Byla A-73-575/2016
Dėl neišmokėtos darbo užmokesčio dalies priteisimo

1Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ričardo Piličiausko (pranešėjas), Veslavos Ruskan ir Dalios Višinskienės (kolegijos pirmininkė), teismo posėdyje rašytinio proceso ir apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo V. K. ir atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos Vyriausybės, apeliacinius skundus dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. rugsėjo 17 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo V. K. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lietuvos Respublikos Vyriausybės, trečiajam suinteresuotam asmeniui Kėdainių rajono apylinkės teismui dėl neišmokėtos darbo užmokesčio dalies priteisimo.

2Teisėjų kolegija

Nustatė

3I.

4Pareiškėjas V. K. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą su skundu (b. l. 1–4), prašydamas priteisti jam iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos Vyriausybės (toliau – ir Vyriausybė), neišmokėtą teisėjo darbo užmokesčio dalį – ( - ), susidariusią laikotarpiu nuo 2009 m. gegužės 1 d. iki 2013 m. spalio 1 d., taip pat 0,07 proc. delspinigių už laikotarpį nuo 2009 m. gegužės 1 d. iki teismo sprendimo įvykdymo dienos bei 5 proc. metines palūkanas nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo įvykdymo. Pareiškėjas pažymėjo, kad Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas (toliau – ir Konstitucinis Teismas) 2013 m. liepos 1 d. nutarime pripažino, jog neproporcingai sumažinti teisėjų pareiginės algos (atlyginimo) koeficientai prieštarauja (prieštaravo) Lietuvos Respublikos Konstitucijos (toliau – ir Konstitucija) 29 straipsnio 1 daliai, 48 straipsnio 1 dalies nuostatai „kiekvienas žmogus <...> turi teisę <...> gauti teisingą apmokėjimą už darbą“, 109 straipsnio 2 daliai, konstituciniam teisines valstybės principui. Šiame kontekste akcentavo, jog teisėjo atlyginimo ir kitų socialinių garantijų konstitucinės apsaugos imperatyvas kyla iš Konstitucijos 109 straipsnyje įtvirtinto teisėjo ir teismų nepriklausomumo principo, siekiant teisingumą vykdančius teisėjus apsaugoti tiek nuo įstatymų leidžiamosios ir vykdomosios valdžių poveikio, tiek nuo kitų valdžios įstaigų ir pareigūnų, politinių ir visuomeninių organizacijų, komercinių ūkinių struktūrų, juridinių ir fizinių asmenų įtakos. Konstitucinis Teismas ne kartą yra konstatavęs, kad bloginti įstatymų numatytas finansines ir materialines technines teismų veiklos sąlygas, mažinti teisėjų atlyginimą galima tik įstatymu, tai daryti galima tik laikinai, kol valstybės ekonominė ir finansinė būklė yra itin sunki, tokiu atlyginimo mažinimu neturi būti sudaroma prielaidų kitoms valstybės valdžios institucijoms, jų pareigūnams pažeisti teismų nepriklausomumo, net ir tuo atveju, kai valstybėje susidaro itin sunki ekonominė, finansinė padėtis, teismų finansavimas, teisėjų atlyginimai negali būti sumažinti taip, kad teismai negalėtų atlikti savo konstitucinės funkcijos ir priedermės – vykdyti teisingumo, arba teismų galimybė tai atlikti būtų suvaržyta. Tačiau teisėjų atlyginimo dydis, kuris galiojo iki 2009 m. sausio 1 d. įsigaliojusių Lietuvos Respublikos teisėjų atlyginimų įstatymo pakeitimų, iki šiol nėra atstatytas, nors valstybės ekonominė ir finansinė būklė stabilizavosi. Tuo tarpu dėl neteisėto teisėjų atlyginimo sumažinimo per laikotarpį nuo 2009 m. gegužės 1 d. iki 2013 m. spalio 1 d. pareiškėjui nebuvo išmokėta ( - ) darbo užmokesčio dalis. Vadovaudamasis teisės aktų nuostatomis, reglamentuojančiomis delspinigių išmokėjimą, bei Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuota praktika dėl delspinigių priteisimo, pareiškėjas prašė iš atsakovo už kiekvieną praleistą dieną, pradedant skaičiuoti po 7 kalendorinių dienų, kai nustatytu laiku darbo užmokestis nebuvo perskaičiuotas ir sumokėtas atitinkamo dydžio atlyginimas, priteisti 0,07 proc. dydžio delspinigius. Pareiškėjas kartu pabrėžė, kad negaudamas didelės dalies atlyginimo, patyrė nuostolius, valstybė neteisėtai naudojosi jam priklausančia atlyginimo dalimi, palūkanų už naudojimąsi pinigais nemokėjo, todėl, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.37 straipsnio 2 dalimi, pareiškėjas taip pat prašė priteisti CK 6.210 straipsnio 1 dalyje nustatytas 5 proc. procesines palūkanas nuo teismo sprendimu priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo įvykdymo dienos.

5Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Lietuvos Respublikos Vyriausybės, kurią atstovauja Lietuvos Respublikos teisingumo ministerija (toliau – ir Teisingumo ministerija), atsiliepime į pareiškėjo skundą (b. l. 13–16) prašė jį atmesti kaip nepagrįstą ir paduotą praleidus senaties terminą, o tuo atveju, jeigu bus priimtas pareiškėjui palankus teismo sprendimas, prašė jo vykdymą atidėti vieneriems metams nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos. Pažymėjo, kad Lietuvos Respublikos Seimas (toliau – ir Seimas), vykdydamas Konstitucinio Teismo 2013 m. liepos 1 d. nutarimą, 2013 m. rugsėjo 19 d. priėmė įstatymą Nr. XII-523, kurio 2 straipsnio 2 punktu pavedė Lietuvos Respublikos Vyriausybei iki 2014 m. gegužės 1 d. parengti ir pateikti Lietuvos Respublikos Seimui dėl ekonomikos krizės neproporcingai sumažinto darbo užmokesčio (atlyginimo) patirtų praradimų kompensavimo mechanizmą reglamentuojančio įstatymo projektą. Taigi, 2013 m. rugsėjo 28 d. įsigaliojus minėtam įstatymui, valstybė prisiėmė pareigą nustatyti kompensavimo tvarką ir geruoju išmokėti pareiškėjų reikalaujamą sumą. Šis įstatymas yra galiojantis, todėl privalo būti vykdomas. Atitinkamai prievolės, dėl kurios kilo ginčas šioje byloje, įvykdymas bus sureguliuotas teisės aktu, todėl nėra pagrindo pareiškėjo reikalavimą tenkinti teismine tvarka. Taip pat atkreipė dėmesį, jog teisėjui vykdant savo darbines pareigas atsiranda valstybės tarnybos teisiniai santykiai, kurie plačiąja prasme suprantami kaip darbo teisiniai santykiai. Kadangi nei Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymas, nei Lietuvos Respublikos teismų įstatymas, nei kiti specialūs teisės aktai nereglamentuoja laikotarpio, už kurį teisėjai gali prisiteisti darbo užmokestį, pagal analogiją turėtų būti taikomas 3 metų ieškinio senaties terminas, numatytas Lietuvos Respublikos darbo kodekso (toliau – ir DK) 27 straipsnio 2 dalyje. Šiame kontekste pabrėžė, kad pareiškėjas į teismą kreipėsi 2014 m. sausio 15 d., tačiau nesumokėtą atlyginimo dalį prašo priteisti už laikotarpį nuo 2009 m. gegužės 1 d. iki 2013 m. spalio 1 d., todėl manė, jog pareiškėjas praleido ieškinio senaties terminą reikalavimams iki 2011 m. sausio 15 d. pareikšti. Dėl pareiškėjo prašomų priteisti procesinių palūkanų akcentavo, kad tai yra ne darbo teisės, o civilinės teisės institutas, todėl šioje byloje jo taikyti negalima. Tuo tarpu delspinigiai gali būti priteisiami tik tuo atveju, kai dėl darbdavio kaltės pavėluotai išmokamas darbo užmokestis ar kitos su darbo santykiais susijusios išmokos, tačiau šiuo atveju Kėdainių rajono apylinkės teismas, mokėdamas pareiškėjui darbo užmokestį, vadovavosi tuo metu galiojusiais teisės aktais ir išmokėjo visą darbo užmokestį, koks buvo paskaičiuotas. Atsakovo prašymas tuo atveju, jeigu bus priimtas pareiškėjui palankus teismo sprendimas, jo vykdymą atidėti, iš esmės buvo grindžiamas Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 284 straipsnio 1 dalimi.

6Trečiasis suinteresuotas asmuo Kėdainių rajono apylinkės teismas atsiliepime į pareiškėjo skundą (b. l. 11) prašė skundą nagrinėti ir sprendimą priimti teismo nuožiūra.

7II.

8Vilniaus apygardos administracinis teismas 2014 m. rugsėjo 17 d. sprendimu (b. l. 45–52) pareiškėjo skundą tenkino iš dalies ir priteisė jam iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos Vyriausybės, ( - ) neišmokėtą teisėjo atlyginimo dalį, susidariusią laikotarpiu nuo 2011 m. sausio 17 d. iki 2013 m. spalio 1 d., o likusią skundo dalį atmetė kaip nepagrįstą, sprendimo vykdymą atidėdamas 2015 biudžetiniams metams.

9Teismas, detaliai išanalizavęs aktualų teisinį reglamentavimą (jo pasikeitimus), susijusį su pareiškėjo (teisėjo) darbo užmokesčio apskaičiavimu ginčijamu laikotarpiu, nurodė, kad Konstitucinis Teismas 2013 m. liepos 1 d. nutarime, kuris „Valstybės žiniose“ oficialiai paskelbtas 2013 m. spalio 1 d., be kita ko, pripažino atitinkamas teisės aktų nuostatas, kurias taikant pareiškėjui buvo mokamas neproporcingai sumažintas darbo užmokestis, prieštaraujančiomis Konstitucijai. Tuo tarpu, remiantis Konstitucijos 107 straipsniu, Lietuvos Respublikos įstatymas (ar jo dalis) arba kitas Seimo aktas (ar jo dalis), Respublikos Prezidento aktas, Vyriausybės aktas (ar jo dalis) negali būti taikomi nuo tos dienos, kai oficialiai paskelbiamas Konstitucinio Teismo nutarimo sprendimas, kad atitinkamas aktas (ar jo dalis) prieštarauja Konstitucijai. Pagal Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo įstatymo 72 straipsnį, Konstitucinio Teismo priimti nutarimai turi įstatymo galią ir yra privalomi visoms valdžios institucijoms, teismams, visoms įmonėms, įstaigoms bei organizacijoms, pareigūnams ir piliečiams, o visos valstybės institucijos bei jų pareigūnai privalo panaikinti savo priimtus poįstatyminius aktus ar jų nuostatas, kurie pagrįsti pripažintu nekonstituciniu teisės aktu. Neturi būti vykdomi sprendimai, pagrįsti teisės aktais, kurie pripažinti prieštaraujančiais Konstitucijai ar įstatymams, jeigu tokie sprendimai nebuvo įvykdyti iki atitinkamo Konstitucinio Teismo nutarimo įsigaliojimo, tai reiškia šių aktų teisinės galios panaikinimą bei jų pašalinimą visam laikui iš Lietuvos teisės sistemos. Taigi, teismas sprendė, kad Konstitucinio Teismo 2013 m. liepos 1 d. nutarimu pripažinus, jog Lietuvos Respublikos teisėjų atlyginimų įstatymo priedėlis, kuriame nustatyti sumažinti teisėjų pareiginės algos (atlyginimo) koeficientai, tiek, kiek tokiu teisiniu reguliavimu neproporcingai sumažinti teisėjų atlyginimai, prieštarauja (prieštaravo) Konstitucijai, nurodyti koeficientai negali būti taikomi. Tokiu atveju pareiškėjo teisės gintinos taikant pareiginės algos koeficientą, galiojusį iki Konstitucijai prieštaraujančio (sumažinto) koeficiento nustatymo. Šiame kontekste teismas kartu pažymėjo, kad teisės kreiptis į teismą įgyvendinimas ir reikalavimo patenkinimas yra tiesiogiai susijęs su reikalavimui dėl darbo užmokesčio dalies priteisimo taikytinu 3 metų ieškinio senaties terminu (DK 27 str. 2 d.), o atsakovas prašė taikyti ieškinio senatį pareiškėjo skundo reikalavimams. Atsižvelgęs į nurodytas aplinkybes ir į tai, kad pareiškėjas su skundu į teismą kreipėsi 2014 m. sausio 17 d. (skundo išsiuntimo teismui paštu diena), teismas konstatavo, kad pareiškėjo reikalavimams dėl neišmokėtos teisėjo atlyginimo dalies, susidariusios laikotarpiu nuo 2009 m. gegužės 1 d. iki 2011 m. sausio 16 d., taikytinas ieškinio senaties terminas (DK 27 str. 2 d.) ir pareiškėjo skundas šioje dalyje atmestinas (CK 1.131 str. 1 d.). Tuo tarpu teismui pateikta Kėdainių rajono apylinkės teismo pažyma apie pareiškėjui taikant iki 2009 m. gegužės 1 d. galiojusį pareiginės algos koeficientą priskaičiuotiną ir išmokėtiną darbo užmokestį patvirtina, kad dėl Konstitucijai prieštaraujančiomis pripažintų teisės aktų nuostatų taikymo laikotarpiu nuo 2011 m. sausio 17 d. iki 2013 m. spalio 1 d. pareiškėjui neišmokėta ( - ) dydžio teisėjo atlyginimo suma. Šiuo aspektu teismas pabrėžė, kad neturi pagrindo abejoti trečiojo suinteresuoto asmens pateiktais paskaičiavimais. Atsižvelgęs į tai, teismas konstatavo, kad pareiškėjui iš Lietuvos valstybės priteistina ( - ) dydžio neišmokėta teisėjo atlyginimo dalis. Teismo vertinimu, aplinkybė, kad įstatymų leidėjas iki šiol nėra priėmęs įstatymo projekto dėl ekonomikos krizės metu neproporcingai sumažinto darbo užmokesčio patirtų praradimų kompensavimo mechanizmo, nedaro įtakos bylos baigčiai, kadangi pagal Konstitucijos 6 straipsnį, Konstitucija yra vientisas ir tiesiogiai taikomas aktas, todėl kiekvienas asmuo savo teises gali ginti remdamasis Konstitucija. Atitinkamai Konstitucinis Teismas yra pabrėžęs, kad konstitucinė teisė kreiptis į teismą reiškia, jog teisinėje valstybėje kiekvienam užtikrinama galimybė savo teises ginti teisme tiek nuo kitų asmenų, tiek nuo neteisėtų valstybės institucijų ar pareigūnų veiksmų (Konstitucinio Teismo 2003 m. kovo 4 d. nutarimas). Teisės aktais negalima nustatyti tokio reguliavimo, kuriuo būtų paneigta asmens, manančio, kad jo teisės ir laisvės pažeistos, teisė ginti savo teises ir laisves teisme (Konstitucinio Teismo 2006 m. sausio 16 d., 2005 m. vasario 7 d., 2004 m. gruodžio 29 d. nutarimai). Jeigu būtų neužtikrinta asmens konstitucinė teisė kreiptis į teismą, būtų nepaisoma ir visuotinai pripažinto bendrojo teisės principo ubi ius, ibi remedium – jeigu yra kokia nors teisė (laisvė), turi būti ir jos gynimo priemonė (Konstitucinio Teismo 2006 m. rugpjūčio 6 d. nutarimas). Taigi, pareiškėjo pažeistos teisės gynimas teisme nėra priklausomas nuo jokio papildomo veiksmo, t. y. specialaus, kompensavimo klausimus galbūt sureguliuosiančio, įstatymo projekto parengimo ir paties įstatymo priėmimo. Todėl pareiškėjas neprivalo susilaikyti nuo kreipimosi į teismą iki bus priimtas toks jo pažeistas teises atkursiantis įstatymas. Pareiškėjo pažeistų teisių gynimą pavedus įstatymų leidėjo valiai, susidarytų prielaidos teisinėje valstybėje netoleruotinai situacijai, kai įstatymų leidėjui pažeidus asmenų teises, šių teisių gynimas priklausytų išimtinai nuo to paties įstatymų leidėjo valios. Nagrinėjamu atveju pareiškėjo teisės ir teisėti interesai buvo pažeisti, jam nepagrįstai sumažinus teisėjo atlyginimą, kas vėliau buvo pripažinta prieštaraujančiu Konstitucijai. Būtent pastaroji aplinkybė ir leidžia teismui priimti pareiškėjui palankų sprendimą, kadangi jis, manydamas, kad jo teisės yra pažeistos, į teismą galėjo kreiptis iš esmės bet kada, t. y. nelaukdamas, kol bus priimtas įstatymas, įtvirtinsiantis kompensavimo mechanizmą. Priešingas situacijos vertinimas ne tik prieštarautų tiesioginiam pažeistų konstitucinių teisių gynimo principui, bet ir sukurtų neapibrėžtumo situaciją pareiškėjui, kuris nebūtų tikras, kada jo pažeistos teisės bus atkurtos legislatyviniu aktu ir ar jos apskritai bus atkurtos.

10Pasisakydamas dėl pareiškėjo reikalavimo priteisti jam palūkanas ir delspinigius, teismas atkreipė dėmesį, jog sprendžiant delspinigių už darbo užmokesčio (jo dalies) mokėjimo pavėlavimą priteisimo klausimą, kiekvienu konkrečiu atveju yra būtina nustatyti, ar dėl tokio pavėlavimo yra kalta darbo užmokestį išmokanti institucija. Tačiau nagrinėjamu atveju darbo užmokestį pareiškėjui mokėjo trečiasis suinteresuotas asmuo Kėdainių rajono apylinkės teismas, kuris privalėjo laikytis Lietuvos Respublikos biudžetinių įstaigų įstatymo nuostatų dėl asignavimo panaudojimo griežtai pagal paskirtį. Todėl vien dėl to yra akivaizdu, kad teisėjo atlyginimą pareiškėjui mokėjusios institucijos kaltės (DK 207 str. 1 d. taikymo prasme) dėl laiku neišmokėtos darbo užmokesčio dalies nėra. Kaltės sampratos (DK 207 str. 1 d. taikymo prasme) neatitinka ir atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos Vyriausybės, veiksmai – atitinkamų teisės aktų, nors vėliau ir pripažintų neatitinkančiais Konstitucijos, priėmimas, kadangi šie veiksmai iš esmės buvo politinio apsisprendimo rezultatas ir pagal šį savo lygmenį teismo negali būti vertinami pagal analogiją teisės (DK 207 str. 1 d.) taikymo požiūriu. Remdamasis šiomis aplinkybėmis, teismas sprendė, kad pareiškėjo reikalavimas dėl delspinigių priteisimo atmestinas kaip nepagrįstas. Nepagrįstu teismas laikė ir pareiškėjo reikalavimą dėl palūkanų priteisimo, kadangi reikalavimas priteisti nesumokėtą valstybės pareigūno (šiuo atveju teisėjo) atlyginimo dalį plačiąja prasme kyla iš darbo (tarnybos), o ne civilinių teisinių santykių, ir šiuo atveju CK normos, reglamentuojančios įstatymų nustatyto dydžio palūkanų priteisimą skolininkui praleidus terminą įvykdyti piniginę prievolę, netaikytinos.

11Spręsdamas dėl sprendimo vykdymo atidėjimo, teismas nurodė, kad atsakovas tinkamai nepagrindė prašymo taikyti teismo sprendimo vykdymo atidėjimą būtinumo, nenurodė jokių išskirtinių aplinkybių, patvirtinančių, kad teismo sprendimo vykdymas sukels ypatingai neigiamas pasekmes, kad neatidėjus teismo sprendimo vykdymo, bus pažeisti teisingumo ir protingumo principai bei iš esmės paneigta teismo sprendimo efektyvaus vykdymo galimybė. Atsižvelgęs į tai, teismas konstatavo, jog nagrinėjamu atveju taikyti sprendimo vykdymo atidėjimą vieneriems metams nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos nėra tikslinga, nes toks atidėjimas pernelyg suvaržytų pareiškėjo teisę gauti teisėjo atlyginimo nepriemoką, kuri dėl taikomų apribojimų, pripažintų antikonstituciniais, pareiškėjui buvo mokama žymiai mažesnė negu priklausytų mokėti be antikonstituciniais pripažintų apribojimų, ir nėra objektyvaus pagrindo išvadai, kad šioje byloje priimto teismo sprendimo įvykdymas sukeltų neproporcingų sunkumų atsakovui. Tačiau teismas pabrėžė, kad pagal CPK 284 straipsnį, jeigu teismo sprendimui, kuriuo iš Lietuvos valstybės priteistos mokėtinos sumos, įvykdyti reikalingos sumos nenumatytos patvirtintame valstybės biudžete, šio sprendimo įvykdymas, atsakovo prašymu, gali būti atidėtas kitiems biudžetiniams metams. Taigi, įvertinęs aplinkybę, kad 2014 m. valstybės biudžete šiuo sprendimu priteista suma nėra numatyta, teismas nusprendė sprendimo vykdymą atidėti 2015 biudžetiniams metams.

12III.

13Pareiškėjas V. K. pateikė apeliacinį skundą (b. l. 59–61), kuriame prašo pakeisti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. rugsėjo 17 d. sprendimą, priteisiant jam iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos Vyriausybės, visą neišmokėtą teisėjo darbo užmokesčio dalį – ( - ), susidariusią laikotarpiu nuo 2009 m. gegužės 1 d. iki 2013 m. spalio 1 d. Pareiškėjas nurodo, kad nesutinka su skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo dalimi, kuria buvo atmestas jo prašymas priteisti neišmokėtą darbo užmokesčio dalį už laikotarpį nuo 2009 m. gegužės 1 d. iki 2011 m. sausio 17 d. Pareiškėjo manymu, nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas jo reikalavimui nepagrįstai taikė senaties terminą, kadangi jo teisių pažeidimas pripažintas Konstitucinio Teismo 2013 m. liepos 1 d. nutarime, to neneigė nei įstatymų leidėjas, nei vykdomoji valdžia. Taigi situaciją, kai Lietuvos valstybė, kurios institucijos priėmė neteisėtus norminius aktus, šiuos aktus pripažįsta neteisėtais ir imasi veiksmų atkuriant pažeistas teises, teismas turėjo vertinti kaip skolininko veiksmus, liudijančius, jog jis pripažįsta prievolę, todėl teismas turėjo pripažinti, kad atsakovo veiksmai nutraukė senaties terminą (DK 27 str. 5 d., CK 1.130 str. 2 d.), ir tenkinti pareiškėjo skundą visa apimtimi.

14Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Lietuvos Respublikos Vyriausybės, kurią atstovauja Teisingumo ministerija, taip pat pateikė apeliacinį skundą (b. l. 56–58), kuriame prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. rugsėjo 17 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą atmesti. Teigia, kad nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas netinkamai taikė Konstitucijos nuostatas bei netinkamai įvertino aplinkybę, jog prievolės, dėl kurios kilo ginčas šioje byloje, įvykdymas bus sureguliuotas teisės aktu. Šiame kontekste atkreipia dėmesį, jog Lietuvos Respublikos Seimas, vykdydamas Konstitucinio Teismo 2013 m. liepos 1 d. nutarimą, 2013 m. rugsėjo 19 d. priėmė įstatymą Nr. XII-523, kurio 2 straipsnio 2 punktu pavedė Lietuvos Respublikos Vyriausybei iki 2014 m. gegužės 1 d. parengti ir pateikti Lietuvos Respublikos Seimui dėl ekonomikos krizės neproporcingai sumažinto darbo užmokesčio (atlyginimo) patirtų praradimų kompensavimo mechanizmą reglamentuojančio įstatymo projektą. Taigi, 2013 m. rugsėjo 28 d. įsigaliojus minėtam įstatymui, valstybė prisiėmė pareigą nustatyti kompensavimo tvarką ir geruoju išmokėti pareiškėjo reikalaujamą sumą. Šis įstatymas yra galiojantis, todėl privalo būti vykdomas. Be to, Konstitucinis Teismas 2014 m. balandžio 16 d. sprendime „Dėl Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2013 m. liepos 1 d. nutarimo kai kurių nuostatų išaiškinimo“ pažymėjo, jog įstatymų leidėjas, laikydamasis konstitucinio atsakingo valdymo principo, gali atidėti dėl neproporcingo atlyginimų mažinimo patirtų praradimų kompensavimo mechanizmo nustatymą ir (ar) jo įgyvendinimą protingam laikotarpiui, kuris nustatytinas įvertinus valstybėje susiklosčiusią ekonominę, finansinę padėtį, atsižvelgus į ypatingos situacijos padarinius ir valstybės išgales, įskaitant ir įvairius valstybės prisiimtus įsipareigojimus, inter alia susijusius su finansine drausme, taigi ir su valstybės biudžeto pajamų ir išlaidų subalansavimo imperatyvu.

15Trečiasis suinteresuotas asmuo Kėdainių rajono apylinkės teismas atsiliepime į pareiškėjo ir atsakovo apeliacinius skundus (b. l. 67) su atsakovo skundu nesutinka ir prašo jį atmesti, o pareiškėjo skundą prašo nagrinėti teismo nuožiūra.

16Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Lietuvos Respublikos Vyriausybės, kurią atstovauja Teisingumo ministerija, atsiliepime į pareiškėjo apeliacinį skundą (b. l. 68–70) prašo jį atmesti. Mano, kad nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas pagrįstai ir teisėtai pareiškėjo reikalavimui taikė senaties terminą.

17Teisėjų kolegija konstatuoja:

18IV.

19Nagrinėjamoje byloje pareiškėjas (teisėjas) kreipėsi į teismą, reikalaudamas priteisti dalį darbo užmokesčio, kuris jam laikotarpiu nuo 2009 m. gegužės 1 d. iki 2013 m. spalio 1 d. buvo sumažintas įstatymo, pripažinto prieštaraujančiu Konstitucijai, pagrindu.

20Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 57 straipsnio 6 dalis įtvirtina, kad teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Taigi, konstatuoti tam tikro fakto buvimą ar nebuvimą galima tik remiantis byloje surinktų įrodymų visuma, o ne atskirais įrodymais. Nustatant teisiškai reikšmingas aplinkybes turi būti įvertintas surinktų įrodymų pakankamumas, jų nuoseklumas, galimi jų prieštaravimai, logiškumas, atitinkamų duomenų nurodymo aplinkybės, įrodymų šaltinių patikimumas. Iš ABTĮ 57 straipsnio 6 dalies taip pat seka, kad įrodymų vertinimas, kaip objektyvios tiesos nustatymo procesas, grindžiamas subjektyviu faktoriumi – vidiniu įsitikinimu. Vidinis įsitikinimas – tai ne išankstinis įsitikinimas, nuojauta, o įrodymais pagrįsta išvada, kuri padaroma iš surinktų įrodymų, kada išnagrinėjami reikšmingi faktai, iškeliamos ir ištiriamos galimos versijos, įvertinami kiekvienas įrodymas atskirai ir jų visuma. Pagal ABTĮ 136 straipsnį teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina tiek apskųstosios, tiek neapskųstosios sprendimo dalių teisėtumą ir pagrįstumą, taip pat sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą tų asmenų atžvilgiu, kurie skundo nepadavė, teismo nesaisto apeliacinio skundo argumentai, jis privalo patikrinti visą bylą.

21Visų pirma, pažymėtina, kad byloje nėra ginčo dėl fakto, jog dėl Konstitucinio Teismo 2013 m. liepos 1 d. nutarimu Konstitucijai prieštaraujančių pripažintų teisės aktų nuostatų taikymo pareiškėjui ginčo laikotarpiu buvo neišmokėta dalis darbo užmokesčio. Atitinkamai pareiškėjas, manydamas, kad jo teisė gauti teisingą atlygį už atliktą darbą yra pažeista, kreipėsi į teismą ir prašė priteisti jam visą dėl to susidariusį darbo užmokesčio skirtumą. Pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime detaliai išanalizavo aktualų teisinį reglamentavimą (jo pasikeitimus), susijusį su pareiškėjo (teisėjo) darbo užmokesčio apskaičiavimu ginčijamu laikotarpiu, ir, atsakovo prašymu, pareiškėjo reikalavimui taikydamas senaties terminą, priteisė jam neišmokėtą darbo užmokesčio dalį už laikotarpį nuo 2011 m. sausio 17 d. iki 2013 m. spalio 1 d. Tačiau pareiškėjas su tokiu teismo sprendimu nesutinka ir mano, kad nagrinėjamu atveju senaties terminas jo reikalavimui buvo taikytas nepagrįstai ir neteisėtai. Tuo tarpu atsakovas apeliaciniame skunde teigia, jog šiuo atveju pirmosios instancijos teismas netinkamai įvertino aplinkybę, jog prievolės, dėl kurios kilo ginčas šioje byloje, įvykdymas bus sureguliuotas teisės aktu. Taigi, nagrinėjamu atveju ginčas, be kita ko, kilo dėl klausimo, kokia tvarka pareiškėjui turi būti kompensuojami dėl neproporcingo atlyginimo mažinimo patirti praradimai.

22Šiame kontekste teisėjų kolegija pažymi, kad Konstitucinis Teismas 2013 m. liepos 1 d. nutarime konstatavo, jog pripažinus teisinį reguliavimą, kuriuo buvo nustatytas neproporcingas asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, atlyginimų mažinimo mastas, prieštaraujančiu Konstitucijos 48 straipsnio 1 dalies nuostatai „kiekvienas žmogus <...> turi teisę <...> gauti teisingą apmokėjimą už darbą“, iš Konstitucijos 23 straipsnio įstatymų leidėjui kyla reikalavimas nustatyti šių asmenų patirtų praradimų kompensavimo mechanizmą; tai, be kita ko, reiškia, kad turi būti nustatyta tvarka, kuria valstybė per protingą laikotarpį teisingai – tiek, kiek patirtieji praradimai buvo neproporcingi, – juos kompensuos; toks teisinis reguliavimas nustatytinas be nepagrįsto delsimo. Taigi šiuo atveju svarbu atsižvelgti į Konstitucinio Teismo 2014 m. balandžio 16 d. sprendimą, kuriame buvo išaiškintos minėtos Konstitucinio Teismo 2013 m. liepos 1 d. nutarimo nuostatos.

23Minėtame 2014 m. balandžio 16 d. sprendime Konstitucinis Teismas pabrėžė, kad: 1) įstatymų leidėjas, laikydamasis konstitucinio atsakingo valdymo principo, gali atidėti dėl neproporcingo atlyginimų mažinimo patirtų praradimų kompensavimo mechanizmo nustatymą ir (ar) jo įgyvendinimą protingam laikotarpiui, kuris nustatytinas įvertinus valstybėje susiklosčiusią ekonominę, finansinę padėtį, atsižvelgus į ypatingos situacijos padarinius ir valstybės išgales, įskaitant ir įvairius valstybės prisiimtus įsipareigojimus, inter alia susijusius su finansine drausme, taigi ir su valstybės biudžeto pajamų ir išlaidų subalansavimo imperatyvu; 2) praradimus dėl neproporcingo atlyginimų sumažinimo patyrusių asmenų teisė į tokių praradimų kompensavimą turėtų būti įgyvendinama pagal įstatymų leidėjo nustatytą mechanizmą, kuris užtikrintų teisingą kompensavimą per protingą laikotarpį; įstatymų leidėjui nepagrįstai delsiant nustatyti patirtų praradimų kompensavimo mechanizmą arba jį nustačius neteisingą (kompensacijų mokėjimo terminų ir (ar) jų dydžių požiūriu), asmenys, patyrę šiuos praradimus, savo pažeistas teises gali ginti teismine tvarka.

24Konstitucinis Teismas nagrinėjamu atveju aktualiame 2015 m. lapkričio 19 d. nutarime išaiškino, kad asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, dėl neproporcingo atlyginimų mažinimo patirtų praradimų teisingas kompensavimas pagal Konstituciją, inter alia konstitucinį socialinės darnos imperatyvą, gali būti tinkamai užtikrintas tik remiantis įstatymų leidėjo nustatytais patirtų praradimų kompensavimo dydžiais, terminais ir kitais esminiais elementais. Konstitucinis Teismas minėtame nutarime taip pat pakartojo, kad praradimus dėl neproporcingo atlyginimų mažinimo patyrusių asmenų teisė į tokių praradimų kompensavimą turėtų būti įgyvendinama pagal įstatymų leidėjo nustatytą mechanizmą, kuris užtikrintų teisingą kompensavimą per protingą laikotarpį; įstatymų leidėjui nepagrįstai delsiant nustatyti patirtų praradimų kompensavimo mechanizmą arba jį nustačius neteisingą (kompensacijų mokėjimo terminų ir (ar) jų dydžių požiūriu), asmenys, patyrę praradimus dėl neproporcingo atlyginimų mažinimo, savo pažeistas teises gali ginti teismine tvarka.

25Pabrėžtina, kad Lietuvos Respublikos teismų įstatymo 33 straipsnio 4 dalyje įtvirtinta, jog teismai, priimdami sprendimus atitinkamų kategorijų bylose, yra saistomi savo pačių sukurtų teisės aiškinimo taisyklių, suformuluotų analogiškose ar iš esmės panašiose bylose. Teismų praktika atitinkamų kategorijų bylose turi būti keičiama ir naujos teisės aiškinimo taisyklės analogiškose ar iš esmės panašiose bylose gali būti kuriamos tik tais atvejais, kai tai yra neišvengiama ar objektyviai būtina. Atitinkamai, teisėjų kolegijos vertinimu, atsižvelgus į susiklosčiusios situacijos panašumą (dėl ekonomikos krizės neproporcingai atlyginimas buvo sumažintas tiek valstybės tarnautojams, tiek teisėjams), šiuo atveju yra teisinis pagrindas remtis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) išplėstinės teisėjų kolegijos 2016 m. vasario 15 d. sprendimuose administracinėse bylose Nr. A-668-602/2016 ir Nr. A-669-602/2016 suformuota praktika, taip pat teisės aiškinimo taisyklėmis, suformuluotos kitose Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išnagrinėtose analogiškos kategorijos bylose (žr., pvz., LVAT 2016 m. vasario 17 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A-2484-602/2016, 2016 m. vasario 22 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A-2475-520/2016, 2016 m. vasario 29 d. sprendimus administracinėse bylose Nr. A-278-552/2016 ir Nr. eA-281-552/2016). Šios administracinės bylos faktinės ir teisinės aplinkybės, kuriomis yra grindžiami pareiškėjo reikalavimai, yra labai panašios aplinkybėms, kuriomis buvo grindžiami pareiškėjų reikalavimai paminėtose bylose, pareiškėjo teisinė padėtis ir jo teikiami argumentai šioje byloje nėra itin išskirtiniai, todėl nagrinėjamu atveju nėra pagrindo nukrypti nuo ankstesnėje administracinių teismų praktikoje suformuluotų teisės aiškinimo taisyklių ar kurti naujas taisykles.

26Taigi, pažymėtina, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija 2016 m. vasario 15 d. sprendimuose administracinėse bylose Nr. A-668-602/2016 ir Nr. A-669-602/2016, apibendrinusi ligšiolinę Konstitucinio Teismo jurisprudenciją dėl asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, dėl neproporcingo atlyginimo mažinimo patirtų praradimų kompensavimo, pabrėžė, kad: 1) įstatymų leidėjas turi pareigą nustatyti asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, patirtų praradimų kompensavimo mechanizmą; 2) kompensavimo mechanizmas turi būti nustatytas per protingą laikotarpį (inter alia atsižvelgus į valstybės ekonominę, finansinę padėtį, įvertinus galimybes sukaupti (gauti) lėšas, būtinas tokiam kompensavimui); 3) asmenų, kuriems už. darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, dėl neproporcingo atlyginimų mažinimo patirtų praradimų teisingas kompensavimas gali būti tinkamai užtikrintas tik remiantis įstatymų leidėjo nustatytais patirtų praradimų kompensavimo dydžiais, terminais ir kitais esminiais elementais; 4) minėtų praradimų kompensavimo mechanizmo parengimo ir pateikimo Lietuvos Respublikos Seimui atidėjimas vieneriems metams – iki 2015 m. gegužės 1 d., neprieštarauja Konstitucijai ir nėra laikytinas nepagrįstu delsimu. Minėtuose sprendimuose Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija, atsižvelgusi į Konstitucinio Teismo 2013 m. liepos 1 d. nutarimo, 2014 m. balandžio 16 d. sprendimo ir 2015 m. lapkričio 19 d. nutarimo nuostatas, padarė išvadą, kad pripažinęs, jog įstatymų nuostatos, kuriomis buvo nustatytas neproporcingas asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, atlyginimų mažinimo mastas, prieštarauja inter alia Konstitucijos 48 straipsnio 1 dalies nuostatai „kiekvienas žmogus <...> turi teisę <...> gauti teisingą apmokėjimą už darbą“, Konstitucinis Teismas nustatė konkretų šio prieštaravimo pasekmių šalinimo būdą – įpareigojimą įstatymų leidėjui nustatyti mechanizmą, kuris užtikrintų teisingą kompensavimą per protingą laikotarpį. Kaip jau minėta, teisingas kompensavimas yra siejamas su kompensavimu tiek, kiek patirtieji praradimai buvo neproporcingi.

27Akcentuotina, kad Lietuvos Respublikos Seimas 2015 m. birželio 30 d. priėmė Lietuvos Respublikos asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, dėl ekonomikos krizės neproporcingai sumažinto darbo užmokesčio (atlyginimo) dalies grąžinimo įstatymą Nr. XII-1927 (toliau – Grąžinimo įstatymas), įsigaliojusį (su tam tikra išimtimi) 2015 m. rugsėjo 1 d., kuriame nustatytas asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, praradimų, patirtų dėl per ekonomikos krizę neproporcingai sumažinto darbo užmokesčio (atlyginimo), kompensavimo mechanizmas. Iš Grąžinimo įstatymo preambulės ir 1 straipsnio 8 punkto nuostatų matyti, kad Grąžinimo įstatymas taikomas ir teisėjams, kuriems buvo mokamas dėl ekonomikos krizės neproporcingai sumažintas darbo užmokestis (atlyginimas).

28Atsižvelgusi į minėtus Konstitucinio Teismo išaiškinimus ir Grąžinimo įstatymą, teisėjų kolegija neturi pagrindo nesutikti su atsakovo pozicija, kad pareiškėjo dėl neproporcingo atlyginimo sumažinimo patirti praradimai turėtų būti kompensuojami pagal įstatymų leidėjo nustatytą mechanizmą, todėl konstatuoja, jog pareiškėjo patirtų praradimų kompensavimo mechanizmui jau esant nustatytam įstatyme, nėra pagrindo tenkinti jo reikalavimą priteisti neišmokėtą darbo užmokesčio dalį teismo sprendimu, nes sumažintą darbo užmokestį (atlyginimą) mokėjusiai institucijai (šiuo atveju – Kėdainių rajono apylinkės teismui) Grąžinimo įstatyme yra nustatyta pareiga jame įtvirtintomis sąlygomis kompensuoti pareiškėjo patirtus praradimus. Teisėjų kolegija pažymi, kad tokia pozicija atitinka naujausią Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką (žr., pvz., LVAT 2016 m. vasario 29 d. sprendimus administracinėse bylose Nr. A-278-552/2016 ir Nr. eA-281-552/2016). Tuo tarpu Konstitucijoje įtvirtintas teisinės valstybės principas suponuoja jurisprudencijos tęstinumą (žr. Konstitucinio Teismo 2001 m. liepos 12 d., 2003 m. gegužės 30 d. nutarimus, 2004 m. vasario 13 d. sprendimą, 2004 m. gruodžio 13 d., 2006 m. kovo 14 d. nutarimus). Konstitucinis Teismas 2006 m. kovo 28 d. nutarime konstatavo, kad iš Konstitucijos kyla maksima, jog tokios pat (analogiškos) bylos turi būti sprendžiamos taip pat, t. y. jos turi būti sprendžiamos ne sukuriant naujus teismo precedentus, konkuruojančius su esamais, bet paisant jau įtvirtintų; teismų praktika atitinkamų kategorijų bylose turi būti koreguojama ir nauji teismo precedentai tų kategorijų bylose gali būti kuriami tik tada, kai tai yra neišvengiamai, objektyviai būtina; teismų, priimančių sprendimus atitinkamų kategorijų bylose, susisaistymas savo pačių sukurtais precedentais (sprendimais analogiškose bylose) neišvengiamai suponuoja tai, kad teismai turi vadovautis tokia atitinkamų teisės nuostatų (normų, principų) turinio, taip pat šių teisės nuostatų taikymo samprata, kokia buvo suformuota ir kokia buvo vadovaujamasi taikant tas nuostatas (normas, principus) ankstesnėse bylose, inter alia anksčiau sprendžiant analogiškas bylas; iš Konstitucijos kylančios maksimos, kad tokios pat (analogiškos) bylos turi būti sprendžiamos taip pat, nepaisymas reikštų ir Konstitucijos nuostatų dėl teisingumo vykdymo, konstitucinių teisinės valstybės, teisingumo, asmenų lygybės teismui principų, kitų konstitucinių principų nepaisymą. Be to, administracinį teismą saisto jo paties sukurti precedentai ir jo paties suformuota tuos precedentus pagrindžianti doktrina (žr., pvz., LVAT 2015 m. gruodžio 1 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-3924-575/2015 ir kt.). Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas formuoja vienodą administracinių teismų praktiką aiškinant ir taikant įstatymus bei kitus teisės aktus (ABTĮ 13 str. 1 d., 20 str. 4 d.). Taigi, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas privalo užtikrinti savo jurisprudencijos tęstinumą (nuoseklumą, neprieštaringumą) ir savo sprendimų prognozuojamumą, remdamasis savo jau suformuota administracinės teisės doktrina ir precedentais.

29Iš skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo matyti, kad nagrinėjamu atveju teismas iš dalies tenkino pareiškėjo skundą tiesiogiai taikydamas Konstituciją ir priteisė jam dalį dėl darbo užmokesčio mažinimo susidariusios darbo užmokesčio nepriemokos. Tačiau, kaip minėta, teisėjų kolegija nesutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad pareiškėjo teisės šiuo atveju yra gintinos priteisiant jam ginčo laikotarpiu susidariusią darbo užmokesčio nepriemoką. Priešingai, Konstituciniam Teismui 2013 m. liepos 1 d. nutarime ir 2014 m. balandžio 16 d. sprendime nustačius, jog asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, dėl neproporcingo atlyginimų mažinimo patirtų praradimų teisingas kompensavimas pagal Konstituciją gali būti tinkamai užtikrintas tik remiantis įstatymų leidėjo nustatytais patirtų praradimų kompensavimo dydžiais, terminais ir kitais esminiais elementais, o įstatymų leidėjui Grąžinimo įstatyme nustačius tokių praradimų kompensavimo mechanizmą, darytina išvada, kad šiuo atveju nėra pagrindo tenkinti pareiškėjo reikalavimą priteisti neišmokėtą darbo užmokesčio dalį teismo sprendimu. Priėmus Grąžinimo įstatymą, išnyko skundžiamame pirmosios instancijos teismo sprendime nurodoma pareiškėjo teisinės padėties neapibrėžtumo situacija, nes Grąžinimo įstatymo 2 straipsnyje yra reglamentuota dėl ekonomikos krizės neproporcingai sumažinto darbo užmokesčio (atlyginimo) mokėjimo patirtų praradimų apskaičiavimo ir išmokėjimo tvarka. Atsižvelgusi į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nagrinėjamu atveju taikė pareiškėjo pažeistų teisių gynimo būdą – darbo užmokesčio nepriemokos priteisimą. Dėl šios priežasties atsakovo apeliacinio skundo argumentai pripažintini pagrįstais.

30Kartu akcentuotina, kad, kaip nurodė Konstitucinis Teismas, įstatymų leidėjui nustačius neteisingą patirtų praradimų kompensavimo mechanizmą (kompensacijų mokėjimo terminų ir (ar) jų dydžių požiūriu), asmenys, patyrę praradimus dėl neproporcingo atlyginimų mažinimo, savo pažeistas teises galėtų ginti teismine tvarka. Tačiau nagrinėjamoje byloje pareiškėjas neteikė argumentų, kad Grąžinimo įstatyme įtvirtintas kompensavimo mechanizmas yra neteisingas, kompensacijų dydžiai yra netinkami ar kompensacijų išmokėjimo terminas yra per ilgas.

31Teisėjų kolegija papildomai pažymi, kad nors atsakovu nagrinėjamoje byloje buvo įtraukta Lietuvos valstybė, atstovaujama Lietuvos Respublikos Vyriausybės, kurią atstovauja Teisingumo ministerija, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija 2016 m. vasario 15 d. sprendime administracinėje byloje Nr. A-668-602/2016 atkreipė dėmesį, jog Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, nagrinėdamas bylas dėl neišmokėto darbo užmokesčio dalies priteisimo valstybės tarnautojams (pareigūnams) po to, kai Konstitucinis Teismas pripažino antikonstitucinėmis teisės aktų nuostatas, kurių pagrindu buvo mokamas mažesnis atlyginimas, savo nuoseklioje praktikoje atsakovu pripažindavo instituciją, kurioje valstybės tarnautojas (pareigūnas) ėjo pareigas (tarnavo), o ne Lietuvos valstybę. Taigi teisėjų kolegija konstatuoja, jog nagrinėjamoje byloje tinkamas atsakovas turėjo būti Kėdainių rajono apylinkės teismas. Vis dėlto nagrinėjamoje byloje ši institucija dalyvavo kaip trečiasis suinteresuotas asmuo ir savo poziciją byloje ginčo klausimu pareiškė. Atsižvelgiant į išdėstytas aplinkybes, taip pat į tai, kad nagrinėjamoje byloje pareiškėjo reikalavimai atmetami kaip nepagrįsti, nagrinėjamos bylos teisingam išsprendimui minėtos aplinkybės dėl netinkamo atsakovo neturi lemiamos teisinės reikšmės.

32Apibendrindama nurodytas bylos faktines ir teisines aplinkybes, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai pritaikė materialiosios teisės normas, todėl skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas negali būti pripažintas pagrįstu ir teisėtu. Dėl to atsakovo apeliacinis skundas tenkinamas, pirmosios instancijos teismo sprendimas panaikinamas ir priimamas naujas sprendimas, kuriuo pareiškėjo skundas atmetamas, o apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija nepasisako dėl kitų atsakovo ir pareiškėjo apeliacinių skundų argumentų.

33Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 2 punktu, teisėjų kolegija

Nutarė

34Pareiškėjo V. K. apeliacinį skundą atmesti.

35Atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos Vyriausybės, apeliacinį skundą tenkinti.

36Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. rugsėjo 17 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo V. K. skundą atmesti.

37Sprendimas neskundžiamas.

Proceso dalyviai
Ryšiai
1. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš... 2. Teisėjų kolegija... 3. I.... 4. Pareiškėjas V. K. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į Vilniaus... 5. Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Lietuvos Respublikos Vyriausybės,... 6. Trečiasis suinteresuotas asmuo Kėdainių rajono apylinkės teismas... 7. II.... 8. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2014 m. rugsėjo 17 d. sprendimu (b.... 9. Teismas, detaliai išanalizavęs aktualų teisinį reglamentavimą (jo... 10. Pasisakydamas dėl pareiškėjo reikalavimo priteisti jam palūkanas ir... 11. Spręsdamas dėl sprendimo vykdymo atidėjimo, teismas nurodė, kad atsakovas... 12. III.... 13. Pareiškėjas V. K. pateikė apeliacinį skundą (b. l. 59–61), kuriame... 14. Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Lietuvos Respublikos Vyriausybės,... 15. Trečiasis suinteresuotas asmuo Kėdainių rajono apylinkės teismas... 16. Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Lietuvos Respublikos Vyriausybės,... 17. Teisėjų kolegija konstatuoja:... 18. IV.... 19. Nagrinėjamoje byloje pareiškėjas (teisėjas) kreipėsi į teismą,... 20. Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir... 21. Visų pirma, pažymėtina, kad byloje nėra ginčo dėl fakto, jog dėl... 22. Šiame kontekste teisėjų kolegija pažymi, kad Konstitucinis Teismas 2013 m.... 23. Minėtame 2014 m. balandžio 16 d. sprendime Konstitucinis Teismas pabrėžė,... 24. Konstitucinis Teismas nagrinėjamu atveju aktualiame 2015 m. lapkričio 19 d.... 25. Pabrėžtina, kad Lietuvos Respublikos teismų įstatymo 33 straipsnio 4 dalyje... 26. Taigi, pažymėtina, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo... 27. Akcentuotina, kad Lietuvos Respublikos Seimas 2015 m. birželio 30 d. priėmė... 28. Atsižvelgusi į minėtus Konstitucinio Teismo išaiškinimus ir Grąžinimo... 29. Iš skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo matyti, kad nagrinėjamu... 30. Kartu akcentuotina, kad, kaip nurodė Konstitucinis Teismas, įstatymų... 31. Teisėjų kolegija papildomai pažymi, kad nors atsakovu nagrinėjamoje byloje... 32. Apibendrindama nurodytas bylos faktines ir teisines aplinkybes, teisėjų... 33. Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo... 34. Pareiškėjo V. K. apeliacinį skundą atmesti.... 35. Atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos Vyriausybės,... 36. Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. rugsėjo 17 d. sprendimą... 37. Sprendimas neskundžiamas....