Byla 2-10247-618/2016
Dėl darbo užmokesčio ir išeitinės kompensacijos priteisimo

1Klaipėdos miesto apylinkės teismo teisėja Larisa Šimanskienė, sekretoriaujant Agnei Jakulytei, dalyvaujant ieškovui I. G., atsakovės UAB „Ainava“ atstovams R. D. ir A. M.-P., viešame teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal I. G. ieškinį atsakovei UAB „Ainava“ dėl darbo užmokesčio ir išeitinės kompensacijos priteisimo,

Nustatė

2ieškovas kreipėsi į teismą su ieškiniu, prašydamas išieškoti iš atsakovės UAB „Ainava“ 3600,00 Eur darbo užmokestį ir 1000,00 Eur išeitinę kompensaciją (b. l. 24). Nurodė, kad 2006-08-31 tarp šalių sudaryta darbo sutartis, pagal kurią jis priimtas dirbti UAB „Ainava“ valytoju. Darbo sutartyje numatyta darbo laiko trukmė – 4 val. per dieną, 5 dienos per savaitę, tačiau faktiškai jis dirbo daugiau. Ieškovas nurodė, kad kiekvieną savaitę jis dirbdavo 20 val. daugiau nei numatyta, kas sudarydavo papildomas 80 val. per mėnesį. Kadangi tokia situacija tęsėsi penkerius metus, įmonė jam yra skolinga 3600,00 Eur neišmokėto darbo užmokesčio. Jam pareikalavus sumokėti minėta sumą, prasidėjo psichologinis spaudimas ir jam buvo liepta parašyti prašymą dėl atleidimo iš darbo ir buvo sutarta dėl vieno mėnesio vidutinio darbo užmokesčio dydžio išeitinės kompensacijos išmokėjimo. Pažymėjo, kad jis įmonėje dirbo 10 metų, todėl jam turi priklausyti 4 mėnesių vidutinio darbo užmokesčio dydžio išeitinė kompensacija. Teismo posėdžio metu ieškovas ieškinį palaikė ir prašė jį tenkinti. Paaiškino, jog nors darbo sutartyje jam buvo nustatyta 4 val. trukmės darbo diena, tačiau faktiškai jis dirbdavo 8 val., todėl atsakovė privalo sumokėti jam už papildomai išdirbtą darbo laiką.

3Atsakovė atsiliepimo į ieškinį teismo nustatytu terminu nepateikė. Teismo posėdžio metu atsakovės atstovas su ieškiniu nesutiko ir prašė jį atmesti kaip nepagrįstą. Paaiškino, kad ieškovui buvo mokamas sutartyje nustatytas darbo užmokestis.

4Ieškinys atmestinas.

5Bylos duomenimis nustatyta, kad tarp šalių 2006-08-31 tarp šalių sudaryta darbo sutartis Nr. 1130 (su vėlesniais pakeitimais), pagal kurią jis priimtas dirbti UAB „Ainava“ valytoju (b. l. 6). Pagal Neįgalumo ir darbingumo nustatymo tarnybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Klaipėdos III teritorinio skyriaus 2006-12-18 išvadą dėl darbo pobūdžio ir sąlygų ieškovui laikotarpiu nuo 2006-12-21 iki 2037-02-27 nustatytas 35 proc. darbingumo lygis, jam rekomenduojama dirbti 4-5 val. per dieną, ar 3-4 dienas per savaitę (b. l. 10).

6Dėl darbo užmokesčio priteisimo

7Darbo sutartis – tai darbuotojo ir darbdavio susitarimas, kuriuo darbuotojas įsipareigoja dirbti tam tikros profesijos, specialybės, kvalifikacijos darbą arba eiti tam tikras pareigas paklusdamas darbovietėje nustatytai darbo tvarkai, o darbdavys įsipareigoja suteikti darbuotojui sutartyje nustatytą darbą, mokėti darbuotojui sulygtą darbo užmokestį ir užtikrinti darbo sąlygas, nustatytas darbo įstatymuose, kituose norminiuose teisės aktuose, kolektyvinėje sutartyje ir šalių susitarimu (DK 93 straipsnis).

8Ieškovas nurodo, kad darbo sutartimi jam buvo nustatyta 4 val. trukmės darbo diena, tačiau faktiškai jis dirbdavo 8 val. per dieną, todėl atsakovė privalo sumokėti jam už papildomai išdirbtą darbo laiką. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nuosekliai plėtojamoje praktikoje įrodinėjimo ir įrodymų vertinimo klausimais konstatuota, kad sprendimas ar nutartis pripažįstami teisėtais ir pagrįstais, kai teismo išvados atitinka įstatymo nustatytomis priemonėmis ir įstatymo nustatyta tvarka konstatuotas turinčias reikšmės bylai aplinkybes. Išvados apie faktines aplinkybes gali būti grindžiamos tik Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 177 straipsnio 2 ir 3 dalyse išvardytomis įrodinėjimo priemonėmis, o įrodymai turi būti gauti ir ištirti Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso nustatyta tvarka. Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 185 straipsnis įtvirtina laisvo įrodymų vertinimo principą, kuris reiškia, kad galutinai ir privalomai įrodymus vertina teismas pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu. Įvertindamas įrodymus, teismas turi įsitikinti, ar pakanka įrodymų reikšmingoms bylos aplinkybėms nustatyti, ar tinkamai buvo paskirstytos įrodinėjimo pareigos, ar įrodymai turi ryšį su įrodinėjimo dalyku, ar jie yra leistini ir patikimi. Teismas turi įvertinti kiekvieną įrodymą atskirai ir kartu įrodymų visetą. Teismas gali konstatuoti tam tikros aplinkybės buvimą ar nebuvimą, kai tokiai išvadai padaryti pakanka byloje esančių įrodymų. Įrodymų pakankamumas byloje reiškia, kad jie tarpusavyje neprieštarauja vieni kitiems ir jų visuma leidžia padaryti pagrįstą išvadą apie įrodinėjamų faktinių aplinkybių buvimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. liepos 2 d. nutartis, priimta civilinėje byloje R. Ž. v. M. P. ir kt., bylos Nr. 3K-3-316/2010). Įrodymų pakankamumo taisyklė civiliniame procese grindžiama tikimybių pusiausvyros principu, pagal kurį išvadą apie faktų buvimą teismas civiliniame procese gali daryti ir tada, kai tam tikrų abejonių dėl fakto buvimo lieka, tačiau byloje esančių įrodymų visuma leidžia manyti esant labiau tikėtina atitinkamą faktą buvus, nei jo nebuvus. Taigi įrodinėjimas civiliniame procese turi savo specifiką ir pagal įtvirtintą teisinį reguliavimą bei susiformavusią Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktiką nenustatyta, kad teismas gali daryti išvadą apie tam tikrų aplinkybių buvimą tik tada, kai dėl jų nėra absoliučiai jokių abejonių (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2001 m. kovo 26 d. nutartis civilinėje byloje G. Š. v. Knygų prekybos valstybinės firmos „Knyga“ Raseinių filialas, bylos Nr. 3K-3-260/2001; 2002 m. balandžio 15 d. nutartis civilinėje byloje UAB „AAA“ v. Lietuvos Respublikos valstybinis patentų biuras, bylos Nr. 3K-3-569/2002; kt.) Pabrėžtina, kad jokie įrodymai teismui neturi iš anksto nustatytos galios, išskyrus oficialiuosius rašytinius įrodymus (prima facie), kuriais patvirtintos aplinkybės laikomos visiškai įrodytomis, iki jos nebus paneigtos įstatymų nustatyta tvarka (CPK 197 straipsnio 2 dalis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2005 m. vasario 15 d. nutartis, priimta civilinėje byloje R. J. G. v. G. A. S. ir kt., bylos Nr. 3K-3-48/2005). Taigi, įrodinėjimo ir įrodymų vertinimo taisyklės pagal įstatymą reikalauja, kad prieštaravimai, tiriant bei vertinant byloje surinktus įrodymus ir jų pagrindu nustatant faktines bylos aplinkybes, būtų pašalinti, prieinant teismo vidiniu įsitikinimu pagrįstą išvadą dėl vienų ar kitų teisiškai reikšmingų aplinkybių, kuriomis grindžiamas priimamas galutinis teismo sprendimas. Tačiau pabrėžtina, kad vien tik ta aplinkybė, kad šalies nurodytos aplinkybės, argumentai nepripažįstami įrodytais, nesudaro pagrindo išvadai, jog bylos nagrinėjimo metu teisme buvo padaryta Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 176, 185 straipsnių pažeidimų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. gegužės 27 d. nutartį, priimta civilinėje byloje D. V. J. v. V. J., bylos Nr. 3K-3-243/2010). Reikalavimas vertinti įrodymus, vadovaujantis vidiniu įsitikinimu, yra teismo nepriklausomumo principo išraiška, nes niekas negali nurodyti teismui, kaip vertinti vieną ar kitą įrodymą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. balandžio 2 d. nutartis, priimta civilinėje byloje M. Ž. v. R. P., bylos Nr. 3K-3-156/2009).

9Lietuvos Respublikos darbo kodekso 146 straipsnio 1 dalies 5 punkte numatyta, jog ne visas darbo dienos arba darbo savaitės darbo laikas nustatomas neįgaliojo reikalavimu pagal Neįgalumo ir darbingumo nustatymo tarnybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos išduotą išvadą. Darbas ne viso darbo laiko sąlygomis dirbantiems darbuotojams nesukelia jokių apribojimų nustatant kasmetinių atostogų trukmę, apskaičiuojant darbo stažą, skiriant į aukštesnes pareigas, keliant kvalifikaciją, neapriboja kitų darbuotojo darbo teisių, palyginti su darbuotojais, kurie dirba tokį patį ar lygiavertį darbą viso darbo laiko sąlygomis, atsižvelgiant į darbo stažą, kvalifikaciją ir kitas aplinkybes. Darbas apmokamas proporcingai dirbtam laikui arba atliktam darbui (DK 146 straipsnio 3 dalis). Bylos duomenimis nustatyta, kad 2006-08-31 tarp šalių sudaryta darbo sutartis Nr. 1130 (su vėlesniais pakeitimais) (toliau – Sutartis), pagal kurią ieškovas priimtas dirbti UAB „Ainava“ valytoju. Sutarties 6 punktu numatyta, kad nustatomas ne visas darbo laikas – 4 val. Sutarties 3 punkte nustatytas – 700,00 Lt darbo užmokestis, o vėliausiu – 2016-01-04 – pakeitimu numatyta, jog mokama minimali mėnesinė alga. Vertinant ieškovo reikalavimų pagrįstumą, visų pirma, pažymėtina, nors, ieškovo teigimu, jo nurodytas aplinkybes patvirtina darbų detalizacija, tačiau, įvertinus minėto dokumento turinį, matyti, jog jame nurodyti konkretūs darbai, patalpos, kuriose darbai turi būti atlikti, bei darbų atlikimo laikas (b. l. 13). Taigi, darbų detalizacijoje iš esmės apibrėžta, kaip atliekami darbai UAB „Orion Global Pet“, tačiau minėtas dokumentas nesudaro pakankamo pagrindo teigti, jog ieškovas pastaruosius penkerius dirbo daugiau nei numatyta darbo sutartyje ar su juo atitinkamai nebuvo atsiskaitoma. Pagal atsakovės pateiktus 2016 metų sausio mėnesio – 2016 metų kovo mėnesio darbo laiko apskaitos žiniaraščius, 2016-08-25 pažymą apie priskaičiuotą ir išmokėtą darbo užmokestį bei kitas išmokas, ieškovas laikotarpiu nuo 2015 metų gruodžio mėnesio iki 2016 metų kovo mėnesio dirbdavo 4 val. per dieną ir jam buvo mokamas minimalus mėnesinis užmokestis. Lietuvos Respublikos valstybinės darbo inspekcijos prie socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Klaipėdos skyriaus darbo ginčų komisijos 2016-05-24 sprendime Nr. DGKS-2414 konstatuota, jog atsakovė sutiko su tuo, kad ieškovas dirbo daugiau nei buvo nurodyta Neįgalumo ir darbingumo nustatymo tarnybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Klaipėdos III teritorinio skyriaus 2006-12-18 išvadoje, tačiau ieškovui už tai buvo mokamas minimalus darbo užmokestis ir mažesnis niekada nebuvo mokamas. Nagrinėjamu atveju taip pat svarbu atkreipti dėmesį į tai, jog ieškovas teismo posėdžio metu paaiškino, kad tokia situacija, kuomet jis dirbo 8 val. per dieną tęsiasi nuo jo įdarbinimo 2006 metais ir už papildomai išdirbtą laiką su juo nebuvo atsiskaitoma paskutinius 5 metus. Tai reiškia, jog nors, pasak ieškovo, atsakovė jau 5 metus vengia tinkamai apmokėti už atliktą darbą, tačiau bylos duomenimis nenustatyta, jog ieškovas darbo santykių galiojimo būtų pateikęs atsakovei pretenzijas, kreipęsis į Valstybinę darbo inspekciją ar kitas institucijas, pateikęs prašymą dėl darbo santykių nutraukimo. Ginčas tarp šalių minėtu klausimu kilo tik nutraukus darbo santykius. Taigi, atsižvelgus į išdėstytas aplinkybes, įvertinus tai, jog nors ieškovui buvo nustatyta 4 val. darbo trukmė, todėl pagal Sutartį galėjo būti mokama ½ dalis nustatyto darbo užmokesčio, tačiau jam buvo mokamas visas darbo užmokestis, darytina išvada, jog nagrinėjamu atveju yra labiau tikėtina, jog darbo užmokestis ieškovui buvo mokamas tinkamai, proporcingai jo išdirbtam darbo laikui, todėl ieškovo reikalavimas priteisti 3600,00 Eur neišmokėto darbo užmokesčio atmestinas kaip nepagrįstas.

10Dėl išeitinės kompensacijos priteisimo

11Ieškovas prašo priteisti iš atsakovės 1000,00 Eur išeitinę kompensaciją. Nurodo, kad darbo sutartis 2016-03-18 buvo nutraukta šalių susitarimu, pagal kurį šalys susitarė dėl vieno mėnesio vidutinio darbo užmokesčio dydžio išeitinės kompensacijos išmokėjimo. Tačiau minėtą susitarimą jis pasirašė dėl patiriamo psichologinio spaudimo ir atsižvelgus į tai, jog įmonėje jis dirbo 10 metų jam turėtų priklausyti 4 mėnesių vidutinio darbo užmokesčio dydžio išeitinė kompensacija. Darbo sutartis pasibaigia šalių susitarimu arba kai viena šalis savo valia nutraukia darbo sutartį. Kasacinio teismo praktikoje pažymima, kad darbdavio ir darbuotojo susitarimas gali būti teisėtas pagrindas atsiskaityti su atleidžiamu darbuotoju kitokia tvarka, nei nustatyta anksčiau nurodytose imperatyviosiose įstatymo nuostatose (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 gegužės 12 d. nutartis, priimta civilinėje byloje P. M. v. UAB „Swiss logistic“, bylos Nr. 3K-3-267/2008; 2011 m. spalio 21 d. nutartis, priimta civilinėje byloje V. Z.v. UAB ,,Gepala“, bylos Nr. 3K-3-409/2011; 2012 m. balandžio 18 d. nutartis, priimta civilinėje byloje P. S. v. UAB „Eurėja“, bylos Nr. 3K-3-179/2012). Taigi tiek DK 125 straipsnio 1 dalies, tiek 141 straipsnio 1 dalies nuostatose nustatyta galimybė darbdaviui ir darbuotojui susitarti, kokia tvarka darbdavys atsiskaitys su atleidžiamu darbuotoju. Šalys atitinkamą susitarimą sudaro, kai suderina savo valią joms tuo metu rūpimomis, naudingomis ar priimtinomis (kiekvienos iš jų požiūriu) sąlygomis. Toks darbo sutarties nutraukimo reglamentavimas yra dispozityvumo ir sutarčių laisvės principų išraiška darbo teisėje. Šie principai užtikrina šalims teisę susitarti dėl kompensacijos dydžio ir jos bei kitų išmokų mokėjimo terminų; tai gali būti pasiekiama derybų metu; darbdavys gali siūlyti arba nesiūlyti kompensaciją, o darbuotojas gali jos reikalauti arba ne; darbuotojas gali nesutikti su darbdavio pasiūlymu nustatyti kitokią nei įstatyme įtvirtinta visiško atsiskaitymo tvarka. Darbuotojas yra laisvas išreikšti savo valią dėl darbdavio pasiūlytų sutarties nutraukimo ar visiško atsiskaitymo sąlygų. Darbo santykių šalims pasirašius vienos šalies pasiūlytą susitarimą, preziumuojama, kad kita šalis sutiko su susitarime išdėstytomis sąlygomis, todėl toks susitarimas šalims įgijo įstatymo galią ir turėjo būti vykdomas (CK 6.189 straipsnio 1 dalis). Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2004 m. balandžio 7 d. nutartis, priimta civilinėje byloje V. Č. v. AB bankas Nord/LB Lietuva, bylos Nr. 3K-3-260/2004; 2005 m. spalio 19 d. nutartis, priimta civilinėje byloje E. K. v. VĮ Panevėžio miškų urėdija, bylos Nr. 3K-3-489/2005, 2007 m. vasario 20 d. nutartis, priimta civilinėje byloje M. M. v. AB „Spauda“, bylos Nr. 3K-3-59/2007). Kilus ginčui dėl sutarties, jo sprendimui taikomos sutarčių aiškinimo taisyklės, numatytos Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.193 straipsnyje. Pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotą praktiką, esant ginčui dėl sutarties turinio bei jos sąlygų, sutartis aiškinama nustatant tikruosius sutarties dalyvių ketinimus, o ne vien remiantis pažodiniu sutarties teksto aiškinimu. Be to, sutarties sąlygos turi būti aiškinamos atsižvelgiant į jų tarpusavio ryšį, sutarties esmę, tikslą, jos sudarymo aplinkybes. Aiškinant sutartį taip pat turi būti atsižvelgiama į šalių derybas dėl sutarties sudarymo, šalių elgesį po sutarties sudarymo ir kitas reikšmingas aplinkybes (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m balandžio 26 d. nutartis, priimta civilinėje byloje I. S. v. AB „Panevėžio statybos trestas“, bylos Nr. 3K-3-202/2011; 2013 m. kovo 12 d. nutartis, priimta civilinėje byloje A. Ž. v. UAB „Flakt“, bylos Nr 3K-3-86/2013; ir kt.).

12Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 1.91 straipsnio 1 dalis numato, kad dėl apgaulės, smurto, ekonominio spaudimo ar realaus grasinimo arba dėl vienos šalies atstovo piktavališko susitarimo su antrąja šalimi sudarytas sandoris, taip pat sandoris, kurį asmuo dėl susidėjusių aplinkybių buvo priverstas sudaryti labai nenaudingomis sąlygomis, gali būti teismo tvarka pripažintas negaliojančiu pagal nukentėjusiojo ieškinį. Bylos duomenimis nustatyta, kad 2016-03-16 atsakovė pateikė ieškovui pasiūlymą dėl darbo sutarties nutraukimo Lietuvos Respublikos darko kodekso 125 straipsnio 1 dalies pagrindu – šalių susitarimu, išmokant jam vieno mėnesio vidutinio darbo užmokesčio dydžio išeitinę kompensaciją. 2013-03-18 ieškovas su atsakovės pasiūlymu sutiko ir tarp šalių buvo pasirašytas susitarimas dėl 2006-08-31 darbo sutarties nutraukimo Lietuvos Respublikos darko kodekso 125 straipsnio 1 dalies pagrindu – šalių susitarimu (b. l. 72-74). Teismas pažymi, jog nors ieškovas nurodo, kad jis įmonėje dirbo 10 metų, todėl jam priklausė didesnė išeitinė kompensacija, tačiau tai nesudaro pakankamo pagrindo konstatuoti, jog 2016-03-18 susitarimas neatspindėjo tikrosios šalių valios. Visų pirma, atkreiptinas dėmesys į tai, jog ieškovas nurodo, kad susitarimą pasirašė veikiamas psichologinio spaudimo. Teismo posėdžio metu ieškovas paaiškino, jog atsakovė pateikė minėtus dokumentus ir liepė juos pasirašyti. Vis dėlto, šios aplinkybės nesudaro pakankamo pagrindo konstatuoti, jog susitarimą ieškovas sudarė veikiamas spaudimo. Siūlymas nutraukti darbo santykius šalių susitarimu pats savaime negali būti laikomas psichologiniu spaudimu. Be to, svarbu pažymėti ir tai, jog ieškovas su atsakovės pasiūlymu galėjo nesutikti ir jo nepasirašyti arba atitinkamai pasirašęs susitarimą kreiptis į Valstybinę darbo inspekciją dėl jo teisių pažeidimo. Atkreiptinas dėmesys ir į tai, jog nors ieškovas tvirtina, kad pasiūlymą nutraukti darbo santykius atsakovė pateikė jam paprašius sumokėti už papildomai išdirbtą laiką, tačiau, kaip minėta anksčiau, byloje nenustatyta, jog per visą savo darbo laikotarpį ieškovas minėtu klausimu būtų teikęs pretenzijas atsakovei ar kreipęsis į įgaliotas institucijas. Pažymėtina, kad siekiant užtikrinti darbuotojo teises yra suteikta galimybė anonimiškai pateikti skundą Inspekcijai. Esant išdėstytoms aplinkybėms, konstatuotina, jog 2016-03-18 susitarimas dėl 2006-08-31 darbo sutarties nutraukimo šalių susitarimu atitiko šalių valią ir interesus, todėl ieškovo reikalavimas dėl išeitinės kompensacijos priteisimo atmestinas kaip nepagrįstas.

13Šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies (CPK 93 straipsnio 1 dalis). Nagrinėjamu atveju atsakovė nepateikė duomenų apie patirtas bylinėjimosi išlaidas, todėl bylinėjimosi išlaidos atsakovei nepriteistinos.

14Pagal 2014-09-23 Lietuvos Respublikos teisingumo ministro ir Lietuvos Respublikos finansų ministro įsakymą Nr. 1R-298/1K-290 „Dėl Lietuvos Respublikos teisingumo ministro ir Lietuvos Respublikos finansų ministro 2011 m. lapkričio 7 d. įsakymo Nr. 1R-261/1K-355 „Dėl minimalios valstybei priteistinos bylinėjimosi išlaidų sumos nustatymo“ pakeitimo“, minimali valstybei priteistina bylinėjimosi išlaidų suma yra 3,00 Eur. Nustatyta, kad byloje nepatirta 3,00 Eur bylinėjimosi išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu, todėl išlaidos valstybei nepriteistinos (CPK 92 straipsnis).

15Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 259, 260, 268, 270 straipsniais, teismas

Nutarė

16ieškinį atmesti.

17Lietuvos Respublikos valstybinės darbo inspekcijos prie socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Klaipėdos skyriaus darbo ginčų komisijos 2016-05-24 sprendimą Nr. DGKS-2414 palikti nepakeistą

18Sprendimas per 30 dienų nuo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas Klaipėdos apygardos teismui, paduodant apeliacinį skundą per Klaipėdos miesto apylinkės teismą.

Proceso dalyviai
Ryšiai