Byla 2A-515-241/2017
Dėl nuostolių atlyginimo, trečiasis asmuo akcinė bendrovė DNB bankas

1Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Virginijos Čekanauskaitės, Danutės Gasiūnienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja) ir Dalios Kačinskienės,

2teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės ,,Brendas“ ir atsakovės bankrutavusios akcinės bendrovės Ūkio banko apeliacinius skundus dėl Kauno apygardos teismo 2016 m. lapkričio 28 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-1832-254/2016 pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Brendas“ ieškinį atsakovei bankrutavusiai akcinei bendrovei Ūkio bankui dėl nuostolių atlyginimo, trečiasis asmuo akcinė bendrovė DNB bankas.

3Teisėjų kolegija

Nustatė

4I. Ginčo esmė

5

  1. Ieškovė UAB ,,Brendas“ kreipėsi į teismą su ieškiniu prašydama priteisti iš atsakovės BAB Ūkio banko 29 109,15 Eur nuostolių atlyginimo, 6 procentų dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir bylinėjimosi išlaidas, išieškant jas iš bankroto administravimo išlaidoms skirtų lėšų.
  2. Ieškovė nurodė, kad dėl atsakovei priklausančio turto – betoninių žiedų gamybos linijos MAGIC 2500 su visa komplektuojančia įranga – neteisėto buvimo ieškovės nuo 2011 m. gruodžio 2 d. su trečiuoju asmeniu sudarytos Lizingo sutarties pagrindu valdomose ir naudojamose patalpose, esančiose ( - ), ieškovė per 2013 m. birželio 7 d. – 2016 m. sausio 1 d. laikotarpį patyrė 29 109,15 Eur nuostolių. Šiuos nuostolius ji paskaičiavo už 30 mėn. pagal šiuo metu įrangos užimamą 646,87 kv. m plotą. Antstolė S. Ž. 2013 m. vasario 13 d. faktinių aplinkybių konstatavimo protokolu Nr. 76/13/03 buvo konstatavusi, kad atsakovei priklausanti įranga yra UAB „Brendas“ valdomo pastato, kurio unikalus Nr. ( - ), adresu ( - ), 3 patalpose, t. y. patalpoje Nr. 1 – 1760 kv. m dydžio, patalpoje Nr. 2 – 640 kv. m dydžio ir patalpoje Nr. 3 – 880 kv. m dydžio. Tačiau ieškovė, siekdama sumažinti savo nuostolius, 2015 m. rugsėjo 1 d. dalį betoninių žiedų gamybos linijos MAGIC 2500IF komplektuojančiosios įrangos (tą dalį, kurią buvo galima atskirti be žalos daiktui) perkėlė į kitą ieškovės valdomą pastatą – sandėlį, kurio unikalus Nr. ( - ), pažymėjimas plane - 7Fl/p, plotas 293,74 kv. m. Likusi įrangos dalis (įbetonuota, todėl negalima buvo keisti jos vietos) liko pastato-pagrindinio korpuso, kurio unikalus Nr. ( - ), patalpoje 1-7, kurios dydis 353,13 kv. m. Tokiu būdu ieškovė sumažino įrangos užimamą plotą bei nuostolius, patiriamus dėl negalėjimo naudotis patalpomis. Atsakovė su ieškove dėl šių patalpų 2016 m. kovo 10 d. sudarė subnuomos sutartį, tačiau nesutiko atlyginti nuostolius už ginčo laikotarpį. Ieškovė turėjo trečiojo asmens sutikimą patalpas subnuomoti ir vertėsi tokia veikla. Atsakovei neatlaisvinant įranga užimtų patalpų, ieškovė negalėjo jų subnuomoti ir negavo pajamų, kurias realiai galėjo gauti. Ieškovė negautas pajamas skaičiavo imdama nuomos mokestį 1,5 Eur / 1 kv. m, dėl kurio susitarė su atsakove, sudarydama 2016 m. kovo 10 d. jos įranga užimamų tų pačių patalpų subnuomos sutartį. Aplinkybė, kad dėl atsakovės neteisėtų veiksmų ieškovė patiria nuostolius, buvo konstatuota ir Kauno apygardos teismo 2014 m. gruodžio 4 d. sprendime civilinėje byloje Nr. 2-411-324/2014, kuriame nustatyti faktai yra prejudiciniai. Atsakovei iškelta bankroto byla, tačiau ir šis faktas nesuteikia jai teisės paslaugas gauti nemokamai. Atsakovės turto išlaikymo, priežiūros paslaugų išlaidos yra priskiriamos prie administravimo išlaidų, todėl priteisti nuostoliai išieškotini iš atsakovės bankroto administravimui skirtų lėšų.

6II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

7

  1. Kauno apygardos teismas 2016 m. lapkričio 28 d. sprendimu ieškovės ieškinį tenkino iš dalies, priteisė iš atsakovės ieškovei 29 109,15 Eur nuostolių atlyginimo ir 707,85 Eur išlaidų advokato pagalbai apmokėti; kitoje dalyje ieškinį atmetė.
  2. Teismas konstatavo, kad ieškovė per 2013 m. birželio 7 d. – 2016 m. sausio 1 d. laikotarpį patyrė 29 109,15 Eur nuostolių dėl to, kad jos naudojamose ir valdomose patalpose, esančiose ( - ), buvo sandėliuojamas atsakovei priklausantis turtas – betoninė žiedų gamybos linija MAGIC 2500 su visa komplektuojančia įranga.
  3. Teismas vertino, kad Kauno apygardos teismo 2014 m. gruodžio 4 d. sprendime civilinėje byloje Nr. 2-411-324/2014 (sprendimas paliktas galioti Lietuvos apeliacinio teismo 2015 m. rugsėjo 29 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 2A-516-516/2015) yra nustatyti prejudiciniai faktai, kurių iš naujo nereikia įrodinėti šioje byloje. Teismas pažymėjo, kad Kauno apygardos teismo 2014 m. gruodžio 4 d. sprendimu buvo konstatuota, jog dėl atsakovės turto buvimo ieškovės valdomose ir naudojamose patalpose yra kalta atsakovė ir būtent ji turi atlaisvinti patalpas. Teismas, remdamasis kitoje byloje nustatytais prejudiciniais faktais, konstatavo, kad atsakovės neteisėtus veiksmus, kaip vieną iš civilinės deliktinės atsakomybės sąlygų, ieškovė įrodė.
  4. Teismas nustatė, kad ieškovė buvo teisėta patalpų valdytoja ir naudotoja, o patalpos nuosavybės teise priklausė trečiajam asmeniui AB DNB bankui. Teismas vertino, jog trečiojo asmens 2016 m. spalio 27 raštas Nr. 30.56-17/4 128 patvirtina, kad 2013 m. birželio 7 d. – 2016 m. sausio 1 d. laikotarpiu nei AB DNB bankas, nei AB DNB lizingas, iš kurios teises perėmė trečiasis asmuo, neprieštaravo dėl šių patalpų subnuomavimo tretiesiems asmenims. Įvertinęs tai, teismas padarė išvadą, kad ieškovė galėjo subnuomoti jos valdomas negyvenamąsias patalpas ir galėjo tikėtis realių pajamų. Teismas pažymėjo, kad ieškovė ėmėsi aktyvių veiksmų, kad turėtų galimybę patalpas subnuomoti ir nepatirtų nuostolių dėl atsakovės įrangos neteisėto buvimo jose.
  5. Teismas nurodė, kad ieškovei buvo žinoma, jog Kauno apygardos teismas 2013 m. gegužės 2 d. nutartimi iškėlė bankroto bylą atsakovei, todėl ieškovė pagrįstai tikėjosi, kad bankroto administratorius perims atsakovės turtą ar sudarys patalpų nuomos sandorį dėl jo apsaugos. Tačiau per ginčo laikotarpį bankroto administratorius nepriėmė sprendimo nei dėl įrangos išmontavimo, nei dėl patalpų subnuomavimo, nors ieškovė neturėjo pareigos neatlygintinai saugoti atsakovės turtą. Atsakovė patalpų nuomos sutartį su ieškove sudarė 2016 m. kovo 10 d., įsipareigodama sumokėti subnuomos mokestį tik nuo 2016 m. sausio 1 d. Teismo vertinimu, klausimas dėl ieškovės nuostolių atlyginimo už laikotarpį nuo 2013 m. birželio 7 d. iki 2016 m. sausio 1 d. liko neišspręstas.
  6. Teismas pažymėjo, kad ieškovė pagrįstai tikėjosi gauti iš atsakovės subnuomos pajamų ir jas gavo, tačiau ne už ieškiniu reikalaujamą laikotarpį. Teismas konstatavo, kad ieškovė buvo apdairi ir rūpestinga, siekdama sumažinti patiriamus nuostolius dėl atsakovės neteisėtų veiksmų, nes 2015 m. rugsėjo 1 d. dalį betoninių žiedų gamybos linijos MAGIC 2500IF komplektuojančiosios įrangos (tą dalį, kurią galima buvo atskirti be žalos daiktui) perkėlė į kitas patalpas, tokiu būdu sumažindama įranga užimamų patalpų plotą.
  7. Teismas nustatė, kad ieškovė reikalaujamus priteisti iš atsakovės 29 109,15 Eur nuostolius skaičiuoja remdamasi šalių sudaryta 2016 m. kovo 10 d. 646,87 kv. m ploto patalpų subnuomos sutartimi, t. y. ja sutartą 1,5 Eur/1 kv. m (neįskaitant PVM) nuomos mokestį už 30 mėn. laikotarpį. Teismas pažymėjo, kad jokių argumentų dėl nuostolių tokiu būdu apskaičiavimo nepagrįstumo atsakovė nenurodė, neginčijo nei jos įrangos užimamo ploto, nei nuomos mokesčio dydžio. Teismas laikė nepagrįstais atsakovės argumentus, kad ieškovė netinkamai skaičiavo nuostolius, nes neatskaitė sąnaudų ir pelno mokesčio. Teismas padarė išvadą, kad ieškovės grynasis pelnas apskaičiuotas teisingai.
  8. Teismas, remdamasis kasacinio teismo praktika, konstatavo, kad nėra pagrindo tenkinti ieškovės reikalavimą dėl priteistos nuostolių sumos išieškojimo iš bankroto administravimo išlaidoms skirtų lėšų. Teismas pažymėjo, kad nors ieškovė prašo priteisti nuostolius už laikotarpį nuo bankroto bylos atsakovei iškėlimo, tačiau, teismo vertinimu, ieškovės nuostolių kilmę nėra pagrindo susieti išimtinai su bankroto procedūromis. Ieškovės patalpos atsakovei priklausančiu turtu buvo užimtos dar iki bankroto bylos atsakovei iškėlimo, todėl ieškovės nuostolių teisinė prigimtis nėra tiesiogiai susijusi su bankroto procedūromis. Teismas padarė išvadą, kad priteisus ieškovei iš atsakovės nuostolius, kvalifikuojant juos kaip administravimo išlaidas, būtų pažeisti kitų atsakovės kreditorių interesai.
  9. Teismas, įvertinęs tai, kad atsakovė turi bankrutuojančios įmonės statusą, taip pat tai, kad ieškovės reikalavimas dėl nuostolių atlyginimo nėra susijęs su iki bankroto bylos iškėlimo ar po jos iškėlimo bankroto administratoriaus sudarytų sutarčių vykdymu, sprendė, jog ieškovės reikalavimas dėl procesinių palūkanų priteisimo atmestinas.
  10. Teismas vertino, kad ieškiniu ieškovė reiškė tris reikalavimus: priteisti nuostolius, procesines palūkanas ir nuostolių sumą priskirti bankroto administravimo išlaidoms. Atsižvelgęs į šių reikalavimų pobūdį (reikalavimas dėl nuostolių atlyginimo apskaičiuotas tikslia suma, reikalavimas dėl jų priskyrimo administravimo išlaidoms ir procesinių palūkanų – neįkainojamas konkrečia suma), teismas padarė išvadą, kad neįmanoma išvesti tikslios tenkintų ir atmestų reikalavimų bei atlygintinų bylinėjimosi išlaidų proporcijos. Įvertinęs tai, teismas sprendė, kad tenkinant vieną iš trijų ieškovės ieškinio reikalavimų (dėl nuostolių atlyginimo), ieškovei iš atsakovės priteistina 1/3 dalis advokato atstovavimo išlaidų (707,85 Eur).

8III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

9

  1. Ieškovė apeliaciniame skunde prašo panaikinti Kauno apygardos teismo 2016 m. lapkričio 28 d. sprendimą dalyje dėl nuostolių atlyginimo iš atsakovės bankroto administravimo išlaidoms skirtų lėšų, procesinių palūkanų priteisimo, bylinėjimosi išlaidų paskirstymo ir priimti naują sprendimą – ieškinį tenkinti visiškai ir priteisti ieškovei iš atsakovės administravimo išlaidoms skirtų lėšų 29 109,15 Eur nuostolių atlyginimo, 6 proc. dydžio metines palūkanas nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo bei 2 123,55 Eur išlaidų advokato pagalbai apmokėti. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:
    1. Ieškovės patirti nuostoliai priteistini iš bankroto administravimo išlaidų. Prašomi priteisti nuostoliai atsirado tuo metu, kai atsakovė turėjo bankrutuojančios įmonės statusą, jie atsirado dėl to, kad atsakovė jai nuosavybės teise priklausantį turtą laikė ieškovės patalpose. Po bankroto bylos iškėlimo atsakovės turto valdymą perėmė bankroto administratorius, kuris turėjo užtikrinti, kad visas atsakovės turtas būtų išsaugotas, kad bankroto procedūrų metu iš jo būtų tenkinami kreditorių reikalavimai. Bankroto administratorius žinojo ir suprato, kad jis privalo imtis priemonių išmontuoti atsakovei priklausančią įrangą iš ieškovės patalpų ir ją perkelti kitur, tačiau administratorius toliau laikė įrangą ieškovės patalpose. Bankroto bylos iškėlimas nesuteikia pagrindo bankrutuojančiai įmonei jai nuosavybės teise priklausančių nekilnojamojo turto objektų išlaikymo, saugojimo ir pan. paslaugas gauti nemokamai.
    2. Teismas nepagrįstai nepriteisė iš atsakovės procesinių palūkanų, nes ieškovė prašo priteisti nuostolius, atsiradusius po bankroto bylos iškėlimo. Šie nuostoliai atsirado dėl bankroto administratoriaus neteisėtų veiksmų, kuriam buvo žinoma apie pareigą išmontuoti atsakovei priklausančią įrangą iš ieškovės patalpų. Bankrutuojančios įmonės statusas nepanaikina ir neriboja bankrutuojančios įmonės civilinės atsakomybės pagal prievoles, atsiradusias po bankroto bylos iškėlimo.
    3. Teismas neteisingai paskirstė bylinėjimosi išlaidas ir nepagrįstai jų nepriskyrė bankroto administravimo išlaidoms. Ieškovas pareiškė vieną materialųjį reikalavimą dėl nuostolių atlyginimo, o ne tris, kaip nepagrįstai konstatavo teismas. Reikalavimas priteisti procesines palūkanas ir reikalavimas priteisti nuostolius iš bankroto administravimo išlaidų yra procesinio pobūdžio reikalavimai, jie nėra savarankiški ir negali būti tenkinami atskirai, už juos nėra mokamas žyminis mokestis. Kadangi teismas tenkino ieškovės reikalavimą dėl 29 109,15 Eur nuostolių atlyginimo priteisimo, tai iš atsakovės turėjo būti priteistos visos ieškovės patirtos bylinėjimosi išlaidos.
    4. Teismas nepagrįstai nepasisakė dėl išlaidų advokato pagalbai apmokėti priteisimo iš atsakovės bankroto administravimo išlaidų. Bylinėjimosi išlaidos atitinka administravimo išlaidų sampratą pagal savo teisinę prigimtį ir paskirtį. Jei atsakovas, atstovaujamas bankroto administratoriaus, nesutinka su ieškovo jam pareikštais turtiniais reikalavimais, siekdamas sutaupyti įmonės turto, patiria išlaidų teisinėms paslaugoms apmokėti, jos priskirtinos įmonės administravimo išlaidoms. Jei išsprendus pareikštus reikalavimus, ieškovo pareikšti reikalavimai yra patenkinami, o atsakovui teismo procesinio sprendimo pagrindu atsiranda prievolė atlyginti kitos šalies bylinėjimosi išlaidas, jos taip pat turi būti atlyginamos iš administravimo išlaidų.
  2. Atsakovė prašo atmesti ieškovės apeliacinį skundą. Atsiliepime nurodomi šie argumentai:
    1. Teismas pagrįstai atmetė reikalavimą nuostolius priteisti iš administravimo išlaidų. Ieškovė reiškė reikalavimą dėl nuostolių priteisimo, kurie yra kildinami dėl tam tikrų sandorių neįvykdymo, o tai nelaikytina administravimo išlaidomis. Laikotarpiu, už kurį prašoma priteisti nuostolius, atsakovė su ieškove nebuvo sudariusi jokio sandorio, būtino bankroto procedūroms vykdyti, o įranga, kuri buvo palikta ieškovės valdomose ir naudojamose patalpose, nebuvo naudojama įmonės administravimo veiklos ir bankroto procedūrų vykdymo tikslais. Ieškovės nurodomi nuostoliai nėra susiję su kreditorių interesų gynimu bankroto procedūrų metu. Ieškovė pareiškė reikalavimą ne dėl nuomos mokesčio, o dėl nuostolių priteisimo. Nuostoliai yra kilę dėl tam tikrų sandorių, sudarytų ne tarp ieškovės ir atsakovės, neįvykdymo, todėl jie nelaikytini administravimo išlaidomis. Be to, nuostolius priskyrus administravimo išlaidoms, būtų pažeisti atsakovės kreditorių interesai.
    2. Teismas pagrįstai sprendė, kad iš atsakovės nepriteistinos procesinės palūkanos. Ieškovė prašo priteisti nuostolius už laikotarpį, kuomet tarp šalių nebuvo sudaryta jokia sutartis, todėl jos reikalavimas dėl procesinių palūkanų priteisimo atmestinas. Atsakovė turi bankrutuojančios įmonės statusą, o ieškovės reikalavimas dėl nuostolių atlyginimo nėra susijęs su iki bankroto bylos iškėlimo ar po jos iškėlimo bankroto administratoriaus sudarytų sutarčių vykdymu.
    3. Teismas teisingai paskirstė bylinėjimosi išlaidas ir pagrįstai jų nepriskyrė bankroto administravimo išlaidoms. Ieškovė pareiškė tris reikalavimus. Teismui tenkinus vieną iš trijų reikalavimų, ieškovei pagrįstai priteista 1/3 dalis bylinėjimosi išlaidų. Šiuos argumentus patvirtina ir kasacinio teismo praktika. Bylinėjimosi išlaidos nepriskirtinos bankroto administravimo išlaidoms, nes tokiu atveju būtų pažeistos atsakovės kreditorių teisės, būtų be pagrindo suteikta pirmenybė ieškovei patenkinti savo reikalavimą.
  3. Atsakovė apeliaciniame skunde prašo panaikinti Kauno apygardos teismo 2016 m. lapkričio 28 d. sprendimą dalyje dėl nuostolių atlyginimo ir šioje dalyje priimti naują sprendimą – ieškinį atmesti. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:
    1. Teismas, konstatuodamas, kad ieškovės apskaičiuoti nuostoliai, neatėmus jokių realių sąnaudų, yra apskaičiuoti teisingai, netinkamai taikė ir aiškino materialiosios teisės normas, reglamentuojančias nuostolių (negautų pajamų) atlyginimo priteisimą. Ieškovė nepagrįstai siekia padengti visas faktiškai patirtas įprastines tokiai veiklai sąnaudas. Teismas neįvertino sąnaudų, t. y. išlaidų, būtinų pajamoms uždirbti ar ekonominei naudai gauti. Dėl to metodas, kuriuo remtasi apskaičiuojant ieškovės negautas pajamas, ydingas.
    2. Ieškovė nepateikė jokių detalių skaičiavimų, kokios iš tikrųjų yra jos negautos pajamos ir ar jos iš tikrųjų yra realios. Teismas negautų pajamų, kaip nuostolių, skaičiavimą nepagrįstai grindė pelningumo rodikliu, o ne grynojo pelno nustatymo principu. Teismas nepagrįstai neatsižvelgė į tai, kad grynasis pelnas – tai gautų bendrųjų pajamų dalis, liekanti, atėmus (finansines) subjekto veiklos sąnaudas, ypatinguosius praradimus bei sumokėtus mokesčius. Teismas nepagrįstai suabsoliutino ieškovės apskaičiuotą subnuomos mokestį, nereikalavo pateikti sąnaudų, kurias patyrė ieškovė, negalėdama naudotis patalpomis, rodiklio.
    3. Ieškovė teismo posėdžio metu pasakė, kad patalpos, kuriose buvo atsakovės turtas, iki 2015 m. rugsėjo 1 d. buvo subnuomojamos, todėl ieškovė, skaičiuodama nuostolius nuo 2013 m. birželio 7 d. iki 2016 m. sausio 1 d., nepagrįstai reikalauja nuostolių atlyginimo visa apimtimi už visus 30 mėn., nors ieškovė iš patalpų subnuomos iki 2015 m. rugsėjo 1 d. gavo pelno.
    4. Teismas netinkamai nustatė apeliantės civilinės atsakomybės sąlygas. Atsakovė neatliko jokių neteisėtų veiksmų, siekė atsiimti jai priklausantį turtą ir atlaisvinti ieškovės valdomas patalpas, tačiau ieškovė ar kiti su ja susiję asmenys sudarydavo kliūtis turto atsiėmimui. Žalą ieškovei savo veiksmais padarė tarpusavyje susiję asmenys – UAB „Eikina“, UAB „MMGG“, pati ieškovė ir UAB „BCB group“. Ieškovė, perimdama patalpas, kuriose stovi atsakovės turtas, kartu prisiėmė su tuo susijusius kaštus ir rizikas, todėl nėra priežastinio ryšio tarp ieškovės patirtos žalos ir atsakovės veiksmų. Ieškovė nesudarė sąlygų atsiimti turtą, sudarydavo kliūtis dėl jo atsiėmimo. Ieškovė netinkamai apskaičiavo nuostolius. Nors ieškovė prašo priteisti nuostolius, patirtus dėl to, kad negalėjo subnuomoti patalpų, tačiau tos patalpos buvo išnuomotos. Teismui priteisus nuostolius iš atsakovės, ieškovė nepagrįstai praturtėja atsakovės sąskaita.
    5. Teismas nepasisakė dėl civilinės atsakomybės netaikymo sąlygų. Atsakovei negali būti taikoma civilinė atsakomybė, nes ieškovės deklaruojama žala atsirado ieškovei prisiėmus tokios žalos atsiradimo riziką. Ieškovė perėmė patalpų valdymą jau žinodama, kad patalpose stovi atsakovei priklausantis turtas. Be to, pati ieškovė atsakovei trukdė atsiimti turtą.
    6. Teismas netinkamai vertino pateiktus įrodymus, susijusius su ieškovės negautomis pajamomis. Teismas rėmėsi tik ieškiniu, tačiau netyrė byloje esančių įrodymų: 2011 m. gruodžio 13 d. rašto „Dėl betoninių žiedų gamybos linijos“, adresuoto UAB „Brendas“, kopijos, 2011 m. gruodžio 13 d. rašto „Dėl betoninių žiedų gamybos linijos“, adresuoto BUAB „Marijampolės gelžbetonis“, kopijos ir kt.
    7. Teismo sprendimas yra nemotyvuotas. Dalyje dėl nuostolių atlyginimo priteisimo apsiribojama ieškinio perrašymu. Teismas nepagrįstai rėmėsi ieškovės nurodytu nuostolių apskaičiavimu, neatsižvelgė į grynojo pelno kriterijų, taip pat neatskaitė sąnaudų ir pelno mokesčio. Teismas nevertino kitų patirtų išlaidų, reikalingų eksploatuojant ir prižiūrint patalpas, sąnaudų patalpoms išlaikyti visumos. Teismo sprendimo motyvų nebuvimas yra absoliutus sprendimo negaliojimo pagrindas.
  4. Ieškovė prašo atmesti atsakovės apeliacinį skundą. Atsiliepime nurodomi šie argumentai:
    1. Ieškovė tinkamai apskaičiavo nuostolių dydį. Atsakovė nepagrįstai teigia, kad ieškovės negautos pajamos turėtų būti apskaičiuojamos kaip grynasis pelnas, t. y. atskaičius sąnaudas ir pelno mokestį. Patalpų nuoma nėra tokia ūkinė veikla, kurią vykdant yra patiriamos akivaizdžios sąnaudos. Teismui visiškai patenkinus ieškinį, ieškovė privalės mokėti pelno mokestį.
    2. Teismas tinkamai nustatė atsakovės civilinės atsakomybės sąlygas. Visos atsakovės nurodytos aplinkybės, kad ieškovė trukdė atsakovei atsiimti turtą, jau yra įvertintos Kauno apygardos teismo 2014 m. gruodžio 4 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. 2-411-324/2014 ir Lietuvos apeliacinio teismo 2015 m. rugsėjo 29 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 2A-516-516/2015. Teismai konstatavo, kad atsakovė neketino ir neturėjo realių galimybių pasiimti turtą. Ieškovė neprivalo įrodinėti šių aplinkybių, o atsakovė neturi teisės jų ginčyti šioje byloje.
    3. Atsakovės pareigą pasiimti turtą nustatė 2010 m. gruodžio 28 d. pasaugos sutartis Nr. 60-709/2010. Ieškovė pagrįstai manė, kad atsakovė pasiims turtą iš ieškovės valdomų patalpų, todėl nepagrįsta teigti, jog ieškovė žinojo, kad ji patirs nuostolių. Be to, atsakovei bet kokiu atveju kyla pareiga atlyginti žalą, padarytą savo neteisėtais veiksmais. Atsakovei pasiėmus turtą, kaip tai numatyta pasaugos sutartyje, ieškovė būtų galėjusi naudotis patalpomis, pagrindo žalai atsirasti nebūtų buvę.
    4. Ieškovė žalą patyrė todėl, kad negalėjo naudotis patalpomis, kurias užima atsakovei priklausantis turtas. Jei atsakovė būtų pasiėmusi turtą iš ieškovės valdomų patalpų, ieškovė būtų galėjusi šias patalpas nuomoti kitiems asmenims ir iš to gauti pajamas.
    5. Atsakovė nepagrįstai teigia, kad teismas nepasisakė dėl civilinės atsakomybės netaikymo sąlygų. Teismas konstatavo, kad ieškovė buvo apdairi ir rūpestinga, pagrįstai tikėjosi gauti iš atsakovės subnuomos pajamų. Pagrindų atleisti atsakovę nuo civilinės atsakomybės nėra. Ieškovė neprisiėmė nuostolių atsiradimo rizikos, jai nebuvo žinoma, kad atsakovė nevykdys savo prievolių pagal pasaugos sutartį ir dėl to atsiras nuostolių. Ieškovė neatliko jokių veiksmų, kurie trukdė atsakovei atsiimti turtą iš ieškovės valdomų patalpų. Atsakovė vengė pasiimti turtą.

10IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

11Dėl bylos nagrinėjimo ribų

  1. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinių skundų faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 straipsnio 2 dalis). Nagrinėjamu atveju teisėjų kolegija nenustatė CPK 329 straipsnio 2 dalyje nurodytų absoliučių pirmosios instancijos teismo sprendimo negaliojimo pagrindų, todėl nagrinėtinas apeliacinių skundų teisinis ir faktinis pagrindas.
  2. Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje nurodyta, kad Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnio 1 dalis įpareigoja nacionalinius teismus išsamiai ištirti šalių pateiktus paaiškinimus, argumentus ir įrodymus be išankstinio vertinimo, tuo aspektu, ar jie svarbūs sprendimo priėmimui. Sprendimo motyvavimas yra būtinas, norint parodyti, kad bylos šalys buvo išklausytos ir teisingumas įvykdytas atidžiai (Hirvisaari v. Finland, no. 4968/99, judgement of 27 September 2001, par. 30). Teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (Van de Hurk v. Netherlands judgement of 19 April 1994, Series A n. 288, p. 20, par. 61). Tokios pat pozicijos laikomasi ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. spalio 14 d. nutartis civilinėje Nr. 3K-3-296/2009; 2010 m. kovo 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-107/2010, 2011 m. vasario 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-52/2011). Atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (Helle v. Finland, judgment of 19 December 1997, Reports1997-VIII, p. 2930, par. 59-60). Dėl šios priežasties teisėjų kolegija, išnagrinėjusi ieškovės ir atsakovės apeliacinius skundus, pažymi, kad pirmosios instancijos teismas iš esmės tinkamai vertino reikšmingas ginčo teisingam išnagrinėjimui bylos aplinkybes ir iš dalies patenkindamas ieškinį priėmė teisėtą bei pagrįstą sprendimą, todėl pirmosios instancijos teismo motyvų nekartoja ir pasisako tik dėl esminių apeliacinių skundų argumentų.

12Dėl atsakovės apeliacinio skundo

  1. Atsakovė apeliaciniu skundu kvestionuoja pirmosios instancijos teismo atliktą jos civilinės atsakomybės sąlygų nustatymą. Teisėjų kolegija, įvertinusi nagrinėjamos bylos medžiagą, šalių procesiniuose dokumentuose nurodytus argumentus, juos pagrindžiančius įrodymus, skundžiamo sprendimo turinį bei motyvus, sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė visas atsakovės civilinės atsakomybės taikymo sąlygas. Nors atsakovė teigia, kad pirmosios instancijos teismas jos civilinės atsakomybės sąlygas nustatė netinkamai, tačiau dėl jų netinkamo nustatymo jokių konkrečių, nedeklaratyvaus pobūdžio ir pirmosios instancijos teismo neįvertintų argumentų iš esmės nedėsto. Pažymėtina, kad atsakovės apeliacinio skundo turinys iš esmės atitinka atsakovės pirmosios instancijos teismo proceso metu teiktų procesinių dokumentų (atsiliepimo į ieškinį, tripliko) turinį. Pastaruosiuose procesiniuose dokumentuose išdėstytus atsakovės argumentus tinkamai įvertino pirmosios instancijos teismas, priimdamas skundžiamą sprendimą. Teisėjų kolegijos vertinimu, atsakovės apeliacinio skundo argumentai nepaneigia pirmosios instancijos teismo padarytų išvadų.
  2. CK 6.245 straipsnio 4 dalyje nurodyta, kad deliktinė civilinė atsakomybė yra turtinė prievolė, atsirandanti dėl žalos, kuri nesusijusi su sutartiniais santykiais, išskyrus atvejus, kai įstatymai nustato, kad deliktinė atsakomybė atsiranda ir dėl žalos, susijusios su sutartiniais santykiais. Pagrindinė deliktinės civilinės atsakomybės funkcija yra kompensacinė. Tai reiškia, kad civilinė atsakomybė yra skirta grąžinti nukentėjusį asmenį į ankstesnę (iki delikto padarymo) padėtį (lot. restitutio in integrum) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. lapkričio 18 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-465/2008). Prievolė atlyginti turtinę ir (ar) neturtinę žalą atsakovui kyla konstatavus, kad yra visos deliktinės atsakomybės sąlygos, būtinos tokiai prievolei atsirasti, t. y.: 1) jis neįvykdė įstatymuose nustatytos pareigos (neteisėtas neveikimas) arba atliko veiksmus, kuriuos įstatymai draudžia atlikti, arba pažeidė bendro pobūdžio pareigas elgtis atidžiai ir rūpestingai, 2) yra padaryta turtinė ir (ar) neturtinė žala; 3) yra priežastinis ryšys tarp neteisėtos veikos ir kilusių neigiamų padarinių – žalos; 4) žalą padaręs asmuo yra kaltas (išskyrus įstatymuose nustatytas išimtis).
  3. Pirmosios instancijos teismas, nustatydamas atsakovės neteisėtus veiksmus, kaip civilinės atsakomybės sąlygą, rėmėsi prejudiciniais faktais – aplinkybėmis, nustatytomis įsiteisėjusiu teismo sprendimu kitoje civilinėje byloje, kurioje dalyvavo tie patys asmenys (CPK 182 straipsnio 2 punktas). Teismas konstatavo, kad Kauno apygardos teismo 2014 m. gruodžio 4 d. sprendime civilinėje byloje Nr. 2-411-324/2014 (sprendimas paliktas galioti Lietuvos apeliacinio teismo 2015 m. rugsėjo 29 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 2A-516-516/2015) yra nustatytas prejudicinis faktas, jog dėl atsakovės turto buvimo ieškovės valdomose ir naudojamose patalpose yra kalta būtent atsakovė, ir ši kitoje civilinėje byloje nustatyta aplinkybė laikytina atsakovės neteisėtais veiksmais, kaip viena iš būtinųjų civilinės atsakomybės sąlygų. Atsakovė neteigia, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai rėmėsi prejudiciniais faktais, tačiau vis tiek apeliaciniame skunde dėsto aplinkybes (dėl atsakovės siekio atsiimti jai priklausantį turtą, kliūčų tai padaryti sudarymo ir pan.), neva patvirtinančias jos neteisėtų veiksmų, žalos, priežastinio ryšio tarp neteisėtų veiksmų ir žalos nebuvimą, kurios jau yra įvertintos įsiteisėjusiu teismo sprendimu kitoje civilinėje byloje. Atsižvelgdama į tai, teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai nustatė atsakovės neteisėtus veiksmus, žalą, priežastinį ryšį, kaip civilinės atsakomybės sąlygas, kurių nustatymo tinkamumo apeliantės argumentai nepaneigia.
  4. Sutartį pažeidusi ir nuostolių kitai šaliai padariusi šalis, be tiesioginių nuostolių, turi atlyginti ir netiesioginius nuostolius (negautas pajamas). Negautos pajamos atlyginamos atsižvelgiant į jų buvimo realumą; turto sumažėjimas ar negautos pajamos yra kreditoriaus numatytos ir realiai tikėtinos gauti sumos, kurių jis negavo dėl neteisėtų skolininko veiksmų, arba dėl tokių veiksmų prarasta nauda; ar patirti nuostoliai gali būti vertinami kaip negautos pajamos arba patirtos išlaidos (turto sumažėjimas), spręstina pagal tokius kriterijus: 1) ar pajamos buvo numatytos gauti iš anksto; 2) ar pagrįstai tikėtasi jas gauti esant normaliai veiklai; 3) ar šių pajamų negauta dėl neteisėtų skolininko veiksmų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. lapkričio 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-544-684/2015).
  5. Pagal CK 6.249 straipsnio 1 dalį, CPK 178 straipsnį šalis turi tiksliai įrodyti nuostolių dydį, bet jeigu negali to padaryti, tai jų dydį nustato teismas. Taigi žala nepreziumuojama. CPK 12 straipsnyje nustatytas rungimosi civiliniame procese principas lemia tai, kad žalos dydžio įrodinėjimo našta tenka nukentėjusiam asmeniui, t. y. žalos dydį turi įrodyti asmuo, teigiantis, kad jos patyrė (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. lapkričio 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-598/2013 ir joje nurodyta kasacinio teismo praktika).
  6. Atsakovė tiek pirmosios instancijos teismo proceso metu kėlė, tiek ir apeliaciniame skunde kelia klausimą dėl ieškovės nuostolių skaičiavimo tinkamumo. Atsakovės įsitikinimu, teismas, apskaičiuodamas ieškovei priteistiną nuostolių dydį, neįvertino sąnaudų, nenustatė grynojo pelno, neatskaitė pelno mokesčio ir pan. Su šiais atsakovės argumentais teisėjų kolegija neturi pagrindo sutikti. Visų pirma, apskaičiuota nuostolių atlyginimo suma (žalos negautų pajamų forma atlyginimas) nevertintina mokestinių prievolių valstybei vykdymo požiūriu. Antra, nors atsakovė nurodo, kad skaičiuojant priteistinų nuostolių dydį turėjo būti įvertintos ieškovės sąnaudos, taip pat nustatytas grynasis pelnas, tačiau jokių konkrečių, atsakovės požiūriu – tinkamų, nuostolių dydžio skaičiavimų apeliaciniame skunde nėra pateikta (CPK 178 straipsnis). Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas pagrįstai apskaičiavo ieškovės nuostolius kaip negautas ginčo patalpų nuomos pajamas, kurių ieškovė negalėjo gauti, nes negalėjo patalpų subnuomoti dėl jose esančio atsakovei priklausančio turto.
  7. Atsakovės apeliaciniame skunde nurodoma, kad ieškovės atstovas teismo posėdžio metu pasakė, jog patalpos, kuriose buvo atsakovės turtas, iki 2015 m. rugsėjo 1 d. buvo subnuomojamos, todėl, atsakovės nuomone, ieškovė, skaičiuodama nuostolius nuo 2013 m. birželio 7 d. iki 2016 m. sausio 1 d., nepagrįstai reikalauja nuostolių atlyginimo visa apimtimi už visus 30 mėn., nors ieškovė iš patalpų subnuomos iki 2015 m. rugsėjo 1 d. gavo pelno. Šiuo aspektu teisėjų kolegija pažymi, kad šia atsakovės nurodoma aplinkybe ieškinyje nebuvo remiamasi, jos pirmosios instancijos teismas netyrė, nevertino, dėl jos nepasisakė. Kadangi apeliacinis procesas nėra laikomas nauju, pakartotiniu bylos nagrinėjimu, tikrindamas pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą apeliacinės instancijos teismas negali peržengti bylos nagrinėjimo ribų, nustatytų pirmosios instancijos teismo, ir pirmiausia apibrėžtų ieškovės ieškinio pagrindu. Remdamasis išdėstytu, apeliacinės instancijos teismas nemato pagrindo analizuoti apeliaciniame skunde nurodytos visiškai naujos faktinės aplinkybės, kuri nebuvo nurodyta ieškinyje ir nesudarė jo faktinio pagrindo, todėl ši aplinkybė laikytina nepatenkančia į bylos nagrinėjimo ribas (CPK 135 straipsnio 1 dalies 2 punktas, 306 straipsnio 2 dalis). Atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad atsakovė nenurodė, kada įvykusiame teismo posėdyje ieškovė nurodė šią aplinkybę. Taip pat atsakovė nenurodė, kuris ieškovės atstovas, dalyvavęs teismo posėdžiuose, pasakė šį teiginį. Teisėjų kolegija, susipažinusi su bylos medžiaga, be kita ko, su teismo posėdžių garso įrašais, teismo posėdžių informacinėmis pažymomis, nenustatė aplinkybių, patvirtinančių aptariamus atsakovės argumentus.
  8. Atsakovė kvestionuoja įrodinėjimo ir įrodymų vertinimo tinkamumą nagrinėjamoje byloje. Įrodinėjimo ir įrodymų vertinimo taisyklės, aiškinant CPK 176, 185 straipsnius, kasacinėje praktikoje yra suformuluotos – teismai, vertindami šalių pateiktus įrodymus, remiasi įrodymų pakankamumo taisykle, o išvada dėl konkrečios faktinės aplinkybės egzistavimo daroma pagal vidinį teismo įsitikinimą, grindžiamą visapusišku ir objektyviu visų reikšmingų bylos aplinkybių išnagrinėjimu. Teismas turi įvertinti ne tik kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę, bet ir įrodymų visetą, ir tik iš įrodymų visumos daryti išvadas apie tam tikrų įrodinėjimo dalyku konkrečioje byloje esančių faktų buvimą ar nebuvimą (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. gegužės 19 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-277-313/2016 ir joje nurodytą kasacinio teismo praktiką).
  9. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, pirmosios instancijos teismas nepažeidė įrodinėjimo ir įrodymų vertinimo taisyklių. Vien ta aplinkybė, kad teismas byloje esančius įrodymus įvertino kitaip, nei siekė atsakovė, nesudaro pagrindo spręsti, jog teismas juos įvertino netinkamai. Nors apeliaciniame skunde deklaratyviai nurodoma, kad teismas nevertino byloje esančių įrodymų (2011 m. gruodžio 13 d. raštų dėl betoninių žiedų gamybos linijos, adresuotų UAB „Brendas“ ir BUAB „Marijampolės gelžbetonis“ ir kt.), tačiau nenurodoma, kaip turėjo būti tinkamai įvertinti nurodyti įrodymai, kokias bylai reikšmingas faktines aplinkybes jie patvirtina ar paneigia ir pan.
  10. Apeliantės argumentas, kad teismo sprendime nėra motyvų ir dėl to sprendimas yra absoliučiai negaliojantis, nepagrįstas. Pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotą praktiką net ir nepakankamas teismo sprendimo motyvavimas nėra jo absoliutus negaliojimo pagrindas pagal CPK 329 straipsnio 2 dalies 4 punktą. Šis pagrindas taikytinas tik tuo atveju, kai sprendimas yra visiškai be motyvų. Tuo atveju, kai teismo sprendimo motyvai yra neišsamūs, šis pažeidimas gali būti pripažintas esminiu tik tada, jeigu sprendimo motyvuojamojoje dalyje neatsakyta į pagrindinius (esminius) bylos faktinius ir teisinius aspektus, ir dėl to byla galėjo būti išspręsta neteisingai (CPK 329 straipsnio 1 dalis). Jei teismo sprendimo motyvuojamojoje dalyje argumentuotai atsakyta į pagrindinius išnagrinėto ginčo aspektus, tai negali būti pagrindas vien dėl formalių pažeidimų panaikinti iš esmės teisingą teismo sprendimą. Nagrinėjamu atveju sprendimo motyvuojamojoje dalyje yra išsamiai išdėstytos teismo nustatytos esminės bylos aplinkybės, faktiniai ir teisiniai argumentai (CPK 270 straipsnio 4 dalis). Nėra pagrindo pripažinti, kad nagrinėjamu atveju teismo sprendimas yra be motyvų. Taigi, CPK 329 straipsnio 2 dalies 4 punkte numatytas absoliutus skundžiamo teismo sprendimo negaliojimo pagrindas nekonstatuotinas.

13Dėl ieškovės apeliacinio skundo

  1. Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs tai, kad ieškovės prašomų priteisti nuostolių kilmės nėra pagrindo susieti išimtinai su bankroto procedūromis, padarė išvadą, jog ieškovės reikalavimai negali būti tenkinami iš bankrutavusios atsakovės bankroto procedūroms skirtų lėšų. Ieškovė, nesutikdama su tokia teismo išvada, teigia, kad nuostoliai atsirado dėl to, jog atsakovės bankroto administratorė nusprendė ginčo turtą, priklausantį atsakovei, be jokio teisinio pagrindo laikyti ieškovės valdomose patalpose. Todėl, ieškovės nuomone, jos patirti nuostoliai turi būti priskirti bankroto administravimo išlaidoms, nes šis atsakovės turtas bus parduodamas bankroto procese, už jį gautomis lėšomis bus tenkinami bankrutavusios įmonės kreditorių reikalavimai. Su šiais ieškovės argumentais teisėjų kolegija neturi pagrindo sutikti.
  2. Įmonių bankroto įstatymo 36 straipsnio 3 dalis nustato, kad bankroto administravimo išlaidas sudaro atlyginimas administratoriui, su darbo santykiais susijusios išmokos darbuotojams (įskaitant mokesčius, apskaičiuojamus nuo susijusių su darbo santykiais išmokų), kuriems būtina dalyvauti bankroto procese, išskyrus darbuotojus, dalyvaujančius ūkinėje komercinėje veikloje, išlaidos įmonės auditui, turto įvertinimo, pardavimo, atliekų, užteršto dirvožemio ir grunto sutvarkymo bei kitos kreditorių susirinkimo patvirtintos išlaidos.
  3. Kasacinis teismas, aiškindamas ĮBĮ 36 straipsnio 3 dalį, yra nurodęs, kad jeigu įmonė patyrė išlaidų po bankroto bylos iškėlimo, svarstytina, ar jos neturėtų būti priskirtos prie administravimo išlaidų; nustatant, ar išlaidos priskirtinos prie administravimo išlaidų, visų pirma reikia atsižvelgti į tokių išlaidų paskirtį, teisinę prigimtį, subjektus, kurių naudai tos išlaidos apmokamos, taip pat jų atsiradimo laiką (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. kovo 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-112/2011). Jeigu tam tikros išlaidos pagal savo teisinę prigimtį skirtos bankroto procedūroms atlikti, kreditorių interesams bankroto procedūrų metu ginti, įmonės veiklai (išskyrus ūkinę komercinę veiklą) užtikrinti, tai tokios išlaidos turi būti dengiamos iš administravimo išlaidų sąmatos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. birželio 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-381/2013).
  4. Pagal ĮBĮ 36 straipsnio 3 dalį, sprendžiant, ar patirtos išlaidos priskirtinos prie administravimo išlaidų, esminę (lemiamą) reikšmę turi tokių išlaidų atsiradimo laikas: administravimo išlaidos atsiranda po bankroto bylos įmonei iškėlimo administratoriui pradėjus bankroto procedūras; išlaidų teisinė prigimtis ir paskirtis: tai išlaidos, skirtos sumokėti už administratoriaus ir kitų darbuotojų, kuriems būtina dalyvauti bankroto procese, atliekamą darbą, išskyrus darbuotojus, dalyvaujančius ūkinėje komercinėje veikloje, išlaidos įmonės auditui, turto įvertinimui, pardavimui, atliekų, užteršto dirvožemio ir grunto sutvarkymui ir kitos, tiesiogiai susijusios su bankroto procedūromis, skirtos jų vykdymo išlaidoms apmokėti. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje išlaidos, susijusios su įmonės po bankroto bylos iškėlimo vykdoma ūkine komercine veikla, nepriskiriamos prie administravimo išlaidų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. sausio 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-28/2008; 2013 m. spalio 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-518/2013).
  5. Išlaidos, susijusios su bankroto procedūromis ir skirtos jų vykdymo išlaidoms apmokėti, yra tokios išlaidos, kurios būtinos surinkti ir apskaityti bankrutuojančios įmonės turtą, turtines teises, lėšas, tarp jų išreikalauti bankrutuojančios įmonės turtą iš trečiųjų asmenų neteisėto valdymo, išieškoti skolas iš įmonės skolininkų ir nuostolių, patirtų dėl neteisėtų kitų asmenų veiksmų, įskaitant išlaidų, patirtų dėl teisminių procesų, atlyginimą. Taip pat prie jų priskirtinos išlaidos, patirtos dėl turto saugojimo, vertinimo, pardavimo, kitos išlaidos, atsiradusios atliekant ĮBĮ normų nustatytus veiksmus. ĮBĮ 36 straipsnio 3 dalyje išvardytas bankrutuojančios įmonės administravimo išlaidų sąrašas nėra baigtinis, bet pakankamai aiškiai įvardija, kokios kitos (neišvardytos) bankrutuojančios įmonės patirtos išlaidos galėtų ir turėtų būti priskirtos prie administravimo išlaidų. ĮBĮ normų tikslas yra užtikrinti nepertraukiamą, greitą ir sklandų bankroto procesą, kad būtų kiek įmanoma geriau patenkinti bankrutuojančios įmonės kreditorių ir pačios įmonės interesai, todėl prie administravimo išlaidų priskirtinos visos protingos ir pagrįstos išlaidos, skirtos šiam tikslui pasiekti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. gegužės 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-273-219/2016).
  6. Pagal nagrinėjamoje byloje nustatytas aplinkybes atsakovė po bankroto bylos iškėlimo nepasiėmė savo turto iš ieškovės valdomų patalpų ir dėl to ieškovė patyrė nuostolių. Pirmosios instancijos teismas pripažino atsakovės veiksmus (neveikimą) neteisėtais ir priteisė iš jos ieškovei patirtų nuostolių atlyginimą. Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, kad ieškovės patirti ir jai priteisti nuostoliai nėra susiję su išlaidomis, būtinomis bankroto procedūroms vykdyti, todėl ieškovė negalėjo turėti pagrįstų lūkesčių, kad jos patirti nuostoliai galės būti pripažinti atsakovės administravimo išlaidomis. Ieškovės nuostolių atsiradimą nulėmusios priežastys nėra susijusios su bankroto proceso tikslais, todėl tokių nuostolių priskyrimas atsakovės bankroto administravimo išlaidoms nagrinėjamu atveju yra negalimas.
  7. Teisėjų kolegija pažymi, kad reikalavimas priskirti tokio pobūdžio nuostolius prie administravimo išlaidų galėtų būti tenkinamas tik tuomet, jeigu ieškovės valdomos patalpos ir jose esantis atsakovės turtas (įranga) būtų naudojami atsakovės bankroto administravimo veiklos ir bankroto procedūrų vykdymo tikslais. Jeigu iškėlus atsakovei bankroto bylą patalpos ir įranga būtų buvusios naudojamos ir reikalingos bankroto procedūroms vykdyti, tuomet patiriamos išlaidos galėtų būti dengiamos iš administravimo išlaidų. Byloje nėra jokių duomenų, kad šis turtas (patalpos ir jose esanti įranga) būtų naudojami nurodytiems tikslams, todėl tokie reikalavimai tenkintini ĮBĮ 35 straipsnio nustatyta tvarka, o ne apmokami iš atsakovės bankroto administravimo išlaidoms skirtų lėšų.
  8. Taigi pirmosios instancijos teismas tinkamai taikė ĮBĮ 36 straipsnio 3 dalies nuostatas, jas aiškinančią Lietuvos Aukščiausiojo Teismo teisės aiškinimo ir taikymo praktiką, pagrįstai ieškovės nuostolių nepriskyrė atsakovės bankroto administravimo išlaidoms. Taip pat teismas pagrįstai konstatavo, kad ieškovei iš atsakovės priteista nuostolių atlyginimo suma, patvirtinus tokį ieškovės finansinį reikalavimą atsakovės bankroto byloje, galės būti paskirstoma kartu su kitais kreditoriais proporcingai jų turimų finansinių reikalavimų ir atsakovės turto daliai. Byloje nustatytos faktinės aplinkybės patvirtina, kad nors ieškovė ir remiasi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktika, tačiau ji neatitinka nagrinėjamoje byloje susiklosčiusios faktinės situacijos, joje buvo sprendžiama dėl skirtingo pobūdžio lėšų, negu nagrinėjamoje byloje, priskyrimo prie administravimo išlaidų.
  9. Pirmosios instancijos teismas, remdamasis ĮBĮ 10 straipsnio 7 dalies 3 punktu, sprendė, kad ieškovės reikalavimas dėl procesinių palūkanų priteisimo negali būti patenkintas, nes atsakovė turi bankrutuojančios įmonės statusą, o ieškovės reikalavimas dėl nuostolių atlyginimo nėra susijęs su iki bankroto bylos iškėlimo ar po jos iškėlimo bankroto administratorės sudarytų sutarčių vykdymu. Ieškovė, nesutikdama su šia teismo išvada, remiasi kasacinio teismo praktika ir nurodo, kad ĮBĮ 10 straipsnio 7 dalies 3 punkto nuostatos netaikytinos prievolėms, atsiradusioms po bankroto bylos iškėlimo ir susijusioms su bankroto procedūrų vykdymu, o bankrutuojančios įmonės statusas tokiu atveju napanaikina ir neriboja bankrutuojančios įmonės civilinės atsakomybės pagal prievoles, atsiradusias po bankroto bylos iškėlimo. Šiuo aspektu teisėjų kolegija pažymi, kad nagrinėjamoje byloje konstatavus, jog atsakovės prievolė atlyginti ieškovės nuostolius nėra susijusi su atsakovės bankroto administravimo veiklos ir bankroto procedūrų vykdymo tikslais, darytina išvada, kad neegzistuoja ieškovės nurodytos aplinkybės, eliminuojančios ĮBĮ 10 straipsnio 7 dalies 3 punkto nuostatos taikymo galimybę. Įvertinusi tai, teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai nepriteisė iš atsakovės procesinių palūkanų.
  10. Pirmosios instancijos teismas, spręsdamas bylinėjimosi išlaidų paskirstymo klausimą, vertino, kad ieškovė pareiškė tris reikalavimus: dėl nuostolių atlyginimo, procesinių palūkanų priteisimo bei šių sumų priskyrimo bankroto administravimo išlaidoms. Teismas pažymėjo, kad šių reikalavimų pobūdis (reikalavimas dėl nuostolių atlyginimo apskaičiuotas tikslia suma, o reikalavimas dėl jų priskyrimo administravimo išlaidoms ir procesinių palūkanų – neįkainojamas konkrečia suma) lemia, kad neįmanoma išvesti tikslios tenkintų ir atmestų reikalavimų, taigi ir atlygintinų bylinėjimosi išlaidų proporcijos. Įvertinęs šias aplinkybes, teismas padarė išvadą, kad tenkinus vieną iš trijų ieškovės reikalavimų (dėl nuostolių atlyginimo), ieškovei iš atsakovės priteistina 1/3 dalis bylinėjimosi išlaidų. Ieškovės nuomone, teismas turėjo priteisti visas jos patirtas bylinėjimosi išlaidas, nes ieškiniu buvo pareikštas tik vienas materialusis reikalavimas (dėl nuostolių atlyginimo), kuris buvo patenkintas. Kiti reikalavimai, ieškovės teigimu, yra procesinio pobūdžio, jie nėra savarankiški ir negali būti tenkinami atskirai. Teisėjų kolegija šiems ieškovės argumentams nepritaria. Teisėjų kolegijos vertinimu, aplinkybė, kad procesinio pobūdžio reikalavimai (dėl procesinių palūkanų priteisimo, dėl priteistinų sumų priskyrimo bankroto administravimo išlaidoms) yra išvestiniai iš pagrindinio materialiojo reikalavimo (dėl nuostolių atlyginimo), nereiškia, jog šie reikalavimai nelaikytini atskirais reikalavimais paskirstant bylinėjimosi išlaidas. Todėl darytina išvada, kad pirmosios instancijos teismas, tarp šalių skirstydamas priteistinas bylinėjimosi išlaidas, pagrįstai laikė, jog ieškovė pareiškė tris reikalavimus.
  11. Ieškovė nurodo, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nepasisakė dėl išlaidų advokato pagalbai apmokėti priteisimo iš atsakovės bankroto administravimo išlaidų, nes šios bylinėjimosi išlaidos atitinka administravimo išlaidų sampratą pagal savo teisinę prigimtį ir paskirtį. Šiuo aspektu teisėjų kolegija sutinka su ieškovės argumentais. Ieškovės išlaidos dėl bylos nagrinėjimo metu jos turėtų bylinėjimosi išlaidų atsirado po atsakovės bankroto bylos iškėlimo, jų atsiradimą lėmė ieškovės pareikšti reikalavimai atsakovei dėl nuostolių atlyginimo priteisimo. Todėl iš atsakovės ieškovei priteistos 707,85 Eur bylinėjimosi išlaidos atitinka administravimo išlaidų sampratą pagal savo teisinę prigimtį ir paskirtį. Ieškovė šių išlaidų turėjo todėl, kad atsakovė, kuriai iškelta bankroto byla, gynėsi nuo ieškovės pareikšto ieškinio, todėl jos priskirtinos atsakovės bankroto administravimo išlaidoms. Atsižvelgiant į šias aplinkybes, pirmosios instancijos teismo sprendimo rezoliucinės dalis dėl bylinėjimosi išlaidų atlyginimo priteisimo tikslintina, nurodant, kad 707,85 Eur išlaidų advokato pagalbai apmokėti priteistini iš atsakovės bankroto administravimo išlaidų.

14Dėl kitų apeliacinių skundų argumentų

  1. Kiti apeliacinių skundų argumentai neturi esminės teisinės reikšmės klausimo dėl skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo išnagrinėjimui, bylos galutiniam rezultatui, todėl teisėjų kolegija dėl jų nepasisako.

15Dėl bylos procesinės baigties

  1. Išdėstytos aplinkybės teisėjų kolegijai leidžia daryti išvadą, kad pirmosios instancijos teismas iš esmės tinkamai taikė ir aiškino kilusiam ginčui aktualias materialiosios teisės ir procesinės teisės normas, nenukrypo nuo kasacinio teismo suformuotos teismų praktikos byloje nagrinėjamais klausimais, todėl apeliančių argumentai nesudaro pagrindo naikinti iš esmės teisėto ir pagrįsto pirmosios instancijos teismo sprendimo (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

16Dėl bylinėjimosi išlaidų apeliacinės instancijos teisme

  1. Nors atsakovė pareiškė prašymą dėl bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme, priteisimo, tačiau šias išlaidas pagrindžiančių įrodymų nepateikė.
  2. Ieškovės apeliacinį skundą atmetus, jos apeliacinės instancijos teisme turėtos apeliacinio skundo parengimo išlaidos neatlygintinos (CPK 93 straipsnis).
  3. Ieškovė patyrė 653,40 Eur (su PVM) išlaidų atsiliepimo į atsakovės apeliacinį skundą parengimui. Atmetus atsakovės apeliacinį skundą, kurio ieškovė prašė netenkinti, ieškovės atsiliepimo parengimui patirtos išlaidos – 653,40 Eur, priteistinos ieškovei iš atsakovės administravimo išlaidų.

17Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Nutarė

18Kauno apygardos teismo 2016 m. lapkričio 28 d. sprendimą palikti iš esmės nepakeistą.

19Patikslinti Kauno apygardos teismo 2016 m. lapkričio 28 d. sprendimo rezoliucinę dalį dėl bylinėjimosi išlaidų ir ją išdėstyti taip:

20„Priteisti ieškovei uždarajai akcinei bendrovei „Brendas“, juridinio asmens kodas 302479837, iš atsakovės bankrutavusios akcinės bendrovės Ūkio banko, juridinio asmens kodas 112020136, administravimo išlaidų 707,85 Eur (septynis šimtus septynis Eur 85 ct) bylinėjimosi išlaidų.“

21Priteisti ieškovei uždarajai akcinei bendrovei „Brendas“, juridinio asmens kodas 302479837, iš atsakovės bankrutavusios akcinės bendrovės Ūkio banko, juridinio asmens kodas 112020136, administravimo išlaidų 653,40 Eur (šešis šimtus penkiasdešimt tris Eur 40 ct) bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme.

Proceso dalyviai
Ryšiai