Byla e2A-300-370/2015
Dėl skolos priteisimo

1Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Dalios Kačinskienės, Danguolės Martinavičienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja) ir Viginto Višinskio, sekretoriaujant Marijai Zubrickienei, dalyvaujant ieškovo atstovui advokatui Vygantui Barkauskui, atsakovo atstovui advokatui Dainiui Burduliui, viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovo Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2014 m. rugsėjo 25 d. sprendimo, priimto civilinėje byloje Nr. 2-1165-302/2014 pagal ieškovo uždarosios akcinės bendrovės „Efektyvios investicijos“ ieškinį atsakovui Vilniaus apskrities vyriausiajam policijos komisariatui dėl skolos priteisimo.

2Teisėjų kolegija

Nustatė

3I. Ginčo esmė

4Ieškovas UAB „Efektyvios investicijos“ kreipėsi į teismą, prašydamas priteisti iš atsakovo Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato 1 352 984,01 Lt skolos, 107 770,33 Lt palūkanų ir 9 proc. metinių procesinių palūkanų, taip pat bylinėjimosi išlaidas. Nurodė, kad su Vilniaus rajono policijos komisariatu, kuris Lietuvos policijos generalinio komisaro 2008 m. gegužės 29 d. įsakymu Nr. 5-V-300 buvo reorganizuotas, prijungiant jį prie Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato, 2008 m. vasario 14 d. sudarė transporto priemonių pasaugos sutartį Nr. 57-9T2-8 (toliau – Sutartis), kurios objektas – davėjo (atsakovo) sulaikytų ir saugotojui (ieškovui) perduotų transporto priemonių transportavimas ir saugojimas (Sutarties 1 punktas). Įkainių už saugojimą ir transportavimo lentelė pateikta Sutarties priede Nr. 3.

5Ieškovo teigimu, jis savo pareigas pagal Sutartį vykdė tinkamai. Gavęs atsakovo įgaliotų asmenų (policijos pareigūnų) iškvietimus, nuvykdavo į nurodytą vietą, perimdavo sulaikytas transporto priemones, atveždavo jas į saugojimo aikštelę ir saugodavo iki grąžinimo. Tačiau atsakovas savo pareigas vykdė netinkamai. Nuo 2008 m. vasario 14 d. iki 2013 m. lapkričio 4 d. ieškovas transportavo ir nuo perdavimo iki grąžinimo dienos saugojo 77 transporto priemones ir, atsižvelgdamas į tai, kad tretieji asmenys (transporto priemonių savininkai ar valdytojai) padengė dalį (44 624,79 Lt) saugojimo išlaidų, už suteiktas paslaugas išrašė atsakovui vienuolika PVM sąskaitų faktūrų SP Nr. 1562, 1563, 1564, 1565, 1567, 1568, 1569, 1570, 1571, 1572 ir 1573 bendrai 1 353 484,01 Lt sumai. Kadangi po PVM sąskaitų faktūrų išrašymo tretieji asmenys pervedė ieškovui dar 500 Lt, atsakovo skola pagal šias sąskaitas yra 1 352 984,01 Lt.

6Ieškovas, detalizuodamas reikalavimą, nurodė, kad iš atsakovo priteistina 358 156,12 Lt skolos pagal PVM sąskaitas faktūras SP Nr. 1562, 1563, 1564, 1565, 1567 ir 1572 už transporto priemonių, kurios teismų procesiniais sprendimais (nutarimais administracinių teisės pažeidimų bylose) buvo konfiskuotos valstybės naudai, transportavimą ir saugojimą. Šią ieškinio dalį ieškovas išskyrė dėl to, kad toks šalių ginčas jau buvo nagrinėjamas teisme (Vilniaus apygardos teismo civilinė byla Nr. 2-357-577/2013). Nurodytoje byloje teismas konstatavo, jog tai, kad ginčo transporto priemonių saugojimo metu buvo priimti nutarimai dėl jų konfiskavimo ir jų savininku tapo valstybė, neatleidžia atsakovo nuo pareigos atsiskaityti su ieškovu už suteiktas paslaugas. Ieškovo nuomone, minėtoje byloje nustatytos aplinkybės šiai bylai turi tiek prejudicinę, tiek res judicata galią (CPK 182 straipsnio 2 punktas, 279 straipsnio 4 dalis).

7Ieškovas taip pat nurodė, kad iš atsakovo priteistina 994 827,89 Lt skolos pagal PVM sąskaitas faktūras SP Nr. 1568, 1569, 1570, 1571 ir 1573. Šią ieškinio dalį ieškovas išskyrė dėl to, kad transporto priemonės, už kurių transportavimą ir saugojimą išrašytos šios PVM sąskaitos faktūros, nebuvo konfiskuotos valstybės naudai, o grąžintos jų savininkams (valdytojams). Atsakovas atsisakymą apmokėti nurodytas PVM sąskaitas faktūras motyvuoja tuo, kad už šių transporto priemonių transportavimą ir saugojimą turėtų mokėti jų savininkai ir (valdytojai). Šis motyvas, ieškovo nuomone, yra nepagrįstas.

8Reikalavimą dėl palūkanų priteisimo ieškovas grindė Mokėjimų, atliekamų pagal komercinius sandorius, vėlavimo prevencijos įstatymu.

9Bylos nagrinėjimo metu atsakovas sumokėjo ieškovui 163 777,74 Lt, todėl ieškovas atsisakė šios ieškinio dalies ir prašė bylos dalį nutraukti.

10II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

11Vilniaus apygardos teismas 2014 m. rugsėjo 25 d. sprendimu priėmė ieškovo ieškinio dalies atsisakymą ir nutraukė civilinės bylos dalį pagal ieškovo reikalavimą atsakovui dėl 163 777,74 Lt skolos priteisimo, tenkino kitą ieškinio dalį – priteisė ieškovui iš atsakovo 1 189 206,27 Lt skolos, 107 770,33 Lt palūkanų ir 9 proc. metinių procesinių palūkanų, taip pat paskirstė bylinėjimosi išlaidas.

12Teismas šalių sudarytą Sutartį kvalifikavo kaip mišrią sutartį, turinčią pasaugos sutarties ir atlygintinų paslaugų sutarties elementų (CK 6.716, 6.380 ir 6.840 straipsniai). Pažymėjo, kad tarp šalių nėra ginčo dėl to, ar ieškovas tinkamai vykdė Sutartimi prisiimtus įsipareigojimus, taip pat dėl suteiktų paslaugų ir jų kainos. Nurodė, kad atsakovas nesutinka su ieškovo reikalavimu, nes, jo nuomone, susidariusią skolą dėl konfiskuotų transporto priemonių saugojimo turėtų padengti Vilniaus apskrities valstybinė mokesčių inspekcija, o skolą dėl grąžintų transporto priemonių – jų savininkai (valdytojai).

13Dėl skolos už transporto priemonių, kurios buvo konfiskuotos, transportavimą ir saugojimą priteisimo teismas nurodė, kad toks šalių ginčas jau buvo nagrinėjamas teisme ir Vilniaus apygardos teismas 2013 m. sausio 10 d. sprendimu, priimtu civilinėje byloje Nr. 2-357-577/2013, patenkino ieškovo reikalavimą, atmesdamas atsakovo argumentus, kad toks reikalavimas turi būti reiškiamas Valstybinei mokesčių inspekcijai, nes tai, kad transporto priemonių saugojimo metu jos buvo konfiskuotos ir tapo valstybės nuosavybe, neatleidžia atsakovo nuo pareigos įvykdyti sutartinę prievolę atsiskaityti su ieškovu už suteiktas paslaugas. Teismas sutiko su ieškovo pozicija, kad minėtame įsiteisėjusiame teismo sprendime nustatytos aplinkybės apie šalis siejančius sutartinius santykius ir atsakovo atsakomybės ribas, t. y. kad atsakovas privalo mokėti ieškovui už transporto priemonių, kurios buvo konfiskuotos, transportavimą ir saugojimą, nagrinėjamai bylai turi tiek prejudicinę, tiek res judicata galią (CPK 182 straipsnio 2 punktas). Ieškovas už šias paslaugas išrašė atsakovui PVM sąskaitas faktūras SP Nr. 1562, 1563, 1564, 1565, 1567, 1568, 1569, 1570, 1571, 1572 ir 1573. Kadangi dalis iš bendros šiose sąskaitose nurodytos sumos atsakovo yra apmokėta arba priteista minėtu teismo sprendimu, teismas priteisė ieškovui iš atsakovo 194 378,38 Lt skolos.

14Dėl skolos už transporto priemonių, kurios buvo grąžintos savininkams (valdytojams), transportavimą ir saugojimą priteisimo teismas nurodė, kad atsakovo argumentas, jog už šių transporto priemonių transportavimą ir saugojimą turėtų atsiskaityti jų savininkai (valdytojai), paneigiamas pačios Sutarties sąlygomis. Jos 4.3 punkte numatyta, kad „Davėjas už suteiktas saugotojo paslaugas apmoka pagal pateiktas sąskaitas faktūras arba PVM sąskaitas faktūras, tik tais atvejais, kai saugotojas už suteiktas paslaugas negauna apmokėjimo iš trečiųjų asmenų“. Ieškovas siekė gauti apmokėjimą iš trečiųjų asmenų ir pateikė įrodymus, kad jis išsiuntė 627 registruotus pranešimus sulaikytų transporto priemonių savininkams (valdytojams). Ieškovo teigimu, atsakovas nepranešdavo apie priverstinai nuvežtas transporto priemones jų savininkams, tokiu būdu netinkamai vykdė Lietuvos policijos generalinio komisaro 2009 m. kovo 19 d. įsakymu Nr. 5-V-200 patvirtinto Transporto priemonių priverstinio nuvežimo tvarkos aprašo 12 punktą. Dėl šios priežasties ieškovas negalėjo susisiekti su tokių transporto priemonių savininkais (valdytojais), be to, yra transporto priemonių, kurių savininkas (valdytojas) nenurodytas. Ieškovas ne kartą kreipėsi į atsakovą, prašydamas patikslinti sulaikytų transporto priemonių savininkų (valdytojų) duomenis, tačiau atsakovas tokius prašymus ignoruodavo. Teismas pažymėjo, kad šių ieškovo nurodytų aplinkybių atsakovas nepaneigė, be to, neįrodė, jog stengėsi efektyviau panaudoti transporto priemonių saugojimo laiką arba rūpintųsi, kad savininkai (valdytojai) sumokėtų už transporto priemonių saugojimą. Pagal Sutarties 4.6 punktą ieškovas turėjo teisę grąžinti transporto priemonę jos savininkui (valdytojui) tik šiam pateikus atsakovo išduotą leidimą. Teismas vėl atkreipė dėmesį, kad šalių ginčas dėl atsakovo pareigos mokėti už fiziniams asmenims priklausančių transporto priemonių transportavimą ir saugojimą jau buvo nagrinėjamas teisme (civilinė byla Nr. 2-357-577/2013). Lietuvos apeliacinis teismas, nagrinėdamas nurodytą bylą apeliacine tvarka, konstatavo, kad Sutartyje įtvirtinta ieškovo teisė, o ne pareiga reikalauti iš trečiųjų asmenų atlyginti su paslaugų teikimu susijusias išlaidas. Ieškovas dėjo pastangas, kad transporto priemonės būtų atsiimtos, bendradarbiavo su atsakovu, teikė pasiūlymus, tačiau ieškovo teisė reikalauti apmokėjimo iš trečiųjų asmenų buvo apsunkinta, kadangi atsakovas nepateikdavo tikslios informacijos apie sulaikytų transporto priemonių savininkus, neišduodavo leidimų jas atsiimti. Teismas pažymėjo, kad tretieji asmenys (saugomų transporto priemonių savininkai) nežinojo apie ieškovo ir atsakovo sudarytą Sutartį, o įstatyminio reglamentavimo, jog tretieji asmenys už suteiktas saugojimo paslaugas yra atsakingi saugotojui, nebuvo, todėl toks šalių susitarimas negali sukelti tretiesiems asmenims teisinių padarinių. Ieškovas apskritai neturi teisės reikalauti iš trečiųjų asmenų atlyginti saugojimo išlaidas. Teismas konstatavo, kad ieškovo reikalavimas dėl saugojimo išlaidų priteisimo iš Sutarties šalies yra pagrįstas, todėl tenkintinas. Pažymėjo, kad atsakovas ieškovo nurodytų sumų neginčija ir sutinka, kad jos paskaičiuotas pagal Sutarties sąlygas. Ieškovas detalius paskaičiavimus nurodė 2013 m. gruodžio 4 d. pažymoje.

15Teismas sutiko su ieškovo pozicija, kad nagrinėjamu atveju skaičiuojant palūkanas taikytinas Mokėjimų, atliekamų pagal komercinius sandorius, vėlavimo prevencijos įstatymas, pagal kurį ieškovas paskaičiavo atsakovui 149 825,15 Lt palūkanų. Tačiau atsakovas 2013 m. lapkričio 25 d. sumokėjo ieškovui 42 054,82 Lt. Kadangi šalys nebuvo susitarusios kitaip, ieškovas, vadovaudamasis CK 6.54 straipsnio 1 ir 2 dalimis, šią sumą priskyrė mokėtinoms palūkanoms, todėl atsakovas turi sumokėti ieškovui 107 770,33 Lt palūkanų.

16III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentai

17Apeliaciniame skunde atsakovas prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2014 m. rugsėjo 28 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškovo ieškinį atmesti arba bylos dalį perduoti pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo. Apeliacinis skundas grindžiamas tokiais argumentais:

181. Dėl skolos priteisimo. Teismas neteisingai nurodė, kad tarp šalių nėra ginčo dėl to, ar ieškovas tinkamai vykdė pagal Sutartį prisiimtus įsipareigojimus. Teismas neįsigilino į bylos medžiagą, tinkamai nesuprato ir neteisingai atskleidė bylos esmę.

191.2. Teismas klaidingai suvokė res judicata galios esmę. Res judicata galia reiškia, kad konkretų ginčą įsiteisėjusiu sprendimu teismas išsprendžia galutinai ir negrįžtamai, teismo sprendimas tampa ginčo šalims privalomas (CPK 18 straipsnis, 279 straipsnio 4 dalis). Nagrinėjamoje byloje šio instituto taikymo ar netaikymo klausimas nekyla, nes šalys nereiškė reikalavimų, kurie jau būtų išnagrinėti Vilniaus apygardos teismo civilinėje byloje Nr. 2-357-577/2013. Teismo sprendimo prejudicinės reikšmės esmė yra ta, kad įsiteisėjusiu teismo sprendimu nustatytų faktų ir teisinių santykių dalyvavę byloje asmenys nebegali ginčyti kitoje byloje (CPK 279 straipsnio 4 dalis). Tokių aplinkybių nereikia papildomai įrodinėti kitoje byloje, nes jos laikomos nustatytomis ankstesnėje įsiteisėjusiu teismo sprendimu išnagrinėtoje civilinėje byloje (CPK 182 straipsnio 2 punktas). Tačiau šios taisyklės negalima taikyti tiesmukai. Tai, kad Vilniaus apygardos teismas civilinėje byloje Nr. 2-357-577/2013 patenkino ieškovo ieškinį, per se nereiškia, jog nagrinėjamoje byloje teismui buvo pagrindas pagal CPK 182 straipsnio 2 punktą pripažinti, kad ieškovo reikalavimas dėl 194 378,38 Lt skolos priteisimo tenkintinas be papildomo įrodinėjimo. Ieškovas reikalavimą dėl 194 378,38 Lt skolos priteisimo grindė PVM sąskaitomis faktūromis SP Nr. 1562, 1563, 1564, 1565, 1567 ir 1572. Aplinkybės, susijusios su šiose sąskaitose nurodytų transporto priemonių transportavimu ir saugojimu, nesudarė ginčo dalyko civilinėje byloje Nr. 2-357-577/2013. Aplinkybės apie tai, kaip ieškovas vykdė įsipareigojimus pagal Sutartį dėl nurodytų konkrečių transporto priemonių ir jų savininkų (valdytojų) ir ar juos vykdė tinkamai, sudarė nagrinėjamos bylos dalyką bei nesudarė civilinės bylos Nr. 2-357-577/2013 dalyko. Atsakovas savo poziciją byloje grindė ir tuo, kad ieškovas netinkamai vykdė Sutartį ir pateikė tai patvirtinančius įrodymus, tačiau teismas dėl to nepasisakė. Be to, civilinėje byloje Nr. 2-357-577/2013 teismai Sutartį vertino, atsižvelgdami į Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. vasario 8 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. 3K-3-45/2011, kurioje buvo paaiškinta, jog tokio pobūdžio sutartims turi būti taikomas sutarties uždarumo principas (CK 6.189 straipsnis), kuris reiškia, kad jos šalys negalėjo susitarti dėl trečiųjų asmenų teisių ir pareigų. Tačiau nagrinėjamoje byloje atsakovo pozicija, vertinant Sutartį, grindžiama vėlesne Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. liepos 15 d. nutartimi, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-327/2011, kurioje aiškiai konstatuota, kad tokio pobūdžio sutartis laikytina sutartimi trečiojo asmens – transporto priemonės savininko – naudai (CK 1.191 straipsnio 1 dalis), tokia sutartimi sukuriama savininko pareiga sumokėti saugotojui už transporto priemonės saugojimą, pasaugos sutartinės nuostatos taikytinos ir pasaugos pagal įstatymą atveju (CK 6.850 straipsnis). Todėl nagrinėjamoje byloje teismas Sutartį privalėjo kvalifikuoti pats, atsižvelgdamas į kasacinio teismo civilinėje byloje Nr. 3K-3-327/2011 pateiktą poziciją, tačiau to nepadarė. Atsakovo pozicija nagrinėjamoje byloje taip pat buvo grindžiama Sutarties neteisėtumu. Sutarties neteisėtumas ir jos negaliojimas nesudarė ginčo dalyko Vilniaus apygardos teismo civilinėje byloje Nr. 2-357-577/2013, todėl nagrinėjamoje byloje teismas turėjo dėl to pasisakyti, tačiau to nepadarė. Taigi teismas, spręsdamas dėl 194 378,38 Lt skolos priteisimo, neteisingai rėmėsi CPK 182 straipsnio 2 punktu.

201.3. Teismas, tenkindamas ieškovo reikalavimą dėl 998 827,89 Lt skolos priteisimo, neteisingai konstatavo, kad ieškovas savo įsipareigojimus pagal sutartį vykdė tinkamai, o atsakovas – ne. Teismas privalėjo atsižvelgti, kad ieškovas yra profesionalus saugotojas (CK 6.38 straipsnio 2 dalis ir 6.256 straipsnio 3 dalis), kuriam turėjo būti gerai žinomos CK normos, reglamentuojančios pasaugą, taip pat Saugaus eismo automobilių keliais įstatymo 33 straipsnis, reglamentuojantis priverstinį transporto priemonės nuvežimą. Ieškovui turėjo būti žinoma, kas Sutarties atveju yra davėjais, o jais yra priverstinai nuvežtinų transporto priemonių savininkai (valdytojai). Taip pat turėjo būti žinoma, kad nuo to, kaip jie vykdo savo pareigas atsiimti transporto priemones ir atsiskaityti už pasaugą, tiesiogiai priklauso Sutarties 4.3 punkto pagrindu egzistuojančios reikalavimo teisės į atsakovą turėjimas, jos mastas. Ieškovui buvo ekonomiškai naudinga, kad transporto priemonės būtų saugomos ilgesnį laikotarpį. Ieškovas nevykdė Sutarties 4.8 punkte numatytos savo pareigos kartą į pusmetį teikti atsakovui ataskaitas apie saugomas transporto priemones (CK 6.836 straipsnio 1 dalis). Jis galėjo imtis veiksmų parduoti saugumą daiktą tam, kad būtų atsiskaityta už saugojimą, tokiu būdu būtų nutrauktas saugojimas (CK 6.843 straipsnis). Teismas neteisingai vertino aplinkybę, kad ieškovas transporto priemonių savininkams (valdytojams) išsiuntė 627 vnt. registruotų pranešimų. Ši aplinkybė patvirtina, kad ieškovui buvo žinoma, kokiais adresais siųsti pranešimus. Apie tai ieškovas galėjo žinoti iš policijos pareigūnų užpildytų priverstinio nuvežimo dokumentų. Tai kartu paneigia teismo motyvą, kad atsakovas apie priverstinai nuvežtas transporto priemones nepranešdavo jų savininkams (valdytojams). Jokie policijos įstaigų veiklą reglamentuojantys teisės aktai nesuteikia policijos įstaigai teisės įpareigoti savininką (valdytoją) atsiimti priverstinai nuvežtą transporto priemonę iš saugotojo. Policijos įstaigos kompetencija, į kurią teismas neatsižvelgė, nurodytuose santykiuose yra ribota. Iš skundžiamo sprendimo neaišku, kuriems konkretiems savininkams (valdytojams) ieškovas negalėjo išsiųsti pranešimų dėl transporto priemonių atsiėmimo ar atlyginimo už saugojimą dėl to, kad nežinojo jų kontaktų. Taigi teismo teiginiai apie netinkamą atsakovo elgesį yra abstraktūs ir nepatvirtina, kad atsakovas netinkamai vykdė Sutartimi prisiimtus įsipareigojimus. Teismas nepagrįstai atsisakė transporto priemonių savininkus (valdytojus) apklausti byloje liudytojais, siekiant išsiaiškinti minėtas aplinkybes. Ieškovo veiksmai neatitiko šalių bendradarbiavimo, kooperavimosi ir pareigos vykdyti sutartį kuo ekonomiškiau principų (CK 6.45, 6.38 ir 6.200 straipsniai), todėl ieškovas neturi teisės remtis kitos šalies sutarties neįvykdymu (CK 6.206 straipsnis). Paties ieškovo neveikimas nulėmė tokio masto transporto priemonių saugojimą, už kurį atsakovas verčiamas nepagrįstai atsakyti. Minėta, kad teismas neteisingai kvalifikavo pačią Sutartį, todėl neteisingai sprendė, jog atsakovui, kaip jos šaliai, tenka sutartinė prievolė atsiskaityti su ieškovui už šio suteiktas paslaugas. Iš skundžiamo sprendimo matyti, kad teismas vadovavosi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. vasario 8 d. nutartimi, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-45/2011, tačiau kasacinio teismo praktika dėl tokio pobūdžio sutarčių nesibaigia. Kasacinio teismo pozicija pasikeitė 2011 m. liepos 15 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr. 3K-3-327/2011. Pasaugos teisinio santykio šalimis yra saugotojas ir davėjas. Pasaugos pagal įstatymą atveju pasaugos sutarties šalimi – davėju – policijos įstaiga netampa, nes juo lieka transporto priemonės savininkas (valdytojas). Skirtingai nuo sutartinės pasaugos, nagrinėjamu atveju pasaugos teisiniu pagrindu yra sutartis trečiojo asmens naudai (CK 6.191 straipsnis), kurią su saugotoju sudaro atsakovas. Tokios sutarties tikslas ir paskirtis yra ne prisiimti atsakovo prievolę sumokėti saugotojui atlyginimą už pasaugą ar prievolę atsiimti daiktą, o sudaryti sąlygas, kad pagal policijos pareigūno sprendimą transporto priemonė būtų priverstinai nuvežta ir apsaugota nuo sunaikinimo, sugadinimo ar praradimo. Būtent davėjui pagal CK 6.840 straipsnio 1 dalį priklauso pareiga sumokėti saugotojui atlyginimą. Vertinant CK 6.830–6.850 straipsnių nuostatas sistemiškai, atsižvelgiant į CK 1.191 straipsnį ir Saugaus eismo automobilių keliais įstatymo 33 straipsnio nuostatas, darytina išvada, kad Sutartį pasirašęs atsakovas yra šios sutarties šalis, tačiau nėra ir negali tapti davėju, kuriam – transporto priemonių savininkui (valdytojui) – ir priklauso pareiga atsiskaityti su saugotoju ir pareiga atsiimti daiktą. Nagrinėjamai bylai taip pat aktualus Konstitucinio Teismo 2013 m. gruodžio 20 d. nutarimas, priimtas konstitucinės justicijos byloje Nr. 30/2011, kuriame konstatuota, kad transporto priemonės valdytojas ir savininkas turi solidariąją prievolę atlyginti ūkio subjektui, besiverčiančiam komercine transporto priemonių nuvežimo ir saugojimo veikla, išlaidas, susijusias su priverstiniu transporto priemonės nuvežimu ir saugojimu. Vilniaus rajono policijos komisariatas buvo ne bendrąjį, o specialųjį teisnumą turintis viešasis juridinis asmuo. Policijos pareigūnams suteikta teisė priimti sprendimą dėl transporto priemonės priverstinio nuvežimo, tačiau Sutarties sudarymo metu nebuvo numatyta policijos įstaigų prerogatyva patiems teikti nuvežtinų transporto priemonių transportavimo, saugojimo paslaugas ir imti už tai atlyginimą iš trečiųjų asmenų, taip pat prerogatyva atlyginti priverstinai nuvežtinų transporto priemonių saugotojų patirtas saugojimo išlaidas. Policijos įstaiga privalo veikti, nepažeisdama savo veiklos tikslų. Sutarties 4.3 punktas, kuriuo rėmėsi teismas, reiškia tik tai, kad Vilniaus rajono policijos komisariatas neteisėtai prisiėmė tas teises ir pareigas, kurios pagal įstatymą (Saugaus eismo automobilių keliais įstatymo 33 straipsnis ir CK 6.840 straipsnio 1 dalis) turėtų įvykdyti davėjas – transporto priemonės savininkas (valdytojas). Teismas privalėjo įvertinti Sutarties 4.3 punkto atitiktį įstatymui, tačiau to nepagrįstai nepadarė. Atsakovas byloje teigė, kad sutartis buvo sudaryta pažeidus Viešųjų pirkimų įstatymo nuostatas. Siekdamas tai įrodyti, atsakovas prašė prijungti prie bylos medžiagos Viešųjų pirkimų tarnybos 2014 m. gegužės 14 d. raštą Nr. 4S-1568, kuriame padaryta išvada, kad supaprastinto pirkimo būdas nagrinėjamu atveju buvo pasirinktas neteisėtai. Teismas nepagrįstai atsisakė prijungti šį raštą, kuris laikytinas oficialiuoju rašytiniu įrodymu (CPK 197 straipsnio 2 dalis), prie bylos medžiagos. Atsižvelgdamas į tai, atsakovas analogišką prašymą teikia apeliacinės instancijos teismui. Teismas privalėjo įvertinti ir tai, kad ieškinio reikalavimai grindžiami sutartine kaina, t. y. ieškovo paslaugų įkainiais, nurodytais Sutarties priede Nr. 3, nepriklausomai nuo to, ar skolos reikalaujama už transporto priemonių saugojimą iki Sutarties galiojimo termino pabaigos, ar po Sutarties termino galiojimo pabaigos. Nagrinėjamu atveju Sutarties galiojimas baigėsi 2011 m. vasario 14 d. Teismui nebuvo pagrindo priteisti ieškovui iš atsakovo byloje pateiktose PVM sąskaitose faktūrose nurodytas sumas už laikotarpį nuo 2011 m. vasario 15 d., remiantis vien tik tokiose sąskaitose nurodytomis skolų sumomis. Šios sumos nurodytos ieškovo 2013 m. gruodžio 4 d. pažymų Nr. 2013-12/04 4 ir 5 stulpelyje, pavadintame „pagrindė skola“. Pagrindine skola galėtų būti laikomos tik tos sumos, kurios būtų apskaičiuotos už priverstinį transporto priemonių saugojimą per laikotarpį iki Sutarties galiojimo termino pabaigos. Šiuo aspektu skundžiamas sprendimas neatitinka CK 6.249, 6.256 ir 6.258 straipsnių nuostatų.

212. Dėl palūkanų priteisimo. Nesutiktina su teismo pozicija, kad ieškovo reikalavimui dėl palūkanų priteisimo taikytinas Mokėjimų, atliekamų pagal komercinius sandorius, vėlavimo prevencijos įstatymas (toliau – Mokėjimų vėlavimo prevencijos įstatymas). Nėra ginčo, kad atsakovas yra valstybės institucija – viešasis subjektas, kuriam esant pagrindui gali būti taikomas šis įstatymas. Apelianto supratimu, Mokėjimų vėlavimo prevencijos įstatymas taikytinas tik tuo atveju, jeigu skolininko piniginės prievolės – skolininko prievolės atsiskaityti su kreditoriumi – atsiradimo pagrindas yra komercinis sandoris. Atsakovas sutinka, kad ieškovui Sutartis iš tikrųjų yra komercinis sandoris, tačiau atsakovui Sutartis nėra komercinis sandoris, nes jam jokia ekonominė nauda iš Sutarties neatsiranda. Minėta, kad teismas Sutartį privalėjo vertinti kaip sutartį, sudarytą trečiojo asmens naudai. Be to, Sutartis buvo sudaryta pagal Viešųjų pirkimų įstatymą, numatantį perkančiosios organizacijos teisę sudaryti viešojo pirkimo sutartį, leidžiančia įsigyti perkančiajai organizacijai ar tretiesiems asmenims reikalingų prekių, paslaugų ar darbų, racionaliai naudojant tam skirtas lėšas. Teismas nepagrįstai neatsižvelgė į Sutarties esmę ir pobūdį, kurie nagrinėjamu atveju yra reikšmingi.

22Sutarties 4.1 punkte numatyta, kad saugotojas mokėjimo ir atsiskaitymo už suteiktas paslaugas klausimus sprendžia CK nustatyta tvarka. Taigi šalys buvo susitarusios atsiskaitymo klausimus spręsti būtent CK, o ne kito įstatymo normomis. CK 6.210 straipsnio 1 dalyje už piniginės prievolės nevykdymą laiku numatyta tik 5 proc. dydžio metinių palūkanų norma.

23Teismas nurodė, kad Sutartis turi pasaugos ir atlygintinų paslaugų sutarties elementų. Aiškinant CK 6.720 straipsnio 3 dalį ir 6.840 straipsnio 1 dalį bei Sutarties 4.3 punktą sistemiškai, akivaizdu, kad atsakovo pareiga atsiskaityti pagal Sutartį galėtų atsirasti tik nuo tada, kai ieškovas pateikia atitinkamas sąskaitas. Iki tol, kol tokių sąskaitų ieškovas atsakovui nepateikia, nėra jokio pagrindo Sutarties 4.3 punkto prasme spręsti apie tai, kad atsakovas būtų vėlavęs atsiskaityti su ieškovu už pagal Sutartį suteiktas paslaugas, todėl teismas neturėjo pagrindo aklai vadovautis ieškovo parengtomis 2013 m. gruodžio 4 d. pažymomis dėl priskaičiuotų palūkanų. Išanalizavus ieškovo pateiktas PVM sąskaitas faktūras SP Nr. 1562, 1563, 1564, 1565, 1567 ir 1572, akivaizdu, kad net ir taikant ieškovo nurodomą 9 proc. metinių palūkanų normą, ieškovo 2013 m. gruodžio 4 d. pažymoje Nr. 2013-12/04(4) nurodytas 18 512,86 Lt palūkanų dydis apskaičiuotas neteisingai, nes turi būti 2 584 Lt. Analogiškos išvados darytinos dėl ieškovo 2013 m. gruodžio 4 d. pažymos Nr. 2013-12/04(5) duomenų neteisingumo. Pagal visas šioje byloje pateiktas PVM sąskaitas faktūras palūkanos galėtų sudaryti tik 5 982 Lt sumą, o ne bendrą minėtose ieškovo pažymose nurodytą 149 825,15 Lt sumą. Skaičiuojant palūkanas pagal CK 6.210 straipsnio 1 dalį, palūkanų dydis būtų mažesnis dar beveik du kartus.

24Iš ieškovo pateiktų pažymų matyti, kad ieškovas palūkanas apskaičiavo už laikotarpius tiek po PVM sąskaitų faktūrų išrašymo iki 2013 m. gruodžio 4 d., tiek už laikotarpius iki PVM sąskaitų išrašymo. Toks ieškovo elgesys neatitinka Sutarties 4.3 punkto ir Mokėjimų vėlavimo prevencijos įstatymo 3 straipsnio 2 dalies 1 punkto (šio įstatymo naujos redakcijos 5 straipsnio 1 dalies 1 punkto). Palūkanų priteisimas, kurios apskaičiuotos už laikotarpį iki ieškovo PVM sąskaitų faktūrų pateikimo, neatitinka minėtų Mokėjimų vėlavimo prevencijos įstatymo nuostatų.

25Ieškovas palūkanas taip pat apskaičiavo ir pagal Mokėjimų vėlavimo prevencijos įstatymo naują redakciją, įsigaliojusią nuo 2013 m. kovo 1 d., tačiau ši redakcija taikoma komercinėms sutartims, sudarytoms po jos įsigaliojimo. Naujoje redakcijoje buvo pakeistas palūkanų skaičiavimas. Taikant Mokėjimų prevencijos įstatymo redakciją, galiojusią iki 2013 m. kovo 1 d., palūkanų norma turėtų būti 7,38 proc., o ieškovo pažymose remiamasi šio įstatymo nauja redakcija, kuri numato kitokias palūkanų normų apskaičiavimo taisykles, pagal kurias palūkanų normos yra 9 ir 9,50 proc. Mokėjimų prevencijos įstatymo nauja redakcija pagerina ieškovo padėtį ir pablogina atsakovo.

26Sutarties galiojimas baigėsi 2011 m. vasario 14 d. Ieškovo reikalavimas, kad atsakovas sumokėtų transporto priemonių saugojimo išlaidas už laikotarpį nuo Sutarties pabaigos iki faktiško daikto grąžinimo, kai daiktas buvo neatsiimtas laiku, iš esmės reiškia reikalavimą atlyginti ieškovui nuostolius, kilusius davėjui, pasibaigus pasaugos terminui, laiku neatsiėmus daikto. Toks saugotojo reikalavimas turi būti kvalifikuojamas kaip susijęs su davėjo mokėjimu saugotojo nuostoliams atlyginti. Mokėjimo vėlavimo prevencijos įstatymo 1 straipsnio 3 dalies 3 punkte nustatyta, kad jis netaikomas palūkanoms, susijusioms su mokėjimais nuostoliams atlyginti.

27Teismas neteisingai sprendė, kad ieškovas pagal CK 6.54 straipsnio 1 ir 2 dalis galėjo atsakovo sumokėtą 42 054,82 Lt sumą priskirti mokėtinoms palūkanoms. Pagal šio straipsnio 5 dalį kreditorius turi teisę atsisakyti priimti skolininko siūlomą įmoką, jeigu skolininkas nurodo kitokį įmokų paskirstymą, negu nustatyta šio straipsnio 1–4 dalyse. Šiuo atveju atsakovas nurodė kitą mokėjimo paskirtį, todėl ieškovas neturėjo teisės savo nuožiūra atsakovo sumokėtą sumą priskirti antrąja eile skiriamoms įmokoms. Nesutikdamas su siūloma įmoka, ieškovas turėjo tik teisę atsisakyti priimti atsakovo siūlomą įmoką.

28Atsiliepime į apeliacinį skundą ieškovas prašo skundą atmesti ir priteisti bylinėjimosi išlaidas. Atsiliepimas grindžiamas tokiais argumentais:

291. Dėl 194 378,38 Lt skolos priteisimo. Apeliantas nepagrįstai ginčija Vilniaus apygardos teismo 2013 m. sausio 10 d. sprendimo, priimto civilinėje byloje Nr. 2-357-577/2013, prejudicinę ir res judicata galią. Ieškovas ieškinyje ir teismas sprendime nesirėmė, kad šalių ginčas dėl PVM sąskaitų faktūrų SP Nr. 1562, 1563, 1564, 1565, 1567 ir 1572 apmokėjimo buvo išspręstas kitoje civilinėje byloje, nes tai būtų neįmanoma (CPK 293 straipsnio 3 punktas), o vadovavosi CPK 182 straipsnio 2 punktu. Pagal kasacinio teismo praktiką prejudiciniais faktais gali būti teismo nustatyti sutarties šalių tikrieji ketinimai ir atlikti sutarties sąlygų išaiškinimai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisių kolegijos 2012 m. gruodžio 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-582/2012).

302. Dėl 994 927,89 Lt skolos priteisimo. Nors apeliantas neigia savo pareigą pagal įstatymą saugoti paimtas, konfiskuotas ar kitais pagrindais jo žinioje atsidūrusias transporto priemones, šią pareigą patvirtina tiek apelianto veiklą reglamentuojantys teisės aktai, tiek Sutartis. Joje nėra nurodyta, kad apeliantas veikia trečiųjų asmenų (transporto priemonių savininkų ar valdytojų) naudai arba jog už ieškovo teikiamas paslaugas pareiga mokėti tenka tik transporto priemonių savininkams (valdytojams). Sutartiniai santykiai siejo tik ieškovą ir atsakovą. Apeliantas sudarė Sutartį ne tik laisva valia, bet ir inicijavo jos sudarymą, vykdydamas viešojo pirkimo procedūras. Aiškinant sutartį ir nustatant tikruosius šalių ketinimus, didelę reikšmę turi šalių elgesys po sutarties sudarymo. Po Sutarties sudarymo atsakovas kurį laiką vykdė prisiimtus įsipareigojimus ir tik vėliau pradėjo nesirūpinti ieškovui perduotų saugoti transporto priemonių likimu ir nemokėti už suteiktas paslaugas. Apeliantas nurodo, kad turi specialų veiksnumą, tačiau apelianto statusas šiuo atveju neturi esminės įtakos šalių teisių ir pareigų apimčiai. Apeliantas nepagrįstai kaltina ieškovą bendradarbiavimo ir kooperavimosi pareigos nevykdymu, nes jis pats nevykdė šios pareigos. Byloje pateikti tai patvirtinantys įrodymai. Šalių ginčas dėl apelianto pareigos mokėti už visų, inter alia fiziniams asmenims priklausančių, transporto priemonių transportavimą ir saugojimą paties apelianto iniciatyva jau buvo nagrinėjamas teisme. Apeliantas buvo pareikęs ieškinį dėl Sutarties 4.1 ir 4.3 punktų pakeitimo ir 3.2 punkto panaikinimo. Vilniaus miesto 1 apylinkės teismas 2011 m. birželio 6 d. sprendimu, priimtu civilinėje byloje Nr. 2-4846-599/2011, iš dalies patenkino ieškinį, tačiau Vilniaus apygardos teismas 2013 m. spalio 18 d. nutartimi pakeitė pirmosios instancijos teismo sprendimą ir ieškinį atmetė (civilinė byla Nr. 2A-1576-619/2013). Apeliantas ne kartą mini Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. liepos 15 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. 3K-3-327/2011, tačiau šios bylos ir nagrinėjamos bylos ratio decidendi akivaizdžiai skiriasi. Apelianto minėtame Konstitucinio Teismo nutarime nebuvo nagrinėjami teisiniai sutartiniai santykiai tarp teritorinių policijos komisariatų ir transporto priemonių priverstinio nuvežimo ir saugojimo paslaugas teikiančių ūkio subjektų. Apelianto pateiktas Viešųjų pirkimų tarnybos 2014 m. gegužės 14 d. raštas Nr. 4S-1568 neturi prima facie įrodymo galios. Apelianto argumentai, susiję su Sutarties termino pabaiga ir sutartinių teisinių santykių pabaiga, taip pat yra nepagrįsti. Tai, kad pasibaigė Sutarties terminas, nereiškia, kad pasibaigė apelianto prievolės pagal Sutartį.

313. Dėl palūkanų priteisimo. Negali būti, kad vienai dvišalės sutarties šaliai sutartis būtų komercinė, o kitai – ne. CK 6.210 straipsnyje nurodyta palūkanų norma tuo atveju, jeigu įstatymai ar sutartis nenustato kitokio palūkanų dydžio, todėl teismas pagrįstai taikė Mokėjimų vėlavimo prevencijos įstatymą. Apeliantas nepagrįstai nurodo, kad ieškovas neteisingai nurodė terminą, nuo kurio skaičiuotinos palūkanos. Ieškovas PVM sąskaitas faktūras už ginčo transporto priemones atsakovui išrašydavo ir anksčiau, tačiau atsakovas jas grąžindavo ir ieškovas buvo privestas šias sąskaitas anuliuoti. Kol vyko teisminis ginčas dėl Sutarties sąlygų pakeitimo ir panaikinimo, ieškovas nerašė atsakovui PVM sąskaitų faktūrų. Be to, apeliantas pirmosios instancijos teisme nereiškė atsikirtimų, kad neteisingai skaičiuojami terminai. Taip pat yra nepagrįsti apelianto argumentai dėl neteisingos palūkanų normos taikymo, kaip ir argumentai dėl palūkanų netaikymo po to, kai pasibaigė Sutartis. Apelianto argumentai, kad jis buvo nurodęs kitokią 42 054,82 Lt sumos mokėjimo paskirtį taip pat yra nepagrįsti, nes tokio nurodymo nebuvo.

324. Dėl papildomų rašytinių įrodymų. Atsikirsdamas į apelianto argumentus dėl ieškovo nebendradarbiavimo, ieškovas teikia papildomą įrodymą – ieškovo 2012 m. gegužės 11 d. raštą, kuriuo ieškovas prašo leidimo parduoti saugomą transporto priemonę, ir atsakovo 2012 m. rugsėjo 12 d. atsakymą, kuriuo atsisakoma duoti leidimą. Be to, ieškovas pateikė banko sąskaitos išrašą su apelianto 2013 m. lapkričio 25 d. mokėjimu.

33IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

34Byloje nustatyta, kad šalys 2008 m. vasario 14 d. sudarė transporto priemonių pasaugos sutartį Nr. 57-9T2-8, jos objektas – atsakovo (davėjo) sulaikytų ir ieškovui (saugotojui) perduotų transporto priemonių transportavimas ir saugojimas (Sutarties 1 punktas). Sutarties 2.1, 2.3 punktuose šalys susitarė, kad atsakovas perduoda ieškovui, o pastarasis pristato (nugabena) atsakovo sulaikytas transporto priemones į ieškovui priklausančias aikšteles ir organizuoja jų saugojimą (apsaugą). Mokėjimo ir atsiskaitymo už suteiktas paslaugas tvarką šalys aptarė Sutarties IV dalyje. Sutarties 4.1 punkte nurodyta, kad „Saugotojas mokėjimo ir atsiskaitymo už suteiktas paslaugas klausimus sprendžia Lietuvos Respublikos Civilinio kodekso numatyta tvarka ir turi teisę reikalauti iš trečiųjų asmenų atlyginti su paslaugų teikimu susijusias išlaidas pagal šios sutarties 3 priede nurodytus įkainius“. Sutarties 4.2 punkte numatyta, kad „Tuo atveju, kai saugotojas nustatyta tvarka gauna apmokėjimą už transporto priemonių transportavimą bei saugojimą iš trečiųjų asmenų, jis praranda teisę reikalauti apmokėjimo už suteiktas paslaugas iš davėjo, t. y. negali reikalauti apmokėti“. Sutarties 4.3 punkte nustatyta, kad „Davėjas už suteiktas saugotojo paslaugas apmoka pagal pateiktas sąskaitas faktūras arba PVM sąskaitas faktūras, tik tais atvejais, kai saugotojas už suteiktas paslaugas negauna apmokėjimo iš trečiųjų asmenų“.

35Šalių ginčas kilo dėl mokėjimo ir atsiskaitymo už suteiktas paslaugas tvarkos. Ieškovo teigimu, nuo 2008 m. vasario 14 d. iki 2013 m. lapkričio 4 d. jis transportavo ir saugojo atsakovo jam perduotas 77 transporto priemones ir, atsižvelgdamas į tai, kad tretieji asmenys (transporto priemonių savininkai ar valdytojai) padengė dalį (44 624,79 Lt) išlaidų, išrašė atsakovui už suteiktas paslaugas vienuolika PVM sąskaitų faktūrų bendrai 1 353 484,01 Lt sumai. Po šių sąskaitų išrašymo tretieji asmenis sumokėjo ieškovui dar 500 Lt, todėl ieškinyje prašoma iš atsakovo priteisti 1 352 984,01 Lt skolos. Ieškovas ieškinio reikalavimą dėl skolos priteisimo detalizavo, nurodydamas, kad 358 156,12 Lt skolos priteistina pagal atsakovui pateiktas PVM sąskaitas faktūras SP Nr. 1562, 1563, 1564, 1565, 1567 ir 1572 už transporto priemonių, kurios teismų procesiniais sprendimais buvo konfiskuotos valstybės naudai, transportavimą ir saugojimą bei 994 827,89 Lt skolos – pagal PVM sąskaitas faktūras SP Nr. 1568, 1569, 1570, 1571 ir 1573 už transporto priemonių, kurios nebuvo konfiskuotos valstybės naudai, o grąžintos jų savininkams (valdytojams), transportavimą ir saugojimą. Atsakovas savo nesutikimą su ieškovo pareikštu reikalavimu iš esmės grindė tuo, kad susidariusią skolą dėl konfiskuotų transporto priemonių saugojimo turėtų padengti Valstybinė mokesčių inspekcija, o skolą dėl grąžintų transporto priemonių saugojimo – jų savininkai (valdytojai).

36Dėl bylos sustabdymo

37Apeliantas (atsakovas) pateikė prašymą dėl apeliacine tvarka nagrinėjamos civilinės bylos sustabdymo. Nurodė, kad ieškovas ieškinio reikalavimus grindžia Sutarties 4.3 punkto sąlygomis, o atsakovo pozicija dėl ieškinio reikalavimų nepagrįstumo grindžiama Sutarties neteisėtumu. Vilniaus apygardos teisme nagrinėjama civilinė byla Nr. e2-1976-262/2015, kurioje apeliantas prašo Sutartį pripažinti negaliojančia nuo jos sudarymo momento. Apelianto vertinimu, tarp šių bylų yra toks teisinis ryšys, kuris sudaro teisinį pagrindą, vadovaujantis CPK 163 straipsnio 3 punktu, sustabdyti apeliacine tvarka nagrinėjama bylą iki tol, kol įsiteisės sprendimas civilinėje byloje Nr. e2-1976-262/2015.

38Teisėjų kolegija pažymi, kad pagal CPK 163 straipsnio 3 punktą teismas privalo sustabdyti bylą, kai negalima nagrinėti tos bylos tol, kol bus išspręsta kita byla, nagrinėjama civiline, baudžiamąja ar administracine tvarka. Kasacinio teismo išaiškinta, kad sustabdyti civilinę bylą CPK 163 straipsnio 3 punkte įtvirtintu pagrindu galima tik tada, kai nagrinėjamos bylos yra susijusios taip, jog kitoje byloje nustatyti faktai turės įrodomąją, prejudicinę ar privalomąją galią sustabdomai bylai (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. rugsėjo 9 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. 3K-3-309/2009; 2010 m. sausio 5 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. 3K-3-25/2010; 2011 m. balandžio 19 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. 3K-3-185/2011; 2012 m. rugpjūčio 14 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. 3K-3-390/2012; kt.). Šis privalomojo civilinės bylos sustabdymo pagrindas taikomas tada, kai yra prejudicinis ar kitas tiesioginis teisinis nagrinėjamos civilinės bylos ir teisinio rezultato kitoje neišnagrinėtoje byloje ryšys, t. y. kai kitoje byloje nustatyti faktai turės teisinę reikšmę priimant teismo sprendimą nagrinėjamoje byloje; negalimumas išnagrinėti civilinę bylą iki bus išnagrinėta kita byla paaiškinamas tuo, kad teismas pats negali nustatyti faktų, kurie nustatinėjami kitoje byloje, tačiau bus reikšmingi ir nagrinėjamoje byloje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. rugsėjo 5 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-413/2008; 2012 m. birželio 28 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-332/2012).

39Apelianto kitoje byloje pareikštas ieškinys dėl Sutarties pripažinimo negaliojančia nuo jos sudarymo momento grindžiamas Sutarties prieštaravimu imperatyvioms įstatymo normoms (Viešųjų pirkimų įstatymas, CK 1.80 straipsnio 1 dalis) ir viešojo juridinio asmens veiklos tikslams, taip pat viešojo juridinio asmens valdymo organų kompetencijos pažeidimu (CK 1.82 straipsnio 2 dalis, 2.84 straipsnio 1 dalis). Išsamiau susipažinus su apelianto kitoje byloje pareikštu ieškiniu matyti, kad Sutarties prieštaravimas imperatyvioms įstatymo normoms iš esmės grindžiamas tuo, kad Sutartis buvo sudaryta neteisėtai taikant supaprastintą pirkimo būdą. Pažymėtina, kad kasacinis teismas yra išaiškinęs, jog, pripažinus viešojo pirkimo sutartį negaliojančia dėl prieštaravimo imperatyviosioms įstatymo nuostatoms (CK 1.80 straipsnio 1 dalis), spręstina dėl restitucijos taikymo, tačiau restitucija paslaugos pirkime negalima, nes perkančiajai organizacijai, gavusiai pagal sutartį paslaugų įvykdymą, būtų priteisiamos ir už šias paslaugas sumokėtos lėšos, nors tiekėjui grąžinti jo suteiktų paslaugų neįmanoma (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2011 m. birželio 10 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-297/2011). Tai net ir tuo hipotetiniu atveju, jeigu apelianto ieškinys būtų patenkintas, tai neturėtų įtakos ieškovo teisei reikalauti atsiskaityti už pagal Sutartį suteiktas paslaugas. Sutarties prieštaravimą viešojo juridinio asmens veiklos tikslams ir viešojo juridinio asmens valdymo organų kompetencijos pažeidimą apeliantas kitoje byloje grindžia iš esmės tuo, kad įstatymuose nenumatyta policijos įstaigų prerogatyva atlyginti priverstinai nuvežtinų transporto priemonių saugojimo išlaidas. Pažymėtina, kad šios aplinkybės sudaro būtent pagal ieškovo ieškinį dėl skolos priteisimo nagrinėjamos bylos pagrindą, todėl nėra pagrindo daryti išvadą, kad nagrinėjamoje byloje teismas pats negali nustatyti faktų, kurie nustatinėjami kitoje byloje. Taigi šiuo atveju nėra apelianto nurodyto privalomo CPK 163 straipsnio 3 punkto numatyto bylos sustabdymo pagrindo, todėl apelianto prašymas atmestinas.

40Dėl skolos už konfiskuotų transporto priemonių saugojimą priteisimo

41Pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė, kad šalių ginčas dėl skolos už konfiskuotų transporto priemonių transportavimą ir saugojimą priteisimo jau buvo nagrinėjamas teisme ir Vilniaus apygardos teismas 2013 m. sausio 10 d. sprendimu, priimtu civilinėje byloje Nr. 2-357-577/2013, patenkino ieškovo reikalavimą, atmesdamas atsakovo argumentus, kad toks ieškovo reikalavimas turi būti reiškiamas Valstybinei mokesčių inspekcijai, nes tai, kad transporto priemonių saugojimo metu jos buvo konfiskuotos ir tapo valstybės nuosavybe, neatleidžia atsakovo nuo pareigos įvykdyti sutartinę prievolę atsiskaityti su ieškovu už suteiktas paslaugas. Lietuvos apeliacinis teismas 2013 m. liepos 5 d. nutartimi Vilniaus apygardos teismo 2013 m. sausio 10 d. sprendimą paliko nepakeistą.

42Apeliantas nesutinka su pirmosios instancijos teismo pozicija, kad minėtame įsiteisėjusiame sprendime nustatytos aplinkybės apie šalis siejančius sutartinius santykius ir atsakovo atsakomybes ribas, t. y. kad atsakovas privalo mokėti ieškovui už transporto priemonių, kurios buvo konfisksuotos, transportavimą ir saugojimą, nagrinėjamai bylai turi tiek prejudicinę, tiek res judicata galią. Teisėjų kolegija tik iš dalies sutinka su šiais apelianto argumentais.

43Apeliantas yra teisus, teigdamas, kad pirmosios instancijos teismas klaidingai suvokė res judicata galios esmę. Res judicata galios institutas įtvirtintas CPK 18 straipsnyje ir 279 straipsnio 4 dalyje. Res judicata galia reiškia, kad konkretų ginčą įsiteisėjusiu teismo sprendimu teismas išsprendžia galutinai ir negrįžtamai, teismo sprendimas tampa ginčo šalims privalomas. CPK 279 straipsnio 4 dalyje nurodyta, kad, sprendimui, nutarčiai ar įsakymui įsiteisėjus, šalys ir kiti dalyvavę byloje asmenys, taip pat jų teisių perėmėjai nebegali iš naujo pareikšti teisme tų pačių ieškinio reikalavimų tuo pačiu pagrindu. Kaip minėta, toks ginčas laikomas išspręstu ir negali būti sprendžiamas pakartotinai, išskyrus proceso atnaujinimo atvejį. Apeliantas teisingai pažymi, kad nagrinėjamoje byloje res judicata instituto taikymo ar netaikymo klausimas nekyla, nes ieškovas nereiškė reikalavimų, kurie jau būtų išspręsti Vilniaus apygardos teismo civilinėje byloje Nr. 2-357-577/2013. Aplinkybė, kad ieškovas nagrinėjamoje byloje reikalauja priteisti iš atsakovo įsiskolinimą už kitų taip pat konfiskuotų transporto priemonių transportavimą ir saugojimą, nereiškia, kad minėtas Vilniaus apygardos teismo 2013 m. sausio 10 d. sprendimas turi nagrinėjamai bylai res judicata galią, nes, kaip minėta, nagrinėjamoje byloje ieškovas nereiškė reikalavimų, kurie jau būtų išspręsti kitoje byloje (priešingu atveju teismas turėtų CPK 137 straipsnio 2 dalies 4 punkto pagrindu atsisakyti priimti nagrinėti tokį reikalavimą, o jį priėmus, nutraukti bylą pagal CPK 293 straipsnio 3 punktą).

44Teisėjų kolegija nesutinka su apelianto argumentais, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai taikė CPK 182 straipsnio 2 punktą. Teismo sprendimo prejudicinės galios ir (ar) prejudicinių faktų institutas aptartas tiek CPK 279 straipsnio 4 dalyje, tiek CPK 182 straipsnio 2 punkte. Teismo sprendimo prejudicinės galios esmė yra ta, kad, sprendimui, nutarčiai ar įsakymui įsiteisėjus, šalys ir kiti dalyvavę byloje asmenys, taip pat jų teisių perėmėjai nebegali kitoje byloje ginčyti teismo nustatytus faktus ir teisinius santykius (CPK 279 straipsnio 4 dalis). Pagal CPK 182 straipsnio 2 dalį nereikia įrodinėti aplinkybių, nustatytų įsiteisėjusiu teismo sprendimu kitoje civilinėje byloje, kurioje dalyvavo tie patys asmenys. Neturi pagrindo apelianto argumentai, kad pirmosios instancijos teismas priteisė ieškovui iš atsakovo įsiskolinimą už konfiskuotų transporto priemonių saugojimą be papildomo įrodinėjimo. Kaip matyti iš skundžiamo sprendimo turinio, pirmosios instancijos teismas, vadovaudamasis CPK 182 straipsnio 2 dalimi ir Vilniaus apygardos teismo civilinėje byloje Nr. 2-357-577/2013 nustatytais faktais ir šalių teisiniais santykiais, atmetė apelianto argumentus, kad šį įsiskolinimą turėtų padengti Valstybinė mokesčių inspekcija, be to, padarė išvadą, jog būtent atsakovas privalo mokėti ieškovui už transporto priemonių, kurios buvo konfiskuotos, transportavimą ir saugojimą. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad prejudiciniais faktais laikytinos kitoje byloje įsiteisėjusiu teismo sprendimu nustatytos aplinkybės; prejudicinių faktų galią tokios aplinkybės turi tik tuo atveju, kai abiejose bylose bet kokiu procesiniu statusu dalyvauja tie patys asmenys, išskyrus atvejus, kai teismo sprendimas sukelia teisinius padarinius ir nedalyvavusiems byloje asmenims; pirmesnėje civilinėje byloje nustatyti faktai pripažintini prejudiciniais tik tada, kai jie toje byloje buvo įrodinėjimo dalykas ar bent jo dalis, svarbu, kad įrodinėjamas faktas būtų reikšmingas abiejose bylose. CPK 182 straipsnio 2 punkto norma reiškia ne tik tai, kad dalyvaujantys byloje asmenys yra atleidžiami nuo ankstesnėje byloje nustatytų aplinkybių įrodinėjimo, bet ir tai, kad teismas negali nepripažinti prejudicinių faktų įrodytomis aplinkybėmis; CPK 279 straipsnio 4 dalyje įtvirtintas draudimas byloje dalyvavusiems asmenims kitoje byloje ginčyti teismo nustatytus faktus ir teisinius santykius taip pat reiškia ir draudimą teismui iš naujo nustatinėti išspręstoje byloje konstatuotus faktus ar teisinius santykius (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2013 m. lapkričio 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-608/2013). Kasacinis teismas taip pat yra išaiškinęs, kad prejudiciniais faktais, be kita ko, gali būti teismo nustatyti sutarties šalių tikrieji ketinimai ir atlikti sutarties sąlygų išaiškinimai. Sutarties sąlygų turinys ir jų prasmė yra faktinio pobūdžio aplinkybė. Jeigu vienoje civilinėje byloje turėjo būti taikoma sutartis ir tarp jos šalių kilo ginčas dėl sutarties sąlygų aiškinimo, tai šios aplinkybės sudarė tos bylos nagrinėjimo dalyką. Jeigu teismas toje byloje išaiškino sudarytos sutarties nuostatas, tai šie išaiškinimai vertinami kaip prejudiciniai faktai ir kitose bylose, kuriose dalyvauja tie patys asmenys. Tarp tų pačių šalių kilusiuose ginčuose teismo jau išaiškintų šalių sutarties sąlygų turinys kaip bylos faktinė aplinkybė iš naujo neįrodinėjama (CPK 182 straipsnio 2 punktas) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2012 m. gruodžio 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-582/2012).

45Akivaizdu, kad abiejose bylose dalyvavo tie patys asmenys ir jų įrodinėjimo dalyku buvo tie patys faktai bei teisiniai santykiai, kilę iš Sutarties vykdymo. Vilniaus apygardos teismas 2013 m. sausio 10 d. sprendime, priimtame civilinėje byloje Nr. 2-357-577/2013, konstatavo, kad tai, jog ginčo transporto priemonių saugojimo metu buvo priimti nutarimai dėl jų konfiskavimo ir jų savininkų tapo valstybė, neatleidžia atsakovo nuo pareigos įvykdyti sutartinę prievolę atsiskaityti su ieškovu už suteiktas paslaugas. Lietuvos apeliacinis teismas 2013 m. liepos 5 d. nutartimi palikdamas minėtą sprendimą nepakeistą, konstatavo, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai atmetė atsakovo argumentus, jog ieškovas reikalavimus turi reikšti ne atsakovui, o tiesiogiai Valstybinei mokesčių inspekcijai.

46Kiti apelianto nurodomi argumentai dėl CPK 182 straipsnio 2 punkto nepagrįsto taikymo yra susiję su Sutarties kvalifikavimu ir yra aktualūs sprendžiant šalių ginčą tiek dėl skolos už konfiskuotų transporto priemonių transportavimą ir saugojimą priteisimo, tiek dėl skolos už transporto priemonių, grąžintų jų savininkams (valdytojam), transportavimą ir saugojimą priteisimo, todėl teisėjų kolegija juos įvertins pasisakydama dėl pastarosios skolos priteisimo pagrįstumo.

47Dėl skolos už transporto priemonių, kurios buvo grąžintos jų savininkams (valdytojams), saugojimą priteisimo

48Pirmosios instancijos teismas pagrįstai nurodė, kad atsakovo argumentas, jog už šių transporto priemonių transportavimą ir saugojimą turėtų atsiskaityti jų savininkai (valdytojai), paneigiamas pačios Sutarties sąlygomis dėl mokėjimų ir atsiskaitymo tvarkos (Sutarties IV dalis). Be to, pagrįstai vadovavosi Vilniaus apygardos teismo civilinėje byloje Nr. 2-357-577/2013 nustatytais faktais ir teisiniais santykiais, šalims vykdant Sutartį. Minėtoje byloje pirmosios instancijos teismas aiškino tos paties Sutarties tas pačias sąlygas dėl atsakovo pareigos atsiskaityti su ieškovu už suteiktas paslaugas ir nustatė, kad šalys sudarė mišrią sutartį, turinčią tiek pasaugos sutarties (transporto priemonių saugojimas), tiek atlygintinų paslaugų sutarties (transporto priemonių transportavimas) elementų, konstatavo, jog šiose sąlygose buvo įtvirtinta ieškovo teisė, o ne pareiga reikalauti iš trečiųjų asmenų atlyginti su paslaugų teikimu susijusias išlaidas. Minėtoje byloje apeliacinės instancijos teismas nesutiko su atsakovo argumentais, kad pirmosios instancijos teismas be pagrindo Sutartį kvalifikavo tik kaip pasaugos ir atlygintinų paslaugų, pažymėjo, jog Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus kolegija 2011 m. vasario 8 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr. 3K-3-45/2011, kurioje ginčas buvo kilęs iš Sutarties dėl turto išreikalavimo iš svetimo neteisėto valdymo, yra nurodžiusi, kad automobilio savininkas ir valdytojas apie Sutartį nežinojo, nebuvo jos šalimi, įstatyminio reglamentavimo, jog tretieji asmenys už suteiktas saugojimo paslaugas pagal transporto priemonių pasaugos sutartį yra atsakingi saugotojui, nebuvo, todėl Sutarties dalis, kurioje nustatyta saugotojo teisė reikalauti iš trečiųjų asmenų išlaidų atlyginimo, nesukelia teisinių pasekmių ir yra niekinė. Nors minėtos civilinės bylos ir civilinės bylos Nr. 2-357-577/2013 ratio decidendi nėra visiškai vienodi, apeliacinės instancijos teismas atsižvelgė į kasacinio teismo išaiškinimus, vertindamas atsakovo argumentus dėl to, kad pirmosios instancijos teismas neteisingai atmetė jo poziciją, susijusią su ieškovo pareiga reikalauti transporto priemonių transportavimo ir saugojimo išlaidų atlyginimo tiesiogiai iš trečiųjų asmenų.

49Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad atsakovas minėtoje civilinėje byloje laikėsi pozicijos, kad Sutartis kvalifikuotina kaip kito asmens reikalų tvarkymo sutartis (CK 6.229 straipsnis). Nagrinėjamu atveju atsakovas pakeitė savo poziciją, teigdamas, kad Sutartis laikytina sutartimi trečiojo asmens – transporto priemonės savininko (valdytojo) – naudai (CK 6.191 straipsnis). Šią poziciją atsakovas grindžia Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. liepos 15 d. nutartimi, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-327/2011. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad atsakovo nurodytoje byloje ginčas kilo dėl teisinių santykių, kurių pagrindu įmonė saugojo motociklą, kvalifikavimo ir civilinės atsakomybės už žalą, atsiradusią motociklą pavogus ir sugadinus, subjekto. Kasacinis teismas iš tiesų šioje byloje Šakių rajono policijos komisariato ir įmonės sudarytą pasaugos sutartį kvalifikavo kaip sutartį trečiojo asmens naudai, pažymėjęs, kad tokia sutartimi trečiajam asmeniui gali būti sukuriama ne tik reikalavimo teisės, bet ir tam tikros pareigos; ne tik pasaugos sutartį sudariusi šalis – policijos komisariatas, bet ir transporto priemonės savininkas turi teisę reikalauti, kad saugotojas grąžintų perduotą saugoti transporto priemonę tokios pat būklės, kokios ji buvo atiduota saugoti, bei saugotojo atsakomybės neįvykdžius prievolės. Kaip matyti, atsakovo nurodytos civilinės bylos ir nagrinėjamos bylos ratio decidendi iš esmės nesutampa, todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai nesivadovavo atsakovo nurodyta kasacinio teismo nutartimi, o Sutarties sąlygas dėl apmokėjimo už suteiktas paslaugas aiškino atsižvelgdamas į civilinę bylą Nr. 2-357-577/2013 (kurioje, kaip minėta, dalyvavo tos pačios šalys ir buvo aiškinamos tos pačios Sutarties sąlygos dėl atsiskaitymo už suteiktas paslaugas) nagrinėjant apeliacine tvarka Lietuvos apeliacinio teismo išsakytus išaiškinimus, kurie savo ruožtu buvo pateikti atsižvelgiant į Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus kolegijos 2011 m. vasario 8 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. 3K-3-45/2011, kurioje buvo sprendžiami pagal Sutartį paslaugas teikusio saugojo (t. y. ieškovo nagrinėjamoje byloje) išlaidų, turėtų dėl transporto priemonės priverstinio nuvežimo ir jos saugojimo, atlyginimo, taip pat šios prievolės neįvykdymo teisinių padarinių klausimai. Minėtoje byloje Sutarties dalis, kurioje nustatyta saugotojo teisė reikalauti iš trečiųjų asmenų išlaidų atlyginimo, apskritai buvo pripažinta kaip nesukelianti teisinių padarinių ir niekine (CK 1.78 straipsnio 1 dalis).

50Kita vertus, negalima neatsižvelgti į kasacinio teismo praktikoje suformuotas taisykles, pateiktas spendžiant ginčus, kilusius iš panašaus pobūdžio sutarčių vykdymo (t. y. sudarytų policijos komisariatų ir įmonių). Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisių kolegija 2014 m. liepos 24 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr. 3K-3-380/2014, spręsdama atsakovo ir ieškovo ginčą dėl Sutarties sąlygų pakeitimo ir prievolių įvykdymo, yra nurodžiusi, kad sprendžiant automobilio priverstinio nuvežimo ir saugojimo išlaidų priteisimo klausimą kasacinio teismo praktikoje suformuota taisyklė, jog, atsižvelgiant į viešojoje teisėje nustatytą reguliavimą, pasaugos sutartimi trečiojo asmens naudai (CK 6.191 straipsnio 1 dalis) trečiajam asmeniui gali būti sukuriama ne tik reikalavimo teisė, bet ir tam tikros pareigos (ir pateikiama nuoroda į Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. liepos 15 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. 3K-3-327/2011; 2013 m. balandžio 26 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. 3K-3-280/2013). Tačiau, teisėjų kolegijos nuomone, šalių sudarytos Sutarties kvalifikavimas sutartimi trečiojo asmens naudai nagrinėjamos bylos kontekste negali reikšti, kad už ieškovo pagal Sutartį suteiktas paslaugas su ieškovu turi atsiskaityti tik tretieji asmenys (transporto priemonių savininkai ir valdytojai), o atsakovas tokios pareigos neturi. Šią poziciją patvirtina kiti minėtoje civilinėje byloje Nr. 3K-3-380/2014 kasacinio teismo pateikti išaiškinimai, t. y. kad Sutartyje nustatyta ne tik tam tikros transporto priemonės savininko pareigos, bet ir be kita ko šios sutarties pagrindu atsiradusių pasaugos santykio šalių (ieškovo ir atsakovo) teisės ir pareigos. Kasacinis teismas sutiko su apeliacinės instancijos teismo pateiktu Sutarties 4.1–4.3, 5.1 aiškinimu ir padaryta išvada, jog šiuose Sutarties punktuose yra nustatyta saugotojo teisė, bet ne pareiga reikalauti atlyginti išlaidas iš trečiųjų asmenų už suteiktas transporto priemonės transportavimo ir saugojimo paslaugas. Kasacinis teismas pažymėjo, kad ši išvada padaryta atsižvelgiant į Sutarties prigimtį, esmę, jos sąlygų tarpusavio ryšį. Taip pat atkreipė dėmesį į tai, kad Sutartis buvo sudaryta viešo konkurso būdu, jos projektas, atitinkantis galutinį susitarimo tekstą, buvo parengtas būtent policijos komisariato. Net jeigu būtų kilę abejonių dėl Sutarties sąlygų, vadovaujantis CK 6.193 straipsnio 4 dalimi, jos turėtų būti aiškinamos tas sąlygas pasiūliusios šalies (policijos komisariato) nenaudai ir jas priėmusios šalies (saugotojo) naudai.

51Taigi pirmosios instancijos teismas padarė pagrįstą išvadą, kad Sutartyje yra nustatyta ieškovo teisė, o ne pareiga reikalauti atlyginti išlaidas iš trečiųjų asmenų už suteiktas transporto priemonės transportavimo ir saugojimo paslaugas, todėl pagrįstai atmetė atsakovo argumentus, kad pareiga atsiskaityti su ieškovu už suteiktas paslaugas tenka tik tretiesiems asmenims.

52Dėl apelianto argumentų, susijusių su jo teisnumu, veiklos tikslais, ribota kompetencija, teise įpareigoti savininką (valdytoją) atsiimti priverstinai nuvežtą transporto priemonę iš saugotojo, pažymėtina, kad šiais argumentais apeliantas bando paneigti Sutartimi prisiimtą pareigą atsiskaityti su ieškovu už suteiktas paslaugas. Be jau minėtų prejudicinių aplinkybių, kad būtent atsakovas, o ne Valstybinė mokesčių inspekcija ar tretieji asmenys turi pareigą atsiskaityti su ieškovu už pagal Sutartį suteiktas paslaugas, teisėjų kolegija pažymi, kad Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 2013 m. balandžio 26 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr. 3K-3-263/2013 tarp tų pačių šalių, sprendė, jog viešieji asmenys, nors ir turi specialiųjų teisnumą, tačiau gali turėti ir įgyti civilines teises ir pareigas, kurios neprieštarauja jų steigimo dokumentams ir tikslams, ir konstatavo, kad byloje nenustatyta, kad Sutartis ar jos sąlygos prieštarauja policijos įstaigos steigimo dokumentams ar jos veiklos tikslams, todėl pakartotinai šios aplinkybės nėra vertinamos.

53Teisėjų kolegija, išanalizavusi bylos medžiagą, neturi pagrindo nesutikti su skundžiamame sprendime padaryta išvada, kad ieškovas tinkamai vykdė Sutartį ir atsižvelgdamas į jos 4.1–4.3 punktus siekė gauti apmokėjimą iš trečiųjų asmenų. Bylos medžiaga taip pat patvirtina, kad ieškovas bendradarbiavo su atsakovu, ne kartą kreipėsi į jį dėl duomenų apie transporto priemonių savininkus (valdytojus) patikslinimo, tačiau atsakovas vengė bendradarbiauti su ieškovu, delsė pateikti ieškovo prašomus duomenis. Dėl to buvo pasunkinta ieškovo teisė reikalauti apmokėjimo iš trečiųjų asmenų. Atsakovas apeliacinio skundo argumentais nepaneigė šių pirmosios instancijos teismo nustatytų aplinkybių.

54Dėl palūkanų priteisimo

55Apeliantas nesutinka su pirmosios instancijos teismo pozicija, kad ieškovo reikalavimui dėl palūkanų, praleidus terminą įvykdyti piniginę prievolę, priteisimo taikytinas Mokėjimų, atliekamų pagal komercinius sandorius, vėlavimo prevencijos įstatymas. Teisėjų kolegija nesutinka su šiais apelianto argumentais, kadangi šio įstatymo (redakcija, galiojusi iki 2013 m. kovo 1 d.) 1 straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad jis taikomas ūkio subjektų ir valstybės institucijų sudarytiems komerciniams sandoriams, pagal kuriuos už atlyginimą perduodamos prekės, teikiamos paslaugos ar atliekami darbai ir atliekami mokėjimai. Valstybės institucija apibūdinama kaip valstybės ar savivaldybės valdymo institucija, viešasis ir privatusis juridinis asmuo, kuriems taikomas Viešųjų pirkimų įstatymas. Nepagrįstais teisėjų kolegija laiko apelianto argumentus, kad ieškovui Sutartis yra komercinis sandoris, o atsakovui – ne. Ieškovas atsiliepime į apeliacinį skundą teisingai nurodo, kad negali būti situacijos, kai vienai dvišalės sutarties šaliai sutartis yra komercinė, o kitai ne. Apeliantas akcentuoja, kad Sutartis buvo sudaryta pagal Viešųjų pirkimų įstatymą, tačiau ši aplinkybė neturi teisinės reikšmės Mokėjimų vėlavimo prevencijos įstatymo taikymui. Teisėjų kolegija atmeta ir apelianto argumentus, kad šalys Sutartyje numatė, jog mokėjimo ir atsiskaitymo už suteiktas paslaugas klausimai sprendžiami CK nustatyta tvarka, o CK 6.210 straipsnio 1 dalyje už piniginės prievolės neįvykdymą laiku numatytos tik 5 proc. metinių palūkanų norma. Teisėjų kolegija atkreipia apelianto dėmesį į tai, kad tame pačiame straipsnyje taip pat numatyta, jog kiti įstatymai gali numatyti kitokį palūkanų dydį, t. y. blanketinė teisės norma, kuri nukreipia būtent į Mokėjimų vėlavimo prevencijos įstatymą. Taigi pirmosios instancijos teismas pagrįstai nagrinėjamojo byloje taikė šį įstatymą.

56Priteisdamas palūkanas pirmosios instancijos teismas vadovavosi ieškovo parengtomis pažymomis dėl priskaičiuotų palūkanų. Iš jų matyti, kad ieškovas palūkanas atsakovui skaičiavo tiek už laikotarpius iki byloje pateiktų PVM sąskaitų faktūrų, kuriomis grindžiamas reikalavimas dėl skolos priteisimo, išrašymo, tiek už laikotarpius po šių sąskaitų išrašymo. Teisėjų kolegija sutinka su apelianto pozicija, kad toks palūkanų skaičiavimas neatitinka Sutarties 4.3 punkto ir Mokėjimų vėlavimo prevencijos įstatymo. Šiame punkte šalys susitarė, kad atsakovas už suteiktas saugotojo paslaugas apmoka pagal pateiktas sąskaitas faktūras arba PVM sąskaitas faktūras. Taigi atsakovo pareiga atsiskaityti pagal Sutartį atsiranda tada, kai ieškovas pateikia atitinkamas sąskaitas. Iki tol, kol tokių sąskaitų ieškovas nepateikia, nėra pagrindo Sutarties 4.3 punkto prasme spręsti apie tai, kad atsakovas būtų vėlavęs atsiskaityti su ieškovu. Aplinkybė, kad ieškovas išrašydavo atsakovui PVM sąskaitas faktūras ir anksčiau, kurios vėliau buvo paties ieškovo anuliuotos, nesudaro pagrindo daryti kitokią išvadą, nes nagrinėjamu atveju ieškovas kreipėsi į teismą dėl skolos priteisimo pagal konkrečias PVM sąskaitas faktūras, todėl atskaitos taškas, sprendžiant dėl atsakovo vėlavimo atsiskaityti su ieškovu, yra būtent šios ieškovo pateiktos sąskaitos.

57Mokėjimo vėlavimo prevencijos įstatymo (redakcija, galiojusi iki 2013 m. kovo 1 d.) 3 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad palūkanos už pavėluotus mokėjimus skaičiuojamos nuo kitos dienos po sutartyje nustatytos apmokėjimo datos arba nustatyto mokėjimo termino pabaigos. Nagrinėjamu atveju taikytina būtent nurodyta įstatymo redakcija, nes Sutartis buvo sudaryta dar iki 2013 m. kovo 1 d., t. y. iki naujos šio įstatymo redakcijos priėmimo, kuri savo ruožtu taikoma komercinėms sutartims, sudarytoms po 2013 m. kovo 1 d. Ieškovas pateikė atsakovui vienuolika PVM sąskaitų faktūrų, jose nurodydamas apmokėjimo datą, todėl, atsižvelgiant į Sutarties 4.3 punktą ir Mokėjimų vėlavimo prevencijos įstatymo 3 straipsnį, darytina išvada, kad ieškovas palūkanas atsakovui galėjo pradėti skaičiuoti tik nuo kitos dienos po sąskaitoje nurodytos jos apmokėjimo datos.

58Palūkanų dydžio apskaičiavimo tvarka nustatyta Mokėjimų prevencijos įstatymo 3 straipsnio 4 dalyje, pagal kurią palūkanų dydis apskaičiuojamas taikant šio įstatymo 2 straipsnio 3 dalyje nurodyta palūkanų normą (vieno mėnesio VILIBOR palūkanų norma, padidinta 7 procentiniais punktais), galiojusią tą metų pusmetį, kurį skolininkui atsirado pareiga mokėti palūkanas; pirmąjį metų pusmetį galioja paskutinė palūkanų norma, paskelbta prieš pirmojo metų pusmečio pirmąją kalendorinę dieną, antrąjį metų pusmetį galioja paskutinė palūkanų norma, paskelbta prieš antrojo metų pusmečio pirmąją kalendorinę dieną. Nagrinėjamu atveju atsakovo pareiga apmokėti ieškovo pateiktas PVM sąskaitas faktūras atsirado 2013 m. antrąjį pusmetį. Lietuvos banko duomenimis, paskutinė vieno mėnesio VILIBOR palūkanų norma, paskelbta prieš 2013 m. antrojo pusmečio pirmąją kalendorinę dieną, t. y. 2013 m. birželio 28 d. buvo 0,38. Taigi 2013 m. antrąjį pusmetį turėjo būti taikoma 7,38 proc. palūkanų norma (0,38+7), o ne 9 proc. kaip nurodė ieškovas ir pirmosios instancijos teismas.

59Ieškovo sąskaitoje Nr. 1562 (87 844,78 Lt sumai) nurodyta ją apmokėti iki 2013 m. spalio 15 d., todėl atsakovo vėlavimo atsiskaityti su ieškovu pagal šią sąskaitą trukmė nuo 2013 m. spalio 16 d. iki 2013 m. gruodžio 4 d. (ieškinio pateikimo teisimui dienos) sudarė 50 kalendorinių dienų. Taikant 7,38 proc. palūkanų normą, priteistinos palūkanos pagal šią sąskaitą sudaro 888,07 Lt. Palūkanų apskaičiavimo principas (pavyzdys) yra toks – 87 844,78 Lt (pavėluota sumokėti suma) x 0,0738 (metinė palūkanų norma) / 365 (dienų skaičius metuose) x 50 (vėlavimo atsiskaityti trukmė kalendorinėmis dienomis). Ieškovo sąskaitoje Nr. 1563 (37 574,44 Lt sumai) nurodyta ją apmokėti iki 2013 m. spalio 25 d., t. y. vėlavimo atsiskaityti trukmė – 40 kalendorinių dienų, todėl priteistinos palūkanos pagal šią sąskaitą sudaro 303,89 Lt. Ieškovo sąskaitoje Nr. 1564 (68 319,65 Lt sumai) nurodyta ją apmokėti iki 2013 m. spalio 25 d., t. y. vėlavimo atsiskaityti trukmė – 40 kalendorinių dienų, todėl priteistinos palūkanos pagal šią sąskaitą sudaro 552,55 Lt. Ieškovo sąskaitoje Nr. 1565 (23 752,55 Lt sumai) nurodyta ją apmokėti iki 2013 m. lapkričio 15 d., t. y. vėlavimo atsiskaityti trukmė – 19 kalendorinių dienų, todėl priteistinos palūkanos pagal šią sąskaitą sudaro 91,25 Lt. Ieškovo sąskaitoje Nr. 1567 (24 824,40 Lt sumai) nurodyta ją apmokėti iki 2013 m. lapkričio 15 d., t. y. vėlavimo atsiskaityti trukmė – 19 kalendorinių dienų, todėl priteistinos palūkanos pagal šią sąskaitą sudaro 95,37 Lt. Ieškovo sąskaitoje Nr. 1568 (238 181,97 Lt sumai) nurodyta ją apmokėti iki 2013 m. lapkričio 20 d., t. y. vėlavimo atsiskaityti trukmė – 14 kalendorinių dienų, todėl priteistinos palūkanos pagal šią sąskaitą sudaro 674,22 Lt. Ieškovo sąskaitoje Nr. 1569 (205 159,77 Lt sumai) nurodyta ją apmokėti iki 2013 m. lapkričio 20 d., t. y. vėlavimo atsiskaityti trukmė – 14 kalendorinių dienų, todėl priteistinos palūkanos pagal šią sąskaitą sudaro 580,74 Lt. Ieškovo sąskaitoje Nr. 1570 (204 973,26 Lt sumai) nurodyta ją apmokėti iki 2013 m. lapkričio 20 d., t. y. vėlavimo atsiskaityti trukmė – 14 kalendorinių dienų, todėl priteistinos palūkanos pagal šią sąskaitą sudaro 580,21 Lt. Ieškovo sąskaitoje Nr. 1571 (321 554,29 Lt sumai) nurodyta ją apmokėti iki 2013 m. lapkričio 20 d., t. y. vėlavimo atsiskaityti trukmė – 14 kalendorinių dienų, todėl priteistinos palūkanos pagal šią sąskaitą sudaro 910,22 Lt. Ieškovo sąskaitoje Nr. 1572 (115 839,59 Lt sumai) nurodyta ją apmokėti iki 2013 m. lapkričio 26 d., t. y. vėlavimo atsiskaityti trukmė – 8 kalendorinės dienos, todėl priteistinos palūkanos pagal šią sąskaitą sudaro 187,37 Lt. Ieškovo sąskaitoje Nr. 1573 (25 458,60 Lt sumai) nurodyta ją apmokėti iki 2013 m. lapkričio 26 d., t. y. vėlavimo atsiskaityti trukmė – 8 kalendorinės dienos, todėl priteistinos palūkanos pagal šią sąskaitą sudaro 41,18 Lt. Taigi iš viso priteistinos palūkanos atsakovui laiku neapmokėjus ieškovo pateiktų vienuolikos PVM sąskaitų faktūrų sudaro 4 905,07 Lt sumą.

60Minėta, kad ieškovas neteisingai nurodė palūkanų normą, todėl priteisiant procesines palūkanas pagal Mokėjimų vėlavimo prevencijos įstatymą turėtų būti taikoma teisinga 7,38 proc. metinių palūkanų norma, o ne 9 proc. (CK 6.37 straipsnio 2 dalis).

61Apibendrindama teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, priteisdamas palūkanas už termino įvykdyti piniginę prievolę praleidimą, nepagrįstai vadovavosi ieškovo pateiktomis šių palūkanų paskaičiavimo pažymomis, neteisingai nustatė laikotarpį, už kuri jos skaičiuojamos, taip pat jų dydį. Be to, neteisingai nustatė procesinių palūkanų dydį.

62Dėl įmokų paskirstymo

63Pagal CK 6.54 straipsnio 1 dalį, jeigu šalys nesusitarė kitaip, įmokos, kreditoriaus gautos vykdant prievolę, pirmiausiai skiriamos atlyginti kreditoriaus turėtoms išlaidoms, susijusioms su reikalavimo įvykdyti prievolę pareiškimu. Antrąja eile įmokos skiriamos mokėti palūkanoms pagal jų mokėjimo terminų eiliškumą, o tik ketvirtąja eile – pagrindinei prievolei įvykdyti (CK 6.54 straipsnio 2 ir 4 dalys).

64Byloje nustatyta, kad atsakovas 2013 m. lapkričio 25 d. sumokėjo ieškovui 42 054,82 Lt, juos ieškovas priskyrė mokėtinoms palūkanoms, todėl atitinkamai teismo prašė priteisti mažesnę palūkanų sumą, o bendra įsiskolinimo suma liko ta pati. Teisėjų kolegija sutinka su apelianto pozicija, kad pagal CK 6.54 straipsnio 5 dalį kreditorius turi teisę atsisakyti priimti skolininko siūlomą įmoką, jeigu skolininkas nurodo kitokį įmokų paskirstymą, negu nustatyta šio straipsnio 1–4 dalyse. Nagrinėjamu atveju atsakovo 2013 m. lapkričio 25 d. mokėjimo pavedime nurodė, kad „Apmoka už: 13/201/ KITOS PSL“. Vertinant nurodytą mokėjimo paskirtį, labiau tikėtina, kad atsakovas turėjo tikslą sumokėti būtent už suteiktas paslaugas, t. y. nurodė kitokį įmokų paskirstymą, todėl ieškovas neturėjo teisės šios įmokos priskirti palūkanoms. Jis turėjo teisę arba atsisakyti priimti atsakovo įmoką (CK 6.54 straipsnio 5 dalis), arba priskirti ją pagrindinei prievolei (suteiktoms paslaugoms) apmokėti. Kadangi ieškovas neatsisakė priimti atsakovo įmokos, laikytina, kad ja atsakovas padengė dalį įsiskolinimo, kuris tokiu atveju vietoje pirmosios instancijos teismo priteisto 1 189 206,27 Lt turėtų būti 1 147 151,45 Lt (332 238,02 Eur).

65Kadangi atsakovas 2013 m. lapkričio 25 d. 42 054,82 Lt suma padengė dalį įsiskolinimo, už laikotarpį nuo šios datos iki ieškinio teismui pateikimo, t. y. už 10 kalendorinių dienų, nebuvo pagrindo skaičiuoti palūkanas už termino įvykdyti piniginę prievolę praleidimą. Taikant minėtą palūkanų apskaičiavimo principą, palūkanos nuo atsakovo sumokėtos sumos už šį laikotarpį sudaro 85 Lt, t. y. šia suma mažintinos teisėjų kolegijos paskaičiuotos 4 905,07 Lt palūkanos, todėl šioje byloje iš atsakovo ieškovui priteistinos palūkanos sudaro 4 820,07 Lt (1 395,99 Eur) sumą.

66Taigi šios bylos aplinkybės ir pirmiau išdėstyti teisiniai argumentai sudaro pagrindą dėl pirmosios instancijos teismo procesinių teisių normų, susijusių su palūkanomis už termino įvykdyti piniginę prievolę praleidimą, procesinių palūkanų dydžiu ir įmokų paskirstymu, neteisingo taikymo skundžiamą sprendimą pakeisti (CPK 326 straipsnio 1 dalies 3 punktas, 329 straipsnio 1 dalis).

67Dėl žyminio mokesčio už apeliacinį skundą

68Vilniaus apygardos teismas 2014 m. spalio 28 d. nutartimi atidėjo apeliantui 12 727 Lt žyminio mokesčio už apeliacinį skundą sumokėjimą iki apeliacinės instancijos teismo procesinio sprendimo priėmimo. Iš dalies tenkinus apeliacinį skundą (patenkinta 11,18 proc. apeliacinio skundo reikalavimų), iš apelianto ir ieškovo valstybei proporcingai apeliacinio skundo patenkintai daliai priteistina atidėto žyminio mokesčio suma (CPK 84, 96 straipsniai), t. y. iš apelianto – 11 304,12 Lt (3 274 Eur), o iš ieškovo – 1 422,88 Lt (412 Eur).

69Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 325–333 straipsniais,

Nutarė

70Vilniaus apygardos teismo 2014 m. rugsėjo 25 d. sprendimą pakeisti, sumažinant ieškovui UAB „Efektyvios investicijos“ iš atsakovo Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato priteistą skolą iki 332 238,02 Eur (trijų šimtų trisdešimti dviejų tūkstančių dviejų šimtų trisdešimt aštuonių eurų 2 ct) sumos, priteistas palūkanas iki 1 395,99 Eur (vieno tūkstančio trijų šimtų devyniasdešimt penkių eurų 99 ct) sumos ir priteistų metinių procesinių palūkanų normą iki 7,38 proc. normos.

71Kitą sprendimo dalį palikti nepakeistą.

72Priteisti valstybei iš atsakovo Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato (j. a. k. 191688326) 3 274 Eur (tris tūkstančius du šimtus septyniasdešimt keturis eurus) žyminio mokesčio, o iš ieškovo UAB „Efektyvios investicijos“ (j. a. k. 300665405) – 412 Eur (keturis šimtus dvylika eurų) žyminio mokesčio.

Proceso dalyviai
Ryšiai
1. Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija,... 2. Teisėjų kolegija... 3. I. Ginčo esmė... 4. Ieškovas UAB „Efektyvios investicijos“ kreipėsi į teismą, prašydamas... 5. Ieškovo teigimu, jis savo pareigas pagal Sutartį vykdė tinkamai. Gavęs... 6. Ieškovas, detalizuodamas reikalavimą, nurodė, kad iš atsakovo priteistina... 7. Ieškovas taip pat nurodė, kad iš atsakovo priteistina 994 827,89 Lt skolos... 8. Reikalavimą dėl palūkanų priteisimo ieškovas grindė Mokėjimų,... 9. Bylos nagrinėjimo metu atsakovas sumokėjo ieškovui 163 777,74 Lt, todėl... 10. II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė... 11. Vilniaus apygardos teismas 2014 m. rugsėjo 25 d. sprendimu priėmė ieškovo... 12. Teismas šalių sudarytą Sutartį kvalifikavo kaip mišrią sutartį,... 13. Dėl skolos už transporto priemonių, kurios buvo konfiskuotos,... 14. Dėl skolos už transporto priemonių, kurios buvo grąžintos savininkams... 15. Teismas sutiko su ieškovo pozicija, kad nagrinėjamu atveju skaičiuojant... 16. III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentai... 17. Apeliaciniame skunde atsakovas prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2014... 18. 1. Dėl skolos priteisimo. Teismas neteisingai nurodė, kad tarp šalių nėra... 19. 1.2. Teismas klaidingai suvokė res judicata galios esmę. Res judicata galia... 20. 1.3. Teismas, tenkindamas ieškovo reikalavimą dėl 998 827,89 Lt skolos... 21. 2. Dėl palūkanų priteisimo. Nesutiktina su teismo pozicija, kad ieškovo... 22. Sutarties 4.1 punkte numatyta, kad saugotojas mokėjimo ir atsiskaitymo už... 23. Teismas nurodė, kad Sutartis turi pasaugos ir atlygintinų paslaugų sutarties... 24. Iš ieškovo pateiktų pažymų matyti, kad ieškovas palūkanas apskaičiavo... 25. Ieškovas palūkanas taip pat apskaičiavo ir pagal Mokėjimų vėlavimo... 26. Sutarties galiojimas baigėsi 2011 m. vasario 14 d. Ieškovo reikalavimas, kad... 27. Teismas neteisingai sprendė, kad ieškovas pagal CK 6.54... 28. Atsiliepime į apeliacinį skundą ieškovas prašo skundą atmesti ir... 29. 1. Dėl 194 378,38 Lt skolos priteisimo. Apeliantas nepagrįstai ginčija... 30. 2. Dėl 994 927,89 Lt skolos priteisimo. Nors apeliantas neigia savo pareigą... 31. 3. Dėl palūkanų priteisimo. Negali būti, kad vienai dvišalės sutarties... 32. 4. Dėl papildomų rašytinių įrodymų. Atsikirsdamas į apelianto argumentus... 33. IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai... 34. Byloje nustatyta, kad šalys 2008 m. vasario 14 d. sudarė transporto... 35. Šalių ginčas kilo dėl mokėjimo ir atsiskaitymo už suteiktas paslaugas... 36. Dėl bylos sustabdymo... 37. Apeliantas (atsakovas) pateikė prašymą dėl apeliacine tvarka nagrinėjamos... 38. Teisėjų kolegija pažymi, kad pagal CPK 163 straipsnio 3... 39. Apelianto kitoje byloje pareikštas ieškinys dėl Sutarties pripažinimo... 40. Dėl skolos už konfiskuotų transporto priemonių saugojimą priteisimo... 41. Pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė, kad šalių ginčas dėl... 42. Apeliantas nesutinka su pirmosios instancijos teismo pozicija, kad minėtame... 43. Apeliantas yra teisus, teigdamas, kad pirmosios instancijos teismas klaidingai... 44. Teisėjų kolegija nesutinka su apelianto argumentais, kad pirmosios... 45. Akivaizdu, kad abiejose bylose dalyvavo tie patys asmenys ir jų įrodinėjimo... 46. Kiti apelianto nurodomi argumentai dėl CPK 182 straipsnio 2... 47. Dėl skolos už transporto priemonių, kurios buvo grąžintos jų savininkams... 48. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai nurodė, kad atsakovo argumentas, jog... 49. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad atsakovas minėtoje... 50. Kita vertus, negalima neatsižvelgti į kasacinio teismo praktikoje suformuotas... 51. Taigi pirmosios instancijos teismas padarė pagrįstą išvadą, kad Sutartyje... 52. Dėl apelianto argumentų, susijusių su jo teisnumu, veiklos tikslais, ribota... 53. Teisėjų kolegija, išanalizavusi bylos medžiagą, neturi pagrindo nesutikti... 54. Dėl palūkanų priteisimo... 55. Apeliantas nesutinka su pirmosios instancijos teismo pozicija, kad ieškovo... 56. Priteisdamas palūkanas pirmosios instancijos teismas vadovavosi ieškovo... 57. Mokėjimo vėlavimo prevencijos įstatymo (redakcija, galiojusi iki 2013 m.... 58. Palūkanų dydžio apskaičiavimo tvarka nustatyta Mokėjimų prevencijos... 59. Ieškovo sąskaitoje Nr. 1562 (87 844,78 Lt sumai) nurodyta ją apmokėti iki... 60. Minėta, kad ieškovas neteisingai nurodė palūkanų normą, todėl... 61. Apibendrindama teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos... 62. Dėl įmokų paskirstymo... 63. Pagal CK 6.54 straipsnio 1 dalį, jeigu šalys nesusitarė... 64. Byloje nustatyta, kad atsakovas 2013 m. lapkričio 25 d. sumokėjo ieškovui 42... 65. Kadangi atsakovas 2013 m. lapkričio 25 d. 42 054,82 Lt suma padengė dalį... 66. Taigi šios bylos aplinkybės ir pirmiau išdėstyti teisiniai argumentai... 67. Dėl žyminio mokesčio už apeliacinį skundą... 68. Vilniaus apygardos teismas 2014 m. spalio 28 d. nutartimi atidėjo apeliantui... 69. Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso... 70. Vilniaus apygardos teismo 2014 m. rugsėjo 25 d. sprendimą pakeisti,... 71. Kitą sprendimo dalį palikti nepakeistą.... 72. Priteisti valstybei iš atsakovo Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos...