Byla 2A-22-264/2017
Dėl nuostolių atlyginimo

1Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Aušros Baubienės (kolegijos pirmininkė, pranešėja), Dalės Burdulienės ir Izoldos Nėnienės, sekretoriaujant R. J.,

2dalyvaujant apeliantei (ieškovei) A. Š. ir jos atstovui advokatui A. P., atsakovui ir atsakovės D. G. įgaliotam asmeniui V. G.,

3teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės A. Š. apeliacinį skundą dėl Kėdainių rajono apylinkės teismo 2016 m. kovo 9 d. sprendimo civilinėje byloje Nr.2-2-68-813/2016 pagal ieškovės A. Š. ieškinį atsakovams V. G. ir D. G. dėl nuostolių atlyginimo.

4Teisėjų kolegija

Nustatė

5Ginčo esmė

6Ieškovė ieškinyje prašė iš atsakovų V. G. ir D. G. solidariai priteisti 5 870 Eur nuostolių, 5 procentų dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo bei bylinėjimosi išlaidas. Ieškinyje ir dublike nurodė, kad 2014-10-27 Kėdainių rajono apylinkės teismo sprendimu civilinėje byloje Nr.2-1240-188/2014, iš dalies pakeistu Kauno apygardos teismo nutartimi ieškovei iš UAB ( - ) priteista 4760, 60 Eur nuostolių atlyginimo, 5 procentų dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos (2014 04 09) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, kas iki 2015-10-09 sudaro 357 Eur (4760, 60 x 5 proc.:100 proc.x1, 5 metų) ir 752, 67 Eur bylinėjimosi išlaidų pirmosios ir apeliacinės instancijos teismuose. Minėtoje civilinėje byloje Kėdainių apylinkės teismas 2014-04-09 nutartimi taikė laikinąsias apsaugos priemones - areštuoti ieškinio apimtyje UAB ( - ) turtą ir pinigines lėšas, uždraudžiant disponuoti areštuotu turtu, išskyrus atsiskaitymą su ieškove pagal ieškinio reikalavimus, darbo užmokesčio mokėjimą darbuotojams, privalomus mokėjimus valstybei ir įmokas Sodrai. Tačiau iš UAB ( - ) areštuotų lėšų atsakovas (buvęs akcininkas) mokėjo darbo užmokestį atsakovei (direktorei savo žmonai), o ieškovei kreditorei nieko nemokėjo. Atsakovai atliko neteisėtus ir nesąžiningus veiksmus, t.y. sau išsimokėjo lėšas, dėl ko UAB ( - ) negali atsiskaityti su ieškove pagal paminėtą teismo sprendimą. Nurodė, kad UAB ( - ) turėjo ir kitų kreditorių, su kuriais atsiskaitė, išskyrus ieškovę. Be to, įmonės akcininkas V. G., nusprendęs likviduoti įmonę, pažeidė pareigą apie tai pranešti kreditorei ieškovei A. Š., o likvidavimo procedūros metu net dalies lėšų šiai kreditorei nepervedė, nors privalėjo tą padaryti kiekvienam tos pačios eilės kreditoriui proporcingai pagal jam priklausančią išieškomą sumą. Atsakovai atsiliepime į ieškinį prašė ieškinį atmesti. Atsiliepime ir triplike nurodė, kad ieškovei nuostoliai buvo priteisti iš įmonė UAB ( - ), todėl skolininku vykdymo procese yra būtent ši įmonė, o ne jos dalyviai. Apie tai, kad įmonės UAB ( - ) lėšos iš areštuotos sąskaitos buvo panaudotos teisėtai sumokant atlyginimą darbuotojai, patvirtino ir įsiteisėjęs nutarimas atsisakyti pradėti ikiteisminį tyrimą. Darbuotojų reikalavimai dėl darbo užmokesčio pagal CK 2.113 str. tenkinami pirmąja eile, o toks darbo užmokesčio mokėjimas net ir darbuotojui sutuoktiniui nėra sandoris CK 6.67 str. prasme.

7Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

8Kėdainių rajono apylinkės teismas 2016 m. kovo 9 d. sprendimu ieškinį atmetė. Priteisė atsakovams V. G. ir D. G. iš ieškovės A. Š. kiekvienam po 75 Eur (septyniasdešimt penkis eurus) patirtų bylinėjimosi išlaidų. Priteisė iš ieškovės A. Š. valstybei 11,74 Eur (vienuolika eurų 74 ct) bylinėjimosi išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu. Vadovaujantis CPK 150 str. 2 d., iki teismo sprendimo įsiteisėjimo paliko galioti Kėdainių rajono apylinkės teismo 2015-11-19 nutartimi taikytas laikinąsias apsaugos priemones – atsakovų V. G. ir D. G. žemės sklypo, unikalus Nr. ( - ), esančio ( - ) (registro Nr. ( - )), areštą. Teismas konstatavo, kad pagal bendrąją taisyklę juridinio asmens dalyvio ir valdymo organo nario civilinė atsakomybė yra individuali, todėl jų bendra solidarioji atsakomybė juridiniam asmeniui ar juridinio asmens kreditoriui galima tik išimtiniais atvejais, kai juridinio asmens dalyvis ir valdymo organo narys (veikdami kaip tokie) bendrais neteisėtais veiksmais, pažeisdami jiems nustatytas pareigas, padaro žalos minėtiems subjektams. O tam būtina įrodyti jų neteisėtus veiksmus, žalą, priežastinį ryšį bei solidariosios civilinės atsakomybės pagrindą. Teismas nesutiko su ieškovės vertinimu, kad atsakovų neteisėti ir ieškovės atžvilgiu nesąžiningi veiksmai pasireiškė darbo užmokesčio išmokėjimo veiksmais iš areštuotos įmonės banko sąskaitos. Ieškovė nepateikė įrodymų, kuris iš atsakovų mokėjo darbo užmokestį darbuotojai, tačiau iš aukščiau minėtų juridinio asmens dalyvio ir valdymo organų nario skirtingo statuso bei faktiškai atliekamų funkcijų akivaizdu, kad tokią teisę turėjo ne abu atsakovai, o tik įmonės UAB ( - ) valdymo organas – direktorė D. G.. Tuo tarpu juridinio asmens dalyvis vienintelis akcininkas V. G. (vieninteliu akcininku tapo nuo 2014-02-12 (b.l. 28, 34) pagal savo statusą neturėjo įgaliojimų perimti įmonės valdymo funkcijos, taigi jam buvo draudžiama vykdyti kasdieninę įmonės veiklą – tame tarpe disponuoti įmonės piniginėmis lėšomis iš areštuotos banko sąskaitos. Todėl ieškovės reikalavimą jam taikyti subsidiarinę atsakomybę dėl lėšų išmokėjimo savo žmonai direktorei teismas laikė nepagrįstu. Teismas vertino ir tai, kad vien pats lėšų išmokėjimas iš areštuotos banko sąskaitos nagrinėjamoje byloje negali būti laikomas neteisėtu. Aukštesnę įrodomąją galią turintis oficialus rašytinis įrodymas – tyrėjos 2015-09-25 nutarimas atsisakyti pradėti ikiteisminį tyrimą patvirtina, kad lėšos buvo mokamos teisėtai. Būtent ši teisė įmonės darbuotojai – direktorei – mokėti darbo užmokestį buvo įtvirtinta ir teismo 2014-04-09 nutartyje dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo. Todėl šios teisės įgyvendinimas nelemia įmonės UAB ( - ) valdymo organo neteisėtų veiksmų. Vien tai, kad iš areštuotų lėšų darbo užmokestis buvo išmokėtas direktorei, kuri yra vienintelio akcininko žmona, nepreziumuoja nesąžiningų akcininko ar (ir) direktorės veiksmų CK 6.67 str. prasme. Šiame straipsnyje įtvirtintos nuostatos taikomos sandoriams iš civilinių teisinių santykių. Tuo tarpu darbo užmokesčio mokėjimas nėra sandoris; tai iš viešosios darbo teisės kylanti darbdavio pareiga, nustatyta darbo teisinius santykius reglamentuojančiuose teisės aktuose. Be to, CK 2.87 str. 6 d. yra numatyta teisė juridinio asmens valdymo organui (direktorei) sudaryti sandorį (pvz., darbo sutartį) su pačiu juridiniu asmeniu, kurio organo narys jis yra. Teismas nurodė, kad byloje nustatyti faktiniai veiksmai dėl darbo užmokesčio mokėjimo negali būti laikomi neteisėtais ar nesąžiningais ir negali užtraukti juridinio asmens įmonės UAB ( - ) dalyvio ir (ar) valdymo organo subsidiarinės atsakomybės prieš kreditorę. CK 2.50 str. 3 d. taikymui būtina įrodyti juridinio asmens negalimumą įvykdyti prievolės. Ieškovė nepateikė antstolės išieškojimo negalimumo akto ar kitų įrodymų, patvirtinančių šią būtiną CK 2.50 str. 3 d. taikymo sąlygą. Vien tas faktas, kad įmonė UAB ( - ) nuo 2015-03-13 įgijo likviduojamos įmonės teisinį statusą dar nereiškia įmonės negalimumo įvykdyti kreditorei piniginės prievolės, nustatytos Kėdainių rajono apylinkės teismo 2014-10-27 sprendimu, pakeistu Kauno apygardos teismo 2015-06-22 nutartimi. Juk įmonė dar nėra likviduota, nėra išregistruota iš įmonių registro, todėl įmonės likvidacijos proceso metu kreditorės teismo sprendimu nustatytas piniginis reikalavimas bus tenkinamas CK 2.113 str. nustatyta eiliškumo tvarka. Tuo tarpu nagrinėjamoje byloje pareiškusi subsidiarinį reikalavimą įmonės UAB ( - ) akcininkui ir buvusiai direktorei, kreditorė kėsinasi į dvigubą priteisimą tos pačios skolos.

9Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai

10Apeliaciniame skunde ieškovė prašo panaikinti Kėdainių rajono apylinkės teismo 2016 m. kovo 9 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškinį tenkinti bei priteisti bylinėjimosi išlaidas. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

    1. Teismas byloje esančius įrodymus vertino itin formaliai, o toks vertinimas neatitinka CPK 185 straipsnyje nustatytų įrodymų vertinimo taisyklių. Teismas nepasisakė, kodėl atmeta ieškovės nurodomas faktines bylos aplinkybes ir pateiktus teisinius argumentus (CPK 270 str. 4 d. 3 p.). Tai yra esminiai proceso pažeidimai, nulėmę neteisėto ir nepagrįsto sprendimo priėmimą (CPK 329 str. 1 d.). Teismas byloje turėjo išankstines nuostatas ir dėl to bylą išnagrinėjo šališkas teismas. Tokiu būdu byloje buvo pažeista Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių konvencijos 6 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta asmens teisė į teisingą teismą.
    2. Formali teismo išvada, kad vien pats lėšų išmokėjimas iš areštuotos banko sąskaitos nagrinėjamojoje byloje negali būti laikomas neteisėtu. Teismas areštuotų lėšų išmokėjimo UAB ( - ) direktorei nevertino sąžiningumo prasme, nors tai yra ieškinio pagrindas ir sprendime nenurodo, kodėl tokius ieškovės ieškinio argumentus atmeta (CPK 270 str. 4 d. 3 p.). Objektyvūs bylos duomenys patvirtina neginčijamą faktą, kad areštuotos lėšos buvo panaudotos UAB ( - ) direktorės atsakovės D. G. darbo užmokesčiui išsimokėti, o ne įmonės kreditoriui (ieškovės) įsiskolinimą padengti. Tokie bendrovės direktorės veiksmai vertintini kaip neteisėti pagal CK 6.246 straipsnį. Ieškovė šioje byloje neginčija minėto darbo užmokesčio išmokėjimo atsakovei D. G. formaliąją prasme. Ieškovė minėtą darbo užmokesčio išmokėjimo faktą vertina sąžiningumo prasme, t.y. ieškovė vertina, kad toks UAB ( - ) valdymo organų ir dalyvių elgesys prieštarauja sąžiningumo, protingumo ir teisingumo principams ir toks atsakovų elgesys neatitinka rūpestingo, apdairaus bei atidaus asmens elgesio kriterijų ir todėl tokie veiksmai yra neteisėti. Akivaizdu, kad toks atsakovės elgesys neatitinka ir CK 2.87 str. 7 d. keliamų reikalavimų įmonės vadovui.
    3. Negalima sutikti su teismo išvada, kad vien tai, jog iš areštuotų lėšų darbo užmokestis buvo išmokėtas direktorei, kuri yra vienintelio akcininko žmona, nepreziumuoja nesąžiningų akcininko ar (ir) direktorės veiksmų CK 6.67 straipsnio prasme. Teismas darydamas minėtas išvadas nevertino visų faktinių ir teisnių aplinkybių bei argumentų, kurie nurodyti ieškovės procesiniuose dokumentuose ir išsakyti teismo posėdžio metu bei nenurodo kodėl šiuos įrodymus ir argumentus atmeta (CPK 270 str. 4 d. 3 p.). Atsakovas V. G. nuo 2014-02-12 yra vienintelis bendrovės akcininkas, o tuo pačiu ir D. G. sutuoktinis, be to, V. G. visada buvo faktinis šios bendrovės vadovas. V. G. žinodamas, kad jo sutuoktinei išsimokėjus darbo užmokestį iš areštuotų lėšų, be jokios abejonės suprato ar turėjo suprasti, jog bendrovė nebeturės galimybių atsiskaityti su ieškove, tačiau nepriėmė jokių sprendimų situacijai bendrovėje sureguliuoti, todėl ieškovės atžvilgiu elgėsi nesąžiningai ir tokie jo veiksmai vertinami kaip neteisėti (CK 6.246 straipsnis). Aptartų ir ieškovės nurodytų argumentų teismas skundžiamame sprendime nevertina ir nenurodo kodėl juos atmeta (CPK 270 str. 4 d. 3 p.).
    4. Faktinės ir teisinės bylos aplinkybės paneigia teismo išvadas, kad juridinio asmens dalyvis vienintelis akcininkas V. G. pagal savo statusą neturėjo įgaliojimų perimti įmonės valdymo funkcijos, taigi jam buvo draudžiama vykdyti kasdienę įmonės veiklą - tame tarpe disponuoti įmonės lėšomis iš areštuotos banko sąskaitos, todėl ieškovės reikalavimas jam taikyti subsidiarią atsakomybę dėl lėšų išmokėjimo savo žmonai direktorei yra nepagrįstas. Teismui buvo pagrindas konstatuoti atsakovų veiksmuose esant visas civilinės atsakomybės sąlygas ir ieškinį tenkinti pilnai. Šiuo atveju, netgi pagal įstatymą (CK 6.67 str.) preziumuojamas atsakovų D. G. ir V. G. nesąžiningumas, t.y. piktnaudžiavimas savo teise, nes jie yra sutuoktiniai ir, būdami bendrovės vadovai bei akcininkai bei žinodami, kad turi atsiskaityti su kreditore (ieškove), išmokėjo ar leido išmokėti darbo užmokestį iš ieškovės naudai areštuotų lėšų. Tuo tarpu likviduojama UAB ( - ) negali atsiskaityti su ieškove, nes neturi jokių kitų lėšų. O tai reiškia, kad minėti nesąžiningi atsakovų veiksmai - ieškovės naudai areštuotų lėšų išmokėjimas bendrovės direktorei kaip darbo užmokestis - yra tiesioginiame priežastiniame ryšyje dėl ieškovei padarytų nuostolių.
    5. Neteisėta teismo išvada, kad tyrėjos 2015-09-25 nutarimas atsisakyti pradėti ikiteisminį tyrimą – aukštesnę įrodomąją galią turintis oficialus rašytinis įrodymas. Teismo sprendimas visą minėtą nutarimą laikyti didesnę įrodomąją galią turinčiu įrodymu šioje civilinėje byloje reiškia, kad teismas pažeidė CPK 197 straipsnio 2 dalies nuostatos. Šis dokumentas negali būti vertinamas CPK 197 str. 2 d. prasme. Tik baigiamoji ikiteisminio tyrimo pareigūno išvada, kuri yra formuluojama nutarimo rezoliucinėje dalyje ir būtent tik ji gali būti vertinama kaip aplinkybė, turinti didesnę įrodomąją galią ir kurios negalima paneigti liudytojų parodymais. Nutarimo atsisakyti pradėti ikiteisminį tyrimą motyvuojamojoje dalyje pareigūno atliktų skundo tyrimo metu surinktų ir tirtų įrodymų, nustatytų faktų analizės vertinimas negali turėti oficialiojo, turinčio didesnę įrodomąją galią rašytinio įrodymo statuso ir dėl to, kad taip būtų pažeisti vieni iš pagrindinių civilinio proceso principų, įtvirtintų CPK 6, 12- 14 straipsniuose. Tokios pozicijos dėl ikiteisminio tyrimo metu prokuroro ir ikiteisminio tyrimo pareigūnų priimtų procesinių sprendimų įrodomosios reikšmė laikomasi ir teismų praktikoje (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. kovo 29 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. 3K-3-146/2011; 2013 m. gruodžio 18 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-685/2013).
    6. Minėtas ikiteisminis tyrimas nepradėtas dėl to, jog aiškios BPK 3 straipsnio 1 dalies 1 punkte nurodytos aplinkybės, t. y. priešingai nei teigia teismas, ne reabilituojančiu atsakovus pagrindu, o dėl to, kad minėtas lėšų išmokėjimas įmonės direktorei nesudaro objektyvių ir subjektyvių požymių visumos, kuri galimai netinkamą pranešimą apie likviduojamą bendrovę apibūdintų kaip pavojingą veiką ar tam tikrą nusikaltimą arba baudžiamąjį nusižengimą (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2001 m. lapkričio 15 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. 3K-7-874/2001).
    7. Teismas iš esmės konstatavo, kad ieškinys pareikštas netinkamiems atsakovams. Tačiau Kauno apygardos teismas šioje byloje nagrinėdamas atsakovų atskirąjį skundą dėl taikytų laikinųjų apsaugos priemonių, konstatavo, kad atsakovai šioje byloje yra tinkami. Be to, aukštesnės instancijos teismas padarė ir šią išvadą: ieškovė tikėtinai pagrindė ieškinio reikalavimus, nes nurodytos faktinės aplinkybės ir pateikti įrodymai tikėtinai patvirtina CK 2.50 straipsnio 3 dalyje numatytas juridinio asmens dalyvio atsakomybės už juridinio asmens prievoles taikymo sąlygas. Pirmosios instancijos teismas nagrinėjantis bylą negali nepaisyti aukštesnės instancijos teismo išaiškinimų konkrečioje byloje ir neatsižvelgti į pagrindus ir argumentus, kuriais remiantis buvo atmestas ar tenkintas šalies atskirasis skundas. Priešingu atveju tai prieštarautų civilinio proceso vientisumo ir eiliškumo principui, konstitucinei bendrosios kompetencijos teismų sistemos prigimčiai.
    8. Nepagrįstos ir neteisėtos teismo išvados, kad įmonė dar nėra likviduota, nėra išregistruota iš įmonių registro, todėl įmonės likvidacijos proceso metu kreditorės teismo sprendimu nustatytas piniginis reikalavimas bus tenkinamas CK 2.113 str. nustatyta eiliškumo tvarka, kad pareiškusi subsidiarinį reikalavimą įmonės UAB ( - ) akcininkui ir buvusiai direktorei, kreditorė kėsinasi į dvigubą priteisimą tos pačios skolos. Ieškovė nesiekia jokio dvigubo priteisimo tos pačios skolos, nes ieškinys pareikštas įmonės akcininkui ir buvusiai direktorei kaip fiziniams asmenims dėl jų nesąžiningų veiksmų, kurių pasekmėje įmonė nebegali atsiskaityti su kreditore. Teismo išvados, parodo, jog teismas šioje byloje buvo objektyviai šališkas.
    9. Taip pat teismas atmetė ieškovės prašymą dėl įrodymų išreikalavimo nurodydamas, kad šios bylos nagrinėjimo ribos rodo, jog prašymas dėl įrodymų išreikalavimo apie įmonės UAB ( - ) turtinę padėtį nėra susijęs su byla, todėl įmonės balanso ir pelno (nuostolių) ataskaita bei banko sąskaitų išrašai tik apsunkintų bylos medžiagą, be to, ieškovė neįrodė nei vieno savo procesinio prašymo pagrįstumo. Tokiu būdu, teismas savo iniciatyva ir be jokio teisinio pagrindo, t.y. be ieškovės sutikimo susiaurino bylos nagrinėjimo ribas, kurios buvo nurodytos ieškinyje ir dublike. O priimdamas galutinį sprendimą dar ir sprendė, kad ieškovė neįrodė ieškinio. Aptarti teismo veiksmai - dar iki teismo posėdžio uždraudžiant ieškovei įrodinėti ieškinio pagrindą, įrodo, jog teismas šioje byloje turėjo išankstines nuostatas, o tokios aplinkybės visada įrodo teismo šališkumą. Todėl konstatuotina, kad ši byla pirma instancija buvo išnagrinėta pažeidžiant Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių konvencijos 6 straipsnio 1 dalyje įtvirtintą asmens teisę į teisingą teismą.
Atsiliepime į apeliacinį skundą atsakovai prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą, apeliacinį skundą atmesti, panaikinti pirmosios instancijos teismo 2015-11-19 nutartimi taikytas laikinąsias apsaugos priemones bei priteisti bylinėjimosi išlaidas. Atsiliepime nurodomi šie argumentai:
    1. Nepagrįstas ieškovės teiginys, kad atsakovai nesąžiningai pasinaudojo įstatymu ir visas teismo areštuotas lėšas laikotarpiu nuo 2014-12-23 iki 2015-03-04 per tris kartus išsimokėjo sau kaip darbo užmokestį. CK 2.113 str. yra tiesiogiai ir nedviprasmiškai nurodoma kreditorių reikalavimų tenkinimo tvarka, kurios ir buvo laikytasi. Ieškovė klaidingai nurodo, kad atsakovai visas lėšas panaudojo darbo užmokesčiui išmokėti, nes byloje esantys duomenys patvirtina, kad buvo sumokėti ir mokesčiai Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos bei Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybai prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos. Teisė įmonės darbuotojai - direktorei - mokėti darbo užmokestį buvo įtvirtinta ir teismo 2014-04-09 nutartyje dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, todėl akivaizdu, kad atsakovai vadovavosi tiek CK 2.113 str., tiek minėta nutartimi ir neatliko jokių neteisėtų ar nesąžiningų veiksmų. Ieškovė neteisėtų veiksmų sąvoką tapatina su nesąžiningumo sąvoka ir taip bando pagrįsti savo reikalavimą, tačiau jokie sandoriai nebuvo sudaryti, o darbo užmokesčio išmokėjimas, kaip ir nurodoma sprendime, nėra sandoris.
    2. Taip pat ieškovė pateikė tik savo samprotavimus apie atsakovą V. G. kaip neva vienintelį valios reiškėją UAB ( - ). Tačiau vien ta aplinkybė, kad atsakovus sieja šeimos santykiai, savaime nelemia jų nesąžiningumo, kaip teigia ieškovė. Taigi, negalima išvada, kad atsakovai laikytini nesąžiningais ir turinčiais atsakyti už UAB ( - ) prievoles savo turtu.
    3. Ieškovės pozicija, kad ne kiekvienas ikiteisminio tyrimo institucijos išduotas dokumentas gali būti laikomas didesnę įrodomąją galią turinčiu dokumentu, prieštarauja pačios ieškovės ankstesniems veiksmams, kadangi nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme pati ieškovė paprašė prijungti šį nutarimą prie bylos medžiagos. Ieškovei paprašius prijungti šį nutarimą prie šios bylos, atsakovai tik akcentavo, kad juo buvo nustatytas svarbus faktas, t. y. kad UAB ( - ) areštuotos lėšos buvo panaudotos teisėtai. Be to, tai nebuvo vienintelis įrodymas, kuriuo remiantis buvo priimtas sprendimas. Teismas įvertino byloje esančių įrodymų visetą ir pagrįstai nustatė, kad darbo užmokesčio išmokėjimas nebuvo sandoris ir atsakovai neatliko jokių neteisėtų ar nesąžiningų veiksmų, o minėtas nutarimas tai tik patvirtino. Galima daryti išvadą, kad ieškovė piktnaudžiauja savo procesinėmis teisėmis iš pradžių pati pateikdama 2015-09-25 Panevėžio AVPK Kriminalinės policijos ekonominių nusikaltimų tyrimo tarnybos nutarimą, o vėliau apeliaciniame skunde jį ginčydama ir laikydama netinkamu įrodymu.
    4. Nesutiktina su apeliantės teiginiu, kad pirmosios instancijos teismas turėjo vertinti Kauno apygardos teismo 2016-01-13 nutartyje padarytą išvadą, jog ieškovė tikėtinai pagrindė ieškinio reikalavimus. Tačiau Kauno apygardos teismas nagrinėjęs laikinųjų apsaugos priemonių klausimą, nesprendė ginčo iš esmės. Laikinųjų apsaugos priemonių tikslas yra prevencinis, todėl materialinio teisinio pobūdžio asmenų teisių ribojimai taikomi tik procesiniais tikslais ir sprendžiant dėl jų taikymo nesprendžiami klausimai, į kuriuos turėtų būti atsakyta tik galutiniu teismo sprendimu.
    5. Nesutiktina su apeliantės teiginiais dėl teismo šališkumo. Teismas pagrįstai konstatavo, kad ieškovė neįrodė nei vieno savo procesinio prašymo pagrįstumo. Teismas nustatė, kad ieškovės prašymas dėl įrodymų išreikalavimo neatitiko CPK 199 str. 1 dalies, o ne susiaurino bylos nagrinėjimo ribas, kaip teigia ieškovė. Ieškovė neįrodė, kad bylos nagrinėjimo metu vienai iš proceso šalių neva buvo reiškiamas išankstinis priešiškumas ar palankumas, o savo teiginius grindė vien samprotavimais.

11Teisėjų kolegija

konstatuoja:

12Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

13Apeliacinio proceso paskirtis, laikantis CPK 320 straipsnyje įtvirtintų bylos nagrinėjimo ribų, patikrinti pirmosios instancijos teismo procesinį sprendimą tiek jo teisėtumo, tiek jo pagrįstumo aspektu. Tai atliekama nagrinėjant ir faktinę, ir teisinę bylos puses, tai yra tiriant byloje surinktus įrodymus, tarp jų ir priimtus CPK 314 straipsnio tvarka, patikrinama, ar pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė faktines bylos aplinkybes ir ar teisingai nustatytoms faktinėms aplinkybėms taikė materialinės teisės normas. Neatsižvelgdamas į apeliacinio skundo ribas, apeliacinės instancijos teismas taip pat patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų nenustatyta, todėl pasisakoma dėl apeliacinio skundo faktinių bei teisinių pagrindų. Byloje kilo ginčas dėl bendrovės vadovo ir jos dalyvio civilinės atsakomybės sąlygų kreditoriaus tiesioginio ieškinio atveju. Pirmosios instancijos teismas ieškinį atmetė, konstatavęs, kad ieškovė neįrodė abiejų atsakovų neteisėtų ir nesąžiningų veiksmų, kaip vienos iš būtinųjų civilinės atsakomybės taikymo sąlygų.

14Dėl tiesioginių ieškinių atsakovams (ne)pagrįstumo Aktualioje kasacinio teismo praktikoje pripažįstama, kad kreditorius gali reikšti tiesioginį ieškinį bendrovės vadovams ir (ar) dalyviams dviem atvejais. Pirmas iš jų, kad tuo atveju, kai šie subjektai padaro tiesioginę žalą kreditoriui (CK 6.263 straipsnio pagrindu), jų neteisėti veiksmai nukreipti į konkretaus kreditoriaus teisių pažeidimą, veiksmų neteisėtumas pasireiškia specifiškai, tik konkretaus kreditoriaus atžvilgiu, ir jei toks neteisėtumas atitinka bendrąjį deliktinei atsakomybei taikomą neteisėtumo kriterijų. Tokiam individualiam kreditoriaus ieškiniui tenkinti turi būti įrodytos bendrosios civilinės atsakomybės sąlygos, kurios kreditoriaus pareikšto ieškinio atveju reiškia į konkretų kreditorių nukreiptų nesąžiningų veiksmų atlikimą (kreditoriaus klaidinimą, apgaulingos informacijos teikimą bendrovei sudarant sutartį su konkrečiu kreditoriumi ar kitais į konkretų kreditorių nukreiptais nesąžiningais veiksmais) ir būtent dėl tų veiksmų kreditoriui atsiradusią žalą, o ne bendro juridinio asmens nemokumo sukėlimą ar mokumo sumažėjimą, kuris vienodai paveikia tiek ieškinį pareiškusį kreditorių, tiek kitus juridinio asmens kreditorius. Kreditoriaus teisės reikšti tiesioginį ieškinį ir jo reikalavimo pareiškimo momento bei tvarkos neriboja bankroto stadija, išskyrus reguliavimą dėl prievolės subsidiarumo (pvz.: Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. rugsėjo 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-389/2014; 2017 m. kovo 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-114-378/2017, 12 punktas; 2017 m. balandžio 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-115-915/2017, 43 punktas). Kasacinio teismo praktikoje pabrėžiama būtinybė sprendžiant ginčus dėl įmonių vadovų ir (ar) dalyvių atsakomybės atskirti šių dviejų subjektų kompetenciją ir atsakomybės pagrindus. Bendrovės dalyvis neatsako už valdymo organams priskirtų pareigų pažeidimą (nebent būtų konstatuota, kad jis yra de facto (faktinis) vadovas) ir priešingai: bendrovės vadovas neatsako už veiksmus, kurie priskirti dalyvių kompetencijai (pvz.: Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. rugsėjo 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-389/2014 ir joje nurodyta kasacinio teismo praktika).

15.

16Dėl įrodymų vertinimo Apeliantės teigimu, pirmosios instancijos teismas byloje esančius įrodymus vertino itin formaliai, o toks vertinimas neatitinka CPK 185 straipsnyje nustatytų įrodymų vertinimo taisyklių. Su šiais apeliantės argumentais teisėjų kolegija sutinka. Civilinėje byloje kiekviena šalis turi įrodyti aplinkybes, kuriomis remiasi savo reikalavimams bei atsikirtimams pagrįsti, išskyrus aplinkybes, kurių nereikia įrodinėti (CPK 12, 178 straipsniai). Kasacinio teismo praktika įrodinėjimo bei įrodymų vertinimo klausimais nuosekliai išplėtota (žr.: pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. kovo 16 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-156-701/2016, 2016 m. gegužės 5 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-258-219/2016 ir jose nurodytą praktiką). Pažymėtina, kad įrodymų vertinimas pagal CPK 185 straipsnį reiškia, kad bet kokios ginčui išspręsti reikšmingos informacijos įrodomąją vertę nustato teismas pagal vidinį savo įsitikinimą. Kasacinis teismas ne kartą savo nutartyse yra pabrėžęs, kad teismai, vertindami įrodymus, remiasi įrodymų pakankamumo taisykle, o išvada dėl konkrečios faktinės aplinkybės egzistavimo daroma pagal vidinį teismo įsitikinimą, grindžiamą visapusišku ir objektyviu visų reikšmingų bylos aplinkybių išnagrinėjimu (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. balandžio 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-155/2010; 2011 m. vasario 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-35/2011; 2011 m. spalio 18 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-396/2011; kt.). Pirmosios instancijos teismas sprendė, kad atsakovės D. G. - bendrovės direktorės veiksmai išmokant jai darbo užmokestį iš areštuotos įmonės banko sąskaitos, nepažeidė Kėdainių rajono apylinkės teismo 2014 04 09 nutartimi skolininkei UAB ( - ) taikyto turto arešto draudimų, kad atsakovas V. G., būdamas vieninteliu akcininku, neturėjo įgaliojimų perimti įmonės valdymo funkcijos, tame tarpe disponuoti įmonės piniginėmis lėšomis iš areštuotos banko sąskaitos, kad nėra įrodyta apie išieškojimo negalimumą iš UAB ( - ), todėl nėra pagrindo atsakovams taikyti solidariosios tarpusavyje ir subsidiariosios prieš įmonės kreditorę (ieškovę) atsakomybės CK 2. 50 str. 3 dalies pagrindu. Teisėjų kolegija su šiomis pirmosios instancijos teismo išvadomis nesutinka. Iš byloje esančios medžiagos nustatyta, kad atsakovas V. G. nuo 2014-02-12 vienintelis UAB ( - ) akcininkas, o atsakovė D. G. – direktorė nuo 2010 09 22 iki 2015 03 13 (1 t.b. l. 28). VĮ Registrų centre įregistruotas UAB ( - ) teisinis statusas – likviduojama vienintelio akcininko 2015-03-10 sprendimu (1 t. b. l. 34 – 40). Ieškovei iš UAB ( - ) Kėdainių rajono apylinkės teismo 2014-10-27 sprendimu civilinėje byloje Nr.2-1240-188/2014 (b. l. 14 – 16), kuris Kauno apygardos teismo 2015-06-22 nutartimi pakeistas (b. l. 18 – 21), priteista 4 760,60 Eur nuostolių, 5 procentų dydžio metinės palūkanos už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos (2014-04-09) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, 396,03 Eur bylinėjimosi išlaidos pirmosios instancijos teisme, 490,20 Eur bylinėjimosi išlaidos apeliacinės instancijos teisme. Kėdainių rajono apylinkės teismo 2014-04-09 nutartimi ieškovės reikalavimų užtikrinimui taikytos laikinosios apsaugos priemonės – areštuota ieškinio apimtyje UAB ( - ) turtas ir piniginės lėšos, uždraudžiant disponuoti areštuotu turtu, išskyrus atsiskaitymą su ieškove pagal ieškinio reikalavimus, darbo užmokesčio mokėjimą darbuotojams, privalomus mokėjimus valstybei ir įmokas Sodrai (b. l. 17). Antstolė R. M., vykdydama Kėdainių rajono apylinkės teismo 2014-04-09 nutartį, 2014-04-18 patvarkymu vykdomojoje byloje Nr. ( - ) sustabdė piniginių lėšų (5690 Eur sumai), esančių UAB ( - ) banko sąskaitose Nr.( - ) ir Nr.( - ) išmokėjimą, o gavusi AB SEB banko pranešimą nustatė, kad ieškinio užtikrinimui pakanka lėšų sąskaitoje Nr.( - ), 2014-05-06 patvarkymu Nr. S-6564, panaikino lėšų apribojimą UAB ( - ) sąskaitoje Nr.( - ) (b. l. 27). Iš prie ieškinio pateiktos 2015 08 20 pažymos matyti, kad iš AB SEB banke esančios areštuotos UAB ( - ) sąskaitos Nr.( - ) D. G. 2014-12-23 pervesta 3 251,63 Eur (11 227,24 Lt), 2015-02-12 pervesta 310,19 Eur, 2015-03-04 pervesta 548,56 Eur darbo užmokesčio, po to areštuotų lėšų sąskaitoje nebeliko. Kaip matyti iš ieškinio, dubliko turinio apeliantė (ieškovė) prašė pirmosios instancijos teismo išduoti teismo liudijimą ieškovės atstovui, suteikiantį teisę gauti iš AB SEB banke esančios likviduojamos įmonės UAB ( - ) sąskaitų išrašus už laikotarpį nuo 2012-01-01 iki 2015-11-01, iš likviduojamos įmonės išreikalauti šios įmonės balansą ir pelno (nuostolių) ataskaitą 2014-12-31 dienai ir 2015-03-13 dienai bei 2015-03-13 dienai buvusių kreditorių sąrašą su kreditorinių įsiskolinimų dydžiais ir kt., tačiau pirmosios instancijos teismas 2016 01 19 nutartimi šiuos prašymus atmetė, motyvuodamas tuo, kad atsižvelgiant į bylos nagrinėjimo ribas, šie prašymai nesusiję su byla. Ieškovė ieškinyje atsakovų veiksmų neteisėtumą bei nesąžiningumą grindė ieškinyje nurodydama aplinkybes, susijusias su areštuotų lėšų panaudojimo (darbo užmokesčio išmokėjimu atsakovei D. G.) neteisėtumu bei CK 2. 113 str., 6. 9301 straipsnių nuostatų pažeidimu, nurodydama, kad UAB ( - ) suteikė pirmenybę kitiems kreditoriams, su kuriais atsakovai atsiskaitė, išskyrus ieškovę, kad įmonės akcininkas V. G., nusprendęs likviduoti įmonę, pažeidė pareigą apie tai pranešti kreditorei ieškovei A. Š., o likvidavimo procedūros metu net dalies lėšų šiai kreditorei nepervedė, nors privalėjo tą padaryti kiekvienam tos pačios eilės kreditoriui proporcingai pagal jam priklausančią išieškomą sumą. Teisėjų kolegija sutinka su apeliantės teiginiais, kad ieškovei reikalingų įrodymų, susijusių su UAB ( - ) kreditoriais, areštuotos banko sąskaitos išrašų už ginčijamą laikotarpį gavimas iš UAB ( - ) buvo apsunkintas, todėl pirmosios instancijos teismas netenkindamas ieškovės prašymo išduoti liudijimą ieškovės atstovui advokatui ar juos išreikalauti iš atsakovų, nesudarė galimybės ieškovei pateikti papildomus įrodymus (CPK 179 str. 1 d.). Teisėjų kolegija, tenkindama apeliantės prašymą dėl papildomų įrodymų išreikalavimo, 2016 10 27 nutartimi įpareigojo atsakovus pateikti likviduojamos UAB ( - ) banko sąskaitų išrašus už 2014 01 01 – 2015-03-31 laikotarpį, likviduojamos įmonės kreditorių sąrašą, duomenis apie turimą turtą ir kt. (1 t. b. l. 131-132). Iš apeliacinės instancijos teismui pateiktų dokumentų: UAB ( - ) SEB banko sąskaitos Nr.( - ) (areštuotos) išrašų už 2014 01 01 – 2014 12 31 laikotarpį nustatyta, kad 2014 01 03 dienai sąskaitoje pradinis likutis litais buvo 11 769 Lt, per 2014 metus įplaukų - 61 038, 74, išlaidų - 71 55, 06 Lt, o 2014 12 31 dienai – likutis 1253, 68 Lt, iš jos 2014-12-19 pervesta 11 227, 24 Lt darbo užmokesčio už 02-12 mėnesius atsakovei D. G., o 2015-03-04 dienai įplaukų nebuvo, galutinis likutis – 1, 74 Eur (1 t. b. l. 140-147). Už tą patį laikotarpį toje pačioje sąskaitoje Nr.( - ) pradinis likutis eurais 2014 01 03 dienai pradinis likutis 0, iš viso įplaukų – 49 244, 32 Eur, išlaidų – 49 244, 22 Eur, kad 2014-04-22 įskaitytos lėšos - 16 371, 09 Eur, 2014-11-26 – 3227, 35 Eur, gautos iš trečiųjų asmenų, taip pat atlikti 2 tarptautiniai pervedimai eurais į atsakovo V. G. sąskaitą už priduotą žemės ūkio produkciją (1 t. b. l. 150-152). Teisėjų kolegijos vertinimu, šios nutarties 29 punkte nurodyti banko sąskaitos išrašai patvirtina, kad po Kėdainių rajono apylinkės teismo 2014-04-09 nutarties dėl UAB ( - ) piniginių lėšų arešto įvykdymo (antstolės 2014-05-05 patvarkymas Nr.S-6407 dėl vykdomosios bylos Nr. ( - ) užbaigimo), iš UAB ( - ) banko sąskaitos Nr.( - ) buvo atlikti piniginių lėšų pervedimai litais, sumokant iš karto didelę darbo užmokesčio sumą už 2014 m. vasario-gruodžio mėnesius atsakovei D. G. – 11 227, 24 Lt, nepagrįstai: visų pirma - atsakovė darbo užmokestį galėjo išsimokėti periodiškai, kadangi iš banko sąskaitos išrašų už 2014 m., antstolės 2014 05 06 patvarkymo ( 1 t. b. l. 140-143, 156 – 171) matyti, kad UAB ( - ) periodiškai turėjo piniginių įplaukų, viršijančių areštuotų lėšų sumą, todėl nebuvo būtina atsakovei D. G. kaip direktorei mokėti sau darbo užmokestį būtent iš areštuotų lėšų; antra - atsakovė D. G. pati sukūrė situaciją, suteikdama pirmenybę atsakovui V. G. gauti pinigus, kai iš tos pačios sąskaitos Nr.( - ) atsakovui V. G. (iš sąskaitos valiutos kodas Eur) už priduotą žemės ūkio produkciją atliko pervedimus 2014-11-27 – 3200 Eur (11048, 96 Lt) ir 2014-12-17 – 7530 Eur (25 999, 58 Lt), dėl ko neliko UAB ( - ) sąskaitoje esančių lėšų - 10 730 Eur, viršijančių antstolės patvarkymais (2014 04 18, 2014 05 06) uždraustas disponuoti lėšas - 5690 Eur (19 646, 68 Lt) suma, nors kaip direktorė turėjo pareigą saugoti areštuotą lėšų sumą ieškinio užtikrinimui iki teismo sprendimo, kuriuo tenkintas ieškovės ieškinys įvykdymo. Turto arešto aktų registro įstatymo 2 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad disponavimo teisės apribojimas – tai teisės pakeisti turto teisinę padėtį, teisinį jo likimą – teisės turtą atlygintinai ar neatlygintinai perleisti, įkeisti, išnuomoti, perduoti naudoti kitiems asmenims ar kitaip šį turtą sutartimi apsunkinti – priverstinis laikinas apribojimas. Tai reiškia, kad, areštavus turtą ir uždraudus juo disponuoti, yra negalimi jokie susitarimai dėl areštuoto turto perleidimo, o jei tokie sudaromi, – yra niekiniai ir negaliojantys (CK 1.80 straipsnis). Niekinio sandorio faktą ir padarinius teismas konstatuoja ex officio (pagal pareigas) (CK 1.78 straipsnio 5 dalis). Pagal Turto arešto aktų registro įstatymo 6 straipsnio 1 dalį Turto arešto aktų registre registruojami teismų, teisėjų, antstolių, prokurorų, Valstybinės mokesčių inspekcijos ir kitų valstybės institucijų bei pareigūnų turto arešto aktai, kuriais įstatymų nustatytais pagrindais ir tvarka laikinai priverstinai apribojamos teisės į Lietuvos Respublikoje esantį turtą, jį areštuojant. Turto areštas sukelia teisinius padarinius asmeniui, kurio turtas areštuotas, nuo turto arešto akto paskelbimo jam momento, o nesant galimybės paskelbti – nuo turto arešto akto įregistravimo turto arešto aktų registre momento, jei kiti įstatymai nenustato kitaip (( - ) straipsnio 4dalis; Turto arešto aktų registro įstatymo 4 straipsnio 1dalis). Tretiesiems asmenims turto areštas sukelia teisinius padarinius nuo turto arešto akto įregistravimo Turto arešto aktų registre (Turto arešto aktų registro įstatymo 4 straipsnio 1dalis). Nagrinėjamu atveju, remiantis Turto arešto aktų registro duomenimis, UAB ( - ) turto arešto aktas, apeliantės (ieškovės) A. Š. ieškinio reikalavimų užtikrinimui, arešto mastas - 5690, 07 Eur (19 646, 68 Lt) sumai, įregistruotas 2014 04 09. Įregistravus turto areštą yra laikoma, kad turto arešto akto duomenys yra žinomi kiekvienam asmeniui (Turto arešto aktų registro įstatymo 5 straipsnio 2 dalis), todėl konstatuotina, jog atsakovams šis faktas nuo arešto akto įregistravimo buvo žinomas. Teisėjų kolegija sutinka su apeliantės argumentais, kad pirmosios instancijos teismas areštuotų lėšų išmokėjimo UAB ( - ) direktorei fakto nevertino visų bylos aplinkybių kontekste sąžiningumo prasme, kad tuo pačiu atsakovai pažeidė CK 6.9301 straipsnyje nustatytą atskaitymo grynaisiais ir negrynaisiais pinigais eiliškumą, pinigines lėšas pervesdami kitiems kreditoriams - šiuo atveju atsakovui V. G., o ne ieškovei. Iš 2014-10-27 Kėdainių rajono apylinkės teismo sprendimo, Kauno apygardos teismo 2015-06-22 nutarties civilinėje byloje Nr.2-1240-188/2014 turinio matyti, kad byloje išspręstas ginčas tarp šalių dėl 2012 m. rugsėjo-spalio mėnesiais ieškovės priduotos žemės ūkio produkcijos (55,720 kg hibridinių agurkų sėklų), už kurią UAB ( - ) neatsiskaitė laiku, t.y. iki 2012 m. pabaigos. Nors atsakovas V. G. laikosi pozicijos, kad atsakovai ieškovės nelaikė UAB ( - ) kreditore iki 2014-10-27 Kėdainių rajono apylinkės teismo sprendimo civilinėje byloje Nr.2-1240-188/2014 įsiteisėjimo (t.y. 2015-06-22), tačiau tai nėra teisiškai reikšminga vertinant atsakovų veiksmus dėl laikinųjų apsaugos priemonių įpareigojimų pažeidimo sąžiningumo aspektu, kadangi šia laikinąja apsaugos priemone buvo užtikrintas galimai ieškovei palankaus teismo sprendimo įvykdymas, o pareiga mokėti darbo užmokestį atsakovei D. G. buvo dar tuomet, kai įmonė turėjo piniginių lėšų areštuotoje banko sąskaitoje daugiau nei uždrausta disponuoti suma. Todėl atsakovė, turėdama pareigą saugoti areštuotas lėšas, o įsiteisėjus teismo sprendimui, jas pervesti iš skolininkės UAB ( - ) areštuotos sąskaitos tiesiogiai ieškovei ar pagal vykdomąjį raštą į antstolio depozitinę sąskaitą, būtų buvusi reali galimybė atsiskaityti su ieškove per antstolį, kuris būtų galėjęs atlikti išieškojimo veiksmus pagal jam ieškovės pateiktą vykdyti vykdomąjį dokumentą (CPK 150 str. 3 d., Akcinių bendrovių įstatymo 19 straipsnio nuostatos). Atsakovai pripažįsta bei 2016-11-14 rašte nurodė, kad ieškovė A. Š. yra vienintelė UAB ( - ) kreditorė (1 t. b. l. 172). Apeliacinės instancijos teismo 2017 04 18 posėdyje atsakovas V. G. pripažino aplinkybę, kad jokio turto UAB ( - ) neturi, neturi darbuotojų, veiklos nevykdo, pateikė 2011-2014 m. laikotarpiu UAB ( - ) sudarytų pirkimo-pardavimo sutarčių su trečiaisiais asmenimis, tarp jų ir atsakovu V. G., priimtų prekių sąskaitų kopijas (priedas Nr. 1-4, 2 t. b. l. 19-40), iš kurių matyti, kad pirkimo pardavimo sutartys sudarytos ir priimta iš pardavėjų pagal sąskaitas hibridinės agurkų sėklų: 2013 05 10 –Nr.030 iš atsakovų dukters L. G. (14 348 Lt sumai), 2014 10 02 – Nr. 031 iš atsakovo V. G. (10 422 Lt sumai), kas tik patvirtina ieškovės nurodytas aplinkybes dėl atsiskaitymo su kitais kreditoriais, tarp jų ir atsakovu V. G., kuriam buvo žinoma apie ieškovės iškeltą civilinę bylą Nr. 2-1240-188/2014 ir laikinųjų apsaugos priemonių taikymą (jis buvo UAB ( - ) atstovu byloje ir įmonės likvidatoriumi) bei pareigą atsiskaityti su ieškove. Todėl yra pagrindas atsakovų veiksmus kreditorės atžvilgiu laikyti nesąžiningais, neatitinkančiais CK 1.5 str. 1 d. nuostatų reikalavimų. Byloje nėra duomenų, kad antstolės R. M. 2015 07 29 patvarkymu Nr.S-10779, priimtas vykdymui vykdomasis dokumentas (2015 07 14 išduotas vykdomasis raštas civ. byloje Nr.2-1240-188 dėl 5646, 83 Eur išieškojimo iš UAB ( - ) išieškotojai A. Š.) įvykdytas ( 2 t. b. l. 7-9). Nors 2014-10-27 Kėdainių rajono apylinkės teismo sprendimas įsiteisėjo pagal Kauno apygardos teismo 2015-06-22 nutartį, tačiau ieškovės reikalavimai buvo užtikrinti pritaikius laikinąsias apsaugos priemones, apie kurias atsakovui V. G. kaip akcininkui buvo gerai žinoma, nes jis civilinėje byloje Nr.2-1240-188/2014 atstovavo UAB ( - ), žinojo, kad ginčas tarp šalių dėl 2012 m. spalio mėn. priduotos ir neapmokėtos produkcijos, todėl teikiant pirmenybę atsiskaitymams su pačiais savimi patvirtina atsakovų kaip juridinio asmens vadovo–V. G. ir juridinio asmens dalyvio - akcininko V. G. neteisėtus ir nesąžiningus veiksmus, kryptingai veikiant, kad išvengti prievolės atsiskaityti su ieškove. Teisėjų kolegijos nuomone, atsakovų atsiliepime į apeliacinį skundą bei teismo posėdyje išdėstyti teiginiai, kad įmonė dar nėra likviduota, nėra išregistruota iš įmonių registro, todėl įmonės likvidacijos proceso metu kreditorės teismo sprendimu nustatytas piniginis reikalavimas bus tenkinamas CK 2.113 str. nustatyta eiliškumo tvarka, nes priešingu atveju ieškovei bus priteista dvigubai nepagrįsti. Atsakovai pripažįsta, kad UAB ( - ) veiklos nevykdo, jokio turto neturi, darbuotojų neturi. Remiantis CK 2. 111 str. nuostatomis likviduojamas juridinis asmuo gali sudaryti tik tuos sandorius, kurie yra susiję su juridinio asmens veiklos nutraukimu arba kurie numatyti sprendime likviduoti juridinį asmenį. Todėl nėra pagrindo spręsti, jog likviduojama įmonė UAB ( - ) turės lėšų atsiskaityti su ieškove, įvertinant tai, kad įmonės likvidavimo procedūra tęsiasi daugiau nei 2 metus, o byloje atsakovai nepateikė jokių objektyvių duomenų apie įmonės realiai gautinas pajamas. Teisėjų kolegija sprendžia, kad byloje nustatytos aplinkybės, leidžiančios konstatuoti atsakovės kaip Individualaus vadovės delikto ieškovės atžvilgiu kriteirijus, neteisėtus ir nesąžiningus veiksmus, susijusius su areštuotų lėšų disponavimu, nesiekiant jų išsaugoti ieškovei galimai palankaus teismo sprendimo įvykdymo užtikrinimui, kas atitinka anksčiau šio sprendimo 16 punkte aptartų individualaus kreditoriaus ieškinio pagrindo kriterijus. Teisėjų kolegijos vertinimu, tenkintinas tiesioginis ieškinys atsakovo V. G. kaip bendrovės akcininko atžvilgiu CK 2.50 straipsnio 3 dalyje įtvirtintu pagrindu – dėl jo nesąžiningų veiksmų nusprendus likviduoti bendrovę tuomet, kai įmonė faktiškai buvo nemoki, ir jam buvo žinoma apie ieškovės ieškinio reikalavimų užtikrinimui taikytas laikinąsias apsaugos priemones, susijusias su areštuotų lėšų disponavimo apribojimu. Teisėjų kolegija iš aptartų įrodymų visumos konstatuoja, jog atsakovai bendrais neteisėtais veiksmais, pažeisdami jiems nustatytas pareigas, padarė žalą ieškovei – UAB ( - ) kreditorei, todėl jiems taikytina solidarioji atsakomybė (CK 6.6 str.). Kai juridinis asmuo negali įvykdyti prievolės dėl juridinio asmens dalyvio nesąžiningų veiksmų, juridinio asmens dalyvis atsako pagal juridinio asmens prievolę savo turtu subsidiariai (CK 2. 50 str. 3 d.). CK 6.247 straipsnyje įtvirtinta, kad atlyginami tik tie nuostoliai, kurie susiję su veiksmais (veikimu, neveikimu), nulėmusiais skolininko civilinę atsakomybę tokiu būdu, kad nuostoliai pagal jų ir civilinės atsakomybės prigimtį gali būti laikomi skolininko veiksmų (veikimo, neveikimo) rezultatu (pvz. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2005 m. lapkričio 9 d. nutartis, priimta civilinėje byloje R. B. v. Vilniaus universiteto Santariškių klinikos, bylos Nr. 3K-3-556/2005; 2008 m. birželio 9 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB „Rudeta“ v. AB „Lietuvos draudimas“, bylos Nr. 3K-3-322/2008). Teisėjų kolegija sprendžia, kad tarp pirmiau aptartų atsakovų padarytų neteisėtų veiksmų visumos ir ieškovei padarytų nuostolių (žalos), praradus galimybę atgauti priteistas sumas, egzistuoja tiesioginis priežastinis ryšys, todėl atsakovams kyla pareiga atlyginti ieškovei padarytą žalą (CK 6.246, 6.248 str.). Atsakovai byloje neginčijo ieškovės ieškinyje nurodyto žalos dydžio. Teisėjų kolegija sprendžia, kad ieškovės nurodyta nuostolių suma atitinka CK 6.249 straipsnio 1 dalyje įtvirtintą žalos sampratą. Europos Žmogaus Teisių Teismas turtinės žalos atlyginimo atveju vadovaujasi principu, kad pareiškėjas kiek įmanoma labiau turėtų būti grąžintas į padėtį, buvusią iki pažeidimo padarymo (restitutio in integrum), taip pat remiasi bendruoju principu, kad sprendimas dėl pažeidimo konstatavimo uždeda valstybei teisinę pareigą padaryti pažeidimui galą ir atlyginti dėl jo padarinių tokiu būdu, kad, kiek tai įmanoma, būtų atkurta situacija, egzistavusi iki pažeidimo (žr. Former King of Greece and Others v. Greece (GC), no. 25701/94, par. 72), tai reiškia, kad šioje konkrečioje byloje nuostolių atlyginimo tikslas turėtų būti ieškovo grąžinimas į poziciją, kurioje jis būtų, jei pažeidimas nebūtų įvykęs (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2013 m. kovo 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-175/2013 Nustatyta, jog UAB ( - ) įsiskolinimas pagal Kėdainių rajono apylinkės teismo 2014 10 27 sprendimą, pakeistą Kauno apygardos teismo 2015 06 22 nutartimi ieškovei (kreditorei) yra 4760, 60 Eur nuostolių atlyginimas, 5 procentų dydžio metinės palūkanos už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos (2014 04 09) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, kas iki 2015-10-09 sudaro 357 Eur (4760, 60 x 5 proc.:100 proc.x1, 5 metų) ir 752, 67 Eur bylinėjimosi išlaidų pirmosios ir apeliacinės instancijos teismuose atlyginimas. Atsižvelgiant į aukščiau nurodytas aplinkybes teisėjų kolegija sprendžia esant teisinga atlygintinos žalos dydį nustatyti vykdymo procese išieškotojai iš skolininkės UAB ( - ) išieškotinos sumos ribose (CK 1.5 str., 6.249 str. 1 d.). Teisėjų kolegija laiko pagrįstais apeliantės argumentus dėl Panevėžio apskrities Vyriausiojo policijos komisariato kriminalinės policijos Ekonominių nusikaltimų tyrimo valdybos 2015-09-25 nutarimo atsisakyti pradėti ikiteisminį tyrimą (ikiteisminio tyrimo medžiaga Nr. ( - )) kaip oficialaus rašytinio įrodymo ir turinčiu didesnę įrodomąją galią vertinimo nepagrįstumo CPK 197 straipsnio 2 dalies nuostatų prasme. Kasacinio teismo yra išaiškinta, kad oficialiajame rašytiniame įrodyme nurodytoms aplinkybėms paneigti įstatyme nustatytas draudimas remtis tik viena iš įrodinėjimo priemonių, t. y. liudytojų parodymais, tačiau visos kitos CPK 177 straipsnio 2, 3dalyse įvardytos įrodinėjimo priemonės, tarp jų ir šalių, trečiųjų asmenų paaiškinimai, yra leistinos ir gali būti naudojamos (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. birželio 8 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-109/2009). Oficialieji rašytiniai įrodymai, turintys didesnę įrodomąją galią, turi būti vertinami su kitais byloje surinktais faktiniais duomenimis. Didesnė įrodomoji oficialiųjų rašytinių įrodymų galia nereiškia, jog šiuose užfiksuotos aplinkybės negali būti paneigiamos, t. y. tokių įrodymų pateikimas nepaneigia teismo pareigos vertinti įrodymų visumą ir neužkerta galimybės iš leistinų įrodymų visumos padaryti išvadą, jog oficialiajame rašytiniame įrodyme nurodytos aplinkybės yra paneigtos (CPK 185 straipsnis). Ikiteisminio tyrimo metu surinktų ir tirtų įrodymų, nustatytų faktų analizės teisinis vertinimas negali turėti oficialiojo, turinčio didesnę įrodomąją galią rašytinio įrodymo statuso, nes tokiu būdu būtų pažeisti vieni iš pagrindinių civilinio proceso principų, įtvirtintų CPK 6, 12–14 straipsniuose (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. birželio 16 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. 3K-3-329/2013; 2013 m. 2013 m. gruodžio 18 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. 3K-3-685/2013; kt.). Paminėtu nutarimu atsisakyta pradėti ikiteisminį tyrimą, pagal ieškovės A. Š. pareiškimą dėl UAB ( - ) banko sąskaitoje areštuotų lėšų panaudojimo (ikiteisminio tyrimo medžiaga Nr. ( - )) nenustačius, kad būtų padaryta veika turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių (1 t.b.l. 30-31, 32-33). Ikiteisminio tyrimo metu buvo atliktas UAB ( - ) AB SEB banko pateikto sąskaitos išrašo apie vykdytus mokėjimus, t.y. sumokant darbo užmokestį, mokesčius Kauno apskrities VMI, Sodrai, įvertinimas, konstatuojant, kad 2014-04-19 Kėdainių apylinkės teismo nutarties reikalavimai nepažeisti, t.y. vertinti baudžiamosios atsakomybės požiūriu. Nagrinėjamu atveju ieškovė ieškinyje nurodė aplinkybes, kad iš areštuotų lėšų buvo atsiskaityta ne tik su atsakove D. G., bet ir su kitais tos pačios eilės (kaip ir ieškovė) kreditoriais, nesilaikant kalendorinio eiliškumo tvarkos, nepranešus ieškovei apie sprendimą likviduoti UAB ( - ), neatsiskaičius su ieškove CK 2.113 straipsnyje nustatyta tvarka. Nagrinėjamu atveju 2015-09-25 nutarime nėra jokių duomenų apie apeliantės nurodytas šias aplinkybes, todėl šis rašytinis įrodymas vertintinas atsižvelgiant į byloje esančių aplinkybių bei įrodymų visumą ir nepaneigia šio sprendimo 42-45 punktuose teisėjų kolegijos padarytų išvadų (CPK 185 str.). Dėl visumos išdėstytų argumentų teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas neteisingai vertino byloje esančius įrodymų ir padarė neteisingą išvadą, kad ieškovė ieškinio neįrodė. Dėl šios priežasties skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas panaikinamas ir priimamas naujas sprendimas - ieškinys tenkintinas (CPK 185 str., 326 straipsnio 1 dalies 2 punktas)

17Dėl bylinėjimosi išlaidų CPK 93 str. 1 d. nustatyta, jog šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtos bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies. Nagrinėjamu atveju apeliacinės instancijos teismui priėmus naują sprendimą, atitinkamai pakeičiamas bylinėjimosi išlaidų paskirstymas. Apeliantė pirmosios instancijos teisme turėjo 176, 60 Eur žyminio mokesčio išlaidas bei 1400 Eur advokato pagalbos išlaidų (1 t. b. l. 9, 10-12). Ieškovės atstovas parengė ieškinį, dubliką (1 t. b. l. 63-64), dalyvavo teismo posėdyje (1 val.).

    1. Apeliantė prašo priteisti turėtas bylinėjimosi išlaidas ir apeliacinės instancijos teisme: 176 Eur žyminio mokesčio išlaidas bei advokato pagalbos išlaidas už apeliacinio skundo parengimą – 200 Eur bei pateikė jų apmokėjimą patvirtinančius dokumentus (1 t.b.l. 111-113) (CPK 93 straipsnio 1 dalis).
    2. LR teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 ir Lietuvos advokatų tarybos 2004 m. kovo 26 d. nutarimu patvirtintų Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalūs dydžiai (2015 m. kovo 19 d. redakcija) nustatyti 8.2 p.- už ieškinį – 2,5 koeficientas, 8.3p. – už dubliką – 1, 5 koeficientas, 8. 9 p.-už apeliacinį skundą – 2, 5 koeficientas, 8, 19 p.-už vieną atstovavimo teisme valandą – 0, 1 koeficientas (maksimalus dydis apskaičiuojamas nuo 713,90 Eur (2015K2) x 2,5 = 1784, 75 Eur).
    1. Apeliantės turėtos advokato pagalbos išlaidos neviršija maksimalios Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio. Atsižvelgiant į tai, teisėjų kolegija neturi pagrindo nustatyti kitokią atlygintinų išlaidų sumą, todėl apeliantei (ieškovei) iš atsakovų po lygiai priteistinos jos jos turėtos išlaidos už advokato pagalbą : 1400 Eur pirmosios ir 200 Eur apeliacinės instancijos teismuose bei 353, 20 Eur (176, 60 + 176, 60) žyminio mokesčio išlaidos (CPK 88 str. 1 d. 6 p., 93 str., 98 str.).
    1. LR CPK 96 str. 6 d. nustatyta, kad jeigu iš šalies pagal šį straipsnį į valstybės biudžetą išieškotina bendra suma yra mažesnė už teisingumo ministro kartu su finansų ministru nustatytą minimalią valstybei priteistiną bylinėjimosi išlaidų sumą, teismas tokios sumos nepriteisia ir ji nėra išieškoma. Pagal Lietuvos Respublikos teisingumo ministro ir Lietuvos Respublikos finansų ministro 2011 m. lapkričio 7 d. įsakymą Nr. 1R-261/1K-355 „Dėl minimalios valstybei priteistinos bylinėjimosi išlaidų sumos nustatymo“, kurio pakeitimas įsigaliojo 2015 m. sausio 1 d., nustatyta, kad minimali valstybei priteistina bylinėjimosi išlaidų suma yra 3 eurai. Patenkinus apeliantės apeliacinį skundą, iš atsakovų po lygiai į valstybės biudžetą priteisiamos teismo turėtos 11,74 Eur pirmosios instancijos ir 12,24 Eur apeliacinės instancijos teismuose išlaidos, susijusios su procesinių dokumentų įteikimu (CPK 93 str. 1 d., 92 str.).
    2. Kėdainių rajono apylinkės teismo 2015 m. lapkričio 19 d. nutartimi taikytos laikinosios apsaugos priemonės paliekamos galioti iki šio teismo sprendimo įvykdymo (CPK 150 str. 3 d.).

18Kauno apygardos teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 2 punktu, 331 straipsniu,

Nutarė

19Kėdainių rajono apylinkės teismo 2016 m. kovo 9 d. sprendimą panaikinti. Priimti naują sprendimą – ieškinį patenkinti.

20Priteisti A. Š. (asmens kodas - ( - ) solidariai iš atsakovų D. G. (asmens kodas - ( - ) ir V. G. (asmens kodas - ( - ) 5870 Eur (penkis tūkstančius aštuonis šimtus septyniasdešimt eurų) žalos atlyginimą, 5 proc. dydžio metines palūkanas, skaičiuojant už priteistus 5870 Eur nuo bylos iškėlimo teisme (2015 11 18) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, išieškojimą vykdant subsidiariai su likviduojama UAB ( - ) (juridinio asmens kodas - ( - )) pagal Kėdainių rajono apylinkės teismo 2014 10 27 sprendimą, pakeistą Kauno apygardos teismo 2014 10 27 nutartimi civilinėje byloje Nr.2-1240-188/2014 dėl 4760, 60 Eur nuostolių atlyginimo.

21Priteisti iš D. G. ir V. G. po 976 Eur (devynis šimtus septyniasdešimt šešis eurus) bylinėjimosi išlaidų atlyginimą pirmosios ir apeliacinės instancijos teismuose A. Š..

22Priteisti valstybei iš D. G. ir V. G. po 12 Eur (dvylika eurų) išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu, šią sumą sumokant į Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos biudžeto pajamų surenkamąją sąskaitą Nr. ( - ), nurodant juridinio asmens kodą – 188659752, banką – AB „Swedbank“, įmokos kodą – 5660, mokėjimo paskirtį – bylinėjimosi išlaidos.

23Kėdainių rajono apylinkės teismo 2015 m. lapkričio 19 d. nutartimi taikytas laikinąsias apsaugos priemones – areštą atsakovų D. G. ir V. G. vardu Nekilnojamojo turto registre (Registro Nr. ( - )) įregistruotam žemės sklypui, kurio unikalus Nr. ( - ), adresu ( - ), ir su areštu susijusius draudimus, palikti galioti iki šio teismo sprendimo įvykdymo.

24Šis Kauno apygardos teismo sprendimas įsiteisėja nuo jo priėmimo dienos.

Ryšiai
1. Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija,... 2. dalyvaujant apeliantei (ieškovei) A. Š. ir jos atstovui... 3. teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę... 4. Teisėjų kolegija... 5. Ginčo esmė... 6. Ieškovė ieškinyje prašė iš atsakovų V. G. ir 7. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė... 8. Kėdainių rajono apylinkės teismas 2016 m. kovo 9 d. sprendimu ieškinį... 9. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai... 10. Apeliaciniame skunde ieškovė prašo panaikinti Kėdainių rajono apylinkės... 11. Teisėjų kolegija... 12. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai... 13. Apeliacinio proceso paskirtis, laikantis CPK 320 straipsnyje įtvirtintų bylos... 14. Dėl tiesioginių ieškinių atsakovams (ne)pagrįstumo Aktualioje kasacinio... 15. .... 16. Dėl įrodymų vertinimo Apeliantės teigimu, pirmosios instancijos teismas... 17. Dėl bylinėjimosi išlaidų CPK 93 str. 1 d. nustatyta, jog šaliai, kurios... 18. Kauno apygardos teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso... 19. Kėdainių rajono apylinkės teismo 2016 m. kovo 9 d. 20. Priteisti A. Š. (asmens kodas - ( -... 21. Priteisti iš D. G. ir V. G. po 976... 22. Priteisti valstybei iš D. G. ir V.... 23. Kėdainių rajono apylinkės teismo 2015 m. lapkričio 19 d. nutartimi taikytas... 24. Šis Kauno apygardos teismo sprendimas įsiteisėja nuo jo priėmimo dienos....