Byla 2-726-330/2018
Dėl Kauno apygardos teismo 2018 m. sausio 4 d. nutarties, kuria uždarosios akcinės bendrovės „Vicus“ bankroto byloje (Nr. B2-149-555/2018) netenkintas bankroto administratoriaus prašymas įtraukti Valstybinę mokesčių inspekciją prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos į bankrutuojančios uždarosios akcinės bendrovės „Vicus“ kreditorių sąrašą

1Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Kazio Kailiūno, Gintaro Pečiulio (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas) ir Egidijaus Žirono,

2teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovės bankrutuojančios uždarosios akcinės bendrovės „Vicus“ atskirąjį skundą dėl Kauno apygardos teismo 2018 m. sausio 4 d. nutarties, kuria uždarosios akcinės bendrovės „Vicus“ bankroto byloje (Nr. B2-149-555/2018) netenkintas bankroto administratoriaus prašymas įtraukti Valstybinę mokesčių inspekciją prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos į bankrutuojančios uždarosios akcinės bendrovės „Vicus“ kreditorių sąrašą.

3Teisėjų kolegija

Nustatė

4

  1. Ginčo esmė
  1. Kauno apygardos teismo 2016 m. gegužės 26 d. nutartimi UAB „Vicus“ iškelta bankroto byla, įmonės bankroto administratoriumi paskirtas J. V.. Teismo nutartis iškelti bankroto bylą įsiteisėjo 2016 m. liepos 29 d. Kauno apygardos teismo 2016 m. gruodžio 5 d. nutartimi patvirtintas UAB „Vicus“ kreditorių ir jų finansinių reikalavimų sąrašas, kuris vėlesnėmis teismo nutartimis buvo tikslinamas.
  2. Bankroto administratorius kreipėsi į teismą su prašymu į BUAB „Vicus“ antros eilės kreditorių sąrašą įtraukti Valstybinę mokesčių inspekciją prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (toliau – Valstybinė mokesčių inspekcija) su 37 065,37 Eur finansiniu reikalavimu.
  3. Bankroto administratorius nurodė, kad buvo gauta žemės mokesčio deklaracija už 2017 metus, kurioje nurodyta mokėtina 37 065,37 Eur mokesčio suma. Pateikus pasiūlymą dėl finansinio reikalavimo už nurodytą sumą teikimo BUAB „Vicus“ bankroto byloje, bankroto administratorius buvo informuotas, kad Valstybinė mokesčių inspekcija finansinio reikalavimo neteiks, kadangi žemės mokestis turėtų būti dengiamas iš įmonės bankroto administravimui skirtų lėšų. Bankroto administratorius su tokia Valstybinės mokesčių inspekcijos pozicija nesutiko, nurodydamas, kad šios mokesčio mokėjimo išlaidos nepriskirtinos prie bankroto administravimo išlaidų.
  1. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė
  1. Kauno apygardos teismas 2018 m. sausio 4 d. nutartimi BUAB „Vicus“ bankroto administratoriaus prašymo dėl kreditorės Valstybinės mokesčių inspekcijos įtraukimo į BUAB „Vicus“ kreditorių sąrašą su 37 065,37 Eur antros eilės finansiniu reikalavimu netenkino.
  2. Teismas, remdamasis kasacinio teismo praktika, pažymėjo, kad nuo bankrutuojančios įmonės piniginių prievolių kreditoriams atsiradimo momento (iki ar po bankroto bylos iškėlimo) ir pobūdžio priklauso tai, kokia tvarka jos turi būti vykdomos. Nustačius, jog tam tikros bankroto proceso metu atsiradusios išlaidos (kreditorių finansiniai reikalavimai) pagal savo teisinę prigimtį skirtos būtent bankroto procedūroms atlikti, kreditorių interesams bankroto procedūrų metu ginti, įmonės veiklai (išskyrus ūkinę komercinę veiklą) užtikrinti, tokios išlaidos turi būti dengiamos iš administravimo išlaidų.
  3. Teismas nustatė, kad atsakovei BUAB „Vicus“ nuosavybės teise priklauso nekilnojamasis turtas – žemės sklypai, esantys Klaipėdoje ir Kaišiadorių r. savivaldybėje, kurie yra įkeisti bendrovės kreditorių naudai. Teismas pažymėjo, kad 37 065,37 Eur žemės mokesčio suma apskaičiuota už 2017 metus. Įvertinęs ginčui aktualų teisinį reguliavimą teismas padarė išvadą, kad bankrutuojančios įmonės statusas nepanaikina ir neriboja įmonės pareigos mokėti mokesčius, taip pat ir žemės mokestį. Teismas konstatavo, kad žemės mokestis, kurį įmonė turi mokėti kaip turto savininkė po bankroto bylos iškėlimo, atitinka išlaidų, skirtų turtui išsaugoti, sąvoką ir yra priskirtinas prie bankroto administravimo išlaidų. Teismo vertinimu, tai lemia, kad bankroto administratoriaus prašymas patvirtinti nurodyto dydžio Valstybinės mokesčių inspekcijos finansinį reikalavimą negali būti patenkintas.
  1. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į atskirąjį skundą argumentai
  1. Atsakovė BUAB „Vicus“ atskiruoju skundu prašo Kauno apygardos teismo 2018 m. sausio 4 d. nutartį pakeisti – BUAB „Vicus“ bankroto administratoriaus prašymą patenkinti iš dalies, t. y. įtraukti Valstybinę mokesčių inspekciją su 13 014 Eur finansiniu reikalavimu į BUAB „Vicus“ antros eilės kreditorių sąrašą. Atskirasis skundas grindžiamas šiais argumentais:
    1. Įmonės mokestinis įsiskolinimas susideda iš dviejų dalių: 23 383,14 Eur skolos bei 668,23 Eur delspinigių, priskaičiuotų už laikotarpį iki 2017 metų, taip pat 13 014 Eur žemės mokesčio už 2017 metus. Teismas turėjo atsižvelgti į skirtingus šių mokestinių sumų atsiradimo pagrindus.
    2. 24 051,37 Eur dydžio (23 383,14 Eur skolos ir 668,23 Eur delspinigių) žemės mokesčio nepriemoka jau yra patvirtinta teismo ir įtraukta į BUAB „Vicus“ kreditorių finansinių reikalavimų sąrašą. Šią aplinkybę patvirtina Valstybinės mokesčių inspekcijos 2017 m. gegužės 16 d. raštas.
    3. 13 014 Eur dydžio mokestinio įsiskolinimo dalį sudaro žemės mokestis, apskaičiuotas už 2017 metus. Bankroto administratoriaus prašymas žemės mokestį įtraukti į finansinių reikalavimų sąrašą grindžiamas naujausia Lietuvos apeliacinio teismo praktika (civilinė byla Nr. 2A-515-241/2017). Vien išlaidų patyrimo (atsiradimo) momentas nėra esminis kriterijus, vertinant, ar šios išlaidos turi būti dengiamos iš bankroto administravimui skirtų lėšų.
    4. Įmonei priklausantys žemės sklypai, už kuriuos apskaičiuotas žemės mokestis, nėra naudojami ir nereikalingi bankroto procedūroms vykdyti, o žemės mokesčio atsiradimą nulėmusios priežastys nėra susijusios su bankroto proceso tikslais. Teismas nepagrįstai atmetė bankroto administratoriaus prašymą vadovautis Lietuvos apeliacinio teismo nutartyje pateiktais išaiškinimais.
  2. Valstybinė mokesčių inspekcija atsiliepime į atsakovės BUAB „Vicus“ atskirąjį skundą prašo skundą atmesti, o Kauno apygardos teismo 2018 m. sausio 4 d. nutartį palikti nepakeistą. Atsiliepime pripažino sutinkanti su atskirojo skundo argumentais dėl patvirtintos 24 051,37 Eur mokestinio finansinio reikalavimo dalies. Dėl 13 014 Eur žemės mokesčio už 2017 metus nurodė, kad jis turėtų būti dengiamas bankroto administravimo lėšomis. Akcentavo, kad bankroto administratorius turėjo numatyti tokios rūšies išlaidas bankroto administravimo išlaidų sąmatoje.

5Teisėjų kolegija

konstatuoja:

  1. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
  1. Apeliacijos objektą sudaro teismo nutarties, kuria BUAB „Vicus“ bankroto byloje nebuvo patenkintas bankroto administratoriaus prašymas įtraukti Valstybinę mokesčių inspekciją į BUAB „Vicus“ kreditorių sąrašą, teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas. Šį klausimą teisėjų kolegija sprendžia vadovaudamasi atskirojo skundo faktiniu ir teisiniu pagrindais bei patikrina, ar nėra absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 320, 338 straipsniai). Absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų nenustatyta.
  2. Lietuvos Respublikos įmonių bankroto įstatyme (toliau – ĮBĮ) reglamentuojamo įmonės bankroto proceso paskirtis ir tikslas – per įstatyme nustatytų bankroto procedūrų vykdymą užtikrinti, kad būtų visiškai arba iš dalies patenkinti įrodymais pagrįsti bankrutuojančios įmonės kreditorių reikalavimai ir apsaugoti bankrutuojančios įmonės interesai. Bankroto bylose kreditorių reiškiami reikalavimai iš esmės atitinka ginčo teisenos nustatyta tvarka pareikštus ieškinio reikalavimus ir turi būti nagrinėjami pagal bendrąsias ginčo teisenos taisykles, išskyrus išimtis, nustatytas ĮBĮ 10 straipsnio 1 dalyje. Kreditoriai reikalavimus reiškia ne tiesiogiai teismui, bet bankroto administratoriui, kuris, išdėstęs teismui argumentuotą nuomonę dėl pareikštų reikalavimų pagrįstumo, teikia juos tvirtinti arba prašo teismo netvirtinti tokių reikalavimų ( ĮBĮ 11 straipsnio 5 dalies 10 punktas, 21 straipsnio 1 dalis). Teismas neįpareigotas tvirtinti visus be išimties administratoriaus pripažintus reikalavimus, gali patvirtinti administratoriaus ginčijamus kreditorių pareikštus reikalavimus arba atsisakyti juos tvirtinti, sumažinti ar padidinti administratoriaus pripažintus teismui pateiktus tvirtinti kreditorių reikalavimus.
  3. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo teisės aiškinimo ir taikymo praktikoje suformuota nuostata, kad bankroto bylą nagrinėjantis teismas tik tada tvirtina kreditoriaus pareikštą reikalavimą, jeigu iš byloje esančių duomenų gali padaryti išvadą, jog toks reikalavimas yra pagrįstas įrodymais, kurių nepaneigia kiti įrodymai. Tuo atveju, jeigu byloje nėra pakankamai duomenų išvadai dėl kreditoriaus pareikšto reikalavimo pagrįstumo padaryti, teismas turi imtis priemonių išaiškinti reikšmingas bylos aplinkybes tam, kad teisingai išspręstų nagrinėjamą klausimą. Tačiau aktyvus teismo vaidmuo neturi pažeisti civiliniame procese vyraujančio rungimosi principo, pagal kurį kiekviena šalis privalo įrodyti tas aplinkybes, kuriomis remiasi kaip savo reikalavimų ar atsikirtimų pagrindu, išskyrus tuos atvejus, kai šių aplinkybių nereikia įrodinėti pagal įstatymą (CPK 12, 178 straipsniai) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. rugsėjo 30 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-369/2009; 2011 m. balandžio 8 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-160/2011).
  4. Kreditoriaus reikalavimo patvirtinimas ar atsisakymas jį tvirtinti taip pat lemia ne tik konkretaus kreditoriaus teisę visiškai ar iš dalies gauti savo reikalavimų patenkinimą iš bankrutuojančios įmonės turto, bet turi įtakos ir patvirtintų kreditorių reikalavimų bendrai sumai bei proporcijoms, kuriomis bus tenkinami visų kreditorių reikalavimai. Dėl to reikalavimo patikrinimo stadija, einanti prieš jo patvirtinimą, yra reikšminga ne tik kreditoriaus reikalavimą reiškiančiam, bet ir kitiems kreditoriams, ir yra būtina kreditoriaus reikalavimo patvirtinimo sąlyga. Pirminį kreditoriaus pareikštų reikalavimų patikrinimą atlieka bankrutuojančios įmonės administratorius. Nepaisant administratoriaus pozicijos dėl konkrečių kreditorių reikalavimų, juos dar kartą tikrina teismas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. balandžio 22 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-188/2011).
  5. Teismų praktikoje išaiškinta, kad teismas tvirtina kreditoriaus reikalavimą tik tokiu atveju, jei byloje galima prieiti išvadą, kad jis pagrįstas įrodymais; ar reikalavimas pagrįstas, teismas sprendžia, įvertinęs tokio reikalavimo pagrindą – sandorius, ūkines operacijas, apskaitos, mokėjimo dokumentus, kitus įrodymus, kuriais grindžiamas kreditoriaus nurodyto dydžio reikalavimas į bankrutuojančią įmonę (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. gruodžio 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-630/2012).
  6. Nuo bankrutuojančios įmonės piniginių prievolių kreditoriams atsiradimo momento (iki ar po bankroto bylos iškėlimo) bei pobūdžio priklauso tai, kokia tvarka jos turi būti vykdomos. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra nurodęs, kad nustačius, jog tam tikros bankroto proceso metu atsiradusios išlaidos (kreditorių finansiniai reikalavimai) pagal savo teisinę prigimtį skirtos būtent bankroto procedūroms atlikti, kreditorių interesams bankroto procedūrų metu ginti, įmonės veiklai (išskyrus ūkinę komercinę veiklą) užtikrinti, tokios išlaidos turi būti dengiamos iš administravimo išlaidų sąmatos (žr. pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių 2011 m. kovo 15 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. 3K-3-112/2011). Nustatant, ar išlaidos priskirtinos prie administravimo išlaidų, visų pirma reikia atsižvelgti į tokių išlaidų paskirtį, teisinę prigimtį, subjektus, kurių naudai tos išlaidos apmokamos, taip pat jų atsiradimo laiką.
  7. Teisėjų kolegija apeliantės BUAB „Vicus“ atskirojo skundo argumentų kontekste pakartotinai įvertinusi bylos nagrinėjimo metu surinktus ir pirmosios instancijos teismo išanalizuotus įrodymus, sprendžia, jog šis teismas, tinkamai įvertinęs sprendžiamam ginčui aktualius klausimus, priėmė teisingą procesinį sprendimą pagal bankroto administratoriaus prašymą netvirtinti Valstybinės mokesčių inspekcijos finansinio reikalavimo.
  8. Bankroto administratorius kreipėsi į teismą su prašymu į BUAB „Vicus“ antros eilės kreditorių sąrašą įtraukti Valstybinę mokesčių inspekciją su 37 065,37 Eur finansiniu reikalavimu. Valstybinė mokesčių inspekcija nesutiko su bankroto administratoriaus prašymu dėl finansinio reikalavimo patvirtinimo, nurodydama, kad jos reikalavimas sumokėti žemės mokestį, apskaičiuotą už laikotarpį po bankroto bylos įmonei (mokesčio mokėtojui) iškėlimo, turi būti tenkinamas iš įmonės (mokesčio mokėtojo) bankroto administravimui skirtų lėšų. Pirmosios instancijos teismas pritarė tokiai Valstybinės mokesčių inspekcijos pozicijai. Apeliantė, nesutikdama su pirmosios instancijos teismo priimtu procesiniu sprendimu, kuriuo atsisakyta tvirtinti finansinį reikalavimą ir išaiškinta, jog mokesčių administratoriaus reikalavimas tenkintinas iš atsakovės bankroto administravimui skirtų lėšų, pateikė skundą, prašydama apskundžiamą teismo nutartį pakeisti – patvirtinti 13 014 Eur dydžio Valstybinės mokesčių inspekcijos finansinį reikalavimą. Taigi byloje sprendžiamas klausimas, kokia tvarka ir iš kokių lėšų turėtų būti sumokamas bankrutuojančiai įmonei priskaičiuotas žemės mokestis už jai nuosavybės teise priklausančius žemės sklypus, kurį sumokėti pareiga kilo po bankroto bylos šiai įmonei iškėlimo (t. y. mokestis, apskaičiuotas už mokestinį laikotarpį po bankroto bylos mokesčio mokėtojui iškėlimo).
  9. Apeliantė atskirajame skunde nurodė, kad įmonės mokestinis įsiskolinimas susideda iš dviejų dalių: iš 23 383,14 Eur mokesčio sumos bei 668,23 Eur delspinigių, priskaičiuotų už laikotarpį iki 2017 metų, ir iš 13 014 Eur sumos žemės mokesčio, priskaičiuoto už 2017 metus. Apeliantės teigimu, pirmosios instancijos teismas turėjo atsižvelgti ir į skirtingus šių sumų atsiradimo pagrindus. Nurodė, kad 24 051,37 Eur (23 383,14 Eur skolos ir 668,23 Eur delspinigių) žemės mokesčio nepriemoka jau yra teismo patvirtinta ir įtraukta į BUAB „Vicus“ kreditorių finansinių reikalavimų sąrašą. Valstybinė mokesčių inspekcija atsiliepime į atskirąjį skundą nurodė iš esmės sutinkanti su šiais apeliantės argumentais.
  10. Nesant ginčo dėl aplinkybės, jog Valstybinės mokesčių inspekcijos 24 051,37 Eur finansinio reikalavimo dalies patvirtinimo klausimas yra išspręstas įsiteisėjusia teismo nutartimi, priimta BUAB „Vicus“ bankroto byloje, teisėjų kolegija sprendžia, jog pirmosios instancijos teismas be pakankamo pagrindo nurodė, kad Valstybinės mokesčių inspekcijos visas 37 062,37 Eur reikalavimas turėtų būti tenkinamas iš atsakovės bankroto administravimui skirtų lėšų. Pritartina atsakovės atskirojo skundo argumentui, jog esant tokioms aplinkybėms, Valstybinės mokesčių inspekcijos 24 051,37 Eur reikalavimo dalies tvirtinimo (tenkinimo tvarkos nustatymo) klausimas šiuo atveju neturėjo būti sprendžiamas. Kita vertus, teisėjų kolegija, išanalizavusi apeliacinės instancijos teismui pateiktus duomenis, atkreipė dėmesį, jog tokius netikslumus apskųstojoje nutartyje lėmė paties bankroto administratoriaus veiksmai, kadangi būtent tokio dydžio – 37 065,37 Eur – finansinio reikalavimo tvirtinimo jis prašė teismui pateiktame procesiniame dokumente (paršyme). Vadinasi, Valstybinės mokesčių inspekcijos finansinio reikalavimo dydį ir susidarymo pagrindą pagrindžiantys duomenys bankroto bylą nagrinėjančiam teismui buvo perduoti prieš tai jų nepatikrinus, nors tokia administratoriaus pareiga numatyta Įmonių bankroto įstatyme. Taigi, nagrinėjamu atveju į aplinkybę, esą teismas nediferencijavo finansinių reikalavimų pagal jų susidarymo laikotarpius, bankroto administratorius apeliuoja nepagrįstai. Kita vertus, teisėjų kolegija sprendžia, kad nurodyti netikslumai apskųstojoje nutartyje dėl Valstybinės mokesčių inspekcijos finansinio reikalavimo dalių nelėmė neteisingo klausimo išsprendimo, kadangi bankroto administratoriaus prašymas dėl finansinio reikalavimo patvirtinimo iš esmės buvo atmestas. Atsižvelgdama į tai, kas nurodyta, teisėjų kolegija šiuo atveju sprendžia, ar 13 014 Eur dydžio Valstybinės mokesčių inspekcijos reikalavimo dalis turi būti tenkinama ĮBĮ 35 straipsnyje nustatyta tvarka, ar iš įmonės bankroto administravimui skirtų lėšų (ĮBĮ 36 straipsnio 3 dalis).
  11. ĮBĮ 10 straipsnio 7 dalies 3 punkte nustatyta, kad iškėlus įmonei bankroto bylą, draudžiama vykdyti visas finansines prievoles, neįvykdytas iki bankroto bylos iškėlimo, įskaitant palūkanų, netesybų, mokesčių ir kitų privalomųjų įmokų mokėjimą, draudžiama išieškoti skolas iš šios įmonės teismo ar ne ginčo tvarka. Šios nuostatos netaikytinos prievolėms, atsiradusioms po bankroto bylos iškėlimo ir susijusioms su bankroto procedūrų vykdymu (žr. pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. sausio 31 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. 3K-3-81/2011, 2013 m. kovo 27 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. 3K-3-173/2013). Taigi bankrutuojančios įmonės teisinis statusas nepanaikina ir neriboja jos pareigos mokėti mokesčius, taip pat ir žemės mokestį.
  12. Tokių prievolių vykdymui būtinos bankrutuojančios įmonės išlaidos laikomos administravimo išlaidomis ĮBĮ 36 straipsnio 3 dalies prasme (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. birželio 26 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. 3K-3-301/2009). Kasacinio teismo praktikoje apibendrinta, kad ĮBĮ nėra nustatytas baigtinis išlaidų, kurios priskiriamos prie administravimo išlaidų, sąrašas. Pagal bendrą principą administravimo išlaidos turi turėti būtinumo požymį – tai yra tokios išlaidos, be kurių negali būti sėkmingai užbaigta bankroto procedūra, atliekamas administratoriaus darbas (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. kovo 15 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. 3K-3-112/2011). Prie tokių išlaidų įprastai priskiriamos administratoriui perduoto bankrutuojančios įmonės turto išlaikymo, priežiūros paslaugų išlaidos.
  13. Pagal Lietuvos Respublikos žemės mokesčio įstatymo (toliau – Žemės mokesčio įstatymas) 3 straipsnio 1 dalį žemės mokestį moka žemės savininkas – fizinis asmuo ir juridinis asmuo, o pagal 4 straipsnio 1 dalį mokesčio objektas yra fiziniams ir juridiniams asmenims nuosavybės teise priklausanti Lietuvos Respublikoje esanti privati žemė. Žemės mokesčio lengvatos numatytos įstatymo 8 straipsnyje. Pagal šio straipsnio 1 dalies 1 punktą žemės mokesčio nemoka bankrutavusios įmonės. Tačiau atsakovė BUAB „Vicus“ tokio teisinio statuso dar neturi. Vadinasi, pagal galiojantį teisinį reguliavimą prievolė mokėti žemės mokestį bankrutuojančiai įmonei siejama su žeme, kaip nuosavybės teisės objektu, bet ne su aplinkybe, ar žemė (konkretūs žemės sklypai) po bankroto bylos iškėlimo buvo naudojama bankrutuojančios įmonės veikloje. Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas apskųstoje nutartyje pagrįstai konstatavo, jog žemės mokestis, kurį įmonė turi mokėti kaip turto savininkė po bankroto bylos jai iškėlimo, atitinka išlaidų, skirtų turtui išsaugoti (prižiūrėti), sąvoką ir yra priskirtinas prie mokėjimų, atliekamų iš administravimo išlaidoms skirtų lėšų.
  14. Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, jog apeliantė nepagrįstai remiasi Lietuvos apeliacinio teismo 2017 m. spalio 23 d. nutartimi, priimta civilinėje byloje Nr. 2A-515-241/2017, kaip šiuo atveju taikytinu teismo precedentu. Pritardama pirmosios instancijos teismo išvadoms teisėjų kolegija pažymi, kad apeliantės nurodytoje kitoje byloje buvo sprendžiamas klausimas dėl nuostolių, atsiradusių po bankroto bylos iškėlimo, bankrutavusiai įmonei neperėmus savo turto iš kitai įmonei priklausančių patalpų, kai čia analizuojamu atveju sprendžiamas klausimas dėl bankrutuojančios įmonės pareigos po bankroto bylos iškėlimo mokėti žemės mokestį už jai nuosavybės teise priklausančius žemės sklypus. Šioje byloje sprendžiamam klausimui aktualus teisminis precedentas suformuluotas Lietuvos apeliacinio teismo 2014 m. birželio 6 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr. 2-1013/2014, kuriuo ir rėmėsi pirmosios instancijos teismas priimdamas apskųstąją nutartį.
  15. Kolegija pritaria Valstybinės mokesčių inspekcijos argumentams, jog būtent bankroto administratoriui tenka pareiga pasirūpinti, kad bankrutuojanti įmonė nustatyta tvarka įgautų bankrutavusio ūkio subjekto statusą, kas sudarytų sąlygas taikyti žemės mokesčio lengvatą, taip pat siekti, kad šios rūšies išlaidos būtų įtrauktos į bankroto administravimo išlaidų sąmatą. Vien aplinkybės, jog žemės mokesčio mokėjimas tiesiogiai nelemia bankrutuojančios įmonės kreditorių finansinių reikalavimų tenkinimo, jog tokios rūšies išlaidos nėra įtrauktos į bankroto administravimo išlaidų sąmatą, neatleidžia tokios įmonės nuo įstatyme įtvirtintos pareigos mokėti žemės mokestį.
  16. Kiti atskirojo skundo argumentai nedaro įtakos apskųstos nutarties teisėtumo bei pagrįstumo įvertinimui, todėl teisėjų kolegija dėl jų nepasisako. Apibendrindama tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad atskirojo skundo argumentai nesukuria įstatyme nustatytų pagrindų naikinti pirmosios instancijos teismo nutartį, todėl atskirasis skundas atmetamas, o apskųsta nutartis paliekama nepakeista (CPK 337 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

6Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Nutarė

7Kauno apygardos teismo 2018 m. sausio 4 d. nutartį palikti nepakeistą.

Proceso dalyviai
Ryšiai