Byla 2-3635-585/2016
Dėl įpareigojimo atlikti veiksmus

1Vilniaus apygardos teismo teisėjas Vytautas Zelianka, sekretoriaujant Margaritai Armalienei, dalyvaujant ieškovo E. V. atstovės pagal pavedimą Nacionalinės teisingumo ir gynybos sąjungos vadovui P. M., atsakovės akcinės bendrovės „Kauno energija“ atstovui pagal pavedimą jos darbuotojui G. K.,

2viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą, pradėtą pagal ieškovo E. V. ieškinį atsakovėms akcinei bendrovei „Kauno energija“ ir Valstybinei energetikos inspekcijai prie Energetikos ministerijos dėl įpareigojimo atlikti veiksmus, ir

Nustatė

3

  1. Ginčo esmė
  1. Ieškovas kreipėsi į teismą ir, pakeitęs ieškinio dalyką, prašo: 1) pripažinti, kad ieškovo ir akcinės bendrovės „Kauno energija“ sudaryta šilumos energijos tiekimo ir vartojimo sutartis yra nesąžininga nuo 2009 m. sausio 27 d. ir nutraukta nuo 2010 m. spalio 1 d.; 2) įpareigoti akcinę bendrovę „Kauno energija“ sutvarkyti šilumos ir karšto vandens apskaitą; 3) įpareigoti akcinę bendrovę „Kauno energija“ perskaičiuoti mokėjimus už šilumos energiją ir ištaisyti netinkamai išrašytas sąskaitas laikotarpiu nuo 2009 m. sausio 27 d. iki sprendimo įsiteisėjimo dienos; 4) įpareigoti akcinę bendrovę „Kauno energija“ perskaičiuoti mokėjimus už šilumą karšto vandens temperatūrai palaikyti ir ištaisyti netinkamai išrašytas sąskaitas už laikotarpį nuo 2010 m. spalio mėn. iki sprendimo įsiteisėjimo dienos; 5) panaikinti Valstybinės energetikos inspekcijos 2014 m. birželio 5 d. sprendimą.
  2. Ieškiniu, be kitų argumentų, pirmajam reikalavimui pagrįsti nurodoma, kad šilumos energijos tiekimo ir vartojimo sutartis buvo nutraukta 2010 m. spalio mėn., kurį ieškovas teisės aktų nustatyta tvarka atjungė buto šildymo sistemą nuo centralizuotos šildymo sistemos ir įsirengė vietinę šildymo sistemą. Trečiajam reikalavimui pagrįsti nurodoma, kad atsakovė netinkamai skirstė šilumos energiją, skirtą bendrosioms reikmėms. Pirma, daugiabučio namo bendrojo naudojimo patalpose nėra šildymo prietaisų. Todėl bendrosioms reikmėms apskritai nėra vartojama šilumos energija. Antra, pasirinktas netinkamas šilumos paskirstymo metodas. Atsakovė taikė penktąjį šilumos paskirstymo metodą, nors turėjo taikyti dešimtąjį šilumos paskirstymo metodą. Trečia, daugiabučiame name yra kitos asmeninio naudojimo patalpos, kurioms nėra priskiriama šilumos energijos, skirtos bendrosioms patalpoms šildyti, dalis. Ketvirtajam reikalavimui pagrįsti nurodoma, jog ieškovui nekyla pareiga mokėti už šilumos energiją, skirtą karšto vandens temperatūrai palaikyti, nes jis nevartoja centralizuotai tiekiamo karšto vandens.
  3. Akcinė bendrovė „Kauno energija“ prašo atmesti ieškinį. Atsiliepimu į ieškinį nurodo, kad, pirma, ieškovas reikalauja pripažinti sutartį nesąžininga, bet nenurodo nė vienos sutarties nuostatos, kuri, jo manymu, yra nesąžininga. Antra, Vilniaus apygardos teismas 2013 m. vasario 18 d. sprendimu atmetė ieškovo ieškinį, kuriuo jis, be kita ko, reikalavo pripažinti, kad šilumos energijos tiekimo ir vartojimo sutartis yra nutraukta nuo 2009 m. spalio 19 d. Sutartis, priešingai negu nurodo ieškovas, nebuvo pasibaigusi. Todėl atsakovė turėjo teisinį pagrindą mokesčiams už šilumos energiją skaičiuoti. Trečia, vartotojai, nors ir turi tokią teisę, nėra pasirinkę kitokio, negu taiko atsakovė, šilumos paskirstymo metodo. Ketvirta, ieškovas, kaip bendraturtis, privalo išlaikyti daugiabučio namo karšto vandens tiekimo sistemą, tai yra mokėti už šilumos energiją, skirtą karšto vandens temperatūrai palaikyti.
  4. Ieškovas teisme (2016 m. kovo 31 d. posėdis) pareiškė, jog atsisako ieškinio antrojo ir penktojo reikalavimų. Palaikė kitus reikalavimus ir argumentus, kuriais grindžiami šie reikalavimai. Ieškovo papildomai nurodyti argumentai bus aptarti, motyvuojant šį teismo sprendimą.
  5. Atsakovė akcinė bendrovė „Kauno energija“ palaikė savo atsikirtimus, pateiktus procesiniais dokumentais.
  1. Teismo nustatytos faktinės aplinkybės, argumentai ir išvados

4Dėl reikalavimų atsisakymo

  1. Ieškovas, besilaikydamas procesinių nuostatų, turi teisę laisvai disponuoti jam priklausančiomis procesinėmis teisėmis, tarp jų – teise atsisakyti ieškinio ar jo dalies (Civilinio proceso kodekso 13 straipsnis, 42 straipsnio 1 dalis, 140 straipsnio 1 dalis). Ieškinio antrojo ir penktojo reikalavimų atsisakymas neprieštarauja imperatyvioms įstatymų nuostatoms ir viešajam interesui. Ieškovui yra žinomos procesinės ieškinio reikalavimų atsisakymo pasekmės. Todėl teismas priima ieškinio antrojo ir penktojo reikalavimų atsisakymą ir šia apimtimi nutraukia bylą (Civilinio proceso kodekso 293 straipsnio 4 punktas).

5Dėl reikalavimo pripažinti sutartį nesąžininga nuo 2009 m. sausio 27 d. ir nutraukta nuo 2010 m. spalio 1 d.

  1. Ieškovas yra negyvenamosios patalpos – kirpyklos, esančios adresu: ( - ), savininkas. Anksčiau, iki buvo atliktas patalpos kapitalinis remontas, šiuo adresu buvo butas. Atsakovė tiekia šilumos energiją į daugiabutį namą, kuriame yra ieškovo nuosavybės teise valdoma negyvenamoji patalpa (toliau – ir ginčo patalpa).
  2. Ieškovas, be kita ko, reikalauja pripažinti, kad šilumos energijos tiekimo ir vartojimo (pirkimo-pardavimo) sutartis yra nesąžininga nuo 2009 m. sausio 27 d. (patalpos įsigijimo dienos) ir nutraukta nuo 2010 m. spalio 1 d. Teismas pirmiausia pasisako dėl sutarties nutraukimo.
  3. Akcinė bendrovė „Kauno energija“ Kauno miesto apylinkės teisme pareiškė E. V. ieškinį dėl skolos už patiektą šilumos energiją priteisimo. Ieškiniu nurodomas skolos susidarymo laikotarpis – 2009 m. spalio 1 d. – 2010 m. gegužės 1 d. E. V. kaip ir šioje byloje nurodė, kad ginčo patalpos šildymo sistema nuo 2009 m. spalio 19 d. yra atjungta nuo centralizuotos namo šildymo sistemos, jis nevartoja ir todėl neprivalo mokėti už akcinės bendrovės „Kauno energija“ į daugiabutį namą tiekiamą šilumos energiją. Kauno miesto apylinkės teismas 2011 m. vasario 10 d. sprendimu patenkino akcinės bendrovės „Kauno energija“ ieškinį (civilinės bylos numeris 2-154-435/2011). Šiuo sprendimu, be kita ko, nustatyta, jog E. V. neteisėtai, pažeisdamas teisės aktų nustatytą tvarką, atjungė ginčo patalpos šildymo sistemą nuo centralizuotos šildymo sistemos. Kauno apygardos teismas 2011 m. birželio 14 d. nutartimi atmetė E. V. apeliacinį skundą ir paliko Kauno miesto apylinkės teismo 2011 m. vasario 10 d. sprendimą nepakeistą.
  4. Atsakovė pagrįstai nurodo, jog Kauno miesto apylinkės teismo 2011 m. vasario 10 d. sprendimas, kuriuo, be kita ko, nustatyta, kad E. V. 2009 m. spalio 19 d. neteisėtai atjungė ginčo patalpos šildymo sistemą nuo centralizuotos namo šildymo sistemos, bylos šalims turi prejudicinę galią, kas reiškia, jog šiame bylos procese negali būti iš naujo tiriami ir vertinami nurodomu sprendimu nustatyti faktai bei teisiniai santykiai (Civilinio proceso kodekso 279 straipsnio 4 dalis). Prejudicijos nepaneigia ta aplinkybė, jog yra atnaujintas bylos, kuri baigta 2011 m. vasario 10 d. sprendimu, procesas.
  1. Ieškovas teigia, jog 2010 m. spalio 1 d., surašius deklaraciją apie statybos užbaigimą, buvo įteisintas ginčo patalpos šildymo sistemos atjungimas nuo centralizuotos namo šildymo sistemos ir pasibaigė šilumos energijos tiekimo ir vartojimo (pirkimo-pardavimo) santykiai.
  2. Šilumos ūkio įstatymo 29 straipsnio 1 dalis (redakcija, galiojusi deklaracijos surašymo dieną), be kita ko, numatė, kad buto (butų) ir kitų patalpų šildymo būdas keičiamas Statybos įstatymo nustatyta tvarka rekonstruojant pastatą (inžinerines sistemas). Pagal to paties straipsnio trečiąją dalį, kai rekonstravus pastatą (inžinerines sistemas) pakeičiamas ne viso pastato šildymo ar apsirūpinimo karštu vandeniu būdas, nuo statinio pripažinimo tinkamu naudoti momento laikomos nutrauktomis to pastato butų ir kitų patalpų, kurių šildymo būdas pakeistas, savininkų ir šilumos ir (ar) karšto vandens tiekėjo sutartys.
  3. Šilumos tiekimo ir vartojimo taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos ūkio ministro 2003 m. birželio 30 d. įsakymu Nr. 4-258 (redakcija, galiojusi deklaracijos surašymo dieną), 250-264 punktai numatė, kaip turi būti vykdomas daugiabučio namo butų ir kitų patalpų šilumos įrenginių atjungimas nuo šilumos perdavimo tinklų ar daugiabučio namo šildymo ir karšto vandens sistemos įrenginių. Šių taisyklių 250 punktas nustatė daugiabučio namo valdytojo (administratoriaus), jeigu butų bei kitų patalpų savininkai teisės akte nustatyta tvarka priima sprendimą ir paveda valdytojui (administratoriui) leisti keisti buto ar kitos patalpos šildymo būdą, arba buto ir kitų patalpų savininko – buitinio šilumos vartotojo, pageidaujančio atjungti buto ar kitų patalpų šildymo ar karšto vandens sistemų įrenginius nuo daugiabučio namo šildymo ar karšto vandens sistemos ir pakeisti buto ar kitos patalpos šildymo būdą, pareigą pateikti savivaldybės institucijai prašymą gauti iš jos projektavimo sąlygų sąvadą keisti buto ar kitos patalpos šildymo būdą, be to, nustatė, kokie dokumentai turi būti pridėti prie tokio prašymo. Kiti taisyklių punktai detalizavo daugiabučio namo buto ar kitų patalpų šildymo ir karšto vandens sistemos įrenginių atjungimo nuo šilumos perdavimo tinklų ar daugiabučio namo šildymo ir karšto vandens sistemos įrenginių tvarką: savivaldybės institucijos veiksmus, gavus minėtą prašymą, šilumos tiekėjo veiksmus, gavus iš savivaldybės institucijos paraišką išduoti projektavimo sąlygas (251-254 punktai); pareigą atitinkamus įrenginių atjungimo projektavimo, įrengimo ir kitus su atjungimu susijusius darbus atlikti pagal šiame punkte nurodytų teisės aktų reikalavimus, išduotas projektavimo sąlygas ir jas atitinkantį projektą savo lėšomis (255 punktas); buto ar kitų patalpų šilumos ar karšto vandens vartojimo įrenginių atjungimo ir susijusių su atjungimu pastato šildymo ir karšto vandens sistemų rekonstravimo projekto turinį (256 punktas); pareigą minėtus darbus atlikti, nepažeidžiant kitų butų ir kitų patalpų savininkų teisių bei teisėtų interesų, pagal šių taisyklių 175-184 punktų reikalavimus bei daugiabučio namo buto ar kitų patalpų savininko lėšomis (257 punktas); pareigą šilumos ar karšto vandens tiekėjui pranešti raštu apie numatomą atjungimą (258 punktas); pareigą, baigus taisyklių 255 punkte nurodytus darbus, gauti Valstybinės energetikos inspekcijos prie Energetikos ministerijos šilumos įrenginių techninės būklės patikrinimo aktą-pažymą, pastato šildymo ir karšto vandens sistemos, rekonstruotų dėl atjungimo, įrenginių bei buto ar kitų patalpų šilumos vartojimo įrenginių jungčių su pastato šildymo ar karšto vandens sistema išardymo, kito pasirinkto šilumnešio ar energijos rūšies tiekimo ir (ar) kitų įrenginių ir statinių įrenginių ir statinių pripažinimo tinkamais naudoti aktą ir jų kopijas pateikti šilumos tiekėjui ir kito pasirinkto šilumnešio ar energijos rūšies tiekėjui (259 punktas); įrenginių atjungimą bei atjungimo akto surašymą (260-261 punktas); buto ar kitų patalpų, kurių šilumos vartojimo įrenginiai atjungti, savininkų – buitinių šilumos vartotojų su šilumos tiekėjais sudarytų šilumos vartojimo pirkimo-pardavimo sutarčių pakeitimą bei jų pareigą apmokėti šilumos tiekėjui už daugiabučio namo bendrosioms reikmėms tenkinti tenkančią šilumos dalį (262 punktas); įrenginių atjungimo pažeidžiant šiose taisyklėse bei Šilumos ūkio įstatyme nustatytą tvarką pasekmes (263-264 punktai).
  4. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2013 m. sausio 17 d. sprendimu (bylos numeris I438-35/2012) pripažino, kad Šilumos tiekimo ir vartojimo taisyklių 250 punktas ta apimtimi, kiek nustato pareigą gauti projektavimo sąlygų sąvadą siekiant atjungti įrenginius, 251-254 punktai, taip pat 255 punktas ta apimtimi, kiek nustato pareigą atitinkamus įrenginių atjungimo darbus atlikti pagal išduotas projektavimo sąlygas, 256 punktas, taip pat 257 punktas ta apimtimi, kiek nustato pareigą rekonstravimo darbus atlikti vadovaujantis taisyklių 175-184 punktuose nustatyta tvarka, bei 259 punktas ta apimtimi, kiek nustato pareigą gauti statinių pripažinimo tinkamais naudoti aktą, prieštaravo, be kita ko, Šilumos ūkio įstatymo 29 straipsnio 1 daliai (tiek, kiek nustatyta, kad buto (butų) ir kitų patalpų šildymo būdas keičiamas Statybos įstatymo nustatyta tvarka) ir Statybos įstatymo 20 straipsnio 11 daliai. Iš kitos pusės, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas pripažino, jog Šilumos tiekimo ir vartojimo taisyklių 255 punktas ta apimtimi, kiek nustato pareigą atitinkamus atjungimo darbus atlikti pagal kituose teisės aktuose nustatytus reikalavimus vartotojo lėšomis, 257 punktas ta apimtimi, kiek nustato pareigą nepažeisti kitų butų ir kitų patalpų savininkų teisių bei teisėtų interesų, 258 punktas, taip pat 259 punktas ta apimtimi, kiek nustato pareigą gauti Valstybinės energetikos inspekcijos prie Ūkio ministerijos šilumos įrenginių techninės būklės patikrinimo aktą-pažymą, ir 260-263 punktai neprieštaravo, be kita ko, Šilumos ūkio įstatymo 29 straipsnio 1 daliai (tiek, kiek nustatyta, kad buto (butų) ir kitų patalpų šildymo būdas keičiamas Statybos įstatymo nustatyta tvarka) ir Statybos įstatymo 20 straipsnio 11 daliai.
  5. Minėta, jog buto (butų) ir kitų patalpų šildymo būdas keičiamas Statybos įstatymo nustatyta tvarka (Šilumos ūkio įstatymo 29 straipsnio 1 dalis). Bet Statybos įstatymas ir šio įstatymo įgyvendinamieji teisės aktai yra aktualūs tiek, kiek reguliuoja šildymo sistemos atjungimą nuo centralizuotos šildymo sistemos, kaip tokį, tai yra statybos procesą. Iš esmės toks aiškinimas pateiktas ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. sausio 17 d. sprendimu, kuriuo, be kita ko, pasisakyta, jog Šilumos ūkio įstatymo 29 straipsnio 1 dalies nuostata negali būti aiškinama kaip pagrindas savaime bet kokius teisinius santykius, susiklostančius atliekant buto (butų), kitų patalpų šilumos ir / ar karšo vandens įrenginių atjungimo nuo bendros daugiabučio namo šildymo ir karšto vandens sistemos darbus, neatsižvelgiant į jų turinį bei esmę, vertinti kaip išimtinai patenkančius į Statybos įstatymo bei jį įgyvendinančių teisės aktų reguliavimo sritį. Keičiant buto ar kitų patalpų šildymo ir / ar apsirūpinimo karštu vandeniu būdą, atsižvelgiant į tai, jog tai yra veikla šilumos ūkio sektoriuje, akivaizdu, jog tam tikrais aspektais tai pakliūna tiek į bendrojo energetikos teisinius santykius reguliuojančio įstatymo – tai yra Energetikos įstatymo, tiek ir specialaus – tai yra Šilumos ūkio įstatymo, bei šiuos įstatymus įgyvendinančių kitų teisės aktų reguliavimo sritį. Kaip nustatyta, šiuo Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo sprendimu pripažinta, kad Šilumos tiekimo ir vartojimo taisyklių nuostatos, nustatančios daugiabučio namo butų ir kitų patalpų šilumos įrenginių atjungimo nuo šilumos perdavimo tinklų ar daugiabučio namo šildymo ir karšto vandens sistemos įrenginių tvarką, tiek, kiek jomis reguliuojami statybos teisiniai santykiai, prieštarauja Šilumos ūkio įstatymo 29 straipsnio 1 daliai ir Statybos įstatymo 20 straipsnio 11 daliai. Kitų nuostatų, reglamentuojančių daugiabučio namo butų ir kitų patalpų šilumos sistemos atjungimo nuo šilumos perdavimo tinklų ar daugiabučio namo šildymo ir karšto vandens sistemos įrenginių tvarką, tarp jų – ir tų, kurios numato, pirma, buitiniam šilumos vartotojui pareigą gauti Valstybinės energetikos inspekcijos prie Ūkio ministerijos šilumos įrenginių techninės būklės patikrinimo aktą-pažymą (259 punktas), antra, šildymo sistemos atjungimą dalyvaujant pastato administratoriaus ir šilumos tiekėjo įgaliotiems atstovams ir trišalio atjungimo akto pasirašymą (260 punktas), prieštaringumas įstatymų normoms atmestas. Be to, kasacinis teismas labai panašiomis faktinėmis aplinkybėmis pripažino, jog, susidarius teisiniam vakuumui (Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui pripažinus, kad atitinkamos Šilumos tiekimo ir vartojimo taisyklių nuostatos prieštarauja įstatymams ir todėl negali būti taikomos ginčui spręsti), atjungimo nuo šildymo sistemos procedūra turėjo būti atliekama laikantis tapačios atjungimo tvarkos (turint omenyje ir reikalavimų, keliamų pačiai statybai, kaip tokiai, laikymąsi) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. kovo 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-119/2013).
  6. Remiantis išdėstytais argumentais ir išvadomis, konstatuotina, jog 2010 m. spalio 1 d. deklaracija apie statybos užbaigimą nėra pakankama įteisinti ginčo patalpos šildymo sistemos atjungimą nuo centralizuotos namo šildymo sistemos ir kartu pripažinti šilumos energijos pirkimo-pardavimo santykių tarp šalių pabaigą. Ieškovas nepateikė įrodymų, patvirtinančių, jog jis deklaracijos surašymo dieną buvo įgyvendinęs reikalavimus, kurie būtini, siekiant įteisinti ginčo patalpos šildymo sistemos atjungimą nuo centralizuotos namo šildymo sistemos. Tai yra ieškovas neįrodė, jog deklaracijos surašymo dieną buvo gavęs Valstybinės energetikos inspekcijos šilumos įrenginių techninės būklės patikrinimo aktą-pažymą, buvo pasirašytas trišalis (ieškovo, daugiabučio namo, kuriame yra ginčo patalpa, administratoriaus ir atsakovės, kaip šilumos tiekėjos) atjungimo aktas. Ieškovui neįrodžius šių faktinių aplinkybių, nėra pagrindo pripažinti, jog jis 2010 m. spalio 1 d. įteisino ginčo patalpos šildymo sistemos atjungimą nuo centralizuotos namo šildymo sistemos. Kartu nėra pagrindo konstatuoti, jog 2010 m. spalio 1 d. pasibaigė šilumos energijos pirkimo-pardavimo sutartis. Ieškovas pateikė įrodymus, kad ginčo patalpos šildymo sistema deklaracijos surašymo dieną buvo faktiškai atjungta nuo centralizuotos namo šildymo sistemos. Tačiau tai nereiškia, jog tą dieną pasibaigė centralizuotai tiekiamos šilumos energijos pirkimo-pardavimo sutartis. Kasacinio teismo praktika patvirtina, jog vartotojai, neteisėtai atjungę buto šildymo sistemą nuo bendrų šildymo įrenginių, išlieka šilumos energijos vartotojai, iki teisės aktų nustatyta tvarka įteisins buto šildymo ir karšto vandens sistemų atjungimą, ir jiems tenka pareiga mokėti už šilumos energiją (pavyzdžiui, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. vasario 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-44/2012; 2012 m. gegužės 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-259/2012; 2012 m. birželio 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-277/2012).
  7. Ieškovas savo materialiniam subjektiniam reikalavimui dėl sutarties pripažinimo nutraukta pagrįsti papildomai nurodo Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. spalio 31 d. sprendimą (bylos numeris I858-13/2014). Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas šiuo sprendimu, be kita ko, pripažino, jog Lietuvos Respublikos energetikos ministro 2010 m. spalio 25 d. įsakymu Nr. 1-297 patvirtintų Šilumos tiekimo ir vartojimo taisyklių (2012 m. rugsėjo 21 d. įsakymo Nr. 1-187 redakcija) 104-112, 114, 115, 117-124 punktai prieštarauja konstituciniam teisinės valstybės principui. Šilumos tiekimo ir vartojimo taisyklių nuostatos, kurios pripažintos neteisėtomis, įsigaliojo vėliau, negu buvo surašyta deklaracija apie statybos užbaigimą. Administracinių bylų teisenos įstatymo 116 straipsnio 1 dalis (redakcija, galiojusi 2014 m. spalio 31 d.) numatė, jog norminis administracinis aktas (ar jo dalis) laikomas panaikintu ir paprastai negali būti taikomas nuo tos dienos, kai oficialiai buvo paskelbtas įsiteisėjęs administracinio teismo sprendimas dėl atitinkamo norminio akto (ar jo dalies) pripažinimo neteisėtu. Pagal to paties straipsnio antrąją dalį administracinis teismas, atsižvelgdamas į konkrečias bylos aplinkybes ir įvertinęs neigiamų teisinių pasekmių tikimybę, savo sprendimu gali nustatyti, jog panaikintas norminis administracinis aktas (ar jo dalis) negali būti taikomas nuo jo priėmimo dienos. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. spalio 31 d. sprendimu nenustatytas retrospektyvus (nukreiptas į praeitį) šio sprendimo pasekmių taikymas. Vadinasi, tiek Šilumos tiekimo ir vartojimo taisyklės, tiek ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. spalio 31 d. sprendimas, kuriuo atitinkamos taisyklių nuostatos pripažintos neteisėtomis, yra neaktualūs klausimui dėl ginčo patalpos šildymo sistemos atjungimo įteisinimo (ieškovui 2010 m. spalio 1 d. surašant deklaraciją apie statybos užbaigimą) spręsti. Be to, šio klausimo išsprendimas nekistų, jeigu ir būtų nustatytas retrospektyvus Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. spalio 31 d. sprendimo pasekmių taikymas. Kitaip tariant, jeigu Šilumos tiekimo ir vartojimo taisyklių (2012 m. rugsėjo 21 d. įsakymo Nr. 1-187 redakcija) 104-112, 114, 115, 117-124 punktai būtų netaikomi nuo 2012 m. rugsėjo 21 d. įsakymo Nr. 1-187 įsigaliojimo dienos. Statybos techninio reglamento STR 1.07.01:2010 „Statybą leidžiantys dokumentai“ (redakcija, galiojusi 2012 m. rugsėjo 21 d. įsakymo Nr. 1-187 įsigaliojimo dieną) 6 priedo 6.3 punktas numatė, jog statybą leidžiantis dokumentas – rašytinis pritarimas paprastojo remonto aprašui (Statybos įstatymo 23 straipsnio 1 dalies 4 punktas) – yra privalomas, įrengiant, pertvarkant, išmontuojant pastato (išskyrus vienbutį ir dvibutį gyvenamąjį pastatą) šildymo ir elektros bendrąsias inžinerines sistemas. Ieškovas nepateikė įrodymų, kurie patvirtintų, jog jis turėjo tokį statybą leidžiantį dokumentą. Vadinasi, deklaracija apie statybos užbaigimą bet kuriuo atveju nėra pakankama įteisinti ginčo patalpos šildymo sistemos atjungimą nuo centralizuotos namo šildymo sistemos.
  8. Teismas, remdamasis nustatytomis aplinkybėmis, išdėstytais argumentais ir išvadomis, atmeta ieškovo materialinį subjektinį reikalavimą dėl sutarties pripažinimo nutraukta nuo 2010 m. spalio 1 d.
  9. Kaip nustatyta, ieškovas reikalauja pripažinti, kad šilumos tiekimo ir vartojimo (pirkimo-pardavimo) sutartis yra nesąžininga nuo 2009 m. sausio 27 d. (patalpos įsigijimo dienos). Tačiau nekonkretizuoja, kokios sutarties sąlygos, jo vertinimu, yra nesąžiningos. Ieškovas pateikė Valstybinės vartotojų teisių apsaugos tarnybos 2012 m. birželio 29 d. nutarimą, kuriuo ši tarnyba konstatavo, jog sutarties 1.1.1, 1.2.2 ir 5.4.1 punktų nuostatos atitinka bendrąjį sutarčių nesąžiningų sąlygų nustatymo kriterijų, tai yra pažeidžia šalių teisių ir pareigų pusiausvyrą bei vartotojo teises ir interesus. Sutarties 1.1.1 punktas numato, jog šilumos tiekėjas tiekia (pristato ir parduoda) pastato buto savininkui – buitiniam šilumos vartotojui – tik šilumą butui ir pastato bendro naudojimo patalpoms šildyti, šaltam vandeniui pašildyti iki teisės aktuose nustatytos karšto vandens temperatūros ir karšto vandens temperatūrai palaikyti, užtikrinant tiekiamo šilumnešio reikiamus parametrus (temperatūrą ir slėgių skirtumą) tiekimo-vartojimo riboje. Sutarties 1.2.2 punktas numato, jog buitinis šilumos vartotojas pagal šilumos tiekėjo pateiktą mokėjimo sąskaitą sumoka šilumos tiekėjui ne vėliau kaip iki einamo mėnesio 30 dienos. Sutarties 5.4.1 punktas numato, jog sutartis gali būti nutraukta, apie tai raštu įspėjus kitą šalį vieną mėnesį prieš sutarties nutraukimą ir įvykdžius visas su sutartimi susijusias prievoles ir įsipareigojimus.
  10. Sutarties sąlygos ar sąlygų pripažinimas nesąžiningomis ir negaliojančiomis nėra savitikslis. Teismas turi pagrindą įsikišti į sutartinius teisinius santykius, jeigu egzistuoja būtinybė ginti sutarties šalies teises ir / ar teisėtus interesus. Toks teismo įsikišimas turi sukelti atitinkamas teisines pasekmes, tai yra sukurti tam tikras materialines teises ir / ar pareigas, modifikuoti ar lemti materialinių teisių ir / ar pareigų pabaigą.
  11. Ieškovas aiškiai ir tiesiogiai neįvardijo, koks yra reikalavimo pripažinti šilumos tiekimo ir vartojimo (pirkimo-pardavimo) sutartį nesąžininga tikslas. Kitaip tariant, kokių teisinių pasekmių ieškovas siekia, reikšdamas tokį materialinį subjektinį reikalavimą. Teismo vertinimu, galima (pagal ieškovo procesinę poziciją ir kitus materialinius subjektinius reikalavimus) numanyti, jog ieškovas siekia šilumos energijos kiekio perskirstymo ir atitinkamai mokėjimų už šilumos energiją (retrospektyviai) perskaičiavimo. Akivaizdu, jog tokios teisinės pasekmės neatsirastų, jeigu ir būtų pagrindas sutarties 1.1.1, 1.2.2 ir 5.4.1 punktų nuostatoms nesąžiningomis ir kartu negaliojančiomis pripažinti. Teismas gali pripažinti sutarties sąlygas negaliojančiomis tik jeigu toks pripažinimas sukeltų sutarties šalims teisines pasekmes, t.y. turi būti nustatytas reikalaujančios pripažinimo šalies teisinis suinteresuotumas tokiu teisiniu rezultatu. Vartojimo sutarčių nesąžiningumo klausimą teismas sprendžia ex officio. Tačiau šilumos tiekimo ir vartojimo sutartis yra pasibaigusi, jos sąlygos nebeturi jokios įtakos ieškovo teisėms ir pareigoms į ateitį, taip pat neaišku, kokią įtaką tokių sąlygų (ne)galiojimas turi ieškovo reikalavimų dėl sutartinių santykių nutraukimo momento ir prievolės mokėti už šilumos energiją nebuvimo pripažinimo išsprendimui. Dėl to šie ieškovo reikalavimai negali būti išspręsti skirtingai, priklausomai nuo to, galioja ieškovo nurodomos sutarties sąlygos, ar negalioja. Todėl šių sutarties sąlygų atitikties nesąžiningumo kriterijams vertinimas neturi teisinės prasmės ir kartu reikšmės. Teismas, remdamasis išdėstytais argumentais ir išvadomis, atmeta ieškovo reikalavimą dėl sutarties pripažinimo nesąžininga.

6Dėl įpareigojimo perskaičiuoti mokėjimus už šilumos energiją

  1. Ieškovas teigia, jog atsakovė netinkamai skirstė šilumos energiją. Todėl reikalauja įpareigoti atsakovę perskaičiuoti mokėjimus už šilumos energiją. Šiam reikalavimui pagrįsti pateikti tokie argumentai: pirma, daugiabučio namo bendrojo naudojimo patalpose nėra šildymo prietaisų. Todėl bendrosioms reikmėms šilumos energija apskritai nėra vartojama. Antra, pasirinktas netinkamas šilumos paskirstymo metodas. Trečia, daugiabučiame name yra kitos asmeninio naudojimo patalpos, kurioms nėra priskiriama šilumos energijos, skirtos bendrosioms patalpoms šildyti, dalis. Atsakovė, savo ruožtu, pateikė tokius atsikirtimus: pirma, šildymo prietaisų bendrojo naudojimo patalpose nebuvimas nereiškia, jog bendrosioms reikmėms nėra vartojama šilumos energija. Antra, vartotojai nėra pasirinkę kitokio, negu taiko atsakovė, šilumos paskirstymo metodo. Atsakovė pagrįstai taiko ketvirtąjį ir penktąjį šilumos paskirstymo metodus, nes ginčo patalpos šildymo sistema nuo 2013 m. gruodžio mėn. yra atjungta nuo centralizuotos namo šildymo sistemos. Trečia, ieškovo nurodomos kitos asmeninio naudojimo patalpos nėra šildomos, todėl jų savininkams neskirstoma šilumos energija, skirta bendrosioms reikmėms.
  2. Daugiabučio namo bendrojo naudojimo patalpose (laiptinėje) nėra šildymo prietaisų, kuriais būtų tiesiogiai šildomos šios patalpos. Kita vertus, nereiškia, jog šios patalpos, nesant šildymo prietaisų, apskritai nėra šildomos. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, jog aplinkybė, kad laiptinėse atjungti (neįrengti) šildymo įrenginiai – radiatoriai, nepagrindžia, kad laiptinė nešildoma ir namo bendraturčiai nepatiria dėl to šilumos energijos išlaidų. Šiluma į namo butus tiekiama šilumos energijos vamzdynu, taigi, šilumos vamzdynu tekantys šilumos energijos srautai šildo visas namo konstrukcijas ir ertmes nuo apatinio aukšto grindų iki viršutinio aukšto lubų, taip pat bendro naudojimo laiptines (pavyzdžiui, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. gegužės 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-229/2012; 2015 m. birželio 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-401-248/2015). Ieškovas nurodo kasacinio teismo nutartį (2013 m. lapkričio 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-608/2013), kuri, pasak jo, patvirtina, jog bendrosioms reikmėms nėra vartojama šilumos energija, jeigu bendrojo naudojimo patalpose nėra šildymo prietaisų. Nesutampa nagrinėjamos bylos ir kasacinio teismo nagrinėtos bylos faktinės aplinkybės. Esminis skirtumas, kuris užkerta kelią šiai kasacinio teismo nutarčiai precedentu laikyti, yra tas, jog kasacinio teismo nagrinėtos bylos procese buvo teismų procesiniais sprendimais, priimtais kitos bylos procese, nustatytas prejudicinis faktas, kad daugiabučio namo bendrojo naudojimo patalpos yra neapšildomos.
  3. Daugiabučio namo, kuriame yra ginčo patalpa, bendrojo naudojimo patalpos (laiptinė) yra šildomos, nepaisant šildymo prietaisų nebuvimo. Todėl ieškovas, kaip šių patalpų bendraturtis, privalo padengti šildymo kaštų dalį. 2016-01-27 techninės ekspertizės išvadoje ekspertas nurodė, kad savo tyrimo išvadą apie ieškovo negautą centralizuotą šilumos energiją bendro naudojimo patalpoms ir centralizuotą šilumos energiją karšto vandens temperatūrai palaikyti padarė remdamasis faktu apie šildymo prietaisų nebuvimą bendrojo naudojimo patalpose ir ieškovo faktinį atsijungimą nuo centralizuoto šildymo sistemos. Tačiau, kaip jau minėta, teismų praktikoje laikoma, kad tokių faktų nepakanka konstatuoti, kad ieškovas neturi prievolės mokėti už bendrojo naudojimo patalpoms, kuriose neįrengti šildymo prietaisai, tenkančią šilumos energiją.
  4. Atsakovė iki 2013 m. gruodžio mėn., skirstydama šilumos energiją, taikė ketvirtąjį šilumos paskirstymo metodą, nuo 2013 m. gruodžio mėn. – ketvirtąjį ir penktąjį šilumos paskirstymo metodus.
  5. Šilumos ūkio 12 straipsnio 2 dalyje nustatyta, jog, jeigu pastate yra daugiau kaip vienas šilumos vartotojas, visas pastate suvartotas šilumos kiekis paskirstomas (išdalijamas) vartotojams, o kiekvienas vartotojas moka už jam priskirtą šilumos kiekį, išmatavus, įvertinus ar kitaip pagal Valstybinės kainų ir energetikos kontrolės komisijos rekomenduojamus taikyti ar su ja suderintus metodus nustačius, kokia visų vartotojų bendrai suvartoto šilumos kiekio dalis tenka tam šilumos vartotojui. Šių dalių matavimo, nustatymo ar įvertinimo metodą šilumos vartotojai pasirenka Civilinio kodekso nustatyta sprendimų priėmimo tvarka iš Valstybinės kainų ir energetikos kontrolės komisijos rekomenduotų taikyti metodų. Kiti metodai gali būti taikomi tik suderinti su Valstybine kainų ir energetikos kontrolės komisija. Kol vartotojai pasirenka metodą, taikomas pastato šildymo ir karšto vandens sistemą bei įrengtus atsiskaitomuosius apskaitos prietaisus atitinkantis metodas. Analogiška nuostata, suteikianti šilumos vartotojams teisę pasirinkti šilumos ir (ar) karšto vandens išdalijimo butams ir kitoms patalpoms metodą, yra numatyta ir Šilumos tiekimo ir vartojimo taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos energetikos ministro 2010 m. spalio 25 d. įsakymu Nr. 1-297, 132.5 punkte. Teismui nėra pateikti įrodymai, patvirtinantys, jog šilumos energijos vartotojai pasinaudojo jiems suteikta teise ir priėmė sprendimą dėl šilumos paskirstymo metodo pasirinkimo.
  6. Jeigu vartotojai ir neįgyvendina teisės pasirinkti šilumos paskirstymo metodą, nereiškia, jog šilumos tiekėjas turi neribotą diskreciją šilumos paskirstymo metodui parinkti. Šilumos tiekėjo nuožiūros teisę pirmiausia riboja Šilumos ūkio įstatymo 12 straipsnio 2 dalis, kuri, be kita ko, nustato, jog, vartotojams nepasirinkus metodo, taikomas metodas, atitinkantis pastato šildymo ir karšto vandens sistemą bei įrengtus atsiskaitomuosius apskaitos prietaisus. Be to, Šilumos tiekimo ir vartojimo taisyklių 29.2 punktas numato, kaip ir kokiais atvejais gali būti taikomi Valstybinės kainų ir energetikos kontrolės komisijos rekomenduojami ar su ja suderinti šilumos paskirstymo metodai.
  7. Šilumos tiekimo ir vartojimo taisyklių 29.2.4 punktas numato, jog, kai šilumos pirkimo-pardavimo vietoje ir (ar) kai ties tiekimo-vartojimo riba pastato individualaus šilumos punkto įvade įrengtas šilumos apskaitos prietaisas matuoja bendrą viso pastato suvartotą šilumos kiekį, taikomas šilumos paskirstymo metodas Nr. 4. Jeigu dalis patalpų atjungta nuo centralizuotos šildymo sistemos ir šildomos kitokiu būdu (elektra, dujomis, kietuoju kuru ar kita), taikomas šilumos paskirstymo metodas Nr. 4 kartu su šilumos bendro naudojimo patalpoms šildyti kiekio nustatymo ir paskirstymo metodu Nr. 5.
  8. Ketvirtasis šilumos paskirstymo metodas pagrįstai taikomas, nes įvadinis šilumos apskaitos prietaisas matuoja bendrą visą daugiabučiame name, kuriame yra ginčo patalpa, suvartotą šilumos energijos kiekį. Be to, visų daugiabučio namo vartotojų butai ir patalpos iki 2013 m. gruodžio mėn. buvo šildomos centralizuotai tiekiama šiluma be individualios apskaitos (ketvirtojo šilumos paskirstymo metodo, patvirtinto Valstybinės kainų ir energetikos kontrolės komisijos 2005 m. gegužės 5 d. nutarimu Nr. O3-19, 1.5 punktas). Ieškovas teigia, jog atsakovė netinkamai taiko ketvirtąjį šilumos paskirstymo metodą. Skiriasi daugiabučio namo patalpų aukščiai, todėl šilumos energija turi būti skirstoma ne pagal patalpų plotą, kaip tą daro atsakovė, o pagal patalpų tūrį. Ieškovo argumentas, kad šilumos energija yra skirstoma pagal patalpų plotą, yra nepagrįstas. Atsakovė, teismui atnaujinus bylos nagrinėjimą iš esmės, pateikė įrodymus, patvirtinančius, jog šilumos energija yra skirstoma pagal patalpų tūrį. Ieškovas papildomai nurodo, kad atsakovė šilumos energijai paskirstyti naudojo netinkamus ginčo patalpos parametrus, nors ji dar 2010 metais sužinojo arba turėjo žinoti, jog pasikeitė ieškovui priklausančios patalpos duomenys (plotas ir atitinkamai tūris). Pirkimo-pardavimo sutartis patvirtina, jog buto (ginčo patalpos) plotas jo įsigijimo momentu sudarė 64,13 m2. Nekilnojamojo turto registro duomenys patvirtina, kad ginčo patalpos plotas, atlikus kapitalinį remontą, sumažėjo iki 59,84 m2. Atsakovė pagrįstai atsikerta, jog būtent ieškovui teko pareiga informuoti atsakovę apie ginčo patalpos duomenų, reikšmingų mokėjimams už šilumą apskaičiuoti, pasikeitimą. Tokią ieškovo, kaip vartotojo, pareigą numato Šilumos tiekimo ir vartojimo taisyklių 133.4 punktas. Ieškovas nepateikė įrodymų, patvirtinančių, jog jis informavo atsakovę, kad sumažėjo ginčo patalpos plotas ir atitinkamai tūris. Todėl nėra pagrindo pripažinti, jog atsakovė dar 2010 metais žinojo arba turėjo žinoti, kad pasikeitė ginčo patalpos plotas ir tūris. Pagrindo tokiai išvadai daryti nesudaro ir ta ieškovo nurodoma aplinkybė, kad atsakovė pridėjo prie 2010 m. birželio 22 d. ieškinio, pareikšto ieškovui, valstybės įmonės Registrų centro pažymą. Nekilnojamojo turto registro duomenys patvirtina, jog įrašas apie atliktus kadastrinius matavimus registruotas 2011 m. rugsėjo 5 d., tai yra vėliau, negu buvo pareikštas 2010 m. birželio 22 d. ieškinys. Be to, ieškovas nepateikė įrodymų, kad su ieškiniu kitoje byloje buvo pateikta Nekilnojamojo turto registro pažyma su atnaujintais duomenimis apie buto plotą. Remiantis nustatytomis aplinkybėmis ir išdėstytais argumentais, konstatuotina, jog atsakovė, paskirstydama suvartotą šilumos energijos kiekį, pagrįstai rėmėsi jai žinomais pirminiais ginčo patalpos duomenimis. Apibendrinus konstatuotina, jog atsakovė pagrįstai ir tinkamai taiko ketvirtąjį šilumos paskirstymo metodą.
  9. Kaip nustatyta, kartu su ketvirtuoju šilumos paskirstymo metodu yra taikomas penktasis šilumos paskirstymo metodas. Šis metodas, be kitų atvejų, gali būti taikomas kartu su bet kuriuo Valstybinės kainų ir energetikos kontrolės komisijos rekomenduojamu ar vartotojų siūlomu su komisija suderintu šilumos paskirstymo metodu, kuriuo nustatomas (išmatuotas ar apskaičiuotas) šilumos kiekis pastato šildymui, kai dalis vartotojams priklausančių patalpų teisėtai atjungtos nuo centralizuoto šildymo sistemos ir šildomos kitokiu būdu (elektra, dujomis, kietu kuru ar kita) (penktojo šilumos paskirstymo metodo, patvirtinto Valstybinės kainų ir energetikos kontrolės komisijos 2005 m. liepos 22 d. nutarimu Nr. O3-41, 1.4 punktas). Atsakovė pateikė įrodymus, patvirtinančius, jog ieškovas, daugiabučio namo bendrojo naudojimo objektų administratorius ir atsakovė 2013 m. gruodžio 18 d. pasirašė šilumos objekto tikrinimo aktą. Pasirašius šį aktą, buvo įteisintas ginčo patalpos šildymo sistemos atjungimas nuo centralizuotos šildymo sistemos. Vadinasi, atsirado pagrindas, numatytas tiek Šilumos tiekimo ir vartojimo taisyklių 29.2 punkte, tiek ir paties metodo nuostatose, penktajam šilumos paskirstymo metodui kartu su ketvirtuoju šilumos paskirstymo metodu taikyti. Ieškovas šio metodo taikymo aspektu akcentuoja jau aptartą aplinkybę, jog bendrojo naudojimo patalpose nėra šildymo prietaisų. Penktojo šilumos paskirstymo metodo taikymas nėra siejamas su šildymo prietaisų, skirtų bendrojo naudojimo patalpoms šildyti, buvimu. Poreikis papildomai taikyti šį šilumos paskirstymo metodą kyla todėl, kad, ieškovui atjungus ginčo patalpos šildymo sistemą nuo centralizuotos šildymo sistemos, kitaip nebūtų galimybės nustatyti, koks yra ieškovui tenkančios šilumos energijos, skirtos bendrosioms reikmėms tenkinti, kiekis, nes, kaip nustatyta, visas daugiabučiame name suvartotas šilumos energijos kiekis yra apskaitomas vienu (įvadiniu) šilumos apskaitos prietaisu. Nustatytos aplinkybės patvirtina, jog, pirma, daugiabučio namo butų ir kitų patalpų savininkai nėra pasirinkę šilumos paskirstymo metodo, antra, egzistuoja teisės aktų nustatytos sąlygos ketvirtajam ir penktajam šilumos paskirstymo metodams taikyti. Ieškovas nesutinka su penktojo šilumos paskirstymo metodo taikymu, bet nenurodo argumentų, kurie sudarytų pagrindą teigti, jog nepagrįstai ir / ar netinkamai yra taikomas penktasis šilumos paskirstymo metodas. Ieškovas teigia, kad kartu su ketvirtuoju šilumos paskirstymo metodu turėtų būti taikomas dešimtasis šilumos paskirstymo metodas, bet niekaip nepagrindžia, kodėl turėtų būti taikomas šis metodas.
  10. Apibendrinus nustatytas aplinkybes, konstatuotina, jog atsakovė pagrįstai ir tinkamai taiko ketvirtąjį ir penktąjį šilumos paskirstymo metodus.
  11. Kaip minėta, ieškovas teigia, kad daugiabučiame name yra kitos asmeninio naudojimo patalpos, kurioms nėra priskiriama šilumos energijos, skirtos bendrosioms patalpoms šildyti, dalis. Atsakovė atsikerta, jog jai nebuvo pateikta informacija apie ieškovo nurodomas kitas asmeninio naudojimo patalpas. Kaip minėta, vartotojams tenka pareiga pateikti šilumos tiekėjui informaciją, kuri yra reikšminga mokėjimams už šilumą apskaičiuoti (Šilumos tiekimo ir vartojimo taisyklių 133.4 punktas). Tokia pareiga pagal ankstesnę šių taisyklių redakciją, kuri galiojo nuo 2007 m. birželio 22 d. iki 2010 m. spalio 25 d., teko pastato valdytojui (administratoriui). Teismui nėra pateikti įrodymai, patvirtinantys, jog atsakovė buvo tinkamai informuota apie ieškovo nurodomas kitas asmeninio naudojimo patalpas. Todėl ieškovas negali remtis, kaip jis nurodo, netinkamu šilumos paskirstymu – šilumos nepaskirstymu kitoms asmeninio naudojimo patalpoms – tiek, kiek jis pats ir / ar kiti daugiabučio namo patalpų savininkai savo neveikimu – duomenų apie tokias patalpas nepateikimu – sudarė sąlygas taip skirstyti šilumą. Be to, jau buvo nurodytas kasacinio teismo išaiškinimas, jog šilumos vamzdynu tekantys šilumos energijos srautai šildo namo ertmes nuo apatinio aukšto grindų iki viršutinio aukšto lubų (pavyzdžiui, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. gegužės 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-229/2012; 2015 m. birželio 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-401-248/2015). Ieškovas nepateikė įrodymų, patvirtinančių, jog jo nurodomos asmeninio naudojimo patalpos patenka į šildomas namo ertmes. Kitaip tariant, neįrodė, kad jo nurodomos patalpos yra šildomos patalpos. Todėl atsakovė pagrįstai kitoms asmeninio naudojimo patalpoms nepriskiria šilumos energijos, skirtos bendrosioms reikmėms tenkinti. Be to, pats ieškovas valdo ginčo patalpos priklausinį – rūsį. Jis niekaip nepagrindžia, kaip šilumos energijos nepriskyrimas kitoms asmeninio naudojimo patalpoms, tarp jų – ir ieškovo valdomam rūsiui, pažeidžia jo materialines subjektines teises.
  12. Ieškovas neįrodė, kad atsakovė netinkamai skirstė šilumos energiją. Todėl teismas atmeta ieškovo reikalavimą dėl įpareigojimo perskaičiuoti mokėjimus už šilumos energiją.

7Dėl įpareigojimo perskaičiuoti mokėjimus už šilumos energiją karšto vandens temperatūrai palaikyti

  1. Ieškovas nurodo, jog jam nekyla pareiga mokėti už šilumos energiją, skirtą karšto vandens temperatūrai palaikyti, nes jis nevartoja centralizuotai tiekiamo karšto vandens. Todėl reikalauja įpareigoti atsakovę perskaičiuoti mokėjimus už šilumos energiją, skirtą karšto vandens temperatūrai palaikyti.
  2. Daugiabučio namo šildymo sistema bendrosios dalinės nuosavybės teise priklauso butų ir kitų patalpų savininkams (Civilinio kodekso 4.82 straipsnio 1 dalis). Butų ir kitų patalpų savininkai privalo valdyti ir tinkamai prižiūrėti bendrojo naudojimo objektus (Civilinio kodekso 4.83 straipsnio 3 dalis). Kiekvienas bendraturtis proporcingai savo daliai turi tiek teisę į bendrai daikto duodamas pajamas, tiek pareigą apmokėti išlaidas jam išlaikyti ir išsaugoti, mokesčius, rinkliavas ir kitas įmokas (Civilinio kodekso 4.76 straipsnis). Pagal kasacinio teismo praktiką daugiabučio namo butų savininkai turi dvejopą padėtį šilumos energijos vartojimo atžvilgiu. Be šilumos ir karšto vandens vartojimo santykių, yra ir atlyginimo už išlaidas, skirtas bendram turtui išlaikyti, aspektas. Kaip vartotojas, abonentas turi sumokėti už tiek energijos, kiek suvartojo savo poreikiams. Kartu jis yra šilumos kiekio vartotojas ir kita prasme – kaip turto savininkas. Tiekiama į namą šilumos energija yra naudojama bendrosioms patalpoms šildyti. Visa energija, tiekiama į namą, turi būti apskaitoma ir pagal įstatymą paskirstoma. Dalis energijos apmokama kaip suvartota konkrečių vartotojų, kita (bendrų patalpų šildymas, karšto vandens temperatūros palaikymas) dalis turi būti apmokėta kaip namo savininkų. Ši dalis tarp bendraturčių paskirstoma pagal nuosavybės dalį gyvenamajame name, nes pagal Civilinio kodekso 4.76 straipsnio nuostatas kiekvienas iš bendraturčių atsako tretiesiems asmenims pagal prievoles, susijusias su bendru daiktu (turtu), proporcingai savo daliai, taip pat privalo mokėti išlaidas jam išlaikyti (pavyzdžiui, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2004 m. rugsėjo 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-514/2004; 2009 m. rugsėjo 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-342/2009; 2012 m. gegužės 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-229/2012). Be to, kasacinio teismo praktika patvirtina, jog pareiga išlaikyti name esančias bendro naudojimo patalpas ir proporcingai savo turto daliai apmokėti išlaidas bendro naudojimo daiktui išlaikyti bei prižiūrėti taikytina ir tiems butų savininkams, kurie yra atsijungę nuo bendros šildymo sistemos (pavyzdžiui, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. birželio 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-401-248/2015). Reikšmingi ir šie kasacinio teismo išaiškinimai, jog, kai statinio inžinerinės sistemos nepriklauso nuo kitų vienos ar kelių pastato patalpų (nesusietos su bendrosiomis pastato inžinerinėmis sistemomis) ir užtikrina tik šių patalpų funkcionavimą bei tenkina jų naudotojų poreikius, jos gali būti laikomos atskiromis statinio inžinerinėmis sistemomis (Statybos įstatymo 2 straipsnio 63 dalis). Tokiu atveju turi būti sudaromas bendrojo naudojimo objektų, kurie naudojami tenkinti ne viso gyvenamojo namo, o tik atskiroje jo dalyje esančių butų ir kitų patalpų savininkų poreikius, aprašas. Sprendimai dėl šių bendrojo naudojimo objektų, skirtų ne visų gyvenamojo namo gyventojų poreikiams tenkinti, valdymo ir naudojimo gali būti priimami atskirai (Civilinio kodekso 4.85 straipsnio 3 dalis). Tačiau tam, kad bendrojo naudojimo objektas būtų įtrauktas į šį aprašą, turi būti nustatyta, kad jis yra atskiras, nesusietas su kitais to paties statinio bendrojo naudojimo objektais ir kad juo gali naudotis tik konkrečios statinio dalies butų ir kitų patalpų savininkai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. sausio 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-79-378/2016).
  3. Nėra ginčo, jog karšto vandens temperatūros palaikymo funkcija vykdoma, naudojantis bendrais daugiabučio namo inžineriniais tinklais, kas yra kaip vienas įrenginys, skirtas viso daugiabučio namo nepertraukiamam aprūpinimui šiluma ir karštu vandeniu užtikrinti. Todėl, remiantis nurodytomis materialinės teisės normomis ir kasacinio teismo praktika, konstatuotina, jog ieškovas, nepaisant tos aplinkybės, kad jis, kaip yra nurodyta 2016 m. sausio 27 d. techninės ekspertizės išvada, faktiškai negavo šilumos energijos, skirtos karšto vandens temperatūrai palaikyti, privalo prisidėti prie namo bendrųjų konstrukcijų (inžinerinių tinklų) išlaikymo.
  4. Teismas, remdamasis nustatytomis aplinkybėmis, atmeta ieškovo reikalavimą dėl įpareigojimo perskaičiuoti mokėjimus už šilumos energiją, skirtą karšto vandens temperatūrai palaikyti, nes neįrodytas pagrindas tokiam perskaičiavimui atlikti.

8Dėl prašymo kreiptis į Lietuvos vyriausiąjį administracinį teismą

  1. Ieškovas prašo kreiptis į Lietuvos vyriausiąjį administracinį teismą, siekiant išsiaiškinti, ar Šilumos tiekimo ir vartojimo taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos ūkio ministro 2003 m. birželio 30 d. įsakymu Nr. 4-258, 181 punktas, kuris numato, kad pastato savininkas arba visi pastato butų ir kitų patalpų savininkai, kurie savo šilumos ar karšto vandens įrenginius nuo šilumos ar karšto vandens tiekimo sistemos atjungia pažeisdami šių taisyklių ir Šilumos ūkio įstatymo nustatytą tvarką, išlieka šių sistemų tiekiamos šilumos ar karšto vandens vartotojais tol, kol atlieka šių taisyklių 180 punkte nurodytus veiksmus, neprieštarauja Civilinio kodekso 6.245 straipsnio 5 daliai, 6.263 straipsnio 3 daliai, 6.246 straipsnio 1 daliai, 6.248 straipsnio 1 daliai, 6.247 straipsnio 1 daliai, 6.249 straipsnio 1 daliai, 6.388 straipsnio 1 daliai ir 6.317 straipsnio 1 daliai. Ieškovas teigia, jog prievolė mokėti už šilumos energiją, kurios ieškovas faktiškai nevartoja, yra deliktinės atsakomybės taikymo pasekmė. Deliktinė atsakomybė galima tik pagal įstatymą (Civilinio kodekso 6.245 straipsnio 5 dalis, 6.263 straipsnio 3 dalis). Įstatymo įgyvendinamasis teisės aktas (Šilumos tiekimo ir vartojimo taisyklės) negali būti pagrindas deliktinei atsakomybei taikyti.
  2. Ieškovo teikiamas aiškinimas dėl prievolės mokėti už šilumos energiją pobūdžio yra nepagrįstas. Sutartiniai šilumos energijos tiekimo ir vartojimo teisiniai santykiai pasibaigia, vartotojui teisės aktų nustatyta tvarka pakeitus buto ar kitos patalpos šildymo ir apsirūpinimo karštu vandeniu būdą (Šilumos ūkio įstatymo 29 straipsnis). Šiuo sprendimu jau buvo nurodyta kasacinio teismo praktika, pagal kurią vartotojai, neteisėtai atjungę buto šildymo sistemą nuo bendrų šildymo įrenginių, išlieka šilumos energijos vartotojai, iki teisės aktų nustatyta tvarka įteisins buto šildymo ir karšto vandens sistemų atjungimą, ir jiems tenka pareiga mokėti už šilumos energiją (pavyzdžiui, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. vasario 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-44/2012; 2012 m. gegužės 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-259/2012; 2012 m. birželio 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-277/2012). Kaip nustatyta, ginčo patalpos šildymo sistemos atjungimas nuo centralizuotos šildymo sistemos buvo įteisintas tik 2013 m. gruodžio 18 d. Vadinasi, šią dieną pasibaigė sutartiniai šilumos energijos tiekimo ir vartojimo teisiniai santykiai. Todėl, priešingai negu nurodo ieškovas, prievolė mokėti už šilumos energiją, kurios vykdymo atsakovė reikalavo iki 2013 m. gruodžio 18 d., – sutartinio pobūdžio prievolė.
  3. Be to, prievolė mokėti už šilumos energiją (ir tokiais atvejais kaip šis, kai nėra įteisintas patalpos šildymo sistemos atjungimas nuo centralizuotos šildymo sistemos), priešingai negu nurodo ieškovas, kyla pirmiausia pagal įstatymą, tiksliau – Šilumos ūkio įstatymo 12 straipsnį. Ir kasacinis teismas pripažįsta šią įstatymo normą pirminiu prievolės mokėti už šilumos energiją (tokiais atvejais kaip šis) pagrindu (pavyzdžiui, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. birželio 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-277/2012).
  4. Teismas, remdamasis išdėstytais argumentais, atmeta ieškovo prašymą dėl kreipimosi į Lietuvos vyriausiąjį administracinį teismą.
  5. Apibendrinus visa, kas yra išdėstyta, konstatuotina, jog ieškinys yra nepagrįstas, todėl atmetamas. Kiti šalių argumentai nėra teisiškai reikšmingi. Todėl teismas jais nepasisako.

9Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 259-260, 265 ir 270 straipsniais, teismas

Nutarė

10atmesti ieškinį.

11Priimti E. V. reikalavimų įpareigoti akcinę bendrovę „Kauno energija“ sutvarkyti šilumos ir karšto vandens apskaitą bei panaikinti Valstybinės energetikos inspekcijos prie Energetikos ministerijos 2014 m. birželio 5 d. sprendimą atsisakymą ir šia apimtimi nutraukti bylą.

12Sprendimas per trisdešimt dienų nuo sprendimo priėmimo ir paskelbimo dienos gali būti skundžiamas Lietuvos apeliaciniam teismui, apeliacinį skundą paduodant per Vilniaus apygardos teismą.

Proceso dalyviai
Ryšiai