Byla 2A-750-370/2017
Dėl žalos atlyginimo (tretieji asmenys – BUAB „Vilbesta“, V. P.)

1Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Konstantino Gurino, Danguolės Martinavičienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja) ir Alvydo Poškaus,

2teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjusi ieškovės L. S. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2017 m. vasario 20 d. sprendimo, priimto civilinėje byloje Nr. 2-1891-603/2017, pagal ieškovės L. S. ieškinį atsakovui M. S. dėl žalos atlyginimo (tretieji asmenys – BUAB „Vilbesta“, V. P.),

Nustatė

3

  1. Ginčo esmė
  1. Ieškovė (BUAB „Vilbesta“ kreditorė) L. S. teismo prašė BUAB „Vilbesta“ iš atsakovo M. S. priteisti 1 193 946 Eur dydžio žalos atlyginimo, 5 proc. dydžio procesinių palūkanų, bylinėjimosi išlaidas.
  2. Nurodė, kad įmonei keliant bankroto bylą 2013 m. lapkričio mėnesį nustatyta, jog pradelsti įmonės įsipareigojimai sudarė 3 802 041 Lt, kai įmonė, 2013-09-29 balanso duomenimis, turėjo turto už 1 281 063 Lt (1 280 562 Lt sudarė trumpalaikis turtas), o pagal pelno (nuostolių) ataskaitą laikotarpiu nuo 2013-01-01 iki 2013-09-29 įmonė veikė nuostolingai (fiksuota 560 506 Lt nuostolių). Įmonė 2012 m. patyrė 840 401 Lt nuostolių, taip pat nuo 2012 m. neteikti UAB „Vilbesta“ finansinės atskaitomybės dokumentai Juridinių asmenų registrui. Bankroto bylos kėlimo metu iš įmonės buvo vykdomi 2 012 654,16 Lt dydžio išieškojimai ne ginčo tvarka.
  3. Tuometinis įmonės vadovas M. S. dėl bankroto bylos iškėlimo kreipėsi tik 2013 m. rudenį, nors iki tol įmonė beveik du metus veikė nuostolingai, negalėjo dengti turimų įsipareigojimų. Patikrinus susidariusių 1 193 946 Eur finansinių įsipareigojimų, kurie patvirtinti bankroto byloje, laikotarpius nustatyta, kad jie atsirado atsakovo vadovavimo įmonei laikotarpiu. Taigi, buvęs įmonės vadovas laiku (2012 m. gruodžio mėn.) nesikreipdamas į teismą su pareiškimu dėl bankroto bylos įmonei iškėlimo (neteisėtu neveikimu) padarė žalą, taip pat egzistuoja ir priežastinis ryšys tarp neteisėto neveikimo (nesikreipimo į teismą dėl bankroto bylos įmonei iškėlimo) ir atsiradusios žalos (išaugusio įmonės skolų dydžio).
  4. Atsakovui pradedant dirbti UAB „Vilbesta“ vadovu jis jau turėjo žinoti apie įmonės padėtį, nuostolingą veiklą, tačiau jokių veiksmų imtasi nebuvo ir dėl jo neveikimo nuostoliai nuo 138 844 Lt išaugo iki 840 401 Lt 2012 m. Laikotarpiu nuo 2013-01-01 iki 2013-09-29 grynieji įmonės nuostoliai padidėjo dar 560 506 Lt.
  5. Atsakovas M. S. su ieškiniu nesutiko. Nurodė, kad nuo 2012-02-23 dirbo UAB „Vilbesta“ direktoriumi, kai įmonės padėtis buvo sudėtinga, bendrovė veikė nuostolingai (nuostolių suma sudarė 949 502,72 Eur), įsipareigojimai 2011 m. pabaigoje sudarė 2 187 779,48 Eur, kai turtas siekė 1 802 736,62 Eur. Vien tik atsakovo pastangomis bendrovės įsipareigojimai kreditoriams sumažėjo beveik 50 proc. (1 024 273,92 Eur suma), tačiau matydamas, kad tolesnė bendrovės veikla netikslinga ir įmonė nebegali (ir ateityje nebegalės) atsiskaityti su kreditoriais, kreipėsi į teismą su pareiškimu dėl bankroto bylos UAB „Vilbesta“ iškėlimo. Taigi, jo vadovavimo įmonei laikotarpiu žala kreditoriams ne tik nebuvo padaryta, tačiau atvirkščiai, kreditorių reikalavimai tenkinti (sumažinti).
  6. Atsakovas nurodė, kad ieškovė, analizuodama bendrovės nuostolius 2011-2013 m., nepateikė jokių juos pagrindžiančių įrodymų. Vien tai, kad bendrovė turi kreditorių, kurių nepatenkinti reikalavimai patvirtinti įmonės bankroto byloje, nereiškia, kad atsakovas savo veiksmais padarė žalą.
  7. BUAB „Vilbesta“, atstovaujama bankroto administratorės, ieškinį prašė atmesti.
  8. Trečiasis asmuo V. P. teismo prašė dėl ieškovės ieškinio reikalavimo tenkinimo spręsti teismo nuožiūra. Nurodė, kad iki 2012-02-22 įmonė buvo moki, su pagrindiniu kreditoriumi AB SEB banku buvo nuolat bendradarbiaujama, paskolos grąžinimo terminas buvo nuolat pratęsiamas, taip užtikrinant galimybę įmonei vykdyti veiklą.
  1. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
  1. Vilniaus apygardos teismas 2017 m. vasario 20 d. sprendimu ieškinį atmetė nenustatęs atsakovo neteisėtų veiksmų ir priežastinio ryšio su patvirtintų ir nepatenkintų finansinių reikalavimų įmonės bankroto byloje suma.
  2. Ieškovei civilinės atsakomybės atsakovui taikymą grindžiant pareigos laiku kreiptis į teismą dėl bankroto bylos įmonei iškėlimo pažeidimu, o žalą siejant su bankroto byloje patvirtintais įmonės kreditorių finansiniais reikalavimais, teismas pažymėjo, kad pagal ĮBĮ 8 straipsnio 4 dalį dėl pavėluoto kreipimosi dėl bankroto bylos iškėlimo padaryta žala yra suprantama kaip išaugusios bendrovės skolos, kurios nebegali būti patenkintos bankroto procese ir ši išaugusi suma turi būti susidariusi dėl konkretaus vadovo veiksmų (jo vadovavimo įmonei laikotarpiu). Vadovas atsako tik už tos žalos padidėjimą, kuri atsirado dėl jo neteisėto delsimo, o ne už visus nepatenkintus reikalavimus bankroto byloje. Įmonės vadovo civilinės atsakomybės sąlygas turi įrodyti ieškovė (CPK 178 str.).
  3. Nagrinėjamu atveju teismas nustatė, kad byloje tarp šalių nėra ginčo dėl to, jog atsakovas UAB „Vilbesta“ vadovo pareigas pradėjo eiti 2012-02-23 esant sunkiai įmonės finansinei padėčiai (2011 m. pabaigoje bendrovės įsipareigojimai sudarė 2 187 779,48 Eur (7 553 965 Lt), bendrovė turėjo turto už 1 802 736,62 Eur (6 224 489 Lt), patiriamų nuostolių suma sudarė 949 502,72 Eur (3 278 443 Lt). Iš bylos duomenų teismas nustatė, kad atsakovo vadovavimo įmonei laikotarpiu įsipareigojimai kreditoriams sumažėjo: 2012 m. pabaigoje siekė 1 417 409,35 Eur (4 894 031 Lt), 2013-09-24 (prieš pat kreipimąsi į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo) – 1 163 505,56 Eur (4 017 352 Lt). Analogiška išvada padaryta ir įvertinus įmonės patirtų nuostolių kaitą: 2011 m. pabaigoje įmonės nuostoliai siekė 949 502,72 Eur, 2012 m. pabaigoje bendrovės nuostoliai sumažėjo iki 243 396,95 Eur (840 401 Lt) ir, pateikiant pareiškimą dėl bankroto bylos iškėlimo, nuostolių dydis buvo 162 327,69 Eur (560 484 Lt), t. y. atsakovo vadovavimo laikotarpiu įmonės nuostoliai sumažėjo beveik 6 kartus. Atsižvelgiant į tai, teismas konstatavo nesant pagrindo spręsti, kad atsakovo buvimo įmonės direktoriumi laikotarpiu padidėjo skolos kreditoriams ir tokiu būdu buvo padaryta žala bendrovei. Teismo vertinimu, dėl įsipareigojimų kreditoriams sumažėjimo 47 proc., atsakovas pagrįstai neinicijavo bendrovės bankroto proceso.
  4. Be to, teismas nustatė, kad bankroto administratorė savo veiklos ataskaitoje nurodė, kad sandorių, prieštaraujančių įmonės veiklai, nebuvo nustatyta, o šiai ataskaitai 2014-04-24 kreditorių susirinkime pritarta 99,86 proc. kreditorių dauguma.
  1. Apeliacinio skundo ir atsiliepimų į jį argumentai
  1. Apeliaciniame skunde ieškovė L. S. teismo prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2017 m. vasario 20 d. sprendimą ir bylą grąžinti nagrinėti pirmosios instancijos teismui iš naujo.
  2. Apeliacinis skundas grindžiamas tokiais pagrindiniais argumentais (teismo nekartojamos tos aplinkybės, kurios nurodytos prie ginčo esmės):
    1. Atsakovas žinojo apie įmonės nuostolingą veikimą, o įmonės bankroto byla nemokumo pagrindu įmonei iškelta pagal 2013-09-29 finansinės atskaitomybės duomenis. Įmonė nuostolingai veikė jau 2011 bei 2012 m., o nuo 2012 m. VĮ Registrų centrui nebuvo teikiami finansinės atskaitomybės dokumentai. Atsakovui įmonės vadovo pareigas einant nuo 2012-03-01, jam, kaip įmonės vadovui, pareiga kreiptis į teismą atsirado nuo jo tapimo įmonės direktoriumi dienos (ĮBĮ 8 str. 1 d., 4 d.). Be to, apie įmonės nemokumą turėjo būti žinoma ir 2012 m. pabaigoje, paaiškėjus gryniesiems įmonės metiniams nuostoliams.
    2. Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atsisakė tenkinti ieškovės prašymą apžiūrėti keturis bankrutuojančios įmonės dokumentų tomus, kuriuose yra visi su atsakovo vadovavimo įmonei laikotarpiu susiję įsipareigojimai ir dokumentai, patvirtinantys atliktus mokėjimus. Ieškovei turėjo būti užtikrinta teisė susipažinti su duomenimis, kurių pagrindu teismas sprendė apie atsakovo neteisėtų veiksmų ir priežastinio ryšio nebuvimą (įsiskolinimų sumažinimo faktą) (CPK 199 str. 5 d., 7 d.).
    3. Teismas neįvertino aplinkybės, kad banko išrašai prieštarauja konstatuotam faktui apie atsakovo atliktą finansinių įsipareigojimų sumažinimą.
    4. Susipažinus su įmonės bankroto administratorės saugomais buhalteriniais dokumentais už laikotarpį nuo 2012-01-01 iki 2013-11-27 paaiškėjo, kad šiuo laikotarpiu įmonė buvo sudariusi 19 gyvenamųjų namų su žemės sklypais, esančių (duomenys neskelbtini), įvardintais kaip butai, pirkimo-pardavimo sandorius. Pagal 5 iš šių sutarčių buhalterinėje apskaitoje iš viso nėra jokių mokėjimo dokumentų (sklypo Nr. 17A 16 500 Lt ir 19 144,92 Eur sumai, 17B 16 500 Lt ir 19 144,92 Eur sumai, sklypo Nr. 1 826 033,06 Lt sumai, sklypo Nr. 21B 10 000 Lt + 21 125 Lt + 176 375 Lt, sklypo Nr. 14B 10 000 Lt + 17 000 Lt + 153 000 Lt). Be to, prie sutarčių pridėta tik dalis pirminių atliktą apmokėjimą ir gautas įmonės pajamas patvirtinančių dokumentų. Nesant pradinių mokėjimo dokumentų ir nevedant tinkamos buhalterinės apskaitos, neįmanoma apskaityti įmonės pajamų ir mokestinių prievolių sumos.
    5. Sulyginus duomenis paaiškėjo, kad pagal 15 sutarčių nėra nė vieno mokėjimo, kurie turėjo būti atlikti į bankrutuojančios įmonės steigėjo, akcininko ir vieno iš pagrindinių kreditorių UAB „Vilsota“ sąskaitas. Atsižvelgiant į tai, pirmosios instancijos teismas neturėjo pagrindo daryti išvados apie sumažintas įmonės skolas.
    6. Byloje nėra nustatyta kaip buvo naudojamos lėšos iš BUAB „Vilbesta“ sąskaitos, esančios SEB banke Nr. (duomenys neskelbtini) (apie šios sąskaitos egzistavimą apeliantė sužinojo paskutinio teismo posėdžio metu). Teismas, atmesdamas prašymą tirti rašytinių įrodymų nebuvimo faktą, užkirto kelią remtis aplinkybėmis apie piniginių lėšų buvimą bankrutuojančios įmonės sąskaitoje, apie kurią niekam nebuvo žinoma.
    7. Teismui pateikti įmonės balansai ir pelno (nuostolių) ataskaitos neatitinka atsakovo pateiktų banko sąskaitų išrašuose nurodytų gautų pajamų sumos, todėl vien finansinės atskaitomybės dokumentais pirmosios instancijos teismas negalėjo remtis. Teismui netyrus visų įrodymų, jų nesulyginus buvo pažeistos CPK 185 straipsnio nuostatos.
  3. Atsiliepime į apeliacinį skundą BUAB „Vilbesta“ bankroto administratorė teismo prašo apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą, o skundžiamą pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą:
    1. Apeliacinis skundas grindžiamas naujomis aplinkybėmis, kuriomis pirmosios instancijos teismui pateiktame ieškinyje (ir patikslintame ieškinyje) remtasi nebuvo, nurodant, kad atsakovo neteisėti veiksmai pasireiškė ne tik ĮBĮ 8 straipsnio 1 dalies numatytos pareigos pažeidimu (kas buvo įrodinėjama bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme), bet ir tariamai netinkamos buhalterinės apskaitos vedimu, atsiskaitinėjimu su pavieniais kreditoriais. Šie nauji argumentai neturėtų būti nagrinėjami ir vertinami (CPK 312 str., 320 str.).
    2. Nesutiktina su apeliantės pozicija dėl įmonės nemokumo 2012 m. pabaigoje. Ieškovė įmonės nemokumą įrodinėja patirtais nuostoliais, nors pagal ĮBĮ įmonės nemokumui konstatuoti reikalinga aiškintis įmonės turto ir pradelstų įsipareigojimų santykį. Bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme ieškovė neįrodinėjo ir neįrodė, kad 2012 m. gruodžio mėn. UAB „Vilbesta“ buvo nemoki ĮBĮ prasme, o, atitinkamai, įmonės vadovas turėjo įgyvendinti pareigą kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo. Be to, bankroto administratorė neturi duomenų apie tai, kad 2012 m. gruodžio mėn. įmonės pradelsti įsipareigojimai būtų viršiję pusę į įmonės balansą įrašyto turto vertės. Bet kokiu atveju įmonės finansiniai rodikliai už 2012 m. paaiškėjo (galėjo paaiškėti) 2013 m. balandžio 30 d., bendrovės visuotiniame akcininkų susirinkime patvirtinus finansinės atskaitomybės dokumentus. Atsakovės vadovo pareiškimas dėl bankroto bylos iškėlimo pateiktas per 5 mėn. nuo sužinojimo apie oficialius įmonės finansinius rodiklius, neturėtų būti laikomas kaip nesavalaikis kreipimasis dėl bankroto bylos iškėlimo. Pažymėtina, kad pareigą inicijuoti bankroto bylos iškėlimą turi ir įmonės akcininkai, todėl 5 mėn. terminas nuo finansinės atskaitomybės dokumentų patvirtinimo laikytinas protingu terminu.
    3. Jei būtų nuspręsta, kad atsakovas pažeidė ĮBĮ 8 straipsnio 1 dalyje įtvirtintą pareigą, šis neveikimas nesukėlė žalos, atitinkamai nėra ir priežastinio ryšio, kaip būtinų civilinės atsakomybės taikymo sąlygų (CK 6.245–6.249 str.).
    4. Teismas pagrįstai nustatė atsakovo vadovavimo laikotarpiu sumažėjusius įsipareigojimus kreditoriams. Balanso už 2012 m. duomenimis įmonės įsipareigojimai sudarė 4 894 031 Lt, kai 2013-09-24 – 4 017 352 Lt. Taip pat sumažėjo ir nuostoliai. Tai patvirtina, kad jokios žalos dėl tariamos atsakovo, kaip buvusio vadovo, pareigos kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo ne laiku vykdymo neatsirado.
    5. Pats ieškovės reikalavimas iš atsakovo priteisti žalos dydį, lygų įmonės bankroto byloje patvirtintų kreditorių finansinių reikalavimų sumai, yra nepagrįstas ir neteisėtas. Pagal teismų praktiką iš įmonės vadovo, kuris laiku nevykdė pareigos kreiptis į teismą dėl bankroto bylos įmonei iškėlimo gali būti priteisiamas tik per dėl tokios pareigos nevykdymo laikotarpį išaugusių įsipareigojimų dydis. Per atsakovo vadovavimo laikotarpį įsipareigojimams ne tik, kad neišaugus, bet ir sumažėjus, laikytina, kad jokia žala nebuvo padaryta.
    6. Skundo argumentai, kad pirmosios instancijos teismas, netenkindamas apeliantės prašymo apžiūrėti 4 BUAB „Vilbesta“ buhalterinės apskaitos dokumentų tomus, pažeidė proceso teisės normas, taip pat įrodinėjimo teisę (pareigą), nepagrįsti. Ieškovė, siekdama pagrįsti atsakovo civilinės atsakomybės taikymo sąlygas, įskaitant išaugusios nepatenkintų kreditorių finansinių reikalavimų sumos dydį, pareigos kreiptis į teismą dėl bankroto bylos pažeidimą, pateikė pirmosios instancijos teismui prašymą apžiūrėti 4 BUAB „Vilbesta“ įmonės dokumentų tomus. Ieškovės teigimu, jai neradus visų įplaukas patvirtinančių dokumentų, teismo prašė šiuos dokumentus apžiūrėti teismo posėdyje. Nagrinėjamu atveju apeliantė neprašė išreikalauti papildomų įrodymų tam, kad jie būtų prijungti prie bylos, o siekė apžiūrėti pavienius įmonės buhalterinės apskaitos dokumentus, teigdama, kad juose nėra atitinkamas įmonės įplaukas patvirtinančių dokumentų. Be to, ieškovė, nereikšdama atitinkamo prašymo dėl įrodymų išreikalavimo, nenurodė ir priežasčių, kodėl, jos manymu, reikšmingi dokumentai negali būti pateikti jos iniciatyva, atsižvelgiant į tai, kad jos atstovas, susipažinęs su medžiaga, papildomų prašymų bankroto administratorei neteikė.
    7. Apeliantė, kvestionuodama teismo motyvus dėl sumažintų įsipareigojimų kreditoriams dydžio, nepateikė jokių objektyvių duomenų, kurie paneigtų BUAB „Vilbesta“ finansinės atskaitomybės dokumentuose nurodytų finansinių rodiklių teisingumą. Apeliantės išreikšta nuomonė, nenurodant ir nepagrindžiant, kokie duomenys ir dėl kokių priežasčių finansinės atskaitomybės dokumentuose yra klaidingi ar neteisingi, nesuponuoja išvados, kad šie oficialūs duomenys neatitinka tikrovės (CPK 178 str.). Teismas neturi nei teisės, nei pareigos atlikti buhalterinės apskaitos revizijos.
  4. Atsiliepime į apeliacinį skundą atsakovas M. S. teismo prašo apeliacinį skundą atmesti, o skundžiamą pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą, taip pat priteisti bylinėjimosi išlaidas. Atsiliepimas į apeliacinį skundą grindžiamas tokiais pagrindiniais argumentais:
    1. Nesutiktina su skundo argumentais, kad teismas pažeidė procesinės teisės normas. Bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos metu, ieškovė turėjo visas galimybes susipažinti su bendrovės dokumentais, rinkti įrodymus, juos teikti į bylą ar prašyti išreikalauti, tačiau ja tinkamai nesinaudojo, bankroto administratorės neprašė patikslinti kylančių abejonių po dokumentų apžiūros. Teismas pagrįstai atsisakė tenkinti ieškovės prašymą teismo posėdžio metu apžiūrėti dalį bendrovės dokumentų. Toks prašymas, visų pirma, neatitinka CPK normų. CPK 199 straipsnio 7 dalis, kuria remiasi apeliantė, reglamentuoja jau išreikalautų dokumentų apžiūrą tais atvejais, kai juos į bylą yra sudėtinga pateikti dėl jų kiekio. Tačiau ši norma netaikytina tais atvejais, kai siekiama apžiūrėti dokumentus, kurie nėra bylos medžiagoje.
    2. Net ir tuo atveju, jei ieškovės (apeliantės) prašymas apžiūrėti dokumentus būtų buvęs tenkintas, jokios reikšmingos aplinkybės nebūtų nustatytos. Bendrovės gauti mokėjimai už parduotus nekilnojamojo turto objektus neturi reikšmės sprendžiant žalos atlyginimo klausimą ĮBĮ 8 straipsnio 4 dalies pagrindu. Be to, ieškovė net nenurodo, kokią įtaką jos prašymo tenkinimas turėtų teisingam bylos išnagrinėjimui. Byloje niekuomet nebuvo kilęs ginčas, ar bendrovei buvo sumokėta už parduotus nekilnojamojo turto objektus. Taip pat byloje nebuvo nustatinėjama ir aplinkybė dėl bendrovės finansinės atskaitomybės dokumentų teisingumo, o bankroto administratorė, patikrinusi įmonės sandorius, nenustatė jų žalingumo, neapskaitytų gautų lėšų. Apeliantė į bylą nepateikė jokių įrodymų dėl finansinės atskaitomybės dokumentų neteisingumo.
    3. Tarp bendrovės dokumentų, perduotų bankroto administratorei, yra visi ieškovės nurodomus mokėjimus pagrindžiantys dokumentai. Pagal ieškovės nurodomas butų pardavimo sutartis, mokėjimai už butus buvo paskirstomi, dalį jų nukreipiant į bendrovės sąskaitą, taip pat bendrovės įsipareigojimams pagal paskolą dengti (į sąskaitą, kurią apeliantė nurodo skunde), taip pat PVM mokesčiui sumokėti.
    4. Atsakovui pradėjus valdyti įmonę ji nebuvo nemoki ĮBĮ prasme. Formaliai bendrovės nemokumas atsirado 2012-12-31, kai baigėsi paskolos grąžinimo terminas AB SEB bankui, tačiau atsakovas apie įmonės nemokumą galėjo spręsti tik 2013-04-30, kuomet buvo patvirtinti įmonės finansinės atskaitomybės dokumentai. Tačiau nemokumo momento nustatymas negali būti vertinamas formaliai. Net ir po paskolos su banku termino pasibaigimo su pagrindiniu kreditoriumi iki pat kreipimosi į teismą dėl bankroto bylos įmonei iškėlimo dienos vyko derybos. Banko ir bendrovės bendradarbiavimą po paskolos grąžinimo pabaigos patvirtina ir AB SEB banko teikti sutikimai bendrovės vykdomai veiklai, pastatytų namų pardavimui, buvo priimamas įsipareigojimų dengimas. Taigi, atsižvelgiant į bendrovės gerėjančią finansinę padėtį, derybas su AB SEB banku, atsakovas pagrįstai ir per protingą terminą kreipėsi dėl bankroto bylos įmonei iškėlimo.
    5. Bendrovė nepatyrė žalos dėl atsakovo neva pavėluoto kreipimosi į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo. Tam, kad būtų nustatytas žalos padarymo bendrovei faktas, turėtų būti įrodyta, jog dėl atsakovo veiksmų išaugo bendrovės finansiniai įsipareigojimai nuo momento, kada atsakovas turėjo kreiptis dėl bankroto bylos įmonei iškėlimo, iki momento, kada buvo kreiptasi dėl bankroto bylos iškėlimo. Nagrinėjamu atveju ne tik šiuo laikotarpiu, bet ir visu atsakovo vadovavimo įmonei laikotarpiu bendrovės finansiniai įsipareigojimai mažėjo, bendrovės padėtis gerėjo. Tai patvirtina į bylą pateikti įmonės finansinės atskaitomybės dokumentai.
    6. Be to, atsakovo vadovavimo įmonei laikotarpiu nebuvo prisiimta naujų finansinių įsipareigojimų, dėl kurių bendrovės kreditoriams būtų padaryta žala. Vienintelių bendrovės įsipareigojimų, susidariusių ar patvirtintų atsakovui jau vadovaujant bendrovei, niekaip nebuvo galima išvengti: 1) įsipareigojimas AB Lesto susidarė dėl mokėjimų už bendrovei teikiamas komunalines paslaugas; 2) įsipareigojimas L. S. patvirtintas Lietuvos apeliacinio teismo 2013 m. rugsėjo 2 d. nutartimi, priimta civilinėje byloje Nr. 2A-697/2013 pagal dar 2011 metais pareikštą kreditorės ieškinį; 3) įsipareigojimas D. Z. patvirtintas Vilniaus apygardos teismo 2014 m. gegužės 8 d. nutartimi, o jo reikalavimas kilęs iš 2008 metais su bendrove sudarytos nekilnojamojo turto pirkimo-pardavimo sutarties.
    7. Atsižvelgiant į tai, kad apeliantė nuolat akcentuoja nuostolingą įmonės veiklą, pažymėtina, kad nuostoliai nelemia nei bendrovės nemokumo, nei atsakovo pareigos atlyginti neva padarytą žalą, juolab, kad įmonės finansinės atskaitomybės dokumentai pagrindžia, kad atsakovo vadovavimo įmonei laikotarpiu buvo mažinami ne tik įsipareigojimai kreditoriams, bet ir nuostoliai.

4Teisėjų kolegija

konstatuoja:

  1. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
  1. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 320 str. 1 d.). Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, nagrinėdama šią bylą apeliacine tvarka, nenustatė absoliučių pirmosios instancijos teismo sprendimo negaliojimo pagrindų bei aplinkybių, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliaciniame skunde nustatytos ribos dėl to, kad to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 str. 2 d., 329 str. 2 d.).
  2. Byloje esantis išrašas iš Juridinių asmenų registro patvirtina, kad UAB „Vilbesta“ įsteigta

    52006-08-04, veiklos tikslai – nekilnojamojo turto plėtra ir pardavimas, nekilnojamojo turto pirkimas ir pardavimas, nekilnojamojo turto valdymas už mokestį arba pagal sutartį, nekilojamojo turto projektų vystymas, taip pat visa kita susijusi veikla ir paslaugų teikimas. Laikotarpiu nuo 2006-08-04 iki 2006-09-08 įmonės direktorius buvo E. G.; laikotarpiu nuo 2006-09-08 iki 2012-03-01 vadovas buvo V. P.; laikotarpiu nuo 2012-03-01 iki 2013-12-16 (įmonės bankroto) – M. S. (paskyrimo (išrinkimo data – 1012-02-23) (t. 1, b. l. 58-61, 181–184).

  3. Vilniaus apygardos teismo 2013 m. lapkričio 4 d. nutartimi pagal UAB „Vilbesta“ direktoriaus M. S. pareiškimą, įmonei iškelta bankroto byla, bankroto administratore paskirta UAB „Kitoks sprendimas“. Vilniaus apygardos teismas 2013 m. lapkričio 18 d. nutartimi pa(si)naikino Vilniaus apygardos teismo 2013 m. lapkričio 4 d. nutartį ir M. S. pareiškimą atsakovei UAB „Vilbesta“ dėl bankroto bylos iškėlimo paskyrė nagrinėti rašytinio proceso tvarka. Vilniaus apygardos teismo 2013 m. lapkričio 27 d. nutartimi UAB „Vilbesta“ iškelta bankroto byla, bankroto administratore paskirta UAB „Kitoks sprendimas“ (nutartis įsiteisėjo 2013-12-11). Vilniaus apygardos teismo 2014 m. kovo 12 d. nutartimi patvirtintas įmonės kreditorių ir jų 4 101 254,51 Lt dydžio finansinių reikalavimų sąrašas (hipotekos kreditorės AB SEB banko 2 557 044,04 Lt dydžio finansinis reikalavimas ir trečiosios eilės kreditoriai: J. Š. PĮ su 1 237,60 Lt dydžio finansiniu reikalavimu, L. S. su 207 800 Lt dydžio finansiniu reikalavimu, UAB „Vilsota“ su 958 441,05 Lt dydžio finansiniu reikalavimu, UAB „Vilsotos statyba“ su 360 562,39 Lt dydžio finansiniu reikalavimu, AB Lesto su 849,78 Lt dydžio finansiniu reikalavimu, UAB „DS-1“ su 10 263,86 Lt dydžio finansiniu reikalavimu, R. B. su 5 055,79 Lt dydžio finansiniu reikalavimu). Vilniaus apygardos teismo 2014 m. gegužės 23 d. nutartimi UAB „Vilbesta“ pripažinta bankrutavusia ir likviduojama dėl bankroto.
  4. Ieškovė (kreditorė) L. S. kreipėsi į teismą su netiesioginiu ieškiniu prašydama iš buvusio įmonės vadovo priteisti 1 193 946 Eur sumą (kaip žalos atlyginimą), lygią bankroto byloje nepatenkintų finansinių reikalavimų sumai, ieškinį grįsdama ĮBĮ 8 straipsnio 1 dalyje įtvirtintos pareigos laiku kreiptis į teismą dėl bankroto bylos įmonei iškėlimo nevykdymu. Remdamasi pirmosios instancijos teismo nutartyje, kuria įmonei iškelta bankroto byla, nustatytais faktais dėl bendrovės nemokumo (t. 1, b. l. 8–12), ieškovė teigė, kad įmonės vadovas M. S. turėjo į teismą su pareiškimu dėl bankroto bylos iškėlimo kreiptis pradėjęs vadovauti įmonei (2012-03-01) arba vėliausiai – 2012 m. pabaigoje, nes jau 2012 m. gruodžio mėn. įmonės nuostoliai buvo 840 401 Lt. Ieškovės teigimu, tuo atveju, jei atsakovas laiku būtų kreipęsis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo įmonei, finansiniai reikalavimai nebūtų padidėję.
  5. Iš skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo matyti, kad teismas vertino įmonės finansinės padėties kitimą, o atsakovo vadovavimo įmonei laikotarpiu buvo lyginami įmonės finansinės atskaitomybės dokumentai už 2011, 2012, 2013 metus ir padaryta išvada, jog įmonės įsipareigojimai kreditoriams ne tik, kad nepadidėjo, bet sumažėjo, taip pat, kaip ir įmonės patiriami nuostoliai. Atsižvelgiant į tai, teismas sprendė nesant pagrindo atsakovui taikyti atsakomybės už savalaikį nesikreipimą į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo pagal ĮBĮ 8 straipsnio 1 ir 4 dalis, nenustačius vienos iš būtinųjų sąlygų – išaugusių įsipareigojimų kreditoriams dydžio. Apeliantė, nesutikdama su pirmosios instancijos teismo sprendimu, pateikė apeliacinį skundą, kuriuo kvestionuojamos pirmosios instancijos teismo išvados dėl atsakomybės taikymo pagrindų nebuvimo (materialinės teisės normų pažeidimas), taip pat procesinės teisės normų pažeidimu (netinkamu įrodymų tyrimu ir vertinimu, ieškovės teisės reikalavimus grįsti įrodymais neužtikrinimu).
  6. Atsižvelgiant į CPK 306 straipsnio 2 dalyje nustatytas apeliacinio skundo ribas, t. y., jog apeliacinis skundas negali būti grindžiamas aplinkybėmis, kurios nebuvo nurodytos pirmosios instancijos teisme, nagrinėjamu atveju teisėjų kolegija tikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą pagal faktinį ieškinio pagrindą, t. y. dėl vadovo civilinės atsakomybės taikymo pažeidus ĮBĮ 8 straipsnio 1 dalyje įtvirtintą pareigą laiku kreiptis dėl bankroto bylos įmonei iškėlimo (CPK 301 str. 1 d.), taip pat dėl apeliantės nurodomų pirmosios instancijos teismo atliktų procesinės teisės normų pažeidimo.
  7. Įstatyme ir teismų praktikoje pripažįstamos civilinės atsakomybės atsiradimui būtinos sąlygos yra neteisėti veiksmai, priežastinis ryšys, kaltė ir žala (CK 6.246 – 6.249 str.). Bendrovės vadovo civilinei atsakomybei taikyti taip pat būtina nustatyti visas jos taikymo sąlygas. Nustačius vadovo neteisėtus veiksmus, lėmusius žalos (nuostolių) atsiradimą, jo kaltė preziumuojama (CK 6.248 str. 1 d.). Paneigti šią prezumpciją, siekdamas išvengti atsakomybės, remdamasis kaltės nebuvimu, turėtų bendrovės vadovas (CPK 178 str., 182 str. 4 p.; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. liepos 31 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-335/2009; 2009 m. lapkričio 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-444/2009; 2011 m. kovo 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-130/2011; 2012 m gruodžio 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-553/2012). Pareigos kreiptis į teismą dėl bankroto bylos įmonei iškėlimo nevykdymas yra neteisėtas neveikimas, galintis sukelti žalos, už kurios padarymą įmonės administracijos vadovui kyla atsakomybė. Nagrinėjamu atveju, kaip minėta, byloje apeliantė įrodinėja, kad atsakovas pažeidė šią savo pareigą ir dėl to buvo patirta žala.
  8. ĮBĮ 8 straipsnio 1 dalyje (redakcija, galiojusi nuo 2003-01-01 iki 2016-01-01) buvo nustatyta, kad jeigu įmonė negali ir (arba) negalės atsiskaityti su kreditoriumi (kreditoriais) ir šis (šie) nesikreipė į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo arba yra sąlyga, nurodyta ĮBĮ 4 straipsnio 4 punkte (įmonė viešai paskelbė arba kitaip pranešė kreditoriui (kreditoriams), kad negali arba neketina vykdyti įsipareigojimų), įmonės vadovas, savininkas (savininkai) privalo pateikti pareiškimą teismui dėl bankroto bylos iškėlimo. Panaši nuostata įtvirtinta ir nuo 2016-01-01 galiojančios redakcijos ĮBĮ 8 straipsnio 1 dalyje, kurioje nustatyta, kad jeigu įmonė negali ir (arba) negalės atsiskaityti su kreditoriumi (kreditoriais) ir šis (šie) nesikreipė į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo, įmonės vadovas ar kiti asmenys pagal kompetenciją privalo pateikti pareiškimą teismui dėl bankroto bylos iškėlimo nedelsdami, bet ne vėliau kaip per 5 dienas po to, kai įmonė tapo nemoki ir įmonės dalyviai per minimalius įstatymuose arba įmonės steigimo dokumentuose nustatytus terminus dalyvių susirinkimui sušaukti, bet ne vėliau kaip per 40 dienų, nesiėmė priemonių įmonės mokumui atkurti. Kitaip nei žalingo verslo sprendimo ar fiduciarinių pareigų pažeidimo atveju, už įstatyme nustatytos pareigos laiku inicijuoti bankroto bylą pažeidimą (ĮBĮ 8 str. 1 d. nuostatų nevykdymą) vadovui civilinė atsakomybė atsiranda esant paprastam neatsargumui (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. spalio 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-453/2014; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2017 m. balandžio 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-180-378/2017).
  9. Tam, kad būtų konstatuotas vadovo veiksmų neteisėtumas, pirmiausia turi būti nustatytas vadovo pareigos inicijuoti bankroto bylą atsiradimo momentas, kuris sietinas su ĮBĮ 2 straipsnio 8 dalyje įtvirtinta įmonės nemokumo būsena, kuri apibrėžiama kaip būsena, kai įmonė nevykdo įsipareigojimų (nemoka skolų, neatlieka iš anksto apmokėtų darbų ir kt.) ir pradelsti įmonės įsipareigojimai (skolos, neatlikti darbai ir kt.) viršija pusę į balansą įrašyto turto vertės. Pagal nuosekliai formuojamą teismų praktiką, įmonės finansinę atskaitomybę atspindinčiame dokumente – balanse – įrašyta per vienerius metus mokėtina suma ir įsipareigojimai, negali būti tapatinama pradelstiems įmonės įsipareigojimams, o tokia išvada turi būti grindžiama papildomais įrodymais (pvz., kreditorių sąrašu su įsipareigojimais ir jų įvykdymo terminais ir (ar) kt. objektyviais duomenimis), pagrindžiančiais pradelstų įsipareigojimų mastą, kuris yra reikšmingas santykyje su įmonės turimu turtu, sprendžiant dėl įmonės nemokumo pagal ĮBĮ 2 straipsnio 8 dalį.
  10. Be to, pagal kasacinio teismo praktiką, net ir konstatavus pavėluoto kreipimosi dėl bankroto bylos iškėlimo faktą, svarbu įvertinti įsipareigojimų kreditoriams padidėjimą, kurį lėmė ĮBĮ 8 straipsnio 1 dalyje įtvirtintos pareigos savalaikis nevykdymas, t. y. žala laikytinas bendras išaugęs įmonės skolos dydis įmonės valdymo laikotarpiu (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. birželio 27 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-344/2014; Lietuvos Aukščiausiojo teismo 2017 m. sausio 20 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-89-378/2017).
  11. Atsižvelgiant į aukščiau aptartą įmonės nemokumo nustatymo teisinį reguliavimą, sutiktina su atsiliepimuose dėstoma pozicija, kad vien įmonės patirti nuostoliai, kaip ir balanse per vienerius metus mokėtina suma, nelemia vienareikšmės išvados dėl įmonės nemokumo. Tokiam faktui konstatuoti reikalinga nustatyti įmonės pradelstų įsipareigojimų ir turto santykį pagal ĮBĮ 2 straipsnio 8 dalį.
  12. Iš byloje esančių įmonės finansinės atskaitomybės dokumentų matyti, kad UAB „Vilbesta“ 2011 m. turėjo 6 224 489 Lt vertės turto, o per metus mokėtinų sumų ir įsipareigojimų –7 553 965 Lt (t. 1, b. l. 62-64); 2012 m. įmonė turėjo turto už 2 729 882 Lt, mokėtinų sumų ir įsipareigojimų už 4 894 031 Lt, kurią visą sudarė per vienerius metus mokėtinos sumos ir įsipareigojimai (t. 1, b. l. 65), 2013-09-24 įmonė turėjo turto už 1 281 063 Lt, o mokėtinų sumų ir įsipareigojimų už 4 017 352 Lt sumą, kurią sudarė per vienerius metus mokėtina suma (t. 1, b. l. 66). Be to, 2011 m. įmonė patyrė 3 278 443 Lt nuostolių (t. 1, b. l. 70), 2012 m. – 840 401 Lt nuostolių (t. 1, b. l. 71)), 2013-09-24 – 560 484 Lt nuostolių (t. 1, b. l. 72).
  13. Pažymėtina, kad UAB „Vilbesta“ bankroto byla iškelta pagal vadovo (atsakovo) pareiškimą, vadovaujantis 2013-09-24 įmonės balansu ir nustačius, kad pradelsti įmonės įsipareigojimai sudaro 3 802 041 Lt, kai turto įmonė turėjo už 1 281 063 Lt, taip pat įmonės nuostolingą veikimą 2013 m., 2012 m. patirtus nuostolius, vykdomus išieškojimus ne ginčo tvarka, aplinkybę, kad nuo 2012 m. Juridinių asmenų registrui nebuvo teikti finansinės atskaitomybės dokumentai (t. 1, b. l. 11-12). Būtent šiomis aplinkybėmis, taip pat kitais įmonės finansinės atskaitomybės dokumentais tiek ieškinį, tiek apeliacinį skundą grindė (-ia) ieškovė (apeliantė) įrodinėdama vadovo pareigos jo vadovavimo pradžioje arba vėliausiai 2012 m. pabaigoje kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo nevykdymą, tačiau, teisėjų kolegijos vertinimu, vien iš šių pirmosios instancijos teismo nustatytų duomenų įmonės bankroto bylos kėlimo metu negalima vienareikšmiškai spręsti apie ankstesnį įmonės nemokumą. Jo iš esmės nepagrindžia ir kiti finansinės atskaitomybės duomenys, kuriuose neatsispindi turto ir pradelstų įsipareigojimų santykis.
  14. Be to, iš skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo matyti, kad teismas iš esmės nenustatinėjo ankstesnio įmonės nemokumo atsiradimo momento (nurodė, kad mažėjant skoloms ir nuostoliams pagrįstai nesikreipta į teismą su pareiškimu dėl bankroto bylos iškėlimo), o ieškinys netenkintas (atsakomybė vadovui netaikyta) nustačius, kad per visą atsakovo vadovavimo įmonei laikotarpį (nuo 2012-02-23 iki bankroto bylos iškėlimo) tiek įmonės turėti įsipareigojimai, tiek nuostoliai žymiai sumažėjo (įsipareigojimai nuo 2 187 779,48 Eur (7 553 965 Lt) 2011 m. pabaigoje iki 1 163 505,56 Eur (4 017 352 Lt) 2013-09-24, o nuostoliai nuo 949 502,72 Eur (3 278 443 Lt) 2011 m. pabaigoje iki 162 327,69 Eur (560 484 Lt) keliant bankroto bylą), todėl teismas sprendė nesant pagrindo teigti, jog dėl jo veiksmų (neveikimo) įmonės kreditoriams atsirado žala. Šias aplinkybes patvirtina aukščiau (šios nutarties 28 p.) nurodyti įmonės finansinės atskaitomybės duomenys, kurių teisingumas byloje nepaneigtas (CPK 178 str.). Ieškovės ieškinio netenkinus dėl minėtos aplinkybės, grindžiamos į bylą pateiktais įmonės finansinės atskaitomybės dokumentais, apeliacinio skundo argumentai dėl įmonės nemokumo momento nustatymo, kaip pagrindo kreiptis į teismą su pareiškimu dėl bankroto bylos iškėlimo, nagrinėjamu atveju nelemia pirmosios instancijos teismo sprendimo neteisėtumo, o kiti apeliacinio skundo argumentai (dėl kreditorių patirtos žalos dėl nesavalaikio bankroto bylos inicijavimo), teisėjų kolegijos vertinimu, nepagrįsti jokiais objektyviais duomenimis (įrodymais), leidžiančiais daryti priešingą, nei padarė pirmosios instancijos teismas, išvadą dėl pagrindų atsakovui taikyti atsakomybę nebuvimo (CPK 185 str.).
  15. Įrodymai civilinėje byloje yra bet kokie faktiniai duomenys, kuriais remdamasis teismas įstatymų nustatyta tvarka konstatuoja, kad yra aplinkybių, pagrindžiančių šalių reikalavimus ir atsikirtimus, ir kitokių aplinkybių, turinčių reikšmės bylai teisingai išspręsti, arba kad jų nėra (CPK 177 str. 1 d.). Pagal CPK 176 straipsnio 1 dalį faktą galima pripažinti įrodytu, jeigu byloje esančių įrodymų pagrindu susiformuoja teismo įsitikinimas to fakto buvimu. Teismas įvertina byloje esančius įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymais (CPK 185 str. 1 d.). Kasacinis teismas ne kartą savo nutartyse yra konstatavęs, kad teismai, vertindami šalių pateiktus įrodymus, remiasi įrodymų pakankamumo taisykle, o išvada dėl konkrečios faktinės aplinkybės egzistavimo daroma pagal vidinį teismo įsitikinimą, grindžiamą visapusišku ir objektyviu visų reikšmingų bylos aplinkybių išnagrinėjimu. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. lapkričio 24 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-526/2009; 2010 m. gegužės 10 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-206/2010; 2017 m. sausio 12 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-78-686/2017).
  16. Apeliantė teigia, kad tam, jog ji galėtų pagrįsti atsakovo civilinės atsakomybės taikymo sąlygas pagal ĮBĮ 8 straipsnio 1 dalyje įtvirtintos pareigos kreiptis į teismą dėl bankroto bylos savalaikį nevykdymą, konkrečiai – bendros išaugusios įmonės skolų sumos, kuri liks nepadengta, ir pareigos inicijuoti bankroto bylą pažeidimo priežastinį ryšį, kreipėsi į teismą su prašymu apžiūrėti keturis bankrutuojančios įmonės dokumentų tomus, kuriuose yra visi su atsakovo vadovavimo įmonei laikotarpiu susiję įsipareigojimai ir dokumentai apie atliktus mokėjimus. Apžiūrėjus dokumentus ir nustačius, kad juose nėra dalies įplaukas patvirtinančių dokumentų, buvo kreiptasi į teismą su prašymu minėtus bylos tomus apžiūrėti teismo posėdžio metu. Šio prašymo pirmosios instancijos teismui netenkinus, ieškovė negalėjo tinkamai pagrįsti savo pozicijos. Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs bylos medžiagą bei šalių argumentus neturi pagrindo sutikti su apeliantės teigimu, kad bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme, buvo pažeistos procesinės teisės normos, įrodymų tyrimo ir vertinimo taisyklės ir tokiu būdu padarytos neteisingos išvados dėl ginčo esmės.
  17. Iš bylos duomenų matyti, kad ieškovė 2016-10-10 kreipėsi į teismą su prašymu išduoti liudijimą įrodymams gauti (leisti susipažinti su BUAB „Vilbesta“ buhalteriniais dokumentais už laikotarpį nuo 2012-01-01 iki 2013-11-27, elektronine įmonės buhalterinės apskaitos sistema bei gauti šių buhalterinių dokumentų nuorašus iš įmonės bankroto administratorės (t. 3, b. l. 226-227). Vilniaus apygardos teismas ieškovės atstovui 2016-10-13 išdavė liudijimą, patvirtinantį ieškovės atstovo teisę susipažinti su BUAB „Vilbesta“ buhalteriniais dokumentais už laikotarpį nuo 2012-01-01 iki 2013-11-27, elektronine įmonės buhalterinės apskaitos sistema, savo sąskaita gauti šių buhalterinių dokumentų kopijas (t. 3, b. l. 228). Ieškovė 2017-01-20 prašyme dėl dokumentų apžiūros teismo posėdžio metu nurodė, kad susipažinusi su įmonės buhalteriniais dokumentais nustatė, jog aktualiu laikotarpiu įmonė sudarė 19 gyvenamųjų namų su žemės sklypais pirkimo-pardavimo sandorius, tačiau pagal 5 iš jų buhalterinėje apskaitoje nėra jokių mokėjimo dokumentų, o prie sutarčių pridėta tik dalis pirminių atliktą apmokėjimą ir gautas įmonės pajamas patvirtinančių dokumentų. Nesant pradinių mokėjimo dokumentų ir nevedant tinkamos buhalterinės apskaitos neįmanoma apskaityti įmonės pajamų ir prievolių sumos, taip pat bankroto administratorę prašyti padaryti dokumentų kopijas. Atsižvelgiant į tai, teismo prašė 2017-01-31 teismo posėdyje apžiūrėti BUAB „Vilbesta“ saugomų apskaitos dokumentų 79, 80, 81, 82 tomus, jų neprijungiant prie bylos, tam, kad būtų galima įsitikinti, kad minėtų dokumentų buhalterinėje apskaitoje nėra (t. 3, b. l. 248-249). Pirmosios instancijos teismas 2017-01-31 protokoline nutartimi atsisakė tenkinti šį prašymą, nurodydamas, kad proceso teisės normos nenumato galimybės atlikti tokius veiksmus.
  18. CPK 199 straipsnio 5 ir 7 dalys, kuriomis remiasi apeliantė, įrodinėdama pirmosios instancijos teismo atliktą proceso teisės normų pažeidimą, nagrinėjamu atveju netaikytinos. CPK 199 straipsnio 5 dalis reglamentuoja fizinių ar juridinių asmenų pareigą teismui pranešti apie tai, kad jie neturi galimybės pateikti reikalaujamą rašytinį įrodymą arba negalėdami jo pateikti per teismo nustatytą terminą, t. y. ši norma skirta asmenims, įpareigotiems, tačiau dėl tam tikrų aplinkybių negalintiems pateikti reikalaujamų rašytinių įrodymų. Savo ruožtu CPK 199 straipsnio 7 dalyje reglamentuojama galimybė apžiūrėti arba ištirti įrodymus toje vietoje, kur jie laikomi, tuo atveju, jeigu pateikti teismui dokumentus yra sunku (pvz., dėl to, kad jų yra daug arba dėl to, kad tik dalis iš jų turi bylai reikšmės). Nagrinėjamu atveju tokios aplinkybės nesusiklostė, t. y. prašymas dokumentus, nepridėtus prie bylos, apžiūrėti teismo posėdyje ir tokiu būdu nustatyti rašytinių įrodymų nebuvimo faktą, neatitiko nė vienos iš CPK 199 straipsnio 5 ir 7 dalyse nustatytų atvejų (sąlygų), taip pat CPK 210 straipsnio, kuriame reglamentuojama daiktinių ir rašytinių įrodymų (o ne šaltinių, kuriuose gali (negali) būti atitinkami įrodymai) apžiūros jų buvimo vietoje arba vietos apžiūros atlikimo tvarka, tikslo bei paskirties.
  19. Be to, pažymėtina, kad pagal bendrąją įrodinėjimo pareigos taisyklę, įtvirtintą CPK 12 ir 178 straipsniuose – kiekvienas suinteresuotas asmuo, kreipdamasis į teismą, privalo įrodyti aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimus bei atsikirtimus. Teismo aktyvumas procese pateisinamas tik CPK ir kitų įstatymų nustatytais atvejais, taip pat kai to reikalauja viešasis interesas ir nesiėmus šių priemonių būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 179 str. 2 d.). Bankroto proceso atveju bankrutuojančios įmonės teisių gynimas yra susijęs su viešuoju interesu, tačiau net ir šiuo atveju šalys nėra atleistos nuo įrodinėjimo pareigos (nagrinėjamu atveju ieškovė nuo pareigos įrodyti civilinės atsakomybės atsakovui taikymo sąlygas). Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, aukščiau minėtas ieškovės prašymas teismo posėdžio metu rinkti įrodymus (peržiūrėti 4 tomus medžiagos tam, kad būtų nustatyta, jog atitinkamų dokumentų, kurie, ieškovės teigimu gali patvirtinti jos įrodinėjamą poziciją, nėra), ne tik, kad nenumatytas teisės normose, tačiau ir vertintinas kaip pareigos teismui rinkti įrodymus už ieškovę perkėlimas, kas suponuotų rungimosi ir lygiateisiškumo principų pažeidimą. Aplinkybės, jog apeliantei buvo sudarytos visos sąlygos susipažinti su prašomais dokumentais, apeliantė neneigia, o iš bylos medžiagos nenustatyta, kad ieškovė, dėl atitinkamų, jos teigimu, trūkstamų duomenų pateikimo būtų kreipusis į bankroto administratorę (šią aplinkybę patvirtino ir bankroto administratorė), ar būtų teismo prašiusi atitinkamus duomenis išreikalauti. Priešingai, pateiktas prašymas liudija, jog teismo posėdyje prašyta apžiūrėti buhalterinės apskaitos duomenis, jų nepridedant prie bylos, t. y. tirti ir vertinti įrodymus, nesančius byloje ir neprašant jų prijungti. Atsižvelgiant į tai, teisėjų kolegija sprendžia, kad aplinkybė, jog ieškovė pasirinko netinkamą būdą siekiant pagrįsti savo poziciją, negali būti laikoma pagrindu naikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ar teigti teismą pažeidus procesinės teisės normas, lėmusias neteisingo sprendimo priėmimą.
  20. Dėl aukščiau nurodytų argumentų, susijusių su įrodinėjimo pareiga, atmestini kaip nepagrįsti ir apeliantės teiginiai, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai tyrė ir vertino į bylą pateiktus duomenis, t. y., tirdamas į bylą pateiktus banko sąskaitos išrašus, neatsižvelgė, kad juose nurodytų mokėjimų suma prieštarauja teismo nustatytoms aplinkybėms dėl įsipareigojimų per atsakovo vadovavimo laikotarpį sumažėjimą, taip pat neatitinka finansinės atskaitomybės duomenų, o pagal penkias iš devyniolikos per laikotarpį nuo 2012-01-01 iki 2013-11-27 sudarytų sutarčių, nėra mokėjimo dokumentų, kurių nesant ir tinkamai nevedant buhalterinės apskaitos neįmanoma apskaityti įmonės pajamų ir mokestinių prievolių sumos. Tokiu būdu, apeliantės teigimu, teismas pažeidė CPK 185 straipsnio normas. Teisėjų kolegija, nesutikdama su tokia pozicija, pažymi, kad apeliantė ne tik, kad minėtų aplinkybių negrindžia jokiais objektyviais duomenimis (nepateikia jokių skaičiavimų, kurie pagrįstų, jog įmonės finansinės atskaitomybės dokumentai, patvirtinti vyr. finansininkės ir direktoriaus, prieštarauja įmonės sąskaitose fiksuotiems mokėjimams, juolab, kad balansuose pateikiami apibendrinti turimo turto duomenys, t. y. įvertinus tiek pajamas, tiek išlaidas), bet ir nepaaiškina, kokią reikšmę gautinos pajamos turi (gali turėti) nagrinėjamu atveju sprendžiant dėl atsakomybės vadovui taikymo, ją grindžiant ĮBĮ 8 straipsnio 1 dalies pažeidimu, kuomet pirmosios instancijos teismo sprendimu atsakomybė netaikyta visų pirma nenustačius žalos kreditoriams padarymo fakto ir priežastinio ryšio, t. y. išaugusių įsipareigojimų dydžio atsakovo vadovavimo įmonei laikotarpiu. Ieškovės nurodytos faktinės aplinkybės nepagrindžia (neatitinka) ir kitų atsakomybės vadovui taikymo pagrindų (CPK 178 str., 185 str.).
  21. Be to, nagrinėjamu atveju reikšminga laikytina ir aplinkybė, jog įmonės bankroto administratorė savo veiklos ataskaitoje (t. 1, b. l. 75) nurodė, kad buvęs įmonės vadovas administratorei perdavė visus įmonės dokumentus ir turtą, o ji, patikrinusi sandorius per 36 mėn. laikotarpį, sandorių, prieštaraujančių įmonės veiklai, nerado (t. 1, b. l. 78). Ši bankroto administratorės veiklos ataskaita 2014-04-24 99,86 proc. balų dauguma patvirtina kreditorių susirinkime (t. 1, b. l. 79). Analogiškas aplinkybes dėl dokumentų perdavimo, finansinės apskaitos tvarkingumo, sandorių patikrinimo bankroto administratorė nurodė ir pirmosios instancijos teisme. Be to, 2015-09-24 kreditorių susirinkime 5-uoju darbotvarkės klausimu 84,72 proc. balsų dauguma nutarta pardavus (nurašius) įmonės turtą ir paskirsčius gautas lėšas ĮBĮ nustatyta tvarka įpareigoti bankroto administratorę kreiptis į Vilniaus apygardos teismą su prašymu priimti sprendimą dėl BUAB „Vilbesta“ veiklos pabaigos (t. 1, b. l. 68).
  22. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas yra motyvuotas, pagrįstas byloje ištirtų įrodymų ir nustatytų aplinkybių teisiniu įvertinimu ir tinkamu ĮBĮ, CK, CPK normų bei aktualios teismų praktikos taikymu, o apeliantė nepaneigė pirmosios instancijos teismo nustatytų aplinkybių ir jų pagrindu padarytų išvadų, todėl naikinti skundžiamą pirmosios instancijos teismo sprendimą pagal apeliacinio skundo argumentus nėra teisinio pagrindo (CPK 326 str. 1 d. 1 p.).

6Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 325-333 straipsniais,

Nutarė

7Vilniaus apygardos teismo 2017 m. vasario 20 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Proceso dalyviai
Ryšiai