Byla 3K-3-279/2014
Dėl draudimo išmokos priteisimo, tretieji asmenys: R. A., uždaroji akcinė bendrovė „Vykom“

1Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Sigitos Rudėnaitės (kolegijos pirmininkė), Antano Simniškio ir Dalios Vasarienės (pranešėja), rašytinio proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo uždarosios akcinės bendrovės „Idlija“ kasacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. spalio 17 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovo uždarosios akcinės bendrovės „Idlija“ ieškinį atsakovui uždarajai akcinei draudimo bendrovei „PZU Lietuva“ dėl draudimo išmokos priteisimo, tretieji asmenys: R. A., uždaroji akcinė bendrovė „Vykom“.

2Teisėjų kolegija

Nustatė

3I. Ginčo esmė

4Byloje ginčas kilo dėl vežėjų automobiliais civilinės atsakomybės draudimo sutarties nuostatų aiškinimo.

5Ieškovas nurodė, kad šalys Vežėjų automobiliais atsakomybės draudimo taisyklių Nr. 011 sąlygomis 2010 m. kovo 3 d. sudarė Vežėjų automobiliais civilinės atsakomybės draudimo sutartį, kurios pagrindu laikotarpiu nuo 2010 m. kovo 10 d. iki 2011 m. kovo 9 d. buvo apdrausta ieškovo atsakomybė. Ieškovas pagal trečiojo asmens UAB „Vykom“ užsakymą 2010 m. gruodžio 24 d. vykdė krovinio – 7 automobilių Renault Kangoo – pervežimą Prancūzijoje, iš Maubeuge miesto į Le Havre miestą. Šio pervežimo metu buvo apgadinta krovinio dalis – įlenktas vieno automobilio stogas. Trečiajam asmeniui padarytą žalą ieškovas atlygino. Jis pateikė atsakovui pranešimą apie draudžiamąjį įvykį, tačiau šis, nurodydamas, kad vietiniam krovinio pervežimui draudimo sutarties apsauga negalioja ir kad buvo pažeista pareiga apie eismo įvykį pranešti policijai ar kitoms tarnyboms, atsisakė mokėti draudimo išmoką. Ieškovo teigimu, krovinio pervežimas buvo vykdomas pagal CMR konvencijos nuostatas ir kroviniui galioja draudimo sutarties apsauga, nes krovinio vežimas buvo vykdomas už užmokestį pagal Tarptautinį krovinių transportavimo važtaraštį, krovinys buvo perduotas ir priimtas valstybės CMR konvencijos narės teritorijoje. Be to, šalių sudarytoje draudimo sutartyje aiškiai nustatyta, kad sutartimi draudžiama ieškovo atsakomybė ne tik pagal CMR konvenciją, bet ir pagal nacionalinę teisę.

6II. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų sprendimų esmė

7Vilniaus miesto apylinkės teismas 2013 m. balandžio 11 d. sprendimu ieškinį atmetė.

8Pirmosios instancijos teismas nurodė, kad tai, ar konkrečiam iš tarptautinio krovinių pervežimo kilusiam ginčui taikytinos CMR konvencijos nuostatos, nustatoma tik esant šių sąlygų visetui: buvo vežama kelių transporto priemone; buvo vežama už užmokestį; krovinio išsiuntimo ir jo gavimo vieta yra skirtingų valstybių teritorijos; krovinio išsiuntimo vietos ir (arba) krovinio gavimo vietos valstybė yra CMR konvencijos narė (CMR konvencijos 1 straipsnio 1 punktas). Nesant nors vienos iš sąlygų, tačiau vežimo sutarties šalims savo susitarime numačius CMR konvencijos taikymą, teismas, spręsdamas ginčą, turi vadovautis sutartimi, išskyrus atvejus, kai ginčo sprendimui taikoma teisė imperatyviai nustato kitokias taisykles, arba kai pačioje konvencijoje yra nurodyta, kad ji netaikoma.

9Teismas, įvertinęs draudimo sutarties nuostatas, byloje esančius įrodymus, nustatė, kad šalių sudarytame draudimo liudijime nurodyta, jog draudimo objektas – krovinių vežėjo atsakomybė pagal 1956 m. CMR konvenciją; draudimo sutarties galiojimo teritorija – Europa, išskyrus Turkiją ir Pietų Italiją; tiek krovinio siuntėjas, tiek krovinio gavėjas yra ta pati valstybė – Prancūzija. Dėl šios priežasties teismas padarė išvadą, kad ginčo krovinio pervežimas neatitinka CMR konvencijos 1 straipsnio 1 punkte nurodytos vienos iš sąlygų – krovinio išsiuntimo ir jo gavimo vieta yra skirtingų valstybių teritorijoje. Vien ta aplinkybė, kad CMR važtaraščio blankas buvo panaudotas pervežimui įforminti, teismo vertinimu, nereiškia, jog vietinis, o ne tarptautinis pervežimas buvo vykdomas pagal CMR konvencijos nuostatas. Teismas sprendė, kad Prancūzijos teritorijoje vykdytam pervežimui, kurio metu įvyko įvykis, CMR konvencija netaikoma, todėl kroviniui negaliojo ir draudimo sutarties apsauga. Dėl draudimo apsaugos vykdant vietinius pervežimus šalys susitarė jau po įvykio, t. y. tik 2011 m. sausio 19 d.

10Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 2013 m. spalio 17 d. nutartimi paliko Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. balandžio 11 d. sprendimą nepakeistą.

11Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs CK 6.990 straipsnio nuostatas, visus šalių sudarytus ir pasirašytus dokumentus (prašymą sudaryti draudimo sutartį, draudimo liudijimą ir draudimo taisykles), taip pat draudimo prašyme išreikštą draudėjo valią, konstatavo, kad prašyme nurodyta ieškovo valia apdrausti atsakomybę tik pagal CMR konvenciją, o jokios skilties, kurią užpildžius galima būtų išreikšti valią apdrausti atsakomybę pagal nacionalinę teisę, nėra; padarė išvadą, kad, šalims nesutarus dėl esminių sutarties sąlygų, kurios nurodomos draudimo liudijime (polise), vien rašytinio prašymo sudaryti draudimo sutartį akceptavimas negali būti prilygintas draudimo sutarties sudarymui (CK 6.990 straipsnio 1 dalis). Teismas nurodė, kad draudimo apsauga nustatoma tiek draudiko parengtomis draudimo rūšies taisyklėmis, tiek draudimo liudijime aptartomis individualiomis sąlygomis. Nagrinėjamo ginčo atveju draudimo sutartis sudaryta draudiko parengtų draudimo rūšies taisyklių, t. y. standartinių sutarties sąlygų, pagrindu prisijungimo būdu. Kadangi ieškovas yra juridinis asmuo, užsiimantis komercine krovinių pervežimo veikla ir dėl to galinčias atsirasti rizikas apdraudžia nuolat sudarydamas įvairias draudimo sutartis (tiek dėl prisiimamos atsakomybės už pervežamą krovinį, tiek dėl naudojamų transporto priemonių galimos padaryti žalos tretiesiems asmenims ir kt.), tai, teismo vertinimu, jam taikomi didesni rūpestingumo, atidumo ir situacijos įvertinimo reikalavimai. Tarptautinio krovinių vežimo keliais (CMR) konvencija yra Lietuvos vidaus teisės sistemos sudėtinė dalis, todėl ieškovas, būdamas tarptautinio krovinių vežimo keliais profesionalas, turėjo galimybę teisingai suprasti CMR konvencijos reguliuojamų santykių apimtį.

12Teismas, įvertinęs Vežėjų automobiliais atsakomybės draudimo taisykles Nr. 011, kurios yra standartinės draudimo sutarties sąlygos, draudimo liudijimą, nustatantį individualias sutarties sąlygas, remdamasis CK 6.193 straipsniu, padarė išvadą, kad draudimo liudijime yra aiškiai nurodytos konkrečios „Draudimo sutarties sąlygos“ (12-ta eilutė), kuriose draudimo objektu įvardyta „Krovinių vežėjo atsakomybė pagal 1956 m. CMR konvenciją“ (13-ta eilutė); draudimo objekto eilutėje (skiltyje) nenumatyta, kaip apdrausta draudėjo atsakomybė pagal nacionalinę teisę; šios sutarties sąlygos yra aiškios ir nedviprasmiškos. Nesant konkrečiai nurodytos apdraustos ir draudiko prisiimtos draudimo objekto rizikos, draudimo apsaugos apimtis, teismo vertinimu, negali būti nepagrįstai išplečiama. Draudimo rizika dėl draudėjo atsakomybės, kylančios pagal nacionalinę teisę, draudikų gali būti prisiimta tik dėl to aiškiai individualiai susitarus bei už tai draudėjui sumokėjus papildomą draudimo įmoką. Praradus ar sugadinus krovinį, kai jis buvo pervežamas vienos valstybės teritorijoje, turės būti taikoma tos valstybės teisė, kuri draudimo sutartį sudariusiam draudikui nėra žinoma ir tokios rizikos prisiėmimas bei įvykio tyrimas pareikalaus didesnių nei įprastai kaštų, todėl turi būti apmokamas atskira draudimo įmoka. Teismas pažymėjo, kad ieškovas, įrodinėdamas, jog suklydo dėl draudimo apsaugos apimties, neprašė pripažinti draudimo sutarties negaliojančia kaip sudaryta dėl suklydimo CK 1.90 straipsnio pagrindu; įvertinęs Draudimo įstatymo 105 straipsnio, Vežėjų automobiliais atsakomybės draudimo taisyklių Nr. 011 1.9 punkto nuostatas, atmetė ieškovo argumentus dėl šių taisyklių turinio trūkumų, nes civilinės atsakomybės atsiradimas yra vienas iš pagrindų draudžiamajam įvykiui konstatuoti. Draudėjo civilinės atsakomybės neatsiradus draudžiamojo įvykio nustatymas yra negalimas. Civilinės atsakomybės konstatavimas, jos konkrečių sąlygų ir jų apimčių atsiradimas bei nustatymas yra numatyti būtent konkrečius teisinius santykius reglamentuojančiose teisės normose, kurios skirtingų valstybių teisiškai reglamentuojamos skirtingai (šio ginčo atveju – CMR konvencijoje ir nacionalinės teisės normose). Tik esant tarptautiniam krovinių pervežimui, kuriam taikoma tarptautiniu lygmeniu privaloma CMR konvencija, vežėjo atsakomybės sąlygos ir apimtis bus nustatoma vienodai. Padaręs išvadą, kad buvo apdrausta ieškovo atsakomybė tik pagal CMR konvenciją, teismas atmetė argumentus dėl nepagrįstai sumokėtos draudimo įmokos už papildomai apdraustą atsakomybę pagal nacionalinę teisę, nes, tik įvykus draudžiamajam įvykiui ir atsakovui atsisakius mokėti draudimo išmoką, ieškovas neabejotinai suvokė, kad jo atsakomybė pagal nacionalinę teisę neapdrausta.

13Teismas, įvertinęs teisinius argumentus dėl ieškovo reikalavimo teisės ir žalos dydžio, ieškovo pateiktas sąskaitas faktūras, pardavimo sąskaitas, ekspertų surašytus dokumentus, padarė išvadą, kad įrodymai dėl žalos dydžio yra prieštaringi ir neįrodo dėl įvykio patirto nuostolio dydžio (CPK 178 straipsnis), todėl ieškinį taip pat atmetė ieškovui neįrodžius žalos dydžio.

14III. Kasacinio skundo ir atsiliepimo į kasacinį skundą argumentai

15Kasaciniu skundu ieškovas UAB „Idlija“ prašo panaikinti apeliacinės ir pirmosios instancijos teismo procesinius sprendimus ir bylą grąžinti pirmosios instancijos teismui, priteisti bylinėjimosi išlaidas. Nurodomi šie argumentai:

161. Teismų išvados, aiškinant draudimo sutarties sąlygas, padarytos pažeidžiant CK 6.193 straipsnio nuostatas ir prieštarauja įstatymo suteiktoms draudimo sutarties esminių elementų sąvokoms.

17Dėl draudimo objekto sąvokos. Draudimo objektu negali būti pripažinta draudėjo civilinė atsakomybė, kaip draudėjo prievolė atlyginti žalą. Teisinio santykio (kaltininko prievolės atlyginti žalą) negalėjimas būti pripažintu draudimo objektu tiesiogiai nurodytas Draudimo įstatymo 2 straipsnio 19 punkte, nes prievolės atsiradimas negali būti draudžiamas. Teismai neatsižvelgė į šioje teisės normoje ir kasacinio teismo praktikoje pateiktą draudimo objekto apibrėžtį, taip pat neįvertino, kad atsakovo, kaip profesionalaus draudiko, parengtų draudimo taisyklių 1.11 punkte draudimo objektas apibrėžiamas teisingai, t. y. kaip turtiniai interesai, nurodyti draudimo sąlygose, o ne draudimo polise. Jeigu draudikas savo parengtų taisyklių 10 punkte „Draudimo objektas“ supainiojo objektą su draudimo rizika, tai teismas, aiškindamas sutarties sąlygas, negali vadovautis vien gramatiniu sutarties tekstu, o konkrečioms sutarties sąlygoms turi suteikti tą prasmę, kurią joms suteikia įstatymas. Vertinant žodžių junginį apdraudžia krovinių vežėjų atsakomybę ir Draudimo įstatymo 2 straipsnio 20 punkte pateiktą draudimo rizikos apibrėžtį, darytina išvada, kad teisės terminijoje šis žodžių junginys reiškia apdrausti draudėją nuo jo turto išeikvojimo ar sumažėjimo, kai draudėjas privalo atlyginti padarytą žalą, rizikos. CK 6.1002 straipsnio (draudimas nuo skirtingų rizikų) nuostatos patvirtina, kad draudėjas draudžiasi nuo tam tikros rizikos materializavimosi. Draudimo polise nurodytą žodžių junginį draudimo objektas – krovinių vežėjo atsakomybė pagal CMR konvenciją, kuris iš tikrųjų reiškia draudimo riziką, teismai nepagrįstai, neatskleidę draudimo sutarties turinio, laikė draudimo objektu.

18Dėl draudimo rizikos sąvokos. Teismų nurodyta draudimo rizika (kuri teismų klaidingai buvo laikyta draudimo objektu) buvo išaiškinta ydingai, nes rizika, nuo kurios buvo draudžiamasi, susieta su dėl žalos padarymo kilusio žalos atlyginimo teisinio santykio kvalifikavimu, o ne su pavojaus (angl. peril) materializavimusi. Draudimo įstatymo 2 straipsnio 20 punkte pateikta draudimo rizikos apibrėžtis yra siejama su trimis objektyviais dalykais: pavojumi, jo tikėtinumu ir grėsme draudimo objektui. Civilinės atsakomybės draudimo sutartimi apdraustą draudimo riziką sudaro tik objektyvūs požymiai, kai apdraustos rizikos materializavimasis yra nulemiamas paties draudėjo veiksmų (neveikimo) ar aplinkybių, už kurias draudėjas yra atsakingas. Subjektyvūs dalykai (pvz., žmogaus pateikiamas žalos atlyginimo teisinio santykio kvalifikavimas, tam tikros teisės normos susiklosčiusiam teisiniam santykiui taikymas, draudėjo poelgio vertinimas moralės aspektu, kt.) nėra draudimo rizika, nes vertinimas pats savaime negali materializuotis objektyvioje tikrovėje ir negali sukelti neigiamų teisinių padarinių draudėjo turtui. Dėl to vežėjo ir draudiko draudimo sutartimi nustatytos draudimo apsaugos apimtis negali priklausyti nuo trečiųjų asmenų ar teismo pateikiamo subjektyvaus žalos atlyginimo teisinio santykio kvalifikavimo.

19Civilinės atsakomybės draudimo sutartimi draudiko prisiimtos rizikos piniginės išraiškos dydis nustatomas pagal draudimo sumą ir šia suma yra ribojamas, o ne pagal žalos dydį arba žalos administravimo kaštus, todėl apeliacinės instancijos teismo argumentas, susijęs su didesne rizika gabenant krovinius vienos valstybės teritorijoje, nes draudikui kitos valstybės teisė nežinoma ir tai lemia papildomus žalos administravimo kaštus bei suteikia draudikui teisę į papildomą draudimo įmoką, yra nepagrįsti. Teismai taip pat nepagrįstai sprendė, kad krovinio vežimo sutarties šalys negali susitarti dėl CMR konvencijos taikymo jų sutarčiai ir vietiniam pervežimui. Toks susitarimas neprieštarauja imperatyviosioms įstatymo normoms.

20Pažymėtina, kad pagal Draudimo įstatymo 90 straipsnio 1 dalį draudimo rizikos nurodymas draudimo taisyklėse nėra privalomas, todėl apdraustos rizikos esmė, rūšis ir apimtis nustatoma netiesiogiai, t. y. aiškinant draudžiamojo įvykio sąvoką ir paprastai apdrausta rizika draudžiamojo įvykio sąvokoje aprašoma panaudojant arba žalą sukeliančią priežastį (autoįvykis, gaisras ir pan.), arba apibūdinant žalą, bet nenurodant priežasties (krovinio praradimas arba sugadinimas ir pan.), arba nurodant ir žalą sukeliančią priežastį ir apibūdinant žalą (krovinio praradimas dėl vagystės). Nagrinėjamu atveju apeliacinės instancijos teismas, aiškindamas draudimo sutartį, neteisingai nustatė draudžiamojo įvykio požymius ir draudimo rizikos sąvoką.

21Dėl draudžiamojo įvykio sąvokos. Kiekvienas draudžiamasis įvykis, kaip esminis draudimo sutarties elementas, turi būti: a) pasireiškiantis mus supančiame pasaulyje, t. y. jis turi būti objektyvus ir jį turi būti galima užfiksuoti, jis nepriklauso nuo draudimo sutarties šalių ar visų kitų trečiųjų asmenų vidinių būsenų, mąstymo, jausmų ar sprendimų; b) įvykis draudimo sutarties šalims turi būti atsitiktinio pobūdžio, t. y. įvykio atsitikimas negali būti priklausomas nuo draudimo sutarties šalių (draudiko ar draudėjo) valios. O apeliacinės instancijos teismo pateikta netinkama draudžiamojo įvykio apibrėžtis padaro šį įvykį priklausomą nuo draudiko valios, taip paneigiant esminį draudžiamojo įvykio atsitiktinumo draudimo sutarties šalims požymį, nes sprendimą mokėti pagal draudimo sutarties sąlygas ar nemokėti priima draudikas. Remiantis Draudimo įstatymo 2 straipsnio 27 punktu, kiekvienoje draudimo sutartyje turi būti nustatytos konkrečios apdraustos rizikos, kurioms įgavus materialinę išraišką draudikui kyla pareiga mokėti išmoką ir ši pareiga nepriklauso nuo draudiko valios, kai nedraudžiamųjų įvykių sąraše nurodomos rizikos, kurių nėra draudžiamųjų rizikų sąraše. Dėl šių priežasčių darytina išvada, kad apeliacinės instancijos teismas, aiškindamas draudžiamojo įvykio sąvoką, tokiu įvykiu laikė taisyklių skyriuje „apibrėžimai“ pateiktą sąvoką, kuri prieštarauja Draudimo įstatymo 2 straipsnio 27 punktui, kai draudimo taisyklėse nesant įstatymo reikalavimus atitinkančios draudžiamojo įvykio apibrėžties, privalėjo taikyti Draudimo įstatymo 105 straipsnį ir vadovautis jame pateikta draudžiamojo įvykio apibrėžtimi.

222. Teismai, nepagrįstai ir neteisėtai suteikdami pirmenybę draudimo polise įtvirtintoms sąlygoms, pažeidė draudimo sutarčių sudarymą reglamentuojančias teisės normas (CK 6.990–6.992 straipsniai) ir supainiojo dokumentus, kuriuose nustatytos prioritetinės draudimo sutarčių sąlygos; pažeidė CK 6.193 straipsnio 1 dalį, nes neišaiškino draudėjo valios, išreikštos rašytiniame prašyme sudaryti draudimo sutartį, t. y. neaiškino dokumento, kuriame buvo įtvirtintos pirmenybę turinčios draudimo sutarties sąlygos. Draudimo poliso sąlygos, esant jo ir prašymo sudaryti draudimo sutartį prieštaravimams, neturi prima facie galios. Dėl šios priežasties buvo ydingai išaiškinta draudiko teikiamos draudimo apsaugos apimtis. Kiekvienas protingas vežėjas, žinodamas apie internete paskelbtas draudimo taisykles ir pildydamas draudiko parengtą prašymo draudimo sutarčiai sudaryti formuliarą, pagrįstai tikisi, kad draudikas apdraudžia nuo visų prašyme sudaryti sutartį, draudimo taisyklėse ir draudimo polise nurodytų rizikų.

233. Teismas, spręsdamas apie žalos įrodymų nebuvimą, pažeidė CMR konvencijos 30 straipsnio 2 dalį. Kadangi krovinio vežimo sutarties šalių buvo susitarta vietiniam vežimui taikyti CMR konvencijos nuostatas, tai žala ir jos dydis buvo užfiksuoti CMR konvencijoje nustatyta tvarka, dokumentais, turinčiais prima facie galią, t. y. įrašant pastabą CMR važtaraštyje bei užpildžius ir pasirašius Pastabų ataskaitą. Teismo argumentai, kad kitų krovinio vežime dalyvavusių asmenų debetinės sąskaitos faktūros nėra pasirašytos ir todėl žala neįrodyta, pažeidžia 2006 m. lapkričio 28 d. Tarybos direktyvos 2006/112/WE dėl bendros PVM sistemos 229 straipsnio nuostatas, pagal kurias Europos Sąjungos valstybės narės nereikalauja pasirašyti faktūras. Teismui nenurodžius kokios valstybės teisę jis taikė spręsdamas dėl kitoje jurisdikcijoje atlikto vienarūšių priešpriešinių reikalavimų įskaitymo, buvo pažeista CK 1.12 straipsnio l dalis. Be to, teismas, spręsdamas, kad neįrodytas nuostolių dydis, akivaizdžiai supainiojo ieškinio, kaip pasirinkto pažeistų teisių gynimo būdo, prigimtį. Ieškiniai dėl draudimo išmokos priteisimo nėra ir negali būti laikomi ieškiniais dėl žalos atlyginimo. Ieškinys dėl draudimo išmokos priteisimo laikytinas ieškiniu dėl prievolės įvykdymo natūra (CK 1.138 straipsnio 1 dalies 4 punktas). Kita vertus, ginčas iš draudimo sutarties yra sutartinis ginčas, kurį sprendžiant privaloma atsižvelgti į esmines draudiko pareigas, nustatytas Draudimo įstatymo 96 straipsnio 2 ir 3 dalyse (CK 6.987 straipsnis). Nagrinėjamu atveju atsakovas šių savo pareigų neįvykdė, o teismas nepagrįstai ir neteisėtai įvykio tyrimo, jo padarinių masto nustatymo ir draudimo išmokos apskaičiavimo pareigą perkėlė ieškovui.

24Atsiliepimu į kasacinį skundą atsakovas UADB „PZU Lietuva“ prašo apeliacinės instancijos teismo nutartį palikti nepakeistą, o kasacinį skundą atmesti. Nurodomi šie argumentai:

251. Dėl draudimo objekto sąvokos. Draudimo įstatymo 2 straipsnio 19 dalyje įtvirtinta sąvoka nepatvirtina, kad draudėjo civilinė atsakomybė negali būti pripažinta draudimo objektu; draudimo teisinius santykius reglamentuojančiuose teisės aktuose toks draudimas neįtvirtintas; šios įstatymo nuostatos formuluotė suponuoja neabejotiną draudimo objekto ir draudėjo turtinių interesų sąsajumą su draudėjo civiline atsakomybe (jos atsiradimu). Vežėjų automobiliais atsakomybės draudimo taisyklėse Nr. 011 yra aiškiai numatyta, kad draudimo objektas yra draudėjo turtiniai interesai, nurodyti draudimo sutartyje (Taisyklių 1.11 punktas), tai atitinka Draudimo įstatymo 2 straipsnio 19 dalyje įtvirtintos nuostatos esmę. Sisteminis draudimo liudijimo nuostatų tekstas, Taisyklių sąlygų (1.11, 10, 11.1, 11.2 punktai) ir prašyme sudaryti draudimo sutartį nurodytos informacijos aiškinimas, atsižvelgiant į sutarties nuostatų tarpusavio ryšį (CK 6.193 straipsnio 2 dalis), patvirtina, kad šio ginčo draudimo sutarties objektu buvo draudėjo turtiniai interesai, susiję su jo, kaip krovinių vežėjo, naudojant transporto priemones, civiline atsakomybe, atsirandančia pagal 1956 m. CMR konvenciją, o ne nacionalinę teisę.

26Dėl draudimo rizikos sąvokos. Draudimo rizikos ir draudimo objekto sąvokos yra itin glaudžiai susijusios ir dažnai kartu vartojamos (Draudimo įstatymo 2 straipsnio 20 punktas). Draudimo rizika yra pavojaus, neigiamų padarinių atsiradimo tikimybė. Nuostolių atsiradimo riziką pagal sutartį perima draudikas, suteikdamas draudimo apsaugą – įsipareigodamas mokėti draudimo išmoką įvykus draudžiamajam įvykiui (Draudimo įstatymo 2 straipsnio 11 dalis). Taigi draudžiamasis įvykis yra tiesioginis draudimo rizikos materializavimosi padarinys, suponuojantis pareigą išmokėti draudimo išmoką (CK 6.987 straipsnis). Prisiimamos rizikos apimtis (o ne draudiko veikos kaštai) turi tiesioginę įtaką draudimo apsaugai ir draudimo išmokos dydžiui. Draudimo įstatymo 2 straipsnio 12 ir 26 dalys, CK 6.987, 6.1004 straipsniai patvirtina, kad už suteikiamą draudimo apsaugą turi būti mokama draudimo įmoka. Dėl to teismas pagrįstai sprendė, kad už tokios rizikos prisiėmimą turi būti mokama atskira draudimo įmoka. Ši aplinkybė paneigia ieškovo teiginius, kad prisiimamos rizikos piniginės išraiškos dydis yra nustatomas pagal draudimo sumą ir draudimo suma yra ribojama. Įstatymas nenustato įpareigojimo riboti draudimo sumą (Draudimo įstatymo 2 straipsnio 2 dalis, 90 straipsnio 1 dalies 5 punktas), ji gali būti nenumatyta ir negali būti tapatinama su draudiko prisiimama rizika, suteikiama draudimo apsauga ir (ar) draudimo išmokos dydžiu. Pažymėtina, kad šalių elgesys po draudimo sutarties sudarymo, t. y. draudimo sutarties pakeitimas išplečiant draudimo apsaugą ieškovui sumokėjus papildomą draudimo įmoką, patvirtina, jog ieškovas sutiko ir pripažino, kad pradinė draudimo sutartis neteikė draudimo apsaugos vietiniams (tarptautinio elemento neturintiems) krovinių pervežimams (CK 6.193 straipsnio 5 dalis).

27Dėl draudžiamojo įvykio sąvokos. Įstatymas neįpareigoja draudžiamojo įvykio sąvokoje įvardyti konkrečius draudžiamojo įvykio požymius, sąlygas, nuostolių priežastį ir sudėtį, asmenį, kuris šiuos nuostolius gali patirti, todėl Taisyklių 1.9 punkte įtvirtinta draudžiamojo įvykio sąvoka, įpareigojanti vadovautis draudimo sutarties nuostatomis, tarp kurių patenka ir draudimo objektas, kuris individualiai apibrėžtas sudarytame draudimo liudijime, yra suformuluota teisingai.

282. Ieškovo argumentai dėl draudėjo prašymo sudaryti draudimo sutartį ir jame nurodytų draudimo sutarties sąlygų reikšmės yra nepagrįsti, prieštaraujantys CK 6.193 straipsnio nuostatoms. Jis nepagrįstai prioritetinę reikšmę suteikia vienam iš draudimo sutarties dokumentų – prašymui sudaryti draudimo sutartį, neatsižvelgia į kitus sutarties dokumentus, jų turinį grįsdamas ne visapusišku ir objektyviu visų aplinkybių ištyrimu, o tik savo paaiškinimais, paremtais gramatiniu prašymo sudaryti draudimo sutartį aiškinimu, taip pažeidžiant CPK 185 straipsnyje įtvirtintas įrodymų vertinimo taisykles.

293. Ieškovas nepagrįstai teigia, kad ieškiniai dėl draudimo išmokos priteisimo yra ieškiniai dėl prievolės įvykdymo natūra, o ne dėl žalos atlyginimo (Draudimo įstatymo 89 straipsnio 4 dalis, CK 6.249 straipsnio 1 dalis). Pagrįsti ir įrodyti reikalaujamų nuostolių dydį yra ieškovo pareiga, net ir tais atvejais, kai ieškinys reiškiamas dėl draudimo išmokos (taigi – dėl žalos atlyginimo) priteisimo (CK 6.249 straipsnio 1 dalis, CPK 12, 13, 17 straipsniai, 135 straipsnio 1 dalies 3 punktas, 178 straipsnis). Nagrinėjamu atveju ieškovas šios pareigos neįvykdė.

30Kiti byloje dalyvaujantys asmenys atsiliepimų į kasacinį skundą nepateikė.

31Teisėjų kolegija

konstatuoja:

32IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai

33Civiliniame procese galiojant dispozityvumo principui, teisminio nagrinėjimo dalyko nustatymas yra ginčo šalių, o ne teismo pareiga. Teismas nagrinėja ginčą neperžengdamas ginčo šalių nustatytų ribų. Viena šio principo įgyvendinimo išraiškų įtvirtinta CPK 353 straipsnio 1 dalyje, kurioje nustatyta, kad kasacinis teismas patikrina byloje priimtus teismų procesinius sprendimus teisės taikymo aspektu, o kasacijos funkciją vykdo neperžengdamas kasacinio skundo ribų, išskyrus tuos atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeisti asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 353 straipsnio 2 dalis). Vykdydamas kasacijos funkciją, kasacinis teismas nenustatinėja iš naujo (trečią kartą) bylos faktų – yra saistomas pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų nustatytų aplinkybių. Nagrinėjamu atveju pagrindo peržengti kasacinio skundo ribas nenustatyta.

34Dėl šalių sudarytos draudimo sutarties sąlygų aiškinimo

35Šalių ginčas kilo iš draudimo teisinių santykių: šalys sudarė vežėjų automobiliais atsakomybės draudimo sutartį; draudikas (atsakovas) atsisakė išmokėti draudimo išmoką remdamasis tuo, kad pagal draudimo sutarties sąlygas buvo apdrausta draudėjo (kasatoriaus) civilinė atsakomybė tik pagal CMR konvenciją, todėl krovinio apgadinimas, kuris įvyko nacionalinio pervežimo metu, kuriam netaikoma CMR konvencija, yra nedraudžiamasis įvykis. Kasatorius, nesutikdamas su pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų priimtais procesiniais sprendimais, kuriais atmestas jo ieškinys dėl draudimo išmokos priteisimo, kasaciniame skunde teigia, kad teismai, aiškindami šalių draudimo sutartyje sutartos draudimo apsaugos apimtį, netinkamai nustatė draudimo sutarties objektą, riziką ir draudžiamuosius įvykius bei pažeidė CK 6.193 straipsnyje reglamentuotas sutarčių aiškinimo taisykles.

36Teisėjų kolegija, pasisakydama dėl šioje byloje keliamų draudimo sutarties sąlygų aiškinimo klausimų, pažymi, kad asmuo, siekiantis apsaugoti savo turtinius interesus nuo galimos žalos, sudaro draudimo sutartį, pagal kurią įvykus draudžiamajam įvykiui – draudimo sutartyje nurodytam atsitikimui – draudikas įsipareigoja sumokėti draudėjui draudimo išmoką (CK 6.987 straipsnis, Draudimo įstatymo (nuo 2010 m. lapkričio 23 d. iki 2012 m. sausio 1 d. galiojusi įstatymo redakcija) 2 straipsnio 15 dalis). Civilinės atsakomybės draudimas yra viena draudimo rūšių. Šios rūšies draudimu, kaip teisingai nurodoma kasaciniame skunde, draudžiami asmens turtiniai interesai, susiję su civiline atsakomybe už nukentėjusiems tretiesiems asmenims ar jų turtui padarytą žalą (Draudimo įstatymo 2 straipsnio 19 dalis). Sudarydamas civilinės atsakomybės draudimo sutartį draudėjas draudžia savo ar kito asmens interesą, siekdamas perkelti žalos atsiradimo riziką draudikui draudimo sutartyje nustatytomis sąlygomis. Draudimo įstatymo 2 straipsnio 4 dalyje įtvirtinta bendroji civilinės atsakomybės draudimo samprata, pagal kurią tai asmens turtinių interesų, atsirandančių iš galimos civilinės atsakomybės už nukentėjusiam trečiajam asmeniui ir (ar) jo turtui padarytą žalą, draudimas, kai draudiko mokamos draudimo išmokos dydis priklauso nuo nuostolių, kuriuos apdraustasis privalo atlyginti nukentėjusiam trečiajam asmeniui už padarytą žalą, dydžio, tačiau neviršija draudimo sumos, jeigu ji nustatoma draudimo sutartyje.

37Taigi civilinės atsakomybės draudimo sutartis yra rizikos sutartis, pagal kurią draudikui tenka pareiga įvykus draudžiamajam įvykiui atlyginti atsiradusius nuostolius (CK 6.160 straipsnio 3 dalis). Dėl to viena iš privalomųjų ir pagrindinių draudimo sutarties sąlygų yra draudimo rizika (Draudimo įstatymo 2 straipsnio 20 dalis). Ši sąlyga išreiškia draudimo sutarties esmę ir paskirtį – apsaugoti draudėjo (naudos gavėjo) interesus, prisiimant draudimo sutartyje sulygto draudžiamojo įvykio atsiradimo tikimybę. Taigi draudimo rizika yra pavojaus, neigiamų padarinių atsiradimo tikimybė, o draudžiamasis įvykis yra tiesioginis draudimo rizikos materializavimosi padarinys, suponuojantis pareigą išmokėti draudimo išmoką (CK 6.987 straipsnis).

38Kadangi draudimo sutartimi draudimo objektui (draudėjo ar naudos gavėjo turtiniams interesams) suteikiama apsauga – įsipareigojimas mokėti draudimo išmoką įvykus draudžiamajam įvykiui (Draudimo įstatymo 2 straipsnio 11 dalis) – nėra absoliuti, draudikas, prisiimdamas draudimo riziką, nustato draudimo sutartimi suteikiamos draudimo apsaugos ribas. Draudimo apsauga nustatoma tiek draudiko parengtomis draudimo rūšies taisyklėmis (standartinės sąlygos), tiek draudimo polise aptartomis individualiomis sąlygomis. Kasacinio teismo praktikoje pažymėta, kad draudimo taisyklės yra standartinės, bendros sąlygos, paprastai taikomos visiems draudėjams, sudarantiems atitinkamos draudimo rūšies sutartį su tuo pačiu draudiku, o draudimo polise nurodomi ne bendri, bet konkrečią sutartį individualizuojantys duomenys: sutarties šalys, naudos gavėjas, draudžiamas objektas, jį identifikuojantys duomenys, draudimo įmokos (premijos) dydis, draudimo suma, draudimo apsaugos apimtis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. gegužės 3 d. nutartis, priimta civilinėje byloje G. E. v. UAB DK „PZU Lietuva“, bylos Nr. 3K-3-315/2006; 2009 m. birželio 15 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UADB „Legator“ v. ADB „Reso Europa“, bylos Nr. 3K-3-257/2009; kt.). Taigi, paprastai draudimo rūšies taisyklėse nustatomi atvejai, kurie laikytini draudžiamaisiais įvykiais, taip pat kurie tokiais nelaikomi (Draudimo įstatymo 2 straipsnio 27 dalis). Šie atvejai kasacinio teismo praktikoje pripažįstami esmine draudimo sutarties sąlyga. Dėl to kasacinės instancijos teismas, pasisakydamas dėl įstatyme draudikui suteiktos teisės parengti draudimo rūšies taisykles, yra nurodęs, kad draudikas privalo užtikrinti sutarties sąlygų teisinį apibrėžtumą ir jų suderinamumą, taisyklėse pateiktos sąvokos turi būti kiek įmanoma aiškiau atskleistos, konkretizuotos; įtrauktos į sudarytą draudimo sutartį, jos tampa sudėtine sutarties dalimi. Siekdamas apsaugoti turtinius interesus žalos atsiradimo atveju, draudėjas gali susitarti dėl kitokios nei nustatyta draudimo taisyklėse draudimo apsaugos apimties, šias sąlygas individualizuojant draudimo polise. Dėl to sprendžiant klausimą dėl draudimo išmokos mokėjimo ar nemokėjimo, turi būti įvertinama, dėl kokių draudimo apsaugos ribų buvo susitarta draudimo sutartimi, be kita ko, atsižvelgiant ir į tai, ar draudimo apsaugos ribos nustatytos standartinėse, ar individualiai aptartose sutarties sąlygose. Jeigu sutarties sąlygos suformuluojamos nepakankamai aiškiai, teismas, spręsdamas šalių ginčą dėl sutarties sąlygų vykdymo, jas aiškina, vadovaudamasis sutarčių aiškinimo taisyklėmis (CK 6.193 straipsnis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. birželio 15 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UADB „Legator“ v. ADB „Reso Europa“, bylos Nr. 3K-3-257/2009; 2012 m. kovo 13 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB „Vitulas“ v. UADB „Ergo Lietuva“, bylos Nr. 3K-3-91/2012; 2013 m. kovo 25 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB „Inkorus“ v. If P&C Insurance AS, bylos Nr. 3K-3-172/2013; kt.).

39Kasacinis teismas, pasisakydamas dėl pirmiau nurodytų sutarčių aiškinimo taisyklių taikymo, yra nurodęs, kad, aiškinant sutartį, būtina vadovautis ir CK 1.5 straipsnyje įtvirtintais bendraisiais teisės principais; sutarties sąlygos turi būti aiškinamos taip, jog aiškinimo rezultatas nereikštų nesąžiningumo vienos iš šalių atžvilgiu; nustatant tikruosius sutarties dalyvių ketinimus, atsižvelgiant į sutarties sąlygų tarpusavio ryšį, sutarties esmę, tikslą, jos sudarymo aplinkybes, į šalių derybas dėl sutarties sudarymo, šalių elgesį po sutarties sudarymo ir į kitas reikšmingas aplinkybes; sutartį būtina aiškinti kaip vientisą dokumentą, o ne vertinti atskiras jos sąlygas. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. gegužės 10 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB „Sarteksas“ v. UAB „ Beltateksas“, bylos Nr. 3K-3-203/2007; 2011 m. liepos 11 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB „Creditum Vilnius“ v. AB „Utenos melioracija“, bylos Nr. 3K-3-318/2011; 2013 m. gruodžio 27 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB „Domus Palanga“ v. A. G. ir kt., bylos Nr. 3K-3-703/2013; kt.).

40Byloje nustatyta, kad šalys 2010 m. kovo 9 d. sudarė Vežėjų automobiliais atsakomybės draudimo sutartį (vežėjų automobiliais atsakomybės draudimo liudijimas PZULT Nr. 1160229 ir jo priedai), pagal kurią Vežėjų automobiliais atsakomybės draudimo taisyklių Nr. 011 pagrindu buvo apdrausta kasatoriaus atsakomybė dėl krovinio pervežimo pagal 1956 m. Tarptautinio krovinių vežimo keliais sutarties konvenciją. Taigi draudimo sutartis sudaryta draudiko (atsakovo) parengtų draudimo rūšies taisyklių – standartinių sutarties sąlygų – pagrindu prisijungimo būdu.

41Draudimo apsaugos galiojimo laikotarpiu kasatorius sugadino dalį krovinio, kurį vežė iš Maubeuge miesto į Le Havre miestą, Prancūzijoje. Atsakovas, nurodydamas, kad šis įvykis nelaikytinas draudžiamuoju, nes kasatoriaus atsakomybė pagal nacionalinę teisę nebuvo apdrausta, atsisakė išmokėti draudimo išmoką.

42Siekiant tinkamai atsakyti į klausimą, ar atsakovas pagrįstai atsisakė mokėti draudimo išmoką, būtina nustatyti šalių sudarytos draudimo apsaugos ribas ir ar krovinių pervežimui, kurio metu šis buvo apgadintas, taikytinos CMR konvencijos nuostatos.

43Bylą nagrinėję teismai vertino sutarties sudarymo tikslus, tikruosius šalių ketinimus ir nustatė, jog pagal Vežėjų automobiliais atsakomybės draudimo taisyklių Nr. 011 11.1 punktą buvo apdrausta kasatoriaus atsakomybė pagal CMR konvenciją. Draudimo sutartimi draudimo objektui taikoma draudimo apsauga, kaip pirmiau nurodyta, yra viena iš esminių draudimo sutarties sąlygų, kuri individualizuojama draudimo polise, kuris yra sudėtinė draudimo sutarties dalis. Šalių pasirašytame draudimo polise nurodyta, kad apdraudžiama krovinių vežėjo atsakomybė pagal CMR konvenciją. Taigi individualiose sutarties sąlygose (polise) ir draudimo taisyklėse nurodyta draudimo apsauga sutampa. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad toks susitarimas yra aiškus, nedviprasmiškas, sąlygos dėl draudimo apsaugos ribų nebuvo siurprizinės ar nuo kasatoriaus nuslėptos, kasatorius atsakovo dėl šių sąlygų nebuvo suklaidintas ir kad draudimo teisiniuose santykiuose šis susitarimas reiškia, kad draudikas neprisiima draudimo rizikos, susijusios su reikalavimais atlyginti žalą, atsiradusią pervežimo, kuriam CMR konvencijos nuostatos netaikomos, metu. Pažymėtina, kad pirmiau nurodytų draudimo sutarties sąlygų kasatorius neginčijo, dėl didesnės draudimo apsaugos nesitarė, papildomos draudimo įmokos iki draudžiamojo įvykio nemokėjo, o pasirašydamas polisą jis patvirtino, kad jos jam yra žinomos.

44Kaip teisingai nurodoma kasaciniame skunde, prašymas sudaryti draudimo sutartį yra ginčo draudimo sutarties dalis, ir, aiškinant tikruosius šalių ketinimus dėl draudimo apsaugos ribų ir šalių sudarytą draudimo sutartį, jis turi būti vertinamas ir gali turėti prioritetą, kai yra prašymo ir draudimo sutarties prieštaravimų. Tačiau nagrinėjamu atveju šis prašymas, kuris, pažymėtina, vadinasi prašymas – anketa vežėjo automobiliais atsakomybės (CMR) draudimo sutarčiai sudaryti, neprieštarauja nei draudimo polisui, nei Taisyklėms, ir prašymo 9 lentelės trečioje dalyje kalbama tik apie draudimo sumas pagal pretenzijas dėl krovinio apgadinimo ar praradimo vadovaujantis CMR konvencija, t. y. apie tarptautinio krovinio pervežimo metu kroviniui padarytą žalą ir dėl to mokamą draudimo išmoką (T. 1, b. l. 93). Taigi nurodytu prašymu kasatorius išreiškė valią apdrausti savo turtinius interesus tik pagal CMR konvenciją. Aplinkybę, kad kasatoriaus turtiniai interesai, susiję su civiline atsakomybe už nukentėjusiems tretiesiems asmenims ar jų turtui nacionalinio krovinio pervežimo metu padarytą žalą, nebuvo apdrausti, kaip teisingai nurodė bylą nagrinėję teismai, patvirtina jo po draudžiamojo įvykio papildomai sumokėta 250 Lt įmoka padidinant draudimo sutartyje sutartas draudimo apsaugos ribas.

45Teisėjų kolegija pažymi, kad CMR konvencija taikoma pervežant krovinius tarptautiniais maršrutais kelių transportu tik esant visoms jos 1 straipsnio 1 dalyje nustatytoms būtinosioms sąlygoms: vežama kelių transporto priemone (automobiliu, automobiliu–vilkiku, priekaba, puspriekabe); vežama už užmokestį; krovinio išsiuntimo ir jo gavimo vieta yra skirtingų šalių teritorijoje; krovinio išsiuntimo vietos ir (arba) krovinio gavimo vietos valstybė yra šios konvencijos narė. Jeigu nėra kurios nors iš šių sąlygų, CMR konvencijos nuostatos paprastai netaikytinos. Byloje nustatyta, kad ginčo pervežimas, kurio metu buvo apgadintas krovinys, vyko Prancūzijoje, t. y. tiek krovinio siuntėjas, tiek gavėjas buvo tos pačios valstybės teritorijoje. Taigi nagrinėjamu atveju nėra CMR konvencijos 1 straipsnio 1 punkte nustatytos sąlygos – krovinio gavėjas ir siuntėjas yra skirtingų šalių teritorijose. Dėl to teisėjų kolegija pripažįsta pagrįstomis bylą nagrinėjusių teismų išvadas, kad ginčo vežimo metu kasatorius veikė ne kaip vežėjas CMR konvencijos prasme ir šiam krovinio pervežimui CMR konvencijos nuostatos netaikytinos.

46Tuo atveju, jei nėra kurios nors iš pirmiau nurodytų CMR konvencijos nuostatų taikymo sąlygų, bet vežimo sutarties šalys numatė savo susitarime CMR konvencijos taikymą, teismas, spręsdamas konkretų iš krovinių pervežimo kilusį ginčą, turi vadovautis sutartimi, išskyrus atvejus, kai taikoma ginčo sprendimui teisė imperatyviai nustato kitokias taisykles, arba kai pačioje CMR konvencijoje yra nurodyta, kad ji netaikoma. Nagrinėjamoje byloje kasatorius neįrodė, kad ginčo pervežimui, kurio metu buvo apgadinta dalis krovinio, krovinio pervežimo sutarties šalys susitarė taikyti CMR konvencijos nuostatas. Kasatoriaus ir trečiojo asmens UAB „Vykom“ krovinio pervežimo užsakymu Nr. VYKA–004666 buvo susitarta dėl krovinio pervežimo iš Zeebruge Belgijoje į Genneviliers Prancūzijoje, o ginčo pervežimas, kaip pirmiau nurodyta, vyko vienos valstybės – Prancūzijos – teritorijoje. Teisėjų kolegija taip pat atkreipia dėmesį į tai, kad kasatoriaus pateiktame trečiojo asmens krovinio pervežimo užsakyme krovinys apibūdintas taip: ratai, 1 vnt. O šiuo atveju buvo pervežamas krovinys –7 automobiliai Renault Kangoo. Byloje nėra pateikta įrodymų, patvirtinančių kasatoriaus ir trečiojo asmens susitarimą taikyti CMR konvencijos nuostatas konkrečiam ginčo krovinio –7 automobilių Renault Kangoo – pervežimui Prancūzijoje iš Maubeuge miesto į Le Havre miestą.

47Dėl tos pačios priežasties atmestini kasatoriaus argumentai dėl CMR važtaraščio kaip prima facie įrodymo. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad važtaraštis yra dokumentinis įrodymas, patvirtinantis krovinio pervežimo sutarties sudarymą ir jos turinį (CMR konvencijos 9 straipsnio 1 punktas), jei nėra rašytinės formos vežimo sutarties; kad vežėjas priėmė krovinį pervežimui; kad krovinys ir pakuotė buvo išoriškai tinkami, o krovinio vietų skaičius, žymėjimas ir numeravimas atitiko važtaraštyje nurodytus duomenis (jei nėra pastabų) (CMR konvencijos 9 straipsnio 2 punktas). Taigi spręstina, kad juo kaip įrodymu dėl tarptautinio pervežimo sutarties sudarymo galima remtis sprendžiant vežėjo ir krovinio siuntėjo ir (ar) gavėjo ginčus, o vežėjo ir jo draudiko ginče esminis įrodymas yra draudimo sutartis ir jos priedai.

48Apeliacinės instancijos teismas pagrįstai nurodė, kad kasatoriui, kaip vežimo profesionalui (juridinis asmuo, verčiantis komercine tarptautine krovinių pervežimo keliais veikla ir nuolat sudarinėjantis panašaus pobūdžio draudimo sutartis), taikomi didesni atidumo ir rūpestingumo reikalavimai. Dėl to jis turėjo galimybę teisingai suprasti CMR konvencijos reguliuojamų santykių apimtį ir, prieš sudarydamas draudimo sutartį, tinkamai išsiaiškinti sutartimi suteikiamos draudimo apsaugos ribas, o to nepadaręs – prisiimti dėl to jam tenkančius neigiamus padarinius.

49Esant nustatytoms aplinkybėms, kad kasatorius buvo tinkamai supažindintas su standartinėmis draudimo sutarties sąlygomis, sutartimi suteikiamos draudimo apsaugos ribos nustatytos aiškiai ir nedviprasmiškai, nesant įrodymų, jog iki draudžiamojo įvykio šalys derėjosi dėl didesnės draudimo apsaugos apimties, ar kad pasirašydamos sutartį išreiškė suderintą valią dėl didesnės apsaugos apimties taikymo, pripažintina pagrįsta apeliacinės instancijos teismo išvada, jog nacionalinio krovinio pervežimo metu įvykęs krovinio sugadinimas nepatenka į šalių draudimo sutartimi aptartas draudimo apsaugos ribas. Kadangi aptariamas įvykis nepripažįstamas draudžiamuoju įvykiu šalių pasirašytos draudimo sutarties prasme, tai atsakovui nekilo pareigos mokėti dėl šio įvykio draudimo išmokos. Įvertinusi tai, kas išdėstyta, ir atsižvelgdama į kasacinio teismo formuojamas sutarčių aiškinimo taisykles, jų nekoreguodama ir jomis vadovaudamasi, teisėjų kolegija atmeta kasacinio skundo argumentus, kad buvo pažeistos sutarčių aiškinimą reglamentuojančios teisės normos, kaip teisiškai nepagrįstus.

50Teisėjų kolegija taip pat sprendžia, kad kasacinio skundo argumentai, susiję su apeliacinės instancijos teismo padarytomis klaidomis netinkamai identifikuojant šalių sudarytos draudimo sutarties objektą ir draudimo riziką, iš esmės yra pagristi, tačiau tai nėra pagrindas apeliacinės instancijos teismo nutarčiai naikinti, nes ieškinys pagrįstai atmestas kitais šioje nutartyje aptartais pagrindais.

51Kadangi šioje nutartyje konstatuota, kad nacionalinio krovinio pervežimo metu įvykęs krovinio sugadinimas nepatenka į šalių draudimo sutartimi aptartas draudimo apsaugos ribas ir atsakovas neturi pareigos išmokėti kasatoriui draudimo išmokos, tai teisėjų kolegija nepasisako dėl kasacinio skundo argumentų, susijusių su apeliacinės instancijos teismo atliktu įrodymų apie žalos dydį vertinimu, kaip neturinčių įtakos skundžiamos nutarties teisėtumui ir pagrįstumui.

52Nurodytais argumentais teisėjų kolegija konstatuoja, kad pagrindo panaikinti ar pakeisti apeliacinės instancijos teismo nutartį byloje nenustatyta (CPK 346 straipsnio 2 dalis, 359 straipsnio 3 dalis).

53Dėl bylinėjimosi išlaidų šioje byloje

54Pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Bendrosios raštinės 2014 m. gegužės 21 d. pažymą kasacinis teismas turėjo 31,15 Lt išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu (CPK 88 straipsnio 1 dalies 3 punktas). Teisėjų kolegijai netenkinus kasacinio skundo, šios išlaidos priteistinos iš kasatoriaus – ieškovo UAB „Idlija“ (CPK 88 straipsnio 1 dalies 3 punktas, 92, 96 straipsniai).

55Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 359 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 362 straipsnio 1 dalimi,

Nutarė

56Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus 2013 m. spalio 17 d. nutartį palikti nepakeistą.

57Priteisti iš ieškovo UAB ,,Idlija“ (juridinio asmens kodas 145202032) valstybei 31,15 Lt (trisdešimt vieną litą 15 ct) bylinėjimosi išlaidų atlyginimo.

58Valstybei priteista suma mokėtina į Valstybinės mokesčių inspekcijos, juridinio asmens kodas – 188659752, biudžeto pajamų surenkamąją sąskaitą, įmokos kodas – 5660.

59Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.

1. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija,... 2. Teisėjų kolegija... 3. I. Ginčo esmė... 4. Byloje ginčas kilo dėl vežėjų automobiliais civilinės atsakomybės... 5. Ieškovas nurodė, kad šalys Vežėjų automobiliais atsakomybės draudimo... 6. II. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų sprendimų esmė... 7. Vilniaus miesto apylinkės teismas 2013 m. balandžio 11 d. sprendimu ieškinį... 8. Pirmosios instancijos teismas nurodė, kad tai, ar konkrečiam iš tarptautinio... 9. Teismas, įvertinęs draudimo sutarties nuostatas, byloje esančius įrodymus,... 10. Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 2013 m.... 11. Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs CK 6.990 straipsnio nuostatas,... 12. Teismas, įvertinęs Vežėjų automobiliais atsakomybės draudimo taisykles... 13. Teismas, įvertinęs teisinius argumentus dėl ieškovo reikalavimo teisės ir... 14. III. Kasacinio skundo ir atsiliepimo į kasacinį skundą argumentai... 15. Kasaciniu skundu ieškovas UAB „Idlija“ prašo panaikinti apeliacinės ir... 16. 1. Teismų išvados, aiškinant draudimo sutarties sąlygas, padarytos... 17. Dėl draudimo objekto sąvokos. Draudimo objektu negali būti pripažinta... 18. Dėl draudimo rizikos sąvokos. Teismų nurodyta draudimo rizika (kuri teismų... 19. Civilinės atsakomybės draudimo sutartimi draudiko prisiimtos rizikos... 20. Pažymėtina, kad pagal Draudimo įstatymo 90 straipsnio 1 dalį draudimo... 21. Dėl draudžiamojo įvykio sąvokos. Kiekvienas draudžiamasis įvykis, kaip... 22. 2. Teismai, nepagrįstai ir neteisėtai suteikdami pirmenybę draudimo polise... 23. 3. Teismas, spręsdamas apie žalos įrodymų nebuvimą, pažeidė CMR... 24. Atsiliepimu į kasacinį skundą atsakovas UADB „PZU Lietuva“ prašo... 25. 1. Dėl draudimo objekto sąvokos. Draudimo įstatymo 2 straipsnio 19 dalyje... 26. Dėl draudimo rizikos sąvokos. Draudimo rizikos ir draudimo objekto sąvokos... 27. Dėl draudžiamojo įvykio sąvokos. Įstatymas neįpareigoja draudžiamojo... 28. 2. Ieškovo argumentai dėl draudėjo prašymo sudaryti draudimo sutartį ir... 29. 3. Ieškovas nepagrįstai teigia, kad ieškiniai dėl draudimo išmokos... 30. Kiti byloje dalyvaujantys asmenys atsiliepimų į kasacinį skundą nepateikė.... 31. Teisėjų kolegija... 32. IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai... 33. Civiliniame procese galiojant dispozityvumo principui, teisminio nagrinėjimo... 34. Dėl šalių sudarytos draudimo sutarties sąlygų aiškinimo... 35. Šalių ginčas kilo iš draudimo teisinių santykių: šalys sudarė vežėjų... 36. Teisėjų kolegija, pasisakydama dėl šioje byloje keliamų draudimo sutarties... 37. Taigi civilinės atsakomybės draudimo sutartis yra rizikos sutartis, pagal... 38. Kadangi draudimo sutartimi draudimo objektui (draudėjo ar naudos gavėjo... 39. Kasacinis teismas, pasisakydamas dėl pirmiau nurodytų sutarčių aiškinimo... 40. Byloje nustatyta, kad šalys 2010 m. kovo 9 d. sudarė Vežėjų automobiliais... 41. Draudimo apsaugos galiojimo laikotarpiu kasatorius sugadino dalį krovinio,... 42. Siekiant tinkamai atsakyti į klausimą, ar atsakovas pagrįstai atsisakė... 43. Bylą nagrinėję teismai vertino sutarties sudarymo tikslus, tikruosius... 44. Kaip teisingai nurodoma kasaciniame skunde, prašymas sudaryti draudimo... 45. Teisėjų kolegija pažymi, kad CMR konvencija taikoma pervežant krovinius... 46. Tuo atveju, jei nėra kurios nors iš pirmiau nurodytų CMR konvencijos... 47. Dėl tos pačios priežasties atmestini kasatoriaus argumentai dėl CMR... 48. Apeliacinės instancijos teismas pagrįstai nurodė, kad kasatoriui, kaip... 49. Esant nustatytoms aplinkybėms, kad kasatorius buvo tinkamai supažindintas su... 50. Teisėjų kolegija taip pat sprendžia, kad kasacinio skundo argumentai,... 51. Kadangi šioje nutartyje konstatuota, kad nacionalinio krovinio pervežimo metu... 52. Nurodytais argumentais teisėjų kolegija konstatuoja, kad pagrindo panaikinti... 53. Dėl bylinėjimosi išlaidų šioje byloje... 54. Pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Bendrosios raštinės 2014 m. gegužės... 55. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija,... 56. Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus 2013 m. spalio 17 d.... 57. Priteisti iš ieškovo UAB ,,Idlija“ (juridinio asmens kodas 145202032)... 58. Valstybei priteista suma mokėtina į Valstybinės mokesčių inspekcijos,... 59. Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir...