kasos neva ūkinėms operacijoms vykdyti, pažeidė CK 2.87 straipsnyje nustatytas juridinio asmens valdymo organui nustatytas pareigas.
  5. Atsižvelgiant į tai, kas pasakyta, teisėjų kolegija prieina prie išvados, kad Kauno apygardos teismo išnagrinėtoje civilinėje byloje Nr. 2-931-413/2015, kurioje konstatuota, jog dėl K. V. kaltų veiksmų BUAB „Restauracija“ patyrė 424 700 Lt dydžio nuostolį, nustatyti faktai pripažintini turinčiais prejudicinę galią nagrinėjamoje byloje ir nebegali būti kvestionuojami nei šalių, nei iš naujo nustatinėjami bylą nagrinėjančio teismo (CPK 182 straipsnio 2 punktas). Kitaip tariant, tai reiškia, kad paminėtos sumos priteisimas nebegali būti vertinamas kaip kylantis iš sutartinių santykių, o pirmosios instancijos teismas pagrįstai nagrinėjamoje byloje rėmėsi civilinėje byloje Nr. 2-931-413/2014 nustatytomis aplinkybėmis dėl atsakovo civilinės atsakomybės. Šiame kontekste paminėtina, kad kasacinio teismo yra nurodyta, jog teismo sprendimui dėl prievolių vykdymo įgijus res judicata (liet. galutinis teismo sprendimas) galią, nustačius visas civilinės atsakomybės sąlygas dėl įmonės patirtos žalos atsiradimo, reikalavimas priteistą žalos atlyginimą pripažinti solidaria prievole asmeniui, kuriam materialinis teisinis reikalavimas išnagrinėtoje byloje nebuvo reiškiamas ir kuris nebuvo įtrauktas į civilinės bylos nagrinėjimą, tampa komplikuotas, mat tektų kvestionuoti įsiteisėjusį teismo sprendimą, ir tai galėtų kelti grėsmę teisiniam tikrumui, teisinių santykių šalių teisėtiems lūkesčiams ir civilinės apyvartos stabilumui (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. vasario 18 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-51-248/2015).

14Dėl sutuoktinių prievolių solidarumo

  1. Sutuoktinių prievolės gali būti asmeninės arba bendros, o bendros – dalinės arba solidariosios (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. spalio 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-482/2008). Asmeninės sutuoktinio prievolės yra tokios, kurios yra susijusios su jo asmeniu, asmeniniu turtu arba asmeninių poreikių tenkinimu. Asmeninėmis prievolėmis pripažįstamos iki santuokos įregistravimo atsiradusios prievolės (CK 3.110 straipsnio 1 dalis), iš dovanojimo sutarčių ir paveldėjimo kylančios prievolės, išskyrus atvejus, kai dovana ar palikimas buvo gauti kaip bendras turtas (CK 3.111 straipsnis), baudos už vieno iš sutuoktinių padarytus teisės pažeidimus, taip pat žala, padaryta vieno iš sutuoktinių veiksmais (CK 3.115 straipsnio 1 dalis), kito asmens išlaikymo, mokestinės ir kitos prievolės (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. gegužės 20 d. nutarimas civilinėje byloje Nr. 3K-P-186/2010; 2012 m. vasario 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-78/2012). Asmenines prievoles savo vardu įgyja vienas iš sutuoktinių, kuris ir atsako pagal jas savarankiškai savo asmeniniu turtu arba savo dalimi bendrame turte (CK 3.112 straipsnis). Bendromis laikomos tokios sutuoktinių prievolės, kurios yra susijusios su bendrąja jungtine sutuoktinių nuosavybe, kylančios iš vieno iš sutuoktinių vardu sudarytų sandorių, tačiau esant kito sutuoktinio sutikimui arba vėliau šio sutuoktinio patvirtintų, taip pat kitos šeimos interesais prisiimtos prievolės, bei solidariosios sutuoktinių prievolės (CK 3.109 straipsnio 1–3 dalys). Bendros prievolės vykdomos iš bendro sutuoktinių turto (CK 3.109 straipsnio 1 dalis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. gegužės 20 d. nutarimas civilinėje byloje Nr. 3K-P-186/2010). Jos, minėta, dar skirstomos į dalines ir solidariąsias. Esant solidariajai prievolei, kreditorius turi teisę reikalauti, kad prievolę įvykdytų tiek abu sutuoktiniai bendrai, tiek vienas jų, tiek visą prievolę, tiek jos dalį (CK 6.6 straipsnio 1 dalis). Solidarioji prievolė nepreziumuojama, išskyrus įstatymo nustatytas išimtis, pvz., pagal iš vieno sutuoktinio sudaryto sandorio, būtino išlaikyti šeimos namų ūkį ir užtikrinti vaikų auklėjimą, kylančias prievoles sutuoktiniai atsako solidariai, išskyrus atvejus, kai sandorio kaina yra aiškiai per didelė ir neprotinga (CK 3.109 straipsnio 2 dalis). Jeigu prievolė yra dalinė, tai kiekvienas sutuoktinis privalo vykdyti tik savo dalį (CK 6.5 straipsnis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. birželio 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-338/2013).
  2. Apeliantė atsakovų prievolės solidarumą grindžia išimtinai aplinkybėmis, kad piniginės lėšos atsakovui buvo išmokėtos su atsakovės sutikimu (jai šias lėšas perdavus K. V.) ir šeimos interesais.
  3. Šiuo atveju atsižvelgiant į pateiktą sutuoktinių atsakomybės pagal turtines prievoles reglamentavimą ir jo išaiškinimus kasacinio teismo praktikoje, darytina išvada, kad, nenustačius prievolės pobūdžio, negali būti sprendžiamas sutuoktinių atsakomybės už prievolių nevykdymą (ar netinkamą vykdymą) klausimas. Prievolės pobūdžiui konstatuoti būtina nustatyti prievolės, dėl kurios vyksta ginčas, atsiradimo pagrindą, t. y. teisinius santykius, iš kurių kyla prievolė. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje išaiškinta, kad kreditoriaus prievolės atsiradimo pagrindas yra esminis, nustatant prievolės subjektus, jos dydį. Tik nustačius prievolės pobūdį ir jos atsiradimo pagrindą, galima nustatyti, kas yra atsakomybės subjektai pagal prievolę –– vienas sutuoktinis ar abu sutuoktiniai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2005 m. vasario 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-93/2005; 2006 m. sausio 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-35/2006; kt.).
  4. Kaip minėta, prejudicinėje civilinėje byloje teismai sprendė, kad apeliantės ir atsakovo nesiejo paskoliniai teisiniai santykiai, o juos siejo žalos atlyginimo (deliktiniai) teisiniai santykiai. Atsižvelgiant į tai, pritartina pirmosios instancijos teismui, kad atsakovo prievolė grąžinti paimtas lėšas ieškovei yra asmeninė, atsiradusi dėl neteisėtais jo, kaip juridinio asmens vadovo, veiksmais bendrovės interesams padarytos žalos. Pažymėtina, kad aplinkybę, jog atsakovas savo veiksmais apeliantei padarė žalos, apeliantė, be kita ko, nurodo ir ieškinyje. Minėta, kad pagal formuojamą kasacinio teismo praktiką, tokia prievolė yra asmeninė ir vykdoma iš asmeninio sutuoktinio turto ir tik tada, jei jo nepakanka, išieškojimas gali būti nukreipiamas į sutuoktinio dalį bendrame turte.
  5. Apeliantės teigimu, atsakovų prievolė turėtų būti pripažinta solidariąja dėl to, kad kasos išlaidų orderiuose užfiksuota, jog pinigus įmonės vardu išdavė (mokėjo) būtent atsakovė, BUAB „Restauracija“ ėjusi kasininkės pareigas, o pinigus gavo atsakovas.
  6. Taisyklių 4 bei 41 punktuose numatyta, jog pinigai iš kasos išmokami pagal kasos išlaidų orderį bei kitus atitinkamai įformintus dokumentus (mokėjimo žiniaraštį, prašymą išduoti pinigus, sąskaitas ir kitus dokumentus), išrašius kasos išlaidų orderį. Kasos pajamų ir išlaidų orderius pasirašo ūkio subjekto vadovo patvirtinti asmenys, turintys teisę surašyti ir pasirašyti arba tik pasirašyti kasos pajamų ir išlaidų orderius. Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad sprendimus išduoti iš įmonės kasos pinigus priėmė atsakovas K. V. ir vyriausioji buhalterė D. N., o atsakovė tik patvirtino savo parašu pinigų išmokėjimo faktą. Apeliantė nei pirmosios, nei apeliacinės instancijos teisme nepateikė duomenų, jog atsakovei buvo suteikta teisė priimti savarankiškus sprendimus išduoti iš kasos pinigus arba ji iš kasos pinigus išdavė neteisėtai, veikdama savavališkai.
  7. Taisyklių 9 punkte nurodoma, kad, atskaitingas asmuo, gautais pinigais atsiskaitęs su kitais ūkio subjektais, fiziniais asmenimis, pateikia vyriausiajam buhalteriui (buhalteriui) pinigų sumokėjimo įrodymo dokumentus, kuriuos surašo į avanso ataskaitą, – nurodo joje šių dokumentų pavadinimus, numerius, datas, išmokėtas sumas. Atskaitingas asmuo atsiskaito vyriausiojo buhalterio (buhalterio) nustatyta ir ūkio subjekto vadovo patvirtinta tvarka ir terminais, tačiau ne rečiau kaip kartą per mėnesį. Nepanaudotų pinigų grąžinimas į kasą įforminamas kasos pajamų orderiu. Remiantis šiomis nuostatomis, darytina išvada, kad atsakovas, paimdamas iš įmonės kasos lėšas ir už jas nustatyta tvarka neatsiskaitydamas, pažeidė būtent nurodytus teisės akto reikalavimus, taip pat fiduciarinę pareigą nepainioti juridinio asmens turto su savo turtu (CK 2.87 straipsnio 4 dalis), o atsakovė tik vykdė jai priskirtas kasininkės pareigas (atliko UAB „Restauracija“ vadovo paskirtas atlikti kasos operacijas).
  8. Tai, kad ginčo pinigines lėšas išdavė (mokėjo) būtent atsakovė, bendrovėje ėjusi kasininkės pareigas, o pinigus gavo atsakovas, taip pat nereiškia, kad taip savaime atsirado bendra sutuoktinių prievolė CK 3.109 straipsnio 1 dalies 5 punkto prasme, t. y. kartu ir atsakovės pareiga pagal tokią prievolę atsakyti. Prievolė atsirado ne dėl to, kad pinigai išduoti, o dėl to, kad jie negrąžinti. Tik tuo atveju, jeigu būtų nustatyta, kad atsakovė (sutuoktinė), išduodama pinigus, veikė neteisėtai (to apeliantė faktiškai neįrodinėja) arba gautos iš įmonės lėšos buvo panaudotos šeimos interesais, galima būtų ją laikyti solidariai atsakinga.
  9. Apeliacinio skundo argumentai, jog dalis BUAB „Restauracija“ akcijų priklausao ir

    15atsakovei bei išmokėtos piniginės lėšos yra dividendai, yra deklaratyvaus pobūdžio, apeliantė pirmosios instancijos teisme tokiomis aplinkybėsmis ieškinio ir negrindė.

  10. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija, kaip jau ne kartą šioje nutartyje minėjo, konstatuoja, kad šioje byloje žalos atlyginimo prievolė kilo iš žalos dėl neteisėtų įmonės vadovo atsakovo veiksmų atlyginimo, jos vykdymas yra išimtinai susijęs su atsakovo asmeniu. Dėl to pripažintina, kad atsakovo žalos atlyginimo prievolė negali būti laikoma solidariąja sutuoktinių prievole. Taigi, nenustatydamas solidariosios atsakovų atsakomybės, teismas tinkamai aiškino ir taikė materialiosios teisės normas, reglamentuojančias juridinio asmens valdymo organo atsakomybę bei sutuoktinių solidariosios atsakomybės institutą, nenukrypo nuo kasacinio suformuotos šių teisės normų taikymo ir aiškinimo praktikos, todėl sprendimas netaikyti solidariosios atsakomybės atsakovams yra pagrįstas.
  11. Apibendrinus darytina išvada, kad apeliacinio skundo argumentai neteikia pagrindo naikinti ar keisti pirmosios instancijos teismo sprendimą, todėl jis paliktinas nepakeistu (CPK

    16326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

  12. Apeliantės skundą atmetus, jos patirtos bylinėjimosi išlaidos jai neatlyginamos (CPK

    1793 straipsnio 1 dalis). Kiti dalyvaujantys byloje asmenys įrodymų apie apeliacinėje instancijoje patirtas bylinėjimosi išlaidas nepateikė, todėl jos taip pat nepaskirstomos (CPK 98 straipsnio 1 dalis).

18Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 2 dalimi,

Nutarė

19Kauno apygardos teismo 2017 m. liepos 3 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Proceso dalyviai
Ryšiai