Byla 1A-36-150/2015
Dėl Kauno apygardos teismo 2013 m. balandžio 9 d. nuosprendžio, kuriuo

1Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės ir pranešėjos Rūtos Mickevičienės, teisėjų: Viktoro Kažio ir Svajūno Knizleris, sekretoriaujant Laurai Gruodienei, Martynai Paušaitei, Audronei Rasiulienei, dalyvaujant prokurorams Arūnui Meškai, Arūnui Vereniui, Dariui Čaplikui, gynėjams advokatams Arnui Valiukėnui, Alvydui Tamulioniui ir Aleksandrui Vancevičiui, nukentėjusiajam V. L., nukentėjusiojo ir civilinio ieškovo atstovui advokato padėjėjui Gintautui Tamulioniui, teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistųjų P. R., M. R. ir nukentėjusiojo V. L. apeliacinius skundus dėl Kauno apygardos teismo 2013 m. balandžio 9 d. nuosprendžio, kuriuo

2P. R. pripažintas kaltu padaręs nusikaltimus, numatytus Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau - BK) 284 straipsnio 1 dalyje, 135 straipsnio 2 dalies 8 punkte, 10 punkte ir nuteistas:

3pagal Lietuvos Respublikos BK 284 straipsnio 1 dalį - laisvės atėmimu 9 (devyniems) mėnesiams; pagal Lietuvos Respublikos BK 135 straipsnio 2 dalies 8 punktą, 10 punktą - laisvės atėmimu 7 (septyneriems) metams.

4Vadovaujantis Lietuvos Respublikos BK 63 straipsnio 1 dalimi, 2 dalimi, 5 dalies 2 punktu, bausmės subendrintos apėmimo būdu ir P. R. paskirta galutinė subendrinta bausmė - laisvės atėmimas 7 (septyneriems) metams, bausmę atliekant pataisos namuose.

5M. R. pripažintas kaltu padaręs nusikaltimą, numatytą Lietuvos Respublikos BK 284 straipsnio 1 dalyje ir nuteistas laisvės atėmimu 1 (vieneriems) metams.

6Vadovaujantis Lietuvos Respublikos BK 75 straipsnio 1 dalimi, 2 dalies 8 punktu, M. R. paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymas atidėtas 1 (vieneriems) metams, įpareigojant M. R. per bausmės atidėjimo laikotarpį neišvykti iš gyvenamosios vietos miesto (rajono) ribų be nuteistojo priežiūrą vykdančios institucijos leidimo.

7Civilinio ieškovo Valstybinės ligonių kasos prie Sveikatos apsaugos ministerijos civilinis ieškinys patenkintas iš dalies ir iš P. R. priteista 4 706,67 Lt. Valstybinės ligonių kasos prie Sveikatos apsaugos ministerijos civilinis ieškinys M. R. atmestas.

8Civilinio ieškovo Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Kauno skyriaus civilinis ieškinys patenkintas iš dalies ir iš P. R. priteista 3 177,90 Lt. Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Kauno skyriaus civilinis ieškinys M. R. atmestas.

9Civilinio ieškovo V. L. ieškinys patenkintas iš dalies ir V. L. iš P. R. priteista 500 Lt turtinei ir 30 000 Lt neturtinei žalai atlyginti (iš viso 30 500 Lt). Kita civilinio ieškinio dalis atmesta. Bylos dalis dėl V. L. M. R. pareikšto ieškinio nutraukta, civiliniam ieškovui atsisakius ieškinio.

10Teisėjų kolegija, išklausiusi pranešimą ir išnagrinėjusi baudžiamąją bylą,

Nustatė

11P. R. nuteistas už tai, kad 2011-07-28, apie 10 val. 30 min,, viešoje vietoje, prie pastato, esančio Kaune. Šiaulių g. 50, elgdamasis įžūliai, pašalinių žmonių akivaizdoje, nukentėjusiam V. L.. vykdančiam tarnybos pareigas ir ant automobilio stiklo priklijavusiam pranešimą apie padarytą pažeidimą, tyčia vieną kartą ranka smogė į viršutinę kūno dalį, tokiu būdu demonstravo nepagarbą aplinkiniams ir aplinkai bei sutrikdė visuomenės rimtį ir tvarką.

12P. R. taip pat nuteistas už tai, kad dėl chuliganiškų paskatų sunkiai sutrikdė V. L. sveikatą dėl jo tarnybos pareigų vykdymo, būtent: 2011-07-28, apie 10 val. 45 min. viešoje vietoje, automobilių stovėjimo aikštelėje, esančioje prie pastato Kaune. M. K. Čiurlionio g. 33, po nukentėjusiojo V. L. pranešimo apie padarytą administracinį teisės pažeidimą įžūliu elgesiu, pasireiškusiu fizinio smurto panaudojimu, demonstravo nepagarbą aplinkiniams ir aplinkai, nukentėjusiajam V. L., einančiam, VšĮ „A (duomenys pakeisti)“ rinkliavos kontrolieriaus pareigas, tyčia sudavė mažiausiai; tris smūgius rankomis į galvos bei pilvo sritis, po ko nukentėjusiajam nugriuvus, tyčia sudavė mažiausiai tris smūgius koja į pilvo bei juosmens sritis, taip padarydamas nukentėjusiajam minkštųjų audinių sumušimus ir kraujosruvas akių vokuose, viršutinės lūpos muštinę žaizdą su viršutinio žandikaulio abiejų kandžių panirimu, odos nubrozdinimus veide, pilvo sumušimą, pasireiškusį plonosios žarnos ir jos pasaito plyšimu, ir taip sunkiai suluošino nukentėjusįjį V. L..

13M. R. nuteistas už tai, kad 2011-07-28, apie 10 val. 45 min., viešoje vietoje automobilių stovėjimo aikštelėje, esančioje prie pastato, esančio Kaune. M. K. Čiurlionio g. 33, įžūliu elgesiu, pasireiškusiu fizinio smurto pavartojimu, pašalinių žmonių akivaizdoje nukentėjusiajam V. L. tyčia sudavė mažiausiai tris smūgius rankomis į krūtinės bei galvos sritis, po ko jam nugriuvus, tyčia sudavė mažiausiai tris smūgius koja į galvos sritį, tokiu būdu demonstravo nepagarbą aplinkiniams ir aplinkai bei sutrikdė visuomenės rimtį ir tvarką.

14Apeliaciniu skundu nuteistasis M. R. prašo panaikinti Kauno apygardos teismo 2013 m. balandžio 9 d. nuosprendį ir jį išteisinti.

15Mano, kad pirmosios instancijos teismo nuosprendis yra neteisingas, neteisėtas, priimtas pažeidžiant Lietuvos Respublikos BK 54 straipsnyje numatytas nuostatas, teismo išvados dėl kaltumo, veikos įrodytinumo neatitinka faktinių bylos aplinkybių. Teismas nuosprendyje padarė objektyviais įrodymais neparemtas išvadas, pagrįstas abejotinais ir prieštaringais įrodymais, nepatvirtintais teismo posėdžio metu.

16Jo kaltė apkaltinamajame nuosprendyje grindžiama nukentėjusiojo V. L., liudytojų R. Š., R. G., A. N. parodymais. Pažymi, kad nukentėjusysis V. L. ikiteisminio tyrimo metu nenurodė, kad jis (apeliantas) jį mušė. o pirmojo teismo posėdžio metu pareiškė apeliantą matantis pirmą kartą, atsisakė jam pareikšto civilinio ieškinio.

17Liudytojais apklausti policijos pareigūnai R. G. ir A. N. teisme parodė paties įvykio nematę, įvykio vietoje nebuvę, o jį sulaikė vairuojant automobilį Jonavos gatvėje, Kaune. Apie įvykio aplinkybes neklausinėjo ir apeliantas jiems nieko nepasakojo. Tad, nuteistojo manymu, šių liudytojų parodymai negali būti vertinami kaip pagrindžiantys jo kaltę.

18Liudytojas R. Š. ikiteisminiame tyrime teigė neįsidėmėjęs ir negalintis atpažinti nukentėjusįjį V. L. mušusių jaunuolių, tačiau teisme jau tvirtino, kad būtent apeliantas kartu su broliu P. R. mušė nukentėjusįjį. Be to, minėtas liudytojas parodė, kad po įvykio jis (apeliantas) atsisėdo į priekinę automobilio sėdynę šalia vairuoto, kas kategoriškai prieštarauja bylos medžiagai. Pabrėžia pats visą laiką vairavęs automobilį, vairuojant buvo sulaikytas policijos darbuotojų ir keleivio pusėje iš viso nesėdėjo. Liudytojui R. Š. jis nebuvo pateiktas atpažinti, kaip to reikalauja BPK normos, o atpažinimas teismo salėje, kurioje jis sėdėjo dviese su broliu, negali būti vertinamas kaip neginčijamas jo kaltės įrodymas. Galvoja, kad liudytojas R. Š. galėjo sąžiningai suklysti, todėl teismas jo parodymus turėjo vertinti kritiškai, nes minėti parodymai yra nenuoseklūs, prieštaringi, keliantys abejonę jų teisingumu, o visos abejonės turi būti vertinamos kaltinamojo naudai.

19Pažymi ikiteisminio tyrimo metu savo kaltę pripažinęs tik dėl to, kad norėjo dalį jos prisiimti už brolį P. R., tačiau teisme pamatęs, kad nukentėjusysis V. L. kategoriškai neigia jo dalyvavimą sumušime ir, supratęs kad broliui niekuo nepadės, pasakojo visą tiesą, nurodydamas, kad V. L. nemušė, įvykio metu sėdėjo automobilyje, o vėliau buvau sulaikytas policijos pareigūnų.

20Tad, apelianto manymu, byloje nėra jokių objektyvių ir neginčijamų įrodymų, kad jis padarė nusikalstamą veiką.

21Apeliaciniu skundu nuteistasis P. R. prašo panaikinti Kauno apygardos teismo 2013 m. balandžio 9 d. nuosprendį ir išteisinti jį dėl abiejų nusikaltimų arba pakeisti skundžiamą nuosprendį, perkvalifikuojant jam inkriminuotus nusikaltimus pagal kitus BK straipsnius, numatančius švelnesnę baudžiamąją atsakomybę (pavyzdžiui, Lietuvos Respublikos BK 136 straipsnį, 137 straipsnio 1 dalį ar 138 straipsnio 1 dalį). Taip pat prašo sušvelninti bausmes, paskiriant su laisvės atėmimu nesusijusias bausmes, arba paskiriant tik minimalaus dydžio bausmes (kartu taikant trumpesnį bausmės vykdymo atidėjimo terminą) bei teisingai išnagrinėti byloje pareikštus civilinius ieškinius.

22Nurodo, jog skundžiamas nuosprendis yra neteisėtas ir nepagrįstas. Teismas, pripažindamas jį kaltu pagal abi inkriminuotas nusikalstamas veikas, bylą išnagrinėjo šališkai, rėmėsi tik kaltinimo pateikta versija, nenuosekliais, prieštaringais nukentėjusiojo ir liudytojų parodymais, kitais neišsamiais, neobjektyviais jo kaltę nepatvirtinančiais įrodymais. Teismo išvados padarytos remiantis prielaidomis, neatsižvelgta į jo duotus nuoseklius parodymus bei juos patvirtinančius įrodymus, nemotyvuotai atmesti kiti bylos įrodymai, nepagrįstai paskirtos per griežtos bausmės, neteisingai išspręsti byloje pareikšti civiliniai ieškiniai. Atsižvelgiant į tai, teismo nuosprendis būti panaikintas, priimant naują išteisinamąjį nuosprendį.

23Nuosprendyje nepagrįstai teigiama, jog jis bylos nagrinėjimo eigoje kaltu prisipažino iš dalies (tariamai pripažino sudavęs smūgius V. L. ir padaręs Lietuvos Respublikos BK 135 straipsnio 2 dalies 8, 10 punktuose numatytą nusikaltimą). Apeliantas kategoriškai neigia savo kaltę, o nurodytą teismo išvadą paneigia 2013-01-22 teismo posėdžio garso įrašas. Tiek ikiteisminio tyrimo, tiek teisminio bylos nagrinėjimo metu jis nuosekliai parodė su V. L. apsikumščiavęs pastarojo iniciatyva (dėl agresyvaus V. L. elgesio). Antro konflikto metu smūgius nukentėjusiajam sudavė gindamasis nuo nepagrįstai naudojamo smurto.

24Toliau skunde dėstomi motyvai dėl nepagrįsto pripažinimo kaltu padarius nusikalstamų veiką, numatytą Lietuvos Respublikos BK 284 straipsnio 1 dalyje.

25Apeliantas neigia kaltę dėl šio nusikaltimo ir tvirtina, kad, pamatęs ant savo automobilio pranešimą apie padarytą pažeidimą fiksuojantį bei nueinantį kontrolierių, jis ėjo su pastaruoju pasikalbėti, bandydamas susitarti dėl galimybės baudą sumokėti vietoje, prašė kontrolieriaus sustoti, tačiau šis nesileido į kalbas, ėjo toliau, o jam paėmus V. L. už peties ir jį pabandžius atsukti į save, pastarasis, nieko nesakydamas, kumščiu sudavė smūgį į veidą, dėl ko apeliantas neteko sąmonės, jam buvo sutrikdyta sveikata. Pažymi jokio smurto prieš V. L. nenaudojęs ir neketinęs naudoti, jam negrasino, necenzūrinių išsireiškimų nevartojo. To nenurodė nei nukentėjusysis V. L., nei liudytojai V. K. bei A. N., kurių parodymais išimtinai rėmėsi pirmosios instancijos teismas. Liudytojo N. Z. parodymai, jog apeliantas vartojo necenzūrinius žodžius, turi būti vertinami kritiškai, kadangi tokie parodymais skiriasi nuo kitų liudytojų parodymų, tikrųjų įvykio aplinkybių, kas leidžia teigti, jog liudytojas davė melagingus parodymus ir jį apkalbėjo.

26Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai konstatuodamas, jog jis (P. R.) pirmas pavartojo smurtą prieš nukentėjusįjį, suduodamas smūgį į galvos sritį ir tokiu būdu pažeisdamas viešąją tvarką, išimtinai rėmėsi nukentėjusiojo V. L.. liudytojų N. Z., V. K., A. N.. V. B., A. S., A. Ž. parodymais, kurie, apelianto manymu, yra nenuoseklūs, prieštaringi, todėl jais nebuvo pagrindo remtis.

27Atkreipia dėmesį į pirmosios instancijos teismo išvadą, kad ta aplinkybė, ar pirmo konflikto metu buvo nukritęs P. R. ar V. L.. vienas, du ar daugiau smūgių buvo suduota, neturi esminės reikšmės šioje byloje (9-as nuosprendžio lapas), iš kurios aiškiai matyti, kad teismas neišsamiai ištyrė ir įvertino bylos įrodymus, bylą išnagrinėjo šališkai, remdamasis vien kaltinimo pateikta versija, nenuosekliais, prieštaringais nukentėjusiojo ir kaltinimo liudytojų parodymais, nevertino abejonių jo naudai, o netikslumus teisino nepagrįstais išvedžiojimais. Taip pat nepagrįstai remtasi liudytojo A. Ž. parodymais, iš kurių matyti, kad jie duoti ne dėl šios inkriminuotos nusikalstamos veikos.

28Nurodo, jog byloje esantys nukentėjusiojo ir kitų liudytojų parodymai nepatvirtinta liudytojo N. Z. parodymų, jog neva apeliantas pirmas pradėjo konfliktą, eidamas link nukentėjusiojo barėsi, vartojo necenzūrinius žodžius, iš nugaros smūgiavo nukentėjusiajam, dėl ko šis nukrito, o jis (P. R.) jam tariamai dar sudavė smūgius ranka ir kojomis. Priešingai, kiti esantys įrodymai (nukentėjusiojo V. L., liudytojų V. K., A. N. paaiškinimai) paneigia nurodytus N. Z. teiginius, pats nukentėjusysis V. L. tokius liudytojo parodymus įvardino „kliedesiais", nurodė, jog tai neatitinka tikrovės. Nukentėjusysis V. L. apklausiamas patvirtino, kad įvykio metu jis jam negrasino, nevartojo necenzūrinių išsireiškimų, paneigė N. Z. teiginius, kad po tariamų apelianto smūgių jis nukrito, o jis jam dar papildomai sudavė smūgius rankomis ir kojomis. Tokius N. Z. teiginius paneigė ir kiti liudytojai, kas akivaizdžiai rodo. kad liudytojo N. Z. duoti parodymai yra neteisingi, todėl pirmosios instancijos teismas neturėjo jais remtis, pripažindamas jį kaltu pagal Lietuvos Respublikos BK 284 straipsnio 1 dalį.

29Taip pat teismas neturėjo pagrindo remtis ir A. S. parodymais, kadangi pastaroji įvykio nematė, o apie jį tariamai sužinojo iš N. Z.. kurio, kaip minėta, parodymai yra neteisingi. Liudytoja A. S. ikiteisminio tyrimo metu pavirtino, kad N. Z. nepasakojo detalių konflikto aplinkybių, neminėjo, kas kam sudavė ar kas ką sakė ir t. t. Be to, teisme duoti liudytojos parodymai iš esmės skiriasi nuo kitų liudytojų parodymų. A. S. teigė, kad apie įvykį ji sužinojo iš pirkėjo (N. Z.), kuris pamatė incidentą, išlėkė, o grįžęs pasakė įvykus konfliktą. Tuo tarpu apklausiamas N. Z. teigė, kad jis iki įvykio į parduotuvę net nebuvo nuėjęs. įvykio metu buvo netoli apelianto ir nukentėjusiojo (apie 15 metrų), o parduotuvė, kurioje dirba liudytoja A. S., yra kitoje gatvės pusėje nei įvyko konfliktas. Be to, A. S. teigė, kad, pažiūrėjusi per langą, ji ant apelianto nematė kraujo, teigė, kad jis nebuvo sužalotas, kas prieštarauja kitų liudytojų parodymams, jog po V. L. suduoto stipraus smūgio į veidą jam buvo padaryta kiaurinė - muštinė žaizda viršutinėje lūpoje, kuri stipriai kraujavo. Tą aplinkybę, kad sužalota lūpa smarkiai kraujavo, patvirtino policijos pareigūnai A. V. ir S. L.. Apelianto įsitikinimu, tokios aplinkybės rodo, kad arba A. S. apskritai nematė jokio įvykio bei negali dėl jo duoti teisingų parodymų, arba tik dėl jai žinomų priežasčių (kaip pati pripažino A. S., jų įmonė palaiko glaudžius ryšius su Všį "A", kurioje konflikto metu dirbo ir šiuo metu dirba nukentėjusysis V. L.) davė melagingus parodymus.

30Toliau nurodoma teismą turėjus kritiškai vertinti ir liudytojo V. B. parodymus, kadangi šis įvykio nematė ir rėmėsi vien tik nenuosekliais, prieštaringais ir subjektyviais V. L. paaiškinimais. Byloje nėra objektyvių duomenų, patvirtinančių, kad po apeliantui inkriminuoto nusikaltimo V. B. kalbėjosi su nukentėjusiuoju. Liudytojas teigė, kad įvykis buvo 10 val., nors byloje nustatyta, kad konfliktas kilo po 10 val. 30 min., be to. ikiteisminio tyrimo metu V. B. teigė, jog V. L. jam nepasakojo, kaip, kur, su kuo jam buvo smūgiuota, kaip smūgiavo jis pats, taip pat. ką įvykio metu, prieš jį ar vėliau kalbėjo jis (V. L.) ar tariamai jį puolęs asmuo.

31Toliau aptariami nukentėjusiojo V. L. parodymai. Apklausiamas ikiteisminiame tyrime nukentėjusysis pateikė tokią įvykio versiją, pagal kurią apeliantas jam ne tik tariamai bandė suduoti smūgį iš nugaros, bet ir kėsinosi smūgiuoti tuomet, kai V. L. atsisuko jį (apeliantą) (V.L. tvirtino išsisukęs nuo smūgių ir tik tuomet sudavęs nuteistajam P. R. į veidą). Tokių nukentėjusiojo parodymų nepatvirtina objektyvūs bylos įrodymai. Liudytojai, kurių parodymais teismas išskirtinai rėmėsi, nenurodė aplinkybių, kad jis neva smūgiavo atsisukusiam V. L., be to, nukentėjusysis ikiteisminio tyrimo metu teigė, kad įvykio metu smurtą prieš jį (apeliantą) vartojo kiti du iš alaus baro atėję asmenys, tačiau tokias nukentėjusiojo pateiktas įvykio aplinkybes paneigė kiti byloje apklausti liudytojai. Apelianto manymu, nukentėjusysis V. L., duodamas tokius tikrovės neatitinkančius parodymus, siekia jį apkalbėti, sumenkinti savo veiksmus, kuriais jis be aiškios priežasties viešoje vietoje prieš jį neadekvačiai smurtavo. Dėl sutrikdytos sveikatos buvo pradėtas atskiras ikiteisminis tyrimas, baudžiamąją bylą išnagrinėjo Kauno apylinkės teismas, priimtas sprendimas šiuo metu yra apskųstas apeliacine tvarka. Pažymi, kad minimoje baudžiamojoje byloje V. L. negalėjo tiksliai paaiškinti apie apelianto tariamai panaudotą fizinį smurtą, t. y. jis iš pradžių teigė, kad apeliantas priėjęs bakstelėjo, vėliau nurodė, jog tai galėjo būti kepštelėjimas į pakaušį, o galiausiai teisme patvirtino apeliantą apskritai nesmūgiavus (nesudavus jokio smūgio). Nagrinėjant šią bylą ir apklausiant liudytoją N. Z.. V. L. patvirtino, kad tai būtent pastarasis sumušė apeliantą, tačiau teismas ignoravo šias aplinkybes ir kritiškai nevertino nenuoseklių bei prieštaringų nukentėjusiojo parodymų.

32Neigia ranka smogęs nukentėjusiajam į viršutinę kūno dalį, o tik norėdamas su pastaruoju išsiaiškinti dėl užfiksuoto pažeidimo, paėmęs jį už peties, ketindamas atsukti į save, dėl ko V. L. staiga smūgiavo į veidą bei sutrikdė sveikatą. Atkreipia dėmesį, kad pats nukentėjusysis ikiteisminio tyrimo metu nepatvirtino, jog apeliantas jam realiai sudavė smūgį. Priešingai, jis nedviprasmiškai nurodė tariamų smūgių išvengęs. Tokie nukentėjusiojo paaiškinimai iš esmės patvirtina nuoseklius apelianto parodymus, kad jis jokio smūgio nesudavė bei paneigia kaltinimus dėl viešosios tvarkos pažeidimo.

33Pažymi teismą ignoravus apelianto bei jo gynėjo pateiktus paaiškinimus, jog nukentėjusysis V. L. dėl turimų sveikatos sutrikimų galimai neadekvačiai reaguoja į susidariusias situacijas, nesant būtinumo vartoja smurtą ir pan. Nukentėjusysis V. L. teisme pripažino jautriai reaguojantis į bet kokį bruzdesį (jei išgirsta netikėtus žingsnius ar jį išgąsdinus, atsisuka, gali ir suduoti). Tokie įgūdžiai liko nuo to laiko, kai aktyviai užsiėmė boksu. Nukentėjusysis pripažino, kad dėl tokio instinktyvaus elgesio ne kartą yra nukentėję kiti asmenys. Apeliantas daro išvadą, kad tokios aplinkybės rodo, jog V. L. dėl savo charakterio savybių, įgytų įgūdžių sportuojant yra linkęs kilusias situacijas spręsti panaudojant staigų, betarpišką neproporcingą smurtą. Tuo pačiu atkreipia dėmesį, kad nagrinėjant bylą apylinkės teisme, kurioje nusikaltimo padarymu buvo kaltinamas V. L.. buvo atlikta pastarojo teismo psichiatrijos ekspertizė, kurios metu nustatyta kad nuo 1999 m. V. L. įrašytas į psichikos sveikatos centrą dėl paranoidinio tipo asmenybės sutrikimo; nustatyta, kad jo atminties rodikliai blogi, apsunkinta dėmesio koncentracija, o įvykio metu V. L. buvo konstatuojamas organinis asmenybės sutrikimas. V. L. diagnozuota liga pasireiškia persekiojimo, pavydo kliedesiais, klausos, regos haliucinacijomis ir pan. Šių aplinkybių pirmosios instancijos teismas nevertino, neišreikalavo duomenų apie nukentėjusiojo sveikatos būklę, nors apelianto gynėjas ir buvo pareiškęs tokį prašymą. Mano, kad išdėstytos aplinkybės, susijusios su nukentėjusiojo V. L. asmenybe, sveikatos būkle, yra svarbios, siekiant išsamiai išnagrinėti baudžiamąją bylą. jos patvirtina jo nuoseklius parodymus, kad jis jokio smurto prieš V. L. nenaudojo (įvykio metu tik suėmė nukentėjusiajam už peties), o, priešingai, tai pats nukentėjusysis neadekvačiai ir neproporcingai smurtavo prieš apeliantą.

34Toliau skunde išreiškiamos abejonės dėl liudytojų A. N. ir V. K. parodymų (8 ir 9 skundo lapai, t. 5, b. 1. 11-12), teigiant, kad A. N. dėl galimo apsvaigimo nuo alkoholio negalėjo tinkamai prisiminti ir suprasti įvykio aplinkybių, o V. K. yra nukentėjusiojo bendradarbis, todėl apklausiamas neabejotinai siekė pateikti bendradarbį teisinančias aplinkybes.

35Atsižvelgdamas į anksčiau išdėstytas aplinkybes, apeliantas tvirtina, kad ne jis, o nukentėjusysis V. L. įvykio metu be aiškios priežasties viešoje vietoje vartojo smurtą, sudavė smūgį į veidą, tokiu būdu sutrikdydamas apelianto sveikatą (padarė kiaurinę - muštinę žaizdą viršutinėje lūpoje, galvos smegenų sukrėtimą).

36Toliau pasisakoma dėl nepagrįsto pripažinimo kaltu padarius nusikalstamą veiką, numatyta Lietuvos Respublikos B K 135 straipsnio 2 dalies 8, 10 punktuose.

37Pripažindamas jį kaltu dėl šio nusikaltimo, teismas išimtinai rėmėsi nukentėjusiojo V. L., liudytojo R. Š., policijos pareigūnų R. G. ir A. N. parodymais, kurie, apelianto nuomone, yra nenuoseklūs bei tinkamai nepatikrinti.

38Nurodo, jog po pirmojo įvykio su nukentėjusiuoju V. L., kuomet pastarasis be aiškios priežasties prieš jį panaudojo neproporcingą smurtą, suduodamas stiprų smūgį į veidą, dėl ko apeliantas kurį laiką prarado sąmonę ir nesiorientavo aplinkoje, telefonu paskambino broliui ir paprašė atvažiuoti bei padėti jam nuvykti pas gydytoją. Atvykus broliui, pagalvojo, kad reikia išsiaiškinti su V. L., kodėl jis be jokio pagrindo sudavė labai stiprų smūgį į veidą, todėl abu su broliu nusprendė pavažiuoti bei paieškoti V. L., norėdami su juo pašnekėti. Pastarąjį pamatė stovėjimo aikštelėje, tad apeliantas išlipo iš automobilio ir nuėjo prie jo, tačiau V. L. nesileido į kalbas, o galiausiai pirmas ėmė naudoti smurtą, smūgiavo, todėl gindamasis apeliantas smūgiavo atgal, galėjo nukentėjusiajam suduoti kokius 6 smūgius, pabrėžia, kad tik du suduoti smūgiai buvo stipresni. Besigindamas galimai sudavė V. L. į galvą ar viršutinę kūno dalį, tačiau, priešingai nei nurodė pirmosios instancijos teismas, nespyrė nukentėjusiajam į pilvą. Taip pat sudavė V. L. per kojas, ketindamas jį pargriauti ir tokiu būdu atsitraukti. Pargriovęs nukentėjusįjį, jokių smūgių nesudavė, o iš karto grįžo į automobilį ir kartu su broliu išvažiavo. Nesutinka su teismo išvada, kad dėl jo suduotų smūgių nukentėjusiajam buvo padarytas sunkus sveikatos sutrikimas, taip pat nepagrįstai konstatuota, jog antrasis incidentas kilo ne tik dėl to, kad jis tariamai siekė pažeisti viešąją tvarką, bet ir tariamai norėjo atkeršyti nukentėjusiajam. Akcentuoja nukentėjusiojo ieškojęs ir nuėjau su juo pasišnekėti tik dėl to, kad ketino su juo išsiaiškinti pastarojo naudoto smurto priežastis. Tokias aplinkybes nuosekliai patvirtino jo brolis M. R., parodęs, kad V. L. pirmas pradėjo smūgiuoti, dėl ko jis gindamasis galėjo jam kelis kartus suduoti.

39Nukentėjusiojo V. L. parodymus vertina kaip nenuoseklius ir prieštaringus. Pažymi, kad net ir keisdamas savo parodymus pastarasis iš esmės pripažino, kad antrojo konflikto metu prieš apeliantą naudojo fizinį smurtą, jo parodymai nepatvirtina, kad apelianto suduoti smūgiai galėjo padaryti sunkią traumą, neminėjo apeliantą sudavus į pilvo sritį.

40Mano, jog teismas nepagrįstai rėmėsi liudytojo R. Š. parodymais. Byloje neištirta, ar pastarasis, būdamas gatvėje ir ketindamas apsisukti, realiai galėjo matyti įvykio vietą. Neįvertinta, ar jis, vairuodamas automobilį bei ketindamas apsiskuti gatvėje, galėjo tinkamai (teisingai) įsiminti įvykio aplinkybes ir duoti teisingus parodymus. Teisme liudytojas R. Š. teigė galįs atpažinti konflikte dalyvavusius asmenis, nors ikiteisminiame tyrime teigė detaliau neįsidėmėjęs su V. L. konfliktavusio jaunuolio, negali jo nei smulkiau apibūdinti, nei atpažinti. Tokį neatitikimą pastarasis aiškino tuo, kad ikiteisminio tyrimo metu buvo suformuluotas neva kitoks klausimas, t. y. buvo klausiama, ar jis pažįsta įvykio dalyvius, į kurį jis davė neigiamą atsakymą. Apeliantas atkreipia dėmesį, kad analogiškas klausimas buvo užduotas visiems apklausiamiems asmenims, todėl nėra pagrindo teigti, kad R. Š. buvo klausiama išskirtinai kitaip. Be to, akivaizdu, jog tuo atveju, jeigu liudytojas ikiteisminio tyrimo metu būtų teigęs, kad gali atpažinti įvykyje dalyvavusius asmenis, būtų atliktas atitinkamas procesinis atpažinimo veiksmas. Nors R. Š. teigė, kad daug smūgių nukentėjusiajam buvo suduota gulint, tačiau pats V. L. viso proceso metu nuosekliai teigė įvykio metu nebuvęs nukritęs, jo gulinčio niekas nemušė. Be to, R. Š. teigė, kad po įvykio už automobilio vairo atsisėdo ir iš įvykio vietos išvažiavo apeliantas, nors byloje žinoma, kad automobilį visą laiką vairavo jo brolis M. R..

41Apelianto kaltės nepatvirtina ir policijos pareigūnų parodymai, kadangi šie asmenys įvykio nematė, jame nedalyvavo, o to fakto, kad įvyko konfliktas su V. L., kurio metu šis pirmas ėmė smurtauti, neneigė nei apeliantas, nei jo brolis M. R..

42Aptaręs, kuomet nusikalstama veika kvalifikuojama pagal Lietuvos Respublikos BK 135 straipsnio 2 dalies 8, 10 punktus, nurodo, jog važiuodamas pakartotinai pasikalbėti dėl įvykio, jis neketino su V. L. aiškintis dėl užfiksuoto pažeidimo, o tik norėjo sužinoti, kodėl šis be pagrindo sudavė smūgį j veidą. Neigia turėjęs ar reiškęs pretenzijas dėl V. L. atliekamų darbinių funkcijų, to nepatvirtina jokie įrodymai, todėl pirmosios instancijos teismas nepagrįstai konstatavo, kad nusikalstama veika padaryta dėl nukentėjusiojo tarnybos pareigų vykdymo. Vien tas faktas, jog V. L. tuo metu buvo darbe bei vykdė jam pavestas darbines funkcijas, nesudaro pagrindo kvalifikuojančio požymio konstatavimui (Lietuvos Respublikos BK 135 straipsnio 2 dalies 10 punktas).

43Taip pat nepagrįstai konstatuotas ir kitas kvalifikuojantis požymis, numatytas Lietuvos Respublikos BK 135 straipsnio 2 dalies 8 punkte. Pažymi tik gynęsis nuo neadekvataus smurto, neketino ir nesiekė kaip nors pažeisti viešąją tvarką, sutrikdyti visuomenės rimtį. Byloje nėra jokių objektyvių įrodymų, patvirtinančių jį tyčia siekus sužaloti nukentėjusįjį, be jokios realios, pateisinamos dingsties prieš jį pavartoti tyčinį smurtą ir taip sutrikdyti viešąją tvarką. Dar kartą pabrėžia, kad tai pats nukentėjusysis pavartojo stiprų, apelianto veiksmams neadekvatų smurtą, sužalojo jam veidą, jis neteko sąmonės, labai išsigando. Kuomet antro konflikto metu V. L. vėl ėmė smurtauti, apeliantas, išsigandęs vėl būsiąs sumuštas, gynėsi nuo jo bei kelis kartus sudavė nukentėjusiajam. Mano, kad tokie jo veiksmai turėtų būti vertinami kaip būtinoji gintis arba inkriminuotą nusikalstamą veiką tikslinga perkvalifikuoti pagal Lietuvos Respublikos B K 136 straipsnį arba 137 straipsnį, kadangi jis neketino tyčia sutrikdyti V. L. sveikatą, o smūgius sudavė dėl didelio susijaudinimo ir išgąsčio.

44Abejoja, ar nukentėjusiajam išties buvo padaryti tokie sužalojimai, kurie sukėlė sunkias traumas, ar tokių sužalojimų neįtakojo paties nukentėjusiojo V. L. veiksmai. Pažymi, kad pagal Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro, teisingumo ministro ir socialinės apsaugos ir darbo ministro 2003-05-23 įsakymo „Dėl sveikatos sutrikdymo masto nustatymo taisyklių patvirtinimo" 4 punktą sveikatos sutrikdymo mastui nustatyti turi būti skiriama ir atliekama ekspertizė, vadovaujantis Lietuvos Respublikos BPK nustatytais pagrindais ir tvarka. Tokia ekspertizė byloje nebuvo atlikta. Konstatuodamas nukentėjusiojo sveikatos sutrikdymo sunkumą, teismas išskirtinai rėmėsi 2011-08-04 specialisto išvada Nr. G 2120/11(02). Nors šioje išvadoje nurodoma, kad sužalojimai veide, galvoje buvo apžiūrėti ir aprašyti juos apčiuopiant, tačiau iš ikiteisminio tyrimo metu duotų specialisto A. Sutkaus parodymų matyti, jog V. L. kategoriškai atsisakė papasakoti apie įvykį bei parodyti ant kūno esančius sužalojimus, neleido jų apčiuopti ir pan. Tokiu būdu, apelianto įsitikinimu, specialisto išvadoje yra nurodyti tikrovės neatitinkantys duomenys. Šiuo atveju nebuvo atliktas realus nukentėjusiojo sveikatos patikrinimas, iš esmės tik perrašyta V. L. medicininiuose dokumentuose kitų asmenų (sveikatos priežiūros darbuotojų) išdėstyta informacija, specialistui pačiam nenustatant, ar iš tiesų buvo padaryti sužalojimai, kurie gali būti vertinami kaip sunkus sveikatos sutrikdymas. Teismas ignoravo ir tą faktą, jog neatmestina galimybė, kad nustatytus vidaus organų pažeidimus galėjo pasidaryti ir pats nukentėjusysis. Primena, kad nukentėjusiojo asmens charakterio savybės yra neadekvačios, jis linkęs spręsti iškilusias situacijas panaudodamas neadekvatų smurtą, o įvykių metu nukentėjusiajam buvo konstatuojamas organinis asmenybės sutrikimas, pasireiškiantis persekiojimo, pavydo kliedesiais, klausos, regos haliucinacijomis ir pan. Visa tai sudaro pakankamą pagrindą teigti, jog nukentėjusysis dėl tuo metu buvusios psichologinės būklės, charakterio savybių savo veiksmais galėjo įtakoti sunkesnių pasekmių kilimą ar net pasidaryti nustatytą sveikatos sužalojimą (kaip nurodoma minimoje specialisto išvadoje, tokį susižalojimą nukentėjusysis sau galėjo padaryti tyčia). Teismas nepagrįstai nevertino to, kad nukentėjusysis nesutiko būti apžiūrimas, pažeidinėjo nustatytą gydymo ir slaugos režimą, kas, apelianto manymu, leidžia pagrįstai manyti, kad V. L. sveikatos būklei, gydymo eigai, o taip pat sveikatos sutrikdymo mastui įtaką turėjo ir jo paties veiksmai.

45Tad, atsižvelgdamas į anksčiau išdėstytas aplinkybes, teigia byloje nesant surinkta neabejotinų įrodymų dėl jam inkriminuotų nusikalstamų veikų. Pažymi, kad baudžiamojoje teisėje ypatingai svarbus principas in dubio pro reo, reiškiantis, tai, kad jeigu jau abejonės egzistuoja, jas reikia aiškinti kaltinamojo naudai. Šioje baudžiamojoje byloje, nesant pakankamų jo kaltės įrodymų dėl abiejų jam inkriminuotų nusikaltimų, o, priešingai, esant pakankamiems įrodymams, kad jis šių nusikalstamų veikų nepadarė, apeliantas turėtų būti išteisintas, o teismui nustačius, kad jos veiksmai vis tik neatitinka kai kurių įstatymo nuostatų, būtina vertinti ar tie veiksmai nebuvo padaryti būtinosios ginties situacijoje arba perkvalifikuoti juos pagal lengvesnį baudžiamojo įstatymo straipsnį.

46Tolesnė apeliacinio skundo dalis yra skirta bausmės klausimams aptarti. Apeliantas nesutinka su teismo paskirta bausmės rūšimi ir jos dydžiu. Teismas, skirdamas bausmes, netinkamai įvertino Lietuvos Respublikos BK 54 straipsnyje numatytus reikalavimus, dėl ko paskyrė aiškiai per griežtas bausmes.

47Skundžiamu nuosprendžiu jis pripažintas kaltu padaręs vieną nesunkų ir vieną labai sunkų nusikaltimus. Jis anksčiau neteistas, nors kartais pažeisdavo kai kurias kelių eismo taisykles, yra baustas administracine tvarka, tačiau neturėtų būti vertinamas kaip pavojingas asmuo. Turi nuolatinę gyvenamąją vietą, dirba, gauna legalias pajamas, tiek darbovietės, tiek kitų asmenų charakterizuojamas teigiamai. Yra jauno amžiaus, siekia įsitvirtinti gyvenime, įgyti specialybę, kad ir toliau galėtų save išlaikyti, psichiatrijos ligoninėse nesigydė, į narkologinę įskaitą neįrašytas, nuo alkoholio nėra priklausomas, byloje nenustatytos atsakomybę sunkinančios aplinkybės. Tokie duomenys rodo, kad skundžiamu nuosprendžiu paskirta bausmė prieštarauja teisingumo, protingumo principams ir yra per griežta.

48Aptaria Lietuvos Respublikos BK 55 straipsnio nuostatas, pažymi, kad jos gali būti taikomos ir kai kaltininkas pirmą kartą yra teisiamas už kelis nesunkius, apysunkius tyčinius nusikaltimus ar tuo pačiu metu teisiamas už kitą sunkų tyčinį nusikaltimą ar teisiamas už nusikaltimus, padarytus idealiojoje nusikalstamų veikų sutaptyje. Jis teisiamas pirmą kartą, jam inkriminuotuose BK straipsniuose yra numatytos ir kitos, alternatyvios, su laisvės atėmimu nesusijusios, bausmės. Mano, jog yra visos sąlygos jam skirti su laisvės atėmimu nesusijusias bausmes, bent jau už nesunkų nusikaltimą.

49Skunde aptariamos Lietuvos Respublikos BK 62 straipsnio ir 54 straipsnio 3 dalies nuostatos, numatančios galimybę skirti švelnesnę, negu įstatymo numatytą, bausmę. Dar kartą paminėjęs jo asmenybę charakterizuojančius duomenis, nurodo, jog jam turėtų būti paskirtos su laisvės atėmimu nesusijusios bausmės arba minimali, straipsnio sankcijoje numatyta bausmė, atidedant jos vykdymą. Taip pat nesutinka su tuo, kad teismas nustatė subendrintą bausmę atlikti pataisos namuose (ne atviroje kolonijoje) ir mano, jog tokiu būdu jis neteks darbo, pajamų, nutrūks jo socialiniai ryšiai, negalės bent iš dalies atlyginti civilinį ieškinį, todėl tuo atveju, jei teismas jį pripažins kaltu ir paskirs laisvės atėmimo bausmę, prašo jos vykdymą nustatyti atvirojoje kolonijoje.

50Paskutinėje apeliacinio skundo dalyje pasisakoma dėl civilinių ieškinių. Mano, jog skundžiamas nuosprendis turėtų būti panaikintas, o pareikšti civiliniai ieškiniai atmesti, kadangi jis nepadarė jokių nusikalstamų veikų.

51Atkreipia teismo dėmesį, kad pirmosios instancijos teismas neteisingai taikė BPK nuostatas, reglamentuojančias civilinio ieškinio patenkinimą, bei CK nuostatas, ir nepagrįstai priteisė akivaizdžiai per didelio dydžio tiek turtinės, tiek ir neturtinės žalos kompensacijas.

52Pažymi, nukentėjusysis prašomos priteisti turtinės žalos (500 Lt) nepagrindė jokiais įrodymais, t. y. nepateikti objektyvūs įrodymai, kad nukentėjusysis realiai pirko medikamentus, vitaminus, vartojo geresnį maistą ir, kad tai yra tiesiogiai susiję su patirtais sužalojimais. Teismų praktikoje išlaidos gydymui ir medikamentų įgijimui yra atlyginamos tik tuo atveju, kai nustatoma, kad jos yra būtinos ir realios. Išlaidų būtinumas ir tikslingumas turi būti įrodyti gydančių gydytojų rekomendacijomis, receptais, išrašais iš jų, išvadomis ir pan. Pateiktuose įrodymuose turi atsispindėti tas faktas, kad papildomos išlaidos reikalingos būtent dėl sveikatos sužalojimo ar kitokio pakenkimo jai. Tokių duomenų nukentėjusysis nepateikė ir neįrodė, kad buvo reikalingas papildomas gydymas. Taip pat nukentėjusysis nepateikė jokių įrodymų, kad įvykio metu buvo suplėšyti jo drabužiai ar batai (jie byloje pateikti kaip daiktiniai įrodymai, tačiau atitinkamuose procesiniuose dokumentuose neužfiksuota, kad jie suplėšyti; nors ant rūbų užfiksuotos tamsiai raudonos spalvos dėmės, panašios į kraują, tačiau nėra duomenų, kad jų negalima pašalinti cheminio valymo būdu, be to, nukentėjusysis nepageidavo, kad šie daiktai būtų sunaikinti). Tad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai pilnai patenkino ieškovo reikalavimą dėl turtinės žalos atlyginimo, nurodydamas, kad nukentėjusiojo drabužiai ir išlaidos, susijusios su gydymu, galėjo sudaryti 500 Lt sumą. Teismas rėmėsi prielaidomis, o ne objektyviais įrodymais, todėl toks teismo sprendimas yra nepagrįstas.

53Apeliantas nesutinka ir su iš dalies patenkintu civiliniu ieškiniu neturtinei žalai atlyginti, priteisiant iš jo nukentėjusiajam 30 000 Lt. Pažymėtina, kad nors byloje teigiama, jog nukentėjusiajam buvo sutrikdyta sveikata, tačiau V. L. buvo suteikta kvalifikuota pagalba, jis iš esmės pasveiko, jokių liekamųjų padarinių neliko. Byloje nėra jokių objektyvių duomenų, leidžiančių suabejoti, kad nukentėjusysis pasveiko visiškai. Jam nenustatytas darbingumo lygio praradimas, jis gali laisvai įsidarbinti, judėti, bendrauti, dėl ko neapribota galimybė gyventi pilnavertį gyvenimą. Nukentėjusysis patvirtino toliau dirbantis, neįgalumas nenustatytas. Nukentėjusiojo išgyvenimai, nurodomas patirtas stresas, bendravimo galimybių sumažėjimas yra paremti vien nukentėjusiojo paaiškinimais, to nepatvirtina jokie objektyvūs bylos įrodymai. Teismas neatsižvelgė į jo ir gynėjo nurodytas aplinkybes, rodančias, jog prašomas priteisti neturtinės žalos dydis turi būti ženkliai mažinamas, priteisiant minimalią sumą. Nors apeliantas dirba, gauna pajamas, tačiau jo darbo užmokesti nėra didelis, jis turi kitų mėnesinių įsipareigojimų, gaunamų pajamų nepakanka būtiniems poreikiams patenkinti. Akivaizdu, kad priteistos neturtinės žalos dydis yra akivaizdžiai per didelis, neatitinka teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principų, suformuotos teismų praktikos.

54Apeliaciniu skundu nukentėjusysis V. L. prašo panaikinti Kauno apygardos teismo 2013 m. balandžio 9 d. nuosprendį ir perduoti bylą prokurorui.

55Nurodo, kad skundžiamas nuosprendis negali būti pripažintas pagrįstu ir teisėtu dėl jame padarytų išvadų neatitikimo faktinėms bylos aplinkybėms.

56Taigi pirmiausia nesutinkama su tuo, kad teismas, aprašydamas pirmojo konflikto (įvykusio apie 11 vai., šalia Šiaulių ir Girstupio gatvių sankirtos) tarp jo ir P. R. aplinkybes, nepagrįstai nurodė, kad jo ir betarpiškai įvykį mačiusių liudytojų N. Z., A. N. ir V. K. parodymus patvirtino liudytojai A. Ž. ir V. B.. Apeliantas atkreipia dėmesį, kad liudytojas A. Ž. pirmojo konflikto iš viso nematė, ką aiškiai liudija jo tiek ikiteisminiame tyrime, tiek teisme duoti parodymai, kuriais jis nurodė aplinkybes apie netoli jo darbo vietos, priešais pastatą, esantį M. K. Čiurlionio g. 33 (šalia autobusų stotelės) įvykusį antrąjį konfliktą, kurio metu apeliantą sunkiai sužalojo du asmenys. Dėl liudytojo V. B. parodymų, neva patvirtinančių jo parodymus apie tai, kad po pirmojo konflikto, įvykusio telefoninio pokalbio metu, prasidėjo antrasis konfliktas, pažymi, kad šioje dalyje teismo išvada yra nepagrįsta ir nelogiška. Nurodo V. B. paskambinęs iš karto po pirmojo konflikto ir jų pokalbis truko vos kelias minutes, jam būnant pirmojo konflikto vietoje. Antrasis konfliktas, ką nuosprendyje nustatė pats teismas, įvyko ne anksčiau kaip po 15 minučių ir visai kitoje vietoje (priešais M. K. Čiurlionio g. 33 esantį pastatą), kur jis (apeliantas) buvo nuėjęs po pirmojo konflikto, vykdydamas to paties V.B. telefoninį nurodymą. Kadangi teismas nesiaiškino, ką jis turėjo galvoje telefonu V.B. sakydamas „vėl puola", skunde paaiškina, jog, bekalbėdamas su V. B., pamatė, kaip pirmojo konflikto metu prie jų pribėgo keli asmenys ir ėmė pernelyg aktyviai drausminti P. R., kuris buvo nepatenkintas, kad apeliantas apsigynė nuo jo užpuolimo, todėl V. L. netgi teko tuos asmenis žodžiu sudrausminti, kad šie jo nebepultų. Būtent apie tą puolimą jis ir pasakė V. B. prieš nutrūkstant telefoniniam pokalbiui. Tad tokios aplinkybės rodo, kad pirmosios instancijos teismas, priimdamas skundžiamą nuosprendį, buvo neatidus ir įrodymus vertino nesiremdamas išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu.

57Toliau nesutinka su teismo išvada, kad sunkus sveikatos sutrikdymas buvo padarytas veikiant netiesiogine tyčia. Teismo teigimu, nuteistasis P. R. batu apauta koja mažiausiai tris kartus smūgiavo nukentėjusiajam į gyvybiškai pažeidžiamą pilvo bei juosmens sritį, suvokdamas, kad dėl to pastarasis gali būti sunkiai sužalotas, tačiau vis tik šių pasekmių nenorėjo, o tik sąmoningai leido joms kilti. Teismo medicinos ekspertas specialisto išvadoje Nr. G 2120/11(02) nustatė, kad apeliantui padarytas pilvo sužalojimas yra pavojingas gyvybei, kadangi nesuteikus kvalifikuotos medicininės pagalbos, t. y. nesusiuvus nuo smūgių plyšusių plonžarnės ir jos pasaito, jis neišvengiamai būtų miręs. Tokiu atveju, anot apelianto, sprendimas kvalifikuoti nusikaltimą kaip nužudymą veikiant netiesiogine tyčia būtų pagrįstas ir teisingas, kadangi tokių pasekmių jį sumušę asmenys greičiausiai tikrai nesiekė, tačiau nagrinėjamu atveju kategoriškai nesutinka su teismo teiginiu neva P. R., spardydamas į pilvą, nenorėjo jo. sunkiai sužaloti. Teismas nuosprendyje nenurodė, kokiais įrodymais remdamasis jis nustatė, kad nuteistasis nenorėjo tokių pasekmių. Iš bylos duomenų matyti, kad turint motyvą, t. y. keršyti už pirmajame epizode gautą smūgį į galvos sritį (taip konstatuojama ir nuosprendyje), siekiant gerai pamokyti „išsišokusį senuką", jam du asmenys sudavė daugybinius smūgius rankomis ir kojomis į galvą bei kitas gyvybiškai pažeidžiamas kūno vietas. Jis žiauriai mušamas buvo ne tik jam stovint, bet ir nuo gautų smūgių nugriuvus ir gulint ant žemės. Apelianto įsitikinimu, nuteistojo P. R. veiksmai dėl sunkaus sveikatos sutrikdymo turi būti vertinami kaip padaryti veikiant tiesiogine tyčia.

58Nesutinka su teismo sprendimu dėl civilinio ieškinio išnagrinėjimo. Nukentėjusysis pareiškė civilinį ieškinį dėl neturtinės žalos dydžio 100 000 Lt sumai (50 000 Lt fizinio pobūdžio pasekmėms atlyginti ir 50 000 Lt - dvasinio pobūdžio pasekmėms atlyginti). Teismas atidžiai nesusipažino su šio civilinio ieškinio turiniu ir nepagrįstai nurodė neva „civilinis ieškovas ieškinyje neturtinę žalą įvertino 50 000 Lt, tačiau reikalavime nurodė, kad solidariai prašo neturtinę 100 000 Lt žalą priteisti iš abiejų kaltinamųjų". Iš nuosprendžio matyti, kad toks neišsamus bylos duomenų įvertinimas padarė tiesioginę įtaką teismui apsisprendžiant dėl galutinio sprendimo ieškinio dalyje, kadangi teismas pripažino, kad jo ieškinys neturtinei žalai atlyginti buvo įvertintas 50 000 Lt suma, nors iš tikrųjų motyvuotai reikalauta atlyginti 100 000 Lt neturtinę žalą. Tokiu būdu teismo nuosprendis šioje dalyje negali būti pripažintas pagrįstu ir teisėtu. Neaišku, ką reiškia nuosprendžio rezoliucinėje dalyje išdėstytas teismo sprendimas „kitą ieškinio dalį atmesti", jeigu ieškinys dėl P. R. patenkintas iš dalies, o bylos dalis dėl M. R. pareikšto ieškinio nutraukta.

59Toliau skunde dėstomi baudžiamojo proceso įstatymo esminiai pažeidimai, padaryti ikiteisminio tyrimo metu ir bylą nagrinėjant teisme.

60Apeliantas mano, kad vienas iš nuteistųjų, t. y. M. R., yra ne tas asmuo, kuris dalyvavo jį sumušant antrojo konflikto metu. Tuo tikslu jis 2013-03-06 posėdžio metu pateikė teismui prašymą „Dėl papildomų įrodymų ištyrimo", kuriame įrodinėjo tokias aplinkybes:

61jo įsitikinimu, kartu su P. R. jį užpuolė bei smūgius sudavė ne M. R., o kitas konflikte dalyvavęs trečiasis asmuo, tuo tarpu M. R., apelianto spėjimu, įvykį stebėjo sėdėdamas automobilyje, kuriuo pakviesti P. R. atvyko kartu su trečiuoju asmeniu. Nukentėjusiojo turimais neoficialiais duomenimis, minimas trečiasis asmuo galimai yra vyresnysis abiejų nuteistųjų brolis, kuriam, jau turinčiam problemų su teisėsauga, yra aktualu išvengti kaltinimų, todėl jaunesnysis brolis M. R., įvykyje tiesiogiai nedalyvavęs ir jo nemušęs, tokiu būdu bando prisiimti vyresniojo brolio kaltę. Pažymėtina, kad dar ikiteisminio tyrimo metu apklausiamas klinikose 2011-07-29 (kitą dieną po įvykio) nurodė, kad antrasis iš jį mušusių jaunuolių buvo stambesnis už pirmąjį (P. R.), iš išvaizdos vyresnis, žemesnis apie 10 cm. Tuo tarpu abu nuteistieji dvyniai P. R. ir M. R. yra identiški tiek kūno sudėjimu, tiek amžiumi. Atkreipia dėmesį, kad ikiteisminio tyrimo metu nebuvo imtasi visų priemonių, siekiant patikimai nustatyti nusikaltimą padariusį asmenį, o patikėta vien suinteresuotų asmenų P. R. ir M. R. parodymais. Visų pirma nepatikrinta, kokiu telefono numeriu ir kam iš karto po pirmojo konflikto skambino nuteistasis P. R., o kam - M. R.. Tokių duomenų analizė atskleistų, ar į keršto akciją nebuvo įtrauktas ir trečiasis asmuo. Pabrėžia, kad ikiteisminio tyrimo metu nuteistieji nebuvo parodyti atpažinimui, dėl ko jis pirmą kartą M. R. pamatė tik teisiamajame posėdyje. Abejoja, ar ikiteisminį tyrimą atlikusi tyrėja Ž. K. (S.) nebuvo šališka. Tokias abejones sukelia neišsamiai atliktas tyrimas, taip pat siekis apklausose kategoriškai akcentuoti aplinkybę, kad jis negalėtų atpažinti jį užpuolusių asmenų (nors taip kategoriškai jis ikiteisminio tyrimo metu neteigė). Nagrinėjant bylą teisme jis pamatė ir kitų tikrovės neatitinkančių aplinkybių: 1) po operacijos ligoninėje jį apklausė civiliais rūbais vilkintis tyrėjas vyras, tačiau iš 2011-07-29 liudytojo apklausos protokolo (t. 1, b. 1. 16-18) matyti, jog jį surašė būtent tyrėja Ž. S.. 2) komisariato patalpose įvykusios antrosios apklausos metu, kurioje dalyvavo ir advokatas G. Černiauskas, jis, būdamas nepatenkintas tyrėjos Ž. S. į protokolą surašytu tekstu, kuriame jo duoti parodymai buvo stipriai iškraipyti, atsisakė pasirašyti, tačiau po 3-4 (ar net daugiau) savaičių tyrėja telefonu vėl jį pasikvietė, tikindama, kad ikiteisminiame tyrime duotų parodymų tikslumas nėra labai svarbus, svarbiausia, kokias aplinkybes jis nurodys teisme, ir tokiu būdu įkalbino pasirašyti protokole. Jis, neturėdamas advokato, patikėjo tyrėjos žodžiais ir pasirašė papildomos apklausos protokole, tačiau nagrinėjant bylą teisme suprato buvęs apgautas, kadangi kaltininkų gynėjai maksimaliai išnaudojo minėtame protokole esančius netikslumus, stengdamiesi sumenkinti jo parodymų patikimumą. Atkreipia dėmesį, kad iš 2011-09-06 liudytojo papildomos apklausos protokolo matyti (t. 1, b. 1. 20-21), jog jame nėra užfiksuota, kad jo parašas padėtas ne tą pačią dieną o praėjus gana ilgam laiko tarpui nuo protokolo teksto surašymo. Tokios aplinkybės duoda pakankamą pagrindą abejoti byloje atlikto ikiteisminio tyrimo išsamumu ir nešališkumu, todėl teismas patenkino jo anksčiau minėtą prašymą „Dėl papildomų įrodymų ištyrimo" ir nusprendė apklausti ikiteisminį tyrimą atlikusią Kauno AVPK Kauno m. Centro PK tyrėją Ž.K. (S.).

62Teismas nepagrįstai atmetė jo prašymą grąžinti bylą prokurorui, nurodydamas neva byloje nėra jokių procesinių pažeidimų, kurie trukdytų nagrinėti bylą.

63Teismo motyvus, kuriais įrodinėjama, kad nusikaltimo padaryme dalyvavo būtent M. R., o ne trečiasis ikiteisminio tyrimo metu nenustatytas asmuo vertina kaip deklaratyvius, formalius, o vietomis net ir prieštaringus.

64Antai, nuosprendyje teigiama, kad jo parodymus apie tai, kad vėlesniame konflikte kartu su P. R. nukentėjusįjį mušė ne M. R., o kitas asmuo paneigia liudytojo R. Š. parodymai. Teismas šio liudytojo parodymais tiki tik toje dalyje, kurioje jie atitinka prokuroro poziciją, tuo tarpu dėl kitų pastarojo parodymų, kurie aiškiai prieštarauja byloje nustatytoms aplinkybėms (kategoriški parodymai, jog po įvykio už automobilio vairo sėdo baltais marškinėliais vilkėjęs P. R., o ne tamsiais marškinėliais vilkėjęs M. R.), teismas daro išvadą, kad liudytojas galėjo ir suklysti, o galiausiai tai neturi esminės reikšmės tiesai nustatyti. Teismas nuosprendyje nieko nepasisako dėl minėto liudytojo R. Š. ikiteisminio tyrimo metu duotų parodymų, susijusių apibūdinant antrąjį jaunuolį (M. R.), nurodant, kad šis buvo atletiškesnio kūno sudėjimo nei pirmasis (P. R.), tačiau šiek tiek žemesnis. Apeliantas akcentuoja, kad toks antrojo jaunuolio apibūdinimas gana tiksliai atitinka jo dar pirmojoje ikiteisminio tyrimo apklausoje ligoninėje pateiktą apibūdinimą. Toliau aptariami kiti liudytojo R. Š. parodymuose esantys neatitikimai dėl to, kuris jaunuolis mušė pirma, kurioje vietoje prasidėjo antrojo konflikto pradžia ir t.t. (7-as skundo lapas, t. 5, b. 1. 29).

65Kaip išvestinius įvardina policijos pareigūnų A. V., S. L., R. G., A. N. parodymus, kadangi jie konflikto nematė, jiems patys nuteistieji P. ir M. R. pasakė dalyvavę konflikte, tokiu būdu norėdami nuslėpti vyresniojo brolio dalyvavimą padarant nusikaltimą.

66Dėl nuosprendyje nurodyto teiginio, kad jis ikiteisminio tyrimo metu neminėjo sumušime dalyvaujant trečiąjį jaunuolį, pažymi, kad jį iš tiesų mušė tik du asmenys o tai, kad antrasis (kaltinamajame akte įvardintas M. R.) yra ne tas, kuris antrojo įvykio metu pirmas priėjo prie manęs, jis suprato tik teisme, kadangi ikiteisminio tyrimo metu jam nebuvo parodyti atpažinti jį sumušę asmenys. Tokiu būdu kaip nepagrįsta laikytina teismo išvada, jog jis keitė parodymus.

67Atkreipia dėmesį į tą aplinkybę, kad apklausiant liudytoją Z. K. (S.), ši atsakinėjo išsisukinėdama bei negalėjo tiksliai pasisakyti dėl jo teismui pateiktame 2013-02-26 prašyme išdėstytų aplinkybių, duodančių pakankamą pagrindą manyti, jog ikiteisminis tyrimas buvo atliekamas šališkai, galimai suklastojus proceso veiksmų protokolus.

68Pabrėžia, jog skundžiamame nuosprendyje teismas ne kartą pabrėžė, kad dėl M. R. bylą nagrinėja tik tose ribose, kuriose jis buvo perduotas teismui (dėl Lietuvos Respublikos BK 284 straipsnio 1 dalyje numatyto nusikaltimo), tuo tarsi nurodydamas, jog pastarojo veikoje įžvelgia ir sunkesnio nusikaltimo padarymą, tačiau nieko negali padaryti, kadangi nei prokuroras, nei nukentėjusioji pusė Lietuvos Respublikos BPK 256 straipsnio nustatyta tvarka neprašė perkvalifikuoti M. R. veiką. Prokuroras savo motyvus dėl antrojo asmens veikos netinkamo kvalifikavimo turėtų paaiškinti pats, tuo tarpu, apelianto nuomone, nuosekliai laikantis pozicijos, kad M. R. tiesiogiai įvykyje nedalyvavo, nepagrįsta prašyti kaip nors perkvalifikuoti jam inkriminuotą veiką (dėl šios priežasties jis atsisakė ir civilinio ieškinio dėl M. R.). Tuo atveju, jeigu byla būtų sugrąžinta prokurorui papildomam ikiteisminiam tyrimui organizuoti, ir nustačius tikrąjį antrą kaltininką, atsižvelgiant į bylos aplinkybes, apeliantas reikalautų jo veiksmus kvalifikuoti kaip P. R. bendrininko, pastariesiems padarant sunkų sveikatos sutrikdymą. Priimant skundžiamą nuosprendį nusikalstama veika nebuvo išsamiai atskleista, tinkamai nepritaikytas baudžiamasis įstatymas, dėl ko vienas nekaltas asmuo buvo nuteistas, o kitas asmuo išvengė baudžiamosios atsakomybės.

69Apibendrintai įvertinus skunde išdėstytas aplinkybes, darytina išvada, kad dalis teismo išvadų neatitinka faktinių bylos aplinkybių, ikiteisminio tyrimo metu padaryti esminiai BPK pažeidimai bei surašytas iš esmės Lietuvos Respublikos BPK 219 straipsnio reikalavimų neatitinkantis kaltinamasis aktas, dėl ko nuosprendis naikintinas, o byla perduotina prokurorui nustatytiems pažeidimams pašalinti (Lietuvos Respublikos BPK 326 straipsnio 1 dalies 5 punktas).

70Teismo posėdyje apeliacine tvarka nagrinėjant bylą nukentėjusysis V. L. ir jo atstovas prašė patenkinti nukentėjusiojo apeliacinį skundą.

71Nukentėjusysis taip pat prašė P. R. skundą tenkinti iš dalies ir jam sušvelninti bausmę, o M. R. skundą atmesti. Nukentėjusiojo atstovas prašė abiejų nuteistųjų apeliacinius skundus atmesti.

72Nuteistieji P. R., M. R. ir jų gynėjai prašė patenkinti abiejų nuteistųjų apeliacinius skundus, o nukentėjusiojo V. L. apeliacinį skundą atmesti. Jie taip pat nesutiko su V. L. prašymu pakeisti nuteistiesiems kaltinimą.

73Prokuroras prašė abiejų nuteistųjų, t. y. P. R. ir M. R. apeliacinius skundus atmesti, o nukentėjusiojo V. L. apeliacinį skundą tenkinti iš dalies nurodant, kad P. R. nusikalstamą veiką, numatytą BK 135 straipsnio 2 dalies 8 ir 10 punktuose padarė veikdamas tiesiogine tyčia. Su nukentėjusiojo V. L. prašymu pakeisti kaltinimą P. R. ir M. R. nesutiko.

74Nuteistojo P. R. apeliacinis skundas tenkinamas iš dalies ir Kauno apygardos teismo nuosprendis keičiamas dėl netinkamai pritaikyto baudžiamojo įstatymo ir neteisingai paskirtos bausmės (BPK 326 straipsnio 2 dalies 2 punktas, 328 straipsnio 1, 2 punktai).

75Nuteistojo M. R. ir nukentėjusiojo V. L. apeliaciniai skundai atmetami (BPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

76Dėl įrodymų vertinimo, nuteistųjų M. R. ir P.

77R. nusikalstamų veikų kvalifikavimo: P. R. – pagal

78BK 284 straipsnio 1 dalį ir 135 straipsnio 2 dalies 8 ir 10 punktus,

79o M. R. – pagal BK 284 straipsnio 1 dalį

80Iš nuteistojo P. R. apeliacinio skundo turinio matyti, kad jis, nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu, savo apeliaciniame skunde išreiškė keletą alternatyvių prašymų: išteisinti jį dėl abiejų nusikaltimų arba pakeisti nuosprendį – perkvalifikuoti jam inkriminuotus nusikaltimus pagal BK straipsnius, numatančius švelnesnę baudžiamąją atsakomybę, pavyzdžiui – pagal BK 136 straipsnį, 137 straipsnio 1 dalį ar 138 straipsnio 1 dalį, paskirti su laisvės atėmimu nesusijusias bausmes arba paskirti minimalaus dydžio bausmes, jų vykdymą atidėti trumpesniam terminui ir teisingai išspręsti civilinius ieškinius.

81Nuteistasis M. R. apeliaciniame skunde prašė panaikinti nuosprendį ir jį išteisinti.

82Teisėjų kolegija į šiuos apeliacinius skundus atsakys kartu.

83Apeliacinį skundą padavė ir nukentėjusysis V. L., tačiau į jį bus atsakyta vėliau.

84Apeliantai M. ir P. R. nesutinka su atliktu įrodymų vertinimu ir teigia, kad teismas buvo šališkas, nes rėmėsi tik kaltinimo pateikta versija ir vadovavosi nenuosekliais ir prieštaringais nukentėjusiojo, liudytojų parodymais, kitais neobjektyviais jų kaltę nepatvirtinančiais įrodymais, o teismo išvados padarytos remiantis prielaidomis, neatsižvelgta į jų duotus parodymus bei juos patvirtinančius įrodymus, nemotyvuotai atmesti kiti bylos įrodymai.

85Kolegija netenkina apeliantų prašymus išteisinti: P. R. dėl nukentėjusiajam V. L. padaryto kvalifikuoto sunkaus sveikatos sutrikdymo ir viešosios tvarkos pažeidimo, o M. R.-dėl viešosios tvarkos pažeidimo.

86Priešingai nei teigiama P. R. ir M. R. apeliaciniuose skunduose, pirmosios instancijos teismas išsamiai ir nešališkai ištyrė bylos aplinkybes dėl nukentėjusiajam V. L. padaryto sunkaus sveikatos sutrikdymo dėl chuliganiškų paskatų ir dėl jo tarnybos pareigų vykdymo bei dėl šių apeliantų padaryto viešosios tvarkos pažeidimo, todėl pagrįstai P. R. pripažino kaltu padarius BK 135 straipsnio 2 dalies 8 ir 10 punktuose bei BK 284 straipsnio 1 dalyje nustatytas nusikalstamas veikas, o M. R. pripažino kaltu padariusį nusikaltimą, nustatytą BK 284 straipsnio 1 dalyje.

87Pirmosios instancijos teismas, tirdamas ir vertindamas įrodymus, BPK 20 straipsnio nuostatų nepažeidė. Visi teisiamajame posėdyje išnagrinėti įrodymai aptarti ir įvertinti nuosprendyje: nurodyta, kuriais iš jų yra grindžiamos teismo išvados, o kurie atmesti kaip nepagrįsti. Baudžiamojo proceso įstatymas reikalauja, kad teismo nuosprendžiu nustatytos baudžiamosios bylos aplinkybės bei teismo išvados būtų grindžiamos tik teisėtais būdais gautais duomenimis, kurių patikimumas gali būti patikrintas BPK nustatytomis priemonėmis. Vadovaujantis BPK 20 straipsnio 3 dalies nuostatomis, įrodymais laikomi tokie duomenys, kurie patvirtina ar paneigia bent vieną aplinkybę, turinčią reikšmės bylai teisingai išspręsti. Ar gauti duomenys laikytini įrodymais, kiekvienu atveju sprendžia teisėjas ar teismas, kurio žinioje yra byla (BPK 20 straipsnio 2 dalis).

88Šiuo konkrečiu atveju teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai nesivadovavo nuteistųjų P. ir M. R. parodymais ir juos atmetė įvertinęs kaip siekį išvengti baudžiamosios atsakomybės. Pažymima ir tai, kad nuteistųjų parodymai yra prieštaringi, nenuoseklūs, prieštaraujantys byloje surinktų įrodymų visumai. Tai, kad abu nuteistieji nepripažįsta kaltės dar nereiškia, kad jų kaltė padarius nusikalstamas veikas nėra įrodyta. Ta aplinkybė, kad teismas priėmė apeliantams nepalankų sprendimą ir įrodymus įvertino ne taip, kaip jie pageidavo, neparodo teismo šališkumą. Kolegija atkreipia apelianto P. R. dėmesį į tai, kad jo apeliacinio skundo teiginys dėl teismo šališkumo yra deklaratyvus ir konkrečiai nenurodyta, kuo pasireiškė teismo šališkumas. Pažymima, kad teismo šališkumas yra susijęs su išankstinės nuomonės turėjimu. Šališku visada pripažįstamas toks teismas, kai bylą nagrinėjo teisėjas, negalėjęs dalyvauti procese dėl BPK 58 straipsnyje išvardytų aplinkybių. Tokių aplinkybių P. R. savo apeliaciniame skunde nenurodė, tokių aplinkybių nenustatė ir apeliacinės instancijos teismas. Pažymima, kad iš nuteistojo P. R. apeliacinio skundo rezoliucinės dalies matyti, kad apeliantas nėra įsitikinęs, kad bylą išnagrinėjo šališkas teismas, nes savo prašymus suformulavo alternatyviai: skundžiamą nuosprendį panaikinti arba pakeisti (t. 5 b. l. 4-22). Patenkinus prašymą dėl P. R. išteisinimo, kitas prašymas (dėl nuosprendžio pakeitimo) netektų prasmės. Vadinasi, P. R., patiekdamas antrąjį prašymą pats pripažino, kad bylą išnagrinėjęs pirmosios instancijos teismas nebuvo šališkas.

89Apeliantas P. R. nesutinka su nuosprendyje nurodytu teiginiu, kad teisme prisipažino kaltu iš dalies – jis savo kaltę neigė, o nurodytą teismo išvadą paneigia 2013 m. sausio 22 d. teismo posėdžio garso įrašas. Kolegija, atsakydama į šiuos apeliacinio skundo argumentus pažymi, kad 2013 m. sausio 22 d. Kauno apygardos teismo teisiamojo posėdžio protokole yra užrašytas toks P. R. atsakymas į teisėjo klausimą: ,,Suprantu kuo esu kaltinamas, kaltu prisipažįstu dalinai, kad sudaviau smūgius, tačiau ne iš blogų paskatų, tai buvo atsakas į L. veiksmus. Konfliktas įvyko, tačiau ne dėl mano kaltės. Prisipažįstu, kad padariau nusikaltimą, numatytą BK 135 str. 2 d. 8 p. ir 10 p.“ (t 4, b. l. 59). Kaltinamajam P. R. buvo išaiškintos procesinės teisės, jis savo teises suprato (t. 4, b. l. 59). Vadovaudamasis tuo metu galiojančia BPK 261 straipsnio 6 dalies nuostata apeliantas per tris dienas po teisiamojo posėdžio protokolo pasirašymo turėjo teisę susipažinti su protokolu ir pateikti savo pastabas, taip pat nurodyti jo neteisingumą ar neišsamumą, tačiau P. R. šia savo teise nepasinaudojo ir pastabų dėl teisiamojo posėdžio protokolo nepateikė, todėl apeliacinio skundo teiginys dėl neteisingai teisiamojo posėdžio protokole užfiksuotų jo parodymų ir atsakymų į pirmininkaujančiojo klausimus atmetamas kaip nepasitvirtinęs. Kolegija atkreipia apelianto P. R. dėmesį į tai, kad tik 2013 m. liepos 2 d. įstatymo Nr. XII-498, įsigaliojusio 2014 m. sausio 1 d. redakcija BPK 261 straipsnis buvo papildytas nauja 3 dalimi, kurioje nurodyta, kad kiekviename teisiamajame posėdyje daromas garso įrašas, jis pridedamas prie teisiamojo posėdžio protokolo ir yra sudedamoji jo dalis. Aptariamas teisiamasis posėdis įvyko 2013 m. sausio 22 d., t. y. kada dar nebuvo priimtas įstatymo pakeitimas, todėl juo nesivadovaujama.

90Abu apeliantai P. ir M. R., prašydami išteisinti, iš esmės nesutinka su teismo išvadomis dėl įrodymų vertinimo ir faktinių bylos aplinkybių nustatymo. Jie ginčija nukentėjusiojo V. L., visų liudytojų parodymus ir prašo vadovautis abiejų nuteistųjų parodymais. Kolegija, nesutikdama su šiais apeliacinių skundų motyvais pažymi, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai nesivadovavo nuteistųjų parodymais ir juos atmetė kaip prieštaraujančius faktiniams bylos duomenims, t. y. nukentėjusiojo V. L., liudytojų V. K., A. N., N. Z., V.B., A. S., A. Ž., V. K., R. Š., V. I., S. K., A.V., S. L., R. G., A. N. parodymams bei nuosprendyje aptartiems rašytiniams įrodymams. Mano, kad pirmosios instancijos teismui nepavyko surinkti objektyvių ir neginčytinų jų kaltės įrodymų. Apeliantas P. R., neigdamas padaręs chuliganizmą ir sunkiai sutrikdęs V. L. sveikatą, akcentuoja smurto prieš jį nenaudojęs, nukentėjusiajam negrasinęs ir necenzūrinių žodžių nevartojęs. Kolegija atkreipia P. R. dėmesį į tai, kad jis nebuvo kaltinamas ir nėra nuteistas už tai, jog atlikdamas viešoje vietoje chuliganiškus veiksmus prieš V. L., vartojo necenzūrinius žodžius. Iš skundžiamo nuosprendžio matyti, kad liudytojo N. Z. parodymai apie tai, kad jis elgėsi įžūliai ir grasino nukentėjusiajam buvo įvertinti kartu su liudytojų A. N. ir V. K., kurie matė konflikto pradžią, parodymais.

91Bylos duomenimis nustatyta, kad įvykio dieną iš pradžių konfliktas viešojo vietoje, prie pastato Kaune, Šiaulių g. 50 kilo tada, kai V. L., dirbdamas VšĮ ,,A“ rinkliavos kontrolieriumi priklijavo prie P. R. automobilio pranešimą apie tai, kad šis nesumokėjo mokesčio už automobilio stovėjimą, o P. R., pasivijęs nukentėjusįjį, tyčia vieną kartą ranka sudavė jam į viršutinę kūno dalį. Tą aplinkybę, kad pirmas smūgį V. L. sudavė P. R., patvirtino įvykį stebėję liudytojai N. Z., V. K. ir A. N.. Šie liudytojai matė, kaip P. R., pasivijęs kontrolierių, smūgiavo jam iš nugaros į galvos-sprando sritį. Po to V. L. atsisukęs sudavė P. R. ranka į veidą – jam iš lūpos pradėjo bėgti kraujas. Liudytojai N. Z. ir V. K. nurodė, jog girdėjo, kaip P. R. kažkam skambino telefonu ir prašė atvažiuoti, nes turi problemų. Aukštesnės instancijos teismas nesutinka su P. R. skundo teiginiais, kad nukentėjusiojo, liudytojų N. Z., V. K., A. N., V. B., A. S. ir A. Ž. parodymai buvo prieštaringi, todėl jais nebuvo pagrindo remtis. Kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad teismas nukentėjusiojo ir liudytojų parodymus aptarė ir įvertino ne atsietai, o įvertino įrodymų visetą ir tik tada padarė pagrįstas išvadas dėl P. R. kaltės bei jo padarytų veikų juridinio įvertinimo. Teismas motyvuotai pasisakė, kodėl nesivadovavo nuteistojo parodymais ir juos atmetė kaip nepasitvirtinusius, o kaltę pagrindė nukentėjusiojo V. L. bei liudytojų N. Z., V. K., A. N., V. B., A. S. parodymais. Iš liudytojo V. B. parodymų matyti, kad nukentėjusysis, pirmo konflikto metu patyręs smurtą, paskambino ir pranešė, jog automobilio vairuotojas smogė jam iš nugaros, o tada smogė jis ir pokalbis nutrūko, nes V. L. vėl buvo užpultas.

92Kolegija nesutinka su P. R. skundo teiginiu, jog teismas buvo šališkas, neišsamiai ištyrė ir įvertino bylos duomenis, nes nuosprendžio 9-me lape nurodė, kad: ,,Aplinkybės, ar pirmo konflikto metu buvo nukritęs P. R. ar V. L., vienas, du ar daugiau smūgių buvo suduota, esminės reikšmės neturi“. Tais pačiais motyvais, kurie buvo nurodyti aukščiau, atmetami apelianto teiginiai dėl teismo šališkumo, o tai, kad pirmosios instancijos teismas pripažino jog konfliktą pradėjo ir pirmą smūgį sudavė ne V. L., o P. R., nerodo teismo šališkumo.

93P. R. kategoriškai nesutinka su įvykį mačiusio liudytojo N. Z. parodymais, nes apelianto nuomone liudytojo parodymus paneigia nukentėjusiojo ir liudytojų V. K., A. N. parodymai.

94Kolegija atkreipia apelianto dėmesį į tai, kad pirmosios instancijos teismas, priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį, rėmėsi tais liudytojo N. Z. parodymais, kuriuos patvirtino kiti bylos duomenys, t. y. nukentėjusysis V. L., liudytojai A. N., V. K., betarpiškai matę įvykį, liudytojai V.B., A. S., A. Ž., taip pat specialisto išvada Nr. G2120/11(02), kurioje konstatuojami nukentėjusiajam padaryti sužalojimai veide (t. 1 b. l. 25-26). Vadovaujantis objektyviais bylos duomenimis nustatyta, kad konfliktą pradėjo P. R., o nukentėjusysis tik gynėsi. Pirmosios instancijos teismas nustatęs, jog liudytojų parodymai dėl kai kurių detalių skiriasi, teisiamajame posėdyje buvo perskaityti jų parodymai, duoti ikiteisminio tyrimo pareigūnams, o po to nuosprendyje nuosekliai aptarta, kokiais iš jų vadovautasi, o kokie atmesti kaip nepasitvirtinę.

95Priešingai nei nurodoma apeliaciniame skunde, liudytojo A. Ž. parodymais buvo remtasi pagrįstai, nes jis, eidamas į policiją pranešti apie įvykį, matė, jog vyko muštynės, V. L. keturpėsčias klūpėjo, jis buvo apsivilkęs žalios spalvos liemenę, todėl suprato, jog muša ,,žalią“, t. y. aikštelių kontrolierių (t. 4, b. l. 61-62).

96Apeliantas P. R. nesutinka ir su liudytojos A. S. parodymais, kadangi ji įvykio nematė, o apie jį tariamai sužinojo iš N. Z.. Liudytojos A. S. parodymais nustatyta, kad ji apie konfliktą, kilusį tarp jaunuolio (P. R.) ir aikštelės kontrolieriaus (V. L.) sužinojo iš N. Z.. Tuomet ji, pažiūrėjusi per langą, pamatė kontrolierių, besivalantį ranka veidą ir jaunuolį, apie 30 metų amžiaus. Jai liudytojas N. Z. pasakė, kad konfliktas įvyko tarp kontrolieriaus ir jaunuolio. P. R. liudytojos A. S. parodymus laiko nepatikimais, nes ji nepatvirtino, jog V. L. veidas buvo kruvinas, nes kraujavo prakirsta lūpa. Kolegija, atmesdama šiuos skundo teiginius pažymi, kad liudytoja A. S. nukentėjusįjį matė iš didelio atstumo (kitoje gatvės pusėje), todėl galėjo ir nepastebėti, ką šis nusivalė nuo veido - purvą ar kraują (t. 1 b. l. 102-103, t. 4 b. l. 27-28). Be to, liudytoja A. S., dirbdama parduotuvėje kasininke-pardavėja, matė ne visą įvykį, o tik atskiras detales, t. y. konflikto dalyvius jau po įvykio. Liudytojos A. S. parodymai apie iš N. Z. sužinotas aplinkybes laikytini netiesioginiais įrodymais, tačiau jais taip pat galima grįsti P. R. kaltę, nes liudytojos parodymais nustatyti tarpiniai faktai, kurie su teismo padarytomis išvadomis yra sujungti nuoseklia ir logiška grandine. Tiesioginiai įrodymai neturi pranašumo prieš netiesioginius – ir vieni, ir kiti yra įrodinėjimo proceso elementai.

97Analogiškais motyvais atmetami P. R. skundo argumentai, jog teismas turėjo kritiškai vertinti liudytojo V. B. parodymus, nes jis nematė įvykio. Vien dėl to, kad liudytojas V. B. nurodė, jog V. L. jam paskambino 10 val., tačiau nustatyta, kad konfliktas įvyko 10 val. 30 min., negalima pripažinti šį liudytoją davus melagingus parodymus. Liudytojas V. B. parodė, kad telefonu V. L. paskambino ir pranešė, jog jį užpuolė asmuo, kuriam išrašė pranešimą apie padarytą pažeidimą, t. y. apie tai, kad šis nesumokėjo mokesčio už automobilio stovėjimą. Kalbant telefonu nukentėjusysis dar kartą pasakė, jog jį vėl puola ir pokalbis nutrūko. Liudytojo nurodytas aplinkybes patvirtino nukentėjusysis, kuris paaiškino, kad pokalbis buvo labai trumpas, todėl jis nespėjo V. B. pranešti, kiek smūgių jam buvo suduota, kaip jam buvo smūgiuota ir kad jis pats, gindamasis, sudavė P. R.. Liudytojo V. B. parodymai pripažįstami patikimais, nes jis tokias pačias aplinkybes nurodė ir ikiteisminiame tyrime (t. 1 b. l. 99-100) ir teisme (t. 4 b. l. 60-61), todėl jais pagrįstai vadovautasi priimant apkaltinamąjį nuosprendį.

98Apeliantas P. R. skunde deklaratyviai teigia, jog negalima vadovautis liudytojų A. N. ir V. K. parodymais, kadangi A. N. buvo apsvaigęs nuo alkoholio, o V. K. yra nukentėjusiojo bendradarbis. Kolegija, atsakydamas į skundo argumentus pažymi, kad byloje nėra jokių duomenų, kad įvykio metu liudytojas A. N. buvo neblaivus, o vien ta aplinkybė, kad jis stebėjo įvykį išėjęs iš baro, nepatvirtina jį vartojus alkoholio. Tuo pačiu negalima pripažinti, kad liudytojas V. K., dirbantis toje pačioje įmonėje kaip ir V. L., davė nukentėjusįjį teisinančius parodymus. Iš šio liudytojo parodymų, duotų viso proceso metu, matyti, kad jis nurodė tas pačias įvykio aplinkybes kaip ir kiti liudytojai, stebėję įvykį (t. 1, b. l. 93-94, t. 3, b. l. 168-169). P. R., siekdamas paneigti nustatytas faktines bylos aplinkybes, jog konflikto iniciatoriumi buvo jis ir kad pirmą smūgį nukentėjusiajam sudavė taip pat jis, akcentuoja tą aplinkybę, kad V. L. parodymai buvo nenuoseklūs bei prieštaringi, todėl teismas turėjo juos vertinti kritiškai. Aukščiau aptartų įrodymų visuma patvirtina, kad pirmą smūgį elgdamasis įžūliai viešoje vietoje, pašalinių žmonių akivaizdoje V. L. tyčia į viršutinę kūno dalį sudavė būtent P. R., o nukentėjusysis, gindamasis nuo užpuoliko, ranka sudavė jam į veidą. Reikia pripažinti, kad nukentėjusysis V. L. viso proceso metu nebuvo nuoseklus: apklausiamas pirmą kartą ikiteisminiame tyrime teigė, kad nueinantis nuo automobilio pajuto, kad jaunuolis (P. R.) ,,<...> kairės rankos kumščiu smūgiavo man link veido“, tačiau ,<...> staiga jo smūgio išvengiau atsitraukdamas atokiau, bet jis iškart kita ranka – dešinės rankos kumščiu antrą kartą smūgiavo man link veido“ (t. 1, b. l. 16-18). Papildomos apklausos metu V. L. tvirtino, kad ,,<...> už nugaros netoli galvos srities kažkas sušlamėjo – aš nepajutau smūgio, net jeigu man ir buvo suduota, tai nestipriai“ (t. 1 b. l. 20-21). Dar kartą apklaustas papildomai nukentėjusysis parodė: vyriškis ,,<...> priėjęs iškart man smūgiavo“ (t. 1 b. l. 22). 2012 m. gegužės 17 d. teisiamajame posėdyje V. L. patvirtino gavęs smūgį į galvą: ,,Beeinant ant paties Girstupio ir Šiaulių gatvių kampo jaučiu barkšt į galvą. <...>Aš nuo smūgio atgal pasitraukiau“ (t. 3 b. l. 99-101). 2013 m. kovo 6 d. teisiamajame posėdyje V. L. dar kartą patvirtino, kad P. R. prieš jį vartojo smurtą (t. 4 b. l. 95-101).

99Apeliantas P. R. neteisus skunde tvirtindamas, kad nukentėjusysis ikiteisminio tyrimo metu teigė, jog įvykio metu smurtą prieš apeliantą vartojo kiti du asmenys, išėję iš baro. Apklaustas V. L. ikiteisminiame tyrime 2011 m. rugsėjo 6 d. nurodė“ ,,Aš tiksliai nepamenu, ką šie asmenys priėję prie gulinčio darė, tačiau gali būti, kad jie jam smūgiavo, nes aš nepamenu, ką aš šaukiau jiems eiti toliau nuo jo“ (t. 1 b. l. 20-21). Vadinasi, nukentėjusysis nepatvirtino tos aplinkybės, kad du pašaliniai asmenys smūgiavo M. R., gulinčiam ant žemės. Duomenų apie tai, kad V. L., duodamas tokius parodymus, siekė apkalbėti P. R., byloje nėra.

100Apeliantas teigia, jog V. L., sutrikdžiusiam jo sveikatą, buvo iškelta atskira baudžiamoji byla, kurią išnagrinėjo Kauno apylinkės teismas ir kuri nagrinėjama apeliacine tvarka Kauno apygardos teisme. Iš gautos Kauno apylinkės teismo baudžiamosios bylos Nr.1-124-634/2013 matyti, kad 2013 m. vasario 8 d. priimtu nuosprendžiu V. L. baudžiamoji byla pagal BK 284 straipsnio 1 dalį nutraukta BK 28 straipsnio 2 dalyje numatytu pagrindu esant baudžiamąją atsakomybę šalinančiai aplinkybei – būtinajai ginčiai. 2013 m. birželio 28 d. Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą Nr. 1A-405-317/2013 pagal nukentėjusiojo P. R. ir Kauno apygardos prokuratūros Kauno apylinkės prokuratūros prokurorės apeliacinius skundus dėl 2013 m. vasario 8 d. Kauno apylinkės teismo nuosprendžio, kuriuo baudžiamoji byla V. L. buvo nutraukta aukščiau nurodytu pagrindu ir priėmė nutartį, kuria nukentėjusiojo P. R. ir Kauno apygardos prokuratūros Kauno apylinkės prokuratūros prokurorės apeliacinius skundus atmetė. Šią bylą 2014 m. vasario 4 d. išnagrinėjo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija pagal nukentėjusiojo P. R. kasacinį skundą, kuris buvo atmestas (kasacinė byla Nr. 2K-45/2014). Aptarta baudžiamoji byla buvo ištirta šio proceso metu, perskaityti procesiniai sprendimai-nuosprendis, apeliacinė ir kasacinės nutartys, bei kita medžiaga.

101Apeliacinio skundo argumentas, kad nukentėjusysis ikiteisminio tyrimo metu nepatvirtino, jog apeliantas realiai sudavė smūgį, paneigiamas aukščiau aptartais ne tik V. L., bet ir liudytojų A. N., V. K., V. B., A. S., N. Z. parodymais. Šių parodymų visuma yra aptarta ir įvertinta kartu su byloje surinktais įrodymais, taip pat nukentėjusiojo V. L. ir išvardintų liudytojų parodymais, duotais teisiamajame posėdyje. Apygardos teismas padarė teisingą ir kategorišką išvadą, kad pirmą smūgį V. L. tyčia į viršutinę kūno dalį sudavė P. R..

102Atsakant į P. R. apeliacinio skundo argumentą, jog nukentėjusysis V. L. dėl turimų sveikatos sutrikimų galimai neadekvačiai reaguoja į susidariusias situacijas ir nesant būtinumo vartojo smurtą prieš jį, kolegija pažymi, kad šiame procese buvo ištirta baudžiamoji byla, gauta iš Kauno apylinkės teismo. Iš baudžiamosios bylos medžiagos matyti, kad ikiteisminio tyrimo metu prokurorės prašymu Kauno miesto apylinkės teismo ikiteisminio tyrimo teisėja paskyrė įtariamojo V. L. teismo ambulatorinę psichiatrinę ekspertizę, kurią atliko Valstybinės teismo psichiatrijos ir narkologijos tarnybos prie Lietuvos Respublikos Sveikatos apsaugos ministerijos Kauno I-osios teismo psichiatrijos skyrius. Ekspertų komisija 2011 m. gruodžio 15-19 dienomis atliko ekspertizę ir atsakė į teismo užduotus klausimus:

103,, 1., 3. Nusikaltimo padarymo metu V. L. konstatuojamas organinis asmenybės sutrikimas F07.0. Jis galėjo suprasti savo veiksmų esmę ir juos valdyti.

1042. Šiuo metu įtariamajam V. L. konstatuojamas organinis asmenybės sutrikimas. Jis gali suprasti savo veiksmų esmę ir juos valdyti, duoti objektyvius paaiškinimus, stoti prieš teismą.

1054. Nusikaltimo padarymo metu V. L. nebuvo patologinio afekto būsenoje.

1065. Įtariamajam V. L. skirti priverčiamąsias medicininio pobūdžio priemones nereikalinga.

1076. Įtariamajam V. L. skirti stacionarinę teismo psichiatrinę ekspertizę nereikalinga“ (Kauno miesto apylinkės teismo baudžiamosios bylos Nr. 1-124-634/2013, t. 1 b. l. 102-103).

108Apeliacinės instancijos teismas išsamiai ir visapusiškai išnagrinėjo nuteistojo P. R. gynybinę poziciją ir nurodytas aplinkybes dėl neva nepagrįsto smurto naudojimo prieš jį, taip pat ir dėl nukentėjusiojo sveikatos būklės įvykio metu bei gebėjimo vertinti susidariusią situaciją ir reakciją į ją.

109Formuojama teismų praktika viešosios tvarkos pažeidimų bylose kvalifikuojant kaltininko chuliganiškus veiksmus pagal BK 284 straipsnio 1 dalį įtvirtina, kad neleistinas, neatitinkantis įstatymo reikalavimų asmens elgesys, atliktas viešoje vietoje, pripažįstamas įžūliu, nes pašalinių žmonių akivaizdoje tyčia nukentėjusiajam V. L., vykdančiam tarnybos pareigas, P. R. vieną kartą ranka smogė į viršutinę kūno dalį ir tokiais veiksmais pademonstravo nepagarbą aplinkiniams, aplinkai ir sutrikdė visuomenės rimtį bei tvarką (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-497/2005, 2K-535/2005). Vadinasi, P. R. nusikalstami veiksmai teisingai buvo įvertinti kaip viešosios tvarkos pažeidimas ir atitinka BK 284 straipsnio 1 dalies sudėtį.

110Šios nustatytos bylos aplinkybės patvirtina, kad P. R. nebuvo jokio pagrindo naudoti smurtą prieš V. L.. Padarytais P. R. nusikalstamais veiksmais buvo pasikėsinta į du baudžiamosios teisės saugomus objektus – viešąją tvarką ir žmogaus sveikatą. Kadangi P. R. apeliaciniame skunde pasisako dėl nepagrįsto pripažinimo kaltu padarius nusikalstamą veiką, numatytą BK 135 straipsnio 2 dalies 8 ir 10 punktuose, kolegija atsakys dėl apelianto išgalvotų ir faktiniais bylos duomenimis nepagrįstų versijų.

111P. R., siekdamas paneigti nukentėjusiojo V. L., liudytojų R. Š. ir policijos pareigūnų R. G., A. N. parodymus, akcentuoja tą aplinkybę, jog jų parodymai yra nenuoseklūs bei tinkamai neįvertinti. Iš nuteistojo P. R. skundo turinio matyti, jog jis neneigia sudavęs V. L. apie 6 smūgius, iš kurių tik du buvo stipresni, tačiau neigia, jog spardė nukentėjusįjį į pilvą. Apeliantas P. R., pateikdamas savo antrojo konflikto su nukentėjusiuoju priežastį teigia, kad pasibaigus pirmajam incidentui jis paskambino broliui ir pakvietė atvažiuoti bei padėti jam nuvykti pas gydytoją, o tuomet abu su broliu ieškojo V. L., norėdami su juo pasišnekėti. Nesutinka su teismo išvadomis, kad dėl jo suduotų smūgių buvo sunkiai sutrikdyta nukentėjusiojo sveikata ir tai, kad antrasis incidentas kilo dėl to, jog jis siekė pažeisti viešąją tvarką ir atkeršyti nukentėjusiajam. Kolegija atmeta šiuos apeliacinio skundo teiginius ir sprendžia, kad byloje yra surinkta pakankamai įrodymų, patvirtinančių, kad P. R. tyčia padarė sužalojimus V. L.. Teismų praktikoje laikomasi nuostatos, jog apie kaltininko tyčios turinį teismas sprendžia atsižvelgdamas į visas nusikalstamos veikos aplinkybes: veikos padarymo įrankius, sužalojimų kiekį, jų pobūdį, vietą, nusikalstamų veikų intensyvumą ir jų nutraukimo priežastis, kaltininko ir nukentėjusiojo tarpusavio santykius, elgesį įvykio metu, prieš nusikaltimą ir po jo padarymo (Lietuvos Aukščiausiojo teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr.2K-412/2014). Byloje nustatyta, kad P. R. tyčia nukentėjusiajam V. L. sudavė mažiausiai tris smūgius rankomis į galvos, pilvo, juosmens sritis, o kai nukentėjusysis nugriuvo, tyčia sudavė mažiausiai dar tris smūgius koja į pilvo, juosmens sritis. Specialisto išvadoje Nr. G2120/11(02) konstatuojama, kad V. L. buvo padaryti minkštųjų audinių sumušimai, kraujosruvos akių vokuose, viršutinės lūpos muštinė žaizda su dviejų dantų panirimu mažiausiai trimis smūgiais kietu buku daiktu – smūgiuojant ranka ar spiriant koja. Šie sužalojimai vertinant tiek visumoje, tiek kiekvieną atskirai, atitinka nežymų sveikatos sutrikdymą. Pilvo sumušimas su plonžarnės ir jos pasaito plyšimu galėjo išsivystyti nuo vienintelio smūgio į priekinę pilvo sienelę ir šiuo atveju greičiausiai spyrio koja. Plonžarnės ir jos pasaito plyšimas yra sunkus sveikatos sutrikdymas (t. 1, b. l. 25-26, 27-28). Normalaus protinio išsivystymo žmogus negali nesuvokti, jog suduodamas asmeniui į gyvybiškai svarbias kūno vietas – šiuo konkrečiu atveju spirdamas į pilvą, jis daro veiką, keliančią pavojų kito žmogaus sveikatai. Įvertinus tarp nuteistojo P. R. ir nukentėjusiojo kilusį konfliktą, jo priežastį, P. R. siekį atkeršyti nukentėjusiajam, jam padarytų sužalojimų lokalizaciją, pobūdį, suduotų smūgių skaičių ir konflikto nutraukimą įsikišus tik pašaliniams asmenims, nėra abejonių, kad nuteistojo veiksmai buvo kryptingi, siekiant nukentėjusįjį sunkiai sužaloti. P. R. ikiteisminiame tyrime nurodytos aplinkybės: ,,<...>sudaviau jam ne mažiau kaip šešis smūgius, kontrolierius nukrito ant grindinio ir daugiau jam smūgių nesudaviau“ (t. 2, b. l. 86-87). Be to P. R. antrą kartą apklaustas kaip įtariamasis ne tik patvirtino pirmos apklausos nurodytas smurto panaudojimo aplinkybes prieš V. L., bet taip pat pripažino spyręs jam į pilvo sritį: ,,<...> sudaviau jam 2-3 kartus abejomis rankomis, kumščiais į galvos sritį ir vieną kartą įspyriau koja į pilvo sritį <...> po mano šių smūgių jis nukrito ant žemės“ (t. 2 b. l. 90-91). Šie nuteistojo P. R. parodymai paneigia apeliacinio skundo argumentą, jog jis nespyrė nukentėjusiajam į pilvą. P. R. apklaustas trečią kartą patvirtino ankstesnius parodymus ir jokių papildymų, patikslinimų neturėjo (t. 2 b. l. 94). Tą aplinkybę, kad P. R. ne tik rankomis smūgiavo V. L. į galvos sritį, bet ir į pilvo sritį, viso apie keturis kartus į abi kūno vietas, P. R. nurodė ir parodymų patikrinimo vietoje metu (t. 2 b. l. 96-97). Atliekant aukščiau išvardintus procesinius veiksmus jo teisė į gynybą nebuvo pažeista. P. R. interesus atstovavo jo pasirinktas gynėjas R. Gudašius (t. 2 b. l. 88-97). Taigi, pirmosios instancijos teismas, įvertinęs P. R. parodymus visumoje su kitais bylos duomenimis, pagrįstai pripažino, kad jam inkriminuoti veiksmai buvo tyčiniai. Vertinant apelianto kaltės formą neturi reikšmės skunde nurodyti teiginiai, kad jis, atvykus broliui, ieškojo V. L. tikslu išsiaiškinti, kodėl šis sudavė jam stiprų smūgį į veidą, ir tik po to jis smūgiavo nukentėjusiajam į galvos ir pilvo sritis. P. R. tyčia padaryti sunkų sveikatos sutrikdymą V. L., pranešusiam apeliantui apie padarytą administracinį teisės pažeidimą ir einančiam VšĮ ,,A“ rinkliavos kontrolieriaus pareigas, susiformavo po pirmojo konflikto su nukentėjusiuoju, nes P. R., norėdamas atkeršyti kontrolieriui, specialiai jo ieškojo ir surado. P. R. kartu su broliu M. R. antrojo konflikto metu smurtaudamas prieš V. L., viešoje vietoje, automobilių stovėjimo aikštelėje, elgėsi įžūliai ir matant susirinkusiems asmenims, panaudojo fizinį smurtą, demonstravo nepagarbą aplinkiniams ir aplinkai – šiuos veiksmus atliko iš chuliganiškų paskatų. P. R., suduodamas rankomis ir kojomis V. L. į galvos ir pilvo sritis suvokė, grėsmę jo sveikatai ir bendrais bruožais numatė, kad dėl jo veiksmų gali atsirasti nukentėjusiojo sveikatai sunkūs padariniai, ir nors jų nenorėjo, bet sąmoningai leido jiems atsirasti. P. R. kaltė pagrįsta nuosprendyje aptartais ir įvertintais įrodymais ir atitinka BK 135 straipsnio 2 dalies 8 ir 10 punktų sudėtį.

112Nuteistojo M. R. nusikalstami veiksmai juridiškai teisingai įvertinti pagal BK 284 straipsnio 1 dalį, nes jis antrojo konflikto metu brolio P. R. paprašytas atvykęs į įvykio vietą elgėsi įžūliai, matant pašaliniams asmenims tyčia sudavė V. L. tris smūgius į galvą, krūtinę, o kai nukentėjusysis nugriuvo tyčia jam spyrė koja į galvos sritį. M. R. savo elgesiu pademonstravo nepagarbą aplinkiniams ir aplinkai bei sutrikdė visuomenės rimtį ir tvarką.

113Sužalojimai, padaryti V. L. ir sukėlę nežymų sveikatos sutrikdymą, pasak specialisto, yra trauminio poveikio ir galėjo būti padaryti smūgiuojant ranka ir spiriant koja, kas visiškai atitinka nukentėjusiojo ir tiesiogiai įvykį mačiusių liudytojų parodymus, kad V. L. mušė dviese: M. R. ant žemės gulinčiam nukentėjusiajam sudavė ranka ir spyrė keletą kartų į galvos sritį. Taigi, jokių neginčijamų objektyvių duomenų, kad M. R. būtų padaręs sunkų sveikatos sutrikdymą nukentėjusiajam bendrai veikdamas su broliu P. R. nei ikiteisminio tyrimo, nei bylos teisminio nagrinėjimo metu pirmosios instancijos teisme bei šiame teisme nebuvo gauta. Todėl M. R. veika dėl aukščiau išdėstytų motyvų pagrįstai kvalifikuota pagal BK 284 straipsnio 1 dalį.

114Atsakant į M. R. apeliacinio skundo argumentą dėl jo parodymų ikiteisminio tyrimo metu, kuomet jis buvo prisipažinęs kaltu visiškai, kolegija nevertina taip, kaip tikisi nuteistasis (tai padarė norėdamas padėti broliui) ir sprendžia, jog jo vėlesni parodymai pakito todėl, kad nukentėjusysis teisme neigė, jog M. R. prisidėjo prie jo sumušimo. Tad apeliantas, pasinaudojęs prieštaringais ir nenuosekliais V. L. parodymais proceso metu, siekia išvengti baudžiamosios atsakomybės. Kolegija atkreipia M. R. dėmesį į tai, kad jo parodymai ikiteisminio tyrimo metu (t. 2, b. l. 142-143, 147-148), kuomet jis pripažino sudavęs smūgius V. L. rankomis ir kojomis sutapo ne tik su nukentėjusiojo, liudytojų N. Z., V. K., A. N. parodymais, bet ir jo brolio P. R. nurodytomis aplinkybėmis apie smurto panaudojimą ir suduotų smūgių skaičių. Tad pirmosios instancijos teismas, priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį M. R., pagrįstai vadovavosi jo pirminiais parodymais, kuriuos įvertino su kitais jį kaltinančiais įrodymais, o jų visumą aptarė baigiamajame akte. Taip pat nuosprendyje išsamiai aptarti įrodymai, kuriais pagrįstos teismo išvados dėl M. R. kaltės padarius chuliganizmą ir nurodyti motyvai, kuriais vadovaudamasis teismas atmetė prieštaraujančius bylos duomenims V. L. parodymus (BPK 305 straipsnio 1 dalies 2 punktas).

115P. R., ginčydamas nukentėjusiojo parodymus kaip nenuoseklius ir prieštaringus teigia, jog jis pripažino antro konflikto metu prieš apeliantą naudojęs smurtą ir nenurodė P. R. sudavus jam į pilvo sritį. Priešingai nei teigiama skunde, nukentėjusysis viso proceso metu patvirtino, kad P. R. jam smūgiavo ne tik rankomis, bet ir spyrė koja į pilvą: pirmos apklausos metu 2011-07-29 paaiškino, jog priėjęs ,,<...> pirmas (P. R.) spyrė į nugarą kelis kartus<...>, gulint ant žemės pirmasis jaunuolis man įspyrė dar bent du kartus koja į pilvo sritį <...>“ (t. 1 b. l. 16-18). V. L. antros ir trečios apklausos metu – 2011 m. rugsėjo 6 d. ir 2011 m. lapkričio 22 d. analogiškai paaiškino įvykio aplinkybes antrojo konflikto metu (smurtą vartojo du asmenys, P. R. koja spyrė į nugarą), tačiau kiek tiksliai smūgių buvo suduota ir į kokias kūno vietas, nukentėjusysis neatsiminė (t. 1, b. l. 20-21, 22). Tą aplinkybę, kad P. R. smūgiavo nukentėjusiajam ne tik rankomis, bet ir koja spyrė į pilvą, nukentėjusysis nurodė ir teisiamajame posėdyje (,,Gavau smūgį į pilvą“. ,,Tuomet vėl mintis šovė, kad vienas labiau spardo, o kitas rankomis smūgiuoja“. ,,Kai spyrė į pilvą, aš sėdau“. ,,Čia buvo tas smūgis, nuo kurio patyriau tą traumą“. ,,Esu įsitikinęs, kad tą smūgį, nuo kurio sėdau, sudavė P. R.“) (t. 3 b. l. 99-101).

116Apeliantas P. R. skunde deklaratyviai teigia, kad teismas negalėjo remtis liudytojo R. Š. parodymais, nes neištirta, ar jis, vairuodamas automobilį ir ketindamas apsisukti gatvėje, galėjo teisingai įsiminti įvykio aplinkybes. Atsakant į šį apeliacinio skundo argumentą kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas turėjo pagrindą vadovautis liudytojo R. Š. parodymais, kadangi jie pripažinti tinkamu įrodymų šaltiniu – BPK 20 straipsnio 3 ir 4 dalys. Šis liudytojas, būdamas įvykio vietoje, tiesiogiai stebėjo smurto pavartojimo faktą prieš V. L. ne tik ketindamas automobiliu apsisukti, bet ir išlipęs iš automobilio ir iškvietęs policijos darbuotojus. Liudytojo R. Š. parodymais nustatyta, kad pirmasis jaunuolis, vilkėjęs tamsios spalvos drabužiais (nustatyta, jog tai buvo P. R.) smūgiavo ne mažiau 7-8 kartus nukentėjusiajam: P. R. smogė nukentėjusiajam kumščiais į veidą, kai šis nukrito, smūgiavo į pilvo sritį, o M. R. kumščiais gulinčiam vyrui smogė į galvos sritį (t. 1 b. l. 83-84). Teisme liudytojas R. Š. patvirtino šiuos parodymus ir paaiškino, jog P. R. stovėjo ties gulinčio nukentėjusiojo pilvu, kitas nuteistasis M. R. – ties jo galva. Abu nuteistieji ir mušė, ir spardė V. L. (t. 3 b. l. 166-167). Esminių prieštaravimų ar neatitikimų liudytojo R. Š. parodymuose, kaip tvirtina P. R., nėra. Liudytojas ir ikiteisminio tyrimo metu, ir teisiamajame posėdyje vienodai apibūdino nuteistųjų išorę ir rūbus, kuriais jie vilkėjo. Pagal tai, jog P. R. buvo apsirengęs tamsiais, o M. R. – šviesiais rūbais, liudytojas, stovėdamas dviejų metrų atstumu nuo įvykio vietos, aiškiai matė konfliktą ir detaliai įsidėmėjo nuteistųjų pavartoto smurto pobūdį. Apelianto P. R. nuomone liudytoju R. Š. negalima tikėti dar ir dėl tos priežasties, jog jis ikiteisminiame tyrime nurodė negalintis atpažinti įvykyje dalyvavusių asmenų, o teisme – priešingai – gali juos atpažinti. Iš liudytojo R. Š. parodymų turinio matyti, jog jis viso proceso metu vienodai paaiškino įvykio aplinkybes ir jame dalyvavusius asmenis, o abu nuteistuosius, atlikusius smurtinius veiksmus, atskyrė pagal rūbų spalvą: P. R. vilkėjo tamsiais, o jo brolis M. R. – šviesiais rūbais. Nustačius šias aplinkybes nėra pagrindo abejoti liudytojo R. Š. parodymų patikimumu. P. R. mano, kad yra prieštaravimai tarp liudytojo R. Š. ir nukentėjusiojo parodymų, nes liudytojas tvirtino, kad daug smūgių V. L. buvo suduota gulint, o pats nukentėjusysis teigė nebuvo nukritęs, jo gulinčio niekas nemušė. Atsakant į šį skundo argumentą kolegija atkreipia apelianto dėmesį į tai, kad jis savaip interpretuoja V. L. parodymus ir juos skunde neteisingai nurodo bei įvertina sau palankia linkme. Darytina išvada, kad liudytojo R. Š. parodymai apie tai, kad nuo patirto smūgio nukentėjusiajam nugriuvus, jis buvo mušamas rankomis ir spardomas kojomis, nepaneigia, o patvirtina tolesnį smurto vartojimą prieš V. L.: nukentėjusysis paaiškino, jog P. R. buvo spardomas tada, kada gulėjo ant žemės (t. 1, b. l. 16-18). Teisiamajame posėdyje V. L. dar kartą patvirtino P. R. spyrus jam į pilvą, o tai, kad teisme nukentėjusysis parodė: ,,<...> kad tą smūgį, nuo kurio sėdau, padarė P. R.“, negalima pripažinti, jog nukentėjusysis nebuvo nukritęs. Esminių prieštaravimų liudytojo R. Š. ir nukentėjusiojo parodymuose nenustatyta.

117Apeliaciniame skunde P. R. tvirtina, jog policijos darbuotojai R. G. ir A. N. nepatvirtino jo kaltės, kadangi jie įvykio nematė. Liudytojų R. G. ir A. N. parodymais nustatyta, kad jie gavę pranešimą per radijo ryšį iš VPK budėtojo apie automobilį BMW, v/n ( - ), kuriuo iš įvykio vietos pasišalino du jaunuoliai, sustabdė šį automobilį, kurį vairavo M. R.. Jis atitiko apibūdinto užpuoliko požymius, todėl pristatė į policiją. M. R. prisipažino dalyvavęs konflikte su kontrolieriumi, taip pat paaiškino, jog dalyvavo ir jo brolis (t. 1 b. l. 114, 115, t. 4 b. l. 28, 82). Esant šiems duomenims pirmosios instancijos teismas pagrįstai vadovavosi jų parodymais priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį. Aukščiau aptartais įrodymais paneigiami P. R. apeliacinio skundo argumentai, jog jis neturėjo ir nereiškė pretenzijų dėl V. L. atliekamų darbinių funkcijų. Neginčijamai nustatyta, kad konfliktas ir prasidėjo, ir tęsėsi tik dėl to, jog V. L. ant P. R. automobilio stiklo paliko pranešimą apie padarytą administracinį teisės pažeidimą. P. R., turėdamas tikslą atkeršyti, telefonu pasikvietė į pagalbą brolį ir abu ieškojo V. L.. Praėjus 15-kai minučių P. R. ir M. R. jį surado ir viešoje vietoje stebint dideliam skaičiui pašalinių žmonių, elgėsi įžūliai, demonstravo nepagarbą aplinkiniams, aplinkai ir panaudoję smurtą prieš nukentėjusįjį, padarė chuliganizmą (M. R.), o P. R. sunkiai jį suluošino. Šie P. R. veiksmai atitinka kvalifikuojantį požymį, nurodytą BK 135 straipsnio 2 dalies 8 punkte, o M. R. veika kvalifikuojama pagal BK 284 straipsnio 1 dalį.

118Tenkinti P. R. prašymą ir jo veiksmus įvertinti kaip būtinąją gintį (BK 28 straipsnis) arba perkvalifikuoti į BK 136 straipsnį ar 137 straipsnį nėra teisinio pagrindo. BK 28 straipsnyje numatytos baudžiamąją atsakomybę šalinančios aplinkybės – būtinosios ginties buvimo šioje konkrečioje situacijoje taikyti nėra galimybės. Būtinoji gintis konstatuojama tada, kai asmuo padaro baudžiamajame įstatyme numatyto nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymius formaliai atitinkančią veiką gindamasis ar gindamas kitą asmenį, nuosavybę, būsto neliečiamybę, kitas teises, visuomenės ar valstybės interesus nuo pradėto ar tiesiogiai gresiančio pavojingo kėsinimosi, jei padarant veiką neperžengiamos būtinosios ginties ribos. Būtinosios ginties ribų peržengimo svarstymas galimas tik tada, kai yra būtinosios ginties situacija (Kasacinės nutartys Nr. 2K-700/2004, 2K-497/2007, 2K-7-428/2010).

119Šioje byloje nustatyta, kad konfliktas tarp P. R. ir V. L. kilo tada, kai nuteistajam buvo pranešta apie padarytą administracinį teisės pažeidimą. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, jog pirmas smurtą prieš kontrolierių pavartojo P. R., kuris sumušęs V. L. nenusiramino, jo ieškojo, o suradęs vėl smurtavo suduodamas rankomis ir kojomis į galvą bei pilvą. P. R. aktyviais puolamaisiais veiksmais spardė nukentėjusįjį net tada, kai šis gulėjo ant žemės. Vadinasi, P. R. puolė nukentėjusįjį ir sunkiai sutrikdė jo sveikatą. Faktinės bylos aplinkybės patvirtina, kad V. L., gindamasis nuo užpuolimo, padarė P. R. nesunkų sveikatos sutrikdymą (t. 2, b. l. 99-100).

120Aukščiau aptartos aplinkybės pagrindžia išvadą, kad šiuo konkrečiu atveju tiesiogiai gresiančio pavojingo kėsinimosi į P. R. nebuvo, todėl nebuvo ir būtinosios ginties situacijos, tuo pačiu negalėjo būti peržengtos ir jos ribos. Esant šioms aplinkybėms nėra teisinio pagrindo taikyti P. R. BK 28 straipsnio 3 dalies.

121Apeliantas P. R., norėdamas pateisinti savo nusikalstamus veiksmus, tvirtina, kad jis sudavė nukentėjusiajam apie šešis smūgius į galvą ir viršutinę kūno dalį besigindamas, nes buvo labai susijaudinęs. Baudžiamoji atsakomybė pagal BK 136 straipsnį atsiranda tam, kas sunkiai sužalojo žmogų staiga labai susijaudinęs dėl neteisėto ar itin įžeidžiančio jį ar jo artimą asmenį nukentėjusiojo asmens poelgio. Pagal šį įstatymą staigus didelis susijaudinimas reiškia fiziologinio afekto būseną, kai patirtas emocinis stresas labai susilpnina asmens gebėjimą suvokti ir kontroliuoti savo veiksmus. Staigų didelį susijaudinimą turi sukelti arba neteisėtas, arba itin įžeidžiantis nukentėjusiojo poelgis. Neteisėtas poelgis yra tada, kada padaromas teisės pažeidimas, kėsinantis į kaltininko ar jam artimo žmogaus sveikatą, kitas teises ar teisėtus interesus. Itin įžeidžiantis nukentėjusiojo poelgis yra tyčiniai veiksmai, prieštaraujantys moralės bei dorovės principams, pažeidžiantys žmogaus garbę ir orumą ir galintys taip paveikti kaltininką, kad sukeltų jam labai didelį susijaudinimą, fiziologinio afekto būseną (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo kasacinės nutartys Nr. 2K-59/2010, 2K-209/2010, 2K-275/2010, 2K-365/2010). Atkreipiamas dėmesys į tai, kad P. R. viso proceso metu nebuvo nuoseklus nurodydamas nusikaltimo padarymo aplinkybes: pirmojoje apklausoje kaltu prisipažino, gailėjosi ir paaiškino sudavęs V. L. 6 smūgius į galvą ir į pilvą (t. 2, b. l. 86-87); apklausiamas antrąkart kaltę pradėjo neigti ir nurodė, kad sudavė nukentėjusiajam 2-3 kartus rankomis, kumščiais į galvos sritį ir vieną kartą koja įspyrė į pilvo sritį ir tada nukentėjusysis nukrito ant žemės (t. 2 b. l. 90-91); trečios apklausos metu kaltės taip pat nepripažino ir patvirtino ankstesnės apklausos metu duotus parodymus (t. 2 b. l. 94); parodymų patikrinimo vietoje metu P. R. nurodė nagrinėjamo įvykio aplinkybes ir paaiškino, kodėl sudavė apie 4 smūgius kumščiais nukentėjusiajam į galvos ir pilvo sritis, smūgiavo ir kojomis, norėdamas jį parversti ant žemės (t. 2 b. l. 96-97); teisiamajame posėdyje P. R. pripažino sudavęs smūgius, tačiau tai buvo atsakas į V. L. veiksmus, kojomis jį nespyrė (t. 4, b. l. 58-59, 104-114). Nuteistojo P. R. parodymų, duotų baudžiamojo proceso metu analizė patvirtina, kad jis davė nenuoseklius ir prieštaringus parodymus ne tik dėl savo, bet ir dėl nukentėjusiojo V. L. bei kito nuteistojo – savo brolio M. R. padarytų veiksmų įvykio metu, konflikto, kilusio tarp jo ir nukentėjusiojo priežasties, suduotų smūgių skaičiaus ir V. L. sužalojimo mechanizmo. Nuteistojo P. R. parodymų kaita procese nurodant vis naujas aplinkybes (dėl konflikto priežasties, panaudoto smurto pobūdžio, dėl neva kilusios grėsmės jo sveikatai ir būtinybės gintis), kurių nepatvirtino jokie bylos duomenys, vertinami kaip siekis sumažinti savo kaltę dėl padaryto nusikaltimo. Šiuo konkrečiu atveju nustatyta, kad P. R. buvo ne tik konflikto iniciatorius, bet ir pirmas panaudojo smurtą prieš V. L., o po to persekiojo ir suradęs sudavė smūgius ne tik į galvą, bet koja spyrė į pilvo ir juosmens sritis.

122Vien tai, jog nukentėjusysis V. L. pajutęs, kad kėsinamasi į jo fizinį neliečiamumą, atliko atsakomuosius veiksmus – sudavė vieną smūgį P. R. į galvos sritį nepatvirtina, jog jis buvo puolamas. Daroma išvada, kad toks V. L. elgesys konflikto metu nelaikytinas provokuojančiu (neteisėtu ar itin įžeidžiančiu) elgesiu, kas leistų švelninti nuteistojo teisinę padėtį.

123Kaip minėta, Kauno apylinkės teismas 2013 m. vasario 8 d. nuosprendžiu V. L. veiksmus sudavus vieną smūgį P. R. į galvą įvertino kaip gynybą nuo pastarojo pavojingo kėsinimosi ir baudžiamąją bylą V. L. nutraukė BK 28 straipsnio 2 dalyje numatytu pagrindu esant baudžiamąją atsakomybę šalinančiai aplinkybei – būtinajai ginčiai. Kauno apygardos teismas 2013 m. birželio 28 d. nutartimi P. R. ir prokurorės apeliacinius skundus atmetė. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas kasacine tvarka išnagrinėjęs V. L., kaltinto pagal BK 284 straipsnio 1 dalį baudžiamąją bylą nukentėjusiojo P. R. kasacinį skundą atmetė (baudžiamoji byla Nr.2K-45/2014; t. 5, b. l. 93-109).

124Priešingai nei teigia apeliantas P. R., baudžiamojoje byloje yra surinkta pakankamai įrodymų, kad jis tyčia padarė sužalojimus V. L., kurie lėmė sunkų sveikatos suluošinimą. Normalaus protinio išsivystymo žmogus negali nesuvokti, jog suduodamas asmeniui į gyvybiškai svarbias kūno vietas daro veiką, keliančią pavojų kito žmogaus sveikatai. Kolegija, atsižvelgusi į tai, kad konfliktas tarp V. L. ir P. R. kilo pastarojo iniciatyva, į nukentėjusiajam padarytų sužalojimų lokalizaciją ir pobūdį, sprendžia, kad nuteistojo veiksmai buvo tyčiniai siekiant sužaloti nukentėjusįjį. P. R. suvokė, kad smogdamas rankomis į galvą ir kelis kartus spirdamas koja į pilvą kelia grėsmę V. L. sveikatai, bent bendrais bruožais numatė, kad dėl tokių jo veiksmų gali atsirasti nukentėjusiojo sveikatai sunkūs padariniai ir nors jų nenorėjo, bet sąmoningai leido jiems atsirasti. Apelianto P. R. nusikalstami veiksmai sukėlę sunkias pasekmes – V. L. sunkų sveikatos sutrikdymą teisingai kvalifikuoti pagal BK 135 straipsnio 2 dalies 8 ir 10 punktus. P. R. skundo deklaratyvus prašymas perkvalifikuoti jo veiksmus į BK 137 straipsnį negali būti patenkintas, nes jis sunkiai sužalojo V. L. ne dėl neatsargumo, o tyčia dėl chuliganiškų paskatų ir dėl nukentėjusio asmens tarnybos pareigų vykdymo.

125Apelianto P. R. skunde išdėstytos abejonės dėl V. L. padaryto sunkaus sveikatos sutrikdymo masto ir dėl neva galimybės jam pačiam pasidaryti tokį susižalojimą yra niekuo nepagrįstos ir atmetamos. Duomenų apie tai, kad V. L. pats sau galėjo pasidaryti sunkų sveikatos sutrikdymą, byloje nėra. Taip pat nenustatyta, jog sunkių padarinių atsiradimui galėjo įtakos turėti kiti nukentėjusiojo veiksmai.

126Be to apeliaciniame skunde teigiama, jog 2011 m. rugpjūčio 4 d. specialisto išvadoje Nr. G2120/11(02), kuria teismas rėmėsi, yra nurodyti tikrovės neatitinkantys duomenys, nes specialistas A. Sutkus V. L. neapžiūrėjo, o tik perrašė jo medicininiuose dokumentuose išdėstytą informaciją.

127Kolegija, atsakydama į šį skundo argumentą, atkreipia apelianto dėmesį į tai, kad jo skunde išdėstytos abejonės dėl specialisto išvados patikimumo yra nepagrįstos. Tyrėja Ž. S., atlikusi byloje ikiteisminio tyrimo veiksmus, vadovaudamasi BPK 205 straipsnio nuostatomis, 2011 m. rugpjūčio 3 d. surašė užduotį atlikti teismo medicininį tyrimą tikslu nustatyti V. L. padaryto sveikatos sutrikdymo mastą (t. 1 b. l. 24). Valstybinės teismo medicinos tarnybos prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos Kauno skyriaus specialisto išvadoje Nr.G2120/11(02) nurodyta, kad ištyrus V. L. buvo nustatyti minkštųjų audinių sumušimai, kraujosruvos akių vokuose, viršutinės lūpos muštinė žaizda su dviejų dantų panirimu padaryti mažiausiai trimis smūgiais (smūgiuojant ranka ar spiriant koja). Odos nubrozdinimai veide galėjo išsivystyti jam griūnant nuo patirtų sužalojimų. Visi šie sužalojimai atitinka nežymų sveikatos sutrikdymą. Pilvo sumušimas su plonžarnės ir jos pasaito plyšimu galėjo išsivystyti nuo vienintelio smūgio į priekinę pilvo sienelę ir šiuo atveju greičiausiai spyrio koja. Šie sužalojimai atitinka sunkų sveikatos sutrikdymo kriterijų (1 t, b. l. 25-26). Sužalojimai padaryti apie keliolika-keliasdešimt minučių iki patenkant į stacionarą ir atitinka užduotyje nurodytą laiką (2011-07-28 10.45 val.). Specialisto išvada Nr. G 2120/11(02) atitinka jai keliamus įstatymų reikalavimus, todėl ji teisėtai pripažinta leistinu įrodymu, kuria teismas pagrįstai vadovavosi spręsdamas P. R. baudžiamosios atsakomybės klausimą. Teisėjų kolegija nenustatė jokių aplinkybių, dėl kurių būtų pagrindas abejoti specialisto A. Sutkaus, turinčio aukštąjį universitetinį išsilavinimą, teismo medicinos gydytojo specialybę, 30 metų ekspertinio darbo stažą ir kvalifikaciją atlikti mirusiųjų ir gyvų asmenų tyrimus, surašiusio išvadas dėl V. L. padarytų sužalojimų skaičiaus, pobūdžio, atsiradimo mechanizmo ir laiko, kompetencija (t. 1 b. l. 25-28). Iš specialisto ir A. Sutkaus paaiškinimų matyti, kad priešingai nei teigiama P. R. apeliaciniame skunde, specialistas tyrimą atliko Kauno klinikų chirurgijos skyriuje 2011 m. rugpjūčio 4 d., kur tuo metu buvo gydomas V. L., ir išvadą pateikė ne tik ištyręs medicininius duomenis, t. y. Lietuvos sveikatos mokslų universiteto ligoninės VšĮ Kauno klinikų gydymo stacionare ligos istoriją Nr. ( - ), bet ir apžiūrėjęs nukentėjusįjį tiek, kiek jis jam leido: apžiūros metu V. L. buvo pakėlęs marškinius iš apačios ir atidengęs pilvo sritį, kuri buvo užklijuota marliniais tvarsčiais. Taip pat specialistas vizualiai apžiūrėjo V. L. galvą (joje nustatyti sužalojimai aprašyti išvadoje), pats nukentėjusysis aprodė panirusį dantį, kas pažymėta specialisto išvadoje (t. 1 b. l. 28). Specialisto nurodytas apytikslis nukentėjusiajam padarytų sužalojimų laikotarpis patenka į P. R. nusikalstamų veikų padarymo laiką, t. y. apie 10.30 val. ir apie 10.45 val. Greitosios medicinos pagalbos iškvietimas užregistruotas 10.53 val., o į gydymo įstaigą V. L. buvo atvežtas 11.17 val. ir skubos tvarka operuotas (t. 1 b. l. 25-26). Nukentėjusiojo ir liudytojų parodymais nustatyta, kad iškart po patirtų sužalojimų buvo iškviesta greitoji medicinos pagalba ir V. L. iš įvykio vietos iškart buvo pristatytas į gydymo įstaigą.

128P. R. akcentuodamas, kad V. L. tyčia pats galėjo sunkiai susižaloti, kas nurodyta specialisto išvados 6 punkte, pateikia išgalvotą ir neįtikinamą versiją siekdamas išvengti baudžiamosios atsakomybės. Ši versija kaip prieštaraujanti surinktiems faktiniams bylos duomenims – nukentėjusiojo, liudytojų, o ir paties P. R. parodymams, kada jis pats pripažino smurtavęs prieš V. L. ir sudavęs smūgius ne tik rankomis į galvą, bet ir spyręs koja į pilvą atmetama. Šią aplinkybę patvirtinta specialisto išvada, kurioje nurodyta, kad pilvo sumušimas su plonžarnės ir jos pasaito plyšimu galėjo išsivystyti nuo vienintelio smūgio į priekinę pilvo sienelę ir greičiausiai spyrio koja. Kadangi V. L. sunkų sveikatos sužalojimą patyrė viešoje vietoje – automobilių stovėjimo aikštelėje ir įvykį stebėjo pašaliniai asmenys, kurie ėmėsi priemonių išskirti konfliktuojančius ir sutramdyti P. R., todėl V. L. neturėjo net menkiausios galimybės pats save tyčia sužaloti.

129Kolegija, atsižvelgusi į išdėstytas aplinkybes sprendžia, kad nėra jokių abejonių, jog nukentėjusiajam padarytą sunkų sveikatos sutrikdymą lėmė nusikalstami P. R. veiksmai.

130Apeliacinio skundo argumentas dėl būtinumo skirti ekspertizę, atmetamas. Ikiteisminio tyrimo metu ekspertizę gali paskirti tik ikiteisminio tyrimo teisėjas. Ekspertizės skyrimo pagrindai ir tvarka yra aptarta BPK 208 ir 209 straipsniuose. Proceso dalyviai, tarpe jų ir P. R., ikiteisminio tyrimo metu nepateikė prokurorui prašymo paskirti ekspertizę. Kadangi byloje buvo gauta specialisto išvada, kurioje atsakyta į visus pateiktus klausimus ir ji yra išsami, todėl nebuvo tikslo skirti ekspertizę.

131BPK 286 straipsnyje yra aptartas ekspertizės skyrimas ir darymas bylos nagrinėjimo teisme metu. Kolegija atkreipia apelianto P. R. dėmesį į tai, kad jis ir gynėjas nei pirmosios, nei apeliacinės instancijos teismo posėdžiuose nepareiškė prašymo skirti ekspertizę. Kadangi teismai pripažino, jog specialisto išvada Nr. G 2120/11(02) yra išsami ir pagrįsta, todėl nebuvo pagrindo skirti ekspertizę nagrinėjant bylą teisme.

132Dėl P. R. paskirtos bausmės

133Apeliantas P. R., nesutikdamas su paskirtos bausmės rūšimi ir jos dydžiu, teigia, kad jam paskirta bausmė yra per griežta. Kolegija, pasisakydama dėl šių skundų argumentų, konstatuoja, kad bausmė yra valstybės prievartos priemonė, skiriama teismo apkaltinamuoju nuosprendžiu asmeniui, padariusiam nusikaltimą ar baudžiamąjį nusižengimą, apribojant nuteistojo teises ir laisves. Bendrieji bausmės skyrimo pagrindai, kurie yra viena iš svarbiausių teisėto, pagrįsto ir teisingo nubaudimo garantijų, įtvirtinti BK 54 straipsnyje. BK 54 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad teismas skiria bausmę pagal šio kodekso specialiosios dalies straipsnio, numatančio atsakomybę už padarytą nuskalstamą veiką, sankciją, laikydamasis šio kodekso bendrosios dalies nuostatų. Vadovaudamasis BK 54 straipsnio 2 dalimi, skirdamas bausmę, teismas atsižvelgia į padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį, kaltės formą ir rūšį, nusikalstamos veikos motyvus, tikslus, nusikalstamos veikos stadiją, kaltininko asmenybę, atsakomybę lengvinančias bei sunkinančias aplinkybes. Nuteistasis P. R. padarė nusikaltimą žmogaus sveikatai, kurį baudžiamasis įstatymas priskiria labai sunkių nusikaltimų kategorijai (BK 11 straipsnio 6 dalis). Už šio nusikaltimo padarymą numatyta tik vienos rūšies bausmė – laisvės atėmimas nuo dviejų iki dvylikos metų.

134Pirmosios instancijos teismas, atsižvelgęs į nusikaltimo pobūdį, pavojingumo visuomenei laipsnį, nuteistojo asmenybę, atsakomybę lengvinančių ir sunkinančių aplinkybių nebuvimą, paskyrė P. R. bausmę, kuri atitinka straipsnio sankcijoje numatytą bausmės vidurkį. Bausmės paskyrimas yra pirmosios instancijos teismo diskrecija, o apeliacinės instancijos teismas gali paskirtą bausmę sušvelninti ar pagriežtinti tik tada, kai žemesnės instancijos teismas neįvertino visų bausmės individualizavimui reikšmingų aplinkybių arba jas įvertino netinkamai ir paskyrė aiškiai per griežtą ar aiškiai per švelnią bausmę.

135Šiuo konkrečiu atveju kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai įvertino bausmės individualizavimui reikšmingų aplinkybių ir P. R. paskyrė aiškiai per griežtą bausmę. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad teismas nuosprendyje neišdėstė argumentuotų motyvų, kodėl P. R. skiria sankcijos vidurkyje numatytą bausmę. Iš nuosprendžio turinio matyti, kad tokį sprendimą lėmė tai, kad P. R. baustas administracine tvarka, darydamas nusikalstamas veikas vartojo fizinį smurtą prieš asmenį, jis neprisipažino nusikaltęs, nesigaili. Pažymėtina, jog teismas neargumentavo, kodėl P. R. pavojingumas visuomenei yra didesnis, kad jam skirtina griežta septynerių metų laisvės atėmimo bausmė. Nuosprendyje tik formaliai konstatuojama, jog P. R. įvykdė labai sunkų tyčinį nusikaltimą, nėra jo atsakomybę sunkinančių ar lengvinančių aplinkybių. Nuteistojo asmenybę charakterizuojantys duomenys taip pat neduoda pagrindo išvadai, jog jam turi būti paskirta labai griežta laisvės atėmimo bausmė. Kolegijos nuomone teismas netinkamai įvertino P. R. asmenybę ir neatkreipė dėmesio į tai, kad jis anksčiau nebuvo teistas (t. 1, b. l. 11), dirba UAB ,,T (duomenys pakeisti)“ vairuotoju (t. 1, b. l. 94), šioje ir ankstesnėje darbovietėje charakterizuojamas teigiamai (t. 1, b. l. 94-95). Nors anksčiau P. R. baustas administracine tvarka už Kelių eismo taisyklių pažeidimus, tačiau visos nuobaudos nebegalioja, išskyrus vieną – 2011 m. balandžio 18 d. Kauno mieste vairuodamas transporto priemonę rankomis naudojosi mobiliojo ryšio telefonu (duomenų apie nuobaudos paskyrimą nėra-t. 1, b. l. 5-10). Aukščiau paminėtos aplinkybės nerodo jo didelį pavojingumą visuomenei, todėl jis nėra socialiai pavojingas. Sprendžiama, kad P. R. nusikaltimus padarė atsitiktinai nepalankiai susiklosčius aplinkybėms. Be to nagrinėjant bylą apeliacine tvarka nukentėjusysis V. L. pateikė teismui pakvitavimą apie tai, jog P. R. atlygino jam dalį neturinės žalos, t. y. 1000 (vieną tūkstantį) eurų (t. 5, b. l. 151). Kadangi dalį neturtinės žalos atlygino savo noru ir suma yra ženkli, todėl teismas šią aplinkybę pripažįsta nuteistojo P. R. atsakomybę lengvinančia (BK 59 straipsnio 1 dalies 3 punktas). Taip pat kolegija atkreipia dėmesį į tai, jog pats nukentėjusysis teismo posėdyje prašė sušvelninti laisvės atėmimo bausmę P. R..

136Nagrinėjamu atveju teisėjų kolegija, įvertinusi visas bausmės skyrimui reikšmingas aplinkybes, P. R. už BK 135 straipsnio 2 dalies 8 ir 10 punktuose numatyto nusikaltimo padarymą paskirtą laisvės atėmimo bausmę žymiai sumažina – iki 4 (ketverių metų) nepažeisdama BK 41 straipsnyje įtvirtintų bausme siekiamų tikslų ir BK 54 straipsnyje nustatytų bendrųjų bausmės skyrimo pagrindų. P. R. paskirta bausmė atitiks teisingumo principą ir tokiu būdu bus sušvelninta jo teisinė padėtis.

137P. R. prašymas taikyti BK 55 straipsnio nuostatas negali būti patenkintas, kadangi šis įstatymas taikomas asmeniui, pirmą kartą teisiamam už neatsargų arba nesunkų ar apysunkį nusikaltimą, o P. R. padaryta nusikalstama veika, numatyta BK 135 straipsnio 2 dalies 8 ir 10 punktuose, priskiriama labai sunkių nusikaltimų kategorijai (BK 11 straipsnio 6 dalis). Apelianto skunde nurodytos aplinkybės (yra jauno amžiaus, neteistas, turi nuolatinę gyvenamąją vietą, dirba, charakterizuojamas teigiamai) yra reikšmingos ir į jas buvo atsižvelgta sušvelninant paskirtą bausmę.

138Netenkinamas ir kitas P. R. prašymas – taikyti BK 62 straipsnio ar BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatas, nes nėra juridinio pagrindo jam skirti švelnesnę, negu įstatymo numatytą bausmę. Galimybė skirti tokią bausmę yra numatyta BK 62 straipsnyje bei BK 54 straipsnio 3 dalyje. BK 62 straipsnio taikymas galima tada, kai be BK 62 straipsnio 2 dalyje konkrečius punktus tenkinančių aplinkybių yra mažiausiai bent dvi atsakomybę lengvinančios aplinkybės ir bet iš dalies atlyginta ar pašalinta turtinė žala, jei ji buvo padaryta. Šiuo atveju yra tik viena P. R. atsakomybę lengvinanti aplinkybė ir nė vienos konkretų punktą tenkinančios sąlygos. BK 54 straipsnio 3 dalis taikoma tais atvejais, kai nėra pagrindų paskirti švelnesnę bausmę pagal BK 62 straipsnį, tačiau straipsnio, numatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką sankcijoje numatytos bausmės paskyrimas aiškiai prieštarautų teisingumo principui. Teismas, skirdamas švelnesnę, negu straipsnio sankcijoje numatytą bausmę, remdamasis BK 54 straipsnio 3 dalimi privalo nurodyti, kokios yra išimtinės aplinkybės, kad straipsnio sankcijoje numatytos bausmės paskyrimas kaltininkui aiškiai prieštarautų teisingumo principui (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutarys Nr. 2K-3/2010, 2K-7/2010, 2K-588/2010, 2K-625/2010, 2K-128/2011, 2K-633/2011). Teisėjų kolegija nenustatė nė vienos išimtinės aplinkybės, kurios pagrindu būtų galima švelninti bausmę P. R.. BK 75 straipsnio 1 dalies nuostatos taikomos asmenims, nuteistiems laisvės atėmimu ne daugiau kaip šešeriems metams už dėl neatsargumo padarytus nusikaltimus arba ne daugiau kaip ketveriems metams už vieną ar kelis tyčinius nusikaltimus (išskyrus labai sunkius nusikaltimus), kadangi P. R. padarė labai sunkų nusikaltimą (BK 135 straipsnio 2 dalies 8 ir 10 punktai), todėl šį įstatymą nėra galimybės taikyti.

139Dėl priteistos turtinės ir neturtinės žalos

140Kolegija nesutinka su P. R. prašymu panaikinti nuosprendį ir atmesti civilinius ieškinius.

141Asmenų, turinčių teisę į žalos atlyginimą, sąrašą apibrėžia CK 6.283 straipsnis. BPK 109 straipsnis numato, jog asmuo, dėl nusikalstamos veikos patyręs turtinės ar neturtinės žalos, turi teisę baudžiamajame procese pareikšti įtariamajam ar kaltinamajam civilinį ieškinį. BPK 110 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad civiliniu ieškovu pripažįstamas fizinis ar juridinis asmuo, kuris baudžiamojoje byloje reikalauja atlyginti dėl įtariamojo ar kaltinamojo nusikalstamos veikos patirtą turtinę ar neturtinę žalą.

142Kolegijos nuomone pirmosios instancijos teismas teisingai išsprendė klausimą dėl V. L. pareikšto civilinio ieškinio. Kolegija nesutinka su apelianto nurodytais argumentais (turtinė žala nepagrįsta jokiais įrodymais, o neturtinės žalos dydis yra per didelis) ir juos atmeta kaip nepasitvirtinusius. Sprendžiama, kad nukentėjusiojo V. L. civilinis ieškinys dėl priteistos turtinės ir neturtinės žalos dydžio yra išspręstas tinkamai ir nei CK 6.248, 6.263 straipsnių, nei BPK 115 straipsnio nuostatų nepažeidė. P. R. ginčija priteistą 500 Lt turtinę žalą teigdamas, kad ji neįrodyta. Iš baudžiamosios bylos matyti, kad teismas, tenkindamas V. L. civilinį ieškinį dėl 500 Lt turtinės žalos priteisimo, nurodė, jog įvykio metu išties buvo suplėšyti nukentėjusiojo drabužiai, be to jis turėjo išlaidų, susijusių su gydymu. Nukentėjusysis išties nepateikė rašytinių įrodymų dėl gydymo išlaidų, tačiau iš specialisto išvados (t. 1, b. l. 25-26) matyti, jog dėl P. R. nusikalstamų veiksmų V. L. aptyrė sunkų, pavojingą gyvybei kūno sužalojimą ir laiku nesuteikus kvalifikuotos medicininės pagalbos (nesusiuvus plyšusios žarnos ir pasaito) jis būtų neišvengiamai miręs. Kolegija, atlikusi įrodymų tyrimą, ištyrė V. L. gydymo stacionare-Lietuvos sveikatos mokslų universiteto ligoninės VšĮ Kauno klinikų – ligos istoriją Nr. ( - ) ir nustatė, jog nukentėjusysis dėl patirtų sužalojimų 2011 m. liepos 28 d. 11.17 val. buvo hospitalizuotas, gydytas chirurgijos skyriuje ir tą pačią dieną 18 val. 45 min. išoperuotas, išrašytas 2011 m. rugpjūčio 11 d., išduotas nedarbingumo pažymėjimas iki 2011 m. rugpjūčio 19 d. Iš bylos istorijoje esančio chirurgijos skyriaus 2011 m. rugpjūčio 8 d. prašymo po gydytojų konsiliumo buvo kreiptasi į Kauno teritorinių ligonių kasų l. e. p. direktorių dėl V. L. reabilitacinio gydymo jam pačiam sutikus savo lėšomis įsigyti vaistų ir slaugos priemones gydymo metu, taip pat įsipareigojo sumokėti nustatytą kainų skirtumą tarp bazinių ir įsigytų vaistų bei slaugos priemonių. Vadinasi, V. L. išties turėjo išlaidų, susijusių su reabilitaciniu gydymu, todėl jas privalo atlyginti nuteistasis. Iš V. L. byloje pareikšto civilinio ieškinio (t. 1 b. l. 32-35) matyti, kad jis patirtą materialinę žalą už gydymą įvertino kartu su suplėšytais rūbais, viso 500Lt. Įvykio vietos apžiūros protokoluose (t. 1, b. l. 3-6, 11-14) užfiksuotos rausvos spalvos (kraujo) dėmės ant šaligatvio, todėl padarius V. L. įvairius veido sumušimus, kraujavo iš padarytų žaizdų, o jo rūbai (marškiniai, kelnės) buvo ne tik suplėšyti, bet ir ištepti krauju. Įvertinus aukščiau išdėstytus duomenis, priteista 500 Lt turtinė žala yra reali, ne per didelė ir ją sumažinti nėra pagrindo.

143Teismas, nustatydamas atlygintinos neturinės žalos, padarytos dėl sveikatos sužalojimo dydį, atsižvelgė į CK 6.250 straipsnio 2 dalyje nustatytus kriterijus: sveikatos sutrikdymo laipsnį ir pobūdį, sveikatos sutrikdymo padarinius, sužalojimo būdą, žalą padariusio asmens kaltę, kitas reikšmingas aplinkybes, sąžiningumo, teisingumo, protingumo bei proporcingumo principus. Kolegija, įvertinusi visas aplinkybes sprendžia, kad priteistas nukentėjusiajam neturtinės žalos dydis- 30 000 Lt nėra per didelis ir neprieštarauja susiformavusiai teismų praktikai panašaus pobūdžio bylose. Be to iš skundžiamo nuosprendžio ir V. L. civilinio ieškinio dėl neturtinės žalos atlyginimo matyti, kad buvo prašoma priteisti iš P. R. 50 000 Lt, o teismas tenkino šį prašymą iš dalies ir priteisė tik 30 000 Lt. Pirmosios instancijos teismo V. L. priteistas neturtinės žalos dydis užtikrina nuteistojo P. R. ir nukentėjusiojo interesų pusiausvyrą, taip pat atitinka teisingumo ir protingumo kriterijus. Aukštesnės instancijos teismo nuomone neturtinės žalos klausimas išspręstas tinkamai, nepažeidžiant nei teisės normų, nei teismų praktikos tokio pobūdžio bylose.

144Dėl nukentėjusiojo V. L. apeliacinio skundo

145Iš nukentėjusiojo V. L. apeliacinio skundo turinio matyti, kad jis, nesutikdamas su Kauno apygardos teismo 2013 m. balandžio 9 d. nuosprendžiu, prašo jį panaikinti ir perduoti bylą prokurorui, nes nuosprendyje išdėstytos išvados neatitinka faktinių bylos aplinkybių.

146Kolegija, atsakydama į šiuos apeliacinio skundo argumentus pažymi, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai ir nešališkai ištyrė visas bylos aplinkybes, tinkamai įvertino įrodymus dėl P. R. ir M. R. padarytų nusikalstamų veikų, t. y. dėl P. R. kvalifikuoto nukentėjusiojo V. L. sunkaus sveikatos sutrikdymo ir chuliganizmo, o M. R. – dėl chuliganiškų veiksmų prieš V. L. atlikimo, juos aptarė nuosprendyje ir pagrįstai juos pripažino kaltais. Apygardos teismas, tirdamas ir vertindamas įrodymus dėl paminėtų nusikalstamų veikų padarymo – BPK 20 straipsnio 5 dalies reikalavimų nepažeidė. Visi teisiamajame posėdyje išnagrinėti įrodymai yra aptarti nuosprendyje, jie įvertinti ir nurodyta, kuriais iš jų grindžiamos teismo išvados, o kurie atmesti kaip nepagrįsti.

147Apeliantas, ginčydamas liudytojų A. Ž. ir V. B. parodymus, aptartus nuosprendyje, nesutinka su jų įvertinimu, mano, kad teismas nepagrįstai nurodė, jog liudytojų N. Z., A. N. ir V. K. parodymus patvirtino liudytojai A. Ž. ir V. B.. Liudytojų A. Ž. ir V. B. parodymai, duoti teisme, užrašyti 2013 m. sausio 22 d. Kauno apygardos teismo teisiamojo posėdžio protokole (t. 1 b. l. 60-62). Šiuos liudytojų parodymus teismas įvertino visumoje su kitais bylos duomenimis ir išvardintų liudytojų parodymais. Liudytojo A. Ž. parodymais nustatyta, jog jis, eidamas į policiją pranešti apie įvykusį konfliktą, matė klūpantį V. L., o kas dalyvavo muštynėse, nežino.

148Liudytojas V. B. teismui nenurodė, jog pašaliniai asmenys drausmino P. R.. V.B. paaiškino tik tas aplinkybes apie V. L. sumušimą, kurias sužinojo telefoninio pokalbio metu iš nukentėjusiojo. Kai V. L. pasakė, jog jaunuolis vėl puola, liudytojas suprato, jog nukentėjusysis nugriuvo ir jį mušė gulintį. Apelianto teiginiuose yra išreikšta subjektyvi V. L. nuomonė, su kuria apeliacinės instancijos teismas nesutinka. Nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme nebuvo padaryti esminiai baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimai, o tai, kad žemesnysis teismas byloje surinktus įrodymus įvertino ne taip, kaip tikėjosi V. L., negalima pripažinti, jog įrodymai įvertinti pažeidžiant baudžiamojo proceso įstatymo nuostatas.

149V. L., ginčydamas teismo išvadą, kad jam sunkus sveikatos sutrikdymas buvo padarytas veikiant netiesiogine tyčia, teigia, kad P. R. spirdamas koja, apauta batu, į pilvo ir juosmens sritį, veikė tiesiogine tyčia. Apelianto nuomone P. R., taip veikdamas, turėjo motyvą jam keršyti už suduotą smūgį į galvos sritį pirmojo konflikto metu ir tikslą jį gerai pamokyti.

150Kolegija, atsakydama į šį apeliacinio skundo argumentą, atkreipia V. L. dėmesį į tai, kad pagal susiklosčiusią teismų praktiką apie kaltininko tyčios turinį teismas sprendžia atsižvelgdamas į visas padarytos nusikalstamos veikos aplinkybes: veikos padarymo įrankius, būdą, sužalojimų kiekį, jų pobūdį (smūgių stiprumą), vietą (į kokias žmogaus kūno dalis (organus) yra smūgiuojama, ar smūgiuojama į gyvybiškai svarbius ar ne tokius svarbius žmogaus organus), nusikalstamų veikų intensyvumą ir jų nutraukimo priežastis, kaltininko ir nukentėjusiojo tarpusavio santykius, elgesį įvykio metu, taip pat prieš nusikaltimą ir po jo padarymo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo kasacinės nutartys Nr. 2K-109/2009, 2K-446/2010, 2K-366/2011, 2K-22/2013, 2K-412/2014, 2K-46-895/2015).

151BK 15 straipsnio 3 dalyje nustatyta, jog nusikaltimas yra padarytas netiesiogine tyčia tuomet, kai jį darydamas asmuo suvokė nusikalstamos veikos pobūdį, numatė, kad dėl jo veikimo ar neveikimo gali atsirasti pavojingi padariniai, ir nors jų nenorėjo, bet sąmoningai leido jiems atsirasti. Tuo tarpu nusikaltimas yra padarytas tiesiogine tyčia, jeigu jį darydamas asmuo suvokė pavojingą nusikalstamos veikos pobūdį ir norėjo taip veikti, taip pat tuo atveju, kad dėl jo veikimo ar neveikimo gali atsirasti pavojingi padariniai, ir jų norėjo (BK 15 straipsnio 2 dalies 1 ir 2 punktai).

152Kolegijos nuomone pirmosios instancijos teismas nuteisdamas P. R. pagal BK 135 straipsnio 2 dalies 8 ir 10 punktus teisingai įvertino jo nusikalstamos veikos pobūdį ir nustatė, kad tarp P. R. nusikalstamos veikos ir kilusių padarinių yra tiesioginis priežastinis ryšys. Kaltės formos nustatymas turi svarbią reikšmę teisingai kvalifikuojant šią konkrečią veiką. P. R. tyčia suduodamas nukentėjusiajam tris smūgius rankomis į galvos bei pilvo sritis, dėl ko V. L. nugriuvo, o tada tyčia dar spirdamas mažiausiai tris kartus koja į pilvo ir juosmens sritis, suprato, kad savo veika kėsinasi į nukentėjusiojo sveikatą, numatė, kad gali ją sutrikdyti, tačiau nors ir nenorėjo sunkiai sutrikdyti V. L. sveikatos, buvo abejingas tokiems padariniams. P. R. atlikti objektyvieji veiksmai rodo, kad jis veikė netiesiogine tyčia. Apeliantas, būdamas normalaus protinio išsivystymo žmogus, turėdamas gyvenimišką patirtį (jam įvykio metu buvo 28 metai) turėjo suvokti, jog suduodamas smūgius ne tik rankomis, bet ir spirdamas koja į gyvybiškai svarbias kūno vietas, daro veiką, keliančią pavojų kito žmogaus sveikatai ir gyvybei. Svarbu tai, kad P. R., atlikdamas nusikalstamus veiksmus nenaudojo jokio įrankio, o V. L. buvo sunkiai sužalotas spardant koja ir smūgiuojant rankomis į pilvo ir juosmens sritis.

153Byloje surinktais įrodymais nustatytos aplinkybės neleidžia abejoti, kad P. R. suprato, jog jis, nusikalstamais veiksmais suduodamas ne vieną, o keletą smūgių į gyvybiškai svarbią kūno vietą – pilvą, kelia grėsmę nukentėjusiojo sveikatai ir kad nuo tokio smurto panaudojimo jis gali būti sunkiai suluošintas. Sąmoningas leidimas padariniams atsirasti netiesioginės tyčios atveju reiškia kaltininko abejingumą galimam kito žmogaus sunkiam sužalojimui, t. y. asmuo yra abejingas kils ar apskritai nekils baudžiamame įstatyme numatyti padariniai.

154Kolegija atmeta kaip nepasitvirtinusį apeliacinio skundo argumentą, jog P. R. veikė tiesiogine tyčia. Byloje nenustatyta, kad apeliantas, suduodamas smūgius V. L., suvokė savo nusikalstamų veiksmų pobūdį ir norėjo taip veikti, taip pat taip elgdamasis suprato pavojingų padarinių atsiradimo galimybę ir jų norėjo. Pirmosios instancijos teismas nurodė išsamius, aiškius ir logiškus motyvus dėl nuteistojo kaltės formos, įvykdytos veikos, subjektyviuosius ir objektyviuosius požymius (jo psichinį santykį su teisinę reikšmę turinčiais veikos požymiais, pavojingais padariniais ir konkrečia situacija, kuriai esant padaryta nusikalstama veika).

155Remdamasi ikiteisminio tyrimo ir pirmosios instancijos teismo surinkta medžiaga, tiesiogiai tiek pirmosios, tiek apeliacinės instancijos teismo posėdyje ištirtais įrodymais, teisėjų kolegija daro išvadą, kad nukentėjusysis V. L. be pagrindo reiškia nesutikimą su teismo atliktų įrodymų vertinimo rezultatu, pagal kurį P. R. pripažintas kaltu dėl V. L. sunkaus sveikatos sutrikdymo veikiant netiesiogine tyčia. Įrodymų vertinimas ir jais pagrįstų išvadų byloje sprendžiamais klausimais darymas yra teismo, priimančio baigiamąjį aktą, prerogatyva. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra suformavęs nuostatą, jog teismo proceso dalyvių pateiktų pasiūlymų ar versijų atmetimas savaime BPK normų nepažeidžia, jeigu teismo sprendimas motyvuotas ir neprieštaringas, o išvados pagrįstos byloje surinktų ir ištirtų įrodymų visuma (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo kasacinė nutartis Nr. 2K-P-89/2014).

156Priešingai nei teigiama apeliaciniame skunde, pirmosios instancijos teismas išsamiai ir nešališkai ištyrė bylos aplinkybes, tinkamai įvertino įrodymus, aptarė juos nuosprendyje ir pagrįstai P. R. pripažino kaltu padarius BK 135 straipsnio 2 dalies 8 ir 10 punktuose numatytą nusikalstamą veiką.

157Nukentėjusiojo V. L. apeliaciniame skunde teigiama, kad ikiteisminio tyrimo metu ir bylą nagrinėjant teisme buvo padaryti esminiai baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimai, nes jo įsitikinimu nuteistasis M. R. yra ne tas asmuo, kuris dalyvavo jį sumušant antrojo konflikto metu. Apeliantas mano, jog kartu su P. R. jį užpuolė bei smūgius sudavė ne jo brolis dvynys M. R., o jų abiejų vyresnysis brolis. Dar ikiteisminio tyrimo metu apklausiamas klinikose nurodė, jog antrasis jį mušęs jaunuolis buvo stambesnis, vyresnis ir apie 10 cm žemesnis už P. R.. Šias aplinkybes nukentėjusysis nurodė ir nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme, tačiau nei ikiteisminis tyrimas, nei teismas nesiėmė visų priemonių siekiant nustatyti nusikaltimą padariusį asmenį.

158Kolegija nesutinka su šiais V. L. apeliacinio skundo argumentais ir atmeta kaip nepasitvirtinusius, nes juose yra išreikšta tik nukentėjusiojo subjektyvi nuomonė ir nereali, o išgalvota įvykių interpretacija, neatitinkanti nei surinktiems įrodymams, nei nustatytoms faktinėms bylos aplinkybėms. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai netenkino nukentėjusiojo V. L. ir jo atstovo prašymą grąžinti bylą prokurorui, nes nebuvo nustatyta, jog ikiteisminio tyrimo metu buvo padaryti esminiai baudžiamojo proceso pažeidimai ir tai, kad kaltinamasis aktas surašytas iš esmės pažeidus BPK 219 straipsnio reikalavimus.

159Kolegija, tikslu išsamiai ir nešališkai išnagrinėti bylą, atliko įrodymų tyrimą ir ėmėsi visų procesinių veiksmų išsiaiškinti nurodytą nukentėjusiojo versiją, t. y. dėl trečio nenustatyto asmens galimo dalyvavimo sužalojant V. L.. Vadovaudamasis BPK 324 straipsnio 7 dalies nuostatomis teismas 2013 m. birželio 27 d. įpareigojo Kauno apygardos prokuratūros Pirmojo baudžiamojo persekiojimo skyriaus prokurorą organizuoti asmens parodymą atpažinti, kurio metu nukentėjusiajam V. L. atpažinimui būtų parodytas nuteistųjų brolis D. R., gim. ( - ), gyv. ( - ). Šis procesinis veiksmas buvo atliktas 2013 m. rugpjūčio 16 d. ir V. L. buvo parodytas atpažintinas D. R., tačiau nukentėjusysis jo kaip asmens, dalyvavusio jį sumušant 2011 m. liepos 28 d., neatpažino (t. 5, b. l. 58-60). Su šiuo rašytiniu įrodymu proceso dalyviai susipažino ir jis buvo ištirtas teismo posėdyje (t. 5, b. l. 75-78). Be to 2014 m. gegužės 7 d. teismo posėdyje kaip liudytojas buvo apklaustas ir pats D. R. (t. 5, b. l. 135-145). Liudytojo parodymais nustatyta, jog jis 2011 m. liepos 28 d. įvykyje nedalyvavo, buvo išvykęs į užsienį, o apie patį įvykį sužinojo iš tėvo.

160Pasak V. L. nebuvo patikrinta, kam iškart po pirmo konflikto skambino nuteistasis P. R., o kam – M. R.. Ši aplinkybė yra nustatyta, nes P. R. pats pripažino, kad kalbėjosi telefonu su broliu M. R., kuriam papasakojo apie konfliktą ir paprašė atvažiuoti. Tai patvirtino ir nuteistasis M. R.. Nenustatyta, jog šis nuteistasis, būdamas įvykio vietoje, naudojosi mobilaus ryšio telefonu. Aptarti duomenys paneigia nukentėjusiojo versiją apie neva trečio asmens dalyvavimą konflikte.

161Nukentėjusiojo nuomone teismas netinkamai įvertino liudytojo R. Š. parodymus, nes liudytojas kategoriškai patvirtino, jog antrojo konflikto metu dalyvavo trečias asmuo. Taip pat V. L. apeliaciniame skunde teigiama, kad teismas nuosprendyje išvis nepasisakė apie minėto liudytojo parodymus, duotus ikiteisminiame tyrime, kuomet jis nurodė, jog po įvykio už automobilio vairo sėdo baltais marškinėliais vilkėjęs P. R., o ne tamsiais marškinėliais vilkėjęs M. R..

162Kolegija, atsakydama į nukentėjusiojo V. L. apeliacinio skundo argumentus pažymi, kad priešingai, nei teigiama skunde, pirmosios instancijos teismas nuosprendžio 5-6 ir 9 lapuose išdėstė, aptarė ir įvertino liudytojo R. Š. parodymus, kuriuos nuosprendyje įvertino kartu su kitų liudytojų, stebėjusių įvykį, nukentėjusiojo parodymais bei kitais byloje surinktais ir nuosprendyje išanalizuotais įrodymais. Nukentėjusysis neteisus tvirtindamas, jog teismas neaptarė liudytojo R. Š. ikiteisminio tyrimo metu duotų parodymų, nes iš teisiamojo posėdžio protokolo matyti, kad liudytojas teisme buvo apklaustas du kartus (t. 3, b. l. 166-167 ir t. 4, b. l. 109) ir pirmos apklausos metu 2012 m. rugsėjo 9 d. teisėjas, vadovaudamasis BPK 276 straipsniu perskaitė šio liudytojo parodymus, duotus ikiteisminiame tyrime – 1 t., b. l. 83 84 (t. 3, b. l. 166-167) tikslu pašalinti prieštaravimus dėl nuteistųjų aprangos, nes esminėse detalėse jo parodymai sutapo. Svarbu tai, kad liudytojas R. Š. apklausiamas viso proceso metu kategoriškai tvirtino, jog nukentėjusįjį mušė rankomis ir spardė kojomis abu nuteistieji ir paaiškino, kuris iš nuteistųjų spardė į pilvą, o kuris – į galvą. Pirmąjį jaunuolį liudytojas apibūdino vilkėjusį ,,tamsius“, ,,margus“ marškinėlius, o antrąjį - ,,šviesius“. Kolegija sutinka su teismo padaryta išvada, jog liudytojo R. Š. nurodyta aplinkybė, jog po įvykio už automobilio BMW vairo sėdo baltais marškinėliais vilkėjęs M. R., neturi esminės reikšmės, nes liudytojas galėjo ir suklysti (nustatyta, jog P. R. buvo apsirengęs tamsiai, o M. R. – šviesiais marškinėliais). Visų pirma pasakytina, kad P. R. sunkiai sužalojus nukentėjusiojo sveikatą bei abiems nuteistiesiems atlikus chuliganiškus veiksmus jų padaryti nusikaltimai buvo baigti, todėl teisiniam įvertinimui neturi reikšmės, kuris iš nuteistųjų sėdo už automobilio vairo, o kuris – keleivio vietoje.

163Dėl anksčiau aptartų priežasčių V. L. apeliaciniame skunde akcentuojami liudytojo R. Š. baudžiamajame procese duoti parodymai nepaneigia apygardos teismo padarytų išvadų dėl bylai reikšmingų aplinkybių teisingumo, P. R. ir M. R. nusikalstamų veiksmų tinkamo kvalifikavimo pagal baudžiamąjį įstatymą.

164Liudytojų policijos darbuotojų A. V., S. L., R. G., A. N. parodymai nei patvirtino, nei paneigė trečio asmens, pasak V. L. – nuteistųjų vyresniojo brolio dalyvavimą padarant nusikaltimą, nes policijos pareigūnai paties įvykio nematė ir teisme paaiškino tik apie nuteistųjų sulaikymo aplinkybes, o apie tai, kokiais rūbais vilkėjo nukentėjusįjį sumušę asmenys jiems buvo pranešta radijo ryšiu. Sulaikius nuteistuosius, abu prisipažino dalyvavę konflikte. Kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, jog V. L. keitė parodymus viso proceso metu, tuo įsitikino ir apeliacinės instancijos teismas, nes nukentėjusysis nebuvo nuoseklus aiškindamas esmines įvykio aplinkybes, jo parodymai nuolat kito.

165Apeliantas V. L. abejoja tyrėjos Ž. K. (buvusi S.), atlikusios ikiteisminį tyrimą, šališkumu. Jam abejones sukelia ikiteisminio tyrimo metu neatliktas nuteistųjų parodymas atpažinti, o apklausose tyrėja akcentavo aplinkybę, jog jis negalėtų atpažinti užpuolusių asmenų. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad apklausiamas ikiteisminiame tyrime pats nukentėjusysis, apibūdinęs jį užpuolusius du nepažįstamus asmenis nurodė, jog atpažinti jų negalėtų (t. 1, b. l. 16-18, 20-21, 22). Šią aplinkybę teisme patvirtino ir liudytoja apklausta tyrėja Ž. S.. Iš tarnybinio pranešimo, esančio byloje (t. 1, b. l. 2), matyti, kad M. R. ir P. R. buvo sulaikyti policijos pareigūnų netrukus po įvykio, tą pačią dieną jiems buvo įteikti pranešimai apie įtarimą padarius nusikalstamą veiką, numatytą BK 138 straipsnio 1 dalyje ir apklausti kaip įtariamieji (t. 2, b. l. 85, 86-87, 141, 142-143). Iš įtariamųjų apklausos protokolų turinio matyti, kad abu – P. R. ir M. R. prisipažino sumušę V. L. ir nuoširdžiai gailėjosi (t. 2, b. l. 86-87, 142-143). Įvertinus šiuos duomenis atlikti nukentėjusiojo akcentuojamą procesinį veiksmą nebuvo jokio pagrindo.

166Nukentėjusysis apeliaciniame skunde abejoja atlikto ikiteisminio tyrimo išsamumu ir nešališkumu dar ir dėl to, jog po operacijos ligoninėje jį pirmą kartą apklausė tyrėjas vyras, tačiau byloje yra jo apklausos protokolas, surašytas tyrėjos Ž. S., o po antros apklausos protokolą jis pasirašė ne iškart po apklausos, o praėjus 3-4 savaitėms, nes jis buvo nepatenkintas protokolo tekstu. Mano, jog tyrėja jį įkalbino pasirašyti papildomos apklausos protokolą ir tokiu būdu jį apgavo. Šie V. L. apeliacinio skundo argumentai atmetami kaip nepagrįsti. Iš byloje esančio liudytojo apklausos protokolo matyti, kad pirmą kartą V. L. buvo apklaustas ligoninėje 2011 m. liepos 29 d., apklausė tyrėja Ž. S.. Po apklausos protokolu pasirašė pats V. L. ir nurodė: ,,Perskaičiau, surašyta teisingai“ (t. 1, b. l. 16-18), todėl abejoti, kad protokolą surašė ne tyrėja moteris, o vyras, nėra jokio pagrindo. Antroji V. L. apklausa įvyko 2011 m. rugsėjo 6 d. komisariato patalpose dalyvaujant jo pasirinktam atstovui advokatui G.Černiauskui (t. 1, b. l. 20-21). Pabaigus apklausą tyrėja parašė: ,,Protokolas V. L. perskaitytas dalyvaujant advokatui, tačiau V. L. nuo parašo atsisakė“. Po to nukentėjusysis parašė: ,,Protokolą perskaičiau, surašyta teisingai“ ir pasirašė. Kitoje eilutėje yra nurodyta: ,,Advokatas Gintaras Černiauskas“ ir jo pasirašyta (t. 1, b. l. 20-21). Kadangi perskaitę protokolą nei nukentėjusysis, nei jo atstovas neparašė jokių pastabų, todėl laikytina, kad BPK 179 straipsnio reikalavimai nepažeisti.

167Pirmosios instancijos teismo posėdyje buvo patenkintas V. L. prašymas iškviesti į teismo posėdį tyrėją Ž. S. (t. 4, b. l. 91-92). Apklausta liudytoja tyrėja Ž.K. (buvusi S.) patvirtino, jog ji pirmą kartą apklausė nukentėjusįjį ligoninėje (1 t., b. l. 16-18), o aplinkybės, kada buvo pasirašytas liudytojo papildomos apklausos protokolas neatsiminė, nes po apklausos praėjo beveik dveji metai (t. 4, b. l. 107-109). Vadinasi, pirmosios instancijos teismas ėmėsi priemonių ir aiškinosi nukentėjusiojo iškeltas versijas dėl asmenų, atlikusių ikiteisminį tyrimą tapatumo ir dėl atskirų procesinių veiksmų teisėtumo. Kolegija atkreipia V. L. dėmesį į tai, kad jis ikiteisminio tyrimo metu nepasinaudojo jam suteikta teise ir nepareiškė nušalinimo tyrėjai Ž.S. (BPK 57, 58 straipsniai). Be to nukentėjusysis galėjo apskųsti ikiteisminio tyrimo pareigūnės (tyrėjos Ž. S.) proceso veiksmus ikiteisminį tyrimą organizuojančiam ar jam vadovaujančiam prokurorui (BPK 62 straipsnis). Jo išreikšta nuomonė dėl tyrėjo šališkumo vertinama kaip išgalvota ir niekuo nepagrįsta. Apelianto teiginius, kad ikiteisminio tyrimo metu ir nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme buvo padaryti esminiai baudžiamojo proceso normų pažeidimai, kolegija atmeta kaip išgalvotus ir nepasitvirtinusius, nes nenustatytas nė vienas baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimas. Tai, kad pirmosios instancijos teismas byloje surinktus įrodymus įvertino ne taip, kaip tikėjosi V. L., negalima pripažinti, jog įrodymai įvertinti pažeidžiant baudžiamojo proceso nuostatas.

168Kaip deklaratyvus atmetamas V. L. skundo teiginys, jog proceso veiksmų protokolai yra galimai suklastoti, nes kaip anksčiau buvo nurodyta, ikiteisminis tyrimas buvo atliktas išsamiai ir visapusiškai, o kaltinamasis aktas atitinka BPK 219 straipsnio reikalavimus.

169Versiją, jog M. R. tiesiogiai įvykyje nedalyvavo, o tikrasis kaltininkas - pasak nukentėjusiojo – tai nuteistųjų vyresnysis brolis, kuris išvengė baudžiamosios atsakomybės, V. L. iškėlė tik nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme, todėl pagrįstai nuosprendyje akcentuojama, jog ,,Byla teisme nagrinėjama tik dėl tų kaltinamųjų ir tik dėl tų nusikalstamų veikų, dėl kurių ji perduota nagrinėti teisiamajame posėdyje“ (nuosprendžio 10 lapas arba t. 4, b. l. 140).

170Apeliantas V. L. nesutinka su sprendimu dėl civilinio ieškinio, nes jo pareikštas ieškinys dėl neturtinės žalos dydžio – 100 000 Lt buvo nepagrįstai sumažintas. Kolegija, atsakydama į nuteistojo P. R. apeliacinį skundą dėl neturinės žalos pasisakė, jog nukentėjusiojo V. L. civilinis ieškinys dėl priteistos turtinės ir neturtinės žalos dydžio yra išspręstas tinkamai (CK 6.248 straipsnis, 6.250 straipsnio 2 dalis, 6.263 straipsnis, BPK 109, 115 straipsniai). Iš byloje esančio civilinio ieškinio turinio matyti, kad V. L. buvo pareiškęs 100000 Lt civilinį ieškinį neturinei žalai atlyginti ir prašė ją priteisti iš abiejų atsakovų -P. R. ir M. R. solidariai (t. 1, b. l. 32-35). Kadangi nukentėjusysis V. L. ir jo atstovas prieš baigiant įrodymų tyrimą atsisakė reikalavimo dėl civilinio ieškinio priteisimo iš M. R., todėl teismas, išaiškinęs nukentėjusiajam CPK 294 straipsnio 2 dalyje numatytas pasekmes, priėmė šį atsisakymą ir bylos dalį dėl M. R. pareikšto civilinio ieškinio nutraukė (t. 4, b. l. 107-114), apie tai nurodydamas nuosprendžio 14 ir 16 lapuose. Kadangi buvo patenkintas civilinis ieškinys neturtinei žalai atlyginti ne visiškai (t. y. 50 000 Lt), o tik iš dalies – 30 000 Lt, todėl nuosprendžio rezoliucinė dalyje nurodyta, kad kita ieškinio dalis atmesta.

171Teisėjų kolegijos vertinimu nukentėjusiajam priteista neturtinė žala pagrįsta bylos duomenimis, neturtinės žalos dydis – 30 000 Lt adekvatus P. R. padarytai tyčinei nusikalstamai veikai, dėl kurios V. L. buvo sunkiai sutrikdyta sveikata, neprieštarauja teisingumo, sąžiningumo, protingumo kriterijams, iš esmės atitinka suformuluotą teismų praktiką ir nėra akivaizdžiai per maža.

172Dėl nukentėjusiojo V. L. prašymo pakeisti

173kaltinime ir nuosprendyje nurodytų veikų esminių

174faktinių aplinkybių ir kvalifikavimo pakeitimo

175Nagrinėjant bylą apeliacinės instancijos teisme 2014 m. gegužės 7 d. nukentėjusiojo V. L. atstovas pateikė teismui rašytinį nukentėjusiojo prašymą dėl kaltinime ir nuosprendyje nurodytų veikų esminių faktinių aplinkybių ir kvalifikavimo pakeitimo (t. 5, b. l. 72-73, 75-78). Iš prašymo turinio matyti, jog nuteistajam M. R. prašoma pakeisti kaltinime ir nuosprendyje nurodytos veikos kvalifikavimą pritaikant baudžiamąjį įstatymą, numatantį sunkesnę nusikalstamą veiką, o nuteistajam P. R. – kaltinime ir nuosprendyje nurodytos veikos esmines faktines aplinkybes pakeisti iš esmės skirtingomis. M. R. kaltinant pagal BK 135 straipsnio 2 dalies 8 ir 10 punktus dėl to, jog jis, veikdamas bendrininkų grupe su P. R. dėl chuliganiškų paskatų sunkiai sutrikdė V. L. sveikatą dėl jo tarnybos pareigų vykdymo, o P. R. kaltinant pagal BK 135 straipsnio 2 dalies 8 ir 10 punktus dėl to, kad jis veikė bendrininkų grupe su M. R..

176Teismo posėdyje nukentėjusysis V. L. prašė patenkinti šį prašymą, nors tokios pozicijos savo apeliaciniame skunde nepareiškė – priešingai, teigė, jog M. R. yra ne tas asmuo, kuris prieš jį smurtavo kartu su P. R. ir reikalavo bylą grąžinti prokurorui, kad būtų surastas tikrasis kaltininkas – nuteistųjų dvynių vyresnysis brolis. Pagal BPK 320 straipsnio 3 dalį apeliacinės instancijos teismas bylą patikrina tiek, kiek to prašoma apeliaciniame skunde. Apeliacinio skundo ribas apibrėžia nuosprendžio apskundimo pagrindai, motyvai, apelianto prašymai – jų apimtis, pobūdis, konkretumas ir tikslumas. Kadangi V. L. apeliaciniu skundu neprašė sunkinti M. R. teisinės padėties, todėl kolegijos nuomone keisti kaltinimo apimtį tiek dėl sunkesnio baudžiamojo įstatymo taikymo, tiek dėl iš esmės skirtingų faktinių aplinkybių kitam nuteistajam P. R. nėra jokios galimybės, tačiau kolegija dėl šio prašymo pasisakys plačiau.

177Byla teisme nagrinėjam tik dėl tų kaltinamųjų ir tik dėl tų nusikalstamų veikų, dėl kurių ji perduota nagrinėti teisiamajame posėdyje (BPK 255 straipsnio 1 dalis). BPK 255 straipsnio 2 dalyje nustatytos nagrinėjimo teisme ribų pakeitimo taisyklės: kaltinamasis negali būti nuteistas pagal baudžiamąjį įstatymą, nustatantį sunkesnį nusikaltimą ar baudžiamąjį nusižengimą, arba pagal faktines aplinkybes, kurios iš esmės skiriasi nuo kaltinime išdėstytųjų, jeigu apie tokią galimybę teisiamajame posėdyje jam iš anksto nebuvo pranešta.

178Kaltinimo pakeitimo teisme procedūra yra išdėstyta BPK 256 straipsnio 1 ir 2 dalyse. BPK 256 straipsnyje konstatuojama, kad asmuo gali būti nuteistas pagal baudžiamąjį įstatymą, nustatantį sunkesnį nusikaltimą ar baudžiamąjį nusižengimą, arba pagal faktines aplinkybes, kurios iš esmės skiriasi nuo kaltinime išdėstytųjų, tik esant prokuroro, privataus kaltintojo ar nukentėjusiojo rašytiniam prašymui, apie kurį privalo būti informuotas kaltinamasis ir jo gynėjas.

179Šiuo konkrečiu atveju gavus rašytinį nukentėjusiojo V. L. prašymą nuteisti M. R. pagal sunkesnį nusikaltimą, t. y. pagal BK 135 straipsnio 2 dalies 8 ir 10 punktus, o P. R. pakeisti faktines aplinkybes iš esmės skirtingomis, t. y. jog veikė bendrininkų grupe su M. R., kolegija vadovaudamasi BPK 256 straipsnio nuostatomis, įteikė šio prašymo nuorašus nuteistiesiems, jų gynėjams ir prokurorui bei suteikė galimybę M. R., P. R. ir gynėjams pasirengti gynybai – paskyrė pertrauką (t. 5, b. l. 75-78). Po pertraukos teismas apklausė M. R. ir P. R. dėl naujo kaltinimo – abu nuteistieji su tokio pobūdžio prašymu nesutiko ir patvirtino parodymus, duotus pirmosios instancijos teisme. P. R. paaiškino, jog brolis M. įvykyje nedalyvavo, sėdėjo automobilyje, o ikiteisminiame tyrime duoti jo parodymai yra neteisingi (t. 5, b. l. 157-161). Kitas nuteistasis – M. R. su nauju kaltinime nesutiko, kaltės nepripažino ir neigė kartu su broliu P. smurtavęs prieš V. L. (t. 5, b. l. 157-161). Posėdžio metu perskaičius ir ištyrus abiejų nuteistųjų parodymus viso proceso metu M. R. nurodė, jog ikiteisminio tyrimo pradžioje jis prisipažino kaltu ir paaiškino, jog V. L. kumščiais smogė į veidą ir viršutinę kūno dalį, iš viso šešis kartus norėdamas padėti broliui ir prisiimti dalį kaltės (t. 5, b. l. 157-161). Kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad nukentėjusysis V. L. nebuvo nuoseklus viso proceso metu ir parodymus nemotyvuotai keitė (t. 1, b. l. 16-18, 20-21, 22, t. 3, b. l. 99-101, t. 4 b. l. 59-60, 100-101), o apklaustas apeliacinės instancijos teisme prieštaringai aiškino įvykio aplinkybes ir jame dalyvavusius asmenis (t. 5, b. l. 139-145, 157-161). V. L. prašydamas patenkinti apeliacinį skundą iš pradžių parodė, jog abu nuteistieji – P. R. ir M. R. prieš jį naudojo smurtą, o po to – jog M. R. yra ne tas asmuo, kuris jį sumušė, nes jis prisiima kito asmens kaltę, tačiau vis tiek prašė M. R. nuteisti už jam padarytą sunkų sveikatos sutrikdymą. V. L. nurodytų aplinkybių, susijusių su jo prašymu pakeisti kaltinimą abiems nuteistiesiems, nepatvirtino nei liudytojai N. Z., V. K. ir A. N., betarpiškai stebėję įvykį, nei kiti bylos duomenys. Kaip jau buvo pasisakyta atsakant į nuteistųjų apeliacinių skundų argumentus, V. L. parodymai įvertinami atsižvelgus į jo sveikatos būklę. Ekspertų komisija, atlikusi teismo psichiatrijos ekspertizę konstatavo, jog įvykio metu, o taip pat ir šiuo metu V. L. konstatuotas organinis asmenybės sutrikimas, jis galėjo ir šiuo metu gali suprasti savo veiksmų esmę ir juos valdyti bei duoti objektyvius paaiškinimus (t. 5, b. l. 120-123). Nukentėjusysis V. L. prašyme pakeisti kaltinimą nuteistiesiems ir duodamas parodymus šios instancijos teisme pateikia tik savo subjektyvią nuomonę, neatitinkančią tikrovės, kad M. R. kartu su broliu P. R. padarė jam sunkų sveikatos sutrikdymą ir abu veikė bendrininkų grupe.

180Kolegija atkreipia nukentėjusiojo dėmesį į tai, kad dar ikiteisminio tyrimo metu 2012 m. vasario 14 d. buvo priimtas nutarimas nutraukti ikiteisminį tyrimą dalyje dėl M. R. nepadarius veikos, turinčios nusikalstamos veikos, numatytos BK 135 straipsnio 2 dalies 8 ir 10 punktuose požymių vadovaudamasis BPK 3 straipsnio 1 dalimi (t. 2, b. l. 150-151). Šio nutarimo nuorašai 2012 m. vasario 17 d. buvo išsiųsti nukentėjusiajam ir jo atstovui advokatui G. Černiauskui (t. 2, b. l. 152-153). Nukentėjusysis ir jo atstovas turėjo teisę per 20 dienų nuo nutarimo nuorašo gavimo dienos apskųsti šį procesinį dokumentą Kauno apygardos prokuratūros vyriausiajam prokurorui, tačiau šia teise nepasinaudojo.

181Remdamasi ikiteisminio tyrimo, pirmosios bei apeliacinės instancijų teismų surinkta medžiaga, tiesiogiai tiek pirmosios, tiek apeliacinės instancijos teismo posėdyje ištirtais įrodymais, teisėjų kolegija daro išvadą, kad V. L. be pagrindo nesutinka su atliktu įrodymų įvertinimu, pagal kurį tik P. R. pripažintas kaltu dėl kvalifikuoto sunkaus sveikatos sutrikdymo. Įrodymų vertinimas ir jais pagrįstų išvadų byloje sprendžiamais klausimais darymas yra teismo, priimančio baigiamąjį aktą, prerogatyva. Šioje konkrečioje byloje teismas, vertindamas įrodymus, įsitikino, jog jie yra patikimi, gauti teisėtu būdu ir nusprendė, kuriais iš jų vadovaudamasis priėmė apkaltinamąjį nuosprendį, o kuriuos atmetė kaip prieštaraujančius faktinėms bylos aplinkybėms. Įrodymai byloje įvertinti tinkamai – kiekvienas įrodymas įvertintas atskirai ir jų visuma. Teismų praktikoje yra suformuluota nuostata, jog proceso dalyvių pateiktų pasiūlymų, prašymų ir versijų atmetimas savaime BPK normų nepažeidžia, jeigu teismo sprendimas motyvuotas ir neprieštaringas, o išvados pagrįstos byloje surinktų ir ištirtų įrodymų visuma (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis Nr. 2K-P-89/2014).

182Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, atlikusi įrodymų tyrimą, neturi pagrindo tenkinti nukentėjusiojo V. L. prašymą dėl kaltinimo pakeitimo nuteistiesiems – M. R. pripažinti kaltu pagal sunkesnį nusikaltimą, o P. R. pakeisti faktines bylos aplinkybes iš esmės skirtingomis (jog veikė bendrininkų grupe) ir formuoti priešingą pirmosios instancijos teismo padarytai išvadai dėl M. R. nusikalstamų veiksmų skirtingo juridinio įvertinimo, P. R. nustatyti dar ir sunkinančią aplinkybę. Apkaltinamajame nuosprendyje be įrodymų, kuriais grindžiamos teismo išvados dėl abiejų nuteistųjų kaltės, nurodyti ir motyvai, kuriais vadovaudamasis teismas atmetė V. L. prieštaraujančius bei M. R. teisinančius įrodymus. Pirmosios instancijos teismas vertindamas įrodymus ir darydamas išvadas dėl nuteistųjų kaltės, M. R. veikos juridinio įvertinimo, teisingų faktinių bylos aplinkybių nustatymo nepažeidė BPK 20 straipsnio ir 305 straipsnio 1 dalies 2 punkto reikalavimų. Teismas teisingai pritaikė baudžiamąjį įstatymą ir esminių BPK pažeidimų nepadarė. Tai, kad duomenų pripažinimas įrodymais ir atliktas įrodymų įvertinimas netenkina V. L., nereiškia, jog teismo išvados yra neteisingos.

183Remiantis tuo, kas išdėstyta, teisėjų kolegija pažymi, jog nukentėjusiojo V. L. prašymas kaltinime nurodytą nusikalstamą veiką M. R. kvalifikuoti pagal baudžiamąjį įstatymą, numatantį sunkesnę nusikalstamą veiką, o P. R. apeliaciniame procese veikos faktines aplinkybes pakeisti iš esmės skirtingomis, yra nepagrįstas. Kolegija, patikrinusi nukentėjusiojo prašymą daro išvadą, jog jis nėra paremtas teisiniais argumentais bei byloje surinktais faktiniais duomenimis, o buvo vadovautasi tik subjektyviais V. L. samprotavimais, logikai prieštaraujančiais jo teiginiais bei išgalvotomis versijomis.

184Apeliacinės instancijos teismas išnagrinėjo visus ne tik nukentėjusiojo, nuteistųjų apeliacinių skundų argumentus, bet ir V. L. prašymą dėl kaltinimo pakeitimo ir konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas nuosprendyje išsamiai pasisakė tiek dėl kaltinimo, kuris visiškai pasitvirtino, tiek dėl BPK 255-256 straipsnių taikymo turinio.

185Remiantis tuo, kas išdėstyta, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad P. R. ir M. R. buvo pripažinti kaltais pagal valstybinio kaltintojo suformuluotą kaltinimą pagrįstai, o nukentėjusiojo V. L. pareikštas prašymas dėl kaltinimo pakeitimo šios instancijos teisme pripažįstamas nepasitvirtinęs.

186Nuosprendžio 9-me lape tikslinga ištaisyti techninę klaidą ir pašalinti nuorodą, kad liudytojų parodymus (dėl P. R. padarytos pirmos veikos) patvirtina liudytojas A. Ž..

187Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos BPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 2 dalies 2 punktu, 328 straipsnio 1, 2 punktais,

Nutarė

188Kauno apygardos teismo 2013 m. balandžio 9 d. nuosprendį pakeisti:

189Pripažinti P. R. atsakomybę lengvinančią aplinkybę, nustatytą Lietuvos Respublikos BK 59 straipsnio 1 dalies 3 punkte.

190P. R., padariusiam nusikaltimą, numatytą Lietuvos Respublikos BK 135 straipsnio 2 dalies 8 ir 10 punktuose, paskirtą laisvės atėmimo bausmę sumažinti iki 4 (ketverių) metų.

191Vadovaujantis Lietuvos Respublikos BK 63 straipsnio 1 dalimi, 2 dalimi, 5 dalies 2 punktu bausmė paskirta šiuo nuosprendžiu apėmimo būdu subendrinama su P. R. paskirta bausme - 2013 m. balandžio 9 d. Kauno apygardos teismo nuosprendžiu pagal BK 284 straipsnio 1 dalį ir P. R. paskiriama galutinė subendrinta bausmė laisvės atėmimas 4 (ketveriems) metams, bausmę atliekant pataisos namuose. Bausmės pradžią skaičiuoti nuo nuosprendžio pradėjimo vykdyti dienos.

192Iš P. R. priteistą 30 000 Lt neturtinę žalą V. L. sumažinti 3450 Lt (1000 eurų).

193Nuteistojo M. R. ir nukentėjusiojo V. L. apeliacinius skundus atmesti.

194Pašalinti iš nuosprendžio aprašomosios dalies, kad liudytojų parodymus (dėl P. R. padarytos pirmos veikos) patvirtina liudytojas A. Ž..

195Kitos nuosprendžio dalies nekeisti.

1. Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija,... 2. P. R. pripažintas kaltu padaręs nusikaltimus, numatytus Lietuvos Respublikos... 3. pagal Lietuvos Respublikos BK 284 straipsnio 1 dalį - laisvės atėmimu 9... 4. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos BK 63 straipsnio 1 dalimi, 2 dalimi, 5... 5. M. R. pripažintas kaltu padaręs nusikaltimą, numatytą Lietuvos Respublikos... 6. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos BK 75 straipsnio 1 dalimi, 2 dalies 8... 7. Civilinio ieškovo Valstybinės ligonių kasos prie Sveikatos apsaugos... 8. Civilinio ieškovo Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Kauno... 9. Civilinio ieškovo V. L. ieškinys patenkintas iš dalies ir V. L. iš P. R.... 10. Teisėjų kolegija, išklausiusi pranešimą ir išnagrinėjusi baudžiamąją... 11. P. R. nuteistas už tai, kad 2011-07-28, apie 10 val. 30 min,, viešoje... 12. P. R. taip pat nuteistas už tai, kad dėl chuliganiškų paskatų sunkiai... 13. M. R. nuteistas už tai, kad 2011-07-28, apie 10 val. 45 min., viešoje vietoje... 14. Apeliaciniu skundu nuteistasis M. R. prašo panaikinti Kauno apygardos teismo... 15. Mano, kad pirmosios instancijos teismo nuosprendis yra neteisingas,... 16. Jo kaltė apkaltinamajame nuosprendyje grindžiama nukentėjusiojo V. L.,... 17. Liudytojais apklausti policijos pareigūnai R. G. ir A. N. teisme parodė... 18. Liudytojas R. Š. ikiteisminiame tyrime teigė neįsidėmėjęs ir negalintis... 19. Pažymi ikiteisminio tyrimo metu savo kaltę pripažinęs tik dėl to, kad... 20. Tad, apelianto manymu, byloje nėra jokių objektyvių ir neginčijamų... 21. Apeliaciniu skundu nuteistasis P. R. prašo panaikinti Kauno apygardos teismo... 22. Nurodo, jog skundžiamas nuosprendis yra neteisėtas ir nepagrįstas. Teismas,... 23. Nuosprendyje nepagrįstai teigiama, jog jis bylos nagrinėjimo eigoje kaltu... 24. Toliau skunde dėstomi motyvai dėl nepagrįsto pripažinimo kaltu padarius... 25. Apeliantas neigia kaltę dėl šio nusikaltimo ir tvirtina, kad, pamatęs ant... 26. Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai konstatuodamas, jog jis (P. R.)... 27. Atkreipia dėmesį į pirmosios instancijos teismo išvadą, kad ta aplinkybė,... 28. Nurodo, jog byloje esantys nukentėjusiojo ir kitų liudytojų parodymai... 29. Taip pat teismas neturėjo pagrindo remtis ir A. S. parodymais, kadangi... 30. Toliau nurodoma teismą turėjus kritiškai vertinti ir liudytojo V. B.... 31. Toliau aptariami nukentėjusiojo V. L. parodymai. Apklausiamas ikiteisminiame... 32. Neigia ranka smogęs nukentėjusiajam į viršutinę kūno dalį, o tik... 33. Pažymi teismą ignoravus apelianto bei jo gynėjo pateiktus paaiškinimus, jog... 34. Toliau skunde išreiškiamos abejonės dėl liudytojų A. N. ir V. K. parodymų... 35. Atsižvelgdamas į anksčiau išdėstytas aplinkybes, apeliantas tvirtina, kad... 36. Toliau pasisakoma dėl nepagrįsto pripažinimo kaltu padarius nusikalstamą... 37. Pripažindamas jį kaltu dėl šio nusikaltimo, teismas išimtinai rėmėsi... 38. Nurodo, jog po pirmojo įvykio su nukentėjusiuoju V. L., kuomet pastarasis be... 39. Nukentėjusiojo V. L. parodymus vertina kaip nenuoseklius ir prieštaringus.... 40. Mano, jog teismas nepagrįstai rėmėsi liudytojo R. Š. parodymais. Byloje... 41. Apelianto kaltės nepatvirtina ir policijos pareigūnų parodymai, kadangi šie... 42. Aptaręs, kuomet nusikalstama veika kvalifikuojama pagal Lietuvos Respublikos... 43. Taip pat nepagrįstai konstatuotas ir kitas kvalifikuojantis požymis,... 44. Abejoja, ar nukentėjusiajam išties buvo padaryti tokie sužalojimai, kurie... 45. Tad, atsižvelgdamas į anksčiau išdėstytas aplinkybes, teigia byloje nesant... 46. Tolesnė apeliacinio skundo dalis yra skirta bausmės klausimams aptarti.... 47. Skundžiamu nuosprendžiu jis pripažintas kaltu padaręs vieną nesunkų ir... 48. Aptaria Lietuvos Respublikos BK 55 straipsnio nuostatas, pažymi, kad jos gali... 49. Skunde aptariamos Lietuvos Respublikos BK 62 straipsnio ir 54 straipsnio 3... 50. Paskutinėje apeliacinio skundo dalyje pasisakoma dėl civilinių ieškinių.... 51. Atkreipia teismo dėmesį, kad pirmosios instancijos teismas neteisingai taikė... 52. Pažymi, nukentėjusysis prašomos priteisti turtinės žalos (500 Lt)... 53. Apeliantas nesutinka ir su iš dalies patenkintu civiliniu ieškiniu neturtinei... 54. Apeliaciniu skundu nukentėjusysis V. L. prašo panaikinti Kauno apygardos... 55. Nurodo, kad skundžiamas nuosprendis negali būti pripažintas pagrįstu ir... 56. Taigi pirmiausia nesutinkama su tuo, kad teismas, aprašydamas pirmojo... 57. Toliau nesutinka su teismo išvada, kad sunkus sveikatos sutrikdymas buvo... 58. Nesutinka su teismo sprendimu dėl civilinio ieškinio išnagrinėjimo.... 59. Toliau skunde dėstomi baudžiamojo proceso įstatymo esminiai pažeidimai,... 60. Apeliantas mano, kad vienas iš nuteistųjų, t. y. M. R., yra ne tas asmuo,... 61. jo įsitikinimu, kartu su P. R. jį užpuolė bei smūgius sudavė ne M. R., o... 62. Teismas nepagrįstai atmetė jo prašymą grąžinti bylą prokurorui,... 63. Teismo motyvus, kuriais įrodinėjama, kad nusikaltimo padaryme dalyvavo... 64. Antai, nuosprendyje teigiama, kad jo parodymus apie tai, kad vėlesniame... 65. Kaip išvestinius įvardina policijos pareigūnų A. V., S. L., R. G., A. N.... 66. Dėl nuosprendyje nurodyto teiginio, kad jis ikiteisminio tyrimo metu neminėjo... 67. Atkreipia dėmesį į tą aplinkybę, kad apklausiant liudytoją Z. K. (S.),... 68. Pabrėžia, jog skundžiamame nuosprendyje teismas ne kartą pabrėžė, kad... 69. Apibendrintai įvertinus skunde išdėstytas aplinkybes, darytina išvada, kad... 70. Teismo posėdyje apeliacine tvarka nagrinėjant bylą nukentėjusysis V. L. ir... 71. Nukentėjusysis taip pat prašė P. R. skundą tenkinti iš dalies ir jam... 72. Nuteistieji P. R., M. R. ir jų gynėjai prašė patenkinti abiejų... 73. Prokuroras prašė abiejų nuteistųjų, t. y. P. R. ir M. R. apeliacinius... 74. Nuteistojo P. R. apeliacinis skundas tenkinamas iš dalies ir Kauno apygardos... 75. Nuteistojo M. R. ir nukentėjusiojo V. L. apeliaciniai skundai atmetami (BPK... 76. Dėl įrodymų vertinimo, nuteistųjų M. R. ir P.... 77. R. nusikalstamų veikų kvalifikavimo: P. R. – pagal... 78. BK 284 straipsnio 1 dalį ir 135 straipsnio 2 dalies 8 ir 10 punktus,... 79. o M. R. – pagal BK 284 straipsnio 1 dalį... 80. Iš nuteistojo P. R. apeliacinio skundo turinio matyti, kad jis, nesutikdamas... 81. Nuteistasis M. R. apeliaciniame skunde prašė panaikinti nuosprendį ir jį... 82. Teisėjų kolegija į šiuos apeliacinius skundus atsakys kartu.... 83. Apeliacinį skundą padavė ir nukentėjusysis V. L., tačiau į jį bus... 84. Apeliantai M. ir P. R. nesutinka su atliktu įrodymų vertinimu ir teigia, kad... 85. Kolegija netenkina apeliantų prašymus išteisinti: P. R. dėl... 86. Priešingai nei teigiama P. R. ir M. R. apeliaciniuose skunduose, pirmosios... 87. Pirmosios instancijos teismas, tirdamas ir vertindamas įrodymus, BPK 20... 88. Šiuo konkrečiu atveju teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios... 89. Apeliantas P. R. nesutinka su nuosprendyje nurodytu teiginiu, kad teisme... 90. Abu apeliantai P. ir M. R., prašydami išteisinti, iš esmės nesutinka su... 91. Bylos duomenimis nustatyta, kad įvykio dieną iš pradžių konfliktas... 92. Kolegija nesutinka su P. R. skundo teiginiu, jog teismas buvo šališkas,... 93. P. R. kategoriškai nesutinka su įvykį mačiusio liudytojo N. Z. parodymais,... 94. Kolegija atkreipia apelianto dėmesį į tai, kad pirmosios instancijos... 95. Priešingai nei nurodoma apeliaciniame skunde, liudytojo A. Ž. parodymais buvo... 96. Apeliantas P. R. nesutinka ir su liudytojos A. S. parodymais, kadangi ji... 97. Analogiškais motyvais atmetami P. R. skundo argumentai, jog teismas turėjo... 98. Apeliantas P. R. skunde deklaratyviai teigia, jog negalima vadovautis... 99. Apeliantas P. R. neteisus skunde tvirtindamas, kad nukentėjusysis ikiteisminio... 100. Apeliantas teigia, jog V. L., sutrikdžiusiam jo sveikatą, buvo iškelta... 101. Apeliacinio skundo argumentas, kad nukentėjusysis ikiteisminio tyrimo metu... 102. Atsakant į P. R. apeliacinio skundo argumentą, jog nukentėjusysis V. L. dėl... 103. ,, 1., 3. Nusikaltimo padarymo metu V. L. konstatuojamas organinis asmenybės... 104. 2. Šiuo metu įtariamajam V. L. konstatuojamas organinis asmenybės... 105. 4. Nusikaltimo padarymo metu V. L. nebuvo patologinio afekto būsenoje.... 106. 5. Įtariamajam V. L. skirti priverčiamąsias medicininio pobūdžio priemones... 107. 6. Įtariamajam V. L. skirti stacionarinę teismo psichiatrinę ekspertizę... 108. Apeliacinės instancijos teismas išsamiai ir visapusiškai išnagrinėjo... 109. Formuojama teismų praktika viešosios tvarkos pažeidimų bylose... 110. Šios nustatytos bylos aplinkybės patvirtina, kad P. R. nebuvo jokio pagrindo... 111. P. R., siekdamas paneigti nukentėjusiojo V. L., liudytojų R. Š. ir policijos... 112. Nuteistojo M. R. nusikalstami veiksmai juridiškai teisingai įvertinti pagal... 113. Sužalojimai, padaryti V. L. ir sukėlę nežymų sveikatos sutrikdymą, pasak... 114. Atsakant į M. R. apeliacinio skundo argumentą dėl jo parodymų ikiteisminio... 115. P. R., ginčydamas nukentėjusiojo parodymus kaip nenuoseklius ir... 116. Apeliantas P. R. skunde deklaratyviai teigia, kad teismas negalėjo remtis... 117. Apeliaciniame skunde P. R. tvirtina, jog policijos darbuotojai R. G. ir A. N.... 118. Tenkinti P. R. prašymą ir jo veiksmus įvertinti kaip būtinąją gintį (BK... 119. Šioje byloje nustatyta, kad konfliktas tarp P. R. ir V. L. kilo tada, kai... 120. Aukščiau aptartos aplinkybės pagrindžia išvadą, kad šiuo konkrečiu... 121. Apeliantas P. R., norėdamas pateisinti savo nusikalstamus veiksmus, tvirtina,... 122. Vien tai, jog nukentėjusysis V. L. pajutęs, kad kėsinamasi į jo fizinį... 123. Kaip minėta, Kauno apylinkės teismas 2013 m. vasario 8 d. nuosprendžiu V. L.... 124. Priešingai nei teigia apeliantas P. R., baudžiamojoje byloje yra surinkta... 125. Apelianto P. R. skunde išdėstytos abejonės dėl V. L. padaryto sunkaus... 126. Be to apeliaciniame skunde teigiama, jog 2011 m. rugpjūčio 4 d. specialisto... 127. Kolegija, atsakydama į šį skundo argumentą, atkreipia apelianto dėmesį į... 128. P. R. akcentuodamas, kad V. L. tyčia pats galėjo sunkiai susižaloti, kas... 129. Kolegija, atsižvelgusi į išdėstytas aplinkybes sprendžia, kad nėra jokių... 130. Apeliacinio skundo argumentas dėl būtinumo skirti ekspertizę, atmetamas.... 131. BPK 286 straipsnyje yra aptartas ekspertizės skyrimas ir darymas bylos... 132. Dėl P. R. paskirtos bausmės... 133. Apeliantas P. R., nesutikdamas su paskirtos bausmės rūšimi ir jos dydžiu,... 134. Pirmosios instancijos teismas, atsižvelgęs į nusikaltimo pobūdį,... 135. Šiuo konkrečiu atveju kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas... 136. Nagrinėjamu atveju teisėjų kolegija, įvertinusi visas bausmės skyrimui... 137. P. R. prašymas taikyti BK 55 straipsnio nuostatas negali būti patenkintas,... 138. Netenkinamas ir kitas P. R. prašymas – taikyti BK 62 straipsnio ar BK 54... 139. Dėl priteistos turtinės ir neturtinės žalos... 140. Kolegija nesutinka su P. R. prašymu panaikinti nuosprendį ir atmesti... 141. Asmenų, turinčių teisę į žalos atlyginimą, sąrašą apibrėžia CK... 142. Kolegijos nuomone pirmosios instancijos teismas teisingai išsprendė klausimą... 143. Teismas, nustatydamas atlygintinos neturinės žalos, padarytos dėl sveikatos... 144. Dėl nukentėjusiojo V. L. apeliacinio skundo... 145. Iš nukentėjusiojo V. L. apeliacinio skundo turinio matyti, kad jis,... 146. Kolegija, atsakydama į šiuos apeliacinio skundo argumentus pažymi, kad... 147. Apeliantas, ginčydamas liudytojų A. Ž. ir V. B. parodymus, aptartus... 148. Liudytojas V. B. teismui nenurodė, jog pašaliniai asmenys drausmino P. R..... 149. V. L., ginčydamas teismo išvadą, kad jam sunkus sveikatos sutrikdymas buvo... 150. Kolegija, atsakydama į šį apeliacinio skundo argumentą, atkreipia V. L.... 151. BK 15 straipsnio 3 dalyje nustatyta, jog nusikaltimas yra padarytas... 152. Kolegijos nuomone pirmosios instancijos teismas nuteisdamas P. R. pagal BK 135... 153. Byloje surinktais įrodymais nustatytos aplinkybės neleidžia abejoti, kad P.... 154. Kolegija atmeta kaip nepasitvirtinusį apeliacinio skundo argumentą, jog P. R.... 155. Remdamasi ikiteisminio tyrimo ir pirmosios instancijos teismo surinkta... 156. Priešingai nei teigiama apeliaciniame skunde, pirmosios instancijos teismas... 157. Nukentėjusiojo V. L. apeliaciniame skunde teigiama, kad ikiteisminio tyrimo... 158. Kolegija nesutinka su šiais V. L. apeliacinio skundo argumentais ir atmeta... 159. Kolegija, tikslu išsamiai ir nešališkai išnagrinėti bylą, atliko... 160. Pasak V. L. nebuvo patikrinta, kam iškart po pirmo konflikto skambino... 161. Nukentėjusiojo nuomone teismas netinkamai įvertino liudytojo R. Š.... 162. Kolegija, atsakydama į nukentėjusiojo V. L. apeliacinio skundo argumentus... 163. Dėl anksčiau aptartų priežasčių V. L. apeliaciniame skunde akcentuojami... 164. Liudytojų policijos darbuotojų A. V., S. L., R. G., A. N. parodymai nei... 165. Apeliantas V. L. abejoja tyrėjos Ž. K. (buvusi S.), atlikusios ikiteisminį... 166. Nukentėjusysis apeliaciniame skunde abejoja atlikto ikiteisminio tyrimo... 167. Pirmosios instancijos teismo posėdyje buvo patenkintas V. L. prašymas... 168. Kaip deklaratyvus atmetamas V. L. skundo teiginys, jog proceso veiksmų... 169. Versiją, jog M. R. tiesiogiai įvykyje nedalyvavo, o tikrasis kaltininkas -... 170. Apeliantas V. L. nesutinka su sprendimu dėl civilinio ieškinio, nes jo... 171. Teisėjų kolegijos vertinimu nukentėjusiajam priteista neturtinė žala... 172. Dėl nukentėjusiojo V. L. prašymo pakeisti... 173. kaltinime ir nuosprendyje nurodytų veikų esminių... 174. faktinių aplinkybių ir kvalifikavimo pakeitimo... 175. Nagrinėjant bylą apeliacinės instancijos teisme 2014 m. gegužės 7 d.... 176. Teismo posėdyje nukentėjusysis V. L. prašė patenkinti šį prašymą, nors... 177. Byla teisme nagrinėjam tik dėl tų kaltinamųjų ir tik dėl tų... 178. Kaltinimo pakeitimo teisme procedūra yra išdėstyta BPK 256 straipsnio 1 ir 2... 179. Šiuo konkrečiu atveju gavus rašytinį nukentėjusiojo V. L. prašymą... 180. Kolegija atkreipia nukentėjusiojo dėmesį į tai, kad dar ikiteisminio tyrimo... 181. Remdamasi ikiteisminio tyrimo, pirmosios bei apeliacinės instancijų teismų... 182. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, atlikusi įrodymų tyrimą,... 183. Remiantis tuo, kas išdėstyta, teisėjų kolegija pažymi, jog nukentėjusiojo... 184. Apeliacinės instancijos teismas išnagrinėjo visus ne tik nukentėjusiojo,... 185. Remiantis tuo, kas išdėstyta, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja,... 186. Nuosprendžio 9-me lape tikslinga ištaisyti techninę klaidą ir pašalinti... 187. Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos BPK 326 straipsnio 1... 188. Kauno apygardos teismo 2013 m. balandžio 9 d. nuosprendį pakeisti:... 189. Pripažinti P. R. atsakomybę lengvinančią aplinkybę, nustatytą Lietuvos... 190. P. R., padariusiam nusikaltimą, numatytą Lietuvos Respublikos BK 135... 191. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos BK 63 straipsnio 1 dalimi, 2 dalimi, 5... 192. Iš P. R. priteistą 30 000 Lt neturtinę žalą V. L. sumažinti 3450 Lt (1000... 193. Nuteistojo M. R. ir nukentėjusiojo V. L. apeliacinius skundus atmesti.... 194. Pašalinti iš nuosprendžio aprašomosios dalies, kad liudytojų parodymus... 195. Kitos nuosprendžio dalies nekeisti....