Byla 2A-633-516/2016
Dėl vekselių ir vykdomųjų įrašų pripažinimo negaliojančiais, pakeitimo ar panaikinimo

1Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Artūro Driuko, Rasos Gudžiūnienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja) ir Egidijos Tamošiūnienės,

2teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovo N. M. apeliacinį skundą dėl Šiaulių apygardos teismo 2015 m. gruodžio 30 d. nutarties, kuria atmestas jo prašymas dėl teismo sprendimo, priimto civilinėje byloje Nr. 2-430-71/2012 pagal ieškovo N. M. ieškinį atsakovams S. P., M. E. ir notarei L. B. dėl vekselių ir vykdomųjų įrašų pripažinimo negaliojančiais, pakeitimo ar panaikinimo.

3Teisėjų kolegija

Nustatė

4

  1. Ginčo esmė
  1. Byloje kilo ginčas dėl proceso teisės normų, reglamentuojančių įrodymus, įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą, aiškinimo bei taikymo.
  2. Ieškovas N. M. 2011 m. rugsėjo 14 d. kreipėsi į Šiaulių apygardos teismą su ieškiniu, prašydamas pripažinti 2010 m. lapkričio 8 d. paprastąjį neprotestuotiną vekselį bei jo pagrindu Telšių rajono 4-ojo notarų biuro notarės L. B. išduotą 2011 m. sausio 6 d. vykdomąjį įrašą negaliojančiais; pripažinti negaliojančiu Telšių rajono 4-ojo notarų biuro notarės L. B. išduotą 2011 m. sausio 6 d. vykdomąjį įrašą.
  3. Šį reikalavimą grindė tuo, kad jo ir atsakovo S. P. paskoliniai santykiai buvo transformuoti išrašant kitą vekselį 145 000 Lt sumai atsakovo nurodytam asmeniui – jo broliui M. E., todėl jo įsipareigojimai pagal pirminį vekselį tuo pat metu pasibaigė. Teigia, kad jo akivaizdoje atsakovas S. P. suplėšė ne pirminį paprastąjį neprotestuotiną vekselį, tačiau tik jo spalvotą kopiją, o po pusės metų vekselio originalą pateikė notarei, kuri išdavė vykdomąjį įrašą dėl vekselyje nurodytos sumos ir delspinigių išieškojimo.
  4. Šiaulių apygardos teismas 2012 m. balandžio 6 d. sprendimu ieškinį atmetė (civilinė byla Nr. 2-430-71/2012). Lietuvos apeliacinis teismas, išnagrinėjęs ieškovo apeliacinį skundą, 2013 m. gruodžio 3 d. nutartimi nutarė panaikinti pirmosios instancijos sprendimo dalį ir sumažinti išieškotinas iš ieškovo sumas, iš jų eliminuojant delspinigius, kitą sprendimo dalį paliko nepakeistą (civilinė byla Nr. 2A-956/2013).
  5. Ieškovas N. M. 2014 m. gegužės 13 d. kreipėsi į Šiaulių apygardos teismą su pareiškimu atnaujinti procesą išnagrinėtoje civilinėje byloje Nr. 2-430-71/2012 CPK 366 straipsnio 1 dalies 2 punkto pagrindu, t. y. naujai paaiškėjus esminėms bylos aplinkybėms, kurios nebuvo ir negalėjo būti žinomos bylos nagrinėjimo metu, o būtent – 2014 m. vasario 21 d. garso įrašas (ir jo išklotinė), kuriame M. E., dalyvaujant jo tėvui A. E. ir ieškovo motinai E. M., pokalbio su ieškovu metu patvirtina, kad S. P. vekselio perrašymo dieną ankstesnio vekselio negrąžino ir suplėšė ne vekselio originalą, bet, kaip jis nurodo „kitą popierių‘‘, 2013 m. birželio 19 d. A. E. rašytinis paaiškinimas.
  6. Šiaulių apygardos teismas 2014 m. liepos 7 d. nutartimi pareiškėjo N. M. pareiškimą patenkino, atnaujino procesą Šiaulių apygardos teismo išnagrinėtoje civilinėje byloje Nr. 2-430-71/2012; pakeitė trečiojo asmens M. E. procesinę padėtį ir jį pripažino bendraatsakoviu.
  7. Ieškovas 2015 m. spalio 19 d. pateikė teismui patikslintą ieškinį, kuriuo prašė 1) pripažinti negaliojančiu 2010 m. lapkričio 8 d. paprastąjį neprotestuotiną vekselį, išduotą S. P., kaip netekusį galios nuo 2010 m. gruodžio 25 d., kai jo pagrindu, pirminio vekselio davėjo nurodymu, buvo išrašytas jį pakeičiantis 2010 m. gruodžio 25 d. vekselis M. E. naudai; 2) pripažinti, kad į paskolos sumą pagal 2010 m. lapkričio 8 d. paprastąjį neprotestuotiną vekselį nepagrįstai buvo įskaičiuotos neproporcingai per didelės palūkanos, iš dalies sumažinti pagal 2010 m. lapkričio 8 d. paprastąjį neprotestuotiną vekselį mokėtiną sumą M. E. iki 75 002,40 Lt; 3) panaikinti 2011 m. sausio 6 d. Telšių rajono 4-ojo notarų biuro notarės L. B. išduotą vykdomąjį įrašą notarinio registro Nr. 3141, kaip išduotą pažeidžiant vykdomųjų įrašų išdavimo tvarką, ir pripažinti negaliojančiu paprastojo neprotestuotino vekselio pagrindu; 4) pripažinti iš dalies negaliojančiu Telšių rajono 4-ojo notarų biuro notarės L. B. 2011 m. birželio 1 d. išduotą vykdomąjį įrašą notarinio registro Nr. 51, kaip išduotą pažeidžiant vykdomųjų įrašų išdavimo tvarką, ir pripažinti iš dalies negaliojančiu paprastojo neprotestuotino vekselio pagrindu dėl 69 997,60 Lt, priteisti bylinėjimosi išlaidas.

5II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

6

  1. Šiaulių apygardos teismas 2015 m. gruodžio 30 d. nutartimi atmetė ieškovo prašymą pakeisti ar panaikinti teismo sprendimą, priimtą civilinėje byloje Nr. 2-430-71/2012, paskirstė bylinėjimosi išlaidas.
  2. Teismas nustatė, kad 2012 m. balandžio 6 d. sprendimu ieškinys atmestas nenustačius, kad atsakovai S. P. ir M. E., kaip vekselio turėtojai, būtų tyčia dėl vekselio pasirašymo atlikę kitokius neteisėtus veiksmus prieš ieškovą; kad nauji įrodymai nagrinėjant bylą negalėjo būti pateikti.
  3. Teismo posėdžių metu, apklausęs bylos šalis bei liudytojus, teismas nustatė, kad ieškovas, teismui atmetus jo ieškinį, nusprendė gauti naujus įrodymus; kad dėl šios priežasties nuvyko į liudytojo A. E. namus, kur ir buvo padarytas garso įrašas; kad garso įrašas padarytas šiems asmenims nežinant. Teismas įvertinęs šias aplinkybes bei garso įrašo turinį konstatavo, kad garso įrašas padarytas atvykus į A. E., kuris nėra proceso dalyviu, privačią namų valdą, ieškovas klausimus pateikdavo taip, kad gautų naudingos informacijos, todėl jis padarytas pažeidžiant Konstitucijos 22 straipsnio nuostatą, jog žmogaus privatus gyvenimas yra neliečiamas, todėl jis negali būti laikomas leistina įrodinėjimo priemone (Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2000 m. gegužės 8 d. nutarimas; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2004 m. vasario 23 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-3136/2014).
  4. Teismas taip pat konstatavo, kad minėtas garso įrašas, atsižvelgiant į jo turinį, vertintinas kaip nepakankamai patikimas ir nepakankamas atsakovų neteisėtiems veiksmams konstatuoti. Pažymėjo, kad abejonių dėl garso įrašo autentiškumo kelia aplinkybės, jog atsakovas M. E. nėra tikras garso įrašo tikrumu, jame užfiksuotų teiginių neatsimena, mano, kad ieškovas galėjo pateikti iškarpytą bei redaguotą įrašą, jis padarytas pobūvio metu, jie abu galimai buvo neblaivūs, klausimai buvo uždavinėjami primygtinai siekiant sulaukt ieškovui palankaus atsakymo. Teismas taip pat pažymėjo, kad įrodymų apie įrašo autentiškumą ir vientisumą į bylą nebuvo pateikta, ieškovas atsisakė teikti prašymą skirti minėto garso įrašo ekspertizę.
  5. Teismas, pasisakydamas dėl A. E. raštiško paaiškinimo, pažymėjo, kad teismo posėdžio metu jis paneigė paaiškinime nurodytas aplinkybes, teigė, kad jį pasirašė neskaitęs. Teismas konstatavo, kad raštas negali būti laikomas įrodymu, nes neatitinka CPK 192 straipsnyje numatytos liudytojo apklausos tvarkos.
  6. Teismas, pasisakydamas dėl liudytojo E. B. parodymų nustatė, kad bylai reikšmingų aplinkybių jis nenurodė; pasisakydamas dėl liudytojų S. A. ir V. J. parodymų pažymėjo, kad jų nurodytos aplinkybės kelia abejonių, nes jie iškviesti liudyti maždaug po 4 metų nuo pareikšto ieškinio, pasirašant vekselį jie nedalyvavo, koks dokumentas buvo sunaikintas nematė, apie tai, kad buvo sunaikintas ne originalas sužinojo iš S. P.; pasisakydamas dėl liudytojos E. M. parodymų nustatė, kad ji tiesiogiai nematė kaip buvo sunaikintas vekselis, yra artima ieškovo giminaitė. Įvertinęs šias aplinkybes teismas konstatavo, kad šių liudytojų parodymai nėra pakankami daryti išvadai, jog buvo sunaikintas ne vekselio originalas, o jo kopija.
  7. Įvertinęs ieškovo pateiktus įrodymus – garso įrašą, liudytojo A. E. paaiškinimą raštu, liudytojų parodymus – teismas padarė išvadą, kad nėra pagrindo pripažinti 2010 m. lapkričio 8 d. vekselį negaliojančiu.

    7

  8. Teismas pažymėjo, kad Šiaulių apygardos teismo 2012 m. balandžio 6 d. sprendimo teisėtumas ir pagrįstumas turi būti tikrinamas tik pagal tuos pagrindus, kuriais procesas byloje buvo atnaujintas (CPK 370 straipsnio 4 dalis). Taip pat tai, kad galimybė reikšti naujus reikalavimus nėra absoliuti, bet visų prima yra sąlygota pagrindų, pagal kuriuos procesas išnagrinėtoje byloje buvo atnaujintas. Teismas nustatė, kad šiuo atveju ieškovas pareiškė naujus reikalavimus arba juos koregavo, t. y. prašė pripažinti, kad į paskolos sumą pagal 2010 m. gruodžio 25 d. paprastąjį neprotestuotiną vekselį nepagrįstai buvo įskaičiuotos neproporcingai per didelės palūkanos, iš dalies sumažinti pagal 2010 m. gruodžio 25 d. paprastąjį neprotestuotiną vekselį mokėtiną sumą M. E. iki 75 002,40 Lt; panaikinti 2010 m. sausio 6 d. Telšių rajono 4-ojo notarų biuro notarės L. B. išduotą vykdomąjį įrašą notarinio registro Nr. 3141, kaip išduotą pažeidžiant vykdomųjų įrašų išdavimo tvarką, ir pripažinti negaliojančiu paprastojo neprotestuotino vekselio pagrindu; pripažinti iš dalies negaliojančiu Telšių rajono 4-ojo notarų biuro notarės L. B. 2010 m. birželio 1 d. išduotą vykdomąjį įrašą notarinio registro Nr. 51, kaip išduotą pažeidžiant vykdomųjų įrašų išdavimo tvarką, ir pripažinti iš dalies negaliojančiu paprastojo neprotestuotino vekselio pagrindu dėl 69 997,60 Lt. Teismas konstatavo, kad paminėti reikalavimai pagal savo pobūdį peržengia ribas, kurias apibrėžė proceso atnaujinimo pagrindas.

    8

  9. Atsižvelgiant į išdėstytas aplinkybes, teismas darė išvadą, jog nėra pagrindo keisti ar naikinti 2012 m. balandžio 6 d. Šiaulių apygardos teismo sprendimą, todėl pareiškimą atmetė.

9III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimų į jį argumentai

10

  1. Ieškovas N. M. apeliaciniame skunde prašo panaikinti Šiaulių apygardos teismo 2015 m. gruodžio 30 d. nutartį ir priimti naują – teismo sprendimą pakeisti, ieškinį patenkinti visiškai, arba, nustačius, kad pažeidimų apeliacinis teismas negali ištaisyti, grąžinti bylą iš naujo nagrinėti pirmosios instancijos teismui.
  2. Apeliacinį skundą grindžia šiais argumentais:

    11

    1. Teismas, atsižvelgdamas į tai, kad neteisėtas pinigų operacijas atsakovai slėpė, dokumentus siekė įforminti be liudytojų, vekseliai buvo perrašinėjami atsakovų automobiliuose, turėjo vadovautis tiek tiesioginiais, tiek ir netiesioginiais, patvirtinančiais tiesioginius įrodymus, liudytojų parodymais (CPK 179 straipsnis).
    2. Teismas pažeidė CPK 177 straipsnio 2 dalies nuostatas, nepagrįstai nutarė, kad garso įrašas negali būti laikomas leistinu įrodymu, nes padarytas pažeidžiant asmens privatumą (Konstitucijos 22 straipsnis). Teismas neatsižvelgė į aplinkybę, kad įrodymų – garso įrašo, rinkimas nebuvo susijęs nei su neteisėtu įėjimu į privačią teritoriją (jis pas A. E. atvyko jo kvietimu), nebuvo atliekami jokie stebėjimo, sekimo ar kiti veiksmai, jokių pretenzijų dėl privataus gyvenimo pažeidimo nebuvo pateikta (CK 2.23 straipsnis). Garso įrašas padarytas siekiant apginti pažeistas turtines teises, jis atliktas iki bylos nagrinėjimo teisme pradžios, įrašytas pokalbis asmenų, kurie nėra bylos šalimis.
    3. Teismas pažeidė įrodinėjimo taisykles, CPK 12 straipsnyje įtvirtintą rungimosi principą, nepagrįstai įrodinėjimo naštą perkėlė ieškovui, nes nepagrįstai nurodė, kad ieškovas, kuriam abejonių dėl įrašo autentiškumo nekilo, privalėjo teikti prašymą skirti ekspertizę. Tokį prašymą turėjo reikšti atsakovai, abejojantys pateiktu įrodymu.
    4. Teismas pažeidė įrodymų vertinimo taisykles, nes neatsižvelgė į aplinkybę, kad garso įraše užfiksuotas aplinkybes paliudijo ir byloje iškviesti liudytojai, kurie nėra susiję su ieškovu, o priešingai yra atsakovo giminaičiai, buvę draugai, kurie patvirtino, jog buvo suplėšytas ne vekselio originalas, o jo kopija ir, kad tokiu būdu atsakovas S. P. siekė prasimanyti pinigų skoloms grąžinti.
    5. Sprendimą priėmė šališkas teismas, kuris du kartus be jokio pagrindo, po baigiamųjų kalbų, atnaujino bylos nagrinėjimą iš esmės, nors jokių faktinių pagrindų tam nebuvo nustatyta, jokių naujų įrodymų nereikalavo ir netyrė.
  3. Atsakovas M. E. prašo apeliacinį skundą atmesti, pirmosios instancijos teismo nutartį palikti nepakeistą.
  4. Atsiliepimas grindžiamas šiais pagrindiniais argumentais:

    12

    1. Teismas padarė pagrįstą išvadą, kad garo įrašas negali būti laikomas leistina įrodinėjimo priemone, nes jis padarytas pažeidžiant Konstitucijos 22 straipsnį. Ieškovas, įsitiesėjus teismo sprendimui, pradėjo persekioti atsakovą M. E., nuolat primygtinai reikalavo patvirtinti, kad jo brolis S. P. apgaule įgijo teisę reikalauti skolos išieškojimo.
    2. Teismas padarė pagrįstą išvadą, kad garo įraše esanti informacija negali būti laikoma patikima, nes ieškovas nepateikė jokių minėto pokalbio įrašymo priemonių charakteristikų, aprašymų, kokia technine priemone jis padarytas, neaišku, kada jis padarytas, kodėl pateiktas praėjus trims mėnesiam nuo jo padarymo, pokalbyje dalyvaujančių asmenų kalba nenuosekli, įrašas neaiškus.
    3. Ieškovas, įrodinėdamas esmines aplinkybes, neprašė skirti garso įrašo ekspertizės, t. y. neįvykdė procesinės pareigos įrodyti savo teiginius ir pagrįsti reikalavimus taip, kaip to reikalaujama pagal CPK 12 straipsnį, nes įrodinėjimo pareiga ir pagrindinis vaidmuo įrodinėjant tenka įrodinėjamų aplinkybių nustatymu suinteresuotoms šalims (CPK 178 straipsnis).
    4. Liudytojo A. E. paaiškinimas raštu pagrįstai nebuvo pripažintas leistinu įrodymu kaip neatitinkantis CPK 192 straipsnyje nustatytos liudytojo apklausos tvarkos. Jis surašytas kito asmens, jame nėra išreikšta paties A. E. valia, jis nebuvo įspėtas apie jame išdėstytas aplinkybes, pasirašė neskaitęs, dėl sveikatos problemų negalėjo suprasti jo turinio.
    5. Teismas įvertino liudytojų parodymus visų įrodymų kontekste ir priėmė teisingą sprendimą bei pagrįstai nesivadovavo neinformatyviais liudytojų parodymais.
  5. Atsakovas S. P. prašo apeliacinį skundą atmesti, pirmosios instancijos teismo nutartį palikti nepakeistą.
  6. Atsiliepimas grindžiamas šiais pagrindiniais argumentais:
    1. Teismo išvada, kad garso įrašas negali būti laikomas tinkamu įrodymu, yra pagrįsta, nes kyla abejonių dėl jo tikrumo, neaišku, ar pateiktas visas garso įrašas, kada jis buvo padarytas, kalba nenuosekli.
    2. A. E. rašytinis paaiškinimas laikytinas niekiniu, nes jis surašytas kito asmens, jame nėra išreikšta paties A. E. valia, nebuvo įspėtas apie jo turinį, A. E. ir atsakovo S. P. santykiai nėra geri, jie nėra tėvas ir sūnus.
    3. Teismas pagrįstai nesivadovavo liudytojų parodymais, nes jie nebuvo įvykio liudytojai ir nieko nematė, tiesiogiai pasirašant vekselius nedalyvavo.

13Teisėjų kolegija

konstatuoja:

  1. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
  1. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 straipsnis). Apeliacinės instancijos teismas ex officio (pagal pareigas) patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nustatytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Šioje byloje teisėjų kolegija nenustatė absoliučių skundžiamo teismo sprendimo negaliojimo pagrindų ir pagrindo peržengti apeliacinio skundo ribas, todėl byla nagrinėjama neperžengiant apeliaciniame skunde nustatytų ribų (CPK 320 straipsnio 2 dalis, 329 straipsnis). Atsižvelgdama į tai, kas nurodyta, teisėjų kolegija pirmosios instancijos teismo procesinio sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą tikrina pagal pareiškėjo N. M. apeliaciniame skunde nustatytas ribas.

14Dėl byloje nustatytų faktinių aplinkybių

  1. Ieškovas N. M. 2010 m. lapkričio 8 d. pasirašė paprastąjį neprotestuotiną vekselį, kuriuo įsipareigojo 2010 m. lapkričio 15 d. sumokėti S. P. 122 000 Lt; 2010 m. gegužės 25 d. pasirašę dar vieną paprastąjį neprotestuotiną vekselį, kuriuo įsipareigojo iki 2011 m. sausio 1 d. sumokėti M. E. 145 000 Lt (civilinė byla Nr. 2-430-71/2012, b. l. 10-11).
  2. Telšių rajono 4-ojo notarų biuro notarė 2011 m. sausio 6 d. vekselio turėtojui M. E. išdavė vykdomąjį įrašą dėl 145 000 Lt skolos pagal minėtą vekselį, delspinigių ir notaro išlaidų atlyginimo; 2011 m. birželio 1 d. vekselio turėtojui S. P. – vykdomąjį įrašą dėl 122 000 Lt skolos, delspinigių ir notaro išlaidų atlyginimo (civilinė byla Nr. 2-430-71/2012, b. l. 12-13).
  3. Ieškovas N. M. 2011 m. rugsėjo 14 d. kreipėsi į Šiaulių apygardos teismą su ieškiniu, prašydamas pripažinti negaliojančiais 2010 m. lapkričio 8 d. paprastąjį neprotestuotiną vekselį bei jo pagrindu Telšių rajono 4-ojo notarų biuro notarės L. B. išduotą 2011 m. sausio 6 d. vykdomąjį įrašą bei Telšių rajono 4-ojo notarų biuro notarės L. B. išduotą 2011 m. sausio 6 d. vykdomąjį įrašą. Šiaulių apygardos teismas 2012 m. balandžio 6 d. sprendimu, nustatęs, kad ieškovas neįrodė, jog pagal 2011 m. birželio 1 d. vekselį jokių pinigų negavo ir, kad jis pakeitė 2011 m. sausio 6 d. vekselį, ieškinį atmetė. Lietuvos apeliacinis teismas, išnagrinėjęs ieškovo apeliacinį skundą, nutarė panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimo dalį, kuria atmestas reikalavimas dėl vykdomųjų įrašų pripažinimo negaliojančiais ir šioje dalyje priėmė naują sprendimą – ieškinį tenkino iš dalies, sumažino pagal vekselius ieškotinas sumas iš jų pašalindamas nepagrįstai paskaičiuotus delspinigius (civilinė byla Nr. 2-430-71/2012, b. l. 115-121, 159-163).
  4. Ieškovas 2014 m. gegužės 13 d. kreipėsi į teismą su pareiškimu dėl proceso atnaujinimo minėtoje Šiaulių apygardos teismo išnagrinėtoje civilinėje byloje Nr. 2-430-71/2012 CPK 366 straipsnio 1 dalies 2 punkto pagrindu, t. y. paaiškėjus naujoms aplinkybėms, susijusioms su ginčo vekselių pasirašymu, o būtent, kad ir kitiems asmenims buvo žinoma, jog atsakovas S. P. suplėšė ne 2010 m. lapkričio 8 d. vekselio originalą bei, kad šis vekselis buvo pakeistas pasirašant 2010 m. gruodžio 25 d. vekselį (t. 1, b. l. 2-9). Nurodė, kad šias bylai reikšmingas aplinkybes patvirtina nauji įrodymai: 2014 m. vasario 21 d. garso įrašas (ir jo išklotinė), 2013 m. birželio 19 d. A. E. rašytinis paaiškinimas (t. 1, b. l. 17-20). Šiaulių apygardos teismas 2014 m. liepos 7 d. nutartimi prašymą tenkino, atnaujino procesą Šiaulių apygardos teismo išnagrinėtoje civilinėje byloje Nr. 2-430-71/2012 (t. 1, b. l. 61-65).
  5. Kaip minėta, teismas 2015 m. gruodžio 30 d. nutartimi ieškovo N. M. prašymą pakeisti ar panaikinti civilinėje byloje Nr. 2-430-71/2012 priimtą sprendimą, atmetė. Apeliantas kvestionuodamas šią teismo nutartį teigia, kad teismas konstatavęs, jog garso įrašas negali būti laikomas tinkamu įrodymu pažeidė CPK 177 straipsnio 2 dalį; ignoravęs aplinkybę, kad garso įraše užfiksuotas aplinkybes patvirtino liudytojai, pažeidė įrodymų vertinimo taisykles; padarė nepagrįstą išvadą, kad garso įrašo autentiškumą turėjo įrodyti jis, o ne juo abejojantys atsakovai (CPK 12 straipsnis). Teigia, kad nutartį priėmė šališkas teismas, kuris be jokio teisinio pagrindo du kartus atnaujino bylos iš esmės nagrinėjimą.
  6. Teisėjų kolegija toliau pasisako dėl paminėtų ieškovo apeliacinio skundo argumentų.

15Dėl proceso teisės normų, reglamentuojančių garso įrašo ir kitų įrodymų, susijusių su vekselio pasirašymu, vertinimo, taikymo ir aiškinimo šioje byloje

  1. Kaip minėta, apeliaciniame skunde teigiama, kad teismas, spręsdamas ginčo šalių sudaryto vekselio ir vykdomųjų įrašų galiojimo klausimą, pažeidė įrodymų vertinimo taisykles. Nagrinėjamoje byloje ieškovas naujai paaiškėjusias ir esmines bylai aplinkybes, susijusias su vekselio pasirašymu, įrodinėjo garso įrašu, 2013 m. birželio 19 d. A. E. rašytiniu paaiškinimu bei liudytojų parodymais.
  2. CPK 177 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad įrodymai civilinėje byloje yra bet kokie faktiniai duomenys, kuriais remdamasis teismas įstatymų nustatyta tvarka konstatuoja, kad yra aplinkybių, pagrindžiančių šalių reikalavimus bei atsikirtimus, ir kitokių aplinkybių, turinčių reikšmės bylai teisingai išspręsti, arba kad jų nėra. CPK 177 straipsnio 2 dalyje išvardytos įrodinėjimo priemonės: šalių ir trečiųjų asmenų paaiškinimai, liudytojų parodymai, rašytiniai įrodymai, daiktiniai įrodymai, apžiūrų protokolai, ekspertų išvados, nuotraukos, vaizdo ir garso įrašai, padaryti nepažeidžiant įstatymų, ir kitos įrodinėjimo priemonės. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad nuo 2011 m. spalio 1 d. įsigaliojusioje CPK 177 straipsnio redakcijoje, kitaip nei iki tol galiojusioje teisės normoje, civiliniame procese naudojamų įrodinėjimo priemonių sąrašas nėra baigtinis, taigi įrodymų vertinimui taikoma leistinumo taisyklė įgijo naujų ypatumų. Teismas turi teisę vertinti bet kokią objektyvia forma išreikštą byloje esančią informaciją, jeigu įstatymas specialiai nenustato įrodinėjimo priemonių ribojimo.
  3. Teisėjų kolegija sutinka su apeliantu, kad teismas turi ištirti ir visapusiškai bei objektyviai įvertinti visas aplinkybes, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, ir jokie įrodymai negali teismui turėti iš anksto nustatytos galios, išskyrus CPK nustatytas išimtis (CPK 185 straipsnis). Be to, teismas negali pažeisti CPK 178 straipsnyje įtvirtintos įrodinėjimo pareigos taisyklės. Įrodymų tyrimas – kiekvieno byloje esančio įrodymo ištyrimas dėl konkretaus įrodymo sąsajumo, leistinumo, patikimumo ir nustatymas, kaip konkrečiu atveju įrodymas yra susijęs su įrodinėjimo dalyku.
  4. Kasacinis teismas, aiškindamas įrodymų pakankamumo taisyklę, savo praktiką nuosekliai plėtoja ta linkme, kad išvadą apie faktų buvimą teismas civiliniame procese gali daryti ir tada, kai tam tikrų abejonių dėl fakto buvimo išlieka, tačiau byloje esančių įrodymų visuma leidžia manyti esant labiau tikėtina atitinkamą faktą buvus, nei jo nebuvus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. spalio 6 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-381/2009; 2009 m. lapkričio 24 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-526/2009; kt.). Teisėjų kolegija konstatuoja, kad toks įrodymų pakankamumo taisyklės aiškinimas reiškia, jog tam tikrų faktų byloje konstatavimas byloje yra galimas tada, kai yra surinkta tam tikra įrodymų visuma, o ne teismo prielaidų arba įrodymais nepagrįsto manymo pagrindu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. birželio 14 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-277/2011).
  5. Kaip minėta, ieškovas laikosi pozicijos, kad jo pateiktame garso įraše užfiksuotas jo ir atsakovo M. E. bei liudytojo A. E. pokalbis patvirtina faktą, kad atsakovas S. P. sunaikino ne 2011 m. lapkričio 8 d. vekselio originalą, bet jo kopiją.
  6. Apie tai, ar garso įrašas yra leistina įrodinėjimo priemonė, turi būti sprendžiama individualiai kiekvienoje konkrečioje byloje, atsižvelgiant į įrašo padarymo aplinkybes, fiksavimo būdą, priemones ir pan. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2004 m. vasario 23 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-136/2004; 2006 m. balandžio 19 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-271/2006; 2010 m. liepos 2 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-302/2010; 2010 m. spalio 25 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-412/2010; kt.).
  7. Nagrinėjamu atveju šalys neginčija fakto, kad minėtas garso įrašas padarytas 2014 m. vasario 21 d. ieškovui ir jo motinai E. M. nuvykus į liudytojo A. E. namus, pokalbis darytas šeimos šventės metu, jo dalyviai apie daromą garso įrašą nebuvo informuoti. Iš garso įrašo matyti, kad tiek apeliantas, tiek jo motina primygtinai siekė išgauti iš trečiojo asmens M. E. jiems palankią informaciją. Ieškovas bei jo motina viso pokalbio metu primygtinai teigia, kad : ,,ans jau nebesuplėšė ir man neatidavė“; ,,bet ans suplėšė kažką visai kitą“; ,,ir ans suplėšė netikrą vekselį, o pasilika originalą“; ,,reiktų kažkokį liudijimą ant lapą surašyti“. Tuo tarpu atsakovas į minėtus teiginius atsakė, kad ,,ans nesuplėšė“; ,,nu“; ,,tai gera, tu galėtum paruošti tokią sutartį, tą sutartį aš galėčiau išnagrinėti ir pasakyti taip aš pasirašau“ (t. 1, b. l. 17-19). Iš šio pokalbio turinio matyti ne tik tai, kad ieškovas bei jo motina kryptingais, primygtinais teiginiais siekė išprovokuoti jam palankius parodymus, bet ir tai, kad jame pateikti faktai nėra informatyvūs, kalba nenuosekli, priešinga pokalbio šalis aiškiai nepatvirtino ieškovo nurodytų teiginių, atsakovas M. E. pats savarankiškai niekur nepasakė, kad jis iš tiesų matė, jog buvo suplėšyta vekselio kopija, o ne originalas. Be to, minėtas garso įrašas padarytas praėjus daugiau nei dvejiems metams po ieškovo ieškinio dėl minėto vekselio bei vykdomųjų įrašų pripažinimo negaliojančiais išnagrinėjimo, pats ieškovas savo pareiškime nurodė, kad po bylos išnagrinėjimo siekė surinkti naujus įrodymus, patvirtinančius jo reikalavimo pagrįstumą. Taigi apeliantas visais būdais siekė gauti naujus įrodymus jau išnagrinėtoje byloje, siekdamas proceso atnaujinimo (kas iš esmės reiškia tą patį, ką ir garso įrašo darymas, provokuojant pokalbį vykstant ginčui teisme), todėl tokie jo veiksmai ir jų pagrindu gautas garso įrašas negali būti laikomas leistina įrodinėjimo priemone.
  8. Taip pat pažymėtina tai, kad tiek trečiasis asmuo M. E., tiek pokalbyje dalyvavęs jo tėvas A. E. bylą nagrinėjant teisme laikėsi pozicijos, jog pateiktas garso įrašas gali būti suklastotas, nes jie neatsiminė, kad būtų pasakę jame užfiksuotus žodžius; teigė, kad jis padarytas šeimos šventės metu, jiems esant apsvaigusiems nuo alkoholio. Kaip teisingai nurodė teismas, bendroji įrodinėjimo naštos paskirstymo taisyklė yra ta, kad kiekviena šalis turi įrodyti aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimus ar atsikirtimus, išskyrus atvejus, kai yra remiamasi aplinkybėmis, kurių CPK nustatyta tvarka nereikia įrodinėti (CPK 178 straipsnis). Taigi apeliantas, prašydamas atnaujinti procesą, turėjo pareigą įrodyti pagrindo procesui atnaujinti egzistavimą, todėl kitai bylos šaliai iškėlus klausimą dėl garso įrašo autentiškumo bei vientisumo, būtent jis turėjo pateikti įrašo autentiškumą patvirtinančius įrodymus (tokiu įrodymu galėtų būti eksperto išvada, kurią savo ruožtu turėtų pateikti apeliantas. Taigi, būtent jis galėjo šią aplinkybę įrodyti teikdamas prašymą dėl teismo ekspertizės skyrimo), todėl laikytini nepagrįstais jo argumentai, kad teismas šalims netinkamai paskirstė įrodinėjimo naštą. Atsižvelgiant į paminėtas aplinkybes darytina išvada, kad pirmosios instancijos teismas, vertindamas garso įrašą ir jo nepripažindamas leistinu, pakankamu bei patikimu įrodymu, padarė pagrįstą išvadą (CPK 185 straipsnis).
  9. Apeliantas taip pat nesutinka su teismo išvada, kad liudytojo A. E. 2013 m. birželio 19 d. rašytinis paaiškinimas negali būti laikomas leistinu įrodymu dėl CPK 192 straipsnyje numatytos liudytojo apklausos tvarkos pažeidimo, o liudytojų V. J., E. B., S. A. ir E. M. parodymai taip pat negali būti laikomi pakankamais ir pagrindžiančiais jo nurodytas aplinkybes.
  10. Kasacinės instancijos teismas yra išaiškinęs, kad pagal CPK 185 straipsnio reikalavimus reikia atsižvelgti į liudytojų parodymų subjektyvų pobūdį. Rašytiniai įrodymai vertinami kaip aiškesni ir patikimesni nei liudytojų parodymai. Rašytinių įrodymų turiniui, skirtingai nei liudytojų parodymams, neturi tokios įtakos turinio fiksavimo, išsaugojimo, atkūrimo ir perteikimo aplinkybės (gebėjimas matyti, girdėti, suprasti ar kitaip įsisavinti tam tikras aplinkybes, jas visa apimtimi detaliai įsiminti ir atgaminti bei perteikti neiškraipant). Liudytojo parodymams neišvengiamai daro įtaką laiko veiksnys, nes dalis aplinkybių, svarbios bylai detalės gali būti užmirštos. Be to, liudytojo parodymų turiniui gali turėti įtakos tokios subjektyvios aplinkybės, kaip liudytojo požiūris į įvykius ar faktus, apie kuriuos jis duoda parodymus, liudytojo santykiai su asmenimis, dėl kurių teisių ir interesų jis liudija ar apie kurių elgesį, veiksmus ar su jais susijusias aplinkybes jis duoda parodymus. Tokios nuostatos dėl įrodymų patikimumo vertinimo gali būti taikomos tiems įrodymams, kurių pagrindą sudaro fizinių asmenų aiškinimai (šalių, trečiųjų asmenų aiškinimai ir argumentai, liudytojų parodymai ir kt.). Dėl šių aplinkybių asmeniniai liudijimai patikimumo prasme vertinami kaip subjektyvaus pobūdžio ir paprastai silpnos įrodomosios galios įrodymai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. spalio 14 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-516-695/2015).
  11. Ieškovo pateiktas liudytojo A. E. 2013 m. birželio 19 d. paaiškinimas, kuriame nurodyta, jog atsakovas S. P. jam yra sakęs, jog vekselis 122 000 Lt buvo nepagrįstas, kad suplėšė ne vekselio originalą, o kopiją, negali būti vertinamas kaip rašytinis įrodymas, nes jis neatitinka CPK 197 straipsnio nuostatų.
  12. Vertinant, ar šis rašytinis paaiškinimas laikytinas liudytojo parodymais CPK 192straipsnio prasme, pažymėtina, kad liudytojo parodymai turi būti gaunami pagal proceso taisykles, įprastai – apklausiant liudytoją teisme, jam nustatyta tvarka prisiekus, įspėjus dėl atsakomybės už melagingus parodymus (CPK 192 straipsnio 1 – 7 dalys). Rašytiniams liudytojo parodymams yra keliami specialūs reikalavimai (aptariamo straipsnio 8 dalis): jie gali būti pateikiami tik išimtiniais atvejais, kai negalima arba sudėtinga apklausti liudytoją teismo posėdyje, be to, ir tokiu atveju liudytojas turi būti prisaikdinamas bei įspėjamas dėl atsakomybės, o tokie parodymai turi būti duodami notaro akivaizdoje ir jo patvirtinami. Ieškovo pateiktas A. E. liudijimas šių reikalavimų neatitinka nei dėl situacijos išskirtinumo aspekto (nėra nustatyta, kad liudytojas negalėtų būti apklausiamas teisme, priešingai, nagrinėjant bylą po proceso atnaujinimo, šis asmuo teisme buvo apklaustas), nei dėl tokio liudijimo formos (jis užrašytas ne notaro akivaizdoje ir jo nepatvirtintas, liudytojui neprisiekus ir neįspėjus jo dėl atsakomybės), todėl, kaip pagrįstai nustatė teismas, jis neturi įrodomosios vertės nei kaip rašytinis įrodymas, nei kaip liudytojo parodymai.
  13. 2015 m. sausio 7 d. vykusiame teismo posėdyje liudytoju apklaustas A. E., kuris priešingai nei minėtu atveju paaiškinimus teikė laikantis CPK 192 straipsnyje numatytos tvarkos, paneigė rašte išdėstytas aplinkybes, teigdamas, kad minėtą raštą surašė ieškovas, jis jį pasirašė neskaitęs, o jame išdėstytos aplinkybės jam nėra žinomos (t. 1, b. l. 149-157; teismo posėdžio garso įrašo 10:17:11–10:49:44).
  14. Taip pat sutiktina su teismo išvada, kad kitų byloje apklaustų liudytojų parodymai, atsižvelgiant į tai, kad nei vienas iš jų tiesiogiai nedalyvavo pasirašant 2010 m. gruodžio 25 d. paprastąjį neprotestuotiną vekselį, todėl patys tiesiogiai jokių su jo pasirašymu susijusių aplinkybių nematė, nežino ir apie jas negali paliudyti, o apie jų liudytas aplinkybes sužinojo iš kitų asmenų (atsakovo S. P. arba ieškovo N. M.), parodymus teikė apie įvykius, buvusius daugiau kaip prieš 4 metus bei į tai, kad liudytoja E. M. yra ieškovo motina, negali būti vertinami kaip objektyvūs, patikimi ir pakankami reikšmingoms bylos aplinkybėms nustatyti.
  15. Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs aukščiau nurodytas aplinkybes sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas ištyrė visus į bylą pateiktus naujus įrodymus, juos vertino byloje esančių įrodymų kontekste ir pagrįstai nustatė, kad jie nepaneigia rašytiniuose įrodymuose (vekseliuose) nurodytų aplinkybių; įrodymų tyrimas atliktas nepažeidžiant rungimosi, šalių procesinio lygiateisiškumo, kitų procesinių ieškovo teisių. Dėl nurodytų motyvų ieškovo apeliacinio skundo argumentai dėl netinkamo įrodymų vertinimo atmestini kaip nepagrįsti.

16Dėl naujų reikalavimų pareiškimo atnaujinus procesą

  1. Apeliantas taip pat nesutinka su teismo išvada, kad jis atnaujintoje byloje reiškė naujus reikalavimus.
  2. Kaip teisingai nurodė pirmosios instancijos teismas, šiuo klausimu kasacinis teismas yra pažymėjęs, kad apskritai naujų reikalavimų pareiškimas atnaujintame procese nėra negalimas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. birželio 4 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-228/2007), tačiau kartu būtina turėti omenyje ir tai, kad galimybė reikšti naujus reikalavimus atnaujintoje byloje nėra absoliuti, bet visų pirma nulemta pagrindų, pagal kuriuos procesas išnagrinėtoje byloje buvo atnaujintas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. spalio 13 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-484/2008; 2008 m. sausio 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-57/2008). Dėl to byloje dalyvaujančių asmenų galimybė naudotis procesinėmis teisėmis reikšti naujus reikalavimus, tikslinti ieškinio dalyką ar pagrindą vertinama, atsižvelgiant į proceso atnaujinimo pagrindą ir CPK 141 straipsnio nuostatas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. gruodžio 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr.3K-3-550/2009; 2009 m. kovo 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-108/2009).
  3. Kaip minėta, ieškovas 2011 m. rugsėjo 14 d. ieškiniu teismo prašė pripažinti nebegaliojančiu 2010 lapkričio 8 d. paprastąjį neprotestuotiną vekselį, Telšių rajono 4-ojo notarų biuro notarės L. B. 2011 m. sausio 6 d., 2011 m. birželio 1 d. vykdomuosius įrašus (civilinė byla Nr. 2-430-71/2012, b. l. 1-5). Tuo tarpu nagrinėjamoje byloje 2015 m. spalio 18 d. patikslintame pareiškime pareiškė šiuos naujus reikalavimus: pripažinti, kad į paskolos sumą pagal 2010 m. lapkričio 8 d. vekselį nepagrįstai įskaičiuotos neproporcingai per didelės palūkanos, iš dalies sumažinti pagal šį vekselį mokėtiną sumą iki 75 002,40 Lt; pripažinti iš dalies negaliojančiu Telšių rajono 4-ojo notarų biuro notarės L. B. 2011 m. birželio 1 d. išduotą vykdomąjį įrašą kaip išduotą pažeidžiant vykdomųjų įrašų išdavimo tvarką, pripažinti jo dalį dėl 69 997,60 Lt negaliojančia (t. 3, b. l. 10-20). Proceso atnaujinimo pagrindą nurodė naujai paaiškėjusias aplinkybes, susijusias su antrojo vekselio prasirašymu. Tuo tarpu patikslintame pareiškime ieškovas reiškė naujus reikalavimus, susijusius su palūkanų skaičiavimu, kurių pagrįstumo klausimas išnagrinėtoje byloje nebuvo sprendžiamas, todėl sutiktina su teismu, kad šių reikalavimų nagrinėjimas reikštų ne ankstesnio sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimą pagal jo nurodytą proceso atnaujinimo pagrindą, bet jo nurodytais pagrindais ir faktais naują ginčo nagrinėjimą. Dėl šių priežasčių paminėti apelianto skundo argumentai taip pat atmestini kaip nepagrįsti.

17Dėl teismo šališkumo

  1. Teisėjų kolegija nesutinka su apelianto teiginiais, kad teismas nenurodęs jokio teisinio pagrindo bylos nagrinėjimą iš esmės atnaujinęs du kartus, buvo šališkas, nutartį priėmė nesavarankiškai.
  2. Remiantis EŽTT praktika, sprendžiant, ar priežastis abejoti teismo nepriklausomumu ar nešališkumu yra pagrįsta, bylos šalies išreikšta abejonė yra svarbi, bet ne lemiama (Gautrin and Others v. France, nos. 21257/93;21258/93; 21259/93, judgment of 20 May 1998, par. 58). Lemiamą reikšmę turi tai, ar nuogąstavimas gali būti laikomas objektyviai pagrįstu (Wettstein v. Switzerland, no. 33958/96, par. 44, ECHR 2000-XII; Ferrantelli and Santangelo v. Italy, 7 August 1996, Reports1996-III, § 58). Kartu pažymėtina, kad objektyvusis nešališkumo aspektas neturėtų būti aiškinamas pernelyg plačiai. Vien tai, kad šalis nesutinka su teismo priimtais sprendimais byloje, nesant kitų objektyviai pagrįstų nuogąstavimų dėl teismo šališkumo, neleidžia daryti išvados dėl teismo nešališkumo stokos ir Konvencijos 6 straipsnio 1 dalies pažeidimo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. sausio 9 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-66/2015).
  3. Pirmiausia pažymėtina tai, kad priešingai nei teigia apeliantas, bylos nagrinėjimas iš esmės buvo atnaujintas tik kartą – teismo 2015 rugsėjo 11 d. nutartimi, nurodytas atnaujinimo pagrindas – siekiant išsiaiškinti aplinkybes dėl prieštaravimų tarp pirminio ieškinio ir prašymo atnaujinti procesą (t. 2, b. l. 156-157). Antra, apeliantė vykdydama minėtą nutartį 2015 m. spalio 18 d. pateikė patikslintą pareiškimą (t. 3, b . l. 10-20). Taigi teismas ne tik nurodė priežastis, kodėl būtina atnaujinti bylos nagrinėjimą, tačiau ir pats apeliantas, vykdydamas minėtą teismo nutartį, nurodė naujas jo manymu teisingam bylos išnagrinėjimui reikšmingas aplinkybes, kurias teismas išnagrinėjo. Atsižvelgiant į nurodytas aplinkybes, nėra pagrindo spręsti, kad bylą išnagrinėjo šališkas teismas.

18Dėl bylinėjimosi išlaidų

  1. Atmetus ieškovo N. M. apeliacinį skundą, jo patirtos bylinėjimosi išlaidos iš priešingos šalies nepriteisiamos (CPK 93 straipsnis).
  2. Atsakovas M. E. pateikė prašymą priteisti jo apeliacinės instancijos teisme patirtas bylinėjimosi išlaidas – 500 Eur už atsiliepimo į apeliacinį skundą parengimą. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į atsakovo pateiktus įrodymus, pagrindžiančius nurodytų išlaidų patyrimo faktą bei jų dydį (t. 3, b. l. 123-1254), ir vadovaudamasi CPK 93, 98 straipsniais bei Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 ir Lietuvos advokatų tarybos 2004 m. kovo 26 d. nutarimu (aktuali redakcija nuo 2015 m. kovo 20 d.) patvirtintų Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą pagalbą maksimalaus dydžio 8.11 punktu, nustatančiu, kad užmokesčio už atsiliepimą į apeliacinį skundą paruošimą maksimalus dydis neturėtų viršyti 1,3 skelbiamo užpraėjusio ketvirčio vidutinio mėnesinio bruto darbo užmokesčio šalies ūkyje be individualių įmonių, konstatuoja, jog atsakovui iš ieškovo priteistina visa jo patirtų išlaidų suma, t. y. 500 Eur.

19Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Nutarė

20Šiaulių apygardos teismo 2015 m. gruodžio 30 d. nutartį palikti nepakeistą.

21Priteisti atsakovui M. E. (a. k. ( - ) iš ieškovo N. M. (a. k. ( - ) 500 Eur (penkis šimtus eurų) bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme.

Proceso dalyviai
Ryšiai