Byla e2-1299-798/2017
Dėl proceso atnaujinimo Lietuvos apeliacinio teismo civilinėje byloje Nr. 2-478-157/2016, kurioje bankrutavusios uždarosios akcinės bendrovės „Elektrėnų švara“ bankroto pripažintas tyčiniu

1Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjas Antanas Rudzinskas, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjęs civilinę bylą pagal pareiškėjo A. Z. atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2017 m. birželio 9 d. nutarties civilinėje byloje pagal pareiškėjo A. Z. prašymą dėl proceso atnaujinimo Lietuvos apeliacinio teismo civilinėje byloje Nr. 2-478-157/2016, kurioje bankrutavusios uždarosios akcinės bendrovės „Elektrėnų švara“ bankroto pripažintas tyčiniu,

Nustatė

2I. Ginčo esmė

3

  1. Pareiškėjas prašė atnaujinti procesą Lietuvos apeliacinio teismo civilinėje byloje Nr. 2-478-157/2016, kurioje 2016 m. vasario 18 d. nutartimi panaikinta Vilniaus apygardos teismo 2015 m. lapkričio 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. B2-5730-560/2015, kuria buvo atmestas BUAB „Elektrėnų švara“ bankroto administratorės UAB „Kirkiliavas“ prašymas dėl įmonės bankroto pripažinimo tyčiniu, ir klausimas išspręstas iš esmės – UAB „Elektrėnų švara“ bankrotas pripažintas tyčiniu.

4II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

5

  1. Vilniaus apygardos teismas 2017 m. birželio 9 d. nutartimi atsisakė priimti pareiškėjo A. Z. prašymą dėl proceso atnaujinimo.
  2. Teismas nurodė, jog Civilinio proceso kodekso 1 straipsnyje įtvirtinta, kad bankroto bylos nagrinėjamos pagal CPK taisykles, išskyrus išimtis, kurias nustato kiti Lietuvos Respublikos įstatymai. Įmonių bankroto įstatymo 1 straipsnio 1, 3 dalyse numatyta, kad šis įstatymas reglamentuoja įmonių bankroto procesą, o kitų įstatymų nuostatos taikomos tiek, kiek jos neprieštarauja ĮBĮ nuostatoms.
  3. Pagal Civilinio proceso kodekso 365 straipsnio 1 dalį procesas gali būti atnaujintas bylose, užbaigtose nagrinėti dėl ginčo esmės įsiteisėjusiu teismo sprendimu (nutartimi). Pagal CPK 259 straipsnio 1 dalį teismas išsprendžia bylą iš esmės, priimdamas sprendimą, be to, byla gali būti užbaigta ir teismo nutartimis, kuriomis nutraukiama byla arba pareiškimas paliekamas nenagrinėtas (CPK 294, 297 straipsniai). CPK 365 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad prašymas atnaujinti procesą yra negalimas dėl įsiteisėjusių teismo sprendimų bankroto bylose. ĮBĮ 2 straipsnio 2 dalis numato, kad bankroto procesas yra teismo arba ne teismo tvarka vykdomų įmonės bankroto procedūrų visuma. Tyčinis bankrotas – įmonės privedimas prie bankroto sąmoningai blogai valdant įmonę (veikimu, neveikimu) ir (arba) sudarant sandorius, kai buvo žinoma ar turėjo būti žinoma, kad jų sudarymas pažeidžia kreditorių teises ir (arba) teisėtus interesus (ĮBĮ 2 straipsnio 12 dalis).
  4. Teismas, esant ĮBĮ 2 straipsnio 12 dalyje nurodytiems požymiams, gali pripažinti bankrotą tyčiniu savo iniciatyva arba kreditoriaus (kreditorių) ar administratoriaus prašymu (ĮBĮ 20 straipsnio 1 dalis). Bankroto byla užbaigiama įsiteisėjus teismo sprendimui, kuris sudaro pagrindą bankrutavusią įmonę išregistruoti iš Juridinių asmenų registro, arba nutarčiai, kuria patvirtinama taikos sutartis, ir byla nutraukiama (CPK 293 straipsnio 5 punktas; ĮBĮ 27 straipsnio 1 dalies 3 punktas, 29 straipsnio 2-5 dalys, 32 straipsnio 4 dalis). Tik priėmus vieną iš paminėtų procesinių sprendimų, galima konstatuoti, kad bankroto procedūros yra užbaigtos; kiti bankroto byloje priimami procesiniai sprendimai iki teismo baigiamojo akto yra tarpiniai, nes jais bankroto byla nėra išsprendžiama iš esmės; byloje negali būti priimamai keli baigiamieji aktai tuo pačiu klausimu (Lietuvos apeliacinio teismo 2009 m. spalio 22 d. nutartis Nr. 2-1210/2009).
  5. Teismų praktikoje nurodoma, kad įstatymo sąvoka „užbaigta byla“ reiškia, jog civilinis ginčas buvo išnagrinėtas nustatyta tvarka ir procesas joje baigtas, instancinės kontrolės galimybės byloje nėra; bylos užbaigimas reiškia teismo sprendimo, kuriuo ginčas tarp šalių dėl materialaus teisinio reikalavimo išspręstas iš esmės, arba nutarties, kuria byla nutraukta, įsiteisėjimą; tuo atveju, kai teismas byloje procesiniu sprendimu išsprendžia klausimą, kuris negali sukelti materialiųjų teisinių padarinių dėl to, kad teismas anksčiau nėra išsprendęs kito klausimo, kurio išsprendimas yra būtina sąlyga nagrinėjamam klausimui spręsti, laikoma, kad yra priimtas tik tarpinis procesinis sprendimas, t. y. ne dėl ginčo esmės; nesant privalomos proceso atnaujinimo civilinėje byloje sąlygos – bylos užbaigimo, proceso atnaujinimas dėl tokio teismo procesinio sprendimo negalimas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. spalio 24 d. nutartis Nr. 3K-7-362/2007; Lietuvos apeliacinio teismo 2012 m. sausio 19 d. nutartis Nr. 2-260/2012).
  6. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2007 m. spalio 24 d. nutartyje Nr. 3K-7-362/2007 taip pat išaiškino, kad įmonės bankroto procedūrų teisminė kontrolė, šių procedūrų tvirtinimas, teismų procesiniai sprendimai bei jų apskundimas apeliacine ir kasacine tvarka pagal CPK normas atliekamas, atsižvelgiant į ĮBĮ nuostatas, pagal kurias įmonės bankroto procedūros nuosekliai vykdomos tam tikromis stadijomis, o jas pabaigus ir teismui patvirtinus, neleidžiama grįžti prie jau atliktų bankroto proceso stadijų.
  7. Įstatyminis reglamentavimas ir aukštesnės instancijos teismų išaiškinimai lemia, kad proceso atnaujinimas negalimas net dėl galutinio teismo sprendimo, kuriuo bankroto byla užbaigiama iš esmės, juo labiau dėl tarpinio teismo procesinio sprendimo bankroto procese procedūriniu klausimu, t. y. nagrinėjamu atveju dėl teismo nutarties, kuria įmonės bankrotas pripažintas tyčiniu. Todėl teismas atsisakė priimti pareiškėjo prašymą dėl proceso atnaujinimo kaip nenagrinėtiną teisme civilinio proceso tvarka (CPK 137 straipsnio 2 dalies 1 punktas).

6III. Atskirojo skundo argumentai

7

  1. Atskiruoju skundu pareiškėjas A. Z. prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2017 m. birželio 9 d. nutartį ir klausimą išspręsti iš esmės – priimti pareiškėjo prašymą dėl proceso atnaujinimo ir perduoti pareiškėjo prašymą Vilniaus apygardos teismui nagrinėti iš esmės. Atskirasis skundas grindžiamas šias pagrindiniais argumentais:
    1. Spręsdamas dėl prašymo atnaujinti procesą pagrįstumo, teismas neturi vadovautis vien formaliais argumentais, o privalo remtis teisės normose įtvirtintais sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijais (CPK 3 straipsnio 1 dalis, CK 1.5 straipsnis). Kasacinio teismo jurisprudencijoje taip pat išaiškinta, kad proceso atnaujinimo tikslas – išvengti teisinių galimo neteisėto teismo sprendimo (nutarties) padarinių ir taip įvykdyti teisingumą, apginant ne tik privatų šalių, bet ir viešąjį interesą. Dėl to teismas proceso atnaujinimą reglamentuojančias teisės normas turi taikyti ne formaliai, o atsižvelgdamas į šio instituto paskirtį ir įstatymų leidėjo ketinimus. Bet kuris pareiškėjo nurodytas proceso atnaujinimo pagrindas privalo būti analizuojamas visų bylos aplinkybių kontekste, siekiant atsakyti į klausimą, ar pareiškėjo nurodytas proceso atnaujinimo pagrindas leidžia protingai abejoti byloje priimtų teismo procesinių sprendimų teisėtumu ir pagrįstumu. Esant pagrindui abejoti priimtų teismo sprendimų teisėtumu ir pagrįstumu, atsisakymas atnaujinti procesą vien formaliais argumentais reikštų atsisakymą vykdyti teisingumą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. balandžio 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3162-219/2016; 2016 m. spalio 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-437-686/2016).
    2. Teismas tik dėl formalių priežasčių atsisakė priimti pareiškėjo prašymą dėl proceso atnaujinimo. Teismas nepagrįstai teigia, kad Lietuvos apeliacinio teismo 2016 m. vasario 18 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-478-157/2016, kuria bendrovės bankrotas buvo pripažintas tyčiniu, laikytinas tarpiniu sprendimu bankroto byloje, kadangi jis buvo priimtas kitoje išskirtoje byloje. Pažymėtina, kad įmonės bankrotas buvo iškeltas Vilniaus apygardos teismo 2015 m. kovo 18 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. B2-3387-560/2015. Tuo tarpu bankroto administratorės pareiškimas dėl bankroto pripažinimo tyčiniu buvo nagrinėjamas kitoje išskirtoje byloje Nr. B2-5730-560/2015, kurioje Vilniaus apygardos teismas 2015 m. lapkričio 13 d. nutartimi atmetė bankroto administratorės prašymą. Todėl nėra jokio objektyvaus pagrindo teigti, jog Lietuvos apeliacinio teismo 2016 m. vasario 18 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-478-157/2016 laikytina tarpine procesine nutartimi bendrovės bankroto byloje.
    3. Teismas remiasi teismų praktika, pagal kurią negalimas prašymas atnaujinti procesą dėl tokių sprendimų, kuriais ginčas tarp šalių dėl materialaus teisinio reikalavimo nėra išspręstas iš esmės, kurie negali šalims sukelti materialinių teisinių padarinių, kurie laikomi tik tarpiniais procesiniais sprendimais. Tačiau tokiu tarpiniu procesiniu sprendimu negali būti laikoma Lietuvos apeliacinio teismo 2016 m. vasario 18 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-478-157/2016, kadangi šia nutartimi iš esmės buvo išspręstas ginčas tarp šalių dėl materialaus teisinio reikalavimo – bankroto pripažinimo tyčiniu, ši nutartis savarankiškai sukelia šalims materialinius teisinius padarinius, kadangi pagal ją bankroto administratorė pateikė teismui ieškinį, kuriuo prašo ir iš pareiškėjo solidariai priteisti 100 716,57 Eur.
    4. CPK 366 straipsnio 3 dalies nuostata taikoma išimtinai tik bankroto byloje priimtų sprendimų atžvilgiu. Tuo tarpu bendrovės bankroto pripažinimo tyčiniu klausimas buvo sprendžiamas savarankiškoje iškirtoje civilinėje byloje. Todėl teismas neturėjo teisės atsisakyti priimti pareiškėjo prašymą atnaujinti procesą CPK 366 straipsnio 3 dalies pagrindu.
    5. Nei vienoje teismo nurodytoje Lietuvos apeliacinio teismo ir kasacinio teismo nutartyje nėra nurodyta, jog negalima teikti prašymą atnaujinti procesą dėl sprendimo, kuriuo įmonės bankrotas buvo pripažintas tyčiniu. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2007 m. spalio 24 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 3K-7362/2007 iš esmės sprendė, jog teismo nutartis iškelti bankroto bylą nėra teismo procesinis dokumentas, kuriuo užbaigiama byla, todėl byla negali būti laikoma baigta CPK 365 straipsnio 1 dalies prasme. Lietuvos apeliacinis teismas 2009 m. spalio 22 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 2-1210/2009 iš esmės sprendė, jog teismo nutartis pripažinti įmonę bankrutavusia ir ją likviduoti dėl bankroto neužbaigia bankroto bylos. Lietuvos apeliacinis teismas 2012 m. sausio 19 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 2-260/2012 nurodė, jog negalima daryti išvados, kad teismas nutartimi nusprendė dėl pareiškėjo materialiųjų teisių ar pareigų, todėl tenkinti pareiškėjo prašymo ir, remiantis CPK 366 straipsnio pirmosios dalies 7 punktu, atnaujinti procesą nėra pagrindo.

8IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

9

  1. Apeliacijos objektu yra pirmosios instancijos teismo nutarties, kuria teismas atsisakė priimti pareiškėjo prašymą dėl proceso atnaujinimo, teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas.
  2. Pagal CPK 365 straipsnio 1 dalį bylos, užbaigtos nagrinėti dėl ginčo esmės įsiteisėjusiu teismo sprendimu (nutartimi, įsakymu ar nutarimu), procesas gali būti atnaujintas šiame skyriuje nustatytais pagrindais ir tvarka.
  3. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotoje teisės aiškinimo ir taikymo praktikoje, proceso atnaujinimo institutas vertinamas kaip ekstraordinarus būdas įsiteisėjusiems teismų sprendimams peržiūrėti, kurį galima taikyti tik konstatavus vieną iš CPK 366 straipsnio 1 dalyje nustatytų pagrindų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2015 m. rugpjūčio 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-473-684/2015). Proceso atnaujinimas negali būti naudojamas kaip priemonė dar kartą pasibylinėti ar vilkinti įsiteisėjusių teismų sprendimų vykdymą. Dėl šios priežasties, užtikrinant teismų pareigą neleisti, kad įrodinėjimo procesas būtų begalinis, ir siekiant pagrindinių civilinio proceso tikslų, teismui yra svarbu, atsižvelgiant į proceso atnaujinimo paskirtį, tiksliai ir neabejotinai nustatyti pagrindų procesui atnaujinti buvimą, nagrinėti prašymus atnaujinti procesą taip, kad tai nepavirstų pakartotiniu bylos nagrinėjimu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2005 m. gruodžio 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-647/2005, 2008 m. sausio 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-57/2008, kt.).
  4. Pareiškėjas prašo atnaujinti procesą Lietuvos apeliacinio teismo civilinėje byloje Nr. 2-478-157/2016, kurioje 2016 m. vasario 18 d. nutartimi BUAB „Elektrėnų švara“ bankrotas buvo pripažintas tyčiniu. Pagal CPK 366 straipsnio 3 dalį prašymas atnaujinti procesą yra negalimas dėl įsiteisėjusių teismo sprendimų santuokos pripažinimo negaliojančia ar santuokos nutraukimo klausimais, jeigu bent viena iš šalių po sprendimo įsiteisėjimo sudarė naują santuoką arba įregistravo partnerystę, taip pat bankroto bylose.
  5. Pažymėtina, kad CPK 366 straipsnio 3 dalis buvo papildyta nuostata dėl proceso atnaujinimo bankroto bylose negalimumo tik nuo 2011 m. spalio 1 d., įsigaliojus 2011 m. birželio 21 d. Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso pakeitimo ir papildymo įstatymui Nr. XI-1480. Tačiau, net ir neegzistuojant šiai CPK normai, tiek Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, tiek Lietuvos apeliacinis teismas, vertindami prašymus dėl proceso atnaujinimo įvairiose bankroto proceso stadijose, ne kartą išaiškino, jog pagal Įmonių bankroto įstatymo nuostatas negalima atnaujinti proceso dėl teismo nutarčių iškelti įmonei bankroto bylą, pripažinti įmonę bankrutavusią ir likviduojamą dėl bankroto (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. spalio 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-362/2007, Lietuvos apeliacinio teismo 2009 m. spalio 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-1210/2009). Todėl negalima sutikti su pareiškėjo argumentu, kad pirmos instancijos teismas atmetė prašymą dėl formalių priežasčių, kadangi teismas rėmėsi ne tiek nauja CPK norma, kiek iki jos įsigaliojimo teismų praktikoje egzistavusiais išaiškinimais.
  6. Sutiktina su pareiškėjo argumentu, jog Vilniaus apygardos teismo 2015 m. lapkričio 13 d. nutartis, kurią panaikino Lietuvos apeliacinis teismas 2016 m. vasario 18 d. nutartimi, buvo priimta civilinėje byloje Nr. B2-5730-560/2015, tuo tarpu Vilniaus apygardos teismo 2015 m. spalio 28 d. nutartis iškelti UAB „Elektrėnų švara“ bankroto bylą buvo priimta civilinėje byloje Nr. B2-3387-560/2015 (dabar Nr. B2-182-560/2017), kuri dar šiuo metu nėra užbaigta, tai yra dar nėra priimtas teismo sprendimas dėl UAB „Elektrėnų švara“ pabaigos. Tačiau toks dviejų skirtingų bylos numerių suteikimas nepaneigia aplinkybės, jog klausimas dėl įmonės bankroto pripažinimo tyčiniu yra bankroto proceso sudedamoji dalis ir turėtų būti sprendžiamas bankroto byloje.
  7. Pažymėtina, kad nagrinėjant bankroto bylą ir sprendžiant šios procedūros metu kylančius klausimus, galimi įvairūs ĮBĮ numatyti ginčai tarp kreditorių, bankroto administratoriaus ar buvusių bankrutuojančios įmonės vadovų ar savininkų. Tačiau Lietuvos apeliacinis teismas laikosi vieningos praktikos, kad net ir suteikus tam tikram bankroto byloje sprendžiamam klausimui kitą bylos numerį, proceso atnaujinimas dėl šio klausimo yra negalimas.
  8. Pavyzdžiui, Lietuvos apeliacinis teismas, nagrinėdamas kreditoriaus prašymą atnaujinti procesą civilinėje byloje, kurioje pagal kito kreditoriaus reikalavimą nuspręsta dėl bankrutuojančios įmonės kreditorių susirinkimo nutarimo teisėtumo, pripažino, jog pirmosios instancijos teismas pagrįstai atsisakė priimti prašymą atnaujinti procesą. Teismas išaiškino, kad pagal ĮBĮ nuostatas įmonės bankroto procedūros nuosekliai vykdomos tam tikromis stadijomis. Teismo sprendimų priėmimas dėl ginčų, kilusių dėl kreditorių susirinkimo sprendimų teisėtumo, yra bankroto proceso sudedamoji dalis ir turėtų būti nagrinėjami bankroto byloje, tačiau atskiro numerio bylai suteikimas nekeičia priimto procesinio sprendimo turinio ir esmės. Aplinkybė, kad nagrinėjamu atveju klausimas dėl kreditorių susirinkimo nutarimo pakeitimo buvo išspręstas atskiroje civilinėje byloje suteikus šiai bylai kitą, negu bankroto bylos, numerį, nereiškia, kad šis klausimas nepatenka į bankroto bylos nagrinėjimo ribas (Lietuvos apeliacinio teismo 2013 m. balandžio 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-1371/2013).
  9. ĮBĮ 2 straipsnis apibrėžia pagrindines bankroto procesą reglamentuojančių nuostatų sąvokas. Pagal šio straipsnio 12 dalį tyčinis bankrotas – įmonės privedimas prie bankroto sąmoningai blogai valdant įmonę (veikimu, neveikimu) ir (arba) sudarant sandorius, kai buvo žinoma ar turėjo būti žinoma, kad jų sudarymas pažeidžia kreditorių teises ir (arba) teisėtus interesus. Tuo tarpu ĮBĮ 20 straipsnis reglamentuoja pačią tyčinio bankroto procedūrą bei bankroto pripažinimo tyčiniu pasekmes. Minėtų straipsnių nuostatų analizė patvirtina, kad klausimo, ar bankrotas nėra tyčinis, išsprendimas yra tik viena iš bankroto procedūros stadijų, kurią lemia ĮBĮ 11 straipsnio 5 dalies 8 punkte nustatytos pareigos bankroto administratoriui patikrinti bankrutuojančios įmonės sandorius įgyvendinimas, o nuo šios stadijos (bankroto pripažinimo tyčiniu) pabaigos priklauso tolesnis įmonės sandorių patikrinimas bei jų galimas nuginčijimas teisme, žalos, padarytos kreditoriams atlyginimas, įmonę likvidavus. Taigi, bankroto pripažinimas tyčiniu yra įmonės bankroto procedūros sudedamoji dalis, o proceso atnaujinimas pagal CPK 366 straipsnio 3 dalį bankroto bylose negalimas.
  10. Pareiškėjo atskirajame skunde nurodytos aplinkybės, jog kitos bylos šalys nesutiko su bankroto administratorės prašymu pripažinti įmonės bankrotą tyčiniu, o teismo nutartis sukelia šalims materialinius teisinius padarinius, nėra pagrindas pripažinti teismo nutartį dėl bankroto bylos iškėlimu atskiru savarankišku procesu. Pažymėtina, kad ir teismo nutartims dėl bankroto bylos iškėlimo ar įmonės pripažinimo bankrutavusia ir likviduojama dėl bankroto taip pat gali prieštarauti kitos bankroto proceso šalys bei šias nutartis skųsti apeliacinės instancijos teismui. Taip pat ir pastarosios nutartys sukelia kitiems proceso dalyviams tam tikras ĮBĮ numatytas pasekmes, nes atsiranda draudimai bei įpareigojimai atlikti tam tikrus veiksmus. Be to, ir nesant tyčinio bankroto, pagal ĮBĮ 8 straipsnio 4 dalį įmonės vadovas ar kiti asmenys pagal kompetenciją privalo atlyginti žalą, kurią įmonė ir (ar) kreditoriai patyrė dėl to, kad įmonės vadovas, esant šio straipsnio 1 dalyje nurodytoms aplinkybėms, nepateikė teismui pareiškimo dėl bankroto bylos iškėlimo ar pavėlavo jį pateikti.
  11. Atsižvelgdamas į išdėstytas aplinkybes apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas ginčijama nutartimi pagrįstai atsisakė priimti pareiškėjo prašymą dėl proceso atnaujinimo, o atskirojo skundo argumentai nesudaro pagrindo keisti ar naikinti pirmosios instancijos teismo nutartį (CPK 337 straipsnio 1 dalies 1 punktas). Absoliučių ginčijamos nutarties negaliojimo pagrindų apeliacinės instancijos teismas nenustatė (CPK 320 straipsnis).

10Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjas, vadovaudamasis CPK 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Nutarė

11Vilniaus apygardos teismo 2017 m. birželio 9 d. nutartį palikti nepakeistą.

Proceso dalyviai
Ryšiai