Byla 2K-412/2014

1Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Vytauto Masioko, Aurelijaus Gutausko ir pranešėjo Tomo Šeškausko, sekretoriaujant Ritai Bartulienei, dalyvaujant prokurorui Dariui Alinskui, nuteistajam M. Ž., nuteistojo gynėjui advokatui Mariui Venckui, vertėjai Loretai Kireilytei, teismo posėdyje kasacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo M. Ž. (M. Ž.) ir jo gynėjo advokato Jurijaus Stepanovo kasacinį skundą dėl Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. balandžio 23 d. nuosprendžio, kuriuo M. Ž. nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 129 straipsnio 2 dalies 3 punktą laisvės atėmimu trylikai metų. Nukentėjusiosios ir civilinės ieškovės L. N. civilinis ieškinys paliktas nenagrinėtas, jai pripažinta teisė į civilinio ieškinio patenkinimą, o klausimas dėl ieškinio dydžio perduotas nagrinėti civilinio proceso tvarka.

2Taip pat skundžiama Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. sausio 20 d. nutartis, kuria nuteistojo M. Ž. apeliacinis skundas atmestas.

3Teisėjų kolegija, išklausiusi teisėjo Tomo Šeškausko pranešimą, nuteistojo ir jo gynėjo, prašiusių kasacinį skundą patenkinti, prokuroro, prašiusio kasacinį skundą atmesti, paaiškinimų,

Nustatė

4M. Ž. pagal BK 129 straipsnio 2 dalies 3 punktą nuteistas už tai, kad nužudė savo šeimos narį, t. y. 2012 m., laikotarpiu nuo balandžio 10 d. 23.00 val. iki balandžio 11 d. 21.00 val., bendrabučio kambaryje, esančiame Klaipėdoje, ( - ), būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, konflikto su nukentėjusiąja J. S., su kuria gyveno neįregistravęs santuokos, metu sudavė jai ne mažiau kaip dešimt smūgių į galvą ir kaklą, ne mažiau kaip septynis smūgius į krūtinę, nugarą, juosmenį, ne mažiau kaip septynis smūgius į kojas, ne mažiau kaip aštuoniolika smūgių į rankas ir padarė sužalojimus, sukėlusius nežymų sveikatos sutrikdymą, be to, rankomis sudavė nukentėjusiajai ne mažiau kaip du smūgius į galvos dešinę pusę kaktos-dešinio momens ribose ir padarė sunkią galvos traumą – kraujosruvas minkštuosiuose audiniuose, galvos smegenų sumušimą dešinio pusrutulio srityje, kraujosruvas galvos smegenų minkštuosiuose dangaluose, dėl to J. S. įvykio vietoje mirė.

5Kasaciniu skundu nuteistasis M. Ž. ir jo gynėjas advokatas J. Stepanovas prašo panaikinti Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. sausio 20 d. nutartį, pakeisti Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. balandžio 23 d. nuosprendį dėl tyčinio artimo žmogaus nužudymo (BK 129 straipsnio 2 dalies 3 punktas) ir priimti naują nuosprendį.

6Kasatoriai nurodo, kad šią bylą nagrinėję teismai padarė esminių Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) pažeidimų ir netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą.

7Kasatoriai teigia, kad teismai iš esmės pažeidė BPK normas, reglamentuojančias ikiteisminio tyrimo atlikimą, o išvadas darė remdamiesi įrodymais, gautais pažeidžiant BPK nustatytą tvarką. Nuteistasis savo apeliaciniame skunde buvo nurodęs, kad nepradėjus ikiteisminio tyrimo jam buvo taikomos įvairios procesinės prievartos priemonės, įrodymus rinko tam neįgalioti pareigūnai, be to, jis buvo apklaustas be gynėjo (jo paaiškinimas byloje nerastas). Pirmosios instancijos teismas dėl šių pažeidimų nepasisakė, o apeliacinės instancijos teismas nutartimi jų neištaisė bei neteisingai aiškino ir taikė BPK normas, reglamentuojančias ikiteisminį tyrimą.

8Kasatoriai pažymi, kad BPK 165 straipsnio l dalyje nurodyta, jog ikiteisminio tyrimo įstaiga yra policija. Pagal BPK 18 straipsnį (redakcija, galiojusi iki 2010 m. spalio 1 d.) ikiteisminio tyrimo pareigūnas yra ikiteisminio tyrimo įstaigoje dirbantis asmuo, kuris šios įstaigos ar jos padalinio vadovo pavedimu atlieka šio kodekso numatytus ikiteisminio tyrimo veiksmus. Pagal žinybinius aktus, reglamentuojančius ikiteisminio tyrimo pradžią, pavedimas atlikti ikiteisminio tyrimo veiksmus turi būti rašytinės rezoliucijos formos. Atsižvelgdami į BPK 18, 164 straipsnių nuostatas, kasatoriai daro išvadą, kad ikiteisminį tyrimą gali atlikti tik konkretus policijos pareigūnas, kuris įstatymo numatyta tvarka ikiteisminio tyrimo įstaigos ar jos padalinio vadovo rašytiniu pavedimu atlieka BPK numatytus ikiteisminio tyrimo veiksmus. Taigi ne bet koks dirbantis ikiteisminio tyrimo įstaigoje pareigūnas yra įrodinėjimo subjektas ikiteisminio tyrimo metu, o tik ikiteisminio tyrimo pareigūnas. Tai svarbu BPK 20 straipsnio 4 dalies nuostatų taikymo prasme. Nagrinėjamoje byloje teismai nepastebėjo, kad pareigūnai gali rinkti tik duomenis, kurie gali būti panaudoti kaip įrodymų šaltiniai, o ikiteisminio tyrimo pareigūnas ne tik renka įrodymus, bet ir privalo juos apiforminti įstatymų numatyta tvarka (BPK 179 straipsnis).

9Taip pat kasatoriai nurodo, kad teismai netinkamai pritaikė BK 129 straipsnio 2 dalies 3 punktą ir pažeidė BPK 20 straipsnio 5 dalies reikalavimus. Kasatorių nuomone, nuteistojo veiksmuose nėra nusikaltimo, numatyto BK 129 straipsnio 2 dalies 3 punkte, požymių. Teismai netinkamai nustatė subjektyvųjį nusikaltimo požymį – tikslą, nes teismų išvados dėl nuteistojo tikslo nužudyti savo sugyventinę remiasi ne faktais, o prielaidomis, kurias teismai nepagrįstai vertino nuteistojo nenaudai. Tyrimas byloje buvo atliktas paviršutiniškai, įvykio aplinkybės ištirtos neišsamiai. Nepatvirtinus ar nepaneigus visų įvykio versijų, buvo pasirinkta viena iš galimų ir tyrimas buvo nukreiptas viena kryptimi – patvirtinti M. Ž. kaltumą, o nuteistojo nurodyta įvykio versija ignoruojama. Teismas neįvertino įrodymų jų liečiamumo aspektu, padarytos išvados dėl kasatoriaus kaltumo nėra pagrįstos išsamiai ir nešališkai ištirtais ir teisingai įvertintais įrodymais. Teismai nesirėmė teismo medicinos eksperto parodymais ir jo pateikta išvada Nr. M199/12(03), kad J. S. padaryti sužalojimai buvo nevienodo senumo (kai kurie padaryti para iki mirties, kai kurie – nuo vienos iki trijų parų, o kai kurie – dvi paros). Teisminio nagrinėjimo metu šių sužalojimų atsiradimo aplinkybės nebuvo aiškinamos, nors nuteistasis patvirtino, kad nukentėjusioji visą laiką nebuvo su juo namuose ir sužalojimus patyrė kitur. Be to, kaip patvirtino gydytoja, mirusioji sirgo sunkia liga – jai ant kūno rasdavosi dėmės, panašios į kraujosruvas, tačiau ir šios aplinkybės nebuvo detaliai išanalizuotos bei įvertintos; šiuo klausimu remtasi nekonkrečiais ir neišsamiais parodymais, duotais ikiteisminio tyrimo metu, kurie nebuvo patikrinti nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme. Byloje taip pat padaryta išvada, kad banke nukentėjusioji buvo be sumušimo žymių veide, tačiau net banko darbuotoja nebuvo apklausta. Kasatoriai pažymi, kad jokio konflikto tarp nuteistojo ir nukentėjusiosios nebuvo. Nuteistasis prisipažino kelis kartus pliaukštelėjęs per veidą nukentėjusiajai, tačiau tai nebuvo smūgiai, be to, jis sudavė į veido sritį, o ne į galvą, kaip konstatavo teismas. M. Ž. matė, kad grįžusi namo J. S. jautėsi blogai, svirduliavo, buvo matyti nežymus sumušimas po dešine akimi, tačiau, nebūdamas gydytoju, jis negalėjo suprasti ir numatyti, kad žmogus gali mirti dėl priežasčių, kurios šiuo atveju nuo jo (M. Ž.) nepriklausė. Kasatorius negalėjo suvokti ir numatyti, kad po jo pliaukštelėjimo per veidą J. S. eis ir užkliuvusi už laido atsitrenks į spintos kampą. Be to, toks galvos sutrenkimas galėjo pagreitinti ir suaktyvinti anksčiau gautą traumą. Taip pat kasatoriai pažymi, kad J. S. niekur nedirbo, gyvendavo iš nuteistojo ir jo motinos pinigų, ji žinojo apie savo sveikatos būklę, galėjo numatyti alkoholio vartojimo žalingus padarinius, tačiau nesiekė pakeisti tokio gyvenimo būdo. Teismas visiškai nevertino J. S. asmenybės, jos gyvenimo būdo ir sveikatos būklės. Taigi kasatoriai daro išvadą, kad nuteistasis nesuprato ir negalėjo suprasti, kad, pliaukštelėdamas per veidą, kelia pavojų savo sugyventinės gyvybei, nenumatė tokių padarinių, neturėjo ir negalėjo jų numatyti. Tokiais atvejais veika traktuojama kaip kazusas, t. y. gyvybės atėmimas be kaltės. Kita vertus, jeigu asmuo nesuprato savo veikos pavojingumo kito žmogaus gyvybei ir nenumatė, kad dėl jo veikos bus atimta gyvybė kitam žmogui, tačiau suprato, kad dėl jo veikos gali būti sutrikdyta kito žmogaus sveikata, ir taip veikdamas padarė sveikatos sutrikdymus, pablogino jau buvusią žmogaus sveikatos būklę ir tai sukėlė žmogaus mirtį, veika kvalifikuojama pagal BK 132 straipsnį.

10Kasaciniame skunde taip pat ginčijama nuteistajam paskirta bausmė. Pasak kasatorių, teismai netinkamai aiškino atsakomybę lengvinančias aplinkybes. BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punkte numatyta atsakomybę lengvinanti aplinkybė – kaltininko prisipažinimas padarius baudžiamojo įstatymo numatytą veiką ir nuoširdus gailėjimasis. M. Ž. prisipažino keletą kartų pliaukštelėjęs per veidą savo sugyventinei, nors turėjo galimybę meluoti ir neprisipažinti, taigi elgėsi sąžiningai tikėdamasis objektyvaus bylos tyrimo ir vertinimo. Be to, nukentėjusioji išprovokavo nuteistojo elgesį sakydama, kad eis pas kitą vyrą, pasimylės ir gaus pinigų. Pagal BK 59 straipsnio 1 dalies 6 punktą, kai veikos padarymui įtakos turėjo provokuojantis ar rizikingas nukentėjusiojo elgesys, tai pripažįstama kaltininko atsakomybę lengvinančia aplinkybe. Taip pat nuteistajam paskirta laisvės atėmimo bausmė neatitinka BK 41 straipsnio 2 dalies 5 punkto reikalavimo užtikrinti teisingumo principo įgyvendinimą, todėl taikytina BK 54 straipsnio 3 dalyje įtvirtinta norma.

11Nuteistojo M. Ž. ir jo gynėjo advokato J. Stepanovo kasacinis skundas atmestinas.

12Dėl nenagrinėtinų kasacinio skundo argumentų

13Pagal baudžiamojo proceso įstatymą kasacinės instancijos teismas nuosprendžius ir nutartis, dėl kurių paduotas skundas, tikrina teisės taikymo aspektu ir tik BPK 369 straipsnyje nustatytais pagrindais, t. y. patikrina, ar teismai tinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą, ar byloje nepadaryta esminių BPK pažeidimų (BPK 376 straipsnio 1 dalis, 369 straipsnis). Tai reiškia, kad kasacinės instancijos teismas įrodymų nerenka, netiria, iš naujo jų nevertina ir faktinių aplinkybių nenustatinėja, o nuosprendžių ir nutarčių pagrįstumas, nesusijęs su esminiais baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimais, nėra kasacinės bylos nagrinėjimo dalykas, nes visa tai nėra teisės taikymo sritis. Byloje surinktų įrodymų vertinimas ir faktinių bylos aplinkybių nustatymas yra pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų nagrinėjimo dalykas. Ar byloje teisingai įvertinti įrodymai ir nustatytos faktinės bylos aplinkybės, galutinai patikrina ir sprendžia apeliacinės instancijos teismas. Atsižvelgiant į tai, nuteistojo ir jo gynėjo kasacinio skundo dalis, kurioje nesutinkama su teismų nustatytomis faktinėmis bylos aplinkybėmis ir nurodoma, kad tarp M. Ž. ir nukentėjusiosios J. S. jokio konflikto nebuvo, M. Ž. nesudavė jai smūgių į galvą, o tik nestipriai pliaukštelėjo per veidą, nukentėjusioji galėjo būti sužalota ar susižalojo pati kitomis aplinkybėmis, nei nustatė teismai, ir pan., paliekama nenagrinėta.

14Pagal BPK 368 straipsnio 2 dalį kasaciniame skunde turi būti nurodyti ne tik BPK 369 straipsnyje nustatyti apskundimo ir bylos nagrinėjimo kasacine tvarka pagrindai, bet ir šiuos pagrindus pagrindžiantys teisiniai argumentai. BPK 367 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad kasacine tvarka apskųsti įsiteisėjusį nuosprendį ar nutartį galima tik dėl tų klausimų, kurie buvo nagrinėti apeliacinės instancijos teisme. Nuteistojo ir jo gynėjo kasaciniame skunde, be kita ko, teigiama, kad buvo pažeisti BPK 18, 164 straipsniai ir kitos (skunde nesukonkretintos) ikiteisminį tyrimą reglamentuojančios nuostatos, tačiau, viena vertus, šie teiginiai niekaip nepagrindžiami konkrečiais teisiniais argumentais atsižvelgiant į bylos medžiagą, taigi yra deklaratyvūs ir neatitinka BPK 368 straipsnio 2 dalyje nustatytų kasaciniam skundui keliamų reikalavimų, kita vertus, klausimai dėl BPK 18 ir 164 straipsnių taikymo nebuvo keliami nuteistojo apeliaciniame skunde ir nebuvo nagrinėti apeliacinės instancijos teisme, todėl, vadovaujantis BPK 367 straipsnio 3 dalimi, negali būti sprendžiami ir kasacinėje instancijoje. Esant šioms aplinkybėms, nurodyti kasacinio skundo argumentai taip pat paliekami nenagrinėti.

15Dėl BPK 20 straipsnio 5 dalies reikalavimų laikymosi

16Kasacinės instancijos teismas pagal kasaciniame skunde nurodytus BPK 20 straipsnio 5 dalies pažeidimus gali tikrinti, ar žemesnės instancijos teismai tam tikras aplinkybes pripažino įrodytomis (neįrodytomis), nepažeisdami BPK nustatytų taisyklių, ar teismų padarytos išvados yra pagrįstos išsamiu visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu. Jei tikrinant įrodymų vertinimo rezultatus nustatoma, kad teismų padarytos išvados yra nenuoseklios, paviršutiniškos, prieštaringos, neaptartos visos bylai svarbios aplinkybės, teismo motyvai tarpusavyje nesusieti, juose yra loginių spragų, įžvelgiami BPK 20 straipsnio 5 dalies pažeidimai.

17Patikrinusi skundžiamus teismų sprendimus teisės taikymo aspektu, kasacinės instancijos teismo teisėjų kolegija daro išvadą, kad nuteistojo ir jo gynėjo kasaciniame skunde išdėstyti argumentai dėl teismų atlikto įrodymų tyrimo ir vertinimo neatitikties įstatymų reikalavimams (padaryto BPK 20 straipsnio 5 dalies pažeidimo) yra nepagrįsti – prieštarauja tiek bylos medžiagai, tiek ir teismų sprendimų turiniui.

18Aplinkybės, kad M. Ž. sudavė smūgius savo sugyventinei J. S. ir, be kitų sužalojimų, padarė jai sunkų galvos sužalojimą, įrodyta byloje surinktų, teisme tiesiogiai ištirtų ir įvertintų įrodymų visuma, būtent: nukentėjusiosios L. N., liudytojos V. K. parodymais, 2012 m. balandžio 11 d. įvykio vietos apžiūros, 2012 m. balandžio 23 d. parodymų patikrinimo vietoje protokoluose užfiksuotais duomenimis, teismo medicinos specialisto išvada Nr. M. 199/12(03), šią išvadą pateikusio specialisto R. Petrausko paaiškinimais, iš dalies paties nuteistojo M. Ž. parodymais, AB DNB banko pateikta ir kita bylos medžiaga. Visos kasaciniame skunde keliamos abejonės dėl bylos duomenų ištyrimo išsamumo ir jų vertinimo teisingumo atkartoja nuteistojo apeliaciniame skunde išdėstytus argumentus, į kuriuos detaliai ir motyvuotai atsakė apeliacinės instancijos teismas, patikrinęs žemesnės instancijos teismo įrodymų vertinimo teisėtumą ir pagrįstumą pagal normas, reglamentuojančias bylų nagrinėjimą apeliacinės instancijos teisme.

19Iš teismų sprendimų turinio matyti, kad nuteistojo M. Ž. iškeltos versijos, jog J. S. mirtiną galvos traumą galėjo gauti nugriuvusi vonioje ar kambaryje, užkliuvusi už prailginimo laido, arba kitomis aplinkybėmis iki kol grįžo į namus, be to, mirtį galėjo nulemti jai diagnozuotos ligos, teismų buvo išanalizuotos, patikrintos bei motyvuotai paneigtos teismo medicinos specialisto išvada, jo paaiškinimais, liudytojų parodymais, paties M. Ž. parodymais ikiteisminio tyrimo metu ir kita faktine bylos medžiaga, kurie kaip visuma patvirtina, kad mirtį sukėlusią sunkią galvos traumą nukentėjusioji galėjo patirti tik būdama namuose kartu su nuteistuoju M. Ž., o nustatyti sunkūs galvos sužalojimai nebūdingi griuvimui ir atsitrenkimui į plokštumą ar aplinkos daiktus bei negalėjo gautis taip, kaip parodymų patikrinimo metu nurodė M. Ž., t. y. po M. Ž. smūgio J. S. krentant atgal ir atsitrenkiant į baldus, be to, nukentėjusiajai diagnozuota kepenų cirozė ir dėl to kilę funkciniai pakitimai įtakos mirčiai neturėjo. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad ikiteisminio tyrimo metu apklausiamas ikiteisminio tyrimo pareigūnų ir ikiteisminio tyrimo teisėjo, dalyvaujant gynėjui, M. Ž. visiškai prisipažino padaręs jam inkriminuotą veiką, detaliai nurodė įvykio aplinkybes, ir tokius jo parodymus teismai įvertino ne tik atsižvelgdami į vėlesnius nuteistojo pakeistus parodymus teisme, bet ir kitų bylos duomenų kontekste, pateikdami motyvuotas išvadas, kokiais parodymais remiasi, o kuriuos atmeta nustatydami faktines bylos aplinkybes.

20Esant šioms aplinkybėms, teisėjų kolegija sprendžia, kad teismų pripažintos įrodytomis nusikalstamos veikos faktinės aplinkybės, jog J. S. mirtį sukėlė būtent M. Ž. smūgiai nukentėjusiajai į galvą, buvo nustatytos įvertinus bylos įrodymų visetą, palyginus ir sugretinus teisėtais būdais gautus ir tiesiogiai teisme ištirtus duomenis, išsamiai išnagrinėjus aplinkybes, kurios turi reikšmės bylai išspręsti teisingai, nepaliekant jokių protingų abejonių ir prieštaravimų. Pirmosios instancijos teismo apkaltinamasis nuosprendis ir apeliacinės instancijos teismo nutartis, kuria atmestas nuteistojo apeliacinis skundas, atitinka jiems keliamus turinio ir formos reikalavimus pagal BPK. Taigi konstatuotina, kad teismai, spręsdami M. Ž. kaltumo dėl J. S. nužudymo klausimą, nepažeidė iš BPK 20 straipsnio kylančių reikalavimų, nuteistojo kaltumas buvo įrodytas baudžiamojo proceso įstatymo nustatyta tvarka.

21Dėl nusikalstamos veikos kvalifikavimo pagal BK 129 straipsnio 2 dalies 3 punktą

22Kasatoriai nesutinka su M. Ž. veiksmų kvalifikavimu kaip tyčinio kito žmogaus nužudymo ir mano, kad nuteistojo veiksmuose arba apskritai nėra kaltės (įvykis vertintinas kaip kazusas), arba jo veiksmai atitinka neatsargaus gyvybės atėmimo požymius. Šie kasacinio skundo argumentai nepagrįsti.

23Atsakomybė už nužudymą pagal BK 129 straipsnį kyla esant tiek tiesioginei, tiek netiesioginei tyčiai, t. y. tyčios rūšis įtakos veikos kvalifikavimui neturi. Nužudymas veikiant tiesiogine tyčia yra tada, kai kaltininkas supranta, kad savo veika kelia pavojų kito žmogaus gyvybei, numato, kad dėl jo veikimo ar neveikimo gali atimti gyvybę kitam žmogui, ir nori ją atimti (pvz., kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-205/2004, 2K-472/2008). Nužudymo netiesiogine tyčia atveju kaltininkas supranta, kad savo veika kėsinasi į kito žmogaus gyvybę, numato, kad gali atimti gyvybę kitam žmogui, ir nors nenori atimti gyvybės, sąmoningai leidžia tokiems padariniams atsirasti (pvz., kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-481/2006, 2K-469/2007, 2K-485/2009, 2K-4/2012). Esminis skirtumas tarp tiesioginės ir netiesioginės tyčios glūdi valiniame elemente: jei asmuo nori pavojingų padarinių, tai jis veikia tiesiogine tyčia, jeigu jų nenori, bet sąmoningai leidžia jiems atsirasti, – veikia netiesiogine tyčia. Apie kaltininko tyčios turinį teismas sprendžia atsižvelgdamas į visas padarytos nusikalstamos veikos aplinkybes: veikos padarymo įrankius, būdą, sužalojimų kiekį, jų pobūdį, vietą, nusikalstamų veikų intensyvumą ir jų nutraukimo priežastis, kaltininko ir nukentėjusiojo tarpusavio santykius, elgesį įvykio metu, taip pat prieš nusikaltimą ir po jo padarymo.

24Įvertinę bylos duomenų visumą, teismai šioje byloje nustatė, kad nukentėjusioji J. S. mirė nuo galvos smegenų sumušimo ir dėl to kilusių komplikacijų, be to, jai nustatyta daug kitų kūno sužalojimų, kurie atitinka nežymų sveikatos sutrikdymą ir įtakos mirčiai neturėjo. Sunkią galvos smegenų traumą nukentėjusiajai sukėlė ne mažiau kaip du smūgiai į galvos dešinę pusę kaktos-dešinio momens ribose. Pagal bylos faktinius duomenis, mirtiną sužalojimą nukentėjusiajai padarė M. Ž. Jis įvykio metu prieš nukentėjusiąją panaudojo fizinį smurtą, kuris reiškėsi smūgių sudavimu į įvairias kūno vietas, taip pat sudavė du stiprius smūgius nukentėjusiajai į gyvybiškai svarbią kūno vietą – galvą, taip padarydamas jai sunkią galvos smegenų traumą. Iš bylos medžiagos taip pat aišku, kad pamatęs, jog nukentėjusiajai blogai, M. Ž. iš karto ėmėsi veiksmų ją gaivinti, o supratęs, kad ji mirė, pranešė giminaičiui, kuris iškvietė greitąją medicinos pagalbą. Ikiteisminio tyrimo metu M. Ž. prisipažino, kad stiprius smūgius į galvą sudavė supykęs ant J. S. dėl jos pasakytų žodžių, tačiau jos nužudyti nenorėjo. Taigi, turėdamas gyvenimišką patirtį, būdamas normalios psichikos, praeityje buvęs imtininkas M. Ž., atlikdamas nurodytus veiksmus prieš už save gerokai fiziškai silpnesnę, be to, ligotą savo sugyventinę, suprato, kad kėsinasi į jos gyvybę, numatė, kad gali padaryti jai kūno sužalojimus, tarp jų ir sunkius, dėl kurių ši gali mirti, ir nors nesiekė jos gyvybės atėmimo, sąmoningai leido tokiems padariniams kilti, t. y. nužudė J. S. veikdamas netiesiogine tyčia.

25Kvalifikuoti nuteistojo veiksmus kaip neatsargų gyvybės atėmimą pagal BK 132 straipsnį arba pripažinti M. Ž. nekaltu dėl sukeltų padarinių, t. y. vertinti jo veiksmus kaip kazusą, nėra faktinio ir teisinio pagrindo. Esant neatsargiai kaltės formai kaltininkas arba visiškai nesuvokia savo veiksmų pavojingumo ir nenumato galinčių kilti padarinių, nors gali ir turi juos numatyti (nusikalstamas nerūpestingumas (BK 16 straipsnio 3 dalis), arba suvokia tik rizikingą savo veiksmų pobūdį ir lengvabūdiškai tikisi išvengti galinčių kilti padarinių (nusikalstamas pasitikėjimas (BK 16 straipsnio 2 dalis). Kazusas baudžiamosios teisės teorijoje suprantamas kaip atvejis, kai asmuo sukelia baudžiamajame įstatyme numatytus padarinius be kaltės, t. y. asmens psichinis santykis su daroma pavojinga veika ir kilusiais padariniais neatitinka nei tyčinės, nei neatsargios kaltės sampratos. Kadangi tokiu atveju asmuo pavojingus padarinius sukelia nekaltai, jo veikoje nėra įstatyme numatytos nusikalstamos veikos sudėties požymių visumos, sudarančios baudžiamosios atsakomybės teisinį pagrindą. Jau aptartos byloje nustatytos nuteistojo M. Ž. kaltės turinį apibūdinančios aplinkybės neatitinka nė vieno iš nurodytų neatsargios kaltės rūšių ar kazuso apibrėžimo, bet, kaip motyvuota pirmiau, atitinka tyčinio kito žmogaus gyvybės atėmimo požymius. Nuteistasis sąmoningai pasirinko tokį pavojingą veikimo būdą – smūgius į gyvybiškai svarbią kūno vietą, kad sunkių padarinių kilimo tikimybė buvo dėsningai numatoma, taigi negalima laikyti, kad jis nesuprato savo veiksmų pavojingumo, nenumatė ir negalėjo numatyti galinčių atsirasti padarinių.

26Atsižvelgdama į išdėstytas aplinkybes, kasacinės instancijos teismo teisėjų kolegija sutinka pirmosios bei apeliacinės instancijos teismų padarytomis išvadomis dėl M. Ž. kaltės padarius jam inkriminuotą nusikalstamą veiką. Darytina išvada, kad pagal teismų nustatytas ir sprendimuose aprašytas nusikalstamos veikos aplinkybes M. Ž. padaryta veika teisingai kvalifikuota pagal BK 129 straipsnio 2 dalies 3 punktą, baudžiamasis įstatymas pritaikytas tinkamai.

27Dėl bausmės skyrimo

28Kasatoriai nepagrįstai nurodo, kad teismai netinkamai taikė baudžiamąjį įstatymą, nepripažinę nuteistojo M. Ž. atsakomybę lengvinančių aplinkybių, numatytų BK 59 straipsnio 2 dalies 2 ir 6 punktuose.

29Teismai, vadovaudamiesi BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punktu, pripažįsta tik vieną atsakomybę lengvinančią aplinkybę, esant bent vienam iš trijų alternatyvių pagrindų: 1) kaltininkas prisipažino padaręs baudžiamojo įstatymo numatytą veiką ir nuoširdžiai gailisi; 2) kaltininkas prisipažino ir padėjo išaiškinti nusikalstamą veiką; 3) kaltininkas prisipažino ir padėjo išaiškinti nusikalstamojoje veikoje dalyvavusius asmenis (pvz., kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-638/2010, 2K-123/2011). Pagal susiformavusią teismų praktiką kaltininko prisipažinimas padarius nusikalstamą veiką teismo yra vertinamas kaip atsakomybę lengvinanti aplinkybė tada, kai kaltininkas savanoriškai, o ne dėl surinktų byloje įrodymų, pripažįsta esmines jam inkriminuotos nusikalstamos veikos faktines aplinkybes ikiteisminio tyrimo ar teisminio bylos nagrinėjimo metu. Kadangi šią atsakomybę lengvinančią aplinkybę pripažįsta teismas, lemiamą reikšmę turi kaltininko parodymai, duoti teisme. Tačiau teismas turi įvertinti, kokį indėlį kaltinamasis savo parodymais ikiteisminio tyrimo metu ir teismui nagrinėjant bylą įnešė į teisingo sprendimo byloje priėmimą. Tais atvejais, kai kaltininkas teisme pakeičia ikiteisminio tyrimo metu duotus parodymus arba duoda tik iš dalies teisingus parodymus, arba prisipažinimas daromas tik dėl ikiteisminio tyrimo metu įstatymo nustatyta tvarka surinktų įrodymų, patvirtinančių jo dalyvavimą nusikalstamos veikos padaryme, toks prisipažinimas negali būti laikomas jo atsakomybę lengvinančia aplinkybe BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punkto prasme (pvz., kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-201/2007, 2K-106/2011, 2K-414/2011).

30Iš bylos duomenų matyti, kad pirmą kartą apklausiamas ikiteisminio tyrimo metu M. Ž. neigė smurtavęs prieš savo sugyventinę, vėlesnių apklausų metu prisipažino rankomis sudavęs jai du smūgius į galvą, kitų sužalojimų padarymo nepripažino, o nagrinėjant bylą teisme iškėlė įvairias versijas, kaip nukentėjusioji galėjo būti sužalota arba pati susižalojo, taigi neigė esmines nužudymo faktines bylos aplinkybes, siekė išvengti gresiančios baudžiamosios atsakomybės ir nebuvo nuoširdus, nepadėjo teismui nustatyti tiesos byloje. Esant tokioms aplinkybėms jo parodymai ir elgesys bylos proceso metu negali būti vertinimas kaip prisipažinimas padarius nusikalstamą veiką ir nuoširdus gailėjimasis dėl to. Pažymėtina ir tai, kad pirmosios instancijos teismas, vadovaudamasis BK 59 straipsnio 2 dalimi, M. Ž. atsakomybę lengvinančia aplinkybe pripažino tai, kad jis gailisi dėl padaryto nusikaltimo, ir atsižvelgė į ją skirdamas bausmę.

31BK 59 straipsnio 1 dalies 6 punkte numatyta kaltininko atsakomybę lengvinanti aplinkybė (veikos padarymui įtakos turėjo provokuojantis ar rizikingas nukentėjusiojo asmens elgesys) nustatoma tada, kai kaltininko nusikalstama veika yra atsakomoji reakcija į provokuojančius arba rizikingus nukentėjusiojo veiksmus. Teismų praktikoje provokuojančiu laikomas toks elgesys, kai nukentėjusysis sąmoningai skatina kaltininką pradėti nusikalstamą veiką prieš jį. Rizikingu laikytinas toks elgesys, kai nukentėjusysis neatsargiai skatina kaltininką pradėti nusikalstamą veiką prieš jį. Tokiu atveju nukentėjusysis lengvabūdiškai tiki, kad jo elgesys neišprovokuos nusikalstamos kaltininko veikos prieš jį, arba iš viso nevertina savo elgesio kaip rizikingo, nors gali ir turi numatyti, jog toks elgesys paskatins nusikalstamą kaltininko veiką prieš jį (pvz., kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-418/2009, 2K-446/2010, 2K-450/2011, 2K-386/2012). Teismai, spręsdami, ar veikos padarymui turėjo įtakos provokuojantis ar rizikingas nukentėjusio asmens elgesys, atsižvelgia į tai, ar nukentėjusiojo elgesys iš esmės prieštaravo moralės normoms, buvo įžeidžiantis kaltininką ar jo artimą asmenį, buvo smurtiniai arba kitokie pavojingi, neteisėti veiksmai, iš dalies nulėmę kaltininką nusikalsti prieš nukentėjusįjį (pvz., kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-377/2011, 2K-440/2013). Teisėjų kolegijos vertinimu, nėra pagrindo teigti, kad nukentėjusiosios J. S. elgesys, kuomet ji bendro girtavimo metu M. Ž. pasakė, kad išeis uždirbti pinigų pasimylėdama su kitu vyru, galėtų būti vertinamas kaip provokuojantis ar rizikingas bei turėjęs įtakos nusikalstamos veikos padarymui. Nors tokie nukentėjusiosios išsakyti žodžiai moralės požiūriu nėra priimti, tačiau jos ketinimai nebuvo realūs, tebuvo eilinio konflikto su nuteistuoju eigos dalis. Kita vertus, iš bylos duomenų matyti, kad M. Ž. veiksmai neapsiribojo vienkartiniu smurto panaudojimu prieš nukentėjusiąją, o buvo atliekami kurį laiką, buvo visiškai neadekvatūs situacijai, be to, nuteistasis ir anksčiau tokiu būdu dažnai spręsdavo konfliktus, teisme patvirtino, kad ne tik susierzino dėl nukentėjusiosios pasakytų žodžių, bet ir savo veiksmais siekė nuraminti ją, kad ši neitų iš namų. Taigi apeliacinės instancijos teismo išvados dėl BK 59 straipsnio 1 dalies 6 punkte nurodytos aplinkybės nebuvimo yra pagrįstos.

32Pagal BK 54 straipsnio 3 dalį, jeigu straipsnio sankcijoje numatytos bausmės paskyrimas aiškiai prieštarautų teisingumo principui, teismas, vadovaudamasis bausmės paskirtimi, gali motyvuotai paskirti švelnesnę bausmę. Teismų praktikoje akcentuojama, kad pagal BK 54 straipsnio 3 dalį kitokia bausmė, nei numatyta straipsnio, pagal kurį kvalifikuota veika, sankcijoje, paprastai gali būti paskiriama, jei yra išimtinės aplinkybės ir nėra pagrindo paskirti švelnesnę negu įstatymo numatytą bausmę pagal BK 62 straipsnį, o įstatymo numatytos bausmės paskyrimas būtų aiškiai neproporcingas (neadekvatus) konkrečiam baudžiamojo įstatymo pažeidimui, kaltininko asmenybei bei kitoms bylos aplinkybėms (pvz., kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-77/2007, 2K-226/2010, 2K-19/2011). Tokių išskirtinių aplinkybių, iš esmės mažinančių nuteistojo M. Ž. padarytos veikos ir jo asmenybės pavojingumą, kasaciniame skunde nenurodoma, jų nenustatė ir teismai savo sprendimuose, todėl sąlygų taikyti BK 54 straipsnio 3 dalį nėra.

33Atsižvelgdama į išdėstytų aplinkybių visumą, teisėjų kolegija sprendžia, kad teismas M. Ž. už BK 129 straipsnio 2 dalies 3 punkte numatytos veikos padarymą skirdamas bausmę, neviršijančią šio įstatymo sankcijoje numatyto terminuoto laisvės atėmimo bausmės vidurkio, nepažeidė BK įtvirtintų bausmės skyrimo nuostatų. Darytina išvada, kad M. Ž. paskirta bausmė atitinka BK numatytą bausmės paskirtį ir yra proporcinga jo padarytos nusikalstamos veikos pavojingumui bei asmenybei.

34Kolegijai nenustačius BPK 369 straipsnyje numatytų pagrindų skundžiamiems teismų nuosprendžiui ar nutarčiai panaikinti ar pakeisti, kasacinis skundas atmestinas.

35Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 1 punktu,

Nutarė

36Nuteistojo M. Ž. (M. Ž.) ir jo gynėjo advokato Jurijaus Stepanovo kasacinį skundą atmesti.

Ryšiai
1. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų... 2. Taip pat skundžiama Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus... 3. Teisėjų kolegija, išklausiusi teisėjo Tomo Šeškausko pranešimą,... 4. M. Ž. pagal BK 129 straipsnio 2 dalies 3 punktą nuteistas už tai, kad... 5. Kasaciniu skundu nuteistasis M. Ž. ir jo gynėjas advokatas J. Stepanovas... 6. Kasatoriai nurodo, kad šią bylą nagrinėję teismai padarė esminių... 7. Kasatoriai teigia, kad teismai iš esmės pažeidė BPK normas,... 8. Kasatoriai pažymi, kad BPK 165 straipsnio l dalyje nurodyta, jog ikiteisminio... 9. Taip pat kasatoriai nurodo, kad teismai netinkamai pritaikė BK 129 straipsnio... 10. Kasaciniame skunde taip pat ginčijama nuteistajam paskirta bausmė. Pasak... 11. Nuteistojo M. Ž. ir jo gynėjo advokato J. Stepanovo kasacinis skundas... 12. Dėl nenagrinėtinų kasacinio skundo argumentų... 13. Pagal baudžiamojo proceso įstatymą kasacinės instancijos teismas... 14. Pagal BPK 368 straipsnio 2 dalį kasaciniame skunde turi būti nurodyti ne tik... 15. Dėl BPK 20 straipsnio 5 dalies reikalavimų laikymosi ... 16. Kasacinės instancijos teismas pagal kasaciniame skunde nurodytus BPK 20... 17. Patikrinusi skundžiamus teismų sprendimus teisės taikymo aspektu, kasacinės... 18. Aplinkybės, kad M. Ž. sudavė smūgius savo sugyventinei J. S. ir, be kitų... 19. Iš teismų sprendimų turinio matyti, kad nuteistojo M. Ž. iškeltos... 20. Esant šioms aplinkybėms, teisėjų kolegija sprendžia, kad teismų... 21. Dėl nusikalstamos veikos kvalifikavimo pagal BK 129 straipsnio 2 dalies 3... 22. Kasatoriai nesutinka su M. Ž. veiksmų kvalifikavimu kaip tyčinio kito... 23. Atsakomybė už nužudymą pagal BK 129 straipsnį kyla esant tiek tiesioginei,... 24. Įvertinę bylos duomenų visumą, teismai šioje byloje nustatė, kad... 25. Kvalifikuoti nuteistojo veiksmus kaip neatsargų gyvybės atėmimą pagal BK... 26. Atsižvelgdama į išdėstytas aplinkybes, kasacinės instancijos teismo... 27. Dėl bausmės skyrimo... 28. Kasatoriai nepagrįstai nurodo, kad teismai netinkamai taikė baudžiamąjį... 29. Teismai, vadovaudamiesi BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punktu, pripažįsta tik... 30. Iš bylos duomenų matyti, kad pirmą kartą apklausiamas ikiteisminio tyrimo... 31. BK 59 straipsnio 1 dalies 6 punkte numatyta kaltininko atsakomybę lengvinanti... 32. Pagal BK 54 straipsnio 3 dalį, jeigu straipsnio sankcijoje numatytos bausmės... 33. Atsižvelgdama į išdėstytų aplinkybių visumą, teisėjų kolegija... 34. Kolegijai nenustačius BPK 369 straipsnyje numatytų pagrindų skundžiamiems... 35. Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso... 36. Nuteistojo M. Ž. (M. Ž.) ir jo gynėjo advokato Jurijaus Stepanovo kasacinį...