Byla 2A-482-330/2015
Dėl sandorio pripažinimo negaliojančiu ir restitucijos taikymo; tretieji asmenys – Valstybės įmonė Registrų centras, A. P., R. I., Kauno miesto 6-ojo notarų biuro notarė J. R., Kauno miesto 15-ojo notarų biuro notarė L. V

1Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Virginijos Čekanauskaitės, Danutės Gasiūnienės, Gintaro Pečiulio (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo L. B. apeliacinį skundą dėl Klaipėdos apygardos teismo 2014 m. lapkričio 10 d. sprendimo, kuriuo ieškovo L. B. ieškinys atmestas, priimto civilinėje byloje Nr. 2-808-513/2014 pagal ieškovo L. B. ieškinį atsakovui R. P. dėl sandorio pripažinimo negaliojančiu ir restitucijos taikymo; tretieji asmenys – Valstybės įmonė Registrų centras, A. P., R. I., Kauno miesto 6-ojo notarų biuro notarė J. R., Kauno miesto 15-ojo notarų biuro notarė L. V..

2Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi civilinę bylą,

Nustatė

3I. Ginčo esmė

4Ieškovas L. B. pirmosios instancijos teismui pateiktame ieškinyje prašė: pripažinti apsimestiniu ir negaliojančiu sandoriu ieškovo L. B. ir atsakovo R. P. 2010 m. rugpjūčio 9 d. sudarytą pirkimo - pardavimo sutartį; pripažinti negaliojančia R. P. ir R. I. 2013 m. kovo 29 d. sudarytą pirkimo - pardavimo sutartį; taikyti restituciją natūra – grąžinti ieškovui L. B. 201 000 Lt (58 213,62 Eur) vidutinės rinkos vertės butą, esantį ( - ), bei 21 121,91 Lt (6 117,33 Eur) vertės 1/41 dalį negyvenamosios patalpos – automobilių saugojimo aikštelės, esančios ( - ). Tuo atveju, jei teismas netenkintų ieškovo reikalavimo taikyti restituciją natūra, ieškovas prašė priteisti jam 160 000 Lt (46 339,20 Eur), kurių jis negavo pagal ginčijamą 2010 m. rugpjūčio 9 d. pirkimo - pardavimo sutartį. Ieškovas nurodė nuosavybės teise valdęs butą, esantį ( - ) bei 1/41 dalį automobilių saugojimo aikštelės, esančios ( - ). 2010 m. rugpjūčio 9 d. sutartimi ginčo butas buvo perleistas atsakovui R. P.. Turto perleidimo sandoris buvo sudarytas A. A., mirusio 2012 m. spalio 13 d., prašymu kaip garantas už atsakovo šiam paskolintus pinigus. Ieškovas paaiškino, jog už parduotą butą atsakovas su ieškovu neatsiskaitė. Nurodė, jog atsakovas R. P., ikiteisminio tyrimo metu duodamas parodymus, iš esmės pripažino ieškovo nurodytas aplinkybes. Ieškovo vertinimu, ginčo sutartimi buvo siekiama pridengti kitą sandorį – paskolos sutartį, sudarytą tarp A. A. ir R. P.. Ieškovas taip pat nurodė, jog R. P. 2013 m. kovo 29 d. sutartimi ginčo butą pardavė R. I.. Pastarasis sandoris, ieškovo teigimu, taip pat pripažintinas negaliojančiu tuo pagrindu, jog iš neteisės negali atsirasti teisė.

5Atsakovas R. P. ir trečiasis asmuo A. P. su ieškiniu nesutiko, prašė jį atmesti. Tvirtino ieškovui sumokėję ginčo turto kainą, pinigų ieškovui ar kitiems susijusiems asmenims neskolinę, kadangi jiems buvo žinomos aplinkybės apie ieškovo dukros E. A. ir žento A. A. skolas ir įmonės bankrotą. Paaiškino, kad ieškovo akcentuojamas ikiteisminis tyrimas tiesiogiai neliečia šio ginčo dalyko. Pripažino, kad ieškovo žentas A. A. prašė paskolinti piniginių lėšų, tačiau R. P. nesutikus, šalys susitarė dėl ginčo turto pirkimo – pardavimo sandorio sudarymo.

6Atsakovas R. I. su ieškiniu nesutiko, prašė jį atmesti. Atsakovas nurodė, kad iš atsakovo R. P. 2013 m. kovo 29 d. sutartimi nusipirko ginčo butą. Nurodė, kad jo su ieškovu nesieja jokie teisiniai santykiai, tvirtino esąs sąžiningas įgijėjas, todėl nėra pagrindo ginčo turto išreikalavimui. Atsakovas teigė, jog ginčijama 2010 m. rugpjūčio 9 d. sutartis turi visas tokiam sandoriui būtinas sąlygas. Atkreipė dėmesį, jog ieškovas siekia įrodyti, kad ginčijamo sandorio šalis siejo ne pirkimo - pardavimo, o paskolos teisiniai santykiai, todėl, atsižvelgiant į galiojantį teisinį reguliavimą, ieškovas neturi teisės tokio pobūdžio santykių egzistavimą grįsti liudytojų parodymais.

7Trečiasis asmuo Kauno miesto 6-ojo notarų biuro notarė J. R. su ieškiniu nesutiko. Nurodė, jog ginčijamo sandorio šalims buvo išaiškintas sandorio turinys ir pasekmės, sutartis atitiko šalių valią ir tikruosius ketinimus, sandorio sudarymo metu nebuvo ginčų, susijusių su perleistu turtu, pardavėjas patvirtino, kad pinigus už parduotą turtą gavo. Notarei nebuvo žinomos jokios priežastys ir aplinkybės, verčiančios sudaryti apsimestinį sandorį.

8Klaipėdos apygardos teismas 2014 m. rugsėjo 15 d. nutartimi patvirtino ieškovo L. B. ir atsakovo R. I. sudarytą taikos sutartį ir civilinės bylos dalį pagal ieškovo L. B. ieškinį atsakovui R. I. dėl 2013 m. kovo 29 d. pirkimo - pardavimo sutarties pripažinimo negaliojančia bei dėl restitucijos taikymo natūra nutraukė.

9II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

10Klaipėdos apygardos teismas 2014 m. lapkričio 10 d. sprendimu ieškinį atmetė, priteisė iš ieškovo L. B. atsakovo R. P. ir trečiojo asmens Kauno miesto 6-ojo notarų biuro notarės J. R. naudai šių patirtas bylinėjimosi išlaidas. Taip pat iš ieškovo L. B. priteisė valstybei žyminį mokestį.

11Pirmosios instancijos teismas pažymėjo, jog ieškovas pirkimo - pardavimo sandorio fiktyvumą grindžia teiginiu, kad iš tikrųjų buvo sudaryta paskolos sutartis, ir ji sudaryta ne tarp ginčijamo sandorio šalių, o tarp atsakovo R. P. bei A. A.. Teismas akcentavo aplinkybę, jog ginčo turtas nuosavybės teise priklausė ne A. A., o ieškovui L. B. – jis nuosavybės teise valdė ši turtą nuo 2009 m. liepos 24 d., tačiau nurodytos datos pirkimo - pardavimo sutartis nėra nuginčyta. Byloje nustatyta, kad ginčo turtu ieškovo, o vėliau (po ginčo buto perleidimo) – atsakovo leidimu naudojosi ieškovo dukros šeima. Pirmosios instancijos teismas pažymėjo, kad naudojimosi ginčo turtu ir mokesčių mokėjimo faktas nekeičia nuosavybės teisių ir neįrodo, jog tarp ieškovo L. B. ir atsakovo R. P. būtų sudaryta paskolos sutartis. Teismas konstatavo, jog šalių valia buvo parduoti ir pirkti ginčo turtą, nes ieškovui L. B. nebuvo reikalinga paskola, šalys nesitarė dėl paskolos sutarties sąlygų. Tiek ieškovas L. B., tiek atsakovas R. P. turėjo patirties sandoriams sudaryti, todėl, kaip ir kiekvienas protingas, sąžiningas ir apdairus asmuo, suprato arba turėjo suprasti, kokias pasekmes sukelia pirkimo - pardavimo sutartis, ir jas priimti. Teismas akcentavo aplinkybę, jog šalys derėjosi dėl kainos, atsakovas nesutiko pirkti buto už didesnę kainą, turtas buvo perduotas, už jį buvo sumokėta sutarta suma. Ta aplinkybė, jog ginčijamoje sutartyje nurodyta kaina 46 proc. skiriasi nuo VĮ Registrų centro nurodytos vidutinės rinkos vertės, nėra pakankamas pagrindas teigti, jog sandoris tariamas, nes turtas buvo parduotas ekonominės krizės metu, o tuo laikotarpiu, VĮ Registro centro duomenimis, turtas nuvertėjo 42 proc. Be to, teismo vertinimu, šalys galėjo susitarti dėl mažesnės kainos. Teismo sprendime nurodyta, kad už parduotą nekilnojamąjį turtą iš atsakovo R. P. gautus pinigus ieškovas L. B. galėjo perduoti savo dukros sutuoktiniui A. A., tačiau kaip panaudoti už parduotą nekilnojamąjį turtą gautus pinigus kiekvienas civiliniuose teisiniuose santykiuose dalyvaujantis asmuo sprendžia pats ir tolesnis pinigų panaudojimo faktas nekeičia pirkimo - pardavimo sutarties esmės ar jos šalių. Pirmosios instancijos teismas pažymėjo, jog šalys nebuvo sudariusios rašytinės paskolos sutarties, todėl nėra pagrindo teigti, kad ginčijamas sandoris iš esmės yra ne pirkimas - pardavimas, o A. A. suteiktos paskolos grąžinimo užtikrinimas.

12III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimų į jį argumentai

13Apeliaciniu skundu ieškovas L. B. prašo panaikinti Klaipėdos apygardos teismo sprendimą ir priimti naują sprendimą, kuriuo ieškinys būtų patenkintas. Skundas grindžiamas šiais argumentais:

  1. Pirmosios instancijos teismas nevertino ieškovo pagrindiniu įvardyto įrodymo – Kauno apygardos prokuratūros 2013 m. balandžio 10 d. nutarimo nutraukti ikiteisminį tyrimą. Šiame nutarime pateikti atsakovo parodymai patvirtina ieškinio argumentus, jog tarp šalių buvo susitarimas dėl paskolos suteikimo ir paskolos grąžinimo užtikrinimo ginčo turtu.
  2. Prokuratūros 2013 m. balandžio 10 d. nutarimas laikytinas aukštesnės galios oficialiu rašytiniu įrodymu.
  3. Teismas nevertino ieškovo paaiškinimų, jog jis asmeniškai su atsakovu nesitarė dėl paskolos suteikimo, o paskola jam ir nebuvo suteikta. Ieškovas neįrodinėjo aplinkybės, jog jį ir atsakovą siejo paskoliniai santykiai. Teismas padarė nepagrįstą išvadą, jog šalis siejo pirkimo - pardavimo santykiai, o ieškovui paskola nebuvo reikalinga.
  4. Pirmosios instancijos teismas netinkamai vertino argumentus ir faktines aplinkybes dėl ginčo buto kainos. Teismas nepagrindė išvados, jog ginčo turtas per vienerius metus galėjo nuvertėti 42 procentais.

14Ieškovas L. B. kartu su apeliaciniu skundu pateikė naują įrodymą – 2012 m. lapkričio 15 d. liudytojo apklausos protokolą (t. 3, b. l. 119-121)

15Atsakovas R. P. ir trečiasis asmuo A. P. su ieškovo apeliaciniu skundu nesutinka, prašo apeliacinį skundą atmesti, o Klaipėdos apygardos teismo 2014 m. lapkričio 10 d. sprendimą palikti nepakeistą bei priteisti iš ieškovo bylinėjimosi išlaidas. Atsiliepime į apeliacinį skundą nurodė, kad ieškovo akcentuojamos faktinės aplinkybės ir nurodomi teismo neįvertinti įrodymai nepagrindžia ginčijamo sandorio apsimestinumo. Atsakovas tvirtino ikiteisminio tyrimo metu buvęs apklaustas dėl konkrečios (galimos) nusikalstamos veikos, tačiau ne apie ginčijamo sandorio sudarymo aplinkybes. Nurodė, jog ieškovo teiginiai, esą šis nėra gavęs ginčijamoje sutartyje nurodytos buto kainos, nepagrįsti objektyviais duomenimis. Atsakovas, nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme, neneigė aplinkybės, jog A. A. prašė paskolinti pinigų, tačiau atsakovui nesutikus, buvo pasiūlyta pirkti ieškovui priklausiusį butą. Nurodė, jog šalių valia sukurti paskolos ir įkeitimo (hipotekos) teisinius santykius nėra pagrįsti objektyviais duomenimis. Akcentavo aplinkybę, jog ieškovas ilgą laiką pretenzijų atsakovui ir sandorį patvirtinusiam notarui nepareiškė, nors sudaryto sandorio esmė ir sąlygos jam buvo žinomos. Atsiliepime į apeliacinį skundą nurodyta, kad byloje nenustatyta, jog paskolos sutartis buvo sudaryta rašytine forma, todėl ieškovas negali šalis siejusių paskolos teisinių santykių egzistavimo įrodinėti liudytojų paaiškinimais.

16Kitų atsiliepimų į apeliacinį skundą negauta.

17IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

18Vadovaujantis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau CPK) 320 straipsnio 1 ir 2 dalimis, bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas. Neatsižvelgdamas į apeliacinio skundo ribas, apeliacinės instancijos teismas ex officio patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nustatytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų nagrinėjamoje byloje nenustatyta.

19Dėl naujo įrodymo priėmimo

20Ieškovas L. B. (apeliantas) kartu su apeliaciniu skundu pateikė naują įrodymą – 2012 m. lapkričio 15 d. liudytojo apklausos protokolo kopiją (t. 3, b. l. 119-121). Nors apeliantas teismui pateiktame procesiniame dokumente nesuformulavo prašymo dėl šio įrodymo priėmimo apeliacinės instancijos teisme, teisėjų kolegija sprendžia, jog apeliantas pageidauja jo įvertinimo. Apeliantas nenurodė priežasčių, dėl kurių šis dokumentas nebuvo pateiktas nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme. Apelianto nuomone, pateiktas įrodymas pagrindžia ginčijamo 2010 m. rugpjūčio 9 d. sandorio apsimestinumą, esą juo buvo dengiamas paskolos su nekilnojamojo turto įkeitimu sandoris. Teisėjų kolegija pažymi, jog apeliacinės instancijos teismas atsisako priimti naujus įrodymus, kurie galėjo būti pateikti pirmosios instancijos teisme, išskyrus atvejus, kai pirmosios instancijos teismas nepagrįstai juos atsisakė priimti ar šių įrodymų pateikimo būtinybė iškilo vėliau (CPK 314 straipsnis). Pažymėtina, jog proceso įstatymas numato teismo teisę priimti nagrinėti tik tuos įrodymus, kurie patvirtina arba paneigia turinčias reikšmės bylai aplinkybes (CPK 180 straipsnis). Teisėjų kolegija pastebi, jog ieškovas, nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme, savo argumentus dėl ginčijamo sandorio sudarymo aplinkybių grindė Kauno apygardos prokuratūros 2013 m. balandžio 10 d. nutarimu nutraukti ikiteisminį tyrimą (t. 1, b. l. 23-28). Pažymėtina ir tai, jog liudytojo apklausos duomenys pateikiami byloje esančio prokuratūros nutarimo nutraukti ikiteisminį tyrimą turinyje (inkorporuoti į nutarimą). Liudytojas apklaustas tame pačiame ikiteisminiame tyrime, dėl kurio nutraukimo prokuratūros nutarimas buvo pateiktas pirmosios instancijos teisme. Esant tokiai situacijai teisėjų kolegija konstatuoja, jog nagrinėjamu atveju naujo įrodymo priėmimas ir vertinimas būtų perteklinis. Kita vertus, akivaizdu, jog pateiktas įrodymas neturi naujumo savybės ir neabejotinai galėjo būti pateiktas pirmosios instancijos teisme. Nurodytų aplinkybių pagrindu teisėjų kolegija prieina išvadą, jog įrodymas teikiamas pažeidžiant CPK 314 straipsnyje įtvirtintą draudimą, todėl apelianto pateiktą įrodymą atsisako priimti (CPK 180, 181, 314 straipsniai).

21Dėl apsimestinio sandorio sudarymo, ginčo esmės ir bylos nagrinėjimo ribų

22Apsimestinio sandorio negaliojimas reglamentuojamas Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 1.87 straipsnyje. Kasacinio teismo jurisprudencijoje išaiškinta, kad sandoris yra apsimestinis, jeigu juo yra dengiamas kitas sandoris, kurio teisinių padarinių iš tikrųjų siekė jo šalys. Apsimestinis sandoris yra niekinis ir negalioja dėl esminio sandorio elemento – šalių valios – ydingumo, nes apsimestiniame sandoryje išreikštoji valia neatitinka tikrųjų šalių ketinimų. Sandoris neturi valios trūkumų ir šiuo aspektu yra teisėtas, kai jį sudariusių asmenų valia, išreikšta išorine išraiškos forma, atitinka jų vidinę valią. Šiuo atveju esminė aplinkybė yra šalių valia, buvusi sandorio sudarymo momentu (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. gegužės 15 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. 3K-3-338/2006; kt.). Jeigu sandoris sudarytas kitam sandoriui pridengti, taikomos sandoriui, kurį šalys iš tikrųjų turėjo galvoje, taikytinos taisyklės (CK 1.87 straipsnio 1 dalis), t. y. galioja tas sandoris, kurio padarinių siekė jo šalys.

23Iš bylos duomenų matyti, kad ieškovas L. B. buvo A. A. uošvis. Ieškovas 2009 m. liepos 24 d. pirkimo - pardavimo sutarties pagrindu nuosavybės teise įsigijo butą, esantį S( - ) (ginčo butas) ir 1/41 dalį automobilių stovėjimo aikštelės, esančios ( - ), bendrosios jungtinės nuosavybės teisėmis priklausiusius sutuoktiniams A. A. ir E. A. (t. 1, b. l. 10–15). 2010 m. rugpjūčio 9 d. pirkimo - pardavimo sutarties pagrindu ieškovas L. B. ginčo butą su automobilių stovėjimo aikštelės dalimi už 160 000 Lt (46 339,20 Eur) pardavė atsakovui R. P. (t. 1, b. l. 16–21). 2012 m. spalio 17 d. A. A. mirė (t. 2, b. l. 8). 2013 m. kovo 29 d. pirkimo - pardavimo sutartimi R. P. su sutuoktine A. P. ginčo butą už 210 000 Lt (60 820,20 Eur) pardavė atsakovui R. I. (t. 1, b. l. 96–100). Pirmosios instancijos teismui pateiktu ieškiniu L. B. prašė 2010 m. rugpjūčio 9 d. pirkimo - pardavimo sutartį pripažinti apsimestiniu sandoriu. Šio sandorio neteisėtumą ieškovas iš esmės grindė aiškinimu, jog pirkimo - pardavimo sutartimi buvo dengiami kiti sutartiniai teisiniai santykiai – paskola su ginčo turto įkeitimu. Ieškiniu taip pat buvo prašoma pripažinti negaliojančia ir 2013 m. kovo 29 d. pirkimo - pardavimo sutartį, kaip 2010 m. rugpjūčio 9 d. sandorio negaliojimo pasekmę, bei ginčo turtą grąžinti ieškovui. Tuo atveju, jeigu teismas nuspręstų ginčo turto natūra negrąžinti, ieškovas prašė iš atsakovo R. P. priteisti 2010 m. rugpjūčio 9 d. pirkimo - pardavimo sutartyje nurodytą ginčo turto kainą, kurios ieškovas šios sutarties sudarymo metu teigia negavęs. Klaipėdos apygardos teismo 2014 m. rugsėjo 15 d. nutartimi patvirtinta L. B. ir R. I. sudaryta taikos sutartis, o civilinės bylos dalis pagal ieškovo L. B. ieškinį atsakovui R. I. dėl 2013 m. kovo 29 d. pirkimo - pardavimo sutarties pripažinimo negaliojančia ir restitucijos taikymo natūra nutraukta. Teisėjų kolegija pažymi, kad, patvirtinus taikos sutartį, bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme ribos buvo susiaurintos iki 2010 m. rugpjūčio 9 d. pirkimo - pardavimo sandorio (ne)teisėtumo vertinimo ieškovo nurodytų aplinkybių kontekste. Taip pat, išanalizavus apeliacinio skundo argumentus, pastebėtina, jog ieškovas ginčijamo sandorio neteisėtumo nebegrindžia argumentų grupe, esą atsakovas R. P. (jo šeima) nebuvo finansiškai pajėgus įsigyti tokios vertės turtą, todėl atitinkamos aplinkybės apeliacinės kontrolės metu nebus analizuojamos. Minėta, kad bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas, todėl kolegija neturi būtinumo vertinti atsakovo R. P. argumentų, jog ieškovas buvo fiktyvus ginčo turto savininkas (statytinis). Teisėjų kolegija laikosi nuostatos, jog pirmosios instancijos teismo išvados nagrinėjamu atveju bus vertinamos tik apeliacinio skundo argumentų kontekste, t. y. analizuojant pirmosios instancijos teismo veiksmus įrodymų tyrimo ir vertinimo procese bei sutarčių aiškinimo taisyklių aspektu.

24Dėl 2010 m. rugpjūčio 9 d. pirkimo - pardavimo sutarties pripažinimo apsimestine

25Teisėjų kolegija pažymi, kad sandoriai yra asmenų veiksmai, kuriais siekiama sukurti, pakeisti arba panaikinti civilines teises ir pareigas (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 1.63 straipsnis). Asmenų veiksmai yra jų vidinės valios išorinė išraiška. Taigi sandoris yra asmens vidinės valios išorinė išraiška. Tai reiškia ir tai, kad sandoris yra asmens valios ir jos išorinės išraiškos būdo vienovė. Dėl to tam, kad galiotų tam tikras sandoris, jį sudariusių asmenų valia, išreikšta išorine išraiškos forma, turi atitikti jų vidinę valią.

26Sandoris yra apsimestinis, jeigu juo yra dengiamas kitas sandoris, kurio teisinių pasekmių iš tikrųjų siekė sandorio šalys. Apsimestinis sandoris yra niekinis ir negalioja dėl esminio sandorio elemento – šalių valios – ydingumo, nes apsimestiniame sandoryje išreikštoji valia neatitinka tikrųjų šalių ketinimų.

27Kai kyla ginčas dėl sandorio – tam tikros sutarties – rūšies, pobūdžio, vienos ar kitos sąlygos prasmės ar pan., teismas, spęsdamas šį ginčą, vadovaujasi sutarčių aiškinimo taisyklėmis. CK 6.193 straipsnio 1 dalyje įtvirtinti du svarbūs sutarčių aiškinimo principai. Pirmasis – kad kiekviena sutartis turi būti aiškinama sąžiningai, taip pat vadovaujantis teisingumo bei protingumo principais. Antrasis principas reikalauja aiškintis tikruosius sutarties šalių ketinimus, o ne vien rašytinį sutarties tekstą. Aiškinant sutartį, taip pat būtina atsižvelgti į susiklosčiusius šalių tarpusavio santykius, sutarties sudarymo aplinkybes ir pan. Dar vienas iš sutarčių aiškinimo principų – tam tikros sutarties tikslų aiškinimasis (CK 6.193 straipsnio 2 dalis). Sutarties tikslas gali padėti atskleisti tikruosius šalių ketinimus, taip pat nustatyti ir sutarties rūšį, pobūdį, vienos ar kitos jos sąlygos prasmę ir pan. Taigi teismas, spręsdamas dėl konkrečios sutarties reikšmės, neturi remtis vien pažodiniu sutarties tekstu, bet turi aiškintis ir nagrinėti tikruosius šalių ketinimus, sutarties esmę ir tikslą bei jos sudarymo aplinkybes, taip pat šalių elgesį po sutarties sudarymo ir kt. (CK 6.193 straipsnis) (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. gegužės 15 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-243/2008; 2008 m. rugpjūčio 25 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-304/2008; kt.). Aptariamu atveju teisėjų kolegija vertina, ar pirmosios instancijos teismas pagrįstai atmetė ieškovo reikalavimą ginčijamą pirkimo - pardavimo sutartį pripažinti apsimestine, kuria, ieškovo nuomone, buvo dengiami tikrieji šios sutarties šalių R. P. ir A. A. tikslai sudaryti paskolos sutartį su nekilnojamojo daikto (ginčo turto) įkeitimu.

28Tiek bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme, tiek apeliaciniame skunde ieškovas L. B. laikėsi nuoseklios pozicijos, esą šalys iš tikrųjų siekė sukurti ne pirkimo - pardavimo, o paskolos su įkeitimu teisinius santykius. Ieškovas nurodė, kad jo žentas A. A. kreipėsi į atsakovą R. P. prašydamas paskolinti pinigų, tačiau pastarajam nesutikus, prašė suteikti paskolą kitomis sąlygomis – paskolos grąžinimą užtikrinant ieškovui priklausančiu nekilnojamuoju turtu (ginčo butu). Ieškovas tvirtino, jog tokiomis sąlygomis susitarimas dėl paskolos buvo pasiektas, todėl jis ginčo butą su automobilių stovėjimo aikštelės dalimi perleido atsakovui. Taip pat tvirtino ginčijamoje pirkimo – pardavimo sutartyje nurodytos daikto kainos negavęs. Pirmosios instancijos teismas, atmesdamas ieškinį akcentavo, jog tikroji sutarties šalių valia buvo sudaryti pirkimo - pardavimo sandorį. Teismas šią išvadą grindė bylos nagrinėjimo metu nustatytomis aplinkybėmis, jog ieškovui paskola nebuvo reikalinga, jog šalys derėjosi dėl sutarties sąlygų, jog buto pardavimo kaina iš esmės atitiko vidutinę rinkos vertę, be to, šalys turėjo suprasti sudaromo sandorio sąlygas ir pasekmes. Pirmosios instancijos teismas ieškiniui pagrįsti nepakankamais pripažino argumentus ir juos patvirtinančius įrodymus, jog po sandorio sudarymo ieškovo artimieji (dukters šeima) ir toliau naudojosi ginčo turtu. Apeliantas, nesutikdamas su šiomis pirmosios instancijos teismo išvadomis, skunde nurodė, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai ir neišsamiai įvertino byloje esančius įrodymus bei netinkamai interpretavo ieškovo išdėstytas ginčijamo sandorio sudarymo aplinkybes, R. P. ir A. A. susitarimo esmę. Teisėjų kolegija neturi pagrindo sutikti su šiais apelianto argumentais.

29Teisėjų kolegija pažymi, jog pirmosios instancijos teismas teisingai identifikavo nagrinėjamos situacijos išskirtinumą bei kvalifikavo ieškovo pasirinktą jo teisių gynimo būdą. Analizuojamu atveju ieškovas netvirtino bei neįrodinėjo buvęs apsimestinio sandorio šalimi. Apeliantas paaiškino, kad apsimestinio sandorio šalys buvo R. P. ir A. A., kurie ginčijama sutartimi esą dengė paskolos ir jos grąžinimo užtikrinimo sandorį. Apelianto pozicijos esmė suponuoja išvadą, jog apsimestinio sandorio šalis siejo dvišaliai sutartiniai teisiniai santykiai (apeliantas neįrodinėjo trišalių sutartinių teisinių santykių, priešingai, – laikėsi nuoseklios pozicijos, jog žento paprašytas ir šiuo pasitikėdamas, sudarė pirkimo - pardavimo sandorį). Taigi šiuo atveju apeliantas įrodinėja R. P. ir A. A. sutartinių santykių fiktyvumą.

30CK 1.87 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad jeigu sandoris sudarytas kitam sandoriui pridengti, taikomos sandoriui, kurį šalys iš tikrųjų turėjo galvoje, taikytinos taisyklės. Pagal šią įstatymo normą, kai viena šalis teigia, jog buvo sudarytas apsimestinis sandoris, o kita šalis tai neigia, teismas turi vadovautis ne tik sutarčių aiškinimo taisyklėmis, bet ir CPK nustatytomis įrodinėjimo taisyklėmis. Pagal įstatymą ir formuojamą teismų praktiką apeliantui tenka pareiga įrodyti savo reikalavimų pagrįstumą, t. y. aplinkybę, kad šalių sudaryta ir notaro patvirtinta rašytinė nekilnojamojo turto perleidimo sutartis yra apsimestinė. Todėl vertinant paties apelianto pozicijos esmę, be to, atsižvelgiant į tą aplinkybę, jog kita bylos šalis nesutiko su apelianto dėstoma ginčijamo sandorio sudarymo versija, konstatuotina, kad apeliantui teko pareiga įrodyti aptariamu atveju esant dvi pamatines aplinkybes: 1) jog A. A. ir R. P. siejo paskolos teisiniai santykiai; 2) jog ginčo butas buvo įkeistas šios paskolos grąžinimo užtikrinimui (t. y. jog tinkamai įvykdžius pagrindinę (paskolos) prievolę, įkeistas daiktas bus grąžintas įkaito davėjui). Teisėjų kolegijos vertinimu, apeliantas šių aplinkybių neįrodė.

31Teisėjų kolegija pažymi, kad faktą galima pripažinti įrodytu, jeigu byloje esančių įrodymų tyrimo ir vertinimo pagrindu susiformuoja teismo įsitikinimas, jog tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja (CPK 176 straipsnio 1 dalis). Įrodymų vertinimas pagal CPK 185 straipsnį reiškia, kad bet kokios ginčui išspręsti reikšmingos informacijos įrodomąją vertę nustato teismas pagal vidinį savo įsitikinimą. Kasacinis teismas ne kartą savo nutartyse yra pabrėžęs, kad teismai, vertindami šalių pateiktus įrodymus, remiasi įrodymų pakankamumo taisykle, o išvada dėl konkrečios faktinės aplinkybės egzistavimo daroma pagal vidinį teismo įsitikinimą, grindžiamą visapusišku ir objektyviu visų reikšmingų bylos aplinkybių išnagrinėjimu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. balandžio 8 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-155/2010; 2011 m. vasario 7 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-35/2011; 2011 m. spalio 18 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-396/2011; kt.). Teismas turi įvertinti ne tik kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę, bet ir įrodymų visetą, ir tik iš įrodymų visumos daryti išvadas apie tam tikrų įrodinėjimo dalyku konkrečioje byloje esančių faktų buvimą ar nebuvimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. vasario 15 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-98/2008; 2010 m. lapkričio 2 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-428/2010; 2011 m. rugpjūčio 8 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-340/2011; kt.). Dėl įrodymų pakankamumo ir patikimumo turi būti sprendžiama kiekvienu konkrečiu atveju. Įrodymų pakankamumas byloje reiškia, jog įrodymai neprieštarauja vieni kitiems ir jų visuma leidžia daryti pagrįstą išvadą apie įrodinėjamų faktinių aplinkybių buvimą. Įvertinant keletą įrodymų, lemia ne tik kiekvieno iš įrodymų patikimumas, bet ir įrodomųjų duomenų tarpusavio santykis – ar nėra prieštaravimų tarp jų, ar šalutiniai duomenys patvirtina pagrindinius, ar pakankami yra tiesioginiai duomenys, ar nuoseklūs yra šalutiniai įrodomieji faktai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. sausio 4 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-150/2007; 2008 m. sausio 28 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-18/2008). Vertinant šalių, trečiųjų asmenų paaiškinimus ir liudytojų parodymus pagal CPK 185 straipsnį, turi būti remiamasi įrodymų patikimumo principu. Parodymai ir paaiškinimai gali būti vertinami kaip patikimi, jeigu jie nuoseklūs, išsamūs, detalūs, juos duodančiajam esant pakankamai objektyviam dėl nagrinėjamos bylos aplinkybių.

32Pagal galiojantį teisinį reguliavimą fizinių asmenų sudaryta paskolos sutartis turi būti rašytinė, jeigu paskolos suma viršija 600 eurų (CK 6.871 straipsnio 1 dalis). Sutiktina su atsakovo R. P. argumentu, jog byloje nėra duomenų apie tokios formos paskolos sutarties sudarymą. Pagal CK 6.870 straipsnio 1, 2 dalių nuostatas paskolos sutartis pripažįstama realine, nes paskolos teisiniams santykiams atsirasti vien šalių susitarimo dėl paskolos neužtenka. Kad paskolos santykiai atsirastų ir jo subjektai įgytų teises ir pareigas, būtinas ne tik šalių susitarimas dėl sutarties sąlygų, bet ir sutarties dalyko perdavimas paskolos gavėjo nuosavybėn ir paskolos gavėjo įsipareigojimas grąžinti tokią pat pinigų sumą ar kiekį daiktų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. balandžio 1 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-203/2008; 2009 m. spalio 5 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-377/2009; kt.). CK 1.93 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad įstatymo reikalaujamos formos nesilaikymas daro sandorį negaliojantį tik tuo atveju, kai toks negaliojimas įsakmiai nurodytas įstatyme. Nesant tokio imperatyvaus nurodymo, žodžiu sudarytas sandoris galioja, tačiau, kilus ginčui dėl sandorio sudarymo, įstatymas riboja įrodymų leistinumą – sandorio šalis neturi teisės tokio sandorio sudarymo įrodinėti liudytojų parodymais (CK 1.93 straipsnio 2 dalis, 6.875 straipsnio 2 dalis). Tokiais atvejais sandorio sudarymo faktą šalis turi įrodyti leistinais įrodymais, pvz., rašytiniais ar daiktiniais. Taigi sandorio šalys, nesilaikiusios įstatymo reikalavimo sudaryti jį rašytine forma, kartu prisiima riziką ir dėl sandorio įvykdymo įrodinėjimo kilus ginčui. Paskolos sutarties atveju yra svarbu tai, kad tiek sutarties sudarymas, tiek jos įvykdymas yra sandoriai, todėl sutarties (prievolės) įvykdymui patvirtinti galioja tie patys, kaip ir tos rūšies sutarčiai sudaryti, formos reikalavimai ir jos nesilaikymo teisiniai padariniai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. rugsėjo 11 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-187/2008). Teisėjų kolegija pažymi, kad rašytinės sandorių formos reikalavimas ir draudimas remtis liudytojų parodymais šį reikalavimą pažeidus (CK 1.93 straipsnio 2 dalis) įstatyme nustatyti tam, kad civiliniuose teisiniuose santykiuose sukurtų daugiau stabilumo, sumažintų ginčų tikimybę bei palengvintų kilusių ginčų sprendimą, o ne tam, kad pasunkintų civilinę apyvartą ir įrodinėjimo procesą. Rašytiniai įrodymai paprastai laikomi aiškesniais ir patikimesniais nei kitos įrodinėjimo priemonės, jie yra atsparūs laiko poveikiui, skirtingai nei liudytojų parodymai, kuriems neišvengiamai daro įtaką tiek laiko veiksnys, tiek liudytojo požiūris į aplinkybes, apie kurias jis duoda parodymus. Dėl rašytinių įrodymų privalumų, lyginant su liudytojų parodymais, kai kurios aplinkybės, tarp jų – ir sandorio, sudaryto nesilaikius privalomos rašytinės formos, sudarymo ar įvykdymo faktas (CK 1.93 straipsnio 2 dalis), negali būti įrodinėjamos liudytojų parodymais. CK 1.93 straipsnio 6 dalyje nustatyta rašytinės sandorio formos nesilaikymo padarinių taisyklės išimtis, pagal kurią teismui suteikta teisė draudimo remtis liudytojų parodymais netaikyti, kai konstatuojama esminė sąlyga – jeigu tai prieštarautų sąžiningumo, teisingumo ir protingumo principams. Pažymėtina, jog paskolos sutarties šalių, kurios, kaip minėta, suinteresuotos bylos baigtimi, subjektyvūs paaiškinimai negali būti sutapatinami su liudytojų parodymais, kuriems taikytinas objektyvumo kriterijus. Nagrinėjamos bylos faktinių aplinkybių kontekste, atsižvelgiant į aplinkybę, jog vienos įrodinėjamų teisinių santykių šalies nebėra (A. A. mirė), o kita – tokių santykių egzistavimą neigia (R. P.), paskolos sudarymo fakto nustatymas remiantis vien suinteresuotos šalies paaiškinimais, prieštarautų sąžiningumo, teisingumo ir protingumo principams. Ta aplinkybė, jog byloje esančiame prokuratūros 2013 m. balandžio 10 d. nutarime nutraukti ikiteisminį tyrimą užfiksuoti atsakovo apklausos duomenys, esą atsakovas pripažino suteikęs paskolą, nelaikytina rašytiniu įrodymu, pagrindžiančiu paskolos suteikimo faktą. Nors minėti duomenys atspindėti rašytine forma, visgi ta aplinkybė nepakeičia pradinio šių duomenų turinio, jog duomenys patvirtinti liudytojo paaiškinimais. Be to, pagal CPK 182 straipsnio 3 punktą prejudicinę galią civilinėje byloje turi įsiteisėjusiu teismo nuosprendžiu nustatytos asmens nusikalstamų veiksmų pasekmės. Šios įstatymo nuostatos turinio analizė leidžia daryti išvadą, kad faktai, nustatyti ikiteisminio tyrimo pareigūnų priimtais sprendimais, nutarimais ir kitais teisiniais dokumentais, prejudicinės galios neturi. Šie dokumentai, taip pat ir ikiteisminio tyrimo pareigūnų gauti civilinėje byloje dalyvaujančių asmenų paaiškinimai bei parodymai civilinėje byloje laikomi rašytiniais įrodymais, kurie yra tiriami ir vertinami pagal CPK nustatytas taisykles kartu su kitais civilinėje byloje esančiais įrodymais bei visų civilinėje byloje nustatytų aplinkybių kontekste (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2006 m. gruodžio 4 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-615/2006). Todėl apeliantas nepagrįstai akcentuoja prokuratūros nutarimo nutraukti ikiteisminį tyrimą reikšmę įrodinėjimo procese bei reikalauja šiam įrodymui suteikti didesnę įrodomąją galią.

33Teisėjų kolegija neturi pagrindo sutikti su apelianto argumentu, jog nutarimas nutraukti ikiteisminį tyrimą laikytinas oficialiu rašytiniu įrodymu. CPK 197 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad dokumentai, išduoti valstybės ir savivaldybių institucijų, patvirtinti kitų valstybės įgaliotų asmenų neviršijant jiems nustatytos kompetencijos bei laikantis atitinkamiems dokumentams keliamų formos reikalavimų, laikomi oficialiaisiais rašytiniais įrodymais ir turi didesnę įrodomąją galią. Aplinkybės, nurodytos oficialiuosiuose rašytiniuose įrodymuose, laikomos visiškai įrodytomis, iki jos bus paneigtos kitais byloje esančiais, išskyrus liudytojų parodymus, įrodymais. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad prokuratūra yra valstybės institucija, priskirta prie CPK 197 straipsnio 2 dalyje nurodytų subjektų, t. y. subjektų, išduodančių oficialiuosius rašytinius dokumentus, tačiau, ne kiekvienas prokuratūros išduotas dokumentas gali būti tokiu laikomas. Viena iš prokuratūros funkcijų – ikiteisminio tyrimo atlikimas. Ikiteisminio tyrimo nutraukimas yra ikiteisminio tyrimo stadijos, kartu ir viso proceso, pabaigos forma, įgyvendinama priimant nutarimą, kuriame išdėstomi ikiteisminį tyrimą atlikusio prokuroro argumentai, pagrindžiantys ikiteisminio tyrimo nutraukimo pagrindą. Nutarimo nutraukti ikiteisminį tyrimą motyvuojamojoje dalyje nefiksuojami konkretūs, reikšmingi civilinei bylai faktai, jame tik pateikiama ikiteisminio tyrimo metu surinktų ir tirtų įrodymų, nustatytų faktų analizė, kurios pagrindu daromos išvados apie baudžiamojo proceso vyksmo perspektyvą, t. y. pripažįstama, kad dėl objektyvių ar subjektyvių kriterijų ikiteisminis tyrimas negali būti baigiamas kaltinamojo akto surašymu. Baigiamoji ikiteisminio tyrimo išvada yra formuluojama nutarimo rezoliucinėje dalyje ir būtent ji (tiksliau – ikiteisminio tyrimo nutraukimo faktas) vertinama kaip aplinkybė, turinti didesnę įrodomąją galią ir kurios negalima paneigti liudytojų parodymais. Pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 214 straipsnio 4 dalies nuostatas prokuroro nutarimas nutraukti ikiteisminį tyrimą gali būti apskundžiamas aukštesniajam prokurorui, o jo sprendimas – ikiteisminio tyrimo teisėjui, kuris taip pat įvertina nutarimo teisėtumą ir pagrįstumą, t. y. tik tokia tvarka ir forma gali būti paneigiamas ikiteisminio tyrimo nutraukimo ir atitinkamai įrodinėjimo civilinėje byloje procesui galintis būti svarbiu faktas. Nutarimo nutraukti ikiteisminį tyrimą motyvuojamojoje dalyje prokuroro atliktų ikiteisminio tyrimo metu surinktų ir tirtų įrodymų, nustatytų faktų analizės vertinimas negali turėti oficialiojo, turinčio didesnę įrodomąją galią, rašytinio įrodymo statuso ir dėl to, kad taip būtų pažeisti vieni iš pagrindinių civilinio proceso principų, įtvirtintų CPK 6, 12-14 straipsniuose (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. kovo 29 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. 3K-3-146/2011). Tuo pagrindu teisėjų kolegija prieina išvadą, jog pirmosios instancijos teismas pagrįstai nutarimo nutraukti ikiteisminį tyrimą nelaikė didesnės įrodomosios galios duomenis fiksuojančiu dokumentu.

34Apibendrindama tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija pažymi, jog nepateikta kitų objektyvių duomenų, pagrindžiančių paskolos sutarties sudarymą ir vykdymą, o šiai aplinkybei konstatuoti nepakanka apelianto paaiškinimų ar atsakovo ikiteisminio tyrimo metu duotų parodymų. Pritartina ir atsakovo pozicijai, jog nurodytas ikiteisminis tyrimas tiesiogiai neapėmė šioje civilinėje byloje įrodinėtinų aplinkybių. Todėl apelianto nurodyta aplinkybė dėl paskolos teisinių santykių laikytina neįrodyta (CPK 178 straipsnis).

35Ankstesnėje šios nutarties dalyje priėjus išvadą, jog apeliantas neįrodė, kad A. A. ir R. P. siejo paskolos teisiniai santykiai, teisiškai nereikšmingais laikytini argumentai, kuriais grindžiama pozicija, esą ginčijama pirkimo - pardavimo sutartis laikytina susitarimu dėl įkeitimo (hipotekos). Kita vertus, kolegija akcentuoja aplinkybę, jog hipoteka įstatyme apibrėžiama, kaip esamo ar būsimo skolinio įsipareigojimo įvykdymą užtikrinantis nekilnojamojo daikto įkeitimas, kai įkeistas daiktas neperduodamas kreditoriui (CK 4.170 straipsnis). Tačiau aptariamu atveju ginčo daiktas (kurį apeliantas laiko įkeitimo objektu) nuo sutarties sudarymo momento perėjo atsakovo nuosavybėn. Nei ginčijamo sandorio sąlygos, nei kiti objektyvūs duomenys neleidžia įžvelgti net užuominų, patvirtinančių aplinkybę, jog daiktas sutarties sudarymo metu iš tiesų neatiteko atsakovui, arba atiteko tik ribotam ir laikinam disponavimui ar naudojimui. Nurodytų aplinkybių kontekste teisėjų kolegija konstatuoja, kad apeliantas neįrodė ir sandorio šalis siejusių hipotekos teisinių santykių egzistavimo.

36Teisėjų kolegijos vertinimu, pagal byloje pateiktą faktinę situaciją, apelianto įrodinėjami teisiniai santykiai leidžia įžvelgti pirkimo - pardavimo su atpirkimo teise sutarties (CK 6.417 straipsnis) požymių. Tačiau apeliantas tokiomis aplinkybėmis savo pozicijos negrindė. Byloje nėra duomenų, kad apeliantas, žinodamas tikruosius A. A. ir R. P. siejusius santykius ir susitarimus, siektų daikto išpirkimo teisės realizavimo. Todėl faktinių aplinkybių analizavimas šios rūšies sutarties požymių kontekste, kolegijos vertinimu, reikštų ieškinio ribų peržengimą. Pažymėtina ir tai, kad tiek 2013 m. balandžio 10 d., tiek 2014 m. sausio 22 d. nutarimų nutraukti ikiteisminius tyrimus turinys leidžia daryti prielaidą, jog atsakovui per A. A. aktyviai buvo siūloma pirkti ginčo turtą, atsakovas derėjosi dėl ginčo turto kainos, ginčo turtą įsigijo nuosavybės teise, buvo laisvas ginčo turtą savo pasirinkimu parduoti tiek A. A., tiek kitiems pirkėjams tuo atveju, jei atsakovui būtų reikalingi pinigai. Tačiau minėtų prielaidų turinys neleidžia įžvelgti sąlygų, kurių pagrindu apeliantas ar A. A. turėtų subjektinę teisę reikalauti ginčo turto grąžinimo ar atpirkimo.

37Teisėjų kolegija neturi pagrindo sutikti su apelianto argumentais, jog ginčijamo sandorio apsimestinumą pagrindžia ieškovo ir/ar jo artimųjų šeimos pasilikimas gyventi ginčo bute po ginčo sandorio sudarymo, ginčo buto išlaikymo faktas. Ankstesnėje nutarties dalyje analizuotų faktų kontekste šios aplinkybės laikytinos nepakankamomis. Bylos nagrinėjimo metu nepaneigtas atsakovo aiškinimas, jog jis geranoriškai leido ginčo bute gyventi ieškovo šeimos nariams, o A. A. reikalavimu sandorio sudarymo faktas nebuvo viešinamas. Teisėjų kolegija pažymi, kad aptariamu atveju būtina įvertinti ir tai, jog tiek ieškovo, tiek atsakovo šeimos nariai turėjo savo nuolatines gyvenamąsias vietas kitame mieste (Kaune). Todėl tai, jog atsakovas nedelsiant nepersikėlė gyventi į kurortinėje vietovėje (Palangoje) esantį ginčo butą, vertinant šią aplinkybę savininko teisių laisvo įgyvendinimo aspektu, nėra teisiškai reikšminga. Kita vertus, ta aplinkybė, jog atsakovas ginčo butą nevaržomai perleido trečiajam asmeniui R. I., suponuoja išvadą, kad daikto savininko teisės visgi buvo įgyvendintos.

38Teisėjų kolegija neturi pagrindo pritarti apeliacinio skundo argumentui, jog ginčijamo sandorio apsimestinumą pagrindžia ir tai, kad turtas buvo parduotas už akivaizdžiai per mažą kainą. Šią aplinkybę apeliantas grindė VĮ Registro centro duomenų bazėje esančiais duomenimis apie vidutinę ginčo turto rinkos kainą. Teisėjų kolegija pažymi, kad apeliantas nepateikė objektyvių duomenų, patvirtinančių aplinkybę, jog individuali ginčo turto kaina ginčui aktualiu laikotarpiu galėjo būti žymiai didesnė. Tokiems argumentams pagrįsti nebuvo pateikta ginčo turto vertinimo ataskaita, ieškovas taip pat neprašė byloje atlikti ekspertizės turto vertei nustatyti. Kita vertus, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje laikomasi nuostatos, jog daikto rinkos kainos nustatymas, atliekant turto vertinimą ar ekspertizę, nereiškia (ne visada reiškia), kad daiktas gali būti už nustatytą kainą parduotas, t. y. realiai sudaryto pirkimo - pardavimo sandorio kaina gali būti daug mažesnė arba didesnė. Tam įtakos gali turėti įvairūs veiksniai ar jų visuma: turto vertinimo atlikimo metodika (buvo lyginami skelbimai informaciniuose šaltiniuose ar realiai įvykę sandoriai, vertinamas atliktas visos šalies ar atskirų regionų mastu ir pan.), daikto specifika, staigus ekonominės padėties pasikeitimas šalyje, laikotarpis nuo daikto vertės nustatymo iki jo pardavimo bei kitos reikšmingos aplinkybės, dėl kurių daikto vertė gali kisti (sumažėti ar padidėti) (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2013 m. spalio 7 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. 3K-3-464/2013). Pažymima ir tai, jog Nekilnojamojo turto registre nurodyta vidutinė turto rinkos vertė, nustatyta masinio vertinimo būdu, t. y. apskaičiuojant ne konkretaus turto vertę, o vidutinę panašių objektų vertę, neatsižvelgiant į individualias turto savybes. Individualaus vertinimo išvados, kuriose atsispindi specifinės konkretaus turto savybės, rinkos kainų pokyčiai ir panašios turto vertei turinčios įtakos aplinkybės, yra laikomos tikslesniais turto vertės įrodymais už Nekilnojamojo turto registro duomenis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. birželio 29 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-285/2009). Taigi ir aptariamu atveju pirmosios instancijos teismas neturėjo pagrindo esminės reikšmės teikti ieškovo pateiktiems duomenims, juolab, kad byloje nėra ginčo dėl aplinkybės, jog nė vienas pateiktų įrodymų tiesiogiai nepagrindžia ginčo turto individualios vertės. Teisėjų kolegija sprendžiamam ginčui reikšmingomis pripažįsta ir paties apelianto nurodytas (jam žinomas aplinkybes, kurios nurodytos ir nutarimuose nutraukti ikiteisminius tyrimus) ginčijamo sandorio sudarymo aplinkybes, sudarančias pagrindą manyti, jog ginčo turtas buvo parduodamas slepiant šį faktą nuo šeimos narių, skubant, neviešinant pardavimo fakto, siekiant greito lėšų gavimo. Kolegijos vertinimu, esant tokioms aplinkybėms nėra pagrindo tikėtis, kad turtas gali būti parduotas remiantis normaliomis nekilnojamojo turto rinkoje susiklosčiusiomis sąlygomis, taigi ir už maksimaliai didžiausią kainą.

39Teisėjų kolegija taip pat pritaria pirmosios instancijos teismo pastaboms dėl ginčijamos pirkimo - pardavimo sutarties sudarymo aplinkybių. Byloje nėra ginčo dėl to, kad ieškovas, būdamas brandaus amžiaus asmuo, turėjo patirties, būtinos tiek įprastose gyvenimiškose, buitinėse situacijose, tiek sudarant sandorius dėl nekilnojamojo turto. Todėl netgi jei būtų galima sutikti su ieškovo poziciją dėl sandorio sudarymo aplinkybių, akivaizdu, kad jis turėjo suprasti, kokias pasekmes gali lemti fiktyvaus sandorio sudarymas. Kita vertus, atsižvelgiant į apelianto teigimą, esą jam nuo pradžių buvo žinomas sandorio sudarymo tikslas, tokios patirties turintis asmuo neabejotinai turėjo suprasti, kad nurodytų tikslų (gauti paskolą) galima buvo pasiekti teisėtai sudarant sandorį tokiomis sąlygomis, kurios, apelianto teigimu, buvo paslėptos ginčijamu sandoriu (pvz., žento prievolės įvykdymo užtikrinimui įkeisti kreditoriui butą, sudaryti pardavimo sandorį su atpirkimo teise, suteikti laidavimą, garantiją ir pan).

40Kolegija neturi pagrindo sutikti su apeliacinio skundo argumentu, jog apeliantas negavo ginčijamoje pirkimo - pardavimo sutartyje nurodytos daikto kainos. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai nurodė, jog apelianto patvirtinimas apie kainos gavimą inkorporuotas į ginčijamo sandorio sąlygas, o šiai aplinkybei (pinigų gavimo faktui) paneigti vien ginčijamo sandorio panaikinimu suinteresuoto asmens paaiškinimai nėra pakankami. Kita vertus, hipotetiškai vertinant situaciją bei atsižvelgiant į apeliantą charakterizuojančias asmenines savybes, aptartas ankstesnėje šios nutarties dalyje, manytina, kad apeliantas ginčijamo sandorio sudarymo metu turėjo suvokti riziką, kurią sąlygoja tikrovės neatitinkančios informacijos nurodymas sutartyje. Tokiu atveju neigiamos tokių sąlygų priėmimo pasekmės tenka pačiam apeliantui. Išdėstytų aplinkybių kontekste teisėjų kolegija pripažįsta neįrodyta aplinkybę, jog apeliantas negavo ginčijamoje sutartyje nurodytos turto kainos (CPK 178 straipsnis).

41Kiti apeliaciniame skunde pateikti argumentai taip pat nesudaro pagrindo naikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą. Teisėjų kolegija pažymi, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą. Atmesdamas apeliacinį (atskirąjį) skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo (nutarties) motyvams (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. kovo 14 d. nutartis byloje Nr. 3K-7-38/2008, 2010 m. birželio 1 d. nutartis byloje Nr. 3K-3-252/2010, 2010 m. kovo 16 d. nutartis byloje Nr. 3K-3-107/2010, ir kt.).

42Apibendrinus tai, kas išdėstyta, konstatuojama, jog apeliantas neįrodė, kad ginčijama 2010 m. rugpjūčio 9 d. pirkimo - pardavimo sutartis yra apsimestinė, todėl pirmosios instancijos teismas ieškinį atmetė pagrįstai. Pirmosios instancijos teismas tinkamai nustatė ir įvertino teisiškai reikšmingas bylos aplinkybes, teisingai paskirstė įrodinėjimo pareigą, jo išvados pagrįstos bylos nagrinėjimo metu ištirtais įrodymais, todėl apeliacinis skundas atmetamas, o šio teismo sprendimas paliekamas nepakeistas.

43Dėl bylinėjimosi išlaidų

44Atsakovas R. P. ir trečiasis asmuo A. P. atsiliepime į apeliacinį skundą prašo priteisti iš ieškovo 400 Lt (115,85 Eur) apeliacinės instancijos teisme patirtų bylinėjimosi išlaidų. Kadangi ieškovo apeliacinis skundas atmetamas, šios bylinėjimosi išlaidos priteistinos iš ieškovo (CPK 93, 98 straipsniai). Bylos duomenys patvirtina, kad už advokatės suteiktas teisines paslaugas sumokėjo atsakovas R. P., todėl bylinėjimosi išlaidos priteisiamos jo naudai.

45Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Nutarė

46Klaipėdos apygardos teismo 2014 m. lapkričio 10 d. sprendimą palikti nepakeistą.

47Priteisti iš ieškovo L. B. (asmens kodas ( - ) 115,85 Eur bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme, atsakovo R. P. (asmens kodas ( - ) naudai.

1. Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija,... 2. Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi civilinę bylą,... 3. I. Ginčo esmė... 4. Ieškovas L. B. pirmosios instancijos teismui pateiktame ieškinyje prašė:... 5. Atsakovas R. P. ir trečiasis asmuo A. P. su ieškiniu nesutiko, prašė jį... 6. Atsakovas R. I. su ieškiniu nesutiko, prašė jį atmesti. Atsakovas nurodė,... 7. Trečiasis asmuo Kauno miesto 6-ojo notarų biuro notarė J. R. su ieškiniu... 8. Klaipėdos apygardos teismas 2014 m. rugsėjo 15 d. nutartimi patvirtino... 9. II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė... 10. Klaipėdos apygardos teismas 2014 m. lapkričio 10 d. sprendimu ieškinį... 11. Pirmosios instancijos teismas pažymėjo, jog ieškovas pirkimo - pardavimo... 12. III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimų į jį argumentai... 13. Apeliaciniu skundu ieškovas L. B. prašo panaikinti Klaipėdos apygardos... 14. Ieškovas L. B. kartu su apeliaciniu skundu pateikė naują įrodymą – 2012... 15. Atsakovas R. P. ir trečiasis asmuo A. P. su ieškovo apeliaciniu skundu... 16. Kitų atsiliepimų į apeliacinį skundą negauta.... 17. IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir... 18. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau 19. Dėl naujo įrodymo priėmimo... 20. Ieškovas L. B. (apeliantas) kartu su apeliaciniu skundu pateikė naują... 21. Dėl apsimestinio sandorio sudarymo, ginčo esmės ir bylos nagrinėjimo ribų... 22. Apsimestinio sandorio negaliojimas reglamentuojamas Lietuvos Respublikos... 23. Iš bylos duomenų matyti, kad ieškovas L. B. buvo A. A. uošvis. Ieškovas... 24. Dėl 2010 m. rugpjūčio 9 d. pirkimo - pardavimo sutarties pripažinimo... 25. Teisėjų kolegija pažymi, kad sandoriai yra asmenų veiksmai, kuriais... 26. Sandoris yra apsimestinis, jeigu juo yra dengiamas kitas sandoris, kurio... 27. Kai kyla ginčas dėl sandorio – tam tikros sutarties – rūšies,... 28. Tiek bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme, tiek apeliaciniame skunde... 29. Teisėjų kolegija pažymi, jog pirmosios instancijos teismas teisingai... 30. CK 1.87 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad jeigu sandoris... 31. Teisėjų kolegija pažymi, kad faktą galima pripažinti įrodytu, jeigu... 32. Pagal galiojantį teisinį reguliavimą fizinių asmenų sudaryta paskolos... 33. Teisėjų kolegija neturi pagrindo sutikti su apelianto argumentu, jog... 34. Apibendrindama tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija pažymi, jog nepateikta... 35. Ankstesnėje šios nutarties dalyje priėjus išvadą, jog apeliantas... 36. Teisėjų kolegijos vertinimu, pagal byloje pateiktą faktinę situaciją,... 37. Teisėjų kolegija neturi pagrindo sutikti su apelianto argumentais, jog... 38. Teisėjų kolegija neturi pagrindo pritarti apeliacinio skundo argumentui, jog... 39. Teisėjų kolegija taip pat pritaria pirmosios instancijos teismo pastaboms... 40. Kolegija neturi pagrindo sutikti su apeliacinio skundo argumentu, jog... 41. Kiti apeliaciniame skunde pateikti argumentai taip pat nesudaro pagrindo... 42. Apibendrinus tai, kas išdėstyta, konstatuojama, jog apeliantas neįrodė, kad... 43. Dėl bylinėjimosi išlaidų... 44. Atsakovas R. P. ir trečiasis asmuo A. P. atsiliepime į apeliacinį skundą... 45. Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija,... 46. Klaipėdos apygardos teismo 2014 m. lapkričio 10 d. sprendimą palikti... 47. Priteisti iš ieškovo L. B. (asmens kodas ( - ) 115,85 Eur bylinėjimosi...