Byla e2-1136-823/2018
Dėl Klaipėdos apygardos teismo 2018 m. balandžio 30 d. nutarties civilinėje byloje Nr. eB2-122-777/2018, kuria atsisakyta BUAB „GULVĖ“ bankrotą pripažinti tyčiniu

1Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Goda Ambrasaitė - Balynienė, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjusi civilinę bylą pagal pareiškėjos bankrutavusios uždarosios akcinės bendrovės „GULVĖ“ bankroto administratorės uždarosios akcinės bendrovės „ATENERGO“ atskirąjį skundą dėl Klaipėdos apygardos teismo 2018 m. balandžio 30 d. nutarties civilinėje byloje Nr. eB2-122-777/2018, kuria atsisakyta BUAB „GULVĖ“ bankrotą pripažinti tyčiniu,

Nustatė

2I. Ginčo esmė

3

  1. BUAB „GULVĖ“ bankroto administratorė UAB „ATENERGO“ kreipėsi į teismą, prašydama BUAB „GULVĖ“ bankrotą pripažinti tyčiniu.
  2. Nurodė, kad bankroto byla UAB „GULVĖ“ iškelta Klaipėdos apygardos teismo 2014 m. balandžio 29 d. nutartimi. 2015 m. birželio 2 d. buvęs UAB „GULVĖ“ direktorius E. M. perdavė bankroto administratorei dalį bendrovės dokumentų, tačiau pažadų pateikti bendrovės balansą bankroto bylos iškėlimo dienai ir perduoti likusį bendrovės turtą neįvykdė, todėl teismas skyrė E. M. baudą. Toks buvusio bendrovės vadovo elgesys, bankroto administratorės vertinimu, patvirtina, kad slepiama tikroji bendrovės finansinė padėtis.
  3. Administratorės vertinimu, bendrovės UAB „GULVĖ“ buvęs vadovas E. M. turėjo daug anksčiau inicijuoti bankroto bylos iškėlimą bendrovei. Jau pagal 2010 m. bendrovės balansą bendrovės turtas sudarė 94 167,17 Lt, o per vienerius metus mokėtinos sumos ir trumpalaikiai įsipareigojimai – 444 383,02 Lt. 2011 m. bendrovės balanse nurodyta, kad bendrovė turi turto už 101 646,43 Lt, o per vienerius metus mokėtinos sumos ir trumpalaikiai įsipareigojimai sudaro 393 882,36 Lt. Buvusiam bendrovės vadovui bloga bendrovės finansinė padėtis buvo žinoma, kadangi abu paminėti balansai yra jo patvirtinti. Iki bankroto bylos iškėlimo dienos buvęs bendrovės vadovas nesiėmė jokių veiksmų dėl bendrovės finansinės būklės gerinimo ar įsiskolinimų mažinimo. Pagal 2011 m. balansą UAB „GULVĖ“ turtas sudarė 101 646,43 Lt, o piniginės lėšos – 13 176,43 Lt, tačiau bendrovės vadovas negali pasakyti, kur yra šis turtas ir piniginės lėšos, todėl darytina išvada, kad turtas yra paslėptas, iššvaistytas, pasisavintas dėl bendrovės vadovo kaltės.
  4. Bankroto administratorės teigimu, per laikotarpį iki bankroto bylos iškėlimo buvęs bendrovės direktorius E. M. veikė kryptingai, t. y. mažino bendrovės mokumą ir turtą, sudarinėjo akivaizdžiai bendrovei nenaudingus sandorius, pirko transporto priemones, pardavė bendrovės automobilį savo sutuoktinei už vieną litą, neatsižvelgęs į rinkos kainas. E. M. neteisėti veiksmai tiesiogiai lėmė realios žalos atsiradimą (prarastos bendrovės realiai turėtos piniginės lėšos bei turtas ir negautos pajamos). E. M. aiškiai nesąžiningai elgėsi kreditorių atžvilgiu, piktybiškai nemokėjo mokesčių, tyčia blogai valdė bendrovę ir nulėmė jos bankrotą. Atsiskaitymai buvo vykdomi pažeidžiant mokėjimų eiliškumą, todėl susidarė įsiskolinimas valstybės biudžetui.
  5. Suinteresuotas asmuo VSDFV pateikė teismui informaciją, kad UAB „GULVĖ“ Fondo biudžetui skolinga 7 706,35 Eur, iš jų 7 311,53 Eur valstybinio socialinio draudimo (VSD) įmokų už apdraustuosius už 2012 m. rugpjūčio – 2012 m. spalio mėn. laikotarpį, ir 394,82 Eur delspinigių, priskaičiuotų už pavėluotą VSD įmokų už apdraustuosius pervedimą už laikotarpį nuo 2012 m. rugsėjo 17 d. iki 2013 m. gegužės 14 d.
  6. Suinteresuotas asmuo E. M. prašė administratorės prašymo netenkinti. Nurodė, kad UAB „GULVĖ“ pagrindinė veikla buvo susijusi su rangos darbais, susijusiais su laivų statyba. UAB „GULVĖ“ pagrindinis užsakovas buvo Danijos įmonė „OK GULVE ERHVERV“, t. y. buvo vykdomi akcininkų užsakymai. UAB „GULVĖ“ beveik visi darbai buvo atliekami AB „Baltijos“ laivų statyklos teritorijoje arba užsienio laivų statyklose. Nuo bendrovės įsteigimo bendrovei faktiškai vadovavo akcininko atstovas T. B. P., kuris priiminėjo sprendimus dėl bendrovės veiklos, turto pardavimo, pirkimo ir kt. Pasikeitus AB „Baltijos“ laivų statyklos akcininkams, nebeliko užsakymų iš Danijos, labai sumažėjo atliekamų darbų įkainiai, pradėjo vėluoti atsiskaitymai už atliktus darbus. Pabaigus vykdyti esamas sutartis ir nesant naujų sutarčių, suinteresuotasis asmuo, kaip bendrovės vadovas, išmokėjo darbo užmokestį darbuotojams, su jais buvo nutrauktos darbo sutartys, buvo atsikaityta ir su tiekėjais. Kaip ir visi darbuotojai, E. M. akcininkui pateikė pareiškimą nutraukti darbo sutartį. Nutraukęs darbo sutartį nuo 2012 m. liepos 12 d., suinteresuotas asmuo pradėjo vykdyti individualią veiklą, tačiau vėliau sužinojo, kad akcininkas neinformavo VSDFV apie jo atleidimą, o VĮ Registrų centro – apie jo, kaip direktoriaus, įgaliojimų pasibaigimą. Akcininko atstovas T. B. P., po darbo santykių pasibaigimo turėjęs atvykti perimti visus bendrovės dokumentus, neatvyko. Sužinojęs, kad akcininkas neinformavo VSDFV apie jo atleidimą, suinteresuotas asmuo pats 2012 m. spalio 19 d. apie tai informavo VSDFV, taip pat kreipėsi ir į VĮ Registrų centrą, tačiau pranešimas nebuvo priimtas. Suinteresuotas asmuo taip pat bandė ieškoti bendrovės akcininko, aiškintis aplinkybes dėl jo atleidimo, tačiau su akcininko atstovu T. B. P. turimais kontaktais susisiekti nepavyko. 2010 metais bendrovės finansinė padėtis nebuvo sunki, bendrovė buvo skolinga tik akcininkui, todėl kitų kreditorių BUAB „GULVĖ“ bankroto byloje nėra. Įsiskolinimas VSDFV atsirado 2012 metais. 2003-2004 metais lizingo būdu pirktas automobilis buvo pirktas su sąlyga, kad suinteresuotam asmeniui nebus keliamas atlyginimas ir pasibaigus lizingo sutarčiai atiteks suinteresuotam asmeniui, todėl 2011 m. šį automobilį už 1 Lt įsigijo suinteresuoto asmens sutuoktinė. Visos piniginės operacijos buvo vykdomos per banką, grynųjų pinigų operacijų bendrovėje nebuvo.
  7. Suinteresuotas asmuo pažymėjo, kad, kai 2014 m. į jį kreipėsi UAB „GULVĖ“ bankroto administratorė su reikalavimu perduoti dokumentus, jis paaiškino visas aplinkybes ir perdavė pas jį buvusią dokumentų dalį, kurios nebuvo atvykęs pasiimti akcininko atstovas. Iš bankroto administratorės suinteresuotas asmuo sužinojo apie bendrovei pradėtą bankroto procedūrą bei prašė administratorės kreiptis į akcininko atstovą tiek dėl turto, tiek dėl kitos informacijos, nes jo žinioje jokio turto nebuvo. Bendrovės turtas buvo parduotas turint akcininko sprendimą. E. M. nurodė, kad jis veikė teisėtai, jokių neteisėtų veiksmų neatliko.
  8. Teismui į bylą suinteresuotu asmeniu įtraukus bendrovės akcininkę T. B. ApS, 2017 m. gruodžio 11 d. teisme buvo gautas advokato padėjėjo M. H. N. (M. H. N.) elektroninis laiškas, kuriuo jis, kaip T. B. ApS advokatas (įgaliotas asmuo), nurodė, kad T. B. ApS negali pripažinti kaltinimų, nurodytų 2017 m. rugpjūčio 11 d. teismo rašte, T. B. ApS apie įvykius nurodytus teismo rašte nieko nežino. Pažymėjo, kad nėra jokio pagrindo ar įrodymų kilti kokiai nors atsakomybei, įgaliotas asmuo pretenzijas atmeta.

4II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

5

  1. Klaipėdos apygardos teismo 2018 m. balandžio 30 d. nutartimi prašymą pripažinti BUAB „GULVĖ“ bankrotą tyčiniu atmetė; priteisė iš BUAB „GULVĖ“ E. M. naudai 400 Eur bylinėjimosi išlaidų.
  2. Teismas nustatė, kad vienintelė BUAB „GULVĖ“ akcininkė buvo bendrovės faktinė valdytoja ir užsakovė, pervesdavo bendrovei pinigines lėšas darbo užmokesčiui ir atsiskaitymams su valstybės biudžetais. Atsižvelgdamas į tai, kad BUAB „GULVĖ“ bankroto byloje patvirtinti kreditorių reikalavimai atsirado 2012 metais, 2011 metais bendrovė dirbo pelningai, teismas pripažino labiau tikėtina, kad 2011 metais UAB „GULVĖ“ buvo skolinga tik akcininkei ir atmetė pareiškėjos argumentus, kad jau 2010 – 2011 metais suinteresuotas asmuo turėjo pareigą kreiptis dėl bankroto bylos UAB „GULVĖ“ iškėlimo. Teismas sprendė, kad bendrovė tapo nemokia, nes akcininkė 2012 metais nebeteikė užsakymų ir nepervedė piniginių lėšų atsiskaitymui su VSDFV ir UAB „Omnitel“. Būtent bendrovės akcininkė, teismo vertinimu, turėjo atlikti būtinus bendrovės uždarymo veiksmus.
  3. Teismas pažymėjo, kad bendrovė dar vykdė veiklą 2012 metais, todėl 2011 m. balanse nurodyti finansiniai duomenys nėra galutiniai ir realiai (faktiškai) egzistavę bendrovės veiklos pabaigoje. 2012 m. įvykdžius visas sutartis, bendrovės darbuotojai (tarp jų buhalterė ir vadovas) buvo atleisti, todėl nėra pagrindo, remiantis 2011 m. balanso duomenimis, teigti, kad bendrovės turtas buvo paslėptas, ar iššvaistytas dėl bendrovės vadovo kaltės. Byloje taip pat nėra duomenų, kad lėšų atsiskaityti su VSDFV buvo, tačiau tai nebuvo padaryta ir todėl buvo pažeistas atsiskaitymų eiliškumas (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.930¹ straipsnis). Liudytoja R. J. paaiškino, kad skola VSDFV atsirado, nes bendrovė nebegavo pinigų iš Danijos (akcininkės).
  4. Teismas sprendė esant labiau tikėtina, kad automobilis „Seat Alhambra“ 2011 metais už 1 Lt buvo parduotas akcininkės sprendimu. Pagal 2011 m. gruodžio 31 d. aiškinamąjį raštą šio automobilio likvidacinė vertė buvo 1 Lt, automobilio pardavimo sandoris yra realus, nenuginčytas. Duomenų, kad šis sandoris būtų nuostolingas ir ekonomiškai nenaudingas bendrovei, byloje nėra, nes kreditorių finansiniai reikalavimai atsirado 2012 metais. Taip pat labiau tikėtina, kad suinteresuoto asmens sutuoktinė už perleistas turtines teises į automobilį „Škoda Octavia“ atsiskaitė su bendrovės akcininke, perleidus šį automobilį buvo sumažinti bendrovės kreditoriniai reikalavimai, duomenų apie kitus kreditorių reikalavimus sandorio sudarymo metu nėra. Bylos nagrinėjimo metu suinteresuotas asmuo nurodė automobilio „Ford Transit“ buvimo vietą, paaiškino, kodėl šis automobilis nebuvo perduotas bankroto administratorei. Administratorė nenurodė priežasčių, trukdančių jai perimti šį automobilį.
  5. Remdamasis suinteresuoto asmens ir liudytojos R. J. paaiškinimais teismas sprendė, kad labiau tikėtina, jog visi bendrovės dokumentai, kurie buvo pas bendrovės buhalterę ir vadovą, yra perduoti bankroto administratorei ir kad nėra pakankamo pagrindo teigti, jog buvęs bendrovės vadovas E. M. turi ir neperduoda trūkstamų bendrovės dokumentų, (ar) kad bendrovės buhalterija tvarkyta netinkamai, apgaulingai. Bankroto administratorė bylos nagrinėjimo metu nepaneigė aplinkybės, kad yra galimybė atkurti trūkstamus bendrovės dokumentus.

6III. Atskirojo skundo ir atsiliepimų į jį argumentai

7

  1. BUAB „GULVĖ“ bankroto administratorė UAB „ATENERGO“ atskiruoju skundu prašo Klaipėdos apygardos teismo 2018 m. kovo 30 d. nutartį panaikinti ir išspręsti klausimą iš esmės: pripažinti BUAB „GULVĖ“ bankrotą tyčiniu. Atskirasis skundas grindžiamas šiais argumentais:
    1. Teismas neįvertino visų aplinkybių, nesivadovavo pateiktais įrodymais, o sprendimą grindė tikėtinais liudytojų parodymais. Nei bendrovės vadovas, nei buhalterė neturi dokumentų priėmimo – perdavimo akto, patvirtinančio dokumentų perdavimą bendrovės akcininkui. Vien tai, kad E. M. nevykdė teismo nutarties perduoti visus bendrovės dokumentus bankroto administratorei, patvirtina, kad bendrovės vadovas pažeidė jam nustatytą pareigą, slėpė dokumentus ir turtą. Nors bendrovės buhalterė nurodė, kad iš perduotų dokumentų bus galima suvesti buhalterinę apskaitą, tačiau iš pateiktų dokumentų to padaryti neįmanoma. Darytina išvada, kad tiek įmonės vadovas, tiek buhalterė klastojo dokumentus, juos slėpė, kad administratorė negalėtų nustatyti bendrovės skolų, turto bei gautinų lėšų. Nėra aišku, kodėl bendrovės turtas ir dokumentai nebuvo perduoti bankroto proceso pradžioje, o dalis dokumentų perduota tik teismo posėdžio metu. E. M. nesudarė bendrovės balanso bankroto bylos iškėlimo dienai – tokiais veiksmais siekiama nuslėpti tikrąją bendrovės finansinę padėtį. E. M. nepateikė jokių įrodymų minėtoms aplinkybėms paneigti.
    2. Iš UAB „GULVĖ“ finansinės apskaitos dokumentų matyti, kad sudarydamas nepalankius ir nenaudingus sandorius (automobilių pardavimas sutuoktinei ir kt.) suinteresuotas asmuo atliko neteisėtus veiksmus, priėmė akivaizdžiai bendrovei nepalankius ir nuostolingus sprendimus bei pažeidė bendrovės valdymo organų pareigą veikti bendrovės ir jos akcininkų naudai, laikytis įstatymų, kitų teisės aktų ir vadovautis bendrovės įstatais. Perleisdamas sugyventinei automobilį „Škoda Octavia“, kurio balansinė vertė 63 775,00 Lt, suinteresuotas asmuo padarė bendrovei finansinę žalą ir dėl to bendrovė negalėjo atsiskaityti su VSDFV. Realizavus automobilį pagal tuo metu esančią rinkos kainą buvo galima atsiskaityti su kreditoriais. Tokie bendrovės vadovo veiksmai patvirtina, kad nebuvo ginami bendrovės interesai, o siekiama tik savanaudiškų tikslų.
    3. Pagal pateiktus balansus jau 2011 m. pradžioje BUAB „GULVĖ“ vadovas privalėjo kreiptis į teismą dėl bankroto bylos bendrovei iškėlimo.
  2. Suinteresuotas asmuo VSDFV Klaipėdos skyrius atsiliepimu į pareiškėjos atskirąjį skundą prašo atskirąjį skundą tenkinti. Nurodo, kad UAB „GULVĖ“ valdymo organas ir (ar) dalyvis neužtikrino bendrovės turto apsaugos, elgėsi nerūpestingai ir neatidžiai, neatliko visų jam priklausančių atlikti pareigų, dėl to bendrovei buvo padaryta turtinė žala.
  3. Suinteresuotas asmuo E. M. atsiliepimu į pareiškėjos atskirąjį skundą prašo atskirojo skundo netenkinti. Atsiliepimas į atskirąjį skundą grindžiamas šiais argumentais:
    1. Apeliantės siekiamos įrodyti aplinkybės dėl buvusio BUAB „GULVĖ“ vadovo neteisėtų veiksmų bankrutuojančios bendrovės bei jos kreditorių atžvilgiu iš esmės prieštarauja byloje nustatytoms faktinėms aplinkybėms. E. M. jokių neteisėtų veiksmų jo vadovautos bendrovės atžvilgiu neatliko. Jokio bendrovės turto E. M. nebuvo pasisavinęs ar iššvaistęs, o bendrovės turtas buvo parduotas akcininkės sprendimu. Visais klausimais, kurie susiję su bendrovės veikla nuo 2012 m. liepos mėnesio, administratorei buvo siūloma kreiptis į akcininkės atstovą, tačiau su bendrovės akcininke bankroto administratorė net nebuvo susisiekusi ir jokių reikalavimų jai nereiškia. Pareiškimą dėl bankroto pripažinimo tyčiniu bankroto administratorė pateikė po to, kai suinteresuotas asmuo nevykdė neteisėto administratorės reikalavimo sumokėti 10 000 Eur.
    2. Administratorė nepateikė į bylą jokių tinkamų bei leistinų įrodymų, patvirtinančių, kad buvęs bendrovės vadovas sąmoningai nuostolingai valdė bendrovę ir kad yra bent viena iš ĮBĮ įtvirtintų sąlygų pripažinti bendrovės bankrotą tyčiniu. Atskirajame skunde teigiama, kad E. M. UAB „GULVĖ“ vardu sudarė nepalankius ir nenaudingus sandorius, tačiau nenurodoma, kokie konkrečiai tai sandoriai, kokius nuostolius ir kokiomis aplinkybėmis jie sukėlė. Vienintelė aplinkybė, kurią nurodo bankroto administratorė, yra bendrovės automobilio „Škoda Octavia“ pardavimas, tačiau kodėl ir kokie dėl to kilo nuostoliai yra neaišku. Atskirajame skunde nurodoma, kad automobilio balansinė vertė sudarė 63 775 Lt, tačiau duomenų apie tai, kokia buvo reali turto būklė, jo rinkos vertė sandorio sudarymo metu, į bylą nepateikta, taigi, bankroto administratorė iš esmės neįrodė, nei kokia turėjo būti adekvati turto pardavimo kaina, nei kokia žala dėl turto pardavimo buvo padaryta ir ar žala apskritai kilo. Paminėtas automobilis niekada nebuvo bendrovės turtas, jis nuosavybės teise priklausė lizingo bendrovei. Pagal lizingo sutartį E. M. buvo asmeniškai laidavęs. Bendrovės akcininkei pasiūlius pirkti minėtą automobilį, pirkėjas sumokėjo 20 000 Lt, juos perduodamas akcininkės atstovui, tokiu būdu buvo padengtos prievolės kreditorei UAB „Swedbank lizingas“ bei pirkėjui buvo perduotas pabaigos aktas, kad galėtų įregistruoti nuosavybės teisę, t. y. minėtu pirkimo – pardavimo sandoriu buvo ne tik parduotas turtas, tačiau ir sumažintos prievolės kreditoriams. Taigi, jokia žala bendrovei ir tuo pačiu jos kreditoriams nebuvo padaryta. Pažymėtina ir tai, kad aptariamas sandoris buvo sudarytas bendrovei vykdant veiklą, gaunant pajamas, vykdant prievoles, bendrovės veiklai esant pelningai, tuo tarpu kreditoriniai įsipareigojimai VSDFV atsirado po to, kai E. M. jau buvo pateikęs prašymą dėl jo atleidimo.
    3. Bendrovės veikla buvo tiesiogiai priklausoma nuo akcininkės užsakymų, AB „Baltijos laivų statykla“ užsakymų, kurie iš esmės būdavo gaunami per akcininkę. Akcininkei ir AB „Baltijos laivų statykla“ nutraukus bendradarbiavimą, bendrovė nebegaudavo naujų užsakymų ir buvo vykdomi jau prisiimti įsipareigojimai, t. y. baigiamos vykdyti sutartys. E. M. vadovavimo bendrovei laikotarpiu sutartys buvo pabaigtos vykdyti, naujų sutarčių, kurios būtų buvusios nenaudingos bendrovei, E. M. nesudarė. Pabaigus vykdyti sutartis, tačiau neturint naujų užsakymų, buvo priimtas sprendimas atsiskaityti su darbuotojais, biudžetu, teikėjais, buvo nutrauktos darbo sutartys.
    4. Išskyrus subjektyvų pareiškėjos vertinimą, į bylą nepateikti jokie duomenys, kurie patvirtintų, kad E. M. klastojo UAB „GULVĖ“ dokumentus, kad suinteresuotam asmeniui vadovaujant bendrovei jos buhalterija buvo vedama aplaidžiai ar apgaulingai, kad E. M. pasisavino, iššvaistė, paslėpė bendrovės turtą ir kt. Vien dokumentų bei turto neperdavimas bankroto administratorei savaime nesudaro pagrindo vertinti, kad buvo įvykdyti pareiškėjos nurodyti neteisėti veiksmai. Bankroto bylos iškėlimo momentu E. M. net nebuvo UAB „GULVĖ“ vadovas ir bendrovės turtu bei dokumentais nedisponavo. Tiek turtas, tiek dokumentai, kurie buvo likę pas E. M., buvo perduoti bankroto administratorei. Aplinkybė, kad dalies dokumentų ir susidėvėjusios transporto priemonės bankroto administratorė neperėmė, negali būti pagrindu E. M. veiksmus vertinti kaip neteisėtus, ar, juo labiau, pripažinti bendrovės bankrotą tyčiniu. Byloje pateiktas bankroto administratorės atsiliepimas į prašymą dėl baudos E. M. panaikinimo patvirtina, kad E. M. bendradarbiauja, perdavė dokumentus ir kt.
    5. Atskirajame skunde taip pat teigiama, esą E. M. dar 2011 m. pradžioje turėjo kreiptis dėl bankroto bylos UAB „GULVĖ“ iškėlimo, tačiau iš byloje esančių įrodymų matyti, kad 2011 metais bendrovės turtinė padėtis ženkliai pagerėjo – 2010 m. laikotarpiu bendrovė turėjo 132 408 Lt nuostolių, kai tuo tarpu 2011 m. UAB „GULVĖ“ jau gavo 57 980 Lt pelną, bendrovės turtas atitinkamu laikotarpiu išaugo nuo 94 167 Lt iki 101 646 Lt, mokėtinos sumos ir įsipareigojimai sumažėjo nuo 444 383 Lt iki 393 882 Lt. Skola šiuo veiklos laikotarpiu buvo tik akcininkei. Mokėjimai bendrovei buvo tik iš akcininkės, t. y. akcininkė teikdavo UAB „GULVĖ“ užsakymus, kuriuos įvykdžius pervesdavo pinigines lėšas, kad būtų sumokamas darbo užmokestis ir kiti mokėjimai bendrovės veiklai. Bendrovė vykdė veiklą, skolų darbuotojams ir tiekėjams neturėjo. Tik bendrovei pabaigus veiklą, akcininkei tinkamai neįforminus bendrovės vadovo pakeitimo ir nepriėmus sprendimo dėl bendrovės likvidavimo, atsirado skola VSDFV.

8IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

9

  1. Apeliacijos objektu yra pirmosios instancijos teismo nutarties, kuria atsisakyta bendrovės bankrotą pripažinti tyčiniu, teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas. Šį klausimą apeliacinės instancijos teismas nagrinėja laikydamasis atskirojo skundo ribų (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 320 straipsnis). Pagrindų peržengti skundo ribas ir absoliučių ginčijamos nutarties negaliojimo pagrindų apeliacinės instancijos teismas nenustatė.
  2. Kasacinio teismo išaiškinta, kad, sprendžiant dėl įmonės bankroto pripažinimo tyčiniu, bankroto bylą iškėlusiam teismui būtina nustatyti, ar bankrutuojančios įmonės sudarytais sandoriais bei kitokia šios įmonės veikla buvo nuosekliai ir kryptingai siekiama įmonės nemokumo. Tais atvejais, kai įmonė yra faktiškai nelikvidi arba nemoki, turi būti patikrinama, ar tolesnė tokios įmonės veikla buvo nukreipta dar labiau pabloginti įmonės turtinę padėtį. Šie kriterijai ir kreditorių galimybių nukreipti išieškojimą į įmonės skolininkės turtą suvaržymas arba sąlygų išvengti išieškojimo sudarymas, taip pat sąmoningas išieškojimo pirmenybės atidavimas vėlesniems kreditoriams, žinant, kad ankstesnieji kreditoriai faktiškai neturės į ką nukreipti savo reikalavimų įmonei skolininkei neturint pakankamai turto, reiškia tyčinį bankrotą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2017 m. balandžio 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-7-115-915/2017 ir joje nurodoma kasacinio teismo praktika).
  3. ĮBĮ 20 straipsnyje detalizuoti kriterijai, pagal kuriuos turi būti sprendžiama, ar įmonės bankrotas gali būti pripažintas tyčiniu. Tačiau ĮBĮ 20 straipsnio 2 ir 3 dalyse įtvirtinti tyčinio bankroto nustatymo kriterijai yra ne savarankiški, o taikomi tik kartu su įstatymo 2 straipsnio 12 dalyje pateikiamu tyčinio bankroto apibrėžimu. Tokia išvada, be kita ko, darytina iš ĮBĮ 20 straipsnio 1 dalies, pagal kurią teismas gali pripažinti bankrotą tyčiniu savo iniciatyva arba kreditoriaus (kreditorių) ar administratoriaus prašymu tik esant šio įstatymo 2 straipsnio 12 dalyje nurodytiems tyčinio bankroto požymiams. Taigi, jei nėra priežastinio ryšio tarp sąmoningo blogo įmonės valdymo ir įmonės nemokumo arba ryšio tarp sąmoningo blogo įmonės valdymo ir nemokios įmonės padėties esminio pabloginimo, atskiri tyčinio bankroto nustatymo požymiai (įtvirtinti kasacinio teismo praktikoje, o vėliau ir ĮBĮ 20 straipsnio 2, 3 dalyse) gali būti įvertinti naudojant kitas teisės priemones (neteisėtų sandorių pripažinimą negaliojančiais, civilinę atsakomybę, baudžiamąją atsakomybę ir kt.), bet neturi lemti konstatavimo, kad įmonė privesta prie bankroto tyčia (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2017 m. balandžio 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-7-115-915/2017).
  4. Kadangi įmonės bankroto pripažinimas tyčiniu sukelia itin reikšmingas teisines pasekmes asmenims, pripažintiems atsakingais už tyčinį bankrotą (ĮBĮ 20 straipsnio 6–8 dalys), todėl įrodinėjimo standartas šios kategorijos bylose yra aukštesnis ir lemia didesnę teismo aktyvumo pareigą siekiant nustatyti visas aplinkybes, reikšmingas sprendžiant dėl įmonės bankroto pripažinimo tyčiniu. Kita vertus, paminėtas aktyvesnis teismo vaidmuo šios kategorijos bylose nepaneigia civiliniame procese vyraujančio rungimosi principo (CPK 12 straipsnis) – kiekviena šalis turi įrodyti aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimus bei atsikirtimus (CPK 178 straipsnis). Taigi, būtent pareiškėjas turi aiškiai nurodyti ir pagrįsti, kad (ir kokie) konkretūs neteisėti atsakovės valdymo organų veiksmai lėmė bendrovės nemokumą ar jos padėties esminį pabloginimą.
  5. Pagal įrodinėjimo civiliniame procese taisykles teismo procesinis sprendimas negali būti grindžiamas spėjimu ar prielaidomis, o tais atvejais, kai byloje nepakanka įrodymų patvirtinti nei ieškovo, nei atsakovo nurodomoms aplinkybėms, sprendimas priimamas tos šalies nenaudai, kuriai priklauso neįrodytų aplinkybių įrodinėjimo pareiga (negatyvusis įrodinėjimo pareigos aspektas) (žr., pvz., Lietuvos apeliacinio teismo 2012 m. balandžio 25 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 2-652/2012).
  6. Apeliantė, įrodinėdama, kad UAB „GULVĖ“ bankrotas yra tyčinis, nurodė, kad suinteresuotas asmuo E. M. pažeidė pareigą kreiptis dėl bankroto bylos UAB „GULVĖ“ iškėlimo, sudarė akivaizdžiai bendrovei nenaudingus sandorius, pažeidinėjo atsiskaitymų su kreditoriais eiliškumą, taip pat klastojo bendrovės dokumentus ir juos slėpė, kad bankroto administratorė negalėtų nustatyti bendrovės skolų, turto bei gautinų lėšų. Pažymėtina, kad apeliantė viso bylos nagrinėjimo metu įrodinėjo tik suinteresuoto asmens E. M. neteisėtus veiksmus, laikydamasi pozicijos, kad bendrovės akcininkė jokių neteisėtų veiksmų šiuo atžvilgiu neatliko, todėl pirmosios instancijos teismas, laikydamasis skundo ribų, pagrįstai vertino būtent E. M. veiksmus, kurie, pareiškėjo teigimu, reiškia tyčinį bankrotą.
  7. Iš skundžiamos pirmosios instancijos teismo motyvuojamosios dalies matyti, kad teismas, spręsdamas UAB „GULVĖ“ bankroto pripažinimo tyčiniu klausimą bei darydamas atitinkamas išvadas, vertino į bylą pateiktų įrodymų visumą – šalių bei liudytojos paaiškinimus, į bylą pateiktus bendrovės finansinės atskaitomybės duomenis, duomenis apie bendrovės kreditorius, jų finansinių reikalavimų atsiradimo momentą, rašytinius įrodymus, susijusius su bendrovės sandoriais, todėl nėra pagrindo pritarti bankroto administratorės atskirojo skundo argumentui, kad pirmosios instancijos teismas nesivadovavo pateiktais įrodymais, o savo išvadas grindė tik tikėtinais liudytojų parodymais.
  8. Apeliacinės instancijos teismas taip pat pažymi, kad pirmosios instancijos teismas nagrinėjamoje byloje nepažeidė teismo aktyvumo pareigos (šios nutarties 20 punktas) – UAB „GULVĖ“ bankroto pripažinimo tyčiniu klausimas pirmosios instancijos teisme buvo nagrinėjamas žodinio proceso tvarka, teismas 2018 m. kovo 13 d. nutartimi nutarė liudytoja byloje kviesti buvusią bendrovės buhalterę, taip pat išreikalauti papildomus, su bendrovės veikla susijusius, įrodymus iš VMI, bankų, UAB „Swedbank lizingas“. Tuo tarpu apeliantė savo procesinės pareigos įrodyti aplinkybes, kuriomis grindė savo reikalavimus byloje, tinkamai nevykdė, todėl pirmosios instancijos teismui tenkinti jos pareiškimą pagrindo nebuvo – tokia apeliacinės instancijos teismo išvada pagrindžiama toliau šioje nutartyje nurodomais motyvais.
Dėl pareigos kreiptis dėl bankroto bylos UAB „GULVĖ“ iškėlimo nevykdymo
  1. Kasacinis teismas, aiškindamas tyčinio bankroto požymius, yra pažymėjęs, kad jeigu įmonei esant faktiškai nemokiai jos vadovas nesikreipia į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo, o toliau didina įmonės įsipareigojimus, tai tokia įmonės vadovo veikla gali būti vertinama kaip siekis tyčia privesti įmonę prie bankroto. Tačiau aplinkybė, kad įmonės finansinė padėtis pablogėjo ir įmonė tapo galbūt nemoki, savaime nereiškia tyčinio bankroto (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. liepos 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr.3K-3-346/2012; 2013 m. lapkričio 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-597/2013).
  2. ĮBĮ 8 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta įmonės vadovo (ar kitų asmenų pagal kompetenciją) pareiga kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo visų pirma siejama su asmenine atsakomybe atlyginti žalą, kurią įmonė ir (ar) kreditoriai patyrė dėl laiku neįvykdytos prievolės padidėjus kreditorių reikalavimams (ĮBĮ 8 straipsnio 4 dalis). Vien šios prievolės pažeidimo konstatavimas negali būti pakankamas tyčiniam bankrotui preziumuoti. ĮBĮ 20 straipsnio 3 dalies 2 punkte nustatyta bankroto pripažinimo tyčiniu prezumpcija įpareigoja teismą konstatuoti ne tik įstatymo nustatyto reikalavimo dėl privalomo bankroto bylos inicijavimo pažeidimą, bet ir atsiskaitymų iki bankroto bylos iškėlimo vykdymą pažeidžiant CK 6.9301 straipsnyje nustatytą atsiskaitymų grynaisiais ir negrynaisiais pinigais eiliškumą bei tai, kad daugiau kaip 3 mėnesius iš eilės įmonės darbuotojui (darbuotojams) nebuvo mokamas darbo užmokestis ir kitos su darbo santykiais susijusios įmokos. Kitų atvejų, teikiančių pagrindą teismui konstatuoti tyčinio bankroto požymius vien dėl aplinkybės, jog buvęs įmonės vadovas laiku nesikreipė į teismą dėl bankroto bylos įmonei iškėlimo, įstatymas nenustato (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. balandžio 25 d. nutartį civilinėje byloje Nr. e3K-3-194-313/2017). Taigi pareiškėjas, savo pareiškimą grįsdamas pareigos kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo pažeidimu, turi įrodyti tiek šios pareigos atsiradimo momentą, tiek tai, kad jau atsiradus atitinkamai suinteresuoto asmens pareigai įmonės darbuotojui (darbuotojams) nebuvo mokamas darbo užmokestis ir kitos su darbo santykiais susijusios įmokos arba atsiskaitymai buvo vykdomi pažeidžiant atsiskaitymų grynaisiais ir negrynaisiais pinigais eiliškumą.
  3. Apeliacinės instancijos teismas pritaria pirmosios instancijos teismo išvadai, kad pagal byloje esančius duomenis nėra pagrindo spręsti, kad suinteresuoto asmens pareiga kreiptis į teismą dėl bankroto bylos UAB „GULVĖ“ iškėlimo atsirado 2010-2011 metais, kadangi iš byloje esančių atitinkamų metų finansinių duomenų nėra galimybės nustatyti, kokia dalis UAB „GULVĖ“ įsipareigojimų šiuo laikotarpiu buvo (ir ar apskritai buvo) pradelsti. Priešingai, kaip pagrįstai nurodė pirmosios instancijos teismas, pagal 2011 metų UAB „GULVĖ“ balanso duomenis bendrovės finansinė padėtis, lyginant su 2010 metais, ženkliai pagerėjo, bendrovė dirbo pelningai. Ši aplinkybė, taip pat tai, kad UAB „GULVĖ“ bankroto byloje patvirtinti tik dviejų kreditorių finansiniai reikalavimai, atsiradę 2012 metais, leidžia pritarti suinteresuoto asmens teiginiams, kad 2010- 2011 metais bendrovė mokumo problemų neturėjo.
  4. CK 6.9301 straipsnyje įtvirtinto atsiskaitymų eiliškumo pažeidimą apeliantė sieja su buvusio UAB „GULVĖ“ vadovo E. M. sudarytu sandoriu, kuriuo jis perleido bendrovės automobilį „Škoda Octavia“ savo sugyventinei, dėl ko, jos teigimu, bendrovei buvo padaryta žala ir bendrovė negalėjo atsiskaityti su VSDFV. Tačiau byloje nėra įrodymų, kad minėtas sandoris buvo sudarytas tuo metu, kai bendrovė jau turėjo įsiskolinimą VSDFV (remiantis į bylą pateiktais duomenimis (VSDF raštu) bendrovės įsiskolinimas Fondo biudžetui susidarė per laikotarpį nuo 2012 m. rugpjūčio iki 2012 m. spalio mėnesio ir laikotarpį nuo 2012 m. rugsėjo mėnesio iki 2013 m. gegužės mėnesio), ar kad iš sandorio gautomis lėšomis buvo atsiskaityta su kitais kreditoriais, pažeidžiant CK 6.9301 straipsnyje įtvirtintą atsiskaitymų eiliškumą. Pažymėtina ir tai, kad nors į bylą buvo pateikti UAB „GULVĖ“ banko sąskaitų išrašai, tačiau apeliantė nenurodo ir neįrodinėja, kokie šių išrašų duomenys galėtų patvirtinti atsiskaitymą su kreditoriais pažeidžiant atsiskaitymų eiliškumą po 2012 m. rugpjūčio mėn., kai atsirado įsiskolinimas VSDFV. Pirmosios instancijos teismo išvados, kad kasos bendrovėje nebuvo, buvo vykdomi tik bankiniai atsiskaitymai, apeliantė taip pat neginčija.
Dėl bendrovei akivaizdžiai nuostolingų sandorių sudarymo
  1. Apeliacinės instancijos teismas sutinka su suinteresuoto asmens atsiliepime į atskirąjį skundą nurodytu argumentu, kad pareiškime dėl bankroto pripažinimo tyčiniu teigdama, jog E. M. UAB „GULVĖ“ vardu sudarė nepalankius ir nenaudingus sandorius, aiškiai neįvardijo, kokie konkrečiai tai sandoriai, kokius nuostolius ir kokiomis aplinkybėmis jie sukėlė ir kaip konkrečiai šie sandoriai paveikė bendrovės turtinę padėtį, t. y. kad šie sandoriai turėjo esminės reikšmės bendrovės mokumui, arba nemokios bendrovės padėties esminiam pabloginimui. Kaip jau minėta šios nutarties 19 punkte, bendrovei nenaudingų sandorių sudarymas, net jei toks būtų nustatytas, pats savaime, nenustačius tokio sandorio esminės įtakos bendrovės mokumui, nėra pakankamas spręsti dėl tyčinio bankroto, ir gali būti įvertintas naudojant kitas teisės priemones (neteisėtų sandorių pripažinimą negaliojančiais, civilinę atsakomybę).
  2. Vienintelis sandoris, kurį apeliantė konkrečiai įvardija savo atskirajame skunde, yra 2009 m. automobilio „Škoda Octavia“ perleidimas suinteresuoto asmens sugyventinei. Iš į bylą pateiktų duomenų matyti, kad minėtas automobilis buvo bendrovės įgytas pagal 2009 m. sudarytą lizingo sutartį, lizinguojamo turto vertė pagal lizingo sutartį – 61 0000 Lt su PVM. Kaip nurodo pati apeliantė, jai nėra žinoma, už kokią kainą šis automobilis buvo perleistas (suinteresuotas asmuo teigia, kad pirkėja už perleistą automobilį sumokėjo 20 000 Lt), taip pat teismui nepateikti jokie duomenys apie analogiškų automobilių rinkos kainas sandorio sudarymo metu, t. y. 2012 metais. Byloje taip pat nėra duomenų, kad BUAB „GULVĖ“ bankroto administratorė būtų pareiškusi reikalavimus dėl šio sandorio nuginčijimo. Esant tokioms aplinkybėms nėra pagrindo spręsti, kad nurodytas sandoris bendrovei buvo akivaizdžiai nenaudingas, ar juo labiau, kad jis turėjo esminės įtakos bendrovės mokumui – vien ta aplinkybė, kad turtas įgytas su suinteresuotu asmeniu susijusio asmens, nėra pakankama šiai aplinkybei pagrįsti.
Dėl apgaulingo buhalterinės apskaitos tvarkymo
  1. Pagal ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 5 punktą teismas pripažįsta bankrotą tyčiniu, jeigu nustato, kad teisės aktų reikalaujama buhalterinė apskaita buvo tvarkoma apgaulingai ir (arba) netinkamai (paslėpti, sunaikinti, sugadinti įmonės apskaitos dokumentai arba netvarkyta ar aplaidžiai tvarkyta teisės aktų reikalaujama buhalterinė apskaita arba įstatymų nustatytą laiką neišsaugoti buhalterinės apskaitos dokumentai) ir dėl to negalima visiškai ar iš dalies nustatyti įmonės veiklos, jos turto, nuosavo kapitalo ar įsipareigojimų dydžio ar struktūros, ir (arba) mokesčių administratoriaus patikrinimo akte nustatytas pridėtinės vertės mokesčio (PVM) arba kitų mokesčių mokėjimo vengimas.
  2. Teismų praktikoje pažymėta, kad pagal įstatyme įtvirtintus reikalavimus vedama apskaita yra pagrindinis šaltinis, kuriuo remiantis galima nustatyti įmonės ūkinės ir finansinės būklės rezultatus, turto sudėtį ir identifikuoti su juo susijusias operacijas. Netinkamai ir (ar) apgaulingai tvarkoma bendrovės buhalterinė apskaita įprastai kliudo nustatyti įmonės komercinės, ūkinės, finansinės būklės rezultatus ar įvertinti turtą. Tai taip pat gali būti kliūtimi identifikuoti tikrąsias bendrovės bankroto priežastis. Būtent dėl to kaip vienas tyčinį bankrotą kvalifikuojančių požymių įstatyme išskirtas apgaulingas ir (ar) netinkamas įmonės buhalterinės apskaitos tvarkymas (žr., pvz., Lietuvos apeliacinio teismo 2015 m. sausio 9 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 2-217-381/2015, 2017 m. birželio 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2A-710-370/2017). Tačiau, nors netinkamas įmonės buhalterinės apskaitos tvarkymas yra neteisėtas veiksmas, už kurį įmonės vadovui gali būti taikoma teisinė atsakomybė, netinkamas apskaitos tvarkymas ne visais atvejais reiškia tyčinį bankrotą. ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 5 punkto pagrindu įmonės bankrotas gali būti pripažintas tyčiniu, jei teismui yra pakankamo pagrindo manyti, kad netinkamu buhalterinės apskaitos tvarkymu buvo padaryta žala įmonės kreditoriams, o įmonės dokumentų neperdavimu siekiama nuslėpti įmonės turto iššvaistymą ar įstatymo nuostatas pažeidžiančius atsiskaitymus su pasirinktais kreditoriais. Kitais atvejais įmonės vadovo nebendradarbiavimas su bankroto administratoriumi ir bankroto bylą nagrinėjančiu teismu gali būti įvertintas taikant jam įstatyme nustatytas sankcijas, tačiau savaime nelemia išvados dėl įmonės tyčinio bankroto.
  3. Apeliantė netinkamą, apgaulingą UAB „GULVĖ“ buhalterinės apskaitos vedimą iš esmės sieja su ne visų bendrovės dokumentų jai perdavimu, taip pat nesavalaikiu bendrovės turto, dalies dokumentų jai perdavimu (ne bankroto proceso pradžioje, o vėliau). Tačiau pažymėtina, kad bendrovės turto, dokumentų perdavimo nesavalaikiškumas pats savaime nesuponuoja išvados apie netinkamą, apgaulingą bendrovės buhalterinę apskaitą. Be to, bankroto administratorė, teigdama, kad jai nebuvo perduoti visi bendrovės dokumentai, neįvardija, kokie dokumentai jai perduoti nebuvo, tuo tarpu UAB „GULVĖ“ bankroto bylos duomenys patvirtina priešingą paminėtajai jos poziciją – 2015 m. liepos 7 d. teismui teiktame atsiliepime (dėl UAB „GULVĖ“ vadovui, už teismo įpareigojimo per nustatytą terminą perduoti bankroto administratorei įmonės turtą, dokumentus nevykdymą, paskirtos baudos panaikinimo ar sumažinimo bankroto) administratorė nurodė, kad neprieštarauja, jog vadovui paskirta bauda būtų panaikinta ar sumažinta, kadangi jis visiškai vykdo teismo ir bankroto administratorės nurodymus, bankroto administratorei teikia visą bankroto procesui reikalingą informaciją.
  4. Apeliantės nurodoma aplinkybė, kad pagal 2011 m. UAB ‚GULVĖ“ balansą turėjo turto už 101 646,43 Lt, taip pat nesudaro pagrindo teigti, jog suinteresuotas asmuo E. M. nesudarė bendrovės balanso bankroto bylos iškėlimo dienai bandydamas nuslėpti tikrąją bendrovės finansinę padėtį ir galimą bendrovės turto iššvaistymą. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad pagal tą patį 2011 metų balansą bendrovės mokėtinos sumos ir trumpalaikiai įsipareigojimai sudarė 393 882,36 Lt, tuo tarpu jokių kreditorinių reikalavimų už ankstesnį nei 2012 metų laikotarpį BUAB „GULVĖ“ bankroto byloje nėra pareikšta. Įvertinęs šiuos ir kitus byloje esančius duomenis (suinteresuoto asmens ir liudytojos paaiškinimus, duomenis apie UAB „GULVĖ“ darbuotojų atleidimą, BUAB „GULVĖ“ sąskaitų išrašus) apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo nepritarti pirmosios instancijos teismo išvadai, kad vien 2011 m. balanse nurodyti duomenys nesudaro pagrindo spręsti apie galimą bendrovės turto iššvaistymą.
Dėl procesinės bylos baigties
  1. Atsižvelgdamas į išdėstytus argumentus apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad atskirojo skundo argumentai nepaneigia pagrįstų skundžiamos pirmosios instancijos teismo nutarties išvadų, todėl skundžiama pirmosios instancijos teismo nutartis apeliacinės instancijos teismo paliekama nepakeista, o atskirasis skundas atmetamas (CPK 337 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

10Lietuvos apeliacinio teismo teisėja, vadovaudamasi CPK 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Nutarė

11Klaipėdos apygardos teismo 2018 m. balandžio 30 d. nutartį palikti nepakeistą.

Proceso dalyviai
Ryšiai