Byla 2A-1367-560/2011

Dėl privalomosios palikimo dalies ir naudojimosi tvarkos nustatymo, trečiasis asmuo Vilniaus miesto 32-ojo notarų biuro notarė R. J

1Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Rūtos Burdulienės, Nataljos Cikoto ir Dainiaus Rinkevičiaus (kolegijos pirmininko ir pranešėjo), teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės S. M. B. apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto 2 apylinkės teismo 2010 m. lapkričio 3 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovės S. M. B. ieškinį atsakovei S. L. dėl privalomosios palikimo dalies ir naudojimosi tvarkos nustatymo, trečiasis asmuo Vilniaus miesto 32-ojo notarų biuro notarė R. J..

2Teisėjų kolegija

Nustatė

3I. Ginčo esmė

4Ieškovė S. M. B. pateikė ieškinį, kuriuo prašė pripažinti paveldėjimo teisės liudijimą, išduotą atsakovei S. L., negaliojančiu; įpareigoti Vilniaus miesto 32-ojo notarų biuro notarę R. J. išduoti atsakovei S. L. naują paveldėjimo teisės liudijimą, pagal kurį atsakovei atitektų ¾ dalys viso palikimo, o ieškovei S. M. B. paveldėjimo teisės liudijimą į privalomąją palikimo dalį po jos motinos G. J. mirties, pagal kurį ieškovei atitektų ¼ dalis viso palikimo; ieškovei skirti naudotis didesniuoju buto kambariu, kurio plotas 19,58 kv.m. plane pažymėtu indeksu 239-6 ir balkonu, o kitomis bute esančiomis bendro naudojimo patalpomis skirti naudotis bendrai bei priteisti jos naudai iš atsakovės bylinėjimosi išlaidas. Ieškovė nurodo, kad G. J., mirusi 2009 m. rugpjūčio 21 d., yra jos motina. 2002 m. balandžio 11 d. testamentu, patvirtintu Vilniaus miesto 26-ojo notarų biuro notarės R. D., G. J. visą kilnojamąjį ir nekilnojamąjį turtą, tarp jų ir dviejų kambarių butą adresu ( - ), paliko vienai iš dviejų dukrų - S. L.. Nurodė, kad ji yra senyvo amžiaus (66 metų), pensininkė, jos pajamos tik gaunama senatvės pensija. Iki pat palikėjos mirties, ji gyveno palikėjai priklausančiame bute, kartu su ja vedė bendrą ūkį, prižiūrėjo palikėją. Ji jokio turto neturi, kitų pajamų, išskyrus senatvės pensiją, negauna, be to, palikėja iki pat mirties padėjo jai materialiai, todėl ieškovė teigė, kad jos gaunamos pajamos yra nepakankamos būtinoms gyvenimo reikmėms tenkinti ir jai būtinas išlaikymas. Remiantis LR CK 5.20 str. nuostatomis, prašė priteisti jai ¼ viso palikimo. Taip pat prašė skirti jai naudotis didesniu kambarius su balkonu, kuriame nuolatos su motina gyvena ir kuris kelia jai didžiausius prisiminimus apie motiną.

5Atsakovė S. L. pateikė atsiliepimą į ieškinį, kurį prašė atmesti. Nurodė, kad ieškovės teiginiai, jog ji nuolat gyveno su motina, vedė bendrą ūkį, kad motina materialiai išlaikė ieškovę, neatitinka tikrovės. Teigė, kad ieškovė kartu su buvusiu vyru išsikėlė gyventi kitur (( - )) ir nuo to laiko kartu su motina negyveno. Tuo tarpu būtent atsakovė ilgą laiką (daugiau nei 10 mėtų) gyveno kartu su motina jai priklausiusiame bute, kartu vedė bendrą ūkį, jai praradus darbą, motina atsakovę išlaikė. 2002 metais motina G. J. surašė testamentą, kuriuo visą turtą paliko atsakovei S. L.. Pasak atsakovės, ieškovė taip pasielgė, kadangi sesuo ir broliai buvo mirę, o ieškovė buvo nutraukusi visus ryšius su šeima. Atsakovė atkreipė dėmesį į tai, kad ieškovė gauna nuolatines pajamas (pensiją), viršijančią minimalų darbo užmokestį, savo butą padovanojo sūnui, taip pablogindama savo turtinę padėtį, todėl prašė ieškinį atmesti.

6II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

7Vilniaus mieto 2 apylinkės teismas 2010-11-03 sprendimu ieškinį atmetė. Teismas, įvertinęs bylos įrodymus, priėjo išvados, kad motinos G. J. mirties dieną ieškovė S. M. B. nebuvo laikytina asmeniu, kuriam reikalingas išlaikymas. Teismas pažymėjo, kad ieškovė gaudavo pastovias pajamas, taip pat ji nepateikė jokių įrodymų apie specialius poreikius, susijusius su sveikatos būkle, taip pat nepateikė duomenų, kad siekė gauti papildomas pašalpas vadovaujantis LR valstybinių šalpos išmokų įstatymo bei LR Vyriausybės 2004-03-29 nutarimo Nr. 346 nuostatomis, ar kreipėsi įstatymų nustatyta tvarka dėl išlaikymo gavimo iš pilnamečio sūnaus, kuriam ji yra padovanojusi butą, kuriame yra deklaravusi ir savo gyvenamąją vietą. Teismas taip pat laikė neįrodytais ieškovės teiginius, kad ji gyveno kartu su motina, vedė bendrą ūkį. To nepatvirtina jokie objektyvūs įrodymai, o liudytojų duoti parodymai šiuo klausimu kardinaliai skiriasi. Dėl šių aplinkybių teismas laikė, kad nėra pagrindo taikyti LR CK 5.20 str. nuostatas, todėl ieškovės reikalavimus atmetė.

8III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentai

9Ieškovė S. M. B. apeliaciniu skundu prašo panaikinti Vilniaus miesto 2 apylinkės teismo 2010-11-03 sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškinį tenkinti visiškai. Apeliantės manymu, skundžiamas teismo sprendimas nėra pagrįstas, kadangi teismas nukrypo nuo teismų suformuotos praktikos dėl privalomosios palikimo dalies ir kriterijų, kuriais remiantis, nustatomas išlaikymo reikalingumo statusas asmens, pretenduojančio į privalomąją palikimo dalį. Nurodo, kad teismai, pasisakydami dėl išlaikymo reikalingumo kriterijaus, pažymi, kad įrodinėjimo dalykas tokiose bylose neapribojamas pavieniais faktais, susijusiais su asmens, pretenduojančio į privalomąją palikimo dalį, amžiumi, sveikatos būkle, darbingumu ir pajamomis. Klausimas dėl išlaikymo reikalingumo spręstinas įvertinus visas palikimo atsiradimo dieną atitinkamo asmens gautas pajamas, galimybes jų gauti, turėtą turtą ir turtines teises, taip pat tokio asmens konkrečius poreikius, sudarančius būtinų gyvenimo reikmių visumą. Apeliantė atkreipia dėmesį į tai, kad ji neturi gyvenamosios vietos, yra pensinio amžiaus, ligota, todėl nuolatos reikalinga papildomų išlaidų, susijusių su medikamentais ir gydymu. Jos butas sūnui buvo perleistas prieš daugiau nei 10 metų, nuolatos gyveno su motina, siekdama kartu vesti bendrą ūkį, padėdama sergančiai motinai. Aplinkybė, kad prieš dešimtmetį apeliantės butas buvo perleistas sūnui, negali būti vertinama kaip jos piktnaudžiavimas. Pasak apeliantės, teismas, teigdamas, kad ji gauna pakankamai pajamų būtiniausioms pragyvenimo išlaidoms, neįvertino tai, kad ji neturi gyvenamosios vietos, o galimas nuomos mokestis už gyvenamųjų patalpų nuomą Vilniuje sudarytų didžiąją dalį jos realiai gaunamų pajamų. Dėl šių aplinkybių, ieškovės manymu, ji pripažintina kaip reikalinga išlaikymo, todėl, remiantis LR CK 5.20 str. 1 d. jai turėtų būti suteikta teisė į privalomąją palikimo dalį.

10Atsakovė S. L. pateikė atsiliepimą į apeliacinį skundą, kurį prašė atmesti ir priteisti bylinėjimosi išlaidas. Atsakovė pažymėjo, kad apeliantė savo teiginiais neįrodė, kad testatorė piktnaudžiavo testamento laisve surašant ginčo testamentą. Atsiliepime į apeliacinį skundą teigiama, kad apeliantės teiginiai, jog ji gyveno kartu su motina iki jos mirties, neatitinka tikrovės, prieštarauja tiek atsakovės, tiek ir kitų bylos liudytojų parodymams. Pasak atsakovės, apeliantė buvo nutraukusi ryšius su šeima nuo 1972, ji motina visiškai nesirūpino, jai nepadėjo, gyveno kitu adresu, veikė prieš palikėjo valią bei testamentinį įpėdinį, nes bandė nuslėpti testamento originalą nuo atsakovės bei bandė paveldėti ginčo butą kartu su atsakove pagal įstatymą. Atsakovės manymu, teismas tinkamai pritaikė teisės normas, rėmėsi teismų praktika, sprendimą priėmė vadovaudamasis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais (LR CK 1.5 str. 4 d.). Atsiliepime į apeliacinį skundą taip pat pažymima, kad ieškovė motinos mirties dieną gaudavo pastovias pajamas – 695,76 Lt, byloje nėra duomenų apie tai, kad ieškovė būtų pasinaudojusi LR valstybinių šalpos išmokų įstatymo nuostatomis, LR Vyriausybės 2004-03-29 nutarimo Nr. 346 nuostatomis, ieškovė nepateikė jokių įrodymų apie specialius poreikius, kas įtakotų padidintas jos išlaidas, turėtą butą padovanojo sūnui, kur yra deklaravusi ir gyvenamąją vietą, todėl nėra pagrindo teigti, kad ji neturinti kur gyventi. Dėl šių aplinkybių, atsakovės manymu, teismas pagrįstai atsisakė taikyti LR CK 5.20 str. nuostatas, todėl nėra pagrindo šį teismo sprendimą panaikinti ar pakeisti.

11IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

12A. S. M. B. apeliacinis skundas atmestinas.

13Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių procesinio sprendimo negaliojimo pagrindų nebuvimo patikrinimas (CPK 320 str. 1 d.).

14Teisėjų kolegija, remdamasi byloje nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis ir surinktais įrodymais, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas padarė teisingas išvadas, jog, remiantis bylos įrodymais, nėra pagrindo ieškovę S. M. B. jos motinos G. J. mirties dieną laikyti asmeniu, kuriam reikalingas išlaikymas LR CK 5.20 str. prasme, dėl ko teismas pagrįstai atsisakė tenkinti ieškinio reikalavimą dėl privalomosios palikimo dalies ieškovei priteisimo bei atmetė kitus išvestinius ieškinio reikalavimus. Apeliaciniame skunde išdėstyti teiginiai nepaneigia skundžiamo teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo.

15Byloje ištirtais ir įvertintais įrodymais nustatyta, kad 2002 m. balandžio 11 d. G. (G.) J. surašė testamentą, kuriuo visą savo kilnojamąjį ir nekilnojamąjį turtą paliko savo dukrai S. L.. 2009 m. rugpjūčio 21 d. G. (G.) J. mirė. G. J. vardu buvo (yra) registruotas butas, adresu ( - ). 2009 m. spalio 12 d. Vilniaus miesto 32 notarų biuro notarė A. K. išdavė liudijimą, kad S. L. Lietuvos Respublikos įstatymų nustatyta tvarka priėmė palikimą 2009 m. rugpjūčio 21 d. mirus jos motinai G. J.. Paveldėjimo byla Nr. 178/2009 pradėta Vilniaus m. 32-ajame notarų biure 2009 m. spalio 12 d. pagal S. L. pareiškimą apie palikimo priėmimą. Ieškovė pateikė teismui ieškinį, kuriuo, remdamasi LR CK 5.20 str. nuostatomis, prašė priteisti privalomąją palikimo dalį bei nustatyti naudojimosi nekilnojamuoju turtu – butu tvarką. Pirmosios instancijos teismas ieškinio netenkino, konstatavęs, kad nagrinėjamoje byloje nėra pagrindo taikyti LR CK 5.20 str. nuostatas, nes ieškovė motinos mirties metu nebuvo laikytina asmeniu, kuriam reikalingas išlaikymas.

16LR CK 5.20 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad palikėjo vaikai, kuriems palikėjo mirties dieną reikalingas išlaikymas, paveldi, nepaisant testamento turinio, pusę tos dalies, kuri kiekvienam iš jų tektų paveldint pagal įstatymą, jeigu testamentu neskirta daugiau. Taigi įstatyme įtvirtinta teisė į privalomąją palikimo dalį tam tikra dalimi apriboja testamento laisvės principo veikimą, kuriuo vadovaudamasis palikėjas gali savo nuožiūra priimti sprendimą dėl palikimą sudarančio turto.

17Aiškinant pirmiau nurodytą palikimo teisinių santykių reglamentavimą, pabrėžtina, kad teisę į privalomąją palikimo dalį turi tik tokie palikėjų vaikai, kurie palikėjo mirties dieną atitinka asmens, reikalingo išlaikymo, teisinį statusą. Pažymėtina, kad palikėjo vaiko nedarbingumo dėl pensinio amžiaus faktas nepreziumuoja išlaikymo reikalingumo CPK 182 straipsnio 4 punkto prasme. Procesiškai tai reiškia, kad nedarbingas dėl pensinio amžiaus palikėjo vaikas pagal įstatymą turi teisę į privalomąją palikimo dalį, jeigu išlaikymo reikalingumas palikėjo mirties dieną įrodytas bendra tvarka (CPK 176-178 straipsniai). Dėl to įrodinėjimo, siekiant įrodyti išlaikymo reikalingumą, našta tokiu atveju tenka įpėdiniui, pretenduojančiam į privalomąją palikimo dalį, lygiai taip pat kitiems įpėdiniams, nesutinkantiems su tokiu reikalavimu, tenka pareiga įrodyti aplinkybes, kuriomis grindžiami atsikirtimai (CPK 178 straipsnis). Tokia teisės aiškinimo taisyklė formuojama teismų praktikoje ir yra paskelbta Lietuvos Aukščiausiojo Teismo biuletenyje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. sausio 22 d. nutartis, priimta civilinėje byloje pagal M. D. pareiškimą, bylos Nr. 3K-3-33/2008, Teismų praktika 29, p. 134-139; 2008 m. sausio 22 d. nutartis, priimta civilinėje byloje pagal I. Ž. pareiškimą, bylos Nr. 3K-3-596/2008, Teismų praktika 31, p. 102-107; 2009 m. balandžio 14 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Ž. T. v. S. T., bylos Nr. 3K-3-183/2009, Teismų praktika 31, p. 108-115; 2010 m. kovo 30 d. nutartis, priimta civilinėje byloje pagal O. V. ir V. V. skundą, bylos Nr. 3K-3-131/2010; kt.). Taigi nurodytoje paskutiniųjų metų kasacinio teismo praktikoje akcentuojama, kad palikėjo įpėdinio (nagrinėjamoje byloje palikėjo vaiko) nedarbingumo dėl pensinio amžiaus faktas nepreziumuoja išlaikymo reikalingumo ir atitinkamai nesudaro pagrindo vien dėl to fakto jį traktuoti LR CK 5.20 straipsnio 1 dalyje įvardintu subjektu, turinčiu teisę į privalomąją palikimo dalį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. rugpjūčio 9 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-357/2010). Kaip teisingai nurodė pirmosios instancijos teismas, pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotą praktiką, klausimas dėl išlaikymo reikalingumo sprendžiamas, teismui įvertinus visas palikimo atsiradimo dieną atitinkamo asmens gautas pajamas, galimybes jas gauti, turėtą turtą ir turtines teises, taip pat tokio asmens konkrečius poreikius, sudarančius būtinų gyvenimo reikmių visumą. Vertinant būtina atsižvelgti ir į tai, kad asmens sveikatos būklė, jo socialinis statusas saistomas ir tam tikrų teisių: gauti pašalpą, kitą paramą. Teismai, vertindami išlaikymo reikalingumą palikimo atsiradimo metu, turi taip pat įvertinti, ar konkretus asmuo išnaudojo visas objektyviai įgyvendinamas galimybes gauti lėšų, būtinų gyvenimo reikmėms (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. lapkričio 28 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-173/2009).

18Byloje ištirtais ir įvertintais įrodymais nustatyta, kad ieškovė S. M. B. savo motinos G. J. (palikėjos) mirties dieną gavo pastovias pajamas – 695,76 Lt dydžio senatvės pensiją. Dabartiniu metu ji taip pat nuolatos gauna panašaus dydžio pensiją. Ieškovė neįrodė, kad jos gaunamos pajamos yra nepakankamos būtinoms gyvenimo reikmėms tenkinti. Nors ieškovė teigia, kad ji yra senyvo amžiaus, silpnos sveikatos, tačiau nei bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme, nei pateikiant apeliacinį skundą, apeliantė nepateikė jokių objektyvių duomenų apie jos specialius poreikius, susijusius su jos amžiumi ar sveikatos būkle, kas įtakotų jos patiriamas padidintas papildomas išlaidas. Ieškovė neturi nekilnojamojo ar kito registruojamo turto, tačiau iš byloje esančių duomenų seka (to neneigia ir pati apeliantė), kad ieškovė jai priklausiusį nekilnojamąjį turtą (butą), kuriame nuo 1972-03-03 ji yra deklaravusi savo nuolatinę gyvenamąją vietą, neatlygintinai perleido savo sūnui J. B.. Nors apeliantė teigia, kad jai yra būtinas išlaikymas, tačiau byloje nėra pateikta jokių objektyvių duomenų, kad ji būtų realizavusi teisę gauti išlaikymą iš savo suaugusio sūnaus (LR CK 3.205 str., 3.207 str.), kuriam, kaip minėta, ji yra perleidusi vienintelį savo turėtą gyvenamąjį būstą. Taip pat pirmosios instancijos teismas pagrįstai laikė neįrodytais ieškovės teiginius, kad ji paskutiniu metu nuolatos gyveno su motina (palikėja) jos bute, vedė bendrą ūkį, rūpinosi ja. Tokie apeliantės teiginiai nėra pagrįsti jokiais objektyviais įrodymais. Nors bylos šalių ir liudytojų parodymai dėl šių aplinkybių yra priešingi, tačiau, kaip teisingai pažymėjo pirmosios instancijos teismas, ieškovės paaiškinimai dėl jos gyvenimo kartu su motina bei jos (ieškovės) aiškinimas apie finansinę padėtį iki motinos mirties nėra nuoseklūs, kelia abejonių. Apeliantė, teigdama, kad ilgą laiką nepertraukiamai gyveno su motina, ja rūpinosi, vedė bendrą ūkį, teisminio bylos nagrinėjimo metu negalėjo paaiškinti, kokioje gydymo įstaigoje gydėsi motina, kokios buvo jos pajamos, skyrėsi parodymai, kokiame kambaryje gyveno motina ir pan. Taip pat ieškovė teigė nepažįstanti motinos kaimynų, kas, teisėjų kolegijos vertinimu, asmeniui išgyvenus su motina daugiau nei 10 metų, yra neįtikinama. Tuo labiau, kad liudytoja Z. K., kurios, kaip ji teigia, butas yra priešais mirusiosios G. J. butą ir kuri nuolatos bendraudavo su velione, teisme paaiškino, kad ieškovės nepažįsta ir niekuomet jos nematė pas G. J.. Todėl, remiantis tikimybių pusiausvyros principu, apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo daryti išvados, priešingos pirmosios instancijos teismo padarytai išvadai, ir laiko, kad byloje neįrodyta, kad ieškovė daugiau nei 10 metų iki motinos mirties nuolat gyveno kartu su palikėja G. J.. Be to, byloje nustatytos aplinkybės, kad ieškovė su savo šeima gyveno kitu adresu, kur nuo 1972 metų ieškovė buvo deklaravusi savo nuolatinę gyvenamąją vietą, kad šį butą ieškovė padovanojo savo suaugusiam sūnui, kad ji gaudavo (bei gauna) nuolatines pajamas, nesant duomenų, kad ieškovė iki motinos mirties kreipėsi į pačią motiną, savo sūnų ar kitas įgaliotas valstybės bei savivaldybės institucijas dėl išlaikymo ar papildomų šalpos išmokų suteikimo bei gyvenamosios vietos suteikimo, nesudaro pagrindo teigti, kad ieškovė motinos G. J. (palikėjos) mirties dieną neturėjo kur gyventi bei kad ji buvo reikalinga išlaikymo (t.y. neturėjo pakankamų pajamų būtinoms gyvenimo reikmėms tenkinti), todėl pirmosios instancijos teismas padarė pagrįstą išvadą, kad nagrinėjamoje byloje nėra pagrindo taikyti CK 5.20 str. nuostatų, bei pagrįstai atmetė ieškinio reikalavimus tiek dėl privalomosios palikimo dalies priteisimo (t.y. reikalavimo pripažinti išduotą paveldėjimo teisės liudijimą negaliojančiu, kartu įpareigojant notarę išduoti naujus paveldėjimo teisės liudijimus), tiek ir dėl nekilnojamojo turto (buto) naudojimosi tvarkos nustatymo. Šio pirmosios instancijos teismo sprendimo nepaneigia apeliaciniame skunde išdėstyti teiginiai, taip pat ir hipotetiniai pasvarstymai dėl galimų ieškovės papildomų išlaidų nuomojant gyvenamąsias patalpas, nes, kaip minėta, klausimas dėl išlaikymo reikalingumo sprendžiamas vertinant palikimo atsiradimo dieną atitinkamo asmens gautas pajamas, galimybes jas gauti, turėtą turtą ir turtines teises, tokio asmens poreikius ir pan.. Kaip minėta, apeliantė neįrodė, kad palikimo atsiradimo metu ji gyveno bei vedė bendrą ūkį kartu su palikėja, taip pat nepateikė jokių įrodymų, jog ji palikimo atsiradimo momentu turėjo papildomas išlaidas gyvenamosios patalpos nuomai, todėl šie apeliacinio skundo argumentai atmestini kaip nepaneigiantys pirmosios instancijos teismo teisėtumo ir pagrįstumo. Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas, priimdamas skundžiamą sprendimą, rėmėsi surinktų įrodymų visuma, teisingumo, sąžiningumo ir protingumo principais bei nepažeidė suformuotos teismų praktikos analogiškose bylose, todėl skundžiamą teismo sprendimą naikinti ar keisti nėra pagrindo.

19Taigi, teisėjų kolegija, apeliacine tvarka išnagrinėjusi civilinę bylą pagal ieškovės S. M. B. apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto 2 apylinkės teismo 2010 m. lapkričio 3 d. sprendimo, daro išvadą, kad pagrindų, nurodytų CPK 329 bei 330 straipsniuose, dėl kurių skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas turėtų būti naikinamas ar keičiamas apeliaciniame skunde išdėstytais motyvais, o taip pat CPK 329 straipsnio 2 dalyje numatytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų, nėra.

20Atsiliepime į apeliacinį skundą atsakovė S. L. prašo, atmetus apeliacinį skundą, jai priteisti visas bylinėjimosi išlaidas, tačiau apeliacinės instancijos teismui atsakovė nepateikė jokių jos patirtų bylinėjimosi išlaidų patvirtinančių dokumentų, todėl toks atsakovės prašymas netenkintinas.

21Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 325 str., 326 str. 1 d. 1 p., 329-330 str., teisėjų kolegija

Nutarė

22Ieškovės S. M. B. apeliacinį skundą atmesti.

23Vilniaus miesto 2 apylinkės teismo 2010 m. lapkričio 3 d. sprendimą palikti nepakeistą.