Byla 2A-190-516/2018

1Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Rasos Gudžiūnienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Dalios Kačinskienės ir Nijolės Piškinaitės,

2teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovų P. T., V. M., V. M., R. Š., V. L. (V. L.), G. Č. teisių perėmėjo E. Č., R. S., H. K., L. G., R. L., V. M. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2017 m. gegužės 19 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-303-262/2017 pagal ieškovų Z. G., A. S., P. T., V. M., V. M., D. Č., R. Š., G. E., V. R., B. T., V. L. (V. L.), R. N., D. P., A. A. S., T. Š., J. Š., G. Č., R. S., G. R., H. K., A. B. (A. B.), L. G., R. L., V. M. ir J. S. ieškinį atsakovei bankrutavusiai akcinei bendrovei bankui Snorui (trečiasis asmuo – valstybės įmonė „Indėlių ir investicijų draudimas“) dėl obligacijų pasirašymo sutarčių pripažinimo negaliojančiomis.

3Teisėjų kolegija

Nustatė

4I. Ginčo esmė

5

  1. Ieškovai kreipėsi į teismą, prašydami: 1) pripažinti negaliojančia Z. G. 2011-10-10 su atsakove AB banku Snoru sudarytą obligacijų pasirašymo sutartį Nr. FO20111010L990007 ir taikyti restituciją – pripažinti Z. G. sumokėtas pagal šią sutartį sumas (28 996,98 Lt) ieškovo lėšomis jo asmeninėje sąskaitoje, kurioms taikomas indėlių draudimas; 2) pripažinti negaliojančia A. S. 2011-07-13 su atsakove sudarytą obligacijų pasirašymo sutartį Nr. FO20110713L990010 ir taikyti restituciją – pripažinti A. S. sumokėtas sumas (4 998,84 Lt) lėšomis jo asmeninėje sąskaitoje, kurioms taikomas indėlių draudimas; 3) pripažinti negaliojančia P. T. su atsakove 2011-06-29 sudarytą obligacijų pasirašymo sutartį Nr. FO20110629L990006 bei taikyti restituciją – pripažinti ieškovo sumokėtas sumas (29 999,49 Lt) ieškovo lėšomis jo asmeninėje sąskaitoje, kurioms taikomas indėlių draudimas; 4) pripažinti negaliojančia V. M. su atsakove 2011-10-28 sudarytą obligacijų pasirašymo sutartį Nr. FO20111028M990003 bei taikyti restituciją – pripažinti ieškovo V. M. sumokėtas pagal šią sutartį sumas (46 999,67 Lt) ieškovo lėšomis jo asmeninėje sąskaitoje, kurioms taikomas indėlių draudimas; 5) pripažinti negaliojančia V. M. su atsakove 2011-04-11 sudarytą obligacijų pasirašymo sutartį Nr. FO20110411V990014 bei taikyti restituciją – pripažinti ieškovės V. M. sumokėtas sumas (5 198,77 Lt) ieškovės lėšomis jos asmeninėje sąskaitoje, kurioms taikomas indėlių draudimas; 6) pripažinti negaliojančia D. Č. 2011-06-08 sudarytą obligacijų pasirašymo sutartį Nr. FO20110608P990003 bei taikyti restituciją – pripažinti ieškovės sumokėtas pagal šią sutartį sumas (9 996,33 Lt) lėšomis jos asmeninėje sąskaitoje, kurioms taikomas indėlių draudimas; 7) pripažinti negaliojančiomis R. Š. 2011-07-21 ir 2011-10-25 su atsakove sudarytas obligacijų pasirašymo sutartis Nr. FO20110721Z990006 ir FO20111025Z990005 bei taikyti restituciją – pripažinti ieškovo sumokėtas sumas (24 997,08 Lt ir 21 999,85 Lt) ieškovo lėšomis jo asmeninėje sąskaitoje, kurioms taikomas indėlių draudimas; 8) pripažinti negaliojančia G. E. su atsakove 2011-07-25 sudarytą obligacijų pasirašymo sutartį Nr. FO20110725V990031 bei taikyti restituciją – pripažinti G. E. sumokėtas pagal šią sutartį sumas (99 998,3 Lt) ieškovės lėšomis jos asmeninėje sąskaitoje, kurioms taikomas indėlių draudimas; 9) pripažinti negaliojančia V. R. su atsakove 2011-07-04 sudarytą obligacijų pasirašymo sutartį Nr. FO20110704K990001 bei taikyti restituciją – pripažinti ieškovo sumokėtas sumas (2 998,95 Eur) lėšomis jo asmeninėje sąskaitoje, kurioms taikomas indėlių draudimas; 10) pripažinti negaliojančia B. T. su atsakove 2011-04-06 sudarytą obligacijų pasirašymo sutartį Nr. FO20110406L990007 bei taikyti restituciją – pripažinti ieškovės sumokėtas sumas (9 995,78 Lt) lėšomis jos asmeninėje sąskaitoje, kurioms taikomas indėlių draudimas; 11) pripažinti negaliojančia V. L. su atsakove 2011-05-30 sudarytą obligacijų pasirašymo sutartį Nr. FO20110530V990003 bei taikyti restituciją – pripažinti ieškovo sumokėtas sumas (89 956,53 Lt) lėšomis jo asmeninėje sąskaitoje, kurioms taikomas indėlių draudimas; 12) pripažinti negaliojančia R. N. su atsakove 2011-05-25 sudarytą obligacijų pasirašymo sutartį Nr. FO20110525K990002 bei taikyti restituciją – pripažinti ieškovės sumokėtas pagal šią sutartį sumas (49 99,92 Lt) lėšomis jos asmeninėje sąskaitoje, kurioms taikomas indėlių draudimas; 13) pripažinti negaliojančia D. P. su atsakove 2011-05-31 sudarytą obligacijų pasirašymo sutartį Nr. FO20110531K990005 bei taikyti restituciją – pripažinti ieškovo sumokėtas sumas (9 995,17 Lt) ieškovo lėšomis jo asmeninėje sąskaitoje, kurioms taikomas indėlių draudimas; 14) pripažinti negaliojančiomis A. A. S. 2011-10-11 su atsakove sudarytas obligacijų pasirašymo sutartis Nr. FO20111011V990009 ir FO20111011V990008 bei taikyti restituciją – pripažinti ieškovo sumokėtas pagal šias sutartis sumas (23 997,5 Lt ir 7 499,22 Eur) ieškovo lėšomis jo asmeninėje sąskaitoje, kurioms taikomas indėlių draudimas; 15) pripažinti negaliojančia T. Š. su atsakove 2011-04-22 sudarytą obligacijų pasirašymo sutartį Nr. FO20110422V990012 bei taikyti restituciją – pripažinti ieškovės sumokėtas sumas (9 999,74 Lt) ieškovės lėšomis jos asmeninėje sąskaitoje, kurioms taikomas indėlių draudimas; 16) pripažinti negaliojančia J. Š. su atsakove 2011-03-24 sudarytą obligacijų pasirašymo sutartį Nr. FO20110324K990001 bei taikyti restituciją – pripažinti ieškovės sumokėtas sumas (4 996,18 Lt) lėšomis jos asmeninėje sąskaitoje, kurioms taikomas indėlių draudimas; 17) pripažinti negaliojančia G. Č. su atsakove 2011-10-28 sudarytą obligacijų pasirašymo sutartį Nr. FG20111028V990001 bei taikyti restituciją – pripažinti ieškovės sumokėtas sumas (9 999,93 Eur) lėšomis jos asmeninėje sąskaitoje, kurioms taikomas indėlių draudimas; 18) pripažinti negaliojančiomis R. S. 2011-04-23 su atsakove sudarytas obligacijų pasirašymo sutartis Nr. FO20110423V990004, FO20110423V990003 ir FO20110423V990002, 2011-07-30 sudarytas obligacijų pasirašymo sutartis FO20110730V990017, FO20110730V990016, FO20110730V990018, FO20110730V990019 ir FO20110730V990020 bei taikyti restituciją – pripažinti ieškovės sumokėtas pagal šias sutartis sumas (4 999,87 Lt, 4 999,87 Lt, 4 999,87 Lt, 4 999,92 Eur, 4 999,92 Eur, 4 999,92 Eur, 4 999,92 Eur ir 4 999,92 Eur) ieškovės lėšomis jos asmeninėje sąskaitoje, kurioms taikomas indėlių draudimas; 19) pripažinti negaliojančia G. R. su atsakove 2011-07-15 sudarytą obligacijų pasirašymo sutartį Nr. FO20110715P990013 bei taikyti restituciją – pripažinti ieškovo G. R. sumokėtas pagal šią sutartį sumas (4 998,84 Eur) lėšomis jo asmeninėje sąskaitoje, kurioms taikomas indėlių draudimas; 20) pripažinti negaliojančiomis H. K. 2011-07-18 ir 2011-10-14 su atsakove sudarytas obligacijų pasirašymo sutartis Nr. FO20110718V990024 ir FO20111014V990015 bei taikyti restituciją – pripažinti ieškovo sumokėtas sumas (2 599,7 Eur ir 6 499,32 Lt) ieškovo lėšomis jo asmeninėje sąskaitoje, kurioms taikomas indėlių draudimas; 21) pripažinti negaliojančia A. B. su atsakove 2011-03-08 sudarytą obligacijų pasirašymo sutartį Nr. FO20110308V990017 bei taikyti restituciją – pripažinti ieškovo sumokėtas sumas (49 989,45 Lt) ieškovo lėšomis jo asmeninėje sąskaitoje, kurioms taikomas indėlių draudimas; 22) pripažinti negaliojančia L. G. su atsakove 2011-10-18 sudarytą obligacijų pasirašymo sutartį Nr. FO20111018U990003 bei taikyti restituciją – pripažinti ieškovės sumokėtas sumas (11 199,37 Eur) lėšomis jos asmeninėje sąskaitoje, kurioms taikomas indėlių draudimas; 23) pripažinti negaliojančia R. L. su atsakove 2011-05-26 sudarytą obligacijų pasirašymo sutartį Nr. FO20110526K990004 bei taikyti restituciją – pripažinti ieškovės sumokėtas sumas (11 499,8 Lt) ieškovės lėšomis jos asmeninėje sąskaitoje, kurioms taikomas indėlių draudimas; 24) pripažinti negaliojančiomis V. M. 2011-05-24 ir 2011-09-26 su atsakove sudarytas obligacijų pasirašymo sutartis Nr. FO20110524U990003 ir FO20110926U990004 bei taikyti restituciją – pripažinti ieškovės sumokėtas pagal šias sutartis sumas (10 699,82 Lt ir 5 399,96 Eur) ieškovės lėšomis jos asmeninėje sąskaitoje, kurioms taikomas indėlių draudimas; 25) pripažinti negaliojančia J. S. su atsakove 2011-10-28 sudarytą obligacijų pasirašymo sutartį Nr. FO20111028S990007 bei taikyti restituciją – pripažinti ieškovo sumokėtas sumas (9 999,93 Eur) ieškovo lėšomis jo asmeninėje sąskaitoje, kurioms taikomas indėlių draudimas; bei priteisti iš atsakovės ieškovų patirtas bylinėjimosi išlaidas.
  2. Ieškovai nurodė, kad jie turėjo indėlių AB banke Snore (toliau – ir bankas). Indėlių terminui einant į pabaigą, ieškovai su banku sudarė ginčijamas obligacijų pasirašymo sutartis. Ieškovų teigimu, jie nebuvo informuoti apie tai, kad priešingai nei indėlių, obligacijų pasirašymo sutartys nėra apdraustos. Ieškovus banko darbuotojai suklaidino. Kadangi sandoriai buvo sudaryti dėl suklydimo ir apgaulės, jie turi būti pripažinti negaliojančiais ir taikoma restitucija, t. y. ieškovų bankui pervesti pinigai turi būti laikomi indėliu ir kompensuoti nustatyta tvarka.

6II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

7

  1. Vilniaus apygardos teismas 2017 m. gegužės 19 d. sprendimu ieškinį atmetė.
  2. Teismas konstatavo, kad obligacijų pasirašymo sutartyse yra nurodyta, jog ieškovai buvo supažindinti su rizikomis, kylančiomis investuojant ir supranta jų pasekmes. Visi ieškovų parašai buvo padėti laisva valia. Teismo vertinimu, jeigu ieškovai ko nors nesuprato, jie galėjo pasiteirauti atsakovės darbuotojų arba apskritai atsisakyti sudaryti ginčijamus sandorius.
  3. Teismas pažymėjo, kad ieškovai, sudarydami su atsakove Aptarnavimo sutartis, kartu pasirašytinai patvirtino, jog gavo ir susipažino, be kita ko, su Finansinių priemonių pobūdžio ir joms būdingos rizikos aprašymu (toliau – ir Aprašymas) bei Veiksmų, kurių bankas ėmėsi, siekdamas užtikrinti klientui priklausančių finansinių priemonių ir piniginių lėšų saugumą, aprašymo santrauka, įskaitant santraukos forma pateikiamą indėlių ir įsipareigojimų investuotojams draudimo sistemos, taikomos bankui atsižvelgiant į jo vykdomą veiklą Lietuvos Respublikoje ar kitoje valstybėje narėje, aprašymu. Be to, prieš pasirašydami Obligacijų sutartis ieškovai patvirtino, kad yra susipažinę su Prospektu ir Galutinėmis sąlygomis bei su jomis sutinka.
  4. Teismo vertinimu, atsakovės atstovai tinkamai supažindino ieškovus su galimomis rizikomis, todėl negalima laikyti, kad ieškovai nežinojo, kokias sutartis jie pasirašo, t. y. jog obligacijų sutartis savo esme skiriasi nuo indėlių sutarties. Ieškovų sumokėtas lėšas bankas nusirašė, kaip apmokėjimą už obligacijas, o ieškovai neįrodinėjo, kad jos buvo panaudotos kokiems nors kitiems tikslams. Taigi, ieškovų bankui sumokėti pinigai, teismo įsitikinimu, laikytini ne indėliu, o investicija, todėl atsižvelgęs į Europos Teisingumo Teismo bei Lietuvos Aukščiausiojo Teismo išaiškinimą, teismas padarė išvadą, jog draudimo išmoka ieškovams nepriklauso.
  5. Teismas pažymėjo ir tai, kad visi ieškovai yra pateikę savo finansinius reikalavimus AB banko Snoro bankroto byloje. Taigi, teismo vertinimu, jie pripažino, kad jų reikalavimas kildinamas iš ginčijamų sandorių, todėl laikytina, jog ginčijami sandoriai buvo patvirtinti sąmoningai ir dėl to ieškovai nebeturi teisės jų ginčyti teisme.
  6. Teismas nesutiko su ieškovų argumentu, kad bankas, nuslėpdamas itin reikšmingą informaciją, juos apgavo dėl savo finansinės padėties ir veiklos perspektyvų. Teismas paaiškino, kad Lietuvos banko 2011-01-18 nutarimu atsakovei nebuvo pritaikytos poveikio priemonės, bet duoti privalomi nurodymai bei laikinai nustatyti individualūs jos veiklos riziką ribojančių normatyvų dydžiai ir papildomi reikalavimai dėl veiklos rizikos, kaip numatyta Lietuvos Respublikos bankų įstatymo (toliau – ir BĮ) 67 straipsnio 2 ir 3 dalyse. Taigi, teismo vertinimu, nutarimo priėmimo metu valstybės priežiūros institucija neįžvelgė pagrindo konstatuoti, kad atsakovės veikla yra nestabili ir nepatikima, todėl nėra pagrindo pripažinti, jog informacijos apie Lietuvos banko 2011-01-18 nutarime nurodytus pažeidimus ir duotus privalomus nurodymus neįtraukimas į Prospektus neatitiko Lietuvos Respublikos vertybinių popierių įstatymo (toliau – ir VPĮ) 6 straipsnio 1 dalyje nustatytų reikalavimų.

8III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimų į jį argumentai

9

  1. Ieškovai P. T., V. M., V. M., R. Š., V. L., G. Č. teisių perėmėjas E. Č., R. S., H. K., L. G., R. L., V. M. apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2017 m. gegužės 19 d. sprendimo dalį, kuria atmestas apeliantų ieškinys, ir priimti naują sprendimą – ieškovų P. T., V. M., V. M., R. Š., V. L., E. Č., R. S., H. K., L. G., R. L. ir V. M. ieškinį tenkinti visiškai. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais pagrindiniais argumentais:
    1. Ieškovai neginčijo, kad sumokėti pinigai laikytini ne indėliu, o investicija. Indėlių draudimas ieškovų sumokėtoms lėšoms turėtų būti taikomas tuo atveju, jei jų sudaryti obligacijų sandoriai būtų pripažinti negaliojančiais ir pritaikyta restitucija. Tačiau net ir nepripažinus sandorių negaliojančiais, teismas turėjo įvertinti, ar jų sudarytoms investavimo sutartims, negalėtų būti taikoma Investuotojų direktyvoje nustatyta draudimo apsauga. Šiuo atveju yra neteisinga vienareikšmiškai teigti, kad bankrutavo vertybinių popierių emitentas, nes taip pat bankrutavo ir investicinė įmonė, o investicinės įmonės nemokumas patenka į draudžiamojo įvykio apimtį pagal Investuotojų direktyvos 2 straipsnio 2 dalį. Galima laikyti, kad bankrutavo investicinė įmonė ir dėl savo nemokumo ji negali įvykdyti savo įsipareigojimų – išpirkti obligacijų. Nėra aišku, kodėl teismas šią situaciją vertino tik kaip emitento bankrotą. Turint omenyje tai, kad tiek nacionaliniai įstatymai, tiek Europos Sąjungos teisės aktai teikia pirmenybę investuotojų (ypač neprofesionalių) teisių apsaugai, ši dvejopa situacija turėjo būti vertinama palankiau investuotojams (ieškovams). Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, pripažindamas, kad nagrinėjamomis aplinkybėmis draudimo apsauga netaikoma, pats interpretavo ir aiškino Europos Sąjungos direktyvą, nors tik Europos Sąjungos Teisingumo Teismas (toliau – ir ESTT) turi kompetenciją aiškinti Europos Sąjungos teisę.
    2. Teismas nevertino, ar obligacijų sutarčių prieduose esančiomis formuluotėmis atsakovė tinkamai atliko informavimo pareigas ir ar tai galėjo lemti ieškovų suklydimą. Nei pačioje obligacijos sutartyje, nei kartu su obligacijų sutartimi pateikiamuose dokumentuose nebuvo aiškiai (kaip to reikalauja IĮIDĮ 13 straipsnis) nurodyta, kad ieškovų įsigyjamoms obligacijoms nebus taikoma draudimo apsauga. Tokia informacija nebuvo pateikta nei teismo nurodytame Aprašyme, nei kituose dokumentuose. Be to, visi ieškovai patvirtino, kad banko darbuotojai žodžiu nurodė, jog obligacijos yra apdraustos, o atsakovė šios aplinkybės nepaneigė. Atsakovė turėjo galimybę kviesti liudytojais banko darbuotojus, kurie būtų patvirtinę arba paneigę ieškovų nurodomas aplinkybes, tačiau tokia galimybe atsakovė nepasinaudojo, todėl ieškovų paaiškinimams turi būti teikiama lemiama reikšmė, aiškinantis sutarties pasirašymo aplinkybes. Netinkamas FPRĮ 22 ir IĮIDĮ 13 straipsniuose nustatytų pareigų vykdymas ir banko darbuotojų klaidingos informacijos suteikimas būtent ir lėmė tai, kad ieškovai neteisingai suvokė, jog obligacijoms draudimo apsauga galios net ir banko bankroto atveju. Šio klaidingo suvokimo būtų išvengta, jeigu atsakovė būtų aiškiai sutartyje įvardijusi, kad obligacijos nėra apdraustos nuo banko bankroto. Tačiau bankas elgėsi priešingai – viešumoje obligacijas pristatė kaip alternatyvą, standartinėse sutartyse įtvirtino neaiškias ir dviprasmiškas formuluotes, be to, neužtikrino, kad darbuotojai žodžiu suteiktų visapusišką informaciją draustumo klausimais. Visa tai rodo, kad bankas buvo suinteresuotas, jog ieškovai įsigytų obligacijų. Ieškovai pagrįstai pasikliovė banko teikiama informacija, nes atsakovė turėjo imperatyvią pareigą tokią informaciją suteikti. Taigi, teismas visiškai nepagrįstai banko, kaip profesionalo finansų rinkoje, pareigų nevykdymą laikė nereikšminga (ieškovų suklydimo nelemiančia) aplinkybe ir nepagrįstai visą informacijos apie obligacijų draudimą susižinojimo naštą perkėlė ieškovams.
    3. Pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo civilinėje byloje Nr. 3K-7-602-684/2015 pateiktus išaiškinimus, banko informavimo pareigų netinkamas atlikimas galėtų neturėti įtakos ieškovų suklydimui tik tuo atveju, jei būtų nustatyta, kad pinigų saugumas (draustumas) ieškovams apskritai nebuvo esminė aplinkybė, lemianti jų apsisprendimą sudaryti sandorį. Tačiau teismas šios aplinkybės visiškai nevertino, nors iš ieškovų pateiktų paaiškinimų yra akivaizdu, jog nei vienas iš jų nėra profesionalus investuotojas ir obligacijas įsigijo vien vedamas noro kuo daugiau užsidirbti. Dauguma ieškovų pinigus iki tol laikė indėlių sąskaitose, o tai rodo, kad ieškovams rūpėjo pinigų saugumas ir taupymas, o ne rizikingas investavimas. Ieškovams indėliai siejosi su pinigų saugumu, todėl klaidingas suvokimas, kad obligacijos yra alternatyvus produktas būtent ir lėmė jų apsisprendimą įsigyti obligacijų. Akivaizdu, kad tokį klaidingą suvokimą suformavo atsakovės veiksmai, o ieškovai, net ir būdami apdairūs ir rūpestingi, tačiau neturėdami pakankamai žinių ir patirties, objektyviai vertinant, patys negalėjo suprasti visų iš investavimo į obligacijas kylančių rizikų.
    4. Teismas netinkamai aiškino VPĮ 6 straipsnio 1 dalį, faktiškai pripažindamas, kad pagal šį straipsnį bankas būtų turėjęs pareigą informuoti tik apie pritaikytas poveikio priemones. Akivaizdu, kad informacija apie tai, jog bankui buvo pritaikyti veiklos ribojimai, nes buvo nustatyta, kad bankas veiklą vykdo pažeisdamas teisės aktus, atitinka esminio įvykio požymius, nes bet kokia abejonė dėl banko patikimumo (geros finansinės padėties ir veiklos perspektyvų) turi įtakos prekiaujant vertybinių popierių rinkoje. Nepaisant to, kad tokia informacija bankui yra nenaudinga, pagal VPĮ nuostatas jis privalo ją atskleisti būsimiems investuotojams, tokią informaciją pateikdamas prospekte. Atsakovės išleistuose prospektuose nėra jokios informacijos apie Lietuvos banko nustatytus jos veiklos trūkumus, jai pritaikytus apribojimus ir įpareigojimus, skirtus pažeidimams pašalinti. Joks bent vidutiniškai protingas ir atidus asmuo, besirūpinantis savo lėšų saugumu, nebūtų patikėjęs savo pinigų bankui, kuris veiklą vykdo rizikingai ir nevykdo priežiūros institucijos įpareigojimų. Atsakovės elgesys platinant obligacijas patvirtina, kad ji apgaule siekė prisivilioti kuo daugiau lėšų iš neprofesionalių klientų, sąmoningai nutylėdama savo veiklos trūkumus, veiklos rizikingumą, blogą finansinę padėtį.
    5. Kreditorių reikalavimų patvirtinimas atsakovės bankroto byloje nelaikytinas adekvačiu ieškovų teisių gynimo būdu. Kita vertus, kol sandoris nėra pripažintas teismo tvarka negaliojančiu, jis yra privalomas sandorio šalims. Taigi, kreditoriaus reikalavimas buvo pateiktas jo pateikimo metu galiojančia reikalavimo teise. Pripažinus sandorius negaliojančiais, ieškovų reikalavimai bankroto byloje neišnyks, pasikeis tik reikalavimo pagrindas, o trečiajam asmeniui VĮ „Indėlių ir investicijų draudimas“ (toliau – ir IID) išmokėjus ieškovams draudimo išmokas, pastarasis perims šiuos reikalavimus.
    6. Teismas, tenkindamas atsakovės prašymą priteisti bylinėjimosi išlaidas, neatsižvelgė į tai, kad atsakovė turėjo daug tokio pobūdžio bylų, kuriose buvo atstovaujama tų pačių atstovų. Šiose bylose buvo teikiami iš esmės analogiški procesiniai dokumentai teisinės argumentacijos požiūriu, todėl net ir palikus nepakeistą teismo sprendimą, atsakovės prašoma priteisti bylinėjimosi išlaidų suma turėtų būti sumažinta.
  2. Atsakovė BAB bankas Snoras atsiliepime į apeliacinį skundą prašo ieškovų apeliacinį skundą atmesti ir pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą. Atsiliepime nurodomi šie pagrindiniai argumentai:
    1. Neprofesionaliojo investuotojo statuso turėjimas lemia papildomą šio investuotojo teisių ir interesų apsaugą, kuri užtikrinama nustatant papildomas pareigas bankui, tačiau neeliminuoja neprofesionaliojo investuotojo bendrųjų pareigų, t. y. pareigos atidžiai skaityti pasirašomas sutartis, konsultuotis dėl sąlygų, domėtis savo teisėmis bei pareigomis, elgtis rūpestingai ir pan. Kasacinis teismas taip pat nurodė, kad obligacija nėra sudėtinga finansinė priemonė, kurios pobūdžio ir įgijus obligaciją lydinčios emitento nemokumo rizikos nesuprastų vidutinis vartotojas. Nėra pagrindo teigti, kad apeliantai, būdami veiksniais asmenimis, neturėjo pakankamai gyvenimiškos patirties suvokti sudaromo sandorio sąlygų ir savo veiksmų galimų padarinių.
    2. Apeliantas P. T. dar iki ginčo sandorių sudarymo turėjo įsigijęs vertybinių popierių AB SEB banke, ieškovas V. M. – AB FMĮ „Finasta“, R. S. – taip pat AB FMĮ „Finasta“ ir AB SEB banke, H. K. – AB SEB banke, o apeliantė L. G. – AB FMĮ „Finasta“ ir AB SEB banke. Apeliantai, turėdami patirtį sudarant terminuotų indėlių sutartis su atsakove, nenurodė dėl kokių priežasčių jie nesugebėjo įžvelgti skirtumo tarp terminio indėlio sutarties, kuri yra trumpa ir aiški bei gali būti pasirašyta internetu, ir Obligacijų įsigijimo sandorių, kuriuos lydėjo Neprofesionalaus kliento aptarnavimo sutartis su specialiais priedais.
    3. Apeliantas P. T. paaiškino, kad obligacijas įsigijo todėl, jog už jas buvo mokamos didesnės palūkanos, be to, atsakovės darbuotojai jam paaiškino, kad net ir nutraukus obligacijų sutartį jis galės atsiimti pinigus kartu su palūkanomis. Tą pačią dieną apeliantas padėjo terminuotą indėlį, įsigijo indėlio sertifikatą ir obligacijų, taigi apeliantas diversifikavo savo riziką. P. T. įgijęs aukštąjį išsilavinimą. Neprofesionalaus kliento aptarnavimo sutartyje (toliau – ir Aptarnavimo sutartis) jis atsisakė pateikti duomenis apie save.
    4. Apeliantas V. M. taip pat turi aukštąjį išsilavinimą. Pasirašydamas ginčo sutartį dokumentų neskaitė, jų neskaitė ir namuose. Apeliantas neklausė darbuotojų, kokiomis sąlygomis obligacijoms taikomas draudimas, taip pat atsisakė pateikti duomenis apie save, nurodydamas, jog supranta, kad atsakovė tokiu atveju neturi pareigos įvertinti priemonių tinkamumo šiam apeliantui.
    5. V. M. paaiškino, kad paklausė draugų, kur ji galėtų investuoti ir draugai patarė įsigyti atsakovės platinamų obligacijų. Apeliantė įgijusi aukštąjį išsilavinimą, tačiau pasirašydama sutartį dokumentus skaitė tik tiek, kiek užtruko spausdinimas ir pasirašymas. O namie jokių dokumentų neskaitė. Apeliantė atsisakė pateikti duomenis apie save (investavimo patirtį ir žinias) Aptarnavimo sutartyje.
    6. R. Š. paaiškino, kad jam buvo nesvarbu ar turtėti terminuotąjį indėlį, ar obligacijas. Dokumentų jis neskaitė, jų net nežiūrėjo, o obligacijas pasirinko vien todėl, kad atsakovės darbuotoja pasakė, kad jos geriau nei indėlis. Šis ieškovas apskritai nežinojo nieko apie draudimo sistemą ir apie ją sužinojo tik po moratoriumo paskelbimo perskaitęs Aptarnavimo sutartyje esančias sąlygas. Taigi, apeliantas negalėjo suklysti dėl aplinkybių, kurių apskritai nežinojo. Be to, šis ieškovas po pirmos obligacijų sutarties pasirašymo, vėl atvyko į banką ir pasirašė dar vieną obligacijų sutartį, taip patvirtindamas, kad obligacija jam yra tinkamas finansinis produktas.
    7. V. L. nurodė, kad atsakovės darbuotojai pateikė jam geresnį pasiūlymą už terminuotą indėlį, t. y. pasiūlė įsigyti obligacijas, už kurias mokamos didesnės palūkanos ir kurios buvo ilgesnio termino. Pasirašydamas sutartį dokumentų jis neskaitė, taip pat jų neskaitė ir namuose. Apie indėlių draudimo žino tiek, kad per žinias girdėjo, jog indėliai drausti iki 100 000 Eur, o apie obligacijų draudimą nieko nežino. Aptarnavimo sutartyje atsisakė pateikti duomenis apie save.
    8. E. Č. paaiškino, kad G. Č. yra turėjusi banke Snore terminuotą indėlį ir kaimynai nuvežė ją į tą patį banką įsigyti obligacijas. Ji, teisių perėmėjo paaiškinimu, buvo energinga, valdinga, viską tvarkė pati, taigi manytina, kad pati apsisprendė įsigyti obligacijų ir sprendimas nebuvo spontaniškas. Be to, ji atsisakė pateikti duomenis apie save atsakovei.
    9. R. S. nurodė žinojusi, kad obligacijos draustos iki 22 000 Eur sumos. Tą pačią dieną apeliantė padėjo ir terminuotą indėlį, ir įsigijo obligacijų. Apeliantė yra mokslų daktarė, o Aptarnavimo sutartyje atsisakė pateikti duomenis apie save. Be to, po pirmosios obligacijų sutarties pasirašymo ši apeliantė dar kelis kartus buvo atvykusi į banką, kur pasirašė dar kelias obligacijų sutartis.
    10. H. K., pasirašydamas sutartį, dokumentų pilnai neskaitė ir nepastebėjo, kad jose būtų parašytos kokios nors garantijos. Apeliantas įgijęs aukštąjį išsilavinimą. Atsisakė pateikti duomenis apie save, nurodydamas, kad supranta, jog tokiu atveju atsakovė negali įvertinti priemonių tinkamumo apeliantui. H. K. po sutarties pasirašymo į banką atvyko dar kartą ir pasirašė dar vieną obligacijų sutartį, taip patvirtindamas šio finansinio produkto jam tinkamumą.
    11. L. G. nurodė, kad ji „susigundė dėl didesnių pinigų“, kai atsakovės darbuotojai jai nurodė, jog už obligacijas mokamos didesnės palūkanos. Apeliantė nurodė ginčo sutarčių sudarymo metu nežinojusi apie indėlių draudimo sistemą ir apie ją nieko neklausinėjo. Ji taip pat atsisakė pateikti duomenis apie save.
    12. R. L. nurodė, kad obligacijos yra geriau už indėlius, nes už obligacijas mokamos didesnės palūkanos. Ji taip pat nurodė nežinojusi apie jokią indėlių draudimo sistemą ir sąlygas, taigi, negalėjo suklysti dėl aplinkybių, kurių nežinojo. Aptaranavimo sutartyje apeliantė atsisakė pateikti duomenis apie save. Be to, po obligacijų sutarties pasirašymo apeliantė dar padėjo ir terminuotą indėlį, už kurį buvo mokamos mažesnės palūkanos, taigi tokiais veiksmais apeliantė diversifikavo riziką.
    13. V. M. nurodė, kad obligacijas įsijo, nes 4 proc. metinės palūkanos yra geriau nei 2,5 proc., o kas yra obligacijos jai nebuvo įdomu. Grįžusi namo ji perskaitė, kad obligacijos draudžiamos 22 000 Eur suma ir po tokios informacijos daugiau jai jokių klausimų nekilo. Aptarnavimo sutartyje ji atsisakė pateikti duomenis apie save. Po pirmosios ginčo sutarties pasirašymo apeliantė buvo dar kartą atvykusi į banką ir pasirašė dar veną obligacijų sutartį.
    14. Apeliantai nepaneigė prezumpcijos, kad jie buvo supažindinti su visais dokumentais ir juos gavo. Ieškovai nesikreipė į atsakovę dėl dokumentų pateikimo ir po sutarties pasirašymo. Akivaizdu, kad draudimo apsaugos aspektas jiems nebuvo esminė aplinkybė, lemianti jų apsisprendimą sudaryti sandorį. Taigi, nėra pagrindo teigti, kad jie buvo apgauti ar suklydo. Teismų praktikoje pripažįstama, kad teisių ir pareigų klaidingas įsivaizdavimas negali būti pripažintas suklydimu, jeigu jis įvyko dėl sandorio šalies neapdairumo, neatidumo ar nerūpestingumo.
    15. Apeliantai nesuklydo ir dėl banko finansinės būklės. Nei vienas iš apeliantų nesidomėjo banko finansinę būkle, niekur neieškojo jos finansinių duomenų. Lietuvos banko interneto svetainėje buvo pateikta informacija apie atsakovės inspektavimo svarstymą ir nustatytus jos veiklos trūkumus bei teisės pažeidimus. Taigi, jeigu ieškovai būtų domėjęsi viešai skelbiama informacija apie atsakovės veiklą, jiems turėjo būti žinoma ir informacija apie nustatytus atsakovės veiklos trūkumus.
    16. Obligacijų sutartims šiuo atveju negali būti taikomas nei indėlių draudimas, nei įsipareigojimų investuotojams draudimas. Apeliantai įgydami obligacijų savo valia ir noru, perdavė atsakovei jiems nuosavybės teise priklausiusias lėšas mainais už obligacijas. Atsakovė šiuo atveju yra jai perduotų lėšų savininkė, o ne saugotoja, todėl situacija nepatenka į Investuotojų direktyvos 2 straipsnio 2 dalies santykius.
  3. Trečiasis asmuo IID atsiliepime į apeliacinį skundą prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą, o skundą atmesti. Atsiliepimas grindžiamas šiais pagrindiniais argumentais:
    1. IĮIDĮ 3 straipsnio 4 dalis aiškiai nustato, kad draudimo objektas negali būti paties draudėjo išleisti skolos vertybiniai popieriai, t. y. banko obligacijos. Kiekvienas asmuo turi žinoti galiojančius teisės aktus, o jų nežinojimas neatleidžia nuo prisiimtų įsipareigojimų ir iš to kylančių pasekmių. Net jeigu kitas finansų makleris (ne pats bankas Snoras) savo kliento pavedimu būtų nupirkęs klientui tokių pačių Snoro obligacijų, po Snoro bankroto finansų makleris nebūtų laikomas atsakingu investuotojui už tai, kad obligacijos neišpirktos, todėl apeliantų bandymas „suplakti“ Snoro, kaip emitento, ir jo, kaip obligacijų platintojo, atsakomybę ir bandymas atsakomybę už nepasiteisinusias investicijas perkelti trečiajam asmeniui, neatitinka teisingumo, protingumo ir sąžiningumo kriterijų. Skunde išdėstyti argumentai, kad ieškovų įsigytoms obligacijoms taikytinas draudimas prieštarauja Investuotojų direktyvai ir kasacinio teismo praktikai.
    2. Aprašyme yra nurodyta, kad obligacijos turi jas išleidusio emitento nemokumo ar bankroto riziką dėl ko obligacijos gali būti neišperkamos. Ieškovai patys nesidomėjo obligacijų galimomis rizikomis, buvo neapdairūs ir nerūpestingi. Ieškovai galėjo įvertinti sudarytų sutarčių turinį ir nutraukti jas dar iki Lietuvos banko 2011 m. lapkričio 16 d. nutarimu priimto sprendimo, tačiau nei vienas iš jų šia teise nesinaudojo. IĮIDĮ expressis verbis nurodyta, kad obligacijos nėra indėlio draudimo objektas, taigi įstatymo nežinojimas nėra priežastis konstatuoti valios trūkumus, sudarant ginčo sutartis. Be to, jei apeliantai netinkamai suvokė įstatymo normas, jie turėjo galimybę susilaikyti nuo sandorio sudarymo, kreiptis į banko darbuotojus ar į teisininkus dėl papildomos konsultacijos gavimo. Ieškovų niekas nevertė ir neskubino pasirašyti sutarčių. Obligacijų pasirašymo sutartys savo turinio ir forma yra visiškai skirtingos nuo indėlių sutarčių. Apeliantams turėjo kilti klausimų dėl palūkanų už indėlius ir obligacijas skirtumo. Esminė sąlyga jiems buvo ne draustumas, o mokamų palūkanų dydis.
    3. Ieškovai turėjo pakankamai gyvenimiškos patirties, todėl galėjo suprasti obligacijų ir terminuotų indėlių sutarčių skirtumus. Kasacinis teismas konstatavo, kad obligacija, kaip vertybinis popierius, yra vidutiniam vartotojui pakankamai pažįstamas finansinis produktas, kuris nėra naujas ar neįprastas. Taigi obligacija nėra tokia sudėtinga finansinė priemonė, kurios pobūdžio ir ją lydinčios emitento nemokumo rizikos nesuprastų vidutinis vartotojas. Tikėjimasis, kad sandorio vykdymo metu nesirealizuos rizikos veiksniai, dar nereiškia suklydimo dėl sudaromo sandorio esmės. Net jei ieškovai anksčiau nebuvo pirkę obligacijų ar investavę į kitas priemones, vien ši aplinkybė neduoda pagrindo traktuoti ieškovus, kaip neatitinkančius vidutinio vartotojo kategorijos. Asmens gyvenime daugelį sandorių tenka sudaryti pirmą kartą, tačiau ši aplinkybė neatleidžia tokio asmens nuo pareigos elgtis apdairiai, rūpestingai, pasidomėti konkretaus sandorio galimomis pasekmėmis ir rizikomis.
    4. Ieškovų pozicija nenuosekli. Viena vertus, jie teigia, kad buvo suklaidinti dėl draustumo aplinkybės, kita vertus, nurodo, jog buvo suklaidinti dėl banko finansinės padėties. Šie ginčo sutarčių negaliojimo pagrindai yra tarpusavyje nesuderinami. Jeigu asmuo galvojo, kad perka indėlių draudimu apdraustą produktą, tokiam asmeniui banko finansinė padėtis nėra svarbi. Be to, priešingai nei teigia ieškovai, Lietuvos banko nutarimo priėmimo faktas neturėjo būti įvardintas obligacijų prospekte. Iš esminio įvykio apibrėžimo VPĮ akivaizdu, kad esminiu įvykiu galima laikyti viešai neprieinamą informaciją, būtent todėl ir reikalaujamas jos atskleidimas. Savo ruožtu 2011-01-18 Lietuvos banko nutarimu konstatuoti banko veiklos trūkumai buvo plačiai skelbiami viešai, taip pat ir paties Lietuvos banko tinklalapyje, taigi nėra pagrindo teigti, jog bankas Snoras nuslėpė nuo ieškovų esminę reikšmingą informaciją.

10Teisėjų kolegija

konstatuoja:

11IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

12

  1. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, nagrinėdama šią bylą apeliacine tvarka, nenustatė absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų ir aplinkybių, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliaciniame skunde nustatytos ribos dėl to, kad to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 straipsnio 2 dalis, 329 straipsnio 2 dalis). Atsižvelgdama į tai, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą pagal apeliaciniame skunde nustatytas ribas.
Dėl draudimo apsaugos (ne)taikymo obligacijoms
  1. Apeliantų teigimu, nors jie neginčijo to, kad sumokėti pagal Obligacijų pasirašymo sutartis pinigai laikytini ne indėliu, o investicija, ir indėlių draudimą prašė taikyti tuo atveju, jeigu jų sudaryti sandoriai būtų pripažinti negaliojančiais, vis dėlto šiuo atveju pirmosios instancijos teismas, ieškovų įsitikinimu, turėjo įvertinti ar apeliantų sutartims negalėtų būti taikoma Investuotojų direktyvoje nustatyta draudimo apsauga, nes bankrutavo ne tik vertybinių popierių emitentas, bet ir investicinė įmonė. Ši dvejopa situacija, kai emitentas ir investicinė įmonė sutapo, apeliantų nuomone, turėjo būti vertinama neprofesionalių investuotojų (t. y. ieškovų) naudai, konstatuojant, kad šiuo atveju bankrutavo ir investicinė įmonė, o jos nemokumas patenka į draudžiamojo įvykio pagal Investuotojų direktyvą apimtį.
  2. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, nesutikdama su apeliantų dėstomais argumentais, visų pirma atkreipia jų dėmesį, kad šie skundo teiginiai neatitinka CPK 306 straipsnio 2 dalyje bei CPK 312 straipsnyje įtvirtintų draudimų apeliacinį skundą grįsti aplinkybėmis, kurios nebuvo nurodytos pirmosios instancijos teisme, bei kelti reikalavimus, kurie nebuvo pareikšti pirmosios instancijos teisme. Ieškinys buvo grindžiamas po banko bankroto apeliantams paaiškėjusia aplinkybe, kad draudimo apsauga į obligacijas investuotoms lėšoms nebus taikoma. Ieškovai šios aplinkybės nekvestionavo, bet ginčijo obligacijų pasirašymo sutarčių galiojimą, akcentuodami savo pačių suklydimą ir (patikslintu ieškiniu) atsakovės apgaulę dėl draudimo apsaugos emitento nemokumo atveju (ne)taikymo, tačiau draudžiamojo įvykio fakto bei nepagrįstai netaikomos jų investicijoms draudimo apsaugos pagal Investuotojų direktyvą neįrodinėjo.
  3. Nors pirmiau nurodyti apeliacinio skundo argumentai vertintini kaip peržengiantys nagrinėjamo ginčo ribas, teisėjų kolegija, siekdama visapusiškai atsakyti apeliantams, papildomai pažymi, kad šiai bylai aktualioje Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. lapkričio 17 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-7-602-684/2015, kasacinis teismas, įvertinęs ESTT 2015 m. birželio 25 d. prejudiciniame sprendime, priimtame byloje Nr. C-671/13, nurodytas aplinkybes, jau išaiškino, kad kompensacija pagal Investuotojų direktyvą mokama tada, kai investicinė įmonė negali grąžinti investuotojams lėšų arba negali grąžinti investuotojams jiems priklausančių finansinių priemonių (Direktyvos 2 straipsnio 2 dalis), tačiau kompensacija pagal Direktyvos nuostatas nemokama tais atvejais, kai yra galimybė investuotojams grąžinti finansines priemones. Aplinkybė, kad bankrutuoja vertybinių popierių emitentas, neleidžia teigti, kad savo įsipareigojimų (grąžinti vertybinius popierius) negali vykdyti investicinė įmonė, todėl, apibendrinęs pirmiau išdėstytus argumentus, kasacinis teismas priėjo išvadą, kad tai, jog nagrinėjamu atveju vertybinių popierių emitentas ir juos platinusi investicinė įmonė (AB bankas Snoras) sutapo, nesudaro pagrindo išplėsti Investuotojų direktyvos apsaugos bei ją įgyvendinančio IĮIDĮ tokia apimtimi, kad šie teisės aktai apsaugotų nuo vertybinius popierius išleidusio asmens (emitento) nemokumo rizikos, kai nuostoliai atsirado ne dėl to, kad įsigyti vertybiniai popieriai (šiuo atveju obligacijos) yra prarasti ar perleisti, o dėl emitento bankroto ir jo nulemto obligacijų nuvertėjimo, t. y. dėl nepasiteisinusios investicinės rizikos.
  4. Apeliantai, apeliaciniame skunde teigdami, kad emitento ir investicinės įmonės sutapimas turėjo būti vertinamas jiems palankia linkme, nepateikė argumentų, kodėl šiuo konkrečiu atveju, esant tapačiai situacijai – apeliantų obligacijos nėra prarastos ar perleistos, jos yra ieškovų vertybinių popierių sąskaitose, tačiau yra nuvertėjusios dėl emitento bankroto – turėtų būti nukrypstama nuo pirmiau nurodytos kasacinio teismo praktikos. Pagal Lietuvos Respublikos teismų įstatymo 33 straipsnio 4 dalį žemesnės instancijos teismai, priimdami sprendimus atitinkamų kategorijų bylose, yra saistomi aukštesnės instancijos teismų teisės aiškinimo taisyklių, suformuluotų analogiškose ar iš esmės panašiose bylose. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas formuoja vienodą bendrosios kompetencijos teismų praktiką aiškinant ir taikant įstatymus ir kitus teisės aktus (to paties įstatymo 23 straipsnio 2 dalis). Ieškovų skunde išreikštas bendras nesutikimas su Lietuvos Aukščiausiojo Teismo, įvertinusio ESTT prejudicinį sprendimą, pateiktais išaiškinimais dėl emitento ir investicinės įmonės sutapimo nereikšmingumo ginčo klausimui, nesudaro pagrindo pripažinti pirmosios instancijos teismo sprendimą neteisėtu ir (ar) nepagrįstu, o taip pat nėra pagrindas pakartotinai kreiptis į ESTT dėl prejudicinio sprendimo, nes, teisėjų kolegijos vertinimu, šiuo atveju prejudiciniame sprendime nurodyti ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nagrinėtoje civilinėje byloje Nr. 3K-7-602-684/2015 analizuoti išaiškinimai yra pakankami, o aktualios ginčo klausimui Investuotojų direktyvos nuostatos laikytinos aiškiomis. Pažymėtina, kad dėl kreipimosi į ESTT analogišku apeliaciniame skunde keliamam klausimu nereikalingumo jau ne kartą buvo pasisakyta ir Lietuvos apeliacinio teismo praktikoje (žr., pvz., Lietuvos apeliacinio teismo 2017 m. spalio 12 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 2A-601-236/2017; 2018 m. sausio 11 d. nutartį civilinėje byloje Nr. e2A-52-464/2018; kt.).
Dėl obligacijų sutarčių pripažinimo negaliojančiomis CK 1.90 straipsnio pagrindu
  1. Apeliantų teigimu, BAB bankas Snoras nevykdė FPRĮ 22 straipsnyje ir IĮIDĮ 13 straipsnyje nustatytų informavimo pareigų, nes nei pačiose Obligacijų sutartyse, nei su jomis pateiktuose dokumentuose nebuvo aiškiai nurodyta, kad ieškovų įsigyjamoms obligacijoms nebus taikoma draudimo apsauga bankroto atveju, tačiau šių aplinkybių pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime nevertino. Netinkamas informavimo pareigos vykdymas ir banko darbuotojų klaidingos informacijos žodžiu suteikimas lėmė, kad ieškovai neteisingai suvokė, jog obligacijoms draudimo apsauga galios net ir banko bankroto atveju. Apeliantų tvirtinimu, pinigų saugumas buvo jiems esminė aplinkybė, todėl banko ieškovams suformuotas klaidingas įsitikinimas, kad obligacijos yra alternatyvus indėliui produktas, nulėmė jų apsisprendimą sudaryti ginčo sandorius, tačiau, kaip akcentavo apeliantai, teismas ir šių aplinkybių neanalizavo.
  2. Atsakydama į pirmiau nurodytus ieškovų argumentus, teisėjų kolegija visų pirma pažymi, kad dėl banko Snoro pareigos aiškiai ir suprantamai suteikti visą reikiamą informaciją, iš kurios banko neprofesionalūs klientai galėtų suprasti siūlomų finansinių priemonių esmę ir joms būdingą riziką bei galėtų priimti pagrįstus investicinius sprendimus, jau buvo pasisakyta pirmiau minėtoje Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. lapkričio 17 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-7-602-684/2015, ir konstatuota, kad AB bankas Snoras pareigos aiškiai ir suprantamai atskleisti visus galimus pasirinkto investicinio sprendimo padarinius neatliko, o Neprofesionalaus kliento aptarnavimo sutarties specialiosios dalies „Kliento patvirtinimai ir pasirinkimai“ 3 punkto nuostata, jog „siekiant užtikrinti kliento lėšų ir vertybinių popierių grąžinimą, banko įsipareigojimai klientui yra apdrausti Lietuvos Respublikos įstatymų nustatyta tvarka ir sąlygomis VĮ „Indėlių ir investicijų draudimas“, nors ir nebūdama klaidinga, neatitinka aiškumo ir nedviprasmiškumo reikalavimų. Atsižvelgiant į esamus kasacinio teismo išaiškinimus analogiškoje situacijoje, t. y. kasaciniam teismui vertinant iš esmės tuos pačius arba visiškai analogiškus (besiskiriančius tik rekvizitais, datomis ir pan., bet ne nuostatomis dėl draudimo apsaugos ar rizikų) BAB banko Snoro klientams teiktus dokumentus, kurių pasirašymą šiuo metu nagrinėjamoje byloje akcentavo pirmosios instancijos teismas, nesutiktina su teismo skundžiamame sprendime padaryta išvada, kad atsakovė (jos atstovai) tinkamai supažindino apeliantus su galimomis, perkant banko obligacijas, rizikomis. Nepaisant to, vien tik IĮIDĮ 13 straipsnyje nustatytos pareigos netinkamo atlikimo konstatavimas (nepakankamas informavimas), lygiai taip pat kaip ir FPRĮ 22 straipsnio reikalavimų netinkamas vykdymas, pats savaime nėra pakankamas obligacijų pasirašymo sutartims pripažinti negaliojančiomis dėl suklydimo (taigi ir pirmosios instancijos teismo prieito bylos išsprendimo rezultato neteisingumui konstatuoti), nes kaip išaiškino kasacinis teismas pirmiau nurodytoje 2015 m. lapkričio 17 d. nutartyje ir kaip ne kartą pasisakyta Lietuvos apeliacinio teismo praktikoje, nagrinėjant analogiško pobūdžio bylas, ne kiekvienas finansų tarpininko neteisėtas elgesys netinkamai informuojant investuotoją yra toks esminis, kad leistų sutartį pripažinti negaliojančia dėl suklydimo. Kiekvienu konkrečiu atveju turi būti vertinamos ir pačių ieškovų asmeninės savybės, t. y. jų galimybės įvertinti galimas sandorio pasekmes, jų elgesys, gyvenimiška, santykių su bankais bei investavimo patirtys ir pan., be kita ko ir tai, ar apskritai tokia sąlyga, dėl kurios ieškovai teigia suklydę, pastariesiems asmenims buvo esminė ginčo sutarčių sudarymo metu (CK 1.90 straipsnio 4, 5 dalys).
  3. Nors, kaip teisingai pastebėjo apeliantai, pirmosios instancijos teismas, vertindamas ieškovų suklydimo (ne)buvimą, nepagrįstai šių, kasacinio teismo akcentuotų, aplinkybių (ieškovų asmeninių savybių, obligacijų draudimo sąlygos jiems esmingumo ir pan.) skundžiamame sprendime neišanalizavo, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, atsižvelgusi į tai, kad bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme ribas sudaro ne tik teisės, bet ir fakto klausimai (CPK 320 straipsnio 1 dalis), į tai, jog šias reikšmingas aplinkybes bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme metu, inter alia 2016 m. lapkričio 16 d. teismo posėdžio metu, teismas vis dėlto aiškinosi, bei įvertindama, kad pagal CPK 329 straipsnio 1 dalį procesinės teisės normų pažeidimas arba netinkamas jų pritaikymas yra pagrindas sprendimui panaikinti tik tada, jeigu dėl šio pažeidimo galėjo būti neteisingai išspręsta byla, o byla gali būti grąžinta iš naujo nagrinėti pirmosios instancijos teismui tik tuomet, kai šių pažeidimų negali ištaisyti apeliacinės instancijos teismas, pasisako dėl ieškovų sąžiningo suklydimo šiuo atveju galimybės CK 1.90 straipsnio taikymo aspektu.
  4. Kasacinio teismo praktikoje pripažįstama, kad obligacija, kaip vertybinis popierius, yra vidutiniam vartotojui pakankamai žinomas finansinis produktas, kuris, vertinant istoriškai, nėra naujas ar neįprastas, todėl ieškovui turėjo būti suprantama, kad jis, kaip finansinė priemonė, nėra tapatus indėliui ir pasižymi didesniu rizikingumo laipsniu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2015 m. lapkričio 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-602-684/2015). Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje, susijusioje būtent su banko Snoro obligacijų platinimu neprofesionaliems investuotojams, taip pat jau buvo išaiškinta, jog net ir tokioje situacijoje, kai asmuo ginčijamo sandorio sudarymo metu vos buvo sulaukęs 18 metų ir neturėjo jokios investavimo patirties, tai savaime nesudaro pagrindo tenkinti ieškinį dėl sandorio pripažinimo negaliojančiu, nes asmuo, būdamas veiksnaus amžiaus, gali prisiimti pagal sudaromas sutartis teises ir pareigas, kurios nustatytos sutarties sąlygose ir atitinkamų įstatymų normose (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2016 m. vasario 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-11-969/2016). Atitinkamai negali būti suabsoliutinamos ir amžiaus bei socialinės padėties aplinkybės, vertinant veiksnaus banko kliento elgesį ir veiksmus (žr., pvz., Lietuvos apeliacinio teismo 2016 m. kovo 2 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 2A-25-186/2016; 2017 m. gruodžio 20 d. nutartį civilinėje byloje Nr. e2A-774-464/2017; kt.).
  5. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegijos vertinimu, šiuo konkrečiu atveju visi apeliantai – tiek P. T., įgijęs aukštąjį išsilavinimą, iki ginčo sutarties sudarymo turėjęs indėlius tiek pačiame banke Snore, tiek kituose bankuose, įsigijęs vertybinių popierių AB SEB banke, tiek V. M. – įgijęs aukštąjį išsilavinimą (inžinierius elektrikas), teismo posėdžio metu patvirtinęs investavimo į įmonės, kurioje dirbo, akcijas, faktą, taip pat V. M., įgijusi aukštąjį išsilavinimą, R. Š., nors įgijęs tik vidurinį išsilavinimą, tačiau dirbantis Norvegijoje, iki ginčo sutarties sudarymo turėjęs indėlių tiek Snoro banke, tiek kituose bankuose, V. L., taip pat turėjęs terminuotų indėlių banke Snore, dirbantis pagal verslo liudijimą, G. Č., prieš tai laikiusi pinigus banke kaip terminuotą indėlį, nors ir sulaukusi 89 metų, tačiau turinti pakankamai gyvenimiškos patirties, R. S., įgijusi aukštąjį išsilavinimą, mokslų daktarė, turėjusi ne tik indėlių tiek banke Snore, tiek kituose bankuose, bet ir vertybinių popierių AB FMĮ „Finasta“ ir AB SEB banke, H. K., įgijęs aukštąjį išsilavinimą, pagal Juridinių asmenų registro duomenis, esančius byloje, tam tikru laiku buvęs ir juridinio asmens vadovu, turėjęs ne tik indėlį banke Snore, bet ir įgijęs vertybinių popierių kitame banke, L. G., nors ir įgijusi spec. vidurinį išsilavinimą, tačiau iki ginčo sutarties sudarymo, turėjusi ne tik indėlį banke Snore, bet ir pirkusi įmonės, kurioje dirbo, akcijas, R. L., įgijusi vidurinį išsilavinimą, turėjusi iki ginčo sutarties sudarymo terminuotąjį indėlį, bei V. M., įgijusi auštąjį išsilavinimą (vokiečių kalbos mokytoja), turėjusi terminuotuosius indėlius iki ginčo sutarčių sudarymo – atitinka vidutinio vartotojo kategoriją, t. y. galėjo ir privalėjo suvokti obligacijų bei indėlių, kurių net pasirašomų dokumentų kiekis, apimtis ir pobūdis labai skiriasi, netapatumą.
  6. Lietuvos apeliacinio teismo praktikoje analogiškose situacijose ne kartą išaiškinta, kad vidutiniam vartotojui, net ir neturinčiam specifinių investavimo žinių, tačiau esančiam veiksniu ir turinčiam pakankamai gyvenimiškos patirties (tuo labiau pasirašiusiam ne vieną terminuotojo indėlio sutartį iki obligacijų pasirašymo sutarties sudarymo, ar turėjusiam kitokių vertybinių popierių įgijimo praktikos) gali ir turi būti suprantama, jog skirtingus pavadinimus turintys finansiniai produktai, kuriems įgyti pasirašomos atskiros, skirtingos apimties sutartys, negali būti visiškai tapatūs, negali būti identiškas ir jų rizikingumo laipsnis, kai iš esmės skiriasi jų duodama finansinė grąža palūkanų forma. Akivaizdu, kad palūkanų dydis negali būti vienintelis indėlių ir obligacijų skirtumas, nes, priešingu atveju, apskritai nebūtų prasmės sudaryti terminuotojo indėlio sutarties, pagal kurią bankas siūlo mažesnes palūkanas nei už obligacijas ir tokio produkto egzistavimas banke apskritai nebūtų tikslingas. Priešingas samprotavimas, t. y. kad lygiagrečiai bankas siūlo visiškai tapačius produktus tik su skirtingu palūkanų dydžiu, prieštarauja elementariems logikos dėsniams ir, teisėjų kolegijos vertinimu, iš tikrųjų rodo ne asmenų suklydimą, o elementarų nerūpestingumą, neatidumą, nesidomėjimą prisiimtomis teisėmis ir pareigomis, ką iš esmės patvirtina ir pačių ieškovų teismo posėdžio metu duoti parodymai. Antai, didžioji dalis ieškovų (P. T., V. M., V. M., R. Š., V. L., H. K., L. G. ir R. L.) pripažino, kad iki ginčo sutarčių pasirašymo jų (sutarčių) bei kitų dokumentų arba apskritai neskaitė, arba peržvelgė tik rekvizitus, datas ir pan. Daugelis apeliantų iš banko gautų dokumentų neskaitė ir vėliau, namuose, iki pat viešo paskelbimo apie banko Snoro bankrotą.
  7. Nors apeliantai akcentuoja, kad tiek banko skelbiama reklama, tiek atsakovės darbuotojai obligacijas pristatinėjo, kaip indėlio alternatyvą, o žodžiu apeliantams buvo nurodyta, jog obligacijos apdraustos, pažymėtina, jog pati savaime žodžio „alternatyva“ reikšmė nesuponuoja visiško dviejų objektų tapatumo (identiškumo) ir tai turėtų būti suprantama bet kuriam vidutiniam vartotojui, o teiginys dėl obligacijų draustumo, nors ir nėra išsamus, atskleidžiantis visas draudimo taikymo sąlygas, tačiau nelaikytinas savaime klaidingu, nes, kaip minėjo patys apeliantai savo skunde, obligacijoms yra numatyta draudimo apsauga pagal Investuotojų direktyvą, tačiau šiuo konkrečiu atveju pagal kasacinio teismo išaiškinimus nebuvo įvykusios direktyvoje nustatytos sąlygos draudžiamajam įvykiui konstatuoti. Savo ruožtu aplinkybės, kad atsakovės darbuotojai ieškovams nurodė, jog obligacijos apdraustos visiškai taip pat kaip indėliai ar teikė akivaizdžiai melagingą informaciją dėl obligacijoms taikomo draudimo sąlygų, apeliantai neįrodė (CPK 178 straipsnis). Šioms aplinkybėms pagrįsti, priešingai nei interpretuojama apeliaciniame skunde, nėra savaime pakankami ieškovų teismo posėdžio metu duoti paaiškinimai, tuo labiau, kad daugelis ieškovų net negalėjo aiškiai įvardinti, kokio konkrečiai draudimo tikėjosi (kaip jie supranta indėlio draudimą), o kai kurie ieškovai (V. M., L. G.) ginčo sutarčių sudarymo metu apskritai apie indėlio draudimą nieko nežinojo, negirdėjo, taigi, akivaizdu, net negalėjo suklysti dėl to, ko nežinojo ir nesitikėjo.
  8. Atsižvelgiant į išdėstytą, pripažintina, kad net jeigu ieškovai, pagal savo asmenines savybes atitinkantys vidutinių vartotojų kategoriją, iš tikrųjų nesuprato su obligacijų įsigijimu susijusios didesnės rizikos, tą lėmė ne banko neteisėti veiksmai, bet pačių ieškovų nepakankamas atidumas ir rūpestingumas, nes, kaip išaiškinta kasacinio teismo praktikoje, kiekvienas asmuo, prieš sudarydamas sandorį, turi patikrinti, kokias pareigas pagal sandorį įgis, kokias – praras. Teisių ir pareigų klaidingas įsivaizdavimas negali būti pripažintas suklydimu, jeigu jis įvyko dėl sandorio šalies neapdairumo, neatidumo ar nerūpestingumo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. lapkričio 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-85/2011; 2014 m. kovo 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-68/2014; 2015 m. lapkričio 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-602-684/2015). Neprofesionalaus investuotojo statuso suteikimas nepanaikina bendrųjų šių asmenų pareigų atidžiai skaityti pasirašomas sutartis, domėtis savo teisėmis, konsultuotis su teisininkais, jeigu jiems kyla abejonių dėl sudaromų sandorių (Lietuvos apeliacinio teismo 2017 m. spalio 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2A-601-236/2017), taigi ir aplinkybės, kad atsakovei teisiniu reguliavimu nustatytos klientų (investuotojų) informavimo pareigos, jog ieškovai obligacijas pirko banke, kuris, kaip akcentavo daugelis apeliantų, prižiūrimas Lietuvos banko, savaime neatleidžia pačių investuotojų nuo pareigos rūpintis savo teisėmis ir pareigomis, prieš atliekant bet kokį veiksmą, apsvarstyti galimus tokio veiksmo teisinius padarinius ir, tuo labiau, nesudarinėti jokių sandorių net neskaičius jų sąlygų.
  9. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegijos vertinimu, šiuo atveju nėra pagrindo pripažinti ir to, kad obligacijų draustumas buvo esminė sutarčių sąlyga apeliantams. Nors apeliantai savo skunde akcentuoja, kad iki ginčo sutarčių sudarymo dauguma jų savo santaupas laikė indėlių sąskaitose, o tai, ieškovų nuomone, pagrindžia, jog jiems rūpėjo būtent pinigų saugumas, pažymėtina, kad nei vienas iš apeliantų, teigusių, jog mažai žino (arba visai nieko nežino) apie obligacijas, neatsisakė siūlomų obligacijų ir nepasiliko tik prie terminuotojo indėlio, nors tokia galimybė jiems nebuvo apribota (toks produktas banke egzistavo) ir byloje nėra įrodymų, kad atsakovės darbuotojai būtų spaudę ieškovus pasirašyti būtent ginčo obligacijų sutartis ar buvo kitų objektyvių aplinkybių, trukdžiusių apeliantams sudaryti (prasitęsti turėtuosius) indėlius (CPK 178 straipsnis). Kaip jau minėta, dalis apeliantų (pavyzdžiui, V. M., L. G.) apskritai nieko nežinojo apie draudimo sistemą (taigi, ši sąlyga joms negalėjo būti esminė), kiti – teismo posėdžio metu iš esmės pripažino susigundę didesnėmis siūlomomis palūkanomis už obligacijas arba galimybe padėti pinigus į banką ilgesniam terminui (antai, P. T. nurodė įsigijęs obligacijas, nes darbuotojai jam paaiškino, kad net ir nutraukus obligacijų sutartį jis galės atsiimti pinigus kartu su palūkanomis; V. L. nurodė, kad obligacijas, palyginus su indėliu, pasiūlė ilgesniam laikotarpiui ir su didesnėmis palūkanomis; R. S. taip pat pripažino susigundžiusi didesniais pinigais, t. y. siūlomomis didesnėmis palūkanomis; apie sugundžiusią galimybę gauti „daugiau pinigėlių“ teismo posėdžio metu pasakė ir L. G. bei R. L.; R. Š. paminėjo, kad iki tol turėjo indėlių ir kituose bankuose, bet sumažėjus palūkanoms, nusprendė savo pinigus perkelti į Snorą). Atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad P. T., R. S., R. L. bei H. K. Obligacijų sutarčių sudarymo dieną arba po jų pasirašymo sudarė (prasitęsė) ir terminuotojo indėlio sutartis, taigi akivaizdžiai diversifikavo riziką, taip tik patvirtindami savo suvokimą apie skirtingų finansinių produktų skirtingą riziką, nes, priešingu atveju, jeigu šie apeliantai buvo iš tikrųjų įsitikinę, kad obligacijos nėra labiau rizikingos, tačiau už jas mokamos didesnės palūkanos, visiškai neaišku, kodėl jie dalį savo pinigų vis dėlto ir toliau laikė banke indėlio pavidalu. Be to, apeliantai R. Š., R. S., H. K. ir V. M. po pirmosios obligacijų sutarties pasirašymo grįžo į banką ir pasirašė dar obligacijų sutarčių, nors po pirmųjų sutarčių sudarymo turėjo galimybę namuose detaliai įvertinti sudarytų sandorių sąlygas, be kita ko Aprašymo 8 punkte esančią nuostatą, kad investuojant į obligacijas, galima grėsmė, jog obligacijas išleidęs subjektas neišpirks dalies arba visų obligacijų (bankroto arba nemokumo rizika), bei kreiptis į banką ar kitokius konsultantus dėl šios sąlygos papildomo išaiškinimo obligacijų draustumo aspektu. Pažymėtina ir tai, kad visi apeliantai (išskyrus R. L.) tiek ieškinyje, tiek teismo posėdžio metu teigę apie savo nepakankamą finansinį išprusimą, vis dėlto Neprofesionalaus kliento aptarnavimo sutartyje atsisakė pateikti bankui informaciją apie jiems priimtinos rizikos laipsnį, turimas žinias, investavimo patirtį, parašu patvirtindami, jog supranta, kad tokiu atveju atsakovė negali įvertinti priemonių tinkamumo klientui. Be to, nei vienas iš apeliantų nenurodė analizavęs banko Snoro finansinės padėties iki pasirinkęs ateiti į šį banką. Kaip matyti iš bylos medžiagos ir pačių ieškovų paaiškinimų, banko Snoro pasirinkimą lėmė indėlio tame banke turėjimas arba, kaip P. T., H. K. ir L. G. atveju, banko skyriaus (kiosko) buvimas šalia šių ieškovų namų (artumas).
  10. Pirmiau išanalizuotų aplinkybių visuma, teisėjų kolegijos vertinimu, leidžia pagrįstai manyti, kad apeliacinį skundą pateikusių ieškovų apsisprendimo sudaryti obligacijų pasirašymo sutartis iš tikrųjų nelėmė obligacijų draudžiamumas. Kaip jau minėta, jeigu apeliantų vienintelis tikslas būtų buvęs tik saugus santaupų laikymas banke tikintis, kad vėliau jie atgaus visus padėtus pinigus, ir, kaip kad teigia ieškovai, jų nedomino rizikingesni finansiniai produktai, duodantys didesnę grąžą, pagrįsta manyti, kad apeliantai būtų sudarę (pratęsę) terminuotojo indėlio sutartis, bet nerizikuotų sudaryti kitokių, jiems nežinomų ir nesuprantamų, sandorių, tuo labiau neįsiskaitę į sudaromų sutarčių sąlygas ir nepateikę bankui informacijos apie savo žinias šiuo klausimu, todėl konstatuotina, kad ieškovai neįrodė teisėto pagrindo ginčo sandorius pripažinti negaliojančiais pagal CK 1.90 straipsnį ir pirmosios instancijos teismo sprendimas šioje dalyje yra pagrįstas bei teisėtas.
Dėl obligacijų sutarčių pripažinimo negaliojančiomis pagal CK 1.91 straipsnį
  1. Apeliantų tvirtinimu, atsakovė, platindama obligacijas, save pristatinėjo kaip patikimą, pelningai veikiantį ir augantį banką, bet nuslėpė informaciją apie tai, kad Lietuvos bankas atsakovės veikloje nustatė pažeidimus ir šių pažeidimų atsakovė neištaisė. Informacija apie tai, kad bankas veiklą vykdė pažeisdamas teisės aktus ir jam buvo nustatyti veiklos ribojimai turėjo būti nurodyta prospekte. Apeliantų įsitikinimu, atsakovės elgesys platinant obligacijas, bet nei prospekte, nei internetiniame puslapyje nenurodant informacijos apie jos veiklos trūkumus, patvirtina, kad ji siekė apgaule prisivilioti kuo daugiau lėšų iš neprofesionalių klientų, kurie, apeliantų teigimu, nebūtų patikėję savo pinigų bankui, jeigu būtų žinoję, jog jis veiklą vykdo rizikingai ir nevykdo priežiūros institucijų įpareigojimų, todėl yra pagrindas ginčo sutartis pripažinti negaliojančiomis pagal CK 1.91 straipsnį, kaip sudarytas dėl apgaulės.
  2. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, įvertinusi bylos medžiagą, pirmiau nurodytus ieškovų argumentus atmeta kaip teisiškai nepagrįstus. Viena vertus, apeliantų minimi atsakovės veiklos trūkumai buvo viešai paskelbti dar 2011 m. sausio 18 d. Lietuvos banko tinklalapyje, todėl, jeigu priežiūros institucijos tam tikrų pažeidimų banko veikloje nustatymas iš tikrųjų būtų buvęs itin svarbus ieškovams, jų valiai dėl sutarčių su šiuo banku sudarymo susiformuoti, šia informacija jie galėjo pasidomėti ir ją gauti dar iki apsilankymo banke Snore, tačiau, kaip matyti iš pirmiau šioje nutartyje išdėstytų faktinių aplinkybių, ieškovai banką Snorą pasirinko iš esmės net neanalizuodami ir nesusimąstydami dėl jo faktinės turtinės padėties. Taigi, apeliantų pareiškimai, kad jeigu jie būtų žinoję apie bankui priežiūros institucijos nurodytas pretenzijas, jie neva nebūtų sudarę su banku ginčo sutarčių, laikytini deklaratyviais, nepagrįstais jokiais konkrečiais įrodymais. Dauguma ieškovų pripažino neskaitę ne tik daugiau nei 50 psl. dydžio prospektą, bet net ir pačios Obligacijų pasirašymo sutarties, todėl, akivaizdu, kad banko Snoro veiklos trūkumų nenurodymas prospekte niekaip negalėjo apeliantų suklaidinti.
  3. Kita vertus, atkreiptinas dėmesys į pačių apeliantų pozicijos prieštaringumą – jeigu esminė aplinkybė, suformavusi jų valią sudaryti ginčo sandorį ir įsigyti obligacijas, iš tikrųjų buvo obligacijų draudžiamumo aspektas, ką jie siekė įrodyti savo apeliaciniame skunde, tai banko finansinė padėtis negalėjo turėti jiems esminės reikšmės, pasirašant ginčo sandorį, nes apeliantai turėjo tikėti, kad bet kuriuo atveju jie atgaus jų į banką padėtus pinigus. Nagrinėjamo klausimo kontekste pastebėtina ir tai, kad Lietuvos apeliacinio teismo praktikoje (žr. pvz., Lietuvos apeliacinio teismo 2016 m. kovo 3 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 2A-4-516/2016) jau buvo išaiškinta, jog vien aplinkybė, kad bankas po minėto Lietuvos banko nutarimo platino obligacijas ir siekė išsaugoti savo konkurencingumą, savaime nepagrindžia pozicijos, jog bankas apgaudinėjo klientus ir siekė šiais nesąžiningais veiksmais išgauti žmonių lėšas, be to, bet kuriam vidutiniam vartotojui yra aišku, kad prieš sandorio sudarymą atitinkamu produktu ar jo tiekėju būtina pasidomėti nuodugniau, nepasikliauti vien tik reklamoje, spaudoje esančiais duomenimis (nors, kaip teisingai pastebėjo trečiasis asmuo IID atsiliepime į apeliacinį skundą, 2011 m. sausio 18 d. Lietuvos banko nutarimu konstatuoti Snoro veiklos trūkumai buvo pakankamai plačiai aptarinėjami ir viešoje spaudoje), todėl, teisėjų kolegijos vertinimu, nagrinėjamoje byloje nėra pagrindo pripažinti ginčo sandorius negaliojančiais ir pagal CK 1.91 straipsnį.
  4. Kadangi kiti apeliacinio skundo argumentai (dėl ieškovų finansinių reikalavimų atsakovės bankroto byloje pateikimo padarinių, dėl obligacijų prospekto turinio reikalavimų pagal VPĮ ir pan.), teisėjų kolegijos įsitikinimu, nebegali padaryti įtakos bylos išnagrinėjimo teisiniam rezultatui, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija plačiau dėl jų šioje nutartyje nepasisako.
Dėl bylinėjimosi išlaidų, patirtų pirmosios instancijos teisme, atlyginimo mažinimo
  1. Apeliantai, nurodydami, kad atsakovė turėjo daug tokio pat pobūdžio bylų, kuriose ji buvo atstovaujama tų pačių atstovų, prašė sumažinti priteistų iš apeliantų atsakovės bylinėjimosi išlaidų, patirtų pirmosios instancijos teisme, atlyginimo dydį.
  2. Pirmosios instancijos teismas, atmesdamas ieškinį, priteisė atsakovei iš kiekvieno ieškovo (iš viso buvo 25 ieškovai) po 106,53 Eur bylinėjimosi išlaidų atlyginimą. Iš bylos medžiagos nustatyta, kad atsakovė į bylą pateikė 37 puslapių atsiliepimą į ieškinį, 41 puslapio atsiliepimą į patikslintą ieškovų ieškinį, 9 puslapių dubliką, kuriuos parengė atstovas, atsakovės atstovas taip pat dalyvavo 5 val. 30 min. trukusiame teismo posėdyje, teikė papildomus raštus.
  3. Apeliantai neginčija to fakto, kad atsakovės prašoma priteisti suma neviršija Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 ir Lietuvos advokatų tarybos 2004 m. kovo 26 d. nutarimu patvirtintų Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą pagalbą maksimalaus dydžio (aktualios redakcijos) nuostatuose nustatytų maksimalių dydžių, savo ruožtu vien tik ta aplinkybė, jog atsakovė dalyvavo ne vienoje panašaus pobūdžio byloje (dėl obligacijų pasirašymo sutarčių pripažinimo negaliojančiomis) ir galėjo atkartoti daugelį kitose bylose dėstytų argumentų, savaime nereiškia, kad atsakovės atstovas neturėjo jokių laiko sąnaudų atsiliepimui į ieškinį ir kitiems procesiniams dokumentams paruošti. Net ir standartinio (tipinio) procesinio dokumento parengimas objektyviai užima laiko, nes bet kuriuo atveju būtina susipažinti su konkrečios bylos aplinkybėmis (kurios nebūna visiškai identiškos), keliamais fakto ir teisės klausimais, įvertinti bylos panašumus ar skirtumus nuo kitos savo esme galbūt analogiškos bylos, išanalizuoti su kiekvienu atskiru ieškovu, kurių šioje byloje buvo net 25, susijusias investavimo į obligacijas aplinkybes, surinkti su konkrečiais ieškovais susijusius ir atsakovės poziciją pagrindžiančius dokumentus. Todėl, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegijos nuomone, šiuo atveju nėra pagrindo laikyti, kad pirmosios instancijos teisme atsakovei iš ieškovų priteistas nepagrįstas, neproporcingai didelis bylinėjimosi išlaidų atlyginimas, todėl jis nemažintinas.
Dėl apeliacinės instancijos teisme patirtų bylinėjimosi išlaidų atlyginimo
  1. Atsakovė prašė priteisti bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme, atlyginimą iš apeliantų. Atsakovė pateikė įrodymus, kad už atsiliepimo į apeliacinį skundą paruošimą sumokėjo advokatui 343,41 Eur, todėl prašė priteisti iš kiekvieno iš apeliantų (kurių 11) po 31,22 Eur.
  2. Teisėjų kolegija, įvertinusi tai, kad atsakovės atstovai dalyvavo šioje byloje ir pirmosios instancijos teisme, atsiliepime į apeliacinį skundą iš esmės atkartojami atsakovės atsiliepime į ieškinį (patikslintą ieškinį) išdėstyti argumentai ir dar pirmosios instancijos teisme atsakovės atstovo išanalizuotos faktinės aplinkybės, sprendžia, jog egzistuoja teisinis pagrindas sumažinti iš ieškovų atsakovei priteistinų bylinėjimosi išlaidų sumą iki 275 Eur, iš kiekvieno apelianto atsakovei priteisiant po 25 Eur bylinėjimosi išlaidų atlyginimą.

13Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Nutarė

14Vilniaus apygardos teismo 2017 m. gegužės 19 d. sprendimą palikti nepakeistą.

15Priteisti atsakovei bankrutavusiai akcinei bendrovei bankui Snorui (juridinio asmens kodas 112025973) iš ieškovų P. T. (asmens kodas (duomenys neskelbtini) V. M. (asmens kodas (duomenys neskelbtini) V. M. (asmens kodas (duomenys neskelbtini) R. Š. (asmens kodas (duomenys neskelbtini) V. L. (asmens kodas (duomenys neskelbtini) E. Č. (asmens kodas (duomenys neskelbtini) R. S. (asmens kodas (duomenys neskelbtini) H. K. (asmens kodas (duomenys neskelbtini) L. G. (asmens kodas (duomenys neskelbtini) R. L. (asmens kodas (duomenys neskelbtini) ir V. M. (asmens kodas (duomenys neskelbtini) po 25 Eur (dvidešimt penkis eurus) bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme, atlyginimą.

Proceso dalyviai
Ryšiai