Byla e2-2114-330/2017
Dėl bankroto bylos atsakovei uždarajai akcinei bendrovei „Giriukas“ iškėlimo

1Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjas Gintaras Pečiulis, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjęs civilinę bylą pagal atsakovės uždarosios akcinės bendrovės „Giriukas“ atskirąjį skundą dėl Klaipėdos apygardos teismo 2017 m. lapkričio 7 d. nutarties, priimtos civilinėje byloje Nr. eB2-1399-479/2017 pagal pareiškėjų N. K. ir Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Klaipėdos skyriaus pareiškimus dėl bankroto bylos atsakovei uždarajai akcinei bendrovei „Giriukas“ iškėlimo,

Nustatė

2

  1. Ginčo esmė
  1. Pareiškėjas N. K. kreipėsi į teismą su reikalavimu iškelti atsakovei UAB „Giriukas“ bankroto bylą. Pareiškėjas nurodė, kad Šilutės rajono apylinkės teismo 2016 m. lapkričio 16 d. sprendimu jo naudai iš atsakovės priteista 5 701 Eur skola. Priteistos skolos atsakovė nesumokėjo. Pareiškėjo nuomone, atsakovė yra nemoki.
  2. Pareiškėjas Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Klaipėdos skyrius (toliau – VSDFV Klaipėdos skyrius) kreipėsi į teismą su reikalavimu iškelti bankroto bylą atsakovei UAB „Giriukas“. Pareiškėjas nurodė, kad atsakovė nemoka socialinio draudimo įmokų, todėl 2017 m. liepos 4 d. duomenimis atsakovės skola sudarė 2 201 Eur. Pareiškėjas nurodė, kad atsakovė nuosavybės teise registruoto nekilnojamojo turto neturi, valdo dvi transporto priemones, o pagal balanso duomenis atsakovės skolos viršija jos turto vertę.
  3. Atsakovė UAB „Giriukas“ su pareiškėjų reikalavimais iškelti bankroto bylą nesutiko. Nurodė esanti moki ir veiklą vykdanti įmonė, todėl galės įvykdyti įsipareigojimus kreditoriams. Nurodė, kad atsakovės banko sąskaitoje yra pakankamai lėšų tam, kad nutraukus bankroto bylą būtų įvykdyti ieškovo reikalavimai.
  1. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė
  1. Klaipėdos apygardos teismas 2017 m. lapkričio 7 d. nutartimi patenkino pareiškėjo N. K. prašymą ir civilinės bylos dalį pagal pareiškėjo N. K. pareiškimą nutraukė, pareiškėjo VSDFV Klaipėdos skyriaus reikalavimą patenkino - atsakovei UAB „Giriukas“ iškėlė bankroto bylą, įmonės bankroto administratore paskyrė UAB „Tamtamas“.
  2. Teismas nurodė, jog atsakovės mokumo nepagrindžia ta aplinkybė, kad jos sąskaitoje yra 6 243 Eur. Pažymėjo, kad pareiškėjas VSDFV Klaipėdos skyrius šių lėšų negali nurašyti dėl byloje pareikšto ieškinio pareiškimo, be to, įmonė turi ir kitų kreditorių.
  3. Teismas pažymėjo, kad atsakovė balanse deklaravo turinti 13 992 Eur vertės ilgalaikio turto, 11 546 Eur vertės trumpalaikio turto, 683 Eur detalių, 8 294 Eur vertės debitorinių skolų, 6 243 Eur lėšų, taigi iš viso atsakovės turto vertė pagal atsakovės pateiktus duomenis sudaro 40 758 Eur sumą. Teismas, įvertinęs aplinkybę, jog traktorius Timberjack atsakovės vardu nėra įregistruotas registre, įmonės turto vertę sumažino deklaruota šio turto vieneto verte iki 36 227 Eur (40 758 Eur – 4 531 Eur).
  4. Teismas, įvertinęs atsakovės pateiktus duomenis, nustatė, kad įmonė turi 37 073 Eur dydžio įsipareigojimų kreditoriams. Kadangi atsakovė neįvykdė teismo reikalavimo patikslinti įmonės įsipareigojimų sąrašą, teismas iš pateiktų duomenų padarė išvadą, jog atsakovės turto vertė - 36 227 Eur ir pradelstos skolos - 37 073 Eur, pagal dydį iš esmės sutampa. Teismas įvertino ir tai, kad atsakovė pripažįsta, jog jos skola VĮ Šilutės miškų urėdijai sudaro 16 706 Eur, o pareiškėjui VSDFV Klaipėdos skyriui - 6 069 Eur. Tuo pagrindu teismas sprendė, kad vien šių dviejų įsiskolinimų pakanka konstatuoti, kad atsakovės pradelsti įsipareigojimai viršija pusę turimo turto vertės.
  5. Teismas nepagrįstais pripažino atsakovės atsikirtimus, esą ji yra pajėgi patenkinti kreditorių finansinius reikalavimus. Pažymėjo, kad atsakovės veikla nuostolinga. Sprendė, kad atsakovės veiklos pajamos yra per mažos tam, kad atsakovė galėtų sumokėti įsiskolinimus, tinkamai įvykdytų įsipareigojimus darbuotojams, valstybinio socialinio draudimo biudžetui. Teismo vertinimu, atsakovės finansiniai sunkumai yra nuolatinio pobūdžio.
  1. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į jį argumentai
  1. Atsakovė UAB „Giriukas“ atskiruoju skundu prašo panaikinti Klaipėdos apygardos teismo 2017 m. lapkričio 7 d. nutartį ir išspręsti klausimą iš esmės – atsisakyti atsakovei iškelti bankroto bylą. Atskirasis skundas grindžiamas tokiais pagrindiniais argumentais:
    1. Bankroto byla turėtų būti keliama tik išimtiniais atvejais, kuomet nėra abejonių, jog įmonė nebeturi galimybių įvykdyti savo įsipareigojimų. Teismas nenustatė atsakovės turimo turto ir pradelstų įsipareigojimų santykio, nesiaiškino įmonės mokumo problemų priežasčių, nevertino įmonės veiklos specifiškumo.
    2. Įmonė vykdo medienos ruošos darbus, todėl jos veikla tiesiogiai priklauso nuo oro sąlygų. Teismas turėjo atsižvelgti į visuotinai žinomą aplinkybę, jog einamieji metai buvo labai lietingi, kas turėjo įtakos įmonės veiklos rezultatams.
    3. Atsakovė su Šilutės miškų urėdija yra sudariusi ilgalaikę darbų atlikimo sutartį. Darbuotojų skaičius ir turima technika leidžia šią sutartį vykdyti. Įmonė su esamais kreditoriais sudarė atsiskaitymo grafikus, kurių laikomasi. Teismuose atsakovės atžvilgiu nėra iškelta bylų, nevykdomas išieškojimas. Šių aplinkybių teismas nevertino.
    4. Bankroto byla turėtų būti nutraukta, kadangi įmonės sąskaitoje yra pakankama lėšų suma pareiškėjo finansiniam reikalavimui patenkinti. Teismas iš esmės pripažino, jog šiomis lėšomis atsakovė negali disponuoti dėl teisme sprendžiamo bankroto bylos iškėlimo klausimo. Bankroto bylos iškėlimas pažeidžia kitų kreditorių teises.
  2. Pareiškėjas VSDFV Klaipėdos skyrius atsiliepimu į atskirąjį skundą prašo Klaipėdos apygardos teismo 2017 m. lapkričio 7 d. nutartį palikti nepakeistą, o atsakovės UAB „Giriukas“ atskirąjį skundą atmesti. Atsiliepime į atskirąjį skundą nurodė, kad atsakovės UAB „Giriukas“ atskirojo skundo argumentai nepaneigia teismo išvadų, sudariusių pagrindą konstatuoti faktinį įmonės nemokumą pagal įstatyme įtvirtintus kriterijus.

3Teismas

konstatuoja:

  1. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
  1. Apeliacijos objektą sudaro teismo nutarties dalies, kuria atsakovei UAB „Giriukas“ iškelta bankroto byla, teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas. Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 320 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 straipsnio 2 dalis). Apeliacinės instancijos teismas ex officio (liet. „savo iniciatyva“) patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nurodytų absoliučių procesinio sprendimo negaliojimo pagrindų.
  2. Bankroto bylos nagrinėjamos pagal CPK taisykles, išskyrus išimtis, kurias nustato kiti Lietuvos Respublikos įstatymai (CPK 1 straipsnio 1 dalis). Įmonių bankroto procesą reglamentuoja specialus įstatymas – Lietuvos Respublikos įmonių bankroto įstatymas (toliau - ĮBĮ). Šio įstatymo normos yra vienas iš rinkos ekonomikos įrankių, kurių pagalba siekiama užtikrinti ekonomikos gyvybingumą ir pašalinti iš rinkos nemokius subjektus, kurie nesugeba organizuoti rentabilios veiklos ir yra nemokūs. Kiekvienu atveju sprendžiant klausimą dėl bankroto bylos iškėlimo svarbu nuodugniai išsiaiškinti, ar bendrovė yra iš tiesų nemoki ir nebegalės vykdyti veiklos, ar ji tik turi laikinų finansinių sunkumų, kurie gali būti išspręsti išsaugant bendrovę kaip veikiantį rinkos dalyvį. Tai aktualu ir aptariamu atveju, kadangi atsakovei UAB „Giriukas“ bankroto byla apskųstąja nutartimi iškelta konstatavus šios nemokumą.
  3. Bankroto byla iškeliama, jeigu teismas nustato, kad yra bent viena iš šių sąlygų: 1) įmonė yra nemoki arba įmonė vėluoja išmokėti darbuotojui (darbuotojams) atlyginimą; 2) įmonė viešai paskelbė arba kitaip pranešė kreditoriui (kreditoriams), kad negali atsiskaityti su kreditoriumi (kreditoriais) arba neketina vykdyti savo įsipareigojimų (ĮBĮ 9 straipsnio 7 dalis).
  4. Įmonės nemokumas – tai įmonės būsena, kai įmonė nevykdo įsipareigojimų (nemoka skolų, neatlieka iš anksto apmokėtų darbų ir kt.) ir pradelsti įmonės įsipareigojimai (skolos, neatlikti darbai ir kt.) viršija pusę į jos balansą įrašyto turto vertės (ĮBĮ 2 straipsnio 8 dalis). Pradelstais įsipareigojimais pripažįstami tie įsipareigojimai, kuriems įvykdyti yra suėjęs terminas, tačiau įstatymas nenustato jokio termino, kiek turėtų būti pradelstas įsiskolinimų vykdymas, todėl svarbu nustatyti, ar įsipareigojimai iš tiesų yra pradelsti ir ar pradelstų įsipareigojimų dalis viršija pusę į įmonės balansą įrašyto turto vertės. Taigi teismas įmonei gali iškelti bankroto bylą dėl jos nemokumo tuo atveju, jei yra tam tikros teisinės prielaidos, sudarančios pakankamą pagrindą manyti, jog įmonė yra nemoki. Tuo atveju, jei ištyrus pateiktus ir teismo išsireikalautus įmonės finansinės atskaitomybės dokumentus paaiškėja, jog įmonė turi pakankamai turto finansiniams įsipareigojimams įvykdyti, ir nėra sąlygų įmonės nemokumui konstatuoti, teismas privalo atsisakyti skolininkui iškelti bankroto bylą.
  5. Įmonės mokumo klausimas turi būti vertinamas pagal naujausius įmonės buhalterinės apskaitos duomenis. Klaipėdos apygardos teismas, priėmęs kreditoriaus VSDFV Klaipėdos skyriaus pareiškimą dėl bankroto bylos iškėlimo atsakovei UAB „Giriukas“, atsakovę įpareigojo pateikti kreditorių ir skolininkų sąrašus, kuriuose būtų nurodyti jų adresai, įsipareigojimų ir skolų sumos, atsiskaitymų terminai; praėjusių finansinių metų ir ataskaitinių metų laikotarpio iki pareiškimo pateikimo teismui dienos finansinių ataskaitų rinkinį; informaciją apie teismuose atsakovei iškeltas bylas bei vykdomus išieškojimus; įkeistą turtą ir kitus įsipareigojimus; įmonės turto vertinimą; atsiliepimą į pareiškimą dėl bankroto bylos iškėlimo. UAB „Giriukas“, pateikusi atsiliepimą į kreditoriaus pareiškimą dėl bankroto bylos iškėlimo, pateikė reikalaujamus duomenis, taipogi kitus įrodymus, jos nuomone, pagrindžiančius įmonės mokumą.
  6. Pirmosios instancijos teismas, nustatęs, kad traktorius Timberjack nėra registruotas transporto priemonių registre, šio turto vieneto verte sumažino į įmonės balansą įtraukto turto bendrą vertę. Įvertinęs aplinkybę, jog šalys apeliacinės instancijos teismui skirtuose procesiniuose dokumentuose neginčija teismo nustatytos atsakovės turto vertės, apeliacinis teismas konstatuoja, jog atsakovės turto vertė sudaro 36 227 Eur.
  7. Apeliantė nesutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, jog visi pateiktame kreditorių sąraše nurodyti įmonės įsipareigojimai kreditoriams yra pradelsti. Iš pirmosios instancijos teismui pateikto kreditorių sąrašo matyti, kad įmonė turi 37 073 Eur įsipareigojimų kreditoriams. Pirmosios instancijos teismas, kilus abejonių dėl kreditorių sąraše nurodytų duomenų objektyvumo (prievolių įvykdymo termino prasme), įpareigojo atsakovę šį sąrašą patikslinti. Atsakovei nepateikus patikslintų (papildomų) duomenų, teismas padarė išvadą, kad visi įsipareigojimai kreditoriams yra pradelsti, kas, teismo vertinimu, leidžia daryti išvadą, jog pradelstų atsakovės įsipareigojimų suma (37 073 Eur) iš esmės atitinka jos turto vertę (36 227 Eur). Vertindamas įmonės turto ir pradelstų įsipareigojimų santykio klausimą, teismas suformulavo ir alternatyvią išvadą, jog įmonės nemokumo būseną patvirtina ir įmonės turto vertės (36 227 Eur) bei pradelstų įsiskolinimų, kuriuos atsakovė pripažįsta (22 775 Eur), santykis. Apeliacinis teismas neturi pagrindo sutikti su pirmosios instancijos teismo išvada, kuria remiantis konstatuota, kad įmonės pradelsti įsipareigojimai kreditoriams iš esmės atitinka balanse apskaityto turto vertę.
  8. Apeliacinis teismas pažymi, kad, sprendžiant įmonės nemokumo klausimą, teisinę reikšmę turi ne balanse įrašyta, bet reali turto vertė, ir ne visos įmonės skolos, o tik pradelstos skolos, t. y. tokios, kurių mokėjimo terminai suėję. Kadangi byloje nėra ginčo dėl įmonės turto vertės, spręstinas pradelstų įsipareigojimų kreditoriams klausimas. Apeliacinio teismo įsitikinimu, pirmosios instancijos teismas, konstatuodamas, kad visi atsakovės įsipareigojimai kreditoriams yra pradelsti, iš esmės apsiribojo formaliu vertinimu. Šioje byloje nustatytų faktinių aplinkybių kontekste ir atsakovės procesinio elgesio vertinimo aspektu spręstina, kad vien tai, jog atsakovė nepateikė papildomų teismo reikalautų duomenų, nesudarė pakankamo pagrindo išvadai, jog visi atsakovės įsipareigojimai kreditoriams yra pradelsti. Tokia pirmosios instancijos teismo išvada iš esmės atitinka sankcijos už netinkamą šalies procesinį elgesį požymius. Pirminiame kreditorių sąraše atsakovė nurodė prievolių kreditoriams įvykdymo terminus (t. y. kurie pradelsti, o kurių įvykdymo terminas dar nesibaigė). Vien tai, jog teismui kilo abejonių dėl duomenų kreditorių sąraše objektyvumo, nesudarė pagrindo kategoriškai išvadai, jog visi atsakovės įsipareigojimai yra pradelsti.
  9. Pažymėtina, kad tam tikrais atvejais, įmonės, kurios atžvilgiu svarstomas bankroto bylos iškėlimo klausimas, elgesys vengiant pateikti jai nenaudingus įrodymus (duomenis), gali būti pripažintas nesąžiningu ir todėl leidžiančiu konstatuoti nemokumo būsenos slėpimą, kas taip pat sudaro pagrindą konstatuoti įmonės nemokumą net ir nenustačius formalaus nemokumo padėtį atitinkančio įmonės turto vertės ir pradelstų įsipareigojimų santykio. Tačiau nagrinėjamu atveju teismui atsakovės pateikti įrodymai pakankamai informatyvūs ir atitiko teismo suformuluotą pradinį įpareigojimą dėl ĮBĮ nurodytų duomenų pateikimo. Kita vertus, būtina įvertinti ir atsakovės procesinį elgesį, kurio negalima pripažinti pasyviu ar nesąžiningu. Bankroto bylų ypatumai lemia išvadą, jog įmonė, siekdama apsiginti nuo pareikšto reikalavimo iškelti bankroto bylą, turi arba leistinomis priemonėmis pagrįsti mokumą (įmonei, kuriai keliama bankroto byla tenka tokia procesinė pareiga) arba įvykdyti pareiškėjų (kreditorių) finansinius reikalavimus (ĮBĮ 10 straipsnio 3 dalies 1 punktas). Bylos duomenys patvirtina, kad atsakovė pasirinko pastarąjį būdą. Iš bylos duomenų matyti, kad įmonė dėjo pastangas susitarti su bankroto bylos iškėlimą inicijuojančiais kreditoriais – iš dalies patenkino kreditoriaus N. K. finansinį reikalavimą, susitarė dėl likusios skolos grąžinimo (dėl ko kreditorius atsisakė teismui pateikto pareiškimo), įmonės sąskaitoje sukaupė lėšų sumą, pakakamą atsiskaityti su pareiškėju VSDFV Klaipėdos skyriumi, tačiau dėl įmonės lėšoms taikomų apribojimų, susijusių su bankroto procesu, kreditoriaus reikalavimo įvykdyti nepavyko (aplinkybę, jog įmonės sąskaitoje yra lėšų, kurių pakanka atsiskaityti su pareiškėju, tačiau įvykdyti kreditoriaus reikalavimus trukdo šioje civilinėje byloje taikomi apribojimai, nustatė ir pirmosios instancijos teismas, o šalys to neginčijo). Taigi tokie duomenys leidžia daryti išvadą, jog atsakovė siekė bankroto proceso baigties ĮBĮ 10 straipsnio 3 dalies 1 punkte įtvirtintu pagrindu. Tokių aplinkybių kontekste formalus įrodinėjimo pareigos neįvykdymo faktas negalėjo lemti neabejotinos išvados, kad visi atsakovės įsipareigojimai kreditoriams yra pradelsti. Atsižvelgdamas į tai, kas nurodyta, apeliacinis teismas pagrįsta pripažįsta pirmosios instancijos teismo pateiktą alternatyvią išvadą, jog įmonės pradelstų įsipareigojimų suma yra 22 775 Eur (atsakovė skunde jos neginčija). Kita vertus, įsipareigojimų kitiems kreditoriams negalima pripažinti reikšmingais arba tokiais, kurių sisteminis vykdymas (kaip matyti, to siekia atsakovė) gali esmingai sutrikdyti įmonės mokumą ir vykdomą ūkinę veiklą. Nors aplinkybė, jog įmonei priklausančioje banko sąskaitoje yra lėšų, kurių turėtų pakakti atsiskaityti su pareiškėju (disponavimas įmonės lėšomis laikinai apribotas), nesudaro pagrindo baigti bylos ĮBĮ 10 straipsnio 3 dalies 1 punkte įtvirtintu būdu, tačiau, šalims neginčijant pirmosios instancijos teismo nustatytos aplinkybės, jog kliūtį disponuoti šiomis lėšomis sudaro tik su šios bylos nagrinėjimu susiję apribojimai, leidžia daryti pakankamai pagrįstą prielaidą, jog pareiškėjo finansiniai reikalavimai, pasibaigus šiam teisminiam procesui, bus įvykdyti. Juolab kad pareiškėjo finansiniai reikalavimai realiai užtikrinti dar ir atsakovės turto įkeitimu.
  10. Apeliacinio bylos nagrinėjimo metu nustatytos aplinkybės teikia galimybę pripažinti, kad įmonės turto vertė yra 36 227 Eur, o pradelsti įsipareigojimai sudaro 22 775 Eur. Tai sudaro pagrindą konstatuoti, jog atsakovės pradelsti įsipareigojimai sudaro apie 60 procentų jos turto vertės. Vadinasi, formalus įmonės turto vertės ir pradelstų įsipareigojimų santykis iš esmės atitinka įstatyme įtvirtintus nemokumo kriterijus (ĮBĮ 2 straipsnio 8 dalis).
  11. Kita vertus, šiuo konkrečiu atveju nustačius tokį atsakovės turto vertės ir pradelstų įsipareigojimų santykį, nėra absoliutaus pagrindo konstatuoti akivaizdaus nemokumo ir tuo pagrindu iškelti bankroto bylą. Pažymėtina, kad teismų praktikoje laikomasi nuostatos, jog visais atvejais klausimas dėl bankroto bylos iškėlimo turi būti sprendžiamas ne formaliai taikant ĮBĮ nuostatas dėl nemokumo, o atsižvelgiant į konkrečioje byloje nustatytas aplinkybes. Tai itin aktualu tuomet, kai įmonės pradelsti įsipareigojimai kreditoriams tik nežymiai viršija pusę jos turimo turto. Tokiais atvejais turi būti analizuojamos ir kitos nagrinėjamo klausimo teisingam išsprendimui reikšmingos aplinkybės: ar įmonė tebevykdo veiklą, ar jos veikla pelninga, ar ji turi debitorinių skolų, kokio dydžio šios skolos, lyginant jas su įmonės pradelstais įsipareigojimais kreditoriams, ar yra realių galimybių išsiieškoti skolas, ar įmonė turi leidimų bei licencijų, kurie didina įmonės vertę ir pan. Kitaip tariant, bankroto proceso pirmajame etape, sprendžiant klausimą dėl įmonės (ne) mokumo, prioritetas turėtų būti teikiamas reabilitaciniam tikslui. Todėl bankroto byla įmonei turi būti keliama, kai teismui išanalizavus visus įrodymus, nelieka abejonių dėl įmonės nemokumo (Lietuvos apeliacinio teismo 2009 m. sausio 29 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 2-182/2009; 2009 m. birželio 11 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 2-754/2009; 2009 m. birželio 25 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 2-759/2009).
  12. Analizuojamu atveju nustatytas atsakovės turto vertės ir pradelstų įsipareigojimų santykis nežymiai viršija įstatyme numatytą leistiną (ne) mokumo ribą. Visgi bylos duomenys patvirtina, kad įmonė realiai vykdo veiklą, darbuotojams laiku moka darbo užmokestį, turi priemonių tęsti iki šiol vykdytą veiklą, yra sudariusi ilgalaikę sutartį dėl darbų vykdymo, kas leidžia generuoti stabilias pajamas. Pažymėtina, kad formalų įmonės nemokumą iš esmės lemia įsiskolinimas vienai kreditorei - VĮ Šilutės miškų urėdijai. Tačiau ši kreditorė neįstojo į šioje byloje pradėtą procesą, nėra duomenų, jog netinkamo prievolių vykdymo pagrindu kreditorė būtų atsisakiusi bendradarbiavimo su atsakove. Tai sudaro prielaidą išvadai, jog didžiausia kreditorė aktyviai nepalaiko reikalavimo atsakovei iškelti bankroto bylą. Tiek atsakovės paaiškinimai, tiek procesinis elgesys teikia pagrindą išvadai, jog ji derasi su kreditoriais dėl įsipareigojimų įvykdymo, o šie, sudarydami atitinkamus susitarimus dėl skolų likvidavimo, iš esmės tikisi, jog įmonei pavyks išspręsti mokumo problemas. Šiame kontekste taip pat pritartina aiškinimui, jog mokumo situacijos dinamiką galimai lemia ir atsakovės vykdomos veiklos sezoniškumas bei nepalankių gamtinių reiškinių įtaka. Visos šiame nutarties punkte akcentuotos aplinkybės reiškia, jog aptariamu atveju, sprendžiant klausimą dėl atsakovės nemokumo, net ir esant nustatytam įmonės turto vertės ir pradelstų įsipareigojimų santykiui, kuris formaliai atitinka nemokumo būseną, prioritetas taikytinas reabilitaciniam tikslui. Pažymėtina, kad greitas verslo subjekto pašalinimas iš rinkos neužtikrina teisinio stabilumo kitiems rinkos dalyviams, savaime nepagerina jų finansinės padėties, todėl teisminėje praktikoje prioritetas suteikiamas aktyvaus rinkos dalyvio išlikimui.
  13. Atsižvelgiant į tai, kad nenustatyta ĮBĮ 9 straipsnio 7 dalyje nurodytų pagrindų bankroto bylos iškėlimui, pirmosios instancijos teismo nutarties dalis, kuria atsakovei UAB „Giriukas“ iškelta bankroto byla, naikintina ir šis klausimas išspręstinas iš esmės – atsisakytina atsakovei UAB „Giriukas“ iškelti bankroto bylą (CPK 337 straipsnio 1 dalies 2 punktas).
  14. Kiti atskirojo skundo argumentai nedaro įtakos skundžiamos nutarties dalies teisėtumo bei pagrįstumo įvertinimui, todėl apeliacinis teismas dėl jų nepasisako.

4Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 2 punktu,

Nutarė

5Panaikinti Klaipėdos apygardos teismo 2017 m. lapkričio 7 d. nutarties dalį dėl bankroto bylos uždarajai akcinei bendrovei „Giriukas“ iškėlimo ir klausimą išspręsti iš esmės – atsisakyti iškelti bankroto bylą uždarajai akcinei bendrovei „Giriukas“.

Proceso dalyviai
Ryšiai