Byla e2A-185-464/2018
Dėl sandorių pripažinimo negaliojančiais ir restitucijos taikymo, trečiasis asmuo valstybės įmonė „Indėlių ir investicijų draudimas“

1Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Rasos Gudžiūnienės, Dalios Kačinskienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja) ir Nijolės Piškinaitės,

2teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovų B. T., A. K., A. A., V. G., J. V. R., V. P., D. V. ir L. G. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2017 m. gegužės 15 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. e2-3128-614/2017 pagal ieškovų B. T., A. K., A. A., V. G., J. V. R., V. P., D. V. ir L. G. ieškinį atsakovei bankrutavusiai akcinei bendrovei bankui Snoras dėl sandorių pripažinimo negaliojančiais ir restitucijos taikymo, trečiasis asmuo valstybės įmonė „Indėlių ir investicijų draudimas“.

3Teisėjų kolegija

Nustatė

4

  1. Ginčo esmė
  1. Ieškovai B. T., A. K., A. A., V. G., J. V. R., V. P., D. V. ir L. G. kreipėsi į teismą su ieškiniu ir prašė pripažinti negaliojančiomis: 1) B. T. 2011-06-09 su atsakove sudarytą obligacijų pasirašymo sutartį Nr. FO20110609U990001; 2) A. K. 2011-06-23 su atsakove sudarytą obligacijų pasirašymo sutartį Nr. FO20110623K990013 ir 2011-09-06 sudarytą obligacijų pasirašymo sutartį Nr. FO20110906K990001; 3) A. A. 2011-04-05 su atsakove sudarytą obligacijų pasirašymo sutartį Nr. FO20110405M990001; 4) V. G. 2011-09-30 su atsakove sudarytą obligacijų pasirašymo sutartį Nr. FO20110930T990005; 5) J. V. R. 2011-07-22 su atsakove sudarytą obligacijų pasirašymo sutartį Nr. FO20110722K990003; 6) V. P. 2011-07-25 su atsakove sudarytą obligacijų pasirašymo sutartį Nr. FO20110725K990015; 7) D. V. 2011-07-20 su atsakove sudarytą obligacijų pasirašymo sutartį Nr. FO20110720K990013; 8) L. G. 2011-07-26 su atsakove sudarytą obligacijų pasirašymo sutartį Nr. F020110726V990030 ir 2011-10-27 sudarytą sutartį Nr. FO20111027V990023. Ieškovai taip pat prašė taikyti restituciją – pripažinti ieškovų AB bankui Snoras pagal šias sutartis sumokėtas sumas ieškovų lėšomis jų asmeninėse sąskaitose, kurioms taikomas indėlių draudimas pagal Lietuvos Respublikos indėlių ir įsipareigojimų investuotojams draudimo įstatymą (toliau – IĮIDĮ).
  2. Nurodė, kad ieškovai, kurie yra neprofesionalūs investuotojai, įkalbėti atsakovės AB banko Snoras darbuotojų, manydami, kad obligacijos yra lygiavertės terminuotiesiems indėliams priemonės, kad joms taikomas indėlių draudimas ir kad atsakovė AB bankas Snoras yra stabilus ir patikimas bankas, su atsakove sudarė obligacijų įsigijimo sutartis, pagal kurias iš AB banko Snoras įsigijo pagal emisijas platintas obligacijas. Žinodami, kad obligacijos yra nedraustos, kad tai nėra alternatyvios terminuotiesiems indėliams priemonės ar kad banko finansinė padėtis yra prasta, ginčijamų sandorių ieškovai nebūtų sudarę, tačiau tokia informacija jiems nebuvo atskleista. Tik po bankroto bylos atsakovei iškėlimo ieškovai sužinojo, kad jie buvo suklaidinti dėl esminių sudarytų sandorių faktų, t. y. kad indėlių draudimas obligacijoms netaikomas ir kad banko finansinė būklė nebuvo gera. Taigi ginčijami sandoriai buvo sudaryti dėl ieškovų suklydimo ir atsakovės apgaulės.
  1. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
  1. Vilniaus apygardos teismas 2017-05-15 sprendimu ieškovų B. T., A. K., A. A., V. G., J. V. R., V. P., D. V. ir L. G. ieškinį atmetė.
  2. Teismas rėmėsi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015-11-17 nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-7-602-684/2015 pateiktais išaiškinimais, kad banko išleistos obligacijos neatitinka indėlio apibrėžties, todėl 1994-05-30 Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 94/19/EB dėl indėlių garantijų sistemų (toliau – Indėlių direktyva) ir joje nustatyta draudimo apsauga joms netaikytina. Teismas nurodė, kad nagrinėjamu atveju ieškovų įsigytoms obligacijoms netaikytinas ir 1997-03-03 Europos Parlamento ir Tarybos direktyvoje 97/9/EB dėl investuotojų kompensavimo sistemų (toliau – Investuotojų direktyva) nustatytas draudimas (apsauga), nes Investuotojų direktyvoje įtvirtinta apsauga (kompensacinė sistema) taikoma investicinei įmonei, bet netaikoma (neapsaugo) nuo vertybinius popierius (šiuo atveju – obligacijas) išleidusio asmens (emitento) nemokumo rizikos.
  3. Spręsdamas, ar ieškovai galėjo suklysti, teismas atsižvelgė į tai, kad dauguma ieškovų yra išsilavinę asmenys, įgiję profesiją arba specialybę, be to, jie yra gyvenimiškos patirties turintys asmenys, dauguma iš jų iki ginčijamų sutarčių pasirašymo turėjo sutarčių sudarymo patirties, nes buvo sudarę ne vieną terminuotojo indėlio sutartį. Visi ieškovai, išskyrus A. A., turėjo galimybę nuolat naudotis interneto ryšiu arba buvo sudarę naudojimosi banko paslaugų teikimo internetu sistemos sutartis. Teismas darė išvadą, kad visi ieškovai atitinka vidutinio vartotojo kategoriją, todėl galėjo ir privalėjo suvokti skirtumus tarp obligacijų ir indėlių, taip pat suvokti apie obligacijų nedraudžiamumą ir didesnį rizikingumą. Teismo vertinimu, nėra duomenų, kad dėl amžiaus ieškovai negalėtų suprasti savo veiksmų esmės ar savo veiksmų valdyti, objektyviai vertinti padėtį, o neatidumas ir (ar) nerūpestingumas neatitinka suklydimo sampratos. Nėra pagrindo pripažinti, jog ieškovai suklydo dėl sudarytų sandorių esmės (esminių sąlygų), nes ginčijamiems sandoriams taikoma apsauga ar kitos ieškinyje nurodytos aplinkybės nebuvo esminė sąlyga, lėmusi ieškovų apsisprendimą dėl sutarčių sudarymo. Visi ieškovai, išskyrus A. K., kurio žinios apie obligacijas yra geros, ir V. G., kuriam yra priimtinas vidutinis rizikos laipsnis, atsisakė bankui pateikti duomenis apie save, todėl atsakovė, neturėdama visos reikiamos informacijos apie ieškovus, negalėjo individualizuoti jų investavimo poreikių.
  4. Vertindamas, ar ieškovai buvo suklaidinti (apgauti) atsakovės, teismas nurodė, kad tai, jog atsakovė po Lietuvos banko 2011-01-18 nutarimo priėmimo pradėjo platinti obligacijas ir siekė išsaugoti savo konkurencingumą, savaime neįrodo, kad bankas apgaudinėjo klientus. Ieškovai nepateikė neabejotinų duomenų, kurie patvirtintų, kad bankas jau ginčijamų sandorių sudarymo metu buvo nemokus. Argumentai, kad bankas žiniasklaidoje skleidė reklamą apie gerą savo finansinę padėtį, nėra lemiami. Aplinkybė, kad 2011 metų pabaigoje bankui buvo iškelta bankroto byla, pati savaime nėra pakankama pagrįsti, jog banko iki moratoriumo skelbti duomenys apie jo veiklą yra akivaizdžiai melagingi. Teismas nenustatė tyčinių ir sąmoningų banko veiksmų, kuriais ieškovai būtų buvę suklaidinti dėl sudarytų sandorių esmės. Teismas konstatavo, kad ieškovai, sudarydami ginčijamus sandorius, veikė laisva valia ir objektyviai privalėjo suvokti šių sandorių esmę bei jų sukeliamas pasekmes ir riziką.
  1. Apeliacinio skundo ir atsiliepimų į jį argumentai
  1. Ieškovai B. T., A. K., A. A., V. G., J. V. R., V. P., D. V. ir L. G. apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2017-05-15 sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškovų ieškinį tenkinti ir priteisti jiems iš atsakovės pirmosios instancijos teisme patirtas bylinėjimosi išlaidas. Apeliacinis skundas grindžiamas tokiais argumentais:
    1. Teismas be pagrindo sprendė, kad ginčo atveju Investuotojų direktyvos draudimo apsauga netaikytina. Investicinės įmonės nemokumas patenka į draudžiamojo įvykio apimtį pagal Investuotojų direktyvos 2 straipsnio 2 dalį. Teismas nepagrįstai ginčo situaciją vertino tik kaip emitento bankrotą, nes bankrutavo ir investicinė įmonė (nagrinėjamu atveju emitentas ir investicinė įmonė sutapo). Šios pirmosios instancijos teismo išvados taip pat nėra paremtos ir Europos Sąjungos Teisingumo Teismo (toliau – ESTT) išaiškinimais, nors šis vienintelis turi kompetenciją aiškinti Europos Sąjungos teisę. Buvo būtina kreiptis į ESTT dėl papildomo išaiškinimo, tačiau tai nebuvo padaryta.
    2. Teismas nevertino, ar atsakovė ieškovams suteikė visą, išsamią ir aiškią informaciją apie obligacijas, taip pat jų draudimo sąlygas. Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai pareigą susižinoti apie obligacijoms taikomas draudimo sąlygas perkėlė neprofesionaliems investuotojams (ieškovams). Be to, visi ieškovai patvirtino, jog banko darbuotojai žodžiu nurodė, kad obligacijos yra apdraustos, o atsakovė šios aplinkybės nepaneigė.
    3. Teismas nepagrįstai sprendė, kad draudimo apsauga ieškovams nebuvo svarbi aplinkybė, ir sureikšmino tai, jog ieškovai neatskleidė informacijos apie savo investavimo patirtį. Ši aplinkybė niekaip negalėjo eliminuoti atsakovės pareigos aiškiai ir lengvai suprantamai išaiškinti visas su investavimu į obligacijas susijusias rizikas. Teismas neatsižvelgė į tai, kad už obligacijas siūlomos palūkanos buvo tik nežymiai didesnės nei tuo metu siūlomos indėlių palūkanos, o prieš tai kelerius metus indėlių palūkanos buvo kur kas didesnės už obligacijų palūkanas sandorių sudarymo metu, todėl ieškovai didesnių palūkanų nesiejo su didesniu rizikingumu.
    4. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2015-11-17 nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-7-602/2015 pripažino, kad bankas pareigos aiškiai ir suprantamai atskleisti ieškovui visus galimus pasirinkto investicinio sprendimo padarinius neatliko, todėl šiuo atveju reikėtų vertinti, kiek reikšmingas ieškovų suklydimui buvo kiekvienas atsakovės atliktas neteisėtas veiksmas (neveikimas). Byloje nebuvo nustatyta, jog pačiose sutartyse ar jų prieduose būtų aiškiai nurodyta, kad įsigyjamiems vertybiniams popieriams draudimo apsauga negalioja. Daugelį ieškovų suklaidino neprofesionalaus kliento aptarnavimo sutartyje esanti formuluotė, kad banko įsipareigojimai klientui yra apdrausti Lietuvos Respublikos įstatymų nustatyta tvarka ir sąlygomis VĮ „Indėlių ir investicijų draudimas“.
    5. Pirmosios instancijos teismas visiškai nepagrįstai banko pareigų nevykdymą laikė ieškovų suklydimo nelėmusia aplinkybe. Visi ieškovai patvirtino, kad obligacijas įsigijo būtent suvokdami, jog joms galioja tokia pati draudimo apsauga kaip ir indėliams. Dauguma ieškovų pinigus iki tol laikė indėlių sąskaitose arba namie, nes jiems rūpėjo pinigų saugumas ir taupymas, o ne rizikingas investavimas. Obligacijų ieškovai įsigijo tik todėl, jog buvo įsitikinę, kad tai yra saugu. Dėl banko 2011 metais vykdytos politikos taip elgėsi ne tik ieškovai, bet ir tūkstančiai kitų atsakovės klientų. Banko reklaminėje kampanijoje obligacijos buvo pristatomos kaip alternatyva indėliams.
    6. Teismas nepagrįstai ieškovus investavimo produktų rinkoje priskyrė vidinio vartotojo kategorijai, nors nė vienas iš jų neturėjo specialių žinių apie banko darbuotojų siūlomus investuoti banko produktus. Finansinių priemonių rinka yra specifinė ir tikrai ne kiekvienam asmeniui yra aiški ir suprantama, todėl vidutinis vartotojas šiuo atveju turi būti pripažįstamas asmeniu, turinčiu specialių žinių apie šios rinkos produktus. Vidutinį finansinių produktų vartotoją reikėtų suprasti kaip labiau atidų ir informuotą asmenį nei neprofesionalų klientą Lietuvos Respublikos finansinių priemonių rinkų įstatymo (toliau – FPRĮ) prasme. Nė vieno ieškovo, išskyrus D. V., išsilavinimas nėra susijęs su finansais, ekonomika ar teise, dalis ieškovų, sudarydami ginčijamas sutartis, buvo vyresnio amžiaus.
    7. Ieškovai byloje nesiekė įrodyti, jog ginčijamų sutarčių sudarymo dieną bankas buvo nemokus. Ieškovai įrodinėjo, jog apgaulė pasireiškė tuo, kad atsakovė save pristatinėjo kaip patikimą, teisės aktų besilaikantį, pelningai veikiantį banką ir nevykdė pareigos pranešti apie esminius įvykius. Baziniuose prospektuose atsakovė nurodė, kad esminių įvykių, susijusių su emitentu, kurie turi esminės reikšmės vertinant emitento nemokumą, nėra. Pirmosios instancijos teismas nevertino, ar informaciją apie Lietuvos banko nustatytus teisės aktų pažeidimus, kurių atsakovė neištaisė, galima laikyti esmine informacija ir ar atsakovė nepažeidė Lietuvos Respublikos vertybinių popierių įstatymo (toliau – VPĮ) nuostatų, tokios informacijos nesuteikdama ieškovams. Ieškovas A. K. domėjosi banko finansine būkle ir prieš sudarydamas sandorį skaitė prospektą, tačiau jokių rizikų neįžvelgė.
  2. Atsakovė BAB bankas Snoras atsiliepime į apeliacinį skundą prašo jį atmesti, o Vilniaus apygardos teismo 2017-05-15 sprendimą palikti nepakeistą. Atsiliepimas į apeliacinį skundą grindžiamas šiais atsikirtimais:
    1. Apeliantų argumentai, jog tuo atveju, kai bankas veikia ne tik kaip vertybinių popierių emitentas, bet ir kaip investicinė įmonė, jo bankroto rizika turi būti priskirtina prie draudimo objektų, kuriems turi būti taikoma kompensavimo sistema pagal IĮIDĮ, laikytini naujais (CPK 306 str. 2 d.). Kalbant apie investicijų draudimą, banko bankrotas nelaikytinas draudžiamuoju įvykiu IĮIDĮ prasme. Lietuvos apeliacinis teismas nėra galutinė instancija, todėl kreiptis į ESTT dėl prejudicinio sprendimo neturi pareigos. Šiam ginčui aktualios teisės normos jau yra išaiškintos, dėl jų aiškinimo ir galiojimo nekyla klausimų, todėl kreipimuisi į ESTT nėra pagrindo.
    2. Apeliantai neįrodė, kad atsakovė juos suklaidino, nors tokių aplinkybių įrodinėjimo našta tenka būtent jiems. Atsakovė tinkamai atliko FPRĮ 22 straipsnyje nustatytą pareigą, o apeliantai gavo reikiamą informaciją apie ginčo sandorius ir su jų sudarymu susijusias rizikas. Lietuvos apeliacinio teismo praktikoje pažymima, kad sutartyse esančio atsakovės kliento patvirtinimo, jog šis yra susipažinęs su įsigyjamų finansinių priemonių sąlygomis, neigimas reiškią nepagrįstą įrodinėjimo naštos perkėlimą atsakovei. Asmuo, pasirašydamas finansinių priemonių įsigijimo sutartis neįsigilinęs į galimas rizikas ir sutarčių sąlygas, laikytinas nepakankamai atidžiu ir rūpestingu. Net jeigu būtų konstatuota, jog sudarydama ginčijamus sandorius, atsakovė pažeidė tam tikrus FPRĮ ar kitų aktualių teisės aktų reikalavimus, tai nėra ir negali būti laikoma pagrindu pripažinti ginčijamus sandorius negaliojančiais pagal CK 1.90 ar 1.91 straipsnius, nes sandorio pripažinimas negaliojančiu nėra tokio pobūdžio pažeidimo padarinys.
    3. Apeliantų argumentai dėl jų nepriskyrimo vidutinio finansinių paslaugų vartotojo kategorijai nesudaro pagrindo kitaip vertinti nagrinėjamoje byloje nustatytas faktines aplinkybės bei pripažinti, kad apeliantai, nors ir būdami neprofesionaliais banko klientais, sudarydami ginčijamus sandorius, nesuvokė sudaromų obligacijų pasirašymo sutarčių esmės ir jų pagrindu įgyjamų finansinių priemonių rizikingumo laipsnio. Tikėjimasis, kad, sudarius rizikingą sandorį, jo vykdymo metu nesirealizuos rizikos veiksniai, dar nereiškia suklydimo dėl sudaromo sandorio esmės, o iš tokio sandorio atsiradusios neigiamos pasekmės negali būti prilyginamos suklydimui. Vien ta aplinkybė, kad apeliantai nesitikėjo, jog atsakovė bankrutuos, nėra pakankama pripažinti, kad jie buvo suklaidinti dėl sandorio esmės.
    4. Vertinant veiksnaus banko kliento elgesį ir veiksmus, amžiaus ir socialinės padėties aplinkybės neturi būti nepagrįstai suabsoliutinamos. Nagrinėjamu atveju ekonominio ar teisinio išsilavinimo nebuvimo aplinkybė ar garbus amžius nesudaro pagrindo teigti, kad apeliantai, būdami veiksniais asmenimis, negalėjo suvokti pagrindinių sudaromų sandorių sąlygų bei savo veiksmų galimų padarinių. Apeliantai buvo patyrę indėlininkai. Kiekvienu konkrečiu atveju sprendžiant dėl asmens suklydimo, kaip ginčo sandorio negaliojimo pagrindo, privalu vertinti asmenį pagal vidutinio vartotojo etaloną. Be to, dėl to, ar asmuo suklydo, turi būti vertinama pagal sandorio sudarymo metu egzistavusią faktinę situaciją, o ne pagal tą, kuri yra praėjus tam tikram laikui po sandorio sudarymo. Sudarant ginčijamus sandorius esminiais jų elementais pripažintini mokamų palūkanų dydis, išpirkimo terminas ir galimybė parduoti obligacijas anksčiau išpirkimo datos, bet ne indėlių ir įsipareigojimų investuotojams draudimo įsigyjamoms banko obligacijoms taikymas arba netaikymas. Ši aplinkybė apeliantams tapo esmine jau po ginčijamų sandorių sudarymo, kai atsakovė buvo pripažinta nemokia.
    5. Bet kuris vidutiniškai apdairus ir protingas bei turintis elementarios gyvenimiškos patirties asmuo negali nesuvokti, jog finansiškai naudingesnio banko produkto rizikos laipsnis negali būti identiškas mažiau finansiškai naudingo banko produkto rizikos laipsniui, nes prisiimama rizika visuomet koreliuoja su uždarbio potencialu. Teiginys, kad banko darbuotojai obligacijas pristatinėjo kaip visiškai nerizikingą ir apdraustą taupymo būdą, nėra pagristas jokiais byloje esančiais įrodymais. Obligacija nėra sudėtinga finansinė priemonė, kurios pobūdžio negalėtų suprasti vidutinis vartotojas. Apeliantai B. T., A. K., A. A. ir V. P. dar iki ginčijamų sandorių sudarymo investavo į rizikingas finansines priemones – įmonių akcijas, investicinius fondus, fiksuotų palūkanų obligacijas.
    6. Nėra pagrindo išvadai, kad apeliantai buvo apgauti. Apeliantai neįrodė ne tik banko nemokumo ginčo sandorių sudarymo metu, tačiau nepateikė įrodymų ir apie tai, kad banko būklė ginčijamų sutarčių sudarymo metu neatitiko banko viešai skelbiamos. Apeliantų teiginiai apie blogą banko finansinę padėtį ginčo sandorių sudarymo metu laikytini tik prielaidomis, kuriomis negalima vadovautis priimant sprendimą. Banko turtinė padėtis iš viso nelaikytina esmine aplinkybe, dėl kurios apeliantai galėjo būti apgauti.
  3. Trečiasis asmuo VĮ „Indėlių ir investicijų draudimas“ atsiliepime į apeliacinį skundą prašo jį atmesti, o Vilniaus apygardos teismo 2017-05-15 sprendimą palikti nepakeistą. Atsiliepimas į apeliacinį skundą grindžiamas šiais atsikirtimais:
    1. Apeliantų argumentas, kad jų įsigytoms obligacijoms turi būti taikomas draudimas, prieštarauja IĮIDĮ, Investuotojų direktyvai ir kasacinio teismo praktikai.
    2. Ginčijamų sutarčių ir neprofesionalaus kliento aptarnavimo sutarčių nuostatos pagrindžia, kad atsakovė tinkamai supažindino apeliantus su finansinių priemonių ir joms būdingų rizikų aprašymu ir obligacijų įsigijimo rizika.
    3. Niekas neskubino apeliantų sudaryti ginčijamas sutartis. Nėra jokio pagrindo teigti, kad apeliantai negalėjo suprasti sudaromų sutarčių esmės. Esminė ginčijamų sutarčių pasirašymo sąlyga šių sutarčių sudarymo momentu apeliantams laikytina už obligacijas mokamos palūkanos, jų dydis, bet ne jų draustumas.
    4. Vien tai, kad apeliantai anksčiau nebuvo pirkę obligacijų ar investavę į kitas finansines priemones, nesudaro pagrindo teigti, jog jie neatitinka vidutinio vartotojo kategorijos.
    5. Kol atsakovės bankroto byla nėra baigta, išlieka tikimybė, kad su apeliantais bus atsiskaityta.
    6. Lietuvos apeliacinis teismas analogiškose bylose formuoja praktiką, kad nėra pagrindo su atsakove sudarytas sutartis pripažinti negaliojančiomis.

5Teisėjų kolegija

konstatuoja:

  1. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

6Dėl draudimo apsaugos investuotojams (ne)taikymo

  1. Apeliantai apeliaciniame skunde pirmiausia kvestionuoja pirmosios instancijos teismo padarytą išvadą, kad obligacijoms netaikytinas Investuotojų direktyvoje nustatytas draudimas (apsauga), tvirtindami, kad investicinės įmonės nemokumas patenka į draudžiamojo įvykio apimtį pagal Investuotojų direktyvos 2 straipsnio 2 dalį.
  2. Viena vertus, teisėjų kolegija sutinka su atsakovės BAB banko Snoras argumentu, kad tokie apeliacinio skundo teiginiai neatitinka CPK 306 straipsnio 2 dalyje, o taip pat CPK 312 straipsnyje įtvirtintų draudimų apeliacinį skundą grįsti aplinkybėmis, kurios nebuvo nurodytos pirmosios instancijos teisme, bei kelti reikalavimus, kurie nebuvo pareikšti pirmosios instancijos teisme. Nagrinėjamu atveju apeliantai ieškinį grindė tik po banko bankroto paaiškėjusia aplinkybe, kad draudimo apsauga į ginčo obligacijas investuotoms lėšoms nebus taikoma, šios aplinkybės nekvestionuodami, bet ginčydami obligacijų pasirašymo sutarčių galiojimą, kurį grindė savo pačių suklydimu ir / ar atsakovės suklaidinimu dėl draudimo apsaugos emitento nemokumo atveju (ne)taikymo. Tokio pažeistų teisių gynimo būdo, kaip VĮ „Indėlių ir investicijų draudimas“ nukreiptas reikalavimas dėl prievolės natūra įvykdymo ir draudimo išmokų jiems sumokėjimo, apeliantai nepasirinko, draudžiamojo įvykio fakto bei nepagrįstai netaikomos jų investicijoms draudimo apsaugos neįrodinėjo. Taigi aptariami apeliacinio skundo argumentai vertintini kaip nauji, peržengiantys nagrinėjamo ginčo ribas.
  3. Kita vertus, apeliantų akcentuojamu aspektu Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2015-11-17 nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-7-602-684/2015, atsižvelgdamas ir į ESTT prejudiciniame sprendime pateiktus išaiškinimus, yra pasisakęs, kad vertybinių popierių emitento bankrotas neduoda pagrindo teigti, jog savo įsipareigojimų (grąžinti vertybinius popierius) negali vykdyti investicinė įmonė, o kompensacija pagal Investuotojų direktyvos nuostatas nemokama tais atvejais, kai yra galimybė investuotojams grąžinti finansines priemones. Tai, kad vertybinių popierių emitentas ir juos platinusi investicinė įmonė (nagrinėjamu atveju – BAB bankas Snoras) sutapo, taip pat nesudaro pagrindo išplėsti Investuotojų direktyvos bei ją įgyvendinančio IĮIDĮ tokia apimtimi, kad šie teisės aktai apsaugotų nuo vertybinius popierius išleidusio asmens (emitento) nemokumo rizikos. Vėlesnėse kasacinio teismo nutartyse, kuriose teisiškai reikšmingos aplinkybės sutampa su nagrinėjamos bylos aplinkybėmis, ir toliau nuosekliai laikomasi pozicijos, kad asmuo, įgydamas obligaciją, prisiima ir obligaciją išleidusio asmens (emitento) nemokumo riziką; atsižvelgiant į Investuotojų direktyvos tikslus ir taikymo sąlygas, nėra pagrindo teigti, kad ši rizika būtų priskirta prie draudimo objektų, kuriems taikoma kompensavimo sistema (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016-02-05 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-12-686/2016; 2016-02-18 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-10-915/2016; 2016-02-18 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-13-969/2016).
  4. Teisėjų kolegija sprendžia, kad šie kasacinio teismo išaiškinimai aktualūs ir nagrinėjamoje byloje, nes būtent Lietuvos Aukščiausiasis Teismas įstatymų nustatyta tvarka užtikrina vienodos teismų praktikos formavimą (CPK 4 str.). Todėl kasaciniam teismui pateikus būtent tokius išaiškinimus analogiškose, kaip ir nagrinėjamoje byloje, faktinėse situacijose, nurodytos nutartys tampa precedentinėmis ir privalomomis teismams, nagrinėjantiems tokius pačius klausimus. Apeliantams nenurodžius jokių aplinkybių, kodėl jų situacija turėtų būti vertinama kitaip, konstatuotina, kad pagrindo nukrypti nuo suformuotos Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikos nėra.
  5. Apeliantų nurodytos Europos Sąjungos teisės aktų bei juos įgyvendinančio IĮIDĮ aiškinimo interpretacijos taip pat nesudaro pagrindo netaikyti aktualių kasacinio teismo išaiškinimų ar teisės normas aiškinti kitaip, nei savo jurisprudencijoje yra išaiškinęs Lietuvos Aukščiausiasis Teismas. Ginčo atveju nekilus papildomų klausimų dėl Europos Sąjungos teisės nuostatų aiškinimo ar galiojimo, kreiptis į ESTT dėl prejudicinio sprendimo Europos Sąjungos teisės aiškinimo klausimu, ką savo skunde taip pat nurodo apeliantai, būtinybės nebuvo (Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo 267 str. 2 d.).

7Dėl sandorių pripažinimo negaliojančiais dėl suklydimo ar suklaidinimo

  1. Apeliantai taip pat tvirtina, kad jie, sudarydami jų interesams prieštaraujančias ginčo sutartis, buvo klaidingai įsitikinę, jog obligacijoms bus taikoma draudiminė apsauga ir tai bus saugi investicija. Apeliantai, suklydę dėl obligacijų draustumo fakto, yra suklydę dėl esminių sutarčių sąlygų, todėl šis suklydimas yra jų ginčijamų sandorių panaikinimo pagrindas. Su tokiais apeliacinio skundo argumentais teisėjų kolegija nesutinka.
  2. Sandoris civilinėje teisėje yra valios aktas, sąmoningai nukreiptas tam tikram teisiniam rezultatui pasiekti. Kiekvieno žmogaus valios veiksmo priežastis yra jo ūkiniai, ekonominiai, buitiniai, kultūriniai ir kiti poreikiai. Jie nulemia norą sudaryti konkretų sandorį. Šis žmogaus noras sudaryti sandorį vadinamas jo vidine valia. Jai susidaryti (susiformuoti) svarbią reikšmę turi tikslas ir motyvai. Netiksliai arba iškreiptai išreiškus vidinės valios turinį, gali atsirasti kliūčių sudaryti sandorį arba kilti ginčų tarp sandorio dalyvių dėl jo galiojimo.
  3. Suklydimu laikoma klaidinga prielaida apie egzistavusius esminius sandorio faktus sandorio sudarymo metu. Suklydimas turi esminės reikšmės, kai buvo suklysta dėl paties sandorio esmės, jo dalyko ar kitų esminių sąlygų arba dėl kitos sandorio šalies civilinio teisinio statuso ar kitokių aplinkybių, jeigu normaliai atidus ir protingas asmuo, žinodamas tikrąją reikalų padėtį, panašioje situacijoje sandorio nebūtų sudaręs arba būtų jį sudaręs iš esmės kitokiomis sąlygomis. Įstatymų leidėjo valia suklydimas negali būti laikomas turinčiu esminės reikšmės, jeigu šalis suklydo dėl savo didelio neatsargumo arba dėl aplinkybių, dėl kurių riziką buvo prisiėmusi ji pati, arba, atsižvelgiant į konkrečias aplinkybes, būtent jai tenka rizika suklysti (CK 1.90 str. 2, 4 ir 5 d.).
  4. Todėl vertinant, ar buvo iš esmės suklysta, taikytinas ir protingumo kriterijus, kuomet šalies, teigiančios, kad ji suklydo, elgesys vertinamas atsižvelgiant į apdairaus, atidaus žmogaus elgesį tokiomis pačiomis aplinkybėmis. Protingumo principas reiškia, kad kiekvienas asmuo, esant sutarties laisvei ir asmenų lygiateisiškumui, pats privalo rūpintis savo teisėmis ir pareigomis. Prieš atlikdamas bet kokį veiksmą asmuo turi apsvarstyti galimus tokio veiksmo teisinius padarinius. Atitinkamo sandorio pagrindu šalims atsiranda teisės ir pareigos, todėl kiekvienas asmuo, prieš sudarydamas sandorį, turi patikrinti, kokias pareigas pagal sandorį įgis, kokias – praras. Klaidingas teisių ir pareigų įsivaizdavimas negali būti pripažintas suklydimu, jeigu jis įvyko dėl sandorio šalies neapdairumo, neatidumo ar nerūpestingumo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011-11-24 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-85/2011; 2015-02-06 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-23-248/2015).
  5. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas investicinių paslaugų teikimo bylose, spręsdamas dėl investuotojo galimo suklydimo (suklaidinimo), yra nurodęs, kad svarbu yra įvertinti tai, ar banko klientui pateikta informacija buvo aiški ir nedviprasmiška ir ar ja remdamasis asmuo, kuris nėra profesionalusis investuotojas, galėjo priimti sprendimą, suvokdamas galimų padarinių riziką (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013-06-28 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-381/2013). Teisėjų kolegija neturi pagrindo pritarti apeliantų argumentams, jog pirmosios instancijos teismas nevertino aplinkybių, ar atsakovė apeliantams suteikė visą, išsamią ir aiškią informaciją apie obligacijas, taip pat jų draudimo sąlygas, o vertino tik pačių apeliantų veiksmus.
  6. Kaip matyti iš skundžiamo sprendimo, teismas jame rėmėsi analogiškoje situacijoje, atsakovei sudarant analogiško turinio sutartis su kitais asmenimis, pateiktais Lietuvos Aukščiausiojo Teismo išaiškinimais, jog atsakovė pareigos aiškiai ir suprantamai atskleisti investuotojui visus galimus pasirinkto investicinio sprendimo padarinius neatliko (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015-11-17 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-602-684/2015). Todėl nėra jokio pagrindo spręsti, kad pirmosios instancijos teismas nagrinėjamoje byloje į banko informavimo pareigos atlikimą apskritai neatsižvelgė ir to neįvertino ar kad nepagrįstai perkėlė IĮIDĮ 13 straipsnyje atsakovei numatytas informavimo pareigas apeliantams.
  7. Be to, pirmosios instancijos teismas pagrįstai rėmėsi ir tokiais Lietuvos Aukščiausiojo Teismo išaiškinimais, jog ne kiekvienas finansų tarpininko neteisėtas elgesys netinkamai informuojant investuotoją yra toks esmingas, kad leistų sutartį pripažinti negaliojančia dėl suklydimo, nes kiekvienu konkrečiu atveju sprendžiant dėl asmens suklydimo, kaip sandorio negaliojimo pagrindo, reikalinga įvertinti, ar asmeniui, įsigyjančiam obligacijas, jų draustumas buvo esminė aplinkybė, lemianti apsisprendimą sudaryti obligacijų pasirašymo sutartį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015-11-17 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-602-684/2015). Todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai didžiausią dėmesį skyrė pačių apeliantų veiksmų vertinimui, siekdamas nustatyti, ar atsakovės informavimo pareigos pažeidimas turėjo esminės reikšmės apeliantų apsisprendimui sudaryti jų dabar ginčijamas sutartis.
  8. Teisėjų kolegija neturi pagrindo nepritarti pirmosios instancijos teismo pozicijai, kad net jeigu obligacijų draudžiamumo aspektas apeliantams nebuvo pakankamai aiškiai atskleistas, byloje nėra jokių objektyvių duomenų, jog būtent tik nuo šios aplinkybės priklausė apeliantų apsisprendimas sudaryti tokio pobūdžio sandorį ar, priešingai, jo nesudaryti. Bylos duomenys suponuoja labiau tikėtiną išvadą, kad apeliantai, net ir žinodami tikrąją reikalų padėtį, susijusią su obligacijų (ne)draustumu, sutartis būtų sudarę.
  9. Kasacinis teismas yra pripažinęs, kad obligacija, kaip vertybinis popierius, yra vidutiniam vartotojui pakankamai pažįstamas finansinis produktas, kuris, vertinant istoriškai, nėra naujas ar neįprastas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015-11-17 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-602-684/2015). Kaip nustatė pirmosios instancijos teismas, pats apeliantas A. K. įvardijo turįs geras žinias apie investavimą, o apeliantas V. G. nurodė, jog jis turi pradines žinias apie investavimą ir jog jam priimtinas vidutinis rizikos laipsnis. Kiti apeliantai atsisakė atsakovei pateikti duomenis apie save, tačiau jie visi, išskyrus L. G., turėjo terminuotojo indėlio sutarčių su banku sudarymo patirties, todėl jiems turėjo būti žinoma ir kaip atrodo terminuotojo indėlio sutartis, ir kokia jos sudarymo procedūra, lyginant su naujai sudaromais sandoriais dėl obligacijų. Be to, obligacijų pasirašymo sutarties turinys ir joje vartojamos sąvokos (investuotojas, emitentas ir kt.) taip pat akivaizdžiai skiriasi nuo terminuotojo indėlio sutarties bei joje vartojamų sąvokų (indėlininkas, bankas ir kt.). Todėl net ir tuo atveju, jeigu bankas tinkamai neįvykdė pareigos atskleisti visas rizikas, kylančias investuojant į obligacijas, toks pažeidimas neteikia pagrindo pripažinti obligacijų pasirašymo sutartis negaliojančiomis dėl esminio antrosios šalies suklydimo.
  10. Nagrinėjamu atveju visi apeliantai, pasirašydami ginčijamas obligacijų sutartis, patvirtino, kad yra susipažinę su įsigyjamų obligacijų programos prospektu ir emisijos galutinėmis sąlygomis bei su jomis sutinka, taip pat patvirtino, kad jie buvo supažindinti su visomis rizikomis, kylančiomis investuojant, ir supranta jų pasekmes. Byloje nėra tokių duomenų, kad apeliantai sutarčių su jais sudarymo momentu (ar kuriuo nors kitu metu) būtų pareikalavę pateikti kuriuos nors negautus dokumentus arba informaciją, o atsakovė būtų atsisakiusi tą padaryti, jie neįrodinėjo, kad tokia informacija jokiais kitais būdais bei formomis, pavyzdžiui, banko internetiniuose tinklapiuose ar banko skyrių padaliniuose, buvo nepasiekiama. Jeigu apeliantai, prieš pasirašydami ginčijamas sutartis, jų įdėmiai neperskaitė, nesiaiškino jų turinio, įskaitant ir su investavimu į obligacijas susijusių rizikų, jų suklydimas negali būti vertinamas kaip turintis esminės reikšmės sandorio galiojimui, nes šią riziką apeliantai prisiėmė patys dėl savo didelio neatsargumo (CK 1.5 str., 1.90 str. 5 d.).
  11. Apeliantams renkantis iš kelių investavimo būdų – terminuotojo indėlio ar obligacijų – jiems turėjo būti suprantama, kad tai yra skirtingi finansiniai produktai ir kad banko siūlomos didesnės palūkanos už obligacijas yra susijusios su tam tikra didesne rizika. Nors, kaip teigia apeliantai, atsakovė obligacijas pristatinėjo kaip alternatyvą terminuotajam indėliui, apeliantams turėjo būti suprantama, kad obligacija nėra tapati indėliui ir gali pasižymėti didesniu rizikingumo laipsniu. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai aktualiomis pripažino apeliantų turimos patirties santykiuose su banku, jų išsilavinimo ir / ar darbinės veiklos pobūdžio aplinkybes, suponuojančias tokią labiau tikėtiną išvadą, kad jie gebėjo atskirti susitarimą dėl indėlio nuo obligacijų įsigijimo sandorio. Apeliantė L. G., nebūdama patyrusi indėlininkė, juo labiau turėjo domėtis ar konsultuotis su kitais asmenimis dėl sudaromo sandorio esmės ir galinčių kilti rizikų. Šiame kontekste teisėjų kolegija sutinka ir su trečiojo asmens VĮ „Indėlių ir investicijų draudimas“ argumentais, kad apeliantai nebuvo skubinami nedelsiant pasirašyti ginčo sutartis – tokių duomenų byloje nėra. Kilus bet kokių neaiškumų dėl terminuotojo indėlio ir obligacijų sandorių skirtumų, apeliantai turėjo galimybę atidėti ginčijamų sutarčių pasirašymą ir su jų projektais išsamiau susipažinti namuose arba pasikonsultuoti su kitais asmenimis, teisininkais.
  12. Todėl konstatuotina, kad apeliantų apsisprendimą sudaryti ar nesudaryti ginčo sandorius šiuo konkrečiu atveju lėmė ne jų draustumo aspektas, bet banko siūlomos geresnės nei rinkoje egzistuojančios terminuotųjų indėlių sutarčių pasirašymo / pratęsimo atveju sąlygos (didesnės palūkanos ir galimybė anksčiau laiko atsiimti investiciją su palūkanomis). Kaip pažymima Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje, ne bet kokios finansų tarpininko kliento informavimo pareigos pažeidimas yra pakankamas ir esminis, kad sudarytų pagrindą sutartį pripažinti negaliojančia dėl suklydimo. CK 1.90 straipsnio taikymui būtina nustatyti, kad asmuo suklydo arba buvo suklaidintas dėl esminių sandorio aplinkybių, kurias žinodamas sandorio analogiškomis aplinkybėmis nebūtų sudaręs. Jei iš faktinių aplinkybių matyti, kad net ir žinodamas konkrečią informaciją ieškovas sandorį būtų vis vien sudaręs, ieškinys dėl sandorio pripažinimo negaliojančiu remiantis suklydimu negali būti tenkinamas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014-03-17 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-68/2014).
  13. Pažymėtina, kad atsakovė už obligacijas mokėjo didesnes palūkanas, nei už indelius, taip pat egzistavo galimybė obligacijas išpirkti anksčiau laiko. Jeigu abu šie lyginami finansiniai produktai nesiskirtų savo rizikingumu, toks atsakovės pasiūlymas būtų sunkiai ekonomiškai paaiškinamas, ką, neabejotina, turėjo suvokti ir apeliantai. Todėl nėra įtikinantys apeliantų teiginiai, jog atsakovės darbuotojai jiems nurodė apie investicijoms į obligacijas taikomas lygiai tokias pačias draudimo sąlygas, kaip ir terminuotojo indėlio sutarties sudarymo atveju. Visi apeliantai ieškinyje patvirtino, kad jie ginčo sutartis sudarė būdami įsitikinę, kad atsakovė yra stabilus ir patikimas bankas. Įvertinus apeliantų pasitikėjimą atsakove bei siūlomas geresnes sąlygas (didesnes palūkanas ir galimybę anksčiau laiko atsiimti investiciją su palūkanomis), darytina labiau tikėtina išvada, kad apeliantai ginčo sutartis būtų sudarę nepriklausomai nuo jų žinojimo apie investicijų į obligacijas draudimo sąlygas ir atvejus.
  14. Teisėjų kolegija atmeta kaip nepagrįstus ir tokius skundo argumentus, jog vidutiniu vartotoju šio konkretaus ginčo atveju galėtų būti pripažįstamas tik tas asmuo, kuris turi specialių žinių apie finansines priemones. Kaip matyti iš nagrinėjamai bylai aktualios kasacinio teismo praktikos, suformuotos civilinėse bylose Nr. 3K-7-602-684/2015, Nr. 3K-3-7-687/2016, Nr. 3K-3-12-686/2016, priskyrimas vidutiniam vartotojui nebuvo siejamas su specialių žinių turėjimu būtent apie finansinių priemonių rinkos produktus. Vidutinio vartotojo sąvoką panašiose bylose kasacinis teismas išaiškino kaip apdairaus, atidaus žmogaus elgesį atitinkamoje situacijoje ir vertino, ar teismų nustatytos ieškovų, ginčijusių obligacijų įsigijimo sutartis dėl suklydimo ar apgaulės, asmeninės savybės (jų amžius, išsilavinimas, darbo pobūdis) bei kitos sandorio sudarymo aplinkybės leido juos priskirti vidutinio vartotojo kategorijai.
  15. Pirmosios instancijos teismas šiuo konkrečiu atveju tinkamai įvertino visus apeliantus individualizuojančius aspektus (t. y. kad dauguma apeliantų yra išsilavinę asmenys, įgiję profesiją arba specialybę, turi gyvenimiškos patirties, iki ginčijamų sutarčių pasirašymo buvo sudarę ne vieną terminuotojo indėlio sutartį, turėjo galimybę nuolat naudotis interneto ryšiu arba buvo sudarę naudojimosi banko paslaugų teikimo internetu sistemos sutartis) ir padarė visiškai teisingą išvadą, kad nei apeliantų amžius, nei jų išsilavinimas, nei patirtis neteikia pagrindo nepriskirti jų vidutinių vartotojų kategorijai.
  16. Aplinkybė, kad su apeliantais buvo sudarytos neprofesionalaus kliento aptarnavimo sutartys, reiškia, jog jie nėra profesionalūs klientai, tačiau tai nereiškia, kad jie nepatenka į vidinio vartotojo kategoriją. Pagal kasacinio teismo formuojamą praktiką neprofesionaliojo investuotojo statuso turėjimas lemia papildomą šio investuotojo teisių ir interesų apsaugą, kuri užtikrinama nustatant papildomas pareigas bankui (pavyzdžiui, pareigą parengti ir paskelbti prospektą, suteikti visą informaciją klientui), bet toks statusas neeliminuoja paties neprofesionaliojo investuotojo bendrųjų pareigų (pavyzdžiui, pareigos atidžiai skaityti pasirašomas sutartis, konsultuotis dėl jų sąlygų, domėtis savo teisėmis bei pareigomis, elgtis rūpestingai, protingai) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014-05-20 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-265/2014).
  17. Teisėjų kolegija negali sutikti su apeliantais ir dėl to, kad pirmosios instancijos teismas pernelyg sureikšmino nesuteiktos bankui informacijos apie apeliantų turimą investavimo patirtį faktą. Šią aplinkybę analogiškoje situacijoje lygiai taip pat yra įvertinęs ir kasacinis teismas, pažymėdamas, jog dėl to, kad ieškovai atsisakė pateikti informaciją apie žinias ir patirtį investavimo srityje, bankas, neturėdamas šios informacijos, negalėjo įvertinti įsigyjamų investicinių priemonių atitikimo ieškovų poreikiams ir galimybėms (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016-02-05 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-12-686/2016). Lietuvos Aukščiausiasis Teismas užtikrina vienodos teismų praktikos formavimą ir vienodą teisės aiškinimą (CPK 4 str.). Todėl kasaciniam teismui pateikus būtent tokius išaiškinimus analogiškose, kaip ir nagrinėjamoje byloje, faktinėse situacijose, nurodytos nutartys tampa precedentinėmis ir privalomomis teismams, nagrinėjantiems tokius pačius klausimus. Apeliantams nenurodžius jokių aplinkybių, kodėl jų situacija turėtų būti vertinama kitaip, konstatuotina, kad pagrindo nukrypti nuo suformuotos Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikos nėra. Pažymėtina, kad skundžiamo sprendimo motyvacija neteikia jokio pagrindo spręsti, kad vien dėl šios aplinkybės teismas, kaip kad teigia apeliantai, būtų eliminavęs atsakovės pareigą išaiškinti visas su investavimu į obligacijas susijusias rizikas ir draudimo apsaugos sąlygas. Teismas tik atsižvelgė į šią aplinkybę, kuri kartu su kitomis teismo nustatytomis aplinkybėmis leido įsitikinti pačių apeliantų nepakankamu atidumu ir rūpestingumu sudarant ginčijamas sutartis.
  18. Kai asmuo, turėdamas realią galimybę, išsamiau investavimo į obligacijas sąlygomis nepasidomi, teisės požiūriu toks elgesys vertinamas kaip neatsargus, neatidus ir nerūpestingas. Todėl net jeigu apeliantai ir klydo manydami, kad obligacijų emitento nemokumo atveju jiems bus išmokėta draudimo išmoka, toks suklydimas nelaikytinas turinčiu esminės reikšmės, nes šalis suklydo dėl savo pačios didelio neatsargumo (CPK 1.90 str. 5 d.). Kita vertus, labiau tikėtina, kad apeliantų suklydimą lėmė ne klaidingai jų suvokta aplinkybė apie obligacijų draudimą banko nemokumo (jo bankroto) atveju, tačiau pati banko nemokumo atsiradimo tikimybė. Tačiau vien pats faktas, kad atsakovė bankrutavo, o apeliantai tikėjosi, jog to neįvyks, taip pat nėra pakankama pripažinti suklaidinimo dėl sandorio esmės faktą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016-02-18 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-10-915/2016).
  19. Todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, kad tokio neapdairaus elgesio padariniai šiuo atveju tenka patiems prisiėmusiems riziką apeliantams ir jų suklydimas negali būti laikomas turinčiu esminės reikšmės ar lemiančiu sandorių negaliojimą.

8Dėl sandorių pripažinimo negaliojančiais dėl apgaulės

  1. Apeliantai atsakovės BAB banko Snoras apgaule laiko tai, kad atsakovė save pristatinėjo kaip patikimą, teisės aktų besilaikantį, pelningai veikiantį banką ir nevykdė pareigos pranešti apie esminius įvykius.
  2. Aptariant apeliacinio skundo argumentus, susijusius su banko apgaule kaip sandorių negaliojimo pagrindu, neatskleidžiant visos informacijos apie Lietuvos banko nustatytus pažeidimus bei jo taikytus įpareigojimus, dėl ko nebūtų galima tinkamai įvertinti rizikos, banko finansinės padėties ir jo veiklos perspektyvų, svarbu pažymėti, jog Lietuvos apeliacinis teismas precedentinėse bylose (Lietuvos apeliacinio teismo 2016-03-03 nutartis civilinėje byloje Nr. 2A-4-516/2016; 2007-11-17 nutartis civilinėje byloje Nr. 2A-707-464/2017) jau yra pasisakęs, kad ieškovai, reikšdami reikalavimą nuginčyti sandorį bei remdamiesi suklaidinimu ar apgaule dėl atsakovės finansinės padėties, turėtų įrodyti, jog bankas buvo nemokus konkrečių obligacijų sutarčių sudarymo metu. Apeliaciniame skunde pripažįstama, kad apeliantai byloje nesiekė įrodyti, jog ginčijamų sutarčių sudarymo dieną bankas buvo nemokus. Šios aplinkybės nenustatė ir pirmosios instancijos teismas.
  3. Nurodytoje Lietuvos apeliacinio teismo praktikoje pasisakyta ir tokiu aspektu, kad aplinkybė, susijusi su Lietuvos banko 2011-01-18 draudimu atsakovei sudaryti arba pratęsti neprofesionalių rinkos dalyvių terminuotųjų indėlių sutartis, pagal kurias siūlomų palūkanų norma būtų didesnė nei rinkos vidurkis, nėra teisiškai aktuali sprendžiant dėl banko mokumo ginčijamų sandorių sudarymo momentu, juo labiau kad minėti Lietuvos banko draudimai neribojo kitokio pobūdžio banko veiklos vystymo ar galimybės siūlyti asmenims įsigyti banko obligacijų, nurodant jų pranašumus, įskaitytinai ir didesnį šios finansinės priemonės pelningumą nei terminuotų indėlių atveju, t. y. didesnių palūkanų. Todėl Lietuvos banko nustatyti draudimai patys savaime nesuponuoja išvados, kad atsakovė BAB bankas Snoras buvo faktiškai nemoki ir šią informaciją nuslėpė nuo apeliantų (juos apgavo). Nors 2011 metų pabaigoje bankui buvo iškelta bankroto byla, ir ši aplinkybė savaime nėra pakankama pagrįsti, kad banko iki moratoriumo skelbti duomenys apie jo veiklą yra akivaizdžiai melagingi (Lietuvos apeliacinio teismo 2016-12-23 nutartis civilinėje byloje Nr. 2A-890-370/2016; 2017-07-13 sprendimas civilinėje byloje Nr. e2A-478-178/2017; 2017-12-21 nutartis civilinėje byloje Nr. e2A-775-186/2017).
  4. Nagrinėjamos bylos duomenys, viena vertus, neleidžia spręsti, jog sudarant ginčo sutartis atsakovė teikė kokią nors informaciją apeliantams apie savo veiklos pelningumą ir jos perspektyvas, antra vertus, kad ši informacija neatitiko tikrovės ir dėl to galėjo suklaidinti apeliantus. Apeliantai nepateikė jokių įrodymų, kad atsakovės BAB banko Snoras darbuotojų veiksmai turėjo lemiamos įtakos jų valios sudaryti ginčo sandorius su atsakove susiformavimui. Atsižvelgiant į iki ginčijamų sutarčių pasirašymo apeliantų sudarytas sutartis dėl terminuotųjų indėlių, labiau tikėtina yra išvada, kad ginčijamo pobūdžio sandorių sudarymą lėmė pačių apeliantų ekonominis interesas gauti didesnę grąžą, t. y. didesnis tokių finansinių priemonių pelningumas.
  5. Taigi šiuo atveju nenustačius, kad su atsakovės turtine padėtimi susijusios aplinkybės apeliantams turėjo esminės reikšmės ginčijamų sandorių sudarymui, taip pat nenustačius atsakovės veiksmų, kuriais ji būtų siekusi sąmoningai suklaidinti apeliantus ir taip paveikti jų valią, pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo ir tokio sandorių negaliojimo pagrindo, kaip apgaulė, nebuvimą. Pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino byloje esančius įrodymus ir priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, kuris paliktinas nepakeistas.
  6. Dėl kitų apeliacinio skundo ir atsiliepimų į jį argumentų kaip teisiškai nereikšmingų teisingam šios bylos išnagrinėjimui teisėjų kolegija nepasisako.

9Dėl bylinėjimosi išlaidų paskirstymo

  1. Apeliacinio skundo netenkinant, nėra ir pagrindo priteisti apeliantams jų pirmosios instancijos teisme patirtas bylinėjimosi išlaidas, kaip to prašoma apeliaciniame skunde (CPK 93 str. 1 d.).
  2. Kadangi šalys duomenų apie turėtas bylinėjimosi išlaidas apeliacinės instancijos teisme nepateikė, šių išlaidų paskirstymo klausimas nesprendžiamas.

10Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 331 straipsniu,

Nutarė

11Vilniaus apygardos teismo 2017 m. gegužės 15 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Proceso dalyviai
Ryšiai