Byla 3K-3-537/2014
Dėl be pagrindo įgytų lėšų grąžinimo

1Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Gražinos Davidonienės, Virgilijaus Grabinsko (pranešėjas ir kolegijos pirmininkas) ir Gedimino Sagačio,

2rašytinio proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo E. C. ir atsakovo AB SEB banko kasacinius skundus dėl Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2013 m. rugpjūčio 5 d. sprendimo ir Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. vasario 12 d. sprendimo peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovo E. C. ieškinį atsakovui AB SEB bankui dėl be pagrindo įgytų lėšų grąžinimo.

3Teisėjų kolegija

Nustatė

4I. Ginčo esmė

5Byloje sprendžiami kredito gavėjo pareigos mokėti palūkanas pagal kreditavimo sutartį ir vartotojo kaip silpnesniosios sutarties šalies interesų gynimo klausimai.

6Ieškovas E. C. prašė teismo įpareigoti atsakovą AB SEB banką grąžinti be teisinio pagrindo įgytus 537,19 Eur (1854,81 Lt).

72008 m. sausio 21 d. šalys sudarė kredito sutartį (toliau – ir Kredito sutartis), pagal kurią atsakovas suteikė ieškovui 99 849,02 Eur kreditą butui ( - ) įsigyti, o ieškovas įsipareigojo mokėti įmokas kiekvieną mėnesį sutartyje nustatyta tvarka ir terminais. Kredito sutarties Specialiosios dalies 6.1, 6.3.2, 6.3 punktais šalys nustatė, kad palūkanos yra fiksuotos, jų periodiškumas – 5 metai, numatyta kita fiksuotų palūkanų nustatymo diena – 2013 m. sausio 21 d. Ieškovo teigimu, atsakovas pažeidė sutartinius įsipareigojimus pagal Kredito sutarties Bendrosios dalies 3.3 punktą, nes neinformavo ieškovo raštu apie palūkanų normos keitimą; apie tai ieškovas buvo informuotas po to, kai pats nuvyko į banką 2013 m. sausio 9 d. Šalims nepavyko susitarti dėl palūkanų normos. Nepaisydamas to, atsakovas 2013 m. sausio 21 d. vienašališkai nustatė 3,41607 proc. naują fiksuotų palūkanų normą, tai prieštarauja Kredito sutarties Bendrosios dalies 8 punktui. Atsakovas neteisėtai nuo ieškovo sąskaitos nurašė 1854,81 Lt palūkanų, todėl ši suma grąžintina ieškovui kaip be pagrindo įgytas turtas.

8II. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų sprendimų esmė

9Klaipėdos miesto apylinkės teismas 2013 m. rugpjūčio 5 d. sprendimu tenkino dalį ieškinio – pripažino, kad AB SEB bankas 2013 m. sausio 21 d. neteisėtai vienašališkai nustatė ieškovui pagal 2008 m. sausio 21 d. kredito sutartį Nr. 0450818010189-58 palūkanų normą – 3,41607 proc., ir nepagrįstai nuo ieškovo sąskaitos nurašė 537,19 Eur kaip sutartines palūkanas. Kitą ieškinio dalį teismas atmetė.

10Pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad sutarties sudarymo sąlygų šalys neginčija, todėl teisėtai sudaryta ir galiojanti sutartis jos šalims turi įstatymo galią (CK 6.189 straipsnio 1 dalis). Kadangi kreditą fizinis asmuo gavo gyvenamajam būstui įgyti, t. y. šeimos poreikiams tenkinti, o būsto kreditą suteikė verslininkas – juridinis asmuo (bankas), tai sutartis laikytina vartojimo sutartimi (CK 1.39 straipsnio 1 dalis, Vartotojų teisių apsaugos įstatymo 2 straipsnio 5, 8 dalis). Teismas rėmėsi kasacinio teismo praktika sutarčių aiškinimo klausimu (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. birželio 21 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Vilniaus miesto savivaldybės taryba v. R. S. individuali įmonė „Ridetas“, bylos Nr. 3K-3-421/2006; kt.), taip pat išaiškinimu, kad tais atvejais, kai abejojama dėl sutarties sąlygų, jos aiškinamos tas sąlygas pasiūliusios šalies nenaudai ir jas priėmusios šalies naudai; visais atvejais sutarties sąlygos turi būti aiškinamos vartotojų ir sutartį prisijungimo būdu sudariusios šalies naudai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2002 m. spalio 7 d. nutartis, priimta civilinėje byloje SPAB „Vilniaus šilumos tinklai“ v. B. Giedraitienė, bylos Nr. 3K-3-1137/2002).

11Atsakovas siuntė ieškovui jo gyvenamosios vietos adresu pranešimą, kad 2013 m. sausio 21 d. nebegalios nustatyta fiksuotų palūkanų norma; ieškovas buvo kviečiamas kreiptis į aptarnaujantį vadybininką banke dėl sutarties pakeitimo. Ieškovas pranešimo negavo. Pagal Kredito sutarties Bendrosios dalies 12 punktą, visi pranešimai ir kitas šalių susirašinėjimas pagal sutartį įteikiami šaliai pasirašytinai arba siunčiami paštu arba faksu, jei sutartyje nenurodyta kitaip; laikoma, kad paskutiniu bankui žinomu kredito gavėjo adresu paštu išsiųstus dokumentus gavėjas gavo trečią darbo dieną, einančią po tos dienos, kai bankas kredito gavėjui siunčiamus dokumentus įteikė pašto paslaugas teikiančiai įmonei. Dėl to teismas sprendė, kad ieškovo argumentas, jog bankas netinkamai vykdė Kredito sutarties Bendrosios dalies 3.3 punktą, atmestinas. Be to, apie fiksuotų palūkanų galiojimo laikotarpio pabaigą ir naujai siūlomą fiksuotų ir kintamų palūkanų normą ieškovas buvo informuotas 2013 m. sausio 9 d. atvykęs pas atsakovą. Banko darbuotoja pasiūlė tokias palūkanų normas: kintamas 3 mėnesiams – 2,71 proc. arba fiksuotas 5 metams – 3,23 proc. Ieškovas su siūloma palūkanų norma nesutiko (ieškovo manymu, bankas turėjo nustatyti 1 proc. palūkanų normą). Nepavykus šalims susitarti, 2013 m. sausio 22 d. atsakovas raštu informavo ieškovą, kad nustatyta 3,41607 proc. nauja fiksuotų palūkanų norma taikytina iki 2018 m. sausio 21 d. Teismas nustatė, kad atsakovas 2013 m. vasario 21 d. nurašė nuo ieškovo sąskaitos 1334,75 Lt, 2013 m. kovo 21 d. – 1334,75 Lt.

12Teismas nurodė, kad bankas yra pelno siekiantis juridinis asmuo; aišku, jog pinigus skolina tam, kad gautų pelną (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2000 m. gruodžio 11 d. nutartis, priimta civilinėje byloje AB Lietuvos taupomasis bankas v. E. L. ir kt., bylos Nr. 3K-3-1334/2000). Teismas akcentavo sutarties laisvės principą (CK 6.156 straipsnio l dalis), CK 6.204 straipsnio 3 dalies, 6.223 straipsnio 2 dalies 2 punkto taikymą; nurodė, kad sutarties sąlygos, įtvirtinančios palūkanų rūšį, jų nustatymo (keitimo) tvarką, sudedamųjų dalių dydį, išskyrus pačioje sutartyje numatytas išimtis, gali būti pakeistos tik abiem šalims dėl to susitarus raštu (CK 6.183 straipsnio 1 dalis). Bylos šalys susitarė tik dėl palūkanų dydžio ir mokėjimo 5 metų laikotarpiui; bankas išsiuntė ieškovui pranešimą dėl sutarties sąlygų keitimo. Kredito sutarties Bendrosios dalies 8 punkte nustatyta, kad sutartis gali būti pakeista ir (arba) papildyta tik raštišku visų sutarties šalių susitarimu. Raštiško šalių susitarimo pakeisti sutarties sąlygas nebuvo. Banko, kaip stipresnės sutarties šalies, pasiūliusios sutarties sąlygas silpnesnei sutarties šaliai, ketinimas vienašališkai nustatyti palūkanų normą, prieštarauja bendriesiems sąžiningumo reikalavimams ir iš esmės pažeidžia šalių teisių ir pareigų pusiausvyrą vartotojo–kredito gavėjo nenaudai (CK 6.188 straipsnio l, 2 dalys). Teismo teigimu, bankas neturėjo teisės vienašališkai nustatyti palūkanų normos ir, nesusitarus su kredito gavėju–ieškovu, privalėjo kreiptis į teismą, prašydamas pakeisti sutarties sąlygas ir nustatyti palūkanų normą. Teismas, remdamasis kasacinio teismo praktika (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. vasario 20 d. nutartis, priimta civilinėje byloje pagal AB DnB NORD banko pareiškimą, bylos Nr. 3K-3-58/2012), pagal kurią draudžiama vartotojams piktnaudžiauti jų apsaugos priemonėmis, siekiant išvengti prievolių mokėjimo, pažymėjo, kad ieškovas, pasirašydamas sutartį, sutiko, jog iki 2048 m. bankas nurašinės kiekvieną mėnesį nuo ieškovo asmeninės sąskaitos pinigų sumas pagal sutartį (Kredito sutarties 4.12 punktas). Ieškovui laikinai nevykdant savo prisiimtų įsipareigojimų, būtų pažeisti kreditoriaus interesai. Be to, Kredito sutarties Bendrosios dalies 2.1 punktu ieškovas įsipareigojo nustatytu terminu grąžinti suteiktą kreditą ir mokėti palūkanas.

13Teismas, atsižvelgdamas į kasacinio teismo formuojamą praktiką (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. kovo 15 d. nutartis civilinėje byloje D. L. v. AB „Rytų skirstomieji tinklai“, byla Nr. 3K-3-192/2006), konstatavo, kad nėra faktinio ir teisinio pagrindo pripažinti, kad atsakovas nepagrįstai praturtėjo ieškovo sąskaita, nes šalis sieja prievolių teisiniai santykiai, todėl nėra pagrindo tenkinti ieškovo prašymą priteisti 1854,81 Lt. Nuo 2013 m. sausio 21 d. palūkanų norma nėra nustatyta, tokio reikalavimo nė viena iš šalių nepareiškė ir nėra žinoma, kokio dydžio palūkanas turės mokėti ieškovas. Atsakovas elgiasi nesąžiningai kas mėnesį nuo ieškovo sąskaitos nuskaičiuodamas 537,19 Eur kaip sutartines palūkanas, kurių norma nenustatyta. Teismas išaiškino, kad, šalims susitarus dėl palūkanų normos, turėtų būti perskaičiuota mokėtinų palūkanų dalis; jei bus nustatyta, kad yra permokėta, tai permokėtų palūkanų dalis nuo sutartinių palūkanų nustatymo dienos (sutarties pakeitimo pasirašymo dienos) galėtų būti įskaityta kaip kredito grąžinimas arba laikoma į priekį sumokėtomis palūkanomis (priklausomai nuo šalių susitarimo).

14Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 2014 m. vasario 12 d. sprendimu panaikino Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2013 m. rugpjūčio 5 d. sprendimą ir priėmė naują sprendimą – tenkino dalį ieškinio – priteisė ieškovui iš atsakovo AB SEB banko 538,08 Lt be pagrindo įgytų lėšų.

15Apeliacinės instancijos teismas konstatavo, kad atsakovas turėjo teisinį pagrindą nurašyti lėšas nuo ieškovo sąskaitos, tačiau ne vienašališkai nustatyto palūkanų dydžio. Nepaisant to, kad šalys nesusitarė iš naujo dėl palūkanų dydžio, ieškovas nėra atleistas nuo jų mokėjimo (CK 6.881 straipsnio l dalis, Kredito sutarties Bendrosios dalies 2.1 punktas). Atsižvelgiant į tai, kad ieškovas turi pareigą atsakovui mokėti palūkanas, būtina nustatyti jų dydį. Nenustačius, kiek atsakovas nepagrįstai vienašališkai nustatė didesnę palūkanų normą, neįmanoma nustatyti ieškovo reikalavimo pagrįstumo. Dėl to pirmosios instancijos teismas turėjo vadovautis CK 6.872 straipsnio 1 dalimi, pagal kurią, šalims nesusitarus dėl palūkanų dydžio, palūkanos nustatomos pagal paskolos davėjo gyvenamosios ar verslo vietos komercinių bankų vidutinę palūkanų normą, galiojusią paskolos sutarties sudarymo momentu. Taigi pirmosios instancijos teismas turėjo vertinti palūkanų dydį, kurį ieškovas turi mokėti atsakovui, iki šalys susitars dėl palūkanų dydžio. Pagal Lietuvos banko nustatytas vidutines palūkanų normas, suteiktas namų ūkiams, 2013 m. vasario ir kovo mėnesiais jų dydis buvo atitinkamai 2,42 ir 2,43 proc. Taigi atsakovas vasario mėnesį nuo ieškovo sąskaitos nepagrįstai nuskaičiavo 78,36 Eur, o kovo mėnesį – 77,48 Eur, taikydamas vienašališkai nustatytą 3,416070 proc. palūkanų dydį. Dėl to tenkintina dalis ieškinio, priteisiant ieškovui iš atsakovo 155,84 Eur (538,08 Lt). Pirmosios instancijos teismas neišsprendė šalių kilusio ginčo, tačiau ieškinio ribas ir teisių gynimo būdą nustato ieškovas, pareikšdamas ieškinį. Ieškovui nepareiškus ieškinio, o atsakovui – priešieškinio dėl palūkanų dydžio nustatymo, išspręsti šalių ginčą iš esmės nebuvo sąlygų ir pagrindų. Teismas neturi teisinio pagrindo, nesant šalių reikalavimo, nustatyti palūkanų dydį visam sutarties galiojimo laikotarpiui. Apeliacinės instancijos teismas konstatavo, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai rezoliucinėje dalyje nurodė, kad tenkina dalį ieškinio, kai faktiškai jis buvo atmestas.

16III. Kasacinių skundų ir atsiliepimų į kasacinius skundus argumentai

17Kasaciniu skundu ieškovas prašo panaikinti apeliacinės instancijos teismo sprendimą ir pirmosios instancijos teismo sprendimo dalį, kuria atsakovas neįpareigotas grąžinti iš ieškovo banko sąskaitos be teisinio pagrindo nurašytas pinigų sumas; tenkinti ieškinį – įpareigoti atsakovą grąžinti iš ieškovo banko sąskaitos be teisinio pagrindo nurašytą 537,19 Eur (1854,81 Lt) sumą; priteisti visas bylinėjimosi išlaidas. Nurodomi šie kasacinio skundo argumentai:

181. Dėl ieškinio ir apeliacinio skundo ribų peržengimo. Pagal dispozityvumo principą bylos nagrinėjimo ribas lemia ieškinio dalykas ir faktinis pagrindas (CPK 13 straipsnis, 135 straipsnio 1 dalies 2, 4 punktai; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. gruodžio 18 d. nutartis, priimta civilinėje byloje AB „Mažeikių nafta“ v. I. D. ir kt., bylos Nr. 3K-3-446/2009; Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso komentaras. II tomas. Justitia, Vilnius, 2005). Pagal CPK 265 straipsnio 2 dalį, teismui neleidžiama peržengti byloje pareikštų reikalavimų. Apeliacinės instancijos teisme byla nagrinėjama neišeinant už apeliacinio skundo apibrėžtų ribų (CPK 320 straipsnio 1 dalis; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. balandžio 4 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB „Vindeva“ v. UAB „Vilpra“, bylos Nr. 3K-3-146/2012). Nagrinėjamoje byloje apeliacinės instancijos teismas peržengė tiek ieškinio, tiek apeliacinio skundo ribas, nes savo iniciatyva nustatė palūkanų dydį 2013 m. vasario, kovo mėn., nors ieškovas nei ieškinyje, nei apeliaciniame skunde to neprašė. Tokio reikalavimo nebuvo pareiškęs ir atsakovas. Ieškovas, remdamasis kasacinio teismo praktika (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. liepos 19 d. nutartis, priimta civilinėje byloje V. M. v. UAB „Leimesta“ ir kt., Nr. 3K-3-376/2012), nurodo, kad nesiekė išspręsti klausimo dėl atsakovo vienašališkai nustatytų palūkanų dydžio teisingumo ir neprašė teismo pakeisti ar išaiškinti sutartį bei nustatyti naują taikytinų palūkanų normą, todėl teismais neturėjo to spręsti. Ieškovas siekė sugrąžinti sutarties šalis į iki sutarties pažeidimo buvusią padėtį, kad būtų galima išnaudoti visas galimybės lygiavertėmis sąlygomis šalims pačioms susitarti dėl sutarties pakeitimo ir naujo palūkanų normos dydžio nustatymo arba inicijuoti atskirą civilinę bylą dėl sutarties sąlygų pakeitimo (CK 6.223 straipsnio 3 dalis, Kredito sutarties Bendrosios dalies 8 punktas). Be to, apeliacinės instancijos teismas padarė išvadą, kad ieškinio dalykas buvo reikalavimas priteisti lėšas, nurašytas nuo ieškovo sąskaitos kaip palūkanos, tačiau nepaisant šios išvados išsprendė ir taikytinos palūkanų normos nustatymo klausimą.

19Pirmosios instancijos teismas netinkamai pritaikė nepagrįsto praturtėjimo instituto normas.

202. Dėl CK 6.195 straipsnio pažeidimo. Šioje teisės normoje nustatyta, kad sutarties spragos gali būti užpildytos teismo, vienai iš šalių pareiškus tokį prašymą; šiuo klausimu yra pasisakęs ir kasacinis teismas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. birželio 7 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB „Žeimenos krantų“ redakcija v. Švenčionių rajono savivaldybė ir kt., bylos Nr. 3K-3-238/2012). Apeliacinės instancijos teismas, nors ir sutiko, kad, nepareiškus atskiro reikalavimo dėl palūkanų dydžio nustatymo, teismas neturi teisės savavališkai nustatyti palūkanų dydžio, tačiau faktiškai tą padarė – nustatė palūkanų normą, taigi pažeidė CK 6.195 straipsnį, neteisėtai modifikavo šalių sutartinius santykius. Teismai pripažino, kad sutarties sąlygos ir sąlygos dėl palūkanų galėjo būti keičiamos tik dvišaliu šalių susitarimu, o atsakovas neturėjo teisės vienašališkai nustatyti sutarties sąlygų dėl palūkanų dydžio, t. y. buvo konstatuota sutarties spraga, todėl turėjo būti taikomas CK 6.195 straipsnis. Atsakovas, siekdamas gauti pelno, pats privalėjo ginti savo interesus ir CK 6.195 straipsnio pagrindu kreiptis į teismą dėl palūkanų dydžio nustatymo, jei derybomis šis klausimas negali būti išspręstas. To nepadaręs atsakovas prisiėmė riziką, kad kol šalys nesusitars dėl palūkanų dydžio ir nepakeis sutarties, jis laikinai negaus pelno (šalims laisva valia susitarus dėl taikytinos palūkanų normos, jos apskaičiuotinos ir už ginčo laikotarpį, nepriklausomai nuo to, kad susitarimas pasiektas daug vėliau). Teismas neturėjo teisės peržengti ieškinio ir apeliacinio skundo ribų, kištis į šalių tarpusavio santykius, veikti banko (stipresnės šalies) naudai ir pažeisti ieškovo – vartotojo (silpnesnės šalies) interesus. Ieškovo nuomone, net ir teismo nustatytas ginčo laikotarpiui pritaikytas palūkanų dydis yra nepagrįstai didelis.

213. Dėl apeliacinės instancijos teismo motyvų prieštaros. Teismų sprendimuose pateikiami argumentai turi būti aiškūs ir nuoseklūs, o išvados turi būti motyvuotos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. vasario 4 d. nutartis, priimta civilinėje byloje BUAB „Telematics Klaipėda“ v. R. D. ir kt., bylos Nr. 3K-3-52/2008). Apeliacinės instancijos teismas konstatavo, kad ieškinio dalykas buvo reikalavimas priteisti lėšas, nurašytas nuo ieškovo sąskaitos kaip palūkanos. Nepaisydamas to, savo iniciatyva ir nesant teisinio pagrindo peržengė ieškinio (ir apeliacinio skundo) ribas ir išsprendė klausimus, dėl kurių šalys nereiškė reikalavimų. Be to, apeliacinės instancijos teismas, nustatydamas palūkanų normą 2013 m. vasario, kovo mėn., prieštarauja savo išvadai, kad, ieškovui nepareiškus ieškinio, o atsakovui – priešieškinio dėl palūkanų dydžio nustatymo, buvo negalima išspręsti šalių ginčo iš esmės.

22Atsiliepimu į ieškovo kasacinį skundą atsakovas prašo ieškovo kasacinį skundą atmesti. Atsakovas nurodo, kad teismai pažeidė CPK 7 straipsnyje įtvirtiną proceso ekonomiškumo ir koncentracijos principą, todėl ieškovo kasaciniame skunde nurodyti argumentai, jog nesilaikyta ieškinio ir apeliacinio skundo ribų, yra nepagrįsti. Nors ginčo ribas ieškovas nustatė nepagrįsto praturtėjimo instituto pagrindu, reikalaudamas sugrąžinti visas palūkanas, kurias ieškovas sumokėjo už 2013 m. vasario ir kovo mėn., tačiau iš esmės ieškovas ginčijo atsakovo vienašališkai nustatytas fiksuotas palūkanas naujam laikotarpiui. Teismui neįmanoma teisingai išspręsti ginčo nenustačius atsakovo atlikto veiksmų (ne)pagrįstumo pagal Kredito sutartį. Vadinasi, teismas iš esmės turi pasisakyti dėl ginčo esmės – ar gali pagal sudarytą kredito sutartį atsakovas vienašališkai nustatyti palūkanas naujam laikotarpiui ir ar jas nustatydamas elgėsi pagrįstai. Apeliacinės instancijos teisinas iš dalies pripažino, kad palūkanų dydis yra ginčo esmė, tačiau tik bandė išspręsti ginčą, nustatydamas laikinas palūkanas, ir nepagrįstai rėmėsi CK 6.872 straipsniu, taikytinu tik tuo atveju, jei šalys nebūtų sutarusios, kad palūkanas nustatys atsakovas. Ieškovas, formuodamas teisinį ieškinio pagrindą, rėmėsi CK 6.237 straipsniu, ir, esant ginčui dėl fiksuotų palūkanų dydžio, t. y. sutarties sąlygų ir jos vykdymo, prašė taikyti nepagrįsto praturtėjimo institutą. Tarp šalių susiklostė sutartiniai santykiai, turi būti aiškinama Kredito sutartis. Nepriklausomai nuo byloje taikytinų teisės normų, byloje reikštas reikalavimas nustatyti atsakovo veiksmų (ne)teisėtumą ir priteisti permokėtas palūkanas.

23Kasaciniu skundu atsakovas prašo panaikinti bylą nagrinėjusių teismų sprendimus ir priimti naują sprendimą – ieškinį atmesti ir įpareigoti ieškovą grąžinti sumas, gautas atsakovui vykdant sprendimą; priteisti iš ieškovo bylinėjimosi išlaidų atlyginimą. Nurodomi šie argumentai:

241. Dėl sutarties laisvės principo taikymo. Teismai nepaisė pacta sunt servanda principo –teisėtai sudaryta ir galiojanti sutartis jos šalims turi įstatymo galią ir šalys privalo tokios sutarties laikytis (CK 6.38, 6.59, 6.189 straipsniai). Tokią pareigą sutarties šalys turi nepriklausomai nuo to, ar sutartis laikytina vartojimo sutartimi (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. vasario 20 d. nutartis, priimta civilinėje byloje pagal AB DnB NORD banko pareiškimą, bylos Nr. 3K-3-58/2012). Atsakovas remiasi CK 6.198 straipsnio 1, 2 dalimis, 6.881 straipsnio 1 dalimi, nurodo, kad sutartyje buvo nustatytas ne konkretus palūkanų dydis visam sutarties laikotarpiui, o tik palūkanos pirmiems 5 metams bei likusiam laikotarpiui – palūkanų nustatymo tvarka (Kredito sutarties sąvokų i, ii punktai, Specialiosios dalies 6.1, 6.2 punktai, 6.3.1–6.3.3 punktai), t. y. šalys susitarė dėl palūkanų nustatymo tvarkos, o konkrečias vėlesnių periodų palūkanas, laikantis sutartyje numatytos tvarkos, pavedė nustatyti atsakovui. Pagal CK 6.193 straipsnio 2 dalį, 6.196 straipsnio 1 dalį, aiškinant sutartį reikia atsižvelgti ir į įprastines sąlygas, nors jos sutartyje nenurodytos. Būtent tokia palūkanų nurodymo praktika yra paplitusi visų kredito įstaigų sudaromose ilgalaikėse kredito sutartyse. Atsakovas, remdamasis Kredito sutarties Bendrosios dalies 3.2 punktu, apibrėžta grafiko sąvoka, nurodo, kad šalys aiškiai susitarė dėl ieškovo informavimo apie konkrečiu metu mokėtinas palūkanas tvarkos, t. y. kad tai bus įforminama ne keičiant sutartį, o nuolat atitinkamu periodiškumu atnaujinant grafikus. CK 6.198 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad sutarties kainą gali nustatyti ir viena sutarties šalis. Tokia šalių sutarta palūkanų normos keitimo tvarka, net ir laikant palūkanų dydžio keitimą sutarties keitimu, su kuo atsakovas nesutinka, laikytina specialiąja norma Kredito sutarties Bendrosios dalies 8 punkto atžvilgiu ir negali būti laikoma pažeidžiančia CK 6.183 straipsnio reikalavimus. Kredito sutarties Bendrosios dalies 3.2 punkte nustatyta išimtis, kada sutartis gali būti keičiama specialiąja tvarka. Nagrinėjamu atveju sutartis nebuvo pakeista, nes atsakovo pasiūlytos sąlygos (kintamos palūkanos su 2,58 proc. banko marža arba 3,32 proc. fiksuotos palūkanos) ieškovui nebuvo priimtinos, o 1 proc. fiksuoto dydžio palūkanų normos atsakovas objektyviai negalėjo pasiūlyti ieškovui. Fiksuotos palūkanos buvo nustatytos atsižvelgiant į atsakovo vidinę piniginių išteklių kainą ir vidinę maržą. Pagal Lietuvos banko interneto svetainėje skelbiamą Finansinių paslaugų vadovą, marža nėra vien banko pelnas, nustatomas savo nuožiūra; banko marža turi padengti ir jo veiklos išlaidas bei rizikos sąnaudas. Finansų įstaigų įstatymo 31 straipsnio 1 dalies 1, 2 punktu bankas įpareigojamas veikti saugiai ir užtikrinti, kad finansų įstaiga galėtų laiku pastebėti iš sudaromų sandorių kylančią galimą riziką, tinkamai ją įvertinti ir sumažinti, nuolat ją stebėti bei valdyti. Teikiant būsto kreditus 20–30 metų atsakovas neturi galimybių užsitikrinti kredito išteklius tokiam ilgam laikotarpiui, todėl sudarydamas kredito sutartį bankas objektyviai negali nustatyti fiksuotos kainos (palūkanų dydžio) visam kredito sutarties laikotarpiui. Atsakovas nurodo teisės aktus, įpareigojančius banką įvertinti riziką (Lietuvos banko valdybos 2006 m. lapkričio 9 d nutarimas Nr. 138; Vidaus kontrolės ir rizikos vertinimo (valdymo) organizavimo nuostatų, patvirtintų Lietuvos banko valdybos 2008 m. rugsėjo 25 d. nutarimu Nr. 149, 31 punktas). Lietuvos banko statistikos duomenimis, vidutinė naujų paskolų būstui palūkanų norma, fiksuojant ją ilgesniam kaip vienų metų laikotarpiui, buvo 3,44 proc., kuri tik 0,03 proc. didesnė už ieškovui nustatytąsias, o faktiškai ieškovui nustatytos palūkanos sumažėjo nuo 5,0938 iki 3,41607, t. y. 1,67773 proc.; kredito įmoka atitinkamai taip pat sumažėjo nuo 482 Eur iki 385 Eur per mėnesį. Atsakovo teigimu, vienašališkas palūkanų normos nustatymas buvo tik viena iš alternatyvų, pritaikytų tik todėl, kad ieškovas nepasinaudojo kitomis (susitarti dėl kitokio fiksuotų palūkanų dydžio, dėl kintamų palūkanų ar grąžinti kreditą prieš terminą).

252. Dėl netinkamo CK 6.872 straipsnio taikymo. CK 6.872 straipsnio 1 dalies taikymas negalimas, nes šalys sutartimi pavedė palūkanas nustatyti atsakovui. Tačiau net jei ir būtų galima taikyti šį straipsnį, apeliacinės instancijos teismas, nustatydamas palūkanas, nepagrįstai rėmėsi vidutine palūkanų norma, galiojusia 2013 m. vasario ir kovo mėnesiais, nes palūkanų norma buvo keičiama 2013 m. sausio mėnesį. Pagal Kredito sutarties Specialiosios dalies 6.3.2 punktą, naujai nustatoma palūkanų norma turi galioti penkerius metus, o ne keistis kiekvieną mėnesį. Be to, apeliacinės instancijos teismas tiksliai nenurodė duomenų šaltinio, kuriuo rėmėsi nustatydamas palūkanų normą (CPK 270 straipsnio 4 dalis). Atsakovas remiasi Lietuvos banko skelbiama vidutinių palūkanų normų statistika ir, atsižvelgdamas į tai, jog Kredito sutartyje nauja fiksuotų palūkanų norma, pasibaigus pirmam palūkanų laikotarpiui, nebuvo nustatyta (Kredito sutarties Specialios dalies 6.3.1, 6.3.3 punktai), nurodo, jog teismas turėjo vadovautis naujų paskolų vidutine palūkanų norma, nustatyta būsto paskoloms eurais, kai palūkanų norma nustatoma ilgesniam kaip vienų metų laikotarpiui. Lietuvos banko statistikos duomenimis, 2,42 proc. vidutinės palūkanos buvo nustatytos kovo mėnesį jau suteiktoms būsto paskoloms eurais, o 2,43 proc. vidutinės palūkanos buvo nustatytos nefinansinėms korporacijoms balandžio mėnesį. Apeliacinės instancijos teismas nepagrindė savo skaičiavimų – atsakovo nepagrįstai nurašytų lėšų nuo ieškovo sąskaitos.

263. Dėl Kredito sutarties sąlygų sąžiningumo. Sprendžiant bylas ginčuose su vartotojais teismai privalo ex officio įvertinti sutarčių sąlygų atitiktį sąžiningumo reikalavimams (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2011 m. birželio 15 d. nutartis, priimta civilinėje byloje pagal AB DnB NORD banko pareiškimą, bylos Nr. 3K-7-272/2011). Kredito sutarties nuostatų, leidžiančių bankui nustatyti mokėtinų palūkanų dydį, negalima laikyti nesąžiningomis CK 6.188 straipsnio prasme, nes tai daroma, jei šalims nepavyksta susitarti dėl šalims priimtinos naujos fiksuotų palūkanų normos, šalys nesudaro susitarimo dėl kintamų palūkanų taikymo ir (arba) ieškovas nepasinaudoja teise prieš terminą grąžinti kreditą. Kitaip tariant, sutartis tokiu atveju vienašališkai keičiama (jei tai apskritai laikytina sutarties keitimu) esant konkrečiam ir pakankamam pagrindui, be to, prieš tokiu būdu nustatant naują palūkanų normą vartotojui yra suteikiama teisė atsisakyti sutarties, todėl CK 6.188 straipsnio 2 dalies 10, 12 punktai netaikytini. Ieškovas, kaip vartotojas, turėjo galimybe tiek keisti Kredito sutartį, tiek jos atsisakyti. Tai atitinka 1993 m. balandžio 5 d. Tarybos direktyvos 93/13/EEB dėl nesąžiningų sąlygų sutartyse su vartotojais priedo j punkto, 1 punkto b papunkčio nuostatas. Be to, CK 6.188 straipsnio 2 dalies 12 punktas netaikomas tam tikroms specifinėms veiklos sritims (sutartims dėl vertybinių popierių, kitų finansinių dokumentų, taip pat daiktų perleidimo ir paslaugų teikimo, kai kaina yra susijusi su biržų kursų ar indeksų svyravimais ir jos nekontroliuoja pardavėjas ar paslaugų teikėjas ir kt.). Nagrinėjamu atveju buvo visos priežastys bankui nustatyti mokėtiną fiksuotų palūkanų normą (nepavyko pasiekti susitarimo, o Kredito sutartis negali galioti be palūkanų), apie galimus tokius veiksmus ieškovui buvo praneša pasirašant Kredito sutartį ir daugiau nei prieš mėnesį, per kurį jis galėjo atsisakyti Kredito sutarties arba inicijuoti jos pakeitimą; faktinė nustatyta palūkanų norma mažesnė, nei prieš tai nustatyta. Kredito sutartimi šalys aiškiai susitarė dėl kainos nustatymo tvarkos, bet ne dėl kainos visam Kredito sutarties galiojimo laikotarpiui (CK 6.188 straipsnio 5 dalis).

274. Dėl kitų pažeidimų. Teismai pažeidė CK 7 straipsnyje įtvirtiną proceso ekonomiškumo ir koncentracijos principą. Apeliacinės instancijos teismas tik konstatavo atsakovo veiksmų, vienašališkai nustatant naujas fiksuotas palūkanas, neteisėtumą, versdamas šalis toliau bylinėtis dėl palūkanų dydžio naujose bylose. Apeliacinės instancijos teismas pripažino, kad pirmosios instancijos teismas neišspendė ginčo iš esmės, bet konstatavo, kad ieškinio ribas ir teisių gynimo būdą nustato ieškovas pareikšdamas ieškinį. Taigi ieškovas dėl kiekvieno lėšų nurašymo nuo jo sąskaitos turėtų reikšti ieškinį atsakovui, kuris turėtų reikšti ieškinį ieškovui dėl kiekvieną mėnesį nesumokėtų palūkanų. Ginčo esmė – atsakovo veiksmų teisėtumas nustatant naujas fiksuotas palūkanas.

28Teismai nesilaikė CK 6.193 straipsnyje nustatytų sutarčių aiškinimo taisyklių. Ieškovas turi aukštąjį teisinį išsilavinimą, todėl suprato ar turėjo suprasti Kredito sutarties sąlygas. Ieškovas, sudaręs Kredito sutartį, nekėlė klausimo dėl palūkanų nustatymo penkerius metus ir tik įspėjus apie naujas fiksuotas palūkanas ir pakvietus tartis reikalavo nustatyti 1 proc. metinių palūkanų fiksuotą normą, kuri neatitiko rinkos sąlygų. Atsakovas siūlė susitarimu pakeisti ir nustatyti ne naujas fiksuotas palūkanas, o susitarti dėl naujo fiksuotų palūkanų laikotarpio. Teismai nepagrįstai laikė atsakovo veiksmus sutarties sąlygų keitimu, taikė CK 6.223 straipsnio 3 dalį. 2012 m. gruodžio 11 d. atsakovas siuntė pranešimą ieškovui dėl sutarties vykdymo, o ne jos pakeitimo; galimybė nustatyti naujas fiksuotas palūkanas buvo iš anksto nustatyta Kredito sutartyje (Bendrosios dalies sąvokos „Fiksuotos palūkanos“).

29Apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai taikė CK 6.204 straipsnį, kuriame įtvirtintas UNIDROIT 6.2.2 straipsnis, apibrėžiantis sutarties vykdymą pasikeitus aplinkybėms. Norint taikyti šį principą, būtina nustatyti visas aplinkybes, kurios iš esmės pakeičia sutartinių prievolių pusiausvyrą, tai nagrinėjamos bylos atveju nebuvo nustatyta.

30Ieškovas reikalavimą nepagrįstai grindė nepagrįsto praturtėjimo teisės normomis (CK 6.237–6.242 straipsniai), nes šalys yra sudariusios Kredito sutartį, teisė bankui nustatyti palūkanas joje aptarta.

315. Dėl teismo sprendimo įvykdymo atgręžimo. Atsakovas, vykdydamas teismų sprendimus, sumokėjo ieškovui 538,08 Lt palūkanų ir atlygino 1201,88 Lt išlaidų advokato pagalbai apmokėti. Tenkinus kasacinį skundą, atsakovui turėtų būti priteistos šios sumos (CPK 3 straipsnio 6 dalis, 373 straipsnis).

32Atsiliepimu į atsakovo kasacinį skundą ieškovas prašo atmesti kasacinį skundą ir tekinti ieškovo kasacinį skundą. Nurodomi šie argumentai:

331. Dėl banko teisės vienašališkai nustatyti palūkanų normą. Ieškovas remiasi Kredito sutarties Specialiosios dalies 6, 6.3.2, 6.3.3 punktais, Bendrosios dalies 1, 3.2, 3.3 punktais ir nurodo, kad pagal Kredito sutartį šalims susitarus dėl fiksuotų palūkanų ir likus 30 kalendorinių dienų iki naujų fiksuotų palūkanų normos nustatymo dienos, bankas turi pateikti kredito gavėjui (ieškovui) pranešimą apie naują siūlomą palūkanų normą. Tačiau kredito grąžinimo ir palūkanų mokėjimo grafikas turi būti pateikiamas kredito gavėjui per 15 kalendorinių dienų nuo fiksuotų palūkanų nustatymo dienos. Taigi, priešingai nei aiškina bankas, kredito grąžinimo ir mokėjimo grafikas yra skirtas ne pačiai palūkanų normai nustatyti, bet pagal jau nustatytą palūkanų normą pateikti kredito gavėjui privalomų mokėjimų eiliškumą, jų dydį, apskaičiuoti mokėtinas palūkanas ir jas išdėstyti šalių sutartam laikotarpiui. Kredito sutartyje yra aptartas tik vienas atvejis, kada laikoma, jog kredito gavėjas sutinka su banko pasiūlymais ir kada gali būti nustatoma banko pasiūlyta palūkanų norma – jei ieškovas neišreiškia prieštaravimų dėl pasiūlymo. Tačiau tuo atveju, jei kredito gavėjas kreipiasi į banką dėl šio pasiūlyto palūkanų dydžio ir (ar) kredito gražinimo bei palūkanų mokėjimo grafiko, pareiškia prieštaravimus, bankas nebeturi teisės vienašališkai nustatyti palūkanų normos. Kredito gavėjui išreiškus prieštaravimus laikoma, kad nėra sąlygos vienašališkai nustatyti palūkanas pagal banko siūlomą palūkanų normą (Kredito sutarties Bendrosios dalies 3.3 punktas). Net ir darant prielaidą, kad palūkanų normos dydžio nustatymas nėra laikomas Kredito sutarties keitimu ir dėl to netaikomas Kredito sutarties 8 punktas, tai nereiškia, kad bankas gali vienašališkai, nesant kredito gavėjo pritarimo, nustatyti palūkanų normą, priešinga išvada prieštarautų Kredito sutarties Bendrosios dalies 3.2, 3.3 punktams. Teismai tinkamai taikė sutarčių aiškinimo taisykles (CK 6.193 straipsnis).

342. Dėl CK 6.872 straipsnio taikymo. Nei lingvistinis, nei sisteminis Kredito sutarties aiškinimas neteikia pagrindo teigti, kad palūkanų normos dydžio nustatymas buvo išimtinė banko prerogatyva. Kredito sutarties Bendrosios dalies 3.2 punkte nustatyta, kad banko pasiūlytų palūkanų norma įsigalioja, jei kredito gavėjas su ja sutinka, nepareiškia prieštaravimų. Ieškovas nurodo savo kasacinio skundo argumentus dėl netinkamo CK 6.223 straipsnio 3 dalies, 6.872 straipsnio, CPK 265 straipsnio 2 dalies, 320 straipsnio 1 dalies taikymo. Atsakovas nepagrįstai nurodo, kad teismai iš esmės neišsprendė šalių ginčo dėl palūkanų dydžio, nes ieškovas nereiškė reikalavimo dėl atsakovo vienašališkai nustatytų palūkanų dydžio, o šis nepareiškė priešieškinio dėl palūkanų dydžio nustatymo. Teismas turi griežtai laikytis pareikšto ieškinio dalyko ir pagrindo ribų.

35Teisėjų kolegija

konstatuoja:

36IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai

37Dėl kredito gavėjo pareigos mokėti palūkanas pagal kreditavimo sutartį

38CK 6.881 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad kreditavimo sutartimi bankas ar kita kredito įstaiga (kreditorius) įsipareigoja suteikti kredito gavėjui sutartyje nustatyto dydžio ir nustatytomis sąlygomis pinigines lėšas (kreditą), o kredito gavėjas įsipareigoja gautą sumą grąžinti kreditoriui ir mokėti palūkanas. CK 6.37 straipsnio 1 dalyje – nustatyta, kad palūkanos pagal prievoles gali būti nustatytos įstatymuose arba šalių susitarimuose. CK 6.872 straipsnio 1 dalyje, kuri reglamentuoja paskolos sutarties palūkanų nustatymą ir skaičiavimą, nustatyta, kad palūkanų (pelno palūkanų) už naudojimąsi paskolos suma dydį ir mokėjimo tvarką nustato šalys susitarimu. Jeigu šalys nėra susitarusios dėl palūkanų dydžio, palūkanos nustatomos pagal paskolos davėjo gyvenamosios ar verslo vietos komercinių bankų vidutinę palūkanų normą, galiojusią paskolos sutarties sudarymo momentu.

39Pagal kasacinio teismo formuojamą praktiką, kreditoriaus reikalavimas sumokėti palūkanas už pinigų skolinimą sutartyje nustatytu terminu traktuotinas kaip reikalavimas prievolę įvykdyti natūra, t. y. sumokėti įstatyme ar šalių sutartyje nustatytą mokestį už naudojimąsi paskolos suma – palūkanas (CK 6.213 straipsnio 1 dalis, 6.872 straipsnis). Pelno palūkanos yra atlyginimas, kurį skolininkas moka kreditoriui už naudojimąsi svetimais pinigais, nesvarbu, kokie to naudojimosi rezultatai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. rugsėjo 21 d. nutartis, priimta civilinėje byloje T. M. v. Vilniaus apskrities viršininko administracija, bylos Nr. 3K-3-357/2007). Be to, kasacinis teismas, pasisakydamas dėl CK 6.874 straipsnio taikymo, yra nurodęs, kad paskolos gavėjas, jeigu šalys nesusitarė kitaip, sutartas arba įstatymo nustatytas pelno palūkanas privalo mokėti už visą paskolintų pinigų naudojimo laiką iki paskolintos pinigų sumos grąžinimo dienos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. gruodžio 6 d. nutartis, priimta civilinėje byloje S. K. v. A. T. , bylos Nr. 3K-3-639/2013).

40Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad 2008 m. sausio 21 d. šalys sudarė kredito sutartį, pagal kurią atsakovas suteikė ieškovui 99 849,02 Eur kreditą butui įsigyti, o ieškovas įsipareigojo mokėti įmokas kiekvieną mėnesį sutartyje nustatyta tvarka ir terminais. Kredito sutarties Specialiosios dalies 6.1, 6.3.2, 6.3 punktais šalys nustatė, kad palūkanos yra fiksuotos – 5,0938 proc., jų periodiškumas – 5 metai, numatyta kita fiksuotų palūkanų nustatymo diena – 2013 m. sausio 21 d. Apie fiksuotų palūkanų galiojimo laikotarpio pabaigą ir naujai siūlomą fiksuotų ar kintamų palūkanų normą ieškovas buvo informuotas; atsakovas pasiūlė ieškovui kintamą palūkanų normą 3 mėnesiams – 2,71 proc. arba fiksuotą 5 metams – 3,23 proc. Nepavykus šalims susitarti, 2013 m. sausio 22 d. atsakovas raštu informavo ieškovą, kad nustatė 3,41607 proc. naują fiksuotų palūkanų normą, taikytiną iki 2018 m. sausio 21 d.; atsakovas 2013 m. vasario 21 d. ir 2013 m. kovo 21 d. nuskaičiavo nuo ieškovo sąskaitos po 1334,75 Lt (iš viso – 2669,50 Lt), tarp jų – 1854,81 Lt ginčo palūkanų. Bylą nagrinėję teismai konstatavo, kad atsakovas neturėjo teisės vienašališkai nustatyti palūkanų normos. Pirmosios instancijos teismas nurodė, kad Kredito sutarties Bendrosios dalies 8 punkte nustatyta, jog sutartis gali būti pakeista ir (arba) papildyta tik raštišku sutarties šalių susitarimu, o raštiško šalių susitarimo pakeisti sutarties sąlygas nebuvo. Apeliacinės instancijos teismas, taip pat konstatavęs, kad šalių susitarimo dėl naujos palūkanų normos nebuvo, nustatė palūkanų normą už 2013 m. vasario ir kovo mėnesius, t. y. už tuos mėnesius, kai atsakovas savo nuožiūra nustatė palūkanų normą ir apskaičiuotas sumas nuskaičiavo nuo ieškovo sąskaitos. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į nurodytą kasacinio teismo praktiką, įvertinusi tai, kad šalių sudaryta Kredito sutartis yra atlygintinė (CK 6.881 straipsnio 1 dalis), t. y. ieškovas už suteiktą kreditą turi pareigą mokėti atsakovui palūkanas (tai, be kita ko, nustatyta ir Kredito sutarties Bendrosios dalies 4.1 punkte), laiko bylą nagrinėjusių teismų išvadas nepagrįstomis ir konstatuoja, kad atsakovas turėjo teisę nustatyti palūkanų normą, nes tokia teisė jam buvo suteikta šalių sudaryta Kredito sutartimi; tokie atsakovo veiksmai nelaikytini vienašališku Kredito sutarties keitimu. Šią išvadą patvirtina Kredito sutarties Specialiosios dalies 6.1, 6.3.2, 6.3 punktai, pagal kuriuos šalys susitarė dėl fiksuotų periodiškai keičiamų palūkanų, taip pat Kredito sutarties Bendrosios dalies 3.2, 3.3 punktai, reglamentuojantys fiksuotų palūkanų nustatymo tvarką (banko įsipareigojimas nustatyti palūkanų normą, palūkanų mokėjimų grafiko sudarymas ir teikimas ieškovui ir kt.). Teisėjų kolegija pažymi, kad poreikis nustatyti palūkanų periodiškumą, jų nustatymo tvarką yra nulemtas ilgalaikio kreditavimo sutarties pobūdžio. Sutarties šalys (tiek kredito davėjas, tiek kredito gavėjas) negali numatyti, kaip dėl objektyvių kriterijų ekonominės sąlygos keisis ir veiks palūkanų normas ateityje, todėl, sudarydamos sutartį pagal esamą situaciją, negali numanyti sutartų sąlygų naudingumo ateityje (vykdant ilgalaikę kreditavimo sutartį). Sutarties šalis – kredito gavėjas – laisva valia ir savo rizika sprendžia, ar kitos šalies – kredito davėjo – siūlomos kreditavimo sąlygos jai priimtinos (naudingos), ir, tai įvertinusi, sudaro sutartį arba jos nesudaro. Pažymėtina, kad CK 6.156 straipsnyje įtvirtintas sutarties laisvės principas, pagal kurį šalys gali laisvai sudaryti sutartis, savo nuožiūra nustatyti tarpusavio teises ir pareigas, o sutartiniai santykiai grindžiami sutarties privalomumo ir vykdytinumo principais. Teisėtai sudaryta ir galiojanti sutartis jos šalims turi įstatymo galią. Ji įpareigoja atlikti ne tik tai, kas tiesiogiai joje nustatyta, bet ir visa tai, ką lemia sutarties esmė arba įstatymai (CK 6.189 straipsnio 1 dalis). Šalys privalo sutartį vykdyti tinkamai ir sąžiningai (CK 6.200 straipsnio 1 dalis), laikytis savo sudarytų sutarčių sąlygų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. rugsėjo 19 d. nutartis, priimta civilinėje byloje A. Č. v. AB SEB bankas, bylos Nr. 3K-3-394/2014).

41Teisėjų kolegija, vertindama nurodytas Kredito sutarties nuostatas, kurios šalims turi įstatymo galią ir turi būti vykdomos, nurodo, kad ieškovo pozicija, jog bankas neturėjo teisės nustatyti palūkanų normos, o turėjo kreiptis į teismą dėl jos nustatymo, yra klaidinga. Ieškovui nesutinkant su Kredito sutarties pagrindu banko apskaičiuota palūkanų norma naujam penkerių metų laikotarpiui, laikant ją nepagrįstai didele, jis kaip kredito gavėjas turi teisę, remiantis CK 6.872 straipsnio 1 dalimi, kreiptis į teismą dėl šios normos pakeitimo (sumažinimo). Tokia išvada atitinka kasacinio teismo formuojamą praktiką savo faktinėmis aplinkybėmis panašiose bylose (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. rugsėjo 19 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje A. Č. v. AB SEB bankas, bylos Nr. 3K-3-394/2014). Nagrinėjamoje byloje ieškovas nurodytu pagrindu ieškinio negrindė ir nenurodė, kad banko nustatyta fiksuotųjų palūkanų norma neatitinka pirmiau nurodytų įstatymo reikalavimų, neįrodinėjo, kokio dydžio ji turėtų būti ir neprašė nustatyti (sumažinti) palūkanų normos pagal vietos komercinių bankų vidutinę palūkanų normą. Ieškovas kreipėsi į teismą, prašydamas įpareigoti atsakovą grąžinti nuo ieškovo sąskaitos nuskaičiuotus pinigus, nurodė, kad atsakovas, pažeisdamas Kredito sutarties Bendrosios dalies 8 punktą, vienašališkai pakeitė Kredito sutartį, reikalavimo nustatyti palūkanų normą nereiškė, tokio priešieškinio reikalavimo byloje nepateikė ir atsakovas. Pagal civiliniame procese galiojantį dispozityvumo principą (CPK 13 straipsnis) bylos nagrinėjimo ribas nustato ieškinyje (priešieškinyje) nurodyti ieškinio dalykas ir faktinis pagrindas, t. y. ieškovo suformuluotas materialusis teisinis reikalavimas atsakovui (atsakovams) ir aplinkybės, kuriomis grindžiamas šis reikalavimas (CPK 135 straipsnio 1 dalies 2, 4 punktai). CPK 265 straipsnio 2 dalyje įtvirtintas draudimas teismui peržengti byloje pareikštų reikalavimų ribas reiškia tai, kad teismas, išskyrus šio Kodekso nustatytus atvejus, negali priteisti asmeniui to, ko šis neprašė, patenkinti (ar atmesti) ieškinį kitu, negu ieškovo nurodytas, faktiniu pagrindu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. gruodžio 18 d. nutartis, priimta civilinėje byloje ieškovo AB „Mažeikių nafta“ v. I. D. , bylos Nr. 3K-3-446/2009). Atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad apeliacinės instancijos teismas, nustatydamas palūkanų normą už 2013 m. vasario ir kovo mėnesius, kai byloje nebuvo reiškiamas reikalavimas peržiūrėti Kredito sutarties pagrindu atsakovo nustatytą palūkanų normą, ir priteisdamas ieškovui iš atsakovo (t. y. įpareigodamas grąžinti) nuo ieškovo sąskaitos nuskaičiuotas atitinkamo dydžio lėšas, peržengė byloje pareikštų reikalavimų ribas (CPK 265 straipsnio 2 dalis).

42Dėl vartotojo kaip silpnesniosios sutarties šalies interesų gynimo

43Pirmosios instancijos teismo nustatyta, kad kreditą gavo ieškovas – fizinis asmuo gyvenamajam būstui įgyti, t. y. šeimos poreikiams tenkinti, o būsto kreditą suteikė verslininkas – juridinis asmuo (bankas), todėl sutartis laikytina vartojimo sutartimi (nuo 2014 m. birželio 13 d. netekusi galios CK 1.39 straipsnio 1 dalis, galiojančios CK redakcijos 6.2281 straipsnis, Vartotojų teisių apsaugos įstatymo 2 straipsnio 5, 8, 15 dalys). Šio byloje nustatyto fakto šalys neginčijo; toks Kredito sutarties vertinimas atitinka kasacinio teismo formuojamą praktiką (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. spalio 18 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje I. A. v. AB „SEB lizingas“, bylos Nr. 3K-3-397/2011; 2012 m. balandžio 27 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje pagal AB „Citadele“ banko pareiškimą, bylos Nr. 3K-3-189/2012; 2014 m. lapkričio 14 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Bigbank, AS, v. A. B. ir kt., bylos Nr. 3K-3-500/2014; kt.). Dėl to nagrinėjamos bylos atveju yra aktualus ieškovo kaip vartotojo teisių ir interesų (ne)pažeidimo klausimas.

44Pagal kasacinio teismo formuojamą praktiką vartotojų teisių gynimas vertintinas kaip viešasis interesas, svarbus ne tik pačiam vartotojui, bet ir didelei visuomenės daliai. Dėl to tais atvejais, kai ginčo šalių sudaryta sutartis kvalifikuojama kaip kylanti iš vartojimo teisinių santykių, bylą nagrinėjantis teismas visais atvejais sutarties sąlygas ex officio turi įvertinti pagal CK 6.188 straipsnyje įtvirtintus sąžiningumo kriterijus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. vasario 29 d. nutartis, priimta civilinėje byloje 791-oji daugiabučio namo savininkų bendrija ir kt. v. AB „Grigiškės“, bylos Nr. 3K-3-211/2008; 2008 m. spalio 28 d. nutartis civilinėje byloje A. K. v. UAB „Ribenos prekyba“, bylos Nr. 3K-3-536/2008; išplėstinės teisėjų kolegijos 2011 m. birželio 15 d. nutartis, priimta civilinėje byloje pagal AB DnB NORD banko pareiškimą, bylos Nr. 3K-7-272/2011; kt.).

45Vartotojas, būdamas silpnesnioji sutarties šalis, dėl informacijos, patirties, specialių žinių stokos ir panašių priežasčių turi ribotas galimybes, sudarydamas sutartį, tinkamai įgyvendinti savo interesų apsaugą ir daryti įtaką sutarties sąlygų turiniui, todėl verslininkas sutarties sąlygų pagrindu gali įgyti nepateisinamą pranašumą prieš vartotoją. Dėl šių priežasčių teisingai sutarties šalių teisių ir pareigų pusiausvyrai vartojimo sutartyse užtikrinti reikalingas specialusis, tik vartojimo sutartims taikomas įstatyme nustatytas reglamentavimas. Teisės aktais vartotojams suteikiama papildoma apsauga, skirta išvengti stipresnės šalies primestų sąlygų, taip siekiant atkurti šalių teisių ir pareigų pusiausvyrą. Kasacinis teismas, pasisakydamas nurodytu klausimu, yra konstatavęs, kad vis dėlto ši papildoma apsauga nesudaro išimčių iš vieno svarbiausių privatinės teisės principų – pacta sunt servanda (CK 6.38, 6.59 straipsniai), todėl nereiškia, kad vartotojai gali naudotis įstatymo jiems suteiktomis vartotojų teisių apsaugos priemonėmis, siekdami nesąžiningai išvengti laisva valia prisiimtų prievolių vykdymo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. lapkričio 14 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Bigbank, AS, v. A. B. ir kt., bylos Nr. 3K-3-500/2014).

46CK 6.188 straipsnio (netekusio galios 2014 m. birželio 13 d.) 2 dalyje buvo reglamentuojama, kad nesąžiningomis laikomos vartojimo sutarčių sąlygos, kurios šalių nebuvo individualiai aptartos, jeigu jos iš esmės pažeidžia šalių teisių ir pareigų pusiausvyrą bei vartotojo teises ir interesus (ši nuostata įtvirtinta galiojančios CK redakcijos 6.2284 straipsnio 2 dalyje). Tai tokios sąlygos, kurios suteikia pardavėjui ar paslaugų teikėjui vienašališkai be sutartyje numatyto ar pakankamo pagrindo keisti sutarties sąlygas (ankstesnė CK 6.188 straipsnio 2 dalies 10 punkto redakcija; galiojanti CK 6.2284 straipsnio 2 dalies 10 punkto redakcija). Nagrinėjamos bylos atveju šalių sudarytos Kredito sutarties Bendrosios dalies 8 punkte nustatyta, kad sutartis gali būti pakeista ir (arba) papildyta tik raštišku sutarties šalių susitarimu, taigi ši sutarties sąlyga užtikrina ieškovo kaip vartotojo teisių ir interesų apsaugą. Nutartyje jau konstatuota, kad atsakovo veiksmai, nustatant naują palūkanų normą kitam penkerių metų laikotarpiui pagal Kredito sutarties sąlygas (nekeičiant palūkanų rūšies, jų normos nustatymo periodiškumo), neprilyginami vienašališkam sutarties pakeitimui. Minėta, kad šalys, sudarydamos Kredito sutartį, aiškiai susitarė dėl atitinkamo dydžio fiksuotų periodiškai keičiamų palūkanų. Bylos nagrinėjimo metu ieškovas neteigė, kad šios sutarties sąlygos jam buvo neaiškios ar klaidinančios, jog jam nebuvo žinoma (aišku ar suprantama), kad suėjus sutartam terminui palūkanų norma bus peržiūrima ir nustatoma iš naujo. Šiuo metu nustatyta mažesnė palūkanų norma, nei ieškovas mokėjo penkerius metus nuo Kredito sutarties sudarymo, tačiau teisėjų kolegija dėl jos dydžio pagrįstumo nepasisako, nes, kaip minėta, palūkanų normos dydis nėra šios bylos nagrinėjimo dalykas. Atsakovui pagal Kredito sutarties sąlygas nustačius palūkanų normą (o ieškovas privalo mokėti pelno palūkanas už gautą kreditą ir šios pareigos vengimas negali būti pateisinamas jo kaip vartotojo teisių ir interesų gynyba), kaip minėta, ieškovas turi teisę kreiptis į teismą dėl mažesnės palūkanų normos nustatymo CK 6.872 straipsnio 1 dalies pagrindu. Dėl nurodytų priežasčių teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismui nebuvo pagrindo konstatuoti ieškovo kaip vartotojo teisių ir interesų pažeidimo.

47Apibendrindama tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad bylą nagrinėję teismai netinkamai taikė kreditavimo teisinius santykius, palūkanas ir vartotojų interesų apsaugą reglamentuojančias teisės normas, neatsižvelgė į kasacinio teismo formuojamą praktiką, todėl yra pagrindas panaikinti bylą nagrinėjusių teismų procesinius sprendimus ir priimti naują sprendimą – ieškinio reikalavimus atmesti (CPK 346 straipsnis, 359 straipsnio 3 dalis). Teisėjų kolegija nepasisako dėl kitų kasacinių skundų ir atsiliepimų į juos argumentų, nes jie neturi reikšmės vienodos teismų praktikos formavimui ir nagrinėjamos bylos teisiniam rezultatui.

48Dėl bylinėjimosi išlaidų paskirstymo

49Pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. gruodžio 10 d. pažymą apie išlaidas, susijusias su procesinių dokumentų įteikimu, kasacinis teismas patyrė 22,75 Lt tokių išlaidų. Kadangi atsakovo kasacinis skundas tenkinamas, o ieškovo – atmetamas, tai šios išlaidos priteistinos iš ieškovo (CPK 88 straipsnio 1 dalies 3 punktas, 96 straipsnis). Šioje byloje priimamas naujas sprendimas – ieškinį atmesti, todėl keistinas bylinėjimosi išlaidų paskirstymas ir atsakovui iš ieškovo priteistina 54 Lt žyminio mokesčio, sumokėto paduodant apeliacinį skundą (CPK 93 straipsnio 5 dalis).

50Dėl sprendimo vykdymo atgręžimo

51Atsakovas pateikė duomenis, kad, vykdydamas apeliacinės instancijos teismo sprendimą, 2014 m. kovo 24 d. pervedė ieškovui 1201,88 Lt bylinėjimosi išlaidų atlyginimo, 2014 m. kovo 27 d. – 538,08 Lt palūkanų; prašo taikyti sprendimo įvykdymo atgręžimo institutą. Kadangi šioje byloje tenkinamas atsakovo kasacinis skundas – naikinami bylą nagrinėjusių teismų procesiniai sprendimai ir priimamas naujas sprendimas – ieškinį atmesti, tai teisėjų kolegija sprendžia CPK 760 straipsnio 1 dalies pagrindu priteisti atsakovui iš ieškovo 1739,96 Lt, sumokėtų vykdant apeliacinės instancijos teismo sprendimą.

52Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 359 straipsnio 1 dalies 4 punktu, 362 straipsnio 1 dalimi,

Nutarė

53Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2013 m. rugpjūčio 5 d. sprendimą ir Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. vasario 12 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – ieškovo E. C. ieškinį atmesti.

54Priteisti atsakovui AB SEB bankui (juridinio asmens kodas 112021238) iš ieškovo E. C. (asmens kodas ( - ) 54 (penkiasdešimt keturis) Lt žyminio mokesčio, sumokėto paduodant apeliacinį skundą.

55Priteisti atsakovui AB SEB bankui (juridinio asmens kodas 112021238) iš ieškovo E. C. (asmens kodas ( - ) 54 (penkiasdešimt keturis) Lt žyminio mokesčio, sumokėto paduodant kasacinį skundą.

56Priteisti iš ieškovo E. C. (asmens kodas ( - ) 22,75 Lt (dvidešimt du Lt 75 ct) bylinėjimosi išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų kasaciniame teisme įteikimu, į valstybės biudžetą (ši suma mokėtina į Valstybinės mokesčių inspekcijos (juridinio asmens kodas 188659752) biudžeto surenkamąją sąskaitą, įmokos kodas 5660).

57Teismo sprendimo įvykdymo atgręžimo tvarka priteisti atsakovui AB SEB bankui (juridinio asmens kodas 112021238) iš ieškovo E. C. (asmens kodas ( - ) 1739,96 Lt (vieną tūkstantį septynis šimtus trisdešimt devynis Lt 96 ct).

58Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.

1. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija,... 2. rašytinio proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal... 3. Teisėjų kolegija... 4. I. Ginčo esmė... 5. Byloje sprendžiami kredito gavėjo pareigos mokėti palūkanas pagal... 6. Ieškovas E. C. prašė teismo įpareigoti atsakovą AB SEB banką grąžinti... 7. 2008 m. sausio 21 d. šalys sudarė kredito sutartį (toliau – ir Kredito... 8. II. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų sprendimų esmė... 9. Klaipėdos miesto apylinkės teismas 2013 m. rugpjūčio 5 d. sprendimu tenkino... 10. Pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad sutarties sudarymo sąlygų... 11. Atsakovas siuntė ieškovui jo gyvenamosios vietos adresu pranešimą, kad 2013... 12. Teismas nurodė, kad bankas yra pelno siekiantis juridinis asmuo; aišku, jog... 13. Teismas, atsižvelgdamas į kasacinio teismo formuojamą praktiką (Lietuvos... 14. Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 2014... 15. Apeliacinės instancijos teismas konstatavo, kad atsakovas turėjo teisinį... 16. III. Kasacinių skundų ir atsiliepimų į kasacinius skundus argumentai... 17. Kasaciniu skundu ieškovas prašo panaikinti apeliacinės instancijos teismo... 18. 1. Dėl ieškinio ir apeliacinio skundo ribų peržengimo. Pagal dispozityvumo... 19. Pirmosios instancijos teismas netinkamai pritaikė nepagrįsto praturtėjimo... 20. 2. Dėl CK 6.195 straipsnio pažeidimo. Šioje teisės normoje nustatyta, kad... 21. 3. Dėl apeliacinės instancijos teismo motyvų prieštaros. Teismų... 22. Atsiliepimu į ieškovo kasacinį skundą atsakovas prašo ieškovo kasacinį... 23. Kasaciniu skundu atsakovas prašo panaikinti bylą nagrinėjusių teismų... 24. 1. Dėl sutarties laisvės principo taikymo. Teismai nepaisė pacta sunt... 25. 2. Dėl netinkamo CK 6.872 straipsnio taikymo. CK 6.872 straipsnio 1 dalies... 26. 3. Dėl Kredito sutarties sąlygų sąžiningumo. Sprendžiant bylas ginčuose... 27. 4. Dėl kitų pažeidimų. Teismai pažeidė CK 7 straipsnyje įtvirtiną... 28. Teismai nesilaikė CK 6.193 straipsnyje nustatytų sutarčių aiškinimo... 29. Apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai taikė CK 6.204 straipsnį,... 30. Ieškovas reikalavimą nepagrįstai grindė nepagrįsto praturtėjimo teisės... 31. 5. Dėl teismo sprendimo įvykdymo atgręžimo. Atsakovas, vykdydamas teismų... 32. Atsiliepimu į atsakovo kasacinį skundą ieškovas prašo atmesti kasacinį... 33. 1. Dėl banko teisės vienašališkai nustatyti palūkanų normą. Ieškovas... 34. 2. Dėl CK 6.872 straipsnio taikymo. Nei lingvistinis, nei sisteminis Kredito... 35. Teisėjų kolegija... 36. IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai... 37. Dėl kredito gavėjo pareigos mokėti palūkanas pagal kreditavimo sutartį... 38. CK 6.881 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad kreditavimo sutartimi bankas ar... 39. Pagal kasacinio teismo formuojamą praktiką, kreditoriaus reikalavimas... 40. Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad 2008 m. sausio 21 d. šalys sudarė... 41. Teisėjų kolegija, vertindama nurodytas Kredito sutarties nuostatas, kurios... 42. Dėl vartotojo kaip silpnesniosios sutarties šalies interesų gynimo... 43. Pirmosios instancijos teismo nustatyta, kad kreditą gavo ieškovas – fizinis... 44. Pagal kasacinio teismo formuojamą praktiką vartotojų teisių gynimas... 45. Vartotojas, būdamas silpnesnioji sutarties šalis, dėl informacijos,... 46. CK 6.188 straipsnio (netekusio galios 2014 m. birželio 13 d.) 2 dalyje buvo... 47. Apibendrindama tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad bylą... 48. Dėl bylinėjimosi išlaidų paskirstymo... 49. Pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. gruodžio 10 d. pažymą apie... 50. Dėl sprendimo vykdymo atgręžimo... 51. Atsakovas pateikė duomenis, kad, vykdydamas apeliacinės instancijos teismo... 52. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija,... 53. Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2013 m. rugpjūčio 5 d. sprendimą ir... 54. Priteisti atsakovui AB SEB bankui (juridinio asmens kodas 112021238) iš... 55. Priteisti atsakovui AB SEB bankui (juridinio asmens kodas 112021238) iš... 56. Priteisti iš ieškovo E. C. (asmens kodas ( - ) 22,75 Lt (dvidešimt du Lt 75... 57. Teismo sprendimo įvykdymo atgręžimo tvarka priteisti atsakovui AB SEB bankui... 58. Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir...