Byla 3K-3-625/2008

1Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Česlovo Jokūbausko (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Sigito Gurevičiaus ir Sigitos Rudėnaitės, rašytinio proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo A. Č. kasacinį skundą dėl Vilniaus miesto 2-ojo apylinkės teismo 2008 m. kovo 6 d. sprendimo ir Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. rugpjūčio 7 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovo A. Č. ieškinį atsakovui UAB „Stelalita“ dėl vidutinio darbo užmokesčio už uždelstą atsiskaityti laiką ir palūkanų priteisimo.

2Teisėjų kolegija

Nustatė

3I. Ginčo esmė

4Byloje kilo ginčas dėl atsiskaitymo su atleidžiamu darbuotoju tvarkos, taip pat dėl taisyklių, pagal kurias skaičiuojamas vidutinis darbo užmokestis už uždelstą atsiskaityti laiką bei palūkanos.

5Ieškovas A. Č. pradiniu ir patikslintu ieškiniu prašė priteisti iš atsakovo UAB „Stelalita“ atleidimo iš darbo metu jam neišmokėtas sumas: 269,80 Lt darbo užmokesčio už 2007 metų spalio mėnesį, 1052,75 Lt kompensacijos už nepanaudotas atostogas, vidutinį darbo užmokestį už uždelstą atsiskaityti laikotarpį, penkis procentus metinių palūkanų bei bylinėjimosi išlaidas. Bylos nagrinėjimo metu, 2008 m. sausio 24 d., atsakovas sumokėjo 269,80 Lt darbo užmokesčio ir 1052,75 Lt kompensacijos už nepanaudotas atostogas, todėl ieškovas patikslintu ieškiniu, remdamasis DK 141 straipsnio 3 dalimi ir CK 6.210 straipsnio 1 dalimi, prašė priteisti iš atsakovo 14 027,31 Lt vidutinio darbo užmokesčio už uždelstą atsiskaityti laiką (nuo 2007 m. spalio 18 d. iki 2008 m. sausio 24 d.), 376,65 Lt palūkanų už tą patį laikotarpį ir 700 Lt advokato pagalbos išlaidų.

6II. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų sprendimo ir nutarties esmė

7Vilniaus miesto 2-asis apylinkės teismas 2008 m. kovo 6 d. sprendimu priteisė iš atsakovo ieškovui 5525,91 Lt vidutinio darbo užmokesčio, 7,06 Lt metinių palūkanų, 600 Lt advokato atstovavimo išlaidų, taip pat valstybei – 166 Lt žyminio mokesčio. Teismas nustatė, kad ieškovas nuo 2007 m. balandžio 5 d. iki 2007 m. spalio 18 d. dirbo UAB „Stelalita“ stogdengiu, darbo sutartis su juo nutraukta 2007 m. spalio 18 d. pagal DK 127 straipsnį (darbuotojo prašymu). Atleidimo iš darbo dieną ieškovui turėjo būti išmokėta 269,80 Lt darbo užmokesčio už 2007 metų spalio mėnesį bei 1052,75 Lt kompensacijos už nepanaudotas atostogas – iš viso 1322,55 Lt. Atsakovas bylos nagrinėjimo teisme metu, 2008 m. sausio 24 d., sumokėjo ieškovui 1322,55 Lt darbo užmokesčio bei kompensacijos už nepanaudotas atostogas, todėl patikslintu ieškiniu ieškovas prašė priteisti vidutinį darbo užmokestį bei penkis procentus metinių palūkanų nuo atleidimo iš darbo dienos (2007 m. spalio 18 d.) iki visiško atsiskaitymo (2008 m. sausio 24 d.) – iš viso 14 027,31 Lt už devyniasdešimt devynias dienas ir 376,65 Lt palūkanų. Teismas nurodė, kad pagal DK 141 straipsnį darbdavys turi atsiskaityti su atleidžiamu iš darbo darbuotoju jo atleidimo iš darbo dieną, o uždelsęs atsiskaityti ne dėl darbuotojo kaltės – sumokėti darbuotojui vidutinį darbo užmokestį už uždelsimo laiką. Darbdavio kaltė dėl išmokų, susijusių su darbo santykiais, nesumokėjimo atleidžiamam darbuotojui jo atleidimo iš darbo dieną preziumuojama. Teismas nustatė, kad ieškovas 2007 m. lapkričio 8 d. kreipėsi į atsakovą su prašymu išmokėti jam priklausančius pinigus. Atsakovas 2007 m. lapkričio 9 d. raštu Nr. 11/06 atsakė, kad pinigai suskaičiuoti ir deponuoti įmonės sąskaitoje, tačiau bendrovei padaryta 5504,41 Lt žalos, todėl ieškovas kviečiamas atvykti derybų dėl darbuotojo padarytos žalos išieškojimo tvarkos. Teismas nustatė, kad ieškovas pas atsakovą atvyko 2007 m. lapkričio 21 d., tačiau nebuvo priimtas, o darbo užmokestis ir išmokos, susijusios su darbo santykiais, nesumokėti. Atsakovo 2007 m. lapkričio 26 d. rašte Nr. 11/09 nurodyta tik apie žalos išieškojimo tvarkos suderinimą bei išieškojimo vykdymą teisminiu būdu ieškovui neatvykus per dešimt dienų, tačiau neužsiminta apie ieškovui priklausančių lėšų išmokėjimą. Teismas padarė išvadą, kad atsakovas neįrodė, jog dėl atsiskaitymo uždelsimo buvo kaltas ieškovas (darbuotojas). Teismas konstatavo, kad atsakovas nepaneigė ieškovo teiginio, jog atsakovas neketino išmokėti šiam pinigų, motyvuodamas žalos padarymu darbe. Po to, kai buvo pareikštas ieškinys teisme, 2007 m. gruodžio 13 d. raštu Nr. 12/11 atsakovas informavo ieškovą apie galimybę atvykti atsiimti deponuotų pinigų ir suderinti nuostolių padengimą, todėl, nors realiai darbo užmokestis ir išmokos, susijusios su darbo santykiais, ieškovui buvo sumokėti 2008 m. sausio 24 d., teismas padarė išvadą, kad po 2007 m. gruodžio 13 d. nėra atsakovo kaltės dėl atsiskaitymo uždelsimo. Ieškovas taip pat paaiškino, kad po ieškinio padavimo teismui jis pas atsakovą pinigų nėjo. Dėl tokių aplinkybių teismas uždelsimo atsiskaityti laiką skaičiavo nuo 2007 m. spalio 19 d. iki 2007 m. gruodžio 13 d., t. y. trisdešimt devynias darbo dienas, ir priteisė ieškovui iš atsakovo 5525,91 Lt vidutinio darbo užmokesčio (vidutinis ieškovo vienos dienos darbo užmokestis – 141,69 Lt) bei 7,06 Lt metinių palūkanų (DK 141 straipsnio 3 dalis, 6.210 straipsnio 1 dalis).

8Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 2008 m. rugpjūčio 7 d. nutartimi ieškovo ir atsakovo apeliacinius skundus atmetė ir pirmosios instancijos teismo sprendimą paliko nepakeistą. Teisėjų kolegija konstatavo, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai nusprendė, jog pirminis neatsiskaitymas su ieškovu (nuo 2007 m. spalio 19 d. iki 2007 m. gruodžio 13 d.) įvyko dėl atsakovo kaltės. Kita vertus, byloje nustatyta, kad atsakovas buvo paruošęs pinigus atsiskaityti su ieškovu, o nepavykus atsiskaityti juos deponavo. Teisėjų kolegija atmetė ieškovo argumentą dėl atsakovo galimybės deponuotus pinigus pervesti į jo banko sąskaitą, nustačiusi, kad atsakovo įmonėje darbo užmokestis buvo mokamas grynaisiais pinigais iš kasos, o kitokio šalių susitarimo ar ieškovo prašymo nebuvo. Be to, teisėjų kolegija nurodė, kad pagal DK 141 straipsnio 3 dalies normą akcentuojama ne tik darbdavio kaltė dėl uždelsimo atsiskaityti, bet ir darbuotojo kaltės nebuvimas, todėl sprendžiant ieškinį reikia įvertinti ne tik darbdavio, bet ir darbuotojo elgesį. Ieškovas nurodė, kad po 2007 m. lapkričio 21 d. jis į atsakovą nesikreipė, nors atsakovo raštus, rašytus 2007 m. lapkričio 26 d. ir 2007 m. gruodžio 13 d., gavo. Teisėjų kolegijos nuomone, pirmosios instancijos teismas teisingai įvertino atsakovo rašytus raštus, konstatuodamas, kad 2007 m. lapkričio 9 d. ir 2007 m. lapkričio 26 d. raštuose greta nuorodos apie išmokų deponavimą akcentuojamas reikalavimas suderinti žalos atlyginimą, tuo tarpu 2007 m. gruodžio 13 d. raštu ieškovas pirmiausia kviečiamas dėl deponuotų sumų išmokėjimo. Tokiomis aplinkybėmis pirmosios instancijos teismas padarė teisingą išvadą, kad ieškovas neturėjo pagrindo neatsiliepti į darbdavio kvietimą atsiimti deponuotas išmokas, o neatsiliepdamas su atsakovu nebendradarbiavo, nesiekė kuo greitesnio teisinės taikos atkūrimo. Taigi nuo 2007 m. gruodžio 13 d. dėl neatsiskaitymo atsiranda ir ieškovo kaltė, o pagal DK 141 straipsnio 3 dalį, esant ir darbuotojo kaltei, vidutinis darbo užmokestis už uždelsimo laiką jam nemokamas. Teisėjų kolegija taip pat nurodė, kad ieškovo reikalavimas priteisti vidutinį darbo užmokestį ne už trisdešimt devynias darbo dienas, bet už penkiasdešimt šešias kalendorines dienas yra nepagrįstas; DK 26 straipsnyje nustatytas procesinio pobūdžio terminų, įvardytų 25 straipsnyje, skaičiavimas negali būti taikomas vidutiniam darbo užmokesčiui apskaičiuoti. Pagal DK 141 straipsnio 3 dalį priteistinos kompensacijos dydis apibrėžtas darbuotojo vidutiniu darbo užmokesčiu, taigi kompensacija negali būti didesnė už darbo užmokestį, kurį darbuotojas būtų gavęs, jei uždelsimo laikotarpiu būtų dirbęs. Byloje esančioje pažymoje ieškovo darbo dienos vidutinis darbo užmokestis (141,69 Lt) apskaičiuotas remiantis Vyriausybės 2003 m. kovo 27 d. nutarimu Nr. 650 patvirtinta Darbuotojų ir valstybės tarnautojų vidutinio darbo užmokesčio apskaičiavimo tvarka, pagal kurios 6.2. punktą, apskaičiuojant vidutinį darbo dienos darbo užmokestį, atsižvelgiama tik į faktiškai dirbtas dienas, todėl tik už darbo dienas priteisiama kompensacija teisinga – ne didesnė už realų darbuotojo vidutinį darbo užmokestį.

9III. Kasacinio skundo ir atsiliepimo į kasacinį skundą teisiniai argumentai

10Kasaciniu skundu ieškovas A. Č. prašo Vilniaus miesto 2-ojo apylinkės teismo 2008 m. kovo 6 d. sprendimo ir Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. rugpjūčio 7 d. nutarties dalis, kuriomis pripažinta, kad nuo 2007 m. gruodžio 13 d. su kasatoriumi uždelsta atsiskaityti dėl jo kaltės, taip pat dalis dėl vidutinio darbo užmokesčio ir palūkanų skaičiavimo tvarkos ir atstovavimo išlaidų priteisimo panaikinti ir priimti naują sprendimą, pripažįstant, kad iki 2008 m. sausio 24 d. su kasatoriumi uždelsta atsiskaityti dėl atsakovo kaltės, ir priteisiant iš atsakovo 14 027,31 Lt vidutinio darbo užmokesčio, 376,65 Lt metinių palūkanų bei 700 Lt atstovavimo išlaidų, taip pat priteisti atstovavimo išlaidas kasaciniame teisme. Kasacinis skundas grindžiamas tokiais argumentais:

111. Teismai nepagrįstai konstatavo, kad dėl neatsiskaitymo nuo 2007 m. gruodžio 13 d. kaltas kasatorius, o ne atsakovas. Darbdavio kaltė yra preziumuojama. Byloje nustatyta, kad kasatorius po atleidimo ne kartą buvo nuėjęs pas darbdavį (atsakovą) prašyti pinigų, taip pat rašė raštus, tačiau atsakovas jo nepriėmė, o siųstuose raštuose nurodė, kad kasatorius padarė įmonei žalą ir kad reikia suderinti žalos atlyginimo tvarką. 2007 m. gruodžio 13 d. pranešimas, kad pinigai deponuoti, ir kvietimas juos atsiimti buvo surašytas tik po to, kai kasatorius kreipėsi į teismą. Kasatorius, žinodamas, kad ginčas bus sprendžiamas teisme, neturėjo vėl eiti ir žemintis prieš buvusį darbdavį, laukdamas, kol jam bus išmokėti priklausantys pinigai. Atsakovas turėjo galimybę sumokėti pinigus, tačiau to nedarė ir neaišku kiek dar būtų delsęs, jei teisme nebūtų buvusi užvesta byla. Dėl to nepagrįstos teismų išvados, kad nuo 2007 m. gruodžio 13 d. kasatorius yra kaltas dėl neatsiskaitymo. Be to, 2007 m. gruodžio 13 d. atsakovo rašte taip pat užsimenama ne tik apie išmokų, susijusių su darbo teisiniais santykiais, išmokėjimą, bet ir apie nuostolių suderinimą.

122. Teismai nepagrįstai skaičiavo priteistiną vidutinį darbo užmokestį tik už darbo dienas, bet ne už visą uždelsimo laiką, kaip nustatyta DK 141 straipsnio 3 dalyje. Nė vienoje DK normoje nenurodyta, kad darbo užmokestis priteistinas tik už darbo dienas. Pagal DK 26 straipsnio 3 dalį dienomis skaičiuojamas terminas yra skaičiuojamas kalendorinėmis dienomis, jeigu įstatymų nenustatyta kitaip. Taigi ir DK 141 straipsnio 3 dalyje nurodytas uždelsimo laikas turi būti skaičiuojamas kalendorinėmis dienomis. Be to, kasatoriaus prašomos priteisti palūkanos (CK 6.210 straipsnio 1 dalis) taip pat skaičiuotinos ne darbo, o kalendorinėmis dienomis. Teismai neatsižvelgė į tai, kad DK 141 straipsnio 3 dalies nuostata yra drausminamojo pobūdžio sankcija darbdaviui, kuria siekiama, kad darbdavys nepagrįstai nevilkintų atsiskaitymo su atleidžiamu darbuotoju.

13Atsiliepimu į kasacinį skundą atsakovas UAB „Stelalita“ prašo kasacinį skundą atmesti ir nurodo tokius nesutikimo su juo argumentus:

141. Kasatoriaus argumentas, kad atsakovas turėjo galimybę sumokėti jam pinigus, neatitinka tikrovės. Byloje nustatyta, kad atsakovo įmonėje darbo užmokestis buvo mokamas grynaisiais. Šalių susitarimo pervesti pinigus į kasatoriaus sąskaitą banke nebuvo. Taigi atsakovas neturėjo pagrindo pervesti kasatoriui priklausančias pinigų sumas į jo sąskaitą ir, elgdamasis protingai bei apdairiai, deponavo neišmokėtas pinigų sumas ir raštu pranešė apie tai kasatoriui. Teismai, nustatę, kad kasatorius, gavęs 2007 m. gruodžio 13 d. raštišką kvietimą atsiimti pinigus, į atsakovą nesikreipė, pagrįstai konstatavo nuo šio momento atsiradusią kasatoriaus kaltę dėl neatsiskaitymo. Pagal DK 141 straipsnio 3 dalį, esant ir darbuotojo kaltei, vidutinis darbo užmokestis už uždelsimo laiką jam nemokamas.

152. Kasacinio skundo argumentai dėl pažeidimų, susijusių su vidutinio darbo užmokesčio priteisimu, nepagrįsti. Teismai teisingai nustatė, kad DK 26 straipsnyje nustatytas procesinio pobūdžio terminų, įvardytų DK 25 straipsnyje, skaičiavimas negali būti taikomas apskaičiuojant vidutinį darbo užmokestį. DK 141 straipsnio 3 dalyje nustatyta išmoka yra kompensuojamojo pobūdžio, ir priteistinos kompensacijos dydis apibrėžtas darbuotojo vidutiniu darbo užmokesčiu, todėl teismų išvada, kad priteisiama kompensacija negali būti didesnė už darbo užmokestį, kurį darbuotojas būtų gavęs, jei uždelsimo laikotarpiu būtų dirbęs, yra teisinga.

16Teisėjų kolegija

konstatuoja:

17IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai

18Dėl darbdavio ir darbuotojo kaltės dėl uždelsimo atsiskaityti su atleidžiamu iš darbo darbuotoju

19Kasaciniame skunde kasatorius nurodo, kad teismai netinkamai įvertino byloje nustatytas aplinkybes, dėl to padarė nepagrįstą išvadą, kad kasatorius kaltas dėl neatsiskaitymo nuo 2007 m. gruodžio 13 d. iki 2008 m. sausio 24 d.

20DK 141 straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad darbdavys atsiskaitymo su darbuotoju dieną privalo išmokėti visas jam priklausančias pinigų sumas, nustatyta tvarka užpildyti darbuotojo darbo sutartį. Aplinkybė, kad atsakovas atleidimo iš darbo metu su kasatoriumi neatsiskaitė, byloje nustatyta ir neginčijama. Nustačius neatsiskaitymo laiku faktą, atsiranda teisinės prielaidos spręsti dėl jo pasekmių, kurios priklauso nuo to, dėl kurios iš šalių kaltės nebuvo laiku ir visiškai atsiskaityta. Pagal DK 141 straipsnio 3 dalį tais atvejais, kai uždelsiama atsiskaityti ne dėl darbuotojo kaltės, darbuotojui sumokamas jo vidutinis darbo užmokestis už uždelsimo laiką. Ši norma darbdaviui kylančias pasekmes – pareigą sumokėti darbuotojui jo vidutinį darbo užmokestį už visą uždelsimo atsiskaityti laiką – sieja ne tik su neatsiskaitymo faktu, bet ir su darbuotojo kaltės dėl neatsiskaitymo nebuvimu. Taigi DK 141 straipsnio 3 daliai taikyti būtina nustatyti tokias aplinkybes: pirma, neatsiskaitymo laiku faktą; antra, faktą, kad dėl neatsiskaitymo nėra darbuotojo kaltės (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. sausio 2 d. nutartis, priimta civilinėje byloje D. L. v. UAB „Fleming baldai“, bylos Nr. 3K-3-82/2008, ir kt.) (pažymėtina, kad DK 141 straipsnio 3 dalies norma skiriasi nuo pirmiau galiojusio Lietuvos Respublikos darbo sutarties įstatymo 41 straipsnio 2 dalies konstrukcijos, pagal kurią buvo akcentuojamas ne darbuotojo kaltės nebuvimas, bet darbdavio kaltė).

21Šioje byloje teismai nustatė, kad kasatoriaus kaltės dėl neatsiskaitymo nuo 2007 m. spalio 18 d. (atleidimo iš darbo dienos) iki 2007 m. gruodžio 13 d. nebuvo. Tokia išvada padaryta remiantis byloje nustatytomis aplinkybėmis, kad kasatorius pagal darbdavio (atsakovo) kvietimą lankėsi pas jį dėl neišmokėtų dalies darbo užmokesčio ir kompensacijos už nepanaudotas atostogas, tačiau ne tik šių išmokų negavo, bet netgi nebuvo priimtas, be to, darbdavys siekė ne išmokėti nesumokėtas sumas, bet iš jų išieškoti įmonei padarytą žalą. Teismai konstatavo, kad atsakovas neįrodė kasatoriaus kaltės dėl neatsiskaitymo iki 2007 m. gruodžio 13 d. Tuo tarpu nuo 2007 m. gruodžio 13 d. kasatoriaus kaltė buvo konstatuota, iš esmės remiantis atsakovo 2007 m. gruodžio 13 d. rašytu raštu, kuriuo kasatorius kviečiamas atsiimti deponuotų pinigų ir į kurį kasatorius neatsiliepė. Pirmosios instancijos teismas nurodė, kad kasatoriaus kaltę patvirtina jo atsisakymas (nenoras) bendradarbiauti su atsakovu, be to, teismas taip pat rėmėsi aplinkybe, jog atsakovas neturėjo kitos galimybės atsiskaityti su kasatoriumi (pvz., banko pavedimu). Apeliacinės instancijos teismas kasatoriaus kaltės neanalizavo, tik konstatavo, kad nuo 2007 m. gruodžio 13 d. nebėra atsakovo kaltės dėl neatsiskaitymo. Kasacinio teismo teisėjų kolegija sprendžia, kad bylą nagrinėję teismai neįsigilino į nagrinėjamų santykių ypatumus bei netinkamai vertino byloje nustatytas aplinkybes, dėl to padarė nepakankamai pagrįstas išvadas.

22Pirma, apeliacinės instancijos teismas neatsižvelgė į DK 141 straipsnio 3 dalies normos hipotezę, pagal kurią šioje normoje nustatytų pasekmių taikymas siejamas ne su darbdavio kalte, bet su darbuotojo kaltės nebuvimu. Tai reiškia, kad darbdavio pareigos mokėti darbuotojui vidutinį darbo užmokestį už uždelstą atsiskaityti laiką nebuvimui konstatuoti įstatyme nereikalaujama nustatyti, jog dėl neatsiskaitymo nėra darbdavio kaltės. Ši darbdavio prievolė neatsiranda tik darbuotojo kaltės konstatavimo atveju. Jeigu darbuotojo kaltės nėra, tai darbdaviui kyla neigiamų pasekmių dėl neatsiskaitymo laiku. Apeliacinės instancijos teismas tik trumpai pažymėjo, kad kasatorius nėjo pas atsakovą atsiimti pinigų, tačiau šių jo veiksmų neanalizavo ir kaltės nenustatė. Tokia teismo nutarties motyvacija nepripažintina pakankama atitinkamoms išvadoms dėl bylos faktinių aplinkybių egzistavimo padaryti ir teisės normoms taikyti. Pirmosios instancijos teismas išsamiau nagrinėjo bylos aplinkybes, susijusias su kasatoriaus kalte dėl atsiskaitymo uždelsimo, ir padarė išvadą, kad kasatorius, gavęs atsakovo 2007 m. gruodžio 13 d. kvietimą atsiimti deponuotus pinigus ir nenuėjęs jų pasiimti, nuo šio momento yra kaltas dėl neatsiskaitymo, todėl darbdavio (atsakovo) pareiga mokėti vidutinį darbo užmokestį pagal DK 141 straipsnio 3 dalį pasibaigia. Ši pirmosios instancijos teismo sprendimo dalis taip pat nepripažintina pagrįsta dėl to, kad teismas neįvertino visų bylos aplinkybių konteksto. Byloje nustatyta, kad ne atsakovas rūpinosi pinigų išmokėjimu, bet kasatorius rodė iniciatyvą, jog su juo būtų atsiskaityta nedelsiant, tačiau atsakovas kasatoriaus nepriėmė ir jam pinigų nesumokėjo. Dėl to, siekdamas apginti savo pažeistas teises, kasatorius kreipėsi į teismą dėl nesumokėtų piniginių išmokų, susijusių su darbo santykiais. Kreipdamasis į teismą, kasatorius išreiškė poziciją dėl savo teisių gynimo būdo pasirinkimo. Nuo to momento, kai ginčo sprendimas persikėlė į teismą, darbuotojo pareiga bendradarbiauti su darbdaviu (taip pat ir atitinkama darbdavio pareiga), nors ir išliko, tačiau iš esmės pakito, t. y. šalys įgavo galimybę išspręsti nesutarimus procesine tvarka. Šalių ginčas, nepavykus jo išspręsti tarpusavio derybomis, tapo teisminiu ginču. Dėl to darbuotojo atsisakymas vykti pas darbdavį po to, kai jis kreipėsi į teismą, negali būti pagrindas konstatuoti jo kaltę pagal DK 141 straipsnio 3 dalį. Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai rėmėsi aplinkybe, kad atsakovas galėjo atsiskaityti su kasatoriumi tik darbovietėje ir tik grynaisiais pinigais bei neturėjo jokios kitos galimybės. Esant iškeltai darbo bylai teisme, šalis turi procesines subjektines teises ir gali jomis sąžiningai naudotis: apie norą atsiskaityti gali pareikšti teismo posėdyje, procesiniame dokumente, gali pinigus pervesti į teismo depozitinę sąskaitą, prašyti teismo suteikti galimybę sudaryti taikos sutartį ir panašiai. Be to, byloje nustatyta, kad atsakovas vieną kartą buvo pervedęs pinigus į kasatoriaus banko kortelės sąskaitą, taigi šia galimybe jis taip pat galėjo pasinaudoti. Kasacinio teismo teisėjų kolegija konstatuoja, kad teismai netinkamai vertino įrodymus, susijusius su darbuotojo ir darbdavio kalte dėl neatsiskaitymo, dėl to padarė nepakankamai motyvuotas išvadas. Šios aplinkybės reikalauja pakartotinio tyrimo ir vertinimo.

23Dėl darbuotojui priteistino vidutinio darbo užmokesčio už uždelstą atsiskaityti laiką skaičiavimo tvarkos

24Kasatorius, remdamasis DK 26 straipsniu, teigia, kad jam iš atsakovo turėjo būti priteistas vidutinis darbo užmokestis ne už darbo dienas, bet už visas kalendorines dienas per uždelsimo laikotarpį. Toks reikalavimas nepagrįstas įstatymo nuostatomis, be to, prieštarauja teisingumo ir sąžiningumo principams bei DK 141 straipsnio 3 dalyje reglamentuojamos išmokos paskirčiai. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra ne kartą pasisakęs, kad DK 141 straipsnio 3 dalyje nustatytų pasekmių už darbo pareigų pažeidimą pagrindinė funkcija yra kompensuojamoji, t. y. šioje normoje įtvirtintas kompensuojamasis mechanizmas, įgalinantis kompensuoti darbuotojui neišmokėtus darbo užmokestį ir kitas su darbo santykiais susijusias išmokas; be to, DK 141 straipsnio 3 dalyje įtvirtintos nuostatos yra papildomas atleidžiamo darbuotojo teisių apsaugos svertas, jei darbdavys netinkamai vykdytų pareigą laiku atsiskaityti, bei tam tikra sankcija darbdaviui, kuris su atleidžiamu darbuotoju ne visiškai atsiskaito atleidimo dieną (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. spalio 2 d. nutartis, priimta civilinėje byloje D. S. v. UAB „Alytaus tekstilė“, bylos Nr. 3K-3-523/2006; 2007 m. vasario 26 d. nutartis, priimta civilinėje byloje I. G. v. AB „Vilniaus Vingis“, bylos Nr. 3K-3-70/2007; 2008 m. sausio 2 d. nutartis, priimta civilinėje byloje D. L. v. UAB „Fleming baldai“, bylos Nr. 3K-3-82/2008). Taigi, teleologiniu aspektu aiškinant nurodytą teisės normą, konstatuotina, kad pagal jos nuostatas darbuotojas turi teisę reikalauti priteisti jam tokio dydžio darbo užmokestį už uždelstą atsiskaityti laiką, kokį jis gaudavo iki darbo santykių nutraukimo ir būtų gavęs, jeigu darbo sutartis nebūtų pasibaigusi. Pirmosios instancijos teismas kasatoriaus vidutinį darbo užmokestį už uždelstą laiką nustatė remdamasis apskaičiuotu kasatoriaus vienos darbo dienos užmokesčiu (pažymėtina, kad dėl šio dydžio ginčo nėra) ir pagrįstai skaičiavo tik darbo, o ne visas kalendorines dienas per uždelstą atsiskaityti laikotarpį. Tai, kad vidutinis darbo užmokestis skaičiuojamas tik už darbo, o ne už kalendorines dienas, patvirtina ir Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2003 m. gegužės 27 d. nutarimu Nr. 650 patvirtinto Darbuotojo ir valstybės tarnautojo vidutinio darbo užmokesčio apskaičiavimo tvarkos aprašo 8 punktas, pagal kurį tais atvejais, kai teisės aktais, kolektyvine ar darbo sutartimis garantuojamas vidutinis darbo užmokestis (jo dalis) ar kelių vidutinių darbo užmokesčių suma nenurodant konkrečios datos (išeitinė išmoka ir kita), vidutinis darbo užmokestis apskaičiuojamas taip: darbuotojo vidutinis vienos darbo dienos užmokestis (apskaičiuotas laikantis šio Aprašo) dauginamas iš metinio vidutinio mėnesio darbo dienų skaičiaus (pagal darbuotojo ar įmonės darbo (pamainos) grafiką). Kasatoriaus reikalavimas priteisti jam vidutinį darbo dienos užmokestį už visas kalendorines dienas reikštų jo nepagrįstą praturtėjimą darbdavio sąskaita ir proporcingumo bei darbo teisinių santykių subjektų lygiateisiškumo principų pažeidimą. DK 26 straipsnyje, kuriuo remiasi kasatorius, reglamentuojamas terminų, bet ne Kodekse nustatytų kompensacinių išmokų skaičiavimas, todėl ši norma nagrinėjamu atveju netaikytina.

25Dėl CK 6.210 straipsnyje nustatytų palūkanų už praleistą piniginės prievolės įvykdymo terminą priteisimo

26Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje konstatuota, kad darbo užmokesčio mokėjimas yra piniginė prievolė; kai darbuotojo ir darbdavio darbo santykiai nutrūksta, jiems turi būti taikomos CK normos, ginančios kreditoriaus turtinius interesus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2003 m. rugsėjo 24 d. nutartis, priimta civilinėje byloje B. M. v. AB „Kuro aparatūra“, bylos Nr. 3K-3-856/2003). Tai reiškia, kad, nutrūkus darbo santykiams ir esant nesumokėtoms išmokoms, susijusioms su darbo teisiniais santykiais, taikytinas ne Lietuvos Respublikos delspinigių nustatymo už išmokų, susijusių su darbo santykiais, pavėluotą mokėjimą įstatymas, bet CK 6.210, 6.261 straipsnių normos, reglamentuojančios palūkanas už piniginės prievolės įvykdymo termino praleidimą, bei CK 6.37 straipsnio 2 dalies norma, įtvirtinanti procesines palūkanas už priteistą sumą.

27Kasatorius ginčija teismų priteistų palūkanų dydį, nurodydamas, kad pagal CK 6.210 straipsnio 1 dalį palūkanos skaičiuojamos ne už darbo, bet už visas (kalendorines) uždelsto atsiskaityti termino dienas. Šis kasacinio skundo argumentas pagrįstas. Kita vertus, kasacinis teismas neturi galimybės patikrinti, ar šioje byloje palūkanos priteistos tinkamai taikant jų skaičiavimą reglamentuojančias teisės normas. Pirmosios instancijos teismas sprendime nurodė tik priteistinų palūkanų dydį (7,06 Lt) ir DK bei CK straipsnius, kuriais vadovavosi, tačiau jokių argumentų dėl nurodytų normų aiškinimo ar taikymo bei palūkanų skaičiuotės nepateikė, todėl ši teismo sprendimo dalis pripažintina nemotyvuota ir dėl to neteisėta (pažeisti CPK 263, 265 straipsniai, 270 straipsnio 4 dalis). Apeliacinės instancijos teismas, palikdamas galioti pirmosios instancijos teismo sprendimą, palūkanų priteisimo klausimo apskritai nenagrinėjo, nors toks kasatoriaus apeliaciniame skunde buvo keliamas (CPK 320 straipsnio 1 dalis, 331 straipsnio 4 dalis).

28Minėta, kasacinės instancijos teismo teisėjų kolegija šioje byloje neturi procesinės galimybės patikrinti teismų sprendimo ir nutarties dalių dėl palūkanų priteisimo pagrįstumo ir teisėtumo, tačiau yra pagrindas konstatuoti esminius proceso pažeidimus, dėl kurių byla nagrinėtina iš naujo. Kasacinės instancijos teismas nenustatinėja bylos faktinių duomenų, tačiau, vykdydamas įstatymo apibrėžtą teisės aiškinimo funkciją, pasisako dėl teisės normų, reglamentuojančių palūkanas už praleistą piniginės prievolės įvykdymo terminą. Pirma, esant tęstinei piniginei prievolei (periodinėms išmokoms), palūkanų dydis kiekvienu konkrečiu momentu skaičiuojamas ne nuo visos skolos pagal pagrindinę prievolę sumos, bet tik nuo tuo momentu esančios skolos sumos (t. y. šiuo atveju atsakovas po pirmo mėnesio buvo uždelsęs sumokėti tik vieno mėnesio vidutinio darbo užmokesčio dydžio sumą, po dviejų mėnesių – dviejų ir t. t.). Antra, pagal CK 6.210 straipsnio 1 dalį bei 6.261 straipsnį palūkanos priteisiamos ne už darbo, bet už kalendorines dienas, tačiau tik iki bylos iškėlimo teisme, išskyrus šalių susitarime ar įstatyme nustatytus atvejus, kai palūkanos skaičiuojamos iki visiško prievolės įvykdymo (pvz., CK 6.874 straipsnis). Trečia, po bylos iškėlimo pradedamos skaičiuoti ne CK 6.210 straipsnyje reglamentuojamos, bet vadinamosios procesinės palūkanos, įtvirtintos CK 6.37 straipsnyje. Pažymėtina, kad procesinės palūkanos skaičiuojamos nuo teismo priteistos sumos, t. y. tiek nuo pagrindinės ieškiniu reikalaujamos sumos (pagrindinės skolos), tiek nuo papildomų, pvz., delspinigių, palūkanų ir panašiai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2005 m. birželio 29 d. nutartis, priimta civilinėje byloje K. L. K. v. L. T., bylos Nr. 3K-3-364/2005; 2005 m. rugsėjo 28 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB „Telšių keliai“ v. UAB „Švaresta“, bylos Nr. 3K-3-434/2005). Kasacinio teismo teisėjų kolegija taip pat atkreipia dėmesį į tai, kad šioje byloje kasatorius (ieškovas) nereikalavo procesinių palūkanų, tačiau teismas, atsižvelgdamas į darbo bylų nagrinėjimo ypatumus, turi teisę viršyti ieškinio reikalavimo ribas (CPK 417 straipsnis), apie tai nurodydamas teismo sprendime.

29Kasacinio teismo teisėjų kolegija konstatuoja, kad dėl nustatytų pažeidimų, susijusių su faktinių bylos aplinkybių nustatymu, byla negali būti išnagrinėta kasaciniame teisme (CPK 353 straipsnio 1 dalis). Atsižvelgiant į tai, kad šie pažeidimai gali būti ištaisyti apeliacinės instancijos teisme, ir siekiant neužvilkinti bylos nagrinėjimo, byla grąžintina nagrinėti iš naujo apeliacinės instancijos teismui. Kadangi reikalavimas dėl palūkanų priteisimo yra papildomas reikalavimas, kurį galima pareikšti ir apeliacinės instancijos teisme (CPK 312 straipsnis), tai teismas, nagrinėdamas bylą iš naujo, turi teisę pareikalauti, kad ieškovas sukonkretintų savo reikalavimus dėl prašomų priteisti palūkanų dydžio.

30Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi CPK 359 straipsnio 1 dalies 5 punktu ir 362 straipsniu,

Nutarė

31Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. rugpjūčio 7 d. nutartį panaikinti ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti apeliacinės instancijos teismui.

32Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.

Proceso dalyviai
Ryšiai
1. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija,... 2. Teisėjų kolegija... 3. I. Ginčo esmė... 4. Byloje kilo ginčas dėl atsiskaitymo su atleidžiamu darbuotoju tvarkos, taip... 5. Ieškovas A. Č. pradiniu ir patikslintu ieškiniu prašė priteisti iš... 6. II. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų sprendimo ir nutarties esmė... 7. Vilniaus miesto 2-asis apylinkės teismas 2008 m. kovo 6 d. sprendimu priteisė... 8. Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 2008 m.... 9. III. Kasacinio skundo ir atsiliepimo į kasacinį skundą teisiniai argumentai... 10. Kasaciniu skundu ieškovas A. Č. prašo Vilniaus miesto 2-ojo apylinkės... 11. 1. Teismai nepagrįstai konstatavo, kad dėl neatsiskaitymo nuo 2007 m.... 12. 2. Teismai nepagrįstai skaičiavo priteistiną vidutinį darbo užmokestį tik... 13. Atsiliepimu į kasacinį skundą atsakovas UAB „Stelalita“ prašo kasacinį... 14. 1. Kasatoriaus argumentas, kad atsakovas turėjo galimybę sumokėti jam... 15. 2. Kasacinio skundo argumentai dėl pažeidimų, susijusių su vidutinio darbo... 16. Teisėjų kolegija... 17. IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai... 18. Dėl darbdavio ir darbuotojo kaltės dėl uždelsimo atsiskaityti su... 19. Kasaciniame skunde kasatorius nurodo, kad teismai netinkamai įvertino byloje... 20. DK 141 straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad darbdavys atsiskaitymo su darbuotoju... 21. Šioje byloje teismai nustatė, kad kasatoriaus kaltės dėl neatsiskaitymo nuo... 22. Pirma, apeliacinės instancijos teismas neatsižvelgė į DK 141 straipsnio 3... 23. Dėl darbuotojui priteistino vidutinio darbo užmokesčio už uždelstą... 24. Kasatorius, remdamasis DK 26 straipsniu, teigia, kad jam iš atsakovo turėjo... 25. Dėl CK 6.210 straipsnyje nustatytų palūkanų už praleistą piniginės... 26. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje konstatuota, kad darbo užmokesčio... 27. Kasatorius ginčija teismų priteistų palūkanų dydį, nurodydamas, kad pagal... 28. Minėta, kasacinės instancijos teismo teisėjų kolegija šioje byloje neturi... 29. Kasacinio teismo teisėjų kolegija konstatuoja, kad dėl nustatytų... 30. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija,... 31. Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m.... 32. Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir...