Byla 2A-223-823/2012
Dėl mokymosi išlaidų priteisimo

1Vilniaus apygardos teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės ir pranešėjos Godos Ambrasaitės-Balynienės, kolegijos teisėjų Antano Rudzinsko ir Vytauto Zeliankos, apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovo T. A. apeliacinį skundą dėl Zarasų rajono apylinkės teismo 2011 m. balandžio 7 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovo UAB „Aviavilsa“ ieškinį atsakovui dėl mokymosi išlaidų priteisimo.

2Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi civilinę bylą,

Nustatė

3

  1. Ginčo esmė

4Ieškovas UAB „Aviavilsa“ kreipėsi į teismą ieškiniu, prašydamas priteisti iš atsakovo T. A. 61 007,04 Lt skolos, 5 procentų dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo civilinės bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir bylinėjimosi išlaidas. Nurodė, jog 2008 m. sausio 9 d. su atsakovu sudarė darbo sutartį, pagal kurią atsakovas buvo priimtas dirbti UAB „Aviavilsa“ lėktuvo ATR-42 antruoju pilotu. Priėmimo į darbą metu buvo įvertinta atsakovo kvalifikacija ir padaryta išvada, kad reikalingas jo apmokymas. Ieškovas nusprendė savo lėšomis apmokyti atsakovą, kad jis galėtų tinkamai vykdyti savo darbo funkcijas. Darbo sutartyje buvo sulygta, kad jeigu darbo sutartis nutraukiama darbuotojo pareiškimu be svarbios priežasties arba dėl darbuotojo kaltės, tai pastarasis įsipareigoja atlyginti darbdaviui jo turėtas išlaidas darbuotojo mokymui, kvalifikacijos kėlimui, stažuotėms per paskutinius jo darbo metus (Lietuvos Respublikos darbo kodekso (toliau – ir DK) 95 straipsnio 5 dalis). Mokymai ir kursai, surengti UAB „Sabenavita“, kuriuose dalyvavo atsakovas, kainavo 61 007,04 Lt, tačiau atsakovas po kursų neišlaikė privalomų egzaminų, todėl negalėjo vykdyti darbo funkcijų, t.y. vykdyti tarptautinių skrydžių. Už darbą ieškovas mokėjo atsakovui darbo užmokestį, nors atsakovas neatliko nei vieno skrydžio. 2008 m. gruodžio 24 d. atsakovo prašymu darbo sutartis buvo nutraukta pagal DK 127 straipsnį, t.y. darbuotojo pareiškimu be svarbių priežasčių. Su atsakovu buvo bandyta išspręsti mokymo išlaidų atlyginimo klausimą geruoju, tačiau susitarimo šalims pasiekti nepavyko.

5Atsakovas T. A. atsiliepimu prašė ieškinį atmesti, arba, ieškinį tenkinus, sumažinti priteistinų mokymo išlaidų dydį, arba išdėstyti sprendimo vykdymą, išieškant kas mėnesį po 200 Lt iki visiško teismo sprendimo įvykdymo. Nurodė, kad DK 95 straipsnio 5 dalies ir darbo sutarties 7 punkto taikymui būtinos 3 sąlygos, kurių nagrinėjamos bylos atveju nėra: 1) darbo sutartis turi būti nutraukta be svarbios priežasties ar dėl darbuotojo kaltės; 2) darbdavio išlaidos darbuotojo mokymui, kvalifikacijos kėlimui, stažuotėms turi būti realios; 3) išlaidos turi būti susijusios su darbuotojo mokymu, kvalifikacijos kėlimu, stažuotėmis. Atsakovo darbo sutartyje nėra nurodyta, kad darbo sutartis su juo nutraukta DK 127 straipsnio 1 dalies pagrindu. Atsakovo valia buvo nutraukti darbo sutartį DK 127 straipsnio 2 dalies pagrindu. pareiškimą dėl darbo sutarties nutraukimo atsakovas parašė ne savo valia, o ieškovo reikalavimu, motyvuojant sunkia ieškovo finansine situacija bei grasinant nutraukti sutartį dėl atsakovo kaltės, nes paaiškėjo, kad kursuose įgyta ATR-42 kvalifikacija jam bus suteikta tik tokiu atveju, jei turės ATPL licenciją. Sudarant darbo sutartį darbdavys žinojo, kad atsakovas yra įgijęs komercinės aviacijos piloto licenciją (CPL), todėl suprato, kad priimdamas dirbti lėktuvo ATR-42 pilotu, turės sudaryti galimybes įgyti kvalifikaciją pilotuoti tokį lėktuvą. Terminai ATPL licencijai įgyti nustatyti nebuvo. Kvalifikacija atsakovui nesuteikta ne dėl egzaminų neišlaikymo, o dėl ATPL licencijos neturėjimo (ją atsakovas įgijo 2009 m. kovą). Darbo santykiai su atsakovu buvo nutraukti pareiškimo surašymo dieną, nors darbdavys neturi teisės sutrumpinti DK 127 straipsnio 4 dalyje nustatyto 3 dienų termino pareiškimui atšaukti ir tokios aplinkybės teismų praktikoje yra vertinamos kaip darbdavio spaudimas darbuotojui. Be to, ieškovas nepateikė įrodymų, kad realiai patyrė 61 007,04 Lt išlaidų atsakovo mokymams. Neaišku, kokia dalis iš ieškovo nurodytų sumų buvo skirta mokymams, o kokia dalis – kelionėms, apgyvendinimui ir maitinimuisi. DK 95 straipsnio 5 dalis suteikia teisę darbdaviui reikalauti tik išlaidų, susijusių su darbuotojo mokymusi, kvalifikacijos kėlimu, stažuotėmis. Teismų praktikoje laikomasi nuostatos, kad mokymosi išlaidos, atsižvelgiant į teisingumo ir protingumo principus, gali būti mažinamos, todėl teismui nusprendus ieškinį patenkinti, iš atsakovo priteistina suma mažintina ir išdėstytina, kadangi atsakovas yra fizinis asmuo, bedarbis, registruotas darbo biržoje, jo turtinė padėtis sunki.

  1. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

6Zarasų rajono apylinkės teismas 2011 m. balandžio 7 d. sprendimu ieškinį tenkino, priteisė iš atsakovo 61 007,04 Lt skolos, 5 procentų dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme (2010 m. gruodžio 27 d.) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir 1830 Lt bylinėjimosi išlaidų ieškovo naudai bei 18,25 Lt bylinėjimosi išlaidų valstybei.

7Pirmosios instancijos teismas nurodė, kad darbdavys, keldamas darbuotojo kvalifikaciją ir taip didindamas jo paklausą darbo rinkoje, turi pagrindą tikėtis, kad darbuotojas tęs darbo santykius ir taip kompensuos išlaidas, o jei darbo sutartis bus nutraukta dėl darbuotojo kaltės arba jo pareiškimu be svarbios priežasties, atlygins tokias išlaidas. Atsakovas priėmimo į darbą ieškovo bendrovėje metu prisiėmė įsipareigojimą, kad jeigu darbo sutartis su juo bus nutraukta darbuotojo pareiškimu be svarbios priežasties arba dėl darbuotojo kaltės, jis turės atlyginti darbdaviui jo turėtas išlaidas per paskutinius vienerius darbo metus darbuotojo mokymui, kvalifikacijos kėlimui, stažuotėms ir t.t. Atsakovas dalyvavo darbdavio organizuotuose mokymuose, kuriuos ieškovas apmokėjo. 2008 m. sausio 15 d. – 2008 m. sausio 22 d. ir 2008 m. sausio 24 d. – 2008 m. sausio 25 d. atsakovas dalyvavo UAB „Sabenavita“ organizuotuose teoriniuose mokymuose (5900 Lt). 2008 m. sausio 23 d. atsakovas dalyvavo „TCAS“ mokymuose (300 Lt). 2008 m. sausio 25 d. – 2008 m. vasario 4 d. atsakovas buvo komandiruotas į Helsinkį treniruotėms orlaivio treniruoklyje, praktinių įgūdžių lavinimui, skiriant dienpinigių normą, apmokant kelionės ir apgyvendinimo išlaidas (52 107,04 Lt). 2008 m. vasario 24 d. UAB „Sabenavita“ ATR-42/72 pilotas-instruktorius atliko atsakovui aerodrominę treniruotę (2000 Lt). 2008 m. vasario 28 d. atsakovas dalyvavo avarinio gelbėjimo darbų mokymuose (700 Lt). Iš viso atsakovo mokymosi išlaidos sudarė 61 007,04 Lt, jas ieškovas sumokėjo UAB „Sabenavita“ pagal PVM sąskaitas-faktūras. Ieškovas mokėjo atsakovui ir darbo užmokestį. Atsakovas 2008 m. gruodžio 23 d. pateikė ieškovui prašymą nutraukti darbo sutartį ir atleisti jį iš pareigų asmeniškai prašant nuo 2008 m. gruodžio 24 d. nenurodydamas papildomų argumentų ar pateisinamų priežasčių, numatytų DK 127 straipsnio 2 dalyje, tokių priežasčių jis nenurodė ir bylos nagrinėjimo metu, todėl teismas laikė, jog atsakovas atleistas iš darbo DK 127 straipsnio 1 dalies pagrindu. Jokių įrodymų, patvirtinančių, jog buvo darbdavio priverstas pasirašyti pareiškimą dėl atleidimo iš darbo, atsakovas nepateikė, atleidimo iš darbo teisėtumo neginčijo. Atsakovas yra išsilavinęs žmogus, todėl, pasirašymas darbo sutartį ir pareiškimą atleisti jį, turėjo suvokti iš to kylančias pasekmes.

8Pirmosios instancijos teismas taip pat pažymėjo, kad visokeriopa civilinių teisių teisminė gynyba apima ne tik teisę kreiptis į teismą, bet ir teisę į tinkamą teismo priimto sprendimo įvykdymą (Konstitucijos 30 straipsnio 1 dalis, Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 1.2 straipsnio 1 dalis). Pirmosios instancijos teismo nuomone, sprendimo įvykdymo išdėstymas pagal Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 284 straipsnio 1 dalį šiuo atveju netaikytinas, kadangi vykdytinumo savybę įgyja tik įsiteisėjęs teismo sprendimas. Nėra pagrindo ir nustatyti kitokią nei įprastą sprendimo vykdymo tvarką pagal CPK 271 straipsnio 1 dalį. Sprendimo įvykdymas gali būti atidedamas ar išdėstomas tik esant išimtinėms aplinkybėms, vien skolininko turtinė padėtis negali lemti sprendimo vykdymo išdėstymo. Atsakovas nenurodė, iš kokių lėšų mokėtų mokymo išlaidas, jei sprendimo įvykdymas būtų atidėtas ar išdėstytas. Bylos nagrinėjimo metu pareiškė, kad nenori bet kokio darbo, tačiau paaiškino, kad iki šiol nepasinaudojo įgytomis žiniomis ir neturi ATR-42 kvalifikacijos ir naujos (ATPL) licencijos. Tai rodo atsakovo abejingumą ir nenorą bendradarbiauti su ieškovu. Sprendimo įvykdymą atidėjus ar išdėsčius sprendimas neteks prasmės, nebus užtikrintas realus jo įvykdymas, bus pažeisti teisėti išieškotojo interesai ir lūkesčiai, o kartu – šalių interesų pusiausvyra, teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principai.

9Teismas nurodė, kad skolininkas privalo mokėti įstatymų nustatyto dydžio (šiuo atveju – 5 procentų) palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, procesinės palūkanos turi būti skaičiuojamos visais atvejais, kai pareikštas reikalavimas jas priteisti. Toks procesinių palūkanų taikymas ir CK 6.37 straipsnio 2 dalies aiškinimas yra suformuotas ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje.

  1. Apeliacinio skundo argumentai

10Apeliaciniu skundu atsakovas T. A. prašo panaikinti Zarasų rajono apylinkės teismo 2011 m. balandžio 7 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškinį atmesti arba sumažinti priteistų mokymo išlaidų dydį ir išdėstyti skolos grąžinimą po 200 Lt kas mėnesį iki visiško teismo sprendimo įvykdymo. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

  1. Pirmosios instancijos teismas neturėjo pagrindo spręsti, kad darbo sutartis su atsakovu buvo nutraukta pagal DK 127 straipsnio 1 dalį – tai nenurodyta nei prašyme nutraukti darbo sutartį, nei darbo sutartyje. Apeliantas neturėjo jokio intereso nutraukti darbo sutartį. Be to, darbo santykiai buvo nutraukti pareiškimo surašymo dieną, nors teismų praktikoje atleidimas iš darbo pareiškimo surašymo dieną vertinamas kaip darbdavio spaudimas, nes darbdavys neturi teisės sutrumpinti DK 127 straipsnio 4 dalyje nustatyto 3 dienų termino pareiškimui atšaukti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 1999 m. rugsėjo 13 d. nutartis byloje Nr. 3K-3-417/1999, 2004 m. lapkričio 3 d. nutartis byloje Nr. 3K-3-586/2004, 2007 m. birželio 29 d. nutartis byloje Nr. 3K-3-297/2007, 2007 m. spalio 1 d. nutartis byloje Nr. 3K-3-358/2007, 2009 m. gruodžio 8 d. nutartis byloje Nr. 3K-3-547/2009). Nagrinėjant bylas dėl DK 95 straipsnio 5 dalies, turi būti nustatytos tikrosios darbo sutarties nutraukimo priežastys (pvz., Kauno apygardos teismo 2008 m. gegužės 20 d. nutartis byloje Nr. 2A-543-510/2008). Iš atsakovo buvo atimta galimybė teikti byloje įrodymus, išklausyti priešingos šalies argumentus, užduoti klausimus, nes ieškovo atstovė negalėjo atsakyti į jokius klausimus, susijusius su atsakovo atleidimo aplinkybėmis, negalėjo paaiškinti, ko atsakovas buvo kviečiamas pas ieškovo darbuotoją R. Č. 2008 m. pabaigoje, kas ruošė prašymo nutraukti darbo sutartį tekstą ir t.t. Nors ieškovas negalėjo nurodyti aplinkybių, paneigiančių atsakovo paaiškinimus, teismas šių paaiškinimų kaip įrodymų neįvertino. Teismas nesiaiškino aplinkybės, kad prasidėjus ekonominei krizei ieškovas sumažino skrydžių skaičių ir buvo suinteresuotas nutraukti darbo sutartį su atsakovu. Atsakovas buvo priverstas pasirašyti prašymą dėl darbo sutarties nutraukimo.
  2. Pats ieškovas pateikė teismui įrodymus, kad į treniruotes Helsinkyje atsakovas buvo siunčiamas kaip į komandiruotę. Nei darbo sutartis, nei DK nenumato darbuotojui pareigos atlyginti darbdaviui komandiruotės išlaidų.
  3. Pirmosios instancijos teismo išvada, kad byloje nėra CPK 284 straipsnio taikymo sąlygų, nepagrįsta. Nei ši CPK nuostata, nei teismų praktika neleidžia teigti, kad teismo sprendimo įvykdymo atidėjimo ar išdėstymo klausimas sprendžiamas tik teismo sprendimui įsiteisėjus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. lapkričio 17 d. nutartis byloje Nr. 3K-3-594/2006). Teismo teisė atidėti ar išdėstyti sprendimo vykdymą vertintina kaip teisė nustatyti lengvatinį terminą prievolei, kurią skolininkas įpareigotas vykdyti įsiteisėjusiu teismo sprendimu, taip siekiama užtikrinti socialinį teisingumą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2002 m. gegužės 15 d. nutartis byloje Nr. 3K-3-925/2002). Būtent sunki turtinė padėtis yra lemiamas faktorius, o teismo sprendimo išdėstymas net 20 metų nevertinamas kaip teisės kreiptis į teismą ribojimas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. balandžio 26 d. nutartis byloje Nr. 3K-3-301/2006). Atsakovas yra bedarbis, neturi jokių pajamų, santaupų ar turto, išskyrus 1997 m. gamybos automobilį. Jokio darbo pasiūlymo jis nesulaukia. Tuo tarpu ieškovas yra pelningai dirbanti įmonė.
  4. Pirmosios instancijos teismas apskritai nesvarstė atsakovo prašymo sumažinti priteistinas mokymosi išlaidas, nors privalo išspręsti visus byloje pareikštus reikalavimus (CPK 265 straipsnio 2 dalis).
  5. Ieškinio reikalavimai yra kilę iš darbo, o ne prievolinių teisinių santykių, todėl teismas nepagrįstai priteisė iš atsakovo CK numatytas procesines palūkanas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. kovo 23 d. nutartis byloje Nr. 3K-3-112/2007, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. lapkričio 24 d. nutartis byloje Nr. A143-1058/2009, 2010 m. sausio 21 d. nutartis byloje Nr. A822-40/2010, 2010 m. kovo 8 d. nutartis byloje Nr. A756-22/2010).

11Atsiliepimų į apeliacinį skundą nepateikta.

  1. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išvados

12Bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme ribas sudaro apeliacinio skundo teisinis ir faktinis pagrindas bei absoliučių ginčijamo sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 straipsnis). Absoliučių ginčijamo pirmosios instancijos teismo sprendimo negaliojimo pagrindų nenustatyta, todėl apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija pasisakys dėl apeliaciniame skunde nurodytų ginčijamo sprendimo neteisėtumo ir/ar nepagrįstumo pagrindų.

  1. Dėl darbo sutarties nutraukimo su apeliantu pagrindo

13Apelianto teigimu, pirmosios instancijos teismas netinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus ir padarė nepagrįstą išvadą, kad iš darbo apeliantas atleistas DK 127 straipsnio 1 dalies pagrindu, nes tikroji jo valia buvo nutraukti darbo sutartį DK 127 straipsnio 2 dalies pagrindu, be to, darbo sutartis nutraukta esant ieškovo spaudimui ir grasinimui kitu atveju nutraukti darbo sutartį dėl apelianto kaltės.

14CPK 185 straipsnis įtvirtina laisvo įrodymų vertinimo principą, kuris reiškia, kad galutinai ir privalomai įrodymus vertina teismas pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu. Įrodinėjimo tikslas byloje – teismo įsitikinimas, pagrįstas byloje esančių įrodymų tyrimu ir įvertinimu, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja (CPK 176 straipsnis). Be to, pagal vieną iš svarbiausių civiliniame procese galiojančių rungimosi principą, šalys privalo įrodyti aplinkybes, kuriomis jos remiasi (CPK 178, 12 straipsniai), tuo tarpu teismas, vertindamas pateiktus įrodymus, remiasi civiliniame procese taikoma įrodymų pakankamumo taisykle, pagal kurią, vadovaujantis tikimybių pusiausvyros principu, išvadai apie fakto buvimą ar nebuvimą, pakanka, jeigu byloje esantys įrodymai leidžia labiau tikėti, kad tas faktas buvo, negu, kad jo nebuvo. Dėl šios įrodymų vertinimo taisyklės taikymo konkrečiose bylose ne kartą yra pasisakęs ir Lietuvos Aukščiausiasis Teismas (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. kovo 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-172/2008, 2001 m. kovo 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-260/2001, 2002 m. balandžio 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-569/2002, 2002 m. birželio 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-862/2002, 2003 m. vasario 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-113/2003 ir kt.).

15Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas, priimdamas ginčijamą sprendimą, nurodytų įrodinėjimo procesą reglamentuojančių nuostatų nepažeidė, ir pagrįstai sprendė dėl apelianto atleidimo iš darbo pagrindo atsižvelgdamas į byloje surinktų įrodymų visetą.

16Iš į bylą pateiktos apelianto Darbo sutarties matyti, kad apeliantas iš darbo atleistas DK 127 straipsnio pagrindu (straipsnio dalis nenurodyta) pačiam prašant (b.l. 11). Į bylą taip pat pateiktas apelianto prašymas atleisti jį iš darbo asmeniškai prašant nuo 2008 m. gruodžio 24 d. (b.l. 90). Su apelianto teiginiais, kad tikroji jo valia buvo nutraukti darbo sutartį DK 127 straipsnio 2 dalies pagrindu, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, įvertinusi byloje surinktus įrodymus, neturi pagrindo sutikti.

17Vadovaujantis DK 127 straipsnio 2 dalimi, darbuotojas turi teisę nutraukti neterminuotą, taip pat ir terminuotą darbo sutartį iki jos termino pabaigos, apie tai raštu įspėjęs darbdavį ne vėliau kaip prieš tris darbo dienas nuo prašymo padavimo dienos, jeigu reikalavimas nutraukti darbo sutartį pagrįstas darbuotojo liga ar neįgalumu, trukdančiu tinkamai atlikti darbą, arba kitomis svarbiomis priežastimis, nustatytomis kolektyvinėje sutartyje, arba jeigu darbdavys nevykdo įsipareigojimų pagal darbo sutartį, pažeidžia įstatymus ar kolektyvinę sutartį. Taigi pirmosios instancijos teismas, priimdamas ginčijamą sprendimą, pagrįstai konstatavo, kad galimybė atleisti darbuotoją DK 127 straipsnio 2 dalies pagrindu atsiranda tik esant svarbioms priežastims – darbdavio įsipareigojimų nevykdymui, darbuotojo ligai, ar pan. Byloje esančiame apelianto prašyme atleisti iš darbo tokios priežastys nenurodytos, tokių priežasčių (atitinkančių DK 127 straipsnio 2 dalyje nurodytas) apeliantas nenurodė nei nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme, nei apeliaciniame skunde, todėl nėra pagrindo nesutikti su pirmosios instancijos teismo išvada, kad apelianto darbo sutartyje nurodytas atleidimas pagal DK 127 straipsnį reiškia atleidimą pagal šio straipsnio 1 dalį, įstatymo nesiejamą su jokiomis papildomomis sąlygomis.

18Teismas nesutinka su apelianto argumentu, kad nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme buvo apribotos apelianto galimybės teikti byloje įrodymus, nes ieškovo atstovė negalėjo atsakyti į jokius klausimus, susijusius su atsakovo atleidimo aplinkybėmis. Tai, kad ieškovo atstovė negalėjo atsakyti į apelianto užduodamus klausimus, nereiškia įrodinėjimo galimybių apribojimo. Šalių paaiškinimai yra tik viena iš įrodinėjimo priemonių byloje, kuri teismo vertinama drauge su kitais byloje surinktais įrodymais, todėl teismo nesivadovavimas atsakovo paaiškinimais priimant sprendimą negali būti prilygintas įrodinėjimo taisyklių pažeidimui.

19Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad vertindamas savo atleidimo iš darbo priežastis nenuoseklus yra pats apeliantas, viena vertus teigdamas, kad tikroji jo valia buvo nutraukti darbo sutartį DK 127 straipsnio 2 dalies pagrindu, kita vertus motyvuodamas, jog prašymą atleisti jį iš darbo pasirašęs esant darbdavio spaudimui grasinant kitu atveju atleisti jį iš darbo dėl darbuotojo kaltės (paaiškėjus, kad apeliantas negali atlikti darbo funkcijų dėl ATPL licencijos neturėjimo). Atkreiptinas dėmesys, kad atleidus apeliantą iš darbo dėl jo kaltės, jo pareiga atlyginti darbdaviui mokymo išlaidas išliktų. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai pažymėjo, kad paties atleidimo iš darbo teisėtumo apeliantas neginčijo. Apelianto nurodytoje Kauno apygardos teismo nagrinėtoje byloje darbuotojo atleidimo iš darbo aplinkybės buvo vertinamos tuo aspektu, kad pagal byloje surinktus įrodymus buvo pagrindas pripažinti darbuotoją buvus atleistą ne pagal DK 127 straipsnio 1 dalį, o pagal šio straipsnio 2 dalį, t.y. kitaip kvalifikuoti atleidimo iš darbo pagrindą. Nagrinėjamoje byloje aplinkybių, leidžiančių atsakovo atleidimą iš darbo vertinti kaip atleidimą pagal DK 127 straipsnio 2 dalį, nenustatyta. Apelianto nurodoma kasacinio teismo praktika, susijusi su atleidimo iš darbo termino vertinimu, formuojama bylose dėl neteisėto atleidimo iš darbo ir, atsižvelgiant į įrodinėjimo dalyką nagrinėjamoje byloje, nepaneigia pirmosios instancijos teismo išvadų pagrįstumo.

  1. Dėl treniruotės Helsinkyje išlaidų priskyrimo darbuotojo mokymo išlaidoms

20Apelianto nuomone, pirmosios instancijos teismas nepagrįstai prie darbuotojo mokymo išlaidų priskyrė išlaidas, ieškovo patirtas dėl jo treniruotės Helsinkyje, kadangi pats darbdavys šią išvyką įformino kaip tarnybinę komandiruotę, o nei darbo sutartis, nei DK nenumato darbuotojui pareigos atlyginti darbdaviui komandiruotės išlaidų.

21Komandiruote yra laikomas teisės aktų nustatyta tvarka įformintas darbuotojo išvykimas iš nuolatinės darbo vietos vieneto administracijos vadovo (ar jo įgalioto asmens) arba individualios įmonės savininko siuntimu atlikti darbo funkcijas, tarnybinį pavedimą ar tobulinti kvalifikaciją. Taigi, komandiruotės tikslu gali būti ne tik darbo funkcijų atlikimas nenuolatinėje darbo vietoje, bet ir darbuotojo kvalifikacijos tobulinimas, apimantis ir mokymus užsienio valstybėse. Pagal DK 220 straipsnio 1 dalį darbuotojams, pasiųstiems į tarnybines komandiruotes, per visą komandiruotės laiką paliekama darbo vieta (pareigos) ir darbo užmokestis. Darbo užmokestis paliekamas už visas darbo dienas pagal grafiką, nustatytą nuolatinėje darbo vietoje, taip pat už kelionėje išbūtą laiką. Be to, jiems mokami dienpinigiai ir kompensuojamos su komandiruote susijusios faktinės išlaidos (išlaidos kelionei ir apgyvendinimui). Byloje surinktais įrodymais nustatyta, kad apeliantas ieškovo direktoriaus 2008 m. sausio 22 d. įsakymu buvo komandiruotas į Helsinkį treniruotėms orlaivio treniruoklyje (b.l. 115). Šalys neginčijo, kad komandiruotės tikslas buvo mokymai, darbo funkcijų apeliantas komandiruotės metu nevykdė (b.l. 140-141). Apeliantui buvo apmokėtos kelionės ir apgyvendinimo išlaidos (b.l. 119, 121-126), mokami dienpinigiai (b.l. 115). Šios išlaidos yra komandiruotės išlaidos, kurios apelianto neturi būti atlyginamos. Už apelianto mokymus Helsinkyje ieškovas sumokėjo 52 107,04 Lt (b.l. 12-13). Šios išlaidos yra apelianto mokymo išlaidos, kadangi skirtos tiesiogiai apelianto apmokymui, todėl apeliantas jas privalo atlyginti. Ta aplinkybė, jog mokymai vyko užsienio valstybėje, nepaneigia nurodytų išlaidų pobūdžio. Iš byloje esančių duomenų matyti, kad ieškovas prašė iš apelianto priteisti tik tiesiogiai su mokymais susijusias išlaidas, neprašydamas padengti nei kelionės, nei apgyvendinimo išlaidų (b.l. 3, 140) ir būtent šios išlaidos buvo priteistos ginčijamu pirmosios instancijos teismo sprendimu, todėl nepagrįstas apelianto argumentas, kad ginčijamu sprendimu jis įpareigotas atlyginti darbdaviui komandiruotės išlaidas.

  1. Dėl mokymo išlaidų sumažinimo ir sprendimo vykdymo išdėstymo

22Apelianto teigimu, pirmosios instancijos teismas, tenkindamas ieškinį, neišsprendė jo prašymo sumažinti priteistinų mokymo išlaidų dydžio. Šie apelianto teiginiai neatitinka tikrovės, kadangi dėl galimybės mažinti mokymo išlaidas yra aiškiai pasisakyta ginčijamame sprendime nurodant, kad išlaidų mažinimas neatitiktų teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principų (b.l. 147). Su šia pirmosios instancijos teismo išvada teisėjų kolegija sutinka. Apeliantas nenurodė jokių pagrįstų argumentų, dėl kurių priteistinos mokymo išlaidos turėtų būti teismo mažinamos. Vien sunki apelianto turtinė padėtis nėra pakankamas pagrindas sumažinti teismo priteistą sumą. Darbuotojo mokymai naudingi ne tik darbdaviui, bet ir pačiam darbuotojui, kuris įgytą kvalifikaciją gali panaudoti tolimesnėje darbinėje veikloje. Apelianto nurodytoje kasacinio teismo nagrinėtoje byloje Nr. 3K-3-115/2004 mokymo išlaidos teismo buvo sumažintos atsižvelgiant į tai, kad darbuotoja po apmokymų dar kurį laiką dirbo ir darbdavys iš darbuotojos mokymų turėjo tam tikros naudos. Tokio pobūdžio aplinkybių nagrinėjamoje byloje nenustatyta – priešingai, byloje nekyla ginčo dėl to, kad darbo sutarties su ieškovo bendrove galiojimo metu atsakovas realios darbinės veiklos nevykdė.

23Kolegija sutinka su apelianto argumentu, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai galimybę išdėstyti teismo sprendimo vykdymą siejo su sprendimo įsiteisėjimu, tačiau sprendžia, jog pirmosios instancijos teismo atsisakymas išdėstyti sprendimo vykdymą nagrinėjamoje byloje nei proceso teisės normų, nei teismų praktikos nepažeidė. Teismų praktikoje yra suformuota nuostata, kad sprendimo įvykdymas gali būti atidedamas arba išdėstomas išimtiniais atvejais, o sprendžiant tokį klausimą taip pat yra aktualūs CK 1.2 straipsnio 1 dalyje įtvirtinti civilinių santykių subjektų lygiateisiškumo, teisinio apibrėžtumo, proporcingumo ir teisėtų lūkesčių principai, kurių taikymas reikalauja, kad, nagrinėjant teismo sprendimo įvykdymo išdėstymo ar atidėjimo klausimą, būtų atsižvelgta į abiejų bylos šalių interesus, į tai, ar atidėjus (išdėsčius) teismo sprendimo įvykdymą, bus užtikrintas tinkamas jo įvykdymas, ar nebus iš esmės paneigtas pats teismo sprendimas ir ar nebus pažeisti šalies, kurios naudai jis priimtas, lūkesčiai, pagal kuriuos privalu pripažinti teisėtai įgytas civilines teises, jas gerbti ir ginti, o įsiteisėję teismo sprendimai turi būti vykdomi įstatymų nustatyta tvarka. Lengvatinio termino teismo sprendimui įvykdyti nustatymu siekiama socialiai reikšmingų tikslų – užtikrinti socialinį teisingumą, todėl atidėti ar išdėstyti sprendimo vykdymą galima tik tada, kai to reikia dėl konkrečių socialiai reikšmingų aplinkybių bei tik išimtinais atvejais (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. gruodžio 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-521/2011, 2006 m. lapkričio 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-594/2006). Pirmosios instancijos teismas, spręsdamas šį klausimą, pagrįstai įvertino ne tik turtinę apelianto padėtį, bet ir jo pastangas atsiskaityti su ieškovu bei realias galimybes vykdyti sprendimą tuo atveju, jei sprendimo įvykdymas teismo būtų išdėstytas. Nors sunki skolininko turtinė padėtis yra viena iš reikšmingų aplinkybių sprendžiant sprendimo įvykdymo išdėstymo klausimą, ji pati savaime nėra pakankamas pagrindas išdėstyti sprendimo vykdymą (Žr. pvz. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2004 m. sausio 28 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K–3–68/2004), o kitų reikšmingų aplinkybių apeliantas nei pirmosios, nei apeliacinės instancijos teismui nenurodė. Apelianto nurodytoje kasacinio teismo byloje Nr. 3K-3-301/2006 turtinė skolininko padėtis taip pat nebuvo vienintelė aplinkybė, į kurią buvo atsižvelgta teismams sprendžiant sprendimo vykdymo išdėstymo klausimą (be kita ko buvo atsižvelgta į skolininko galimybes toliau tęsti veiklą, užtikrinant darbo vietų išsaugojimą, t.y. sprendimo įvykdymo išdėstymo reikšmingumą socialine prasme ne tik skolininkui, bet ir tretiesiems asmenims).

  1. Dėl procesinių palūkanų

24Kolegija nesutinka su apelianto argumentu, kad iš jo negalėjo būti priteisiamos procesinės palūkanos, atsižvelgiant į tai, kad ieškinio reikalavimai yra kilę iš darbo, o ne prievolinių teisinių santykių.

25CK 6.37 straipsnio 2 dalyje nustatytos palūkanos atlieka kompensacinę funkciją ir skirtos minimaliems kreditoriaus nuostoliams atlyginti. Jas moka skolininkas, kuriam pareikšti reikalavimai teisme tais atvejais, jeigu šie patenkinti. Pagrindas priteisti šias palūkanas yra asmeninė skolininko atsakomybė už tai, kad jis prievolės nevykdė geruoju, o jo kreditorius dėl to kreipėsi į teismą. Per bylinėjimosi laiką skolininkas naudojasi kreditoriaus lėšomis, gauna iš to naudos, taip pažeidžia kreditoriaus interesus ir privalo CK 6.37 straipsnio 2 dalies pagrindu mokėti įstatymo nustatytas palūkanas, kurios vertinamos kaip minimalūs kreditoriaus nuostoliai. CK nenumatyta, jog nurodytos palūkanos galėtų būti priteisiamos tik esant pareikštam materialiniam - teisiniam reikalavimui, kylančiam iš prievolinių teisinių santykių.

26Vadovaujantis CK 1.1 straipsnio 3 dalimi, CK normos darbo santykiams taikomos tiek, kiek jų nereglamentuoja specialūs įstatymai. DK nuostatos, reguliuodamos darbo santykius, turi pirmenybę bendrųjų privatinės teisės nuostatų atžvilgiu. Teismų praktikoje pažymima, kad tais atvejais, kai darbo teisės normos numato specialius kompensacinius mechanizmus esant piniginės prievolės, kylančios iš darbo teisinių santykių termino praleidimui (pvz., DK 141 straipsnio 3 dalis, DK 300 straipsnis), CK numatyti kompensaciniai mechanizmai netaikytini, nes privatinėje teisėje dvigubos palūkanos draudžiamos, o taikant atitinkamas DK nuostatas ir kartu CK nuostatas, numatančias įstatymines palūkanas už prievolės įvykdymo termino praleidimą, susidarytų netoleruotina dvigubų finansinių sankcijų taikymo situacija (Žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. lapkričio 2 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-424/2010). Tačiau tais atvejais, kai pagal byloje pareikšto reikalavimo pobūdį specialūs darbo teisės normose numatyti kompensaciniai mechanizmai netaikytini, CK 6.37 straipsnio 2 dalyje numatytos procesinės palūkanos taikomos ir esant pareikštiems iš darbo teisinių santykių kylantiems reikalavimams. Priešingai nei teigia apeliantas, procesinių palūkanų taikymas iš darbo teisinių santykių kylantiems reikalavimams teismų praktikoje pripažįstamas (Žr. pvz.: Lietuvos Aukščiausiojo teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-341/2009, civilinėje byloje Nr. 3K-3-625/2008, ir kt.).

27Atsižvelgdama į išdėstytus argumentus teisėjų kolegija sprendžia, kad apelianto ginčijamas pirmosios instancijos teismo sprendimas priimtas nepažeidžiant materialinės ir proceso teisės normų, yra teisėtas ir pagrįstas, naikinti jį remiantis apeliaciniame skunde nurodytais argumentais nėra pagrindo.

28Atmetus apeliacinį skundą, iš apelianto valstybės naudai priteisiama 1530 Lt žyminio mokesčio, kurio sumokėjimas apeliantui buvo atidėtas Zarasų rajono apylinkės teismo 2011 m. gegužės 10 d. nutartimi (b.l. 158).

29Vadovaudamasi išdėstytais argumentais ir CPK 325 straipsniu, 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

Nutarė

30Apeliacinį skundą atmesti.

31Zarasų rajono apylinkės teismo 2011 m. balandžio 7 d. sprendimą palikti nepakeistą.

32Priteisti iš apelianto T. A. 1530 Lt (tūkstantį penkis šimtus trisdešimt litų) žyminio mokesčio valstybei.

1. Vilniaus apygardos teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos... 2. Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi civilinę bylą,... 3.
  1. Ginčo esmė
...
4. Ieškovas UAB „Aviavilsa“ kreipėsi į teismą ieškiniu, prašydamas... 5. Atsakovas T. A. atsiliepimu prašė ieškinį atmesti, arba, ieškinį... 6. Zarasų rajono apylinkės teismas 2011 m. balandžio 7 d. sprendimu ieškinį... 7. Pirmosios instancijos teismas nurodė, kad darbdavys, keldamas darbuotojo... 8. Pirmosios instancijos teismas taip pat pažymėjo, kad visokeriopa civilinių... 9. Teismas nurodė, kad skolininkas privalo mokėti įstatymų nustatyto dydžio... 10. Apeliaciniu skundu atsakovas T. A. prašo panaikinti Zarasų rajono apylinkės... 11. Atsiliepimų į apeliacinį skundą nepateikta.
    12. Bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme ribas sudaro apeliacinio... 13. Apelianto teigimu, pirmosios instancijos teismas netinkamai įvertino byloje... 14. CPK 185 straipsnis įtvirtina laisvo įrodymų vertinimo principą, kuris... 15. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios... 16. Iš į bylą pateiktos apelianto Darbo sutarties matyti, kad apeliantas iš... 17. Vadovaujantis DK 127 straipsnio 2 dalimi, darbuotojas turi teisę nutraukti... 18. Teismas nesutinka su apelianto argumentu, kad nagrinėjant bylą pirmosios... 19. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai,... 20. Apelianto nuomone, pirmosios instancijos teismas nepagrįstai prie darbuotojo... 21. Komandiruote yra laikomas teisės aktų nustatyta tvarka įformintas darbuotojo... 22. Apelianto teigimu, pirmosios instancijos teismas, tenkindamas ieškinį,... 23. Kolegija sutinka su apelianto argumentu, kad pirmosios instancijos teismas... 24. Kolegija nesutinka su apelianto argumentu, kad iš jo negalėjo būti... 25. CK 6.37 straipsnio 2 dalyje nustatytos palūkanos atlieka kompensacinę... 26. Vadovaujantis CK 1.1 straipsnio 3 dalimi, CK normos darbo santykiams taikomos... 27. Atsižvelgdama į išdėstytus argumentus teisėjų kolegija sprendžia, kad... 28. Atmetus apeliacinį skundą, iš apelianto valstybės naudai priteisiama 1530... 29. Vadovaudamasi išdėstytais argumentais ir CPK 325 straipsniu, 326 straipsnio 1... 30. Apeliacinį skundą atmesti.... 31. Zarasų rajono apylinkės teismo 2011 m. balandžio 7 d. sprendimą palikti... 32. Priteisti iš apelianto T. A. 1530 Lt (tūkstantį penkis šimtus trisdešimt...