Byla 2-3325-614/2017
Dėl sandorio pripažinimo negaliojančiu, indėlių sertifikatų pripažinimo draudimo objektu ir draudimo išmokos priteisimo. Teismas

1Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Eglė Surgailienė, sekretoriaujant Renatai Anderson, dalyvaujant ieškovei A. J., atsakovo BAB banko „Snoras“ atstovui Olegui Kalužinui, atsakovo VĮ „Indėlių ir investicijų draudimas“ atstovei E. T., trečiajam asmeniui S. J., viešame teismo posėdyje žodine proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės A. J. ieškinį atsakovams BAB bankui „Snoras“ ir VĮ „Indėlių ir investicijų draudimas“ dėl sandorio pripažinimo negaliojančiu, indėlių sertifikatų pripažinimo draudimo objektu ir draudimo išmokos priteisimo. Teismas

Nustatė

2Ieškovė A. J. kreipėsi į teismą prašydama pripažinti su atsakovu BAB banku „Snoras“ 2011-05-04 sudarytą Obligacijų pasirašymo sutartį Nr. FO20110504K990009 negaliojančia ir pripažinti ieškovės teisę į 2.345,06 Eur draudimo išmoką, įpareigojant atsakovą VĮ „Indėlių ir investicijų draudimas“ išmokėti ieškovei 2.345,06 Eur draudimo išmoką per 14 dienų nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos. Ieškovė nurodė, kad atvykus į banką, jai banko darbuotoja pasiūlė įsigyti obligacijų už kurias buvo mokamos didesnės palūkanos. Ieškovė pasirašė Neprofesionalaus kliento aptarnavimo sutartį ir prie neprofesionalaus kliento aptarnavimo sutarties pridėtą dokumentą „Kliento patvirtinimai ir pasirinkimai", kuriame, tarp kitų nuostatų, nurodyta, jog „siekiant užtikrinti kliento piniginiu lėšų ir vertybiniu popierių gražinimą banko įsipareigojimai klientui yra apdrausti Lietuvos Respublikos įstatymų nustatyta tvarka ir sąlygomis VĮ „Indėlių ir investicijų draudimas“. Ieškovė mano, kad bankas, suteikęs ieškovei neprofesionalaus kliento kategoriją, prisiėmė prievolę aiškiai ir suprantamai suteikti jai visą informaciją, kurios pagrindu būtų galima suprasti siūlomų finansinių priemonių esmę, joms būdingą riziką ir priimti pagrįstus investicinius sprendimus. Ieškovė nėra profesionali investuotoja, o ginčo sutartis buvo sudaryta neprofesionalaus kliento aptarnavimo sutarčių pagrindu, todėl, sprendžiant kilusį ginčą, taikytina CK 6.719 straipsnio 1 dalis, nustatanti paslaugų teikėjui (šiuo atveju - bankui) pareigą prieš sudarant paslaugų sutartį suteikti klientui išsamią informaciją, susijusią su teikiamų paslaugų prigimtimi, jų teikimo sąlygomis, paslaugų kaina, paslaugų teikimo terminais, galimomis pasekmėmis, bei kitokią informaciją, turinčią įtakos kliento apsisprendimui. Pažymėtina, kad obligacijų pasirašymo sutarties nuostatose nėra nurodyta dėl obligacijų įsigijimo rizikos bei obligacijų draudimo, o neprofesionalaus kliento aptarnavimo sutartyje nėra aiškiai nurodyta, kad obligacijos nėra apdraustos Indėlių ir įsipareigojimų investuotojams draudimo įstatymo nustatyta tvarka. Taigi, bankas nevykdė savo pareigos ir tinkamai neinformavo ieškovės apie obligacijų sandorio rizikas, todėl yra pagrindas pripažinti Obligacijų pasirašymo sutartį sudaryta dėl esminio ieškovės suklydimo, todėl negaliojančia. Pažymėtina, kad Lietuvos teismai jau yra suformavę Ieškovei palankią teismų praktiką dėl Obligacijų pasirašymo sutarties negaliojimo pagal CK 1.90 str. Lietuvos apeliacinis teismas 2013-07-08 nutartyje civilinėje byloje Nr. 2-1803/2013 bei 2013-09-12 nutartyje civilinėje byloje Nr. 2-2160/2013 nagrinėjo identiškas aplinkybes, kaip ir šioje byloje. Minėtose bylose Lietuvos apeliacinis teismas pagrįstai pripažino Obligacijų pasirašymo sutartis negaliojančiomis dėl esminio ieškovų suklydimo. Ieškovės nurodė, kad ji nebūtų sudariusi ginčo sutarties, jos teisinis statusas būtų analogiškas banko sąskaitos turėtojo statusui, o tokiose sąskaitose esančios esančios piniginės lėšos laikytinos apdraustomis Indėlių ir įsipareigojimų investuotojams įstatymo nustatyta tvarka. Todėl ji prašo pripažinti, jog turi teisę į 8.097,03 Lt draudimo išmoką (b.l. 12-15).

3Atsakovas BAB bankas „Snoras” atsiliepime prašė atmesti ieškinį. Bankas nurodo, kad ieškovė neturi teisės ginčyti sandorį, nes patvirtino jo egzistavimą (sumokėjo už obligacijas). Be to, ieškovė pateikė finansinį reikalavimą banko bankroto byloje, kuris kildinamas iš obligacijų, o ne terminuotojo indėlio sutarties. Taigi, ieškovė patvirtino Obligacijų sandorį ir todėl neteko teisės jį ginčyti. Ieškovė turi įrodyti, kad ji suklydo iš esmės, tačiau ieškovė ieškinį grindžia tik deklaratyviais teiginiais, kurie nėra paremti jokiais įrodymais ir neturi nieko bendro su obligacijų platinimo atsakovo banke praktika. Atsakovo įsitikinimu, ginčo sutarties sudarymo metu ieškovės valia buvo nukreipta tik į didesnės finansinės naudos gavimą, nes tuo metu buvo siūlomos daugiau nei du kartus didesnės, už terminuoto indėlio sutarčiai taikomas, palūkanos. Iš ieškovės terminuotųjų indėlių sutarčių sudarymo ir jų pratęsimų istorijos matyti, kad ji indėlio sutartis sudarydavo/pratęsdavo dažniausiai 1, 3, 4 ir 6 mėnesių terminui, tačiau obligacijų sutarties terminas 1 meta. Tai aiškiai rodo, kad ieškovės valia buvo įsigyti obligacijas. Ieškovė pati nurodo, kad darbuotoja jai pasiūlė įsigyti obligacijas. Kitaip tariant, ji puikiai suprato sudaranti iš esmės kitokį sandorį, nei terminuotojo indėlio, todėl būdama apdairi ir atidi galėjo ir turėjo labiau pasidomėti apie įsigyjamas obligacijas. Be to, šią aplinkybė įrodo ir tai, kad ieškovė jau po Obligacijų pasirašymo sutarties sudarymo, pratęsė indėlio terminą, o vėliau ir sudarė nauja terminuotojo indėlio sutartį. Ieškovė nesikonsultavo su specialistais, neprašė papildomos informacijos iš banko darbuotojų, todėl sarytina išvada, kad ieškovės tikslas atvykus į banką buvo sudaryti būtent Obligacijų sutartį ir jos sąlygos ieškovei buvo priimtinos, sutartis atspindi jos valią. Ieškovė turėjo pakankamai laiko iki draudžiamojo įvykio kreiptis dėl gičijamos sutarties, pareikšti pretenzijas ir išsamiai susipažinti su sutartimi, tačiau ieškinį teismui pateikė praėjus keturiems metams nuo banko pripažinimo nemokiu. Ieškovė nei sudarydama sutartį, nei vėliau nesirūpino savo interesais, t.y. elgėsi neapdairia ir nerūpestingai. Obligacijų sutartyje nėra jokių sąlygų, reglamentuojančių obligacijų (ne)draudžiamumą, todėl jei ieškovei sandorio sudarymo metu būtų svarbus obligacijų draustumo klausimas, ji būtų tuo pasidomėjusi. Toks ieškovės elgesys sudarant ginčo sandorį negali būti laikomas atitinkančiu rūpestingo, atidaus, apdairaus asmens elgesio standartą. Taigi, konstatuoti ieškovės suklydimo dėl esminių sandorio faktų, egzistavusių Obligacijų sutarties sudarymo metu šioje byloje nėra faktinio pagrindo. Atsakovas atkreipia dėmesį, kad kartu sudėjus aptarnavimo sutarties „KLIENTO PATVIRTINIMAI IR PASIRINKIMAI“ dalį ir Obligacijų sutartį, jas sudaro du puslapiai aiškaus teksto, kuriame koncentruojamas pagrindinis kliento dėmesys, nes šioje aptarnavimo sutarties dalyje ir ginčo sutartyje klientas turi, pasirašydamas, aiškiai išreikšti savo valią konkrečiais klausimais. Pažymėtina ir tai, kad Obligacijų sutartis nėra sudėtingesnė už terminuotojo indėlio sutartį, kuri be abejonės yra aiški visiems klientams, įskaitanti ieškovę, kaip patyrusią indėlininkę. Taigi, klaidingas ieškovės įsivaizdavimas dėl įsigytų banko obligacijų draudimo indėlių draudimu yra išimtinai ieškovės neatsargaus, neapdairaus ir nerūpestingo elgesio pasekmė. Kadangi Obligacijų sutartyje nėra sąlygos dėl draudimo, o ieškovė parašu patvirtino, kad ji buvo informuota apie draudimo sąlygas ir tvarką, būtent ieškovė turi įrodyti, kad obligacijų (ne)draudimas buvo esminė sutarties sąlyga sudarant ginčo sutartį, o ne atsirado vėliau, kai bankui buvo iškelta bankroto byla. Šiuo atveju, ieškovės teiginiai apie tai, kad jai nebuvo paaiškinta apie investavimo į obligacijas rizikas, akivaizdžiai prieštarauja rašytiniams įrodymams - ieškovė buvo susipažinusi su prospektu - tai patvirtina jos parašas Obligacijų sutartyje. Be to, BAB banko „Snoras“ 300000000 Lt obligacijų emisijų baziniame prospekte be kitų rizikų taip pat nurodyta: „Atsiskaitymo rizika. Investuotojai, įsigydami pagal šį prospektą leidžiamas obligacijas, prisiima riziką, kad bankas nustatytais terminais ir sąlygomis gali neatsiskaityti su investuotojais.“. Prospektas buvo patvirtintas Lietuvos Respublikos vertybinių popierių komisijos ir buvo viešai prieinamas tinklapiuose www.snoras.lt ir www.crib.lt, o ieškovė neginčija prospekte pateiktos informacijos aiškumo ar suprantamumo. Sudarydamas obligacijų pasirašymo sutartį klientas pats sprendžia, ar jis norėtų gauti prospektą ir galutines sąlygas, ir jei toks pageidavimas būtų išreikštas, nebūtų jokių prielaidų šio kliento pageidavimo nevykdyti, ką įrodinėja atsakovas pateikdamas 2008-02- 08 obligacijų platinimo banke instrukciją. Taip pat, bankas visose aptarnavimo vietose platino obligacijų emisijoms skirtas informavimo skrajutes, kuriose buvo aiškiai nurodyta, kad prieš priimant sprendimą investuoti, būtina susipažinti su interneto svetainėje paskelbtomis banko obligacijų emisijos galutinėmis sąlygois, baziniu prospektu, rizikos veiksniais ir įvertinti ar ši rizika yra priimtina. Ieškovės cituojama Aptarnavimo sutarties nuostata konkrečiai neapibrėžia nei draudimo apimties, nei pobūdžio, o tik nukreipia į IĮIDĮ, kuris yra viešai prieinamas, todėl laikytina blanketine sąlyga, kuri negali būti laikoma klaidinančia. Nei Aptarnavimo sutartyje, nei Obligacijų sutartyje nėra nurodoma, kad AB banko „Snoras“ obligacijos yra draudžiamos indėlių draudimu, o ieškovės cituojamos Aptarnavimo sutarties „KLIENTO PATVIRTINIMAI IR PASIRINKIMAI“ dalies 3 p. šeštame papunktyje pateiktos blanketinės sąlygos naudojimas yra pateisinamas ir negali būti laikomas banko klientų, įskaitant Ieškovę, klaidinimu, todėl konstatuotina, kad bankas nepateikė Ieškovei klaidinančios informacijos ir Ieškovė nesuklydo. Atsakovo nuomone, akivaizdu, kad skiriasi tarp ieškovės ir atsakovo nagrinėjamos bylos ir paminėtų ieškinyje bylų faktinis ir teisinis pagrindai. Be to, atkreiptinas dėmesys, kad šiose bylose klausimas dėl (neįtinkamo ieškovo supažindinimo su standartinėmis sutarties sąlygomis buvo sprendžiamas žalos atlyginimo, o ne sandorio negalioiimo instituto kontekste, todėl remiantis šiose bylose LAT padarytomis išvadomis nėra pagrindo daryti vienokią ar kitokią išvadą dėl nurodytų aplinkybių (tinkamo ar netinkamo supažindinimo) įtakos šiose bylose nagrinėjamų draudimo sutarčių galiojimui. Atsakovas atkreipia dėmesį, kad banko darbuotojų žinios buvo nuolat tikrinamos nuotoliniu būdu, vyko nuotoliniai mokymai, tikrinimai, todėl darbuotoja negalėjo netinkamai aptarnauti ieškovės ir neatskleisti su investavimu į obligacijas susijusios rizikos arba klaidinamai informuoti ieškovę apie obligacijoms taikomą indėlių draudimą. Atsiliepime pažymima, kad nors ieškovė buvo penininkė, ji buvo sudariusi ne vieną terminuotojo indėlio sutartį, įskaitant jų pratęsimus, todėl ji negali būti laikoma mažesnių, nei vidurinių sugebėjimų banko kliente, kuriai sunku suprasti ir įvertinti trumpo ir nesudėtingo dokumento (obligacijų sutarties) turinį. Taigi, visų pirma konstatuotina, kad bankas/banko darbuotojai nepateikė ieškovei klaidinančios informacijos. Būtent ieškovė veikdama neatidžiai, neatsargiai ir nerūpestingai, sudarydama ir įvykdydama ginčijamą sutartį, nepareikalavusi jai pateikti prospekto, nepasidomėdama, kokiomis sąlygomis ir tvarka obligacijos yra draudžiamos, veikė neapdairiai ir nerūpestingai, o tai reiškia, kad suklydo išimtinai dėl savo pačios kaltės. Ieškovė nepateikė įrodymų, kad iš tikrųjų ji siekė sudaryti ne Obligacijų sutartį, o kitą (pvz., terminuotojo indėlio) sandorį. Atitinkamai darytina išvada, kad ieškovė nesuklydo dėl sandorio esmės (b.l. 36-51).

4Atsakovas VĮ “Indėlių ir investicijų draudimas” atsiliepime nesutikimo su ieškiniu ir prašė jį atmesti. Nesutikimą grindė argumentais tapačiais atsakovo (banko) atsiliepime išdėstytiems motyvams. Paaiškino, kad draudžiamojo įvykio dieną (2011-11-24) ieškovė savo valia bankui perdavė pinigus, skirus apmokėti už įgyjamas obligacijas. Šiuo konkrečiu atveju ieškovė, įgydama obligacijų, savo valia ir noru perdavė banko nuosavybėn jai (ieškovei) priklausiusias pinigines lėšas mainais už įgyjamas banko obligacijas. Bankas šiuo atveju yra jam perduotų piniginių lėšų savininkas, o ne jų saugotojas, todėl ši situacija nepatenka į Investuotojų direktyvos 2 str. 2 d. Bankas nėra atsakingas už obligacijų negrąžinimą ieškovei, nes investicinė įmonė (bankas) to negali padaryti dėl obligacijų emitento (banko) bankroto. Todėl tokia situacija, kai investicinė įmonė negali grąžinti klientui priklausančių vertybinių popierių išskirtinai dėl emitento nemokumo (bankroto), nepatenka į investuotojų direktyvos reguliavimo sferą (direktyvos 2 str. 2 d.) ir šios direktyvos apsauga tokiu atveju negali būti taikoma. Tai, kad ginčo sutartimis įsigyjamos atsakovo finansinės priemonės nėra draudžiamos indėlių draudimu, numatyta įstatyme, todėl ieškovė negali teigti buvusi suklaidinta. Ieškovė akivaizdžiai suprato arba privalėjo suprasti, kad sudaro ne terminuotojo indėlio sutartį, o įgyja vertybinius popierius. Sudarydama ginčo sutartis ieškovė suprato arba privalėjo surasti, kad didesnes palūkanas ji gauna dėl padidintos rizikos. Ieškovė nepateikė nė vieno įrodymo, patvirtinančio, kad iki ginčo sutarties sudarymo teiravosi ar derėjosi su banko darbuotoju tik dėl išimtinai indėlių draudimu apdraustų banko produktų. Ieškovei neabejotinai turėjo kilti klausimas, kodėl už sutarties sudarymą yra mokamos ženkliai didesnės palūkanos (4 proc. metinių palūkanų), negu sudarant banko indėlio sutartį. Tai, kad ieškovė suprato sudaranti ne įprastą terminuoto indėlio sutartį, o vertybinių popierių įgijimo sutartį, patvirtina faktas, jog, sudarydama ginčo sutartį, ji sudarė ir neprofesionalaus kliento aptarnavimo sutartį, kuri nebūna sudaroma, pasirašant terminuoto indėlio sutartį. Taigi, ieškovė, be abejonės, suprato, kad jos sudaroma sutartis nėra ir negali būti laikoma banko indėlio sutartimi. Atsiliepime pažymima, kad ieškovės niekas nevert skubėti, ji galėjo pasidomėti pasirašoma sutartimi ir jos sąlygomis. Todėl, jei ieškovė nepasidomėjo, t.y. elgėsi nerūpestingai ir neapdairiai, turi prisiimti neigiamo savo elgesio pasekmes. Kai suklydimas yra tik suklydusios sandorio šalies neapgalvotos rizikos ar jos neatsargumo rezultatas, pripažinti sutartį negaliojančia nėra teisinio pagrindo, nes tokiu atveju šalies suklydimo negalima pateisinti. Ieškovei su banku sudarant ginčijamą sutartį esminiais šių sandorių elementais buvo obligacijų išpirkimo terminas ir banko mokamos palūkanos. Aplinkybė, kad obligacijoms nėra taikomas indėlių draudimas, tapo svarbi tik po to, kai buvo sustabdyta banko veikla, t. y. ši aplinkybė neegzistavo sutarties sudarymo metu. Taip pat byloje nėra jokių duomenų, kad banko darbuotojai ar pats bankas tyčia klaidintų klientus. Priešingai, banko reklaminė medžiaga įrodo, kad bankas niekada viešai neskelbė, kad obligacijos yra draustos indėlių draudimu. Ieškovė pasirašytinai patvirtino, kad visos sutarties sąlygos su ja buvo aptartos ir paaiškintos prieš pasirašant sutartį, ji su sąlygomis sutiko, jos išreiškė jos valią. Tai, kad ieškovės patvirtinimai (apie susipažinimą su dokumentais) sutartyse yra standartinės sąlygos, nereiškia, kad jos negalioja ar kad yra nesąžiningos. Teismui priėmus sprendimą taikyti restituciją ieškovės reikalaujamu būdu, banko padėtis iš esmės nepasikeistų. Tuo tarpu VĮ „Indėlių ir investicijų draudimas“, kuris nedalyvavo sudarant sutartį ir neprisiėmė su šios sutarties sudarymu susijusios rizikos, padėtis akivaizdžiai pablogėtų, kadangi būtų sukurta nauja prievolė. Be to, toks restitucijos būdas pažeistų ne tik VĮ „Indėlių ir investicijų draudimas“, bet ir visų banko kreditorių interesus (b.l. 20-32).

5Teismo posėdžio metu ieškovė palaikė ieškinį, prašė jį tenkinti. Nurodė, kad ji laikė terminuotą indėlį banke, baigėsi terminas 8.000 Lt sumai ir banko darbuotoja pasiūlė jai obligacijas įsigyti didesnėmis palūkanomis. Ji pakonsultavo ir patarė įsigyti obligacijas, pasakė kad bus didesnis procentas. Ieškovė nurodė paklausiusi – o kas bus jei bankrutuos, ji pasakė – kad taip pat apdrausta. Paaiškino, kad turi aukštąjį išsilavinimą, anksčiau dirbo mokytoja. Nurodė, kad nematė tokių dokumentų kaip rizikos aprašymas ar kitų dokumentų. Apie obligacijas sakė žinojusi tiek, kad bankas naudojai pinigais, daro apyvartą ir dėl to moka procentus didesnius. Ieškovė nurodė, kad ji suklydo dėl rizikos, nesuprato galimų tokių padarinių.

6Teismo posėdžio metu teismas žodine nutartimi įtraukė byloje dalyvauti trečiuoju asmeniu be savarankiškų reikalavimų ieškovės sutuoktinį S. J.. Jis paaiškino, kad yra susipažinęs su sutuoktinės bylos dokumentais, laiko pasiruoši nepageidauja, atsiliepimo neteike, prašė bylą nagrinėti ir palaikė ieškovės ieškinį. Mano, kad bankas yra atsakingas už susidariusią p-adėtį.

7Atsakovo BAB banko SNORAS atstovas O. Kalužinas prašė atmesti ieškinį atsiliepime išdėstytais argumentais. Nurodė, kad ieškovės valia buvo sudaryti obligacijų sutartį, ji turėjo suprasti, kad tai rizikingesnis produktas. Vėliau ieškovė dar padėjo du terminuotus indėlius. Jai išmokėta draudimo išmoka. Tai rodo, kad ieškovė suprato riziką, riziką diversifikavo. Ieškovė pakankamai ilgi neteikė ieškinio, tai rodo, kad suklydimo nebuvo.

8Atsakovo VĮ Indėlių ir investicijų draudimas atstovė E. T. palaikė atsiliepime išdėstytą poziciją ir prašė ieškinį atmesti. Ieškovė suvokė, kad tai yra skirtingi banko produktai ir turėjo suvokti riziką. Gal būti ir nepasiskaitė sutartį, nevisai suprato, tai rodo jos neapdairumą.

9Ieškinys atmestinas.

10Byloje nustatyta, kad ieškovė A. J. AB banko „Snoras“ klientė buvo nuo 2003 m. Nuo tada ji sudarė 10 terminuotojo indėlio sutarčių, kurias dar 23 kartus pratęsė (b.l. 58-67). 2008 m. ieškovė su banku sudarė banko sąskaitos sutartį (b.l.82-83). 2011-05-04 atsakovas (bankas) sudarė su ieškove Neprofesionalaus kliento aptarnavimo sutartį Nr. K9932477, pagal kurią bankas įsipareigojo teikti ieškovei paslaugas, atidarant bei uždarant vertybinių popierių sąskaitą, vykdyti ieškovės pavedimus dėl vertybinių popierių (b.l. 71-80). Tą pačią 2011-05-04 dieną, ieškovė banke sudarė Obligacijų pasirašymo sutartį Nr. FO20110504K990009, pagal kurią už 8.097,03 Lt įsigijo 81 vnt. 100 Lt nominalios vertės fiksuotų palūkanų obligacijų su 4 proc. metine palūkanų norma, obligacijų išpirkimo data – 2012-06-01 (b.l.52). Byloje nustatyta, kad ieškovė neturėjo galimybės nuolatos naudotis internetu ir atsisakė pateikti bankui duomenis apie save bei turimą investavimo patirtį, nurodydama, jog supranta, kad bankas neturėdamas žinių apie jos finansines galimybes, investavimo patirtį ir žinias, negalės nustatyti ar investicinės paslaugos ir finansinės priemonės yra tinkamos (b.l. 79-80). BAB banko „Snoras“ bankroto byloje buvo patvirtintas ieškovės finansinis reikalavimas (b.l. 114-116).

11Lietuvos banko valdyba 2011 m. lapkričio 16 d. nutarimu Nr. 03-186 priėmė sprendimą iki 2012 m. sausio 16 d. paskelbti atsakovo AB banko Snoras veiklos apribojimą (moratoriumą), o 2011 m. lapkričio 24 d. nutarimu Nr. 03-196 priėmė sprendimą panaikinti visam laikui atsakovui išduotą banko licenciją. Vilniaus apygardos teismas 2011 m. gruodžio 7 d. iškėlė atsakovui bankroto bylą. Kaip jau buvo nurodyta, bankroto byloje teismo nutartimi buvo partvirtintas ieškovės finansinis reikalavimas.

12CK 1.103 straipsnis numato, kad obligacija – tai vertybinis popierius, patvirtinantis jos turėtojo teisę gauti iš obligaciją išleidusio asmens joje nustatytais terminais nominalią obligacijos vertę, metines palūkanas ar kitokį ekvivalentą arba kitas turtines teises. 1994 m. gegužės 30 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 94/19/EB dėl indėlių garantijų sistemų 1 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad indėliais nelaikomos obligacijos, atitinkančios 1985 m. gruodžio 20 d. Tarybos direktyvos 85/611/EBB dėl įstatymų ir kitų teisės aktų, susijusių su kolektyvinio investavimo į perleidžiamus vertybinius popierius subjektais, derinimo, 22 straipsnio 4 dalies sąlygas.

13Šalių sudarytose Obligacijų sutartyse (1.22 punkte) numatyta: „Investuotojas buvo supažindintas su visomis rizikomis, kylančiomis investuojant ir supranta jų pasekmes“. Nurodyta, kad „Investuotojas patvirtina, kad visos sutarties sąlygos su juo buvo aptartos ir paaiškintos prieš pasirašant sutartį, jis sutinka su jomis ir jos išreiškia jo valią. Prieš pasirašydamas sutartį, investuotojas patvirtina, kad yra susipažinęs su prospektu ir galutinėmis sąlygomis bei su jomis sutinka“.

14Minėta, kad ieškovė sudarė su banku neprofesionalaus kliento aptarnavimo sutartį. Šioje sutartyje ieškovė savo parašu patvirtino, kad ji gavo ir susipažino su finansinių priemonių pobūdžio ir joms būdingos rizikos aprašymu bei veiksmais, kurių bankas ėmėsi, siekdamas užtikrinti klientui priklausančių finansinių priemonių ir piniginių lėšų saugumą, aprašymo santrauka, įskaitant santraukos forma pateikiamą indėlių ir įsipareigojimų investuotojams draudimo sistemos, taikomos banko atžvilgiu aprašymu. Nurodoma, kad „Obligacija yra terminuotas ne nuosavybės vertybinis popierius, pagal kurį įmonė, išleidžianti obligacijas, tampa obligacijos savininko skolininke ir prisiima įsipareigojimus obligacijos savininko naudai“. Finansinių priemonių pobūdžio ir joms būdingos rizikos aprašymo 8 punkte („Rizika ir pelningumas“) numatyta, kad: „Investuojant į obligacijas, riziką lemia obligacijų kainos kitimas, o taip pat galima grėsmė, kad obligacijas išleidęs subjektas neišpirks dalies arba visų obligacijų (bankroto ar nemokumo rizika). Nurodoma, kad praktiškai nerizikingos yra tik valstybių išleistos pinigų rinkos priemonės (iždo vekseliai), kitais atvejais būtina įvertinti galimą emitento bankroto riziką. Be to, obligacijų reklaminėse skrajutėse atsakovas nurodė: „Prieš priimdami sprendimą investuoti, būtinai susipažinkite su interneto svetainėje www.snoras.lt paskelbtomis banko SNORAS obligaciją emisijos galutinėmis sąlygomis ir Baziniu prospektu bei jame aprašytais rizikos veiksniais, įvertinkite, ar Jums ši rizika priimtina".

15Teismas sprendžia, kad teisingam šios civilinės bylos išnagrinėjimui reikšminga Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. lapkričio 17 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-7-602-684/2015. Kasacinis teismas minėtoje nutartyje pasisakydamas dėl draudimo apsaugą obligacijoms nustatančių teisės normų aiškinimo ir taikymo, pažymėjo, kad banko išleistos obligacijos neatitinka indėlio apibrėžties, todėl Indėlių direktyva ir joje nustatyta draudimo apsauga joms netaikytina, tačiau atkreipė dėmesį, kad Lietuvos įstatymų leidėjas pasirinko tokį modelį, kuriuo Indėlių direktyvą ir Investuotojų direktyvą įgyvendino viename nacionalinės teisės akte – IĮIDĮ. Taigi kasacinis teismas, atsižvelgęs į direktyvų nuostatas ir ESTT praktiką, neneigia, kad obligacijoms, kaip tokioms, galima apsauga pagal Investuotojų direktyvą, tačiau pabrėžė, kad vertinant, ar konkrečiu atveju gali būti taikoma Investuotojų direktyvoje nustatyta kompensavimo sistema, turi būti tenkinamos visos joje nustatytos taikymo sąlygos (asmuo turi patekti tarp Investuotojų direktyvoje nurodytų subjektų, kuriems gali būti taikoma kompensavimo sistema, turi būti įvykęs Investuotojų direktyvoje apibrėžtas draudžiamasis įvykis). Pasisakydamas dėl draudžiamojo įvykio pagal Investuotojų direktyvą, Lietuvos Aukščiausiasis Teismas nurodė, kad investuotojų garantijų sistema taikoma tais atvejais, kai kompetentingos institucijos nustato, jog investicinė įmonė dėl tiesiogiai su jos finansine padėtimi susijusių priežasčių nepajėgi vykdyti savo įsipareigojimų investuotojams ir pastaruoju metu nematyti, kad šie įsipareigojimai bus įvykdyti vėliau; arba dėl tiesiogiai su investicinės įmonės finansine padėtimi susijusių priežasčių teismas priėmė sprendimą, dėl kurio stabdoma investuotojų galimybė kelti jai savo reikalavimus. Kompensacija pagal šią direktyvą mokama tada, kai investicinė įmonė negali grąžinti investuotojams lėšų arba negali grąžinti investuotojams jiems priklausančių finansinių priemonių (Investuotojų direktyvos 2 straipsnio 2 dalis). Kompensacija pagal Investuotojų direktyvos nuostatas nemokama tais atvejais, kai yra galimybė investuotojams grąžinti finansines priemones. Kasaciniam teismui nustačius, kad vertybinių popierių emitentas ir juos platinusi investicinė įmonė (bankas „Snoras“) sutapo, konstatuota, kad tai nesudaro pagrindo išplėsti Investuotojų direktyvos apsaugos bei ją įgyvendinančio IĮIDĮ tokia apimtimi, kad šie teisės aktai apsaugotų nuo vertybinius popierius išleidusio asmens (emitento) nemokumo rizikos. Pagal Investuotojų direktyvą emitento bankrotas ir jo nulemtas obligacijų nuvertėjimas (nepasiteisinusi investicinė rizika) nepriskiriama prie draudimo objektų, kuriems taikoma kompensavimo sistema.

16Byloje nėra ginčo, kad paminėtos obligacijų pasirašymo sutartys tarp šalių yra sudarytos, taip pat neginčijama ir aplinkybė, kad atsakovas BAB bankas „Snoras“ veikė ir kaip emitentas, ir kaip investicinė įmonė, o ieškovės reikalavimas kildinamas dėl emitento bankroto. Atsižvelgiant į Lietuvos Aukščiausiojo Teismo išaiškinimą dėl obligacijoms taikomos apsaugos pagal Indėlių direktyvą ir Investuotojų direktyvą, nacionaliniu lygmeniu įgyvendintas IĮIDĮ, darytina išvada, kad šiuo atveju svarbus atsakovo, kaip emitento, o ne atsakovo, kaip investicinės bendrovės, bankrotas, t. y. bankas, kaip emitentas, o ne bankas, kaip investicinė bendrovė, dėl bankroto negali (negalės) vykdyti įsipareigojimų, prisiimtų pagal obligacijų pasirašymo sutartį – išpirkti obligacijų (Obligacijų pasirašymo sutarčių 1.12 p., 1.18 p.). Kaip jau minėta, Investuotojų direktyvoje įtvirtinta apsauga (kompensacinė sistema) taikoma investicinei įmonei, bet netaikoma (neapsaugo) nuo vertybinius popierius (šiuo atveju – obligacijas) išleidusio asmens (emitento) nemokumo rizikos. Atsižvelgiant į tai, nagrinėjamu atveju ieškovės įsigytoms obligacijoms pagal obligacijų pasirašymo sutartis, netaikytinas ir Investuotojų direktyvoje, perkeltoje į IĮIDĮ, nustatytas draudimas (apsauga).

17Teismas nesutinka su ieškovės išdėstytais argumentais, kuriais remiantis prašoma panaikinti ir pripažinti negaliojančia dėl suklydimo obligacijų pasirašymo sutartį (CK 1.90 str.). Ieškovė savo procesiniuose dokumentuose nuosekliai laikėsi pozicijos, kad ji nėra profesionali investuotoja, ką iš esmės atspindi su ieškove pasirašyta Neprofesionalaus kliento aptarnavimo sutartis, todėl jai turėjo būti taikomas aukščiausias investuotojų interesų apsaugos lygis, taip pat, kad ginčijama obligacijų pasirašymo sutartis buvo sudaryta atsakovui neįgyvendinus jam įstatymų nustatytų pareigų suteikti aiškią ir išsamią informaciją apie obligacijas (FPRĮ 22 str. 1 d., 2 d., 3 d., 5 d., 6 d.), o nesurinkus visos reikiamos informacijos apie ieškovę, neturėjo jai teikti investicinių paslaugų (FPRĮ 22 str. 5 d., 7 d., Investicinių paslaugų teikimo taisyklių 53 p.). Be to, ieškovė teigia, kad buvo tyčia suklaidinta dėl obligacijų saugumo, o žinodama visą informaciją tokių sutarčių nebūtų sudariusi.

18Pažymėtina, kad Lietuvos Aukščiausiasis Teismas minėtoje civilinėje byloje nagrinėjo iš esmės tapačias aplinkybes, susijusias su atsakovo veiksmų tinkamumu, teisingos ir išsamios informacijos pateikimu potencialiems neprofesionaliems investuotojams ir padarė išvadą, kad atsakovas pareigos aiškiai ir suprantamai atskleisti ieškovui visus galimus pasirinkto investicinio sprendimo padarinius neatliko, tačiau pažymėjo, kad ne kiekvienas finansų tarpininko neteisėtas elgesys netinkamai informuojant investuotoją yra toks esmingas, kad leistų sutartį pripažinti negaliojančia dėl suklydimo. Pažymėjo, kad obligacija, kaip vertybinis popierius, yra vidutiniam vartotojui gana pažįstamas finansinis produktas, kuris nelaikytinas nauju ar neįprastu, todėl suprantama, kad jis, kaip finansinė priemonė, nėra tapatus indėliui ir pasižymi didesniu rizikingumo laipsniu. Teismo vertinimu, tokie kasacinio teismo teiginiai suponuoja išvadą, kad kiekvienu konkrečiu atveju sprendžiant dėl asmens suklydimo, kaip sandorio negaliojimo pagrindo (CK 1.90 str.), reikalinga įvertinti šias faktines aplinkybes: 1) ar atsakovas ieškovui (neprofesionaliam investuotojui) suteikė visą, išsamią, aiškią informaciją apie obligacijas; 2) net ir nustačius, kad atsakovas (bankas) nevisiškai aiškiai ir suprantamai atskleidė ieškovui visus galimus obligacijų padarinius, vertinti asmens priskyrimą vidutiniam vartotojui ir spręsti, ar asmeniui, įsigyjančiam obligacijas, jų draustumas buvo esminė aplinkybė, lemianti apsisprendimą sudaryti obligacijų pasirašymo sutartį. Tokia išvada grindžiama tuo, jog ne kiekvienas finansų tarpininko neteisėtas elgesys netinkamai informuojant investuotoją yra pakankamai esminis, kuris būtų pagrindas sutartį pripažinti negaliojančia dėl suklydimo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. vasario 4 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-9-915/2016).

19Įvertinęs byloje esančius duomenis, teismas, kaip jau buvo paminėta, nustatė, kad obligacijų pasirašymo sutartyje ieškovė pasirašytinai patvirtino, jog ji yra susipažinusi su Prospektu ir Galutinėmis sąlygomis, taip pat sudarant Neprofesionalaus kliento aptarnavimo sutartį ji pasirašytinai patvirtino, kad gavo Finansinių priemonių pobūdžio ir joms būdingos rizikos aprašymą ir kitus dokumentus. Į bylą nepateikti CPK leistini įrodymai, kurie paneigtų tokią išvadą (CPK 178 str.).

20Pagal formuojamą teismų praktiką dėl suklydimo sudarytas sandoris pripažįstamas negaliojančiu, jeigu konstatuojama, kad suklydimas buvo esminis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. spalio 27 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-504/2008; 2009 m. lapkričio 27 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-531/2009; 2014 m. rugsėjo 5 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-391/2014). Jei iš faktinių aplinkybių matyti, kad, net ir žinodamas konkrečią informaciją, ieškovas sandorį būtų vis tiek sudaręs, ieškinys dėl sandorio pripažinimo negaliojančiu remiantis suklydimu negali būti tenkinamas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. kovo 17 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-68/2014). Ieškovė A. J. iki ginčijamų sutarčių sudarymo buvo sudariusi ne vieną terminuotojo indėlio sutartį. Bylos duomenys patvirtina, kad ieškovė atitinka vidutinio vartotojo kategoriją, taigi, ji galėjo ir privalėjo suvokti skirtumus tarp obligacijų ir indėlių, taip pat apie obligacijų (ne)draudžiamumą ir didesnį rizikingumą. Neatidumas ir (ar) nerūpestingumas neatitinka suklydimo sampratos. Teismų praktikoje pažymima, kad tikėjimasis, jog sudarant rizikingą sandorį jo vykdymo metu nekils rizikos, dar nereiškia suklydimo dėl sudaromo sandorio esmės, o iš tokio sandorio atsiradę neigiami padariniai negali būti prilyginami suklydimui. Ieškovė nepateikė objektyvių duomenų, kad ji neturėjo galimybės visapusiškai įvertinti sudarytų sandorių sąlygas, sutarčių jai tinkamumą, kad ją kas nors skubino priimti sprendimą investuoti. Po sutarčių sudarymo iki pat atsakovui iškeliant bankroto bylą ieškovė reikalavimų dėl sutarčių nuginčijimo tuo pagrindu, kad ji neatitiko ieškovės valios, nebuvo pareiškusi, ieškovės ieškinys teisme gautas 2015-12-07. Teismo vertinimu, tai patvirtina, jog šioms sutartims taikoma draudiminė apsauga ar kitos ieškinyje nurodytos aplinkybės (kaip kad prospektuose nurodyti skaičiai apie banko turtą ir įsipareigojimus) nebuvo esminė sąlyga ieškovei priimant sprendimą dėl sandorių sudarymo. Dėl šių aplinkybių teismas daro išvadą, kad nėra pagrindo pripažinti, jog ieškovė suklydo dėl sudarytų sandorių esmės (esminių sąlygų). Banko pareiga veikti geriausiais investuotojo interesais apima ne tik pareigą suteikti informaciją, bet ir surinkti informaciją apie klientą tam, kad investuotojui būtų galima pateikti labiausiai jo lūkesčius ir investavimo patirtį atitinkančius investavimo variantus. Iš byloje esančios Neprofesionalaus kliento aptarnavimo sutarties matyti, kad ieškovė atsisakė pateikti duomenis apie save. Šiame priede taip pat nurodyta, kad klientui (potencialiam klientui) atsisakius suteikti informaciją arba pateikus nepakankamai informacijos apie savo žinias ir patirtį investavimo srityje, bankas neturi pareigos įvertinti finansinių priemonių ir teikiamų ar siūlomų teikti investicinių paslaugų tinkamumo klientui. Taigi, neturėdamas visos reikiamos informacijos apie ieškovę, atsakovas negalėjo individualizuoti jų investavimo poreikių. Ieškovė turėjo aukštąjį išsilavinimą, pedagoginę darbo patirtį. Nors jos išsilavinimas ir darbo pobūdis nebuvo susijęs su finansų sektoriumi, būdama pakankamai atidi ir rūpestinga ieškovė turėjo (galėjo) suvokti informacijos teikimo atsisakymo pasekmes, tuo labiau, kad atsisakymo pasekmės buvo aiškiai nurodytos.

21Teismui nustačius, kad byloje nėra kitų įrodymų, išskyrus ieškovės teigimą, jog bankas nesuteikė jai būtinos informacijos apsilankymo banke metu, kuria remiantis ji būtų galėjusi įvertinti su obligacijų sandoriu susijusią riziką ir nuspręsti ar ji priimtina, nėra pagrindo konstatuoti tyčinius ir (ar) nesąžiningus atsakovo (banko) veiksmus siekiant suklaidinti ieškovę. Pažymėtina, kad ginčo aplinkybės turi būti vertinamos retrospektyviai, nes, tikėtina, egzistuojant faktinei situacijai – atsakovo bankrotui – nė vienas iš obligacijas įsigijusių asmenų, patekusių į tokią situaciją, tikėtinai nesudarytų analogiškų sutarčių, todėl nagrinėjamu atveju sprendžiant dėl sandorio pripažinimo negaliojančiu dėl galimai neatskleistos informacijos, nesant kitų objektyvių duomenų, nėra pakankamo pagrindo spręsti, kad atsakovas ar jo darbuotojai būtų elgesį nesąžiningai ir neteisėtai.

22Remiantis tuo, kas išdėstyta, teismas konstatuoja, kad nenustačius tyčinių ir sąmoningų banko veiksmų, kuriais ieškovė buvo suklaidinta dėl sudaromų sandorių esmės, bei nustačius, kad obligacijų įsigijimo sandorių draudiminė apsauga nebuvo esminė sąlyga, lėmusi ieškovės apsisprendimą dėl sutarčių sudarymo, konstatuoja nesant pagrindo ginčijamą sutartį pripažinti negaliojančia pagal CK 1.90 str. Ieškovė, sudarydama ginčo sandorį, veikė laisva valia ir objektyviai privalėjo suvokti šio sandorio esmę bei jo sukeliamas pasekmes, riziką. Šiais argumentais ieškinys atmetamas (CPK 178 str.).

23Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 259, 263, 264, 265-270 straipsniais,

Nutarė

24Ieškovės A. J. ieškinį atmesti.

25Sprendimas per 30 dienų nuo jo priėmimo dienos gali būti skundžiamas Lietuvos apeliaciniam teismui, paduodant apeliacinį skundą per Vilniaus apygardos teismą.

Proceso dalyviai
Ryšiai
1. Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Eglė... 2. Ieškovė A. J. kreipėsi į teismą prašydama pripažinti... 3. Atsakovas BAB bankas „Snoras” atsiliepime prašė atmesti ieškinį. Bankas... 4. Atsakovas VĮ “Indėlių ir investicijų draudimas” atsiliepime nesutikimo... 5. Teismo posėdžio metu ieškovė palaikė ieškinį, prašė jį tenkinti.... 6. Teismo posėdžio metu teismas žodine nutartimi įtraukė byloje dalyvauti... 7. Atsakovo BAB banko SNORAS atstovas O. Kalužinas prašė atmesti ieškinį... 8. Atsakovo VĮ Indėlių ir investicijų draudimas atstovė 9. Ieškinys atmestinas.... 10. Byloje nustatyta, kad ieškovė A. J. AB banko „Snoras“... 11. Lietuvos banko valdyba 2011 m. lapkričio 16 d. nutarimu Nr. 03-186 priėmė... 12. CK 1.103 straipsnis numato, kad obligacija – tai vertybinis popierius,... 13. Šalių sudarytose Obligacijų sutartyse (1.22 punkte) numatyta:... 14. Minėta, kad ieškovė sudarė su banku neprofesionalaus kliento aptarnavimo... 15. Teismas sprendžia, kad teisingam šios civilinės bylos išnagrinėjimui... 16. Byloje nėra ginčo, kad paminėtos obligacijų pasirašymo sutartys tarp... 17. Teismas nesutinka su ieškovės išdėstytais argumentais, kuriais remiantis... 18. Pažymėtina, kad Lietuvos Aukščiausiasis Teismas minėtoje civilinėje... 19. Įvertinęs byloje esančius duomenis, teismas, kaip jau buvo paminėta,... 20. Pagal formuojamą teismų praktiką dėl suklydimo sudarytas sandoris... 21. Teismui nustačius, kad byloje nėra kitų įrodymų, išskyrus ieškovės... 22. Remiantis tuo, kas išdėstyta, teismas konstatuoja, kad nenustačius tyčinių... 23. Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 259,... 24. Ieškovės A. J. ieškinį atmesti.... 25. Sprendimas per 30 dienų nuo jo priėmimo dienos gali būti skundžiamas...