Byla 2A-392-178/2015
Dėl neturtinės žalos atlyginimo, tretieji asmenys, nepareiškiantys savarankiškų reikalavimų, R. D. ir uždaroji akcinė draudimo bendrovė „PZU Lietuva“

1Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Virginijos Čekanauskaitės, Danguolės Martinavičienės ir Alvydo Poškaus (kolegijos pirmininko ir pranešėjo), teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės S. L. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2014 m. spalio 20 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-2249-661/2014 pagal ieškovės S. L. ieškinį atsakovui Viešajai įstaigai „Vilniaus universiteto ligoninės Santariškių klinikos“ dėl neturtinės žalos atlyginimo, tretieji asmenys, nepareiškiantys savarankiškų reikalavimų, R. D. ir uždaroji akcinė draudimo bendrovė „PZU Lietuva“.

2Teisėjų kolegija

Nustatė

3I. Ginčo esmė

4Ieškovė S. L. patikslintu ieškiniu prašo priteisti iš atsakovo 100 000 Lt neturtinės žalos atlyginimą bei bylinėjimosi išlaidas (t. 1, b.l. 148-153). Ieškovės teigimu, žala atsirado atsakovo darbuotojai gydytojai R. D. aplaidžiai vykdžius savo pareigas, neatlikus visų būtinų ir privalomų veiksmų įvertinant jos sutuoktinio V. L. sveikatos būklę: nepaisant turimų tyrimų rezultatų, netinkamai nustačius V. L. ligos diagnozę, klaidingos diagnozės pasekoje paskyrus netinkamą gydymą, V. L. mirė. Ieškovė nurodė, kad sutuoktinis 2011 m. sausio 15 d. dėl įtariamo svetimkūnio kvėpavimo takuose buvo pristatytas į atsakovo Centro filialą. Jį apžiūrėjo gydytojas krūtinės chirurgas A. M. ir paskyrė atlikti krūtinės ląstos rentgeno nuotraukas, paskyrė gydytojo radiologo konsultaciją. Atlikus rentgeno nuotrauką, gydytoja radiologė N. N. nustatė diagnozę - dešinio plaučio infiltracija (pneumonija). Tą pačią dieną apie 14.00 val. gydytojas A. M. atliko V. L. fibrobronchoskopinį (FBS) tyrimą bei pateikė išvadą, jog jam diagnozuotinas lėtinis paūmėjęs bronchitas, taip pat įtariama dešinės pusės pneumonija, svetimkūnio buvimas nenustatytas. V. L. buvo nukreiptas vidaus ligų gydytojo konsultacijai. Tą pačią dieną jį konsultavo priėmimo - skubiosios pagalbos skyriaus medicinos gydytoja R. D., kuri, įvertinusi būklę ir turėdama atliktų tyrimų rezultatus ir išvadas, nustatė kitokią diagnozę - paūmėjęs lėtinis bronchitas bei nurodė, kad gydymas stacionare nereikalingas. V. L. tą pačią dieną pradėtas taikyti R. D. paskirtas gydymas antibiotikais. 2011 m. sausio 18 d. jį apžiūrėjo šeimos gydytoja, V. L. savijauta blogėjo. 2011 m. sausio 24 d. jo būklė itin pablogėjo, buvo pristatytas į atsakovo Centro filialo priėmimo-skubiosios pagalbos skyrių, kuriame jį apžiūrėjo krūtinės chirurgas V. J. bei reanimatologas G. N.. V. L. būklei dar labiau blogėjant buvo pervežtas į reanimacijos ir intensyvios terapijos skyrių, kuriame tą pačią dieną ir mirė. Ieškovės teigimu, gydytoja R. D., 2011 m. sausio 15 d. apžiūrėdama V. L., neatsižvelgė į kitų gydytojų nustatytas diagnozes, atliktus tyrimus, gydymo metodikas bei rekomendacijas ir dėl to netinkamai nustatė diagnozę, paskyrė netinkamą gydymą bei neinformavo V. L. ar jo artimųjų apie galimas tokio gydymo pasekmes. R. D., priimdama sprendimą dėl V. L. diagnozės ir atsisakymo hospitalizuoti, ne tik neatsižvelgė į jį 2011 m. sausio 15 d. tyrusio gydytojo krūtinės chirurgo ir radiologo tyrimų rezultatus, nevertino laboratorinių duomenų, bet neatsižvelgė ir į V. L. amžių, gretutines ligas ir sunkią sveikatos būklę bei į suaugusiųjų pneumonijos hospitalizavimo indikacijas, kas sąlygojo ne tik neteisingą ligos diagnozę, bet ir netinkamą gydymo metodo parinkimą, kas lėmė V. L. mirtį. R. D. veikė netinkamai, nerūpestingai, nesiėmė visų reikalingų priemonių, nebuvo maksimaliai atidi – nepaisė akivaizdžių simptomų, patvirtinančių pneumonijos diagnozę, todėl nusižengė savo pareigybinėms nuostatoms, būtinosios pagalbos teikimo tvarkai, metodinėms rekomendacijoms, profesiniams rūpestingumo, atidumo standartams (CK 6.246 str. 1 d.). Ieškovė nurodė, kad su V. L. santuokoje išgyveno 19 metų, juos siejo artimas ryšys, abipusė pagarba, parama bei pagalba, todėl atsainus, neatsakingas sveikatos priežiūros įstaigos požiūris į garbaus amžiaus pacientą skaudžiai paveikė ieškovę, kas sąlygojo neturtinės žalos atsiradimą.

5II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

6Vilniaus apygardos teismas 2014 m. spalio 20 d. sprendimu ieškinį atmetė. Teismas nurodė, kad dėl gydytojo atliktų veiksmų atitikties rūpestingumo standartui turi būti sprendžiama atsižvelgiant į konkrečias aplinkybes, kuriomis veikė gydytojas. Vertinant 2011 m. balandžio 11 d. Valstybinio medicininio audito inspekcijos prie Sveikatos apsaugos ministerijos asmens sveikatos priežiūros paslaugų kontrolės tyrimo išvadas, teismas sutiko su Lietuvos Respublikos Sveikatos apsaugos ministerijos Pacientų sveikatai padarytos žalos nustatymo komisijos 2012 m. rugsėjo 27 d. sprendime padaryta išvada, kad pažeidimai, kurie nustatyti tyrimo metu ir pateikti išvadoje, jog 2011 m. sausio 15 d. V. L. konsultavusi gydytoja R. D. paciento valios pareiškime neįformino paciento ar jo atstovo parašo 10 ir 11 grafose, tuo pažeidė įstaigos vadovo 2005 m. kovo 31 d. įsakymu Nr. VI-24 patvirtintos Būtinosios pagalbos teikimo Priėmimo skubiosios pagalbos skyriuje tvarkos 5 sk. reikalavimą - pacientą išleidus ambulatoriniam gydymui, priėmimo-skubiosios pagalbos skyriaus gydytojas skiria gydymą ir užpildo išrašą iš medicininių dokumentų (apsk. forma Nr. 027/a) bei duoda pacientui pasirašyti Paciento valios pareiškimo 10 ir 11 grafose, toks pažeidimas yra daugiau formalaus pobūdžio, susijęs su netinkamu dokumentų pildymu, o ne su V. L. teiktomis sveikatos priežiūros paslaugomis. Prof. R. S. nurodė, kad dėl priežastinio ryšio tarp atsakovo Centro filialo gydytojų veiksmų ir V. L. mirties pasisakyti negali. Atliktos deontologinės ekspertizės išvados taip pat nesudaro jokio teisinio pagrindo konstatuoti, jog tarp R. D. veiksmų / neveikimo ir paciento mirties yra priežastinis ryšys. Komisijos bei ekspertizės išvadose, taip pat apklausus ekspertą prof. S. M. nustatyta, jog paskirtas R. D. gydymas, skiriant plataus veikimo antibiotiką pacientui, buvo iš esmės tinkamas. Teismas nesutiko su pateiktomis medicinos auditorės V. V. konsultacijos išvadomis, nes jos prieštarauja byloje pateiktiems rašytiniams įrodymams, Komisijos ir ekspertų išvadoms. Teismas, atsižvelgdamas į bylos aplinkybes, rašytinius įrodymus, ekspertizės išvadas bei žodinius proceso dalyvių parodymus, sprendė, kad R. D. padarė formalių pažeidimų, tačiau jie nesukėlė pacientui įrodinėjamų pasekmių – mirties. Mirties priežastį lėmė paciento amžius (91 metai), sunki būklė dėl generalizuotos aterosklerozės, komplikuotos infarktais širdyje ir smegenyse bei dėl smegenų pažeidimo atsiradę rijimo sutrikimai, sąlygoję aspiracijos epizodus su lėtiniu aktyviu uždegimu ir kardiopulmonalinio nepakankamumo progresavimui. Visa tai, nepaisant taikytų gydymo priemonių, lėmė ligonio mirtį 2011 m. sausio 24 d. Teismas konstatavo, kad ieškovė neįrodė priežastinio ryšio tarp atsakovo neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir kilusių pasekmių, t. y. neįrodyta atsakovo (jos darbuotojos) neteisėtų veiksmų kaip vienos iš civilinės atsakomybės sąlygos (CK 6.246 str.). Atitinkamai, teismo vertinimu, ieškovė neįrodė ir neturtinės žalos atsiradimo fakto.

7III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimų argumentai

8Ieškovė S. L. (toliau – apeliantas) apeliaciniame skunde prašo Vilniaus apygardos teismo 2014 m. spalio 20 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – patikslintą ieškinį tenkinti, priteisti bylinėjimosi išlaidas bei prijungti prie bylos išrašą iš Valstybinės vaistų kontrolės tarnybos tinklapio www.vvkt.lt apie vaistą klaritromiciną. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

  1. Teismas neištyrė ir nevertino dalies apeliantės įrodinėtų R. D. neteisėtų veiksmų ir aplaidaus neveikimo bei šių veikų įtakos V. L. ligos progresavimui ir mirčiai. Teismas neįvertino aplinkybės, kad V. L. nebuvo apžiūrėtas vidaus ligų gydytojo terapeuto. R. D., būdama ne vidaus ligų specialistė (terapeutė), konsultavo V. L., neatsižvelgdama į kitų gydytojų išvadas dėl pneumonijos, bei nusprendė, kad nėra pagrindo V. L. hospitalizuoti. Pastarajam neužtikrinus tinkamos vidaus ligų specialisto (gydytojo terapeuto) konsultacijos, nebuvo išnaudotos visos galimybės nustatyti tikslią jo ligą, jos sukėlėją bei nebuvo skirtas gydymas stacionare, kas neabejotinai būtų suteikę galimybę išsaugoti V. L. gyvybę. Dėl analogiškų aplinkybių pasisakyta ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. gegužės 27 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-288/2014.
  2. Teismas neįvertino aplinkybių, kad R. D. nustatė klaidingą diagnozę, nepagrįstai skyrė gydymą ne stacionare, nesiėmė veiksmų nustatyti ligos sukėlėją bei tinkamą jį veikiantį vaistą. Neginčijama, kad R. D. suklydo nustatydama diagnozę, nes nediagnozavo dešiniojo plaučio uždegimo (pneumonijos). Tai konstatavo prof. R. S., Komisija bei paskirti ekspertai. R. D. turėjo visus reikiamus tyrimus ir duomenis, akivaizdžiai rodančius pneumonijos klinikinius simptomus, kitų gydytojų išvadas, tačiau, veikdama aplaidžiai ir nerūpestingai, nustatė klaidingą diagnozę.
  3. V. L. nustačius pneumoniją bei net kelias indikacijas hospitalizacijai – amžių (91 m.), vidutinio sunkumo sveikatos būklę (sunkias gretutines ligas), deguonies kiekio kraujyje sumažėjimą, buvo būtina ji hospitalizuoti. Prof. R. S. konstatavo, kad gydymo taktika nebuvo pakankamai adekvati ir tinkama pneumonijos, tuo pačiu ir paciento sveikatos būklės atžvilgiu, pacientą buvo tikslinga hospitalizuoti. Tai 2014 m. rugsėjo 29 d. teismo posėdyje patvirtino ir gydytojas pulmonologas prof. S. M.. Tačiau teismas nepagrįstai šio R. D. pažeidimo nekonstatavo ir jo nevertino.
  4. R. D. nepagrįstai nusprendus nehospitalizuoti V. L., jam nebuvo atliktas mikrobiologinis tyrimas, kas būtų leidę nustatyti efektyvų gydymą. Gydytoja, nepaskirdama mikrobiologinio tyrimo ligos sukėlėjui nustatyti, elgėsi aplaidžiai, nesivadovavo metodinėmis rekomendacijomis. Apeliantės teigimu, klaritromicinas nėra pirmo pasirinkimo vaistas gydant plaučių uždegimą, sukeltą dažniausiai pasitaikančių ir agresyvių pneumonijos sukėlėjų. Todėl gydytoja nusižengė savo pareigybinėms nuostatams, būtinosios pagalbos teikimo Priėmimo – skubios pagalbos skyriuje tvarkai, metodinėms rekomendacijoms, profesiniams rūpestingumo, atidumo standartams.
  5. Teismo išvada, kad R. D. taikytas ambulatorinis gydymas skiriant antibiotiką klaritromiciną „buvo iš esmės tinkamas“, nepagrįsta įrodymais ir paremta prielaidomis. V. L. mirties liudijime nustatyta mirties priežastis pneumonija, kurios sukėlėjas nenustatytas. Po devynių dienų gydymo R. D. paskirtu antibiotiku, V. L. mirė nuo abipusio plaučių uždegimo (pneumonijos), todėl akivaizdu, kad R. D. be jokių tyrimų parinktas ir paskirtas gydymas buvo neefektyvus, kas lėmė abipusės pneumonijos išsivystymą ir paciento mirtį.
  6. Teismas nepagrįstai vadovavosi prieštaringomis ekspertizės išvadomis bei atmetė medicinos auditorės V. V. išvadas. Ekspertizės išvada dėl V. L. mirties priežasties prieštarauja bylos įrodymams, pagal kuriuos pagrindinė liga sukėlusi mirtį yra abipusė pneumonija. Ekspertizės išvados dėl gydymo tinkamumo ir efektyvumo nepagrįstos įrodymais bei remiasi tik prielaidomis. Taip pat ekspertai sprendė, kad nėra vienareikšmiško tiesioginio priežastinio ryšio tarp R. D. veiksmų ir paciento mirties, tačiau tai nepaneigia, kad R. D. nevykdymas pareigų ir aplaidumas galėjo turėti įtakos ir prisidėjo prie V. L. ligos progresavimo, kas sukėlė jo mirtį. Be to, teismas nenurodė, kokiems byloje pateiktiems įrodymams esą prieštarauja auditorės V. V. išvados, kuriose pateiktais įrodymais nustatytos bylai reikšmingos aplinkybės.
  7. Teismas nepagrįstai sprendė, kad tarp atsakovo (jo darbuotojos) neteisėtų veiksmų ir įrodinėjamų padarinių nėra priežastinio ryšio. Byloje nustačius, kad V. L. nesuteikta tinkamos kvalifikacijos gydytojo (terapeuto) konsultacija; nustatyta klaidinga diagnozė; pacientas nehospitalizuotas; neatlikti tyrimai pneumonijos sukėlėjui ir jo jautrumui (atsparumui) antibiotikams nustatyti, darytina išvada, kad V. L. sveikatos priežiūros paslaugos suteiktos netinkamai ir tai įtakojo ir prisidėjo prie jo ligos progresavimo ir abipusės pneumonijos išsivystymo, dėl ko pacientas mirė.

9Apeliantė prašo prijungti rašytinį įrodymą – vaisto klaritromicino charakteristikų santrauką, nes šio įrodymo pateikimo būtinybė iškilo susipažinus su skundžiamo sprendimo išvadomis.

10Atsakovas VšĮ „Vilniaus universiteto ligoninės Santariškių klinikos“ atsiliepime į apeliacinį skundą prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą. Atsiliepimas grindžiamas šiais argumentais:

  1. Sveikatos priežiūros įstaiga negali garantuoti, kad bus pasiektas konkretus rezultatas: pacientui nustatyta teisinga diagnozė ir/ar jis bus išgydytas. Sveikatos priežiūros įstaiga gali užtikrinti tik maksimalias pastangas, teikiant sveikatos priežiūros paslaugas.
  2. Apeliantė prie rašytinių įrodymų, kurie laikytini specialiosiomis medicinos mokslo žiniomis paremtomis įrodinėjimo priemonėmis, bando priskirti ir V. V. konsultaciją raštu, kuri yra neturinčio reikiamos kvalifikacijos asmens nuomonė, parengta neobjektyviai įvertinus faktines aplinkybes, todėl negali būti vertinama kaip specialiosiomis medicinos žiniomis paremta įrodinėjimo priemonė.
  3. Apeliantės teiginys, kad 2011 m. sausio 15 d. V. L. turėjo būti konsultuotas vidaus ligų gydytojo yra nepagrįstas įrodymais. Šis faktas nenurodytas nei prof. R. S. išvadose, nei ekspertizės akte, nei Audito ataskaitoje. R. D., būdama medicinos gydytoja, turėjo kompetenciją dirbti ligoninės priėmimo skyriuje, vertinti V. L. sveikatos būklę, nustatyti diagnozę ir paskirti reikiamą gydymą. Tai patvirtina medicinos gydytojo medicinos normos MN 7:1995 „Medicinos gydytojas. Funkcijos, pareigos, teisės, kompetencija ir atsakomybė“ 5.1 punktas – medicinos gydytojas turi teisę dirbti ligonių priėmimo skyriuose, bei 7.3.3 punktas – medicinos gydytojo kompetencija atpažinti ir gydyti ūmų bronchitą, ūmų plaučių uždegimą, lėtinį bronchitą.
  4. Tai, kad gydytoja R. D. medicinos dokumentuose nenurodė dešinio plaučio uždegimo, neturėjo neigiamų pasekmių. V. L. buvo paskirtas adekvatus gydymas antibiotikais klaritromicinu. Tiek prof. R. S. išvadose, tiek ekspertizės akto 2 punkte aiškiai ir nedviprasmiškai nurodyta, kad gydymas šiuo antibiotiku taikomas sergant visuomenėje įgyta pneumonija. Gydytojas pulmonologas prof. S. M. teismo posėdyje patvirtino, kad klaritromicinas yra pakankamo spektro ir galėjo būti paskirtas. Nei vienas iš ekspertų nenurodė, kad turėjo būti skiriamas kitas antibiotikas, todėl nepagrįstas apeliantės teiginys, kad klaritromicinas netinkamas antibiotikas.
  5. Nepagrįstas ir neteisingas apeliantės teiginys, kad prieš skiriant antibiotiką klaritromiciną turėjo būti atliktas mikrobiologinis tyrimas ir tik žinant jo rezultatus būtų galima skirti veiksmingą antibiotiką. Nei prof. R. S. išvadose, nei ekspertizės akte nenustatyta, kad toks tyrimas privalėjo būti atliktas. Priešingai, prof. R. S. išvadose yra nurodyta, kad 2011 m. sausio 15 d. V. L. buvo laiku atlikti būtini tyrimai.
  6. Vertinant aplinkybes dėl Paciento nehospitalizavimo pažymėtina, kad gydytoja R. D. nustatė, jog deguonies terapijos pacientui nereikėjo, kvėpavimo dažnis buvo normalus, plaučiuose vezikulinis alsavimas, dešinėje nedaug smulkių drėgnų karkalų, širdies tonai ritmiški, arterinis kraujo spaudimas ir širdies susitraukimų dažnis normalūs. Hospitalizavus tokios būklės pacientą, jam būtų skirtas tik medikamentinis gydymas, visiškai toks pats kaip kad skirtas ambulatoriškai. Taip pat gydytoja R. D. įvertino, kad socialinių indikacijų hospitalizacijai nėra, nes V. L. buvo rūpestingai prižiūrimas namuose.
  7. Priežastinio ryšio tarp 2011 m. sausio 15 d. V. L. pas atsakovą teiktų sveikatos priežiūros paslaugų ir 2011 m. sausio 24 d. jo mirties nėra. Apeliantė nepateikė įrodymų, kad pneumonijos nediagnozavimas 2011 m. sausio 15 d. ir V. L. nehospitalizavimas kokia nors dalimi įtakojo abipusės aspiracinės pneumonijos išsivystymą. Ekspertas S. M. teismo posėdyje nurodė, kad tai, jog plaučių uždegimas nenustatytas 2011 m. sausio 15 d., neturėjo pasekmių, nes buvo paskirtas tinkamas antibiotikas. Ekspertizės akto 7 punkte nurodyta, kad V. L. mirtį lėmė jo amžius, sunki būklė dėl generalizuotos aterosklerozės, komplikuotos infarktais širdyje ir smegenyse bei dėl smegenų pažeidimo atsiradę rijimo sutrikimai, kurie sąlygojo aspiracijos epizodus su lėtiniu aktyviu uždegimu ir kardiopulmonalinio nepakankamumo progresavimu.
  8. Pagrindinė liga, sukėlusi V. L. mirtį – abipusė aspiracinė pneumonija. Ekspertizės akto išvadų 5 punkte nurodyta, kad springimas buvo ir galėjo būti abipusės aspiracinės pneumonijos priežastis. Springimo priežastis buvo rijimo sutrikimai, atsiradę dėl smegenų sutrikimo. Aspiracinės pneumonijos diagnozė patvirtinta patalogoanatominio tyrimo metu, ji patvirtina ir ekspertizės akte, todėl atmestini apeliantės samprotavimai apie galimai virusinę pneumonijos kilmę.
  9. V. L. mirė praėjus devynioms dienoms po jo gydymo pas atsakovą. R. D. 2011 m. sausio 15 d. nediagnozavus pneumonijos, ši diagnozė nustatyta dviem dienomis vėliau, t.y. 2011 m. sausio 17 d. šeimos gydytojos T. D., tačiau tai neturėjo įtakos abipusės aspiracinės pneumonijos išsivystymui ir paciento mirčiai.
  10. Vertinant žalos dydį, atsižvelgtina į V. L. amžių (91 m.) bei sunkią sveikatos būklę: nuo 2000 m. širdies ir smegenų infarktai, koronarinė širdies liga, nuo 2007 m. kovo 21 d. nustatyta specialioji nuolatinė priežiūra, 11 metų nevaikščiojo. Apeliantės neadekvatų pergyvenimą įrodo pateikta VšĮ Vilniaus miesto psichikos sveikatos centro epikrizė, kurioje nurodyta, kad apeliantei diagnozuotas psichikos sutrikimas, ji savo būsenai buvo kritiška ir sutiko gydytis. Be to, atsakovo finansinė padėtis prasta.

11Klausimą dėl bylos nagrinėjimo žodinio proceso tvarka atsakovas prašo spręsti teismo nuožiūra.

12IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

13CPK 320 straipsnio 1 dalyje nustatyta, jog bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 str. 2 d.). Apeliacinės instancijos teismas ex officio patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų.

14Nagrinėjamu atveju teisėjų kolegija nenustatė CPK 329 straipsnio 2 dalyje nurodytų absoliučių pirmosios instancijos teismo sprendimo negaliojimo pagrindų, todėl apskųsto sprendimo teisėtumas ir pagrįstumas vertintinas apeliacinio skundo ribose (CPK 320 str. 2 d.).

15Byloje sprendžiamas gydymo įstaigos atsakomybės klausimas dėl netinkamos kokybės medicininių paslaugų teikimo. Faktinis ieškinio pagrindas yra tai, kad 2011 m. sausio 15 d. atsakovo darbuotoja – gydytoja R. D., apžiūrėdama apeliantės sutuoktinį V. L., netinkamai nustatė diagnozę, paskyrė netinkamą jo būklei gydymą, neinformavo paciento ir jo artimųjų apie galimas tokio gydymo pasekmes. 2011 m. sausio 24 d. V. L. mirė. Pirmosios instancijos teismas ieškinio netenkino, su kuo apeliantė nesutinka.

16Apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies.

17Apeliantė nurodo, jog teismas tinkamai neištyrė ir skundžiamame sprendime apskritai nevertino dalies apeliantės įrodinėtų neteisėtų gydytojos R. D. veiksmų, jų įtakos ligos progresavimui ir mirčiai; nepagrįstai sprendė, kad taikytas ambulatorinis gydymas antibiotiku (klaritromicinu) buvo iš esmės tinkamas; nepagrįstai vadovavosi prieštaringomis ekspertizės išvadomis ir atmetė medicinos auditorės V. V. išvadas; nepagrįstai sprendė dėl priežastinio ryšio tarp neteisėtų veiksmų ir kilusių padarinių nebuvimo.

18Deliktinės civilinės atsakomybės institutas yra grindžiamas visuotine pareiga laikytis tokio elgesio taisyklių, kad savo veiksmais ar neveikimu nepadarytų žalos kitam asmeniui (CK 6.263 str.). Asmeniui, kuris šią pareigą pažeidžia arba kuris pagal įstatymą yra atsakingas už žalą padariusio asmens veiksmus (netiesioginė civilinė atsakomybė), kyla prievolė atlyginti padarytą žalą. Atsakomybė atsiranda tada, kai nustatytos visos jos sąlygos: neteisėti veiksmai, žala, priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir atsiradusios žalos, žalą padariusio asmens kaltė (CK 6.246 - 6.249 str.). Asmuo (ieškovas), pareiškęs sveikatos priežiūros įstaigai ieškinį dėl jos darbuotojų kaltais veiksmais teikiant sveikatos priežiūros paslaugas padarytos žalos atlyginimo, turi įrodyti neteisėtus veiksmus, žalos faktą ir dydį bei priežastinį ryšį tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir padarytos žalos. Žalą padariusio asmens kaltė preziumuojama, taigi tik tais atvejais, kai kaltės prezumpcija yra paneigiama, ieškovas turi įrodyti ir žalą padariusio asmens kaltę (CK 6.248 str. 1 d.).

19Pagrindinės civilinės atsakomybės nuostatos, reikšmingos šios kategorijos bylose, yra pakankamai išsamiai dėstytos kasacinio teismo praktikoje. Pagal šią praktiką veiksmų įvertinimo neteisėtais aspektu reikšminga tai, kad tokiose bylose taikytini profesionalo atsakomybei keliami aukštesni atidumo, rūpestingumo, apdairumo, atsargumo standartai (ką nurodė ir pirmosios instancijos teismas), maksimalių pastangų kriterijus, gydytojo veiksmų konkrečiomis aplinkybėmis vertinimas protingumo, sąžiningumo kriterijais (Lietuvos Aukščiausiojo teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. gegužės 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-236/2010; 2010 m. vasario 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-59/2011; 2010 m. vasario 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-77/2010; kt). Tačiau tai nekeičia pirmiau jau paminėtos šalių įrodinėjimo naštos paskirstymo inter alia kaltės prezumpcijos paneigimo.

20Dėl neteisėtų veiksmų

21Teisėjų kolegija sutinka su apeliante, kad pirmosios instancijos teismas R. D. (ne)teisėtų veiksmų apimties aspektu nepagrįstai apsiribojo iš esmės tik formalių jos veiksmų dėl medicininių dokumentų pildymo trūkumų vertinimu, kas iš tikrųjų nagrinėjamu atveju neturi priežastinio ryšio su padariniais ir galėtų būti pagrindu tik kitokio pobūdžio – drausminei – atsakomybei. Apeliantė pagrįstai nurodo, kad ieškinys buvo grindžiamas ne tik šiuo pagrindu. Esminiais neteisėtais veiksmais apeliantė buvo nurodžiusi (ir nurodo) netinkamai nustatytą diagnozę ir paskirtą netinkamą paciento būklei gydymą, kas, konstatavus ir kitas civilinės atsakomybės sąlygas, neabejotinai teiktų pagrindą taikyti atsakovui civilinę atsakomybę. Pirmosios instancijos teismas apie paties gydymo proceso iš esmės tinkamumą lakoniškai pasisakė tik vienu – gydytojos paskirto plataus veikimo antibiotiko (klaritromicino) specialistų įvertinimo kaip tinkamos gydymui priemonės – aspektu ir nevertino šio proceso kitais apeliantės nurodomais bei gydytojo veiksmų vertinimo maksimalių pastangų kriterijumi, protingumo, sąžiningumo požiūriais. Kasacinis teismas yra nurodęs, kad teismas, spręsdamas sveikatos priežiūros įstaigos atsakomybės už paciento sveikatai padarytą žalą klausimą, gydytojų veiksmus turi vertinti ne jų rezultato, o proceso aspektu, t. y. ar konkrečioje situacijoje medicinos paslaugos buvo teiktos dedant maksimalias pastangas, imantis visų galimų ir reikalingų priemonių ir jas naudojant atidžiai, rūpestingai ir kvalifikuotai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. spalio 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-478/2008).

22Byloje iš esmės jau ir nebėra ginčo, kad R. D., nustatydama paūmėjusio bronchito diagnozę (vietoje pneumonijos), suklydo, to faktiškai nepaneigia ir atsakovas. Galima būtų sutikti, kad diagnostikos klaidos faktas pats savaime nebūtinai visais atvejais lemia išvadą apie netinkamą medicininių paslaugų teikimo kokybę, nes ne visais atvejais įmanoma vienos apžiūros metu nustatyti tikrąją diagnozę, neretai net ir atlikus įvairius sudėtingus tyrimus diagnozavimas būna sudėtingas ar gali keistis. Tačiau nagrinėjamam atvejui tai netaikytina visų pirma dėl šiuolaikinės medicinos turimų galimybių diagnozuoti pneumoniją, o juo labiau - dar ir faktinių bylos aplinkybių kontekste. Teisėjų kolegijos vertinimu, šiuo atveju ne tik maksimalių pastangų, bet vien jau profesionalui keliamų apdairumo, atidumo reikalavimų požiūriu yra pagrindas sutikti su apeliante konstatuojant teiktos medicininės pagalbos netinkamumą.

23Byloje yra duomenys, kad krūtinės chirurgas A. M., 2011 m. sausio 15 d. atvežus pacientą į priėmimo-skubiosios pagalbos skyrių, paskyrė atlikti krūtinės ląstos rentgeno nuotraukas, skyrė radiologo konsultaciją. A. M. atliko pacientui fibrobronchoskopinį tyrimą ir pateikė išvadą, jog svetimkūnis nenustatytas, diagnozuotinas lėtinis paūmėjęs bronchitas bei įtariama dešinės pusės pneumonija. Gydytoja radiologė N. N. pagal rentgeno nuotrauką nustatė diagnozę – dešinio plaučio infiltracija (pneumonija). Taigi, nepaisant ir jau esamų pneumoniją liudijančių duomenų iš kitų šaltinių, R. D. diagnozavo paūmėjusį lėtinį bronchitą, t.y. gydytoja iš esmės nepaisė savo kolegų nurodomos diagnozės, nesiėmė priemonių ją patikslinti (jei su ja nesutiko ar abejojo). Dėl šių aplinkybių reikšmės sprendžiant apie medicininių paslaugų kokybę teismas išsamiau nepasisakė. Tuo tarpu jas įvertinus, teisėjų kolegijos nuomone, yra pagrindas pripažinti, kad gydytoja kaip profesionalas nevykdė pareigos dėti pakankamas pastangas tinkamų medicinos paslaugų suteikimui, kas sąlygojo neteisingą diagnozę, ir tai lemia neteisėtų veiksmų diagnozavimo aspektu pripažinimą.

24Kita vertus, ir neteisingas susirgimo diagnozavimas pats savaime nebūtinai visais atvejais gali lemti neigiamas pasekmes – pavyzdžiui, nepaisant klaidingos diagnozės, paskirtas gydymas buvo tinkamas. Šiuo atveju R. D. nurodė, kad hospitalizuoti pacientą nėra būtina, paskyrė gydymą klaritromicinu. Apeliantė, prieštaraudama pirmosios instancijos teismui, teigia, kad gydymas buvo paskirtas netinkamas - paskirtas ambulatorinis gydymas klaritromicinu, nors, apeliantės manymu, pacientas turėjo būti hospitalizuotas, jam turėjo būti skirti kitokie medikamentai. Nesutikti su apeliante visiškai teisėjų kolegija neturi pagrindo.

25Sutiktina su pirmosios instancijos teismu, kad byloje nėra reikšmingesnių įrodymų, jog paskirtas gydymas klaritromicinu buvo iš esmės netinkamas. Priešingai, iš teismo ekspertų išvadų matyti, kad taikytas gydymas klaritromicinu bent jau pradžioje buvo efektyvus (t. 3, b.l. 36), iš esmės tą patį bei gydymo šiuo antibiotiku taikymo tinkamumą, esant ne tik lėtinio bronchito paūmėjimui, bet ir sergant visuomenėje įgyta pneumonija, yra nurodęs ir prof. R. S. (t. 1, b.l. 43), prof. S. M. teismo posėdžio metu patvirtino, jog paskirtas antibiotikas yra pakankamo spektro ir galėjo būti skiriamas pacientui. Po dviejų dienų namuose aplankiusi pacientą kitos gydymo įstaigos gydytoja, diagnozavusi pneumoniją, pratęsė gydymą tuo pačiu antibiotiku. Taigi, specialistai ir nenurodo, kad būtinai turėjo būti skirti kiti medikamentai, o paskirtasis buvo nepakankamas bent jau ligos pradžioje. Teisėjų kolegija byloje surinktų įrodymų kontekste neturi pagrindo paneigti šias specialistų išvadas, to iš esmės vis tik nepaneigia ir apeliantė. Tiesa, ji, remdamasi medicinine literatūra - metodinių rekomendacijų dėl pneumonijos diagnostikos ir gydymo nuostatomis nurodo, kad dėl didelio kai kurių mikroorganizmų atsparumo pirmojo pasirinkimo antibiotiku išlieka penicilinas, tačiau iš esmės tai nepaneigia klaritromicino naudojimo galimybės nagrinėjamu atveju, juo labiau, jau paminėtų specialistų išvadų kontekste. Be to, ir pati apeliantė savo apeliaciniame skunde daro tik savo subjektyvias prielaidas apie tai, kad R. D. paskirtas gydymas „galėjo būti visiškai neefektyvus, kadangi neatmestina prielaida, kad pacientui pneumoniją galėjo sukelti ne bakterija, o virusas“. Šiame kontekste pastebėtina, kad apeliantė nepateikia įrodymų ir nenurodo (išskyrus paminėtą peniciliną), koks gydymas būtų buvęs tinkamas. Dėl paminėto nėra pagrindo nesutikti su pirmosios instancijos teismo išvada, kad paskirtas medikamentas iš esmės negali būti laikomas netinkamu. Tačiau negalima visiškai paneigti apeliantės teiginių, dėl kurių pirmosios instancijos teismas faktiškai visai nepasisakė, o būtent, kad pacientą, nustačius teisingą diagnozę, buvo tikslinga hospitalizuoti, juo labiau, kad tokią išvadą, ypač atsižvelgiant į paciento amžių (91 m.), gretutines ligas, leidžia pagrįsti prof. R. S., prof. S. M. nuomonė, o ir minėtame ekspertizės akte taip pat nurodyta, kad negalima tik „vienareikšmiškai“ teigti, kad „pneumonijos nediagnozavimas 2011 m. sausio 15 d. ir paciento neguldymas į ligoninę galėjo kokia nors dalimi įtakoti abipusės pneumonijos išsivystymą ir paciento mirtį“. Akivaizdu, kad tokiu būdu būtų sudarytos geresnės sąlygos tiek ištirti ligos sukėlėją ir parinkti atitinkamas gydymo priemones, tiek stebėti gydymo efektyvumą ir, reikalui esant, koreguoti gydymo procesą, jei paaiškėtų klaritromicino neefektyvumas.

26Todėl pirmiau nurodytos aplinkybės, teisėjų kolegijos nuomone, leidžia labiau manyti apie esantį pagrindą konstatuoti veiksmų, ypač diagnostikos ir paciento nestacionarizavimo aspektais, neteisėtumą, kaip vieną iš civilinės atsakomybės sąlygų, nei priešingai.

27Kita vertus, yra minėta ir tai, kad civilinę atsakomybę lemia ne vien tik šios sąlygos nustatymas, nes neteisėti veiksmai savaime nereiškia žalos atsiradimo, be to, ir žalai atsiradus turi būti nustatyta, ar egzistuoja priežastinis ryšys tarp šių dviejų civilinės atsakomybės sąlygų.

28Dėl veiksmų ir padarinių priežastinio ryšio

29Pirmosios instancijos teismas ieškinį atmetė iš esmės dėl priežastinio ryšio nebuvimo. Tačiau teisėjų kolegija sprendžia, kad tokia išvada, neanalizavus išsamiau visos neteisėtų veiksmų apimties, nelaikytina pakankamai pagrįsta.

30Jau minėta, kad byloje esančių įrodymų (specialistų išvadų) kontekste teisėjų kolegija neturi pagrindo pripažinti, jog gydymas klaritromicinu apskritai buvo negalimas ar netikslingas dėl savo neefektyvumo jau nuo pat pradžios (2011 m. sausio 15 d.). Todėl šiuo aspektu priežastinis ryšys su padariniais iš tikrųjų yra pakankamai abejotinas. Tačiau visiškai tai nepaneigia kitų neteisėtų veiksmų galimo netiesioginio priežastinio ryšio su pasekmėmis – jei laiku būtų atliktas tinkamas diagnozavimas, pacientas hospitalizuotas, tik tokiu atveju, net jei galutinės pasekmės ir būtų analogiškos, būtų pagrindas pripažinti, jog medicinos paslaugos buvo suteiktos tinkamai. Tuo tarpu to nepadarius ir palikus gydymo procesą be pakankamos kontrolės, objektyviai vertinant vis tik išlieka didesnė tikimybė, kad neteisėti veiksmai, nors ir nėra tiesioginiame priežastiniame ryšyje su pasekmėmis, bent jau galėjo prisidėti prie pasekmių atsiradimo anksčiau. Pažymėtina, kad tokios tikimybės nepašalina ir rezervuotos šiuo aspektu ekspertų išvados - jose nurodoma tik tai, kad nėra objektyvių kriterijų, kurie leistų taip manyti „vienareikšmiškai“, „kategoriškai“, t.y. nėra konstatuojama, kad minėtos aplinkybės visiškai neturėjo įtakos bent ankstesniam padarinių kilimui. Kitaip tariant, galima daryti išvadą apie pirmiau aptartų veiksmų teikiant medicinines paslaugas pakankamai tikėtiną netiesioginį priežastinį ryšį su bent jau pasekmių atsiradimo procesu. Šiame kontekste teisėjų kolegija pastebi, kad po dviejų dienų, t.y. 2011 m. spalio 17 d. pacientą namuose apžiūrėjo kitos gydymo įstaigos gydytoja T. D., kuri padarė įrašą ambulatorinėje kortelėje, jog pacientas atsisakė gydymo stacionare. Tačiau iš jos parodymų teisme (garso įrašas) matyti, kad ji pati pacientui hospitalizacijos net nesiūlė, tai esą galėjo/turėjo siūlyti greitosios pagalbos medikai 2011 m. sausio 15 d.

31Dėl paminėto teisėjų kolegija sprendžia, kad nėra pagrindo pripažinti, jog joks priežastinis ryšys tarp atsakovo teiktų medicininių paslaugų pobūdžio ir padarinių neegzistuoja, ir daro labiau tikėtiną išvadą apie netiesioginį priežastinį ryšį. Tuo tarpu byloje esančių įrodymų pagrindu negalima daryti išvados apie kaltės prezumpcijos paneigimą.

32Remiantis nurodytais motyvais, konstatuotina, kad bylos duomenys leidžia teigti, jog, teikiant medicininę pagalbą apeliantės sutuoktiniui, nebuvo dėtos maksimalios pastangos jos tinkamumui užtikrinti, tai iš dalies susiję netiesioginiu priežastiniu ryšiu su pasekmėmis, į bylą pateiktais įrodymais kaltės prezumpcija nepaneigiama.

33Dėl neturtinės žalos dydžio

34Apeliantė prašo priteisti 100 000 Lt neturtinės žalos atlyginimui.

35CK 6.250 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Pagal to paties straipsnio 2 dalį teismas, nustatydamas neturtinės žalos dydį, atsižvelgia į jos padarinius, šią žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, padarytos turtinės žalos dydį bei kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes, taip pat į sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus. Gausioje kasacinio teismo praktikoje, suformuotoje sprendžiant ginčus dėl neturtinės žalos atlyginimo, konstatuota, kad įstatyme nustatytas nebaigtinis neturtinės žalos dydžiui nustatytų reikšmingų kriterijų sąrašas laikytinas pagrindiniu (universaliu) sąrašu tokių kriterijų, kurie turėtų būti teismo ištirti ir įvertinti kiekvienu konkrečiu atveju. Kadangi neturtinės žalos dydį pagrindžiančių kriterijų sąrašas nebaigtinis, o kiekvienu konkrečiu atveju pažeidžiama skirtinga įstatymo saugoma teisinė vertybė ir neturtinė žala patiriama individualiai, tai teismas turėtų spręsti dėl kompensacijos už patirtą neturtinę žalą dydžio, aiškindamasis ir vertindamas individualias bylai svarbias neturtinės žalos padarymo aplinkybes ir kitus faktus, reikšmingus nustatant tokio pobūdžio žalos dydį, atsižvelgdamas į įstatyme bei teismų praktikoje įtvirtintus ir teismo konkrečiu atveju reikšmingais pripažintus kriterijus, į kurių visumą įeina ir aplinkybės, dėl kurių neturtinės žalos atlyginimo dydis gali būti nustatytas ir mažesnis už reikalaujamą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. vasario 13 d. nutartis civilinėje byloje D. Nr. 3K-3-26/2009; 2010 m. vasario 23 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-59/2010; kt.).

36Neabejotina, kad asmens mirtis sukelia artimiesiems, palaikiusiems glaudų ryšį su tuo asmeniu, skaudžius dvasinius išgyvenimus, kurie dar padidėja, kai tas ryšys nutrūksta ne vien dėl natūralios žmogaus gyvenimo baigties, o prie jos prisideda trečiųjų asmenų neteisėti veiksmai. Nagrinėjamos bylos aplinkybių fone nėra jokio pagrindo manyti, kad dėl kokių nors priežasčių (jų nenurodo ir atsakovas) apeliantė apskritai nepatyrė neturtinės žalos. Tačiau jos nurodomas neturtinės žalos dydis ar artimas jam tiek faktinių aplinkybių, tiek pirmiau nurodytų atsakovo neteisėtų veiksmų įtakos padariniams kontekste, teisėjų kolegijos nuomone, negali būti nustatytas. Iš bylos duomenų matyti, kad apeliantės 91 metų sutuoktinis, nors pagrindinė jo mirties priežastis buvo abipusė aspiracinė pneumonija, jau seniai sirgo visa eile sunkių gretutinių ligų (galvos smegenų, širdies infarktai, aterosklerozė ir kt.), kas ir pasak ekspertų turėjo įtakos ligos progresavimui. Reikšminga ir tai, kad jau po dviejų dienų (2011 m. sausio 17 d.) po atsakovo darbuotojos nustatytos neteisingos diagnozės kitos medicinos įstaigos gydytoja (T. D.) nustatė teisingą diagnozę, tačiau ir tuomet pacientas nebuvo hospitalizuotas, toliau tęsiamas gydymas tuo pačiu antibiotiku. Pastebėtina, kad apeliantė nekvestionuoja pastarosios gydytojos veiksmų, reikalavimas dėl žalos atlyginimo kitai medicinos įstaigai nėra reiškiamas apskritai. Akivaizdu, kad, esant tokioms faktinėms aplinkybėms, perkelti visą atsakomybės naštą vien atsakovui nebūtų pagrįsta (šios aplinkybės konstatavimas nereiškia, kad teisėjų kolegija tokiu būdu a priori pripažįsta ir kitos gydymo įstaigos neteisėtus veiksmus), nors, kita vertus, tai neeliminuoja jo tam tikros įtakos ir prisidėjimo prie padarinių atsiradimo. Todėl teisėjų kolegija sprendžia, kad šiuo atveju teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principus abipusiai atitiktų 2 316,96 Eur (8 000 Lt) neturtinės žalos atlyginimas.

37Remiantis tuo, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas nevisapusiškai įvertino atsakovo darbuotojos veiksmų apimtį, dėl to taip pat nevisapusiškai sprendė dėl priežastinio ryšio, o minėtų motyvų pagrindu apeliacinės instancijos teismas turi pagrindą daryti priešingas išvadas. Todėl skundžiamas sprendimas naikinamas ir priimamas sprendimas ieškinį tenkinti iš dalies (CPK 185 str., 326 str. 1 d. 2 p., 329 str. 1 d.).

38Dėl bylinėjimosi išlaidų

39Tenkinus ieškinį iš dalies, iš atsakovo priteistinas 69,51 Eur žyminio mokesčio valstybei pirmosios instancijos teisme (CPK 96 str. 1 d.).

40Apeliantė turėjo 8 474,84 Lt išlaidų už advokato pagalbą pirmosios instancijos teisme, atsakovas - 4 122,50 Lt. Ieškinys tenkinamas 8 proc. Todėl iš atsakovo apeliantei priteistina 678 Lt už advokato pagalbą, iš apeliantės atsakovui – 3 793 Lt (CPK 93 str. 1 d.). Apeliantė pateikė taip pat išlaidas advokatui patvirtinančius dokumentus apeliacinės instancijos teisme – 8 470 Lt. Tačiau ši suma už apeliacinio skundo parengimą yra akivaizdžiai viršijanti CPK 98 straipsnio 2 dalyje nurodytų rekomendacijų nustatytus maksimalius ribojimus už tokio dokumento parengimą, todėl teisėjų kolegija ją nustato 3 000 Lt (CPK 3 str. 1, 7 d. d.) ir proporcingai tenkintai apeliacinio skundo daliai priteisia iš atsakovo apeliantei 240 Lt. Įskaičius šias sumas, už advokato pagalbą atsakovui priteistina iš apeliantės 832,66 Eur (2 875 Lt). Be to, apeliantė už teismo ekspertizę yra sumokėjusi 2 643 Lt, dėl ko proporcingai ieškinio tenkintai daliai (8 proc.) iš atsakovo priteistina 61,24 Eur (211 Lt) apeliantei. Įskaičius šią sumą į atsakovui iš apeliantės priteistiną 832,66 Eur sumą, atsakovui priteistina 771,42 Eur bylinėjimosi išlaidų.

41Tenkinus apeliacinį skundą iš dalies, iš atsakovo priteistina 69,51 Eur žyminio mokesčio valstybei apeliacinės instancijos teisme.

42Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 2 dalimi,

Nutarė

43Vilniaus apygardos teismo 2014 m. spalio 20 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą.

44Ieškinį tenkinti iš dalies.

45Priteisti iš atsakovo Viešosios įstaigos „Vilniaus universiteto ligoninės Santariškių klinikos“ 2 316,96 Eur (8 000 Lt) neturtinės žalos atlyginimą ieškovei S. L..

46Kitą ieškinio dalį atmesti.

47Priteisti iš ieškovės S. L. atsakovui Viešajai įstaigai „Vilniaus universiteto ligoninės Santariškių klinikos“ 771,42 Eur bylinėjimosi išlaidų.

48Priteisti valstybei iš atsakovo Viešosios įstaigos „Vilniaus universiteto ligoninės Santariškių klinikos“ 139,02 Eur žyminio mokesčio.

Proceso dalyviai
Ryšiai
1. Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija,... 2. Teisėjų kolegija... 3. I. Ginčo esmė... 4. Ieškovė S. L. patikslintu ieškiniu prašo priteisti iš atsakovo 100 000 Lt... 5. II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė... 6. Vilniaus apygardos teismas 2014 m. spalio 20 d. sprendimu ieškinį atmetė.... 7. III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimų argumentai... 8. Ieškovė S. L. (toliau – apeliantas) apeliaciniame skunde prašo Vilniaus... 9. Apeliantė prašo prijungti rašytinį įrodymą – vaisto klaritromicino... 10. Atsakovas VšĮ „Vilniaus universiteto ligoninės Santariškių klinikos“... 11. Klausimą dėl bylos nagrinėjimo žodinio proceso tvarka atsakovas prašo... 12. IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir... 13. CPK 320 straipsnio 1 dalyje nustatyta, jog bylos nagrinėjimo... 14. Nagrinėjamu atveju teisėjų kolegija nenustatė CPK 329... 15. Byloje sprendžiamas gydymo įstaigos atsakomybės klausimas dėl netinkamos... 16. Apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies.... 17. Apeliantė nurodo, jog teismas tinkamai neištyrė ir skundžiamame sprendime... 18. Deliktinės civilinės atsakomybės institutas yra grindžiamas visuotine... 19. Pagrindinės civilinės atsakomybės nuostatos, reikšmingos šios kategorijos... 20. Dėl neteisėtų veiksmų ... 21. Teisėjų kolegija sutinka su apeliante, kad pirmosios instancijos teismas R.... 22. Byloje iš esmės jau ir nebėra ginčo, kad R. D., nustatydama paūmėjusio... 23. Byloje yra duomenys, kad krūtinės chirurgas A. M., 2011 m. sausio 15 d.... 24. Kita vertus, ir neteisingas susirgimo diagnozavimas pats savaime nebūtinai... 25. Sutiktina su pirmosios instancijos teismu, kad byloje nėra reikšmingesnių... 26. Todėl pirmiau nurodytos aplinkybės, teisėjų kolegijos nuomone, leidžia... 27. Kita vertus, yra minėta ir tai, kad civilinę atsakomybę lemia ne vien tik... 28. Dėl veiksmų ir padarinių priežastinio ryšio ... 29. Pirmosios instancijos teismas ieškinį atmetė iš esmės dėl priežastinio... 30. Jau minėta, kad byloje esančių įrodymų (specialistų išvadų) kontekste... 31. Dėl paminėto teisėjų kolegija sprendžia, kad nėra pagrindo pripažinti,... 32. Remiantis nurodytais motyvais, konstatuotina, kad bylos duomenys leidžia... 33. Dėl neturtinės žalos dydžio... 34. Apeliantė prašo priteisti 100 000 Lt neturtinės žalos atlyginimui.... 35. CK 6.250 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad neturtinė žala... 36. Neabejotina, kad asmens mirtis sukelia artimiesiems, palaikiusiems glaudų... 37. Remiantis tuo, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios... 38. Dėl bylinėjimosi išlaidų... 39. Tenkinus ieškinį iš dalies, iš atsakovo priteistinas 69,51 Eur žyminio... 40. Apeliantė turėjo 8 474,84 Lt išlaidų už advokato pagalbą pirmosios... 41. Tenkinus apeliacinį skundą iš dalies, iš atsakovo priteistina 69,51 Eur... 42. Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso... 43. Vilniaus apygardos teismo 2014 m. spalio 20 d. sprendimą panaikinti ir priimti... 44. Ieškinį tenkinti iš dalies.... 45. Priteisti iš atsakovo Viešosios įstaigos „Vilniaus universiteto ligoninės... 46. Kitą ieškinio dalį atmesti.... 47. Priteisti iš ieškovės S. L. atsakovui Viešajai įstaigai „Vilniaus... 48. Priteisti valstybei iš atsakovo Viešosios įstaigos „Vilniaus universiteto...