Byla 2-872-875/2014
Dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo

1Akmenės rajono apylinkės teismo teisėjas Nerijus Masiulis, sekretoriaujant Ilonai Digrylienei, dalyvaujant pareiškėjai B. Ž., jos atstovui advokatui Albertui Kruminui, nedalyvaujant suinteresuoto asmens Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro atstovui ir Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Mažeikių skyriaus Akmenės skyriaus atstovui,

2viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal pareiškėjos B. Ž. pareiškimą suinteresuotiems asmenims Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centrui bei Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Mažeikių skyriaus Akmenės skyriui dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo ir

Nustatė

3pareiškėja kreipėsi teismą su prareiškimu pašydama nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą, kad ji būdama nepilnametė, tėvo E. D., K., gim. 1907 m., įkalinimo metu nuo 1953-02-11 iki 1956 metų negalėjau legaliai gyventi ankstesnėje nuolatinėje gyvenamojoje vietoje ( - ), juridinę reikšmę turintį faktą nustatyti jai siekiant įgyti tremtinės statusą. Nurodoma, kad pareiškėja yra E. D. dukra. E. D. buvo neteisėtai represuotas ir Lietuvos TSR VRM kariuomenės karinio tribunolo 1953-03-28 nuosprendžiu pagal RTFSR 17 ir 581a straipsnius nuteistas 25 metams įkalinimo pataisos darbų stovykloje, 5 metams atimant pilietines teises. E. D. laisvės atėmimo vietose buvo nuo 1953-02-10, paleistas 1956-02-18 iš ( - ) „( - )“ pataisos darbų stovyklos. Pagal Lietuvos Respublikos asmenų, represuotų už pasipriešinimą okupaciniams rėžimams, teisių atkūrimo įstatymo 1 straipsnį mano tėvas E. D. yra nekaltas Lietuvos Respublikai ir jam yra atkuriamos visos jo pilietinės teisės. Šiuos teiginius patvirtina pridedami dokumentai: Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 1990-08-21 pažymėjimas Nr. 8-10527/90 ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012-07-31 pažymėjimas Nr. 2R-74. Įkalinus mano tėvą, jis mama su vaikais, tame tarpe ir manimi (tėvo suėmimo metu jai nebuvo net 5 metų) slapstėsi įvairiose ( - ) vietovėse nes negalėjo gyventi nuolatinėje gyvenamojoje vietoje – ( - ). Ji kaip mažametė buvau visiškai priklausoma nuo suaugusių šeimos narių. Lietuvos ypatingojo archyvo pažymoje Nr. P2-3229 nurodoma, kad archyve nėra duomenų, kad ji ar kiti jos šeimos nariai butų įtraukti į asmenų, numatytų ištremti už Lietuvos TSR ribų. Pažymima, kad Klaipėdos apygardos teismo 2014-04-10 sprendimu civilinėje byloje Nr. 2A-562-524/2014 nustatytas juridinę reikšmę turintis faktas, kad jos brolis B. D., būdamas nepilnametis, nuo 1953-02-11 iki 1956 metų negalėjo legaliai gyventi ankstesnėje nuolatinėje gyvenamojoje vietoje ( - ), turint tikslą B. D. suteikti tremtinio statusą. Esant nurodytoms aplinkybėms, pareiškėja nurodo, kad jai taip pat yra teisinis pagrindas prašyti nustatyti analogišką juridinę reikšmę turintį faktą, nes jos tėvas buvo suimtas ir nuteistas, šalis buvo valdoma autoritarinio Stalino rėžimo, po jo mirties taip pat buvo vykdomi masiniai Lietuvos piliečių bei jų šeimos narių trėmimai, represijos, konfiskuojamas piliečių turtas, jos motina, likusi su vaikais, juos saugojo ir slėpė (2-3 b.l.).

4Pareiškėja teismo posėdyje prašė tenkinti jos prašymą, papildomai paaiškino, kad po to, kai tėčio neliko, ji net nesuprato, kodėl staiga dingo tėtis. Jos šeimos namai buvo sušaudyti, prie sienos sušaudytas vyriškis. Ji su mama ir kitais broliais ir seserimis persikėlė gyventi prie miško, slapstėsi pas tėvų draugus N. ( - ).

5Suinteresuoto asmens Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro atstovas į posėdį neatvyko, apie posėdžio vietą ir laiką pranešta tinkamai, suinteresuotas asmuo pateiktame atsiliepime nurodo, kad siekiant įgyti tremtinio statusą remiantis Lietuvos Respublikos asmenų, nukentėjusių nuo 1939-1990 m. okupacijų, teisinio statuso įstatymo 5 str. 2 d. 3 p., įrašymas į tremiamųjų sąrašus nėra būtinas. Nurodoma, kad pareiškėjos tėvas E. D. buvo neteisėtai represuotas ir laisvės atėmimo vietose laikotarpiu nuo 1953-02-11 iki 1956-02-18. Pagrįsti liudytojų parodymai leistų daryti prielaidą, kad slapstymosi faktas buvo. Prašo bylą nagrinėti atstovui nedalyvaujant (23 b.l.).

6Suinteresuotas asmuo Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Mažeikių skyrius atsiliepime nurodo, kad jie neturi duomenų, patvirtinančių ar paneigiančių, kad pareiškėja slapstėsi nuo ištrėmimo ir negalėjo legaliai gyventi ankstesnėje nuolatinėje gyvenamojoje vietoje ( - ). Prašo išklausius liudytojų parodymus priimti sprendimą savo nuožiūra. Prašo bylą nagrinėti atstovui nedalyvaujant (24-25 b.l.).

7Liudytoja S. Š. teismo posėdyje nurodė, kad pareiškėja pažįsta nuo vaikystės. Pareiškėja gyveno šalimais esančiam kaime, jos šeima bendravo su D. šeima. Pareiškėjos šeima kurį laiką gyveno pas juos ( - ).

8Pareiškimas tenkintinas.

9Teismas yra kompetentingas ypatingosios teisenos tvarka nustatyti faktus, nuo kurių priklauso asmenų asmeninių ar turtinių teisių atsiradimas, pasikeitimas ar pabaiga (CPK 444 str. 1 d.). Aiškinant šios įstatymo normos turinį teismų praktikoje (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2001-04-18 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-474/2001 ir kt.) laikomasi nuostatos, kad faktai, išvardyti CPK 444 str., yra juridiniai ne bet kada ir ne dėl kiekvieno asmens, o tik tam tikroje įstatymų apibrėžtoje situacijoje, kai, juos nustačius, pareiškėjas įgis tam tikrą subjektinę teisę. Kasacinės instancijos teismas yra išaiškinęs, kad pagal CPK 444 str. 2 d. 9 p. juridinę reikšmę turintys faktai nustatinėjami tik esant visoms išvardytoms aplinkybėms: (1) prašomas nustatyti faktas turi turėti juridinę reikšmę; (2) pareiškėjas neturi dokumentų, patvirtinančių tą juridinę reikšmę turintį faktą; (3) pareiškėjas negali kitokia, t. y. ne teismo, tvarka gauti dokumentų, patvirtinančių atitinkamą juridinę reikšmę turintį faktą. Kai nėra bent vienos iš nurodytų aplinkybių, klausimas dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo nenagrinėtinas teisme (CPK 444, 445 str.) (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. sausio 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-5/2010 ir kt.).

10Pažymėtina, kad nagrinėjant tokio pobūdžio bylas, turi būti taikomos bendrosios įrodinėjimo taisyklės, nustatytos įstatyme (CPK 176–185 str.) bei suformuotos kasacinio teismo praktikoje (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008-09-04 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-409/2008; 2009-03-20 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-99/2009; 2011-08-08 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-340/2011; 2011-10-18 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-396/2011 ir kt.), atsižvelgiant į įrodinėjimo proceso šios kategorijos bylose ypatumus. Pažymėtina, kad bylose dėl juridinę reikšmę turinčių faktų nustatymo įrodinėjimo ypatumą lemia tai, kad šiose bylose yra naudojami netiesioginiai įrodymai. Jeigu pareiškėja turėtų tiesioginių prašomą nustatyti juridinį faktą patvirtinančių įrodymų, tai jam apskritai nereikėtų kreiptis į teismą (CPK 445 str.), todėl į šią aplinkybę, kad įrodinėjimas vyksta netiesioginiais įrodymais, būtina atsižvelgti sprendžiant įrodymų pakankamumo klausimą. Bylose, kuriose įrodinėjama netiesioginiais įrodymais, prielaidų darymas yra neišvengiamas. Dėl to Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra pabrėžęs, kad yra svarbu, jog viena prielaida būtų motyvuota, t. y. kad ji būtų pagrįsta byloje esančiais įrodymais tam, kad priešingos prielaidos tikimybė būtų mažesnė (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009-08-24 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-340/2009; 2008-06-16 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-324/2008; 2005-03-02 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-147/2005 ir kt.). Tačiau, nepaisant tokių bylų įrodinėjimo proceso specifikos, įrodinėjimo pareiga ir pagrindinis vaidmuo įrodinėjant tenka įrodinėjamų aplinkybių nustatymu suinteresuotoms šalims (CPK 178 str.), o teismai, vertindami pateiktus įrodymus, remiasi įrodymų pakankamumo taisykle. Išvada dėl konkrečios faktinės aplinkybės egzistavimo daroma pagal vidinį teismo įsitikinimą, grindžiamą visapusišku ir objektyviu visų reikšmingų bylos aplinkybių išnagrinėjimu (CPK 185 str. 1 d.). Dėl to teismas turi įvertinti ne tik kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę, bet ir įrodymų visetą ir tik iš įrodymų visumos daryti išvadas apie tam tikrų įrodinėjimo dalyku konkrečioje byloje esančių faktų buvimą ar nebuvimą (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008-02-15 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-98/2008; 2009-07-31 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-335/2009 ir kt.). Vertindamas konkrečioje byloje surinktus faktinius duomenis, teismas privalo vadovautis ir teisingumo, protingumo, sąžiningumo kriterijais.

11Lietuvos Respublikos asmenų, nukentėjusių nuo 1939-1990 m. okupacijų, teisinio statuso įstatymo 5 str. 2 d. nustatyta, kad tremtiniams prilygintais asmenimis pripažįstami: asmenys, įrašyti į tremiamųjų sąrašus ir trėmimo metu pabėgę, pasislėpę arba kitaip išvengę trėmimo, jeigu jie trėmimo metu buvo nepilnamečiai arba pilnamečiai, tačiau toliau negalėjo legaliai gyventi savo ankstesnėje nuolatinėje gyvenamojoje vietoje, taip pat įkalintų, ištremtų ar įrašytų į tremiamųjų sąrašus asmenų nepilnamečiai vaikai. Įrašymo į tremiamųjų sąrašus sąlyga nebūtina nepilnamečiams vaikams, išvengusiems tremties, jei abu tėvai (įtėviai) buvo įkalinti, ištremti arba vienas įkalintas, o kitas ištremtas ar įrašytas į tremiamųjų sąrašus arba turėtas vienintelis iš tėvų (įtėvių) buvo įkalintas, ištremtas ar įrašytas į tremiamųjų sąrašus (Įstatymo 5 str. 2 d. 2 p.); bent vieno iš tėvų (įtėvių) įkalinimo metu buvę nepilnamečiai politinių kalinių vaikai (įvaikiai) ir politinių kalinių sutuoktiniai, jeigu šeima tuo metu negalėjo legaliai gyventi ankstesnėje nuolatinėje gyvenamojoje vietoje (Įstatymo 5 str. 2 d. 3 p.). Įstatymo nuostata „negalėjo legaliai gyventi ankstesnėje nuolatinėje gyvenamojoje vietoje“ reiškia, kad žmonės gyveno „kažkur“ nenurodydami savo konkrečios gyvenamosios vietos, slapstydamiesi, nuolat keisdami savo buvimo vietą.

12Byloje esantys duomenys patvirtina, kad pareiškėjos B. Ž., gim. 1945-09-01, tėvas E. D. nuo 1953-02-11 iki 1956-02-18 buvo neteisėtai represuotas ir nuteistas (6, 7, 8, 10 b.l.). Aplinkybę, jog pareiškėjos tėvas iki įkalinimo, t. y. iki 1953-02-11, gyveno ( - ), patvirtina Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 1990-08-21 pažymėjimas Nr. 8-10527/90 (8 b.l.), byloje nėra jokių įrodymų, jog pareiškėjos tėvai iki tėvo įkalinimo kartu negyveno, todėl darytina išvada, kad jos tėvų šeima, įskaitant ir pareiškėją, gyveno ( - ).

13Atsižvelgiant į tai, kad pareiškėjos tėvas buvo įkalintas, t. y. išvežtas iš savo nuolatinės gyvenamosios vietos, todėl akivaizdu, kad visa šeima negalėjo legaliai gyventi ankstesnėje nuolatinėje gyvenamojoje vietoje. Tokia išvada darytina atsižvelgiant į istorinės aplinkybes: 1953 m. buvo pokario metas, Lietuva buvo valdoma autoritarinio Josifo Stalino režimo, po jo mirties ir toliau buvo vykdomi masiniai Lietuvos piliečių bei jų šeimos narių trėmimai, represijos, konfiskuojamas piliečių turtas ir pan. Pareiškėja 1953-02-11 (kai buvo įkalintas jos tėvas) buvo 4 metų amžiaus (nepilnametė), todėl akivaizdu, kad jos motina, likusi su vaikais, saugojo savo vaikus ir slėpė juos represinių valdžios institucijų.

14Atsižvelgiant į byloje dalyvavusių asmenų paaiškinimus, byloje esančius rašytinius įrodymus, darytina išvada, kad byloje surinkta pakankamai įrodymų pareiškimui išnagrinėti, todėl pareiškimas tenkintinas, nustatytinas ginčo juridinę reikšmę turintį faktą, turint tikslą pareiškėjai B. Ž. suteikti tremtinio statusą.

15Vadovaudamasis CPK 259 str., 260 str., 264-268 str., 444 str. 2 d. 4 p., 9 p., 448 str. teismas

Nutarė

16Nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą, kad B. Ž., asmens kodas ( - ), būdama nepilnametė, nuo 1953-02-11 iki 1956 metų negalėjo legaliai gyventi ankstesnėje nuolatinėje gyvenamojoje vietoje ( - ), turint tikslą B. Ž. suteikti tremtinio statusą.

17Sprendimas per 30 dienų apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Šiaulių apygardos teismui per Akmenės rajono apylinkės teismą

Proceso dalyviai
Ryšiai