Byla e2A-639-881/2017
Dėl žalos atlyginimo

1Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Rūtos Burdulienės, Vilijos Mikuckienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja) ir Vaclovo Pauliko,

2viešame teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjusi civilinę bylą pagal ieškovo T. Č. ir trečiojo asmens K. V. apeliacinius skundus dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2016 m. vasario 25 d. sprendimo, priimto civilinėje byloje Nr. e2-813-987/2016 pagal ieškovo T. Č. ieškinį atsakovui AB ,,Lietuvos draudimas“, tretiesiems asmenims K. V. ir K. Č. dėl žalos atlyginimo,

Nustatė

3

  1. Ginčo esmė

41. ieškovas T. Č. kreipėsi į teismą su ieškiniu, prašydamas priteisti iš atsakovo AB „Lietuvos draudimas“ 17 898,52 Eur turtinės žalos atlyginimo ir bylinėjimosi išlaidas. Nurodė, kad 2014 m. rugsėjo 28 d. trečiasis asmuo K. V., vairuodamas trečiajam asmeniui K. Č. nuosavybės teise priklausantį automobilį VW TOUAREG, valstybinis Nr. ( - ) išvažiavo į priešpriešinę eismo juostą Alyvų gatvėje, Kauno mieste, ir susidūrė su ieškovo vairuojamu automobiliu VW GOLF, valstybinis Nr. ( - ) Ieškovo užsakymu UAB „Kauno nepriklausomų autoekspertų biuras“ įvertino automobilio sugadinimus ir nustatė, kad ieškovo patirti nuostoliai sudaro 17 898,52 Eur, taip pat ieškovas patyrė 86,89 Eur nuostolius dėl automobilio transportavimo ir 144,81 Eur nuostolius dėl automobilio vertinimo. Ieškovas kreipėsi į atsakovą dėl nuostolių atlyginimo, nes kaltas dėl eismo įvykio trečiasis asmuo buvo apdraudęs savo atsakomybę atsakovo kompanijoje, tačiau atsakovas žalą atlyginti atsisakė, nurodydamas, kad eismo įvykis įvyko ne tomis aplinkybėmis kaip atsakovui nurodė ieškovas ir trečiasis asmuo.

52. Atsakovas AB „Lietuvos draudimas“ atsiliepime į ieškinį prašė jį atmesti. Teigė, kad ieškovo ir trečiojo asmens nurodytos eismo įvykio detalės (tamsus paros metas, nuošali vieta ir pan.) paskatino atsakovą atlikti detalų autoįvykio techninį tyrimą, kurio išvados parodė, jog automobilių sugadinimai buvo padaryti ne 2014 m. rugsėjo 28 d. įvykusio eismo įvykio metu vairuotojų nurodytomis aplinkybėmis, bet kitomis aplinkybėmis. Tokiu atveju nėra pagrindo teigti, kad trečiajam asmeniui K. V. kyla civilinė atsakomybė dėl ieškovo automobilio sugadinimų bei atitinkamai atsakovui kyla pareiga išmokėti ieškovui draudimo išmoką. Atsakovas laikė nepagrįstai dideliais ieškovo nurodytus nuostolius, nes pagal atsakovo sudarytą remonto sąmatą, kurios prašė ieškovas, ieškovo automobilio remonto vertę sudaro 6 502,64 Eur.

63. Tretieji asmenys, nepareiškiantys savarankiškų reikalavimų, K. V. ir K. Č. atsiliepime į ieškinį prašė jį tenkinti. Nurodė, kad atliko visus veiksmus, būtinus draudimo išmokai gauti, įskaitant ir tai, kad užpildė eismo įvykio deklaraciją. Po eismo įvykio buvo šoko būsenoje ir deklaraciją užpildyti padėjo pro šalį važiavę žmonės. Aplinkybę, kad atsakovas sutiko su pareigos mokėti draudimo išmoką atsiradimu, tretieji asmenys sieja su tuo, kad atsakovui priklausantis autovežis transportavo transporto priemonę iš įvykio vietos.

  1. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

74. Vilniaus miesto apylinkės teismas 2016 m. vasario 25 d. sprendimu ieškinį atmetė, priteisė atsakovui iš ieškovo 503,40 Eur bylinėjimosi išlaidų ir 9,88 Eur bylinėjimosi išlaidų valstybei.

85. Teismas, vertindamas, ar ieškovo ir trečiojo asmens pateiktos eismo įvykio aplinkybės buvo teisingos, įvertino atsakovo atliktą eismo įvykio modeliavimą, naudojantis specialia kompiuterine programa PC-Crash, pagal ieškovo ir trečiojo asmens nurodytas aplinkybes (automobilių stovėjimo padėtis po susidūrimo, automobilių judėjimo padėtis ir greičiai iki susidūrimo), iš kurio rezultatų nustatė, kad po automobilių susidūrimo tokiomis aplinkybėmis kaip nurodo automobilius vairavę asmenys, automobiliai po smūgio turėjo likti stovėti lygiagrečiai vienas su kitu, trečiojo asmens vairuojamam automobiliui pasisukus į dešinę mažesniu nei 45 laipsnių kampu, o ieškovo vairuojamam automobiliui didesniu nei 90 laipsnių kampu. Teismo eksperto pateiktame ekspertizės akte buvo nurodyta, kad automobiliai susidūrė ne eismo įvykio dalyvių nurodytomis aplinkybėmis, teismo posėdžio metu ekspertas H. V. paaiškino, kad tarp ieškovo ir trečiojo asmens vairuotų automobilių buvo kontaktas, tačiau ne tomis aplinkybėmis kaip nurodo pastarieji asmenys; teigė, kad automobiliai negalėjo susidurti ieškovo ir trečiojo asmens nurodytomis aplinkybėmis, tai yra judant didesniu nei 40-50 km/h greičiu bei po eismo įvykio atsidurti tokioje padėtyje, kokioje nurodyta eismo įvykio deklaracijoje. Todėl teismas, įvertinęs eksperto išvadą bei ieškovo, trečiojo asmens ir liudytojo elgesį, sprendė, jog labiausiai tikėtina, kad eismo įvykio dalyviai jau prieš eismo įvykį sugadintas transporto priemones dar kartą tyčia sudaužė, turėdami tikslą neteisėtai gauti draudimo išmoką už ne šio eismo įvykio metu padarytą žalą automobiliams bei ieškovo ir trečiojo asmens tyčiniais veiksmais sąmoningai padarytą žalą, inscenizuojant eismo įvykį.

96. Kadangi pagal Transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo nuostatas, draudikas privalo išmokėti draudimo išmoką nukentėjusiam asmeniui, kuris patyrė žalą eismo įvykio metu arba žala atsirado kaip eismo įvykio padarinys, kuomet eismo įvykio kaltininkas buvo apsidraudęs savo kaip transporto priemonės valdytojo civilinę atsakomybę draudiko biure (Transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo 2 str. 2 d., 5 d., 17-18 d., 3 str.), teismui nustačius, kad žala ieškovo automobiliui atsirado ne tokiomis aplinkybėmis kaip teigia ieškovas ir trečiasis asmuo, teismas padarė išvadą, kad ieškovo automobiliui padaryta žala nėra laikoma atsiradusia eismo įvykio (apie kurį pranešė ieškovas ir trečiasis asmuo) metu, todėl atsakovui kaip draudikui nekyla civilinė atsakomybė mokėti draudimo išmoką. Atitinkamai nustačius, kad dalis žalos automobiliams atsirado ieškovui ir trečiajam asmeniui sąmoningai tyčia juos sutrenkus ir tokiu būdu inscenizavus eismo įvykį, teismas sprendė, jog draudikui nekyla civilinė atsakomybė atlyginti ieškovo automobiliui padarytą žalą dėl paties ieškovo ir trečiojo asmens sąmoningų tyčinių veiksmų, inscenizuojant eismo įvykį (CK 6.253 str. 5 d.).

  1. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

107. Apeliaciniu skundu ieškovas T. Č. prašo panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2016 m. vasario 25 d. sprendimą ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti pirmosios instancijos teismui. Apeliacinį skundą grindžia šiais argumentais:

117. 1. Atsakovas, įrodinėdamas, kad autoįvykis buvo inscenizuotas, pateikė teismui duomenis iš kompiuterinės įvykio modeliavimo programos. Teismas atsakovo pateiktais duomenimis iš kompiuterinės įvykio modeliavimo programos neturėjo remtis dėl to, kad jie nėra patikimi ir nepriskiriami prie CPK 117 straipsnio 2 dalyje įtvirtintų įrodinėjimo priemonių. Atsakovas nepateikė įrodymų, jog į kompiuterinę programą suvedė teisingus duomenis apie automobilių judėjimo padėtis ir greičius iki susidūrimo. Be to, jokie objektyvūs duomenys nepatvirtina, kad automobiliai iki susidūrimo atitinkamose atkarpose judėjo būtent taip, kaip į kompiuterinę programą juos suvedė atsakovas. Neaišku, ar sprendžiant dėl automobilių judėjimo iki susidūrimo buvo įvertinta įvykio vietos kelio danga, buvusi visose aktualiose kelio, kuriuo judėjo automobiliai, atkarpose (asfaltas, asfaltas su žvyru / akmenukais, dangos nelygumai, įskilimai, duobės, jų dydis ir gylis), kelio reljefas, nuožulnumas, kritulių kiekis ant kelio dangos, oro slėgis automobilių padangose, padangų protektoriaus kryptys, gylis ir kitos aktualios automobilių techninės charakteristikos. Įvykio dalyvių (ieškovo ir trečiojo asmens) nurodytas automobilių greitis iki susidūrimo yra sąlyginis, nes iki įvykstant eismo įvykiui, nei vienas iš eismo įvykio dalyvių nežiūrėjo į automobilio greičio spidometrą, o apie buvusį automobilių greitį kiekvienas iš jų sprendė remdamasis subjektyvia važiavimo patirtimi, taigi tikėtinu greičiu. Be to, neaišku, kaip automobilių važiavimo greitį iki susidūrimo atitinkamose kelio atkarpose keitė įvykio dalyvių sąmoningi ar intuityvūs veiksmai, kurių jie ėmėsi siekdami išvengti susidūrimo (stabdymas, vairo padėtis ir kt.). Tik tiksliai žinant visus šiuos duomenis galima tinkamai sumodeliuoti eismo įvykio situaciją ir spręsti, kokia automobilių padėtis turėjo būti po susidūrimo. Taigi teismas nepagrįstai kompiuterinės programos sugeneruotas automobilių stovėjimo padėtis po susidūrimo lygino su automobilių padėtimi, pavaizduota 2014 m. rugsėjo 28 d. eismo įvykio deklaracijoje įvykio dalyvių (ieškovo ir trečiojo asmens) nupieštoje schemoje ir 2014 m. spalio 3 d. eismo įvykio aplinkybių pranešimo protokole ieškovo nupieštoje schemoje, be to, jas lygindamas neįvertino, kad įvykio dalyvių pieštose schemose duomenų, kuriuos būtina įvesti į kompiuterinę įvykio modeliavimo programą, nepakanka: šios schemos yra preliminarios, sudarytos ne specialistų, jose nėra reikiamų matmenų, automobilių padėtys kitų objektų atžvilgiu nurodytos netiksliai ir vienodai, nesilaikyta vieningo mastelio ir proporcijų.

127. 2. Kompiuterinės programos sugeneruota automobilių stovėjimo padėtis po susidūrimo nesutapo su įvykio dalyvių nurodyta automobilių stovėjimo padėtimi po susidūrimo, todėl bylos nagrinėjimo metu ieškovas patikslino, kad jo vairuojamas automobilis VW GOLF po įvykio nestovėjo lygiagrečiai kelio ašiai, bet buvo pasisukęs į dešinę pusę link medžio. Trečiasis asmuo K. V. taip pat nurodė, kad šis automobilis po įvykio buvo pasisukęs į dešinę pusę ir pakibęs ant šlaitelio. Šią aplinkybę patvirtino ir byloje dalyvavęs liudytojas R. P., kuris buvo apklausiamas teisme ekspertui palikus teismo posėdžių salę. Tuo tarpu teismas nepagrįstai atmesdamas ieškovo, trečiojo asmens paaiškinimus, tikrosios automobilių padėties po eismo įvykio nesiaiškino, kas lėmė netinkamą įrodymų vertinimą. Be to, duomenys iš kompiuterinės programos, kuriais atsakovas bandė paneigti nurodyto įvykio realumą, prieštarauja 2015 m. lapkričio 13 d. ekspertizės akto daliai, kuria pripažįstama, kad eismo įvykis nurodytoje vietoje nurodytu laiku vyko.

137. 3. Teismas, atmesdamas ieškinį, taip pat rėmėsi 2015 m. lapkričio 13 d. ekspertizės aktu, kuriame nurodyta, kad automobiliai susidūrė ne eismo įvykio dalyvių nurodytomis aplinkybėmis. Tačiau tokia eksperto išvada savaime nepaneigia 2014 m. rugsėjo 28 d. eismo įvykio buvimo fakto. Ekspertizė buvo atliekama vadovaujantis specialių žinių neturinčių eismo įvykio dalyvių užpildyta eismo įvykio deklaracija su joje nubraižyta preliminaria schema ir automobilių nuotraukomis, kurios buvo darytos ne iš kart po įvykio ir ne įvykio vietoje. Teisme apklaustas ekspertas H. V. nurodė, kad į įvykio vietą nuvykęs nebuvo, į tai, kad įvykio vietoje buvo didelė gili duobė neatsižvelgė ir to nevertino. Ekspertas paaiškino, kad tyrimo esmė buvo atsakyti į teismo užduotus klausimus atsižvelgiant į automobilių sugadinimus bei vadovaujantis automobilių padėtimis, kurios buvo automobilių susidūrimo metu, bet ne atlikti objektyvų visapusišką įvykio tyrimą. Ekspertas taip pat nurodė, kad įvykio mechanizmo jis nustatyti negali, nes neturėjo tokių duomenų kaip tikslūs atstumai tarp automobilių, tikslūs jų greičiai ir kt. Tuo tarpu nustačius šiuos duomenis, galimai keistųsi ekspertizės išvada. Teismas, vertindamas eksperto išvadą, rėmėsi tik ta jos dalimi, kurioje eksperto nurodytos aplinkybės nesutampa su įvykio dalyvių nurodytomis įvykio aplinkybėmis. Ekspertas nepaneigė, kad iki avarinės situacijos automobiliams važiuojant 40-50 km/h greičiu įvykio dalyvių elgesys pačioje avarinėje situacijoje iki automobilių susidūrimo (stabdymas, manevravimas ir pan.) galėjo sąlygoti tai, kad automobilių susidūrimo metu jie judėjo eksperto nurodytu tikėtinu greičiu. Be to, ekspertizės išvadoje nustatyta, kad automobilio VW GOLF priekinės dalies kairėje pusėje sugadinta bamperio horizontali metalinė sija ir jos tvirtinimo elementas, prakirsta bamperio plastikinė apdaila bei deformuotas valstybinio numerio ženklas, automobilio VW TOUAREG priekyje sugadinta bamperio metalinė sija, jos tvirtinimo elementai, abiejų lanžeronų priekiniai galai, taip pat, kad to paties automobilio priekinės dalies dešinėje pusėje nėra jokių kontakto su automobiliu VW GOLF, bei tuo pagrindu padaryta išvada, kad šie automobilių sužalojimai atsirado ne tarpusavio kontakto metu. Tačiau tokia išvada padaryta neįvertinus tos aplinkybės, kad automobilio VW GOLF bamperis įvykio metu buvo nukritęs, užsisukęs ir palindęs po automobiliu, o vėliau vėl prikabintas, kad laikytųsi, ką bylos nagrinėjimo metu nurodė ieškovas, tačiau teismas jo paaiškinimus nepagrįstai atmetė. Apskritai byloje liko neišsiaiškinta, kokią įtaką automobilių tarpusavio sužalojimų nustatymui turėjo ta aplinkybė, kad automobilio VW GOLF priekinis bamperis po įvykio nukrito, užsisuko ir palindo po automobiliu. Be to, nesiaiškinta, ar ant šios detalės galėjo atsirasti papildomos deformacijos, nei automobilių tarpusavio susidūrimo atveju, kuomet bamperis išlieka savo vietoje. Nesiaiškinta, ar šio bamperio prikabinimas po įvykio, ne tiksliai tokiu aukščiu, kokiu jis buvo iki įvykio, galėjo sąlygoti išvadą dėl sužalojimų aukščio neatitikimo.

147. 4. Tai, kad 2014 m. rugsėjo 28 d. eismo įvykis realiai vyko, tik ne įvyko dalyvių nurodytomis aplinkybėmis, kurių jie tinkamai negalėjo nurodyti dėl specialių žinių ar esminių įvykio aplinkybių supratimo stokos, patvirtina ekspertizės akto dalis, kurioje pripažįstama, kad įvykio dalyvių automobiliai tarpusavyje susidūrė ir dėl to buvo apgadinti. Ekspertizės akte daroma išvada, kad automobiliai neabejotinai tarpusavyje susidūrė, dėl ko atsirado automobilio VW GOLF priekinės dalies dešinės pusės sugadinimas bei pėdsakai ant automobilio VW TOUAREG priekinio bamperio plastikinės apdailos po kairiu žibintu. Atsakydami į užduotą klausimą, ar galėjo automobiliai tarpusavyje susidurti eismo įvykių dalyvių nurodytomis aplinkybėmis, nurodytoje vietoje, nurodytu laiku, važiuojant leistinu greičiu, ekspertai nenurodė, kad automobiliai negalėjo susidurti nurodytoje vietoje, nurodytu laiku, važiuojant leistinu greičiu, tačiau tik nurodė, kad automobiliai susidūrė ne taip, kaip pavaizduota eismo įvykių deklaracijoje pavaizduotoje schemoje, kuri, kaip minėta, nėra tiksli, o tik preliminari. Ekspertizės akte taip pat užfiksuota, kad po automobilių tarpusavio susidūrimo trečiojo asmens automobilis VW TOUAREG atsitrenkė į eismo įvykio vietoje augusį medį. Šios aplinkybės rodo, kad eismo įvykis nurodytoje vietoje yra įvykęs, tačiau kokiomis aplinkybėmis jis įvyko, iš esmės nepasisakyta, taip pat nesiaiškinta, kodėl eismo įvykio dalyvių nurodytos aplinkybės (automobilių greitis iki susidūrimo, padėtis po susidūrimo) iš dalies neatitinka eismo įvykio aplinkybių, kurios būdingos nuotraukose užfiksuotiems automobilių apgadinimams, tai yra, ar netiksliai buvo nubraižyta schema eismo įvykio deklaracijoje, ar tokias išvadas sąlygojo visapusiškai nevertinos įvykio vietos sąlygos (kelio danga, jos apgadinimai, kelio reljefas, kritulių kiekis ant kelio dangos, automobilių techninės charakteristikos ir kt.) arba eismo įvykio dalyvių veiksmai avarinėje situacijoje (stabdymas, manevravimas ir kt.).

157. 5. Teismas nepagrįstai atmetė ieškovo, trečiojo asmens K. V. ir liudytojo R. P. paaiškinimus. Tai, kad eismo įvykis įvyko tamsiu paros metu nuošalioje vietoje nesudarė pagrindo atmesti jų paaiškinimus. Tai, kad ieškovas posėdžio metu buvo nekalbus, taip pat nesudarė pagrindo jo paaiškinimus atmesti, juolab, kad ieškovas kalbėjo tiek, kiek manė reikalinga, nes buvo atstovaujamas advokatės, kita vertus, ieškovo patirties eismo įvykiuose stoka, atitinkamo išsilavinimo stygius, eismo įvykius apibūdinančios terminologijos trūkumas, sąlygojo atitinkamą ieškovo elgesį teisme, kuris teismo buvo įvertintas kaip vengimas duoti paaiškinimus apie įvykį. Tai, kad į eismo įvykį atvykęs ieškovo draugas (liudytojas R. P.) pažinojo ir trečiąjį asmenį, tėra sutapimas, kuris savaime nesudaro pagrindo liudytojo paaiškinimus atmesti ir kurio ieškovas nebandė nuslėpti, o priešingai – atsivedė šį asmenį į teismo posėdį liudyti.

167. 6. Teismas, iš esmės net nesusipažinęs su papildomai ekspertizei užduotinais klausimais, ieškovo prašymą dėl papildomos ekspertizės skyrimo atmetė, tuo užkirsdamas kelią ieškinyje nurodytų aplinkybių įrodinėjimui. Atsižvelgiant į tai, kad poreikis atlikti papildomą ekspertizę paaiškėjo bylos nagrinėjimo metu, o byla išnagrinėta vieno posėdžio metu, laikytina, kad teismas turėjo tenkinti ieškovo atstovės prašymą dėl papildomos ekspertizės skyrimo.

177. 7. Aplinkybę, kad įvykio dalyviai eismo įvykį sukėlė tyčia, teismas nurodo tik kaip labiausiai tikėtiną, bet ne kaip nustatytą byloje surinktų įrodymų pagrindu. Tuo tarpu išvados, remiantis tikimybių pusiausvyros principu, civilinėse bylose teismų daromos tais atvejais, kai išnaudotos visos įrodinėjimo priemonės. Tai, kad teismas išvadas dėl įvykio dalyvių tyčinių veiksmų nurodė kaip tikėtinas ir pasinaudojo CPK 300 straipsnio 1 dalies norma apie galimus įvykio dalyvių nusikalstamus veiksmus pranešti prokurorui, rodo, kad visos įrodinėjimo priemonės, kuriomis remiantis galima būtų patvirtinti arba paneigti kilusias abejones, nėra išnaudotos, nes esant tokiai situacijai teismo nuosprendis, priimtas baudžiamojoje byloje, galėtų būti atitinkamas aplinkybes patvirtinančiu įrodymu šioje civilinėje byloje, galinčiu galutinai pašalinti šias abejones (CPK 182 str. 3 p.).

188. Atsakovas AB ,,Lietuvos draudimas“ atsiliepimu į ieškovo apeliacinį skundą prašo skundą atmesti ir palikti pirmosios instancijos teismo sprendimą nepakeistą. Atsiliepimą į apeliacinį skundą grindžia šiais argumentais:

198.1. Kai kurios nurodomos įvykio aplinkybės (įvykis tamsiu paros metu nuošalioje vietoje, kurioje nėra nurodomo įvykio pėdsakų ir pan.) turėjo įtakos tam, kad AB „Lietuvos draudimas“ atliktų papildomą pranešimo apie autoįvykį tyrimą. Tyrimo metu buvo apžiūrėtos autoįvykyje dalyvavusios transporto priemonės, nurodyta įvykio vieta ir apklausti įvykio dalyviai. AB „Lietuvos draudimas“ pagal autoįvykio dalyvių paaiškinimus ir kitą turimą medžiagą, siekdamas nustatyti autoįvykio mechanizmą, atliko autoįvykio autotechninį tyrimą. Autoįvykio autotechninio tyrimo (Ekspertinės pažymos) metu buvo padarytos vienareikšmiškos išvados, kad automobilių sugadinimai buvo padaryti ne 2014 m. rugsėjo 28 d. eismo įvykio metu vairuotojų nurodomomis aplinkybėmis, bet kitomis aplinkybėmis. Atsižvelgdamas į tai, kad esminiai automobilio VW GOLF patirti sugadinimai nėra ginčo įvykio pasekmė, o patys sugadinimai yra patirti visai kitomis aplinkybėmis, nei nurodo įvykio dalyviai, buvo konstatuota, kad automobilio VW TOUAREG valdytojui nekyla civilinė atsakomybė dėl automobilio VW GOLF sugadinimo. Dėl tos pačios priežasties, automobilio VW TOUAREG valdytojo civilinės atsakomybės draudikas (AB „Lietuvos draudimas“) atsisakė mokėti draudimo išmoką.

208. 2. Teisės doktrina ir teismų praktika nurodo, kad draudimo teisiniai santykiai yra fiduciarinio (pasitikėjimo) pobūdžio, o draudimo sutartis yra įvardinama kaip uberimae fidei (didžiausio pasitikėjimo) sutartis. Todėl draudėjo ir / ar nukentėjusiojo asmens pateikiamos informacijos teisingumas yra ypač svarbus draudimo teisiniuose santykiuose. Atsižvelgiant į tai draudimo sutartyse (draudimo taisyklėse, teisės aktuose) įtvirtinamos tokios nuostatos, kad atvejai, kai draudėjo veiksmai pažeidžia minėtą didžiausio pasitikėjimo principą (pvz. draudėjas klaidina draudiką, teikia neteisingus duomenis, nuslepia informaciją ir pan.), yra laikomi nedraudžiamaisiais įvykiais. Nedraudžiamieji įvykiai pašalina draudiko pareigą mokėti draudimo išmoką ab initio. Tai patvirtina ir naujausia Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktika, kurioje konstatuoja, kad jei koks nors įvykis yra nurodytas, kaip nedraudžiamasis įvykis, tai draudimo išmoka nemokama ir nebėra pagrindo (prasmės) nagrinėti ir vertinti draudėjo kaltę, draudimo sutarties pažeidimo sunkumą, jo priežastinį ryšį su draudžiamuoju įvykiu ir pan. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. kovo 25 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-164-695/2016).

218. 3. Atsakovas veikė atsakingai ir profesionaliai, atliko įvykio tyrimą. Visą informaciją apie ginčo įvykį atsakovas gavo būtent iš apelianto ir ieškovo, todėl ir pateikė iš šių šaltinių gautą informaciją tyrimui. Apeliantas ir ieškovas aktyviai naudojosi jiems suteiktomis procesinėmis teisėmis, t. y. turėjo atstovus – advokatus, teikė paaiškinimus ir atsiliepimus, teikė ekspertizės įstaigos kandidatūrą ir klausimus ekspertams, todėl teismo ekspertai ir / ar teismas turėjo visą ieškovo ir apelianto norimą pateikti informaciją.

228. 4. Apeliantas nepagrįstai nurodo, kad teismas neatsižvelgė į tai, jog atsakovo draudimo sutartis visiškai neatitinka Draudimo sutarčiai keliamų reikalavimų. Transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomasis draudimas Lietuvoje yra vykdomas ir draudimo dokumentai yra išduodami remiantis šiais specialiais teisės aktais: Transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatymu; DPK Nutarimu Nr. N-47 „Dėl Standartinių transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo sutarties sąlygų patvirtinimo“; LRV Nutarimu Nr. 795 „Dėl eismo įvykio metu padarytos žalos nustatymo ir draudimo išmokos mokėjimo taisyklių patvirtinimo“ (nauja redakcija patvirtinta LRV nutarimu Nr. 122 su pakeitimais), todėl Lietuvos draudikų (tame tarpe ir atsakovo) išduodami tokio draudimo dokumentai (draudimo liudijimai ir „žaliosios kortelės“) atitinka šiuos teisės aktus, Europos Sąjungos direktyvas ir „Žalios kortelės“ konvenciją.

238. 5. Išnagrinėtame ginče reikalavimas buvo reiškiamas ne pagal Transporto priemonių draudimo (taip vadinamą CASCO) sutartį, o pagal Transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo sutartį, todėl argumentacija grindžiama Transporto priemonių draudimo taisyklėmis šiam ginčui neaktuali.

248. 6. Apeliantas skunde nurodo, kad jei jau teismo ekspertai pripažino, kad dalis automobilio VW GOLF sugadinimų yra dėl jo kontakto su automobilio VW TOUAREG, tai teismas galėjo priteisti sumažintą draudimo išmoką. Niekas niekada neginčijo fakto, kad tarp automobilių buvo kontaktas, tačiau akivaizdu, kad ne tomis aplinkybėmis, kurias nurodo ieškovas ir apeliantas, nes atsakovo ekspertai – autotechnikai ir teismo ekspertai iš sugadinimų (trasų) gana kategoriškai nustatė, kad kontakto metu viena transporto priemonė stovėjo, o kita santykinai nedideliu greičiu į ją atsitrenkė. Teismo ekspertai taip pat konstatavo, kad dauguma ginčo automobilių sugadinimų nėra jų tarpusavio kontakto pasekmė, todėl logiška išvada, kad šie automobiliai jau buvo sugadinti iki kontakto.

258. 7. Teismo paskirti ekspertai vykdė pagal šalių prašymus suformuluotą teismo ekspertinę užduotį (t. y. atsakė į užduotus klausimus). Teismo ekspertai nenurodė, kad jiems trūksta duomenų išvadai duoti. Teismo paskirtą ekspertizę atlikę ekspertai turi kvalifikaciją eismo įvykio (autotechnikos) – trasologijos srityje, todėl akivaizdu ir suprantama, kad matydami ginčo automobilių sugadinimus (pėdsakus, trasas) jie galėjo tirti šiuos objektyvius duomenis, nes jie visiškai nepriklauso nuo subjektyvių faktorių (asmenų parodymų ir pan.). Teismo ekspertai ištyrę trasas konstatavo, kad jos negalėjo būti gautos ieškovo ir apelianto nurodytomis įvykio aplinkybėmis. Tai, kad teismo ekspertai darydami savo tyrimą neatsižvelgė į atsakovo ekspertų – autotechnikų darytą tyrimą (nors jų išvados iš esmės ir sutapo), tik parodo, kad teismo ekspertai savo tyrimą atliko savarankiškai ir nešališkai.

269. Apeliaciniu skundu trečiasis asmuo K. V. panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo sprendimą ir perduoti bylą nagrinėti iš naujo pirmosios instancijos teismui. Apeliacinį skundą grindžia šiais argumentais:

279. 1. Eismo įvykio aplinkybių nustatymas ir vertinimas yra fakto klausimai. Draudimo įstatymo 82 straipsnio 6 dalyje nustatyta, kad draudikas privalo įrodyti aplinkybes, atleidžiančias jį nuo draudimo išmokos išmokėjimo ar suteikiančias teisę sumažinti draudimo išmoką. Taigi pagal šią įstatymo normą ir CPK 178 straipsnį tuo atveju, kai draudėjas teigia, jog įvykis yra draudžiamasis, o draudikas teigia priešingai, tai šis turi įrodyti, jog įvykis yra nedraudžiamasis. Tuo tarpu atsakovas elgėsi neatsakingai, neprofesionaliai atliko įvykio tyrimą, dėl ko buvo pateikta klaidinanti informacija ekspertui. Atliekant ekspertizę, atsakovas pateikė ne visą dokumentinę medžiagą, susijusią su autoįvykio vertinimu bei žalos nustatymu. Draudikas jau pirminėje tyrimo stadijoje privalėjo įrodyti, jog įvykis įvyko ne tomis aplinkybėmis, tačiau atsisakymo išmokėti draudimo išmoką momentu tokių neginčijamų įrodymų neturėjo bei neįrodė aplinkybių, atleidžiančių jį nuo draudimo išmokos mokėjimo.

289. 2. Pirmosios instancijos teismas neįvertino fakto, kad atsakovas derino su ieškovu ir trečiuoju asmeniu galutinę žalos sąmatą, o tik vėliau informavo, jog nelaiko eismo įvykio draudiminiu, todėl atsisako išmokėti draudimo išmoką. Be to, teismas visiškai neatsižvelgė į tai, jog atsakovo draudimo sutartis visiškai neatitinka draudimo sutarčiai keliamų reikalavimų, nes joje nėra nurodyta ginčų sprendimo tvarka ir terminai.

299. 3. Atsakovas, atsisakydamas išmokėti draudimo išmoką remdamasis Transporto priemonių draudimo taisyklių 8.1.17 punktu, privalėjo tirti ir įrodyti klastojimo bei žinomai melagingų duomenų faktą. Atsakovas nė karto neišreiškė abejonės dėl įvykio tikrumo, todėl net nesuteikė galimybės autoįvykio dalyviams pateikti savo paaiškinimus. Atsakovas, atsisakydamas išmokėti draudimo išmoką nurodė vienintelį argumentą, jog įvykis įvyko ne tomis aplinkybėmis, tačiau ieškovo manymu, šis argumentas yra formalus ir netapatus draudimo sutarties sąlygai, kurios pagrindu atsisakyta išmokėti draudimo išmoką.

309. 4. Kadangi teismo ekspertizė pripažino faktą, kad dalis transporto priemonės sugadinimų įvyko ieškovo nurodytomis aplinkybės, teismas turėjo ir galėjo įvertinti ekspertizėje konstatuotus faktus, bei priteisti galimai sumažintą draudimo išmoką.

319. 5. Teismas nevertino ir tos aplinkybės, jog iš esmės sutapo K. V. aiškinimas bei atsakovo pateikta įvykio modeliavimo schema, t. y. toje dalyje kokiose padėtyse stovėjo automobiliai po eismo įvykio ir dėl kokių priežasčių T. Č. nubraižė pirminę įvykio schemą netiksliai. Nors ginčijamame sprendime ši aplinkybė fiksuota, tačiau teismas ja nesirėmė.

329. 6. Teismas kritiškai vertino įvykio kaltininko paaiškinimus, t. y. jog jis dideliu greičiu stengėsi apvažiuoti važiuojamoje eismo juostoje buvusią duobę, išvažiuodamas į priešpriešinę juostą, dėl slidaus kelio nesuvaldęs automobilio slydo į priešingą eismo juostą, dėl ko trenkėsi į T. Č. vairuojamą automobilį. Viskas vyko per kelias sekundes, greitis buvo didelis, tikriausiai didesnis nei leistinas 50 km/h. Nei viena iš dėstytų aplinkybių nesiskyrė, išskyrus galimą paklaidą dėl greičio. Nors negalėjo tiksliai nurodyti greičio, buvusio įvykio metu, tai neduoda pagrindo teigti, kad nurodomos aplinkybės itin skiriasi nuo raštu nurodytų aplinkybių, kurios buvo vertintos, darant teismo ekspertizę. Juk ekspertizė ir buvo skiriama eismo įvykio mechanizmui nustatyti pagal automobilių sužalojimus, kurie nebuvo ginčyti ir yra fiksuoti. Taip pat teismas turėjo vertinti visus prieštaravimus bei ekspertizės atlikimo paviršutiniškumą, jog ekspertizė atlikta neatsižvelgiant nei į kelio dangą, nei į realiai slydimą įtakojusį šlapių lapų padengtą sluoksnį ant kelio dangos, nei į automobilio sužalojimo laipsnį atsitrenkus į medį. Realiai ekspertas paaiškino, jog ieškojo atitikimų tarp automobilių sužalojimų, neatsižvelgiant daugiau į jokias aplinkybes, kadangi jos buvo nežinomos.

339. 7. Teismas padarė nepagrįstą išvadą, kad ieškovas nieko konkretaus apie eismo įvykio aplinkybes negalėjo pasakyti, išskyrus tai, kad jis pamatė priešais atvažiuojančio automobilio šviesas ir pajuto smūgį. Aplinkybė, jog atsakydamas į klausimus ieškovas atsakė nepamenąs konkrečių aplinkybių, nes praėjo daug laiko, negali būti vertinama kaip ieškinio atmetimo motyvas.

349. 8. Teismas nepagrįstai liudytojo R. P. paaiškinimus laikė nepagrįstais, nes sutapimas, kad su liudytoju mokėsi vienoje mokymo įstaigoje, nėra pagrindas abejoti liudytojo patikimumu.

359. 9. Civilinėje byloje nėra duomenų, jog buvo tyčia nuslėptos įvykio priežastys ir aplinkybės. Tai, kad buvo nurodytos netikslios aplinkybės, neįrodo, jog avarija buvo sukelta tyčia, ar kitais neteisėtais būdais siekiama gauti draudimo išmokas.

369. 10. Draudimo įstatymo 88 straipsnyje nustatyta, kad draudimo išmokos dydis yra lygus dėl draudžiamojo įvykio patirtų draudėjo, apdraustojo ar naudos gavėjo nuostolių ir (ar) kitų išlaidų (draudimo intereso) dydžiui, jei šalių susitarimu nenustatyta, kad draudikas privalo atlyginti tik dalį nuostolių (kitų išlaidų). Šalių draudimo sutartimi nenustatyta, kad atsakovas atlygins tik dalį nuostolių (kitų išlaidų).

379. 11. Teismas, netenkindamas ieškinio, nemotyvavo dėl kokių aplinkybių atmeta ir nevertina kitų automobilių sužalojimų, kuriuos pripažino tiek atsakovas, tiek ekspertas.

389. 12. Teismas be pagrindo netenkino prašymo ir dėl papildomos ekspertizės skyrimo, nors ekspertizė atlikta nesivadovaujant visomis įvykio kilimui turėjusiomis reikšmės aplinkybėmis, kas tapo dar akivaizdžiau apklausus ekspertą teismo posėdžio metu – įvykio vietoje ekspertas nebuvo, situacijos nemodeliavo, su draudimo tyrimu nesusipažinęs, įvykio mechanizmo nenagrinėjo, nors nustatyta, kad automobiliai buvo susidūrę. Tokiu būdu nenustatyta objektyvi tiesa, buvo vertinami tik atsakovo duoti paaiškinimai, tuo tarpu be jokio pagrindo ieškovo ir trečiojo asmens paaiškinimai įvertinti kritiškai, galbūt iš anksto dėl nežinomų priežasčių esant suformuotai nuomonei ir teismo pozicijai.

399. 13. 2014 m. rugsėjo 28 d. eismo įvykis atitinka draudimo taisyklėse apibrėžtą draudžiamojo įvykio sąvoką, todėl atsakovas elgiasi nesąžiningai, siedamas draudėjo veiksmus po eismo įvykio su draudžiamuoju įvykiu, nes netikslios informacijos pateikimas po draudžiamojo įvykio nėra visiškai susijęs su draudiko draudimo sutartimi prisiimta draudimo rizika. Draudikui atsisakius mokėti ar sumažinus draudimo išmoką kyla pareiga įvykdyti Draudimo įstatymo 82 straipsnio 7 dalies reikalavimus, t. y. prievolė atsižvelgti į draudėjo kaltę, draudimo sutarties sąlygų pažeidimo sunkumą, jo priežastinį ryšį su draudžiamuoju įvykiu, žalos, atsiradusios dėl pažeidimo, dydį. Neleidžiama bet kokio pažeidimo, neatsižvelgiant į jo reikšmę, laikyti pagrindu atsisakyti draudikui vykdyti prievolę. Dėl to, po eismo įvykio pateikti T. Č. paaiškinimai nedaro eismo įvykio, kurio buvimą iš esmės pripažįsta ir atsakovas, nedraudžiamuoju. Šiuo atveju atsakovas suabsoliutino savo teisę dėl bet kokio draudėjo pažeidimo, neturinčio jokio priežastinio ryšio su draudžiamuoju įvykiu, nemokėti draudimo išmokos. Tokiu būdu paneigiama draudimo esmė ir draudimo sutartimi siekiami tikslai.

4010. Atsakovas AB ,,Lietuvos draudimas atsiliepimu į trečiojo asmens apeliacinį skundą prašo skundą atmesti ir palikti pirmosios instancijos teismo sprendimą nepakeistą. Atsiliepimą į apeliacinį skundą grindžia šiais argumentais:

4110. 1. Teismų praktikoje suformuota ir aprobuota nuostata, kad teisminio nagrinėjimo eigoje gali būti naudojami kaip įrodymai rašytiniai aktai, kurie pagal savo prigimtį yra ekspertinio pobūdžio, t. y. gauti atlikus tam reikalingus tyrimus ir pritaikius specialiąsias žinias. Tai įvairūs ištyrimo ar kitokie aktai, kurie yra surašyti atitinkamą kvalifikaciją turinčių asmenų po atlikto tyrimo. Jeigu toks tyrimas buvo atliktas ne pagal teismo ar teisėjo nutartį civilinėje byloje, tai, nepaisant jo tiriamojo mokslinio pobūdžio, gauta išvada negali būti laikoma eksperto išvada – CPK 216 straipsnio prasme, tačiau toks dokumentas atitinka kitą įrodinėjimo priemonės rūšį, numatytą procesinio įstatymo, – rašytinį įrodymą, – kadangi jame gali būti žinių apie aplinkybes, turinčias reikšmės bylai (CPK 197 str.) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2001 m. gegužės 9 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-549/2001). Taigi, teismas pagrįstai pripažino minėtą Ekspertinę pažymą įrodymu, t. y. rašytiniu įrodymu, kuriame yra specialiųjų žinių. Be to, šis įrodymas nebuvo vienintelis, kuriuo teismas grindė savo sprendimą. Kaip vieną iš Ekspertinės pažymos trūkumų apeliantas nurodo, kad nebuvo į bylą pateikti modeliavimo protokolai (eksperto – autotechniko tyrimo metu naudoti duomenys modeliavimui). Tačiau šie duomenys yra aptarti Ekspertinės pažymos tiriamojoje dalyje, o be to, niekas iš proceso dalyvių bylos nagrinėjimo metu nereiškė tokio prašymo. Kaip dar vieną iš Ekspertinės pažymos trūkumų apeliantas nurodo, kad jis ir trečiasis asmuo galėjo draudikui pateikti netikslius duomenis. Tačiau teismų praktikoje yra nusistovėjusi logiška nuostata, kad apie įvykį daugiausia duomenų turi jo dalyviai (šiuo atveju ieškovas ir trečiasis asmuo), todėl modeliavimas ir buvo daromas pagal jų pateiktus duomenis bei buvo gretinamas su ant automobilių susidariusiais susidūrimo pėdsakais (trasomis) ir automobilių išsidėstymu.

4210. 2. Apeliantas skunde kritikuoja ekspertizės aktą bei teismo eksperto pasisakymą, tačiau teismo ekspertai ekspertizę atliko pagal ekspertinę užduotį (t. y. atsakė į užduotus klausimus). Teismo ekspertai nenurodė, kad jiems trūksta duomenų išvadai duoti. Teismo paskirtą ekspertizę atlikę ekspertai turi kvalifikaciją eismo įvykio srityje, todėl akivaizdu ir suprantama, kad matydami ginčo automobilių sugadinimus (pėdsakus, trasas) jie galėjo tirti šiuos objektyvius duomenis, nes jie visiškai nepriklauso nuo subjektyvių faktorių (asmenų parodymų ir pan.). Teismo ekspertai ištyrę trasas konstatavo, kad jos negalėjo būti gautos ieškovo ir apelianto nurodytomis įvykio aplinkybėmis. Apeliantas skunde nurodo, kad teismo ekspertizė nustatė, jog ginčo automobiliai buvo susidūrę, tačiau dėl to jokio ginčo nebuvo (niekas to ir neginčijo). Tiek Ekspertinėje pažymoje, tiek ir Ekspertizės akte yra nustatyta, kad ginčo įvykis (susidūrimas) įvyko ne jo dalyvių nurodomomis aplinkybėmis. Ekspertizės akte nurodoma, kad atlikus susidūrimo pėdsakų (trasų) tyrimą nustatyta, kad susidūrimo metu vienas automobilis stovėjo, kitas lėtai judėdamas į jį atsitrenkė (tai akivaizdžiai prieštarauja jo dalyvių nurodomai aplinkybei, kad prieš susidūrimą abu automobiliai judėjo santykinai dideliais greičiais, t. y. apie 40 km/h, 50 km/h ar net 60 km/h). Be to, teismo ekspertas nurodė, kad nevisi automobilių sugadinimai yra šio susidūrimo pasekmė, todėl tai gali suponuoti tik vieną išvadą, kad šie automobiliai jau iki įvykio turėjo sugadinimų. Apeliantas skunde nurodo, kad minėti trasų neatitikimai gali būti sąlygoti nukritusio (užsisukusio, palindusio po apačia) bamperio, tačiau akivaizdu, kad ši aplinkybė niekaip neįtakotų teismo eksperto išvados dalies dėl susidūrimo mechanizmo (t. y. tai, kad susidūrimo metu vienas automobilis stovėjo), nes užfiksuoti aiškūs statinio susidūrimo požymiai, kurie skiriasi nuo slystamojo susidūrimo požymių ir tai net kelis nurodė apklausiamas teismo ekspertas.

4310. 3. Apeliantas skunde kaip proceso trūkumą nurodo, kad nebuvo apklaustas kitas teismo ekspertas, kuris kartu atliko ekspertinį tyrimą ir pasirašė Ekspertizės aktą. Tačiau, tai savaime niekaip nepagrindžia proceso trūkumo, nes į teismo posėdį atvykęs ekspertas atsakė į visus proceso dalyvių užduotus klausimus ir po apklausos, niekam iš proceso dalyvių neprieštaraujant, pasišalino iš teismo salės. Teismas pagrįstai atmetė prašymą dėl papildomos ekspertizės skyrimo, nes teismo ekspertas aiškiai pasakė, kad nesikeičiant objektyviems duomenims (automobilių sugadinimams), išvada taip pat nesikeis, net ir pasikeitus subjektyviems faktoriams (pvz., jei ieškovas pakeis paaiškinimus apie greitį ir pan.).

4410.4. Akivaizdu, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai atskleidė bylos (ginčo) esmę ir ištyrė visus byloje esančius įrodymus, o pakartotinis bylos nagrinėjimas pirmosios instancijos teisme nėra tikslingas.

45IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

46Apeliaciniai skundai atmetami.

4711. Vadovaujantis Civilinio proceso kodekso 320 straipsnio 1 ir 2 dalimis, bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai. Neatsižvelgdamas į apeliacinio skundo ribas, apeliacinės instancijos teismas ex officio patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nustatytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Ši byla nagrinėjama ieškovo T. Č. ir trečiojo asmens K. V. apeliacinių skundų ribose. Ištyrusi apeliacinių skundų ir atsiliepimų į juos argumentus bei motyvus, teisėjų kolegija daro išvadą, jog apeliacinių skundų argumentai ir motyvai nesudaro pagrindo naikinti pirmosios instancijos teismo sprendimo. Absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų taip pat nenustatyta.

4812. Ginčas šioje byloje kilo dėl to, ar ieškovo ir trečiojo asmens vairuoti automobiliai susidūrė tokiomis aplinkybėmis kaip nurodė įvykio dalyviai užpildytoje 2014 m. rugsėjo 28 d. eismo įvykio deklaracijoje bei rašytiniuose paaiškinimuose, pateiktuose atsakovui atliekant eismo įvykio vertinimą, ir ar nustatytos aplinkybės yra pakankamos, kad eismo įvykis būtų pripažintas draudiminiu.

4913. Transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatymo 2 straipsnio 3 dalis nustato, kad draudžiamasis eismo įvykis, tai – eismo įvykis, kuriam įvykus pagal šį įstatymą turi būti išmokama išmoka. Išmoka šio įstatymo nustatyta tvarka mokama dėl nukentėjusiems tretiesiems asmenims padarytos žalos, kai už žalą atsakingiems asmenims valdant ar naudojant transporto priemonę atsiranda civilinė atsakomybė. Transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo sutartimi apdraudžiama draudimo sutartyje ar (ir) transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo liudijime (polise) nurodytą transporto priemonę naudojančių valdytojų civilinė atsakomybė dėl žalos padarymo, išskyrus šio straipsnio 3 dalyje numatytą atvejį (TPVCAPD įstatymo 3 str. 1 ir 2 d.). Šio įstatymo nustatyta tvarka nei draudikas, nei biuras nemoka išmokos dėl žalos padarymo atsakingam už žalos padarymą valdytojui, jo naudojamai transporto priemonei ir joje esančiam turtui bei kitam tos transporto priemonės draudėjo ar savininko turtui.

5014. Įprastinė draudimo sutartis sudaroma vadovaujantis Transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatymu, Civiliniu kodeksu, Draudimo įstatymu, Lietuvos Respublikos draudimo priežiūros komisijos patvirtintomis Standartinėmis transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo sutarties sąlygomis ir kitais Lietuvos Respublikos teisės aktais, jeigu šis įstatymas nenustato kitaip. Draudikai, sudarydami draudimo sutartis ryšio priemonėmis, taip pat vadovaujasi Vartotojų teisių gynimo įstatymu. Žaliąją kortelę išduodantys draudikai taip pat turi vadovautis Bendradarbiavimo nuostatais ir kitais žaliosios kortelės sistemą reglamentuojančiais teisės aktais, Biurų tarybos sprendimais, taip pat atsižvelgti į sutarčių tarp Biuro ir kitų valstybių nacionalinių draudikų biurų sąlygas (TPVCAPD įstatymo 6 str.). Nors trečiasis asmuo teigia, kad pirmosios instancijos teismas neatsižvelgė į tai, jog atsakovo draudimo sutartis visiškai neatitinka draudimo sutarčiai keliamų reikalavimų, tačiau kaip galimą sutarties neatitikimą teisės aktams jis nurodo tik tai, kad sutartyje nėra nurodyta ginčų sprendimo tvarka ir terminai. Teisėjų kolegijos vertinimu, Lietuvos draudikų (tame tarpe ir atsakovo) išduodami tipiniai transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo dokumentai – draudimo liudijimai ir žaliosios kortelės – atitinka teisės aktų reikalavimus, todėl yra galiojantys ir pagrindo daryti priešingą išvadą nenustatyta. Ginčų tarp draudimo biuro ir nukentėjusiųjų asmenų sprendimo tvarka yra numatyta Transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatymo 19 straipsnio 14 dalyje, nustatančioje, jog ginčai tarp draudiko ar biuro ir nukentėjusio trečiojo asmens sprendžiami teismo tvarka. Nukentėjęs trečiasis asmuo, nuolat gyvenantis Lietuvos Respublikoje, turi teisę prieš bet kurios Europos Sąjungos valstybės narės atsakingą draudiką pradėti teismo procesą Lietuvos Respublikoje. Vartotojų ginčai su draudikais nagrinėjami Draudimo įstatymo nustatyta tvarka. Esant įstatyme nustatytai ginčų sprendimo tvarkai, draudimo liudijime neturi būti privalomai nurodoma ginčų sprendimo tvarka, todėl tokios tvarkos nenurodymas draudimo liudijime arba žaliojoje kortelėje savaime nedaro draudimo sutarčių negaliojančiomis. Nagrinėjamu atveju apeliantas nenurodė, kokiu būdu minėtos informacijos nenurodymas draudimo liudijime pažeidė jo teises ar teisėtus interesus, tokių pažeidimų nenustatė ir teismas.

5115. Transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatymo 22 straipsnio 1 dalis nustato atvejus, kada draudikas, sumokėjęs išmoką, turi teisę reikalauti, kad sumokėtas dėl padarytos žalos sumas grąžintų atsakingas už žalos padarymą asmuo. Tarp tokių atvejų numatytas ir atvejis, kuomet žala yra padaroma tyčia. Be to, jeigu draudikui išmokėjus išmoką arba jos dalį nukentėjusiam trečiajam asmeniui paaiškėja, kad nukentėjęs trečiasis asmuo pateikė klaidingą informaciją ir dėl to buvo neteisingai apskaičiuota ir neteisėtai išmokėta išmoka ir atlyginta žala, draudiko reikalavimu nukentėjęs trečiasis asmuo privalo grąžinti neteisėtai gautą išmoką arba jos dalį. Tokio pobūdžio įstatymo nuostatos, teisėjų kolegijos vertinimu, reiškia ir tai, jog esant nurodytoms aplinkybėms draudimo bendrovė gali atsisakyti išmokėti draudimo išmoką. Be to, viešai skelbiamų atsakovo AB „Lietuvos draudimas“ valdybos 2014 m. gruodžio 16 d. sprendimu Nr.154 patvirtintų Transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės draudimo taisyklių Nr. 022 4 skyriuje yra apibrėžti nedraudiminiai įvykiai. Taisyklių 4.1 punkte nustatyta, kad jeigu draudimo sutartyje nenustatyta kitaip, nedraudžiamaisiais įvykiais laikomi įvykiai, jeigu: apdraustasis ir (ar) nukentėjusysis žalą padarė tyčia ar nusikalstamiems veiksmams atlikti, išskyrus atvejus, kai tyčiniai veiksmai ar neveikimas yra socialiai vertingi (būtinoji gintis, būtinasis reikalingumas, pilietinės pareigos atlikimas ir kt.); žala padaryta atsakingam už eismo įvykį asmeniui, jo transporto priemonei, joje esančiam turtui bei kitam tos transporto priemonės draudėjo ar apdraustojo turtui ir kt. Taigi nagrinėjamu atveju turi būti nustatyta, ar eismo įvykis, kurio metu susidūrė ieškovo ir trečiojo asmens automobiliai, gali būti pripažįstamas draudiminiu. Teisėjų kolegija, įvertinusi byloje surinktų įrodymų visumą, t. y. eksperto išvadą, ekspertinę pažymą, ieškovo, trečiojo asmens ir liudytojų paaiškinimus, daro išvadą, jog pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, jog labiausiai tikėtina, kad eismo įvykio dalyviai jau prieš eismo įvykį sugadintas transporto priemones dar kartą tyčia sudaužė, turėdami tikslą neteisėtai gauti draudimo išmoką už ne šio eismo įvykio metu padarytą žalą automobiliams bei ieškovo ir trečiojo asmens tyčiniais veiksmais sąmoningai padarytą žalą, inscenizuojant eismo įvykį, todėl atsakovas turėjo teisę įvykį laikyti nedraudiminiu ir šiuo pagrindu atsisakyti išmokėti draudimo išmoką. Minėta, jog pagal Transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo nuostatas, draudikas privalo išmokėti draudimo išmoką nukentėjusiam asmeniui, kuris patyrė žalą eismo įvykio metu arba žala atsirado kaip eismo įvykio padarinys, kuomet eismo įvykio kaltininkas buvo apsidraudęs savo kaip transporto priemonės valdytojo civilinę atsakomybę draudiko biure (TPVCAPD 2 str. 2 d., 5 d., 17-18 d., 3 str.), tačiau draudikui ir teismui nustačius, kad žala ieškovo automobiliui atsirado ne tokiomis aplinkybėmis kaip teigia ieškovas ir trečiasis asmuo, ieškovo automobiliui padaryta žala negali būti pripažįstama atsiradusia eismo įvykio (apie kurį pranešė ieškovas ir trečiasis asmuo) metu, taigi, kaip teisingai sprendė pirmosios instancijos teismas, atsakovui kaip draudikui nekyla civilinė atsakomybė mokėti draudimo išmoką. Atitinkamai nustačius, kad dalis žalos automobiliams atsirado ieškovui ir trečiajam asmeniui sąmoningai tyčia juos sutrenkus ir tokiu būdu inscenizavus eismo įvykį, draudikui nekyla civilinė atsakomybė atlyginti ieškovo automobiliui padarytą žalą dėl paties ieškovo ir trečiojo asmens sąmoningų tyčinių veiksmų, inscenizuojant eismo įvykį (CK 6.253 str. 5 d.).

5216. Apeliantai taip pat kelia klausimus, susijusius su byloje surinktų įrodymų vertinimu. Apeliantų teigimu, pirmosios instancijos teismas netinkamai ištyrė bei įvertino byloje esančius įrodymus, nepagrįstai atmetė ieškovo ir trečiojo asmens paaiškinimus, neskyrė papildomos ekspertizės, nepagrįstai rėmėsi atsakovo pateikta eismo įvykio ekspertine pažyma bei netinkami traktavo teismo eksperto padarytas išvadas ir paaiškinimus.

5317. Civilinio proceso kodekso 177 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad įrodymai civilinėje byloje yra bet kokie faktiniai duomenys, kuriais remdamasis teismas įstatymų nustatyta tvarka konstatuoja, kad yra aplinkybių, pagrindžiančių šalių reikalavimus ir atsikirtimus, ir kitokių aplinkybių, turinčių reikšmės bylai teisingai išspręsti, arba kad jų nėra. Įrodinėjimo tikslas – teismo įsitikinimas, pagrįstas byloje esančių įrodymų tyrimu ir įvertinimu, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja (CPK 176 str. 1 d.). Pagal CPK 176 straipsnio 1 dalį faktą galima pripažinti įrodytu, jeigu byloje esančių įrodymų pagrindu susiformuoja teismo įsitikinimas to fakto buvimu. Teismas įvertina byloje esančius įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymais (CPK 185 str. 1 d.). Kasacinis teismas ne kartą yra konstatavęs, kad teismai, vertindami šalių pateiktus įrodymus, remiasi įrodymų pakankamumo taisykle, o išvada dėl konkrečios faktinės aplinkybės egzistavimo daroma pagal vidinį teismo įsitikinimą, grindžiamą visapusišku ir objektyviu visų reikšmingų bylos aplinkybių išnagrinėjimu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. lapkričio 24 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-526/2009; 2011 m. vasario 7 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-35/2011). Teismas gali konstatuoti tam tikros aplinkybės buvimą ar nebuvimą, kai tokiai išvadai padaryti pakanka byloje esančių įrodymų. Įrodymų pakankamumas byloje reiškia, kad jie tarpusavyje neprieštarauja vieni kitiems ir jų visuma leidžia padaryti pagrįstą išvadą apie įrodinėjamų faktinių aplinkybių buvimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. liepos 3 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-436-611/2015).

5418. Teismų praktikoje taip pat laikomasi nuostatos, kad vien tai, jog teismas, įvertinęs byloje pateiktus įrodymus, padarė kitokias išvadas, nei nurodo bylos šalis, nėra pagrindas spręsti, kad teismas pažeidė įrodymų vertinimo taisykles (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. sausio 16 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. 3K-3-110/2013; 2015 m. liepos 15 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. e3K-3-420-969/2015). Pagal teismų praktiką, teismas turi diskrecijos teisę nuspręsti, ar byloje pakanka įrodymų, patvirtinančių šalių įrodinėjamas aplinkybes, ir konstatuoti tam tikrų faktinių aplinkybių buvimą, kai jam nekyla didelių abejonių dėl tų aplinkybių egzistavimo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. birželio 25 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-335/2014).

5519. Atsižvelgdama į nurodytas aukštesniųjų teismų formuojamas įrodymų vertinimo taisykles, teisėjų kolegija daro išvadą, jog pirmosios instancijos teismas nurodytų įrodymų vertinimo taisyklių nepažeidė, todėl priėmė pagrįstą ir teisėtą sprendimą.

5620. Teismų praktikoje suformuota ir aprobuota nuostata, kad teisminio nagrinėjimo eigoje gali būti naudojami kaip įrodymai rašytiniai aktai, kurie pagal savo prigimtį yra ekspertinio pobūdžio, t. y. gauti atlikus tam reikalingus tyrimus ir pritaikius specialiąsias žinias. Tai įvairūs ištyrimo ar kitokie aktai, kurie yra surašyti atitinkamą kvalifikaciją turinčių asmenų po atlikto tyrimo. Jeigu toks tyrimas buvo atliktas ne pagal teismo ar teisėjo nutartį civilinėje byloje, tai, nepaisant jo tiriamojo mokslinio pobūdžio, gauta išvada negali būti laikoma eksperto išvada – CPK 216 straipsnio prasme, tačiau toks dokumentas atitinka kitą įrodinėjimo priemonės rūšį, numatytą procesinio įstatymo, – rašytinį įrodymą, – kadangi jame gali būti žinių apie aplinkybes, turinčias reikšmės bylai (CPK 197 str.) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2001 m. gegužės 9 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-549/2001). Taigi pirmosios instancijos teismas pagrįstai pripažino atsakovo pateiktą Ekspertinę pažymą įrodymu, t. y. rašytiniu įrodymu, kuriame yra specialiųjų žinių. Be to, kaip teisingai nurodo atsakovas, šis įrodymas nebuvo vienintelis, kuriuo pirmosios instancijos teismas grindė skundžiamą sprendimą. Ekspertinėje pažymoje nustatytas aplinkybes patvirtino ir teismo ekspertas.

5721. Nors apeliantai kritikuoja ekspertizės aktą bei teismo eksperto pasisakymą, tačiau teisėjų kolegija daro išvadą, kad teismo ekspertizė yra išsami ir informatyvi, juolab, kad teismo ekspertai ekspertizę atliko pagal teismo suformuluotą ekspertinę užduotį, ekspertui suformuluotus proceso dalyvių pasiūlytus ir teismo nurodytus klausimus. Teismo ekspertai nenurodė, kad jiems būtų trūkę duomenų išvadai duoti. Teismo paskirtą ekspertizę atlikę ekspertai turi kvalifikaciją eismo įvykio srityje, todėl akivaizdu, kad įvertinę ginčo automobilių sugadinimus (pėdsakus, trasas) jie ištyrė šiuos objektyvius duomenis, kurie nepriklauso nuo subjektyvių faktorių (asmenų parodymų ir pan.). Teismo ekspertai ištyrę trasas konstatavo, kad jos negalėjo būti gautos ieškovo ir apelianto nurodytomis įvykio aplinkybėmis. Nors apeliantas skunde nurodo, kad teismo ekspertizė nustatė, jog ginčo automobiliai buvo susidūrę, tačiau dėl šios aplinkybės ginčo byloje nėra. Draudimo bendrovė atsisakė išmokėti draudimo išmoką ieškovui dėl tos priežasties, kad proceso dalyviai, inscenizuodami auto įvykį, elgėsi nesąžiningai, nes turėjo tikslą paslėpti jau iki inscenizuoto auto įvykio buvusius automobilių sužalojimus. Tiek Ekspertinėje pažymoje, tiek ir Ekspertizės akte yra nustatyta, kad ginčo įvykis (susidūrimas) įvyko ne jo dalyvių nurodomomis aplinkybėmis. Ekspertizės akte nurodoma, kad atlikus susidūrimo pėdsakų (trasų) tyrimą nustatyta, kad susidūrimo metu vienas automobilis stovėjo, kitas lėtai judėdamas į jį atsitrenkė (tai akivaizdžiai prieštarauja jo dalyvių nurodomai aplinkybei, kad prieš susidūrimą abu automobiliai judėjo santykinai dideliais greičiais, t. y. apie 40 km/h, 50 km/h ar net 60 km/h). Be to, teismo ekspertas nurodė, kad nevisi automobilių sugadinimai yra šio susidūrimo pasekmė, todėl tai gali suponuoti tik vieną išvadą, kad šie automobiliai jau iki įvykio turėjo sugadinimų. Apeliantai nurodo, kad eksperto paminėti sužalojimo trasų neatitikimai gali būti sąlygoti nukritusio (užsisukusio, palindusio po apačia) bamperio, tačiau akivaizdu, kad ši aplinkybė niekaip negalėjo įtakoti teismo eksperto išvados dalies dėl susidūrimo mechanizmo (t. y. tai, kad susidūrimo metu vienas automobilis stovėjo), nes užfiksuoti aiškūs statinio susidūrimo požymiai, kurie skiriasi nuo slystamojo susidūrimo požymių ir tai net kelis nurodė apklausiamas teismo ekspertas. Kaip proceso trūkumą apeliantai nurodo, kad nebuvo apklaustas kitas teismo ekspertas, kuris kartu atliko ekspertinį tyrimą ir pasirašė Ekspertizės aktą. Tačiau, tai savaime niekaip nepagrindžia proceso trūkumo, nes į teismo posėdį atvykęs ekspertas atsakė į visus proceso dalyvių užduotus klausimus ir po apklausos, niekam iš proceso dalyvių neprieštaraujant, pasišalino iš teismo salės. Taigi teisėjų kolegija sprendžia, jog pirmosios instancijos teismas pagrįstai rėmėsi byloje atliktos ekspertizės išvadomis ir turėjo pagrindą atmesti prašymą dėl papildomos ekspertizės skyrimo, nes teismo ekspertas aiškiai pasisakė, kad nesikeičiant objektyviems duomenims (užfiksuotiems automobilių sugadinimams), ekspertinė išvada taip pat nesikeis, net jei pasikeistų subjektyvūs faktoriai (pvz., jei ieškovas pakeis paaiškinimus apie greitį ir pan.).

5822. Be to, kaip teisingai nurodo atsakovas, teisės doktrinoje ir teismų praktikoje pabrėžiama, jog draudimo teisiniai santykiai yra fiduciarinio (pasitikėjimo) pobūdžio, o draudimo sutartis yra įvardinama kaip uberimae fidei (didžiausio pasitikėjimo) sutartis, todėl draudėjo ir / ar nukentėjusiojo asmens pateikiamos informacijos teisingumas yra ypač svarbus draudimo teisiniuose santykiuose. Atsižvelgiant į tai, draudimo sutartyse (draudimo taisyklėse, teisės aktuose) įtvirtinamos tokios nuostatos, kad atvejai, kai draudėjo veiksmai pažeidžia minėtą didžiausio pasitikėjimo principą (pvz., draudėjas klaidina draudiką, teikia neteisingus duomenis, nuslepia informaciją ir pan.), yra laikomi nedraudžiamaisiais įvykiais. Nedraudžiamieji įvykiai pašalina draudiko pareigą mokėti draudimo išmoką ab initio. Tai patvirtina ir naujausia Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktika, kurioje konstatuojama, kad jei koks nors įvykis yra nurodytas, kaip nedraudžiamasis įvykis, tai draudimo išmoka nemokama ir nebėra pagrindo (prasmės) nagrinėti ir vertinti draudėjo kaltę, draudimo sutarties pažeidimo sunkumą, jo priežastinį ryšį su draudžiamuoju įvykiu ir pan. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. kovo 25 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-164-695/2016).

5923. Taigi teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas, įvertinęs byloje esančių įrodymų visumą aukščiau paminėtos Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikos kontekste, pagrįstai sprendė, jog ieškovo ir trečiojo asmens pateiktos eismo įvykio aplinkybės buvo nurodytos neteisingai, todėl atsakovas turėjo teisę atsisakyti išmokėti ieškovui draudimo išmoką.

6024. Kiti apeliaciniuose skunduose dėstomi argumentai nėra teisiškai reikšmingi tarp šalių kilusiam ginčui išspręsti, neturi įtakos skundžiamo teismo sprendimo teisėtumui bei pagrįstumui, todėl teisėjų kolegija atskirai dėl jų nepasisako.

6125. Teismų praktikoje įrodinėjimo bei įrodymų vertinimo klausimais pripažįstama, jog teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą, o apeliacinės instancijos teismas, konstatavęs, jog pirmosios instancijos teismas yra visiškai atskleidęs nagrinėjamos bylos esmę, atmesdamas apeliacinį skundą, iš esmės gali pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams, nenagrinėdamas visų atmetamame skunde pateiktų argumentų ir dėl jų nepasisakydamas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. spalio 5 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-382/2010 ir kt.).

6226. Atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, jog pirmosios instancijos teismas priėmė pagrįstą ir teisėtą sprendimą, kurį naikinti ar keisti apeliacinių skundų motyvais nėra pagrindo, todėl apeliaciniai skundai atmetami, o skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas (CPK 326 str. 1 d. 1 p.).

6327. Atmetus apeliacinius skundus, apeliantų patirtos bylinėjimosi išlaidos nėra atlyginamos.

64Teisėjų kolegija, vadovaudamasi CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Nutarė

65Vilniaus miesto apylinkės teismo 2016 m. vasario 25 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Proceso dalyviai
Ryšiai
1. Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija,... 2. viešame teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjusi... 3.
  1. Ginčo esmė
...
4. 1. ieškovas T. Č. kreipėsi į teismą su ieškiniu,... 5. 2. Atsakovas AB „Lietuvos draudimas“ atsiliepime į ieškinį prašė jį... 6. 3. Tretieji asmenys, nepareiškiantys savarankiškų reikalavimų, 7. 4. Vilniaus miesto apylinkės teismas 2016 m. vasario 25 d. sprendimu ieškinį... 8. 5. Teismas, vertindamas, ar ieškovo ir trečiojo asmens pateiktos eismo... 9. 6. Kadangi pagal Transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės... 10. 7. Apeliaciniu skundu ieškovas T. Č. prašo panaikinti... 11. 7. 1. Atsakovas, įrodinėdamas, kad autoįvykis buvo inscenizuotas, pateikė... 12. 7. 2. Kompiuterinės programos sugeneruota automobilių stovėjimo padėtis po... 13. 7. 3. Teismas, atmesdamas ieškinį, taip pat rėmėsi 2015 m. lapkričio 13 d.... 14. 7. 4. Tai, kad 2014 m. rugsėjo 28 d. eismo įvykis realiai vyko, tik ne įvyko... 15. 7. 5. Teismas nepagrįstai atmetė ieškovo, trečiojo asmens 16. 7. 6. Teismas, iš esmės net nesusipažinęs su papildomai ekspertizei... 17. 7. 7. Aplinkybę, kad įvykio dalyviai eismo įvykį sukėlė tyčia, teismas... 18. 8. Atsakovas AB ,,Lietuvos draudimas“ atsiliepimu į ieškovo apeliacinį... 19. 8.1. Kai kurios nurodomos įvykio aplinkybės (įvykis tamsiu paros metu... 20. 8. 2. Teisės doktrina ir teismų praktika nurodo, kad draudimo teisiniai... 21. 8. 3. Atsakovas veikė atsakingai ir profesionaliai, atliko įvykio tyrimą.... 22. 8. 4. Apeliantas nepagrįstai nurodo, kad teismas neatsižvelgė į tai, jog... 23. 8. 5. Išnagrinėtame ginče reikalavimas buvo reiškiamas ne pagal Transporto... 24. 8. 6. Apeliantas skunde nurodo, kad jei jau teismo ekspertai pripažino, kad... 25. 8. 7. Teismo paskirti ekspertai vykdė pagal šalių prašymus suformuluotą... 26. 9. Apeliaciniu skundu trečiasis asmuo K. V. panaikinti... 27. 9. 1. Eismo įvykio aplinkybių nustatymas ir vertinimas yra fakto klausimai.... 28. 9. 2. Pirmosios instancijos teismas neįvertino fakto, kad atsakovas derino su... 29. 9. 3. Atsakovas, atsisakydamas išmokėti draudimo išmoką remdamasis... 30. 9. 4. Kadangi teismo ekspertizė pripažino faktą, kad dalis transporto... 31. 9. 5. Teismas nevertino ir tos aplinkybės, jog iš esmės sutapo 32. 9. 6. Teismas kritiškai vertino įvykio kaltininko paaiškinimus, t. y. jog... 33. 9. 7. Teismas padarė nepagrįstą išvadą, kad ieškovas nieko konkretaus... 34. 9. 8. Teismas nepagrįstai liudytojo R. P. paaiškinimus... 35. 9. 9. Civilinėje byloje nėra duomenų, jog buvo tyčia nuslėptos įvykio... 36. 9. 10. Draudimo įstatymo 88 straipsnyje nustatyta, kad draudimo išmokos dydis... 37. 9. 11. Teismas, netenkindamas ieškinio, nemotyvavo dėl kokių aplinkybių... 38. 9. 12. Teismas be pagrindo netenkino prašymo ir dėl papildomos ekspertizės... 39. 9. 13. 2014 m. rugsėjo 28 d. eismo įvykis atitinka draudimo taisyklėse... 40. 10. Atsakovas AB ,,Lietuvos draudimas atsiliepimu į trečiojo asmens... 41. 10. 1. Teismų praktikoje suformuota ir aprobuota nuostata, kad teisminio... 42. 10. 2. Apeliantas skunde kritikuoja ekspertizės aktą bei teismo eksperto... 43. 10. 3. Apeliantas skunde kaip proceso trūkumą nurodo, kad nebuvo apklaustas... 44. 10.4. Akivaizdu, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai atskleidė bylos... 45. IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir... 46. Apeliaciniai skundai atmetami.... 47. 11. Vadovaujantis Civilinio proceso kodekso 48. 12. Ginčas šioje byloje kilo dėl to, ar ieškovo ir trečiojo asmens... 49. 13. Transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo... 50. 14. Įprastinė draudimo sutartis sudaroma vadovaujantis Transporto priemonių... 51. 15. Transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo... 52. 16. Apeliantai taip pat kelia klausimus, susijusius su byloje surinktų... 53. 17. Civilinio proceso kodekso 177 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad įrodymai... 54. 18. Teismų praktikoje taip pat laikomasi nuostatos, kad vien tai, jog teismas,... 55. 19. Atsižvelgdama į nurodytas aukštesniųjų teismų formuojamas įrodymų... 56. 20. Teismų praktikoje suformuota ir aprobuota nuostata, kad teisminio... 57. 21. Nors apeliantai kritikuoja ekspertizės aktą bei teismo eksperto... 58. 22. Be to, kaip teisingai nurodo atsakovas, teisės doktrinoje ir teismų... 59. 23. Taigi teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas,... 60. 24. Kiti apeliaciniuose skunduose dėstomi argumentai nėra teisiškai... 61. 25. Teismų praktikoje įrodinėjimo bei įrodymų vertinimo klausimais... 62. 26. Atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, jog... 63. 27. Atmetus apeliacinius skundus, apeliantų patirtos bylinėjimosi išlaidos... 64. Teisėjų kolegija, vadovaudamasi CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,... 65. Vilniaus miesto apylinkės teismo 2016 m. vasario 25 d. sprendimą palikti...