Byla 2A-268-221/2015
Dėl nuostolių atlyginimo

1Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Virginijos Lozoraitytės (pranešėja), Arūno Rudzinsko (pirmininkas) ir Egidijaus Tamašausko, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo E. O. ir atsakovės R. D. apeliacinius skundus dėl Kėdainių rajono apylinkės teismo 2014 m. rugsėjo 30 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-275-673/2014 pagal ieškovo E. O. patikslintą ieškinį atsakovei R. D. dėl nuostolių atlyginimo.

2Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi apeliacinį skundą,

Nustatė

3I. Ginčo esmė

4Ieškovas patikslintame ieškinyje prašė priteisti iš atsakovės 57 000 Lt nuostolius, 5 procentų dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki visiško teismo sprendimo įvykdymo ir bylinėjimosi išlaidas (1 t., b. l. 109–111).

5Nurodė, kad 2008 m. kovo 3 d. su atsakove R. D. sutarė, jog jis parduos, o atsakovė nupirks jam asmeninės nuosavybės teise priklausančią sodybą ( - ), už 145 000 Lt. Pirkėja ieškovui sumokėjo 5 000 Lt avansą. Ieškovui sutinkant, atsakovė apsigyveno sodyboje, tačiau jokių kitų teisių neįgijo, išskyrus tai, kad jis neprieštaravo, jog darytų einamąjį remontą. Vėliau ieškovas sužinojo, kad atsakovė pakeitė langus, išgriovė duonkepį, du koklinius pečius, įvedė centrinį šildymą, 2012 metais savavališkai pastatė priestatą, iškirto daugelį vaismedžių. Atsakovė vis prašydavo pinigų sumokėjimo terminą pratęsti. Antrą kartą raštu sutartį pratęsė 2010 m. kovo 13 d. iki 2011 m. kovo 1 d. Tą kartą atsakovė, užtikrindama būsimą sandorį, jam davė dar 1 000 Lt avansą ir liko skolinga ieškovui 139 000 Lt, kuriuos įsipareigojo sumokėti iki 2011 m. kovo 1 d., o nesumokėjus iki minėtos datos, įsipareigojo iki 2012 m. kovo 1 d. sumokėti 40 289 Eur. Ieškovo teigimu, atsakovė yra nesąžininga, kadangi įsipareigojimų nevykdė, daugiau kaip 5 metus gyveno jam priklausančioje sodyboje nemokėdama nuomos mokesčio. 2013 m. rugpjūčio 20 d. ieškovas išsiuntė atsakovei pretenziją, reikalaudamas sumokėti sutartą kainą ir iki 2013 m. spalio 1 d. notarine tvarka sudaryti sodybos pirkimo–pardavimo sutartį, o nesumokant, iki 2013 m. spalio 1 d. išsikelti su šeima ir turtu iš gyvenamojo namo. 2013 m. rugpjūčio 30 d. atsakovė pareiškė, kad ji sodybos nepirks, nes neturi lėšų, ir neišsikels, kol ieškovas jai neatlygins remonto išlaidų. Nurodė, kad jis rankpinigius (avansą) gavo tam, kad sutartyje nustatytu terminu neparduotų sodybos kitiems asmenims, be to, tokiu būdu įgijo atitinkamą rašytinį įrodymą apie tikruosius šalių ketinimus, terminus ir įsipareigojimus. Sutartyje nebuvo numatyti jokie ieškovo įsipareigojimai dėl leidimo griauti, statyti, remontuoti, dėl apmokėjimo už remontą, jo dydį, nes jokių papildomų susitarimų nebuvo. Atsakovė, gyvendama ieškovo sodyboje dagiau kaip 5 metus, privalėjo būstą atitinkamai remontuoti, tinkamai jį prižiūrėti bei tausoti, dėl šios priežasties susitarė, kad jis nuomos mokesčio nereikalaus. Atsakovė savavališkai pastatydama mūrinį priestatą prie medinio gyvenamojo namo, subjaurojo sodybos vaizdą ir sumažino jos vertę. Sodybą jam pavyko parduoti 2013 m. gruodžio 31 d. už 82 000 Lt, t. y. už 63 000 Lt mažesnę kainą, nors tais pačiais 2008 metais jis turėjo galimybę sodybą parduoti ir kitiems asmenims. Pardavimo kainai esminės įtakos turėjo neteisėtai pastatytas ir nereikalingas priestatas, kurį būtina perstatyti, sutvarkyti dokumentus, įteisinti, netinkamai ir nekokybiškai padarytas remontas bei atsakovės išsikraustymo galutinis laikas.

6Atsakovė atsiliepimuose į ieškinį (1 t., b. l. 42–47) ir patikslintą ieškinį (1 t., b. l. 114–115) prašė ieškovo reikalavimus atmesti kaip nepagrįstus.

7Nurodė, kad 2008 m. kovo 9 d. ji su ieškovu pasirašė susitarimą dėl ieškovui priklausančios sodybos pirkimo–pardavimo už 145 000 Lt. Pasirašant susitarimą, ji ieškovui sumokėjo 5 000 Lt avansą, taip pat aptarė kitas sąlygas, kad ieškovas leis jai su sugyventiniu apsigyventi sodyboje, o jie pardavinės butą, esantį ( - ), kurį pardavę atsiskaitys su ieškovu. Jokių konkrečių terminų nebuvo numatę. Prieš įsikeliant į ieškovo namą, buvo matyti, kad namui reikalingas kapitalinis remontas, su kuo sutiko ir ieškovas, todėl leido vykdyti name statybos ir remonto darbus. Pasirašant 2010 m. kovo 13 d. susitarimą, iš esmės išliko ta pati sąlyga, kad ieškovui priklausančio namo pirkimas yra susijęs su atsakovės buto pardavimu. Tuo atveju, jeigu atsakovei nepavyks parduoti buto ir tuo pačiu nusipirkti ieškovo namo, ieškovas tvirtino atlyginsiąs jos patirtas, su gyvenamojo namo pagerinimu susijusias išlaidas. Susitarimas su ieškovu buvo neįgyvendintas, kadangi dėl ekonominės krizės Lietuvoje, kuri tiesiogiai paveikė nekilnojamojo turto kainas, atsakovė nepardavė buto Kėdainiuose ir tuo pačiu negalėjo iš ieškovo nupirkti namo. Ieškovas, pratęsdamas gyvenamojo namo pardavimo terminus, pripažino faktinę aplinkybę, kad minėto gyvenamojo namo pardavimas yra tiesiogiai susijęs su atsakovės buto pardavimu, todėl tokie paties ieškovo veiksmai įrodo, kad jis iš esmės prisiėmė ekonominę riziką. 2013 m. rugpjūčio 22 d. ieškovas pateikė reikalavimą vykdyti sutartį arba išsikelti iš gyvenamųjų patalpų. Kadangi ieškovo buvo raginama nedelsiant išsikelti iš gyvenamojo namo, todėl 2013 m. spalio 1 d. ieškovui pateiktame paaiškinime nurodė, kad tarp jų susiklostė neterminuotos panaudos santykiai, nutraukti šią sutartį galima įspėjus kitą šalį prieš tris mėnesius. Šalys 2013 m. lapkričio 23 d. nuvyko į sodybą, kur atsakovė, dalyvaujant naujiems pirkėjams, perdavė ieškovui priklausantį turtą – gyvenamąjį namą bei šio namo raktus. Prieš perduodant turtą ieškovas jokių pretenzijų nereiškė.

8II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

9Kėdainių rajono apylinkės teismas 2014 m. rugsėjo 30 d. sprendimu (2 t., b. l. 104–114) ieškinį tenkino iš dalies – priteisė ieškovui E. O. iš atsakovės R. D. 15 000 Lt nuostolių atlyginimą ir 5 procentų dydžio metines palūkanas nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme (2014 m. sausio 14 d.) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, likusią ieškinio dalį atmetė; priteisė iš ieškovo atsakovei 970,80 Lt ir 13,26 Lt valstybei bylinėjimosi išlaidas.

10Teismas konstatavo, kad šalis siejo ikisutartiniai pirkimo–pardavimo teisiniai santykiai, nes šalys buvo sutarę, kad ieškovas parduos jam priklausančią sodybą, esančią ( - ), o atsakovė šią sodybą nupirks už 145 000 Lt. Šio susitarimo ir ketinimų rimtumui patvirtinti atsakovė 2008 m. kovo 3 d. ir 2010 m. kovo 13 d. ieškovui sumokėjo avansą, iš viso 6 000 Lt. Iš šalių ikisutartinių derybų metu pasirašytų dokumentų teismas konstatavo, kad jie atitinka preliminariosios sutarties požymius, nes iš šių dokumentų turinio aiškiai matyti suderinta šalių valia ateityje sudaryti sodybos pirkimo–pardavimo sutartį už šalių sutartą konkrečią kainą (CK 6.165 straipsnio 2 dalis). Šalių pasirašytuose ikisutartiniuose dokumentuose terminas pagrindinei sutarčiai sudaryti nebuvo nustatytas, tačiau šalys susitarė dėl termino visai sodybos kainai sumokėti – pradžioje susitarta iki 2008 m. gegužės 14 d., vėliau terminas buvo tęsiamas, paskutiniu susitarimu terminas likusiai kainai sumokėti buvo nustatytas iki 2012 m. kovo 1 d. ir būtent su visos kainos sumokėjimu buvo siejamas pagrindinės pirkimo–pardavimo sutarties sudarymas, t. y. ją sudaryti šalys ketino po to, kai bus sumokėta visa sulygta kaina. Teismas sprendė, kad šalims pasirašius ikisutartinius patvirtinimus ir gavus avansą, ieškovas turėjo pakankamą pagrindą tikėti, kad atsakovės ketinimai sudaryti pirkimo–pardavimo sutartį yra rimti. Be to, atsakovės ketinimų įsigyti sodybą rimtumą rodė ir kiti atsakovės veiksmai, t. y. atsakovė kartu su sugyventiniu pradėjo gyventi ir remontuoti gyvenamąjį namą. Teismas nustatė, kad pagrindinė sodybos pirkimo–pardavimo sutartis nebuvo sudaryta, kadangi atsakovė atsisakė pirkti sodybą, nes neturėjo pinigų apmokėti už sodybą. Ginčo dėl to, kad būtent atsakovė atsisakė sudaryti pirkimo–pardavimo sutartį, byloje nėra. Įvertinęs bylos duomenis, teismas sprendė, kad nėra pagrindo manyti, jog atsakovė derybas su ieškovu dėl sodybos pirkimo pradėjo neturėdama rimtų ketinimų įsigyti šios sodybos, tačiau atsakovė nebuvo pakankamai sąžininga ikisutartinių santykių metu, siekdama pasirašyti pagrindinę pirkimo–pardavimo sutartį neišnaudojo visų galimų priemonių šiam tikslui pasiekti. Teismas atmetė kaip neįrodytus atsakovės argumentus, kad pagal šalių susitarimą ieškovo sodybos pirkimas buvo tiesiogiai susijęs su atsakovei priklausančio buto pardavimu, todėl ieškovas prisiėmė su tuo susijusią ekonominę riziką. Teismo vertinimu, šalių 2008 m. kovo 3 d. ir 2010 m. kovo 13 d. pasirašytų dokumentų turinys patvirtina ieškovo teiginius, kad šalys buvo susitarusios dėl konkrečių atsiskaitymo už sodybą terminų, atsiskaitymas nesiejamas su atsakovei priklausančio turto pardavimu. Kita vertus, atsakovė neįrodė, kad dėjo maksimalias pastangas, siekdama parduoti jai nuosavybės teise priklausantį nekilnojamąjį turtą ir atsiskaityti su ieškovu. Be to, atsakovė, ilgą laiką negalėdama parduoti savo turto už ją tenkinančią kainą ir neturėdama jokių garantijų, jog tai pavyks padaryti ateityje, ketinimo pirkti ieškovo sodybos neatsisakė, ikisutartinių santykių su ieškovu nenutraukė, ieškovo sodyboje gyveno kelerius metus, nuolat įtikinėjo ieškovą, kad tikrai nupirks sodybą ir vis prašė pratęsti atsiskaitymo terminus. Tačiau atsakovė jokių kitų alternatyvių finansavimo šaltinių apmokėti už ketinamą pirkti sodybą neieškojo. Galiausiai, 2012 metais be ieškovo leidimo ir žinios, savavališkai pastatė gyvenamojo namo priestatą. Teismas sprendė, kad būtent šie atsakovės veiksmai buvo viena iš pagrindinių priežasčių, kodėl ieškovas, pasibaigus 2008 m. kovo 3 d. susitarime nustatytam ir vėliau pratęstam terminui, pasitikėdamas atsakovės ketinimų rimtumu, nenutraukė ikisutartinių santykių su atsakove, sutiko pratęsti atsiskaitymo terminą ir ilgą laiką neieškojo kitų savo sodybos pirkėjų. Atsakovas sodybą pardavė kitam asmeniui už 82 000 Lt 2013 m. gruodžio 31 d. Taigi ieškovas patyrė nuostolius dėl kainų skirtumo, nes gavo gerokai mažesnę sumą nei pagrįstai tikėjosi gauti iš atsakovės, jeigu ši būtų įvykdžiusi šalių susitarimą. Teismas sprendė, kad ieškovas neįrodė nurodytų priežasčių, lėmusių tokį ženklų kainų skirtumą (sodybos nevertėjimą), t. y. neteisėtai (savavališkai) pastatytas ir nefunkcionalus priestatas, kurį būtina perstatyti ir įteisinti, nekokybiškai atliktas remontas, nes byloje nėra jokių objektyvių ir patikimų įrodymų, kad potencialūs pirkėjai atsisakė pirkti sodybą už didesnę kainą būtent dėl šių priežasčių. Teismo vertinimu, nebuvo įrodyta, kad atsakovė iš ieškovui priklausiusios sodybos išsikėlė ir raktus atidavė tik 2013 m. gruodžio mėnesį, kas, ieškovo teigimu, lėmė tai, kad jis sodybos kainą buvo priverstas nuleisti iki 82 000 Lt nuo preliminarioje sutartyje nustatytos 85 000 Lt kainos. Teismas sprendė, kad pagrindinė priežastis, lėmusi sodybos kainos sumažėjimą, o tuo pačiu ir ieškovo patirtų nuostolių dydį, buvo ta, kad šalių susitarimo dėl sodybos pirkimo–pardavimo metu nekilnojamojo turto kainos buvo pasiekusios savo viršūnę po kelerius metus prieš tai vykusio spartaus nekilnojamojo turto kainų augimo, tačiau nuo 2008 metų pasaulio, taip pat ir Lietuvos ekonomikoje įvyko esminių pokyčių, kurie turėjo didelę įtaką nekilnojamojo turto rinkoms, nekilnojamojo turto vertė ženkliai nukrito. Tai yra objektyvus, nuo šalių valios nepriklausantis veiksnys, kurį nulėmė valstybėje vykstantys ekonominiai procesai. Tačiau pasikeitus situacijai, kuri nepriklausė nuo bet kurios šalių valios, būtų neteisinga visą riziką dėl neįvykusio sandorio perkelti vienai šaliai. Spręsdamas klausimą dėl ieškovo patirtų nuostolių dėl prarastos galimybės atlyginimo, teismas taip pat atsižvelgė į tai, kad ir ieškovas nebuvo pakankamai aktyvus, siekdamas pagrindinės pirkimo–pardavimo sutarties sudarymo pagal šalių sudarytos preliminarios sutarties sąlygas, nes pasibaigus 2008 m. kovo 3 d. susitarime nustatytam terminui sumokėti visą sodybos kainą, kuris vėliau buvo pratęstas, į atsakovę su oficialiu reikalavimu sumokėti visą kainą ir sudaryti pagrindinę pirkimo–pardavimo sutartį nesikreipė, atlaisvinti sodybą nereikalavo, kitų pirkėjų neieškojo, nors jokio rašytinio susitarimo su atsakove dėl termino pratęsimo nebuvo, tokį susitarimą sudarė tik praėjus pusantrų metų po minėto termino pabaigos. Oficialiai reikalavimą išsikelti arba sudaryti sutartį pateikė daugiau nei po pusantrų metų (2013 m. rugpjūčio mėn.). Be to, preliminarią sutartį su atsakove sudarė žinodamas, kad atsakovė tuo momentu neturi pakankamai lėšų apmokėti už perkamą sodybą, ilgą laiką atsakovei nepardavus savo nekilnojamojo turto, toliau tęsė su atsakove ikisutartinius pirkimo–pardavimo santykius, nors galėjo ir privalėjo suvokti, kad pagrindinė sutartis su atsakove gali būti ir nesudaryta. Tokiu būdu jis taip pat prisidėjo prie nuostolių atsiradimo, o tai sudaro pagrindą sumažinti jų dydį (CK 6.259 straipsnis). Pripažindamas ieškovo teisę į prarastos galimybės vertės atlyginimą, atsižvelgdamas į abiejų šalių veiksmus ir elgesį ikisutartinių santykių metu, lėmusius tai, jog šalių ikisutartiniai santykiai užsitęsė tokį ilgą laikotarpį, kurio metu nekilnojamojo turto rinkoje įvyko reikšmingi pokyčiai, į nuostolių pagrindžiančių kainų skirtumo susidarymo objektyvias priežastis, į tai, kad pas ieškovą yra likęs atsakovės sumokėtas 6 000 Lt avansas, kurio atsakovė nereikalauja grąžinti, vadovaudamasis CK 1.5 straipsnyje įtvirtintais teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais, ieškovo reikalavimą dėl nuostolių atlyginimo teismas tenkino iš dalies, priteisiant ieškovui iš atsakovės 15 000 Lt nuostolių atlyginimą. Remiantis CK 6.37 straipsnio 2 dalimis teismas ieškovui iš atsakovės priteisė 5 procentų dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme 2014 m. sausio 14 d. iki teismo sprendimo visiško įvykdymo. Teismas paskirstė šalių bylinėjimosi išlaidas proporcingai atmestų ir patenkintų reikalavimų daliai.

11III. Apeliacinių skundų ir atsiliepimų į apeliacinius skundus argumentai

12Apeliaciniame skunde (2 t., b. l. 117–124) atsakovė prašo panaikinti Kėdainių rajono apylinkės teismo 2014 m. rugsėjo 30 d. sprendimo dalį, kurioje ieškovui iš atsakovės priteista 15 000 Lt nuostolių atlyginimas ir priimti naują sprendimą – ieškinį atmesti kaip nepagrįstą.

13Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

141. Pirmosios instancijos teismo sprendimas yra iš dalies neteisėtas ir nepagrįstas, sprendime padarytos išvados dėl dalies įrodymų netinkamo vertinimo ir dėl materialinės teisės normos netinkamo pritaikymo prieštarauja faktinėms bylos aplinkybėms ir rašytiniams įrodymams. Teismas netinkamai aiškino ir taikė teisės normas, reglamentuojančias sutarčių sudarymą, galiojimą, vykdymą ir galimą civilinę atsakomybę. Todėl teismo sprendimas neatitinka CPK 270 straipsnio 4 dalyje keliamų reikalavimų. Teismo sprendimas privalo būti pagrįstas tiek faktine bylos medžiaga, tiek ir atitinkamomis teisės normomis. Atsižvelgiant į tai, sprendimas ar jo dalis, kuriame nenurodyti įrodymai ir argumentai, kuriais remiantis teismas atmetė vienos iš ginčo šalių argumentus ir pateiktus įrodymus, arba remiantis byloje esančių ir ištirtų įrodymų pagrindu taikė materialinės teisės normą, kurios neturėjo taikyti, yra neteisėtas ir nepagrįstas.

152. Apeliantės teigimu, ieškovas E. O. nuo pat pradžių elgėsi nesąžiningai, nes tik iš teismui pateiktų dokumentų tapo žinoma, kad jis, pasirašydamas 2008 m. kovo 3 d. ir 2010 m. kovo 13 d. susitarimus, nebuvo šio turto savininku, nes pagal nekilojamojo turto VĮ Registro centro duomenis šio turto savininku jis tapo tik 2012 m. liepos 19 d. Žinodama šią aplinkybę, tokio susitarimo nebūtų sudariusi.

163. Pirmosios instancijos teismas, vertindamas bylos duomenis, nepagrįstai sprendė, kad šalis siejo ikisutartiniai pirkimo–pardavimo santykiai ir, kad apeliantė nebuvo pakankamai sąžininga ikisutartinių santykių metu siekdama pasirašyti pagrindinę pirkimo–pardavimo sutartį ir neišnaudojo visų galimų priemonių šiam tikslui pasiekti. Šie teismo sprendimo motyvai yra prieštaraujantys faktinėms bylos aplinkybėms. Pirmosios instancijos teismo argumentai, kad tarp šalių buvo susiklostę ne panaudos teisiniai santykiai, o ikisutartiniai pirkimo–pardavimo santykiai, ar net skirtingų civilinių sutarčių požymius turintys santykiai, yra nepagrįsti.

174. Nagrinėjamu atveju vertinant byloje nustatytų aplinkybių visumą, faktiškai tarp ginčo šalių buvo susiklostę neterminuotos panaudos santykiai, nes nuo 2008 m. kovo 3 d. iki 2013 m. rugpjūčio 22 d., t. y. daugiau nei penkerius metus ieškovas leido apeliantei gyventi name, o pasirašant 2008 m. kovo 3 d. susitarimą, nebuvo numatyta sąlyga, įpareigojanti apeliantei mokėti nuomos mokestį.

185. Nepagrįsti pirmosios instancijos teismo argumentai, kad nagrinėjamu atveju ikisutartinių derybų metu 2008 m. kovo 3 d. ir 2010 m. kovo 13 d. pasirašytais dokumentais šalys patvirtino atsakovės valią įsigyti ieškovui nuosavybės teise priklausančią sodybą, esančią ( - ), ir ieškovo valią šį turtą parduoti atsakovei, šalių suderintą valią dėl ketinamo įsigyti turto kainos – 145 000 Lt, kainos sumokėjimo termino bei avanso už ketinamą įsigyti turtą sumokėjimo faktą. Sprendžiant klausimą, ar tarp šalių buvo susiklostę ikisutartiniai pirkimo–pardavimo santykiai, ar panaudos teisiniai santykiai, teismas neįvertino tai, jog šalių pasirašytuose susitarimuose buvo numatyti konkretūs atsiskaitymo su ieškovu terminai. Kadangi iki nustatytų datų su ieškovu nebuvo atsiskaityta, todėl šie susitarimai neteko juridinės galios, o savo ruožtu ieškovas įgijo teisę pasilikti gautą avansą, ką ieškovas ir padarė.

196. Ginčijamas sprendimas yra prieštaringas, kadangi vienu atveju teismas nurodo, kad apeliantė nebuvo pakankamai atsakinga, nes neatsiskaitė susitarimuose nurodytu laiku, kitu atveju teismas sprendime nurodo, kad yra kaltas pats ieškovas. Taigi tokie teismo sprendimo motyvai prieštarauja bylos faktinėms aplinkybėms, bylos įrodymams bei įstatymo reglamentuojančioms civilinę atsakomybę nuostatoms, todėl yra nepagrįsti. Teismas, vertindamas bylos įrodymus, neatsižvelgė į tai, kad šioje byloje ieškovas patirtą nuostolį įrodinėja iš esmės tik susidariusiu kainos skirtumu už parduotą gyvenamąjį namą, tačiau šioje byloje visiškai neužsimena ir neįrodinėja jam padaryto nuostolio netinkamai atlikus statybos remonto darbus ir / ar sugadinus / sunaikinus tris koklinius pečius. Priešingai, ieškovas kitoje Kėdainių rajono apylinkės teisme nagrinėjamoje byloje pradžioje sutiko sumokėti R. D. 10 000 Lt kompensaciją už gyvenamajame name pakeistus langus bei atliktą remontą, tačiau vėliau savo poziciją pakeitė.

207. Pirmosios instancijos teismas neįvertinto aplinkybių ir ieškovo teiginių, iš kurių galima spręsti, kad ieškovas elgėsi nesąžiningai. Teismas neįvertino tai, kad pats ieškovas, sudarydamas su apeliante du atskirus susitarimus dėl gyvenamojo namo pardavimo, kuriuos skyrė pakankamai didelis laikotarpis, juos pratęsdamas, vėliau pasibaigus jų galiojimui, leidęs toliau apeliantei gyventi name, pripažino faktinę aplinkybę, kad minėto gyvenamojo namo pardavimas yra tiesiogiai susijęs su apeliantės buto pardavimu. Tokie paties ieškovo veiksmai įrodo, kad jis, pasirašydamas minėtus susitarimus, nebuvo atidus ir rūpestingas ir iš esmės prisiėmė ekonominę riziką, todėl ieškovo ieškinio reikalavimas atlyginti nuostolius, jų atsiradimą grindžiant susidariusiu kainų skirtumu, esant byloje nustatytai faktinei aplinkybei, jog apeliantės sumokėtas ir kompensacinę funkciją atliekantis 6 000 Lt avansas liko ieškovui, yra visiškai nepagrįstas ir atmestinas.

218. Ieškovas patirtus nuostolius įrodinėja iš esmės tik susidariusiu kainos skirtumu už parduotą gyvenamąjį namą, tačiau nuostoliams pagrįsti to nepakanka, o kitokių įrodymų, patvirtinančių nuostolių atsiradimą, atsakovės kaltę ir pan., ieškovas nepateikė ir byloje jų nėra. Todėl atsakovei negali būti perkelta pareiga įrodinėti nuostolių nebuvimo faktą. Juo labiau, ieškovas privalo įrodyti ir atsakovės neteisėtus veiksmus, o jų neįrodžius, reikalavimas atlyginti nuostolius yra laikytinas nepagrįstu.

22Apeliaciniame skunde (2 t., b. l. 127–131) ieškovas prašo panaikinti Kėdainių rajono apylinkės teismo 2014 m. rugsėjo 30 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – priteisti iš atsakovės 57 000 Lt nuostolių atlyginimą, 5 procentų dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki visiško teismo sprendimo įvykdymo ir bylinėjimosi išlaidas, turėtas pirmosios ir apeliacinės instancijos teismuose.

23Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

241. Pirmosios instancijos teismas šališkai įvertino byloje pateiktus rašytinius įrodymus, šalių ir liudytojų parodymus ir netinkamai aiškino bei taikė civilinės teisės normas, reglamentuojančias skolininko ir kreditoriaus kaltę nuostolių atlyginimo dėl sutartinių santykių pažeidimo aspektu. Ginčo dėl to, kad nagrinėjamu atveju prievolės neįvykdė atsakovė, nėra, todėl asmuo, neįvykdęs arba netinkamai įvykdęs savo sutartinę prievolę, privalo atlyginti kitai sutarties šaliai patirtus nuostolius. Vertinant apelianto veiksmus, reikia atkreipti dėmesį į konkrečias ikisutartinių santykių sudarymo ir faktines aplinkybes bei atsakovės veiksmus. Visi atsakovės veiksmai (susitarimų pasirašymai, avanso sumokėjimas, sodybos remontas) sudarė besąlyginį pagrindą apeliantui ja pasitikėti bei tikėti sandorio realumu. Būtent dėl atsakovės kaltės apeliantas buvo priverstas pardavinėti sodybą „su gyventojais“, kurie išsikelti atsisako, ir su savavališkos statybos objektu, kas ženkliai sumažino parduodamo turto kainą.

252. Pirmosios instancijos teismas nepilnai aptarė ir netinkamai vertino atsakovės elgesį bei pastangas parduodant savo butą. Atsakovės veiksmai, prisiėmus atitinkamus įsipareigojimus ir pardavinėjant turtą už nerealiai aukštą kainą, nebuvo nei protingi, nei rūpestingi – neatsiradus pirkėjų už jos prašomą kainą, atsakovė turėjo visas galimybes kainą sumažinti ir taip atsiskaityti su apeliantu. Be to, atsakovė galėjo įkeisti parduodamą butą ir įsipareigojimo sumai gauti kreditą, tačiau nepadarė ir to. Tačiau ji iš banko ėmė kreditus, kuriuos naudojo ne atsiskaityti su ieškovu, o namui remontuoti. Atsakovės nerūpestingumą, nebendradarbiavimą ir piktybiškumą įrodo ir tai, kad ji retai talpindavo laikraštyje skelbimus apie parduodamą butą, daugiau kaip dvejus metus buto nepardavinėjo iš viso. Visi šie atsakovės veiksmai yra akivaizdžiai tyčiniai ir nukreipti į būsimą ieškinio pateikimą dėl remonto išlaidų kompensavimo. Be to, atsakovė savavališkai prie namo pastatė priestatą, kuris, anot apelianto, sumažino parduodamo namo vertę. Pažymėjo, kad atsakovė nė karto apelianto neprašė sumažinti parduodamo turto kainos.

263. Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai pagrindine priežastimi, lėmusia sodybos kainos sumažėjimą, o tuo pačiu ir apelianto patirtų nuostolių dydį, nurodė tai, kad susitarimo dėl sodybos pirkimo–pardavimo metu nekilnojamojo turto kainos buvo pasiekusios savo viršūnę, tačiau nuo 2008 metų ekonomikoje įvyko esminių pokyčių, kurie turėjo didelę įtaką nekilnojamojo turto rinkoms ir nekilnojamojo turto vertė ženkliai nukrito. Apelianto nuomone, šias aplinkybes teismas bylos faktinių aplinkybių kontekste, sumažindamas ieškinio sumą net 73,68 procento, įvertino netinkamai. Tiek iki krizės, tiek jos metu atsakovės pozicija dėl kainos nekito, ji niekada neprašė (ir nereikalavo) kainos sumažinti. Tai reiškia, kad ekonominė krizė šiuo atveju nebuvo esminė priežastis ar sąlyga. Atsakovė neįrodinėjo, kokia apimtimi sutarto pirkti turto vertė dėl krizės padarinių galėjo sumažėti ar sumažėjo, kad turtą kitam pirkėjui apeliantas pardavė per pigiai, kad jos remontas, statyba turėjo (neturėjo) įtakos parduodamam turtui pagal 2013 m. gruodžio 31 d. sutartį. Todėl ginčijamas sprendimas, sumažinant ieškinio reikalavimą nuo 57 000 Lt iki 15 000 Lt, nenurodant ir nepagrindžiant būtent tokio dydžio, negali būti laikomas teisėtu bei pagrįstu.

27Atsiliepime į ieškovo apeliacinį skundą (2 t., b. l. 137–142) atsakovė su ieškovo apeliaciniu skundu nesutinka, prašo jį atmesti kaip nepagrįstą ir tenkinti atsakovės apeliacinį skundą.

28Atsakovės teigimu, ieškovo apeliaciniame skunde nurodyti teiginiai prieštarauja byloje esantiems rašytiniams įrodymams ir nepaneigia teismo sprendime konstatuotų faktinių aplinkybių. Pirmosios instancijos teismas, spręsdamas klausimą dėl ieškovo patirtų nuostolių dėl prarastos galimybės atlyginimo, padarė teisingą išvadą, kad ieškovas nebuvo pakankamai aktyvus, siekdamas pagrindinės pirkimo–pardavimo sutarties sudarymo pagal šalių sudarytos preliminarios sutarties sąlygas. Todėl priešingai nei nurodo ieškovas, apelianto kaltė šioje byloje faktiškai yra nustatyta. Apelianto nurodytos aplinkybės dėl jo veiksmų po to, kai jis leido atsakovei naudotis nekilnojamuoju turtu yra nelogiškos ir prieštaraujančios faktinėms aplinkybėms bei Civilinio kodekso šeštos knygos nuostatoms, reglamentuojančioms sutarčių sudarymą. Ieškovas nuo pat pradžių elgėsi nesąžiningai, atsakovei nenurodė, kad turtas priklauso ne jam, jis nebuvo susitvarkęs paveldėjimo dokumentų. Žinodama tokią aplinkybę, atsakovė nebūtų tokio susitarimo sudariusi. Kadangi atsakovė namui įsigyti lėšų neturėjo, todėl su ieškovu sutarė, kad jis leis apsigyventi sodyboje, o atsakovė pardavinės savo butą, o jį pardavusi pilnai atsiskaitys su ieškovu, tačiau jokių konkrečių terminų tokio ketinimo įgyvendinimui šalys nebuvo numatę. Prieš įsikeliant į ieškovo namą buvo akivaizdžiai matyti, kad namo fizinė būklė bloga, namui buvo reikalingas kapitalinis remontas. Pasirašius 2008 m. kovo 3 d. susitarimą, ieškovas leido atsakovei apsigyventi name, taip pat leido vykdyti name statybos remonto darbus. 2010 m. kovo 13 d. pasirašant papildomą susitarimą, jokios kitos, išskyrus galutinę mokėtiną sumą už parduodamą turtą, sąlygos nebuvo numatytos, todėl savaime suprantama, kad ir pasirašant antrą susitarimą liko ta pati sąlyga, jog namo pirkimas yra susijęs su atsakovei priklausančio buto Kėdainiuose pardavimu. Su ieškovu buvo sutarta, kad tuo atveju, jeigu nepavyks parduoti buto ir tuo pačiu nupirkti ieškovo namo, ieškovas atlygins patirtas su gyvenamojo namo pagerinimu susijusias išlaidas. Priežastis, nulėmusi tai, kad nebuvo įgyvendintas susitarimas su ieškovu buvo ekonominė krizė Lietuvoje, kuri tiesiogiai įtakojo nekilnojamojo turto kainas, dėl ko atsakovė nepardavė buto ir tuo pačiu negalėjo nupirkti ieškovo namo. Apelianto argumentai, kad atsakovė pripažino, jog priestatą pastatė be jo žinios ir leidimo, yra prieštaraujantys faktinėms aplinkybėms ir nepagrįsti. Nepagrįsti apelianto teiginiai, kad apie apsisprendimą sodybos nebepirkti atsakovė pareiškė tiktai 2013 m. rugpjūčio mėnesį, tuo pačiu metu jau reikalaudama 35 000 Lt kompensacijos už remontą bei statybą. Tarp šalių buvo sudarytas žodinis susitarimas, pagal kurį ieškovas leido atsakovei naudotis nekilnojamuoju turtu neterminuotai, t. y. tarp jų susiklostė neterminuotos panaudos teisiniai santykiai, nebuvo numatyta sąlyga, įpareigojanti mokėti nuomos mokestį. Apeliantas ginčija atliktų remonto darbų kokybę, tačiau tai nesudaro pagrindo apeliantui reikalauti iš atsakovės nuostolių atlyginimo tuo pagrindu, kad atsakovė buvo neva „nesąžininga“, nes atsisakė pirkti gyvenamąjį namą. Gyvenamasis namas buvo atlaisvintas įstatymo numatyta tvarka ir terminais, su kuriais sutiko ir neprieštaravo pats ieškovas. Atsakovės nuomone, jai nuosavybės teise priklausančio buto pardavimo kaina yra jos apsisprendimas, todėl visiškai nesuprantama, kokiu teisiniu pagrindu ieškovas bando nurodyti, kaip ir kokia kaina jai asmeninės nuosavybės teise priklausantį turtą atsakovė turėjo parduoti. Avanso sumokėjimas ir su tuo susijusios pasekmės yra avanso mokėtojo teisė ir pasirinkimas, jis atsako už savo veiksmus. Sutinka, kad avansas gali būti traktuojamas kaip garantija, kad pirkėjas gali įsigyti numatytą daiktą, tačiau tai nereiškia, kad pasikeitus aplinkybėms, kurios gali būti nepriklausomos nuo avanso mokėtojo valios, turi būti traktuojamas, kaip šimtaprocentinis garantas tam tikriems įvykiams įvykti. Nagrinėjamu atveju ieškovas ne tik, kad nepatyrė nuostolių, bet priešingai, turtas buvo pagerintas. Mano, kad ieškovas, bandydamas įrodyti, jog patyrė nuostolių, elgiasi nesąžiningai. Apeliantas patirtus nuostolius įrodinėja iš esmės tik susidariusiu kainos skirtumu už parduotą gyvenamąjį namą, tačiau nuostolio pagrindimui to nepakanka, o kitokių įrodymų, patvirtinančių nuostolių atsiradimą, atsakovės kaltę ir pan., ieškovas nepateikė.

29Atsiliepime į atsakovės apeliacinį skundą (2 t., b. l. 143–145) ieškovas, atstovaujamas advokato Antano Jarašiaus, su apeliaciniu skundu nesutinka, prašo jį atmesti.

30Nurodo, kad tai, jog ieškovas 2008 metais (sutarties sudarymo metu) dar neturėjo paveldėjimo teisės liudijimo, šiam ginčui neturi reikšmės. Jis palikimą po motinos mirties buvo priėmęs, o liudijimą galėjo gauti bet kuriuo metu. Ginčo, kad turtas priklausė ne ieškovui, ar kad tai sutrukdė atsakovei sudaryti turto pirkimo–pardavimo sandorį, nėra. Atsakovei atsisakius turtą nupirkti, šio liudijimo neprireikė iš viso. Šia prasme jokio nesąžiningumo iš ieškovo pusės nėra ir negali būti. Apeliantės nuoroda į CK 6.4 nepagrįsta, o CK 6.263 straipsnis iš viso negali būti taikomas, nes priešieškinio byloje atsakovė nepateikė. Be to, atsakovė pripažįsta, kad sodybą sutiko nupirkti už 145 000 Lt. Atsakovė ir jos sugyventinis sumokėti sutartą kainą raštu įsipareigojo net tris kartus. Tuo ji pripažino, kad sodyba buvo verta būtent tiek. Jokių įrodymų apie susitarimą daryti kapitalinį ar einamąjį remontą apeliantė nepateikė, juo labiau byloje nėra duomenų, kad sodybos pirkimas kokiu tai būdu buvo susijęs su jai priklausančio buto pardavimu. Savo turėtų remonto (pagerinimo) išlaidų atsakovė šioje byloje neįrodinėjo, todėl visi argumentai apie leidimus, susitarimus, jos turėtas išlaidas nėra šios bylos dalykas. Tai, ar tarp šalių buvo panaudos, ar nuomos teisiniai santykiai, esminės reikšmės nagrinėjamam ginčui taip pat neturi, nes ieškovas už neatlygintiną gyvenimą sodyboje daugiau kaip 5 metus ieškinio nepateikė, nuomos mokesčio neprašė. Šie teisiniai santykiai nebuvo nei įforminti, nei aptarti, todėl teismas dėl jų ir neprivalėjo pasisakyti. Atsakovė bando įteigti, kad sutartinius raštelius teismui reikėjo vertinti ne kaip ikisutartinius santykius dėl įsipareigojimo nupirkti sodybą už 145 000 Lt, o kaip ieškovo įsipareigojimą atsakovei leisti nemokamai gyventi daugiau kaip 5 metus sodyboje, šeimininkauti savo nuožiūra, nemokėti mokesčių, o pareikalavus išsikelti – dar ir ieškovo prievole atlyginti jai žalą. Apeliantė sąmoningai iškreipė teismo nustatytas faktines bylos aplinkybes. Apeliacinio skundo argumentai dėl ekonominės krizės ir jos pasekmių yra deklaratyvūs ir nekonkretūs. Šalių sudarytiems sandoriams taikomi teisingumo, sąžiningumo, protingumo kriterijai. Faktiniai ir konkretūs atsakovės veiksmai: imami vartojimo kreditai, be leidimo daromas remontas, iškertami sodo vaismedžiai, pastatomas nelegalus, nefunkcionalus ir nereikalingas priestatas rodo, kad atsakovė, turėdama lėšų, ne vykdė įsipareigojimą, o visais įmanomais būdais stengėsi įsikurti, kad jos iškeldinimas taptų kuo sudėtingesnis. Tokie veiksmai yra tyčiniai, savanaudiški, prieštaraujantys tiek CK 1.5 straipsnyje, tiek CK 6.38 straipsnyje įtvirtintiems principams. Be to, byloje yra pateikti duomenys, kad dėl atsakovės sąmoningų veiksmų ir sutartinių įsipareigojimų nevykdymo ieškovas pateko į sunkią turtinę padėtį, buvo priverstas skolintis didelę pinigų sumą.

31IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

32Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą, neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, kurias sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas, t. y. apeliacinės instancijos teismas patikrina, ar skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas (CPK 320 straipsnio 1 dalis, 263 straipsnio 1 dalis). Teisėjų kolegija nenustatė absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų (CPK 329 straipsnio 2, 3 dalys).

33Byloje kilo ginčas dėl nuostolių atlyginimo nesudarius pagrindinės pirkimo–pardavimo sutarties, t. y. atsakovei R. D. nenupirkus iš ieškovo E. O. sodybos.

34Byloje nustatyta, kad 2008 metų pavasarį šalys susitarė, kad atsakovė nupirks iš ieškovo sodybą, esančią ( - ), už 145 000 Lt. Susitarimą įtvirtino 2008 m. kovo 3 d. rašteliu, kuriame nurodoma, kad R. D. už sodybą davė 5 000 Lt avansą, likusią sumą įsipareigodama sumokėti iki 2008 m. gegužės 14 d., sutartis pratęsta iki 2008 m. rugsėjo 1 d. (1 t., b. l. 10). Atsakovė R. D. po susitarimo sudarymo kartu su sugyventiniu apsigyveno sodyboje. 2010 m. kovo 13 d. atsakovė sumokėjo dar 1 000 Lt, galutinai atsiskaityti įsipareigojo iki 2011 m. kovo 1 d. , t. y. sumokėti 139 000 Lt, arba iki 2012 m. kovo 1 d. – 40 289 Eur (1 t., b. l. 11), tačiau šio įsipareigojimo neįvykdė. Ieškovas per advokatą išsiuntė atsakovei reikalavimą sumokėti sutartą kainą 139 000 Lt ir iki 2013 m. spalio 1 d. sudaryti notarine tvarka pirkimo–pardavimo sutartį, neatlikus nurodytų veiksmų, iki 2013 m. spalio 1 d. išsikelti su šeima ir turtu iš sodybos (1 t., b. l. 13–14, 15, 16). Ieškovas sodybą pardavė 2013 m. gruodžio 31 d. K. V. už 82 000 Lt (1 t., b. l. 18–24). Ieškovas prašė priteisti nuostolius, t. y. kainų skirtumą tarp sutartos su atsakove ir gautos pardavus K. V., t. y. 57 000 Lt. Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs abiejų šalių elgesį, priteisė 15 000 Lt nuostolių atlyginimą, su kuo nesutinka abi šalys.

35Apeliantės R. D. teigimu, pirmosios instancijos teismas netinkamai aiškino ir taikė teisės normas, reglamentuojančias sutarčių sudarymą, galiojimą, vykdymą ir galimą civilinę atsakomybę, iš dalies netinkamai nustatė faktines aplinkybes, vertino įrodymus, šalių elgesį, netinkamai kvalifikavo šalių teisinius santykius. Apelianto E. O. teigimu, pirmosios instancijos teismas šališkai įvertino byloje pateiktus įrodymus, netinkamai aiškino bei taikė civilinės teisės normas, reglamentuojančias skolininko ir kreditoriaus kaltę nuostolių atlyginimo dėl sutartinių santykių pažeidimo aspektu, nepilnai aptarė ir netinkamai vertino atsakovės elgesį, nepagrįstai pagrindine priežastimi, lėmusia sodybos kainos sumažėjimą, nurodė nuo 2008 metų ekonomikoje įvykusius esminių pokyčius, turėjusius didelę įtaką nekilnojamojo turto rinkoms ir nekilnojamojo turto vertės kritimui.

36Dėl sutartinių santykių teisinių kvalifikavimo

37Teisėjų kolegija pažymi, kad sutartinių santykių teisinio kvalifikavimo ir sutarčių aiškinimo taisyklės reglamentuotos CK 6.193–6.195 straipsniuose bei suformuotos gausioje Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje. Pagal kasacinio teismo išaiškinimus, esant ginčui dėl sutarties turinio bei jos sąlygų, sutartis turi būti aiškinama nustatant tikruosius sutarties dalyvių ketinimus, atsižvelgiant į sutarties sąlygų tarpusavio ryšį, sutarties esmę, tikslą, jos sudarymo aplinkybes, į šalių derybas dėl sutarties sudarymo, šalių elgesį po sutarties sudarymo ir kitas reikšmingas aplinkybes (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. gegužės 8 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-212/2012; 2013 m. liepos 19 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-421/2013; kt.). Teismas, aiškindamas sutartį, prioritetą turi teikti šalių tikrajai valiai, tikriesiems jų ketinimams sudarant sutartį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. gegužės 8 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-212/2012). Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje konstatuota, kad pagal CK 6.165 straipsnyje įtvirtintą preliminariosios sutarties sampratą galima išskirti tokius šios sutarties bruožus: pirma, aiškus šalių susitarimas ateityje sudaryti kitą – pagrindinę – sutartį; antra, šalių sutarimas dėl būsimos pagrindinės sutarties dalyko ir esminių pagrindinės sutarties sąlygų aptarimas; trečia, terminas, per kurį turi būti sudaryta pagrindinė sutartis; ketvirta, šio susitarimo įforminimas rašytine forma (CK 6.159 straipsnis, 6.165 straipsnio 1, 2 dalys,1.73 straipsnio 1 dalies 7 punktas). Nustačius, kad išreikšta šalių valia aiškiai rodo jų susitarimą ateityje sudaryti kitą, t. y. pagrindinę, sutartį, konstatuotinas ikisutartinių santykių etapas ir preliminariosios sutarties sudarymo faktas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus plenarinės sesijos 2006 m. lapkričio 6 d. nutarimas, priimtas civilinėje byloje Nr. 3K-P-382/2006).

38Teisėjų kolegijos nuomone, nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas pagrįstai nustatė, kad šalių suderinta valia, t. y. 2008 m. kovo 3 d. raštu sudarytame susitarime numatytomis sąlygomis (išskirtas pirkimo objektas, jo vieta, sulygta daikto pirkimo kaina) ir terminu, kuris kelis kartus buvo pratęstas, atsakovė įsipareigojo nupirkti iš ieškovo sodybą, t. y. konstatavo, kad tarp šalių susiklostė ikisutartiniai pirkimo–pardavimo santykiai. Atkreiptinas dėmesys, kad pati apeliantė pripažįsta tokius santykius buvus tam tikrais etapais, t. y. nuo 2008 m. kovo 3 d. iki 2008 m. rugsėjo 1 d., nuo 2010 m. kovo 13 d. iki 2012 m. kovo 1 d., kitu metu, anot apeliantės, buvo susiklostę panaudos teisinai santykiai. Kolegija pažymi, kad kasacinis teismas savo praktikoje yra konstatavęs, jog teisės subjektai, sukurdami civilinius teisinius tarpusavio santykius, paprastai turi galimybę pasirinkti jų interesus labiausiai atitinkantį elgesio variantą. CK 6.156 straipsnio 1 dalyje įtvirtintas sutarties laisvės principas leidžia sutarties šalims laisva valia sudaryti sutartis ir savo nuožiūra nustatyti tarpusavio teises bei pareigas, išskyrus atvejus, kai tam tikros sutarties sąlygos nustatytos imperatyviųjų teisės normų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2013 m. kovo 29 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-7-2/2013). Kasacinis teismas 2013 m. sausio 9 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr. 3K-3-154/2013 konstatavo, kad sutarčių teisė leidžia šalims sudaryti mišrias, t. y. kelių sutarčių požymių turinčias, sutartis (CK 6.156 straipsnio 3 dalis). Tais atvejais, kai šalys sudaro Civiliniame kodekse nereglamentuojamą sutartį, ji gali būti kvalifikuojama kaip panašius požymius turinčios rūšies sutartis arba kaip mišri sutartis, kuriai taikomos bendrosios sutarčių teisės bei specialiosios skirtingas sutartis reglamentuojančių institutų normos. Teisėjų kolegija sutinka su ieškovu, kad aplinkybė, jog apeliantė (atsakovė) naudojosi ieškovo turtu neatlygintinai, kas neginčytinai yra panaudos teisinio santykio bruožas, neužkerta kelio įrodinėti ir teigti, jog šalis tuo pat metu siejo ir preliminarusis pirkimo–pardavimo teisinis santykis, nes atsakovė, turtu pradėjo naudotis ir naudojosi būdama įsipareigojusi tą patį turtą įsigyti.

39Dėl nuostolių atlyginimo

40Konstatavęs, kad ginčo šalis siejo ikisutartiniai pirkimo–pardavimo teisiniai santykiai, pirmosios instancijos teismas iš įrodymų visumos pagrįstai sprendė, jog, šalims nepasirašius pagrindinės sutarties ir, kaip nustatyta byloje, nebeketinant jos pasirašyti ateityje, apylinkės teismas pagrįstai įpareigojo atsakovę, dėl kurios sutartinių įsipareigojimų netinkamo įvykdymo nebuvo pasirašyta pagrindinė sutartis, iš dalies atlyginti ieškovo patirtus nuostolius (CK 6.165 straipsnio 4 dalis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus plenarinės sesijos 2006 m. lapkričio 6 d. nutarimas, priimtas civilinėje byloje Nr. 3K-P-382/2006). Minėtame nutarime kasacinis teismas pažymėjo, kad ir ikisutartinių prievolių pažeidimo atveju galimos tokios faktinės ir teisinės situacijos, kai teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principai reikalautų, kad nukentėjusiai sąžiningai ikisutartinių santykių šaliai būtų kompensuotos ne tik tiesioginėse derybose dėl sutarties sudarymo turėtos išlaidos, tačiau taip pat prarastos konkrečios galimybės piniginė vertė, kurios realumą ši šalis sugebėtų pagrįsti. Sprendžiant dėl nukentėjusios ikisutartinių santykių šalies teisės reikalauti piniginio atlyginimo už prarastą galimybę, esminę reikšmę turėtų šalies, atsisakančios sudaryti pagrindinę sutartį, veiksmai sąžiningumo požiūriu: jei derybas be pakankamo pagrindo nutraukusi šalis savo elgesiu sukūrė kitai šaliai pagrįstą pasitikėjimą ir įsitikinimą, kad sutartis tikrai bus sudaryta, tai ji, kaip nesąžininga šalis, privalėtų atlyginti kitai šaliai nuostolius už pagrįsto pasitikėjimo sugriovimą – ne tik derybų metu turėtas išlaidas, bet ir prarastos galimybės piniginę vertę. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas vėlesnėse nutartyse yra konstatavęs, kad gali būti atlyginami tik tie nuostoliai, kurie pagal tų nuostolių, taip pat civilinės atsakomybės prigimtį yra prievolę pažeidusio asmens veiksmų ar neveikimo padarinys, t. y. kurių atsiradimo konkrečiu atveju pakankama priežastis buvo būtent šio asmens elgesys. Taigi turi būti nustatyti kaltė bei priežastinis ryšys tarp asmens veiksmų ir tokių veiksmų padarinių. Be to, turi būti įvertinami ir nuostolius patiriančio asmens veiksmai, t. y. ar jis buvo pakankamai atidus, rūpestingas, ar galėjo numatyti galimus padarinius, jei nebūtų sudaryta pagrindinė sutartis. Taikant ikisutartinę atsakomybę siekiama nukentėjusią šalį sugrąžinti į tokią padėtį, kurioje ji buvo iki teisių pažeidimo, t. y. kaip nuostoliai atlyginama tai, ką asmuo prarado dėl nesąžiningų derybų, o ne tai, ką jis būtų gavęs, jeigu pagrindinė sutartis būtų sudaryta. Kainų skirtumas, t. y. prarastos konkrečios galimybės piniginė vertė, nustatoma palyginus kainą, kuria pagrindinė sutartis būtų buvusi sudaryta su trečiaisiais asmenimis, jei nebūtų vykusios derybos su nesąžininga preliminariosios sutarties šalimi, ir sudarytos pagrindinės sutarties kainą. Taikant kainų skirtumo principą, sutartis turi būti sudaroma per protingą terminą ir protingomis sąlygomis, t. y. turi būti įvertintas ir nukentėjusios šalies elgesys. Pažymėtina, kad kainų skirtumo principas yra tik vienas, bet ne vienintelis galimų prarastos galimybės piniginės vertės apskaičiavimo būdų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. balandžio 3 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-126/2009; 2010 m. vasario 17 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-82/2010; 2010 m. birželio 22 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-279/2010).

41Konkrečiu atveju sprendžiant dėl nuostolių parastos galimybės vertės forma atlyginimo svarbios šios aplinkybės. Pirmiausia ieškovas teisę į nuostolių atlyginimą turi tik tuo atveju, jeigu atsakovė nepagrįstai vengė ar atsisakė sudaryti pagrindinę sutartį (CK 6.165 straipsnio 4 dalis). Nagrinėjamoje byloje neginčytinai nustatyta, kad atsakovė neįrodė, jog atsisakė sudaryti pirkimo–pardavimo sutartį dėl kokių nors objektyvių priežasčių, kadangi jos nurodytos aplinkybės, t. y. pinigų neturėjimo atsiskaityti, negalima laikyti objektyviu pagrindu po 5 metų atsisakyti sudaryti sutartį. Pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamą teisės normų, reglamentuojančių ikisutartinius santykius, aiškinimo ir taikymo praktiką, nors nėra šalių pareigos sudaryti sutartį, tačiau sąžiningumas reikalauja, kad toli pažengusios derybos nebūtų nutrauktos be pakankamos priežasties, nes tokiose derybose viena ar kita šalis jau turi visiškai pagrįstą pagrindą tikėtis, jog priešingos šalies ketinimai yra rimti ir sutartis tikrai bus sudaryta (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. gruodžio 21 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-592/2007). Pažymėtina ir tai, kad svarbu atsižvelgti į abiejų šalių veiksmus po termino pagrindinei sutarčiai sudaryti pasibaigimo. Nagrinėjamu atveju, kaip minėta, terminas kelis kartus buvo pratęstas. Sutiktina su pirmosios instancijos teismu, kad atsakovė pati būdama atidi, rūpestinga, turėjo įvertinti savo galimybes įsigyti sodybą. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad atsakovė, ką pažymėjo ir pirmosios instancijos teismas, ėmė paskolą namo remontui, bet neatsiskaityti su ieškovu už norimą įsigyti sodybą. Teisėjų kolegija pritaria pirmosios instancijos teismo motyvams dėl atsakovės elgesio, jos pastangų parduodant savo butą, siekiant įsigyti ieškovo sodybą, todėl jų visų nekartoja. Pati apeliantė, neprašydama grąžinti sumokėto avanso, pripažįsta, kad jis ieškovui lieka pagrįstai, taigi, tai leidžia konstatuoti, jog pati pripažįsta, kad pirkimo–pardavimo sutartis nesudaryta dėl jos kaltės. Tačiau net ir pripažinus atsakovę nepagrįstai atsisakius sudaryti pagrindinę pirkimo–pardavimo sutartį, tai savaime nesąlygoja nuostolių ieškovui priteisimo, kadangi būtina nustatyti, ar ieškovo patirtų nuostolių atsiradimą lėmė tik atsakovės veiksmai/neveikimas. Nagrinėjamu atveju svarbu įvertinti tai, kad preliminariai šalys tarėsi dėl sodybos pirkimo–pardavimo sutarties sudarymo ateityje. Taigi būsimos sutarties objektas buvo nekilnojamasis turtas. Nekilnojamasis turtas yra specifinė turto rūšis, o nekilnojamojo turto rinka – išskirtinė sritis, kurioje vykstantys ekonominiai pokyčiai yra sunkiai prognozuojami ir nepriklausantys nuo šalių valios. Nekilnojamojo turto pirkimas–pardavimas visuomet yra susijęs su tam tikra finansine rizika: pirkėjas rizikuoja tuo, kad kritus kainoms jis tą patį turtą galėtų įsigyti mažesne kaina, pardavėjas, kad kitu metu turtą būtų pardavęs brangiau. Šalių sudarytame susitarime pirmasis numatytas terminas sodybai parduoti – 2008 m. gegužės 14 d., po to pratęstas iki 2008 m. rugsėjo 1 d. ir dar keletą kartų, galutinis terminas pagal rašytinį susitarimą – 2012 m. kovo 1 d., o pagal reikalavimą vykdyti sutartį arba išsikelti iš gyvenamųjų patalpų – 2013 m. spalio 1 d. (1 t., b. l. 13–14). Turtą ieškovas naujajam pirkėjui K. V. pardavė tik 2013 m. gruodžio 31 d. (1 t., b. l. 18–24).

42Apelianto E. O. teigimu, pirmosios instancijos teismas nepagrįstai pripažino, kad kainos sumažėjimą lėmė ekonominiai pokyčiai, nebuvo įvertinta, kad atsakovė visą laiką buvo pasižadėjusi sumokėti 145 000 Lt. Teisėjų kolegija pažymi, kad Lietuvoje ekonomikos krizės požymiai visuotinai pripažįstami nuo 2008 metų pabaigos. Tiek Lietuvoje, tiek pasaulyje ekonomikos krizė sąlygojo nekilnojamojo turto rinkos pokyčius, t. y. spartų nekilnojamojo turto objektų vertės kritimą. Kaip jau buvo nurodyta, kasacinio teismo praktikoje pasisakoma, kad gali būti atlyginami tik tie nuostoliai, kurie pagal tų nuostolių, taip pat civilinės atsakomybės prigimtį yra prievolę pažeidusio asmens veiksmų ar neveikimo padarinys, t. y. kurių atsiradimo konkrečiu atveju pakankama priežastis buvo būtent šio asmens elgesys. Nagrinėjamu atveju pagal pirmąjį susitarimą sudarius pagrindinę pirkimo–pardavimo sutartį, ieškovas už parduodamą sodybą iš atsakovės būtų gavęs 145 000 Lt. Sutiktina su apeliantu E. O., kad atsakovės įsipareigojimas ir pasižadėjimas pirkti sodybą už tą pačią kainą, t. y. 145 000 Lt galiojo ne tik 2008 metais, bet ir 2010 – 2012 metais, nes tai patvirtina atsakovės 2010 m. kovo 13 d. pasirašytas raštelis, kuriuo atsakovė įsipareigojo sumokėti tą pačią sodybos kainą iki 2011 m. kovo 1 d. litais arba iki 2012 m. kovo 1 d. – eurais. Byloje apylinkės teismas iš esančių įrodymų pripažino, kad atsakovė sodybą pirkti atsisakė 2013 m. rugpjūčio 30 d. Teisėjų kolegija nesutinka su apeliantu E. O., kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai konstatavo, jog ieškovas turi prisiimti dalį atsakomybės dėl to, jog po 2008 m. rugsėjo 1 d. pirmojo termino sudaryti sutartį pasibaigimo į atsakovę raštu nesikreipė, atlaisvinti sodybą nereikalavo, toliau tęsė ikisutartinius pirkimo–pardavimo teisinius santykius. Nors apeliantas nurodo, kad jis nesiėmė veiksmų atsakovei iš gyvenamojo namo ankščiau iškraustyti bei sodybos kitiems asmenims parduoti dėl tos priežasties, jog atsakovė nuolatos įtikinėjo ieškovą, sodybą pirksianti, tačiau, teisėjų kolegijos vertinimu, būdamas rūpestingas, atidus žmogus, matydamas valstybėje prasidėjus ekonominius pokyčius, galėjo numatyti galimus padarinius, jei nebūtų sudaryta pagrindinė pirkimo–pardavimo sutartis, nes turėjo pakankamą pagrindą spręsti, kad atsakovė neturi pinigų sumokėti už perkamą turtą, tačiau iki 2013 m. rudens nesiuntė oficialaus pranešimo atsakovei dėl sutarties sudarymo, nebandė su ja nutraukti ikisutartinių santykių, ieškoti kito pirkėjo, o vien tik besąlygiškai pasitikėjo atsakove ir jos pažadais. Pažymėtina ir tai, kad ieškovas iki 2012 m. liepos mėnesio nebuvo iki galo susitvarkęs nuosavybės dokumentų. Apeliantė R. D. teigia, kad žinodama tokias aplinkybes, susitarimo iš viso nebūtų sudariusi. Teisėjų kolegijos vertinimu, būsima sodybos pirkėja, t. y. atsakovė, veikdama pakankamai apdairiai ir rūpestingai, turėjo pareigą įsitikinti duomenų apie perkamą objektą teisingumu bei aktualumu. Be to, nuosavybės dokumentų sutvarkymas nebuvo priežastimi, dėl ko nebuvo sudaryta pagrindinė sutartis. Atmetant apelianto argumentus dėl visos sumos, t. y. skirtumo tarp atsakovės pažadėtos sumos ir sodybos K. V. pardavimo kainos priteisimo, kolegija nurodo, jog iš byloje esančių įrodymų negalima spręsti, kad tretieji asmenys būtent už šalių preliminariame susitarime nurodytą kainą 2008 metais būtų įsigiję ieškovo sodybą. Atsižvelgiant į nurodytas aplinkybes, teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas, spręsdamas dėl nukentėjusios ikisutartinių santykių šalies, t. y. ieškovo, teisės į prarastos galimybės vertės atlyginimą, pagrįstai ir teisingai įvertino objektyvias ir subjektyvias priežastis, t. y. tiek nuo šalių valios nepriklausančius veiksnius – valstybėje vykstančius ekonominius procesus, lėmusius kainos sumažėjimą, tiek atsakovės ir paties ieškovo elgesį, todėl pagrįstai sumažino nuostolių atlyginimo sumą (CK 6.259 straipsnis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2013 m. birželio 27 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-375/2013).

43Dėl kitų apeliacinių skundų argumentų teisėjų kolegija nepasisako, kadangi jie neturi teisinės įtakos nagrinėjamos bylos teisingam išsprendimui. Kasacinio teismo praktikoje pripažįstama, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą. Atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. kovo 14 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-7-38/2008, 2010 m. birželio 1 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-252/2010; kt.).

44Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas, įvertinęs visus byloje surinktus įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymais priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, kurio apeliacinių skundų argumentais keisti arba naikinti nėra įstatyminio pagrindo (CPK 327, 329 straipsniai), todėl apeliantų R. D. ir E. O. apeliaciniai skundai atmestini, Kėdainių rajono apylinkės teismo 2014 m. rugsėjo 30 d. sprendimas paliktinas nepakeistas (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

45Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos Civilinio proceso kodekso 325-326 straipsniais,

Nutarė

46Kėdainių rajono apylinkės teismo 2014 m. rugsėjo 30 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Ryšiai
1. Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija,... 2. Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi apeliacinį skundą,... 3. I. Ginčo esmė... 4. Ieškovas patikslintame ieškinyje prašė priteisti iš atsakovės 57 000 Lt... 5. Nurodė, kad 2008 m. kovo 3 d. su atsakove R. D. sutarė, jog jis parduos, o... 6. Atsakovė atsiliepimuose į ieškinį (1 t., b. l. 42–47) ir patikslintą... 7. Nurodė, kad 2008 m. kovo 9 d. ji su ieškovu pasirašė susitarimą dėl... 8. II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė... 9. Kėdainių rajono apylinkės teismas 2014 m. rugsėjo 30 d. sprendimu (2 t., b.... 10. Teismas konstatavo, kad šalis siejo ikisutartiniai pirkimo–pardavimo... 11. III. Apeliacinių skundų ir atsiliepimų į apeliacinius skundus argumentai... 12. Apeliaciniame skunde (2 t., b. l. 117–124) atsakovė prašo panaikinti... 13. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:... 14. 1. Pirmosios instancijos teismo sprendimas yra iš dalies neteisėtas ir... 15. 2. Apeliantės teigimu, ieškovas E. O. nuo pat pradžių elgėsi... 16. 3. Pirmosios instancijos teismas, vertindamas bylos duomenis, nepagrįstai... 17. 4. Nagrinėjamu atveju vertinant byloje nustatytų aplinkybių visumą,... 18. 5. Nepagrįsti pirmosios instancijos teismo argumentai, kad nagrinėjamu atveju... 19. 6. Ginčijamas sprendimas yra prieštaringas, kadangi vienu atveju teismas... 20. 7. Pirmosios instancijos teismas neįvertinto aplinkybių ir ieškovo... 21. 8. Ieškovas patirtus nuostolius įrodinėja iš esmės tik susidariusiu kainos... 22. Apeliaciniame skunde (2 t., b. l. 127–131) ieškovas prašo panaikinti... 23. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:... 24. 1. Pirmosios instancijos teismas šališkai įvertino byloje pateiktus... 25. 2. Pirmosios instancijos teismas nepilnai aptarė ir netinkamai vertino... 26. 3. Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai pagrindine priežastimi, lėmusia... 27. Atsiliepime į ieškovo apeliacinį skundą (2 t., b. l. 137–142) atsakovė... 28. Atsakovės teigimu, ieškovo apeliaciniame skunde nurodyti teiginiai... 29. Atsiliepime į atsakovės apeliacinį skundą (2 t., b. l. 143–145)... 30. Nurodo, kad tai, jog ieškovas 2008 metais (sutarties sudarymo metu) dar... 31. IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir... 32. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą, neperžengdamas... 33. Byloje kilo ginčas dėl nuostolių atlyginimo nesudarius pagrindinės... 34. Byloje nustatyta, kad 2008 metų pavasarį šalys susitarė, kad atsakovė... 35. Apeliantės R. D. teigimu, pirmosios instancijos teismas netinkamai aiškino ir... 36. Dėl sutartinių santykių teisinių kvalifikavimo... 37. Teisėjų kolegija pažymi, kad sutartinių santykių teisinio kvalifikavimo ir... 38. Teisėjų kolegijos nuomone, nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas... 39. Dėl nuostolių atlyginimo... 40. Konstatavęs, kad ginčo šalis siejo ikisutartiniai pirkimo–pardavimo... 41. Konkrečiu atveju sprendžiant dėl nuostolių parastos galimybės vertės... 42. Apelianto E. O. teigimu, pirmosios instancijos teismas nepagrįstai pripažino,... 43. Dėl kitų apeliacinių skundų argumentų teisėjų kolegija nepasisako,... 44. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, apeliacinės instancijos teismas... 45. Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos Civilinio proceso... 46. Kėdainių rajono apylinkės teismo 2014 m. rugsėjo 30 d. sprendimą palikti...