Byla 2A-228-186/2018
Dėl neturtinės žalos priteisimo, tretieji asmenys: R. L., G. V., P. V., G. G., A. V., AAS „BTA Baltic Insurance Company“, Lietuvoje veikianti per „BTA Insurance Company“ SE filialą

1Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Kazio Kailiūno, Gintaro Pečiulio ir Egidijaus Žirono (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas),

2teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovės V. Č. apeliacinį skundą dėl Panevėžio apygardos teismo 2017 m. birželio 6 d. sprendimo, priimto civilinėje byloje pagal ieškovės V. Č. ieškinį atsakovei viešajai įstaigai Respublikinei Panevėžio ligoninei dėl neturtinės žalos priteisimo, tretieji asmenys: R. L., G. V., P. V., G. G., A. V., AAS „BTA Baltic Insurance Company“, Lietuvoje veikianti per „BTA Insurance Company“ SE filialą.

3Teisėjų kolegija

Nustatė

4

  1. Ginčo esmė
  1. Ieškovė V. Č. kreipėsi į teismą su ieškiniu, prašydama priteisti iš atsakovės viešosios įstaigos (toliau – VšĮ) Respublikinės Panevėžio ligoninės 7 240,50 Eur neturtinės žalos.
  2. Ieškovė nurodė, kad 2014 m. balandžio 29 d. įvyko eismo įvykis, kurio metu ją partrenkė lengvasis automobilis. Šio įvykio metu jai lūžo kairės kojos šlaunikaulis, buvo sumušti plaučiai, atsirado kepenų nepakankamumas, buvo sumušta nosis ir nubrozdintos abi alkūnės. Po šio eismo įvykio ji greitosios medicinos pagalbos automobiliu buvo nuvežta į VšĮ Respublikinę Panevėžio ligoninę. Ją priėmę medikai tik paviršutiniškai tyrė jai padarytus kojos lūžio sužalojimus, o vidaus organų sužalojimų netyrė iš viso. Kojos kaulų osteosintezės operacija jai buvo atlikta tik praėjus trims dienos, todėl pablogėjo kojos kaulo gijimas, nebuvo užkirstas kelias riebalinei embolijai vystytis. Ieškovės teigimu, jai buvo suteiktos nekokybiškos sveikatos priežiūros paslaugos, todėl ji kreipėsi į Valstybinę akreditavimo sveikatos priežiūros veiklai tarnybą prie Sveikatos apsaugos ministerijos (toliau – ir Akreditavimo tarnyba). Akreditavimo tarnyba pripažino, kad atsakovės teiktos sveikatos priežiūros paslaugos buvo nekokybiškos, todėl įspėjo šią įstaigą. Akreditavimo tarnyba nurodė tokius pažeidimus: 2014 m. balandžio 29 d., apie 15.50 val. ją apžiūrėjęs gydytojas ortopedas traumatologas P. V. ligos istorijoje neaprašė nusiskundimų, ligos (traumos) anamnezės, objektyvios sveikatos būklės, nepažymėjo skausmo intensyvumo, todėl pažeidė gydytojų darbą reguliuojančius teisės aktus; tą pačią dieną, apie 17.10 val. konsultavęs gydytojas ortopedas traumatologas G. V. ligos istorijoje pažymėjo nusiskundimus – skausmas kairėje šlaunyje, tačiau skausmo intensyvumo nevertino, todėl pažeidė gydytojų darbą reguliuojančius teisės aktus; laikotarpiu nuo 2014 m. balandžio 29 d. iki 2014 m. balandžio 30 d. gydytojas ortopedas traumatologas G. V. neskyrė papildomų tyrimų diagnozei patikslinti ir sveikatos būklei įvertinti – galvos, krūtinės, stuburo ir dubens kaulų rentgenogramų, pilvo organų echoskopijos, elektrokardiogramos, koaguliogramos, kraujo grupės ir rezus faktoriaus, kraujo leketrolitų tyrimų, nepagrįstai atidėjo kairiojo šlaunikaulio osteosintezės operaciją, nesekė pacientės objektyvios sveikatos būklės pasikeitimų dėl galimų traumos komplikacijų, todėl pažeidė gydytojų darbą reguliuojančius teisės aktus; gydytojas ortopedas traumatologas R. L. 2014 m. balandžio 30 d. sveikatos būklės neaprašė, atliktų kraujo tyrimų nevertino, papildomų tyrimų diagnozei patikslinti ir sveikatos būklei įvertinti dėl galimų traumos komplikacijų neskyrė, gydymo taktikos nekeitė, 2014 m. gegužės 2 d. (prieš operaciją) nevertino buvusios objektyvios sveikatos būklės bei gydytojo anesteziologo reanimatologo A. V. konsultacijos metu nustatytų galimų riebalinės embolijos simptomų, papildomų tyrimų sveikatos būklei įvertinti ir priešoperacinio gydymo bei tinkamiausiai operacijai parinkti gydymo taktikos neskyrė, todėl pažeidė gydytojų darbą reguliuojančius teisės aktus; gydytojas ortopedas traumatologas G. G., budėjęs nuo 2014 m. gegužės 1 d. įrašų apie sveikatos būklę nepadarė, 2014 m. balandžio 30 d. atliktų tyrimų rezultatų nevertino, papildomų tyrimų sveikatos būklei nustatyti neskyrė, tokiu būdu pažeidė gydytojų darbą reguliuojančius teisės aktus; 2014 m. gegužės 2 d. gydytojas anesteziologas reanimatologas A. V., nustatęs galimus riebalinės embolijos simptomus, papildomų tyrimų diagnozei patikslinti bei pacientės sveikatos būklei įvertinti ir gydytojų specialistų konsultacijų nepaskyrė, todėl pažeidė gydytojų darbą reguliuojančius teisės aktus.
  3. Kadangi VšĮ Respublikinėje Panevėžio ligoninėje dirbantys gydytojai iš karto neatliko galvos, krūtinės, stuburo ir dubens kaulų rentgenogramų, pilvo organų echoskopijos, elektrokardiogramos, koaguliogramos, kraujo grupės ir rezus faktoriaus, kraujo elektrolitų tyrimų, nepagrįstai atidėjo kairiojo šlaunikaulio osteosintezės operaciją, nesekė objektyvios sveikatos būklės pasikeitimų dėl galimų traumos komplikacijų, nustatę galimus riebalinės embolijos simptomus, papildomų tyrimų diagnozei patikslinti bei pacientės sveikatos būklei įvertinti ir gydytojų specialistų konsultacijų nepaskyrė, ieškovės nuomone, jai išsivystė riebalinė embolija.
  4. Pažymėjo, kad laikotarpiu nuo hospitalizavimo iki operacijos dienos ji kentėjo labai stiprų fizinį skausmą, o VšĮ Respublikinės Panevėžio ligoninės gydytojai nesiėmė pakankamų priemonių jai padėti. Skausmui malšinti jie skyrė tik nereceptinį preparatą Ketolganą, o jis beveik nepalengvino kančių. Be to, Akreditavimo tarnyba pažymėjo, kad skausmo kontrolė buvo nepakankama, nes 2014 m. balandžio 29 d. pacientei buvo suleista 1 ampulė Ketolgano, 2014 m. balandžio 30 d. 2 ampulės Ketolgano, 2014 m. gegužės 1 d. 1 ampulė Ketolgano. Pažymėjo, kad dėl netinkamai atliktos narkozės, ji, veriama labai aštraus skausmo, pabudo net operacijos metu. Ieškovės nuomone, osteosintezės operacija buvo atlikta pavėluotai – praėjus trims dienoms po įvykio. Akreditavimo tarnyba pažymėjo, kad gydytojo G. V. paaiškinimas, jog stacionarizavimo dieną nebuvo osteosintezei tinkamos vinies, nepagrįstas, kadangi yra pakankamai kitų metodų šlaunikaulio osteosintezei atlikti. Be to, įtarus riebalų emboliją, intramedulinė osteosintezė kontraindikuotina. Taigi, dėl pavėluotai atliktos operacijos išsivystė riebalinė embolija, dėl kurios kaulai gyja labai sunkiai. Akreditavimo tarnyba taip pat nurodė, kad gydymo taktika, atidedant kairiojo šlaunikaulio osteosintezės operaciją trims dienoms, nebuvo teisinga, nes 2-3 parą po traumos pradeda vystytis ankstyvosios lūžio komplikacijos – riebalų embolija, vietinis aseptinis audinių uždegimas, o šiuo konkrečiu atveju – sisteminis uždegiminio atsako sindromas (SUAS).
  5. Ieškovė nurodė, kad Pacientų sveikatai padarytos žalos nustatymo komisija, veikianti prie Sveikatos apsaugos ministerijos (toliau – Žalos nustatymo komisija), 2014 m. gruodžio 18 d. sprendimu Nr. 56-93 ieškovės pareiškimą išmokėti 25 tūkst. litų neturtinės žalos atlyginimą atmetė. Akreditavimo tarnybos išvadomis Žalos nustatymo komisija nesivadovavo. Komisija pasirinko vadovautis VšĮ Respublikinės Vilniaus universitetinės ligoninės gydytojų išsakyta nuomone, kad operaciją buvo galima atlikti atidėtos skubos tvarka, kad taikytas skeletinis tempimas, kaip laikina lūžio imobilizacija iki operacijos, yra priimtina priemonė. Žalos nustatymo komisiją tenkino ir VšĮ Respublikinės Vilniaus universitetinės ligoninės gydytojų atsakymai, kad atlikti laboratoriniai, radiologiniai ir ultragarsiniai tyrimai buvo pakankami. Tačiau ieškovė su tokia išvada nesutinka.
  6. Ieškovės teigimu dėl atsakovės nekokybiškai suteiktų sveikatos priežiūros paslaugų jai buvo padaryta neturtinė žalą – ji patyrė labai didelį fizinį skausmą, iki šiol turi vaikščioti su ramentu, o gijimo perspektyvos išlieka neaiškios, nes kaulai gyja sunkiai, ji patiria didelių nepatogumų, į mokymo įstaigą nebegali atvykti savarankiškai, dėl atsiradusių atminties, susikaupimo problemų mokytis tapo labai sunku, nebegali sportuoti, dalyvauti visuomeninėje veikloje, be to, nėra aišku, ar ateityje galės gyventi pilnavertį gyvenimą, dirbti pagal specialybę ar sveikatos būklė neapsunkins sukurti šeimą. Taip pat nurodė, kad iki eismo įvykio savo sveikatos būkle nesiskundė, tačiau šiuo metu slenka plaukai, lūžinėja nagai, vargina dusulys, dirglumas, baimė vykti į gydymo įstaigas, stresas dėl prastos sveikatos būklės, trūkčioja raumenys, vargina mėšlungis, teko lankytis pas psichologus. Gydytojai išrašė medikamentus kraujotakai ir vidaus organams gydyti (ziboras, fraksiparinas, nolpaza, kreonas, livosil ir kt.), kuriuos turėjo nuolatos vartoti, todėl vidaus organai netinkamai funkcionuoja, galimai tęsiasi embolija. Dėl šių priežasčių ji patyrė neturtinę žalą, kuri turi būti priteista iš atsakovės.

5II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

6

  1. Panevėžio apygardos teismas 2017 m. birželio 6 d. sprendimu ieškovės V. Č. ieškinį atmetė ir priteisė iš ieškovės atsakovei VšĮ Respublikinei Panevėžio ligoninei 385,95 Eur bylinėjimosi išlaidų. Teismas šiuo sprendimu taip pat priteisė R. V. 16,20 Eur kelionės išlaidų atlyginimo ir grąžino atsakovei VšĮ Respublikinei Panevėžio ligoninei bylinėjimosi išlaidų avansą – 200 Eur.
  2. Teismas sprendė, jog byloje neįrodyta, kad atsakovės gydytojai būtų padarę kaltus veiksmus, kurie būtų nulėmę riebalinės embolijos atsiradimą ieškovei ir kitas komplikacijas. Anot teismo, tarp jų padarytų teisės norminių aktų pažeidimų, susijusių su medicininės dokumentacijos pildymu, ir atsiradusių komplikacijų nėra priežastinio ryšio. Teismo deontologinės ekspertizės išvadų ir eksperto R. V. teismo posėdyje duotų paaiškinimų pagrindu teismas nustatė, kad šiuo konkrečiu atveju šlaunikaulio osteosintezė atlikta tinkamai, operacijos atlikimas ne sužalojimo dieną, o vėliau (trečią dieną) yra tinkamas sprendimas, pagal medicininių dokumentų įrašus apie vegetacines organizmo reakcijas, skausmo kontrolė iki operacijos pradžios buvo pakankama, riebalinė embolija yra nekontroliuojama komplikacija, galinti kilti tiek dėl pačios traumos, tiek kaip organizmo sisteminis atsakas, kuriam kol kas nėra profilaktinių priemonių, sulėtinto šlaunikaulio gijimo pasirinktas operacijos būdas nenulėmė. Teismas nurodė, jog priežasčių, dėl kurių ekspertizės akto išvadomis būtų pagrindas abejoti, nenustatyta.
  3. Anot teismo, ekspertizės išvados ir eksperto paaiškinimai leidžia daryti išvadą, jog Akreditavimo tarnybos 2014 m. rugsėjo 8 d. kontrolės ataskaitos Nr. T3-164/2014, jos direktoriaus 2014 m. rugsėjo 16 d. įsakymo Nr. Tl-1303 „Dėl pacientei V. Č. teiktų asmens sveikatos priežiūros paslaugų kokybės“ teiginys, jog G. V. nepagrįstai atidėjo operaciją, neįrodytas, nes operacijos atidėjimas buvo nulemtas reikiamos priemonės (intramodulinės vinies) neturėjimo. Ją gavus, operacija buvo atlikta. Be to, ekspertai pripažino, kad toks gydymo metodas buvo tinkamas. Teismas atkreipė dėmesį, kad atsakovės operacijos laikotarpiu pagal medicinos normos MN 147:2012 „Gydytojas ortopedas traumatologas. Teisės, pareigos, kompetencija ir atsakomybė“ 11.3. punktą, reikalaujama taikyti tik Lietuvos Respublikoje įteisintus tyrimo, diagnostikos ir gydymo metodus, tačiau ligoninėje nebuvo nustatytas konkretus algoritmas tiriant, gydant ligonius, traumos metu patyrusius šlaunikaulio lūžius. Todėl sprendė, kad šiuo atveju negalima daryti išvados, kad vienus ar kitus tyrimus atlikus vėliau ar jų neatlikus, buvo pažeisti minėtos normos reikalavimai, tokiu būdu konstatuojant neteisėtus veiksmus ir kaltę. Konkretaus algoritmo nebuvimas, teismo vertinimu, nesudaro pagrindo teigti, kad konkretus gydymo procesas buvo organizuotas netinkamai, neatitiko tokiems sužalojimams gydyti taikomos medicininė praktikos. Pažymėjo, kad pagal ekspertizės aktą, šlaunikaulio sulėtintą gijimą lėmė lūžio pobūdis ir individualūs pacientės organizmo procesai, o ne pasirinktas operacijos būdas. Taip pat nurodė, kad norminiai aktai nenustato kokie konkrečiai, kada ir kokios apimties tyrimai atliekami asmeniui, patyrusiam šlaunikaulio traumą, todėl gydytojų veiksmai vertinami, atsižvelgiant į tai, ar tyrimai atlikti pagal sąžiningo, protingo ir atidaus profesionalo, turinčio specialių žinių ir patirties, veiksmų standartą. Įvertinęs ekspertizės akto išvadas, teismas konstatavo, kad tokio elgesio standartui nebuvo nusižengta, be to, nėra pagrindo teigti, kad kuris nors nepadarytas tyrimas būtų suteikęs duomenų, leidžiančių užkirsti kelią riebalinei embolijai kilti. Atkreipė dėmesį, kad ekspertai patvirtino, jog riebalinei embolijai, dėl kurios kilo komplikacijos, atsirasti neturėjo įtakos operacijos atidėjimas kelioms paroms.
  4. Teismo vertinimu, tai, kad trečiųjų asmenų pildytuose medicininiuose dokumentuose nenurodytas skausmo intensyvumo įvertinimas, kaip to reikalauja Sveikatos apsaugos ministro 2004 m. balandžio 8 d. įsakymu Nr. V-208 patvirtintos „Būtinos medicinos pagalbos ir Būtinosios medicinos pagalbos teikimo tvarkos ir masto“ 16-18 punktai, nenulėmė apsunkinto gijimo, komplikacijų atsiradimo, galimybės kontroliuoti skausmo lygį, nes jie susiję tik su medicininių dokumentų pildymo išsamumo reikalavimų nesilaikymu. Teismo nuomone, nėra pakankamai įrodyta, jog skausmo lygio kontrolė buvo nepakankama. Teismas iš gydymo stacionare ligos istorijos nustatė, kad ieškovei buvo suleisti nuskausminamieji. Duomenų, ar greitosios medicininės pagalbos specialistai naudojo nuskausminamuosius medikamentus, nėra, kadangi tokių atžymų dokumentuose nėra. Teismas nurodė, kad iš pateiktų įrodymų (ieškovės paaiškinimo) negalima nustatyti ar priėmimo skyriuje P. V. apžiūrint pacientę turėjo būti aišku, kad prieš apžiūrą buvo reikalingas nuskausminimas, turint omenyje tai, kad nebuvo žinoma ar greitosios pagalbos medikų jis buvo naudotas. Todėl teismas atmetė ieškovės teiginius dėl tuometinės netinkamos skausmo kontrolės, kaip neįrodytus. Įvertinęs, medicininiuose dokumentuose esančius įrašus apie organizmo vegetacines reakcijas, normalų arterinį kraujospūdį, širdies susitraukimų dažnį, analgetikų dozes ir jų vartojimo dažnį (ekspertizės akto 18 klausimo atsakymas), teismas sprendė, kad skausmo kontrolė buvo pakankama. Be to, liudytoja Br. Z. (slaugytoja) paaiškino, kad prieš uždedant tempimo įrenginį buvo naudoti nuskausminamieji, apie jų panaudojimą medicininiuose dokumentuose apibendrintai nurodyta. Priežasčių, kurie leistų abejoti šios liudytojos paaiškinimais teismas nenustatė, nurodė, kad ir ekspertai nenustatė, jog tuo metu nuskausminimas buvo nepakankamas. Įvertinęs, tai, kad prieš nuimant dalį tempimo įrenginio (10.30-12 val.) 10 val. ieškovei buvo suleisti nuskausminamieji, Br. Z. teigimu, prieš nuimant dalį įrenginio ji dar kartą suleido nuskausminamuosius, teismas konstatavo, jog nėra pakankamai duomenų, leidžiančių daryti išvadą, jog tuo metu medicinos personalas nesiėmė įprastinių (būtiniausių) priemonių skausmui sumažinti, o panaudotą nuskausminimą įvertinti kaip nepakankamą. Tačiau įvertinęs V. Č. paaiškinimus, jog operacijos metu ji prabudo ir pradėjo jausti skausmą siuvant, teismas sprendė, jog skausmo malšinimo priemonės buvo taikytos nepakankamai, todėl ligonė patyrė skausmą, dėl ko atsirado prielaidos neturtinei žalai kilti. Tačiau atsižvelgęs į tai, kad ieškovė operacijos metu buvo nuskausminta papildomai, o nepakankamai kontroliuojamo skausmo laikotarpis per operaciją buvo neilgas, sprendė, kad neturtinė žala nebuvo padaryta, todėl jos atlyginimo nepriteisė. Ieškovei neįrodžius atsakovės civilinei atsakomybei taikyti sąlygų, teismas jos ieškinio netenkino.

7III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimų į jį argumentai

8

  1. Apeliaciniame skunde ieškovė V. Č. prašo panaikinti Panevėžio apygardos teismo 2017 m. birželio 6 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškinį tenkinti. Apeliacinis skundas grindžiamas tokiais argumentais:
    1. Deontologinės ekspertizės aktas neatitinka Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) ir Lietuvos Respublikos teismo ekspertizės įstatymo reikalavimų, nes ekspertizę atliko ir ekspertizės aktą pasirašė į ekspertų sąrašą neįtraukti asmenys – R. V. ir E. K., tuo tarpu į ekspertų sąrašą įtraukta ekspertė M. K., kuri taip pat pasirašė ekspertizės aktą, jokių tyrimų neatliko. Apeliantės nuomone, ekspertizės akte buvo tik pakartoti teismo 2015 m. birželio 15 d. nutartyje pateikti klausimai, bylos aplinkybės, tiriamojoje dalyje – medicininių dokumentų turinys, o padarytos išvados deklaratyvios, neparemtos atliktu tyrimu. Anot jos, ekspertai iškreipė jiems pateiktų klausimų esmę, susiaurino jų turinį, dėl ko teismas, darydamas išvadas, pats pateikė atsakymus į ekspertams užduotus klausimus. Abejonių pateiktomis išvadomis kelia ir tai, kad jie prieštarauja Akreditavimo tarnybos 2014 m. rugsėjo 8 d. ataskaitai Nr. T3-164/2014, 2014 m. rugsėjo 16 d. įsakymui Nr. T1-1303 „Dėl pacientei V. Č. teiktų asmens sveikatos priežiūros paslaugų kokybės“, Valstybinės teismo medicinos tarnybos Panevėžio skyriaus specialisto išvadoms, surašytoms atliekant policijos tyrėjų užduotis. Todėl teismas negalėjo vadovautis šiuo aktu priimant sprendimą. Be to, esant deontologinės ekspertizės akto trūkumams, ieškovė prašė teismo skirti byloje pakartotinę ekspertizę, tačiau teismas nepagrįstai atsisakė tai padaryti.
    2. Akreditavimo tarnyba pripažino, kad sveikatos priežiūros paslaugos ieškovei buvo teikiamos nekokybiškai.
    3. Teismas privalo savo motyvuose nurodyti argumentus, dėl kurių atmeta kuriuos nors įrodymus, tačiau pirmosios instancijos teismas šio reikalavimo nesilaikė – nemotyvavo, kodėl jis vadovaujasi deontologinės ekspertizės akto išvadomis ir nesivadovauja Akreditavimo tarnybos ataskaitoje padarytomis išvadomis, taip pat nenurodė kokie bylos įrodymai paneigia ataskaitos išvadas.
    4. Ekspertizės išvados teismui nėra privalomos (CPK 218 straipsnis), jos nėra prima facie įrodymas kitų byloje esančių įrodymų, šiuo atveju – Akreditavimo tarnybos išvadų – atžvilgiu. Be to, Akreditavimo tarnyba savo išvadas surašė kaip valstybės institucija, todėl jos surašytas dokumentas laikytinas oficialiu rašytiniu įrodymu, turinčiu didesnę nei kiti įrodymai (taip pat ir ekspertizės išvada) įrodomąją galią.
    5. Nėra pagrindo sutikti su teismo išvadomis dėl skausmo kontrolės. Būtent atsakovė turėjo įrodyti, kad ji suteikė ieškovei mokslu pagrįstas nuskausminamąsias priemones tam, kad ji nekentėtų dėl savo sveikatos sutrikimų. Ieškovei negali būti perkelta įrodinėjimo pareiga – t. y. ji neprivalo įrodyti, kad tokių priemonių atsakovė nesiėmė. Pažymi, kad ekspertai, grįsdami, jog skausmo kontrolė buvo pakankama, abstrakčiai nurodė įrašus ligos istorijoje, skirtų analgetikų dozes ir vartojimo dažnį, bet negalėjo paaiškinti, iš kokių konkrečių duomenų (įrašų ligos istorijoje ir kt.) bei kokiu būdu daro išvadą apie skausmo kontrolės pakankamumą, tačiau teismas rėmėsi šia deklaratyvia išvada. Be to, ekspertai nurodė, kad nėra pakankamai objektyvių duomenų atsakyti į klausimą apie tuo metu ieškovei taikytas nuskausminimo priemones, todėl turėjo būti laikoma, kad atsakovė neįrodė tinkamai vykdžiusi Lietuvos Respublikos pacientų teisių ir žalos sveikatai atlyginimo įstatymo 3 straipsnio 3 dalyje jai įtvirtintą prievolę. Liudytojos Br. Z. parodymus teismas įvertino nepakankamai kritiškai, nes ši liudytoja buvo apklausta praėjus pakankamai ilgam laikotarpiui pasibaigus ieškovės stacionariam gydymui ir yra tarnybiškai priklausoma nuo atsakovės. Teismas nepagrįstai sumenkino ieškovės nurodytą aplinkybę, kad ji, veriama labai aštraus skausmo, prabudo operacijos metu, nurodydamas, kad ji buvo papildomai nuskausminta ir kentėjo trumpą laiką. Apeliantės nuomone, fizinis skausmas, kurį pacientas jaučia operuojamas be narkozės, yra išskirtinai didelis ir šios aplinkybės atskirai nereikia įrodinėti (CPK 182 straipsnio 1 dalis). Trukmė, kiek ilgai ieškovė tokį skausmą jautė, galėtų turėti įtakos tik nustatant žalos dydį.
    6. Teismas, darydamas išvadą, kad atsakovės gydytojai asmens sveikatos priežiūros paslaugas teikė tinkamai, nevertino ieškovės motyvų dėl patirtos neturtinės žalos dydžio.
  2. Atsiliepime į ieškovės apeliacinį skundą atsakovė VšĮ Respublikinė Panevėžio ligoninė prašo skundą atmesti ir priteisti iš ieškovės apeliacinės instancijos teisme patirtas bylinėjimosi išlaidas. Atsiliepime nurodomi tokie atsikirtimai:
    1. Nepagrįsti apeliantės argumentai, kad gydytojai aplaidžiai atliko diagnostines procedūras ir patį gydymą, užvilkino kojos kaulų osteosintezės operaciją, dėl ko pablogėjo kojos gijimas, neužkirstas kelias riebalinei embolijai vystytis. Pirminė apžiūra buvo atlikta tinkamai. Ieškovei papildomi tyrimai nebuvo atlikti, atsižvelgiant į tai, kad nei neurochirurgas, nei LOR gydytojas nenustatė galvos smegenų pažeidimo ar nosies kaulų lūžimo. Daugiau radiologinių tyrimų gydytojas ieškovei neskyrė, nes atliekant papildomus dubens, stuburo, galvos rentgenogramas, galėtų būti traumuotas lūžęs šlaunikaulis. Tai, kad nebuvo jokių politraumos požymių ar turėjo būti atliekama visa eilė papildomų neribotos apimties tyrimų, patvirtino ir byloje apklausti specialistai, aukštos kvalifikacijos atitinkamų sričių specialistų pateiktos išvados Pacientų sveikatai padarytos žalos nustatymo komisijai, pačios komisijos sprendimas ir atlikta ekspertizė. Specialistai konstatavo, kad šiuo atveju operaciją buvo galima atlikti atidėtos skubos tvarka, skeletinis tempimas – priimtina priemonė iki operacijos, ieškovei taikyta infuzinė terapija ir medikamentinis gydymas tinkami, operacija atlikta tinkamai. Dėl riebalinės embolijos ekspertizės specialistai nurodė, kad riebalinės embolijos profilaktikai svarbi lūžgalių imobilizacija ir evolemijos palaikymas, konkrečiu atveju tai buvo padaryta, pritaikant skeletinį tempimą ir skiriant infuzoterapiją, o riebalinės embolijos priežastimi gali būti laikomas riebalų iš geltonųjų kaulų čiulpų patekimas į kraujotaką (pavyzdžiui, traumos metu, lūžtant kaului padidėjus intrameduliniam slėgiui) arba, kai dėl traumos ar sunkios organizmo būklės išsivysto sisteminio uždegiminio atsako sindromas, kuris sutrikdo įprastą kraujo riebalų pusiausvyrą bei sukelia organų funkcijų nepakankamumą.
    2. Ekspertizę parengę asmenys, atsižvelgiant į jų kvalifikaciją, darbo stažą ir mokslinį laipsnį, turi pakankamą kvalifikaciją tam, kad galėtų įvertinti atsakovės sveikatos priežiūros specialistų ieškovei taikytą gydymą, pateikti objektyvias ir argumentuotas mokslinio pobūdžio išvadas dėl riebalinės embolijos. Be to, ekspertizės aktas pasirašytas visų trijų asmenų. Vadinasi, ekspertė ir specialistai prisiėmė atsakomybę už parengtą ekspertizės aktą.
  3. Atsiliepime į ieškovės apeliacinį skundą trečiasis asmuo AAS „BTA Baltic Insurance Company“, Lietuvoje veikianti per „BTA Insurance Company“ SE filialą, prašo skundą atmesti ir Panevėžio apygardos teismo 2017 m. birželio 6 d. sprendimą palikti nepakeistą. Atsiliepime nurodomi tokie atsikirtimai:
    1. Valstybinė akreditavimo sveikatos priežiūros veiklai tarnybos paskirtis yra ne vertinti pacientui padarytos žalos faktą, neteisėtus gydymo įstaigos veiksmus ir priežastinį ryšį, bet siekti gydymo įstaigos teikiamų paslaugų kokybės gerinimo. Ši institucija atlieka formalų sveikatos priežiūros įstaigų darbuotojų veiksmų vertinimą atitikties teisės aktų reikalavimams požiūriu (vertina dokumentaciją, įstaigoje priimtus ligų ir būklių gydymo algoritmus, vidinius sveikatos priežiūros įstaigos aktus, darbo organizavimo įstaigoje tvarką ir t. t.), tačiau ji nėra įgaliota nustatyti civilinės atsakomybės sąlygas, kurias konstatavus galėtų kilti įstaigai pareiga atlyginti pacientui padarytą žalą. Šiuo atveju civilinės atsakomybės sąlygas ikiteismine tvarka nustato Pacientų sveikatai padarytos žalos nustatymo komisija prie Sveikatos apsaugos ministerijos. Nagrinėjamu atveju komisija gavo išvadas iš LSMUL Kauno klinikų specialisto – ortopedijos traumatologijos klinikos vadovo, profesoriaus R. J. K. ir VšĮ Respublikinės Vilniaus universitetinės ligoninės Reanimacijos ir intensyviosios terapijos skyriaus vedėjo S. V. ir Traumatologijos skyriaus vedėjo V. P., todėl nėra pagrindo abejoti jos sprendimo pagrįstumu.
    2. Teismas pagrįstai byloje skyrė deontologinę ekspertizę, kurios išvados yra vienareikšmiškos ir apeliantės nepaneigtos jokiais kitais byloje esančiais įrodymais.
    3. Nepagrįstai apeliantė bando nuginčyti ekspertizės akto teisėtumą ir pagrįstumą ta aplinkybe, kad tik vienas iš ekspertų buvo įrašytas į ekspertų sąrašą. Pagal Lietuvos Respublikos teismo ekspertizės įstatymo 4 straipsnio 2 dalį, jeigu Lietuvos Respublikos teismo ekspertų sąraše nėra reikiamos specialybės teismo ekspertų, ekspertu gali būti skiriamas į šį sąrašą neįrašytas asmuo. Be to, į bylą pateiktame ekspertizės akte yra įspėjimas apie baudžiamąją atsakomybę už melagingos išvados pateikimą ir jį pasirašė visi ekspertizės aktą pasirašę ekspertai.
    4. Nepagrįstai apeliantė nurodo, kad ekspertizės akto išvados nemotyvuotos. Ekspertai buvo iškviesti į teismo posėdį tam, kad galėtų pagrįsti savo pateiktas išvadas. Apeliantė galėjo jiems užduoti klausimus kodėl ekspertizės išvados yra būtent tokios, kokios jos yra. Faktas, kad ekspertų pozicija nėra palanki apeliantei, nėra pagrindas skirti pakartotinę ekspertizę.
    5. CPK 178 straipsnyje nustatyta, kad šalys turi įrodyti aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimus, todėl šiuo atveju įrodinėjimo našta tenka ieškovei.
    6. Ieškovė reikalauja priteisti jai patirtą neturtinę žalą, tačiau nepateikė įrodymų, patvirtinančių prašomos priteisti konkretų neturtinės žalos dydį.

9Teisėjų kolegija

konstatuoja:

10IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

11

  1. Byloje sprendžiama dėl reikalavimo atlyginti neturtinę žalą, padarytą netinkamai suteikus sveikatos priežiūros paslaugas, pagrįstumo.
  2. Nenustačius CPK 329 straipsnio 2 ir 3 dalyse įtvirtintų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų, byla nagrinėjama neperžengiant apeliaciniame skunde nustatytų ribų (CPK 320 straipsnis).
  3. Pagrindinis teisinis aktas, nustatantis gydytojo ir paciento tarpusavio santykių principus bei gydytojo atsakomybės pagrindus, yra Lietuvos Respublikos pacientų teisių ir žalos sveikatai atlyginimo įstatymas. Šio įstatymo 3 straipsnyje įtvirtinta teisė į kokybiškas sveikatos priežiūros paslaugas. Kokybiškos sveikatos priežiūros paslaugos – prieinamos, saugios, veiksmingos sveikatos stiprinimo, ligų prevencijos, diagnostikos, ligonių gydymo ir slaugos paslaugos, kurias tinkamam pacientui, tinkamu laiku, tinkamoje vietoje suteikia tinkamas sveikatos priežiūros specialistas ar sveikatos priežiūros specialistų komanda pagal šiuolaikinio medicinos ir slaugos mokslo lygį ir gerą patirtį, atsižvelgdami į paslaugos teikėjo galimybes ir paciento poreikius bei lūkesčius, juos tenkindami ar viršydami (įstatymo 2 straipsnio 8 dalis). Pagal Lietuvos Respublikos pacientų teisių ir žalos sveikatai atlyginimo įstatymo 24 straipsnio 1 dalį turtinė ir neturtinė žala, padaryta pažeidžiant nustatytas pacientų teises, atlyginama šio įstatymo ir Civilinio kodekso nustatyta tvarka.
  4. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra išaiškinęs, kad pacientas, reikšdamas ieškinį medicinos įstaigai dėl jos darbuotojų netinkamų atliktų veiksmų, turi įrodyti pareigos teikti kvalifikuotą ir rūpestingą pagalbą pažeidimą, žalos faktą ir priežastinį ryšį (2005 m. balandžio 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-222/2005).
  5. Teismų praktikoje akcentuojama, kad gydytojo atsakomybė pacientui yra profesinės atsakomybės rūšis, kuriai taikomi griežtesni atidumo, dėmesingumo, rūpestingumo kriterijai. Gydytojo profesijai būdinga tai, kad profesinė veikla susijusi su didesne rizika padaryti žalą kitiems asmenims. Dėl šios priežasties gydytojo civilinę atsakomybę gali lemti bet kuri kaltės forma, net pati lengviausia, bet koks neatidumas, nerūpestingumas, nepakankamas profesinės pareigos atlikimas (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. vasario 12 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-77/2010; 2010 m. balandžio 13 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-170/2010). Sprendžiant, ar gydymo paslaugas gydytojas suteikė tinkamai, turi būti taikomas gydytojo veiksmų standartas, apimantis medicinos ir kitų mokslų žinias, taikytinas medicinos praktikoje, profesinės etikos ir pripažintos praktikos taisykles bei gydytojo veiksmų vertinimą protingumo, sąžiningumo kriterijais, konkrečiomis aplinkybėmis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. gegužės 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-236/2010). Teismas, spręsdamas sveikatos priežiūros įstaigos atsakomybės už paciento sveikatai padarytą žalą klausimą, gydytojų veiksmus turi vertinti ne jų rezultato, o proceso aspektu, t. y. ar konkrečioje situacijoje medicinos paslaugos buvo teikiamos dedant maksimalias pastangas, imantis visų galimų ir reikalingų priemonių ir jas naudojant atidžiai, rūpestingai ir kvalifikuotai. Asmens veiksmų neteisėtumą gali lemti bet koks neatidumas, nerūpestingumas, nedėmesingumas, nepakankamas profesinės pareigos atlikimas, profesinės etikos taisyklių pažeidimas ir pan. (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. lapkričio 20 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-603-701/2015; 2016 m. gruodžio 29 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-560-686/2016).
  6. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra pažymėjęs, kad konkrečių gydytojų veiksmų (neveikimo) atitikties sąžiningo, protingo ir atidaus profesionalo veiksmų standartui klausimas reikalauja specialiųjų žinių, todėl tik patys konkrečios specifinės srities specialistai gali įvertinti, ar konkrečioje situacijoje buvo elgtasi adekvačiai pagal visas diagnostikos ir gydymo galimybes. Sprendžiant dėl gydytojų veiksmų teisėtumo, reikšmingi įrodymai yra teismo medicinos ekspertizės išvada, taip pat rašytiniai įrodymai, kuriuose pateikiami duomenys, gauti atlikus reikalingus tyrimus ir pritaikius specialiąsias žinias, atitinkamos srities specialistų paaiškinimai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. birželio 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-337/2013; 2016 m. gruodžio 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-560-686/2016).
  7. Taigi, nagrinėjamu atveju nustatant ar atsakovės darbuotojai, teikdami apeliantei medicinos paslaugas, elgėsi maksimaliai atidžiai, kvalifikuotai, rūpestingai ir kokias pasekmes toks gydymas galėjo sukelti, prioritetas teikiamas atitinkamos srities specialistų padarytoms išvadoms, nebent kiti byloje surinkti įrodymai paneigtų šių išvadų teisingumą arba leistų suabejoti jų pagrįstumu.
  8. Ieškovė byloje pareikšto materialinio teisinio reikalavimo dėl neturtinės žalos priteisimo pagrįstumą grindė atsakovės VšĮ Respublikinės Panevėžio ligoninės netinkamu sveikatos priežiūros paslaugų suteikimu, tai yra, kad: atsakovės gydytojai iš karto ją pristačius į gydymo įstaigą neatliko galvos, krūtinės, stuburo ir dubens kaulų rentgenogramų, pilvo organų echoskopijos, elektrokardiogramos, koaguliogramos, kraujo grupės ir rezus faktoriaus, kraujo elektrolitų tyrimų; nepagrįstai atidėjo kairiojo šlaunikaulio osteosintezės operaciją; nesekė objektyvios sveikatos būklės pasikeitimų dėl galimų traumos komplikacijų; nustatę galimus riebalinės embolijos simptomus, neatliko papildomų tyrimų diagnozei patikslinti bei pacientės sveikatos būklei įvertinti ir gydytojų specialistų konsultacijų nepaskyrė, dėl ko, anot jos, jai išsivystė riebalinė embolija; laikotarpiu nuo hospitalizavimo iki operacijos dienos ji kentėjo labai stiprų fizinį skausmą, o VšĮ Respublikinės Panevėžio ligoninės gydytojai nesiėmė pakankamų priemonių jai padėti, be to, dėl netinkamai atliktos narkozės, ji, veriama labai aštraus skausmo, pabudo operacijos metu; osteosintezės operacija buvo atlikta pavėluotai, todėl jai išsivystė riebalinė embolija, dėl kurios jai sunkiai gyja kaulai. Šiems atsakovės pažeidimams pagrįsti ieškovė pateikė Valstybinės akreditavimo sveikatos priežiūros veiklai tarnybos prie Sveikatos apsaugos ministerijos direktoriaus 2014 m. rugsėjo 16 d. įsakymą dėl pacientei V. Č. teiktų asmens sveikatos priežiūros paslaugų kokybės Nr. T1-1303 ir Akreditavimo tarnybos Pacientų teisių priežiūros skyriaus kontrolės 2014 m. rugsėjo 8 d. Nr. T3-164/2014 ataskaitą Nr. D17-197-(1.27.). Ieškovė prie ieškinio taip pat pateikė Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministerijos Pacientų sveikatai padarytos žalos nustatymo komisijos 2014 m. gruodžio 18 d. sprendimą Nr. 56-93, kuriuo buvo atmestas ieškovės prašymas dėl neturtinės žalos atlyginimo ir nurodyta, kad atlygintina žala V. Č. sveikatai, teikiant skundžiamas sveikatos priežiūros paslaugas VšĮ Respublikinėje Panevėžio ligoninėje, nebuvo padaryta, tačiau su šiuo sprendimu ieškovė nesutinka.
  9. Be kita ko, byloje yra pateikta Valstybinės teismo medicinos tarnybos prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos Panevėžio skyriaus 2014 m. rugsėjo 18 d. specialisto išvada, kuri buvo parengta vykdant Panevėžio apskrities VPK KPB tyrėjos užduotį. Paskirus byloje teismo ekspertizę 2015 m. rugsėjo 28 d. buvo parengtas ekspertizės aktas, kurį pasirašė teismo ekspertė M. K. ir specialistai dr. R. V., dr. E. K..

12Dėl deontologinės ekspertizės akto

  1. Apeliantė apeliaciniame skunde nurodo, kad byloje esantis deontologinės ekspertizės aktas neatitinka CPK ir Lietuvos Respublikos teismo ekspertizės įstatymo reikalavimų, nes ekspertizę atliko ir ekspertizės aktą pasirašė į ekspertų sąrašą neįtraukti asmenys – R. V. ir E. K., tuo tarpu į ekspertų sąrašą įtraukta ekspertė M. K., kuri taip pat pasirašė ekspertizės aktą, jokių tyrimų neatliko. Apeliantės nuomone, ekspertizės akte buvo tik pakartoti teismo 2015 m. birželio 15 d. nutartyje pateikti klausimai, bylos aplinkybės, tiriamojoje dalyje – medicininių dokumentų turinys, o išvados deklaratyvios ir neparemtos atliktu tyrimu. Be to, ekspertai iškreipė jiems pateiktų klausimų esmę, susiaurino jų turinį, dėl ko teismas, darydamas išvadas, pats pateikė atsakymus į ekspertams užduotus klausimus.
  2. Pirmosios instancijos teismo 2017 m. balandžio 13 d. posėdžio metu apklausta ekspertė M. K. paaiškino, kad deontologinei ekspertizei atlikti ji neturėjo reikiamos kvalifikacijos, tokios kvalifikacijos neturėjo ir kiti Valstybinės teismo medicinos tarnybos Kauno skyrius, todėl buvo pasitelkti reikiamos kvalifikacijos specialistai – Lietuvos sveikatos universiteto ligoninės Kauno klinikų Intensyviosios terapijos klinikos gydytojas anesteziologas-reanimatologas dr. R. V. ir Ortopedijos traumatologijos klinikos gydytojas ortopedas-traumatologas dr. E. K..
  3. Lietuvos Respublikos teismo ekspertizės įstatymo 4 straipsnio 3 dalyje numatyta, kad jeigu Lietuvos Respublikos teismo ekspertų sąraše nėra reikiamos specialybės teismo ekspertų, ekspertu gali būti skiriamas į šį sąrašą neįrašytas asmuo. CPK 212 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad kai nėra reikiamos specialybės teismo ekspertų arba jie negali būti skiriami teismo ekspertais konkrečioje byloje (dėl suinteresuotumo bylos baigtimi, užimtumo ar kitų aplinkybių), ekspertu gali būti skiriamas asmuo, turintis reikiamą kvalifikaciją išvadai duoti. Taigi, įstatyme numatyta galimybė pasitelkti reikiamos kvalifikacijos asmenis ekspertizei atlikti, jei nėra reikiamos specialybės teismo ekspertų. Todėl tai, kad nagrinėjamu atveju deontologinę ekspertizę atlikto į Lietuvos Respublikos teismo ekspertų sąrašą neįtraukti asmenys, nelaikytina pažeidimu, o šių asmenų pasirašytas ekspertizės aktas laikomas atitinkančiu įstatymų reikalavimus. Pažymėtina ir tai, kad šią ekspertizę atliko reikiamos kvalifikacijos specialistai, o byloje nenustatyta aplinkybių leidžiančių abejoti šių specialistų kvalifikacija, nešališkumu. Be to, ekspertizės akte įrašyta, kad ekspertui yra žinoma atsakomybė pagal CPK 215 straipsnį už neteisėtą atsisakymą vykdyti savo pareigas ir atsakomybė pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 235 straipsnį už melagingos išvados ir paaiškinimų pateikimą. Ir po šiuo teiginiu yra visų ekspertizės aktą pasirašiusių asmenų parašai. Taigi, specialistai, kurie pasirašė ekspertizės aktą, buvo supažindinti su atsakomybe už melagingos išvados pateikimą.
  4. Teisėjų kolegija neturi pagrindo sutikti su apeliante, jog ekspertizės akte pateiktos išvados yra deklaratyvaus pobūdžio. Išvados buvo padarytos įvertinus medicininiuose dokumentuose užfiksuotą informaciją, kuri buvo atkartota tiriamojoje ekspertizės akto dalyje. Tą patvirtino ir pirmosios instancijos teismo 2017 m. gegužės 4 d. posėdžio metu apklaustas ekspertas R. V.. Todėl tai, kad motyvuojamojoje dalyje nebuvo pateikta detali padarytų išvadų motyvacija, nesudaro pagrindo šių išvadų laikyti deklaratyviomis, nes jos buvo paremtos medicininiuose dokumentuose užfiksuota informacija. Be to, apeliantė turėjo galimybę visus ekspertizės akto neaiškumus pašalinti pirmosios instancijos teismo posėdyje apklausiant R. V., kuris pateikė didžiąją dalį ekspertizės akto išvadų. Pažymėtina, kad ir Valstybinės teismo medicinos tarnybos prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos Panevėžio skyriaus 2014 m. rugsėjo 18 d. specialisto išvados tiriamojoje dalyje taipogi buvo tik išvardinti medicinos dokumentų duomenys, tačiau apeliantė šio dokumento išvadų teisingumo nekvestionuoja.
  5. Tai, kad ekspertizės akto išvados galėjo būti pateiktos netinkamai supratus klausimo esmės, taip pat nesudaro pagrindo šio dokumento laikyti netinkamu įrodymu nagrinėjamoje byloje. Pažymėtina, kad ekspertizės aktas neturi didesnės įrodomosios galios už kitus įrodymus. Teismui ekspertizės išvados nėra privalomos. Jas teismas turi įvertinti kartu su kitais įrodymais pagal vidinį įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu byloje esančių įrodymų ištyrimu. Todėl tai, kad pirmosios instancijos teismas galimai kai kurias byloje išvadas padarė pagal savo vidinį įsitikinimą, nesant eksperto išvados konkrečiu klausimu (kaip nurodo apeliantė, ekspertai jiems pateiktus klausimus apie gydytojų veiksmų tinkamumą turėjo interpretuoti kaip klausimus apie jų atitikimą gydytojo profesiniam standartui, o ne algoritmams), nelemia ekspertizės akto neteisėtumo.
  6. Atsižvelgdama į tai, kas nurodyta, teisėjų kolegija atmeta apeliantės argumentus, kad byloje esantis deontologinės ekspertizės aktas neatitinka CPK ir Lietuvos Respublikos teismo ekspertizės įstatymo reikalavimų, ir konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai vertino šį dokumentą kitų byloje surinktų įrodymų visumoje.
  7. Apeliantė nurodo, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atsisakė tenkinti jos prašymą skirti byloje pakartotinę ekspertizę. Tačiau teisėjų kolegija sprendžia, jog pirmosios instancijos teismo nurodyti motyvai, kad ieškovės ir jos atstovo abejonės buvo pašalintos apklausius du ekspertizės aktą pasirašiusius ekspertus (M. K. ir R. V.) ir kad nėra pagrindo abejoti specialistų kompetencija, sudarė pakankamą pagrindą atsisakyti tenkinti apeliantės prašymą skirti byloje pakartotinę ekspertizę, tokiu būdu užkertant kelią vilkinti bylos nagrinėjimą.

13D. A. tarnybos ataskaitos

  1. Teisėjų kolegija nesutinka su apeliante, jog Akreditavimo tarnybos parengti dokumentai turi didesnę įrodomąją vertę nei kiti byloje surinkti įrodymai. Nors šie dokumentai paruošti pagal Akreditavimo tarnybos kompetenciją, tačiau juose yra įrašytos išvados dėl teisme nagrinėjamo ginčo esmės, todėl šie dokumentai, kaip ir ekspertizės aktas, nagrinėjamoje byloje negali turėti didesnės įrodomosios galios, o turi būti vertinami visų rašytinių įrodymų ir faktinių bylos aplinkybių kontekste. Vertinant byloje esančius Akreditavimo tarnybos dokumentus (ataskaitą ir įsakymą), atsižvelgtina į šios tarnybos kompetenciją – kad ji tikrina kaip laikomasi teisės aktų, reglamentuojančių sveikatos priežiūros paslaugų teikimą, reikalavimų. Be to, kaip paaiškino R. G. (jis pasirašė Akreditavimo tarnybos ataskaitą kaip Sveikatos priežiūros paslaugų kokybės priežiūros skyriaus vedėjas, Pacientų teisių priežiūros skyriaus vedėjo funkcijas laikinai vykdantis asmuo) pirmosios instancijos teismo 2017 m. balandžio 13 d. posėdžio metu, ši tarnyba tikrina medicininę dokumentaciją, tikrina kaip laikomasi pildymo tvarkos, ji nenustatinėja priežastinio ryšio tarp gydymo įstaigos darbuotojų atliktų veiksmų ir pacientei galimai atsiradusios žalos, ji negali konstatuoti, kad gydymo įstaiga netinkamai teikė paslaugas, tuo tarpu ekspertai turi platesnes galimybes įvertinti teikiamas sveikatos priežiūros paslaugas, todėl vertinant ataskaitoje nustatytus pažeidimus, atsižvelgtina ir į šią aplinkybę.

14Dėl ginčo esmės

  1. Apeliantė teigia, kad pirmosios instancijos teismas pažeidė CPK 270 straipsnio 4 dalies 3 punkte numatytą teismo sprendimo turiniui keliamą reikalavimą – motyvuojamojoje sprendimo dalyje glausta forma nurodyti argumentus, dėl kurių teismas atmetė kuriuos nors įrodymus. Jos teigimu, pirmosios instancijos teismas ginčijamame sprendime nemotyvavo, kodėl jis vadovaujasi deontologinės ekspertizės akto išvadomis ir nesivadovauja Akreditavimo tarnybos ataskaitoje padarytomis išvadomis, taip pat nenurodė kokie bylos įrodymai paneigia ataskaitos išvadas.
  2. Teisėjų kolegija pažymi, kad teismas gali daryti išvadą apie tam tikro byloje įrodinėjamo fakto buvimą, remdamasis įrodymais, kuriuose yra duomenų, pagrindžiančių įrodinėjamą faktą (CPK 176 straipsnio 1 dalis, 177 straipsnio 1 dalis). Reikalavimas vertinti įrodymus vadovaujantis vidiniu įsitikinimu (CPK 185 straipsnis), yra teismo nepriklausomumo principo išraiška, nes niekas negali nurodyti teismui, kaip vertinti vieną ar kitą įrodymą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. balandžio 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-156/2009). Be to, kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad teismo procesiniame sprendime neturi būti pasisakoma dėl absoliučiai kiekvieno byloje esančio rašytinio įrodymo, o glausta forma nurodomi ir teisiškai įvertinami tie, kuriais grindžiamas teismo priimamas sprendimas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. kovo 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-124/2012). Jeigu teismo pateiktų motyvų pakanka spręsti dėl jo priimto procesinio sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo, vien ta aplinkybė, kad sprendimo motyvuojamojoje dalyje aprašyti ne visi byloje esantys ar šalių įrodinėjant naudoti įrodymai, neteikia pagrindo spręsti dėl įrodymų vertinimo taisyklių pažeidimo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. gegužės 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-288/2014).
  3. Teisėjų kolegija, išanalizavusi ginčijamo teismo sprendimo motyvuojamąją dalį, konstatuoja, kad apeliantė nepagrįstai nurodo šiuos procesinius pažeidimus.
  4. Iš teismo sprendimo turinio matyti, kad pirmosios instancijos teismas, vertindamas ieškovės nurodytus atsakovės teiktų medicinos paslaugų pažeidimus, atsižvelgė ne tik į ekspertizės akto išvadas, buvo įvertintos ir Akreditavimo tarnybos ataskaitos išvados, tačiau sprendė, jog Akreditavimo tarnybos nustatyti teisės norminių aktų pažeidimai nesudaro pagrindo konstatuoti netinkamą sveikatos priežiūros paslaugų teikimą, dėl ko ieškovei atsirado žala (pirmosios instancijos teismas tik nustatė, kad buvo nepakankamai imtasi nuskausminimo priemonių operacijos metu).
  5. Teisėjų kolegija sprendžia, kad Akreditavimo tarnybos nustatyti medicininės dokumentacijos pildymo pažeidimai iš tiesų patys savaime negali nei patvirtinti, nei paneigti aplinkybių, susijusių su gydytojų paslaugų teikimo kokybe, todėl pagrįstai pirmosios instancijos teismas nurodė, kad tarp teisės aktų pažeidimų, susijusių su medicininės dokumentacijos pildymu, ir ieškovei atsiradusių komplikacijų nėra priežastinio ryšio.
  6. Pirmosios instancijos teismas atsižvelgė į teismo ekspertizės išvadas ir R. V. teismo posėdžio metu duotus paaiškinimus, kad: šiuo konkrečiu atveju šlaunikaulio osteosintezė atlikta tinkamai; operacijos atlikimas trečią dieną yra tinkamas sprendimas; pagal medicininių dokumentų įrašus apie vegetacines organizmo reakcijas, skausmo kontrolė iki operacijos pradžios buvo pakankama; riebalinė embolija yra nekontroliuojama komplikacija, galinti kilti tiek dėl pačios traumos, tiek kaip organizmo sisteminis atsakas, kuriam kol kas nėra profilaktinių priemonių; sulėtinto šlaunikaulio gijimo pasirinktas operacijos būdas nenulėmė. Teismas sprendė, kad nėra pagrindo abejoti ekspertizės akto išvadomis, todėl sprendė, kad Akreditavimo tarnybos išvada, kad G. V. nepagrįstai atidėjo operaciją, yra neįrodyta, nes operacijos atidėjimas buvo nulemtas reikiamos priemonės (intramodulinės vinies) neturėjimo, ją gavus, operacija buvo atlikta, o ekspertai pripažino, kad toks gydymo metodas buvo tinkamas.
  7. Teisėjų kolegija sprendžia, jog pirmosios instancijos teismas neturėjo pagrindo abejoti ekspertizės akto išvadų teisingumu, kadangi ieškovė neįrodė, jog yra pagrindas abejoti ekspertizės aktą pasirašiusių specialistų R. V. ir E. K. kompetencija vertinant atsakovės darbuotojų teiktų sveikatos priežiūros paslaugų kokybę.
  8. Kita vertus, pirmosios instancijos teismo 2017 m. balandžio 13 d. teismo posėdžio metu Akreditavimo tarnybos ataskaitą pasirašęs R. G. paaiškino, kad dėl šlaunikaulio osteosintezės operacijos atidėjimo pagrįstumo išvadas pateikė medicinos specialistas gydytojas ortopedas traumatologas. Taigi, Akreditavimo tarnybos ataskaitoje tam tikros išvados buvo padarytos specialisto, o ne pačios tarnybos. Akreditavimo tarnybos ataskaitoje nurodyta, kad, šio specialisto nuomone, gydymo taktika, atidedant kairiojo šlaunikaulio osteosintezės operaciją trims dienoms, nebuvo teisinga, nes 3-3 parą po traumos pradeda vystytis ankstyvosios lūžio komplikacijos – riebalų embolija, vietinis aseptinis audinių uždegimas, o šiuo konkrečiu atveju –sisteminis uždegiminio atsako sindromas, todėl gydytojo G. V. paaiškinimas, jog stacionarizavimo dieną „nebuvo osteosintezei tinkamos vinies“, niekuo nepagrįstas. Anot šio specialisto, yra pakankamai metodų tiek vidinei, tiek išorinei šlaunikaulio osteosintezei atlikti: diafizės linijine plokštele, diafizės linijine rakinama plokštele, naudojant minimaliai invazinę techniką (MIS), AO strypiniu išorinės fiksacijos aparatu, Ilizarovo aparatu ir kt. Tačiau šis specialistas nepaneigė, jog ieškovei taikytas gydymo metodas (osteosintezė intrameduline rakinama vinimi) neatitinka medicinos praktikos, yra nepagrįstas medicinos mokslo. Akreditavimo tarnybai išvadas teikęs specialistas taip pat nurodė, kad įtarus riebalų emboliją, intramedulinė osteosintezė kontraindikuotina. Beveik absoliuti indikacija – osteosintezė AO išorinės fiksacijos strypiniu aparatu. Tačiau bylos medžiaga nustatyta, kad įtarimai dėl riebalinės embolijos kilo operacijos metu, ieškovę 2014 m. gegužės 2 d. konsultavęs gydytojas anesteziologas reanimatologas A. V. nenustatė priežasčių atšaukti operaciją, todėl šiuo atveju negalima pripažinti, kad šiuo konkrečiu atveju intramedulinė osteosintezė buvo kontraindikuotina. Šiame kontekste pažymėtina ir tai, kad specialistas, teikęs Akreditavimo tarnybai išvadas, sutiko, jog riebalų embolija yra nekontroliuojama kaulų lūžių komplikacija, ir ne tik lūžių, nes riebalų embolijos komplikacijos fiksuojama po gimdymo, minkštųjų audinių traumų, todėl operacijos atidėjimas riebalų embolijai išsivystyti įtakos neturėjo (žr. Akreditavimo tarnybos ataskaitą), todėl ekspertizės išvada, kad neatidėliotinas operacijos atlikimas nebūtų užkirtęs kelio riebalinės embolijos atsiradimui, neprieštarauja ir Akreditavimo tarnybos pasitelkto specialisto teiginiams. Pažymėtina, jog ir R. V. pirmosios instancijos teismo 2017 m. gegužės 4 d. posėdžio metu patvirtino, kad tokia parinkta operacija buvo tinkama, o jos atidėjimas neturėjo reikšmės riebalinei embolijai atsirasti. Jis taip pat paaiškino, kad šiuo atveju taikyta lūžgalių imobilizacija buvo kaip profilaktinė priemonė riebalinei embolijai. Pacientų sveikatos padarytos žalos nustatymo komisijai išvadas teikę specialistai S. V. (VšĮ Respublikinės Vilniaus universitetinės ligoninės Reanimacijos ir intensyviosios terapijos skyriaus vedėjas) ir V. P. (VšĮ Respublikinės Vilniaus universitetinės ligoninės Traumatologijos skyriaus vedėjas) taip pat nurodė, kad V. Č. operaciją buvo galima atlikti atidėtos skubos tvarka, V. Č. taikytas skeletinis tempimas, kaip laikina imobilizacija, yra priimtina priemonė iki operacijos (žr. Pacientų sveikatai padarytos žalos nustatymo komisijos 2014 m. gruodžio 18 d. sprendimą dėl V. Č. pareiškimo).
  9. Iš Akreditavimo tarnybos ataskaitos taip pat negalima spręsti, jog operacijos atidėjimas nulėmė šlaunikaulio sudėtingą gijimą – tokia išvada nebuvo padaryta. Byloje nėra duomenų, įrodančių, jog pati operacija buvo atlikta netinkamai, priešingai, ekspertizės išvadoje nurodyta, jog: šlaunikaulio osteosintezė atlikta tinkamai, šlaunikaulio anatominė ašis atstatyta; V. Č. šlaunikaulio sulėtintą gijimą lėmė lūžio pobūdis ir individualūs pacientės organizme vykstantys procesai, kurie apsprendžia pažeistų audinių atkūrimą; sulėtinto šlaunikaulio lūžio gijimo nenulėmė pasirinktas operacijos būdas. Dėl šių priežasčių pirmosios instancijos teismui nebuvo jokio pagrindo konstatuoti atsakovės darbuotojų (gydytojų) nekokybiškų, nekvalifikuotų paslaugų teikimą, o ekspertizės akto ir eksperto teismo posėdžio metu duotų paaiškinimų pagrindu atmesdamas Akreditavimo tarnybos išvadą, nepažeidė įrodymų vertinimo taisyklių.
  10. Teisėjų kolegija sprendžia, kad nebuvo pagrindo byloje konstatuoti nepakankamą skausmo lygio kontrolę. Būtent ieškovė, reikalaudama priteisti iš atsakovės neturtinę žalą, turi pareigą įrodyti atsakovės neteisėtus veiksmus – t. y. kad jos darbuotojai jai suteikė netinkamos kokybės sveikatos priežiūros paslaugas, todėl nepagrįstai visą įrodinėjimo naštą bando perkelti atsakovei. Nagrinėjamu atveju ieškovė remiasi Akreditavimo tarnybos nustatytais pažeidimais – kad ją gydę gydytojai ligos istorijoje nepažymėjo jos skausmo intensyvumo, tačiau skausmo lygio nefiksavimas medicininiuose dokumentuose šiuo atveju neleidžia spręsti apie gydytojų nekokybiškų sveikatos priežiūros paslaugų teikimą, nes šie pažeidimai susiję su dokumentų pildymo pažeidimu. Akivaizdu, jog gydytojai įvertino tą aplinkybę, kad pacientė dėl traumos patiria skausmą, nes buvo skiriami nuskausminamieji, todėl šiuo atveju konstatuoti, kad visiškai nebuvo atliekama skausmo kontrolė, negalima. Pažymėtina, jog Akreditavimo tarnybos ataskaitoje išvada, kad skausmo kontrolė buvo nepakankama, buvo padaryta įvertinus tik medicininiuose dokumentuose užfiksuotą informaciją, kiek ir kokie nuskausminamieji vaistai buvo suleisti ieškovei konkrečiomis dienomis, be to, įvertinus tai, kad nebuvo fiksuojamas skausmo lygis. Tačiau nebuvo įvertinta, kad 2014 m. balandžio 29 d. 17.10 val. ligos istorijoje gydytojas G. V. nurodė pacientei duoti Ketolgano tirpalo 1 ml į raumenis 3 kartus per dieną, kad paciento slaugos dienyne Br, Z. fiksavo skausmo balus, kad dalis informacijos nebuvo fiksuojama medicininiuose dokumentuose. Tuo tarpu ekspertai išvadą, kad ieškovės skausmo kontrolė nuo 2014 m. balandžio 29 d. (atvykimo į ligoninės priėmimo skyrių po traumos) iki 2014 m. gegužės 2 d. (operacijos pradžios) buvo pakankama, padarė įvertinę didesnės apimties medicininę informaciją: gydytojo įrašus ligos istorijoje – „lokalus skausmingumas šlaunies srityje, galvos skausmas nežymus, skundžiasi nosies skausmu“; skirtas analgetikų dozes ir vartojimo dažnį; kad nebuvo vegetacinių reakcijų, kaip atsako į skausmą; kad buvo normalus arterinis kraujospūdis ir širdies susitraukimų dažnis. Todėl pagrįstai pirmosios instancijos teismas rėmėsi ekspertizės akto išvadomis, kurios buvo paremtos išsamesne medicininiuose dokumentuose užfiksuotos informacijos analize. Be to, ši išvada atitinka ir Pacientų sveikatos padarytos žalos nustatymo komisijai išvadas teikusių specialistų S. V. ir V. P. poziciją – jie nurodė, kad nuo 2014 m. balandžio 29 d. iki 2014 m. gegužės 2 d. skirtas medikamentinis gydymas buvo tinkamas (žr. Pacientų sveikatai padarytos žalos nustatymo komisijos 2014 m. gruodžio 18 d. sprendimą dėl V. Č. pareiškimo).
  11. Apeliantė, ginčydama pirmosios instancijos teismo išvadą dėl nuskausminimo priemonių taikymo uždedant tempimo įrenginį ir jį nuimant, pakankamumo, teigia, jog teismas liudytojos Br. Z. teismo posėdžio duotais parodymais neturėjo remtis, nes ji buvo apklausta praėjus ilgam laikotarpiui nuo jos stacionaraus gydymo ir yra tarnybiniu būdu priklausoma nuo atsakovės. Taip pat atkreipia dėmesį, kad pačiame ekspertizės akte yra nurodyta, kad nėra pakankamai objektyvių duomenų, leidžiančių atsakyti į klausimą apie tuo metu ieškovei taikytas nuskausminimo priemones, todėl turėjo būti laikoma, kad atsakovė neįrodė, jog ji tinkamai vykdė Lietuvos Respublikos pacientų teisių ir žalos sveikatai atlyginimo įstatymo 3 straipsnio 3 dalyje jai priskirtą pareigą suteikti mokslu pagrįstas nuskausminamąsias priemones, kad pacientas nekentėtų dėl savo sveikatos sutrikimų.
  12. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad tam tikros informacijos neužfiksavimas (nebuvimas) medicininiuose dokumentuose negali būti vienareikšmiškai traktuojamas taip, kad konkretus veiksmas (šiuo atveju nuskausminimas) nebuvo atliktas. Šioms aplinkybėms nustatyti gali būti pasitelkiami ir liudytojai. Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas vadovavosi atsakovės darbuotojos Br. Z. teismo posėdžio metu duotais paaiškinimais, kad prieš uždedant tempimo įrenginį ir prieš nuimant šį įrenginį buvo suleisti ieškovei nuskausminamieji. Teisėjų kolegija sprendžia, jog apeliantės nurodyti argumentai nesudaro pagrindo abejoti Br. Z. duotais paaiškinimais, nes argumentai yra deklaratyvaus pobūdžio, o aplinkybių, kurių pagrindu būtų galima abejoti šios liudytojos parodymų teisingumu, kaip nurodė ir pirmosios instancijos teismas, byloje nenustatyta. Todėl pagrįsta laikytina pirmosios instancijos teismo išvada, jog šiuo konkrečiu atveju negalima konstatuoti, kad medicinos personalas nesiėmė įprastinių (būtiniausiu) priemonių skausmui sumažinti, o panaudotą nuskausminimą vertinti kaip nepakankamą.
  13. Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs V. Č. paaiškinimus, jog operacijos metu ji prabudo ir jautė skausmą, sprendė, jog skausmo malšinimo priemonės buvo taikytos nepakankamai, tačiau atsižvelgęs į tai, kad ieškovė operacijos metu buvo nuskausminta papildomai, nepakankamai kontroliuojamo skausmo laikotarpis per operaciją buvo neilgas, konstatavo, kad neturtinė žala nebuvo padaryta.
  14. Apeliantės nuomone, teismas nepagrįstai sumenkino aplinkybę, kad ji, veriama labai aštraus skausmo, prabudo operacijos metu, nes fizinis skausmas, kurį pacientas jaučia operuojamas be narkozės, yra išskirtinai didelis ir šios aplinkybės atskirai nereikia įrodinėti (CPK 182 straipsnio 1 dalis). Trukmė, kiek ilgai ieškovė tokį skausmą jautė, galėtų turėti įtakos tik nustatant žalos dydį.
  15. Teisėjų kolegija pažymi, kad vertinant šią aplinkybę, esminę reikšmę turi tai, ar atsakovės darbuotojai (gydytojai) ėmėsi visų būtinų ir mokslu pagrįstų nuskausminimo priemonių operacijos metu ir ar elgėsi profesionaliai, rūpestingai ir atidžiai parenkant nuskausminimo priemones.
  16. Atsakant į klausimą ar gydytojo anesteziologo-reanimatologo veiksmai prieš operaciją, jos metu ir po operacijos iki 2014 m. gegužės 2 d. 15:30 val. buvo adekvatūs ir teisingi, ekspertizės akte buvo pateikta išvada, kad šio gydytojo veiksmai nurodytu laikotarpiu buvo adekvatūs ir teisingi. Šią išvadą pateikęs specialistas dr. R. V., 2017 m. gegužės 4 d. teismo posėdžio metu susipažinęs su anesteozės aktu, patvirtino, kad taikytas nuskausminimas (spinalinė anestezija) ir dozė buvo pakankama ir ieškovė neturėjo jausti skausmo operacijos metu, taip pat atkreipė dėmesį, kad jai buvo taikyti vaistai, dėl kurių pacientas užmiega, todėl jai buvo suteiktas komfortas operacijos metu. Jo nuomone, pacientė atsibudo dėl to, kad buvo mažinama vaistų, kurie sukelia miegą, dozė. Atkreipė dėmesį, kad papildomai buvo panaudotos ir narkotinės priemonės. Todėl, jo vertinimu, skausmas operacijos metu buvo visiškai panaikintas. Taip pat paaiškino, kad tokiam kaului lūžus po operacijos negali visiškai neskaudėti. Trečiasis asmuo A. V. 2015 m. gegužės 6 d. teismo posėdžio metu paaiškino, kad: spinalinės nejautros poveikis yra individualus, kiek laiko jie veiks nuspėti negalima, jie gali veikti nuo 2 iki 3 valandų; šio vaisto didesnės dozės rezervu duoti negalima, nes gali atsirasti sveikatos sutrikimų; mažėjant vaisto poveikiui, po truputį atsistato pojūčiai (ir skausmas), nes palaipsniui mažėja nuskausminimo efektas; pasitaiko atvejų, kai punkcija būna nesėkminga ir vaistai nevisiškai įsisavinami, todėl yra numatomi kiti variantai, jei nuskausminimas būtų neefektyvus. Taip pat paaiškino, kad kai buvo gauti ieškovės nusiskundimai skausmu, iš karto buvo suleistas narkotinis preparatas (kad buvo suleistos papildomos narkotinės medžiagos, kaip minėta, patvirtino ir dr. R. V.).
  17. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į tai, kad nepriklausomas specialistas dr. R. V. patvirtino, jog nuskausminimas tiek prieš operaciją, tiek operacijos metu ir po jos buvo tinkamas, taip pat įvertinusi trečiojo asmens A. V. teismo posėdžio metu duotus paaiškinimus apie spinalinės nejautros veikimo ypatumus (kad jos veikimo laikas nenuspėjamas, individualus, kad dozės rezervu skirti negalima), bei tai, kad operacijos metu ieškovei pajutus skausmą iš karto buvo imtasi priemonių nuskausminti, sprendžia, jog šiuo atveju negalima konstatuoti atsakovės gydytojų teikiamų sveikatos paslaugų pažeidimų, nors pacientė ir patyrė trumpą laiką skausmą, kadangi nuskausminimas buvo atliktas pagal nusistovėjusią medicinos praktiką, o gydytojas anesteziologas ėmėsi visų priemonių pašalinti netikėtai atsiradusį skausmą. Dėl šių priežasčių teisėjų kolegija nesutinka su pirmosios instancijos teismo padaryta išvada, jog skausmo malšinimo priemonės buvo taikytos nepakankamai. Teisėjų kolegija sprendžia, jog šiuo konkrečiu atveju negalima konstatuoti nekvalifikuotos paslaugos teikimo, taigi, ir neteisėtų veiksmų. Tačiau įvertinus tai, kad pirmosios instancijos teismas vis dėlto priėmė sprendimą netenkinti ieškovės reikalavimo priteisti neturinę žalą dėl patirto skausmo, šios skundžiamo sprendimo dalies nėra pagrindo naikinti.
  18. Akreditavimo tarnyba ataskaitoje konstatavo, kad laikotarpiu nuo 2014 m. balandžio 29 d. iki 2014 m. balandžio 30 d. G. V. neskyrė papildomų tyrimų diagnozei patikslinti ir sveikatos būklei įvertinti – galvos, krūtinės, stuburo ir dubens kaulų rentgenogramų, pilvo organų echoskopijos, elektrokardiogramos, koaguliogramos, kraujo grupės ir rezus faktoriaus, nesekė pacientės objektyvios sveikatos būklės pasikeitimų dėl galimų traumos komplikacijų, tokiu būdu pažeisdamas MN 147:2012 11.2. punktą – pagal savo kompetenciją ir sveikatos priežiūros įstaigos, kurioje dirba, reikalavimus bei licenciją kvalifikuotai tirti ir diagnozuoti ortopedines ligas ir traumas, skirti gydymą bei užtikrinti teikiamų asmens sveikatos priežiūros paslaugų kokybę.
  19. Pirmosios instancijos teismas, atsižvelgęs į tai, kad pagal medicinos normos MN 147:2012 „Gydytojas ortopedas traumatologas. Teisės, pareigos, kompetencija ir atsakomybė“ 11.3. punktą, reikalaujama taikyti tik Lietuvos Respublikoje įteisintus tyrimo, diagnostikos ir gydymo metodus, tačiau ligoninėje nebuvo nustatytas konkretus algoritmas tiriant, gydant ligonius, traumos metu patyrusius šlaunikaulio lūžimus, sprendė, kad šiuo atveju negalima daryti išvados, jog vienus ar kitus tyrimus atlikus vėliau ar jų neatlikus, buvo pažeisti minėtos normos reikalavimai, kad konkretus gydymo procesas buvo organizuotas netinkamai, neatitiko tokiems sužalojimams gydyti taikomos medicininė praktikos. Teisėjų kolegija sprendžia, jog su tokiais teismo teiginiais nėra pagrindo nesutikti.
  20. Nepriklausomas specialistas dr. R. V. pirmosios instancijos teismo 2017 m. gegužės 4 d. posėdžio metu patvirtino, jog šiuo konkrečiu atveju nebuvo pagrindo konstatuoti politraumos, kuriai esant būtų reikėję pirmą stacionarizavimo dieną atlikti daugiau vidaus organų tyrimų. Jo teigimu, plaučių kontūzija negali pasireikšti po keleto dienų, požymiai pasireiškia iš karto, šiuo atveju kvėpavimo sutrikimai pasireiškė tik trečią dieną, todėl, jo nuomone, ieškovei plaučiai nebuvo sumušti. Paaiškino, kad kokius tyrimus reikia atlikti, nusprendžia gydytojas, apžiūrėjęs pacientą ir išklausęs jo nusiskundimus. Taip pat paaiškino, kad riebalinei embolijai medikamentinio gydymo nėra, šiuo atveju riebalinė embolijos atsiradimo priežastis – šlaunikaulio lūžis. Atsižvelgdama į šiuos paaiškinimus, taip pat į tai, kad nei neurochirurgas, nei LOR gydytojas nenustatė ieškovei galvos smegenų pažeidimo ar nosies kaulų lūžimo pirmą apžiūros dieną, taip pat įvertinusi specialistų išdėstytus Akreditavimo tarnybos ataskaitoje, ekspertizės akte išvardintas riebalinės embolijos susiformavimo priežastis, teisėjų kolegija sprendžia, jog pagrįsta pirmosios instancijos teismo išvada, kad šiuo atveju negalima teigti, kad kuris nors nepadarytas tyrimas būtų suteikęs duomenų, leidžiančių užkirsti kelią riebalinei embolijai ar kitokioms komplikacijoms kilti. Taip pat sutiktina su išvada, jog tam tikrų tyrimų neatlikimas ar atlikimas vėliau šiuo atveju nesudaro pagrindo konstatuoti, kad buvo nusižengta sąžiningo, protingo ir atidaus profesionalo, turinčio specialių žinių ir patirties, veiksmų standartui. Kaip matyti iš medicininių dokumentų, papildomi tyrimai ieškovei buvo atliekami iš karto atsiradus naujiems sveikatos sutrikimams, taip pat buvo imtasi papildomų gydymo priemonių šiems sutrikimams pašalinti. Ekspertizės akte padaryta išvada, kad atsiradus naujiems klinikiniams požymiams, įtartiems po operacijos, skirtas gydymas buvo teisingas, būtinų priemonių užkirsti kelią komplikacijoms imtis nereikėjo. Šia išvada nėra pagrindo abejoti, kadangi jos nepaneigia kiti byloje surinkti duomenys. Priešingai, ir Pacientų sveikatai padarytos žalos nustatymo komisijai išvadas teikę specialistai patvirtino, kad V. Č. atlikti laboratoriniai, radiologiniai ir ultragarsiniai tyrimai buvo pakankami (žr. Pacientų sveikatai padarytos žalos nustatymo komisijos 2014 m. gruodžio 18 d. sprendimą dėl V. Č. pareiškimo). Todėl ir šiuo atveju byloje nebuvo įrodyta, jog pacientę gydę gydytojai elgėsi nerūpestingai, neprofesionaliai ar nekvalifikuotai.
  21. Teisėjų kolegijos vertinimu, byloje nebuvo įrodyta, kad sudėtingas šlaunikaulio kaulo gijimas buvo nulemtas netinkamo atsakovės darbuotojų (gydytojų) sveikatos priežiūros paslaugų suteikimo. Priešingai, šį ieškovės teiginį paneigia ekspertizės akte pateiktos išvados, kad: implantas parinktas tinkamai; šlaunikaulio osteosintezė atlikta tinkamai, šlaunikaulio anatominė ašis atstatyta; sulėtintą V. Č. šlaunikaulio sulėtintą gijimą lėmė lūžio pobūdis ir individualūs pacientės organizme vykstantys procesai, kurie apsprendžia pažeistų audinių atkūrimą; sulėtinto šlaunikaulio lūžio gijimo nenulėmė pasirinktas operacijos būdas; taip pat Pacientų sveikatai padarytos žalos nustatymo komisiją konsultavusių specialistų išvada, kad trauma ir jos pasekmės sukėlė V. Č. organizmui svarbių organų funkcijų sutrikimus, pacientei teikiant sveikatos priežiūros paslaugas ligoninėje pakenkta nebuvo. Tuo tarpu Akreditavimo tarnybos ataskaitoje nustatyti medicininių dokumentų pildymo pažeidimai, kuriais remiasi ieškovė, nepaneigia ekspertizės akte padarytų išvadų, neįrodo egzistuojant priežastiniam ryšiui tarp atsakovės gydytojų taikytų gydymo metodų ir atsiradusių šlaunikaulio kaulo gijimo problemų (Pacientų sveikatai padarytos žalos nustatymo komisiją konsultavę specialistai taip pat patvirtino, kad medicininės dokumentacijos pildymo trūkumai neturėjo įtakos V. Č. gydymo eigai ir rezultatams), todėl pagrįstai pirmosios instancijos teismas nesirėmė Akreditavimo tarnybos ataskaita. Be to, kasacinio teismo praktikoje akcentuojama, kad gydytojo atsakomybė nėra atsakomybė už nepasiektą rezultatą. Be formaliųjų teisinių, gydytojo profesinė atsakomybė turi ir objektyviąsias ribas, jas nubrėžia objektyvūs žmogaus organizme vykstantys biologiniai procesai bei medicinos mokslo ir praktikos raidos lygis ir jų galimybių ribos. Medicina, kaip ir visas visuomenės pažinimo procesas, plėtojasi ir tobulėja, tačiau neišvengiamai tenka susitaikyti su realybės faktu, kad gydytojas gali apsaugoti ne nuo visų ligų, ir ne visos ligos gali būti išgydytos, gydydamas pacientą, gydytojas negali padaryti daugiau nei leidžia medicinos galimybės ir ligonio būklė. Civilinėje atsakomybėje galioja principas impossibilium nulla obligatio est (lot. - iš nieko negalima reikalauti to, kas neįmanoma), todėl sprendžiant dėl gydytojų atsakomybės už netinkamą gydymą reikšminga aplinkybė yra ir tai, kokias objektyvias galimybes medicinos mokslo ir praktikos lygis suteikia gydytojui. Jeigu gydytojas savo darbą atliko rūpestingai, atidžiai ir taip, kaip yra tikimasi iš kvalifikuoto gydytojo, bet žala vis dėlto atsirado, nuo atsakomybės gydytojas turi būti atleidžiamas ir žala laikoma atsitiktine (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. spalio 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-408/2009). Taigi, nagrinėjamu atveju nenustačius atsakovės darbuotojų (gydytojų) pažeidimų, teikiant ieškovei medicinos paslaugas, nėra pagrindo atsakovei taikyti civilinę atsakomybę už ieškovei atsiradusią žalą.
  22. Nurodytų motyvų kontekste teisėjų kolegija taip pat pažymi, kad nesudaro pagrindo daryti kitokias išvadas ir į bylą pateikta Valstybinės teismo medicinos tarnybos prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos Panevėžio skyriaus 2014 m. rugsėjo 18 d. specialisto išvada, kuri buvo parengta vykdant Panevėžio apskrities VPK KPB tyrėjos užduotį.
  23. Byloje nenustačius dviejų civilinės atsakomybės sąlygų, t. y. neteisėtų atsakovės veiksmų ir priežastinio ryšio, nebėra tikslo pasisakyti dėl ieškovės nurodytos neturtinės žalos (ne)pagrįstumo, kadangi neįrodžius bent vienos civilinės atsakomybės sąlygos, ši atsakomybė asmeniui negali būti taikoma. Todėl pirmosios instancijos teismas, atskirai nepasisakęs dėl ieškovės nurodytos neturtinės žalos, nepažeidė proceso teisės normų.
  24. Esant išdėstytiems argumentams, teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai taikė tiek materialines, tiek proceso teisės normas, todėl nėra pagrindo skundžiamą sprendimą naikinti ar keist. Sprendimas paliekamas nepakeistas (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).
  25. Atsakovė atsiliepime į apeliacinį skundą prašo iš ieškovės priteisti bylinėjimosi išlaidas, tačiau nepateikė apeliacinėje instancijoje patirtas bylinėjimosi išlaidas pagrindžiančių įrodymų, todėl šis prašymas netenkinamas (CPK 98 straipsnio 1 dalis).

15Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Nutarė

16Panevėžio apygardos teismo 2017 m. birželio 6 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Proceso dalyviai
Ryšiai