Byla 3K-3-143-313/2016
Dėl draudimo išmokos priteisimo, trečiasis asmuo, nepareiškiantis savarankiškų reikalavimų, – S. B

1Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Alės Bukavinienės (pranešėja), Janinos Januškienės (kolegijos pirmininkė) ir Egidijaus Laužiko,

2teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės biudžetinės įstaigos Laisvės atėmimo vietos ligoninės kasacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2015 m. birželio 30 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovės biudžetinės įstaigos Laisvės atėmimo vietos ligoninės ieškinį atsakovei Latvijos Respublikos įmonei „BTA Insurance Company SE“, Lietuvoje veikiančiai per „BTA Insurance Company SE“ filialą, dėl draudimo išmokos priteisimo, trečiasis asmuo, nepareiškiantis savarankiškų reikalavimų, – S. B..

3Teisėjų kolegija

Nustatė

4I. Ginčo esmė

5

  1. Kasacinėje byloje sprendžiama dėl draudimo santykius reguliuojančių teisės normų, susijusių su įvykio pripažinimu draudžiamuoju bei draudėjo pareiga pranešti draudikui apie draudžiamąjį įvykį, aiškinimo ir taikymo.
  2. Ieškovė prašė teismo jos naudai iš atsakovės „BTA Insurance Company SE“ priteisti 50 000 Lt (14 481 Eur) draudimo išmoką (sumokėtą trečiajam asmeniui S. B.), 911,61 Lt (264,02 Eur) vykdymo išlaidų, sumokėtų antstoliui, ir visų bylinėjimosi išlaidų atlyginimą.
  3. Ieškovė Laisvės atėmimo vietų ligoninė (toliau – ir Ligoninė) ir atsakovė „BTA Insurance Company SE“ 2007 m. gruodžio 28 d. sudarė Sveikatos priežiūros įstaigų civilinės atsakomybės už pacientams padarytą žalą privalomojo draudimo sutartį (toliau – Draudimo sutartis), ji galiojo nuo 2008 m. sausio 1 d. iki 2008 m. gruodžio 31 d. Draudimo sutarties galiojimo metu, t. y. 2008 m. birželio 7 d., Ligoninėje mirė gydytas pacientas A. B.. Ieškovė 2014 m. sausio 16 d. pateikė atsakovei prašymą išmokėti draudimo išmoką trečiajam asmeniui S. B. (A. B. dukteriai). Atsakovė 2014 m. sausio 30 d. priėmė sprendimą nemokėti draudimo išmokos trečiajam asmeniui.
  4. Ieškovės teigimu, nors pacientas mirė Ligoninėje 2008 m. birželio 7 d., tačiau ieškovės kaltė dėl paciento mirties konstatuota tik 2013 m. gruodžio 12 d. Lietuvos apeliacinio teismo nutartyje. Ieškovė, vykdydama antstolio S. M. raginimą sumokėti S. B. išlaikymą bei neturtinės žalos atlyginimą, 2014 m. rugpjūčio 4 d. pervedė antstoliui 51 593,61 Lt (14 942,54 Eur), L. B. – du kartus po 524,36 Lt (151,87 Eur). Po minėtos Lietuvos apeliacinio teismo nutarties priėmimo ieškovė nedelsdama kreipėsi į atsakovę dėl draudimo išmokos sumokėjimo. Atsakovė, siekdama išvengti draudimo išmokos mokėjimo, paneigė Draudimo sutarties esmę, CK ir Draudimo įstatymo nuostatas bei suformuotą analogiškose bylose teismų praktiką. Atsakovė neturi teisės atsisakyti mokėti ar mažinti draudimo išmoką, kadangi ji neįrodė, kad dėl netinkamo ieškovės pranešimo apie įvykį atsakovė patyrė žalą, kad tuo atveju, jeigu ji būtų buvusi tinkamai informuota, būtų ėmusis priemonių, kurios būtų padėjusios išvengti tokios žalos.

6II. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų procesinių sprendimų esmė

7

  1. Vilniaus miesto apylinkės teismas 2014 m. gruodžio 15 d. sprendimu atmetė ieškovės Laisvės atėmimo vietų ligoninės ieškinį.
  2. Teismas nustatė, kad Pacientų sveikatai padarytos žalos nustatymo komisija (toliau – Komisija) 2011 m. rugsėjo 22 d. sprendime (toliau – Komisijos sprendimas) nurodė, jog, Ligoninės darbuotojams teikiant asmens sveikatos priežiūros paslaugas pacientui A. B., buvo pažeista teisė į kokybišką sveikatos priežiūrą, todėl iš dalies tenkino pareiškėjų S. B., D. B., A. B. ir I. K. prašymą dėl neturtinės žalos atlyginimo. Komisija sprendimu įpareigojo Ligoninę išmokėti S. B. po 400 Lt (115,85 Eur) kas mėnesį žalos atlyginimo nuo 2008 m. birželio 7 d. iki S. B. pilnametystės bei atlyginti S. B. 15 000 Lt (4344,30 Eur) neturtinę žalą. Ieškovė apskundė Komisijos sprendimą Vilniaus apygardos teismui, šis, išnagrinėjęs skundą, ieškovės ieškinio netenkino. Vilniaus apygardos teismo 2012 m. rugsėjo 11 d. sprendimas, kuriuo ieškovės skundas buvo atmestas, įsiteisėjo 2013 m. gruodžio 12 d., apeliacinės instancijos teismo nutartimi palikus Vilniaus apygardos teismo sprendimą nepakeistą.
  3. Teismas konstatavo, kad Draudimo sutartis ir Sveikatos priežiūros įstaigų civilinės atsakomybės už pacientams padarytą žalą privalomojo draudimo taisyklės (toliau – ir Taisyklės) turi įstatymo galią. Teismas nustatė, kad atsakovė buvo informuota ieškovės apie 2008 m. birželio 3 d. įvykusį įvykį, pasibaigusį paciento mirtimi 2008 m. birželio 7 d., tik po daugiau nei penkerių metų. Teismas nurodė, kad 2008 m. birželio 3 d. įvykęs įvykis (pasibaigęs paciento mirtimi 2008 m. birželio 7 d.) neatitinka draudžiamojo įvykio sąlygų, už kurį draudikas privalo atsakyti. Ieškovė nesilaikė Taisyklių 35, 43 punktų sąlygų, nustatančių, kad draudėja turi nedelsdama pranešti draudikei apie kiekvieną jai pareikštą reikalavimą dėl žalos atlyginimo; jeigu draudėjai pareiškiamas ieškinys dėl žalos atlyginimo, ji apie tai taip pat nedelsdama turi pranešti draudikei.
  4. Teismas nurodė, kad ieškovė turėjo įvertinti trečiojo asmens 2011 m. birželio 6 d. pareiškimą dėl žalos atlyginimo, paduotą Komisijai, kaip reikalavimą atlyginti žalą bei nedelsdama (ne vėliau kaip per 7 darbo dienas nuo reikalavimo atlyginti žalą gavimo) raštu pranešti apie tai draudikei (Taisyklių 43 punktas). Ieškovė neįvykdė šios prievolės bei neinformavo atsakovės apie teisme pareikštą ieškinį dėl žalos atlyginimo (Taisyklių 35 punktas). Teismas sprendė, kad tokiais veiksmais ieškovė pažeidė Draudimo sutartį, todėl atsakovė pagrįstai atsisakė išmokėti draudimo išmoką. Teismas pripažino, kad ieškovė pažeidė ir CK 6.1012 straipsnyje nustatytą pareigą pranešti apie draudžiamąjį įvykį.
  5. Teismas pažymėjo, kad šioje byloje svarbi aplinkybė yra ta, kad ieškovė neinformavo atsakovės apie draudžiamąjį įvykį be pateisinamos priežasties, dėl to atsakovė neteko galimybės dalyvauti teismo procese trečiojo asmens teisėmis, siūlyti galimos žalos atlyginimo ar sumažinimo būdus, savarankiškai ir (ar) kartu su draudėja gintis nuo pareikštų pretenzijų, pasiūlyti sudaryti taikos sutartį, siekdama sumažinti padarytą žalą. Ieškovei neinformavus atsakovės apie draudžiamąjį įvykį, pastaroji neteko galimybės užtikrinti tinkamą savo interesų apsaugą. Ieškovei neįtraukus atsakovės į nagrinėjamą bylą, neinformavus atsakovės apie draudžiamąjį įvykį, atsakovei buvo užkirstas kelias savo iniciatyva teikti prašymą teismui dėl jos įtraukimo į bylos nagrinėjimą trečiuoju asmeniu, nepareiškiančiu savarankiškų reikalavimų.
  6. Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą pagal ieškovės Laisvės atėmimo vietos ligoninės apeliacinį skundą, 2015 m. birželio 30 d. nutartimi paliko nepakeistą Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. gruodžio 15 d. sprendimą.
  7. Kolegija nurodė, kad byloje nustačius, jog apie 2008 m. birželio 3 d. įvykusį įvykį (kuris baigėsi paciento mirtimi 2008 m. birželio 7 d.) ieškovė atsakovei pranešė tik po daugiau kaip penkerių metų, pirmosios instancijos teismas teisingai nusprendė, kad 2008 m. birželio 3 d. įvykęs įvykis neatitinka draudžiamojo įvykio sąlygų, už kurį turi atsakyti atsakovė (Taisyklių 11 punktas). Kolegija pripažino, kad ieškovė nesilaikė Taisyklių X skyriuje nurodytų teisių ir pareigų, įvykus draudžiamajam įvykiui.
  8. Kolegija pritarė ieškinio netenkinimo motyvams, nurodytiems pirmosios instancijos teismo sprendime, teigdama, kad sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas.

8III. Kasacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai

9

  1. Kasaciniu skundu ieškovė Laisvės atėmimo vietų ligoninė prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2015 m. birželio 30 d. nutartį ir priimti naują sprendimą. Kasacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:
    1. Apeliacinės instancijos teismas klaidingai traktavo Taisyklių 11.5 punkte nustatytą sąlygą – reikalavimą mokėti išmoką, pareikštą dėl žalos, atsiradusios draudimo sutarties galiojimo metu ir ne vėliau kaip per vienerius metus nuo draudimo sutarties galiojimo pabaigos. Draudžiamasis įvykis turi būti siejamas su žalos atsiradimo momentu draudimo sutarties galiojimo metu, o ne su kreipimosi dėl tokios žalos į draudiką data.
    2. Pranešimas draudikei yra formalus Taisyklių pažeidimas, neįeinantis į draudžiamojo įvykio sudėtį. Taisyklėse nėra nustatytas terminas pretenzijai ar ieškiniui dėl atsiradusios žalos išmokos mokėjimo pareikšti. Taisyklėse, kurios yra prilygintos draudimo sutarčiai, nėra nurodyta, kad kiekvienu atveju draudėjui supratus, jog galbūt ateityje kils draudžiamasis įvykis, reikia apie įvykį informuoti draudiką.
    3. Ieškovė nepranešė atsakovei apie įvykį dėl to, kad pati ėmėsi iniciatyvos, nesutikdama su Komisijos sprendimu. Ieškovė pati buvo aktyvi ir apskundė Komisijos sprendimą, siekdama apginti tiek savo, tiek atsakovės interesus. Atsakovė, nesutikdama su 2013 m. gruodžio 12 d. Lietuvos apeliacinio teismo nutartimi, turėjo galimybę prašyti ieškovės apskųsti nutartį kasaciniam teismui arba pati kreiptis į teismą su prašymu dėl proceso atnaujinimo, tačiau to nepadarė.
    4. Apeliacinės instancijos teismas neatsižvelgė į tai, kad tik po 3 metų ir 3 mėnesių buvo konstatuoti Ligoninės darbuotojų neteisėti veiksmai, susiję su asmens sveikatos priežiūros paslaugų teikimu, t. y. nustatytas draudžiamasis įvykis. Dėl atsiradusios žalos ir jos dydžio teisėtumo ir teisingumo galutinai pasisakė Lietuvos apeliacinis teismas 2013 m. gruodžio 12 d. nutartyje.
    5. Apeliacinės instancijos teismas netyrė priežastinio ryšio tarp draudimo sutarties pažeidimo, draudžiamojo įvykio ir dėl to atsiradusios žalos. Nagrinėjamu atveju trečiajam asmeniui padaryta žala negalėjo kisti, t. y. padidėti ar sumažėti, nes pacientas (trečiojo asmens tėvas) buvo miręs. Siekiant nustatyti paciento mirties aplinkybes ir sveikatos paslaugų teikimo teisėtumą Ligoninėje buvo atliktas ikiteisminis tyrimas, jo metu nenustatyta darbuotojų kaltė (tyčia) teikiant sveikatos paslaugas. Atsakovė, net žinodama apie paciento mirtį, negalėtų imtis priemonių, kad žala sumažėtų (CK 6.1012, 6.1014 straipsniai).
    6. Apeliacinės instancijos teismo aiškinimas formuoja praktiką, kuri atleistų draudiką nuo pareigos mokėti draudimo išmokas, nes sveikatos sutrikimų (ypač mirties) atveju draudžiamojo įvykio paaiškėjimo diena tampa aiški tik po kompetentingų institucijų atliktų tyrimų ir išvadų.
  2. Atsakovė Latvijos įmonė „BTA Baltic Insurance Company SE“, veikianti per AAS „BTA Baltic Insurance Company“ filialą, atsiliepimu į kasacinį skundą prašo atmesti ieškovės kasacinį skundą ir palikti galioti Vilniaus apygardos teismo 2015 m. birželio 30 d. nutartį. Atsiliepime nurodomi šie argumentai:
    1. Kasatorė pažeidė Taisyklių 11, 35, 43 punktus. Ligoninė turėjo pirmiausia kreiptis ne su pretenzija dėl žalos atlyginimo, o tiesiog raštu informuoti atsakovę apie įvykį, tačiau neįvykdė šios pareigos.
    2. Nepaisant to, kad ieškovė buvo aktyvi, pati inicijavo teismo procesą, atsakovė neteko galimybės dalyvauti procese trečiojo asmens teisėmis, nes jai nebuvo pranešta apie vykstantį procesą iki pat to momento, kol buvo išnaudotos visos teisinės priemonės.
    3. Draudėja neprivalėjo vertinti, ar įvykis yra (nėra) draudžiamasis, nes tai yra draudikės prerogatyva. Ieškovė turėjo pareigą raštu pranešti atsakovei apie kiekvieną reikalavimą atlyginti žalą, jeigu šis reikalavimas atitinka Taisyklių 11 punkte nurodytas sąlygas.
    4. Nagrinėjamu atveju žalos dydis nepriklausė nuo paciento mirties konstatavimo fakto. Žalos dydis priklausė nuo paciento artimųjų išreikšto reikalavimo ir pozicijos, kasatorės pozicijos ikiteisminiame procese bei vėliau inicijuoto teisminio proceso metu.
    5. Atsakovė, siekdama užtikrinti tinkamą savo teisių apsaugą, turėjo teisę pareikalauti, kad ieškovė įgaliotų jos paskirtus asmenis atstovauti atsakovės interesams teisme, samdytų ekspertus, atliktų papildomas ekspertizes byloje, teiktų paaiškinimus. Tokie veiksmai galbūt galėtų sumažinti žalos dydį. Be to, ginčą galima buvo išspręsti ir sudarant taikos sutartį, dėl to būtų buvę išvengta bylinėjimosi ir vykdymo išlaidų. Visos šios galimybės buvo neprieinamos dėl kasatorės kaltės. Atsakovė taip pat patyrė žalą dėl to, jog, iš anksto nežinodama apie galimą draudžiamąjį įvykį, negalėjo suformuoti finansinių rezervų, kas yra privaloma pagal įstatymą ir įprastai daroma teisės aktų nustatyta tvarka.
    6. Kasatorė nepagrįstai teigė, kad ji nepranešė apie įvykį atsakovei dėl neatsargumo. Ligoninė yra biudžetinė įstaiga, pavaldi Kalėjimų departamentui, joje dirba profesionalūs teisininkai, kuriems taikomi didesni atidumo, apdairumo, rūpestingumo reikalavimai. Be to, tarp šalių pasirašytoje Draudimo sutartyje yra aiškiai išdėstytos sąlygos, kuriose nurodyta, kaip turi elgtis kasatorė, atsitikus draudžiamajam įvykiui.

10Teisėjų kolegija

konstatuoja:

11IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai

12Dėl įvykio pripažinimo draudžiamuoju

  1. CK 6.987 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad draudimo sutartimi draudikas įsipareigoja už sutartyje nustatytą draudimo įmoką sumokėti draudėjui arba trečiajam asmeniui, kurio naudai sudaryta sutartis, įstatyme ar draudimo sutartyje nustatytą draudimo išmoką, apskaičiuotą įstatyme ar draudimo sutartyje nustatyta tvarka, jeigu įvyksta įstatyme ar draudimo sutartyje nustatytas draudžiamasis įvykis.
  2. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje nustatyta, kad asmuo, siekiantis apsaugoti savo turtinius interesus nuo galimos žalos, sudaro draudimo sutartį. Civilinės atsakomybės draudimas yra viena draudimo rūšių. Šios rūšies draudimu, kaip teisingai nurodoma kasaciniame skunde, draudžiami asmens turtiniai interesai, susiję su civiline atsakomybe už nukentėjusiems tretiesiems asmenims ar jų turtui padarytą žalą. Sudarydamas civilinės atsakomybės draudimo sutartį draudėjas draudžia savo ar kito asmens interesą, siekdamas perkelti žalos atsiradimo riziką draudikui draudimo sutartyje nustatytomis sąlygomis. Draudimo įstatymo 2 straipsnio 4 dalyje įtvirtinta bendroji civilinės atsakomybės draudimo samprata, pagal kurią tai asmens turtinių interesų, atsirandančių iš galimos civilinės atsakomybės už nukentėjusiam trečiajam asmeniui ir (ar) jo turtui padarytą žalą, draudimas, kai draudiko mokamos draudimo išmokos dydis priklauso nuo nuostolių, kuriuos apdraustasis privalo atlyginti nukentėjusiam trečiajam asmeniui už padarytą žalą, dydžio, tačiau neviršija draudimo sumos, jeigu ji nustatoma draudimo sutartyje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. gegužės 21 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB „Idlija“ v. UAB DK PZU Lietuva, bylos Nr. 3K-3-279/2014).
  3. Civilinės atsakomybės draudimo sutartis yra rizikos sutartis, pagal kurią draudikui tenka pareiga įvykus draudžiamajam įvykiui atlyginti atsiradusius nuostolius (CK 6.160 straipsnio 3 dalis). Dėl to viena iš privalomųjų ir pagrindinių draudimo sutarties sąlygų yra draudimo rizika (Draudimo įstatymo 2 straipsnio 20 dalis). Ši sąlyga išreiškia draudimo sutarties esmę ir paskirtį – apsaugoti draudėjo (naudos gavėjo) interesus, prisiimant draudimo sutartyje sulygto draudžiamojo įvykio atsiradimo tikimybę. Taigi draudimo rizika yra pavojaus, neigiamų padarinių atsiradimo tikimybė, o draudžiamasis įvykis yra tiesioginis draudimo rizikos materializavimosi padarinys, suponuojantis pareigą išmokėti draudimo išmoką (CK 6.987 straipsnis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. gegužės 21 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB „Idlija“ v. UAB DK PZU Lietuva, bylos Nr. 3K-3-279/2014).
  4. Kadangi draudimo sutartimi draudimo objektui (draudėjo ar naudos gavėjo turtiniams interesams) suteikiama apsauga – įsipareigojimas mokėti draudimo išmoką įvykus draudžiamajam įvykiui (Draudimo įstatymo 2 straipsnio 11 dalis) – nėra absoliuti, draudikas, prisiimdamas draudimo riziką, nustato draudimo sutartimi suteikiamos draudimo apsaugos ribas. Draudimo apsauga nustatoma tiek draudiko parengtomis draudimo rūšies taisyklėmis (standartinės sąlygos), tiek draudimo polise aptartomis individualiomis sąlygomis. Kasacinio teismo praktikoje pažymėta, kad draudimo taisyklės yra standartinės, bendros sąlygos, paprastai taikomos visiems draudėjams, sudarantiems atitinkamos draudimo rūšies sutartį su tuo pačiu draudiku, o draudimo polise nurodomi ne bendri, bet konkrečią sutartį individualizuojantys duomenys: sutarties šalys, naudos gavėjas, draudžiamas objektas, jį identifikuojantys duomenys, draudimo įmokos (premijos) dydis, draudimo suma, draudimo apsaugos apimtis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. birželio 15 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UADB „Legator“ v. ADB „Reso Europa“, bylos Nr. 3K-3-257/2009; 2006 m. gegužės 3 d. nutartis, priimta civilinėje byloje G. E. v. UAB DK „PZU Lietuva“, bylos Nr. 3K-3-315/2006).
  5. Paprastai draudimo rūšies taisyklėse nustatomi atvejai, kurie laikytini draudžiamaisiais įvykiais, taip pat kurie tokiais nelaikomi (Draudimo įstatymo 2 straipsnio 27 dalis). Šie atvejai kasacinio teismo praktikoje pripažįstami esmine draudimo sutarties sąlyga. Dėl to kasacinės instancijos teismas, pasisakydamas dėl įstatyme draudikui suteiktos teisės parengti draudimo rūšies taisykles, yra nurodęs, kad draudikas privalo užtikrinti sutarties sąlygų teisinį apibrėžtumą ir jų suderinamumą, taisyklėse pateiktos sąvokos turi būti kiek įmanoma aiškiau atskleistos, konkretizuotos; įtrauktos į sudarytą draudimo sutartį, jos tampa sudėtine sutarties dalimi. Siekdamas apsaugoti turtinius interesus žalos atsiradimo atveju, draudėjas gali susitarti dėl kitokios nei nustatyta draudimo taisyklėse draudimo apsaugos apimties, šias sąlygas individualizuojant draudimo polise. Dėl to sprendžiant klausimą dėl draudimo išmokos mokėjimo ar nemokėjimo turi būti įvertinama, dėl kokių draudimo apsaugos ribų buvo susitarta draudimo sutartimi, be kita ko, atsižvelgiant ir į tai, ar draudimo apsaugos ribos nustatytos standartinėse, ar individualiai aptartose sutarties sąlygose. Jeigu sutarties sąlygos suformuluojamos nepakankamai aiškiai, teismas, spręsdamas šalių ginčą dėl sutarties sąlygų vykdymo, jas aiškina, vadovaudamasis sutarčių aiškinimo taisyklėmis (CK 6.193 straipsnis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. kovo 25 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB „Inkorus“ v. If P&C Insurance AS, bylos Nr. 3K-3-172/2013; 2012 m. kovo 13 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB „Vitulas“ v. UADB „Ergo Lietuva“, bylos Nr. 3K-3-91/2012; 2009 m. birželio 15 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UADB „Legator“ v. ADB „Reso Europa“, bylos Nr. 3K-3-257/2009).
  1. Kasacinis teismas, pasisakydamas dėl pirmiau nurodytų sutarčių aiškinimo taisyklių taikymo, yra nurodęs, kad, aiškinant sutartį, būtina vadovautis ir CK 1.5 straipsnyje įtvirtintais bendraisiais teisės principais; sutarties sąlygos turi būti aiškinamos taip, jog aiškinimo rezultatas nereikštų nesąžiningumo vienos iš šalių atžvilgiu; nustatant tikruosius sutarties dalyvių ketinimus, atsižvelgiant į sutarties sąlygų tarpusavio ryšį, sutarties esmę, tikslą, jos sudarymo aplinkybes, į šalių derybas dėl sutarties sudarymo, šalių elgesį po sutarties sudarymo ir į kitas reikšmingas aplinkybes; sutartį būtina aiškinti kaip vientisą dokumentą, o ne vertinti atskiras jos sąlygas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. gruodžio 27 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB „Domus Palanga“ v. A. G. ir kt., bylos Nr. 3K-3-703/2013; 2011 m. liepos 11 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB „Creditum Vilnius“ v. AB „Utenos melioracija“, bylos Nr. 3K-3-318/2011; 2007 m. gegužės 10 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB „Sarteksas“ v. UAB „ Beltateksas“, bylos Nr. 3K-3-203/2007).
  2. Nagrinėjamoje byloje teismai teisingai nustatė, kad šalių santykiai, be Draudimo įstatymo, reguliuojami ir Sveikatos priežiūros įstaigų civilinės atsakomybės už pacientams padarytą žalą privalomojo draudimo taisyklėmis. Tačiau teismai, spręsdami ieškinio pagrįstumo klausimą, neteisingai aiškino dalį Taisyklių normų, neįvertindami teisės aktuose nustatytų draudimo santykių esmės ir tikslo. Be to, teismai nenustatė byloje dalies aplinkybių, reikšmingų teisingam ieškinio išnagrinėjimui.
  3. Draudimo įstatymo 2 straipsnio 27 dalyje nustatyta, kad draudžiamasis įvykis – draudimo sutartyje nurodytas atsitikimas, kuriam įvykus draudikas privalo mokėti draudimo išmoką. Draudimo įstatymo trečiojo skirsnio „Civilinės atsakomybės draudimo ypatumai“ 91 straipsnyje nustatyta, kad jei civilinės atsakomybės draudimo sutartyje nenustatyta kitaip, draudžiamasis įvykis yra draudėjo ar apdraustojo civilinės atsakomybės atsiradimas už draudėjo ar apdraustojo veiksmų (veikimo ar neveikimo), atliktų draudimo sutarties galiojimo metu, pasekmes, net jei šios pasekmės atsirado pasibaigus draudimo sutarčiai.
  4. Taisyklių 11 punkte nurodyta, kad draudiminis įvykis yra draudimo sutarties galiojimo metu atlikti draudėjos ir draudėjos darbuotojų neteisėti veiksmai, susiję su asmens sveikatos priežiūros paslaugų teikimu, dėl kurių atsirado žala, jeigu reikalavimas atlyginti žalą atitinka visas šias sąlygas: pareikštas dėl nukentėjusiam trečiajam asmeniui padarytos žalos (Taisyklių 11.1 punktas); pareikštas dėl Lietuvos Respublikos teritorijoje draudėjos atliekamos asmens sveikatos priežiūros veiklos (11.2 punktas); pareikštas kaip rašytinė pretenzija ar ieškinys (11.3 punktas); draudėja pagal galiojančius teisės aktus atsako už žalą (11.4 punktas); pareikštas dėl žalos, atsiradusios draudimo sutarties galiojimo metu ir ne vėliau kaip per vienerius metus nuo draudimo sutarties galiojimo pabaigos datos (11.5 punktas). Nedraudiminių įvykių atvejai nurodyti Taisyklių 14.1–14.17 punktuose.
  5. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra išaiškinęs, kad Draudimo rūšies taisyklėse, be kitų reikalavimų, turi būti nustatyti draudžiamieji įvykiai, taip pat gali būti nustatyta, kurie įvykiai nelaikomi draudžiamaisiais. Taigi draudiko prievolės išmokėti draudimo išmoką pagal įstatymuose nustatytą teisinį reglamentavimą ir draudimo sutartį atsiradimas siejamas su draudiminio įvykio fakto nustatymu (CK 6.987 straipsnis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. vasario 9 d. nutartis, priimta civilinėje byloje V. Š. ir kt. v. UAB „Lietuvos draudimas“, bylos Nr. 3K-3-32/2009). Draudžiamasis įvykis – draudimo sutartyje nurodytas atsitikimas, kuriam įvykus draudikas privalo mokėti draudimo išmoką. Teisine prasme draudžiamasis įvykis yra juridinis faktas, t. y. realaus gyvenimo reiškinys, su kuriuo įstatymas sieja teisinius padarinius, konkrečiai – draudimo pareigą išmokėti draudimo išmoką (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. balandžio 19 d. nutartis, priimta civilinėje byloje BUAB „Staticus“ v. Coface Austria Kreditversicherung AG, bylos Nr. 3K-3-215/2013).
  6. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai sprendė, kad 2008 m. birželio 3 d. įvykęs įvykis (pasibaigęs paciento mirtimi 2008 m. birželio 7 d.) neatitinka draudžiamojo įvykio sąlygų (Taisyklių 11 punktas), nurodę, jog ieškovė pranešė atsakovei apie įvykį tik daugiau nei po penkerių metų. Kasatorė teigia, kad draudžiamasis įvykis turi būti siejamas su žalos atsiradimo momentu draudimo sutarties galiojimo metu, o ne su kreipimosi dėl tokios žalos į draudiką data.
  7. Teisėjų kolegija sutinka su minėtu kasacinio skundo argumentu. Taisyklių 11 punkte nurodyti draudžiamojo įvykio požymiai, tarp jų – draudėjai pareikštas reikalavimas dėl žalos, atsiradusios draudimo sutarties galiojimo metu ir ne vėliau kaip per vienerius metus nuo draudimo sutarties galiojimo pabaigos datos (Taisyklių 11.5 punktas). Šis Taisyklių 11.5 punktas nustato ne draudėjos kreipimosi į draudikę dėl žalos atlyginimo terminą, bet žalos, atlygintinos pagal draudimo sutartį trečiajam asmeniui, atsiradimo laikotarpį. Todėl teismų nustatytos aplinkybės (kad įvykis įvyko galiojant Draudimo sutarčiai, o ieškovė pranešė apie jį atsakovei daugiau kaip po penkerių metų) negali būti vertinamos kaip paneigiančios draudžiamojo įvykio egzistavimo faktą.
  8. Byloje teismų nustatyta, kad ieškovei buvo pareikšta pretenzija dėl žalos, padarytos Draudimo sutarties galiojimo metu. Todėl pirmosios instancijos teismas netinkamai išaiškinęs Taisyklių 11.5 punktą, padarė neteisingą išvadą, kad ieškovės nurodytas įvykis neatitinka draudžiamojo įvykio požymių. Teismai neturėjo pagrindo nepripažinti ieškovės nurodyto įvykio draudžiamuoju vien dėl įvykio neatitikties Taisyklių 11.5 punktui.

13Dėl pasekmių, kylančių draudėjai netinkamai įvykdžius pareigą pranešti draudikei apie įvykį, pripažintiną draudžiamuoju

  1. Draudimo įstatymo 93 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad draudimo išmoką draudikas moka nukentėjusiam trečiajam asmeniui, o jei draudėjas ar apdraustasis atlygino žalą, padarytą nukentėjusiam trečiajam asmeniui, draudikas moka draudimo išmoką draudėjui ar apdraustajam.
  2. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje pažymima, kad įstatyme ir konkrečiose draudimo rūšies taisyklėse nustatomos išimtys, kai draudėjo patirta žala visiškai ar iš dalies nekompensuojama, dėl to, draudėjui kreipusis dėl draudimo išmokos išmokėjimo, draudikas turi teisę jos visiškai arba iš dalies nemokėti. Tokią teisę draudikas turi nedraudžiamojo įvykio atveju, draudžiamajam įvykiui įvykus dėl įstatyme numatytos draudėjo kaltės formos, draudėjui pažeidus draudimo sutarties sąlygas, kitais nustatytais atvejais (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. sausio 4 d. nutartis, priimta civilinėje byloje V. K. v. UAB DK „PZU Lietuva“, bylos Nr. 3K-3-73/2013).
  3. CK 6.1012 straipsnyje nurodyta, kad draudėjas, sužinojęs apie draudiminį įvykį, privalo apie tai pranešti draudikui ar jo atstovui per sutartyje nustatytą terminą ir sutartyje nustatytu būdu (1 dalis). Jeigu draudėjas neįvykdo šio straipsnio 1 dalyje nustatytos pareigos, draudikas turi teisę atsisakyti išmokėti draudimo išmoką arba ją sumažinti, atsižvelgdamas į tai, ar draudėjas savo pareigos neįvykdė tyčia ar dėl neatsargumo, išskyrus atvejus, kai įrodoma, kad apie draudiminį įvykį draudikas sužinojo laiku arba kai nepranešimas apie draudiminį įvykį neturi įtakos draudiko pareigai išmokėti draudimo išmoką (2 dalis).
  4. Draudimo įstatymo 82 straipsnio 7 dalyje nurodyta, kad draudikas, atsisakydamas mokėti arba sumažindamas draudimo išmoką dėl to, kad draudėjas pažeidė draudimo sutarties sąlygas, privalo atsižvelgti į draudėjo kaltę, draudimo sutarties sąlygų pažeidimo sunkumą, jo priežastinį ryšį su draudžiamuoju įvykiu, žalos, atsiradusios dėl pažeidimo, dydį.
  5. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje pripažįstama, kad draudikas, nusprendęs pasinaudoti jam suteikta teise visiškai ar iš dalies atsisakyti vykdyti prievolę, privalo įvykdyti Draudimo įstatymo 82 straipsnio 7 dalies reikalavimus, kurie riboja galimybę piktnaudžiauti šia teise, t. y. dėl nereikšmingo pažeidimo atsisakyti vykdyti prievolę. Draudimo tikslas neleidžia bet kokio pažeidimo, neatsižvelgiant į jo reikšmę, laikyti pagrindu atsisakyti vykdyti prievolę. Draudiko sprendimą – atsisakyti mokėti draudimo išmoką arba tik šią išmoką sumažinti ir sumažinimo dydį – turi lemti Draudimo įstatymo 82 straipsnio 7 dalyje numatyti kriterijai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. gegužės 18 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB „HUAN YU“ v. UADB „Seesam Lietuva“, bylos Nr. 3K-3-225/2010; 2006 m. rugsėjo 25 d. nutartis, priimta civilinėje byloje I. J. v. UADB „Baltikums draudimas“, bylos Nr. 3K-3-516/2006).
  6. Tais atvejais, kai draudėjas dėl tyčinės veikos ar didelio neatsargumo neįvykdo kokių nors savo įsipareigojimų draudikui, kurie turi būti vykdomi po draudžiamojo įvykio, draudikas privalo išmokėti draudimo išmoką, jeigu šių įsipareigojimų nevykdymas neturėjo įtakos nei draudžiamojo įvykio atsiradimo nustatymui, nei draudiko mokėtinos draudimo išmokos dydžio nustatymui (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. birželio 28 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB „VBH Vilnius“ v. Euler Hermes Deutschland Aktiengesellschaft, bylos Nr. 3K-3-305/2013).
  7. Nagrinėjamu atveju pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai konstatavo, kad ieškovė turėjo įvertinti trečiojo asmens S. B. pareiškimą, paduotą Komisijai, kaip reikalavimą ieškovei (draudėjai) atlyginti žalą, bei informuoti atsakovę (draudikę) apie šį reikalavimą nedelsdama (bet ne vėliau kaip per 7 dienas, Taisyklių 43 punktas). Teismai taip pat konstatavo, kad ieškovė neinformavo atsakovės apie teisme pareikštą ieškinį (Taisyklių 35 punktas).
  8. Taisyklių 43 punkte įtvirtinta, kad draudėja privalo nedelsdama, bet ne vėliau kaip per 7 darbo dienas nuo reikalavimo atlyginti žalą gavimo, raštu pranešti draudikei apie kiekvieną reikalavimą atlyginti žalą, jeigu šis reikalavimas atitinka Taisyklių 11 punkte nurodytas sąlygas. Teismams iš esmės teisingai nustačius, kad ieškovė nesikreipė į atsakovę nedelsdama (ne vėliau kaip per 7 dienas nuo pareiškimo reikalavimo atlyginti žalą), byloje buvo pagrindas konstatuoti, kad ieškovė pažeidė Taisyklių 43 punktą, bei svarstyti šio pažeidimo įtaką atsakovės sprendimui išmokėti (neišmokėti) ieškovei draudimo išmoką. Tačiau, siekdami įvertinti šio pažeidimo sunkumą bei įtaką draudimo išmokos sumokėjimui, teismai turėjo nustatyti konkretų laiką (datą), nuo kurio turi būti skaičiuojamas draudėjos kreipimosi į draudikę terminas. Teismai nenustatė šios byloje reikšmingos aplinkybės, tokiu būdu pažeidė sprendimo priėmimo ir įrodymų vertinimo taisykles (CK 265 straipsnio 1 dalis, 185 straipsnio 1 dalis).
  9. Pažymėtina, kad nei įstatyme, nei Taisyklėse, nei šalių pasirašytoje sutartyje nenustatytas naikinamasis terminas, kuriam suėjus draudėjas netenka teisės reikalauti išmokėti jam draudimo išmoką. Teismai nustatė, kad draudėja turėjo pranešti draudikei apie įvykį per 7 dienas nuo trečiojo asmens S. B. 2011 m. birželio 6 d. reikalavimo (dėl Ligoninės darbuotojų neteisėtais veiksmais S. B. padarytos turtinės ir neturtinės žalos nustatymo) Komisijai pateikimo. Kaip minėta, Taisyklių 43 punkte nustatyta, kad draudėja privalo nedelsdama, bet ne vėliau kaip per 7 darbo dienas nuo reikalavimo atlyginti žalą gavimo, raštu pranešti draudikei apie kiekvieną reikalavimą atlyginti žalą. Tačiau pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai neįvertino tos aplinkybės, kad trečiojo asmens pareiškimas dėl žalos atlyginimo buvo paduotas ne žalą padariusiai ieškovei (draudėjai), o Komisijai, kuri sprendė ieškovės (Ligoninės) darbuotojų veiksmų teisėtumo klausimą. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai tinkamai nenustatė datos (nuo kurios turi būti skaičiuojamas Taisyklių 43 punkte nurodytas terminas), kada pati draudėja (Ligoninė) gavo trečiojo asmens S. B. reikalavimą atlyginti žalą. Be to, teismai nenustatė ir reikšmingų bylos nagrinėjimui aplinkybių, nurodytų nutarties 31, 32 punktuose.
  10. Klausimai, susiję su įvykio pripažinimu draudžiamuoju, Taisyklių 43 punkto pažeidimo, ieškovės kaltės dėl šio galimo pažeidimo, konkretaus žalos dydžio bei priežastinio ryšio tarp Taisyklių pažeidimo ir draudžiamojo įvykio bei atsiradusios žalos nustatymu (kurių pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai nenagrinėjo), yra fakto klausimai, sprendžiami pagal teismui šalių pateiktus įrodymus. Pagal CPK 353 straipsnio 1 dalį, kasacinis teismas nenustato bylos faktų, tai priklauso pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų kompetencijai. Todėl teisėjų kolegija sprendžia panaikinti apeliacinės instancijos teismo nutartį, kuria paliktas nepakeistas pirmosios instancijos teismo sprendimas atmesti ieškinio reikalavimą priteisti ieškovei iš atsakovės draudimo išmoką, neišmokėtą dėl pavėluoto pranešimo apie įvykį, pripažintiną draudžiamuoju, ir bylą grąžinti apeliacinės instancijos teismui nagrinėti apeliacine tvarka iš naujo (CPK 359 straipsnio 1 dalies 5 punktas, 3 dalis).
  11. Teisėjų kolegija nepasisako dėl kitų kasacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentų, nes jie neturi teisinės reikšmės nagrinėjamam ginčui.

14Dėl bylinėjimosi išlaidų

  1. Kasacinio teismo išlaidos, susijusios su procesinių dokumentų įteikimu, ir kitos būtinos ir pagrįstos išlaidos (CPK 88 straipsnio 1 dalies 3 punktas) šioje byloje yra 3,19 Eur. Kasaciniam teismui nutarus grąžinti bylą nagrinėti iš naujo apeliacinės instancijos teismui, išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu kasaciniame teisme, paskirstymo klausimas paliktinas spręsti teismui kartu su kitų bylinėjimosi išlaidų paskirstymu (CPK 93 straipsnis).

15Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 359 straipsnio 1 dalies 5 punktu, 3 dalimi, 362 straipsnio 1 dalimi,

Nutarė

16Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2015 m. birželio 30 d. nutartį panaikinti ir grąžinti apeliacinės instancijos teismui bylą nagrinėti iš naujo.

17Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.

Proceso dalyviai
Ryšiai