Byla 2A-263-330/2015

1Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Rasos Gudžiūnienės, Kazio Kailiūno ir Gintaro Pečiulio (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovių Č. V. ir K. V. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2014 m. rugpjūčio 22 d. sprendimo, priimto civilinėje byloje Nr. 2-3253-467/2014 pagal ieškovės I. J. ieškinį atsakovams A. D., Č. V. ir K. V. dėl mainų sutarties pripažinimo apsimestiniu sandoriu, dovanojimo sutarties pripažinimo niekiniu ir negaliojančiu sandoriu, pirkėjo teisių ir pareigų perkėlimo pagal pirkimo - pardavimo sutartimi pripažintą sandorį (trečiasis asmuo Vilniaus miesto 17 notarų biuro notarė L. M.).

2Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi civilinę bylą,

Nustatė

3I. Ginčo esmė

4Ieškovė I. J. pirmosios instancijos teismui pateiktame ieškinyje prašė: pripažinti apsimestine atsakovų Č. V. ir A. D. 2012 m. vasario 1 d. sudarytą mainų sutartį, kurios pagrindu A. D. dalį žemės sklypo ir ¼ gyvenamojo namo, esančių ( - ), išmainė į sodo pastatą, garažą, kiemo statinius bei žemės sklypą, esančius ( - ); pripažinti šį mainų sandorį pirkimo - pardavimo sutartimi, kuria atsakovas A. D. pardavė, o Č. V. nupirko dalį žemės sklypo ir ¼ gyvenamojo namo, esančių ( - ), už 450 000 Lt; perkelti ieškovei šio turto pirkėjo teises ir pareigas bei iš ieškovės priteisti atsakovei Č. V. 450 000 Lt; pripažinti niekine ir negaliojančia nuo sudarymo momento atsakovių Č. V. ir K. V. 2012 m. balandžio 5 d. sudarytą dovanojimo sutartį, kurios pagrindu Č. V. perleido K. V. 1135/2300 dalis žemės sklypo ir ¼ gyvenamojo namo, esančių ( - ); perkelti ieškovei pirkėjo teises ir pareigas pagal 2012 m. rugsėjo 7 d. pirkimo - pardavimo sutartį, sudarytą tarp atsakovų A. D. ir K. V., pagal kurią A. D. pardavė K. V. ¼ dalį gyvenamojo namo, esančio ( - ), ir iš ieškovės priteisti atsakovei K. V. 40 000 Lt; priteisti ieškovei iš atsakovų patirtas bylinėjimosi išlaidas.

5Ieškovė nurodė, jog iki ginčijamų sandorių sudarymo nekilnojamasis turtas, esantis ( - ), bendrosios dalinės nuosavybės teisėmis priklausė ieškovei ir bendraturčiui S. D.. Ieškovei priklausė ½ dalis gyvenamojo namo ir 1165/2300 dalys žemės sklypo; S. D. - ½ dalis gyvenamojo namo ir 1135/2300 dalys žemės sklypo. Bendraturtis S. D. 2011 m. spalio 17 d. mirė, atsakovas A. D. paveldėjo šio turtą – 1135/2300 dalis žemės sklypo ir ½ dalį nuo ½ dalies pastato – gyvenamojo namo. Atsakovai A. D. ir Č. V. 2012 m. vasario 1 d. sudarė mainų sutartį, pagal kurią ¼ dalį paveldėto gyvenamojo namo ir paveldėtą 227/460 dalį žemės sklypo, esančius ( - ), kurių vertė 450 000 Lt, išmainė į sodo pastatą, garažą, kiemo statinius bei žemės sklypą, esančius ( - ), kurių vertė 350 000 Lt. Č. V. pagal šią mainų sutartį įgytus nekilnojamuosius daiktus 2012 m. balandžio 5 d. dovanojimo sutartimi perleido savo dukrai – atsakovei K. V.. 2012 m. rugsėjo 7 d. tarp atsakovų A. D. ir K. V. buvo sudaryta pirkimo - pardavimo sutartis, pagal kurią A. D. pardavė K. V. ¼ dalį gyvenamojo namo, esančio ( - ) už 40 000 Lt. Ieškovė pažymėjo, jog 2012 metų lapkričio mėnesį gavusi atsakovės K. V. pasiūlymą dėl pastato ir žemės sklypo, esančių ( - ), valdymo, disponavimo ir naudojimosi jais tvarkos nustatymo, sužinojo, jog jos bendraturtė yra K. V.. Ieškovei kilo abejonių dėl to, kokiu būdu atsakovė K. V. tapo visos žemės sklypo ir pastato dalies, priklausiusios S. D., savininke, nes ieškovė manė, kad ji, kaip žemės sklypo ir pastato bendraturtė, turėjo pirmumo teisę įsigyti parduodamas žemės sklypo ir pastato dalis. Ieškovė nurodė, jog iš Nekilnojamojo turto registro gavusi dokumentų kopijas, sužinojo, jog buvo sudarytos ginčo sutartys – 2012 m. vasario 1 d. mainų sutartis, 2012 m. balandžio 5 d. dovanojimo sutartis ir 2012 m. rugsėjo 7 d. pirkimo - pardavimo sutartis. Ieškovės įsitikinimu, mainų sutartis yra apsimestinis sandoris, kuris turėtų būti pripažintas pirkimo - pardavimo sutartimi, o pirkėjo teisės ir pareigos perkeltos ieškovei, kaip bendrosios dalinės nuosavybės bendraturtei, turinčiai pirmumo teisę įsigyti bendrosios dalinės nuosavybės dalį už tą pačią kainą, kuria ji buvo perleista. Neteisėtai įgijusi nuosavybėn nekilnojamąjį turtą mainų sutarties pagrindu, atsakovė Č. V. negalėjo jo perleisti atsakovės K. V. nuosavybėn pagal 2012 m. balandžio 5 d. dovanojimo sutartį. Šis sandoris turi būti pripažintas niekiniu nuo sudarymo momento, nesukeliančiu jo šalims teisinių pasekmių. Nebūdama bendrosios dalinės nuosavybės bendraturte K. V. negalėjo įsigyti iš A. D. ¼ dalies pastato – gyvenamojo namo, esančio ( - ), pagal 2012 m. rugsėjo 7 d. pirkimo - pardavimo sutartį, prieš tai nepasiūlius šios dalies įsigyti bendraturtei I. J.. Pasak ieškovės, ginčijamų sandorių apsimestinumą (atsakovės Č. V. siekį nusipirkti ginčo turtą) pagrindžia sandorių sudarymo aplinkybės: įsiskolinimo sumokėjimas už A. D., trumpas terminas nuo ginčo turto paveldėjimo iki perleidimo ir kt. Ieškovė aiškino, jog ieškinio senaties terminas turi būti skaičiuojamas nuo 2012 m. lapkričio 23 d., kuomet buvo gautas K. V. pasiūlymas, kadangi būtent tuomet ieškovė sužinojo apie tikėtinai pažeistas jos teises. Jeigu teismas pripažintų, kad ieškinio senaties terminas yra praleistas, ieškovė prašė jį atnaujinti, nes galimą šio termino praleidimą lėmė tai, jog atsakovai sąmoningai slėpė nuo ieškovės apie bendraturčio pasikeitimą, o apie tai sužinojusi ieškovė iš karto aktyviai ėmėsi ginti savo pažeistas teises.

6Atsakovės Č. V. ir K. V. su ieškiniu nesutiko ir prašė jį atmesti. Pasak atsakovių, ieškovė klaidingai interpretuoja faktines aplinkybes, susijusias su mainų sutarties sudarymu, sąmoningai jas iškreipia, taip siekdama sau naudingo bylos rezultato. Atsakovės paaiškino, jog kaimynų Č. V. ir S. D. santykiai buvo geri, todėl po pastarojo mirties atsakovė sutiko paskolinti A. D. pinigų, reikalingų įsiskolinimui valstybei (už išperkamą žemę) padengti. Paaiškino, jog dar 2011 metais Č. V. ieškojo namo dukrai K. V. ( - )ir greta jo esančiuose ( - ) miesto mikrorajonuose. Suradusi tinkamą namą su priklausiniais ( - ), sumokėjo pardavėjui 3 000 Lt rankpinigių, o pardavėjas įsipareigojo artimiausiu metu sutvarkyti visus pirkimo - pardavimo sandoriui būtinus dokumentus. Sudarius sutartį dėl šio nekilnojamojo turto pirkimo, atsitiktinio susitikimo metu atsakovai Č. V. ir A. D. susitarė dėl namo, esančio ( - ), mainymo į ginčo turtą. Kadangi ginčo turtas buvo arčiau Č. V. gyvenamosios vietos, o atsakovas A. D. bijojo būti apgautas bendraturtės (ieškovės), abi sutarties šalys buvo asmeniškai suinteresuotos mainų sutarties sudarymu. Atsakovės nurodė, jog mainų sutartimi šalys turėjo teisę susitarti ir dėl nelygiaverčių daiktų mainų su pinigine priemoka. Šiuo atveju buvo mainomi vienarūšiai daiktai, kurių vertės skirtumas ir mokėtina priemoka sudarė tik 100 000 Lt. Dovanojimo sutartimi Č. V. padovanojo savo dukrai K. V. 227/460 dalis žemės sklypo ir ¼ dalį namo, kurie yra greta faktinės Č. V. gyvenamosios vietos, o žemės sklypas netgi turi bendrą ribą. Šia sutartimi atsakovės siekė vienintelio tikslo – teisėtu sandoriu įteisinti K. V. nuosavybės teisę į sklypo ir namo dalį, kuriame ateityje gyventų K. V.. Atsakovės nurodė, jog ieškovės reikalavimas pripažinti mainų sutartį dvejomis atskiromis pirkimo - pardavimo sutartimis, perkelti ieškovei pirkėjos teises ir pareigas, yra pareikštas praleidus įstatyme nustatytą sutrumpintą ieškinio senaties terminą ir šiuo pagrindu turėtų būti atmestas. 2012 m. vasario 17 d. ir vasario 21 d. ieškovė Nekilnojamojo turto registro tvarkytojui pateikė prašymus įrašyti nekilnojamųjų daiktų – garažo ir ūkinio pastato, esančių ( - ), kadastro duomenis į Nekilnojamojo turto registrą, tačiau kovo 15 d. gavo neigiamą atsakymą, todėl nuo šios datos ir skaičiuotinas ieškinio senaties terminas. Pasak atsakovių, byloje nėra duomenų, pagrindžiančių ieškovės galimybę sumokėti atsakovėms 490 000 Lt, perkėlus jai pirkėjo teises ir pareigas. Atsakovės taip pat prašė teismo taikyti ieškovei procesines sankcijas už priesaikos sulaužymą ir piktnaudžiavimą procesinėmis teisėmis. Nurodė, kad ieškovė melavo apie ieškinio senaties pradžiai reikšmingas faktines aplinkybes ir kreipėsi į teismą su nepagrįstu ieškiniu.

7Atsakovas A. D. su ieškiniu nesutiko, prašė ieškinį atmesti. Aiškino po tėvo S. D. mirties paveldėjęs 1135/2300 dalis žemės sklypo ir ¼ dalį pastato – gyvenamojo namo, esančių ( - ), bei (vėliau) ir dar ¼ dalį to paties namo, dėl kurios tėvas nebuvo susitvarkęs dokumentų, liudijančių nuosavybės teisę po sutuoktinės mirties. Atsakovas poziciją dėl ginčijamų sandorių sudarymo aplinkybių grindė tais pačiais argumentais, kaip ir atsakovės Č. V. bei K. V.. Atsakovas nesutiko su ieškinio argumentais, esą ginčijami sandoriai yra apsimestiniai. A. D. prašė taikyti ieškinio senatį. Nurodė nenorėjęs paveldėto turto parduoti, gauti grynuosius pinigus, nepasitikėjo bankais, o turto remontui pinigų taip pat neturėjo. Teigė norėjęs turėti savo namą, o atsakovė Č. V. pasiūlė jo interesus tenkinančius mainus. Pasak atsakovo, su bendraturte ieškove kildavo konfliktai dar tėvui gyvam esant, todėl su ja kartu gyventi nenorėjo. Po atsakovo tėvo mirties ieškovė spaudė atsakovą parduoti turtą už nerealiai žemą kainą. Pripažino, iki ginčo sandorių sudarymo neinformavęs ieškovės apie turto perleidimą Č. V., kadangi to nelaikė būtinu. Paaiškino, kad išmainytame name šiuo metu gyvena su žmona ir vaikais, o iš priemokos, gautos pagal mainų sutartį, grąžino paskolą atsakovei, kurią buvo gavęs iš jos po tėvo mirties.

8Trečiasis asmuo notarė L. M. su ieškiniu nesutiko, prašė jį atmesti. Nurodė, kad atsakovai Č. V. ir A. D. atvyko į notaro biurą, turėdami tikslą sudaryti mainų sutartį. Nenustačius kliūčių tokiam sandoriui sudaryti, mainų sutartis buvo patvirtinta. Nesutiko su ieškinio argumentu, esą ginčijama mainų sutartis prieštaravo imperatyvioms įstatymų normoms.

9II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

10Vilniaus apygardos teismas 2014 m. rugpjūčio 22 d. sprendimu ieškinį patenkino: atsakovų Č. V. ir A. D. 2012 m. vasario 1 d. sudarytą mainų sutartį pripažino apsimestine; šią sutartį pripažino pirkimo - pardavimo sutartimi, kuria atsakovas A. D. pardavė, o Č. V. nupirko dalį žemės sklypo ir ¼ gyvenamojo namo, esančių ( - ), už 450 000 Lt; perkėlė ieškovei I. J. šio turto pirkėjo teises ir pareigas bei priteisė iš ieškovės I. J. atsakovei Č. V. 450 000 Lt, įpareigojant šias lėšas sumokėti per 20 dienų terminą nuo sprendimo įsiteisėjimo dienos. Šiuo teismo sprendimu pirmosios instancijos teismas pripažino niekine ir negaliojančia nuo sudarymo momento atsakovių Č. V. ir K. V. 2012 m. balandžio 5 d. sudarytą dovanojimo sutartį, perkėlė ieškovei I. J. pirkėjo teises ir pareigas pagal atsakovų A. D. ir K. V. 2012 m. rugsėjo 7 d. sudarytą ¼ dalies gyvenamojo namo, esančio ( - ) bei priteisė iš ieškovės I. J. atsakovei K. V. 40 000 Lt, įpareigojant šias lėšas sumokėti per 20 dienų terminą nuo sprendimo įsiteisėjimo dienos. Pirmosios instancijos teismas, patenkinęs ieškinį, iš atsakovų priteisė ieškovės naudai bylinėjimosi išlaidas.

11Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs faktinius bylos duomenis, priėjo išvados, jog ieškovė apie savo pažeistas teises sužinojo arba turėjo realią galimybę sužinoti ne vėliau kaip 2012 m. kovo 15 d. Teismo vertinimu, ši data laikytina ieškinio senaties termino pradžia, todėl ieškinys 2013 m. vasario 22 d. buvo pateiktas praleidus senaties terminą. Teismas ieškovės argumentus dėl ieškinio senaties termino praleidimo priežasčių laikė pagrįstais bei sudarančiais pagrindą termino atnaujinimui. Teismas pažymėjo, jog ieškovę ir atsakovą A. D. sieja giminystės ryšiai, jų tarpusavio santykiai visą laiką buvo pakankamai geri. A. D. neneigia, jog jam buvo žinomas ieškovės ketinimas įsigyti jo paveldėtą bendro nekilnojamojo turto dalį, ieškovei nebuvo pagrindo juo netikėti ir nepasitikėti; ieškovė ieškinio senaties termino eigos metu nebuvo gavusi iš atsakovų jokio objektyvaus dokumento, patvirtinančio bendraturčių pasikeitimą; ieškovė kitais būdais aktyviai siekė apginti savo pažeistas teises (kreipėsi į teisėsaugos institucijas); ieškiniui pareikšti įstatyme nustatytas vos trijų mėnesių terminas ir jis buvo praleistas pakankamai nedaug. Teismas taip pat akcentavo ieškovės teisių pažeidimo fakto akivaizdumą.

12Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs byloje esančius įrodymus, pritarė ieškovės argumentams, jog ji, tiek esant gyvam S. D., tiek jam mirus, siekė nusipirkti ginčo turtą. Ginčijamų sandorių sudarymo aplinkybės (trumpas laiko tarpas nuo ginčo turto paveldėjimo iki mainų sandorio sudarymo, S. D. įsiskolinimo už valstybinę žemę sumokėjimo aplinkybės, aplinkybė, jog mainomi daiktai nėra lygiaverčiai, aplinkybė, jog po mainų sutarties sudarymo ginčo turtas buvo perleistas atsakovei K. V., kuriai vėliau buvo pasiūlyta pirkti ir likusią ¼ dalį namo ir kt.), teismo vertinimu, patvirtina, jog šalių valia buvo ne daiktų mainai, o tai, kad Č. V. nupirktų A. D. jo išsirinktą namą sodų bendrijoje ir sumokėtų 100 000 Lt. Teismas pažymėjo, jog atsakovai nepaneigė ieškovės nurodytų aplinkybių ir pateiktų įrodymų, patvirtinančių, jog nė vienas iš atsakovų nesirūpino bendro turto išlaikymu, nemokėjo jokių privalomų mokesčių už komunalines paslaugas, namui tiekiamą elektros energiją, šiukšlių išvežimą, nesudarė jokių komunalinių paslaugų teikimo sutarčių. Aplinkybę, jog atsakovas A. D. pageidavo gyventi atskirame name be bendraturčių, bijojo būti ieškovės apgautas, o ginčijamą sandorį sudarė notarės patarimu, teismas laikė papildomai patvirtinančia siekį perleisti turtą konkrečiam asmeniui – atsakovei Č. V., t. y. iš esmės pažeidžiant bendraturčio teises. Pirmosios instancijos teismas atsakovės Č. V. pateikto A. M. pakvitavimo ir pirkimo - pardavimo sutarties sąlygos dėl dalies kainos gavimo nelaikė pakankamais įrodymais, patvirtinančiais aplinkybę, jog Č. V. jau 2011 m. rugpjūčio 25 d. buvo sutarusi įsigyti savo nuosavybėn išmainytą nekilnojamąjį daiktą ( - ). Teismo vertinimu, aptartos aplinkybės leidžia daryti išvadą, kad atsakovų tikroji valia buvo sudaryti ginčo nekilnojamojo turto pirkimo -pardavimo sutartį, tačiau tokiu atveju atsakovas, parduodamas savo dalį turto, privalėjo pasiūlyti ieškovei šį turtą įsigyti. Teismas sprendė, jog ieškovė yra finansiškai pajėgi atsiskaityti už ginčo turtą. Spręsdamas klausimą dėl pirkėjo teisių ir pareigų perkėlimo ieškovei, teismas, be to, atsižvelgė į tai, jog ginčo objektu esantis žemės sklypas yra valstybinio parko teritorijoje, jam nustatytos specialiosios naudojimo sąlygos, todėl šio sklypo ir jame esančio namo dalį įgijus bendraturčiui ir sujungus daikto dalis, daikto valdymas taptų efektyvesnis. Atsižvelgdamas į nurodytas aplinkybes, teismas perkėlė ieškovei pirkėjo teises ir pareigas pagal 2012 m. vasario 1 d. pirkimo - pardavimo sandorį ir iš ieškovės priteisė atsakovei Č. V. 450 000 Lt sumą. Pirmosios instancijos teismas, ginčijamą turto dovanojimo sandorį pripažindamas negaliojančiu, pažymėjo, jog Č. V. negalėjo perleisti atsakovei K. V. to, ko neturėjo, nes nuo mainų sandorio nuginčijimo teisėta ginčo turto savininke laikytina ieškovė. Teismo vertinimu, pripažinus, kad ginčijama mainų sutartis yra apsimestinis sandoris ir perkėlus pirkėjo teises ir pareigas ieškovei, bei pripažinus dovanojimo sutartį niekine ir negaliojančia nuo sudarymo momento, pripažintina, kad 2012 m. rugsėjo 7 d. pirkimo - pardavimo sutartis dėl ¼ dalies ginčo namo sudaryta pažeidžiant Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 4.79 straipsnio 3 dalies nuostatą, kadangi nebūdama bendrosios dalinės nuosavybės bendraturte, K. V. negalėjo įsigyti iš A. D. ¼ dalies pastato – gyvenamojo namo, esančio ( - ), prieš tai nepasiūlius šios turto dalies įsigyti bendraturtei I. J.. Dėl šios priežasties pirkėjo teisės bei pareigos pagal tą sandorį irgi buvo perkeltos ieškovei I. J., kaip bendrosios dalinės nuosavybės bendraturtei, turinčiai pirmumo teisę įsigyti bendrosios dalinės nuosavybės dalį už tą pačią kainą, kuria ji buvo perleista, iš ieškovės I. J. priteisiant K. V. naudai 40 000 Lt. Pirmosios instancijos teismas atmetė ieškovės argumentus dėl sandorių formos trūkumų ir prieštaravimo imperatyvioms įstatymo nuostatoms. Teismas pažymėjo, jog ginčijamų sandorių sudarymo metu notarei buvo pateiktas ginčo žemės sklypo planas, reikalingas sandoriui patvirtinti.

13Pirmosios instancijos teismas netenkino atsakovų prašymo dėl baudos skyrimo ieškovei už priesaikos sulaužymą ir piktnaudžiavimą procesinėmis teisėmis, kadangi ieškovės ieškinys iš esmės patenkintas. Teismo vertinimu, tas faktas, jog ieškovė kai kurias faktines aplinkybes aiškino kitaip tiek ieškinyje, tiek ir teismo posėdžiuose, nei jas nurodė atsakovai ir nustatė teismas, nesudaro pakankamo pagrindo konstatuoti, jog ieškovė sulaužė teisme duotą priesaiką.

14III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

15Atsakovės Č. V. ir K. V. apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2014 m. rugpjūčio 22 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą, kuriuo ieškinys būtų atmestas bei priteisti atsakovių patirtas bylinėjimosi išlaidas. Skundas grindžiamas šiais argumentais:

  1. Pirmosios instancijos teismas netinkamai aiškino ir taikė materialinės teisės normas, reguliuojančias ieškinio senaties instituto taikymą, ir nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo jurisprudencijoje suformuluotų teisės taikymo ir aiškinimo taisyklių. Teismo išvada dėl senaties termino pradžios yra teisinga, tačiau teismas nepagrįstai atnaujino praleistą ieškinio senaties terminą. Ieškovės ir atsakovo A. D. giminystės ryšiai neturi įtakos senaties termino skaičiavimui. Teismas padarė nepagrįstą išvadą, esą ieškovė siekė savo teises ginti kitais būdais. Teismas padarė nepagrįstą išvadą, jog ieškinio senaties terminas buvo praleistas nedaug. Nepagrįsta ir teismo išvada, jog ieškovės, kaip bendraturtės, teisių pažeidimas yra akivaizdus. Akivaizdus ieškovės teisių pažeidimas galėtų būti laikomas svarbia aplinkybe, sudarančia pagrindą atnaujinti praleistą ieškinio senaties terminą, tik tuomet, jei toks teisių pažeidimas būtų sąlygotas atsakovių nesąžiningais veiksmais, t. y. būtų paneigta įstatyminė sąžiningo įgijėjo prezumpcija.
  2. Pirmosios instancijos teismas pažeidė įrodinėjimo procesą reguliuojančias teisės normas, kadangi sprendimą grindė išimtinai ieškovės pateiktais paaiškinimais. Pirmosios instancijos teismo sprendime nurodyta, jog ieškovės paaiškinimai skiriasi nuo atsakovų paaiškinimų ir teismo nustatytų aplinkybių, todėl teismas ieškovės paaiškinimus, nepagrįstus kitais faktiniais duomenimis, turėjo vertinti itin atidžiai ir kritiškai.
  3. Pirmosios instancijos teismas netinkamai vertino atsakovo A. D. pasižadėjimą. Teismas nepagrįstai S. D. skolos mokėjimo dokumente nurodytą mokėjimo paskirtį – „pagal pasižadėjimą“ laikė patvirtinimu tarp šalių buvus susitarimą (pasižadėjimą) sudaryti ginčijamą mainų sutartį.
  4. Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai sprendė, jog sandorio šalys neturėjo teisės susitarti dėl nelygiaverčių daiktų mainų.
  5. Teismas nepagrįstai sprendė, jog ginčijamo dovanojimo sandorio sudarymas pagrindžia mainų sandorio apsimestinumą. Bylos nagrinėjimo metu atsakovė laikėsi nuoseklios pozicijos, jog ji ieškojo namo savo dukrai.
  6. Pirmosios instancijos teismas padarė nepagrįstą išvadą dėl atsakovių tariamo nesirūpinimo ginčo turtu. Teismas neįvertino aplinkybės, jog ieškovė už ginčo namui teiktas paslaugas sumokėjo tik prieš pat ieškinio pateikimą. Aplinkybę, jog atsakovės rūpinosi ginčo turtu, patvirtina tai, jog Č. V. po mainų sutarties sudarymo griovė savavališkai pastatytus sandėliukus, o K. V. po dovanojimo sutarties sudarymo inicijavo naudojimosi turtu tvarkos nustatymo procedūrą.
  7. Teismas netinkamai vertino atsakovų A. D. ir Č. V. veiksmus iki mainų sutarties sudarymo. Teismas neteisingai vertino atsakovo paaiškinimus apie notarės vaidmenį dėl susitarimo sudaryti mainų sutartį.
  8. Pirmosios instancijos teismas netinkamai vertino A. M. pakvitavimą. Tuo atveju, jeigu teismas suabejojo dėl šio įrodymo autentiškumo ar duomenų pakankamumo, turėjo pasiūlyti pateikti naujus įrodymus arba atnaujinti bylos nagrinėjimą iš esmės.
  9. Teismo išvada, jog A. D. nepranešė ieškovei apie ketinimą perleisti likusią namo dalį, nepagrįsta, kadangi įstatyme neribojama pardavėjo (bendraturčio) teisė pasirinkti, kuriam iš bandraturčių parduoti savo dalį, esančią bendrąja nuosavybe.
  10. Pirmosios instancijos teismas padarė nepagrįstą išvadą dėl ieškovės finansinių galimybių sumokėti 490 000 Lt už ginčo turtą.
  11. Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atmetė atsakovių prašymą taikyti ieškovei sankcijas už duotos priesaikos sulaužymą ir piktnaudžiavimą procesinėmis teisėmis. Apskųsto teismo sprendimo turinys leidžia daryti išvadą, jog teismas pripažino faktą, kad ieškovė sakė netiesą. Teismo atsisakymas skirti sankciją yra nemotyvuotas. Aplinkybė, jog ieškinys buvo patenkintas, neeliminuoja galimybės piktnaudžiauti procesinėmis teisėmis.

16Atsakovės apeliaciniame skunde pareiškė prašymą priimti naują įrodymą – S. D. pasižadėjimo Nr. 483 kopiją.

17Atsakovas A. D. pateikė rašytinį prisidėjimą prie atsakovių Č. V. ir K. V. apeliacinio skundo.

18Ieškovė I. J. prašo apeliacinį skundą atmesti bei priteisti jos patirtas bylinėjimosi išlaidas. Atsiliepime į apeliacinį skundą nurodė, jog informacijos apie sudarytus sandorius slėpimas ir ieškovės klaidinimas turėjo esminės reikšmės ieškinio senaties termino praleidimui. Ieškovės vertinimu, pirmosios instancijos teismas pagrįstai pripažino, jog senaties terminas buvo praleistas dėl svarbių priežasčių. Ieškovė nurodė, jog pirkėjų teisių ir pareigų perkėlimo, kaip pirmenybės teisės gynimo būdo, specifika yra ta, kad jo taikymas nepriklauso nuo trečiojo asmens, kuriam perleistas turtas, sąžiningumo. Ieškovė nesutinka su apeliančių argumentais dėl įrodymų vertinimo proceso netinkamumo. Nurodė, jog pirmosios instancijos teismas išvadas dėl ginčijamų sandorių teisėtumo padarė įvertinęs įrodymų visumą. Savo poziciją dėl įrodymų byloje vertinimo ieškovė grindė argumentais, iš esmės analogiškais pirmosios instancijos teismo padarytoms išvadoms. Papildomai nurodė, jog apeliančių akcentuoti pastatų griovimo darbai negali patvirtinti tinkamo rūpinimosi ginčo turtu, kadangi šiais veiksmais buvo pažeistos ieškovės teisės. Atsikirsdama į skundo argumentus dėl A. M. pakvitavimo, ieškovė nurodė, jog atsakovai turėjo suvokti šio dokumento reikšmę dar atsiliepimo į ieškinį pateikimo metu. Ieškovės vertinimu, teikdamos tokį įrodymą, atsakovės piktnaudžiavo procesinėmis teisėmis, todėl teismas pagrįstai šį įrodymą laikė nepakankamai pagrindžiančiu atsakovų poziciją dėl mainų sutarties sudarymo tikslo. Ieškovė nurodo, kad 2012 m. rugsėjo 7 d. pirkimo - pardavimo sutarties neteisėtumą lemia tai, jog ginčijama dovanojimo sutartis buvo pripažinta negaliojančia nuo sudarymo momento. Ieškovė teigė, jog atsakovių argumentai dėl ieškovės finansinio pajėgumo įsigyti ginčo turtą, grindžiami vien subjektyviu vertinimu ir prielaidomis. Nurodė, jog jos banko sąskaitoje šiuo metu yra ne 96 957,60 Lt, o 173 566,20 Lt. Ši aplinkybė patvirtina, jog lėšų likutis didėja. Nurodė, jog jos mėnesinės pajamos sudaro daugiau nei 5 500 Lt, todėl ieškovė būtų pajėgi grąžinti jai suteiktą tam tikslui kreditą. Priešingai nei teigia atsakovės, pirmosios instancijos teismas nekonstatavo fakto, jog ieškovė teisme būtų melavusi. Ieškovė nurodė, jog atsakovai patys piktnaudžiavo procesinėmis teisėmis, laiku neteikdami įrodymų bei skirtingai aiškindami aplinkybes dėl 14 249,12 Lt skolos už žemę sumokėjimo aplinkybių.

19Atsiliepime į apeliacinį skundą ieškovė taip pat prašo priimti naujus įrodymus, kuriais pagrindžia argumentus dėl finansinio pajėgumo atsiskaityti už ginčo turtą ieškinio patenkinimo atveju.

20IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

21Vadovaujantis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau - CPK) 320 straipsnio 1 ir 2 dalimis, bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas. Neatsižvelgdamas į apeliacinio skundo ribas, apeliacinės instancijos teismas ex officio patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nustatytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų nagrinėjamoje byloje nenustatyta.

22Dėl naujų įrodymų priėmimo

23Kaip minėta, po pirmosios instancijos teismo sprendimo priėmimo šalys pateikė naujų įrodymų. Atsakovės Č. V. ir K. V. kartu su apeliaciniu skundu pateikė S. D. pasižadėjimo Nr. 483 kopiją. Paaiškino gavusios šį įrodymą tik po teismo sprendimo priėmimo, o jo gavimo ir pateikimo apeliacinės instancijos teismui būtinybę lėmė pirmosios instancijos teismo šio dokumento prasmės ir paskirties klaidingas interpretavimas.

24CPK 314 straipsnyje nustatyta, kad apeliacinės instancijos teismas atsisako priimti naujus įrodymus, kurie galėjo būti pateikti pirmosios instancijos teisme, išskyrus atvejus, kai pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atsisakė juos priimti ar kai šių įrodymų pateikimo būtinybė iškilo vėliau. Teisėjų kolegija sutinka su atsakovių argumentus dėl naujo įrodymo pateikimo būtinybės. Kolegija pažymi, jog nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme, šio dokumento paskirtis ir prasmė nebuvo šalių ginčo objektu, ieškovė neakcentavo dokumente nurodytos mokėjimo paskirties („pagal pasižadėjimą“) prasmės. Tačiau pirmosios instancijos teismui įvertinus šį dokumentą (pasižadėjimą), aiškinant šalių valią, buvusią ginčijamų sandorių sudarymo metu, atsakovėms kilo objektyvus poreikis šį įrodymą pateikti, ginčijant atitinkamą teismo išvadą. Nurodytos aplinkybės, teisėjų kolegijos vertinimu, sudaro pagrindą taikyti CPK 314 straipsnyje numatytą išimtį – konstatuoti po pirmosios instancijos teismo sprendimo priėmimo iškilusią būtinybę teikti naują įrodymą, todėl kolegija priima atsakovių pateiktą įrodymą – pasižadėjimo Nr. 483 kopiją.

25Ieškovė Č. V. kartu su atsiliepimu į apeliacinį skundą pateikė naujus įrodymus – ieškovei priklausančios sąskaitos išrašą, Nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banko išrašą. Kaip matyti iš atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentų, šių įrodymo pateikimo būtinybę lėmė ieškovės poreikis atskirsti į apeliacinio skundo argumentus, kuriais remiantis teigiama, jog, priėmus ieškovei palankų teismo sprendimą (šiam įsiteisėjus), ieškovė nebūtų finansiškai pajėgi jį įvykdyti. Atsakovų procesinių dokumentų ir paaiškinimų turinio analizė leidžia daryti išvadą, jog apeliaciniu skundu išplečiama argumentacija dėl ieškovės finansinės padėties vertinimo. Ir nors teisėjų kolegija neturi pagrindo išvadai, jog tokiu būdu (akivaizdžiai) pažeidžiamas proceso įstatyme įtvirtintas draudimas apeliacinį skundą grįsti pirmosios instancijos teisme nenurodytais argumentais (CPK 306 straipsnio 2 dalis), visgi, kolegijos įsitikinimu, ieškovei turi būti sudaryta reali galimybė atsikirsti į šiuos išplėstus priešingos šalies argumentus, išdėstytus apeliaciniame skunde. Nors pagal savo turinį ir gavimo šaltinį minėti įrodymai galėjo būti pateikti ir pirmosios instancijos teisme, teisėjų kolegija sprendžia, jog aptartos aplinkybės leidžia pateisinti įrodymų pateikimą šioje proceso stadijoje. Vadovaudamasi tuo, kas išdėstyta, teisėjų kolegija taiko CPK 314 straipsnyje numatytą išimtį ir priima ieškovės pateiktus naujus įrodymus.

26Dėl nekilnojamojo turto mainų sutarties pripažinimo apsimestiniu sandoriu

27Apsimestinio sandorio negaliojimo sąlygos, tokio sandorio teisinės pasekmės apibrėžtos CK 1.87 straipsnyje. Kasacinio teismo jurisprudencijoje išaiškinta, kad sandoris yra apsimestinis, jeigu juo yra dengiamas kitas sandoris, kurio teisinių padarinių iš tikrųjų siekė jo šalys. Apsimestinis sandoris yra niekinis ir negalioja dėl esminio sandorio elemento – šalių valios – ydingumo, nes apsimestiniame sandoryje išreikštoji valia neatitinka tikrųjų šalių ketinimų. Sandoris neturi valios trūkumų ir šiuo aspektu yra teisėtas, kai jį sudariusių asmenų valia, išreikšta išorine išraiškos forma, atitinka jų vidinę valią. Šiuo atveju esminė aplinkybė yra šalių valia, buvusi sandorio sudarymo momentu (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. gegužės 15 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. 3K-3-338/2006; kt.). Jeigu sandoris sudarytas kitam sandoriui pridengti, taikomos sandoriui, kurį šalys iš tikrųjų turėjo galvoje, taikytinos taisyklės (CK 1.87 straipsnio 1 dalis), t. y. galioja tas sandoris, kurio padarinių siekė jo šalys.

28Iš byloje esančių duomenų nustatyta, kad iki ginčijamų sandorių sudarymo nekilnojamasis turtas, esantis ( - ), bendrosios dalinės nuosavybės teisėmis priklausė bendraturčiams ieškovei I. J. ir S. D.. Ieškovė nuosavybės teise valdė ½ dalį gyvenamojo namo ir 1165/2300 dalis žemės sklypo, o S. D. - ½ dalį gyvenamojo namo ir 1135/2300 dalis žemės sklypo. Šiam mirus, atsakovas A. D. paveldėjo 1135/2300 dalis žemės sklypo, ir pusę ½ dalies gyvenamojo namo (¼ dalis viso namo). Atsakovai A. D. ir Č. V. 2012 m. vasario 1 d. sudarė mainų sutartį, pagal kurią ¼ dalį paveldėto gyvenamojo namo, 227/460 dalį žemės sklypo išmainė į sodo pastatą, kiemo statinius bei žemės sklypą, esančius ( - ). Atsakovė Č. V. pagal mainų sutartį įgytus nekilnojamuosius daiktus 2012 m. balandžio 5 d. dovanojimo sutartimi perleido savo dukrai – atsakovei K. V.. 2012 m. rugsėjo 7 d. tarp atsakovų A. D. ir K. V. buvo sudaryta pirkimo - pardavimo sutartis, pagal kurią A. D. pardavė K. V. ¼ dalį gyvenamojo namo, esančio ( - ) už 40 000 Lt. Šiuos tris sandorius nagrinėjamoje byloje ginčija ieškovė I. J.. Ieškovė mainų sutartį prašo pripažinti apsimestiniu sandoriu, šią sutartį pripažinti pirkimo - pardavimo sutartimi, pirkėjo teises ir pareigas pagal šią sutartį perkelti ieškovei. Reikalavimai pripažinti negaliojančiais kitus sandorius (ginčo turto dovanojimo, likusios ginčo namo ¼ dalies pirkimo – pardavimo) yra išvestiniai, kadangi, ieškovės vertinimu, pripažinus mainų sandorį pirkimo - pardavimo sutartimi, konstatuotinas ieškovės, kaip ginčo turto bendraturtės, pirmenybės teisės pirkti bendro turto dalį pažeidimas. Padarius išvadą, jog ginčo turtas negalėjo būti parduotas atsakovei Č. V., pastaroji jo negalėjo padovanoti dukrai K. V., o šioji – pirmumo teise pirkti iš A. D. po mainų sutarties sudarymo likusią ¼ dalį gyvenamojo namo. Teisėjų kolegija, apibendrinusi nustatytas ginčijamų sandorių sudarymo aplinkybes, ieškovės ir atsakovų reiškiamas pozicijas šiuo klausimu, jų pateiktus teisinius ir faktinius ginčo situacijos vertinimus, sprendžia, kad šioje byloje esminę reikšmę turi būtent mainų sutarties teisėtumo įvertinimas. Kitų ginčijamų sandorių galiojimo klausimai yra išvestiniai, t. y. tiesiogiai priklausomi nuo mainų sutarties teisinio įvertinimo rezultatų.

29Teisėjų kolegija pažymi, jog tuo atveju, kai kyla ginčas dėl sandorio – tam tikros sutarties – rūšies, pobūdžio, vienos ar kitos sąlygos prasmės ar pan., teismas, spręsdamas tokį ginčą, vadovaujasi sutarčių aiškinimo taisyklėmis. CK 6.193 straipsnio 1 dalyje įtvirtinti du svarbūs sutarčių aiškinimo principai. Pirmasis – kad kiekviena sutartis turi būti aiškinama sąžiningai, taip pat vadovaujantis teisingumo bei protingumo principais. Antrasis principas reikalauja aiškintis tikruosius sutarties šalių ketinimus, o ne vien analizuoti rašytinį sutarties tekstą. Aiškinant sutartį, taip pat būtina atsižvelgti į susiklosčiusius šalių tarpusavio santykius, sutarties sudarymo aplinkybes ir pan. Dar vienas svarbus sutarčių aiškinimo principas – tam tikros sutarties tikslų aiškinimasis (CK 6.193 straipsnio 2 dalis). Sutarties tikslas gali padėti atskleisti tikruosius šalių ketinimus, taip pat nustatyti ir sutarties rūšį, pobūdį, vienos ar kitos jos sąlygos prasmę ir pan. Taigi teismas, spręsdamas dėl konkrečios sutarties reikšmės, neturi remtis vien pažodiniu sutarties tekstu, bet turi aiškintis ir nagrinėti tikruosius šalių ketinimus, sutarties esmę ir tikslą bei jos sudarymo aplinkybes, taip pat šalių elgesį prieš ir po sutarties sudarymo ir kt. (CK 6.193 straipsnis) (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. gegužės 15 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-243/2008; 2008 m. rugpjūčio 25 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-304/2008; kt.).

30Kaip minėta, pirmosios instancijos teismo vertinimu, aplinkybę, kad atsakovai A. D. ir Č. V. sudarė apsimestinį sandorį (t. y. mainų sutartimi dengė pirkimo - pradavimo sutarties sudarymą), patvirtina tai, jog atsakovams buvo žinoma apie ieškovės pageidavimą ir siekį pirkti ginčo turtą, jog Č. V. (tuo metu dar tik būsimoji ginčo turto įgijėja) likus mėnesiui iki ginčijamos mainų sutarties sudarymo sumokėjo už A. D. įsiskolinimą už paveldimo turto dalį (žemę), jog ginčijamas mainų sandoris buvo sudarytas praėjus trumpam laiko tarpui nuo mainomų daiktų įgijimo A. D. nuosavybės teise – 14 dienų nuo paveldėjimo teisės liudijimo į ginčo turtą išdavimo ir praėjus vos dienai nuo Č. V. nuosavybės teisių į mainomus daiktus (turtą, esantį ( - )) įregistravimo Nekilnojamojo turto registre, jog mainomas turtas nebuvo lygiavertis, jog praėjus trumpam laiko tarpui nuo mainų sutarties sudarymo ginčo turtas dovanojimo sutarties pagrindu buvo perleistas atsakovės Č. V. dukrai, kuri po kelių mėnesių, atstovaujama atsakovės Č. V., iš atsakovo A. D. įsigijo likusią ginčo namo dalį. Atsakovės apeliaciniame skunde nurodė, jog pirmosios instancijos teismas nepagrįstai vadovavosi tik ieškovės paaiškinimais, netinkamai interpretavo skolos mokėjimo dokumente esantį įrašą dėl mokėjimo paskirties, klaidingai vertino šalių veiksmus iki ginčijamų sandorių sudarymo ir po jų sudarymo. Teisėjų kolegija neturi pagrindo sutikti su šiais apeliančių argumentais, kadangi jie nepaneigia pirmosios instancijos teismo konstatuotų mainų sandorio apsimestinumo požymių.

31Ieškovės teigimu, atsakovų tikroji valia buvo sudaryti ginčo nekilnojamojo turto pirkimo - pardavimo sutartį, tačiau tokiu atveju atsakovas A. D., parduodamas savo dalį turto, kuris buvo bendroji jo ir ieškovės nuosavybė, būtų privalėjęs pranešti ieškovei, jog ji gali pirkti nurodytą turtą pirmenybės teise; jeigu ieškovė būtų pasinaudojusi šia teise, ginčo turto dalis nebūtų perleista atsakovei Č. V.. Atsakovė Č. V., atsikirsdama į ieškinio argumentus, tvirtino pakankamai ilgai ieškojusi namo dukrai K. V.. Aiškino nupirkusi dukrai nekilnojamąjį turtą, esantį ( - ). Pasak atsakovės, jos poreikius labiau atitiko A. D. priklausęs ginčo turtas, kadangi jis buvo šalia atsakovės gyvenamosios vietos, todėl ji pasiūlė turto mainus. Atsakovas A. D., atsikirsdamas į ieškinio argumentus dėl mainų sutarties apsimestinumo, rėmėsi tuo, kad mainų sandoris jam buvo naudingesnis nei ginčo turto dalies pardavimas, nes jis norėjo įsigyti atskirą gyvenamąjį namą, taip pat gauti lėšų namo remontui, šio tikslo įgyvendinimui nenorėjo turėti reikalų nei su bankais, nei su ieškove, o būtent tokią jo poreikius atitinkančią galimybę suteikė Č. V. pasiūlymas dėl mainų.

32Kasacinio teismo praktikoje dėl mainų ir pirkimo - pardavimo sutarčių santykio pažymėta, kad esminis mainų sutarties skirtumas nuo pirkimo - pardavimo sutarties yra tas, jog vietoje perleidžiamos daikto dalies vertės pinigais turto perleidėjas įgyja nuosavybėn konkretų individualiais požymiais apibrėžtą daiktą. Prielaida mainų sutarčiai sudaryti – sutarties šalių ketinimų perleisti vieną turimą konkretų daiktą ir įsigyti kitą, kurį turi kita sutarties šalis, sutapimas. Tokiu atveju sudarant mainų, o ne dvi pirkimo - pardavimo sutartis, sutaupoma laiko ir lėšų. Mainų sandorio sudarymas yra itin aktualus tais atvejais, kai sandorio šalių pagrindinis siekis – ne gauti perleidžiamo daikto vertę atitinkančią pinigų sumą, bet įgyti individualiais požymiais apibrėžtą kitos šalies turimą daiktą, išsiskiriantį tam tikromis ypatybėmis, kurios jį įgyjančiai šaliai yra svarbios ir priimtinos (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2005 m. kovo 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-165/2005). Teisėjų kolegija pažymi, kad sutarčių laisvės principą įtvirtinančios, taip pat kitos teisės normos, užtikrinančios savininko teisę laisvai disponuoti nuosavybės teise priklausančiu daiktu ar jo dalimi, suteikia savininkui galimybę pasirinkti už perleidžiamą turtą pageidaujamo gauti atlyginimo rūšį, tačiau savininkas, naudodamasis nurodyta teise, negali pažeisti įstatymų, taip pat kitų asmenų teisių.

33CK 1.5 straipsnis įpareigoja civilinių teisinių santykių subjektus įgyvendinant savo teises, taip pat nustatant tarpusavio teises ir pareigas tuo atveju, kai to nedraudžia įstatymas, veikti pagal teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principų reikalavimus. Sandoris, kurio tikslas ir sudarymo aplinkybės nurodytų principų akivaizdžiai neatitinka, negali būti pripažintas teisėtu.

34Pažymėtina, jog tuo atveju, kad kai tos pačios šalys vienu metu arba per trumpą laiko tarpą sudaro kelis sandorius, susijusius su tuo pačiu sutarčių dalyku, šie sandoriai aiškintini ne izoliuotai, o kartu, nes tik taip gali būti atskleista tikroji šalių valia, išreikšta susitarimų visetu. Todėl teisėjų kolegija sprendžia, jog pirmosios instancijos teismas pagrįstai ginčijamos mainų sutarties teisėtumą vertino ne izoliuotai, bet ir kitų su ginčo turtu susijusių sandorių kontekste, atsižvelgiant į jų tikslus ir sudarymo aplinkybes.

35Pakartotinė bylos faktinių aplinkybių analizė ir apeliacinio skundo argumentai neįtikina ginčijamo mainų sandorio realumu, tikrumu, t. y. jog šalys iš tiesų susitarė dėl mainų sutarties sudarymo (vidinės šalių valios sąlyga). Teisėjų kolegija pritaria pirmosios instancijos teismo pozicijai, jog nustatytų faktinių aplinkybių seka, išdėstyta ankstesnėje šios nutarties dalyje, lemia išvadą, jog atsakovai A. D. ir Č. V. dar likus keliems mėnesiams iki ginčijamos mainų sutarties pasirašymo, susitarė dėl tokio sandorio (sandorių) sudarymo, kuriuo būtų išvengta bendraturtės (ieškovės) pirmenybės teisės įsigyti ginčo turtą realizavimo. Kaip teisingai sprendė pirmosios instancijos teismas, aplinkybę, jog šalys dėl tokios ginčo turto perleidimo schemos susitarė iš anksto, patvirtina S. D. (atsakovo tėvo) įsiskolinimo valstybei už ginčo turtą (žemę) padengimo faktas. Tai yra reikšminga aplinkybė, jog dar iki paveldėjimo teisės liudijimo atsakovui išdavimo Č. V. tiesiogiai sumokėjo tą skolą. Analizuojamo atsakovų faktinio susitarimo vykdymo nuoseklumą patvirtina tai, jog Č. V. nuosavybės teise įsigijo atsakovo A. D. interesus (poreikius) atitinkantį nekilnojamojo turto objektą, o jau kitą dieną po jo įsigijimo ir praėjus tik 14 dienų nuo paveldėjimo teisės liudijimo atsakovui įregistravimo Nekilnojamojo turto registre, buvo sudarytas ginčijamas mainų sandoris. Byloje nėra duomenų, paneigiančių pirmosios instancijos teismo išvadą, jog Č. V. namų valdą Vismaliukų sodų 1-ojoje gatvėje įsigijo iš tikrųjų neturėdama tikslo ten gyventi pati ar sudaryti sąlygas apsigyventi savo dukrai. Kita vertus, tokių duomenų egzistavimas būtų ir neįmanomas, nes kaip minėta, šis turtinis objektas išmainytas į ginčo turtą jau kitą dieną po įsigijimo. Šios nustatytos aplinkybės sudaro pagrindą išvadai, jog Č. V., siekdama išvengti atsakovo A. D. bendraturtės galimybės pasinaudoti pirmenybės teise įsigyti bendro turto dalį (pakankamai aiškiai išreikštos bendraturčiui), nupirko šio atsakovo poreikius visiškai atitinkantį nekilnojamojo turto objektą tam, kad jį galėtų išmainyti į ginčo turtą, ką tuoj pat ir padarė ginčijamu mainų sandoriu. Sumokėdama už atsakovui A. D. atitenkantį nekilnojamąjį turtą, atsakovė Č. V. iš tiesų sudarė sandorį dėl ginčo turto pirkimo, o atsakovas, priimdamas mainomą nekilnojamąjį turtą – iš tikrųjų pardavė ginčo turtą. Pagrįstomis laikytinos pirmosios instancijos teismo išvados, jog ir vėlesni sandoriai dėl ginčo turto (dovanojimo, likusios namo dalies pirkimo – pardavimo) papildomai patvirtina mainų sandorio apsimestinumo faktą. Aiškinant izoliuotai tiek ginčijamą dovanojimo sandorį, tiek atsakovų A. D. ir K. V. sudarytą namo dalies pirkimo - pardavimo sutartį, galima būtų sutikti, jog savo esme (išoriškai) jie yra teisėti sandoriai. Visgi pirmiau nustatytų ir įvertintų aplinkybių kontekste, jie patvirtina atsakovų faktinio susitarimo nuoseklų vykdymą, Č. V. tikrąjį siekį perimti visą A. D. priklausančią ginčo turto dalį. Teisėjų kolegijos neįtikina ir atsakovių teiginiai, kad poreikį sudaryti mainų sandorį esą lėmė atsiradusi galimybė dukrai apgyvendinti šalia motinos Č. V. gyvenamosios vietos. Vertinant atsakovių argumentus, jog dukrai buvo ieškoma gyvenamojo namo, nėra aišku, kuo patrauklesnė yra galimybė išmainyti atskirą (visą) individualų namą su žemės sklypu ir priklausiniais į dalį (maždaug pusę) žemės sklypo ir ¼ gyvenamojo namo bendrosios dalinės nuosavybės su kitais asmenimis teise. Teisėjų kolegija nevertina šių mainų ekonominės grąžos (pelningumo), kadangi tokios aplinkybės šalių nebuvo įrodinėjamos. Akcentuotina ir tai, jog atsakovė Č. V. teigė žinojusi apie atsakovo A. D. santykius su ieškove, taigi turėjo suprasti, jog ginčo turto dalies įsigijimas, nesant nustatytos naudojimosi bendru turtu tvarkos, gali reikšti ne tik buvusios įtemptos ir konfliktinės situacijos bendraturčių santykiuose perėmimą, bet tokių santykių galimą paaštrėjimą. Dėl šių priežasčių neįtikina apeliančių išsakyti teiginiai dėl ginčijamu sandoriu įgyjamo turto – dalies namų valdoje – patrauklumo, vertinant jį apsigyvenimo toje valdoje perspektyvų, gyvenimo sąlygų komfortiškumo prasme. Protingo žmogaus elgesio standartais vargiai būtų paaiškinama galimybė priimti valinį sprendimą dėl nekilnojamojo turto įsigijimo (mainų būdu) vos per vieną dieną. Minėta, jog ginčijamas mainų sandoris sudarytas praėjus dienai nuo namų valdos ( - ), įsigijimo. Vertinant atsakovo A. D. deklaruotą baimės jausmą būti apgautam bendraturtės ar net komercinių bankų, taigi jo visišką rizikos netoleravimą, neįtikėtina, jog toks asmuo per vieną dieną sugebėjo objektyviai įvertinti ne tik jam siūlomo turtinio objekto pranašumus, bet ir kainų skirtumo santykį, jo kompensavimo mechanizmą, aptarti sandorio sudarymo tvarką, priemokos apmokėjimo galimybes ir kitus reikšmingus klausimus. Kolegija taipogi svarbia aplinkybe, patvirtinančia sandorio apsimestinumą, vertina A. D. teiktus paaiškinimus, kuriais atsakovas pripažino, jog sąmoningai siekė išvengti sandorio su ieškove sudarymo, jog mainų sutarties sudarymo galimybę pasiūlė notarė. Apibendrindama tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija sprendžia, jog pirmosios instancijos teismas pagrįstai mainų sandorio teisėtumą vertino tiek šalis siejusių ikisutartinių santykių, tiek vėlesnių sandorių dėl ginčo turto visumos kontekste.

36Teisėjų kolegija neturi pagrindo pritarti apeliacinio skundo argumentams, jog pirmosios instancijos teismo sprendimo neteisėtumą lėmė pažeidimai įrodymų vertinimo procese. Civilinės bylos teismuose nagrinėjamos laikantis rungimosi, dispozityvumo, šalių procesinio lygiateisiškumo principų (CPK 12, 13, 17 straipsniai). Pagal rungimosi principą kiekviena šalis privalo įrodyti tas aplinkybes, kuriomis remiasi kaip savo reikalavimų ar atsikirtimų pagrindu, išskyrus atvejus, kai yra remiamasi aplinkybėmis, kurių nereikia įrodinėti. Rungimosi principas, be kita ko, reiškia ir tai, kad: įrodinėjimo dalyką byloje nustato ginčo šalys; teismas turi spręsti bylą vertindamas tik šalių nurodytus faktus ir jų pateiktus įrodymus; teisėjas netiria faktų ir nerenka įrodymų savo iniciatyva. Dispozityvumo principas reiškia, kad šalys ir kiti proceso dalyviai, laikydamiesi CPK nuostatų, turi teisę laisvai disponuoti joms priklausančiomis procesinėmis teisėmis. Jeigu byloje viena šalis įrodo aplinkybę, kuria remiasi kaip savo reikalavimų ar atsikirtimų pagrindu, o kita šalis neįrodo aplinkybės, kuria remiasi kaip savo reikalavimų ar atsikirtimų pagrindu, teismas turi teisę pirmąją iš aptariamų aplinkybių pripažinti įrodyta, o antrąją – neįrodyta. Teisėjų kolegija reiškia įsitikinimą, kad nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme, apeliantės turėjo nevaržomą galimybę laisvai disponuoti savo procesinėmis teisėmis (be kita ko teikti rašytinius įrodymus, inicijuoti liudytojų apklausą ir pan.).

37Pažymėtina, kad teismas, civilinėje byloje vertindamas įrodymus, turi įvertinti kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę ir iš įrodymų viseto duomenų padaryti išvadas. Vertinant kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę reikia nustatyti, koks jo ryšys su įrodinėjimo dalyku, ar tas įrodymas yra leistinas, patikimas, ar nėra suklastojimo požymių, ar tinkamai buvo paskirstytos įrodinėjimo pareigos, ar nepaneigtos pagal įstatymus nustatytos prezumpcijos, ar yra prejudicinių faktų. Vertindamas įrodymų visetą, teismas turi įsitikinti, kad pakanka duomenų išvadai, jog tam tikri faktai egzistavo arba neegzistavo, kad nėra esminių prieštaravimų, paneigiančių tokias išvadas. Teismas, vertindamas įrodymus, turi vadovautis ne tik įrodinėjimo taisyklėmis, bet ir logikos dėsniais, pagal vidinį įsitikinimą padaryti nešališkas išvadas. Reikalavimas vertinti įrodymus vadovaujantis vidiniu įsitikinimu, yra teismo nepriklausomumo principo išraiška, nes niekas negali nurodyti teismui, kaip vertinti vieną ar kitą įrodymą. Teisėjų kolegijos įsitikinimu, ta aplinkybė, jog tų pačių įrodymų pagrindu apeliantės siekia kitokių (priešingų) išvadų dėl faktinių bylos aplinkybių padarymo, nesudaro pagrindo konstatuoti procesinių normų, reguliuojančių įrodymų vertinimo procesą, pažeidimo. Kolegija iš dalies sutikdama su apeliacinio skundo argumentu dėl S. D. skolos valstybei sumokėjimo aplinkybių, sprendžia, jog iš tiesų pirmosios instancijos teismo išvada dėl mokėjimo dokumente nurodytos mokėjimo paskirties „pagal pasižadėjimą Nr. 483...“ galėtų būti vertinama dviprasmiškai (pavyzdžiui, kildinant mokėjimą iš A. D. pasižadėjimo grąžinti skolą ar jo pasižadėjimo sudaryti ginčo mainų sutartį). Visgi pagal tokios teismo išvados formavimo požymius spręstina, jog teismas šį įrašą mokėjimo dokumente vertino kaip atsakovų susitarimą dėl skolos grąžinimo. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai identifikavo mokėjimo dokumente nurodytą skolos mokėjimo paskirtį, ką patvirtina ir su apeliaciniu skundu pateiktas naujas įrodymas. Tačiau kolegija sprendžia, jog ši aplinkybė neturėjo įtakos pirmosios instancijos teismo išvados dėl mainų sandorio ydingumo šalių tikrosios vidinės valios prasme pagrįstumui. Minėta, jog teismas išvadas daro ne iš pavienių įrodymų, o iš jų visumos, vadovaudamasis vidiniu įsitikinimu. Šiame kontekste atmestinas ir apeliacinio skundo argumentas dėl A. M. pakvitavimo įvertinimo. Apeliančių teigimu, šis rašytinis įrodymas papildomai patvirtina aplinkybę, jog Č. V. dar esant gyvam S. D., ieškojo namo savo dukrai, jį rado ir netgi sumokėjo būsimam pardavėjui rankpinigius. Teisėjų kolegija pažymi, jog pirmosios instancijos teismas šiuo dokumentu nesivadovavo, įvardydamas konkrečias priežastis dėl jo įrodomosios vertės bei kritiškai pasisakydamas dėl nesavalaikio pateikimo. Teisėjų kolegija sprendžia, jog šis įrodymas (pakvitavimas) prieštarauja kitiems ankstesnėje šios nutarties dalyje aptartiems įrodymams ir padarytoms išvadoms dėl ginčijamų sandorių sudarymo aplinkybių. Kolegijos vertinimu, pasekmės dėl šio įrodymo nesavalaikio pateikimo byloje ir nepasirūpinimo kitais jį papildomai galinčiais pagrįsti duomenimis (pvz., A. M. apklausa), galiojant dispozityvumo principui, tenka suinteresuotoms šalims – atsakovams. Kita vertus, apeliantės, susipažinusios su pirmosios instancijos teismo išvadomis dėl šio įrodymo, nesiėmė papildomų priemonių teismo nustatytoms abejonėms pašalinti. Remdamasi išdėstytomis aplinkybėmis teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas, priimdamas procesinį sprendimą, pagrįstai rėmėsi byloje esančių įrodymų visetu, todėl proceso teisės normų, reglamentuojančių įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą, nepažeidė (CPK 176, 178, 179, 185 straipsniai).

38Minėta, kad mainų sandorio esmė yra jo šalių siekis ne gauti perleidžiamo daikto vertę atitinkančią pinigų sumą, bet įgyti individualiais požymiais apibrėžtą kitos šalies turimą daiktą, išsiskiriantį tam tikromis ypatybėmis, kurios jį įgyjančiai šaliai yra svarbios, reikšmingos, reikalingos. Pritartina apeliacinio skundo argumentui, kad mainų sutartimi gali būti mainomi ir nelygiaverčiai daiktai, jeigu tokia yra tikroji tokią sutartį sudarančių asmenų valia ir jeigu tai nepažeidžia įstatymų reikalavimų, įstatymų saugomų kitų asmenų interesų. Teisėjų kolegija sprendžia, jog pirmosios instancijos teismas neturėjo pagrindo akcentuoti mainomo turto verčių skirtumo. Kolegijos vertinimu, byloje analizuojamo mainų sandorio dalyko – nekilnojamojo turto objektų – verčių skirtumas, sudarantis 100 000 Lt, nelaikytinas dideliu. Be to, nedraudžiama dalį mainomo turto vertės kompensuoti pinigais.

39Ankstesnėje šios nutarties dalyje analizuotos ginčijamo sandorio sudarymo aplinkybės neleidžia daryti išvados, jog ginčo mainų sutartimi atsakovo A. D. už perleistą bendro turto dalį gautas kitas nekilnojamasis turtas (namas su žemės sklypu ir priklausiniais), pasižymėjo tokiomis išskirtinėmis savybėmis, kurios galėtų paaiškinti atsakovo elgesį aptartoje situacijoje. Atsakovo paaiškinimai leidžia daryti išvadą, jog jis išreiškė abstraktų pageidavimą (norą) turėti nuosavą individualų namą bei jo remontui reikalingų lėšų. Akivaizdu, kad atsakovo interesus būtų galėję tenkinti daug apyvartoje esančių nekilnojamojo turto objektų. Vertinant atsakovo akcentuojamą mainų sutarties, kaip sandorio rūšies, privalumą, kolegija sprendžia, jog mainų sutarties tikslo ir esmės neatitinka atsakovo lūkesčiai išvengti formalumų tvarkymo (t. y. dviejų pirkimo – pardavimo sutarčių sudarymo). Pažymėtina, kad atsakovas, tvirtindamas, jog mainų sandoris jam buvo naudingesnis nei pirkimas – pardavimas, aiškino, kad jis baiminosi būti apgautas bendraturtės ar banko. Kolegija šiuos argumentus laiko deklaratyviais. Kita vertus, kaip jau ir minėta, kolegija tokius atsakovo paaiškinimus vertina kaip papildomai pagrindžiančius išvadą, jog tokiu būdu atsakovas sąmoningai siekė išvengti galimybės bendraturtei įgyti turto dalį pirmenybės teise. Akcentuotina ir tai, jog nagrinėjamu atveju ieškinys pareikštas ginant bendraturčio pirmenybės teisę, todėl esminę reikšmę dėl mainų sandorio sudarymo tikslo turi kito bendraturčio (atsakovo A. D.) tikslai ir lūkesčiai, susiję su šio sandorio sudarymu. Analizuotos aplinkybės, be kita ko, ir atsakovo deklaruojami mainų sandorio sudarymo tikslai, neleidžia daryti išvados, jog šių tikslų jis nebūtų pasiekęs sudarant pirkimo – pardavimo sandorius ir nepažeidžiant bendraturčio teisių. Teisėjų kolegija sprendžia, kad pagal byloje nustatytus duomenis, vadovaujantis nurodytomis sutarčių aiškinimo taisyklėmis, yra pagrindas pripažinti, kad atsakovų A. D. ir Č. V. tikrieji ketinimai ir faktiniai veiksmai neatitiko mainų sutarties paskirties ir esmės.

40Teisėjų kolegija konstatuoja, kad atsakovų sudaryta mainų sutartis vertintina kaip apsimestinis sandoris, sudarytas siekiant pridengti kitą, t. y. ginčo nekilnojamojo turto pirkimo – pardavimo sandorį, kuris su atsakove Č. V. galėjo būti sudarytas tik tokiu atveju, jeigu ieškovė, t. y. bendraturtė, nebūtų siekusi įgyvendinti įstatyme įtvirtintos jos pirmenybės teisės pirkti bendrąja nuosavybe esančią parduodamą dalį ta kaina ir kitomis sąlygomis, kuria ji parduodama (CK 4.79 straipsnio 1, 2 dalys). Kaip teisingai nurodė pirmosios instancijos teismas, išvadą, kad apsimestinio mainų sandorio šalių tikroji valia buvo pirkti - parduoti ginčo nekilnojamąjį turtą, patvirtina veiksmai, atlikti rengiantis sudaryti ginčijamus sandorius: skolos valstybei už paveldimą turtą (žemę) mokėjimo aplinkybės, nekilnojamųjų daiktų įsigijimas turint tikslą nedelsiant juos išmainyti į ginčo nekilnojamąjį turtą, mainų sandorio sudarymas praėjus dviem savaitėms nuo paveldėjimo teisės liudijimo įregistravimo Nekilnojamojo turto registre, šalių elgesys po nurodyto sandorio sudarymo (praėjus dviem mėnesiams po apsimestinės mainų sutarties sudarymo ginčo turtas buvo padovanotas bendraturtės Č. V. dukrai K. V., su kuria, kaip nauja bendraturte, atstovaujama Č. V., buvo sudarytas likusios nekilnojamojo turto dalies pirkimo - pardavimo sandoris. Teisėjų kolegija pažymi, jog vertinant ginčijamo mainų sandorio teisėtumą, svarbus būtent šio sandorio šalių A. D. ir Č. V. elgesys, todėl teisiškai nereikšmingais laikytini tiek apeliaciniame skunde, tiek atsiliepime į jį išsakyti argumentai, jog ieškovė I. J. ir atsakovė K. V. neįgyvendino arba netinkamai įgyvendino turto savininkų teises ir pareigas. Minėta, jog aptariamu atveju sprendžiamas klausimas dėl sandorio apsimestinumo ta apimtimi, kiek tai susiję su pirkimo - pardavimo sandorio dengimu, taigi nesprendžiama dėl sandorio sudarymo ne su tikrąja sandorio šalimi (dėl sandorio šalies dengimo).

41Pagal CPK 176 straipsnio 1 dalį, faktą galima pripažinti įrodytu, jeigu byloje esančių įrodymų pagrindu, juos ištyrus ir įvertinus, susiformuoja teismo įsitikinimas fakto buvimu. Kasacinio teismo praktikoje pripažįstama, kad civiliniame procese įrodymų pakankamumo klausimas sprendžiamas vadovaujantis tikimybių pusiausvyros principu (tikimybių balansu) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2005 m. kovo 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-147/2005). Tai reiškia, kad nereikalaujama visiško teismo įsitikinimo. Išvadai apie fakto buvimą padaryti įrodymų pakanka, jeigu byloje esantys įrodymai leidžia labiau tikėti, kad tas faktas buvo, negu kad jo nebuvo. Teisėjų kolegija, apibendrindama tai, kas išdėstyta, sprendžia, jog pirmosios instancijos teismo įrodymų tyrimo procese nustatytos aplinkybės bei bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos metu atliktas pirmosios instancijos teismo padarytų išvadų įvertinimas įgalina konstatuoti esant labiau tikėtinu faktą, jog ginčijamas mainų sandoris buvo apsimestinis – sudarytas siekiant pridengti pirkimo - pardavimo santykius.

42Dėl mainų sandorio negaliojimo teisinių pasekmių

43CK 1.87 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad jeigu sandoris sudarytas kitam sandoriui pridengti, taikomos sandoriui, kurį šalys turėjo galvoje, taikytinos taisyklės. Apsimestinis sandoris visada negalioja nuo jo sudarymo momento, o sandorio, kurį siekta pridengti, galiojimas priklauso nuo jo pobūdžio ir sudarymo aplinkybių. Jeigu pridengiamojo sandorio turinys atitinka įstatymo reikalavimus, tai taikomos atitinkamą sandorį reglamentuojančios taisyklės. Pagal CK 1.87 straipsnio 2 dalį, jeigu apsimestiniu sandoriu yra pažeistos trečiųjų asmenų teisės ar teisėti interesai, šie asmenys, gindami savo teises, gali panaudoti apsimetimo faktą prieš apsimestinio sandorio šalis. Tokie asmenys gali pareikšti ieškinį dėl apsimestinio sandorio, pažeidžiančio jų teises, negaliojimo, ir prašyti taikyti apsimestinio sandorio negaliojimo teisines pasekmes. Konkrečiu atveju nustačius, kad sandoris yra apsimestinis, neigiamos tokio sandorio pasekmės tenka sandorio šalims. Sąžiningi tretieji asmenys negali nukentėti dėl neteisėtų kitų asmenų veiksmų. Nagrinėjamu atveju konstatavus, kad atsakovų sudarytas mainų sandoris yra apsimestinis ir kad juo siekta pridengti pirkimo - pardavimo sandorį, pirmosios instancijos teismas pagrįstai mainų sutartį kvalifikavo kaip pirkimo - pardavimo sutartį, pagal kurią atsakovas A. D. pardavė ginčo turtą atsakovei Č. V. už 450 000 Lt.

44Lietuvos Aukščiausiojo Teismo jurisprudencijoje konstatuota, kad CK 4.79 straipsnyje nustatyta pirmenybės teisė bendraturčiui įsigyti parduodamą daikto dalį ta kaina, kuria ji parduodama, yra daiktinė turtinė teisė, įgyvendinama kaip privaloma ir esminė sąlyga, kai vienas iš bendraturčių parduoda savo dalį bendrojoje nuosavybėje. Šia įstatymine teise sudaroma galimybė sumažinti bendraturčių skaičių ir pakeisti nuosavybės teisės rūšį, nes dviejų ar kelių savininkų teisė valdyti vieną daiktą yra apsunkinta, todėl kai vienas iš bendraturčių parduoda savo dalį, šią dalį įsigijus kitam bendraturčiai ir sujungus daikto dalis, daikto valdymas tampa efektyvesnis (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2005 m. kovo 9 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-165/2005; 2006 m. birželio 21 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-417/2006). Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra išaiškinęs, kad iš CK 4.79 straipsnio 3 dalies turinio matyti, jog perkeliant pirkėjo teises ir pareigas nereikia konstatuoti jokių kitų teisės pažeidimų, pakanka konstatuoti, kad buvo pažeista bendraturčio pirmenybės teisė pirkti šią dalį (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2005 m. lapkričio 23 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-599/2005).

45Teisėjų kolegija nepagrįstais laiko apeliacinio skundo argumentus, jog pirmosios instancijos teismas neturėjo pagrindo konstatuoti akivaizdaus ginčijamo mainų sandorio neteisėtumo, o ieškovės teisės galėjo būti apgintos kitokiomis teisinėmis priemonėmis, t. y. išsaugant sandorius, o ieškovei atlyginant jos patirtus nuostolius. Šią poziciją apeliantės grindė įgijėjo sąžiningumo prezumpcija. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo jurisprudencijoje pažymėta ir tai, kad pirkėjo teisių ir pareigų perkėlimo, kaip pažeistos pirmenybės teisės gynimo būdo, specifika yra ta, jog šio būdo taikymas nepriklauso nuo trečiojo asmens, kuriam neteisėtai perleistas turtas, sąžiningumo. Dėl to, taikant pirkėjo teisių ir pareigų perkėlimo institutą, netaikomos CK 1.80 straipsnio 2-4 dalyse, 4.96 straipsnyje nustatytos sandorio negaliojimo ir turto išreikalavimo iš sąžiningo įgijėjo taisyklės (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. sausio 30 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-134/2007).

46Teisėjų kolegija ankstesnėje nutarties dalyje minėjo, jog ieškinio reikalavimai pripažinti negaliojančiomis ginčo turto dovanojimo sutartį ir ¼ dalies ginčo namo pirkimo - pardavimo sutartį yra išvestiniai, t. y. jų teisėtumas tiesiogiai priklausomas nuo procesinio sprendimo dėl ginčijamo mainų sandorio. Kolegija sprendžia, kad padarius išvadą, jog mainų sandoris buvo apsimestinis, juo siekiant pridengti pirkimo - pardavimo santykius, tuo pačiu pažeidžiant įstatyminę bendraturčio pirmenybės teisę, pritartina pirmosios instancijos teismo nuostatai, kad negalėjo būti sudarytas ir dovanojimo sandoris. Pastarojo sandorio pagrindu atsakovei K. V. neteisėtai tapus ginčo turto bendraturte, ši neįgijo teisėtos galimybės pirmumo teise įsigyti iš atsakovo A. D. po mainų sutarties sudarymo likusios ginčo turto dalies (¼ dalies namo). Esant tokioms aplinkybėms, teisėjų kolegija sprendžia, jog kitų apeliacinio skundo argumentų, siejamų su vėlesnių ginčijamų sandorių vertinimu, analizė netenka teisinės reikšmės.

47Dėl galimumo ieškovei įvykdyti teismo sprendimą vertinimo

48Kaip minėta, pirmosios instancijos teismas, pripažinęs ginčijamą mainų sandorį pirkimo - pardavimo sutartimi, pirkėjo teises ir pareigas pagal šią sutartį perkėlė ieškovei, įpareigodamas ją sumokėti atsakovei Č. V. 450 000 Lt. Teismas taip pat ieškovei perkėlė pirkėjo teises ir pareigas pagal 2012 m. rugsėjo 7 d. sudarytą ¼ namo dalies pirkimo - pardavimo sutartį, įpareigodamas ieškovę sumokėti atsakovei K. V. 40 000 Lt. Teismas sprendė, jog ieškovė yra pajėgi įvykdyti nurodytus įpareigojimus. Apeliantės su šia išvada nesutinka, nurodydamos, jog ieškovės pateiktų duomenų apie jos finansines galimybes vertinimas nesudaro pagrindo manyti, jog įsiteisėjus ieškovei palankiam teismo sprendimui, šis bus įvykdytas (kiek tai susiję su ieškovei nustatytų finansinių prievolių įvykdymu). Teisėjų kolegija neturi pagrindo sutikti su šiais skundo argumentais. Atlikus pirmosios instancijos teisme pateiktų įrodymų, kuriais buvo grindžiama ieškovės pozicija dėl jos finansinio pajėgumo įvykdyti pirkėjo pareigas, pakartotinį vertinimą bei išanalizavus kartu ieškovės su atsiliepimu į apeliacinį skundą pateiktus naujus įrodymus, spręstina, jog apeliančių ginčijama pirmosios instancijos teismo išvada yra pagrįsta. Aplinkybės, jog ieškovės sąskaitoje yra reikšminga santaupų suma (bylos nagrinėjimo metu ji augo), jog ieškovė gauna stabilias ir reguliarias pajamas, jog juridiniai asmenys yra sutikę ieškovei suteikti teismo sprendimui įvykdyti reikalingas paskolas, jog ieškovei su sutuoktiniu priklauso vertingos negyvenamosios patalpos, įgalina pagrįstai manyti, jog ieškovė yra pakankamai pajėgi įvykdyti pirkėjos pareigas – sumokėti nekilnojamųjų daiktų kainą. Reikšminga nagrinėjamam klausimui aplinkybe laikytina ir tai, jog ieškovei bendrosios dalinės nuosavybės teise jau priklauso dalis ginčo turto. Nors byloje nėra duomenų apie ieškovės valdomos ginčo turto dalies vertę, darytina prielaida, jog ta vertė turėtų maždaug atitikti ginčo turto dalies vertę. Kolegija iš esmės sutinka su apeliančių argumentu, jog ieškovė neturi sprendimui įvykdyti reikalingos visos piniginių lėšų sumos, tačiau pažymėtina,, jog kitas jos turimas turtas užtikrintų galimybę prisiimti atitinkamus finansinius įsipareigojimus, t. y. jis laikytinas tinkamu finansiniu svertu.

49Dėl ieškinio senaties taikymo

50Pirmosios instancijos teismas sprendė, kad ieškovė apie savo pažeistas teises sužinojo arba turėjo realią galimybę sužinoti ne vėliau kaip 2012 m. kovo 15 d., todėl į teismą kreipėsi praleidusi ieškinio senaties terminą. Tačiau teismas pripažino ieškinio senaties termino praleidimą sąlygojusias priežastis svarbiomis, todėl šį terminą atnaujino. Teismas svarbiomis terminui atnaujinti aplinkybėmis laikė tai, jog senaties terminas buvo praleistas nežymiai, jog ginčijamų sandorių sudarymas nuo ieškovės buvo slepiamas (nutylimas), jog ieškovė savo pažeistas teises bandė apginti kitokiomis teisinėmis priemonėmis. Teismas taip pat akcentavo ieškovės teisių pažeidimo akivaizdumą. Apeliantės su šiomis teismo išvadomis nesutinka ir palaiko pirmosios instancijos teisme pareikštą prašymą taikyti ieškinio senatį. Apeliaciniame skunde nurodoma, jog teismas nepagrįstai atnaujino praleistą ieškinio senaties terminą. Pasak atsakovių, teismo išryškintos aplinkybės negali pateisinti tokios trukmės ieškinio senaties termino praleidimo.

51Ieškinio senatis – tai įstatymų nustatytas laiko tarpas (terminas), per kurį asmuo gali apginti savo pažeistas teises pareikšdamas ieškinį (CK 1.124 straipsnis). CK 4.79 straipsnio 3 dalyje nustatyta, jog tuo atveju, jei turto dalis, priklausanti savininkams bendrosios nuosavybės teise, yra perleista pažeidžiant bendraturčio pirmenybės teisę pirkti parduodamą turto dalį bendrojoje nuosavybėje, bendraturtis, kurio teisė buvo pažeista, turi teisę per tris mėnesius teismo reikalauti, kad jam būtų perkeltos pirkėjo teisės ir pareigos. Apibendrinus apeliacinio skundo argumentus ieškinio senaties klausimu, spręstina, jog šiuo atveju keliama šio termino atnaujinimo pagrįstumo problema. Pažymėtina, jog sprendžiant termino atnaujinimo klausimą, svarbu nustatyti, ar terminas praleistas dėl svarbių priežasčių ir kiek termino atnaujinimas turės įtakos teisingumui ir kitų asmenų teisėms bei teisėtiems interesams. Klausimą, ar ieškinio senaties termino praleidimo priežastys pripažintinos svarbiomis, sudarančiomis pagrindą jį atnaujinti, teismas sprendžia atsižvelgdamas į ieškinio senaties teisinio instituto esmę ir paskirtį, ginčo esmę, ieškovo elgesį bei kitas reikšmingas aplinkybes, taip pat į protingumo, sąžiningumo bei teisingumo kriterijus (CK 1.5 straipsnis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. gruodžio 18 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-338/2007.). Šių kasacinio teismo apibrėžtų termino atnaujinimo kriterijų kontekste teisėjų kolegija neturi pagrindo pritarti pirmosios instancijos teismo išvadoms, kuriomis remiantis ieškinio senaties termino praleidimą sąlygojusios priežastys buvo pripažintos svarbiomis, t. y. sudarančioms prielaidas terminą atnaujinti. Ieškovės reikalavimui dėl pirkėjo teisių ir pareigų perkėlimo taikytinas CK 4.79 straipsnio 3 dalyje nustatytas sutrumpintas trijų mėnesių ieškinio senaties terminas, todėl ieškinio pareiškimas praėjus beveik trigubai ilgesniam nei šis terminas laiko tarpui, neleidžia daryti išvados, jog senaties terminas buvo praleistas nežymiai. Sprendžiant dėl termino atnaujinimo, nelaikytinos pateisinamomis ar svarbiomis ir kitos teismo nurodytos aplinkybės (jog ieškovė pasitikėjo atsakovu dėl juos siejusių giminystės santykių, jog nuo ieškovės buvo slepiamas mainų sandorio sudarymas). Kolegijos vertinimu, tokia teismo išvada prieštarauja kitai išvadai, pagal kurią spręsta, jog ieškovė apie ginčijamą mainų sandorį galėjo sužinoti praėjus mėnesiui po jo sudarymo, gavusi Nekilnojamojo turto registro tvarkytojo sprendimą, kuriuo buvo išaiškinta ieškovės pareiga pateikti bendraturčio sutikimą. Juo labiau, atsakovių akcentuojamas ieškovės kreipimosi į policiją turinys įgalina daryti išvadą, jog apie bendraturčių pasikeitimo faktą ieškovei buvo žinoma dar anksčiau. Apibendrinant, teisėjų kolegija sutinka su apeliančių argumentais dėl ieškinio senaties termino atnaujinimą reguliuojančių normų netinkamo taikymo. Kita vertus, ši aplinkybė nedaro įtakos bylos procesinei baigčiai.

52Teisėjų kolegija pažymi, jog ieškinio senaties termino taikymas ar netaikymas, praleisto termino atnaujinimas yra tiesiogiai susiję su teisingumo principu. Bylą nagrinėjantis teismas, taikydamas atitinkamas ieškinio senatį reglamentuojančias materialiosios teisės normas, to negali daryti mechaniškai, nes tai būtų nesuderinama su teismo pareiga vykdyti teisingumą. Kartu pažymėtina, kad konkrečioje byloje susiklosčiusių materialiųjų teisinių santykių faktinė sudėtis gali lemti tai, jog teisingumo vykdymas, inter alia viešasis interesas užtikrinti realią pažeistų subjektinių teisių apsaugą, gali nusverti interesą garantuoti teisinių santykių stabilumą (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. gruodžio 18 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. 3K-3-578/2007; 2008 m. kovo 14 d. nutartį, priimtą civilinėje Nr. 3K-7-38/2008). Teisėjų kolegija, apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentų pagrindu atlikdama pirmosios instancijos teismo išvadų dėl ieškinio senaties termino atnaujinimo pagrįstumo instancinę kontrolę, pastebi, jog pirmosios instancijos teismas be pagrindo sutiko su atsakovų argumentais dėl ieškinio senaties termino eigos pradžios, t. y. jog senaties terminas nagrinėjamo ginčo atveju skaičiuotinas nuo 2012 m. kovo 15 d., kuomet ieškovė gavo raštą iš VĮ Registrų centro.

53Teisėjų kolegija pažymi, kad bendroji ieškinio senaties termino pradžios nustatymo taisyklė yra ta, kad šio termino eiga prasideda nuo tos dienos, kai asmuo sužinojo ar turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą; šios taisyklės išimtis nustato CK bei kiti įstatymai (CK 1.127 straipsnio 1 dalis). Ieškinio senaties termino eigos pradžia įstatymo siejama ne su teisės pažeidimu (objektyviuoju momentu), bet su asmens sužinojimu ar turėjimu sužinoti apie savo teisės pažeidimą (subjektyviuoju momentu), nes asmuo gali įgyvendinti teisę ginti savo pažeistą teisę tik žinodamas, kad ši pažeista. Asmuo gali sužinoti apie savo teisės pažeidimą tą pačią dieną, kai ši buvo pažeista, tačiau apie tokį pažeidimą gali sužinoti ir vėliau, t. y. teisės pažeidimo momentas ir sužinojimo apie šios teisės pažeidimą diena gali nesutapti. Sužinojimo apie teisės pažeidimą momentu laikytina diena, kada asmuo faktiškai suvokia, kad jo teisė ar įstatymo saugomas interesas yra pažeisti. Kai asmuo nurodo, kad apie savo teisės pažeidimą sužinojo ne pažeidimo dieną, o vėliau, teismas turi įvertinti, ar šis apie savo pažeistą teisę sužinojo ne vėliau, negu analogiškoje situacijoje turėjo sužinoti apdairiai ir rūpestingai savo teisėmis besinaudojantis asmuo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. spalio 6 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-447/2008). Bylos faktinių aplinkybių analizė ir šalių paaiškinimų turinys leidžia daryti išvadą, jog ieškovė apie ginčijamos sutarties sudarymą sužinojo dar iki VĮ Registrų centro 2012 m. kovo 15 d. sprendimo, kuriuo atsisakyta įregistruoti jos daiktines teises į ginčo sklype esančius statinius. Ieškovės 2012 m. kovo 8 d. pareiškimo Vilniaus apskrities VPK Vilniaus m. pirmajam policijos komisariatui turinys patvirtina, jog ieškovei buvo žinomas ne tik bendraturčių pasikeitimo faktas, bet ir faktas apie mainų sutarties sudarymą, nors šią aplinkybę ieškovė bylos nagrinėjimo metu neigė. Taigi pirmosios instancijos teismas nustatė iš esmės teisingą ieškovės sužinojimo apie ginčijamos mainų sutarties sudarymą momentą. Tačiau teisėjų kolegija nesutinka su atsakovų argumentais ir pirmosios instancijos teismo išvadomis, jog nuo sužinojimo apie sutartį momento turėjo prasidėti senaties termino eiga. Minėta, jog sužinojimo apie teisės pažeidimą momentu laikytina diena, kada asmuo faktiškai suvokia, kad jo teisė ar įstatymo saugomas interesas yra pažeisti. Paminėto 2012 m. kovo 8 d. pareiškimo policijos įstaigai turinys sudaro pagrindą išvadai, jog ieškovei buvo žinoma aplinkybė, kad atsakovė Č. V. tapo ginčo turto bendraturte, o kreipimosi į teisėsaugos institucijas poreikį lėmė naujosios bendraturtės veiksmai, ieškovės nuomone, pažeidžiantys jos teises (statinių griovimas). Akivaizdu, jog ieškovė jau tada suvokė bendraturčio pasikeitimo faktą. Kita vertus, nei faktas dėl pareiškimo policijai pateikimo, nei dėl pirmosios instancijos teismo akcentuoto registro tvarkytojo sprendimo gavimo, neleidžia daryti prielaidos, jog ieškovė, net ir sužinojusi apie mainų sutarties sudarymą, tuoj pat galėjo ar turėjo įžvelgti šio sandorio apsimestinumo požymius, t. y. iš karto suvokti, jog ginčijama mainų sutartimi iš tikrųjų yra dengiamas kitas sandoris, kurio sudarymu pažeidžiama ieškovės pirmenybės teisė pirkti ginčo turtą. Įstatymas nedraudžia sudaryti mainų sandorių, kurie gali būti ginčijami atsiradus pagrįstų abejonių dėl jų realumo (tikrumo). Laikytina, jog tokį teisinį reguliavimą suvokiantis asmuo, nežinodamas kitų reikšmingų sandorio sudarymo aplinkybių, atsižvelgdamas į tai, jog sandorį tvirtino valstybės įgaliotas asmuo (notaras), jog sandoris įregistruotas viešajame registre, jog bendraturčio pirmenybės teisės garantija tokio sandorio sudarymo atveju netaikytina, negalėjo subjektyviai suvokti jo teisės pažeidimo fakto ir mechanizmo, atsakovams susitarus dėl eilės susijusių sandorių greito sudarymo. Protingumo kriterijaus neatitiktų vertinimas, jog ieškovė, vien tik sužinojusi apie mainų sutarties sudarymą, bet neturėdama jokių duomenų, pagrindžiančių abejones dėl sandorio galimo neteisėtumo, turėjo tuoj pat reikšti ieškinį ar inicijuoti tyrimą, kurio metu būtų nustatytos visos mainų sandorio sudarymo aplinkybės. Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teisme ieškovės išreikšta pozicija, jog apie jos teises tikėtinai pažeidžiančio mainų sandorio sudarymo aplinkybes jį sužinojo 2012 m. lapkričio 23 d., kuomet gavo atsakovės K. V., kaip ginčo turto bendraturtės, pasiūlymą dėl naudojimosi bendru turtu tvarkos nustatymo. Įvertinus pirmiau tirtą aplinkybę, jog ieškovei buvo žinoma, kad jos bendraturte tapo Č. V., teisėjų kolegijos vertinimu, aplinkybė, jog praėjus trumpam laiko tarpui bendraturtis (juo tapo K. V.) vėl pasikeitė ir jam buvo perleista po mainų sandorio sudarymo likusi ¼ dalis ginčo namo, normaliai protingam asmeniui turėjo sukelti įtarimų dėl galimo bendraturtės pirmenybės teisės pažeidimo ar kitokio turinio neteisėtų veiksmų atlikimo. Tokią aplinkybę patvirtina šie ieškovės (jos atstovo) veiksmai: atstovavimo dėl teisinės pagalbos sutarties sudarymas, išsamios informacijos apie sandorius rinkimas, kurio metu, kaip matyti iš bylos duomenų, paaiškėjo kitos reikšmingos aplinkybės (jog bendraturčio įsiskolinimą už ginčo turto dalį dar iki mainų sandorio sudarymo padengė atsakovė Č. V., jog į ginčo turtą mainytiną nekilnojamąjį turtą (mainų tikslu) atsakovė įsigijo tik prieš dieną iki mainų sandorio sudarymo ir kt.). Nurodytų aplinkybių kontekste teisėjų kolegija sprendžia, jog nagrinėjamu atveju ieškinio senaties eigos pradžia turėjo būti skaičiuojama nuo 2012 m. lapkričio 23 d. Teisėjų kolegija sprendžia, jog ieškovės ieškinys (teisme gautas 2013 m. vasario 22 d.) buvo pareikštas nepraleidus trijų mėnesių ieškinio senaties termino, todėl nebuvo pagrindo spręsti ir jo atnaujinimo klausimą.

54Į esminius apeliacinio skundo argumentus atsakyta, kiti skunde nurodyti argumentai taip pat nesudaro pagrindo naikinti skundžiamą pirmosios instancijos teismo sprendimą. Teisėjų kolegija pažymi, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą. Atmesdamas apeliacinį (atskirąjį) skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo (nutarties) motyvams (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. kovo 14 d. nutartis byloje Nr. 3K-7-38/2008, 2010 m. birželio 1 d. nutartis byloje Nr. 3K-3-252/2010, 2010 m. kovo 16 d. nutartis byloje Nr. 3K-3-107/2010, ir kt.).

55Apibendrindama išdėstytus motyvus, teisėjų kolegija sprendžia, jog pirmosios instancijos teismas iš esmės teisingai atskleidė bylos esmę, pagrįstai konstatavo ginčijamo mainų sandorio apsimestinumą, teisingai jį kvalifikavo pirkimo - pardavimo sutartimi bei tinkamai taikė apsimestinio sandorio negaliojimo pasekmes. Nors teismas netinkamai taikė materialiosios teisės normas, reguliuojančias ieškinio senatį, ši aplinkybė neturėjo įtakos teisingam bylos išsprendimui. Esant tokioms teisinėms išvadoms, atsakovių apeliacinis skundas atmetamas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas.

56Dėl bylinėjimosi išlaidų

57Ieškovė I. J. prašo priteisti apeliacinės instancijos teisme patirtas bylinėjimosi išlaidas. Kadangi atsakovių apeliacinis skundas atmetamas, ieškovei priteistinos turėtos bylinėjimosi išlaidos (CPK 93, 98 straipsniai). Ieškovė nurodė patyrusi 1 121,41 eurų teisinės pagalbos išlaidų. Įvertinusi, jog šios išlaidos susijusios su vieno procesinio dokumento (atsiliepimo į apeliacinį skundą) parengimu, atsižvelgusi į aplinkybę, jog nurodytą procesinį dokumentą parengė advokatas, atstovavęs ieškovę ir pirmosios instancijos teisme, vadovaudamasi Rekomendacijose dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio pateiktomis rekomendacijomis, teisėjų kolegija sprendžia, jog teisinga ir protinga ieškovės prašomas priteisti bylinėjimosi išlaidas sumažinti iki 520 eurų sumos.

58Dėl prašymo skirti baudą

59Teisėjų kolegija neturi pagrindo sutikti su apeliančių teiginiais, jog pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atmetė prašymą taikyti ieškovei sankcijas už priesaikos sulaužymą ir piktnaudžiavimą procesinėmis teisėmis.

60CPK 95 straipsnyje 1 dalyje nurodyta, kad dalyvaujantis byloje asmuo, kuris nesąžiningai pareiškė nepagrįstą ieškinį (apeliacinį ar kasacinį skundą, prašymą atnaujinti procesą, pateikė kitą procesinį dokumentą) arba sąmoningai veikė prieš teisingą ir greitą bylos išnagrinėjimą ir išsprendimą, gali būti teismo įpareigotas atlyginti kitam dalyvaujančiam byloje asmeniui šio patirtus nuostolius. Teisėjų kolegija sprendžia, jog ta aplinkybė, jog ieškovės ieškinys buvo patenkintas, nesudaro prielaidų konstatuoti piktnaudžiavimo procesinėmis teisėmis fakto.

61Nėra pagrindo pritarti ir apeliančių teiginiui dėl priesaikos sulaužymo. Teisėjų kolegija pažymi, jog pagal CPK 186 straipsnio 6 dalį šalis ar trečiasis asmuo, taip pat jų atstovai pagal įstatymą prisiekia ir pasirašo priesaikos tekstą. Už priesaikos sulaužymą teismas šaliai ar trečiajam asmeniui, taip pat jų atstovams pagal įstatymą turi teisę skirti iki dviejų šimtų aštuoniasdešimt devynių eurų baudą. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad vertinant šalių ir trečiųjų asmenų paaiškinimus civilinėje byloje, reikia atsižvelgti į tai, kad šie paaiškinimai yra teikiami suinteresuoto bylos baigtimi asmens ir todėl yra subjektyvūs. Asmuo, būdamas suinteresuotas bylos baigtimi, siekdamas naudingo teismo sprendimo, gali teikti ne visus paaiškinimus, dalį jų nutylėti, palankiai sau vaizduoti tam tikras aplinkybes arba dar kitaip jas iškreipti savo naudai. Tokio asmens parodymai gali būti nevisapusiški ir neobjektyvūs. Teisėjų kolegija pripažįsta, jog dalis ieškovės paaiškinimų (pvz., ieškinio senaties klausimu) ne visiškai atitinka bylos nagrinėjimo metu nustatytas aplinkybes, tačiau ieškovės teikti paaiškinimai vertintini kaip viena iš jos pažeistų teisių gynybos priemonių, būnanti gana subjektyvaus turinio, todėl šiuo atveju nėra pakankamo pagrindo konstatuoti duotos priesaikos sulaužymą.

62Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Nutarė

63Vilniaus apygardos teismo 2014 m. rugpjūčio 22 d. sprendimą palikti nepakeistą.

64Priteisti ieškovės I. J. (asmens kodas ( - ) naudai iš atsakovių Č. V. (asmens kodas ( - ) ir K. V. (asmens kodas ( - ) lygiomis dalimis 520 eurų bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme.

1. Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija,... 2. Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi civilinę bylą,... 3. I. Ginčo esmė... 4. Ieškovė I. J. pirmosios instancijos teismui pateiktame ieškinyje prašė:... 5. Ieškovė nurodė, jog iki ginčijamų sandorių sudarymo nekilnojamasis... 6. Atsakovės Č. V. ir K. V. su ieškiniu nesutiko ir prašė jį atmesti. Pasak... 7. Atsakovas A. D. su ieškiniu nesutiko, prašė ieškinį atmesti. Aiškino po... 8. Trečiasis asmuo notarė L. M. su ieškiniu nesutiko, prašė jį atmesti.... 9. II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė... 10. Vilniaus apygardos teismas 2014 m. rugpjūčio 22 d. sprendimu ieškinį... 11. Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs faktinius bylos duomenis, priėjo... 12. Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs byloje esančius įrodymus, pritarė... 13. Pirmosios instancijos teismas netenkino atsakovų prašymo dėl baudos skyrimo... 14. III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai... 15. Atsakovės Č. V. ir K. V. apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus... 16. Atsakovės apeliaciniame skunde pareiškė prašymą priimti naują įrodymą... 17. Atsakovas A. D. pateikė rašytinį prisidėjimą prie atsakovių Č. V. ir K.... 18. Ieškovė I. J. prašo apeliacinį skundą atmesti bei priteisti jos patirtas... 19. Atsiliepime į apeliacinį skundą ieškovė taip pat prašo priimti naujus... 20. IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir... 21. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau - CPK) 320... 22. Dėl naujų įrodymų priėmimo... 23. Kaip minėta, po pirmosios instancijos teismo sprendimo priėmimo šalys... 24. CPK 314 straipsnyje nustatyta, kad apeliacinės instancijos teismas atsisako... 25. Ieškovė Č. V. kartu su atsiliepimu į apeliacinį skundą pateikė naujus... 26. Dėl nekilnojamojo turto mainų sutarties pripažinimo apsimestiniu sandoriu... 27. Apsimestinio sandorio negaliojimo sąlygos, tokio sandorio teisinės pasekmės... 28. Iš byloje esančių duomenų nustatyta, kad iki ginčijamų sandorių sudarymo... 29. Teisėjų kolegija pažymi, jog tuo atveju, kai kyla ginčas dėl sandorio –... 30. Kaip minėta, pirmosios instancijos teismo vertinimu, aplinkybę, kad atsakovai... 31. Ieškovės teigimu, atsakovų tikroji valia buvo sudaryti ginčo nekilnojamojo... 32. Kasacinio teismo praktikoje dėl mainų ir pirkimo - pardavimo sutarčių... 33. CK 1.5 straipsnis įpareigoja civilinių teisinių santykių subjektus... 34. Pažymėtina, jog tuo atveju, kad kai tos pačios šalys vienu metu arba per... 35. Pakartotinė bylos faktinių aplinkybių analizė ir apeliacinio skundo... 36. Teisėjų kolegija neturi pagrindo pritarti apeliacinio skundo argumentams, jog... 37. Pažymėtina, kad teismas, civilinėje byloje vertindamas įrodymus, turi... 38. Minėta, kad mainų sandorio esmė yra jo šalių siekis ne gauti perleidžiamo... 39. Ankstesnėje šios nutarties dalyje analizuotos ginčijamo sandorio sudarymo... 40. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad atsakovų sudaryta mainų sutartis... 41. Pagal CPK 176 straipsnio 1 dalį, faktą galima pripažinti įrodytu, jeigu... 42. Dėl mainų sandorio negaliojimo teisinių pasekmių... 43. CK 1.87 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad jeigu sandoris sudarytas kitam... 44. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo jurisprudencijoje konstatuota, kad CK 4.79... 45. Teisėjų kolegija nepagrįstais laiko apeliacinio skundo argumentus, jog... 46. Teisėjų kolegija ankstesnėje nutarties dalyje minėjo, jog ieškinio... 47. Dėl galimumo ieškovei įvykdyti teismo sprendimą vertinimo... 48. Kaip minėta, pirmosios instancijos teismas, pripažinęs ginčijamą mainų... 49. Dėl ieškinio senaties taikymo... 50. Pirmosios instancijos teismas sprendė, kad ieškovė apie savo pažeistas... 51. Ieškinio senatis – tai įstatymų nustatytas laiko tarpas (terminas), per... 52. Teisėjų kolegija pažymi, jog ieškinio senaties termino taikymas ar... 53. Teisėjų kolegija pažymi, kad bendroji ieškinio senaties termino pradžios... 54. Į esminius apeliacinio skundo argumentus atsakyta, kiti skunde nurodyti... 55. Apibendrindama išdėstytus motyvus, teisėjų kolegija sprendžia, jog... 56. Dėl bylinėjimosi išlaidų... 57. Ieškovė I. J. prašo priteisti apeliacinės instancijos teisme patirtas... 58. Dėl prašymo skirti baudą... 59. Teisėjų kolegija neturi pagrindo sutikti su apeliančių teiginiais, jog... 60. CPK 95 straipsnyje 1 dalyje nurodyta, kad dalyvaujantis byloje asmuo, kuris... 61. Nėra pagrindo pritarti ir apeliančių teiginiui dėl priesaikos sulaužymo.... 62. Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija,... 63. Vilniaus apygardos teismo 2014 m. rugpjūčio 22 d. sprendimą palikti... 64. Priteisti ieškovės I. J. (asmens kodas ( - ) naudai iš atsakovių Č. V....