Byla 3K-3-77-378/2015
Dėl palūkanų ir delspinigių priteisimo

1Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Gražinos Davidonienės (pranešėja), Gintaro Kryževičiaus ir Sigitos Rudėnaitės (kolegijos pirmininkė),

2rašytinio proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo A. Z. ir atsakovo akcinės bendrovės DNB banko kasacinius skundus dėl Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. balandžio 16 d. sprendimo peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovo A. Z. ieškinį atsakovui akcinei bendrovei DNB bankui, tretieji asmenys G. Z. ir O. Z., dėl sutarties pripažinimo negaliojančia bei atsakovo akcinės bendrovės DNB banko priešieškinį ieškovui A. Z. dėl palūkanų ir delspinigių priteisimo.

3Teisėjų kolegija

Nustatė

4

  1. Ginčo esmė

5Ginčas byloje kilo dėl to, ar įsigydamas vertybinius popierius banko paskolintomis lėšomis ieškovas suklydo sudarydamas sandorius ir ar platindamas vertybinius popierius bankas pakankamai atskleidė tų vertybinių popierių rizikos veiksnius ieškovui, kaip neprofesionaliajam investuotojui.

62007 m. rugpjūčio 8 d. AB „DnB NORD bankas“ ir A. Z. sudarė Skolinimo obligacijų apmokėjimui sutartį Nr. K-2900-2007-79 (toliau – Skolinimo sutartis), kuria bankas suteikė

7A. Z. 177 827 Eur kreditą 6140 vnt. obligacijų apmokėti, o A. Z. įsipareigojo bankui kreditą grąžinti ir sumokėti 5 proc. palūkanas obligacijų išpirkimo dieną – 2010 m. rugpjūčio 16 d. Skolinimo sutarties 6.1 punktu šalys susitarė, kad kreditas grąžinamas, palūkanos ir kitos pagal sutartį mokėtinos sumos sumokamos banko ir A. Z. (kliento) įsipareigojimų įskaitymo būdu. Jeigu įskaičius šalių tarpusavio įsipareigojimus banko klientui mokėtina suma yra didesnė, tai bankas likutį privalo pervesti klientui, tačiau jeigu kliento bankui mokėtina suma yra didesnė, tai klientas ne vėliau kaip kredito grąžinimo dieną įsipareigoja sumokėti bankui trūkstamą sumą. Be to, 2007 m. rugpjūčio 8 d. AB „DnB NORD bankas“ ir A. Z. sudarė Obligacijų pasirašymo sutartį (toliau – Obligacijų sutartį), kuria A. Z. pasirašė dėl 6140 vnt. obligacijų įsigijimo iš obligacijų emisijos, išleistos 2007 m. rugpjūčio 7 d. pagal 500 000 000 Lt vidutinės trukmės obligacijų programą, patvirtintą Vertybinių popierių komisijoje 2007 m. sausio 11 d., bei įsipareigojo sumokėti bankui 614 000 Lt (177 826,69 Eur) iki 2007 m. rugpjūčio 8 d., o bankas įsipareigojo sumokėti A. Z. obligacijų nominaliąją vertę bei priemokos sumą Programos prospekte nustatyta tvarka. 2007 m. rugpjūčio 8 d. Skolinimo sutartis buvo užtikrinta sutartine hipoteka, įkeičiant ieškovo tėvų G. Z. ir O. Z. nekilnojamąjį turtą.

8Ieškovas A. Z. kreipėsi į teismą prašydamas pripažinti negaliojančiomis nuo sudarymo dienos Skolinimo sutartį ir Obligacijų sutartį; priteisti iš banko ieškovui 10 000 Lt (2896,20 Eur) neturtinei žalai atlyginti. Ieškovas nurodė, kad 2007 m. liepos mėnesį atsakovas pasiūlė ieškovui atvykti į banko platinamą investavimo produkto – obligacijų, susijusių su akcijų indeksais, pristatymą, jį pravedė darbuotoja R. T. Per pristatymą buvo teigiama, kad siūlomos įsigyti obligacijos yra labai saugus, nerizikingas produktas, skirtas neprofesionaliajam investuotojui; buvo teikiamos lentelės, kuriose nurodomi dideli investicijų prieaugiai, o ieškovas buvo susipažinęs ir su kita banko platinama medžiaga apie obligacijas, susietas su akcijų indeksais, kur buvo kalbama apie garantuotą 6 proc. pelną. Ieškovas buvo patikintas, kad prieaugis bus ne mažesnis nei 6 proc., ieškovas tik turi įsigyti siūlomų obligacijų, o visa investavimo veikla užsiims bankas. Kadangi ieškovas neturėjo jokių lėšų investuoti, banko atstovė R. T. pasiūlė skolintis iš banko reikalingas lėšas ir jomis apmokėti įsigyjamas obligacijas, nurodydama, kad banko paskolos palūkanos bus bet kokiu atveju mažesnės nei palūkanos, kurias ieškovas gaus iš įsigyjamų obligacijų. Paskolos suteikimui buvo būtinas nekilnojamojo turto įkeitimas. Obligacijos nei žadėto, nei kitokio pelno iš viso neuždirbo, o paskolos grąžinimo dieną buvo sukaupta palūkanų suma – 92 857 Lt (26 893,25 Eur), kurią ieškovas dėl atsakovo neteisėtų veiksmų liko pastarajam skolingas pagal ginčijamas sutartis. Pažymėta, kad ieškovas laikytinas neprofesionaliuoju investuotoju (Finansinių priemonių rinkų įstatymo, galiojusio ginčijamų sutarčių pasirašymo metu (toliau – FPRĮ) 3 straipsnio 20 dalis), kuriam taikomi didesni apsaugos reikalavimai, o atsakovas neatskleidė rizikos investuojant į obligacijas, susietas su akcijų indeksais, skolintomis lėšomis ir taip suklaidino ieškovą dėl sudaromų sandorių esmės.

9Atsakovas pateikė priešieškinį, kuriuo prašė priteisti iš ieškovo A. Z. 26 869,02 Eur palūkanų, 858,88 Eur delspinigių, 5 proc. dydžio metines palūkanas ir bylinėjimosi išlaidas. Nurodyta, kad pagal 2007 m. rugpjūčio 8 d. banko ir A. Z. sudarytą Skolinimo sutartį bankas suteikė 177 827 Eur kreditą už 5 proc. metinių palūkanų įsigytoms pagal Obligacijų pasirašymo sutartį obligacijoms apmokėti. Kredito grąžinimo ir obligacijų išpirkimo diena – 2010 m. rugpjūčio 16 d. 2010 m. rugpjūčio 16 d. bankas išpirko iš A. Z. obligacijas, o ieškovas grąžino kreditą ir bankui liko skolingas 26 869,02 Eur palūkanų bei 858,88 Eur delspinigių.

10Pirmosios ir apeliacinės instancijų teismų sprendimų esmė

11Vilniaus apygardos teismas 2012 m. balandžio 20 d. sprendimu ieškinį tenkino iš dalies ir pripažino negaliojančiomis nuo sudarymo momento 2007 m. rugpjūčio 8 d. Skolinimo bei 2007 m. rugpjūčio 8 d. Obligacijų pasirašymo sutartis, o ieškinio dalį dėl neturtinės žalos atlyginimo ir atsakovo priešieškinį atmetė.

12Teismas, atsižvelgdamas į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2012 m. balandžio 16 d. nutartį, priimtą byloje Nr. A492-1746/2012, pažymėjo, kad Vertybinių popierių rinkos įstatyme, taip pat ir jo 24 straipsnio 3 dalies 5 punkte, nustatytos tarpininkų pareigos turi būti aiškinamos, inter alia, investuotojų, kurie apibrėžiami kaip asmenys, nuosavybės teise turintys vertybinių popierių arba ketinantys jų įsigyti, interesų apsaugos kontekste, o investicinė įmonė privalo pakankamai atskleisti klientui esminę informaciją, inter alia, susijusią su sudaromais (investiciniais) sandoriais. Nurodyta, kad visa investiciniam sprendimui priimti reikalinga informacija, įskaitant informaciją apie riziką, (potencialiam) klientui privalo būti pateikta pakankamai iš anksto, kad investuotojas turėtų pakankamai laiko tinkamai susipažinti su ja, prieš priimdamas atitinkamą sprendimą, kas konkrečiu atveju nebuvo tinkamai atlikta. O ieškovo ir atsakovo pateiktose metodinėse medžiagose yra pateikta bendro pobūdžio informacija apie galimybę investuoti į obligacijas, susietas su akcijų indeksais, akcentuojant prieaugio galimybę, tačiau neatskleidžiant investavimo rizikos. Pirmosios instancijos teismas sprendė, kad aptariamoje medžiagoje aiškiai pateikiami tik pozityvūs duomenys, leidžiantys daryti išvadą apie obligacijų pelningumą, – grafikuose pavaizduota, jog obligacijos, susietos su indeksais, yra pelningos net ir tuo atveju, jeigu akcijų rinkos krenta, obligacijų pajamingumas, priklausomai nuo susietų akcijų indeksų, siekia 40, 73, 48, 64 proc. ir pan. Nors atsakovas neigė, kad per pristatymą buvo naudojamas lankstinukas, kuriame nurodyta, kad su pasaulio akcijomis susietų obligacijų garantuotas prieaugis yra 6 proc., tačiau pirmosios instancijos teismas darė išvadą, jog akivaizdu, kad atitinkamo turinio informaciją atsakovas platino, o ieškovas ją gavo ir ja vadovavosi bei, atsižvelgiant į pagalbinės medžiagos turinio pobūdį, tikėtina, kad per pristatymą taip pat buvo akcentuojamas investicinis prieaugis, o ne galima rizika, net ir pripažįstant, kad bendra informacija apie riziką buvo pateikta. Pagalbinės medžiagos variante yra ir informacija apie galimas investavimo strategijas, tarp jų – investavimą skolintomis lėšomis įkeičiant nekilnojamąjį turtą, tačiau, teismo vertinimu, ir šiuo atveju informacija pateikiama tokiu būdu, jog suformuojama nuomonė, kad investavimas yra nerizikingas, nes investavimui bankas lėšas skolina labai palankiomis sąlygomis, neatsižvelgdamas į kliento pajamas ar jau turimus įsipareigojimus, nustatydamas palūkanų ir paskolos grąžinimą tik investicijų termino pabaigoje. Atsižvelgęs į byloje surinktus įrodymus teismas sprendė, kad atsakovas pareigą suteikti informaciją, kurios pagrindu ieškovas galėtų suprasti siūlomų investicinių paslaugų ir finansinių priemonių esmę bei joms būdingą riziką ir galėtų priimti pagrįstus investicinius sprendimus, atliko tik formaliai, neišsiaiškinęs, ar ieškovas suprato perkamo produkto esmę ir galimą riziką, todėl sprendė, kad aptariamą pareigą atsakovas įvykdė netinkamai. Teismas darė išvadą, kad informacijos apie investavimo skolintomis lėšomis riziką tinkamas neatskleidimas lėmė ieškovo suklydimą, sudarant sutartis, kuriomis jis prisiėmė riziką dėl viso savo tėvų turto praradimo, o Skolinimo sutarties sąsaja su Obligacijų sutartimi tokiu būdu, kad palūkanų pagal paskolos sutartį mokėjimas buvo nustatytas abiejų sutarčių pabaigoje, bankui išpirkus obligacijas, susietas su akcijų indeksais, bei aptariamo investicinio produkto naujumas rinkoje ieškovui, kaip neprofesionaliam rinkos dalyviui, buvo nesuprantamas, kad jis objektyviai įvertintų galimą riziką, investuodamas skolintomis lėšomis. Spręsdamas dėl neturtinės žalos atlyginimo teismas nurodė, kad neturtinės žalos atlyginimas suklaidintai šaliai nenustatytas (CK 6.250 straipsnio 2 dalis). O pripažinus negaliojančia Skolinimo sutartį, ja grindžiami priešieškinio reikalavimai netenkintini.

13Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 2014 m. balandžio 16 d. sprendimu panaikino Vilniaus apygardos teismo 2012 m. balandžio 20 d. sprendimą ir priėmė naują sprendimą – ieškinį atmetė, o priešieškinį tenkino iš dalies.

14Teisėjų kolegija, įvertinusi byloje pateiktus duomenis, sprendė, kad obligacijų platinimo metu atsakovas praktiškai akcentavo vien tik investicijų naudą, sudarant saugios, užtikrintos investicijos įspūdį, o atsižvelgiant į tai, jog su akcijomis susietų obligacijų (toliau – SASO) pardavimų rezultatai buvo kriterijus, lemiantis jas parduodančiam banko skyriui tenkančio pelno dydį ir atitinkamai darbuotojų skatinimą, padarė išvadą, kad teigti, jog banko darbuotoja R. T. ir kiti banko darbuotojai būtų akcentavę galimus praradimus (rizikas), nėra pagrindo. Nustatyta, kad atsakovas, siūlydamas investuoti į SASO skolintomis lėšomis, taip siūlė finansinį produktą, kuris nebuvo aprašytas prospektuose bei Galutinėse sąlygose, dėl ko informacija apie riziką investuojant skolintomis lėšomis nebuvo ir negalėjo būti pateikiama, o siūlydamas strategiją investuoti į SASO skolintomis lėšomis iš esmės pakeitė sąlygiškai saugų finansinį produktą (SASO), kurio aprašymą pateikė prospektuose bei Galutinėse sąlygose. Dėl to teisėjų kolegija sprendė, kad pagrįstai pirmosios instancijos teismas įvertino, jog pareigą suteikti informaciją, kurios pagrindu ieškovas galėtų suprasti siūlomų investicinių paslaugų ir finansinių priemonių esmę bei joms būdingą riziką ir galėtų priimti pagrįstus investicinius sprendimus, atsakovas atliko tik formaliai ir konkrečiu atveju aiškiai netinkamai. Atsižvelgusi į tai, kad ieškovas mokėsi ekonominio profilio mokykloje, pripažino iš anksto susipažinęs su banko platintu reklaminiu leidiniu „Investavimas DnB NORD banke“, kuriame nurodomi ne tik akcijų rinkų kilimai, bet ir kritimai bei neaiškios perspektyvos, internetu stebėjo kreivės kilimus ir kritimus, bendravo su R. B., taip pat investavusiu tapačiu būdu, į banką atsinešė visus reikalingus dokumentus, patvirtino susipažinęs su prospektu, teisėjų kolegija sprendė, kad ieškovas suprato galintis patirti nuostolių, tačiau banko skleidžiamos informacijos, jo atstovų patikinimų, taip pat ir akcijų rinkų kilimo faktų paveiktas tikėjosi, jog blogiausio scenarijaus bus išvengta, ir rizikavo, siekdamas praturtėti, t. y. nevisapusiškas rizikų atskleidimas nesuklaidino ieškovo tiek, kad jei ne šis suklaidinimas, sandorio jis net nebūtų sudaręs. Kadangi sandoriai bet kokiu atveju būtų sudaryti, tačiau galimai ne tokios didelės apimties, spręsta, kad pripažinti negaliojančiomis A. Z. ir atsakovo sudarytas Skolinimo ir Obligacijų sutartis nėra teisinio pagrindo.

15Vertindama priešieškinio pagrįstumą teisėjų kolegija nurodė, kad atsakovas netinkamai vykdė bendradarbiavimo su ieškovu pareigą, susijusią su siūlomų investicinių paslaugų ir finansinių priemonių (strategijos) esme bei joms būdingos rizikos atskleidimu (CK 6.64 straipsnio 1 dalies 1 punktas), todėl nagrinėjamu atveju yra pagrindas mažinti ieškovo sutartinę atsakomybę (CK 6.259 straipsnis). Spręsdama dėl ieškovo sutartinės atsakomybės dydžio, teisėjų kolegija atsižvelgė į tai, kad per susitikimus platintame lankstinuke nurodytas garantuotas 6 proc. dydžio prieaugis, atsižvelgė į banko elgesį, ieškovo amžių, patirtį, domėjimąsi įsigytomis finansinėmis priemonėmis ir nusprendė ieškovo atsakomybę pagal Skolinimo sutartį mažinti pusiau. Dėl to priešieškinis tenkintas iš dalies, priteisiant atsakovui iš ieškovo 46 386,68 Lt (13 434,51 Eur) pagal Skolinimo sutartį nesumokėtų palūkanų, 1482,77 Lt (429,44 Eur) nuo jų priskaičiuotų delspinigių ir 5 proc. dydžio metines palūkanas nuo priteistos sumos nuo priešieškinio priėmimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.

16II. Kasacinių skundų ir atsiliepimų į juos teisiniai argumentai

17Kasaciniu skundu ieškovas A. Z. prašo panaikinti Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. balandžio 16 d. sprendimą ir palikti galioti Vilniaus apygardos teismo 2012 m. balandžio 20 d. sprendimą. Ieškovas nurodo šiuos pagrindinius argumentus:

  1. Dėl suklydimo sudaryto sandorio pripažinimo negaliojančiu. Nepaisydamas išvados apie atsakovo neteisėtus veiksmus apeliacinės instancijos teismas vertino, kad rizikos neatskleidimas nesudaro faktinio ir teisinio pagrindo tenkinti ieškinį, nes neprofesionalus klientas siekė investuoti ir privalėjo suvokti, kad kiekviena investicija yra rizika, ypač apmokama skolintomis lėšomis. Tačiau tai lemia, kad kiekvienas investuotojas turi suvokti savo veiklos riziką ir jo teisės negali būti ginamos. Nepagrįstai buvo atsižvelgta į ieškovo ekonominio profilio mokyklos baigimą, nes kelių ekonominio pobūdžio disciplinų dėstymas nereiškia sugebėjimo suvokti finansinių priemonių. Apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai nesuteikė praktinės reikšmės ieškovo padėties individualizavimui, tai buvo jaunas, nepatyręs, finansiškai neišsilavinęs ir neprofesionalus investuotojas. Teismo konstatuotas ieškovo domėjimasis savo investicija negali būti prilygintas praktiniam suvokimui, kuris reikalauja specialiųjų žinių ir gebėjimo. Ieškovas buvo suklaidintas dėl investavimo rizikos tikimybės, o kadangi tai yra esminę reikšmę investavimo sandoriui turinti aplinkybė, vertintina, kad buvo suklysta dėl sandorio esmės. Teismas pripažino, kad tokie sandoriai, kokie buvo sudaryti, nebūtų buvę sudaryti, jei neprofesionalus klientas iš atsakovo būtų sužinojęs visą jam būtiną informaciją, tai atsakovo veiksmai turėjo tiesioginę įtaką ieškovo valios formavimuisi. Nebuvo įvertinta, kad banko veikla siūlant SASO pagal FPRĮ 3 straipsnio 12 dalį kvalifikuotina kaip investavimo rekomendacijų teikimas, todėl banko klaidinga informacija vartotoją pasiekė kaip bešališko ir autoritetingo finansų subjekto profesionalus ir individualus patarimas įsigyti šią prekę. Atsakovas pažeidė savo fiduciarines pareigas, įtvirtintas MIFID direktyvoje ir FPRĮ 21 straipsnyje, nes ėmėsi teikti patarimą ieškovui nepaisydamas to, kad banko suinteresuotumas buvo priešingas ieškovo interesams.
  2. Dėl palūkanų mažinimo. Atsakovo reikalaujamos palūkanos pagal SASO yra mokėjimo, o ne kompensacinės, todėl jos negali būti civilinės atsakomybės atsiradimo pagrindas.

18Atsiliepimu į ieškovo A. Z. kasacinį skundą atsakovas prašo kasacinį skundą atmesti. Procesiniame dokumente nurodomi šie pagrindiniai argumentai:

  1. Dėl suklydimo sudaryto sandorio pripažinimo negaliojančiu. Kiekvienam asmeniui turi būti suvokiama, kad investavimas yra rizikinga veikla ir negali būti siejama išimtinai tik su pelno gavimu eliminuojant nuostolių galimybę. Toks aiškinimas užkerta kelią galimam investuotojų piktnaudžiavimui pripažįstant investavimo sandorius negaliojančiais CK 1.90 straipsnio pagrindu. Be to, tai yra vienas iš galimų investuotojų teisių apsaugos būdų, kurio nepritaikymas savaime nereiškia, kad investuotojų teisės ir interesai nėra niekaip saugomi. Sandoris negali būti pripažintas negaliojančiu, kai yra suklysta dėl sandorio motyvų ar dėl jo padarinių, kurie dažnai priklauso nuo aplinkybių, kurių sandorio šalys negali iš anksto numatyti, ir yra susiję su įprasta rinkos rizika. Ieškovas subjektyviai vertino sandorį kaip sėkmingą ateityje, o tai neleidžia daryti išvados, kad sudarydamas sandorį ieškovas suklydo. Ieškovas sandorio uždarbį suvokė ne kaip esminę sąlygą, bet kaip sandorio perspektyvą ar padarinius, kurių klaidingas įsivaizdavimas nesudaro pagrindo taikyti CK 1.90 straipsnio nuostatų. Taikant šį sandorio negaliojimo pagrindą yra svarbu nustatyti ne tai, ar suklaidinta buvo aiškiai silpnoji šalis – jaunas, nepatyręs ir patiklus vartotojas, bet tai, ar jis apskritai buvo suklaidintas. Teismas įvertino ieškovo asmenines savybes, kaip ir kitas svarbias aplinkybes vertindamas sandorio negaliojimą CK 1.90 straipsnio pagrindu. Teismas, įvertinęs visą su ieškovu ir jo veiksmais sudaryti ginčo sandorius susijusių aplinkybių visetą, tarp jų ir jo išsilavinimą, sprendė, kad sudarydamas sutartis ieškovas suprato galintis patirti nuostolių. Ieškovo domėjimasis investicijomis į SASO, kurio metu jis sužinojo konkrečias investavimo į SASO rizikas, gali būti sutapatinamas su rizikos suvokimu. Ieškovo santykį su R. B. teismas vertino ne kaip banko veiklos funkcijų perdavimą pastarajam, bet kaip bendravimą su žmogumi, kuris turėjo patirties investuodamas į SASO ir kuris galėjo pateikti savo nuomonę dėl tokios investicijos. Prospekte ir Galutinėse sąlygose neturėjo būti aprašyta investavimo į SASO skolintomis lėšomis rizika, visos šio sandorio sąlygos buvo nurodytos ginčo sutartyse. Nurodyta, kad šiuo atveju investavimo rekomendacija, kaip ji suprantama FPRĮ prasme, nebuvo teikiama, ieškovas tokių banko paslaugų neprašė ir net nebandė įrodinėti. Šiuo atveju banko ir ieškovo interesai dėl investicijų sutapo, nes abi šalys siekė sandorių sėkmės, todėl jokio interesų konflikto nebuvo. Be to, atsakovas pinigines lėšas savo platinamoms SASO įsigyti skolino tik išimtiniais atvejais, to klientams pageidaujant. Kasaciniame skunde neargumentuojama, kodėl teismas pažeidė FPRĮ 22 straipsnio 3 dalį, kokią reikšmę šis pažeidimas turi skundžiamo sprendimo neteisėtumui. FPRĮ 22 straipsnis nebuvo taikomas ginčo sutarčių sudarymo metu, t. y. 2007 m. liepos 5 d., jis dar negaliojo, nes nustatė kokybiškai naujus į maksimalią neprofesionaliųjų investuotojų interesų apsaugą orientuotus kriterijus, kurių iki FPRĮ galiojusiame VPRĮ nebuvo.

19Kasaciniu skundu atsakovas AB DNB bankas prašo panaikinti Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. balandžio 16 d. sprendimo dalį, kuria priešieškinio dalis buvo atmesta, ir priimti naują sprendimą: priteisti iš ieškovo atsakovo naudai 26 869, 02 Eur palūkanų ir 858,88 Eur delspinigių bei 5 proc. metines palūkanas nuo priešieškinio priėmimo dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo. Atsakovas nurodo šiuos pagrindinius argumentus:

  1. Dėl CK 6.259 straipsnio aiškinimo ir taikymo. Byloje nebuvo įrodinėjama ir teismai nenustatinėjo ieškovo civilinės atsakomybės sąlygų, todėl nepagrįstai buvo taikyta CK 6.259 straipsnio nuostata kaip pagrindas sumažinti priteistinų palūkanų dydį. Apeliacinės instancijos teismo civilinės atsakomybės taikymas buvo už teisminio nagrinėjimo ribų, nes šalys nereiškė reikalavimo priteisti iš kitos šalies nuostolius. Nebuvo vertintos ieškovo civilinės atsakomybės sąlygos. Reikalavimas priteisti palūkanas pagal Skolinimo obligacijų apmokėjimo sutartį savo esme buvo reikalavimas vykdyti prievolę natūra, kurio atžvilgiu negali būti taikomos civilinę atsakomybę reglamentuojančios teisės normos.
  2. Dėl įrodymų vertinimo taisyklių taikymo. Apeliacinės instancijos teismo sprendimas yra grindžiamas tarpusavyje prieštaringomis išvadomis, kurios viena kitą paneigia ir negali būti vertinamos kaip pagrįstos, pvz.: dėl investicijų rizikos atskleidimo vienur sprendime pasisakyta, kad ji nebuvo atskleista, kitur – kad ši rizika ieškovui buvo žinoma. Byloje pateikti įrodymai patvirtina, kad ieškovas buvo informuotas apie SASO rizikas. Teismas sprendimą sumažinti ieškovo atsakomybę grindė reklaminiu lankstinuku, nors šis įrodymas neatitinka įrodymų sąsajumo reikalavimų. Byloje nėra įrodymų, patvirtinančių, kad ieškovas iki sutarčių sudarymo matė SASO reklaminį lankstinuką ir ar jis lėmė jo valios formavimąsi. Ieškovas nepateikė reklaminio lankstinuko originalo, nors teismas buvo įpareigojęs jį tą padaryti, tai patvirtina, kad jis lankstinuko neturėjo. Be to, tokio lankstinuko turėjimas nepatvirtina jame pateiktos informacijos įtakos ieškovo valios formavimuisi. Sudarydamas ginčo sutartis investuoti siekė ieškovas, o ne bankas. Pažymėta, kad SASO rizika realizavosi išimtinai dėl 2008 m. kilusios pasaulinės finansų krizės, kurios nei bankas, nei ieškovas negalėjo numatyti ginčo sutarčių pasirašymo metu.

20Atsiliepimu į atsakovo AB DNB banko kasacinį skundą ieškovas prašo kasacinį skundą atmesti, panaikinti Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. balandžio 16 d. sprendimą ir palikti galioti Vilniaus apygardos teismo 2012 m. balandžio 20 d. sprendimą. Procesiniame dokumente, be argumentų, kurie buvo išdėstyti ieškovo kasaciniame skunde, papildomai nurodomi šie pagrindiniai argumentai:

  1. Dėl CK 6.259 straipsnio aiškinimo ir taikymo. Bankas, sudarydamas ginčo sutartis, elgėsi neteisėtai ir klaidino investuotoją. Kasaciniame skunde klaidingai nurodoma, kad teismas nenustatė atsakovo neteisėtų veiksmų (FPRĮ 22 straipsnio 3 dalies pažeidimas buvo nustatytas). Teismas taikė civilinės atsakomybės institutą siekdamas bet kokia kaina ir klaidingai padalyti nuostolius abiem šalims po lygiai. Atsakovo argumentai dėl reklaminio lankstinuko įtakos ieškovo valios formavimuisi yra faktinio pobūdžio, todėl kasacinis teismas neturėtų jų vertinti, taip pat jie yra deklaratyvūs, nepagrįsti bylos medžiaga, todėl teisiškai yra nereikšmingi. Atsakovas siekia paneigti teismų nustatytas faktines aplinkybes nepatikimais įrodymais, t. y. su atsakovu susijusių ir galimai bylos baigtimi suinteresuotų esamų ar buvusių darbuotojų parodymais. Argumentai dėl finansų krizės yra atsakomybės vengimas ir noras prisiimti tik pelną, nuostolius perkeliant kitiems asmenims. Banko sutartinė teisė gauti palūkanas turi būti įgyvendinama sąžiningai.

21Teisėjų kolegija

konstatuoja:

22IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai

23Dėl sandorių pripažinimo negaliojančiais kaip sudarytų dėl suklydimo

24Suklydimas, kaip vienas sandorių negaliojimo teisinių pagrindų, reglamentuojamas CK 1.90 straipsnyje; jo 1, 2, 4 dalyse nustatyta, kad iš esmės suklydus sudarytas sandoris gali būti teismo tvarka pripažintas negaliojančiu pagal klydusios šalies ieškinį; suklydimu laikoma klaidinga prielaida apie egzistavusius esminius sandorio faktus sandorio sudarymo metu; suklydimas turi esminę reikšmę, kai buvo suklysta dėl paties sandorio esmės, jo dalyko ar kitų esminių sąlygų arba dėl kitos sandorio šalies civilinio teisinio statuso ar kitokių aplinkybių, jeigu normaliai atidus ir protingas asmuo, žinodamas tikrąją reikalų padėtį, panašioje situacijoje sandorio nebūtų sudaręs arba būtų jį sudaręs iš esmės kitokiomis sąlygomis; suklydimas taip pat laikomas esminiu, jeigu klydo abi šalys arba vieną šalį suklaidino kita šalis, neturėdama tikslo apgauti, taip pat kai viena šalis žinojo ar turėjo žinoti, kad kita šalis suklydo, o reikalavimas, kad suklydusi šalis įvykdytų sutartį, prieštarautų sąžiningumo, teisingumo ar protingumo principams.

25Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad suklydimas – tai neteisingas sudaromo sandorio suvokimas; suklydimo atveju neteisingai suvokiamas sandorio turinys arba neteisingai išreiškiama valia sudaryti sandorį. Dėl suklydimo sudaryti sandoriai turi valios trūkumų; ją nulemia neteisingai suvoktos esminės sandorio aplinkybės arba netiksli valios išraiška. Esminiu laikytinas suklydimas dėl svarbių sudariusiam sandorį asmeniui aplinkybių, kurias teisingai suvokdamas sandorio nebūtų sudaręs. Dėl suklydimo sudarytas sandoris pripažįstamas negaliojančiu, jeigu konstatuojama, kad suklydimas buvo esminis, t. y. konstatuojama dėl suklydimo fakto ir jo esmingumo (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. spalio 27 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje J. G. v. S. M., bylos Nr. 3K-3-504/2008; 2009 m. lapkričio 27 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje J. S. v. V. L. ir kt., bylos Nr. 3K-3-531/2009; 2014 m. rugsėjo 5 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje A. B. v. AB DnB bankas, bylos Nr. 3K-3-391/2014; kt.). Vertinant, ar buvo suklysta, taikytinas protingumo kriterijus, t. y. šalies, teigiančios, kad ji suklydo, elgesys vertinamas atsižvelgiant į apdairaus, atidaus žmogaus elgesį tokiomis pačiomis aplinkybėmis. Protingumo principas reiškia, kad, esant sutarties laisvei ir asmenų lygiateisiškumui, kiekvienas asmuo privalo pats rūpintis savo teisėmis ir pareigomis. Prieš atlikdamas bet kokį veiksmą, asmuo turi apsvarstyti galimus tokio veiksmo teisinius padarinius. Konkretaus sandorio pagrindu šalims atsiranda teisės ir pareigos; dėl to kiekvienas asmuo, prieš sudarydamas sandorį, turi patikrinti, kokias pareigas pagal sandorį įgis, kokias – praras. Teisių ir pareigų klaidingas įsivaizdavimas negali būti pripažintas suklydimu, jeigu jis įvyko dėl sandorio šalies neapdairumo, neatidumo ar nerūpestingumo. Vertinant, ar apskritai buvo suklysta, reikia atsižvelgti į sandorio šalies amžių, išsilavinimą, sandorio sudarymo aplinkybes ir kitas svarbias aplinkybes (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. lapkričio 24 d. nutartis, priimta civilinėje byloje A. V. ir kt. v. J. V., bylos Nr. 3K-3-85/2011; 2014 m. kovo 17 d. nutartis, priimta civilinėje byloje R. B. v. AB DNB bankas, bylos Nr. 3K-3-68/2014).

26Kasacinis teismas, investicinių paslaugų teikimo byloje spręsdamas, ar investuotojas buvo suklaidintas, nurodė, kad yra svarbu įvertinti, ar banko klientui pateikta informacija buvo aiški ir nedviprasmiška ir ar ja remdamasis asmuo, kuris nėra profesionalusis investuotojas, galėjo priimti sprendimą, suvokdamas galimų padarinių riziką (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. birželio 28 d. nutartis, priimta civilinėje byloje N. V. v. BAB bankas „Snoras“, bylos Nr. 3K-3-381/2013). Siekiant nustatyti suklaidinimo buvimą nagrinėjamuose santykiuose, pirmiausia būtina įvertinti finansų tarpininko elgesį, t. y. nustatyti, kokias informacines pareigas jis turėjo ir kaip jas vykdė, taip pat įvertinti, ar investuotojas, atsižvelgiant į konkrečias faktines bylos aplinkybes, galėjo suklysti dėl investavimo santykių esmės (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. kovo 17 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje R. B. v. AB DNB bankas, bylos Nr. 3K-3-68/2014; 2014 m. balandžio 16 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje G. P. v. AB DNB bankas, bylos Nr. 3K-3-206/2014; 2014 m. gegužės 20 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje S. L. v. AB DNB bankas, bylos Nr. 3K-3-265/2014; 2014 m. lapkričio 19 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje J. B. v. AB DNB bankas, bylos Nr. 3K-3-517/2014). Pagal CK 6.38 straipsnio 2 dalį, jeigu vienai iš šalių prievolės vykdymas kartu yra ir profesinė veikla, ši šalis turi vykdyti prievolę taip pat pagal tai profesinei veiklai taikomus reikalavimus. Finansų tarpininko profesinės veiklos reikalavimai įtvirtinti Europos Parlamento ir Tarybos 2004 m. balandžio 21 d. direktyvą dėl finansinių priemonių rinkų Nr. 2004/39/EC (MiFID) įgyvendinančiajame Finansinių priemonių rinkų įstatyme ir jo įgyvendinamuosiuose nacionalinės teisės aktuose. FPRĮ įsigaliojo 2007 m. vasario 8 d.; tam, kad įgyvendinti naujus reikalavimus tinkamai pasirengtų investicinių paslaugų teikėjai, buvo nustatytas pereinamasis laikotarpis. Nauji reikalavimai investicines paslaugas teikiantiems asmenims, kurie nebuvo nustatyti anksčiau galiojusiame Vertybinių popierių rinkos įstatyme, įsigaliojo ir taikomi nuo 2007 m. lapkričio 1 d., t. y. vėliau negu šalių sudarytos Skolinimo ir Obligacijų sutartys. Tačiau kasacinis teismas dėl VPRĮ 24 straipsnio 3 dalies ir FPRĮ 22 straipsnio 2, 3 dalies nuostatų taikymo yra nurodęs, kad finansų tarpininkui reikalavimai pagal FPRĮ 22 straipsnio 3 dalį nėra nauji, iš esmės tokie patys pareigos tinkamai suteikti informaciją klientui apie tam tikrą investavimo paslaugą reikalavimai buvo nustatyti VPRĮ. Šio įstatymo 24 straipsnio 3 dalies 5 punkte (2001 m. gruodžio 17 d. įstatymo Nr. IX 655 redakcija) įtvirtinta tarpininko (investicinės įmonės) bendro pobūdžio pareiga pakankamai atskleisti su klientu susijusią ir jam reikalingą informaciją, taip pat sąžiningai veikti klientų interesais (VPRĮ 24 straipsnio 3 dalies 1 punktas (2001 m. gruodžio 17 d. įstatymo

27Nr. IX 655 redakcija) lėmė reikalavimą pateikti klientui ir tokią informaciją, kurios pagrindu investuotojas galėtų priimti jo investavimo tikslus atitinkantį investicinį sprendimą (plačiąja prasme), taip pat pareigą pakankamai atskleisti konkrečiai investavimo paslaugai ar finansinei priemonei būdingą riziką. FPRĮ 22 straipsnio 2 dalyje reglamentuojama finansų tarpininko pasyvi pareiga neklaidinti investuotojo, kuri reikalauja, kad visa informacija, kurią finansų maklerio įmonė teikia klientams ir (arba) potencialiems klientams, įskaitant reklaminio pobūdžio informaciją apie įmonės veiklą ir siūlomas paslaugas, būtų teisinga, aiški ir neklaidinanti. To paties straipsnio 3 dalyje įtvirtinta finansų tarpininko aktyvi pareiga atskleisti informaciją investuotojui, kuri reikalauja aiškiai ir suprantamai suteikti klientams ir potencialiems klientams visą reikalingą informaciją, kurios pagrindu jie galėtų suprasti siūlomų investicinių paslaugų ir finansinių priemonių esmę bei joms būdingą riziką ir galėtų priimti pagrįstus investicinius sprendimus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. rugsėjo 5 d. nutartis, priimta civilinėje byloje A. B. v. AB DnB bankas, bylos Nr. 3K-3-391/2014).

28Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į įstatymais įtvirtintą reguliavimą ir nurodytą kasacinio teismo praktiką, nagrinėjamu atveju konstatuoja, kad atsakovas turėjo pareigą laikytis nurodytų informacijos klientui dėl investavimo paslaugų rizikos atskleidimo reikalavimų. Šią išvadą patvirtina ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2012 m. balandžio 16 d. nutartis, priimta administracinėje byloje Nr. A-492-1746/2012, kurioje nagrinėtas FPRĮ normų galiojimo laiko atžvilgiu klausimas ir išaiškinta, kad dėl sutarčių, sudarytų pereinamuoju laikotarpiu iki visų FPRĮ nuostatų įsigaliojimo (nuo 2007 m. vasario 8 d. iki 2007 m. lapkričio 1 d.), FPRĮ 22 straipsnio 3 dalis taikytina, nes joje įtvirtintas bendrojo pobūdžio reikalavimas negali būti pripažintas visiškai nauju galiojusio VPRĮ turinio kontekste. FPRĮ 22 straipsnio 3 dalyje įtvirtinta, kad visa reikalinga informacija turi būti pateikta aiškiai, nedviprasmiškai. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad informacija turėtų būti suprantama investuotojams, kuriems ji yra skirta, t. y. šiuo atveju neprofesionaliesiems investuotojams. Rizikos mastas yra vienas svarbiausių aspektų, kuris turi būti atskleistas neprofesionaliajam investuotojui tam, kad būtų tinkamai įgyvendinta informacijos atskleidimo pareiga (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. gegužės 20 d. nutartis, priimta civilinėje byloje S. L. v. AB DNB bankas, bylos Nr. 3K-3-265/2014; 2014 m. rugsėjo 5 d. nutartis, priimta civilinėje byloje A. B. v. AB DnB bankas, bylos Nr. 3K-3-391/2014; kt.). Taigi ginčo sandorių sudarymo rizikų atskleidimo reikalavimo atsakovas privalėjo laikytis. Dėl to nepagrįstu laikytinas atsakovo atsiliepimo į kasacinį skundą argumentas, kad banko veiksmai sudarant ginčo sandorius negalėjo būti vertinami pagal FPRĮ 22 straipsnio 3 dalies nuostatas, įsigaliojusias tik po 2007 m. lapkričio 1 d.

29Bylą nagrinėjusių teismų nustatyta, kad bankas investuotojams siūlė įsigyti investavimo produktą – obligacijas, susietas su akcijų indeksais. Ieškovas ginčijamais sandoriais įsigijo atsakovo išleistus SASO vertybinius popierius (su akcijomis susietas obligacijas) ne nuosavomis, o atsakovo paskolintomis lėšomis, sudarydamas su banku Skolinimo sutartį, kurioje buvo įtvirtinta 5 proc. palūkanų norma. Dėl to siūlomo investavimo produkto rizikos laipsnis pasikeitė, nes tokiu atveju tam, kad siūlomas investicinis produktas būtų pelningas, jo gaunama priemoka turėjo atsverti už kreditą mokamas palūkanas. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad šį skirtumą bankas turi aiškiai ir suprantamai atskleisti neprofesionaliesiems investuotojams ir įspėti juos dėl obligacijų, susietų su akcijų indeksais, skolintomis lėšomis įsigijimo rizikos (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. kovo 17 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje R. B. v. AB DNB bankas, bylos Nr. 3K-3-68/2014; 2014 m. balandžio 16 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje

30G. P. v. AB DNB bankas, bylos Nr. 3K-3-206/2014; 2014 m. gegužės 20 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje S. L. v. AB DNB bankas, bylos Nr. 3K-3-265/2014; 2014 m. rugsėjo 5 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje A. B. v. AB DnB bankas, bylos Nr. 3K-3-391/2014; kt.). Teisėjų kolegija laiko pagrįsta apeliacinės instancijos teismo išvadą, kad atsakovas turėjo pareigą itin aiškiai ir suprantamai atskleisti ieškovui visus galimus pasirinkto investicinio sprendimo padarinius, t. y. kad obligacijų išpirkimo metu susiklosčius nepalankiai situacijai ieškovas atgaus tik nominaliąją obligacijų vertę, o neturint lėšų palūkanoms pagal paskolos sutartį sumokėti, palūkanų dengimas (išieškojimas) bus vykdomas iš hipoteka įkeisto nekilnojamojo turto. Byloje remiantis įrodymų vertinimo taisyklėmis nustatyta, kad obligacijų platinimo metu atsakovas praktiškai akcentavo tik investicijų naudą, sudarant saugios, užtikrintos investicijos įspūdį, o informavimo pareigą atliko formaliai ir šiuo atveju aiškiai netinkamai. Tačiau, pagal kasacinio teismo formuojamą praktiką, ne kiekvienas finansų tarpininko neteisėtas elgesys netinkamai informuojant investuotoją yra toks esmingas, kad leistų sutartį pripažinti negaliojančia dėl suklydimo (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. balandžio 16 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje G. P. v. AB DnB bankas, bylos Nr. 3K-3-206/2014; 2014 m. lapkričio 19 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje J. B. v. AB DNB bankas, bylos Nr. 3K-3-517/2014).

31Apeliacinės instancijos teismas, vertindamas ieškovo galimą suklydimą dėl ginčijamų sandorių esminių aplinkybių, atsižvelgė į ieškovo asmenines savybes, sandorio sudarymo ir kitas svarbias aplinkybes, taip pat į ginčo sutarčių nuostatas. Nustatyta, kad šalių sudarytos Skolinimo sutarties 1.1 punkte nurodyta, jog šia sutartimi bankas suteikia klientui 177 827 Eur kreditą obligacijoms apmokėti, o klientas įsipareigoja grąžinti kreditą ir sumokėti 5 proc. metines palūkanas. Šios sutarties 1.3 punkte nustatyta ieškovo pareiga už suteikiamą kreditą obligacijoms apmokėti bankui mokėti 5 proc. palūkanas. Pagal Skolinimo sutarties 4.1 punktą ieškovas įsipareigojo grąžinti bankui visą kreditą ne vėliau kaip sutarties 1.8 punkte nurodytą obligacijų išpirkimo dieną; ieškovas įsipareigojo sumokėti bankui 5 proc. dydžio palūkanas nuo visos negrąžintos bankui kredito dalies (5.1 punktas). Skolinimo sutarties 6.1 punkte nustatyta, kad kreditas grąžinamas, palūkanos ir kitos pagal sutartį mokėtinos sumos sumokamos banko ir ieškovo priešpriešinių vienarūšių įsipareigojimų įskaitymo būdu, t. y. įskaitomas ieškovo įsipareigojimas grąžinti kreditą, sumokėti palūkanas ir kitas pagal sutartį mokėtinas sumas už banko įsipareigojimą sumokėti ieškovui už išperkamas obligacijas. Jeigu įskaičius šalių tarpusavio įsipareigojimus banko klientui mokėtina suma yra didesnė, tai bankas likutį nedelsdamas perveda į ieškovo atsiskaitomąją sąskaitą; jeigu ieškovo bankui mokėtina suma yra didesnė, tai ieškovas ne vėliau kaip kredito grąžinimo dieną įsipareigoja sumokėti bankui trūkstamą sumą. Šia sutarties sąlyga išdėstytas ieškovo, kaip kliento, įsipareigojimas padengti skirtumą tarp gautos sumos už išperkamas obligacijas ir mokėtino kredito su palūkanomis tuo atveju, jei išperkamų obligacijų suma būtų mažesnė už mokėtiną kreditą su palūkanomis. Skolinimo sutarties 6.7 punkte nustatyta, kad jeigu ieškovas sutartyje nustatytais terminais negrąžina kredito ir (ar) nesumoka palūkanų ar kitų pagal sutartį mokėtinų sumų, bankas turi teisę reikalauti 0,05 proc. delspinigių nuo visos laiku nesumokėtos sumos. Ieškovo įsigyjamų obligacijų įkeitimas savo įsipareigojimų tinkamam vykdymui užtikrinti įtvirtintas Skolinimo sutarties 7.1.1 punkte, o nekilnojamojo turto įkeitimas – 7.2 punkte. Šios Sutarties 9.6 punkte nustatyta, kad jeigu išpirkus obligacijas ir (ar) realizavus nekilnojamąjį turtą gauta suma viršija atsakovo reikalavimus pagal šią sutartį, tai suma, viršijanti atsakovo reikalavimus, nedelsiant yra pervedama į šioje sutartyje nurodytą kliento atsiskaitomąją sąskaitą. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į byloje nustatytas aplinkybes, konstatuoja, kad tinkamai susipažinęs su nurodytomis Skolinimo sutarties sąlygomis ieškovas negalėjo nesuvokti sudaromos sutarties sąlygų ir jų taikymo padarinių – pareigos mokėti palūkanas už kreditą, skirtą obligacijoms įsigyti, jeigu obligacijų vertė jų išpirkimo dieną nepadidės tiek, kad padengtų mokėtino kredito kartu su palūkanomis sumą, taip pat nekilnojamojo turto įkeitimo hipoteka tikslo ir rizikos, t. y. galimybės netekti įkeisto turto. Teisių ir pareigų, nustatytų Skolinimo sutartyje, klaidingas įsivaizdavimas, t. y. kad nereikės mokėti palūkanų, kad nurodytos Skolinimo sutarties sąlygos iš tikrųjų nebus įgyvendintos, laikytinas ieškovo neapdairumu ar nerūpestingumu sudarant ginčijamas sutartis, tačiau negali būti pagrindas konstatuoti jo suklydimą remiantis CK 1.90 straipsniu. Dėl nurodytų priežasčių konstatuotina, kad ieškovo suklydimas, sudarant ginčijamas sutartis, byloje neįrodytas (CPK 178 straipsnis).

32Dėl sutartinių palūkanų mažinimo

33Palūkanos – tai mokestis už pinigų skolinimą (mokėjimo, pelno palūkanos) arba minimalių kreditoriaus nuostolių kompensacija už piniginės prievolės įvykdymo termino praleidimą (kompensuojamosios palūkanos). Šalių sudarytos Skolinimo sutarties 5.1 punkte įtvirtinta, kad ieškovas įsipareigoja sumokėti atsakovui 5 proc. dydžio palūkanas, kurios pradedamos skaičiuoti nuo kredito suteikimo dienos iki viso kredito grąžinimo atsakovui dienos. Šios palūkanos yra pelno (mokėjimo) palūkanos, kurių paskirtis – nustatyti mokestį už naudojimąsi kreditoriaus pinigais, o ne kompensuoti kreditoriaus nuostolius už prievolės neįvykdymą. Įstatyme įtvirtinta prezumpcija, kad jeigu paskolos dalykas yra pinigai, tai tokia paskolos sutartis yra atlygintinė (CK 6.872 straipsnio 3 dalis). CK 6.872 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad jeigu šalys paskolos sutartyje nėra susitarusios dėl palūkanų dydžio, palūkanos nustatomos pagal paskolos davėjo gyvenamosios ar verslo vietos komercinių bankų vidutinę palūkanų normą, galiojusią paskolos sutarties sudarymo momentu. Kaip yra pažymėjęs kasacinis teismas, ši taisyklė yra specialioji norma, nustatanti palūkanas už paskolas ir suteikianti teisę šalims pasirinkti palūkanų dydį, jų mokėjimo tvarką įtvirtinti sutartimi arba mokėti palūkanas vadovaujantis atitinkamomis įstatymo nuostatomis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2005 m. gegužės 4 d. nutartis, priimta civilinėje byloje E. P. v. S. M., bylos Nr. 3K-3-257/2005; 2014 m. balandžio 16 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje G. P. v. AB DNB bankas, bylos Nr. 3K-3-206/2014 ir kt.). Šiuo atveju palūkanų dydis ir mokėjimo tvarka šalims pasinaudojus sutarties laisvės principu nustatyta jų susitarimu. Nagrinėjamu atveju ieškovui grąžinus kreditą, bet nesumokėjus palūkanų, atsakovas priešieškiniu prašė priteisti 26 869,02 Eur palūkanų pagal Skolinimo sutartį, tačiau apeliacinės instancijos teismas, atsižvelgdamas į abiejų šalių kaltę, jų dydį sumažino remdamasis CK 6.259 straipsnio pagrindu iki 13 434,51 Eur. Teisėjų kolegija pažymi, kad kreditoriaus reikalavimas sumokėti kompensuojamąsias palūkanas laikytinas reikalavimu skolininkui taikyti civilinę atsakomybę, o kreditoriaus reikalavimas sutartyje nustatytu terminu sumokėti mokėjimo (pelno) palūkanas – reikalavimu prievolę įvykdyti natūra (CK 6.213 straipsnio 1 dalis). Kadangi nagrinėjamu atveju atsakovas prašo sumokėti mokėjimo palūkanas pagal Skolinimo sutartį, t. y. prašo prievolę įvykdyti natūra, tai esant tokiam prašymui palūkanų dydis negali būti mažinamas remiantis CK 6.259 straipsnio nuostatomis, kurios taikytinos prašant taikyti civilinę atsakomybę, t. y. sumokėti kompensuojamąsias palūkanas. Šalių sutartas mokėjimo (pelno) palūkanų dydis gali būti mažinamas taikant sutarčių teisės normas, tarp jų ir CK 6.206 straipsnį, kuriame įtvirtinta, kad viena šalis negali remtis kitos šalies neįvykdymu tiek, kiek sutartis buvo neįvykdyta dėl jos pačios veiksmų ar neveikimo arba kitokio įvykio, kurio rizika jai pačiai ir tenka. Nagrinėjamu atveju ieškovas, reikšdamas ieškinį ir atsikirsdamas į atsakovo priešieškinio argumentus įrodinėdamas suklydimo buvimą, kartu įrodinėjo ir kreditoriaus pareigų pažeidimą, jo kaltės buvimą. Apeliacinės instancijos teismas, vadovaudamasis įrodymų vertinimo taisyklėmis, nustatė ir įvertino visas bylai reikšmingas faktines aplinkybes, abiejų šalių elgesį, jų veiksmus ir priėjo prie teisingos išvados, kad dėl susitarimo neįvykdymo yra kaltos abi šalys, tinkamai paskirstė joms tenkančius neigiamus padarinius, tačiau netinkamai kvalifikavo priteistinas palūkanas ir jų dydį sumažino remdamasis CK 6.259 straipsniu. Teisėjų kolegija pažymi, kad Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija pareigą motyvuoti sprendimą įvykdė. Nors kasacinis teismas ne su visais sprendime išdėstytais argumentais sutinka, kitaip aiškina priešieškiniu prašomų priteisti palūkanų prigimtį, jų mažinimo galimybę reglamentuojančias teisės normas, tačiau tai nekeičia bylos baigties. Proceso teisės normų pažeidimas arba netinkamas jų pritaikymas, taip pat teismo sprendimo motyvavimo ydingumas būtų pagrindas panaikinti sprendimą tik tada, jeigu dėl šio pažeidimo būtų neteisingai išspręsta byla (CPK 329 straipsnio 1 dalis). Netikslus teismo sprendimo motyvavimas reikštų sprendimo panaikinimo pagrindą tik tuomet, kai dėl tokio motyvavimo būtų priimamas teisiškai nepagrįstas sprendimas. Apibendrinant tai, kas išdėstyta, darytina išvada, kad kasacinių skundų argumentai nepaneigia byloje priimto Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. balandžio 16 d. sprendimo pagrįstumo, dėl to aptariamas apeliacinės instancijos teismo sprendimas paliktinas nepakeistas (CPK 359 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

34Kiti kasacinių skundų argumentai yra teisiškai nereikšmingi ir neturi įtakos apskųsto teismo sprendimo teisėtumui, todėl teisėjų kolegija jų neanalizuoja ir dėl jų nepasisako.

35Dėl bylinėjimosi išlaidų

36Kasacinius skundus atmetus, ieškovo A. Z. ir atsakovo AB DNB banko turėtos bylinėjimosi išlaidos neatlygintinos.

37Bylą nagrinėjant kasaciniame teisme patirta 10,02 Eur bylinėjimosi išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu. Netenkinus kasacinių skundų, šios bylinėjimosi išlaidos priteistinos valstybės naudai iš kasatorių po lygiai (CPK 79 straipsnis, 88 straipsnio 1 dalies 3 punktas, 92 straipsnis, 96 straipsnio 1 dalis).

38Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 359 straipsnio 1 dalies 1 punktu ir 362 straipsnio 1 dalimi,

Nutarė

39Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. balandžio 16 d. sprendimą palikti nepakeistą.

40Priteisti iš A. Z. (duomenys neskelbtini) ir AB DNB banko (j. a. k. 112029270) į valstybės biudžetą po 5,01 Eur (penkis EUR 1 ct) išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu. Priteista suma mokėtina į Valstybinės mokesčių inspekcijos, įstaigos kodas – 188659752, biudžeto pajamų surenkamąją sąskaitą, įmokos kodas – 5660.

41Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.

Proceso dalyviai
Ryšiai
1. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija,... 2. rašytinio proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal... 3. Teisėjų kolegija... 4.
  1. Ginčo esmė
...
5. Ginčas byloje kilo dėl to, ar įsigydamas vertybinius popierius banko... 6. 2007 m. rugpjūčio 8 d. AB „DnB NORD bankas“ ir A. Z. sudarė Skolinimo... 7. A. Z. 177 827 Eur kreditą 6140 vnt. obligacijų apmokėti, o A. Z.... 8. Ieškovas A. Z. kreipėsi į teismą prašydamas pripažinti negaliojančiomis... 9. Atsakovas pateikė priešieškinį, kuriuo prašė priteisti iš ieškovo A. Z.... 10. Pirmosios ir apeliacinės instancijų teismų sprendimų esmė... 11. Vilniaus apygardos teismas 2012 m. balandžio 20 d. sprendimu ieškinį tenkino... 12. Teismas, atsižvelgdamas į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo... 13. Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 2014... 14. Teisėjų kolegija, įvertinusi byloje pateiktus duomenis, sprendė, kad... 15. Vertindama priešieškinio pagrįstumą teisėjų kolegija nurodė, kad... 16. II. Kasacinių skundų ir atsiliepimų į juos teisiniai argumentai... 17. Kasaciniu skundu ieškovas A. Z. prašo panaikinti Lietuvos apeliacinio teismo... 18. Atsiliepimu į ieškovo A. Z. kasacinį skundą atsakovas prašo kasacinį... 19. Kasaciniu skundu atsakovas AB DNB bankas prašo panaikinti Lietuvos apeliacinio... 20. Atsiliepimu į atsakovo AB DNB banko kasacinį skundą ieškovas prašo... 21. Teisėjų kolegija... 22. IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai... 23. Dėl sandorių pripažinimo negaliojančiais kaip sudarytų dėl suklydimo... 24. Suklydimas, kaip vienas sandorių negaliojimo teisinių pagrindų,... 25. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad suklydimas – tai neteisingas... 26. Kasacinis teismas, investicinių paslaugų teikimo byloje spręsdamas, ar... 27. Nr. IX 655 redakcija) lėmė reikalavimą pateikti klientui ir tokią... 28. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į įstatymais įtvirtintą reguliavimą ir... 29. Bylą nagrinėjusių teismų nustatyta, kad bankas investuotojams siūlė... 30. G. P. v. AB DNB bankas, bylos Nr. 3K-3-206/2014; 2014 m. gegužės 20 d.... 31. Apeliacinės instancijos teismas, vertindamas ieškovo galimą suklydimą dėl... 32. Dėl sutartinių palūkanų mažinimo... 33. Palūkanos – tai mokestis už pinigų skolinimą (mokėjimo, pelno... 34. Kiti kasacinių skundų argumentai yra teisiškai nereikšmingi ir neturi... 35. Dėl bylinėjimosi išlaidų... 36. Kasacinius skundus atmetus, ieškovo A. Z. ir atsakovo AB DNB banko turėtos... 37. Bylą nagrinėjant kasaciniame teisme patirta 10,02 Eur bylinėjimosi... 38. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija,... 39. Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014... 40. Priteisti iš A. Z. (duomenys neskelbtini) ir AB DNB banko (j. a. k. 112029270)... 41. Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir...