Byla 3K-3-301/2006

1Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Česlovo Jokūbausko (kolegijos pirmininkas), Dangutės Ambrasienės ir Algimanto Spiečiaus (pranešėjas),

2rašytinio proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo akcinės bendrovės banko „NORD/LB Lietuva“ kasacinį skundą dėl Kauno apygardos teismo 2005 m. gegužės 6 d. sprendimo ir Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2005 m. spalio 25 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovo akcinės bendrovės banko ,,NORD/LB Lietuva“ ieškinį atsakovams uždarajai akcinei bendrovei ,,Dama” ir R. D. dėl paskolos, palūkanų ir delspinigių priteisimo.

3Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija

Nustatė

4I. Ginčo esmė

5Kauno apygardos teismas išnagrinėjo civilinę bylą pagal AB Lietuvos žemės ūkio banko (dabar – AB banko ,,NORD/LB Lietuva“) ieškinį UAB ,,Dama“ ir R. D.i dėl paskolos, palūkanų ir delspinigių priteisimo, 2000 m. rugpjūčio 31 d. nutartimi patvirtino šalių sudarytą taikos sutartį ir bylą nutraukė. Pagal taikos sutartį UAB ,,Dama“ įsipareigojo grąžinti ieškovui 8 581 000 Lt skolą, sumokant šią sumą dalimis pagal šalių sudarytą grafiką. Laiku negrąžinus paskolos, UAB ,,Dama“ įsipareigojo už kiekvieną praleistą kalendorinę dieną mokėti 0,04 procento dydžio delspinigius nuo laiku nesumokėtos pinigų sumos; nevykdant skolos mokėjimo pagal grafiką, kreditorius turėjo teisę atnaujinti palūkanų ir delspinigių skaičiavimą. Atsakovė R. D., pagrindinė UAB „Dama“ akcininkė, paskolos įvykdymui užtikrinti įkeitė savo turtą bankui ir įsipareigojo nedisponuoti bankui įkeistu turtu.

6Atsakovai 2004 m. vasario 3 d. pateikė teismui prašymą atnaujinti nurodytos civilinės bylos nagrinėjimą pagal CPK 366 straipsnio 1 dalies 2 ir 9 punktus.

7Kauno apygardos teismas, išnagrinėjęs atsakovų prašymą atnaujinti procesą nurodytoje civilinėje byloje, 2004 m. spalio 7 d. nutartimi jį tenkino, atnaujino procesą civilinėje byloje pagal CPK 366 straipsnio 1 dalies 2 punktą ir nurodė, kad byla turi būti išnagrinėta iš naujo pagal Civilinio proceso kodekse nustatytas taisykles. Teismas atsakovų prašyme nurodytą CPK 366 straipsnio 1 dalies 9 punkte nustatytą pagrindą civilinei bylai atnaujinti pripažino tapačiu pagrindu procesui civilinėje byloje dėl naujai paaiškėjusių esminių bylos aplinkybių atnaujinti. Teismas naujai paaiškėjusia esmine bylos aplinkybe pripažino tai, kad, prieš patvirtinant taikos sutartį, UAB ,,Dama“ suteikta 8 871 000 Lt paskola buvo įvertinta kaip AB Lietuvos žemės ūkio banko nuostolis ir nurašyta į nebalansinę banko apskaitą. Dėl to bylos nagrinėjimo metu UAB ,,Dama“ grąžinama AB bankui ,,NORD/LB Lietuva“ paskola yra banko pelnas ir neturi įtakos banko ūkinei komercinei veiklai. Teismas konstatavo, kad šalių patvirtintoje taikos sutartyje buvo nustatytos nelygios sąlygos, kurios suteikė AB bankui ,,NORD/LB Lietuva“ pranašumą prieš skolininką, buvo pažeista 1964 m. CK 176 straipsnio 2 dalyje nustatyta kiekvienos prievolės šalies pareiga tinkamai vykdyti prievolę, visapusiškai padėti kitai šaliai atlikti savo pareigas. Civilinę bylą nagrinėjęs ir taikos sutartį patvirtinęs teismas nežinojo šių aplinkybių, nes jam apie tai nebuvo pranešta, todėl negalėjo jų tinkamai įvertinti.

8Atnaujinus civilinės bylos nagrinėjimą ir nagrinėjant iš esmės civilinę bylą, atsakovai sutiko su ieškinio reikalavimu priteisti 7 855 026,16 Lt skolą, tačiau nesutiko su taikos sutartyje banko apskaičiuotais palūkanų ir delspinigių dydžiais, nes jie, atsakovų manymu, yra per dideli, sudaro daugiau nei pusę paskolos dydžio. Dėl to pažeidžiami protingumo, sąžiningumo ir teisingumo principai ir 1964 m. CK 5, 185, 197 straipsnių reikalavimai. Pagal taikos sutarties 2.2 punktą kreditoriui suteikta daugiau teisių nei jų yra nustatyta 1964 m. CK 206 straipsnyje. Atsakovai prašė teismo panaikinti Kauno apygardos teismo 2000 m. rugpjūčio 31 d. nutartį, kuria buvo patvirtinta taikos sutartis, ir priimti naują sprendimą, priteisti ieškovui iš atsakovo UAB ,,Dama“ 10 118 274 Lt, išdėstyti teismo sprendimo vykdymą, įpareigojant UAB ,,Dama“ sumokėti nurodytą skolą per dvidešimt metų: pirmuosius dešimt metų mokant po 10 000 Lt per mėnesį, kitus dešimt metų – po 15 000 Lt, o šiam terminui pasibaigus – likusią skolos dalį.

9II. Pirmosios ir apeliacinės instancijų teismų sprendimo ir nutarties esmė

10Kauno apygardos teismas 2005 m. gegužės 6 d. sprendimu panaikino Kauno apygardos teismo 2000 m. rugpjūčio 31d. nutartį, kuria buvo patvirtinta ieškovo ir atsakovų taikos sutartis ir nutraukta civilinė byla tarp šių šalių dėl paskolos, palūkanų ir delspinigių priteisimo, ir priėmė naują sprendimą: ieškinį iš dalies tenkino – priteisė ieškovui iš atsakovo UAB „Dama“ 10 118 787,16 Lt skolą, nustatė jos mokėjimo tvarką: pirmuosius dešimt metų, skaičiuojant nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos, grąžinti po 10 000 Lt per mėnesį; kitus dešimt metų – po 15 000 Lt per mėnesį; pasibaigus šiam terminui – likusią 7 118 787,16 Lt skolos dalį; nesant galimybės priteistąsias sumas išieškoti iš atsakovo UAB „Dama“, išieškojimą nukreipti į atsakovės R. D. ieškovui įkeistą turtą. Teismas, priimdamas naują sprendimą, nurodė, kad šalys nesiginčijo dėl paskolos dydžio, nesutarė tik dėl palūkanų ir delspinigių dydžio. Pagal AB Lietuvos žemės ūkio banko ir UAB ,,Dama“ 1995–1996 metais sudarytas paskolos sutartis atsakovas UAB „Dama“ 1998 metų rugpjūčio mėnesį liko skolingas ieškovui 7 131 000 Lt paskolos, 3 682 963,81 Lt nesumokėtų palūkanų ir 875 445,33 Lt delspinigių; šalys dėl šių sumų grąžinimo 1998 m. rugpjūčio 28 d. sudarė taikos sutartį, pagal kurią UAB ,,Dama“ įsipareigojo gražinti ieškovui 8 781 000 Lt paskolą; vykdant sutartį, nurodytas atsakovas bankui sumokėjo 928 973,84 Lt paskolos. Dėl to teismas priteisė ieškovui iš atsakovo UAB ,,Dama“ 7 855 026,16 Lt skolos. Teismas, vertindamas palūkanų dydį, pažymėjo, kad taikos sutartyje nustatytas palūkanų dydis prieštaravo 1964 m. CK 5 straipsnio 2 dalyje įtvirtintiems principams, suteikė kreditoriui nepagrįstą pranašumą prieš ekonomiškai silpnesnę šalį; taikos sutarties tvirtinimo metu šios aplinkybės teismui nebuvo žinomos, teismas jų negalėjo įvertinti, todėl iš naujo bylą nagrinėjęs teismas, vadovaudamasis 1964 m. CPK 35 straipsnio 2 dalimi, panaikino šalių patvirtintą taikos sutartį. Teismas nustatė, kad Vyriausybė, siekdama pelningiau parduoti AB Lietuvos žemės ūkio banko valstybei priklausiusias akcijas, privatizuojant valstybei priklausiusį AB Lietuvos žemės ūkio banką, nutarė sumažinti šio banko akcinį kapitalą, todėl skolininko UAB ,,Dama“ bankui negrąžintas paskolas padengė iš valstybės lėšų, nurašė į nebalansinę banko apskaitos dalį (nuostolius). Teismas pažymėjo, kad dėl šios aplinkybės naujasis valstybinio banko akcijų savininkas – Vokietijos kompanija – pirkdamas banko akcijų paketą, atsakovui UAB „Dama“ suteiktą paskolą prisiėmė kaip nuostolį, įgijo teisę į gražinamas UAB ,,Dama“ skolines išmokas, kurios jau buvo padengtos iš valstybės lėšų, todėl UAB ,,Dama“ suteiktos paskolos grąžinimas nėra kreditoriaus grįžimas į jo pirminę padėtį, o yra banko iš neįprastos banko veiklos ar įvykių gaunama pajamų dalis, pelnas, ir tai neturi įtakos banko ūkinei komercinei veiklai. Teismas nustatė, kad 1995 m. gegužės 3 d. sudarydamas paskolos sutartį šalys susitarė, jog už naudojimąsi pinigais bus mokamos 20 procentų dydžio metinės palūkanos, o už laiku negrąžintą paskolą – 50 procentų dydžio palūkanos, t. y. palūkanos už paskolą keletą kartų viršijo Lietuvos nustatytąsias vidutines metines palūkanas ir visais atvejais viršijo šalių sutartas palūkanas už laiku negrąžintą paskolą; metinių palūkanų normos nuo 1997 metų laipsniškai mažėjo, o ieškinio pareiškimo pateikimo metu jos buvo gerokai mažesnės. Teismas pripažino, kad šalių susitarimai dėl palūkanų dydžio iš esmės pažeidė šalių interesų pusiausvyrą ir prieštaravo sąžiningumo, protingumo ir teisingumo principams, todėl už negrąžintą paskolą mokėtinas palūkanas sumažino iki tuo laikotarpiu buvusių Lietuvos banko nustatytų vidutinių metinių palūkanų normų pagal atsakovų pateiktą palūkanų skaičiuotę; šios skaičiuotės tikslumo šalys neginčijo. Teismas, priteisdamas palūkanų už laiku negrąžintą paskolą, nurodė, kad reikalavimui priteisti delspinigius 1964 m. CK 84 straipsnio 1 dalies 1 punkte, CK 1.125 straipsnio 4 dalies 1 punkte yra nustatytas sutrumpintas šešerių mėnesių ieškinio senaties terminas, todėl, atsakovui prašant taikyti šį terminą, priteisė palūkanas už laiku negrąžintą paskolą už šešis mėnesius iki kreipimosi į teismą dienos. Teismas, vertindamas delspinigių už nesumokėtas palūkanas dydį, nustatė, kad šalys susitarė už laiku nesumokėtas palūkanas skaičiuoti 0,5 procento dydžio delspinigius už kiekvieną dieną, t. y. 183 procentų dydžio delspinigiai per metus. Teismas vertino, kad toks delspinigių per metus dydis yra per didelis ir neatitinka 1964 m. CK 236 straipsnio, kuriame nustatytas reikalavimas, jog skolininkas, praleidęs prievolės įvykdymo terminą, turi mokėti 3 procentų metinių palūkanų dydžio delspinigius nuo sumos, kuriai sumokėti praleistas terminas, jei įstatymas ar sutartis nenustato kitokio procentų dydžio. Teismas pažymėjo, kad įstatymo nuostata dėl sumos, nuo kurios skaičiuojami delspinigiai, yra imperatyvi, todėl už laiku nesumokėtas palūkanas turėjo būti skaičiuojami 3 procentų dydžio delspinigiai, taikant jų išieškojimo laikotarpiui CK 1.125 straipsnio 5 dalies 1 punkte nustatytą sutrumpintą šešerių mėnesių ieškinio senaties terminą. Dėl to teismas priteisė ieškovui iš atsakovo UAB ,,Dama“ 1 984 364 Lt palūkanų ir 279 397 Lt netesybų, apskaičiuotų pagal atsakovo UAB ,,Dama“ pateiktą skaičiavimą. Teismas, vadovaudamasis CPK 284 straipsnyje įtvirtinta teismo teise dalyvaujančių byloje asmenų prašymu ar savo iniciatyva, atsižvelgiant į turtinę abiejų šalių padėtį ar kitas aplinkybes, išdėstyti teismo sprendimo vykdymą, atsižvelgdamas į tai, kad bus užtikrinta šalių interesų pusiausvyra, viešasis interesas, banko finansinė padėtis bus gerinama palaipsniui, todėl nenukentės banko turtiniai interesai, išdėstė iš atsakovo UAB ,,Dama“ priteistos skolos mokėjimą.

11Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, išnagrinėjusi civilinę bylą pagal ieškovo apeliacinį skundą, 2005 m. spalio 25 d. nutartimi jį atmetė ir paliko nepakeistą pirmosios instancijos teismo sprendimą. Kolegija sutiko su pirmosios instancijos teismo išvada, kad naujai paaiškėjusi esminė aplinkybė buvo pagrindas procesui civilinėje byloje atnaujinti; papildomai nurodė, kad, paaiškėjus naujoms aplinkybėms, tinkamai taikyti materialinės ir procesinės teisės normas galima tik visapusiškai išnagrinėjus naujai paaiškėjusias aplinkybes ir jas įvertinus, o tai įmanoma padaryti tik atnaujinus procesą civilinėje byloje. Kolegija, nurodžiusi, kad šalys neginčijo paskolos dydžio, vertino pirmosios instancijos teismo išvadas tik dėl palūkanų ir delspinigių sumažinimo; nustatė, kad šalys susitarė dėl dviejų rūšių palūkanų: kaip atlyginimo, kurį skolininkas moka už naudojimąsi paskola (kreditoriaus pinigai), ir kaip kompensacijos už kreditoriaus praradimus, kai laiku neįvykdoma piniginė prievolė. Kolegija nurodė, kad pagal paskolos sutarčių sudarymo metu ir taikos sutarties pasirašymo metu galiojusį 1964 m. CK 185 straipsnį šalys susitarimu, atsižvelgdamos į prievolės pobūdį ir dydį, galėjo nustatyti procentus, jeigu toks šalių susitarimas neprieštaravo įstatymams. Kolegija, ištyrusi teismo patvirtintą taikos sutartį, nustatė, kad ieškovo apskaičiuotos palūkanos ir delspinigiai viršija pusę paskolos dydžio, pažeidžia šalių interesų pusiausvyrą ir prieštarauja sąžiningumo principui. Kolegija sutiko su pirmosios instancijos teismo išvada, kad taikos sutartyje nustatyti palūkanų dydžiai pagerina kreditoriaus padėtį ir suteikia jam pranašumą gaunant pelną ir nustato nelygią sandorio šalių padėtį, tai pažeidžia sutartinės pusiausvyros ir šalių lygybės principus, todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai sumažino palūkanų ir delspinigių dydžius; taip pat pagrįstai pripažino palūkanas už laiku nesumokėtą paskolą sankcija už prievolės nevykdymą ir taikė sutrumpintą šešių mėnesių ieškinio senaties terminą. Kolegija, vertindama apeliacinio skundo argumentus dėl nepagrįsto sprendimo vykdymo išdėstymo, rėmėsi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuota teisės aiškinimo ir taikymo praktika ir CPK 284 straipsnio 1 dalimi, kurioje nustatyta, kad teismas turi teisę dalyvaujančių byloje asmenų prašymu ar savo iniciatyva, atsižvelgdamas į turtinę abiejų šalių padėtį ar kitas aplinkybes, sprendimo įvykdymą atidėti ar išdėstyti, taip pat pakeisti sprendimo vykdymo tvarką. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra pabrėžęs, kad teismo teisė atidėti ar išdėstyti sprendimo įvykdymą vertintina kaip teisė nustatyti skolininkui lengvatinį terminą prievolei, kurią skolininkas įpareigotas vykdyti įsiteisėjusiu teismo sprendimu, įvykdyti; tokiu lengvatiniu termino nustatymu siekiama užtikrinti socialinį teisingumą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2002 m. gegužės 15 d. nutartis civilinėje byloje B. V. v. S. V.; bylos Nr. 3K-3-925/2002, kategorija 107.3). Kolegija konstatavo, kad pirmosios instancijos teismas visiškai išanalizavo aplinkybes dėl sprendimo įvykdymo išdėstymo būtinumo ir pagrįstai išdėstė sprendimo įvykdymą, nes byloje esantys įrodymai patvirtina, kad atsakovo UAB ,,Dama“ turtinė padėtis nėra gera; bendrovės pelnas yra pajamos, gaunamos nuomojant jos turimą nekilnojamąjį turtą (pastatus), kuris yra įkeistas ieškovui gautų paskolų grąžinimui užtikrinti; neišdėsčius skolos grąžinimo, atsakovui tektų parduoti visą turimą nekilnojamąjį turtą, būtų iškelta bankroto byla, todėl atsirastų su tuo susijusių neigiamų pasekmių darbuotojams ir kitiems kreditoriams. Kolegija pažymėjo, kad ginčo skolos grąžinimas ieškovui nėra jo buvusios turtinės padėties atkūrimas, o yra pelno gavimas, todėl išdėsčius skolos grąžinimą (sprendimo įvykdymą) nebūtų pažeisti išieškotojo interesai.

12III. Kasacinio skundo teisiniai argumentai, atsiliepimo į kasacinį skundą esmė

13Kasaciniu skundu ieškovas prašo panaikinti Kauno apygardos teismo 2005 m. gegužės 6 d. sprendimą ir Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2005 m. spalio 25 d. nutartį ir priimti naują sprendimą: palikti nepakeistą Kauno apygardos teismo 2000 m. rugpjūčio 31 d. nutartį arba, nustačius pagrindą sprendimo vykdymui atidėti, pakeisti Kauno apygardos teismo 2005 m. gegužės 6 d. sprendimą ir Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2005 m. spalio 25 d. nutartį ir skolos išieškojimą nukreipti į atsakovės R. D. bankui įkeistą turtą, skolą išdėstant ne daugiau kaip dešimt metų, mokant ją lygiomis dalimis per mėnesį, taip pat mokant bankui 12 procentų dydžio metines palūkanas nuo priteistos skolos sumos iki visiško skolos sumokėjimo, palūkanas mokant už atitinkamą praėjusį metų ketvirtį iki kiekvienų metų sausio mėnesio l dienos, balandžio mėnesio l dienos, liepos mėnesio l dienos, spalio mėnesio 1 dienos. Kasacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

1. Dėl proceso atnaujinimo pagrindų. Bylą nagrinėję teismai nepagrįstai atnaujino procesą civilinėje byloje CPK 366 straipsnio 1 dalies 9 punkte nustatytu pagrindu; nenustatė aiškios ir esminės teisės normos taikymo klaidos, nenurodė, kokią įtaką neteisingam civilinės bylos išnagrinėjimui turėjo naujai paaiškėjusi aplinkybė. Pirmosios ir apeliacinės instancijų teismai nenurodė jokios teisės normos pažeidimo, kuris galėtų būti įvardijamas kaip aiški teisės normos taikymo klaida, todėl teismai, išnagrinėję bylą iš esmės, peržengė bylos nagrinėjimo ribas. Kasatoriaus teigimu, skundžiamų teismų sprendimas ir nutartis naikintini kasacine tvarka, nes buvo pažeistos procesinės teisės normos, reglamentuojančios proceso atnaujinimą.
2. Dėl ieškinio senaties terminų. Pirmosios ir apeliacinės instancijų teismai netinkamai aiškino ir taikė 1964 m. CK 84 straipsnį, CK 1.125 straipsnio 5 dalį, nepagrįstai sumažino priteistinos skolos sumą taikant šešių mėnesių ieškinio senaties terminą, taikytiną netesyboms. CK 1.125 straipsnio 9 dalyje nustatyta, kad palūkanoms taikomas penkerių metų ieškinio senaties terminas. Bylą nagrinėję teismai ginčo santykiams taikė netinkamą materialinės teisės normą. Be to, atsakovai prašymą dėl ieškinio senaties taikymo galėjo pareikšti tik pirmosios instancijos teisme iki teismui išsprendžiant bylą iš esmės (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 2002 m. gruodžio 20 d. nutarimo Nr. 39 „Dėl ieškinio senatį reglamentuojančių įstatymų normų taikymo teismų praktikoje“ 20.8, 20.9 punktai). Tuo tarpu proceso atnaujinimo institute nenumatyta galimybė pateikti prašymą dėl ieškinio senaties termino taikymo.
3. Dėl teismo sprendimo vykdymo išdėstymo. Bylą nagrinėję teismai pažeidė CPK 284 straipsnį. Teismo sprendimo vykdymas gali būti išdėstomas išimtiniais atvejais, atsižvelgiant į šalių turtinę padėtį arba kai susidaro labai nepalankios aplinkybės jam įvykdyti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 1997 m. birželio 13 d. nutarimo Nr. 5 „Dėl įstatymų, reguliuojančių teismo sprendimo priėmimo ir išdėstymo tvarką, taikymo teismų praktikoje“ 13 punktas). Kasatoriaus teigimu, teismo sprendimo vykdymo išdėstymo institutas gali būti taikomas tik sprendžiant laikinas skolininko nemokumo problemas; jeigu juridinis asmuo nėra pajėgus įvykdyti savo finansinių įsipareigojimų, šis klausimas turėtų būti sprendžiamas pagal specialias procedūras reglamentuojančius įstatymus, skolininkui iškeliant bankroto bylą ar pan. Pirmosios ir apeliacinės instancijų teismai faktiškai išdėstė teismo sprendimo vykdymą penkiasdešimčiai metų, tačiau ir tokiu atveju nėra įrodymų, kad skolininkas paskutinę skolos mokėjimo dieną bus pajėgus sumokėti kreditoriui visą likusią skolą. Be to, teismo sprendimo vykdymą išdėstę teismai priteisė kreditoriui palūkanas ir delspinigius, kurie pagal teismo sprendimo vykdymo išdėstymą po penkiolikos metų sudarys tokią pat sumą, kokia šiuo metu yra paskolos suma.
4. Dėl palūkanų dydžio. Pirmosios ir apeliacinės instancijų teismai, išdėstydami skolos grąžinimą nepagrįstai ilgam laikui, turėjo nustatyti pareigą skolininkui mokėti palūkanas. Teismams to nepadarius, kasatoriaus manymu, teismo sprendimas priteisti skolą neteko prasmės, nes pažeista kreditoriaus įstatymuose ir sutartyje nustatyta teisė gauti palūkanas, t. y. pirmosios ir apeliacinės instancijų teismai sudarė sąlygas atsakovui UAB „Dama“ gauti naudą ieškovo sąskaita, ignoravo vieną pagrindinių kreditoriaus teisių – teisę į palūkanas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2004 m. spalio 4 d. nutartis civilinėje byloje S. K. v. A. T., Nr. 3K-3-495/2004; bylos kategorija 107.3). Teismams išdėsčius teismo sprendimo vykdymą, bet nenustačius palūkanų ir delspinigių mokėjimo dydžių ir tvarkos, iš atsakovo UAB „Dama“ priteistinos 12 procentų dydžio metinių palūkanų nuo priteistos ir negrąžintos skolos sumos iki visiško skolos grąžinimo, nustatant, kad palūkanos mokamos už kiekvienų metų ketvirtį iki kiekvienų metų sausio mėnesio l dienos, balandžio mėnesio l dienos, liepos mėnesio l dienos, spalio mėnesio 1 dienos. Kasatoriaus manymu, nurodyta palūkanų ir delspinigių mokėjimo tvarka labiausiai atitiktų šalių interesus, nes kreditorius gautų įmokas periodiškai, o skolininkui būtų suteikti pakankamai ilgi terminai.
5. Dėl išieškojimo nukreipimo į įkeistą turtą. Pirmosios ir apeliacinės instancijų teismai, išdėstydami sprendimo vykdymo tvarką, nurodė, kad kai nebus galimybės priteistų sumų išieškoti iš atsakovo UAB „Dama“, išieškojimas gali būti nukreiptas į atsakovės R. D. ieškovui įkeistą turtą. Kasatoriaus teigimu, teismai iš esmės pakeitė šalių tarpusavio teisinius santykius ir pažeidė teismų praktikoje suformuotą principą, kad sprendimo išdėstymu negali būti paneigiamas teismo sprendimas iš esmės (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 1997 m. birželio 13 d. nutarimas Nr. 5 „Dėl įstatymų, reguliuojančių teismo sprendimo priėmimo ir išdėstymo tvarką, taikymo teismų praktikoje“), taip pat nepagrįstai netaikė teisės normų, reglamentuojančių išieškojimo nukreipimą į hipoteka įkeistą turtą tvarką. Atsakovė R. D., kaip pagrindinė UAB „Dama“ akcininkė, įkeisdama bankui savo turtą, prisiėmė atsakomybę už šios bendrovės prievoles bankui; turto įkeitimo sutartys buvo įtrauktos į Hipotekos registrą. Užtikrinus prievolės įvykdymą svetima hipoteka ir per nustatytą terminą neįvykdžius prievolės, teismai turėjo taikyti CK 4.192 straipsnį, pagal kurį hipotekos kreditoriui savo paties pasirinkimu suteikta teisė įgyvendinti savo teises, prašant teismo nukreipti išieškojimą į įkeistą turtą. Dėl to naikintina pirmosios instancijos teismo sprendimo dalis, kuria yra nustatyta ši sąlyga.

14Atsiliepimu į kasacinį skundą atsakovas UAB ,,Dama“ prašo jį atmesti ir palikti nepakeistus skundžiamus pirmosios instancijos teismo sprendimą ir apeliacinės instancijos teismo nutartį. Jis atsiliepime nurodo, kad bylą nagrinėję teismai nepažeidė proceso atnaujinimo taisyklių, pagrįstai pripažino esmine aplinkybę, kad skolininkui suteikta paskola taikos sutarties sudarymo metu buvo įrašyta į banko nebalansinę apskaitą. Bylą nagrinėję teismai tinkamai aiškino ir taikė materialinės teisės normas dėl palūkanų ir delspinigių dydžių nustatymo, pagrįstai sumažino taikos sutartyje nustatytus palūkanų ir delspinigių mokėjimo dydžius, nepažeidė materialinės teisės normų, reglamentuojančių ieškinio senaties termino taikymą, nenukrypo nuo teismų praktikos šiais klausimais. Pirmosios ir apeliacinės instancijų teismai nepažeidė procesinės teisės normų dėl sprendimo vykdymo išdėstymo, pagrįstai atsižvelgė į kreditoriaus ir skolininko interesų pusiausvyrą.

15Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija

konstatuoja:

16IV. Byloje teismų nustatytos aplinkybės

17Atnaujinus procesą civilinėje byloje dėl naujai paaiškėjusių esminių bylos aplinkybių, teismai bylą nagrinėjo iš naujo ir nustatė, kad teismo patvirtintoje šalių taikos sutartyje nustatytas palūkanų ir delspinigių dydis viršija pusę paskolos dydžio, pažeidžia šalių interesų pusiausvyrą, prieštarauja sąžiningumo principui, suteikia kreditoriui pranašumą gaunant pelną ir nustato nelygią sandorio šalių padėtį, todėl sumažino palūkanų ir delspinigių dydžius; teismai, priteisdami palūkanas už laiku nesumokėtą paskolą, taikė sutrumpintą šešių mėnesių ieškinio senaties terminą. Pirmosios ir apeliacinės instancijų teismai, atsižvelgdami į šalių turtinę padėtį, taip pat į tai, kad bus užtikrinta šalių interesų pusiausvyra, išdėstė teismo sprendimo vykdymą dvidešimčiai metų.

18V. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai

19Teisėjų kolegija nagrinėjamoje byloje tiria, ar pirmosios ir apeliacinės instancijų teismai nepažeidė proceso atnaujinimo pagrindus nustatančių procesinės teisės normų, ar tinkamai aiškino ir taikė materialinės teisės normas dėl palūkanų ir delspinigių dydžių nustatymo, ar nepažeidė materialinės teisės normų, reglamentuojančių ieškinio senaties termino taikymą, ar nepažeidė procesinės teisės normų dėl sprendimo vykdymo išdėstymo (CPK 346 straipsnio 2 dalies 1, 2 punktai).

20Dėl CPK 366 straipsnio 1 dalies 9 punkto aiškinimo ir taikymo

21Bylą nagrinėję teismai nustatė, kad Kauno apygardos teismas 2004 m. spalio 7 d. nutartimi, remdamasis CPK 366 straipsnio 1 dalies 2 punkte nustatytu proceso atnaujinimo pagrindu, atnaujino civilinį procesą (T. 3, b. l. 102–106), nes nustatė, jog byloje yra esminių aplinkybių, kurios nebuvo ir negalėjo būti žinomos pareiškėjui bylos nagrinėjimo metu, kai teismas 2000 m. rugpjūčio 31 d. nutartimi tvirtino šalių sudarytą taikos sutartį. Teismai naujai paaiškėjusia esmine aplinkybe pripažino tai, kad, prieš šalims pasirašant taikos sutartį, UAB „Dama“ negrąžintos paskolos buvo nurašytos į nebalansinę banko apskaitą. Bylą nagrinėję teismai nustatė, kad AB Lietuvos žemės ūkio bankas, pasirašydamas su atsakovu taikos sutartį, nenurodė šių esminių svarbių aplinkybių, o tai turėjo įtakos neteisėtos nutarties priėmimui teismui tvirtinant taikos sutartį. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į tai, kad pirmosios instancijos teismas 2004 m. spalio 7 d. nutartimi procesą civilinėje byloje atnaujino vadovaudamasis CPK 366 straipsnio 1 dalies 2 punktu dėl naujai paaiškėjusių esminių bylos aplinkybių, kurios nebuvo ir negalėjo būti žinomos pareiškėjui bylos nagrinėjimo metu, pripažįsta nepagrįstu kasacinio skundo argumentą, jog pirmosios ir apeliacinės instancijų teismai netinkamai taikė CPK 366 straipsnio 1 dalies 9 punktą, nes procesą civilinėje byloje atnaujino kitu pagrindu (CPK 366 straipsnio 1 dalies 2 punktas).

22Dėl 1964 m. CK 84 straipsnio ir CK 1.125 straipsnio, reglamentuojančio šešių mėnesių ieškinio senaties terminą dėl netesybų (delspinigių) išieškojimo taikymą, netinkamo aiškinimo ir taikymo

231964 m. CK 84 straipsnio 2 dalies 1 punkte buvo nustatyta, kad ieškiniams dėl netesybų (baudos, delspinigių) nustatytas sutrumpintas šešių mėnesių terminas. Sutrumpintas šešių mėnesių terminas ieškiniams dėl netesybų išieškojimo įtvirtintas ir CK 1.125 straipsnio 5 dalies 1 punkte. Bylą nagrinėję teismai nustatė, kad šalys, 1995–1996 metais sudarydamos paskolos sutartis, susitarė dėl dvejopo pobūdžio palūkanų: vienos palūkanos buvo nustatytos kaip atlyginimas kreditoriui ir kurį skolininkas kreditoriui mokėjo už naudojimąsi gauta paskola, kitos – kaip kompensacija už kreditoriaus praradimus, jeigu skolininkas laiku neįvykdys piniginės prievolės. Paskolos sutartyse buvo nustatyta, kad kreditorius pinigus atsakovui paskolino, mokant už paskolą 12–20 procentų dydžio metines palūkanas, kurias skolininkas moka kaip atlyginimą už naudojimąsi paskolą, o už laiku negrąžintą paskolą sutartyse buvo nustatytos 30–50 procentų dydžio metinės palūkanos. Šis palūkanų normų padidinimas buvo tiesiogiai susijęs su termino grąžinti paskolą praleidimu ir buvo sankcija už laiku neįvykdytą prievolę, atliko prievolės įvykdymo užtikrinimo funkciją. Paskolos sutarčių sudarymo metu galiojusiame 1964 m. CK 195 straipsnyje buvo nustatyta, kad netesybomis (bauda, delspinigiai) laikoma įstatyme ar sutartyje numatyta pinigų suma, kurią skolininkas privalo sumokėti kreditoriui, jeigu prievolė neįvykdyta arba netinkamai įvykdyta, konkrečiai, jeigu praleistas terminas prievolei įvykdyti. Teisėjų kolegija pažymi, kad netesybos gali būti nustatomos konkrečia pinigų suma arba remiantis užtikrinamosios prievolės sumos procentu. Šioje byloje teismai pagrįstai pripažino, kad skolininkas, nustatytu sutartyse terminu negrąžinęs paskolos, įsipareigojo mokėti bankui atitinkamo dydžio (daug didesnes) metines palūkanas kaip sankciją už termino skolai grąžinti praleidimą, todėl pripažino jas netesybomis, kurioms išieškoti teisingai taikė sutrumpintą šešių mėnesių terminą (1964 m. CK 84 straipsnio 2 dalies 1 punktas, CK 1.125 straipsnio 5 dalies 1 punktas). Taikyti šį ieškinio senaties terminą atsakovas prašė nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme, todėl kasacinio skundo argumentas, kad šis procesinės teisės normų reikalavimas buvo pažeistas, yra atmetamas kaip nepagrįstas.

24Dėl CPK 284 straipsnio, reglamentuojančio teismo sprendimo vykdymo išdėstymą, pažeidimo ir pareigos skolininkui mokėti palūkanas nustatymo

25CPK 284 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad teismas turi teisę dalyvaujančių byloje asmenų prašymu ar savo iniciatyva, atsižvelgdamas į turtinę abiejų šalių padėtį ar kitas aplinkybes, sprendimo vykdymą atidėti ar išdėstyti, taip pat pakeisti sprendimo vykdymo tvarką. Sprendžiant klausimą dėl teismo sprendimo vykdymo išdėstymo, yra svarbus abiejų šalių lygiateisiškumo principo įgyvendinimas, todėl sprendimo vykdymo išdėstymas visada turi būti siejamas tiek su skolininko, tiek su kreditoriaus interesais ir išdėstant sprendimo vykdymą turi būti siekiama šių dviejų šalių interesų pusiausvyros, neturi būti pažeistas šalių lygiateisiškumo principas. Bylą nagrinėję teismai nustatė, kad priteistos didelės sumos iš atsakovo išieškojimo išdėstymas dvidešimčiai metų yra labai reikšmingas bendrovei, nes tai sudaro jai sąlygas vykdyti normalią ūkinę veiklą, padedančią užtikrinti joje dirbantiems asmenims darbo vietas, o tai turi įtakos bendrovės, kaip įmonės, veiklos tęstinumui, sudaro jai galimybę grąžinti kreditoriui skolą atitinkamomis pinigų sumomis. Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios ir apeliacinės instancijų teismų išvada, kad skolos išdėstymas, kurį nustatė teismai, ieškovui nesukelia neigiamų pasekmių, nes bankas skolą atgaus laipsniškai per ilgesnį laikotarpį ir, nors ne taip intensyviai kaip buvo nustatyta taikos sutartyje, tačiau šioje byloje buvo atsižvelgta ir į skolininko finansinius sunkumus ir neatidėliotinus tokio skolos mokėjimo išdėstymo poreikius. Šiuo atveju šalių sutartinių įsipareigojimų vykdymas, išdėstant priteistas sumas pagal teismo sprendime nustatytą tvarką, reiškia, kad jų tarpusavio teisės ir pareigos nė vienai iš šalių nebus aiškiai nenaudingos ir bus atsižvelgta į sutartinės pusiausvyros ir lygiateisiškumo principą. Teisėjų kolegija pažymi, kad kasatorius skunde rėmėsi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartimis, kurių faktinės aplinkybės skiriasi nuo aplinkybių nagrinėjamoje civilinėje byloje, todėl konstatuoja, kad šioje byloje teismų priimti sprendimai neprieštarauja jau suformuotai Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikai šios kategorijos bylose. Be to, bankas, sudarydamas 2000 m. skolos mokėjimo išdėstymą penkiolikai metų (skolos mokėjimo išdėstymu banko interesai yra užtikrinami, bet ne pažeidžiami), sutiko su sprendimo vykdymo išdėstymu. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad teismai, išdėstydami sprendimo vykdymą dvidešimčiai metų, atsižvelgė į byloje teismų nustatytas aplinkybes ir sprendimuose nurodytus argumentus, nepažeidė CPK 284 straipsnio reikalavimų, todėl šis kasacinio skundo argumentas nesudaro pagrindo naikinti kasacine tvarka skundžiamus teismų sprendimus (CPK 346 straipsnio 2 dalis).

26Teisėjų kolegija atmeta kaip nepagrįstą kasacinio skundo argumentą, kad skolininkas nebuvo įpareigotas mokėti bankui 12 procentų palūkanas nuo priteistos ir negrąžintos skolos sumos pagal Mokėjimų, atliekamų pagal komercinius sandorius, vėlavimo prevencijos įstatymą. Šio įstatymo 7 straipsnyje yra nustatyta, kad įstatymas įsigalioja nuo 2004 m. gegužės 1 d. ir yra taikomas nuo šios datos sudaromiems komerciniams sandoriams. Bylą nagrinėję teismai nustatė, kad paskolos sutartys buvo sudarytos 1995–1996 metais, t. y. jos buvo sudarytos iki 2004 m. gegužės 1 d., todėl nurodyto įstatymo nuostatos šioje byloje negali būti taikomos. Teisėjų kolegija pažymi, kad bylą nagrinėję teismai nustatė, jog šalių susitarimai dėl palūkanų dydžio ir delspinigių yra neprotingai dideli ir iš esmės pažeidžia šalių interesų pusiausvyrą, prieštarauja sąžiningumo protingumo ir teisingumo kriterijams (CK 1.5 straipsnio 4 dalis), todėl pirmosios ir apeliacinės instancijų teismai pagrįstai sumažino palūkanas ir delspinigius, priteisdami konkrečią sumą ir išdėstydami sprendimo vykdymą, skolą išieškant periodinėmis įmokomis. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad bylą nagrinėję teismai tinkamai išaiškino ir taikė CK 6.37 straipsnio 4 dalį, 6.73 straipsnio 2 dalį ir 6.258 straipsnio 3 dalį ir jų nepažeidė.

27Dėl išieškojimo nukreipimo į įkeistą turtą

28Teisėjų kolegija pripažįsta nepagrįstu kasacinio skundo argumentą, kad pirmosios ir apeliacinės instancijų teismai nepagrįstai nukreipė priteistos sumos išieškojimą į įkeistą turtą; motyvuoja, kad teismai, sprendime nurodydami, jog nesant galimybės priteistas sumas išieškoti iš skolininko UAB „Dama“, išieškojimą nukreipti į atsakovės R. D. ieškovui įkeistą turtą, nepažeidė įstatymų, nes toks teismų nurodymas neprieštarauja įstatymams, o tik nustato tvarką, pagal kurią bus vykdomas teismo sprendimas, jeigu nebūtų galimybės priteistos sumos išieškoti iš atsakovo arba jeigu skolininkas nevykdys teismo sprendimo geruoju (šis nurodymas teismo sprendime netrukdo bankui, kaip hipotekos kreditoriui, pasinaudoti CK 4.192 straipsnio nuostatomis).

29Kiti kasacinio skundo argumentai yra teisiškai nereikšmingi, neturi įtakos pirmosios ir apeliacinės instancijų teismų priimtų sprendimo ir nutarties teisėtumui, todėl nesudaro pagrindo juos naikinti kasacine tvarka (CPK 359 straipsnio 3 dalis).

30Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi CPK 359 straipsnio 1 dalies 1 punktu ir 362 straipsnio 1 dalimi,

Nutarė

31Kauno apygardos teismo 2005 m. gegužės 6 d. sprendimą ir Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2005 m. spalio 25 d. nutartį palikti nepakeistus.

32Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.