Byla 2S-1589-430/2018
Dėl bendrovės valdymo organų sprendimų pripažinimo negaliojančiais, tretieji asmenys, nepareiškiantys savarankiškų reikalavimų UAB „B. A.“, „E.“ Ltd

1Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Loreta Braždienė, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjo Z. V. atskirąjį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2018 m. sausio 23 d. nutarties civilinėje byloje Nr. A2-6604-934/2018 dėl proceso atnaujinimo civilinėje byloje Nr. 2-1280-235/2016 pagal ieškovų Z. V. ir R. V. ieškinį atsakovui UAB „S.“ dėl bendrovės valdymo organų sprendimų pripažinimo negaliojančiais, tretieji asmenys, nepareiškiantys savarankiškų reikalavimų UAB „B. A.“, „E.“ Ltd.

2Teismas

Nustatė

3I. Ginčo esmė

4P. Z. V. kreipėsi į teismą su prašymu dėl proceso atnaujinimo civilinėje byloje Nr. 2-1280-235/2016. Kartu su prašymu atnaujinti procesą pateikė prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo. Vilniaus miesto apylinkės teismas 2018 m. sausio 23 d. nutartimi prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo atmetė.

5II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

6

  1. Vilniaus miesto apylinkės teismas 2018 m. sausio 23 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. A2-6604-934/2018 pareiškėjo prašymą taikyti laikinąsias apsaugos priemones atmetė.
  1. Teismas, preliminariai vertindamas pareiškėjo prašymo atnaujinti procesą argumentus, nustatė, kad pareiškėjas tikėtinai nepagrindė nurodyto proceso atnaujinimo pagrindo, prašyme remiasi abstrakčiomis aplinkybėmis. Teismas padarė išvadą, kad pareiškėjo prašymas tiek dėl įsiteisėjusių teismo sprendimų vykdymo sustabdymo, tiek dėl turto arešto taikymo yra nepagrįstas, nes neįrodytos būtinosios sąlygos laikinųjų apsaugos priemonių taikymui.
  1. Teismas pažymėjo, kad viena iš prašomų taikyti laikinųjų apsaugos priemonių – atsakovo nekilnojamojo turto areštas, nėra susijusi su ieškinio dalyku, nes išnagrinėtoje civilinėje byloje nebuvo reiškiami turtinio pobūdžio reikalavimai. Be to, išnagrinėtoje civilinėje byloje jau buvo teiktas prašymas dėl nekilnojamojo turto arešto taikymo, tačiau tiek pirmosios instancijos teismo, tiek apeliacinės instancijos teismo nutartimis prašymas atmestas (civilinės bylos Nr. 2S-387-614/2016).

7III. Atskirojo skundo argumentai ir atsiliepimo į jį argumentai

8

  1. P. Z. V. pateikė atskirąjį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2018 m. sausio 23 d. nutarties civilinėje byloje Nr. A2-6604-934/2018, prašydamas panaikinti teismo nutartį ir pritaikyti prašomas laikinąsias apsaugos priemones.
  1. Apeliantas atskirajame skunde nurodė, kad teismas netinkamai įvertino pareiškėjo argumentų pagrįstumą ir nepasisakė dėl esminių naujai paaiškėjusių aplinkybių, kurias be jų išsamaus vertinimo, negalima vadinti abstrakčiais argumentais.
  1. Apeliantas teigia, kad teismai neteisingai išnagrinėjo ginčą civilinėje byloje Nr. 2-1280-235/2016 (apeliacinės instancijos bylos Nr. 2A-52-656/2017), priėmė neteisėtas nutartis, neteisingai taikė teisės normas ir neįvertino visų esminių bylos aplinkybių, dėl to procesas šioje byloje turi būti atnaujintas.
  1. Nesutinka su teismo motyvais, kad prašymo dalis dėl turto arešto atsakovo nekilnojamajam turtui nesusijusi su ieškinio dalyku, nes šiuo metu nėra taikoma jokių apribojimų atsakovo UAB „S.“ nekilnojamam turtui – 7676 kv. m renovuotoms komercinės paskirties patalpoms adresu Vilniuje, ( - ). Neteisėtos sudėties UAB „S.“ valdymo organai gali bet kuriuo metu turtą perleisti, įkeisti ar kitaip apriboti, gali likviduoti įmonę, dėl ko yra būtinybė taikyti laikinąsias apsaugos priemones. Jų nepritaikius, ieškovams ateityje gali būti padaryta didelė žala.
  1. Atsiliepime į atskirąjį skundą atsakovas UAB „S.“ nesutiko su skundu, prašė jį atmesti ir priteisti iš apelianto bylinėjimosi išlaidas. Atsakovas nurodė, kad pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė visas aplinkybes ir pagrįstai pripažino, jog pareiškėjo prašomos taikyti laikinosios apsaugos priemonės – nekilnojamojo turto areštas – neturi jokio ryšio nei su prašymu atnaujinti procesą, nei su išnagrinėtos bylos ieškinio dalyku ir ieškinio pagrindu, dėl to negali turėti įtakos palankaus apeliantui teismo procesinio sprendimo įvykdymo galimumui. Pažymėjo, jog analogišką prašymą taikyti laikinąsias apsaugos priemones – apie draudimą atsakovui disponuoti nekilnojamuoju turtu – apeliantas reiškė ir išnagrinėtoje byloje, tačiau šis prašymas atmestas, teismui padarius išvadą, kad prašomos taikyti laikinosios apsaugos priemonės neturi ryšio su nagrinėjamos bylos ieškinio dalyku ir ieškinio pagrindu.
  1. Atsakovas teigia, kad apeliantas neįrodė laikinųjų apsaugos priemonių taikymo pagrindų, nes pareiškėjas prašyme remiasi tik prielaidomis ir abstrakčiais argumentais, kurie neturi jokio pagrįsto ir teisėto pagrindo.
  1. Atsakovas pažymėjo, jog atskirojo skundo motyvai, susiję su šioje byloje priimtos Vilniaus apygardos teismo 2017 m. gegužės 2 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 2A-52-656/2017 kritika, negali būti apeliacijos dėl teismo nutarties, kurioje sprendžiamas laikinųjų apsaugos priemonių netaikymo pagrįstumas, objektu.

9I. A. instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

10Atskirasis skundas netenkintinas.

  1. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio (atskirojo) skundo faktinis ir teisinis pagrindai ir absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų patikrinimas (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 320 straipsnio 1 dalis, 338 straipsnis). Apeliacinės instancijos teismas tikrina apskųstos teismo nutarties teisėtumą ir pagrįstumą analizuojant skunde išdėstytus argumentus, išskyrus įstatyme nurodytas išimtis (CPK 320 straipsnio 2 dalis).
  1. Pagal CPK 336 straipsnio 1 dalį atskirasis skundas nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka, išskyrus tuos atvejus, kai bylą nagrinėjantis teismas pripažįsta, kad žodinis nagrinėjimas būtinas. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje nurodoma, kad CPK 336 straipsnyje įtvirtintas teisinis reguliavimas reiškia, jog įstatymu nustatyta teismo diskrecija tiek savo, tiek šalių iniciatyva nuspręsti dėl bylos nagrinėjimo žodinio proceso tvarka, tačiau ši teisė ribojama, nurodant, kad toks sprendimas galimas išimtiniais atvejais. Nagrinėjamu atveju teismas nenustatė aplinkybių, kurios galėtų būti vertinamos, kaip suteikiančios pagrindą spręsti, jog bylą yra būtina nagrinėti žodinio proceso tvarka. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, byloje esantys duomenys, kurių pagrindu pirmosios instancijos teismas nustatė ir konstatavo atitinkamas faktines aplinkybes tam, kad būtų galima įvertinti šio teismo procesinio sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą bei padaryti išvadą, ar byla buvo išspręsta teisingai, yra pakankami. Atsižvelgiant į nurodytas aplinkybes, byla apeliacinės instancijos teisme nagrinėtina rašytinio proceso tvarka (CPK 336 straipsnio 1 dalis).
  1. Išnagrinėjęs atskirąjį skundą, absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų, nurodytų CPK 329 straipsnio 2 dalies 1–7 punktuose, apeliacinės instancijos teismas nenustatė (CPK 329 straipsnis).
  1. Apeliacijos objektą sudaro Vilniaus miesto apylinkės teismo 2018 m. sausio 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. A2-6604-934/2018, kuria pirmosios instancijos teismas atsisakė taikyti pareiškėjo prašomas laikinąsias apsaugos priemones.
  1. Iš bylos duomenų nustatyta, kad pareiškėjas Z. V. kreipėsi į teismą su prašymu dėl proceso atnaujinimo civilinėse bylose Nr. 2-1280-235/2016 ir Nr. 2A-52-656/2017. Kartu su prašymu atnaujinti procesą pareiškėjas padavė prašymą taikyti laikinąsias apsaugos priemones: 1) areštuoti atsakovo UAB „S.“ negyvenamąsias patalpas pastate Vilniuje, ( - ), padarant atitinkamus įrašus viešuose registruose dėl disponavimo draudimo; 2) sustabdyti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2016 m. rugsėjo 26 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-1280-235/2016, Vilniaus apygardos teismo 2017 m. gegužės 2 d., 2017 m. birželio 1 d. ir 2017 m. birželio 27 d. nutarčių civilinėje byloje Nr. 2A-52-656/2017 vykdymą.
  1. Pirmosios instancijos teismas prašymą taikyti laikinąsias apsaugos priemones atmetė nenustatęs laikinųjų apsaugos priemonių taikymui būtinosios sąlygos, t. y. pareiškėjui tikėtinai nepagrindus prašymo reikalavimo. Be to, teismas pažymėjo, kad viena iš prašomų laikinųjų apsaugos priemonių – atsakovo nekilnojamojo turto areštas, nesusijęs su ieškinio dalyku.
  1. Laikinųjų apsaugos priemonių paskirtis – užtikrinti tikėtinai ieškovui palankaus teismo sprendimo įvykdymą ir kartu garantuoti jo privalomumą (CPK 18 straipsnis, 144 straipsnio 1 dalis). Šiomis priemonėmis užtikrinami byloje pareikšti materialinio teisinio pobūdžio reikalavimai, t. y. iki bylos išnagrinėjimo iš esmės pabaigos procesiniais tikslais suvaržomos konkrečių asmenų materialinės teisės. Įstatyme yra įtvirtintos dvi būtinos sąlygos, leidžiančios taikyti laikinąsias apsaugos priemones, viena iš jų – ieškovas turi tikėtinai pagrįsti savo reikalavimą, t. y. pateikti duomenis, kurie pagrįstų teismo įsitikinimą, kad ieškovui palankus teismo sprendimas yra įmanomas. Antra būtina sąlyga, leidžianti taikyti laikinąsias apsaugos priemones, - teismo sprendimo neįvykdymo arba įvykdymo pasunkėjimo rizika. Nesant bent vienos iš šių sąlygų, taikyti laikinąsias apsaugos priemones nėra pagrindo (Lietuvos apeliacinio teismo 2014 m. rugsėjo 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-1499/2014).
  1. Pagal CPK 144 straipsnio 1 dalį, spręsdamas, ar egzistuoja pagrindas taikyti laikinąsias apsaugos priemones, teismas pirmiausia atlieka pareikštų reikalavimų pagrįstumo prima facie (preliminarų) vertinimą. Tokio vertinimo tikslas – teismo įsitikinimas, ar išnagrinėjus bylą iš esmės galėtų būti priimtas ieškovui palankus teismo sprendimas. Teismui atlikus ieškovo pareikštų reikalavimų bei pateiktų įrodymų preliminarų vertinimą ir nusprendus, kad yra pagrįstų abejonių, jog ieškovui palankus teismo sprendimas galės būti priimtas, laikinųjų apsaugos priemonių taikymas atsakovo atžvilgiu negalimas. Lietuvos apeliacinio teismo praktikoje nuosekliai laikomasi pozicijos, jog pagrįstos abejonės dėl ieškovui palankaus sprendimo priėmimo yra ir tada, kai dėl ginčo esmės yra priimtas ieškovui nepalankus teismo sprendimas, nepriklausomai nuo to, kad jis yra priimtas po teismo nutarties dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo ir (ar) yra neįsiteisėjęs (Lietuvos apeliacinio teismo 2014 m. sausio 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-222/2014; 2016 m. vasario 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-312-407/2016; 2017 m. rugpjūčio 31 d. nutartis Nr. e2-1081-943/2017).
  1. Bylą nagrinėjant apeliacine tvarka Lietuvos teismų informacinės sistemos (LITEKO) duomenimis nustatyta, jog Vilniaus miesto apylinkės teismo 2018 m. kovo 6 d. nutartimi atsisakyta atnaujinti procesą civilinėje byloje Nr. A2-6604-934/2018 pagal pareiškėjo Z. V. prašymą, nenustačius proceso atnaujinimo pagrindų. Vien ši nurodyta aplinkybė, apeliacinės instancijos teismo vertinimu, leidžia spręsti, jog viena iš būtinų laikinųjų apsaugos priemonių taikymo sąlygų, t. y. tikėtinas prašymo atnaujinti procesą (prašymo) pagrįstumas – neegzistuoja. Nors minėta Vilniaus miesto apylinkės teismo nutartis dar neįsiteisėjusi, tačiau ši aplinkybė nepaneigia abejonių dėl prašymo atnaujinti procesą pagrįstumo ir galbūt apeliantui palankaus teismo sprendimo priėmimo šioje byloje, o tai laikoma pakankamu pagrindu atsisakyti taikyti laikinąsias apsaugos priemones. Toks vertinimas atitinka Lietuvos apeliacinio teismo formuojamą praktiką (Lietuvos apeliacinio teismo 2017 m. rugpjūčio 31 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-1081-943/2017). Dėl nurodytų aplinkybių laikoma, kad nesant nustatytai vienai iš būtinųjų sąlygų, t. y. nepagrindus tikėtinai savo prašymo reikalavimo, nebuvo pagrindo laikinosioms apsaugos priemonėms taikyti.
  1. Apeliacinės instancijos teismas sutinka su pirmosios instancijos teismo padaryta išvada, jog viena iš pareiškėjo prašomų taikyti laikinųjų apsaugos priemonių – atsakovo UAB „S.“ nekilnojamojo turto areštas, nesusijusi su ieškinio dalyku ir pagrindu. Dėl šių aplinkybių jau buvo pasisakęs Vilniaus miesto apylinkės teismas 2015 m. rugsėjo 7 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 2-1280-235/2016 ir Vilniaus apygardos teismas 2016 m. vasario 10 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 2S-387-614/2016, kai nagrinėjo analogiško ieškovo Z. V. prašymo (taikyti laikinąsias apsaugos priemones atlikti įrašą viešame registre apie draudimą disponuoti UAB „S.“ negyvenamosiomis patalpomis, esančiomis ( - )) pagrįstumo klausimą. Apeliacinės instancijos teismas tuomet padarė išvadą, jog apelianto prašoma taikyti laikinoji apsaugos priemonė su šios bylos ieškinio dalyku ir pagrindu neturi tiesioginio ryšio bei jos taikyti nėra pagrindo. Pareiškėjui pateikus prašymą dėl proceso atnaujinimo, naujų reikalavimų, susijusių su nekilnojamo turto nuosavybe ar kitomis daiktinėmis teisėmis į atsakovo nekilnojamąjį turtą, neatsirado, dėl to laikoma, kad apelianto prašoma taikyti laikinoji apsaugos priemonė (dėl atsakovo nekilnojamojo turto arešto) nesusijusi nei su ieškinio, nei su prašymo dėl proceso atnaujinimo reikalavimais.
  1. Kadangi neįrodžius vienos iš būtinų laikinųjų apsaugos priemonių taikymo sąlygų, laikinosios apsaugos priemonės negali būti taikytos, apeliacinės instancijos teismas nepasisako dėl kitų apelianto argumentų, kaip neturinčių teisinės prasmės.
  1. Atsižvelgiant į aukščiau išdėstyta, nėra pagrindo naikinti skundžiamos pirmosios instancijos teismo nutarties, todėl ji paliekama nepakeista (CPK 337 straipsnio 1 dalies 1 punktas), o atskirasis skundas atmetamas.
  1. CPK 93 straipsnio 1 dalyje numatyta, jog šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas priteisia iš antrosios šalies. Atsakovas atsiliepime į atskirąjį skundą nurodė, kad patyrė 242 Eur išlaidų už advokato teisinę pagalbą, rengiant atsiliepimą į atskirąjį skundą ir prašo šias išlaidas priteisti iš apelianto. Atsakovas šias išlaidas grindžia 2018 m. kovo 2 d. pinigų priėmimo kvitu Nr. 918122 ir PVM sąskaita-faktūra Nr. 2018-014, iš kurių matyti, jog atsakovas sumokėjo advokatui V. B. 1210 Eur už teisines paslaugas Vilniaus apygardos teismo civilinėje byloje Nr. 2-866-567/2016, už atsiliepimo į kasacinį skundą dėl Lietuvos apeliacinio teismo 2017 m. spalio 31 d. nutarties rengimą. Atsakovas įrodymų apie patirtas bylinėjimosi išlaidas už teisines paslaugas šioje byloje nepateikė, 242 Eur bylinėjimosi išlaidos laikomos nesusijusiomis su nagrinėjamu atskiruoju skundu, todėl nepriteistinos.

11Vadovaudamasis CPK 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu, apeliacinės instancijos teismas

Nutarė

12P. Z. V. atskirąjį skundą atmesti.

13Vilniaus miesto apylinkės teismo 2018 m. sausio 23 d. nutartį civilinėje byloje Nr. A2-6604-934/2018 palikti nepakeistą.

Proceso dalyviai
Ryšiai