Byla e2-113-776/2017
Dėl administracinių aktų dalių panaikinimo, sandorių dalių pripažinimo negaliojančiomis ir restitucijos taikymo

1Šiaulių apylinkės teismo teisėjas Erminijus Baziulis, sekretoriaujant teismo posėdžių sekretorei Svetlanai Anusevičienei, dalyvaujant ieškovės Šiaulių apygardos prokuratūros prokurorei Romai Timofejavienei, atsakovių Lietuvos Respublikos valstybės, atstovaujamos Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos, ir Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos atstovei D. A., trečiojo asmens, nepareiškiančio savarankiškų reikalavimų, ieškovės pusėje VĮ „Šiaulių regiono keliai“ atstovei advokato padėjėjai Neringai Šilinskei ir atstovui E. G.,

2viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės Šiaulių apygardos prokuratūros ieškinį atsakovams Lietuvos Respublikos valstybei, atstovaujamai Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos, ir Nacionalinei žemės tarnybai prie Žemės ūkio ministerijos, I. D., P. D. ir D. J., tretiesiems asmenims, nepareiškiantiems savarankiškų reikalavimų, VĮ „Šiaulių regiono keliai“ ir VĮ Valstybės žemės fondui, dėl administracinių aktų dalių panaikinimo, sandorių dalių pripažinimo negaliojančiomis ir restitucijos taikymo.

3Teismas

Nustatė

4

  1. ieškovė, gindama viešąjį interesą, kreipėsi į teismą su ieškiniu, patikslinusi jo dalyką bei atsakiusi ieškinio dalies ir teismui patvirtinus šį atsisakymą, prašė panaikinti Šiaulių apskrities viršininko 2004 m. kovo 9 d. įsakymo Nr. V-868 „Dėl naudojamų valstybinės žemės sklypų priskyrimo, kadastro rodiklių nustatymo ir pardavimo Šiaulių rajone“ priedo eilutę Nr. 32 dalyje, kuria į suformuotą 0,4270 ha žemės sklypą, unikalus Nr. ( - ), kadastro Nr. ( - ), esantį ( - ), įtraukta 0,0075 ha valstybinės reikšmės rajoninio kelio Nr. 4006 Kuršėnai–Dirvonėnai–Raudėnai–Tryškiai dalis ir nuspręstą ją parduoti I. D., pripažinti negaliojančiomis 2004 m. gegužės 5 d. sutartį Nr. P91/04-0677, notarinio registro Nr. 3964, patvirtintą Šiaulių rajono I-ojo notarų biuro notarės N. M., dalyje, kuria I. D. ir P. D. bendrosios jungtinės sutuoktinių nuosavybės teise įgijo 0,0075 ha valstybinės reikšmės rajoninio kelio Nr. 4006 Kuršėnai–Dirvonėnai–Raudėnai–Tryškiai dalį, patenkančią į 0,4270 ha žemės sklypą, unikalus Nr. ( - ), kadastro Nr. ( - ), esantį ( - ), 2004 m. gegužės 5 d. valstybinės žemės sklypo perdavimo ir priėmimo aktą Nr. 677 dalyje, kuria I. D. ir P. D. bendrosios jungtinės sutuoktinių nuosavybės teise įgijo 0,0075 ha valstybinės reikšmės rajoninio kelio Nr. 4006 Kuršėnai–Dirvonėnai–Raudėnai–Tryškiai dalį, patenkančią į 0,4270 ha žemės sklypą, unikalus Nr. ( - ), kadastro Nr. ( - ), esantį ( - ), 2006 m. gegužės 26 d. sutartį, notarinio registro Nr. 5662, patvirtintą Šiaulių rajono I-ojo notarų biuro notarės N. M., dalyje, kuria D. J. nuosavybės teise įgijo 0,0075 ha valstybinės reikšmės rajoninio kelio Nr. 4006 Kuršėnai–Dirvonėnai–Raudėnai–Tryškiai dalį, patenkančią į 0,4270 ha žemės sklypą, unikalus Nr. ( - ), kadastro Nr. ( - ), esantį ( - ), 2006 m. gegužės 26 d. turto perdavimo-priėmimo akto, notarinio registro Nr. 5663, patvirtintą Šiaulių rajono I-ojo notarų biuro notarės N. M., dalyje, kuria D. J. nuosavybės teise įgijo 0,0075 ha valstybinės reikšmės rajoninio kelio Nr. 4006 Kuršėnai–Dirvonėnai–Raudėnai–Tryškiai dalį, patenkančią į 0,4270 ha žemės sklypą, unikalus Nr. ( - ), kadastro Nr. ( - ), esantį ( - ), bei taikyti restituciją. Ieškovė nurodė, kad Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Šiaulių skyrius, priimdamas minėtą administracinį aktą ir sudarydamas sandorį nepagrįstai rėmėsi tik Šiaulių apskrities viršininko 2000 m. kovo 3 d. įsakymu Nr. 427 patvirtintu Raudėnų kadastro vietovės žemės reformos žemėtvarkos projektu, netyrė kam nuosavybės teise priklauso kelias Nr. 4006, nesiaiškino šio kelio reikšmės, nesivadovavo teisės aktų, reglamentuojančių kelių kategorijas bei suskirstymą, nuostatomis, todėl neteisingai įvertino kelio juostos, kuri yra valstybės žemė, plotį bei matmenis, t. y. vietoj 18 m kelio juostos pločio nustatė 12 m. Ieškovės teigimu, tai lėmė, kad, formuojant 0,4270 ha žemės sklypą, unikalus Nr. ( - ), kadastro Nr. ( - ), esantį ( - ), į jį pateko valstybės išperkamos žemės dalis –valstybinės reikšmės kelio Nr. 4006 dalis – 0,0075 ha plotas, į kurį nuosavybės teisės negalėjo būti perleistos, todėl ginčijamos administracinio teisės akto ir sandorių dalys yra neteisėtos, priimtos pažeidžiant imperatyvias teisės aktų normas bei yra negaliojantys ab initio. Ieškovė nurodė, kad panaikinus nuosavybės teisės atsiradimo pagrindą, turėtų būti taikoma restitucija.
  2. Atsakovė Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos, atstovaujanti Lietuvos Respublikos valstybę, pateikė atsiliepimą į ieškinį ir nurodė, kad su ieškiniu nesutinka bei prašė jį atmesti ir taikyti ieškinio senatį. Atsakovė nesutiko su ieškinio reikalavimu panaikinti Šiaulių apskrities viršininko 2000 m. kovo 3 d. įsakymo Nr. 427 „Dėl Šiaulių rajono Raudėnų kadastrinės vietovės žemės reformos žemėtvarkos projekto patvirtinimo“ dalį, kuria suprojektuotas valstybinės reikšmės rajoninis kelias Nr. 4006 Kuršėnai–Dirvonėnai–Raudėnai–Tryškiai 12 metrų pločio per Raudėnų kaimą (atkarpa nuo 16,348 iki 18,038 km), tačiau šioje ieškinio dalyje ieškovė ieškinio atsisakė, o teismas ieškovės ieškinį patvirtino. Atsakovė nurodė, kad ieškiniu prašoma panaikinti privačią asmenų nuosavybę į santykinai mažą žemės plotą – 0,0075 ha, siūlant atlyginimą 18,75 Eur, praėjus nuo žemės įsigijimo daugiau kaip 10 metų terminui, nesant žemės sklypo privatizavimo metu parengto teritorijų planavimo dokumento, kuriame būtų suprojektuotas 18 metrų pločio kelias. Atsakovės teigimu, žemės sklypo dalies restitucija, praėjus daugiau kaip 10 metų terminui po žemės sklypo privatizavimo, pažeistų asmenų teisėtus lūkesčius, sumažėtų jų pasitikėjimas valstybe, o valstybė patirtų didelių papildomų išlaidų, jei asmenys kreiptųsi dėl patirtos žalos atlyginimo.
  3. Trečiasis asmuo, nepareiškiantis savarankiškų reikalavimų, ieškovės pusėje VĮ „Šiaulių regiono keliai“ pateikė atsiliepimą į ieškinį ir prašė ieškinį tenkinti. Trečiasis asmuo nurodė, kad, nors Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos laikosi pozicijos, kad žemėtvarkos projekte tokio pločio (t. y., 6 metrais siauresnio, nei įstatymo nustatytas minimalus) kelias įbrėžtas neatsitiktinai, t. y. sąmoningai, siekiant kelią priderinti prie faktinės situacijos, tačiau nenurodo, koks teisės aktas atsakovui suteikė diskrecijos teisę savo nuožiūra spręsti dėl įstatymo bei Konstitucijos nuostatų netaikymo konkrečiu atveju, todėl Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos neturėjo diskrecijos teisės nuspręsti, kad dalį ne tik valstybei išimtine nuosavybe priklausančio, bet ir strateginę reikšmę nacionaliniam saugumui turinčio objekto, galima perleisti privačion asmenų nuosavybėn. Trečiasis asmuo remdamasis Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktika nesutiko su Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos prašymu taikyti ieškinio senatį, nurodydamas, kad negali būti taikoma ieškinio senatis siekiant įteisinti išimtinės valstybės nuosavybės perėjimą privačion nuosavybėn, nes priešingu atveju teismo sprendimas įteisins Konstitucijai prieštaraujančia teisinę padėtį. Trečiojo asmens nuomone, teismas, pasisakydamas dėl restitucijos taikymo, turėtų įpareigoti atsakovę Nacionalinę žemės tarnybą prie Žemės ūkio ministerijos per protingą laiko tarpą ištaisyti padarytas klaidas savo lėšomis.
  4. Ieškovės Šiaulių apygardos prokuratūros prokurorė Roma Timofejavienė teismo posėdžio metu prašė ieškinį tenkinti visiškai, pakartodama ieškinyje nurodytas aplinkybes. Ieškovės atstovė akcentavo, kad priimant ginčijamą administracinį teisės aktą ir sudarant ginčijamus sandorius buvo pažeistos imperatyvios teisės aktų nuostatos, pagal kurias draudžiama privačion nuosavybėn perleisti žemę, kuri priskirta valstybinės reikšmės keliams, o tokį reglamentavimą pažeidžiantys administraciniai aktai ir sandoriai yra neteisėti ir yra pagrindas juos panaikinti. Remdamasi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktika, nurodė, kad restitucija taikytina tarp valstybės ir paskutinio žemės sklypo įgijėjo, todėl atsakovė D. J. įpareigotina grąžinti žemė sklypo dalį, patenkančią į valstybinės reikšmės kelio plotą, o valstybė įpareigotina D. J. atlyginti 18,75 Eur. Atstovės nuomone, prašymas taikyti ieškinio senatį yra visiškai nepagrįstas, vieno mėnesio terminas ieškiniui pareikšti nepraleistas, nes ginant viešąjį interesą duomenys, pagrindžiantys, kad pažeistas viešasis interesas, gauti 2016 m. birželio 23 d., o su ieškiniu į teismą kreiptasi 2016 m. birželio 27 d. Pasisakydama dėl dešimties metų ieškinio senaties termino taikymo, atstovė, remdamasi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktika, nurodė, kad šioje byloje reiškiamas reikalavimas dėl itin saugomo turtinio režimo, kuriuo suinteresuota visuomenė, t. y. galimybe netrukdomai naudotis keliais, eismo saugumas, o taip pat ir valstybės saugumas, todėl administraciniu aktu ir jo pagrindu įgytų nuosavybės teisių stabilumas turi mažesnę reikšmę nei minimo režimo apsauga, o tai reiškia, kad negali būti taikoma ieškinio senatis siekiant įteisinti išimtinės valstybės nuosavybės perėjimą privačion nuosavybėn.
  5. Atsakovių Lietuvos Respublikos valstybės, atstovaujamos Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos, ir Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos atstovė D. A. teismo posėdžio metu prašė ieškinį atmesti, atsiliepime į ieškinį nurodytais argumentais. Atstovė nurodė, kad ieškovė nepraleido vieno mėnesio ieškinio termino, tačiau ieškovės reikalavimams turi būti taikomas bendrasis dešimties metų ieškinio senaties terminas. Atstovė nurodė, kad nėra duomenų, kad žemės sklypo savininkai ar valstybės pareigūnai būtų atlikę neteisėtus veiksmus. Atstovės nuomone, turėtų būti įvertintas proporcingumo principas, ar pažeidimas yra toks, kad būtų galima nepaisyti teisinio stabilumo ir teisėtų lūkesčių principą, taip pat būtina įvertinti finansinę naštą valstybei taikant restituciją, dėl žalos atlyginimo, dėl žemės klypo kadastrinių matavimo parengimo. Atstovė remdamasi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, nurodė, kad net ir tais atvejais, kai administraciniai aktai yra neteisėti dėl to, kad jais buvo perduota nuosavybės teisė į žemės plotus, kurie yra išimtinė valstybės nuosavybė, turi būti paisoma asmens teisėtų lūkesčių ir asmens nuosavybės teisių apsaugos reikalavimų.
  6. Trečiojo asmens nepareiškiančio savarankiškų reikalavimų, ieškovės pusėje VĮ „Šiaulių regiono keliai“ atstovė advokato padėjėja Neringa Šilinskė teismo posėdžio metu prašė ieškinį tenkinti. Atstovė nurodė, kad byloje turėtų neginčijamai laikoma nustatyta, kad ginčo žemės sklypas buvo suformuotas 2004 m., o valstybinės reikšmės kelias buvo nuo 1992 m. ir pagal tuo metu galiojusius teisės aktus minimalus tokio kelio plotis buvo nustatytas 18 m. Atstovė akcentavo, kad išimtine valstybės nuosavybės teise priklausantis turtas yra išimtas iš civilinės apyvartos, todėl jis negali būti sandorių objektu. Atstovė nurodė, kad atsakovės D. J. interesas šiuo atveju nėra išimtinai reikšmingas palyginus su visuomeniniu interesu, nes tenkinus ieškinį gyvenamasis namas būtų nutolęs nuo kelio juostos krašto dvidešimt metrų.
  7. Trečiojo asmens nepareiškiančio savarankiškų reikalavimų, ieškovės pusėje VĮ „Šiaulių regiono keliai“ atstovas E. G. su ieškiniu sutiko ir prašė ieškinį tenkinti.

5Ieškinys tenkintinas visiškai.

6

7Dėl ieškinio senaties termino

  1. Šioje civilinėje byloje kartu su civilinio teisinio pobūdžio reikalavimais yra sprendžiamas ir individualaus administracinio akto teisėtumo klausimas. Pažymėtina, kad, kai civilinėje byloje nagrinėjami savarankiški reikalavimai, kurių vieni yra civilinio teisinio, kiti – administracinio teisinio pobūdžio, jiems atitinkamai turi būti taikomi ieškinio senaties terminai ir administracinių bylų teisenos terminai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. balandžio 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-242/2014; 2016 m. rugsėjo 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-385-313-2016).
  2. Byloje nėra ginčo, kad administracinių bylų teisenos terminas ginčyti administracinį aktą nėra praleistas, tačiau Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos prašo ieškovės reikalavimams pripažinti negaliojančiomis ginčo sandorių dalis taikyti bendrąjį dešimties metų ieškinio senaties terminą.
  3. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamoje teismų praktikoje konstatuota, kad tiek ieškinio senaties terminas, tiek ir ieškinys byloje dėl teisės privatizuoti valstybinę žemę susiję ir su viešojo intereso gynimu, dėl to teismas turi suderinti ieškinio senaties termino nustatymu siekiamą tikslą – įtvirtinti stabilumą nuosavybės teisiniuose santykiuose tam, kad be pakankamo pagrindo negalėtų būti užginčytos nuosavybės teisės, – ir siekti teisingumo bei teisėtumo, kad vieno savininko sąskaita nebūtų pažeisti kito savininko teisėti lūkesčiai ir interesai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. vasario 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-139/2013).
  4. Teismas, įvertinęs tai, kad nagrinėjamu atveju ieškiniu siekiama pripažinti valstybinės reikšmės kelio užimamos žemės perėjimą privačion nuosavybėn neteisėtu, sprendžia, kad bendrasis dešimties metų ieškinio senaties terminas ieškovės reikalavimams netaikytinas, nes kitaip būtų pažeidžiamas įsakmus valstybinės reikšmės kelio užimamos žemės priskyrimas išimtinei valstybės nuosavybei Lietuvos Respublikos Konstitucijos 47 straipsnio prasme. Šiuo atveju ieškovės reiškiami reikalavimai yra susiję su itin svarbių valstybės ūkiui objektų, priskiriamų išimtinei valstybės nuosavybei, gynimu, todėl šių vertybių svarba neabejotinai nusveria teisinio stabilumo siekį.
  5. Be to, ieškinio senaties termino eigos pradžia besikreipiančiam dėl viešojo intereso gynimo prokurorui šiuo atveju turi būti siejama su momentu, kada prokuroras gavo pakankamai informacijos (duomenų), leidžiančių spręsti, kad galimai yra pažeistas viešasis interesas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. balandžio 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-177/2010). Duomenis, kurie ieškovei leido daryti išvadą, kad pažeistas viešasis interesas, iš Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Šiaulių skyriaus ieškovė gavo 2016 m. birželio 23 d., ieškinį pateikė 2016 m. birželio 29 d., konstatuotina, kad ieškovė veikė aktyviai, rūpestingai ir nedelsdama, todėl šis momentas laikytinas ieškinio senaties pradžia.

8Dėl administracinio akto dalies ir sandorių dalių pripažinimo negaliojančiomis

  1. Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 1.80 straipsnio 1 dalyje įtvirtintas sandorių negaliojimo pagrindas, jog imperatyvioms įstatymo normoms prieštaraujantis sandoris yra niekinis ir negalioja. Šiam sandorių negaliojimo pagrindui taikyti reikia nustatyti tokias sąlygas: pirma, kad teisės norma, kuriai prieštarauja sandoris, yra imperatyvi; antra, kad ginčo sandoris pažeidžia nurodytoje normoje įtvirtintą imperatyvą ir kad šio pažeidimo padarinys tikrai yra sandorio negaliojimas.
  2. Įstatymuose neįtvirtintas teisinis reglamentavimas, kurio pagrindu civilinių teisių ir pareigų, atsiradusių iš administracinių aktų (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 1.136 straipsnio 2 dalies 3 punktas), pasibaigimui būtų taikomi tapatūs pagrindai, kaip sandorių atveju, tačiau teismų praktikoje imperatyviosioms įstatymo normoms prieštaraujantys administraciniai aktai, turi būti ginčijami ir, jei yra tam pagrindas, panaikinami dėl jų neteisėtumo bei taikomos pasekmės, kaip yra niekinių sandorių atveju.
  3. Lietuvos Respublikos Konstitucijos 47 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad Lietuvos Respublikai išimtine nuosavybės teise priklauso: žemės gelmės, taip pat valstybinės reikšmės vidaus vandenys, miškai, parkai, keliai, istorijos, archeologijos ir kultūros objektai. Ginčo administracinio akto priėmimo metu ir ginčo sandorių sudarymo metu galiojusio Lietuvos Respublikos žemės įstatymo 6 straipsnio 1 dalies 1 punkte buvo nustatyta, Lietuvos valstybei išimtine nuosavybės teise priklauso žemė, įstatymų ir Vyriausybės nustatyta tvarka priskirta valstybinės reikšmės keliams, o Lietuvos Respublikos žemės įstatymo 6 straipsnio 2 dalies ir Lietuvos Respublikos žemės reformos įstatymo 13 straipsnio 1 dalies 1 punkto nuostatos draudė privatizuoti Lietuvos valstybei išimtine nuosavybės teise priklausančius valstybės kelius. Tai reiškia, kad valstybinės reikšmės kelių žemė nuosavybės teise gali priklausyti tik valstybei, o valstybė (jos institucijos, pareigūnai) negali priimti jokių sprendimų, kuriais remiantis minėti objektai iš valstybės nuosavybės pereitų kitų subjektų nuosavybėn, išskyrus tuos atvejus, kai Lietuvos Respublikos Konstitucija tai leidžia. Šios Lietuvos Respublikos Konstitucijos ir įstatymų nuostatos yra imperatyvios.
  4. Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 4.7 straipsnio 2 dalį valstybei išimtine nuosavybės teise priklausantys objektai yra išimti iš civilinės apyvartos. Tai reiškia, kad jie negali būti nuosavybės teisių perleidimo dalykas, o jei tokie sandoriai sudaryti, jie yra niekiniai ir negaliojantys (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 1.80 straipsnio 1 dalis).
  5. Byloje nustatyta, kad Lietuvos Respublikos susisiekimo ministerijos 1992 m. gruodžio 31 d. įsakymu Nr. 550 patvirtintas Lietuvos Respublikos rajoninių (apskričių) kelių sąrašas, į kurį įtrauktas kelias Nr. 4006 Kuršėnai–Dirvonėnai–Tryškiai. Valstybinės reikšmės automobilių kelių sąraše, patvirtinime Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1999 m. birželio 9 d. nutarimu Nr. 757 „Dėl Valstybinės reikšmės automobilių kelių sąrašo patvirtinimo“, kelias Nr. 4006 Kuršėnai–Dirvonėnai–Tryškiai įrašytas kaip valstybinės reikšmės rajoninis kelias, o jo pavadinimas nuo 2005 m. kovo 20 d. pakeistas į Kuršėnai–Dirvonėnai– Raudėnai–Tryškiai. Lietuvos Respublikos kelių įstatymo 11 straipsnis reglamentuoja kelių juostų plotį, šio straipsnio 1 dalies 5 punkte numatyta, kad valstybinės reikšmės V kategorijos kelių juostos minimalus plotis yra 18 metrų. Byloje nėra ginčo, kad kelio Nr. 4006 Kuršėnai–Dirvonėnai– Raudėnai–Tryškiai atkarpa nuo 9,97 km iki 24,50 km priklauso V kategorijai. Byloje esantis Šiaulių rajono kelių sąrašas, kurį 1997 m. lapkričio 6 d. suderino tuometinė Šiaulių apskrities viršininko administracijos Žemės tvarkymo departamento Šiaulių rajono žemėtvarkos skyriaus vedėja, patvirtina, kad už žemėtvarkos procedūras atsakinga institucija buvo informuota apie kelio Nr. 4006 Kuršėnai–Dirvonėnai– Raudėnai–Tryškiai kelio juostos 18 m plotį.
  6. Įsiteisėjusiu Šiaulių apygardos administracinio teismo 2016 m. lapkričio 23 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. eI-2831-621/2016 panaikinta Šiaulių apskrities viršininko 2000 m. kovo 3 d. įsakymo Nr. 427 „Dėl Šiaulių rajono Raudėnų kadastrinės vietovės žemės reformos žemėtvarkos projekto patvirtinimo“ dalis, kuria valstybinės reikšmės rajoninis kelias Nr. 4006 Kuršėnai–Dirvonėnai–Raudėnai–Tryškiai per Raudėnų kaimą (atkarpa nuo 16,348 iki 18,038 km) suprojektuotas 12 metrų pločio. Ginčo 0,4270 ha žemės sklypas, unikalus Nr. ( - ), kadastro Nr. ( - ), esantis ( - ), suformuotas ginčijamu administraciniu aktu 2004 m. kovo 9 d., todėl akivaizdu, kad į jį negalėjo būti įtraukta 0,0075 ha valstybinės reikšmės rajoninio kelio Nr. 4006 Kuršėnai–Dirvonėnai–Raudėnai–Tryškiai dalis.
  7. Teismo vertinimu, valstybė, veikdama per Šiaulių apskrities viršininką, kurio teisių perėmėja yra Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos, privalėjo užtikrinti tokį ginčo žemės sklypo ribų bei ploto atsakovei I. D. nustatymą, bei jo perleidimą atsakovų I. D. ir P. D. bendrajai jungtinei sutuoktinių nuosavybei, kurios nepažeistų imperatyvaus draudimo, kad valstybinės reikšmės rajoninio kelio užimama žemė, kaip išimtinė valstybės nuosavybė, iš valstybės nuosavybės nepereitų kitų subjektų nuosavybėn. Kaip matyti iš byloje nustatytų aplinkybių, valstybė to nepadarė ir pažeidė imperatyvias teisės aktų nuostatas, todėl ginčo administracinio akto dalis panaikintina ir ginčo 2004 m. gegužės 5 d. sutarties Nr. P91/04-0677 ir 2004 m. gegužės 5 d. valstybinės žemės sklypo perdavimo ir priėmimo akto Nr. 677 dalys, kurių pagrindu atsakovai I. D. ir P. D. bendrosios jungtinės sutuoktinių nuosavybės teise įgijo 0,0075 ha valstybinės reikšmės rajoninio kelio Nr. 4006 Kuršėnai–Dirvonėnai–Raudėnai–Tryškiai dalį, pripažintinos niekinėmis ir negaliojančiomis, kaip prieštaraujančios imperatyvioms Lietuvos Respublikos Konstitucijos 47 straipsnio, Lietuvos Respublikos žemės įstatymo 6 straipsnio 1 dalies 1 punkto ir Lietuvos Respublikos žemės reformos įstatymo 13 straipsnio 1 dalies 1 punkto normoms.
  8. Pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 4.48 straipsnio 1 dalį nuosavybės teisę gali perduoti tik pats savininkas ar jo įgaliotas asmuo. Atsižvelgiant į tai, kad iš neteisės negali atsirasti teisė, spręstina, jog po ginčo administracinio akto priėmimo ir ginčo sandorio sudarymo, 2006 m. gegužės 26 d. sudarytos sutarties, notarinio registro Nr. 5662, ir 2006 m. gegužės 26 d. sudaryto turto perdavimo-priėmimo akto, notarinio registro Nr. 5663, dalys taip pat yra niekinės, todėl taip pat pripažintinos negaliojančiomis.
  9. Atmestini atsakovės Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos argumentai, kad net pripažinus administracinius aktus neteisėtais dėl to, kad jais buvo perduota nuosavybės teisė į žemės plotus, kurie yra išimtinė valstybės nuosavybė, turi būti paisoma asmens teisėtų lūkesčių ir asmens nuosavybės teisių apsaugos reikalavimų ir jiems daromas prioritetas. Nagrinėjamu atveju sutiktina su ieškovės ir trečiojo asmens VĮ „Šiaulių regiono keliai“ argumentais, kad šioje byloje pareiškus reikalavus dėl itin saugomo turtinio režimo, kuriuo suinteresuota visa visuomenė, t. y. galimybe netrukdomai naudotis keliais, eismo saugumas, o taip pat ir valstybės saugumas, administraciniu aktu ir jo pagrindu įgytų nuosavybės teisių stabilumas turi mažesnę reikšmę nei minimo režimo apsauga.

9Dėl restitucijos taikymo

  1. Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 1.80 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad kai sandoris negalioja, viena jo šalis privalo grąžinti kitai sandorio šaliai visa, ką yra gavusi, natūra, – atlyginti to vertę pinigais, jeigu įstatymai nenumato kitokių sandorio negaliojimo pasekmių, o to paties straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad restitucijos taisykles nustato Lietuvos Respublikos civilinio kodekso šeštosios knygos normos. Kasacinio teismo praktikoje pripažįstama, kad, panaikinus administracinį aktą dėl prieštaravimo imperatyviosioms įstatymo normoms, turi būti taikoma restitucija (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2004 m. gruodžio 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-662/82004; 2006 m. gegužės 15 d. nutartis civilinėje byloje bylos Nr. 3K-3-328/2006; 2007 m. birželio 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-149/2007).
  2. Pažymėtina, kad Lietuvos Respublikai išimtine nuosavybės teise priklausantis neteisėtai įgytas turtas, panaikinus administracinį aktą dėl jo neteisėtumo ir pripažinus sandorius niekiniais ir negaliojančiais, be išlygų grąžinamas valstybės nuosavybėn. Šiuo atveju atsakovų I. D. ir P. D., kuriems nuosavybės teisės į ginčo žemės sklypą atsirado panaikinto administracinio akto ir valstybinės žemės pirkimo-pardavimo sutarties pagrindu, nuosavybės teisės yra perleistos atsakovei D. J..
  3. Tuo atveju, kai dėl prieštaravimo imperatyviosioms normoms panaikinamas administracinis aktas, kuriuo perleista nuosavybės teisė į turtą, ir pripažįstamos negaliojančiomis visos šio turto perleidimo sutartys, sprendžiama dėl restitucijos taikymo tarp šio akto ir sandorių pagrindu susiklosčiusių teisinių santykių dalyvių ir nesprendžiama dėl vindikacijos sąlygų ir įgijėjo sąžiningumo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. balandžio 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-165/2012. Teismų praktika. 2012, 37, p. 81-101). Teismo vertinimu valstybinės reikšmės kelių kaip išimtinės valstybės nuosavybės teisinis statusas lemia nurodytus restitucijos taikymo ypatumus ir šioje byloje.
  4. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje, kurioje buvo ginčijami administraciniai aktai atkurti nuosavybės teises į nekilnojamąjį turtą, vėlesni šio turto perleidimo sandoriai ir taikyta restitucija, valstybė buvo įpareigota paskutiniesiems turto įgijėjams, iš kurių turtas natūra grąžintinas valstybei, atlyginti jų patirtas šio turto įsigijimo išlaidas, kurios neturėtų viršyti sandorių sudarymo metu parduodamo turto rinkos kainos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. balandžio 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-165/2012; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. lapkričio 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-379/2012. Teismų praktika. 2012, 38, p. 93-109). Skaičiuojant kompensacijos dydžio klausimą atsižvelgtina į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. balandžio 4 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A-2165-575/2016 nurodytus kriterijus. Todėl kompensacijos dydis turi būti skaičiuojamas pagal nuosavybės vertę jos praradimo dieną.
  5. Ieškinys teisme gautas 2016 m. birželio 29 d. ir jame nurodyta, kad ginčo žemės sklypo vidutinė rinkos vertė nuo 2016 m. sausio 1 d. yra 1 050,00 Eur. Pagal Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos direktoriaus 2016 m. gruodžio 20 d. įsakymą Nr. 1P-467-(1.3.) „Dėl masinio žemės vertinimo dokumentų tvirtinimo“ ginčo žemės sklypo vidutinė rinkos vertė nuo 2017 m. sausio 1 d. buvo 1 050,00 Eur, t. y. ji yra nepakitusi lyginant su vidutinė rinkos verte 2016 m. sausio 1 d.
  6. Todėl valstybei Lietuvos Respublikos valstybės nuosavybėn grąžintina natūra 0,0075 ha valstybinės reikšmės rajoninio kelio Nr. 4006 Kuršėnai–Dirvonėnai–Raudėnai–Tryškiai dalis, patenkanti į 0,4270 ha žemės sklypą, unikalus Nr. ( - ), kadastro Nr. ( - ), esantį ( - ), o iš Lietuvos Respublikos valstybės atsakovei D. J. priteistini 18,75 Eur (1 050,00 x 0,0075 ha / 0,4270 ha).
  7. VĮ „Šiaulių regiono keliai“ šioje byloje dalyvauja trečiojo asmens, nepareiškiančio savarankiškų reikalavimų, ieškovės pusėje statusu, o tai lemia, kad ji negali reikšti savarankiškų reikalavimų. Todėl VĮ „Šiaulių regiono keliai“ prašymas, pasisakant dėl restitucijos taikymo, įpareigoti atsakovę Nacionalinę žemės tarnybą prie Žemės ūkio ministerijos per protingą laiko tarpą ištaisyti padarytas klaidas savo lėšomis, nenagrinėtinas. Pažymėtina, kad tokiu atveju, kai taikant restituciją natūra asmenys įpareigojami grąžinti neteisėtai įgytą turtą, tačiau yra patyrę su tuo turtu susijusių (pvz., su turto pagerinimu, turto priežiūra) išlaidų, jų atlyginimo klausimas gali būti spendžiamas pagal išlaidas patyrusių asmenų ieškinį.

10Dėl bylinėjimosi išlaidų

  1. Pagal Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 93 straipsnio 1 dalį šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą.
  2. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. balandžio 12 d. nutartyje civilinėje byloje pažymėta, kad Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos yra valstybės, kurios interesais pareikštas ieškinys, atstovas, o ne savarankiškas atsakovas, kuriam galėtų būti reiškiamas savarankiškas materialinis teisinis reikalavimas, todėl tokiu atveju bylinėjimosi išlaidos valstybei, kurios interesais pareikštas prokuroro, ginančio viešąjį interesą ieškinys, iš jos pačios atstovo nepriteistinos. Be to, pagal pareikštą ieškinį iš esmės atsakinga pagrindinė atsakovė – valstybė, atstovaujama Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos, todėl remiantis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais, nėra pagrindo bylinėjimosi išlaidų paskirstyti tarp kitų atsakovų (fizinių asmenų) ir jas priteisti valstybės naudai.

11Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 259, 260, 263–265, 268–270 ir 284 straipsniais, teismas

Nutarė

12ieškinį tenkinti visiškai.

13Panaikinti Šiaulių apskrities viršininko 2004 m. kovo 9 d. įsakymo Nr. V-868 „Dėl naudojamų valstybinės žemės sklypų priskyrimo, kadastro rodiklių nustatymo ir pardavimo Šiaulių rajone“ priedo eilutę Nr. 32 dalyje, kuria į suformuotą 0,4270 ha žemės sklypą, unikalus Nr. ( - ), kadastro Nr. ( - ), esantį ( - ), įtraukta 0,0075 ha valstybinės reikšmės rajoninio kelio Nr. 4006 Kuršėnai–Dirvonėnai–Raudėnai–Tryškiai dalis ir nuspręstą ją parduoti I. D..

14Pripažinti negaliojančia 2004 m. gegužės 5 d. sutartį Nr. P91/04-0677, notarinio registro Nr. 3964, patvirtintą Šiaulių rajono I-ojo notarų biuro notarės N. M., dalyje, kuria I. D. ir P. D. bendrosios jungtinės sutuoktinių nuosavybės teise įgijo 0,0075 ha valstybinės reikšmės rajoninio kelio Nr. 4006 Kuršėnai–Dirvonėnai–Raudėnai–Tryškiai dalį, patenkančią į 0,4270 ha žemės sklypą, unikalus Nr. ( - ), kadastro Nr. ( - ), esantį ( - ).

15Pripažinti negaliojančiu 2004 m. gegužės 5 d. valstybinės žemės sklypo perdavimo ir priėmimo aktą Nr. 677 dalyje, kuria I. D. ir P. D. bendrosios jungtinės sutuoktinių nuosavybės teise įgijo 0,0075 ha valstybinės reikšmės rajoninio kelio Nr. 4006 Kuršėnai–Dirvonėnai–Raudėnai–Tryškiai dalį, patenkančią į 0,4270 ha žemės sklypą, unikalus Nr. ( - ), kadastro Nr. ( - ), esantį ( - ).

16Pripažinti negaliojančia 2006 m. gegužės 26 d. sutartį, notarinio registro Nr. 5662, patvirtintą Šiaulių rajono I-ojo notarų biuro notarės N. M., dalyje, kuria D. J. nuosavybės teise įgijo 0,0075 ha valstybinės reikšmės rajoninio kelio Nr. 4006 Kuršėnai–Dirvonėnai–Raudėnai–Tryškiai dalį, patenkančią į 0,4270 ha žemės sklypą, unikalus Nr. ( - ), kadastro Nr. ( - ), esantį ( - ).

17Pripažinti negaliojančiu 2006 m. gegužės 26 d. turto perdavimo-priėmimo aktą, notarinio registro Nr. 5663, patvirtintą Šiaulių rajono I-ojo notarų biuro notarės N. M., dalyje, kuria D. J. nuosavybės teise įgijo 0,0075 ha valstybinės reikšmės rajoninio kelio Nr. 4006 Kuršėnai–Dirvonėnai–Raudėnai–Tryškiai dalį, patenkančią į 0,4270 ha žemės sklypą, unikalus Nr. ( - ), kadastro Nr. ( - ), esantį ( - ).

18Taikyti restituciją ir grąžinti natūra Lietuvos Respublikos valstybės nuosavybėn 0,0075 ha valstybinės reikšmės rajoninio kelio Nr. 4006 Kuršėnai–Dirvonėnai–Raudėnai–Tryškiai dalį, patenkančią į 0,4270 ha žemės sklypą, unikalus Nr. ( - ), kadastro Nr. ( - ), esantį ( - ), ir priteisti iš Lietuvos Respublikos valstybės, atstovaujamos Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos, kodas 188704927, atsakovei D. J., a. k. ( - ), 18,75 Eur (aštuoniolika eurų 75 ct).

19Sprendimas per 30 dienų gali būti skundžiamas Šiaulių apygardos teismui per Šiaulių apylinkės teismą.

Proceso dalyviai
Ryšiai