Byla e2-827-370/2018
Dėl jo įtraukimo į kreditorių sąrašą ir finansinio reikalavimo patvirtinimo bankrutavusios D. N. individualios įmonės bankroto byloje (suinteresuotas asmuo D. N.)

1Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Kazio Kailiūno, Danguolės Martinavičienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja) ir Nijolės Piškinaitės,

2teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovės bankrutavusios D. N. individualios įmonės atskirąjį skundą dėl Panevėžio apygardos teismo 2018 m. vasario 23 d. nutarties civilinėje byloje Nr. eB2-74-198/2018, kuria patenkintas kreditoriaus K. C. prašymas dėl jo įtraukimo į kreditorių sąrašą ir finansinio reikalavimo patvirtinimo bankrutavusios D. N. individualios įmonės bankroto byloje (suinteresuotas asmuo D. N.).

3Teisėjų kolegija

Nustatė

4

  1. Ginčo esmė
  1. Kreditorius K. C. 2017 m. lapkričio 30 d. kreipėsi į Panevėžio apygardos teismą, prašydamas atnaujinti terminą finansiniam reikalavimui pareikšti ir įtraukti šį kreditorių į bankrutavusios D. N. individualios įmonės kreditorių sąrašą su 11 483,25 Eur dydžio finansiniu reikalavimu.
  2. Prašyme nurodė, kad D. N. pagal 2008 m. liepos 22 d. paprastąjį neprotestuotiną vekselį, kurio suma 2 896,20 Eur (10 000 Lt), grąžino tik 100 Eur. Vilniaus miesto 41-ojo notarų biuro notarė Vidutė Zubavičienė išdavė vykdomąjį įrašą dėl bendros pagal vekselį 2 812,13 Eur skolos išieškojimo.
  3. Be to, kreditorius K. C. ir D. N. 2008 m. lapkričio 11 d. sudarė paskolos sutartį (toliau – paskolos sutartis), pagal kurią kreditorius K. C. paskolino D. N. 4 344,30 Eur (15 000 Lt) sumą iki 2015 m. lapkričio 11 d.
  4. Pagal paskolos sutarties 3 punktą kreditorius turi teisę reikalauti sumokėti 10 procentų dydžio metines palūkanas už naudojimąsi paskolos suma, prašymo pateikimo dieną palūkanos sudarė 3987,95 Eur. Pagal paskolos sutarties 5 punktą skolininkė privalo mokėti 0,05 procento dydžio delspinigius už kiekvieną uždelstą dieną, todėl delspinigių dydis prašymo pateikimo dieną teismui sudaro 338,87 Eur.
  5. Taip pat kreditorius prašyme nurodė, kad nors jo reikalavimas kyla iš asmeninių skolininkės prievolių, tačiau turi būti įtrauktas į bankrutuojančios D. N. individualios įmonės kreditorių finansinių reikalavimų sąrašą.
  1. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė
  1. Panevėžio apygardos teismas 2018 m. vasario 23 d. nutartimi atnaujino terminą finansiniam reikalavimui pateikti ir patvirtino kreditoriaus K. C. 11 483,25 Eur finansinį reikalavimą bankrutavusios D. N. individualios įmonės bankroto byloje.
  2. Pirmosios instancijos teismas nurodė, kad bankrutavusios D. N. individualios įmonės savininkė D. N. skolą kreditoriui K. C. pripažįsta visiškai.
  3. Byloje duomenų, kad pareiškėjui K. C. pranešta apie kreditorių finansinių reikalavimų pateikimą, nėra. Atsižvelgdamas į šias aplinkybes ir į tai, kad D. N. pripažįsta 11 483,25 Eur skolą kreditoriui K. C., teismas vertino, kad yra pagrindas kreditoriui atnaujinti terminą pareikšti finansinį reikalavimą, nes terminas praleistas dėl svarbių priežasčių (Lietuvos Respublikos įmonių bankroto įstatymo (toliau – ĮBĮ) 10 straipsnio 9 dalis).
  4. Taip pat pirmosios instancijos teismas sutiko su kreditoriaus K. C. argumentais, kad pagal teisės aktus ir formuojamą teismų praktiką tais atvejais, kai bankroto byla iškeliama individualiai įmonei, visi kreditoriai savo finansinius reikalavimus turi pareikšti ĮBĮ nustatyta tvarka, nepriklausomai nuo to, ar su įmone ar su jos savininku, kaip privačiu fiziniu asmeniu, buvo sudarytas sandoris, iš kurio kyla finansinis reikalavimas.
  1. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į jį argumentai
  1. Bankrutavusi D. N. individuali įmonė atskirajame skunde prašo Panevėžio apygardos teismo 2018 m. vasario 23 d. nutartį panaikinti ir klausimą išspręsti iš esmės – kreditoriaus K. C. prašymo dėl įtraukimo į bankrutavusios D. N. individualios įmonė kreditorių sąrašą netenkinti arba perduoti klausimą dėl šio finansinio reikalavimo patvirtinimo pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo bei išreikalauti iš kreditoriaus papildomus įrodymus ir paskirti byloje ekspertizę pateiktų dokumentų autentiškumui įvertinti. Atskirasis skundas grindžiamas šiais argumentais:
    1. Bankroto byla D. N. individualiai įmonei buvo iškelta 2016 m. rugpjūčio 18 d., tačiau vykdomasis įrašas dėl kreditoriaus pateikto vekselio buvo atliktas tik beveik po metų – 2017 m. lapkričio 29 d. Pažymėtina, kad vekselio apmokėjimo data buvo nurodyta 2016 m. gruodžio 31 d. Kreditorius bylos nagrinėjimo metu nepaaiškino, kodėl vykdomąjį įrašą atliko praėjus beveik metams laiko nuo vekselio apmokėjimo termino pabaigos.
    2. Siekdamas nustatyti tiesą byloje, teismas turėjo išreikalauti 2008 m. liepos 22 d. vekselio ir 2008 m. lapkričio 11 d. paskolos sutarties originalus. Vadovaujantis D. N. 2016 m. lapkričio 20 d. pateikta informacija, kad jokių kitų skolų ji neturi, kyla pagrįsta abejonė dėl kreditoriaus pateiktų dokumentų autentiškumo ir jų sudarymo datos. Sunkiai tikėtina, kad D. N. galėjo pamiršti didelio masto skolas.
    3. Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai neatidėjo teismo posėdžio, kuriame norėjo dalyvauti bankrutavusios D. N. individualios įmonės bankroto administratorė G. Š.. Taip pat teismas nepagrįstai skundžiamoje nutartyje nurodė, kad iki teismo posėdžio pradžios nepranešta teismui, dėl kokių priežasčių bankroto administratorės atstovas negali dalyvauti teismo posėdyje. Pažymėtina, kad bankroto administratorė G. Š. iki teismo posėdžio 2018 m. vasario 8 d. buvo pateikusi teismui prašymą atidėti bylos nagrinėjimą dėl bankroto administratorės ligos ir nedarbingumo pažymėjimo kopijas. Nepriklausomai nuo to, pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nesudarė galimybės bankroto administratorei dalyvauti teismo posėdyje ir šio prašymo net neišnagrinėjo.
  2. Atsiliepime į atskirąjį skundą kreditorius K. C. prašo atskirąjį skundą atmesti ir skundžiamą nutartį palikti nepakeistą. Atsiliepimas į atskirąjį skundą grindžiami šiais argumentais:
    1. Apeliantė nurodė, kad pirmosios instancijos teismas neatsižvelgė į atsakovės argumentus ir nevertino byloje pateiktų įrodymų autentiškumo ir realumo, nesiėmė priemonių, kad būtų pašalintos abejonės. Atskirojo skundo argumentai, kad D. N. pamiršo skolą kreditoriui neturi jokio pagrindo. Akivaizdu, kad D. N. savo pranešime bankrutuojančios D. N. individualios įmonės bankroto administratorei, kuriuo iš esmės ir remiasi administratorė, nurodė tik D. N. įmonės kreditorių sąrašą, o apie asmenines prievoles nenurodė, nors privalėjo tai padaryti.
    2. Apie iškeltą D. N. individualios įmonės bankroto bylą kreditoriui tapo žinoma, atliekant vykdomąjį įrašą, o vėliau su šiuo vykdomuoju įrašu kreipiantis į antstolį.
    3. Apeliantės atskirojo skundo argumentai dėl vykdomojo įrašo datos taip pat neturi jokios reikšmės, kadangi kreditorius su D. N. periodiškai bendravo, šią aplinkybę patvirtina kreditoriaus 2017 m. vasario 28 d. pakvitavimas, kuriuo jis pažymėjo, kad D. N. sumokėjo 50 Eur. Kreditoriui buvo žinoma apie D. N. sunkią turtinę padėtį, tačiau D. N. nė karto neminėjo, kad jos įmonei iškelta bankroto byla.
    4. Dėl vykdomojo įrašo atlikimo kreditorius patyrė papildomų išlaidų. Dėl pasikeitusio teisinio reguliavimo, vykdomąjį įrašą tapo būtina atlikti per metus nuo vekselio apmokėjimo termino pabaigos, todėl neatlikus vykdomojo įrašo, kreditoriui žymiai pasunkėtų skolos išieškojimas iš D. N.. Tik atliekant vykdomąjį įrašą kreditoriui tapo žinoma, kad D. N. individualiai įmonei iškelta bankroto byla.
  3. Atsakovė D. N. individuali įmonė 2018 m. balandžio 9 d. pateikė prašymą dėl papildomų įrodymų pridėjimo prie bylos. Kartu su prašymu pateikė Utenos apskrities vyriausiojo policijos komisariato kriminalinės policijos ekonominių nusikaltimų tyrimo skyriaus 2018 m. kovo 15 d. pranešimą apie pradėtą ikiteisminį tyrimą.

5Teismas

konstatuoja:

  1. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
  1. Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 320 straipsnio 1 dalyje nustatyta, jog bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 straipsnio 2 dalis). Apeliacinės instancijos teismas ex officio (savo iniciatyva) patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Atskiriesiems skundams nagrinėti taikomos tos pačios taisyklės, išskyrus CPK XVI skyriaus II skirsnyje numatytas išimtis. Absoliučių pirmosios instancijos teismo nutarties negaliojimo pagrindų apeliacinės instancijos teismas nenustatė.

6Dėl naujų rašytinių įrodymų pridėjimo prie bylos

  1. Kreditorius K. C. kartu su atsiliepimu į atskirąjį skundą pridėjo D. N. 2016 m. lapkričio 10 d. pranešimą bankroto administratorei, 2017 m. lapkričio 29 d. vykdomąjį įrašą, 2017 m. sausio 18 d. ir 2017 m. vasario 28 d. pakvitavimus ir duomenis apie pajamas. Kreditorius atsiliepime į atskirąjį skundą nurodė, kad bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme metu buvo įsitikinęs, kad byloje yra pakankamai duomenų jo prašymo dėl finansinio reikalavimo patvirtinimo terminui atnaujinti ir šio finansinio reikalavimo patvirtinimo, tačiau susipažinęs su atskiruoju skundu, kreditorius teikia papildomus rašytinius įrodymus, kuriais grindžiami kreditoriaus atsiliepimo į atskirąjį skundą argumentai.
  2. Apeliantė 2018 m. balandžio 9 d. pateikė prašymą pridėti prie bylos naują įrodymą. Kartu su prašymu pateikė Utenos apskrities vyriausiojo policijos komisariato kriminalinės policijos ekonominių nusikaltimų tyrimo skyriaus 2018 m. kovo 15 d. pranešimą apie pradėtą ikiteisminį tyrimą.
  3. CPK 314 straipsnyje suformuluotos taisyklės, kad apeliacinės instancijos teismas atsisako priimti naujus įrodymus, kurie galėjo būti pateikti pirmosios instancijos teismui, išskyrus atvejus, kai: 1) pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atsisakė priimti įrodymus; 2) įrodymų pateikimo būtinybė iškilo vėliau.
  4. Teisėjų kolegija pažymi, kad apeliacinės instancijos teismas, spręsdamas dėl kiekvieno pateikto naujo įrodymo, turi aiškintis, ar galėjo šis konkretus įrodymas būti pateiktas pirmosios instancijos teismui, ar vėlesnis įrodymo pateikimas užvilkins bylos nagrinėjimą, bei atsižvelgti į prašomo priimti naujo įrodymo įtaką šalių ginčui išspręsti. Pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotą praktiką teismas turi taikyti įstatymus tik patikimais duomenimis nustatęs bylai svarbias faktines aplinkybes, todėl tuomet, kai nustatomas fakto klausimas, gali būti priimami naujai sužinoti, išreikalauti įrodymai, jeigu šalis šia teise nepiktnaudžiauja (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. balandžio 14 d. nutartį civilinėje byloje

    7Nr. 3K-3-218-916/2016; 2015 m. vasario 13 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-38-969/2015; kt.).

  5. Šioje situacijoje teisėjų kolegija nenustatė aplinkybių, kurios patvirtintų, jog kreditorius ir apeliantė piktnaudžiauja teise apeliacinės instancijos teismui teikdami naujus įrodymus. Kreditoriaus K. C. pateikti įrodymai – 2016 m. lapkričio 10 d. pranešimas bankroto administratorei, 2017 m. lapkričio 29 d. vykdomasis įrašas jau yra nagrinėjamoje byloje, todėl jie nepriimtini. Kitus, jau anksčiau šioje nutartyje aptartus įrodymus, teisėjų kolegija, vadovaudamasi anksčiau nurodyta kasacinio teismo praktika ir atsižvelgdama į tai, kad pateikti nauji rašytiniai įrodymai iš esmės tik papildo byloje jau esančių rašytinių įrodymų duomenis, byla nagrinėjama elektronine forma, todėl šalys galėjo su šiais įrodymais susipažinti, priima ir vertina kartu su kitais byloje esančiais duomenimis (CPK 180 straipsnis, 314 straipsnis).

8Dėl duomenų išreikalavimo ir ekspertizės byloje skyrimo

  1. Apeliantė atskirajame skunde prašė iš kreditoriaus išreikalauti: 2008 m. liepos 22 d. vekselio ir paskolos sutarčių bei pakvitavimų originalus; kreditoriaus pranešimo dėl vekselio pateikimo apmokėti ir pranešimo dėl vekselio neapmokėjimo originalus ir šių dokumentų pateikimus

    9D. N. individualios įmonės savininkei D. N.; iš vykdomąjį įrašą atlikusios notarės Vidutės Zubavičienės visą notaro vykdomojo įrašo atlikimo medžiagos kopiją; iš Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos duomenis apie kreditoriaus turtą ir pajamas 2008 metais; paskirti byloje ekspertizę dėl 2008 m. liepos 22 d. vekselio ir paskolos sutarčių autentiškumo ir galimo jų sudarymo laiko nustatymo.

  2. Apeliacinės instancijos teismas vertina, kad byloje yra pakankamai duomenų faktinėms bylos aplinkybėms nustatyti ir teisingai ginčui išnagrinėti, todėl apeliacinės instancijos teismas netenkina apeliantės prašymo dėl duomenų išreikalavimo ir ekspertizės byloje skyrimo.

10Dėl termino atnaujinimo finansiniam reikalavimui pareikšti

  1. Pagal ĮBĮ 10 straipsnio 4 dalies 5 punktą, priėmęs nutartį iškelti bankroto bylą, teismas arba teisėjas privalo nustatyti ne ilgesnį kaip 45 dienų laikotarpį nuo teismo nutarties iškelti bankroto bylą įsiteisėjimo dienos, per kurį kreditoriai turi teisę pareikšti savo reikalavimus, atsiradusius iki bankroto bylos iškėlimo dienos. ĮBĮ 10 straipsnio 9 dalis nustato, kad teismas turi teisę priimti tvirtinti kreditorių reikalavimus, kurie buvo pateikti pažeidus ĮBĮ 10 straipsnio 4 dalies 5 punkte nustatytą terminą, jeigu termino praleidimo priežastis pripažįsta svarbiomis.
  2. Lietuvos apeliacinio teismo praktikoje ne kartą pažymėta, kad teismo, įgyvendinant jam

    11ĮBĮ 10 straipsnio 4 dalies 5 punkte įtvirtintą pareigą, nustatytas terminas, per kurį kreditoriai turi teisę pareikšti savo reikalavimus, atsiradusius iki bankroto bylos iškėlimo teismui dienos, yra procesinis. Tokio termino atnaujinimo klausimo išsprendimui taikytinos CPK 78 straipsnio nuostatos inter alia (be kita ko) ir tos, kurios reglamentuoja teismo nutarties, kuria išspręstas procesinio termino atnaujinimo klausimas, apskundimo galimybę. Atsižvelgiant į tai, jog įstatyme tiesiogiai numatyta tik teismo nutarties, kuria atmetamas pareiškimas dėl praleisto procesinio termino atnaujinimo, apskundimo galimybė (CPK 78 straipsnio 6 dalis), o pats nutarties atnaujinti praleistą procesinį terminą priėmimas neužkerta kelio tolesnei bylos eigai, darytina išvada, jog teismo nutartis, kuria atnaujinamas procesinis terminas, atskiruoju skundu neskundžiama (Lietuvos apeliacinio teismo 2015 m. liepos 3 d. nutartis civilinėje byloje

    12Nr. 2-1206-381/2015; 2015 m. rugsėjo 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-1562-241/2015; 2017 m. spalio 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-1762-798/2017; 2017 m. birželio 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-1108-407/2017). Tačiau, pagal CPK 334 straipsnio 3 dalį, motyvai dėl teismo nutarčių, kurios negali būti skundžiamos atskiruoju skundu, teisėtumo ir pagrįstumo gali būti įtraukiami į apeliacinį skundą.

  3. Atsižvelgdama į tai, kad ginčijama nutartimi ne tik išspręstas termino kreditoriniam reikalavimui pareikšti atnaujinimo klausimas, bet ir patvirtintas kreditoriaus K. C. finansinis reikalavimas, ir tai, pagal susiformavusią teismų praktiką, iš esmės atitinka ginčo teisenos nustatyta tvarka pareikštų ieškinio reikalavimų išsprendimą, kolegija sprendžia, kad šioje byloje paduotas atskirasis skundas gali būti prilygintas apeliaciniam skundui, todėl apeliantės argumentai, susiję su nepagrįstu termino kreditoriniam reikalavimui pareikšti atnaujinimu, apeliacinės instancijos teismo nagrinėjami iš esmės kartu su kitais apeliantės atskirojo skundo argumentais.
  4. Pagal teismų formuojamą praktiką, praleistų terminų atnaujinimas galimas tais atvejais, kai nustatoma, jog terminas praleistas dėl svarbių priežasčių, t. y. termino, per kurį asmuo, siekiantis konkrečios teisės įgyvendinimo, turėjo atlikti atitinkamus procedūrinius veiksmus, eigos metu egzistavo aplinkybės, kurios kliudė asmeniui laiku ir tinkamai, tiesiogiai ar per atstovą atlikti atitinkamus procedūrinius veiksmus, ir šios aplinkybės nepriklausė nuo asmens valios. Tokios aplinkybės kiekvienu atveju yra skirtingos, jų vertinimas ir atitinkamai pripažinimas svarbiomis ar nesvarbiomis priklauso nuo konkrečios bylos faktinių aplinkybių, nuo prašymą atnaujinti praleistą terminą teikiančių asmenų individualių savybių ir pan. Teismas kiekvienu konkrečiu atveju turi įvertinti pareiškėjo nurodytų termino praleidimą pateisinančių aplinkybių atsiradimo momentą, jų egzistavimo trukmę, taip pat, ar po to, kai minėtos aplinkybės išnyko, asmuo kreipėsi į teismą per protingą laiko tarpą ir pan. Be to, vertintina, ar asmuo buvo pakankamai atidus, sąžiningas, ar, priešingai, savo teises įgyvendino nerūpestingai, aplaidžiai.
  5. Kreditorius K. C. kreipėsi dėl termino atnaujinimo finansiniam reikalavimui pareikšti, nurodydamas, kad apie D. N. bankroto bylos iškėlimą sužinojo tik 2017 m. lapkričio 29 d., kai notarė atliko paprastojo neprotestuotino vekselio, išduoto D. N., vykdomąjį įrašą. Tada kreditorius kreipėsi į antstolius, kurie ir nurodė, kad D. N. įmonei iškelta bankroto byla. Iki to momento kreditorius nebuvo informuotas apie D. N. įmonės bankroto bylos iškėlimą ir teisę pateikti savo finansinius reikalavimus.
  6. Šiuo aspektu sutiktina su pirmosios instancijos teismo išvadomis, kad byloje duomenų, jog kreditoriui K. C. pranešta apie finansinių reikalavimų pateikimą per teismo nustatytą terminą byloje nėra. Taip pat bankroto administratorė 2016 m. rugpjūčio 18 d. nutartimi, kuria D. N. individualiai įmonei buvo iškelta bankroto byla, buvo įpareigota perduoti Audito, apskaitos, turto vertinimo ir nemokumo valdymo tarnybai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos duomenis apie įmonės bankroto procesą, tačiau šio įsipareigojimo neįvykdė. Tai patvirtina kreditoriaus pateiktas 2017 m. rugpjūčio 29 d. išrašas iš Tarnybos internetinio tinklapio apie UAB „Versluva“ administruojamas įmones. Apeliacinės instancijos teisėjų kolegija vertina, kad kreditorius K. C. net ir būdamas atidus, rūpestingas ir sąžiningas dėl objektyvių priežasčių negalėjo anksčiau sužinoti apie D. N. individualios įmonės pradėtą bankroto procesą, todėl pripažintina, kad kreditorius K. C. praleido terminą finansiniam reikalavimui D. N. bankroto byloje pareikšti dėl svarbių priežasčių (ĮBĮ 10 straipsnio 9 dalis) ir pirmosios instancijos teismas pagrįstai atnaujino terminą.

13Dėl finansinio reikalavimo patvirtinimo pagrįstumo

  1. Apeliantė atskirajame skunde teigia, kad pirmosios instancijos teismas neįvertino aplinkybės, kad bankroto byla D. N. individualiai įmonei buvo iškelta 2016 m. rugpjūčio 18 d., tačiau vykdomasis įrašas dėl kreditoriaus pateikto vekselio buvo atliktas tik beveik po metų – 2017 m. lapkričio 29 d. Be to, kad vekselio apmokėjimo data buvo nurodyta 2016 m. gruodžio 31 d., tačiau kreditorius bylos nagrinėjimo metu nepaaiškino, kodėl vykdomąjį įrašą atliko praėjus beveik metams laiko nuo vekselio apmokėjimo termino pabaigos.
  2. Šiuo aspektu pažymėtina, kad teismų praktikoje ne kartą akcentuota, kad nemokumo bylos yra susijusios su viešuoju interesu. Sprendžiant kreditoriaus reikalavimo tvirtinimo klausimą viešasis interesas reikalauja to, kad nebūtų patvirtintas nepagrįstas kreditoriaus reikalavimas, nes tokio reikalavimo patvirtinimas sumažina likusių kreditorių galimybes sulaukti, kad jų reikalavimas bus patenkintas. Viešojo intereso egzistavimas be kita ko lemia aktyvesnį teismo vaidmenį procese, galimybę teismui rinkti įrodymus ir aiškintis aplinkybes savo iniciatyva (CPK 179 straipsnio 2 dalis) (žr., pvz., Lietuvos apeliacinio teismo 2012 m. balandžio 25 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 2-652/2012). Teismas kreditoriaus reikalavimą tvirtina tik tokiu atveju, jei iš byloje esančių duomenų galima prieiti išvadą, kad jis pagrįstas įrodymais, kurių nepaneigia kiti įrodymai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. rugsėjo 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-369/2009).
  3. Kasacinis teismas taip pat yra pažymėjęs, kad dėl įrodymų pakankamumo ir patikimumo turi būti sprendžiama kiekvienu konkrečiu atveju. Įrodymų pakankamumas byloje reiškia, kad įrodymai neprieštarauja vieni kitiems ir jų visuma leidžia daryti pagrįstą išvadą apie įrodinėjamų faktinių aplinkybių buvimą. Vertinant keletą įrodymų, lemia ne tik kiekvieno iš įrodymų patikimumas, bet ir įrodomųjų duomenų tarpusavio santykis – ar nėra prieštaravimų tarp jų (Lietuvos Aukščiausiojo 2007 m. sausio 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-150/2007). Vertindamas konkrečioje byloje surinktus faktinius duomenis, teismas privalo vadovautis teisingumo, protingumo, sąžiningumo kriterijais. Be kitų aplinkybių, teismas turi vertinti nagrinėjamų teisinių santykių esmę, galimo jų subjektų elgesio motyvus, atitiktį logikos dėsniams (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2005 m. lapkričio 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-601/2005).
  4. Nagrinėjamu atveju kreditorius K. C. finansinį reikalavimą kildino iš D. N. skolos pagal 2008 m. liepos 22 d. paprastąjį neprotestuotiną vekselį, kurio pagrindu 2017 m. lapkričio 29 d. išduotas vykdomasis įrašas 2 812,13 Eur dydžio sumai, ir D. N. 8 671,12 Eur dydžio skola, įskaitant netesybas, pagal paskolos sutartį. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvadomis, kad kreditoriaus K. C. finansinis reikalavimas, kurio dydis 11 483,25 Eur, pagrįstas kreditoriaus pateiktu skolos paskaičiavimu byloje bei pakvitavimais, kurie patvirtina aplinkybę, kad tarp kreditoriaus K. C. ir D. N. egzistavo paskoliniai santykiai. Nagrinėjamo klausimo kontekste aktualu ir tai, kad D. N. neneigė aplinkybės, kad turi prievolę kreditoriui K. C. pagal 2008 m. liepos 22 d. paprastąjį neprotestuotiną vekselį, kurio pagrindu 2017 m. lapkričio 29 d. išduotas vykdomasis įrašas, ir paskolos sutarties bei jos sąlygų. Priešingai, 2018 m. vasario 23 d. teismo posėdžio metu

    14D. N. patvirtino savo esamą prievolę kreditoriui K. C..

  5. Kitokiam teisiniam vertinimui nesuteikia pagrindo ir apeliantės atskirajame skunde nurodyti argumentai, kad D. N. nepateikė duomenų bankroto administratorei apie jos asmenines prievoles kreditoriams, todėl tarp šalių neegzistuoja paskoliniai santykiai. Akivaizdu, kad

    15D. N. negalėjo pamiršti tokio dydžio skolos kreditoriams.

  6. Šiuo aspektu pažymėtina, kad byloje esantis D. N. 2016 m. lapkričio 20 d. pranešimo bankroto administratorei turinys patvirtina, kad D. N. nurodė bankroto administratorei D. N. tik individualios įmonės skolas. Jokių kitų duomenų, jog bankroto administratorė būtų prašius ar nurodžiusi individualios įmonės savininkei pateikti duomenis apie jos asmenines skolas, nes pagal teisinį reglamentavimą individualios įmonės savininkas atsako pagal prievoles kreditoriams savo turtu, nėra pateikta. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegijos vertinimu, šios aplinkybės taip pat nesuteikia pagrindo vertinimui, kad kreditoriaus K. C. finansinis reikalavimas D. N. individualios įmonės bankroto byloje patvirtintas nepagrįstai. Kreditoriaus K. C. finansinis reikalavimas pagrįstas byloje esančiais įrodymais (vekseliu, vykdomuoju įrašu, paskolos sutartimi, pakvitavimais), kurie nepaneigti kitais įrodymais (CPK 178 straipsnis). Be to, atkreiptinas dėmesys, jog asmeninių skolų išieškojimas iš fizinio asmens išlieka ir jų nepatenkinus per bankroto procesą, po individualios įmonės išregistravimo dėl įmonės pabaigos.
  7. Atskirajame skunde apeliantė taip pat nurodo, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai skundžiamoje nutartyje nurodė, kad iki teismo posėdžio pradžios nepranešta teismui, dėl kokių priežasčių bankroto administratorės atstovas negali dalyvauti teismo posėdyje. Su tokiais apeliantės atskirojo skundo argumentais apeliacinės instancijos teismas nesutinka.
  8. Informacinės teismų sistemos Liteko duomenys patvirtina, kad 2018 m. vasario 8 d. bankroto administratorės atstovė G. Š. pateikė Panevėžio apygardos teismui pranešimą, kuriame nurodė, kad dėl ligos negali 2018 m. vasario 8 d. dalyvauti žodiniame teismo posėdyje, kuriame buvo nagrinėjamas kreditoriaus K. C. finansinio reikalavimo patvirtinimo ir termino šiam prašymui pareikšti atnaujinimo klausimai, taip pat prašė teismo posėdį dėl bankroto administratorės atstovės ligos atidėti. Kaip matyti iš skundžiamos nutarties, bankroto administratorės atstovės 2018 m. vasario 8 d. pirmosios instancijos teismui pateiktas prašymas iš esmės buvo svarstytas ir skundžiamoje nutartyje aptartas, tačiau nurodant, kad bankrutuojančią įmonę administruoja juridinis asmuo (UAB „Versluva“), todėl atstovas galėjo atvykti į teismo posėdį, o nurodytos neatvykimo priežastys pripažįstamos nesvarbiomis. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, tokios teismo išvados neprieštarauja CPK 246 straipsnio 2 dalies nuostatoms, nes buvo motyvuotai atsižvelgta ir į bylos nagrinėjimo kategoriją (sprendžiamo klausimo reikšmę bankroto proceso eigai) ir stadiją.
  9. Kitokios išvados dėl pirmosios instancijos teismo teisėtumo ir pagrįstumo nesuponuoja ir apeliantės bei kreditoriaus K. C. apeliacinės instancijos teismui naujai pateikti įrodymai.
  10. Atskirai pažymėtina, kad dėl pasikeitusių (naujai paaiškėjusių) aplinkybių bankroto teisės normos nedraudžia per bankroto procesą tikslinti kreditorių sąrašą ir jų finansinius reikalavimus.
  11. Apibendrindama tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad atskirojo skundo argumentai nesudaro įstatyme nustatytų pagrindų naikinti pirmosios instancijos teismo nutarties, todėl atskirasis skundas atmestinas, o skundžiama nutartis paliktina nepakeista (CPK 337 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

16Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 334–339 straipsniais,

Nutarė

17Panevėžio apygardos teismo 2018 m. vasario 23 d. nutartį palikti nepakeistą.

Proceso dalyviai
Ryšiai