Byla e2-1976-823/2017
Dėl Kauno apygardos teismo 2017 m. spalio 4 d. nutarties civilinėje byloje Nr. eB2-1084-413/2017, kuria teismas atsisakė patvirtinti pareiškėjos finansinį reikalavimą bankrutavusios individualios įmonės „Vivaverslas“ bankroto byloje bei apribojo pareiškėjos teisę eiti viešojo ir (ar) privataus juridinio asmens vadovės pareigas ar būti kolegialaus valdymo organo nare

1Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Godos Ambrasaitės - Balynienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Danguolės Martinavičienės ir Kazio Kailiūno, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal pareiškėjos V. Z. atskirąjį skundą dėl Kauno apygardos teismo 2017 m. spalio 4 d. nutarties civilinėje byloje Nr. eB2-1084-413/2017, kuria teismas atsisakė patvirtinti pareiškėjos finansinį reikalavimą bankrutavusios individualios įmonės „Vivaverslas“ bankroto byloje bei apribojo pareiškėjos teisę eiti viešojo ir (ar) privataus juridinio asmens vadovės pareigas ar būti kolegialaus valdymo organo nare, ir

Nustatė

2

  1. Ginčo esmė
  1. Pareiškėja V. Z. pateikė BIĮ „Vivaverslas“ bankroto administratorei UAB „Admonitus“ prašymą patvirtinti jos 159 291,01 Eur finansinį reikalavimą, kuris, pareiškėjos teigimu, kilo iš paskolos teisinių santykių tarp jos ir IĮ „Vivaverslas“.
  2. BIĮ „Vivaverslas“ bankroto administratorė UAB „Admonitus“ prašė teismo netvirtinti V. Z. finansinio reikalavimo; apriboti V. Z. teisę 5 metus eiti viešojo ir (ar) privataus juridinio asmens vadovės pareigas ar būti kolegialaus valdymo organo nare. Nurodė, kad buvusios IĮ „Vivaverslas“ vadovės V. Z. finansinis reikalavimas yra nepagrįstas ir neįrodytas. Be to, V. Z. nevykdo įstatyme įtvirtintos pareigos bankroto administratorei parduoti IĮ „Vivaverslas“ dokumentus.
  1. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė
  1. Kauno apygardos teismas 2017 m. spalio 4 d. nutartimi atsisakė įtraukti pareiškėją V. Z. į BIĮ „Vivaverslas“ kreditorių sąrašą su 159 291,01 Eur finansiniu reikalavimu ir apribojo V. Z. teisę 5 metus eiti viešojo ir (ar) privataus juridinio asmens vadovės pareigas ar būti kolegialaus valdymo organo nare.
  2. Teismas sprendė, kad, byloje nepakanka įrodymų, leidžiančių spręsti, jog pareiškėja V. Z. iš savo asmeninių lėšų IĮ „Vivaverslas“ paskolino 159 291,01 Eur ir kad šie pinigai jai iki šiol nėra grąžinti.
  3. Teismas pažymėjo, kad kreditorė V. Z. 2016 m. lapkričio 24 d. prašyme, adresuotame bankroto administratorei, nurodė, kad ji su įmonės savininke tarėsi įmonės vardu įsigyti 0,1150 ha ploto žemės sklypą su statiniais, esančius ( - ), ir jo įsigijimui 2007 m. vasario 21 d. paskolino įmonei 22 000 Lt. Tačiau iš byloje esančio AB „Swedbank“ išrašo matyti, kad 2007 m. vasario 21 d. V. Z. papildė įmonės sąskaitą 22 000 Lt, bet tą pačią dieną 21 960 Lt suma buvo pervesta UAB „Šiaulių banko lizingas“, kaip pradinė įmoka pagal sąskaitą Nr. V-6-992852. Bylos duomenimis nustatyta, kad IĮ „Vivaverslas“ lizingo būdu pirko komercines patalpas, esančias ( - ), už 176 000 Lt iš UAB „MF namai“ ir tam tikslui sudarė Finansinio lizingo sutartį Nr. V-6-99282 bei 2007 m. vasario 22 d. pasirašė nekilnojamojo turto perdavimo – priėmimo aktą. Atsižvelgęs į tai teismas sprendė, kad labiau tikėtina, jog 2007 m. vasario 21 d. pareiškėjos įnešta 22 000 Lt suma buvo skirta ne žemės sklypo pirkimui, o komercinėms patalpoms įsigyti ir pirmai įmokai sumokėti.
  4. Toliau pasisakydamas dėl pareiškėjos argumentų, kad paskolos įmonei buvo teikiamos siekiant įsigyti 0,1150 ha ploto žemės sklypą su statiniais, esančius ( - ), pagal 2007 m. balandžio 4 d. žemės (miško) sklypo ir pastatų pirkimo – pardavimo sutartį, teismas pažymėjo, kad nors 2008 m. gegužės 25 d. mokėjimo nurodymu V. Z. į E. B. (turto pardavėjo) sąskaitą pervedė 400 000 Lt, mokėjimo paskirtyje nurodant, ši suma pervesta pagal pirkimo – pardavimo sutartį, tačiau mokėjimas atliktas daugiau nei po metų, nors galutinis atsiskaitymas pagal minėtą sutartį buvo iki 2007 m. gruodžio 20 d. Šios aplinkybės, teismo vertinimu, kelia abejonių tikrąja pervestos sumos paskirtimi.
  5. Teismas taip pat nustatė, kad AB „Ūkio bankas“ 2007 m. gegužės 11 d. atsakovei IĮ „Vivaverslas“ suteikė 450 000 Lt kreditą, kurio įvykdymo užtikrinimui buvo įkeistas žemės sklypas su statiniais, esančiais ( - ); kreditas taip pat užtikrintas V. Z. bei V. Z. laidavimo sutartimis ir V. Z. paprastuoju vekseliu 410 000 Lt sumai, laiduotojos – IĮ „Vivaverslas“ bei V. Z.. Iš AB „Šiaulių bankas“ kreditorinio reikalavimo matyti, kad prievolė bankui nebuvo tinkamai vykdoma, dėl ko bankas 2010 m. rugpjūčio 12 d. vienašališkai nutraukė kreditavimo sutartį. Iš IĮ „Vivaverslas“ banko sąskaitos, esančios AB „Šiaulių bankas“, išrašo matyti, kad 2007 m. gegužės 17 d. pagal minėtą paskolos sutartį bankas įmonei pervedė 260 000 Lt, kitą dieną – 2007 m. gegužės 18 d., iš įmonės sąskaitos E. B. buvo pervestas avansas – 100 000 Lt. 2007 m. gegužės 30 d. bankas įmonei pagal tą pačią paskolos sutartį pervedė 115 000 Lt, kitą dieną įmonė E. B. pervedė 50 000 Lt. Taigi, nustatyta, kad iš įmonės sąskaitos už nupirktą nekilnojamąjį turtą buvo pervesta 150 000 Lt suma, tačiau šios lėšos buvo gautos įmonei suteikus paskolą.
  6. Teismas konstatavo, kad byloje nėra įrodymų, leidžiančių teigti, kad E. B. už įmonės vardu nupirktus žemę ir statinius V. Z. sumokėjo iš savo asmeninių lėšų. Iš IĮ „Vivaverslas“ banko sąskaitos, esančios AB „Swedbank“, išrašo matyti, kad 2007 m. gegužės 25 d. V. Z. į IĮ „Vivaverslas“ sąskaitą už žemę įnešė 70 000 Lt, kurie tą pačią dieną buvo pervesti E. B.. Tačiau 2008 m. kovo 12 d. įmonė V. Z. grąžino 19 000 Lt, 2008 m. kovo 13 d. grąžino 15 000 Lt ir 2008 m. kovo 14 d. grąžino 5 000 Lt.
  7. Pareiškėja taip pat nurodė, kad tiesiogiai E. B. 2008 m. vasario 25 d. pervedė 2 000 Lt, 2008 m. kovo 10 d. pervedė 2 000 Lt, 2008 m. balandžio 15 d. pervedė 1 000 Lt, 2008 m. gegužės 5 d. pervedė 1 000 Lt, iš viso – 6 000 Lt. Tačiau visuose mokėjimo pavedimuose nurodyta mokėjimo paskirtis – „sąskaitos papildymas“. Be to, iš pateikto banko sąskaitos išrašo nustatyta, kad V. Z. nuolat papildydavo įmonės sąskaitą tam tikromis pinigų sumomis, tačiau kokiu pagrindu tai darydavo, paaiškinimų teismui nepateikė.
  8. Teismas pažymėjo, kad, nors pareiškėja nurodė, kad įmonei paskolino pinigus pagal išankstinius susitarimus, tačiau į bylą nepateikė jokių rašytinių susitarimų dėl pinigų skolinimo, nepateikė jokių paaiškinimų, kokiu pagrindu nuolat papildydavo įmonės sąskaitą, kokiu pagrindu iš įmonės sąskaitos pareiškėjai buvo grąžintos lėšos, taigi savo reikalavimo pagrįstumo neįrodė.
  9. Teismas taip pat sprendė, kad V. Z. sąmoningai nebendradarbiauja su bankroto administratore, neteikia jai jokios informacijos dėl sandorių pagrįstumo bei įmonės piniginių lėšų panaudojimo pagrindų, tokios informacijos nepateikė ir teismui, o tokie veiksmai (neveikimas) sudaro pagrindą taikyti Lietuvos Respublikos įmonių bankroto įstatymo (toliau – ĮBĮ) 10 straipsnio 14 dalyje numatytą draudimą, apribojant BIĮ „Vivaverslas“ buvusiai direktorei V. Z. teisę 5 metų laikotarpiui eiti viešojo ir (ar) privataus juridinio asmens vadovo pareigas ar būti kolegialaus valdymo organo nare.

3III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

4

  1. Atskiruoju skundu pareiškėja V. Z. prašo Kauno apygardos teismo 2017 m. spalio 4 d. nutartį panaikinti ir perduoti klausimą nagrinėti iš naujo pirmosios instancijos teismui arba šį klausimą išspręsti iš esmės. Atskirasis skundas grindžiamas šiais argumentais:
    1. Kadangi įmonei nuolat trūkdavo apyvartinių lėšų nekilnojamajam turtui įsigyti, su įmonės savininke buvo sutarta, kad, prireikus, pareiškėja paskolins įmonei savo asmenines lėšas, kurios, pelningai pardavus nupirktą nekilnojamąjį turtą, pareiškėjai bus grąžintos. 2007 m. vasario 21 d. pareiškėja V. Z. paskolino įmonei 22 000 Lt sumą. Teismas neginčijo fakto, kad suma kaip paskola įmonei buvo pervesta, taigi, paskola yra reali ir egzistuojanti. Taip pat neginčijamas faktas, kad šie pinigai buvo panaudoti kaip IĮ „Vivaverslas“ pradinė įmoka pagal lizingo sutartį. Sprendžiant paskolos suteikimo faktą, nėra reikšminga, kur įmonė šiuos pinigus panaudojo – aktualu tik tai, ar pinigai buvo perduoti įmonei ir ar įmonė šiuos pinigus pareiškėjai grąžino. Byloje nėra jokių įrodymų, kad minėta pinigų suma pareiškėjai buvo grąžinta, nors šiuos įrodymus turėjo pateikti bankroto administratorė. Nėra reikšminga aplinkybė, kad pareiškėja savo prašyme nurodė, jog aptariama suma buvo skirta 0,1150 ha žemės sklypo įsigijimui, kadangi šį prašymą pareiškėja ruošė neturėdama įmonės buhalterinių dokumentų, taigi galėjo suklysti, tačiau tai nepaneigia pačios paskolos suteikimo fakto.
    2. Laikotarpiu, kai pareiškėja buvo įmonės direktorė, su IĮ „Vivaverslas“ savininke V. S. buvo sutarta, kad IĮ „Vivaverslas“ nupirks 0.1150 ha žemės sklypą ir pastatus, esančius ( - ), o vėliau juos pelningai parduos. Kadangi IĮ „Vivaverslas“ neturėjo pakankamai piniginių lėšų šio nekilnojamojo turto įsigijimui, su įmonės savininke buvo sutarta, kad pareiškėja V. Z. paskolins IĮ „Vivaverslas“ trūkstamas pinigų sumas šiam nekilnojamam turtui įsigyti, t. y. 150 000 Lt avansui sumokėti, o vėliau paskolins dar 400 000 Lt sumą. 2007 m. balandžio 4 d. buvo pasirašyta žemės (miško) sklypo ir pastatų pirkimo – pardavimo sutartis (notarinio registro Nr. 1445). Šios sutarties pagrindu pirkėjas IĮ „Vivaverslas“ nupirko, o pardavėjai E. B. ir R. B. pardavė 0.1150 ha žemės sklypą ir pastatus, esančius ( - ). V. Z. 2007 m. gegužės 25 d. paskolino įmonei 70 000 Lt sumą šiam turtui įsigyti, pervesdama minėtą sumą iš savo asmeninės sąskaitos į IĮ „Vivaverslas“ sąskaitą. Taip pat 2008 m. gegužės 25 d. iš savo sąskaitos už IĮ „Vivaverslas“ pervedė šio nekilnojamojo turto pardavėjui E. B. 400 000 Lt sumą pagal 2007 m. balandžio 4 d. pasirašytą žemės (miško) sklypo ir pastatų pirkimo – pardavimo sutartį. Minėtas 400 000 Lt sumos mokėjimas E. B. yra atliktas būtent 2007 m. balandžio 4 d. žemės (miško) sklypo ir pastatų pirkimo – pardavimo sutarties (notarinio registro Nr. 1445) pagrindu už nekilnojamąjį turtą, esantį ( - ).
    3. Kadangi įmonė neturėjo pakankamai piniginių lėšų, su nekilnojamojo turto pardavėju E. B. buvo susitarta, kad galutinio mokėjimo terminas bus pratęstas protingam terminui. Todėl pareiškėja savo vardu paėmė paskolą ir šią pinigų sumą perskolino IĮ „Vivaverslas“, tiesiogiai už ją sumokėdama šio parduoto turto pardavėjams. Būtent dėl šių aplinkybių 400 000 Lt mokėjimas buvo atliktas vėliau, nei numatyta notarinėje pirkimo – pardavimo sutartyje.
    4. Apmokėjimui už šį nupirktą nekilnojamą turtą pareiškėja iš savo asmeninės sąskaitos į IĮ „Vivaverslas“ sąskaitą taip pat pervedė papildomas pinigų sumas: 2007 m. spalio 10 d. – 34 000 Lt, 2007 m. spalio 12 d. – 9 000 Lt, 2007 m. spalio 13 d. – 5 000 Lt, 2007 m. gruodžio 12 d. – 3 000 Lt ir 2008 m. gegužės 5 d. – 1 000 Lt; tiesiogiai turto pardavėjui E. B. už IĮ „Vivaverslas“ pareiškėja iš savo asmeninių lėšų atliko šiuos mokėjimus: 2008 m. vasario 25 d. – 2 000 Lt, 2008 m. kovo 10 d. – 2 000 Lt, 2008 m. balandžio 15 d. – 1 000 Lt ir 2008 m. gegužės 5 d. – 1 000 Lt. Visi šie pinigai buvo skirti būtent apmokėjimui už IĮ „Vivaverslas“ 0,1150 ha žemės sklypo bei jame esančio komercinio pastato įsigijimą. Faktą, kad pareiškėja skolino pinigines lėšas IĮ „Vivaverslas“ tam, jog įmonė galėtų įvykdyti savo prievolę pagal 2007 m. balandžio 4 d. pirkimo – pardavimo sutartį, patvirtina pareiškėjos pateikti išrašai iš banko sąskaitos. Minėtos aplinkybės patvirtina, kad pareiškėja V. Z. IĮ „Vivaverslas“ suteikė paskolą 550 000 Lt (159 291,01 Eur) sumai, kurios pagrindu įmonė įsigijo žemės sklypą ir pastatus, esančius ( - ).
    5. Visa pareiškėjos IĮ „Vivaverslas“ suteikta paskola buvo skirta tam, kad įmonė galėtų įsigyti nekilnojamąjį turtą. Vienintelis pajamų šaltinis, iš kurio įmonė galėjo nusipirkti nekilnojamąjį turtą, yra pareiškėjos paskolinti pinigai. Įmonės bankroto administratorė, nesutikdama su pareiškėjos finansiniu reikalavimu, privalėjo teismui pateikti įrodymus, kad nekilnojamąjį turtą IĮ „Vivaverslas“ įsigijo iš kitų lėšų, arba pateikti įrodymus, kad įmonė pareiškėjai šią sumą grąžino, tačiau tokie įrodymai į bylą nebuvo pateikti. Teismas, atsisakydamas įtraukti į kreditorių sąrašą pareiškėją, privalėjo nuodugniai ištirti, kokiomis lėšomis IĮ „Vivaverslas“ įsigijo nekilnojamąjį turtą, tačiau to nepadarė, todėl buvo priimtas neteisėtas sprendimas.
    6. Kauno apygardos teismo 2016 m. rugsėjo 1 d. nutartį ir 2016 m. rugsėjo 26 d. bankroto administratorės įsakymą priėmė pareiškėjos neįgali dukra, kai pareiškėja buvo išvykusi į užsienį. Pareiškėjai sugrįžus, dukra jai adresuoto laiško su teismo nutartimi ir bankroto administratorės įsakymu neperdavė, todėl apie iškeltą bankroto bylą ir nustatytą terminą bankroto administratorei perduoti įmonės dokumentus pareiškėja sužinojo tik gavusi pakartotinį bankroto administratorės raginimą. Gavusi minėtą raginimą, pareiškėja bankroto administratorei perdavė visus turėtus įmonės dokumentus. Kitų įmonės dokumentų pareiškėja neturi, tačiau ir pati bankroto administratorė nenurodo, kokių įmonės dokumentų trūksta.
    7. Atsakovės atžvilgiu teismo pritaikyta sankcija yra neproporcinga pareiškėjos aplaidumo laipsniui. Teismas net nenurodė, kiek įtakos bankroto procesui turi faktas, kad pareiškėja bankroto administratorei nepateikė visų įmonės dokumentų ir kokia žala tokiais pareiškėjos veiksmais buvo padaryta įmonei. Dėl įmonės dokumentų nesavalaikio perdavimo pareiškėjai teismo buvo skirta bauda – po 4 Eur už kiekvieną neįvykdymo dieną. Todėl teismas, apribodamas pareiškėjos teisę 5 metų laikotarpiui eiti viešojo ir (ar) privataus juridinio asmens vadovės pareigas ar būti kolegialaus valdymo organu nare, už tą patį pažeidimą pareiškėją nubaudė du kartus.
  2. BIĮ „Vivaverslas“ bankroto administratorė UAB „Admonitus“ atsiliepimu į pareiškėjos atskirąjį skundą prašo atskirąjį skundą atmesti. Atsiliepimas į atskirąjį skundą grindžiamas šiais argumentais:
    1. Po dalies dokumentų perdavimo V. Z. su bankroto administratore nebendravo, informacijos apie įmonės veiklą, jos sudarytus sandorius, įmonės piniginių lėšų panaudojimą įmonės veikloje neteikė. V. Z. ignoravo visus jai tiek paštu, tiek elektroniniu paštu, siunčiamus laiškus. Įmonės dokumentų nepateikimas patvirtina, kad bandoma išvengti aiškumo dėl įmonės vykdytos veiklos, sandorių sudarymo bei turto ir skolinių įsipareigojimų apimties.
    2. Pareiškėjos atskirajame skunde akcentuojamos tik tos aplinkybės, kurios patvirtina, jog V. Z. pervedė į įmonės sąskaitą pinigines lėšas, tačiau nepateikti jokie paaiškinimai dėl iš įmonės sąskaitos V. Z. pervestų pinigų sumų, todėl apeliantės teiginiai, kad paskolintos lėšos nebuvo grąžintos, kelia pagrįstų abejonių.
    3. Apeliantė nurodo, kad paskolino IĮ „Vivaverslas“ pinigines lėšas nekilnojamam turtui, esančiam ( - ), įsigyti, o vėliau savo lėšomis pardavėjams sumokėjo ir visą likusią sumą. Tačiau paties sandorio sudarymo aplinkybės kelia abejonių dėl jo skaidrumo ir tikrumo. Atskirajame skunde pati V. Z. nurodo, kad įmonė neturėjo pakankamai piniginių lėšų šiam turtui įsigyti. V. Z. taip pat nurodė, kad įmonė prisiimtų įsipareigojimų vykdymui neturėjo lėšų, todėl direktorė savo asmeninėmis lėšomis dengė kreditą. Taigi, įmonei neturi pakankamai apyvartinių lėšų, buvo sudarytas didelės vertės turto įsigijimo sandoris ir prisiimtos akivaizdžiai per didelės prievolės. Tariamas susitarimas tarp direktorės ir įmonės savininkės, kurias sieja artimi giminystės ryšiai, kelia abejonių dėl protingumo ir sąžiningumo.
    4. Apeliantė nurodo, kad 2007 m. gegužės 25 d. paskolino IĮ „Vivaverslas“ 70 000 Lt, tačiau iš banko išrašų matyti, kad 2007 m. gegužės 17 d. į įmonės banko sąskaitą buvo pervesta 260 000 Lt paskola, kitą dieną V. Z. į asmeninę sąskaitą pervesta 15 000 Lt, o 2007 m. gegužės 24 d. – 100 000 Lt, nenurodant jokios panaudojimo paskirties, todėl teigti, kad pareiškėja iš savo asmeninių lėšų paskolino įmonei 70 000 Lt, nėra jokio pagrindo. Apeliantė taip pat nurodo, kad be tiesiogiai pardavėjui pervestų 400 000 Lt, likusiems atsiskaitymams su pardavėju įmonei 2007 m. spalio 10 d. paskolino 34 000 Lt, tačiau iš banko sąskaitos matyti, kad po 2007 m. spalio 10 d. tariamai paskolintų įmonei pinigų, jau kitą dieną pervesta 7 000 Lt S. K. ir 7 000 Lt K., nurodant, kad mokama už garažą, kurio įmonė nebuvo įsigijusi; 2007 spalio 13 d. tariamai paskolinta 9 000 Lt ir 5 000 Lt, tačiau tą pačią dieną pervesta 20 000 Lt R. J. už žemę, o 2007 m. spalio 14 d. – 10 000 Lt K. J.. Taigi, V. Z. argumentai dėl įmonei paskolintų lėšų ir jų panaudojimo kelia abejonių.

5IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

6

  1. Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 320 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio (atskirojo) skundo faktinis ir teisinis pagrindas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame (atskirajame) skunde nustatytų ribų, išskyrus kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 straipsnio 2 dalis, 338 straipsnis). Apeliacinės instancijos teismas ex officio patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nurodytų absoliučių sprendimo (nutarties) negaliojimo pagrindų. Kolegija nenustatė absoliučių ginčijamos nutarties negaliojimo pagrindų, taip pat pagrindo peržengti atskirojo skundo ribas.
  2. Apeliacijos objektu yra pirmosios instancijos teismo nutartis, kuria teismas atsisakė į BIĮ „Vivaverslas“ kreditorių sąrašą įtraukti V. Z. (buvusią įmonės vadovę) su 159 291,01 Eur dydžio finansinio reikalavimo suma bei apribojo jos teisę 5 metus eiti viešojo ir (ar) privataus juridinio asmens vadovės pareigas ar būti kolegialaus valdymo organo nare.
Dėl apeliantės finansinio reikalavimo
  1. Teismų praktikoje, aiškinant ĮBĮ bei CPK normas dėl bankrutuojančios įmonės kreditoriaus reikalavimo tvirtinimo, yra pripažįstama, kad kreditoriaus reikalavimo tvirtinimo procedūra pagal savo teisinę prigimtį atitinka civilinės bylos nagrinėjimą, kurio metu siekiama išsiaiškinti, ar kreditorius turi reikalavimo teisę į bankrutuojančią įmonę, o priimta teismo nutartis dėl kreditoriaus reikalavimo patvirtinimo atitinka teismo sprendimą, kuriuo iš esmės atsakoma į kreditoriaus materialinį teisinį reikalavimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. balandžio 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-160/2011; 2012 m. balandžio 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-188/2012). Teismas tvirtina kreditoriaus reikalavimą tik tokiu atveju, jei iš byloje esančių duomenų galima daryti išvadą, kad jis pagrįstas įrodymais, kurių nepaneigia kiti įrodymai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. rugsėjo 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-369/2009; 2011 m. balandžio 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-188/2011, 2014 m. balandžio 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-233/2014).
  2. Teismų praktikoje taip pat pažymėta, kad nors nemokumo bylos yra susijusios su viešuoju interesu, viešojo intereso pasireiškimo laipsnis nėra vienodas ir skiriasi priklausomai nuo klausimo, kuris sprendžiamas byloje. Sprendžiant kreditoriaus reikalavimo tvirtinimo klausimą viešasis interesas reikalauja tik to, kad nebūtų patvirtintas nepagrįstas kreditoriaus reikalavimas, nes tokio reikalavimo patvirtinimas sumažina likusių kreditorių galimybes sulaukti, kad jų reikalavimas bus patenkintas. Tačiau nėra viešojo intereso, kuris reikalautų teismą būti aktyviu siekiant užtikrinti, kad kreditorių reikalavimas būtų patvirtintas. Dispozityvumo ir rungimosi principai lemia, kad kiekvienas kreditorius savo reikalavimą skolininko bankroto byloje reiškia ir jo pagrįstumą įrodinėja pats. Jei neįrodytas kreditoriaus reikalavimas nebus patvirtintas, kitų kreditorių teisės tuo nebus pažeistos, skirtingai nei tuo atveju, jei būtų patvirtintas nepagrįstas reikalavimas – tai pažeistų likusių kreditorių teises. Todėl teismo aktyvumas, skirtas aiškintis aplinkybes, padedančias kreditoriui įrodyti savo reikalavimą, galimas tik tais atvejais, kai viešuoju interesu pasižymi patys teisiniai santykiai, iš kurių kildinamas kreditorių reikalavimas (mokesčių, darbo, vartojimo ir panašūs teisiniai santykiai) (žr., pvz., Lietuvos apeliacinio teismo 2012 m. balandžio 25 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 2-652/2012).
  3. Nagrinėjamoje byloje pareikštas privataus subjekto – buvusios įmonės vadovės, reikalavimas bankrutuojančiai įmonei, kurio tenkinimas nėra susijęs su viešuoju interesu, todėl procesinė pareiga įrodyti savo reikalavimo pagrįstumą (t. y. tiek tokio reikalavimo egzistavimą, tiek konkretų šio reikalavimo dydį) tenka būtent pareiškėjai.
  4. Bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme apeliantė teigė, kad jos finansinis reikalavimas atsakovei kildinamas iš paskolos teisinių santykių, konkrečiai, paskolos, suteiktos atsiskaitymui pagal pagal 2007 m. balandžio 4 d. nekilnojamojo turto pirkimo – pardavimo sutartį. Atskiruoju skundu apeliantė, be kita ko, iš dalies pakeitė savo poziciją, teigdama, jog paskolintos sumos dalis – 22 000 Lt, buvo paskolinta atsakovei pradinei įmokai pagal lizingo sutartį.
  5. Bendroji įrodinėjimo pareigos ginčuose, kylančiuose iš paskolos teisinių santykių, paskirstymo taisyklė yra ta, kad paskolos davėjas privalo įrodyti paskolos suteikimo, o paskolos gavėjas – jos grąžinimo faktą. Pažymėtina, kad tik pareiškėjui įrodžius, jog paskola buvo suteikta, kyla procesinė paskolos gavėjo pareiga įrodyti paskolos grąžinimo faktą, kadangi, paskolos sutarčiai esant realinei, neįrodžius pinigų perdavimo fakto paskolos sutartis laikoma nesudaryta. Kolegija taip pat pažymi, kad pinigai kitam asmeniui gali būti pervedami ne tik paskolos teisinių santykių pagrindu. Taigi, paskolos sutarties sudarymui nepakanka įrodyti, jog tam tikros pinigų sumos buvo pervestos, dar yra būtina nustatyti, kad šios sumos yra pareiškėjo asmeninės lėšos, perduotos atsakovui būtent paskolos teisinių santykių pagrindu.
  6. Teismo galimybės nustatyti faktines bylos aplinkybes yra ribotos. Kadangi byloje sprendžiamas ginčas paprastai kilęs iš praeities įvykių, kuriuose teismas nedalyvavo, praeityje buvusios aplinkybės yra nustatinėjamos įrodymų pagalba. Įrodinėjimo pareigą sudaro du tarpusavyje susiję aspektai. Įrodinėjimo pareiga pirmiausia apima pareigą pateikti įrodymus (pozityvusis įrodinėjimo pareigos aspektas). Ši pareiga pagal bendrąją taisyklę tenka visiems byloje dalyvaujantiems asmenims. Kitas įrodinėjimo pareigos aspektas tampa aktualus tais atvejais, kai nepakanka įrodymų patvirtinti nei ieškovo, nei atsakovo nurodomoms aplinkybėms. Tokiu atveju sprendimas priimamas tos šalies nenaudai, kuriai priklauso neįrodytų aplinkybių įrodinėjimo pareiga (negatyvusis įrodinėjimo pareigos aspektas). Negatyvusis įrodinėjimo pareigos paskirstymas sudaro sąlygas rasti išeitį iš procesinės aklavietės, kai įrodymų tiksliai nustatyti praeities įvykius nepakanka, o reikia išspręsti šalių ginčą (Lietuvos apeliacinio teismo 2012 m. balandžio 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-652/2012).
  7. Pareiškėja teismui nėra pateikusi rašytinių paskolos sutarčių su atsakove, o paskolos suteikimo faktą iš esmės įrodinėja remdamasi atliktais mokėjimo pavedimais. Kolegija, įvertinusi bylos įrodymų visetą, sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad pateiktų įrodymų nepakanka pareiškėjos reikalavimui pagrįsti.
  8. Bylos duomenimis 2007 m. balandžio 4 d. žemės (miško) sklypo ir pastatų pirkimo – pardavimo sutartimi E. B. ir R. B. (pardavėjai) ir IĮ „Vivaverslas“ (pirkėja) susitarė dėl žemės sklypo ir pastatų, esančių ( - ), pirkimo – pardavimo, sutarties 3 punkte numatant, kad žemės sklypas ir pastatai parduodami už 620 000 Lt sumą, iš kurių 220 000 Lt sumą pirkėja įsipareigoja pervesti į E. B. sąskaitą, esančią AB banke „Hansabankas“, iki 2007 m. gegužės 4 d, o likusią mokėti 400 000 Lt sumą – iki 2007 m. gruodžio 20 d. 2007 m. gegužės 11 d. kredito sutartimi Nr. 06-102/07 AB „Ūkio bankas“ ir IĮ „Vivaverslas“ susitarė dėl 450 000 Lt kredito suteikimo, 2009 m. spalio 15 d. susitarimu prie 2007 m. gegužės 11 d. kredito sutarties Nr. 06-102/07 kredito suma sumažinta iki 410 000 Lt. Kredito sutartyje nurodoma jo paskirtis – nekilnojamojo turto įsigijimas (2007 m. gegužės 11 d. kredito sutarties ir 2009 m. spalio 15 d. susitarimo 1.9 punktai).
  9. Savo reikalavimui pagrįsti V. Z. pateikė teismui įrodymus – žemės (miško) sklypo ir pastatų pirkimo – pardavimo sutarties kopiją, banko pavedimų, laikotarpiu nuo 2007 m. vasario 21 d. iki 2008 m. gegužės 26 d., kopijas iš viso 154 000 Lt sumai (148 000 Lt suma pervesta IĮ „Vivaverslas“, 6 000 Lt suma – E. B.) bei 2008 m. gegužės 23 d. mokėjimo nurodymo E. B. kopiją 400 000 Lt sumai. Visų minėtų mokėjimo pavedimų (išskyrus vieną) paskirtyse nurodyta „sąskaitos papildymas“, 2007 m. gegužės 25 d. mokėjimo paskirtyje, pervedant 70 000 Lt sumą, nurodyta „už žemę“. 2008 m. gegužės 23 d. mokėjimo nurodymo E. B. paskirtyje nurodyta „už NT, esantį adresu ( - ).
  10. Remiantis Lietuvos Respublikos buhalterinės apskaitos įstatymo 12 straipsnio 1 dalyje nurodyta bendrąja taisykle, visos ūkinės operacijos ir ūkiniai įvykiai turi būti pagrįsti apskaitos dokumentais. Pagal šio įstatymo 13 straipsnio 1 dalį, tarp privalomų apskaitos dokumentų rekvizitų nurodytas ūkinės operacijos arba ūkinio įvykio turinys. Tai nereiškia, jog netiksliai nurodžius ūkinės operacijos turinį asmeniui užkertamas kelias įrodinėti tikrąjį ūkinės operacijos turinį, tačiau buhalterinės apskaitos dokumentuose nurodant vieną ūkinės operacijos turinį, o vėliau įrodinėjant kitą ūkinės operacijos turinį, asmeniui tenka rizika, jog aplinkybių, kuriomis jis grindžia savo reikalavimą, gali nepavykti įrodyti. Tai ypač svarbu tais atvejais, kai sprendžiama dėl įmonės vadovo, kuris yra atsakingas už tinkamą buhalterinės apskaitos organizavimą įmonėje, kreditorinio reikalavimo tvirtinimo (Lietuvos apeliacinio teismo 2012 m. balandžio 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-652/2012). Kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad mokėjimo paskirtis „sąskaitos papildymas“ pakankamai neidentifikuoja ūkinės operacijos turinio ir savaime nesudaro pagrindo spręsti, kad šiuo atveju buvo vykdomos būtent atsakovės, o ne apeliantės asmeninės prievolės, ir kad buvo vykdoma būtent atsakovės prievolė pagal 2007 m. balandžio 4 d. žemės (miško) sklypo ir pastatų pirkimo – pardavimo sutartį.
  11. Kaip pagrįstai nurodė pirmosios instancijos teismas, paminėta žemės (miško) sklypo ir pastatų pirkimo – pardavimo sutartis numatė du terminus, iki kada turi būti atsiskaityta už perkamą nekilnojamąjį turtą t. y. 2007 m. gegužės 4 d. – iki kurios pardavėjams turėjo būti sumokėta 220 000 Lt suma, bei 2007 m. gruodžio 20 d. – iki kurios turėjo būti sumokėta 400 000 Lt suma. Tuo tarpu visi pareiškėjos pavedimai E. B. atlikti po šių terminų pabaigos, kai kurie iš jų netgi praėjus metams po pirmojo termino ir pusei metų po antrojo termino pabaigos. Tas pats pažymėtina ir apie pareiškėjos 2008 m. gegužės 26 d. 5 000 Lt mokėjimą pavedimą, atliktą į IĮ „Vivaverslas“ sąskaitą. Į bylą nepateikti jokie įrodymai, patvirtinantys apeliantės teiginius apie aptariamoje sutartyje nustatytų terminų pratęsimą ir (ar) jų pakeitimą.
  12. Iš bylos duomenų taip pat matyti, kad, nors pareiškėjos V. Z. 2007 m. gegužės 25 d. mokėjimo pavedimo IĮ „Vivaverslas“ 70 000 Lt sumai paskirtyje buvo nurodyta „už žemę“ ir ši sumą, visa apimtimi, tą pačią dieną, nurodant tą pačią mokėjimo paskirtį, buvo pervesta E. B., tačiau IĮ „Vivaverslas“ banko sąskaitos, esančios AB „Šiaulių bankas“, išrašas patvirtina, kad dieną prieš aptariamus mokėjimus, t. y. 2007 m. gegužės 24 d., iš įmonės sąskaitos į pareiškėjos V. Z. sąskaitą, iš kurios ir buvo atliktas aptariamas mokėjimo pavedimas, buvo pervesta 100 000 Lt suma „mokėjimams“. Iki pareiškėjos V. Z. 2007 m. spalio mėnesį į IĮ „Vivaverslas“ banko sąskaitą atliktų trijų mokėjimo pavedimų – „sąskaitos papildymų“ 34 000 Lt (2007 m. spalio 10 d. mokėjimo pavedimas), 9 000 Lt (2007 m. spalio 12 d. mokėjimo pavedimas) ir 5 000 Lt (2007 m. spalio 13 d. mokėjimo pavedimas) sumoms, 2007 m. gruodžio mėnesį (2007 m. gruodžio 12 d.) atlikto vieno mokėjimo 3 000 Lt sumai ir 2008 m. gegužės 26 d. atlikto mokėjimo 5 000 Lt sumai, iš viso – 56 000 Lt sumai, be jau aptarto 2007 m. gegužės 24 d. atlikto 100 000 Lt sumos pavedimo į pareiškėjos sąskaitą, į pareiškėjos V. Z. sąskaitą, iš kurios ir buvo atliekami aptariami mokėjimo pavedimai, buvo pervesta dar iš viso 67 000 Lt suma „mokėjimams“. Iš įmonės sąskaitos, esančios „Swedbank“ AB, į pareiškėjos V. Z. sąskaitą taip pat buvo atliekami lėšų pavedimai („lėšų grąžinimas“) – 2008 m. kovo 12 d. pervedant 19 000 Lt sumą, 2018 m. kovo 13 d. – 15 000 Lt sumą ir 2008 m. kovo 14 d. 5 000 Lt sumą. Šie įrodymai leidžia pagrįstai abejoti, ar mokėjimams buvo naudojamos apeliantės asmeninės, o ne atsakovės, lėšos.
  13. 2008 m. gegužės 23 d. mokėjimo nurodymu V. Z. į E. B. sąskaitą pervedė 400 000 Lt sumą, mokėjimo paskirtyje nurodydama „už NT, esantį adresu ( - )“. Tačiau, kaip jau minėta, šis mokėjimas atliktas po pusės metų nuo termino, iki kurio pagal žemės (miško) sklypo ir pastatų pirkimo – pardavimo sutartį pardavėjams turėjo būti sumokėta 400 000 Lt suma. Be to, mokėjimo paskirtyje nurodyta, kad mokama pagal 2008 metų sutartį, nors sutartis dėl žemės bei pastatų, esančių ( - ), pirkimo – pardavimo buvo pasirašyta 2007 m. balandžio 4 d.
  14. Kolegija taip pat atkreipia dėmesį į tai, kad apeliantė, teigdama, jog 400 000 Lt sumą E. B. ji sumokėjo iš banko savo vardu paėmusi paskolą, nepateikė teismui jokių šiuos savo teiginius patvirtinančių įrodymų. Abejones, kad 400 000 Lt suma už IĮ „Vivaverslas“ įsigytą žemės sklypą ir pastatus, esančius ( - ), buvo sumokėta iš apeliantės, o ne pačios įmonės lėšų, kolegijos vertinimu, kelia kredito atsakovės vardu nekilnojamojo turto įsigijimui iš esmės tai pačiai sumai paėmimas (2007 m. gegužės 11 d. kredito sutartis Nr. 06-102/07, 2009 m. spalio 15 d. susitarimas prie 2007 m. gegužės 11 d. kredito sutarties), o jo panaudojimas kitu tikslu, nei žemės sklypo ir pastatų, esančių ( - ), įsigijimui, taip pat nėra įrodytas. Tuo tarpu tiek aptariamoje kredito sutartyje nurodyta kredito paskirtis – nekilnojamojo turto įsigijimui, tiek kredito sutarties sudarymo momentas – iš esmės sutampantis su termino sumokėti pagal žemės (miško) sklypo ir pastatų pirkimo – pardavimo sutartį likusią mokėti 400 000 Lt sumą pradžia, sudaro pakankamą pagrindą manyti, kad kredito sutartis dėl 410 000 Lt dydžio kredito IĮ „Vivaverslas“ suteikimo buvo sudaryta, o gauta pagal sutartį kredito suma panaudota būtent žemės sklypo ir pastatų, esančių ( - ), įsigijimui.
  15. Pirmosios instancijos teismas taip pat pagrįstai sprendė, kad pagrindo sutikti su tuo, jog 2007 m. vasario 21 d. pavedimas IĮ „Vivaverslas“ 22 000 Lt sumai buvo skirtas bendrovės prievolių pagal 2007 m. balandžio 4 d. žemės (miško) sklypo ir pastatų pirkimo – pardavimo sutartį vykdymui, nėra jau vien dėl to, jog šis mokėjimas atliktas beveik du mėnesius prieš nurodytos sutarties sudarymą. Nors, kaip jau minėta, atskiruoju skundu apeliantė iš esmės pakeitė savo poziciją dėl 2007 m. vasario 21 d. pavedimo IĮ „Vivaverslas“ 22 000 Lt sumai, nurodydama, kad ši suma buvo pervesta pradinei įmokai pagal Lizingo sutartį, kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad pagal CPK 306 straipsnio 2 dalį, apeliacinis (atskirasis) skundas negali būti grindžiamas aplinkybėmis, nenurodytomis pirmosios instancijos teisme. Be to, apeliantės atskirajame skunde nurodyta priežastis, neva nulėmusi tokį jos pozicijos pasikeitimą, t. y. suklydimas, pareiškėjai prašymo rengimo metu neturint įmonės buhalterinių dokumentų, neatitinka bylos medžiagos, iš kurios matyti, kad apeliantės prašymas dėl kreditorinio reikalavimo, adresuotas IĮ „Vivaverslas“ bankroto administratorei, buvo parengtas 2016 m. lapkričio 24 d. t. y. tada, kai jokie įmonės dokumentai bankroto administratorei dar nebuvo perduoti ir jais, kaip įmonės vadovė, disponavo pati apeliantė.
  16. Aptartų aplinkybių visuma, kolegijos vertinimu, leidžia pripažinti pagrįsta pirmosios instancijos teismo išvadą, kad apeliantė neįrodė savo reikalavimo pagrįstumo ir tuo pačiu konstatuoti, kad ginčijama pirmosios instancijos teismo nutartimi apeliantės reikalavimą atsisakyta patvirtinti pagrįstai.
Dėl ĮBĮ 10 straipsnio 14 dalyje nustatyto teisių apribojimo taikymo
  1. ĮBĮ 10 straipsnio 14 dalyje numatyta, kad teismas savo iniciatyva, administratoriaus arba įmonės kreditoriaus (kreditorių), kurio (kurių) teismo patvirtinti reikalavimai vertine išraiška sudaro daugiau kaip pusę visų kreditorių teismo patvirtintų reikalavimų sumos, motyvuotu prašymu gali apriboti asmens teisę nuo 3 iki 5 metų eiti viešojo ir (ar) privataus juridinio asmens vadovo pareigas ar būti kolegialaus valdymo organo nariu, jeigu šis asmuo privalėdamas pagal įstatymą: nepateikė pareiškimo dėl bankroto bylos iškėlimo arba pavėlavo jį pateikti per šio įstatymo 8 straipsnio 1 dalyje nustatytus terminus, po teismo nutarties iškelti bankroto bylą įsiteisėjimo neperdavė turto ir (ar) dokumentų, vengė pateikti bankroto procesui reikalingą informaciją ar kitaip trukdė procedūroms (ĮBĮ 10 straipsnio 14 dalis). ĮBĮ 10 straipsnio 14 dalyje įtvirtinta teisės norma yra prevencinio pobūdžio, ja siekiama dvejopo tikslo: pirma, įspėti įmonės vadovą, kad jis tinkamai vykdytų ĮBĮ jam nustatytas pareigas dėl bankroto bylos iškėlimo laiku ir bankroto proceso metu; antra, pašalinti iš verslo rinkos asmenis, kurie, vadovaudami verslo subjektams, nevykdo įstatymo nustatytų pareigų, nesilaiko sąžiningo verslo ir dėl to viešieji, privatūs juridiniai ir fiziniai asmenys patiria normalios verslo rizikos neatitinkančių turtinių praradimų, t. y. šia norma siekiama apsaugoti viešuosius ir privačius asmenis nuo nesąžiningų vadovų, nevykdančių imperatyviųjų įstatymo reikalavimų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos kovo 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-152-219/2016).
  2. Lietuvos teismų informacinės sistemos (LITEKO) duomenys patvirtina, kad Kauno apygardos teismo 2016 m. rugsėjo 1 d. nutartimi, kuria IĮ „Vivaverslas“ iškelta bankroto byla, buvo nustatyta, jog IĮ „Vivaverslas“ administracijos vadovas ne vėliau kaip per 10 dienų nuo šios nutarties įsiteisėjimo dienos privalo perduoti administratoriui įmonės turtą pagal balansą, sudarytą nutarties iškelti bankroto bylą įsiteisėjimo dienos duomenimis, ir visus dokumentus. V. Z., kaip IĮ „Vivaverslas“ vadovei, nevykdant minėto teismo įpareigojimo, 2016 m. spalio 19 d. buvo išduotas vykdomasis raštas, o Druskininkų miesto apylinkės teismo 2016 m. gruodžio 8 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. e2VP-1365-314/2016 pagal antstolės, vykdančios teismo 2016 m. spalio 19 d. išduotą vykdomąjį raštą, pareiškimą V. Z. buvo paskirta 4 Eur bauda už kiekvieną Kauno apygardos teismo 2016 m. rugsėjo 1 d. nutartimi nustatyto įpareigojimo nevykdymo dieną. Teismas minėtoje nutartyje konstatavo, kad V. Z. iš dalies įvykdė teismo nutartyje nustatytą įpareigojimą – pateikė įmonės administratoriui 17 įmonės buhalterinės apskaitos segtuvų, tačiau kitų dokumentų bei įmonės turto pagal balansą, sudarytą nutarties iškelti bankroto bylą įsiteisėjimo duomenimis, neperdavė. Taigi, už įstatyme įtvirtintos įmonės vadovo pareigos per teismo nustatytą terminą perduoti bankroto administratoriui įmonės turtą ir dokumentus nevykdymą pareiškėjai jau yra taikyta sankcija – už kiekvieną minėto įpareigojimo nevykdymo dieną pareiškėjai paskirta 4 Eur bauda.
  3. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad asmuo negali būti baudžiamas du kartus už tą patį laikotarpį trukusį tais pačiais veiksmais padarytą tęstinį pažeidimą, nes tai reikštų principo non bis in idem pažeidimą (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. balandžio 4 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-148/2012). Taigi, paskyrus apeliantei baudą, skaičiuojamą už kiekvieną trunkamo pažeidimo dieną, teismas neturėjo pagrindo už šį pažeidimą apeliantei skirti dar vienos sankcijos – ĮBĮ 10 straipsnio 14 dalyje nustatyto teisių apribojimo.
  4. Iš ginčijamos pirmosios instancijos teismo nutarties motyvuojamosios dalies matyti, kad ĮBĮ 10 straipsnio 14 dalyje nustatytą teisių apribojimą teismas apeliantei taikė įvertinęs ir tai, kad ji nei bankroto administratorei, po administratorės 2017 m. vasario 3 d. prašymo, išsiųsto jai elektroniniu paštu, nei teismui neteikė jokios informacijos dėl sandorių pagrįstumo bei įmonės lėšų panaudojimo pagrindų t. y. bankroto administratorės 2017 m. vasario 3 d. prašyme, išsiųstame elektroniniu paštu, nurodytų duomenų. Tačiau, iš byloje pateikto bankroto administratorės 2017 m. vasario 3 d. prašymo dėl papildomų duomenų pateikimo matyti, kad bankroto administratorė papildomų duomenų pateikimą šiuo konkrečiu atveju iš esmės siejo su pareiškėjos prašomo tvirtinti finansinio reikalavimo (ne)pagrįstumu. Kolegijos vertinimu, ĮBĮ 10 straipsnio 14 dalyje nustatyto teisių apribojimo už įrodymų, patvirtinančių ar paneigiančių pareiškėjos prašomo patvirtinti finansinio reikalavimo (ne)pagrįstumą, nepateikimą taikymas iš esmės reikštų dispozityvumo ir rungimosi principų, lemiančių, kad kiekvienas kreditorius savo reikalavimą skolininko bankroto byloje reiškia ir jo pagrįstumą įrodinėja pats, pažeidimą, todėl taikyti apeliantei ĮBĮ 10 straipsnio 14 dalyje įtvirtintą sankciją dėl šios priežasties taip pat nebuvo pagrindo.
  5. Atsižvelgusi į išdėstytas aplinkybes, teisėjų kolegija sprendžia, kad ĮBĮ 10 straipsnio 14 dalyje nustatytas teisių apribojimas ginčijama pirmosios instancijos teismo nutartimi apeliantei buvo taikytas nepagrįstai, todėl ši pirmosios instancijos teismo nutarties dalis naikintina, bankroto administratorės prašymą dėl aptariamos sankcijos pareiškėjai taikymo atmetant.

7Vadovaudamasi CPK 337 straipsnio 1 dalies 4 punktu, teisėjų kolegija

Nutarė

8Kauno apygardos teismo 2017 m. spalio 4 d. nutartį pakeisti.

9Panaikinti Kauno apygardos teismo 2017 m. spalio 4 d. nutarties dalį, kuria buvo apribota V. Z. teisė 5 metus eiti viešojo ir (ar) privataus juridinio asmens vadovės pareigas ar būti kolegialaus valdymo organo nare, ir BIĮ „Vivaverslas“ bankroto administratorės UAB „Admonitus“ prašymą V. Z. atžvilgiu taikyti ĮBĮ 10 straipsnio 14 dalyje nustatytą teisių apribojimą atmesti.

10Kitą Kauno apygardos teismo 2017 m. spalio 4 d. nutarties dalį palikti nepakeistą.

Proceso dalyviai
Ryšiai