Byla e2A-650-392/2016

1Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko (pranešėjo) Virginijaus Kairevičiaus, teisėjų Jelenos Šiškinos, Tatjanos Žukauskienės teismo posėdyje rašytinio apeliacinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės I. Š. apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015 m. spalio 1 d. sprendimo, priimto civilinėje byloje, pradėtoje pagal ieškovės I. Š. ieškinį dėl kredito sutarties sąlygos pripažinimo negaliojančia, kredito sutarties nutraukimo pripažinimo neteisėtu, palūkanų dydžio pakeitimo ir kitų reikalavimų atsakovui Nordea Bank akcinė bendrovė, veikiančiam per Nordea Bank akcinės bendrovės Lietuvos skyrių, tretieji asmenys, nepareiškiantys savarankiškų reikalavimų I. S., L. Š., Vilniaus miesto 2-ojo notarų biuro notaras R. K..

2Teismas, išnagrinėjęs civilinę bylą,

Nustatė

3ieškovė I. Š. pateiktu teismui ieškiniu prašė: 1) ab initio pripažinti negaliojančia 2008-09-18 kredito sutarties „LAISVAI“ Nr. LL/08/09/74SV (toliau - 2008-09-18 kredito sutartis) bendrosios dalies 13.2 punkto nuostatą apimtimi, suteikiančia bankui teisę vienašališkai nutraukti sutartį ir reikalauti viso kredito grąžinimo prieš terminą, kai kredito gavėjas nesumoka laiku priskaičiuotų palūkanų ilgiau kaip 10 kalendorinių dienų; 2) pripažinti neteisėtu 2008-09-18 kredito sutarties vienašališką atsakovo nutraukimą, atliktą 2013-09-23 pranešimu apie vienašalį sutarties nutraukimą Nr. OUT-17843; 3) pakeisti 2008-09-18 kredito sutarties bendrosios dalies 8.2 punkte numatytą 16 proc. dydžio įsipareigojimų nevykdymo metinių palūkanų dydį, jį sumažinant iki CK 6.210 straipsnio 1 dalyje nurodyto dydžio; 4) pripažinti 2014 m. gegužės 22 d. skolos grąžinimo susitarimo Nr. LL-110 pagrindu ieškovės I. Š. atsakovui sumokėtas 18 000 Lt įmokas kredito palūkanų mokėjimais pagal 2008-09-18 kredito sutartį. Nurodė, kad pagal 2008-09-18 kredito sutartį bankas suteikė jai 499 500 kreditą vartojimo poreikiams tenkinti – buto su terasa ir žemės sklypo dalies, esančių ( - ), įsigijimui, įsigytą turtą įkeičiant bankui. Bankas pateikė ieškovei 2013-09-04 pranešimą apie sutarties nutraukimą nuo 2013-09-19, jeigu ieškovė iki 2013-09-19 nesumokės 4 632,19 Lt skolos. Dalį skolos ieškovė sumokėjo. Bankas pateikė ieškovei 2013-09-23 pranešimą apie vienašalį 2013-10-08 sutarties nutraukimą, jeigu ieškovė iki 2013-10-08 nesumokės likusios 2 669,07 Lt skolos dalies, kurios ji nesumokėjo. Vilniaus miesto 2-ojo notarų biuro notaras R. K. 2013-12-11 išdavė vykdomąjį įrašą, kurio pagrindu antstolis I. G. priėmė 2014-02-27 patvarkymą įkeistą turtą realizuoti priverstine tvarka, parduodant iš varžytynių. Ieškovė kreipėsi į banką su prašymu sustabdyti priverstinio skolos išieškojimo veiksmus, leisti sumokėti 15 000 Lt ir toliau mokėti kasmėnesines įmokas pagal sutartį. Atsakovas pareikalavo iki 2014-04-18 padengti 20 000 Lt, skolos dalį ir pateikti įrodymus, pagrindžiančius finansinės būklės pagerėjimą. Šalys pasirašė skolos grąžinimo susitarimą 6 mėnesiams, pagal kurį ieškovė bankui mokėjo po 3000 Lt per mėnesį. Skolos grąžinimo susitarimo pabaigoje ieškovė kreipėsi į banką su prašymu atstatyti sutartį. Atstatyti sutartį bankas nesutiko, pranešęs, kad svarstytų sutarties refinansavimo klausimą, jeigu ieškovė įvykdys banko nustatytu terminu banko nurodytas sąlygas - padengs 3000 Eur skolos dalį, pateiks įrodymus apie finansinės padėties pagerėjimą. Ieškovė suprato, kad bankas sutarties atnaujinti neketina, liko apgauta. Bankas 2015-01-06 raštu informavo ieškovę, kad neketina sutartį atnaujinti ir atnaujino priverstinio išieškojimo procedūras. Atsakovas elgėsi nesąžiningai ir neteisėtai, nepagrįstai nutraukė sutartį, priskaičiavo neprotingai dideles įsipareigojimų nevykdymo palūkanas, kurios 8 kartus viršija sutartyje numatytas kredito palūkanas, reikalavo sugrąžinti kreditą anksčiau nustatyto termino, atsisakė sutartį atstatyti bei sutiko sutartį refinansuoti bankui palankesnėmis sąlygomis. Nuo sutarties nutraukimo momento atsakovas skaičiuoja 16 proc. dydžio įsipareigojimų nevykdymo palūkanas. Banko finansinė paslauga ieškovei pabrango daugiau nei 4 kartus. Kadangi kredito sutartis yra vartojimo sutartis, sutartį bankas nutraukė remdamasis nesąžininga, šalių teisių ir interesų pusiausvyrą bei vartotojų teises ir teisėtus interesus pažeidžiančia sutarties bendrosios dalies 13.2 punkto sąlyga, kuri nebuvo aptarta su ieškove individualiai. Ieškovė mokėjo bankui kas mėnesį palūkanas už kreditą ir neturėjo pareigos grąžinti viso kredito anksčiau nurodyto termino. Ieškovės nuomone, atsakovo teisė vienašališkai nutraukti sutartį ir grąžinti visą kreditą prieš terminą dėl ieškovės pradelstos sumokėti labai mažų einamųjų mokėjimų dalies pažeidė šalių teisių ir pareigų pusiausvyrą. Bankas sutartį nutraukė siekdamas pasipelnyti ieškovės sąskaita, nesiėmė jokių veiksmų, kad įsipareigojimų nevykdymo palūkanos būtų sustabdytos, 2015-01-31 dienai priskaičiuotos 28 896,93 Eur palūkanos sudaro virš 17 proc. negrąžintos kredito dalies. Atsakovas sutarties neatstatė, kai įsipareigojimų nevykdymo palūkanos pasiekė maksimalią sumą, kurią bankas gali tikėtis gauti realizavus įkeistą 179 274,79 Eur vertės turtą (paskolino 144 665,19 Eur, o įsipareigojimų nevykdymo palūkanos 28 896,93 Eur). Sutarties pažeidimas negali būti laikomas esminiu, nes atsakovas nutraukė vartojimo sutartį, todėl nelaikytina, kad bankas iš esmės negavo to, ko tikėjosi. Griežtas atsiskaitymo terminų laikymasis neturi esminės reikšmės sutarties galiojimui, ieškovės prievolės pažeidimas nėra tyčinis ir ne dėl jos didelio neatsargumo, laikinas ieškovės prievolės neįvykdymas nedavė bankui pagrindo tikėti, kad sutartis nebus įvykdyta ateityje, dėl sutarties nutraukimo ieškovė patirtų finansinius nuostolius ir neturinę žalą, nes kreditas panaudotas vieninteliam šeimos gyvenamajam būstui įsigyti. Bankas privertė ieškovę sutikti su sutarties refinansavimo sąlygomis, su ieškove nesikooperavo, nepadėjo jai vykdyti sutartį, pažeidė bendradarbiavimo pareigą. Pasak ieškovės, nutraukdamas sutartį, atsakovas piktnaudžiavo teise, pažeidžiant proporcingumo, šalių interesų pusiausvyrą, protingumo, teisingumo ir sąžiningumo principus, todėl sutarties nutraukimas, kaip vienašalis sandoris prieštarauja imperatyvioms įstatymo normoms, viešajai tvarkai ir gerai moralei, todėl laikytinas niekiniu ir negaliojančiu nuo jo sudarymo momento. Taip pat ir susitarimas dėl 16 proc. dydžio metinių įsipareigojimų nevykdymo palūkanų prieštarauja įstatymams, sąžiningumo ir protingumo principams, todėl jų dydis turi būti mažinamas. Įsipareigojimų nevykdymo 16 proc. palūkanų dydis yra didesnis už skaičiuojamo laikotarpio vidutines bankų metines palūkanas, kurios per 2014 m. mažėjo nuo 5.64 proc. iki 3,87 proc. Teigė, kad įsipareigojimų nevykdymo palūkanos turi būti sumažintos iki CK 6.210 str. numatyto 5 proc. dydžio. Tik siekdama išsaugoti sutartį ieškovė besąlygiškai vykdė banko sąlygas, mokėjo šalių susitarimo pagrindu ne kredito palūkanas, o grąžino kreditą, nors jo grąžinimo terminas yra tik 2018-08-31. Pripažinus sutarties nutraukimą neteisėtu, ieškovės susitarimo pagrindu sumokėtos įmokos turi būti pripažintos įmokomis už kreditą – palūkanų už kreditą mokėjimais (t. I, b. l. 1 – 9, 138 – 141, 142 – 151).

4Atsakovas Nordea Bank AB, veikiantis per Nordea Bank AB Lietuvos skyrių atsiliepimu į ieškinį su ieškiniu nesutiko, prašė jį atmesti ir priteisti bylinėjimosi išlaidas. Nurodė, kad kredito sutartis buvo sudaryta 10 metų laikotarpiui, pagal individualiai aptartą sąlygą kreditas turėjo būti grąžintas 2018-08-31, buvo susitarta kiekvieno mėnesio paskutinę banko darbo dieną mokėti palūkanas už kredito naudojimą, vykdyti kitus įsipareigojimus. Kredito sutarties vykdymas užtikrintas ieškovei ir tretiesiems asmenims priklausančio nekilnojamojo turto hipoteka. Ieškovė palūkanų už kreditą, pagal mokėjimų grafiką, nemokėjo nuo 2013-02-28. Atsakovas 2013-06-10 raštu nurodė iki 2013-06-29 padengti susidariusį 3 222,94 Lt įsiskolinimą, tačiau laikotarpiu nuo 2013-06-30 iki 2013-07-12 gavo iš ieškovės 1 498,80 Lt sumą. Vėlesniu 2013-08-06 raštu nurodė iki 2013-08-25 padengti 3 650,93 Lt įsiskolinimą, tačiau skola nebuvo padengta. Sekančiu 2013-09-04 raštu atsakovas nustatė terminą iki 2013-09-19 padengti 4 632,19 Lt įsiskolinimą, išaiškinęs, kad skolos nesumokėjus, sutartis bus 2013-09-19 nutraukta. Ieškovė visos skolos sumos nesumokėjo. Bankas dar kartą 2013-09-23 pranešimu pareikalavo iki 2013-10-08 padengti visą įsiskolinimą. Įsiskolinimas nepadengtas, todėl atsakovas 2013-10-08 vienašališkai sutartį nutraukė. Šalys 2014-05-22 sudarė skolos grąžinimo susitarimą, dėl laikino išieškojimo proceso sustabdymo ir sudarymo ieškovei sąlygų skolai padengti, susitarimu nebuvo tartasi dėl kredito sutarties atnaujinimo. Atsakovas nesutiko atnaujinti kredito sutartį, pasiūlė refinansuoti skolą, jeigu ieškovė įvykdys banko sąlygas ir pagrįs finansinės padėties pagerėjimą. Ieškovė į šį pasiūlymą nereagavo, skolos nepadengė, todėl buvo pratęsti išieškojimo veiksmai. Ieškovė susipažino su visomis sutarties sąlygomis, neprašė jas pakeisti. Ieškovė pas atsakovą refinansavo kreditą, suteiktą kito banko, todėl įvertino atsakovo siūlomas sąlygas. Kredito sutarties bendrosios dalies 13.2 punkto sąlyga yra sąžininga ir privaloma ieškovei, ši sąlyga buvo taikoma ieškovei ženkliai palankiau net nei CK 6.218 str. įtvirtintas 30 dienų terminas. Ieškovė neįrodė, kad sąlyga galėtų būti jau netaikoma. Kreditavimo santykiuose mokėjimų grafikas ir jo griežtas laikymasis turi esminės reikšmės kredito įstaigai. Mokėjimų grafikas buvo pažeistas, todėl kreditorius turi teisę reikalauti grąžinti prieš terminą visą suteiktą kreditą kartu su palūkanomis. Sutarties nutraukimas yra kraštutinė priemonė, todėl bankas nesiekė iš karto nutraukti sutartį. Sutartis buvo iš esmės pažeista sistemingai nemokant įmokų ir pažeidimai neištaisyti per terminą, kuris buvo žymiai ilgesnis nei įstatymu nustatytas 30 dienų terminas. Nutraukimo momentui ieškovei buvo suteiktas beveik 5 mėnesių terminas pažeidimams pašalinti. Sutarties nutraukimo dienai ieškovė nebuvo padengusi įsiskolinimo. Ieškovė nepateikė į bylą įrodymų, kad yra pajėgi vykdyti sutartį ateityje. Taip pat ieškovė neįrodė, kad nutraukęs sutartį, bankas pažeidė viešąją tvarką, neįrodė teiginių, kad sutarties nutraukimas prieštarauja imperatyvioms normoms, viešajai tvarkai ir gerai moralei. Atsakovo teigimu, šalių 2014-05-22 susitarimas nesukuria ir negalėjo sukurti ieškovei lūkesčių, kad bankas ketina atnaujinti sutartį. Atsakovas, bendradarbiaudamas su ieškove sutiko atidėti išieškojimą. Reikalaudama pagal 2014-05-22 susitarimą sumokėtas sumas laikyti palūkanomis už kreditą, siekia nesąžiningai išvengti dėl jos atsiradusių pasekmių. Paaiškino jog visos po sutarties nutraukimo ieškovės sumokėtos sumos užskaitytos visos skolos dengimui. Reikalavimu užskaityti 18 000 Lt sumą kredito palūkanomis ieškovė siekia modifikuoti sutarties nustatytą įmokų paskirstymo tvarką, tačiau tokio reikalavimo neįrodinėja. Taipogi atsakovas nesutinka su ieškinio argumentu, kad sutarties bendrosios dalies 8.2 punkte numatytos palūkanos yra per didelės. Ieškovė faktiškai nuo pat kredito sutarties sudarymo per visą sutarties galiojimo laikotarpį už sistemingus sutarties pažeidimus mokėjo sutarties bendrosios dalies 8.2 punkte nustatyto 16 proc. dydžio palūkanas, todėl atsakovo vertinimu, kad vykdė sandorį ir tokiu būdu patvirtino sąlygą. Teismų praktikoje 16 proc. metinės įsipareigojimų nevykdymo palūkanos yra pripažįstamos sąžiningomis (t. I, b. l. 48 – 61, 156 – 173).

5Tretieji asmenys, nepareiškiantys savarankiškų reikalavimų, I. S., L. Š., Vilniaus miesto 2-ojo notarų biuro notaras R. K. atsiliepimų į ieškinį nepateikė.

6Vilniaus miesto apylinkės teismas 2015 m. spalio 1 d. sprendimu ieškinį atmetė, priteisė iš ieškovės atsakovui 2 000 Eur bylinėjimosi išlaidų bei 11,30 Eur bylinėjimosi išlaidų valstybei. Teismas sprendė, kad faktiniai šalių tarpusavio santykiai sudarant sutartį bei ją vykdant nesudarė teismui pagrindo pripažinti ieškovės ginčijamą sąlygą pažeidžiančia šalių teisių ir pareigų pusiausvyrą, ieškovės, kaip vartotojos, teises bei teisėtus interesus. Pritarė atsakovui, jog nagrinėjamame šalių ginče reikšminga yra aplinkybė, kad sudarydama su atsakovu kredito sutartį, ieškovė jau turėjo naudojimosi banko kreditu patirties, nes 2006 m. buvo sudariusi kredito sutartį su AB Parex banku, o ieškovei sudarant kredito sutartį su atsakovu, faktiškai buvo refinansuotas ieškovės iš AB Parex banko paimtas kreditas, nes didžioji atsakovo suteikto ieškovei kredito dalis buvo panaudota iš AB Parex banko paimto kredito grąžinimui. Esamomis sąlygomis nepripažino, kad ieškovė yra nepatyrusi santykiuose su bankais gaunant bankų kreditus ir jai naudojantis, kad pakeisdama kredito įstaigą (banką), ieškovė neišnagrinėjo ir nesuprato abiejų bankų siūlomų kreditavimo, kredito grąžinimo, mokėtinų už kreditą įmokų (palūkanų), sutarties nutraukimo prieš terminą sąlygų. Teismas pritarė atsakovui, kad ieškovės refinansavimasis pas atsakovą patvirtina, jog paimant kreditą ieškovė akivaizdžiai įvertino atsakovo siūlomas sąlygas kaip palankesnes ir todėl sąmoningai pasirinko kreditavimo santykius su atsakovo pasiūlytomis ir šalių sutartomis sąlygomis. Nepripažino, kad ieškovės ginčijama sutarties sąlyga nebuvo tinkamai ieškovės įvertinta vien dėl to, kad ši sąlyga yra įrašyta sutarties bendrojoje dalyje. Šalių sutarties bendrojoje dalyje yra nustatytos ir kitos esminės kredito gavėjui ypatingą individualią reikšmę turinčios sąlygos, pvz., sąlygos, kad visas banko suteiktas kreditas bus grąžintas sutartyje nustatyta kredito grąžinimo dieną, o iki kredito grąžinimo ieškovė mokės bankui kiekvieną mėnesį tik sutartimi nustatyto dydžio palūkanas už kreditą. Ieškovė neginčijo, kad visi sutarties punktai su ja buvo aptarti individualiai, kad su visomis sutarties sąlygomis ji susipažino iki sutarties sudarymo, kad jai sutarties sąlygos suprantamos ir aiškios. Ieškovės ginčijo sutarties sąlygą, kuri, teismo vertinimu, negali būti laikoma ieškovei netikėta (siurprizine), neaptarta. Kredito sutartimi ieškovė jai suteikto kredito neturėjo grąžinti dalimis, kredito sutartimi ieškovė buvo įsipareigojusi visą 499 500 Lt kreditą grąžinti sutartyje nustatytą kredito grąžinimo dieną – 2018-08-31, t. y. po 10 metų po kredito suteikimo. Ieškovė neginčijo, kad sąlyga apie viso kredito grąžinimo nustatytą kredito grąžinimo dieną jai buvo žinoma ir suprantama. Teismas pripažino nepagrįstais ieškovės teiginius, kad sutarties sąlyga, nustatanti ieškovo teisę nutraukti prieš terminą sutartį ir pareikalauti grąžinti visą kreditą, ieškovei ilgiau kaip 10 kalendorinių dienų nemokant palūkanų, yra prieštaraujanti sąžiningumo kriterijams, pažeidžianti kredito sutarties šalių teisių ir pareigų pusiausvyrą bei ieškovės, kaip vartotojos, teises, todėl reikalavimą pripažino nepagrįstu ir atmestinu. Konstatavo, jog kredito sutarties nutraukimas atitinka kredito sutarties sąlygas, tame tarpe kredito sutarties bendrosios dalies 13.2 punkto sąlygas, įstatymo reikalavimus. Teismas atmetė ir ieškovės reikalavimą pripažinti negaliojančiomis sutarties bendrosios dalies 13.2 punkto sąlygas, pripažindamas jas neprieštaraujančiomis sąžiningumo kriterijams ir nepažeidžiančiomis iš esmės šalių teisių ir pareigų pusiausvyros. Kadangi kredito sutartis nutraukta ne dėl vienos įmokos pagal nustatytą mokėjimų grafiką nemokėjimo, vertino, jog atsakovas pagrįstai nurodė, kad vertinant sutarties nutraukimo teisėtumą yra būtina remtis ir vertinti ne vien sutarties sąlygą, numatančią nutraukimo pagrindą, bet ir faktinį sąlygos taikymą skolininkei pažeidus sutartį. Konstatavo, jog į bylą nepateikta įrodymų, kad iki pat sutarties nutraukimo ieškovė ėmėsi kokių nors aktyvių veiksmų, kuriais būtų siekiama susitarti su kredito davėju dėl įsiskolinimo pagal sutartį padengimo. Į bylą nepateikta įrodymų, kurie leistų konstatuoti, kad ieškovė, susidarius jos skolai bankui, tinkamai ir reikiamai su banku bendradarbiavo. Priešingai, visa kreditavimo sutarties vykdymo istorija pagrindė, kad atsakovas tinkamai ir sąžiningai sutartį vykdė, tinkamai vykdė pareigą bendradarbiauti ir kooperuotis su kita sutarties šalimi, dėjo pastangas tam, kad sutartis būtų vykdoma, nepiktnaudžiavo savo teisėmis ir net nepasinaudojo savo teise sutartį nutraukti prieš terminą ieškovei 10 kalendorinių dienų vėluojant sumokėti bent vieną įmoką. Teismo vertinimu, atsakovas pagrįstai pažymėjo kredito gavėjos pareigą įmokas mokėti giežtai sutartyje nustatytą mokėjimo dieną, kadangi reguliarus kas mėnesį mokamų įmokų mokėjimas sutartyje nustatytą dieną sudaro esminę kredito sutarties sąlygą. Aplinkybė, kad ieškovė nuo 2013-03-31 reguliariai nemokėjo įmokų pagal sutartimi nustatytą įmokų mokėjimo grafiką, suteikė pagrindą pripažinti, kad dėl savalaikių palūkanų už kreditą nemokėjimo bankas iš esmės negavo to, ko tikėjosi iš sutarties, o įmokų nemokėjimo laikotarpis, atsižvelgiant į sutarties vykdymo istoriją, į taikytą kredito davėjo palankumą neskubant nutraukti sutartį ir nustatant vis naujus skolos sumokėjimo terminus, atsižvelgiant į ieškovės nebendradarbiavimą, davė pagrindą bankui nesitikėti, kad sutartis bus įvykdyta. Sprendė, jog kredito sutarties pažeidimas atitinka CK 6.217 straipsnio 2 dalies sąlygas ir yra esminis. Kredito sutartis iš esmės pažeista ieškovei sistemingai nemokant įmokų ir neištaisant pažeidimų per papildomai nustatytus pakankamus terminus, ieškovei nustatytas terminas sutarties pažeidimui pašalinti buvo žymiai ilgesnis nei įstatyme nustatytas 30 dienų terminas atvejams, kai sutartyje toks terminas nenurodytas. Pripažino ieškovės teiginius, kad sutarties nutraukimas prieštarauja imperatyvioms įstatymo normoms, viešajai tvarkai ir gerai moralei, nepagrįstais. Padarė išvadą, kad byloje nustatytos šalių 2008-09-18 kredito vykdymo ir nutraukimo aplinkybės patvirtino, kad nutraukdamas sutartį atsakovas nepiktnaudžiavo teise, nepažeidė teisingumo, protingumo, sąžiningumo reikalavimų, sutarties nutraukimas atitiko įstatymą, sutarties bendrosios dalies 13.2 punkto sąlygas, kurias sutarties vykdymo ir nutraukimo aplinkybių kontekste laikyti nesąžiningomis ir negaliojančiomis neatsirado pagrindo. Reikalavimą pripažinti sutarties nutraukimą neteisėtu atmetė kaip nepagrįstą. Taip pat nepagrįstu ir atmestinu pripažino ieškovės reikalavimą pakeisti kredito sutarties 8.2 punkte numatytą metinių 16 proc. dydžio įsipareigojimų nevykdymo palūkanų dydį, jį sumažinant iki 5 procentų dydžio metinių palūkanų. Sprendime išdėstytais motyvais teismas pripažino, kad visos sutarties sąlygos, kaip specialiosios dalies, taip ir bendrosios dalies, nelaikytinos su ieškove neaptartomis, ieškovei netikėtomis. Nustatė, kad per visą sutarties galiojimo laikotarpį ieškovė mokėjo sutartyje nustatyto dydžio įsipareigojimų nevykdymo palūkanas, nereikalaudama jų dydį pakeisti, tokiu būdu patvirtino jų dydį. Atsakovo teiginius apie tai, kad esant sistemingiems ieškovės mokėjimo prievolių pažeidimams, laikytinas nesąžiningu ieškovės reikalavimas sumažinti įsipareigojimų nevykdymo palūkanų dydį po sutarties nutraukimo dėl to, kad ieškovė iš esmės sutartį pažeidė, vertino kaip pagrįstus. Sutiko su atsakovu, kad 16 procentų metinės palūkanos per dieną sudaro 0,043 procento, todėl toks palūkanų dydis negali būti pripažintas neprotingu ir nesąžiningu. Sutartimi nustatytas įsipareigojimų nevykdymo palūkanų dydis yra mažesnis už Vartojimo kredito įstatyme įtvirtintą maksimalų 0,05 procento netesybų dydį. Atsižvelgė, kad pareiga mokėti kompensuojamąją funkciją atliekančias palūkanas atsiranda tik pažeidus prievolę, nes įmokų laiku nesumokantis skolininkas nepagrįstai praturtėja kreditoriaus sąskaita. Vertino, jog atsakovas pagrįstai nurodė, kad ieškovė reikalauja pakeisti nutrauktos sutarties sąlygą, kuri sutarties galiojimo metu nebuvo ginčijama ir buvo vykdoma. Reikalavimą pakeisti įsipareigojimų nevykdymo palūkanų dydį atmetė kaip nepagrįstą, kadangi yra nepagrįsta kompensuojamąją funkciją atliekančių palūkanų dydį lyginti su bankų nustatomomis palūkanomis už kreditus. Konstatavo, jog po kredito sutarties nutraukimo sudarytame šalių 2014-05-22 Skolos grąžinimo susitarime Nr. LL-110 yra aiškiai atskleisi šio susitarimo sudarymo tikslai, aiškiai įvardytas susitarimo dalykas, aiškiai reglamentuotos susitarimo vykdymo sąlygos, todėl reikalavimą atmetė kaip nepagrįstą (t. II, b. l. 11 – 21).

7Apeliaciniu skundu ieškovė I. Š. prašo teismo Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015-10-01 sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – ieškinį tenkinti bei priteisti bylinėjimosi išlaidas Nurodė, kad šiuos nesutikimo su pirmosios instancijos teismo sprendimu motyvus:

8Pirma. Net, jei sutarties 13.2. punkto sąlyga ir būtų aptarta su apeliante individualiai, ji per se netaptų sąžininga. Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nevertino, jog atsakovas kredito sutarties nebūtų sudaręs, jei apeliantė nebūtų sutikusi su atsakovo siūlomomis sutarties nutraukimo pagrindus numatančiomis sąlygomis ir sąlygomis dėl pasekmių sutarties pažeidimo atveju, t. y. apeliantė neturėjo galimybių įtakoti atsakovo siūlomas sąlygas, todėl nesutinka su teismo argumentu, kad sutarties sąlygos yra derybų ir įgyvendinto interesų pusiausvyros principo rezultatas. Paaiškino, jog refinansavosi pas atsakovą AB Parex paskolą dėl maržos dydžio. Mano, jog neproporcingas pasekmes sukelianti sąlyga, kuomet pradelsiama sumokėti maža dalis atlyginimo už suteiktą finansinę paslaugą, lyginant su negrąžintos paskolos dalimi, negali būti laikoma sąžininga.

9Antra. Pranešimas apie sutarties nutraukimą buvo pateiktas 2013 m. rugsėjo mėn., todėl teiginiai dėl apeliantei suteikto ilgesnio nei 10 d. termino skolai padengti neturi jokio pagrindo, kadangi mokėjimo už paslaugas prievolių pradelsimas nėra ir negali būti prilyginamas pranešimui dėl sutarties nutraukimo suteikto termino pradelsimui. Taip pat pirmosios instancijos teismas neįvertino faktiškai tarp šalių susiklosčiusių santykių: apeliantė reguliariai mokėjo griežtai nesilaikydama nustatytų terminų, o atsakovas dėl tokio prievolių vykdymo pretenzijų iki 2013 m. rugsėjo mėn. nereiškė. Teigia, jog apeliantė prievolės grąžinti kredito, nesuėjus paskutiniam sutarties galiojimo laikotarpiui, neturėjo. Teismas netinkamai taikė CK 6.874 straipsnio 2 dalį, kadangi sutartimi buvo susitarta visu sutarties galiojimo laikotarpiu tik dėl atlyginimo bankui už suteiktą paslaugą mokėjimo, o skolos grąžinimas buvo numatytas tik sutarties galiojimo pabaigoje, bet ne anksčiau.

10Trečia. Apeliantės nuomone, pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atmetė reikalavimą dėl 16 proc. dydžio įsipareigojimų nevykdymo metinių palūkanų dydžio sumažinimo. Teismas nepaneigė pozicijos, jog bankas yra stipresnė sandorio šalis, dėl ko derybinė šalių galia negali ir neturi būti suliginamos. Vartotojas (apeliantė) yra silpnesnė sandorio šalis, todėl informavimas apie banko pasiūlytas sąlygas negali būti suprantamas galėjimu turėti įtakos priimant sprendimą dėl palankiausios paslaugų kainos. Atsakovas neinformavo, sutartyje taip pat nėra nurodyta, jog įsipareigojimų nevykdymo palūkanos yra esminė sąlyga ar sudėtinė finansinės paslaugos kainos dalis. Pasak apeliantės, atsakovas, nustatęs 16 proc. dydžio įsipareigojimų nevykdymo metines palūkanas ją suklaidino. Įrodinėja, jog sutarties nutraukimas nesulaukus labai mažos dalies atlyginimo už suteiktą paslaugą, banko pasiūlytos sutarties sąlygos, sukūrė tik atsakovui palankias teisines pasekmes. Ginčo atveju sąlyga dėl 16 proc. dydžio įsipareigojimų nevykdymo metinių palūkanų nelaikytina sąžininga, nes apeliantė negalėjo daryti įtakos šios sąlygos pakeitimui ir negalėjo tinkamai suprasti jos galimų pasekmių. Pirmosios instancijos teismo motyvai, jog: „Toks palūkanų dydis negali būti pripažintas neprotingu ir nesąžiningu, atsižvelgiant taip pat ir į tai, kad kiekvieną mėnesį ieškovei nereikėjo grąžinti kredito dalies, kad kiekvieną mėnesį jai reikėjo mokėti tik palūkanas už kreditą ir atitinkamai įsipareigojimų nevykdymo palūkanas ieškovei reikėjo mokėti tik už laiku nesumokėtą palūkanų už kreditą sumą“ rodo teismo šališkumą, todėl turėtų būti pašalinti. Taip pat teismas neįvertino apeliantės prašytos peržiūrėti sutarties sąlygos dėl 16 proc. dydžio įsipareigojimų nevykdymo metinių palūkanų dydžio pagrįstumo, tačiau nepagrįstai konstatavo, kad: „įmokų laiku nemokanti ieškovė nepagrįstai praturtėjo kreditoriaus sąskaita“. Taipogi, apeliantės vertinimu, teismas, pasisakęs, kad: „sutartimi nustatytas įsipareigojimų nevykdymo palūkanų dydis yra mažesnis už Vartojimo kredito įstatyme įtvirtintą maksimalų 0,05 procento (t. y. 18,25 proc. per metus) netesybų dydį“, sprendimą motyvavo netinkamai pritaikytos teisės analogija. Atkreipė dėmesį ir į tai, kad sutarties nutraukimas neturi įtakos ginčų nagrinėjimo tvarką nustatančių sutarties sąlygų ir kitų sutarties sąlygų galiojimui, jeigu šios sąlygos pagal savo esmę lieka galioti ir po sutarties nutraukimo. Pirmosios instancijos teismas neanalizavo aplinkybės dėl kompensuojamųjų palūkanų dėka galimo banko pasipelnymo vartotojo sąskaita (t. II, b. l. 35 – 42).

11Atsiliepimu į apeliacinį skundą atsakovas Nordea Bank AB, veikiantis per Nordea Bank AB Lietuvos skyrių prašo skundą atmesti ir palikti skundžiamą pirmosios instancijos teismo sprendimą nepakeistą, priteisti bylinėjimosi išlaidas. Nurodė šiuos nesutikimo su apeliaciniu skundu argumentus:

12Apeliantė su kredito sutarties sąlygomis susipažino, dėl jų pakeitimo į atsakovą niekada nesikreipė, pati pageidavo gauti kreditą tokiomis sąlygomis, todėl nėra pagrindo teigti apie atsakovo nesąžiningumą. Pažymėjo, jog apeliantė pas atsakovą refinansavosi, t. y. dengė AB Parex banko kreditą, atsakovas nesiūlė ir nežadėjo išlaikyti tokias pačias sąlygas, kurias buvo akceptavusi iš AB Parex bankas.

13Kreditavimo santykiams svarbus mokėjimų pagal grafiką vykdymas, kurio apeliantė nesilaikė, taip pat apeliantė nepaisė atsakovo nustatytų terminų ištaisyti padarytus pažeidimus (sumokėti įsiskolinimą). Atsakovas kraštutine priemone (sutartį nutraukti vienašališkai) pasinaudojo ne iškart (ne po vienos įmokos nesumokėjimo), o po tik besitęsiančio, sistemingo prievolių netinkamo vykdymo. Atsakovas su apeliante bendradarbiavo – siuntė pranešimus, kuriais ragino įsiskolinimą padengti bei informavo apie galimą sutarties nutraukimą. Be to suteikė 5 mėn. terminą pažeidimams pašalinti. Apie vienašališką sutarties nutraukimą apeliantę informavo tinkamai. Byloje nėra įrodymų, jog apeliantė yra pajėgi prašomą atnaujinti kredito sutartį vykdyti. Atkreipė dėmesį į tai, jog apeliantės atlyginimas yra 300 Eur ir šios piniginės lėšos skiriamos namo statybai, lėšų skolai padengti ji neturi. Teigia, jog atsakovas negali prisiimti apeliantės prievolių nevykdymo rizikos. Paaiškino, jog liko nepadengta 135 389,10 Eur kredito suma, todėl ieškovė jokių neįprastų nuostolių, išieškant skolą iš įkeisto turto, nepatirs.

14Apeliantė, užtikrinusi kredito sutarties vykdymą hipoteka neteko teisės ginčyti kredito sutarties bendrosios dalies 8.2. punktą. Be to palūkanų dydį ginčija tik praėjus 7 metams nuo sutarties sudarymo, kai sutartis buvo sudaryta 10 metų terminui. Taip pat už sistemingus prievolių vykdymo pažeidimus apeliantė atsakovui mokėjo 16 proc. dydžio įsipareigojimų nevykdymo metines palūkanas. Byloje nėra duomenų, kad apeliantė buvo verčiama kredito sutartį sudaryti. Neįrodė, jog kompensacinės palūkanos yra baudinės. Pažymėjo, kad pirmosios instancijos teismas Vartojimo kredito įstatymo tiesiogiai netaikė, o tik palygino netesybų dydį už mokėjimų vėlavimus. Apeliantė negali naudotis banko, kaip finansų įstaigos, pinigais už simbolinį mokestį, atsakovas nebūtų sudaręs kredito sutarties su 5 proc. kompensacinėmis palūkanomis.

15Kadangi apeliantė siekia viso skundžiamo sprendimo panaikinimo, ieškinyje teigė, kad kredito sutarties nutraukimas, kaip vienašalis sandoris, prieštarauja imperatyviosios teisės normoms, viešajai tvarkai ir gerai moralei, tačiau apeliaciniame skunde šių argumentų nėra. Atsakovas nesutinka su apeliantės teiginiais, jog bankas, tik po metų informuodamas, kad neketina kredito sutarties atnaujinti, apeliantę apgavo, nes laukė kol įsipareigojimų nevykdymo palūkanos pasieks maksimalią sumą, kurią galima gauti tik realizavus bankui įkeistą turtą. 2014-05-22 susitarimas Nr. LL-110 negalėjo sukurti apeliantei lūkesčių kredito sutartį atnaujinti. Iki šiol atsakovas neturi jokių duomenų, pagrindžiančių apeliantės gebėjimą įsipareigojimus vykdyti tinkamai bei banko suinteresuotumą sutartį išsaugoti. Banko pasiūlymas skolą refinansuoti negali būti suprantamas kaip apeliantės teisių pažeidimas. Apeliantė, reikalaudama pagal 2014-05-22 skolos grąžinimo susitarimą Nr. LL-110 sumokėtas sumas laikyti palūkanų už kredito naudojimą pagal kredito sutartį dengimu yra nesąžininga. 2014-05-22 skolos grąžinimo susitarimas apeliantei buvo naudingas, nes šio susitarimo galiojimo laikotarpiu 2015 m. gegužės – spalio mėn. bankas išieškojimo nevykdė. Taip pat šioje byloje apeliantės prašymu yra pritaikytos laikinosios apsaugos priemonės, todėl ji laisvai naudojasi turtu, skolos nemažina. Atsakovo nuomone, reikalavimas užskaityti 18 000 Lt sumą kredito palūkanoms pagal kredito sutartį dengti reiškia kredito sutarties 18 punkto modifikavimą (t. II, b. l. 56 – 73).

16Apeliacinis skundas atmestinas.

17Apeliacinio proceso paskirtis, laikantis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 320 straipsnyje įtvirtintų bylos nagrinėjimo ribų, patikrinti pirmosios instancijos teismo procesinį sprendimą tiek jo teisėtumo, tiek jo pagrįstumo aspektu. Neatsižvelgdamas į apeliacinio skundo ribas, apeliacinės instancijos teismas taip pat patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Apeliacinės instancijos teismas absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų nenustatė.

18Byloje nustatyta, jog ieškovė I. Š. ir Nordea Bank AB, Lietuvoje veikiantis per Nordea Bank AB Lietuvos skyrių sudarė terminuotą 2008-09-18 kredito sutartį, kurios pagrindu atsakovas suteikė ieškovei 144 665,19 Eur (499 500 Lt) kreditą iki 2018-08-31 vartojimo poreikiams tenkinti (refinansuoti AB Parex banko kereditą). Susitariant, ieškovė įsipareigojo už suteiktą kreditą mokėti atsakovui metinės palūkanų normos dydžio palūkanas kiekvieno mėnesio paskutinę banko darbo dieną, iki kurios kredito gavėja įsipareigojo sukaupti kredito sąskaitoje mokėjimams atlikti reikalingas lėšas (t. I, b. l. 24 – 32). Prievolių pagal sutartį įvykdymo užtikrinimui bankui įkeista tretiesiems asmenims I. S. ir L. Š. nuosavybės teise priklausanti 6,76 a ploto žemės sklypo dalis, unikalus Nr. duomenys neskelbtini, ir ieškovei nuosavybės teise priklausantis 201,23 kv.m. bendro ploto butas su terasa, unikalus Nr. ( - ), esantys duomenys neskelbtini (anksčiau adresas – ( - ) (t. I, b. l. 66 – 70). Atsakovas nuo 2008-09-30 sistemingai siuntė ieškovei pranešimus apie mokėjimo prievolių vykdymo terminų pažeidimą. Galiausiai, ieškovei tinkamai nevykdant kredito sutartimi prisiimtų įsipareigojimų, bankas 2014-09-23 pranešimu informavęs ieškovę, vienašališkai nutraukė sutartį 2013-10-08 (t. I, b. l. 83). Vilniaus miesto 2-ojo notarų biuro notaras R. K. išdavė 2013-12-11 vykdomąjį įrašą priverstinai išieškoti banko naudai hipoteka užtikrintą skolą: 499 500 Lt kreditą, 3 780,08 Lt palūkanų, 3 409,10 Lt įsipareigojimo nevykdymo palūkanų, metines 16 proc. dydžio palūkanas už negrąžintą kredito ir nesumokėtų palūkanų sumos iki visiško kredito grąžinimo, vykdomojo įrašo išdavimo išlaidas, iš viso 147 063,47 Eur (507 780,78 Lt) (t. I, b. l. 20 – 21, 39 – 40). Šio vykdomojo įrašo pagrindu pradėjus vykdomąją bylą, ieškovė kreipėsi į atsakovą su 2014-03-04 prašymu sustabdyti vykdymo veiksmus vykdomojoje byloje ir leisti ieškovei padengti įsiskolinimą nedelsiant sumokant 15 000,00 Lt ir toliau mokant 1 200,00 Lt dydžio kasmėnesines įmokas (t. I, b. l. 33 - 34). Atsakovas 2014-03-20 pranešimu informavo ieškovę, kad sutiktų sustabdyti vykdymo veiksmus ir sudarytų skolos grąžinimo susitarimą 6 mėnesiams, jeigu ieškovė iki 2014-04-18 įvykdys banko nurodytas sąlygas: nedelsiant padengs skolos dalį sumokant 20 000 Lt, padengs 1 091,60 Lt vykdomojo įrašo atlikimo išlaidas, padengs vykdomojo įrašo pateikimo antstoliui vykdyti išlaidas, pateiks bankui įrodymus, pagrindžiančius ieškovės finansinės būklės pagerėjimą, pažymint, kad priverstinis skolos išieškojimas iš įkeisto turto neatima iš ieškovės teisės susirasti įkeisto turto pirkėją ir prašyti banko leidimo įkeistą turtą parduoti ieškovės pasiūlytam pirkėjui, nurodant, kad šis banko raštas negali būti laikomas atsisakymu nuo kredito sutarties nutraukimo (t. I, b. l. 36 - 37). Ieškovė 2014-04-18 pranešimu informavo, kad banko 2014-03-20 rašte nurodytas sąlygas įvykdys iki 2014-04-18. Šalys sudarė 2014-05-22 skolos grąžinimo susitarimą Nr. LL-110, kuriuo susitarė dėl skolos grąžinimo grafiko ir priverstinio skolos išieškojimo sustabdymo laikotarpiu nuo 2014 m. gegužės mėn. iki 2014 m. spalio mėn. (t. I, b. l. 89 - 92). Pasibaigus šalių 2014-05-22 susitarimo terminui, ieškovė kreipėsi į banką su 2014-11-21 prašymu atstatyti 2008-09-18 kredito sutartį, tačiau atsakovas, kadangi ieškovė savo įsipareigojimų neįvykdė, 2015-01-06 raštu informavo ieškovę dėl nesutikimo atnaujinti sutartį, pranešdamas, kad svarstytų kredito sutarties refinansavimo klausimą, suteikiant kreditą su įkeitimu iki 10 metų laikotarpiui, jeigu ieškovė padengs 3 000 Eur dalį skolos ir pateiks įrodymus apie finansinės būklės pagerėjimą (t. I, b. l. 38). Ieškovė į šį banko pasiūlymą nereagavo, todėl atsakovas atnaujino išieškojimo veiksmus. Ieškovė kreipėsi į teismą su ieškiniu.

19Dėl kredito sutarties 13.2. punkto

202008-09-18 kredito sutarties bendrosios dalies 13.2. punktas nustato, jeigu kredito gavėjas nesumoka laiku priskaičiuotų palūkanų arba (ir) negrąžina kredito ilgiau kaip 10 kalendorinių dienų, bankas praneša apie tai kredito gavėjui ir nustato papildomą ne trumpesnį nei 10 kalendorinių dienų terminą įsiskolinimui padengti. Jei kredito gavėjas įsiskolinimo per minėtą terminą nepadengia įsiskolinimo, bankas įgyja Lietuvos Respublikos įstatymų suteiktą teisę reikalauti grąžinti prieš terminą visą kreditą, priklausančias palūkanas, kitas pagal sutartį mokėtinas sumas ir nutraukti sutartį (t. I, b. l. 31). Apeliantės teigimu, pirmosios instancijos teismas, spręsdamas dėl 2008-09-18 kredito bendrosios dalies 13.2. punkto nuostatų teisėtumo nepagrįstai nevertino, jog: 1) atsakovas kredito sutarties nebūtų sudaręs, jei apeliantė nebūtų sutikusi su atsakovo siūlomomis sąlygomis dėl sutarties nutraukimo ir pasekmių sutarties pažeidimo atveju; 2) apeliantė pradelsė sumokėti neproporcingai mažą dalį atlyginimo už atsakovo suteiktą paslaugą (t. II, b. l. 37).

21Byloje nėra ginčo, kad apeliantė refinansavo AB Parex paskolą pas atsakovą pagal jo pasiūlytas sąlygas. Iš atsiliepime į apeliacinį skundą išdėstytų argumentų nustatyta, kad atsakovas pasiūlė sąlygų paketą (t. II, b. l. 60). Iš apeliacinio skundo matyti, kad apeliantė pati priėmė sprendimą (pasirinko) refinansuotis pas atsakovą, nes ją tenkino maržos dydis (t. II, b. l. 37). Iš 2008-09-18 kredito sutarties specialiosios dalies 6 punkto matyti, kad I. Š. patvirtino, jog visi sutarties punktai su ja buvo aptarti individualiai, su visomis sutarties sąlygomis susipažino iki sutarties sudarymo, visos sutarties sąlygos jai yra suprantamos ir aiškios, su jomis sutiko, taip pat patvirtino, kad ši sutartis sudaroma šeimos poreikiams tenkinti ir neprieštarauja šeimos interesams (t. I, b. l. 26).

22CK 6.204 straipsnio 3 dalyje reglamentuota galimybė sutarties šaliai kreiptis į kitą sutarties šalį su prašymu pakeisti sutartį, jeigu sutarties įvykdymas tampa sudėtingesnis. 2008-09-18 kredito sutarties bendrosios dalies 5.1.4 punktas numato kredito gavėjo teisę inicijuoti sutarties pakeitimus ar papildymus; 5.1.7. punktas numato teisę teikti bankui prašymus, skundus, kitus reikalavimus (t. I, b. l. 28). Kasacinio teismo praktikoje išaiškinta, kad pagal įstatymą pareigą bendradarbiauti turi tiek skolininkas, tiek kreditorius, jie turi padėti vienas kitam įgyvendinti savo teises ir vykdyti pareigas, kylančias iš sutarties, informuoti vienas kitą apie atsiradusias sąlygas, susijusias su sutarties vykdymu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. rugsėjo 23 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-406/2008, 2009 m. vasario 10 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-55/2009). Byloje duomenų, kad apeliantė kreipėsi į atsakovą dėl 2008-09-18 kredito sutarties sąlygų pakeitimo, nėra (CPK 178 straipsnis). Taip pat byloje nėra duomenų, kad apeliantės valia sutikti su kredito sutarties 13.2. punktu buvo kažkokiu būdu paveikta. Todėl teisėjų kolegijos vertinimu aptariamą kredito punktą pripažinti negaliojančiu, šioje byloje nurodytomis sąlygomis nėra pagrindo. Savo galimybes vykdyti įsipareigojimus turi visų pirma įvertinti ne bankas, o į jį besikreipiantis asmuo (apeliantė).

23Dėl tinkamo pranešimo apie vienašališką 2008-09-18 kredito sutarties nutraukimą

242008-09-18 kredito sutarties 13.2 punktas nustato, jeigu kredito gavėjas nesumoka laiku priskaičiuotų palūkanų arba (ir) negrąžina kredito ilgiau kaip 10 kalendorinių dienų, bankas praneša apie tai kredito gavėjui ir nustato papildomą, ne trumpesnį nei 10 kalendorinių dienų terminą įsiskolinimui padengti. Jei kredito gavėjas per minėtą terminą nepadengia įsiskolinimo, bankas įgyja Lietuvos Respublikos įstatymų suteiktą teisę reikalauti grąžinti prieš terminą visą kreditą, priklausančias palūkanas kitas pagal sutartį mokėtinas sumas ir nutraukti sutartį.

25Iš atsiliepimo į apeliacinį skundą nustatyta, kad apeliantė 2008 m. iš 4 privalomų sumokėti įmokų, pavėlavo sumokėti 2; 2009 m. iš 12 privalomų sumokėti įmokų, pavėlavo sumokėti 11; 2010 m. iš 12 privalomų sumokėti įmokų, pavėlavo sumokėti 12; 2011 m. iš 12 privalomų sumokėti įmokų, pavėlavo sumokėti 12; 2012 m. iš 12 privalomų sumokėti įmokų, pavėlavo sumokėti 12; 2013 m. iš 10 privalomų sumokėti įmokų, pavėlavo sumokėti 9 (t. II, b . l. 64). Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad kredito sutarties vykdymo metu atsakovas kreipėsi į apeliantę su: 1) 2012-09-14 priminimu sumokėti skolą, kuri 2012-08-31 dienai sudarė 997,61 Lt nesumokėtų kredito palūkanų, priminė, kad nuo laiku nesumokėtų sumų yra skaičiuojamos 16 proc. dydžio metinės įsipareigojimų nevykdymo palūkanos (t. I. b. l. 71); 2) 2012-10-01 pakartotiniu priminimu sumokėti skolą, kuri 2012-09-30 dienai sudarė 1 967,38 Lt iš kurios 960,15 Lt nesumokėtų palūkanų ir įsipareigojimo nevykdymo palūkanų, pranešant ieškovei, kad iki 2012-10-31 nesumokėjus skolos, bankas turės teisę 2012-10-31 vienašališkai nutraukti sutartį (t. I, b. l. 72); 3) 2012-11-29 reikalavimu nustatė terminą iki 2012-12-19 sumokėti 992,71 Lt nesumokėtų palūkanų ir įsipareigojimo nevykdymo iki 2012-12-19, pranešė, kad per nustatytą terminą skolos nesumokėjus, bankas 2012-12-19 priims sprendimą dėl vienašališko sutarties nutraukimo (t. I, b. l. 73); 3) 2013-06-10 pranešimu Nr. OUT-11438 pareikalavo iki 2013-06-29 sumokėti 3 222,94 Lt nesumokėtų palūkanų ir įsipareigojimo nevykdymo palūkanų, nurodant, kad įsiskolinimo nesumokėjus, bankas išsiųs ieškovei raštą apie sutarties nutraukimą (t. I, b. l. 74 - 75); 4) 2013-08-06 pranešimu Nr. OUT-15051 informavo dėl 2013-03-31 dienai nesumokėtų 3 650,93 Lt palūkanų ir įsipareigojimo nevykdymo palūkanų, nurodant, kad bankas sutinka skolos sumokėjimą atidėti iki 2013-08-25, o iki nurodyto termino nepadengus skolos dalies ir/ar skolai didėjant, bankas gali nutraukti sutartį, kvietė ieškovę aptarti atsiskaitymo problemos sprendimo variantus (t. I, b. l. 76 - 77); 5) 2013-09-04 pranešimu Nr. OUT-16666 pakartotinai informavo, jog 2013-09-14 dienai skola už nesumokėtas palūkanas ir įsipareigojimo nevykdymą sudarė 4 632,19 Lt, jeigu apeliantė iki 2013-09-19 skolos nesumokės sutartis nuo 2013-09-19 bus nutraukta vadovaujantis kreditavo sutarties bendrosios dalies 13.2 punktu, CK 6.214 straipsniu, 6.874 straipsnio 2 dalimi (t. I, b. l. 23, 78); 6) 2013-09-23 pranešimu Nr. OUT-17843 apeliantė buvo pakartotinai informuota apie sistemingą mokėjimo grafiko pažeidimą, 2013-09-23 dienai skola sudarė 2 669,07 Lt nesumokėtų palūkanų ir įsipareigojimo nevykdymo, pareikalauta skolą padengti iki 2013-10-08 bei informuota, jog šios sumos nesumokėjus, atsakovas, vadovaudamasis kredito sutarties bendrosios dalies 13.2. punktu bei CK 6.214 straipsniu, 6.874 straipsnio 2 dalimi sutartį nutrauks vienašališkai nuo 2013-10-08 bei pradės išieškojimą iš įkeisto turto (t. I, b. l. 22, 83). Ieškovė iki 2013-10-08 įsiskolinimo nepadengė, todėl bankas 2013-10-08 vienašališkai nutraukė sutartį. Konstatuotina, kad sutarties 2008-09-18 kredito sutarties 13.2. punktu susitarė dėl galimybės kredito sutartį nutraukti vienašališkai ir atsakovas reguliariai pranešė apeliantei apie susidariusius įsiskolinimus bei nustatydavo ne trumpesnį kaip 10 kalendorinių dienų terminą sutarties pažeidimams pašalinti.

26Apeliantė teigia, jog pranešimas apie įsiskolinimo padengimą ir pranešimas apie sutarties nutraukimą negali būti tapatinami. Apie sutarties nutraukimą privaloma iš anksto pranešti kitai šaliai per sutartyje nustatytą terminą, o jeigu sutartyje toks terminas nenurodytas, – prieš trisdešimt dienų (CK 6.218 straipsnio 1 dalis). Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra išaiškinęs, kad ši norma įstatyme nedetalizuota, tačiau, pirma, akivaizdu, kad ji yra imperatyvioji, t. y. iš anksto nepranešus kitai šaliai sutartį vienašališkai nutraukti draudžiama; antra, atsižvelgiant į pirmiau išdėstytus argumentus dėl sutarties šalies teisės vienašališkai nutraukti sutartį apribojimų, darytina išvada, kad pranešimas kitai šaliai apie sutarties nutraukimą turi būti aiškus, konkretus, jame turi būti nurodytas sutarties nutraukimo pagrindas, sutarties nutraukimo data, jis turi būti tinkamai įteiktas kitai šaliai. Tik tokiu atveju bus pagrindas konstatuoti, kad sutarties šalis savo teise nutraukti sutartį pasinaudojo sąžiningai ir teisėtai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. kovo 28 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-208/2013). Byloje nustatyta, jog atsakovui 2013-10-08 vienašališkai nutraukus kredito sutartį, šalių sutartiniai teisiniai santykiai nepasibaigė, šalys toliau bendradarbiavo: ieškovė kreipėsi į atsakovą su 2014-03-04 prašymu sustabdyti vykdymo veiksmus vykdomojoje byloje ir leisti ieškovei padengti įsiskolinimą (t. I, b. l. 33 - 34); atsakovas 2014-03-20 pranešimu informavo, jog sutiktų sustabdyti vykdymo veiksmus ir sudarytų skolos grąžinimo susitarimą 6 mėnesiams, jeigu ieškovė iki 2014-04-18 įvykdys banko nurodytas sąlygas - nedelsiant padengs 20 000 Lt skolos dalį, padengs 1 091,60 Lt vykdomojo įrašo atlikimo išlaidas, padengs vykdomojo įrašo pateikimo antstoliui vykdyti išlaidas, pateiks bankui įrodymus, pagrindžiančius ieškovės finansinės būklės pagerėjimą, nurodant , kad šis pranešimas negali būti laikomas atsisakymu nuo kredito sutarties nutraukimo (t. I, b. l. 36 - 37); ieškovė 2014-04-18 pranešimu informavo, kad atsakovo nurodytas sąlygas įvykdys iki 2014-04-18 (t. I. b. l. 14 - 15). Šalys sudarė 2014-05-22 skolos grąžinimo susitarimą Nr. LL-110, kuriuo susitarė dėl skolos grąžinimo grafiko ir priverstinio skolos išieškojimo sustabdymo laikotarpiu nuo 2014 m. gegužės mėn. iki 2014 m. spalio mėn., susitarime nustatytomis sąlygomis ir tvarka; laikotarpiu nuo 2014 m. gegužės mėnesio iki 2014 m. spalio mėnesio kiekvieno mėnesio 30 dieną ieškovė mokės bankui po 3 000,00 Lt, tokiu būdu grąžindama dalį skolos, susitarimo 2.3 punkte susitariant, kad ieškovės įmokomis skola bankui dengiama tokia tvarka: pirmiausia dengiamos bylinėjimosi išlaidos, vėliau kreditas, palūkanos, galiausiai įsipareigojimų nevykdymo palūkanos. Susitarimo 2.5 punkte šalys susitarė, kad susitarimo vykdymo laikotarpiu įsipareigojimų nevykdymo palūkanų skaičiavimas nesustabdomas, tačiau skolininkei tinkamai vykdant susitarimą, nuo jo sudarymo dienos bus skaičiuojamos ne kredito sutartyje nurodytos 16 proc. dydžio palūkanos, bet 5 proc. dydžio įsipareigojimų nevykdymo palūkanos (t. I, b. l. 89 - 92). Pasibaigus šalių 2014-05-22 susitarimo terminui, ieškovė dar kartą kreipėsi į banką su 2014-11-21 prašymu atstatyti 2008-09-18 kredito sutartį, tačiau atsakovas 2015-01-06 raštu informavo ieškovę dėl nesutikimo atnaujinti sutartį, pranešdamas, kad svarstytų kredito sutarties refinansavimo klausimą, suteikiant kreditą su įkeitimu iki 10 metų laikotarpiui, jeigu ieškovė padengs 3 000,00 Eur dalį skolos ir pateiks įrodymus apie finansinės būklės pagerėjimą (t. I, b. l. 38).

27Teisėjų kolegijos vertinimu, nesant duomenų apie apeliantės pašalintus sutartinius pažeidimus per CK 6.218 straipsnio nustatytą terminą, nėra pagrindo pripažinti, jog atsakovas 2008-09-18 kredito sutartį vienašališkai nutraukė nepagrįstai ir neteisėtai. 2008-09-18 kredito sutarties bendrosios dalies 4.2.1. punktas suteikė teisę atsakovui nutraukti sutartį anksčiau laiko esant 13 punkte numatytiems pagrindams (t. I. b. l. 28). Apeliantės elgesys (faktinis sistemingas nesumokėto kredito palūkanų mokėjimų vėlavimas) ir atsakovo veiksmai (nuolatinis raginimas sumokėti skolą) negali būti suvokiami kaip tarp šalių susiklosčiusi praktika, suteikianti teisę apeliantei nesilaikyti sutartinių įsipareigojimų. Taigi, byloje įrodyta, jog apeliantė, nei atsakovo nustatytais 2008-09-18 kredito sutarties bendrosios dalies 13.2 punkte, nei CK 6.218 straipsnyje įtvirtintais terminais kredito palūkanų nesumokėjo, atsakovas laikėsi sutarties nutraukimo pagrindų ir tvarkos, bendradarbiavimo pareigą vykdė tinkamai, o apeliantės argumentai apie tai, jog atsakovas nesilaikė įstatyme ir sutartyje numatytos kredito sutarties nutraukimo tvarkos, neatitinka tikrovės bei yra paneigti byloje esančiais įrodymais.

28Dėl sutarties vienašališko nutraukimo

29Apeliaciniame skunde teigiama, kad griežtas mokėjimo grafiko laikymasis esminės reikšmės niekada neturėjo, kadangi ieškovė prievolės grąžinti kreditą prieš terminą neturėjo, ji kas mėnesį atsakovui mokėjo tik atlyginimą už suteiktą finansinę paslaugą, todėl pirmosios instancijos teismo motyvai, kad sutarties nutraukimas atliktas laikantis CK 6.217 straipsnio reikalavimų yra nepagrįstas; taip pat pirmosios instancijos teismas netinkamai pritaikė CK 6.874 straipsnio 2 dalį (t. I, b. l. 38).

30Teisinė kvalifikacija, teisės normų aiškinimas ir taikymas ginčo santykiui yra bylą nagrinėjančio teismo prerogatyva (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2001 m. sausio 24 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-101/2001; 2008 m. kovo 26 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-166/2008; 2008 m. birželio 25 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-338/2008).

31Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad kredito sutartimi ieškovė jai suteikto kredito neturėjo grąžinti dalimis, kredito sutartimi ieškovė buvo įsipareigojusi visą 499 500 Lt kreditą grąžinti sutartyje nustatytą kredito grąžinimo dieną – 2018-08-31, t. y. po 10 metų po kredito suteikimo. 2008-09-18 kredito sutarties bendrosios dalies 5.2.1 punktu kredito gavėja (apeliantė) įsipareigojo grąžinti kreditą kredito grąžinimo dieną, mokėti palūkanas, sutarties 11.2.2 ir 11.2.3. punkte nustatyta tvarka ir sąlygomis, taip pat laiku sumokėti mokesčius taikomus kredito gavėjui bei laiku ir tinkamai atlikti kitus mokėjimus ir visus kitus sutartyje numatytus kredito gavėjo įsipareigojimus (t. I, b. l. 29). Pagal 11.2.3 punktą, kredito ir sąskaitos lėšų palūkanos yra mokamos kiekvieno mėnesio paskutinę banko darbo dieną, iki kurios gavėjas įsipareigoja kredito sąskaitoje sukaupti mokėjimams reikalingas lėšas, o bankas sumokėti palūkanas už sąskaitos lėšas. Mokėtiną kredito palūkanų sumą kredito gavėjas gali sužinoti naudodamasis Nordea internetinės bankininkystės paslauga (t. I. b. l. 31). Iš byloje esančio atsakovo parengto apeliantės kredito grąžinimo ir palūkanų mokėjimo detalizacijos, paruoštos 2015-05-19 matyti, jog I. Š. kas mėnesį atsakovui nemokėjo atlyginimo už suteiktą finansinę paslaugą (t. I, b. l. 106 – 110), byloje yra įrodyta, kad apeliantė sistemingai pažeidinėjo 2008-09-18 kredito sutarties bendrosios dalies 11.2.3 punktą, t. y. kredito palūkanų nemokėjo kiekvieno mėnesio paskutinę banko darbo dieną (CPK 2, 178 straipsniai). Taip pat ir 2014-05-22 skolos grąžinimo susitarimu Nr. LL-110 šalys susitarė dėl skolos grąžinimo grafiko nuo 2014 m. gegužės mėn. iki 2014 m. spalio mėn. susitarime nustatytomis sąlygomis ir tvarka, kad skolininkė galėtų pati padengti dalį skolos, t. y. laikotarpiu nuo 2014-05-30 iki 2014-10-30 kiekvieno mėnesio 30 dieną ieškovė privalėjo sumokėti atsakovui po 3000 Lt, tokiu būdu grąžindama dalį skolos. Šio susitarimo 2.3 punktu šalys numatė, kad ieškovės įmokomis skola bankui dengiama tokia tvarka: pirmiausia dengiamos bylinėjimosi išlaidos, vėliau kreditas, palūkanos, galiausiai įsipareigojimų nevykdymo palūkanos (t. I, b. l. 89 – 92). Pagal CK 6.38 straipsnį prievolės turi būti vykdomos sąžiningai, tinkamai bei nustatytais terminais pagal įstatymų ar sutarties nurodymus, o kai tokių nėra, - vadovaujantis protingumo kriterijais. Apeliantė pažeidė prievolių bei sutarčių vykdymo principus, CK 6.200 straipsnio nuostatas, pagal kurias sutartys turi būti vykdomos tinkamai ir sąžiningai, nustatytais terminais. Teisėjų kolegija sprendžia, jog pirmosios instancijos teismas pagrįstai taikė CK 6.881 straipsnio 1 dalyje įtvirtintą kreditavimo sutarties sampratą, kadangi piniginių įmokų (ginčo atveju – palūkanų, kaip mokesčio už pinigų skolinimą) mokėjimas yra esminė kredito gavėjo pareiga ir sutarties sąlyga. Esminis sutarties pažeidimas yra pagrindas vienašališkai nutraukti sutartį (CK 6.217 straipsnio 1 dalis). Banko teisė vienašališkai nutraukti kredito sutartį, jeigu kredito gavėjas nevykdo ar netinkamai vykdo prievoles, yra numatyta Finansų įstaigų įstatymo 31 straipsnio 7 dalies 4 punkte. Tokia situacija, kai banko naudai neatliekami net daliniai mokėjimai vertintina apelianto nenaudai, nes būtent jis pažeidė šalių interesų pusiausvyrą, kadangi atsakovas, kaip pelno siekiantis bankas, negaudamas jokių, net dalinių įmokų pagal kredito sutartį, negali savo pelno sąskaita užtikrinti šalių interesų pusiausvyrą. Pažymėtina, kad Finansinio tvarumo įstatymo preambulėje įstatymo leidėjas nurodė, jog finansų sektorius, kurio reikšmingą dalį Lietuvoje sudaro bankų sektorius, priskirtinas prie vieno jautriausių sektorių, o situacija jame gali turėti didelę įtaką šalies ekonomikai, gyventojų ir ūkio subjektų pasitikėjimui šalies finansų sistema, jos tvarumui, todėl būtina užtikrinti tinkamų ir laiku įgyvendinamų finansų sistemos stabilumo stiprinimo priemonių panaudojimo galimybes. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad šios įstatymų nuostatos rodo, jog finansų sistemos stabilumas yra viešasis interesas, o griežtas paskolos sąlygų laikymasis, atsižvelgiant į kreditavimo verslo specifiką, turi esminę reikšmę (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. vasario 20 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-58/2012).

32Pagal CK 6.874 straipsnio 2 dalį, jeigu paskolos sutartis numato paskolos sumos grąžinimą dalimis ir eilinė paskolos sumos dalis laiku negrąžinama, paskolos davėjas turi teisę reikalauti grąžinti prieš terminą visą likusią paskolos sumą kartu su priklausančiomis mokėti palūkanomis. Teisėjų kolegija sutinka su apeliacinio skundo argumentu, jog kredito sutartimi nebuvo numatytas kredito grąžinimas dalimis, tačiau atkreipia dėmesį į 2008-09-18 kredito sutarties bendrosios dalies 13.2 punktą, teigiantį, jei kredito gavėjas per 10 kalendorinių dienų terminą nepadengia įsiskolinimo, bankas įgyja Lietuvos Respublikos įstatymų suteiktą teisę reikalauti grąžinti prieš terminą visą kreditą, priklausančias palūkanas, kitas pagal sutartį mokėtinas sumas ir nutraukti sutartį (t. I, b. l. 31). Todėl nėra pagrindo pripažinti, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai taikė CK 6.874 straipsnio 2 dalį.

33Jei iš turimų įrodymų matyti, kad skolininkas sistemingai laiku nevykdo prievolių, o skolininko, nors ir saugomo vartotojams taikomų papildomų teisinių apsaugos mechanizmų, ir kreditoriaus teisių bei pareigų įgyvendinimo požiūriu pirmajam (skolininkui) netenka neproporcingai griežta prievolių vykdymo našta, teismas turi teisinį pagrindą tenkinti kreditoriaus pareiškimą nepaisydamas sutarties kvalifikavimo kaip vartojimo fakto (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. vasario 20 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-58/2012). Atsižvelgiant į byloje nustatytas aplinkybes, jog apeliantei pradelsus vykdyti prievoles, atsakovas pranešimais įspėjo apeliantę apie vienašališką sutarties nutraukimą, tačiau apeliantė įsipareigojimų tinkamai vis tiek nevykdė, darytina išvada, kad atsakovas, nutraukdamas kredito sutartį, nepažeidė vartotojų teisių apsaugai skirtų, maksimalią kredito gavėjo apsaugą dėl sutarties nutraukimo užtikrinančių teisės normų. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad ginčydama sutarties nutraukimą apeliantė nepaneigė finansinio nepajėgumo vykdyti pagal sutartį prisiimtų įsipareigojimų, nepateikė duomenų, kad turėjo bei turi šiai dienai galimybę laikytis sutartyje nustatytų sąlygų, kuomet nesumokėto kredito palūkanų įsiskolinimo nėra padengusi, o suteikto kredito visa suma naudojasi iki šiol.

34Dėl 16 proc. dydžio įsipareigojimų nevykdymo metinių palūkanų dydžio

35Apeliantė teigia, kad pirmosios instancijos teismas, priimdamas sprendimą, negalėjo remtis Vartojimo kredito įstatymu, kurio 3 straipsnio 2 dalies 1 punktas nustato, jog šis Įstatymas netaikomas kredito sutartims, užtikrintoms nekilnojamojo turto įkeitimu (hipoteka). Pažymėtina, jog pirmosios instancijos teismas tiesiogiai Vartojimo kredito įstatymo nuostatų netaikė, tačiau spręsdamas dėl palūkanų mažinimo pagrįstumo, tik palygino, kad sutartimi nustatytas įsipareigojimų nevykdymo palūkanų dydis yra mažesnis už Vartojimo kredito įstatyme įtvirtintą maksimalų 0,05 procento (t. y. 18,25 proc. per metus) netesybų dydį.

36Apeliantės nuomone, atsakovas jos neinformavo ir sutartyje nėra nurodyta, kad įsipareigojimų nevykdymo palūkanos yra esminė sąlyga ar sudėtinė finansinės paslaugos kainos dalis; atsakovas, nustatydamas tokio dydžio įsipareigojimų nevykdymo metines palūkanas ją, kaip vartotoją, suklaidino (t. II, b. l. 40). CK 6.874 straipsnio 1 dalis, reglamentuojanti kompensacinę funkciją atliekančias palūkanas, nedraudžia sutarties šalims susitarti, jog palūkanos būtų skaičiuojamos iki visiško prievolės įvykdymo. 2008-09-18 kredito sutarties bendrosios dalies 8.2. punktas įtvirtina įsipareigojimų nevykdymo palūkanas, t. y. jeigu kreditas, palūkanos ar bet koks kitas mokėjimas pagal sutartį nesumokamas nustatytu laiku į kredito sąskaitą ar kitą banko sąskaitą, kurią bankas nurodo kredito gavėjui, yra skaičiuojamos metinės įsipareigojimų nevykdymo palūkanos, kurios yra lygios 16 proc. nuo visos laiku nesumokėtos sumos, pradedant skaičiuoti nuo kitos dienos, einančios po mokėjimo dienos iki įsiskolinimo padengimo (t. I, b. l. 30). 2014-05-22 skolos grąžinimo susitarimo Nr. LL-110, 2.5 punktu šalys susitarė, jeigu skolininkė tinkamai ne(į)vykdys pasirašyto susitarimo, tuomet įsipareigojimų nevykdymo palūkanos bus priskaičiuotos retrospektyviai pilna 16 proc. norma už visą laikotarpį, kurį jos buvo sumažintos (t. I, b. l. 90). Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad kreditoriaus teisė reikalauti palūkanų išlieka iki visiško prievolės įvykdymo (CK 6.37 straipsnio 2 dalis, (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. birželio 8 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-283/2012).Todėl teisėjų kolegija atsisako šalinti iš skundžiamojo Vilniaus miesto apylinkės teismo sprendimo motyvą, kad: „kiekvieną mėnesį ieškovei nereikėjo grąžinti kredito dalies, kad kiekvieną mėnesį jai reikėjo mokėti tik palūkanas už kreditą ir atitinkamai įsipareigojimų nevykdymo už palūkanas dėl lakiu nesumokėtų palūkanų už kreditą“, dėl ko „16 proc. palūkanų dydis nelaikytinas neprotingu ir nesąžiningu“, kadangi atsakovas turi teisę reikalauti palūkanų iki visiško prievolės įvykdymo. Protingumo principas reiškia, kad, esant sutarties laisvei ir asmenų lygiateisiškumui, kiekvienas asmuo privalo pats rūpintis savo teisėmis ir pareigomis. Prieš atlikdamas bet kokį veiksmą, asmuo turi apsvarstyti galimus tokio veiksmo teisinius padarinius. Atitinkamo sandorio pagrindu šalims atsiranda teisės ir pareigos; dėl to kiekvienas asmuo, prieš sudarydamas sandorį, turi patikrinti, kokias pareigas pagal sandorį įgys, kokias – praras. Teisių ir pareigų klaidingas įsivaizdavimas negali būti pripažintas suklydimu, jeigu jis įvyko dėl sandorio šalies neapdairumo, neatidumo ar nerūpestingumo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2011 m. lapkričio mėn. 24 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-85/2011). Pažymėtina tai, kad suklydimą galima konstatuoti buvus tik tuo atveju, jeigu suklysta dėl esminių sandorio elementų, egzistavusių sandorio sudarymo metu, bet ne dėl aplinkybių, atsiradusių po jo sudarymo. Vėlesnis valios pasikeitimas nesudaro pagrindo išvadai, kad sandoris sudarytas dėl suklydimo. Ginčo atveju kredito sutartis sudaryta, tam iš anksto pasirengus, t. y. ieškovė pas atsakovą refinansavosi AB Parex banko kreditą, individualiai su atsakovu aptarusi visus kredito sutarties punktus ir su visomis sutarties sąlygomis susipažinusi, jai sąlygos buvo aiškios ir suprantamos. Taipogi apeliantė, sudarydama 2014-05-22 skolos grąžinimo susitarimą Nr. LL-110, kuriuo buvo ne tik išdėstytas skolos mokėjimas dalimis, bet ir nuo šio susitarimo sudarymo dienos taikyta ne kreditavimo sutartyje numatyta 16 proc. dydžio metinė įsipareigojimų nevykdymo palūkanų norma, o sumažinta 5 proc. dydžio metinė įsipareigojimų nevykdymo palūkanų norma suvokė, jei šio susitarimo neįvykdys, įsipareigojimų nevykdymo palūkanos bus priskaičiuotos retrospektyviai pilna 16 proc. norma už visą laikotarpį, kurį jos buvo sumažintos. Taigi, metinė įsipareigojimų nevykdymo palūkanų norma ir mokėjimo tvarkos buvo nustatyti šalims pasinaudojus sutarties laisvės principu bei bendradarbiaujant. Apeliacinės instancijos teismas sutinka su pirmosios instancijos teismo padaryta išvada, jog yra nepagrįsta kompensuojamąją funkciją atliekančių palūkanų dydį lyginti su bankų nustatomomis palūkanomis už kreditus. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013-01-08 Netesybas ir palūkanas reglamentuojančių teisės normų taikymo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje apžvalgoje Nr. AC-37-1 nurodyta, kad laiku negrąžinus paskolintų pinigų, kreditorius patiria nuostolių, nes negali naudoti tų pinigų pats. Kompensuojamosios palūkanos šiuo atveju laikytinos minimaliais kreditoriaus nuostoliais, patirtais dėl laiku negrąžintos skolos. <...> Teismas gali mažinti tik susitarimu nustatytas didesnes negu įstatymines palūkanas, antra, sutartinės palūkanos mažinamos tik esant dviem pagrindams: susitarimas dėl didesnių palūkanų prieštarauja įstatymams (CK 6.37 straipsnio 3 dalis) arba kai susitarimas dėl didesnių palūkanų prieštarauja sąžiningumo, protingumo principams (CK 6.37 straipsnio 3 dalis, 1.5 straipsnis). Teismas, spręsdamas, ar yra pagrindas mažinti palūkanas, turi atsižvelgti į sutarties pobūdį, jos trukmę, paskolos paskirtį, skolininko riziką, taip pat į tai, ar palūkanos prieštarauja viešajai tvarkai ir ar jos neperauga į lupikavimą, į sutarties sudarymo metu buvusias bankų palūkanų normas ir kitas aplinkybes. Aplinkybių, tirtinų mažinant palūkanas, sąrašas nėra baigtinis. Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad 16 procentų metinės palūkanos per dieną sudaro 0,043 procento. Pagal 2015-01-06 rašto Nr. OUT-169 duomenis (t. I, b. l. 38), lyginant paskaičiuotas 27 441,10 Eur nesumokėtų įsipareigojimų nevykdymo palūkanas su suteikto negrąžinto kredito 135 389,10 Eur ir 1 094,79 Eur nesumokėtų palūkanų sumomis, nėra pagrindo šias palūkanas laikyti nepagrįstai didelėmis, kadangi būtent apeliantės neteisėtas elgesys – nuolatinis nemokėjimas palūkanų už suteiktą nesugrąžintą kreditą 10 metų laikotarpiui suponuoja pagrįstą pagrindą teigti, jog bankas patiria nuostolius, negaudamas įplaukų, kurias būtų galėjęs gauti, jeigu apeliantė būtų tinkamai vykdžiusi sutartį, taip pat negalėdamas naudotis apeliantei paskolintais pinigais bei gauti iš jų finansinę naudą. Taip pat įvertinus tai, kad atsakovas priverstinio išieškojimo iš įkeisto turto negalėjo vykdyti iš pradžių dėl šalių sudaryto 2014-05-22 susitarimo, laikotarpiu nuo 2014 m. gegužės - spalio mėn., o vėliau dėl nagrinėjamojoje byloje teismo nutartimi pritaikytų laikinųjų apsaugos priemonių, yra pagrindas išvadai, jog atsakovo teisės ir interesai yra pažeidžiami labiau, nei apeliantės.

37Kadangi apeliaciniame skunde nėra pasisakyta dėl 2008-09-18 kredito sutarties vienašališko nutraukimo prieštaravimo imperatyviosioms normoms, viešajai tvarkai ir gerai moralei, dėl apeliantės lūkesčių dėl sutarties atnaujinimo, taip pat dėl sumokėtų sumų paskirstymo, teisėjų kolegija dėl šių ieškinio argumentų nepasisako.

38Apibendrinus išdėstytą, darytina išvada, jog pirmosios instancijos teismas tinkamai aiškino ir taikė materialinės teisės normas, CPK 178 straipsnyje įtvirtintą procesinės teisės normą, numatančią šalių pareigą įrodyti aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimus bei atsikirtimus, tinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus (CPK 185 straipsnis) ir teisingai nustatęs bylai reikšmingas faktines aplinkybes, padarė pagrįstas ir teisėtas išvadas, todėl apeliacinis skundas atmestinas ir Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015 m. rugsėjo 23 d. sprendimas paliktinas nepakeistas ( CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

39Dėl kitų apeliacinio skundo argumentų apeliacinės instancijos teismas nepasisako, nes jie neįtakoja skundžiamo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo.

40Apeliacinio skundo netenkinus atsakovui priteistinos jo patirtos bylinėjimosi išlaidos. Atsakovas už procesinių dokumentų analizę ir atsiliepimo į skundą surašymą prašo priteisti iš ieškovės 683,35 eurus. Šis atsakovo prašymas tenkintinas iš dalies, priteisiant iš ieškovės, atsižvelgiant į bylos sudėtingumą ir atliktų veiksmų apimtį, 300 eurų.

41Apeliacinės instancijos teismas, vadovaudamasis CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Nutarė

42Skundą atmesti.

43Palikti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015 m. spalio 1 d. sprendimą, nepakeistą.

44Priteisti Nordea Bank AB, veikiančiam per Nordea Bank AB Lietuvos skyrių, 300 eurų bylinėjimosi išlaidų iš ieškovės I. Š..

Proceso dalyviai
Ryšiai
1. Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija,... 2. Teismas, išnagrinėjęs civilinę bylą,... 3. ieškovė I. Š. pateiktu teismui ieškiniu prašė: 1) ab initio pripažinti... 4. Atsakovas Nordea Bank AB, veikiantis per Nordea Bank AB Lietuvos skyrių... 5. Tretieji asmenys, nepareiškiantys savarankiškų reikalavimų, I. S., L. Š.,... 6. Vilniaus miesto apylinkės teismas 2015 m. spalio 1 d. sprendimu ieškinį... 7. Apeliaciniu skundu ieškovė I. Š. prašo teismo Vilniaus miesto apylinkės... 8. Pirma. Net, jei sutarties 13.2. punkto sąlyga ir būtų aptarta su apeliante... 9. Antra. Pranešimas apie sutarties nutraukimą buvo pateiktas 2013 m. rugsėjo... 10. Trečia. Apeliantės nuomone, pirmosios instancijos teismas nepagrįstai... 11. Atsiliepimu į apeliacinį skundą atsakovas Nordea Bank AB, veikiantis per... 12. Apeliantė su kredito sutarties sąlygomis susipažino, dėl jų pakeitimo į... 13. Kreditavimo santykiams svarbus mokėjimų pagal grafiką vykdymas, kurio... 14. Apeliantė, užtikrinusi kredito sutarties vykdymą hipoteka neteko teisės... 15. Kadangi apeliantė siekia viso skundžiamo sprendimo panaikinimo, ieškinyje... 16. Apeliacinis skundas atmestinas.... 17. Apeliacinio proceso paskirtis, laikantis Lietuvos Respublikos civilinio proceso... 18. Byloje nustatyta, jog ieškovė I. Š. ir Nordea Bank AB, Lietuvoje veikiantis... 19. Dėl kredito sutarties 13.2. punkto... 20. 2008-09-18 kredito sutarties bendrosios dalies 13.2. punktas nustato, jeigu... 21. Byloje nėra ginčo, kad apeliantė refinansavo AB Parex paskolą pas atsakovą... 22. CK 6.204 straipsnio 3 dalyje reglamentuota galimybė sutarties šaliai kreiptis... 23. Dėl tinkamo pranešimo apie vienašališką 2008-09-18 kredito sutarties... 24. 2008-09-18 kredito sutarties 13.2 punktas nustato, jeigu kredito gavėjas... 25. Iš atsiliepimo į apeliacinį skundą nustatyta, kad apeliantė 2008 m. iš 4... 26. Apeliantė teigia, jog pranešimas apie įsiskolinimo padengimą ir pranešimas... 27. Teisėjų kolegijos vertinimu, nesant duomenų apie apeliantės pašalintus... 28. Dėl sutarties vienašališko nutraukimo ... 29. Apeliaciniame skunde teigiama, kad griežtas mokėjimo grafiko laikymasis... 30. Teisinė kvalifikacija, teisės normų aiškinimas ir taikymas ginčo santykiui... 31. Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad kredito sutartimi ieškovė jai... 32. Pagal CK 6.874 straipsnio 2 dalį, jeigu paskolos sutartis numato paskolos... 33. Jei iš turimų įrodymų matyti, kad skolininkas sistemingai laiku nevykdo... 34. Dėl 16 proc. dydžio įsipareigojimų nevykdymo metinių palūkanų dydžio... 35. Apeliantė teigia, kad pirmosios instancijos teismas, priimdamas sprendimą,... 36. Apeliantės nuomone, atsakovas jos neinformavo ir sutartyje nėra nurodyta, kad... 37. Kadangi apeliaciniame skunde nėra pasisakyta dėl 2008-09-18 kredito sutarties... 38. Apibendrinus išdėstytą, darytina išvada, jog pirmosios instancijos teismas... 39. Dėl kitų apeliacinio skundo argumentų apeliacinės instancijos teismas... 40. Apeliacinio skundo netenkinus atsakovui priteistinos jo patirtos bylinėjimosi... 41. Apeliacinės instancijos teismas, vadovaudamasis CPK 326 straipsnio 1 dalies 1... 42. Skundą atmesti.... 43. Palikti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015 m. spalio 1 d. sprendimą,... 44. Priteisti Nordea Bank AB, veikiančiam per Nordea Bank AB Lietuvos skyrių, 300...