Byla 2A-119-464/2017
Dėl sutarčių pripažinimo negaliojančiomis, restitucijos taikymo ir teisės gauti draudimo išmoką, trečiasis asmuo valstybės įmonė „Indėlių ir investicijų draudimas“

1Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Danutės Gasiūnienės, Dalios Kačinskienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja) ir Nijolės Piškinaitės,

2teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovų L. Ž., B. O. G. ir E. J. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2016 m. gegužės 30 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 2-2363-656/2016 pagal ieškovų L. Ž., B. O. G. ir E. J. ieškinį atsakovei bankrutavusiai akcinei bendrovei bankui Snoras dėl sutarčių pripažinimo negaliojančiomis, restitucijos taikymo ir teisės gauti draudimo išmoką, trečiasis asmuo valstybės įmonė „Indėlių ir investicijų draudimas“.

3Teisėjų kolegija

Nustatė

4

  1. Ginčo esmė
  1. Ieškovai L. Ž., B. O. G. ir E. J. kreipėsi į teismą, patikslintame ieškinyje (t. 7, b. l. 167–174) prašydami: 1) pripažinti negaliojančia su atsakove BAB banku Snoras 2011-07-21 sudarytą obligacijų pasirašymo sutartį Nr. FO20110721Z990003 bei taikyti restituciją – pripažinti ieškovo L. Ž. pagal sutartį sumokėtą 19 997,66 Lt sumą ieškovo lėšomis asmeninėje banko sąskaitoje, kurioms taikomas indėlių draudimas pagal Indėlių ir įsipareigojimų investuotojams draudimo įstatymą (toliau – ir IĮIDĮ); 2) pripažinti negaliojančia su atsakove BAB banku Snoras 2011-10-12 sudarytą obligacijų pasirašymo sutartį Nr. FO20111012P990005 bei taikyti restituciją – pripažinti ieškovės B. O. G. pagal sutartį sumokėtą 9 998,96 Lt sumą ieškovės lėšomis asmeninėje banko sąskaitoje, kurioms taikomas indėlių draudimas pagal IĮIDĮ; 3) pripažinti negaliojančia su atsakove BAB banku Snoras 2011-03-14 sudarytą obligacijų pasirašymo sutartį Nr. FO20110314U990003 bei taikyti restituciją – pripažinti ieškovės E. J. pagal sutartį sumokėtą 2 999,92 Lt sumą ieškovės lėšomis asmeninėje banko sąskaitoje, kurioms taikomas indėlių draudimas pagal IĮIDĮ.
  2. Ieškovų teigimu, ginčo sutarčių sudarymo metu jie nebuvo supažindinti su investavimo į obligacijas rizikomis. Atsakovė, priimdama lėšas pagal obligacijų pasirašymo sutartis, šiose sutartyse aiškiai ir suprantamai nenurodė, kad pagal šias sutartis priimamoms lėšoms nebus taikomas indėlių draudimas. Ieškovai suklydo dėl sandoriuose nurodytos klaidingos informacijos, dėl kurios ieškovams susidarė klaidingas įspūdis, kad įsigytos finansinės priemonės (obligacijos) yra apdraustos indėlių draudimu. Atsakovei trūkstant piniginių lėšų, ji negalėjo jų surinkti priimant paprastus indėlius, todėl aktyviai siūlė kitas finansines priemones. Ieškovus sudaryti ginčijamas sutartis įkalbėjo banko darbuotojai. Atsakovė mokėjo savo darbuotojams priedus prie atlyginimo už sudarytas obligacijų pasirašymo sutartis.
  1. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė
  1. Vilniaus apygardos teismas 2016-05-30 nutartimi (t. 7, b. l. 237–243) ieškinį atmetė, priteisė atsakovei BAB bankui Snoras iš ieškovų L. Ž., B. O. G. ir E. J. lygiomis dalimis po 138,93 eurus bylinėjimosi išlaidų, priteisė trečiajam asmeniui VĮ „Indėlių ir investicijų draudimas“ iš ieškovų L. Ž., B. O. G. ir E. J. lygiomis dalimis po 15,33 eurų bylinėjimosi išlaidų.
  2. Teismas sprendė, kad nagrinėjamoje byloje yra reikšmingi kasacinėse bylose Nr. 3K-7-602-684/2015 ir Nr. 3K-3-7-687/2016 pateikti išaiškinimai, kad atsakovė, platindama ginčo finansines priemones (obligacijas), netinkamai vykdė finansinių priemonių rinkų įstatymo (toliau – ir FPRĮ) 22 straipsnyje nustatytas pareigas, t. y. aiškiai ir suprantamai atskleisti neprofesionaliam investuotojui visus galimus pasirinkto investicinio sprendimo padarinius. Tačiau, teismo vertinimu, nors obligacijų draudžiamumo aspektas ieškovams nebuvo pakankamai aiškiai atskleistas, nagrinėjamu atveju jis nebuvo esminė aplinkybė, lemianti ieškovų apsisprendimą sudaryti sandorį ar jo nesudaryti.
  3. Teismas nurodė, kad kiekvieno konkretaus ieškovo asmeninės savybės leido jį prilyginti vidutiniam vartotojui. Visi ieškovai turėjo investavimo į banko indėlius patirties, jie pakeitė investicijų formą į ginčo obligacijas siekdami gauti didesnes palūkanas. Rūpestingai savo nuosavybe besirūpinančio vidutinio vartotojo žinių lygis leidžia suvokti, kad obligacijos nėra draudžiamos nuo jas išleidusio banko nemokumo. Indėlių ir įsipareigojimų investuotojams draudimo objektai Lietuvoje nesikeitė daugelį metų. Ir nors atsakovės darbuotojai buvo skatinami už naujų produktų (įskaitant ginčo obligacijas) pardavimų didinimą, tačiau byloje nėra įrodymų, kad atsakovės darbuotojai ieškovams nurodė melagingą informaciją, kad obligacijos yra apdraustos nuo emitento (atsakovės) nemokumo.
  1. Apeliacinio skundo ir atsiliepimų į jį argumentai
  1. Ieškovai L. Ž., B. O. G. ir E. J. apeliaciniame skunde (t. 8, b. l. 5–13) prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2016-05-30 nutartį ir priimti naują sprendimą – ieškinį tenkinti visa apimtimi, perskirstyti pirmosios instancijos teisme patirtas bylinėjimosi išlaidas. Apeliacinis skundas grindžiamas tokiais argumentais:
    1. Nagrinėjamoje byloje turėjo būti kreiptasi į Europos Sąjungos Teisingumo Teismą (toliau – ir ESTT) dėl papildomo išaiškinimo, ar draudimo apsauga obligacijoms netaikytina net ir ginčo situacijoje, kai emitentas ir investicinė įmonė sutapo. Šiuo klausimu ESTT nėra pasisakęs, o pirmosios instancijos teismas nepagrįstai pats ėmėsi aiškinti Europos Sąjungos direktyvą.
    2. Teismas nepagrįstai priskyrė ieškovus vidutinių vartotojų kategorijai. Nė vienas ieškovas neturėjo specialių žinių apie banko siūlomus investuoti banko produktus. Vadovaujantis kasacinio teismo išaiškinimais, vidutinio vartotojo kategorijai priskirtinas asmuo negali suklysti dėl investavimo santykių esmės, t. y. gali / turi žinoti esminius skirtumus tarp indėlių ir obligacijų. Vidutinis vartotojas yra artimesnis profesionalaus kliento kategorijai, apibrėžtai FPRĮ, o visi ieškovai buvo pripažinti neprofesionaliais klientais. Teismas neįvertino, kad L. Ž. dirba gydytoju, B. O. G. yra įgijusi tik profesinį išsilavinimą, dirbo ledų pardavėja, E. J. pagal išsilavinimą yra agronomė. Visi ieškovai sutarčių sudarymo metu buvo pensininkai. Negalima situacija, kai kiekvienas suaugęs veiksnus asmuo priskiriamas vidutinio vartotojo kategorijai.
    3. Įstatymas nebuvo pakankamai aiškus, kad nepatyręs (neprofesionalus) investuotojas galėtų savarankiškai suvokti, jog obligacijos nėra draudimo objektas. Aplinkybė, kad Lietuvos Aukščiausiasis Teismas buvo priverstas kreiptis į ESTT prejudicinio sprendimo, parodo buvusius neaiškumus. Ieškovai turėjo turėti itin gilių specialių teisinių žinių, t. y. mokėti interpretuoti teisės aktus, suvokti, jog IĮIDĮ nuostatos yra netikslios ir neatitinka Investuotojų direktyvos sąlygų, suprasti, kad draudimo apsauga obligacijoms iš esmės gali būti taikoma, tačiau šiuo konkrečiu atveju nebus taikoma – tokio aukšto žinių lygio priskyrimas vidutiniam vartotojui prieštarauja protingumo, teisingumo ir sąžiningumo principams.
    4. Teismas nepagrįstai sprendė, kad ieškovų sprendimą pirkti obligacijas nulėmė siekis gauti didesnes palūkanas, o ne suklydimas dėl draudimo apsaugos. Atsakovės publikacijos įvairiuose šalies dienraščiuose rodo, kad obligacijos buvo pristatomos kaip vienodai saugus produktas, lyginant su indėliu. Už obligacijas siūlomos palūkanos buvo panašios kaip daugumai ieškovų buvo mokama iki tol už indėlius. Didelė dalis ieškovų yra senyvo amžiaus žmonės, kurie nėra linkę rizikuoti savo gyvenimo santaupomis, todėl jiems buvo aktualus ne rizikingas investavimas su didele grąža, bet pinigų saugumas.
    5. Teismas netinkamai įvertino aplinkybę, kad atsakovės darbuotojai buvo skatinami už obligacijų pardavimų didinimą. Darbuotojams turint asmeninį suinteresuotumą, tampa labiau tikėtina ieškovų nurodoma aplinkybė, kad sudarant ginčo sutartis ieškovams nebuvo suteikta išsami informacija apie obligacijų draudimą. Kauno apygardos teismo 2012-09-10 sprendime civilinėje byloje Nr. 2-1950-568/2012, kurį apeliacinės instancijos teismas paliko nepakeistą, buvo nustatytos ir šiai bylai reikšmingos aplinkybės, kad banko darbuotojams vykusių mokymų metu vadovybė rekomenduodavo aiškinti klientams, jog viskas drausta banko turtu.
  2. Atsakovė BAB bankas Snoras atsiliepime į apeliacinį skundą (t. 8, b. l. 16–24) prašo šio skundo netenkinti, priteisti apeliacinėje instancijoje patirtas bylinėjimosi išlaidas. Atsiliepimas grindžiamas šiais atsikirtimais:
    1. Neprofesionalaus investuotojo statusas neeliminuoja bendrųjų pareigų, tokių kaip pareigos atidžiai skaityti pasirašomas sutartis, konsultuotis dėl jos sąlygų. Ieškovai raštu atsisakė pateikti duomenis apie savo investavimo patirtį. Vien aplinkybė, kad atsakovė bankrutavo, o ieškovai tikėjosi, jog to neįvyks, nėra pakankama pripažinti buvus suklydimą. Byloje nenustatyta tyčinių ir sąmoningų atsakovės veiksmų, kuriais ieškovai būtų buvę suklaidinti dėl sudaromų sandorių esmės.
    2. Vadovaujantis teismų praktikoje pateikiamais išaiškinimais, amžiaus ir socialinės padėties aplinkybės neturi būti suabsoliutinamos. L. Ž. ir B. O. G. turėjo įsigiję vertybinių popierių. Ieškovai diversifikavo savo riziką, įsigydami ne tik ginčo obligacijų, bet ir atsakovės platintų indėlių sertifikatų. Dalis ieškovų kelias vertybinių popierių įsigijimo sutartis sudarė skirtingu metu. Ieškovų paaiškinimai patvirtino, kad sudarydami ginčo sandorius jie nesidomėjo indėlių draudimo sistema, o pagrindinė paskata sudaryti sandorius buvo obligacijų pelningumas. Atsakovės darbuotoja paliudijo, kad ji žinojo, jog obligacijos nedraustos, nes taip buvo aiškinama per darbuotojų mokymus, taip liudytoja aiškindavo ir atsakovės klientams. Reikalavimai dėl sandorių nuginčijimo buvo pareikšti tik atsakovės bankroto proceso metu. Atsakovė apeliantams suteikė visą sprendimui sudaryti ar ne ginčijamus sandorius priimti reikalingą informaciją, kuri buvo patalpinta ir viešai prieinama atsakovės interneto svetainėje.
  3. Trečiasis asmuo VĮ „Indėlių ir investicijų draudimas“ atsiliepime į apeliacinį skundą (t. 8, b. l. 25–30) prašo šio skundo netenkinti, priteisti apeliacinėje instancijoje patirtas bylinėjimosi išlaidas. Atsiliepimas grindžiamas šiais atsikirtimais:
    1. Priešingai nei teigia ieškovai, tiek ESTT 2015-06-25 prejudiciniame sprendime byloje Nr. C-671/13, tiek Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015-11-17 sprendime civilinėje byloje Nr. 3K-7-602-684/2015 buvo atsakyta į ieškovų keliamus klausimus. Nėra abejonių, kad atsakovė negalėtų grąžinti ieškovams vertybinių popierių, kurie tebėra jų sąskaitose. Tai, kad vertybinių popierių emitentas ir juos platinusi investicinė įmonė sutapo, yra teisiškai nereikšminga ir nesudaro pagrindo išplėsti IĮIDĮ tokia apimtimi, kad šie teisės aktai apsaugotų nuo vertybinius popierius išleidusio asmens (emitento) nemokumo rizikos.
    2. IĮIDĮ 13 straipsnio 1 dalyje įtvirtintos pareigos pažeidimas, net jeigu ir būtų teismo konstatuotas, neturėjo jokios įtakos ieškovų apsisprendimui sudaryti ginčijamas sutartis su atsakove. Ne kiekvienas finansų tarpininko neteisėtas elgesys, tinkamai neinformuojant investuotojų, yra toks esmingas, kad leistų sutartį pripažinti negaliojančia dėl suklydimo.
    3. Teismas pagrįstai priskyrė ieškovus vidutinio vartotojo kategorijai. Ieškovai suvokė skirtumus tarp skirtingų finansinių priemonių, kitaip nebūtų diversifikavę rizikų, įsigydami tiek obligacijas, tiek indėlių sertifikatus. L. Ž. ir B. O. G. atsisakė pateikti atsakovei visą informaciją apie save kaip investuotoją, o E. J. nurodė, kad turi geras žinias apie skolos obligacijas bei kitas finansines priemones.
    4. Ginčo byloje nebuvo nustatytos aplinkybės, kad atsakovės darbuotojai apgaulės ar prievartos būdų būtų privertę ieškovus sudaryti ginčijamas sutartis. Aplinkybės, nustatytos kitose bylose, negali būti laikomos reikšmingomis ginčo atveju, kadangi tai yra individualūs atvejai, reikšmingi individualioms byloms.

5Teisėjų kolegija

konstatuoja:

  1. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

6Dėl draudimo apsaugos obligacijoms (ne)taikymo

  1. Apeliantai nesutinka su pirmosios instancijos teismo išvadą, kad pagal Europos Parlamento ir Tarybos direktyvą 97/9/EB dėl investuotojų kompensavimo sistemų (toliau – ir Investuotojų direktyva) obligacijos nėra apdraustos nuo jas išleidusio emitento nemokumo. Apeliantų teigimu, teismas neatsižvelgė į esminę reikšmę turinčią aplinkybę, kad atsakovė šiuo konkrečiu atveju veikė ne tik kaip vertybinių popierių emitentas, bet ir kaip investicinė įmonė. Investicinės įmonės nemokumas patenka į draudžiamojo įvykio apimtį. Teisėjų kolegija tokius apeliacinio skundo argumentus pripažįsta nepagrįstais.
  2. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2015-11-17 nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-7-602-684/2015, atsižvelgdamas ir į Europos Sąjungos Teisingumo Teismo prejudiciniame sprendime pateiktus išaiškinimus, šiuo aspektu jau yra pasisakęs, kad kompensacija pagal Investuotojų direktyvos nuostatas nemokama tais atvejais, kai yra galimybė investuotojams grąžinti finansines priemones; konstatavus, kad vertybiniai popieriai (obligacijos) tebėra ieškovo sąskaitoje ir atsakovo bankroto byloje yra patvirtintas finansinis ieškovo reikalavimas, neatsiranda pagrindas vertinti, kad atsakovas negalėtų grąžinti ieškovui vertybinių popierių. Kasacinis teismas pažymėjo, kad vertybinių popierių emitento bankrotas neduoda pagrindo teigti, jog savo įsipareigojimų (grąžinti vertybinius popierius) negali vykdyti investicinė įmonė. Tai, kad vertybinių popierių emitentas ir juos platinusi investicinė įmonė (nagrinėjamu atveju – AB bankas Snoras) sutapo, taip pat nesudaro pagrindo išplėsti Investuotojų apsaugos direktyvos bei ją įgyvendinančio IĮDĮ tokia apimtimi, kad šie teisės aktai apsaugotų nuo vertybinius popierius išleidusio asmens (emitento) nemokumo rizikos.
  3. Aktualiose kasacinio teismo nutartyse, kuriose teisiškai reikšmingos aplinkybės sutampa su nagrinėjamos bylos aplinkybėmis, nuosekliai pasisakoma, kad asmuo, įgydamas obligaciją, prisiima ir obligaciją išleidusio asmens (emitento) nemokumo riziką; atsižvelgiant į Investuotojų direktyvos tikslus ir taikymo sąlygas, nėra pagrindo teigti, kad ši rizika būtų priskirta prie draudimo objektų, kuriems taikoma kompensavimo sistema (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016-02-05 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-12-686/2016; 2016-02-18 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-10-915/2016; 2016-02-18 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-13-969/2016). Lietuvos Aukščiausiasis Teismas užtikrina vienodos teismų praktikos formavimą ir vienodą teisės aiškinimą (CPK 4 str.). Todėl kasaciniam teismui pateikus būtent tokius išaiškinimus analogiškose, kaip ir nagrinėjamoje byloje, faktinėse situacijose, nurodytos nutartys tampa precedentinėmis ir privalomomis teismams, nagrinėjantiems tokius pačius klausimus. Tokiu atveju teisėjų kolegija šiuo aspektu išsamiau nepasisako.

7Dėl apeliantų valios ir suklydimo, sudarant obligacijų pasirašymo sutartis

  1. Suklydimu laikoma klaidinga prielaida apie egzistavusius esminius sandorio faktus sandorio sudarymo metu (CK 1.90 str. 2 d.). Suklydimas turi esminės reikšmės, kai buvo suklysta dėl paties sandorio esmės, jo dalyko ar kitų esminių sąlygų arba dėl kitos sandorio šalies civilinio teisinio statuso ar kitokių aplinkybių, jeigu normaliai atidus ir protingas asmuo, žinodamas tikrąją reikalų padėtį, panašioje situacijoje sandorio nebūtų sudaręs arba būtų jį sudaręs iš esmės kitokiomis sąlygomis (CK 1.90 str. 4 d.). Suklydimas negali būti laikomas turinčiu esminės reikšmės, jeigu šalis suklydo dėl savo didelio neatsargumo arba dėl aplinkybių, dėl kurių riziką buvo prisiėmusi ji pati, arba, atsižvelgiant į konkrečias aplinkybes, būtent jai tenka rizika suklysti (CK 1.90 str. 5 d.).
  2. Kasacinis teismas, investicinių paslaugų teikimo bylose spręsdamas, ar investuotojas buvo suklaidintas, yra nurodęs, kad yra svarbu įvertinti, ar banko klientui pateikta informacija buvo aiški ir nedviprasmiška ir ar ja remdamasis asmuo, kuris nėra profesionalusis investuotojas, galėjo priimti sprendimą, suvokdamas galimų padarinių riziką (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013-06-28 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-381/2013). Siekiant nustatyti suklaidinimo buvimą nagrinėjamuose santykiuose, pirmiausia būtina įvertinti finansų tarpininko elgesį, t. y. nustatyti, kokias informacines pareigas jis turėjo ir kaip jas vykdė, taip pat įvertinti, ar investuotojas, atsižvelgiant į konkrečias faktines bylos aplinkybes, galėjo suklysti dėl investavimo santykių esmės (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014-03-17 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-68/2014; 2014-11-19 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-517/2014).
  3. Šių kasacinio teismo išaiškinimų kontekste pritartina pirmosios instancijos teismo pozicijai, kad obligacijų draudžiamumo aspektas apeliantams nebuvo pakankamai aiškiai atskleistas, kita vertus, nagrinėjamu atveju tai nebuvo esminė aplinkybė, nulėmusi apeliantų apsisprendimą sudaryti tokio pobūdžio sandorį ar jo nesudaryti. Kaip pažymima ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje, ne bet koks finansų tarpininko neteisėtas elgesys, netinkamai informuojant investuotoją, yra pakankamas ir esminis, kad sudarytų pagrindą sutartį pripažinti negaliojančia dėl suklydimo. CK 1.90 straipsnio taikymui būtina nustatyti, kad asmuo suklydo arba buvo suklaidintas dėl esminių sandorio aplinkybių, kurias žinodamas sandorio analogiškomis aplinkybėmis nebūtų sudaręs. Jei iš faktinių aplinkybių matyti, kad net ir žinodamas konkrečią informaciją ieškovas sandorį būtų vis vien sudaręs, ieškinys dėl sandorio pripažinimo negaliojančiu remiantis suklydimu negali būti tenkinamas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014-03-17 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-68/2014).
  4. Nagrinėjamoje byloje pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, kad apeliantų apsisprendimą įgyti atsakovės obligacijų nulėmė jų siekis gauti didesnes palūkanas už investuotas lėšas, o jokių objektyvių duomenų tokiai išvadai paneigti byloje nėra. Antai apeliantas L. Ž. teismo posėdžio metu patvirtino, kad būtent jis pasiteiravo banko darbuotojos apie galimybę įsigyti obligacijų, susidomėjęs spaudoje pasirodžiusia atsakovės platinamų obligacijų reklama, jis pripažino ir tokią aplinkybę, kad lėšas iš kito banko pasiėmė ir perkėlė į atsakovės banką būtent dėl atsakovės siūlomų didesnių palūkanų (2016-02-22 teismo posėdžio garso įrašo dalis nuo 00:17:15 iki 00:17:55; nuo 00:25:10 iki 00:25:15 val.). Kaip matyti iš bylos medžiagos, patys apeliantai, prieš investuodami, nesidomėjo ir banko darbuotojų neklausė apie su investavimu į obligacijas susijusias rizikas, konkrečiai – ar obligacijos yra draudžiamos, nors faktas, kad jie atsakovės darbuotojų teiravosi apie galimą paties banko (ne)mokumą, neabejotinai liudija, jog tokios rizikos atsiradimo galimybė (ir, atitinkamai, jiems patiems galintys atsirasti dėl to padariniai) apeliantams buvo suprantami.
  5. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje yra pasisakyta, jog vertinant, ar buvo suklysta, taikytinas ir protingumo kriterijus, t. y. šalies, teigiančios, kad ji suklydo, elgesys vertinamas, atsižvelgiant į apdairaus, atidaus žmogaus elgesį tokiomis pačiomis aplinkybėmis. Protingumo principas reiškia, kad, esant sutarties laisvei ir asmenų lygiateisiškumui, kiekvienas asmuo privalo pats rūpintis savo teisėmis ir pareigomis. Prieš atlikdamas bet kokį veiksmą, asmuo turi apsvarstyti galimus tokio veiksmo teisinius padarinius. Atitinkamo sandorio pagrindu šalims atsiranda teisės ir pareigos, dėl to kiekvienas asmuo, prieš sudarydamas sandorį, turi patikrinti, kokias pareigas pagal sandorį įgis, kokias – praras. Klaidingas teisių ir pareigų įsivaizdavimas negali būti pripažintas suklydimu, jeigu jis įvyko dėl sandorio šalies neapdairumo, neatidumo ar nerūpestingumo. Vertinant, ar apskritai buvo suklysta, reikia atsižvelgti į sandorio šalies amžių, išsilavinimą, sandorio sudarymo aplinkybes ir kitas svarbias aplinkybes (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011-11-24 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-85/2011; 2015-02-06 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-23-248/2015).
  6. Visi apeliantai, pasirašydami ginčijamas obligacijų sutartis, patvirtino, kad yra susipažinę su įsigyjamų obligacijų programos prospektu ir emisijos galutinėmis sąlygomis bei su jomis sutinka, taip pat patvirtino, kad jie buvo supažindinti su visomis rizikomis, kylančiomis investuojant ir supranta jų pasekmes. Vadinasi, jeigu prieš pasirašydami ginčijamą sutartį apeliantai jos įdėmiai neperskaitė, nesiaiškino jos turinio, įskaitant ir su investavimu į obligacijas susijusių rizikų, jų suklydimas negali būti vertinamas kaip turintis esminės reikšmės, nes tokiu atveju šią riziką apeliantai prisiėmė patys dėl savo didelio neatsargumo (CK 1.5 str., 1.90 str. 5 d.).
  7. Apeliantai kvestionuoja pirmosios instancijos teismo išvadą, kuria šis teismas juos priskyrė vidutinių vartotojų kategorijai, teigdami, jog nebuvo atsižvelgta į jų situaciją individualizuojančias aplinkybes. Šie skundo argumentai, viena vertus, paneigiami pirmiau jau aptartais argumentais dėl didelio jų pačių nerūpestingumo ir neapdairumo, kita vertus, apeliantai FPRĮ taikymo kontekste yra priskirtini neprofesionalių investuotojų kategorijai, o pagrindo dėl jų amžiaus, išsilavinimo ar kitų asmeninių savybių neprilyginti jų vidutiniams vartotojams teisėjų kolegija neįžvelgia.
  8. Apeliantų pabrėžiama aplinkybė, kad nė vienas jų neturėjo specialių žinių apie banko siūlomus investuoti banko produktus, neįrodyta (CPK 178 str.). Teisėjų kolegija sutinka su trečiojo asmens VĮ „Indėlių ir investicijų draudimas“ atsiliepimo į skundą argumentais, kad apeliantė E. J. kliento aptarnavimo sutarties priede (t. 3, b. l. 13–14) nurodė turinti geras žinias apie skolos obligacijas bei kitas finansines priemones, kliento išsilavinimas – aukštasis, taip pat pateikė informaciją, kad ji turi patirties investuojant ir į kitas, nei akcijos bei obligacijos, finansines priemones. Vertinant kitų apeliantų situaciją individualizuojančias aplinkybes, taip pat sutiktina su trečiojo asmens pozicija, kad L. Ž. ir B. O. G. atsisakė pateikti duomenis apie save kaip investuotojus, pasirašytinai patvirtindami, kad tokio atsisakymo padariniai jiems yra suprantami (t. 1, b. l. 120–121, t. 2, b. l. 191–192). Taigi atsakovė, neturėdama pakankamai išsamios informacijos apie šiuos asmenis, objektyviai negalėjo individualizuoti apeliantų, kaip klientų, investavimo poreikių.
  9. Be to, iš bylos medžiagos matyti, kad visi apeliantai turėjo atitinkamos patirties santykiuose su finansinėmis įstaigomis. Jie buvo įsigiję ne tik atsakovės išleistų obligacijų, tačiau ir atsakovės indėlio sertifikatų, taip pat buvo sudarę ne vieną terminuotųjų indėlių sutartį. Teismo liudijimo pagrindu gauta informacija patvirtina, kad L. Ž. buvo įsigijęs Lietuvos Respublikos Vyriausybės vertybinių popierių (t. 7, b. l. 199–200), o B. O. G. – „Swedbank“, AB (tuo metu – AB bankas „Hansabankas“) taupymo obligacijų (t. 7, b. l. 201). Tai leidžia daryti labiau tikėtiną išvadą, kad su banko siūlomais finansiniais produktais apeliantai buvo ar turėjo būti susipažinę.
  10. Apeliantų, kaip neprofesionalių investuotojų, statusas pats savaime neeliminuoja bendrosios protingo ir sąžiningo asmens pareigos atidžiai perskaityti pasirašomas sutartis, domėtis savo teisėmis, konsultuotis su teisininkais, ir, juo labiau, kuomet neskiriama indėlių nuo obligacijų. Tačiau šiuo aspektu taip pat reikalinga atsižvelgti į aktualią kasacinio teismo praktiką, kurioje jau buvo konstatuotas faktas, kad obligacija, kaip vertybinis popierius, yra vidutiniam vartotojui pakankamai žinomas finansinis produktas, kuris, vertinant istoriškai, nėra naujas ar neįprastas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015-11-17 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-602-684/2015). Todėl, priešingai nei teigiama skunde, apeliantams turėjo būti suprantama, kad šis produktas, kaip finansinė priemonė, nėra tapatus indėliui ir pasižymi didesniu rizikingumo laipsniu.
  11. Apeliantai nepagrįstai savo skunde akcentuoja pirmosios instancijos teismo neįvertintą jų socialinę padėtį ir amžių (visi jie sutarčių sudarymo metu buvo pensininkai). Iš skundžiamos teismo nutarties turinio akivaizdu, kad ši aplinkybė, kaip ir kitos apeliantus individualizuojančios savybės, buvo įvertintos, tačiau nei socialinės padėties, nei amžiaus aplinkybės savaime negali būti pripažintos kaip galimos rizikos, įsigyjant obligacijas, padarinių neprisiėmimas. Dar daugiau, apeliantai dėl jų įgytos gyvenimiškos patirties kaip tik turėjo daugiau gebėjimų suvokti sudaromų sandorių esmę ir įvertinti galimas tokių sandorių rizikas bei teisines pasekmes, apie tai taip pat jau buvo pasisakyta teismų praktikoje (Lietuvos apeliacinio teismo 2016-12-01 nutartis civilinėje byloje Nr. 2A-818-178/2016).
  12. Priešingai nei yra teigiama apeliaciniame skunde, bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme apeliantai netvirtino, jog ginčijamų sutarčių sudarymo metu jiems buvo pateikta melaginga informacija apie obligacijų draudimą banko nemokumo atveju. Kaip matyti iš apeliantės B. O. G. paaiškinimų raštu (t. 7, b. l. 175), taip pat iš apelianto L. Ž. apklausos teismo posėdžio metu, apeliantai įvardijo kitokį pokalbio su banko darbuotojais turinį, t. y. jie buvo patikinti, kad banko bankroto galimybė yra labai mažai tikėtina. Apeliantas pripažino, kad spaudimas įsigyti obligaciją jam nebuvo daromas, o jis pats buvo suinteresuotas gauti didesnį procentą už banke laikomas lėšas, nes procentai už indėlius buvo gerokai mažesni (2016-02-22 teismo posėdžio garso įrašo dalis nuo 00:19:55 iki 00:20:00 val.; nuo 00:21:15 iki 00:21:45 val.).
  13. Tokiu atveju apeliantų suklydimą lėmė ne klaidingai jų suvokta aplinkybė apie obligacijų draudimą banko nemokumo (bankroto) atveju, tačiau pati banko nemokumo atsiradimo tikimybe. Tačiau, kaip yra pabrėžiama kasacinio teismo praktikoje, vien ta aplinkybė, kad atsakovas bankrutavo, o ieškovas tikėjosi, jog to neįvyks, nėra pakankama pripažinti suklaidinimo dėl sandorio esmės faktą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016-02-18 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-10-915/2016).
  14. Taip pat kaip klaidingos informacijos pateikimo nėra pagrindo vertinti ir spaudoje talpinamų atsakovės reklaminių publikacijų ar jos leidžiamų informacinių lankstinukų. Nors minėtose publikacijose obligacijos pristatomos kaip saugus produktas, tačiau jis nėra lyginamas su indėliu ir nėra nurodoma, kad obligacijos yra apdraustos indėlių draudimu ar pan. Vienerių metų obligacijoms skirtuose reklaminiuose lankstinukuose (t. 6, b. l. 183–188) daroma nuoroda į tai, kad prieš priimdamas sprendimą investuoti klientas būtinai susipažintų su atsakovės interneto svetainėje paskelbtomis banko obligacijų emisijos galutinėmis sąlygomis ir baziniu prospektu bei jame aprašytais rizikos veiksniais, įvertintų, ar jam ši rizika priimtina.
  15. Apeliantai savo skundą taip pat grindžia Kauno apygardos teismo 2012-09-10 sprendime civilinėje byloje Nr. 2-1950-568/2012 nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis, kad banko darbuotojams vykusių mokymų metu vadovybė rekomenduodavo aiškinti klientams, jog viskas drausta banko turtu. Tačiau tokios faktinės aplinkybės nebuvo nustatytos nagrinėjamoje konkrečioje byloje, todėl kitos bylos faktai negali nulemti teisinių išvadų šioje konkrečioje byloje padarymo, nes tai neatitiktų įrodymų vertinimo taisyklių, įtvirtintų CPK 185 straipsnyje.

8Dėl bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme, paskirstymo

  1. Nenustačius teisinio ir faktinio pagrindo ieškovų apeliacinio skundo patenkinimui, kiti byloje dalyvaujantys asmenys įgyja teisę į jų patirtų bylinėjimosi išlaidų atlyginimą, kadangi šios išlaidos atsirado dėl apeliantų (ieškovų) inicijuoto apeliacinio proceso (CPK 93 str. 1 d., 98 str.).
  2. Atsakovės iki bylos išnagrinėjimo iš esmės pabaigos pateikti dokumentai patvirtina, kad ji turėjo 343,42 Eur bylinėjimosi išlaidų už atsiliepimo į apeliacinį skundą parengimą.
  3. Trečiasis asmuo VĮ „Indėlių ir investicijų draudimas“ iki bylos išnagrinėjimo iš esmės pabaigos taip pat pateikė prašymą dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo, prie kurio pridėti įrodymai patvirtina, jog už atsiliepimo į apeliacinį skundą parengimą sumokėta 705,26 Eur.
  4. Atsakovės ir trečiojo asmens prašomos priteisti išlaidos neviršija Lietuvos advokatų tarybos 2004-03-26 nutarimu bei Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004-04-02 įsakymu Nr. 1R-85 patvirtintose Rekomendacijose dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) nustatytų dydžių. Tačiau atsižvelgusi į nagrinėjamos bylos pobūdį, į suteiktų teisinių paslaugų apimtį, į tai, kad atsakovė ir trečiasis asmuo yra dalyvavę ne vienoje analogiško pobūdžio byloje, civilinėse bylose teikė tokią pat teisinę poziciją pagrindžiančius procesinius dokumentus, taip pat vadovaudamasi teisingumo, protingumo ir sąžiningumo kriterijais (CPK 3 str. 1 d.), teisėjų kolegija atsakovei ir trečiajam asmeniui kompensuojamąją išlaidų sumą sumažina iki 300 Eur už kiekvieno jų atsiliepimo į apeliacinį skundą parengimą. Šias išlaidas apeliantai atsakovei ir trečiajam asmeniui įpareigojami kompensuoti lygiomis dalimis.

9Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 331 straipsniu,

Nutarė

10Vilniaus apygardos teismo 2016 m. gegužės 30 d. nutartį palikti nepakeistą.

11Priteisti iš L. Ž. (asmens kodas ( - ) B. O. G. (asmens kodas ( - ) ir E. J. (asmens kodas ( - ) lygiomis dalimis, t. y. po 100 Eur (vieną šimtą eurų) iš kiekvieno jų, apeliacinės instancijos teisme turėtas bylinėjimosi išlaidas bankrutavusiai akcinei bendrovei bankui Snoras (įmonės kodas 112025973).

12Priteisti iš L. Ž. (asmens kodas ( - ) B. O. G. (asmens kodas ( - ) ir E. J. (asmens kodas ( - ) lygiomis dalimis, t. y. po 100 Eur (vieną šimtą eurų) iš kiekvieno jų, apeliacinės instancijos teisme turėtas bylinėjimosi išlaidas valstybės įmonei „Indėlių ir investicijų draudimas“ (įmonės kodas 110069451).

Proceso dalyviai
Ryšiai