Byla e2-1342-196/2017
Dėl sandorių pripažinimo negaliojančiais, skolos priteisimo

1Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjas Konstantinas Gurinas

2teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės bankrutavusios uždarosios akcinės bendrovės „ENGINERA“ atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2017 m. birželio 2 d. nutarties, kuria atsisakyta taikyti laikinąsias apsaugos priemones, civilinėje byloje Nr. e2-4474-467/2017 pagal ieškovės bankrutavusios uždarosios akcinės bendrovės „ENGINERA“ ieškinį atsakovei uždarajai akcinei bendrovei „Investera“ dėl sandorių pripažinimo negaliojančiais, skolos priteisimo.

3Teismas

Nustatė

4I. Ginčo esmė

5

  1. Ieškovė BUAB „ENGINERA“ kreipėsi į teismą su ieškiniu prašydama pripažinti negaliojančiais 2016 m. gegužės 2 d. susitarimą dėl dalies skolos užskaitymo ir 2016 m. birželio 8 d. susitarimą dėl dalies skolos užskaitymo; priteisti ieškovei BUAB „ENGINERA“ iš atsakovės UAB „Investera“ 65 435,93 Eur skolą; priteisti ieškovei BUAB „ENGINERA“ 8 procentų dydžio metines procesines palūkanas nuo visos priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo; priteisti iš atsakovės bylinėjimosi išlaidas.
  2. Ieškiniui užtikrinti ieškovė prašė taikyti laikinąsias apsaugos priemones – areštuoti 65 435,93 Eur dydžio atsakovės kilnojamąjį ir nekilnojamąjį turtą, taip pat pinigines lėšas ir turtines teises, priklausančias atsakovei ir esančių pas atsakovę arba trečiuosius asmenis. Ieškovė nurodė, kad ieškinio suma yra didelė, ginčijamas sandoris buvo akivaizdžiai nesąžiningas, sudarytas tarp susijusių asmenų, tad yra grėsmė, jog atsakovė bandys turtą paslėpti ir galbūt ieškovei palankaus teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti.

6II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

7

  1. Vilniaus apygardos teismas 2017 m. birželio 2 d. nutartimi ieškovės BUAB „ENGINERA“ prašymo taikyti laikinąsias apsaugos priemones netenkino.
  2. Teismas, preliminariai įvertinęs ieškinio pagrįstumą, sprendė, kad yra pagrindas konstatuoti, jog ieškovė tikėtinai pagrindė savo pareikšto ieškinio reikalavimus.
  3. Teismas, vertindamas, ar yra pagrindas manyti, jog nesiėmus laikinųjų apsaugos priemonių, ieškovei palankaus teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas, pažymėjo, kad būtent pareiškėjui (ieškovui) tenka laikinųjų apsaugos priemonių taikymo būtinybės pagrindimo pareiga. Teismas nurodė, kad ieškovas, prašydamas laikinosiomis apsaugos priemonėmis užtikrinti ieškinį dėl priteisimo, turi pateikti tiek įrodymų, kad teismui pakaktų įvertinti, ar egzistuoja preliminari grėsmė, jog teismo sprendimo įvykdymas pasunkės ar pasidarys negalimas, neapribojus atsakovo galimybių disponuoti jo turimu turtu. Teismas nustatė, kad nagrinėjamu atveju ieškovė, kuriai tenka pagrįsti laikinųjų apsaugos priemonių taikymo būtinumą, nepateikė įrodymų, jog atsakovė ketina perleisti turtą ar elgtis nesąžiningai po ieškinio pateikimo, nenurodė jokių aplinkybių, sudarančių pagrįstą prielaidą manyti, kad dėl turto arešto atsakovo atžvilgiu netaikymo teismo sprendimo įvykdymo galimybė sumažėtų, taip pat nepateikė jokių objektyvių įrodymų apie atsakovės finansinę būklę. Ieškovei, neįrodžius atsakovo nesąžiningumo (nesant objektyvių duomenų, jog atsakovė ketina perleisti, apsunkinti turimą turtą ar pan.), ieškovės argumentą, kad ieškinio reikalavimas didelis, vertino kaip neturintį lemiamos reikšmės sprendžiant, ar yra pagrindas byloje taikyti laikinąsias apsaugos priemones. Teismas sprendė, kad grėsmė būsimo teismo sprendimo įvykdymui, kaip būtinoji laikinųjų apsaugos priemonių taikymo sąlyga, šiuo atveju neįrodyta (CPK 185 str.).

8III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

9

  1. Atskiruoju skundu ieškovė BUAB „ENGINERA“ prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2017 m. birželio 2 d. nutartį ir klausimą išspręsti iš esmės – tenkinti ieškovės prašymą taikyti laikinąsias apsaugos priemones. Atskirajame skunde nurodyti šie pagrindiniai argumentai:
    1. Nors pirmosios instancijos teismas pabrėžė, kad vien didelė ieškinio suma negali būti pakankamas pagrindas laikinųjų apsaugos priemonių taikymui, tačiau pagal teismų formuojamą praktiką, teismo sprendimo neįvykdymo rizika yra preziumuojama tuomet, kai ieškinio suma yra didelė, nes tai gali padidinti būsimo teismo sprendimo neįvykdymo riziką. Taikant šią prezumpciją reikia įvertinti reikalavimo sumos dydį ne absoliučiu dydžiu, bet atsižvelgiant į konkretaus atsakovo finansines galimybes, t.y. ar konkrečiam atsakovui ieškinio reikalavimo suma yra didelė, ar ne. Nagrinėjamu atveju, ieškinio suma yra labai didelė, iš viso 65 435,93 Eur. Tai reiškia, kad laikinųjų apsaugos priemonių taikymas yra būtinas vien šiuo pagrindu, nes kyla pagrįsta grėsmė dėl būsimo sprendimo įvykdymo.
    2. Pirmosios instancijos teismas nurodė, kad laikinosios apsaugos priemonės gali būti taikomos tik tada, kai yra duomenų apie atsakovo nesąžiningumą. Atsakovės nesąžiningumą įrodo ieškinyje nurodytos faktinės bylos aplinkybės ir pateikti jas pagrindžiantys įrodymai. Be to, aplinkybė, įrodanti atsakovo nesąžiningumą bei tikimybę, kad netaikius laikinųjų apsaugos priemonių teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas, yra tai, kad BUAB „ENGINERA“ bankroto proceso metu buvo nustatyta, jog 2016 metais, įmonės valdymo organams ir dalyviams akivaizdžiai rengiantis UAB „ENGINERA“ bankrotui, į šią įmonę buvo perkeliamos mokestinės nepriemokos iš kitų susijusių įmonių, pvz., iš atsakovės, kuri yra vienintelė ieškovės akcininkė, buvo perkelta 7 649 Eur mokestinė nepriemoka. Taip UAB „Investera“ išvengė prievolės mokėti mokesčius, o ši prievolė atiteko jau nemokiai UAB „ENGINERA“, padidinant šios įmonės įsipareigojimus kreditoriams. Vilniaus apygardos teismui yra pateiktas pareiškimas dėl ieškovės tyčinio bankroto, šio proceso metu bus tiriami (įvertinami) ir atsakovės, kaip vienintelės ieškovės akcininkės, veiksmai. Taip pat atsakovės nesąžiningumą patvirtina ir aplinkybė, kad 2015 m. gruodžio 31 d. UAB „Investera“ dirbtinai sudarė situaciją, kurios metu perėmė savo dukterinės įmonės BUAB „ENGINERA“ nuostolius 170 000 Eur sumai, taip susimažindama prievolę mokėti pelno mokestį. Esant tokioms faktinėms aplinkybės darytina išvada, kad UAB „Investera“ gali siekti paslėpti ar kitaip perleisti savo turtą siekiant išvengti galbūt ieškovei palankaus sprendimo vykdymo.
    3. Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nesivadovavo CPK 144 straipsnio 2 dalimi, nustatančia, jog teismas savo iniciatyva gali taikyti laikinąsias apsaugos priemones, siekiant apginti viešąjį interesą ir nesiėmus šių priemonių būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai. Šioje byloje egzistuoja viešasis interesas, nes ieškovė yra bankrutavusi įmonė ir ieškinys pateiktas siekiant apginti ieškovės ir jos kreditorių teisėtus interesus. Netaikius laikinųjų apsaugos priemonių atsakovės turtui būtų neapsaugotos bankrutavusios įmonės ir jos kreditorių teisės ir interesai (viešasis interesas).
  2. Atsiliepimu į atskirąjį skundą atsakovė UAB „Investera“ prašo Vilniaus apygardos teismo 2017 m. birželio 2 d. nutartį palikti nepakeistą, o ieškovės atskirąjį skundą atmesti. Atsiliepimas į atskirąjį skundą grindžiamas šiais pagrindiniais argumentais:
    1. Atsakovė, nors ir nedidelė, tačiau yra veikianti bendrovė, laiku pateikusi VĮ Registrų centrui 2016 m. finansines ataskaitas, iš kurių matyti, kad įmonės veikla yra pelninga, įmonė turto turi turto daugiau nei įsipareigojimų, o atsakovės nuosavas kapitalas siekia beveik 1 mln. Eur.
    2. Ieškovė UAB „ENGINERA“ pateikė papildomus įrodymus, kuriais grindžia atsakovės nesąžiningumą, tačiau ieškovė klaidina teismą nurodydama, kad 7 649 Eur mokestinė prievolė atiteko nemokiai ieškovei. Tokios prievolės mokestinės užskaitos sutartimis neatsiranda, nes jos yra neįmanomos, jei bent viena iš šalių (šiuo atveju BUAB „ENGINERA“) neturi galimybės susigrąžinti PVM ar kito mokesčio, kuris atsiranda parduodant prekes (paslaugas), kas aptariamu laikotarpiu įvyko su atsakove. Taigi iš tapr abiejų asmenų transakcijos kilusios mokestinės pareigos buvo sugretintos užskaitant dalį gautino (mokėtino) PVM, kas yra įprasta praktika tarp verslo įmonių. Be to, 7649 Eur mokestinės prievolės UAB „Investera“ sumažinimas, žinant, kad įmonės nuosavas kapitalas sudaro beveik 1 mln. Eur negali būti vertinamas kaip išskirtinis veiksmas (nauda).
    3. Ieškovė pateikė papildomus įrodymus dėl atsakovės nesąžiningumo perimant atsakovės mokestinius nuostolius, taip sumažinant atsakovės apmokestinamąjį pelną. Tokio pobūdžio veiksmą leidžia Lietuvos Respublikos įstatymai, todėl šis veiksmas neįrodo atsakovės nesąžiningumo. Perkėlus dukterinės įmonės nuostolius sumažintą apmokestinamąjį pelną patvirtino Valstybinė mokesčių inspekcija prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos, taip patvirtindama sandorio legitimumą, o ieškovės išvados dėl galimo turto slėpimo ir (ar) perleidimo yra visiškai nepagrįstos ir klaidinančios savo loginės sekos nebuvimu.
    4. Atsakovė UAB „Investera“ nesislapsto, niekam tikslingai turto neperleidinėja, bendradarbiauja su ieškove, siekdama taikiai išspręsti iškilusius konfliktus, be to, papildomų įrodymų teikimas negali būti teismo vertinamas atsižvelgus į CPK 314 straipsnyje numatytas išimtis. Tokio masto laikinųjų apsaugos priemonių pritaikymas iš esmės paralyžuotų įmonės veiklą, kas galbūt vestų į įmonės bankrotą.

10Teismas konstatuoja:

11IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

12Dėl bylos nagrinėjimo ribų

  1. Nagrinėjamoje byloje, atsižvelgiant į atskirojo skundo argumentus, nustatančius bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas, sprendžiamas klausimas dėl pirmos instancijos teismo nutarties, kuria atsisakyta taikyti laikinąsias apsaugos priemones – atsakovės turto areštą, teisėtumo ir pagrįstumo. Absoliučių skundžiamos nutarties negaliojimo pagrindų apeliacinės instancijos teismas nenustatė (CPK 329, 338 straipsniai), todėl bylą teismas nagrinėja neperžengdamas atskirojo skundo ribų.
  2. Vadovaujantis CPK 144 straipsnio 1 dalimi, pagrindą laikinųjų apsaugos priemonių taikymui sudaro dviejų būtinųjų sąlygų egzistavimas: 1) tikėtinas ieškinio reikalavimo pagrindimas; 2) grėsmės būsimo teismo sprendimo įvykdymui buvimas. Pirmosios instancijos teismas netaikė laikinųjų apsaugos priemonių nenustatęs antrosios sąlygos. Kadangi apeliantė nesutinka su teismo išvada, kad pagal byloje pateiktus duomenis nėra pagrindo spręsti, jog nesiėmus laikinųjų apsaugos priemonių ieškovui galbūt palankaus teismo sprendimo įvykdymas galėtų pasunkėti ar pasidarytų nebeįmanomas, tai apeliacinės instancijos teismas pasisako dėl antrosios laikinųjų apsaugos priemonių taikymo sąlygos.

13Dėl naujų įrodymų priėmimo

  1. Vadovaujantis CPK 314 straipsniu, apeliacinės instancijos teismas atsisako priimti naujus įrodymus, kurie galėjo būti pateikti pirmosios instancijos teisme, išskyrus atvejus, kai pirmosios instancijos teismas nepagrįstai juos atsisakė priimti ar kai šių įrodymų pateikimo būtinybė iškilo vėliau.
  2. Apeliantė kartu su atskiruoju skundu pateikė 2016 m. gegužės 20 d. mokestinių nepriemokų perkėlimo sutartį, BUAB „Investera“ 2015 m. aiškinamąjį raštą
  3. Lietuvos teismų informacinės sistemos LITEKO duomenimis, ieškinys kartu su prašymu taikyti laikinąsias apsaugos priemones pirmosios instancijos teismui pateiktas 2017 m. gegužės 31 d., vadinasi, šie dokumentai galėjo būti pateikti pirmosios instancijos teismui kartu su prašymu taikyti laikinąsias apsaugos priemones ir vertinami visų byloje esančių įrodymų kontekste. Kadangi CPK įtvirtintas ribotos apeliacijos modelis lemia ir bylos šalių galimybių teikti naujus įrodymus apribojimą, apeliacinės instancijos teismas sprendžia šių papildomų įrodymų nepriimti ir jų nevertinti.

14Dėl grėsmės būsimo teismo sprendimo įvykdymui

  1. Laikinosios apsaugos priemonės – tai asmens, kurio atžvilgiu jos taikomos, didesnio ar mažesnio masto teisių bei interesų suvaržymas. Toks suvaržymas suponuoja šio instituto taikymo išimtinumą, taip pat parenkamų priemonių ekonomiškumą ir proporcingumą.
  2. Apeliantė savo procesiniuose dokumentuose jai galbūt palankaus teismo sprendimo neįvykdymo riziką ir laikinųjų apsaugos priemonių taikymo poreikį grindė atsakovės nesąžiningumu ir didele ieškinio suma.
  3. Civiliniame procese vyraujantys rungimosi (CPK 12 straipsnis) ir proceso šalių lygiateisiškumo (CPK 17 straipsnis) principai lemia tai, kad pareiga įrodyti laikinųjų apsaugos priemonių taikymo pagrindą (poreikį) tenka prašymą taikyti laikinąsias apsaugos priemones pateikusiam proceso dalyviui, o priešinga proceso šalis, kurios atžvilgiu prašoma taikyti laikinąsias apsaugos priemones, siekdama išvengti tokių priemonių taikymo, turėtų teikti įrodymus, kurie paneigtų esant pagrindą taikyti laikinąsias apsaugos priemones, t. y. grėsmę, kad ieškovui palankus teismo sprendimas gali būti neįvykdytas ar jo vykdymas apsunkintas. Taigi, pagal bendrąją įrodinėjimo naštos paskirstymo taisyklę šalys turi įstatymo nustatytą pareigą įrodyti aplinkybes, kuriomis remiasi kaip savo reikalavimų ar atsikirtimų pagrindu (CPK 178 straipsnis).
  4. Pirmosios instancijos teismas, atmesdamas prašymą taikyti laikinąsias apsaugos priemones, nurodė, kad ieškovė nepateikė jokių objektyvių įrodymų apie atsakovės finansinę būklę. Atskirajame skunde apeliantė taip pat iš esmės deklaratyviai, t. y. nepateikusi jokių įrodymų, nurodo, kad ieškinio suma didelė, o atsakovė atsiliepime į atskirąjį skundą iš esmės nenurodo, ar jai ieškinio suma didelė, ar ne. Viena vertus, atsakovė nurodo, kad atsakovės veikla yra pelninga, įmonė turto turi turto daugiau nei įsipareigojimų, o atsakovės nuosavas kapitalas siekia beveik 1 mln. Eur, tačiau, kita vertus, nurodo, kad 65 435,93 Eur jos turto areštas iš esmės paralyžuotų įmonės veiklą, kas galbūt vestų į įmonės bankrotą.
  5. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad nepriklausomai nuo to, ar ieškinio suma atsakovei yra didelė, vien ši aplinkybė negali būti vertinama kaip pagrindas taikyti laikinąsias apsaugos priemones (žr. pvz., Lietuvos apeliacinio teismo 2016-01-12 nutartį civilinėje byloje Nr. e2-43-186/2016). Šioje byloje apeliantė savo reikalavimus grindžia ne tik ieškinio sumos dydžiu, bet ir ta aplinkybe, kad atsakovė, būdama ieškovės UAB „ENGINERA“ dalyve (vienintele akcininke), ieškovės atžvilgiu atliko nesąžiningus veiksmus, kas kelia grėsmę, kad atsakovė nevykdys galbūt jai nepalankaus teismo sprendimo. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, ieškovės įrodinėjamas atsakovės nesąžiningumas gali būti vertinamas kaip pakankama prielaida, kad, patenkinus ieškinį, atsakovė gali vengti mokėti priteistą skolą iš savo turto.
  6. Atskirajame skunde teigiama, kad pirmosios instancijos teismas skundžiamoje nutartyje atmetė ieškovės argumentą dėl atsakovės nesąžiningumo, nurodydamas, kad nesąžiningas atsakovės elgesys yra įrodinėjimo dalykas byloje, dėl kurio teismas pasisakys išnagrinėjęs bylą iš esmės. Apeliacinės instancijos teismas pirmiausia pažymi, kad minėtas argumentas nepaneigia prielaidos, kad atsakovė gali imtis nesąžiningų veiksmų proceso metu, atsižvelgiant į tai, kad ieškovė atsakovės nesąžiningumą grindžia ne abstrakčiais teiginiais, o konkrečiomis aplinkybėmis, kurios ir leidžia daryti tokią prielaidą.
  7. Apeliantė nurodė, kad atsakovė, būdama vienintele ieškovės UAB „ENGINERA“ dalyve, sudarė sutartis su ieškove, kuriomis mažino ieškovės UAB „ENGINERA“ turto masę. Šiuos ieškovės argumentus patvirtina ir Lietuvos teismų informacinės sistemos LITEKO duomenys (CPK 179 str. 3 d.), pagal kuriuos ieškovės ieškinys dėl šalių 2016 m. gegužės 2 d. ir 2016 m. birželio 8 d. susitarimų pripažinimo negaliojančiais bei 65 435,93 Eur skolos priteisimo Vilniaus apygardos teismo 2017 m. liepos 12 d. sprendimu už akių patenkintas. Šiame sprendime už akių konstatuota, kad atsakovė UAB „Investera“ ir UAB „ENGINERA“ suvokė, kad sudarydamos ginčijamus sandorius ieškovei faktiškai esant nemokiai, pažeidžia kitų kreditorių interesus, kadangi mažina bankrutuojančios įmonės masę. Ši aplinkybė leidžia konstatuoti, jog atsakovė galbūt veikia nesąžiningai, dėl ko iškyla reali grėsmė, jog, neužtikrinus ieškinio, atsakovė gali sumažinti savo mokumą, perleisti jai priklausantį turtą ar pinigines lėšas.
  8. Be to, nagrinėjamu klausimo aspektu teisiškai reikšmingi ir atskirojo skundo argumentai dėl pareiškimo, kuriuo prašoma pripažinti ieškovės bankrotą tyčiniu, pateikimo ir atsakovės, kaip vienintelės ieškovės akcininkės, veiksmų padarytos įtakos ieškovės bankrotui. Vilniaus apygardos teismo 2017 m. spalio 4 d. nutartimi BUAB „ENGINERA“ bankrotas pripažintas tyčiniu. Šia nutartimi nustatyta, kad UAB „ENGINERA“ vadovas dar 2015 m. gegužės 14 d. rašte, adresuotame vienintelei įmonės akcininkei UAB „Investera“ (atsakovei), nurodė, jog UAB „ENGINERA“ patiria laikinus finansinius sunkumus ir negali laiku atsiskaityti su kreditoriais, o įmonės pradelsti įsipareigojimai viršija pusę į jos balansą įrašyto turto vertės. Minėta nutartimi taip pat nustatyta, kad BUAB „ENGINERA“ nemokia tapo jau 2014 m. (vėliausiai nuo 2015 m. pradžios, patvirtinus balansą už 2014 m.), tačiau dėl bankroto bylos iškėlimo UAB „Investera“ kreipėsi tik 2016 m. birželio 10 d., be to, 2016 m. birželio 8 d. ieškovė UAB „ENGINERA“ užskaitė atsakovės UAB „Investera“ 8 293,40 Eur skolą. Šios aplinkybės, teismo vertinimu, sudaro pakankamą pagrindą laikinųjų apsaugos priemonių taikymui nagrinėjamoje civilinėje byloje.
  9. Nors Vilniaus apygardos teismo 2017 m. liepos 12 d. sprendimas už akių ir Vilniaus apygardos teismo 2017 m. spalio 4 d. nutartis, kuria ieškovės bankrotas pripažintas tyčiniu, neįsiteisėję, tačiau pažymėtina, kad laikinosios apsaugos priemonės gali būti taikomos tada, kai yra bent tikėtinų duomenų apie galimą atsakovo nesąžiningumą, jo ketinimus paslėpti, perleisti, įkeisti turimą turtą ar kitaip jį apsunkinti (Lietuvos apeliacinio teismo 2014-04-17 nutartis civilinėje byloje Nr. 2-769/2014; 2016-01-07 nutartis civilinėje byloje Nr. 2-27-407/2016; 2016-06-16 nutartis civilinėje byloje Nr. e2-1069-407/2016; 2016-06-23 nutartis civilinėje byloje Nr. e2-1092-943/2016; 2017-01-16 nutartis civilinėje byloje Nr. e2-50-464/2017). Nagrinėjamu atveju šioje nutartyje minėtos aplinkybės teikia pagrindą spręsti apie galimą atsakovės nesąžiningumą, dėl ko iškyla reali grėsmė, jog, neužtikrinus ieškinio, atsakovė gali sumažinti savo mokumą, perleisti jai priklausantį turtą ar pinigines lėšas.
  10. Atsižvelgiant į tai, kad byloje nustatyta, jog apeliantė tikėtinai pagrindė savo ieškinio reikalavimus, taip pat jog nesiėmus laikinųjų apsaugos priemonių, būsimo teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti ar pasidaryti neįmanomas, yra pagrindas taikyti laikinąsias apsaugos priemones. Todėl skundžiama nutartis naikintina ir klausimas išspręstinas iš esmės – apeliantės prašymas taikyti laikinąsias apsaugos priemones tenkintinas (CPK 337 str. 1 d. 2 p.).
  11. CPK 145 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad laikinosios apsaugos priemonės turi būti parenkamos vadovaujantis ekonomiškumo principu, kuris reiškia, kad teismas gali taikyti laikinąsias apsaugos priemones tais atvejais arba taikyti tokias ir tiek laikinųjų apsaugos priemonių, kiek tai būtina ir pakanka užtikrinti būsimo teismo sprendimo įvykdymą, kuris gali būti palankus ieškovui. Dėl to pirmiausiai areštuotinas atsakovei priklausantis nekilnojamasis ir kilnojamasis turtas, turtinės teisės ir, tik šių nesant ar esant nepakankamai, areštuotinos pas atsakovę ar trečiuosius asmenis esančios atsakovei priklausančios lėšos, neviršijant ieškinio sumos – 65 435,93 Eur (CPK 144 str., 145 str. 1 d. 1 p. ir 3 p.).
  12. Atsakovė nurodo, kad UAB „Investera“ yra veikianti įmonė, todėl laikinųjų apsaugos priemonių pritaikymas iš esmės paralyžuotų įmonės veiklą, kas galbūt vestų į įmonės bankrotą, taip pat, kaip minėta, atsakovė nurodo, jog turi beveik 1 mln. Eur nuosavo kapitalo, taip leisdama suprasti, kad ieškinio suma jai nėra didelė. Apeliacinės instancijos teismas atkreipia atsakovės dėmesį į tai, kad jei jos finansinė padėtis iš tikrųjų yra gera ir prašoma priteisti suma jai nėra reikšminga, tai ji gali pasinaudoti įstatymo suteikta teise sumokėti reikalaujamą sumą į teismo depozitinę sąskaitą (CPK 148 str. 2 d.) ir taip apskritai išvengti laikinųjų apsaugos priemonių taikymo. Tuo atveju, jei konkretaus turto areštas neproporcingai suvaržytų ūkinę komercinę veiklą, yra galimybė prašyti jį pakeisti kito turto areštu (CPK 148 str. 1 d.).

15Lietuvos apeliacinis teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 2 punktu,

Nutarė

16Vilniaus apygardos teismo 2017 m. birželio 2 d. nutartį panaikinti ir klausimą išspręsti iš esmės – ieškovės bankrutavusios uždarosios akcinės bendrovės „ENGINERA“ (juridinio asmens kodas 302507286) prašymą taikyti laikinąsias apsaugos priemones tenkinti.

17Ieškovės bankrutavusios uždarosios akcinės bendrovės „ENGINERA“ reikalavimams užtikrinti areštuoti atsakovei uždarajai akcinei bendrovei „Investera“ (juridinio asmens kodas 126185411, Rasų g. 39, Vilnius) nuosavybės teise priklausantį nekilnojamąjį ir kilnojamąjį turtą bendrai neviršijant 65 435,93 Eur sumos, uždraudžiant jį parduoti, įkeisti ar kitais būdais perleisti kitiems asmenims.

18Nesant turto ar esant jo nepakankamai, areštuoti trūkstamai sumai pinigines lėšas, priklausančias atsakovei uždarajai akcinei bendrovei „Investera“ (juridinio asmens kodas 126185411, Rasų g. 39, Vilnius) ir esančias pas atsakovę ar trečiuosius asmenis, uždraudžiant jomis disponuoti, tačiau leidžiant atsiskaityti su ieškove bankrutavusia uždarąja akcine bendrove „ENGINERA“, taip pat leidžiant mokėti mokesčius valstybei, socialinio draudimo įmokas bei atlyginimus darbuotojams.

19Išaiškinti ieškovei, kad dėl turto suradimo ir aprašymo ji turi kreiptis į antstolį, kuris taip pat privalo nustatyti konkrečią lėšų sumą, kuri per vieną kalendorinį mėnesį atsakovės gali būti panaudota mokėti savo darbuotojams išmokas, susijusias su darbo santykiais, privalomuosius mokesčius į valstybės biudžetą, savivaldybės bei socialinio draudimo biudžetus. Jeigu į antstolį nesikreipiama ir nepatikslinami areštuoto turto duomenys, laikinosios apsaugos priemonės galioja keturiolika dienų nuo šios nutarties priėmimo dienos.

20Nutarties skaitmenines kopijas išsiųsti šalims bei Turto arešto aktų registrui.

Proceso dalyviai
Ryšiai