Byla I-124-739/2016
Dėl neišmokėtos darbo užmokesčio dalies priteisimo

1Panevėžio apygardos administracinio teismo teisėja Dalia Pranckienė rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjų I.J., V.P., D.P. skundą atsakovams Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Utenos skyriui, Lietuvos valstybei, atstovaujamai Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Utenos skyriaus, dėl neišmokėtos darbo užmokesčio dalies priteisimo ir

Nustatė

2I.J., V.P., D.P. (toliau – ir pareiškėjos) skundu prašė iš Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Utenos skyriaus(toliau - ir atsakovas, ir VSDFV Utenos skyrius), ir Lietuvos valstybės, atstovaujamos Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Utenos skyriaus(toliau – ir atsakovas, ir Lietuvos valstybė) solidariai priteisti neišmokėtą darbo užmokesčio dalį už laikotarpį nuo 2009 m. rugpjūčio 1 d. iki 2013 m. rugsėjo 30 d.(toliau – ir ginčo laikotarpis), tai yra priteisti: I.J. – 1019,25Eur(3519,28Lt), V.P. – 1282,92Eur(4429,68Lt), D.P. – 1550,83Eur(5354,72Lt). Pareiškėjos skunde nurodė, kad jos yra VSDFV Utenos skyriaus valstybės tarnautojos. Jos teigė, kad Lietuvos Respublikos Seimas (toliau - ir Seimas) 2009-04-23 priėmė Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo (toliau - ir VTĮ) 1 priedo pakeitimo įstatymą, kuriuo sumažino 15-20 kategorijos valstybės tarnautojų pareiginės algos koeficientus. 2009-07-17 Seimo priimtu VTĮ 25 straipsnio ir I priedo pakeitimo įstatymu, įsigaliojusiu nuo 2009-08-01, buvo sumažinti tarnybinio atlyginimo priedai už kvalifikacines klases, taip pat buvo sumažinti pareiginės algos 11 ir aukštesnių kategorijų koeficientai. Pareiškėjos skunde nurodė, jog Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas (toliau - ir Konstitucinis Teismas) 2013 m. liepos 1 d. nutarimu „Dėl Lietuvos Respublikos įstatymų nuostatų, kuriomis nustatyti sumažinti valstybės tarnautojų ir teisėjų atlyginimai valstybėje susidarius itin sunkiai ekonominei, finansinei padėčiai atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijai“ (toliau - ir KT Nutarimas) konstatavo, jog pareiginės algos priedai už kvalifikacines klases bei pareiginės algos koeficientai sumažinti nepagrįstai, bei šias VTĮ nuostatas pripažino prieštaraujančiomis Lietuvos Respublikos Konstitucijai (toliau- ir Konstitucija). Todėl pareiškėjos prašo, kad netekta pareiginės algos dalis dėl neteisėto priedo už kvalifikacinę klasę bei pareiginės algos koeficiento sumažinimo jiems būtų priteista iš atsakovų.

3VSDFV Utenos skyrius, kartu atstovaujantis ir Lietuvos valstybę, atsiliepime į skundą su skundu nesutiko. Atsakovas teismui nurodė, jog neginčija fakto apie pareiškėjoms suteiktas kvalifikacines klases, tarnybos eigą bei susidariusio darbo užmokesčio skirtumo. Pažymėjo, kad atsakovas pareiškėjoms darbo užmokestį mokėjo pagal galiojančių teisės aktų reikalavimus. Prašo pareiškėjų reikalavimams taikyti trejų metų senaties terminą.

4Skundas atmestinas.

5Bylos rašytiniai įrodymai patvirtina, kad pareiškėjos ginčo laikotarpiu, už kurį prašo priteisti neišmokėtą darbo užmokesčio dalį, ėjo karjeros valstybės tarnautojų pareigas – dirbo VSDFV Utenos skyriuje: I.J. vyresniąja specialiste, nuo 2012-01-01 – vyriausiąja specialiste (3 kvalifikacinė klasė, iki 2011-07-18 A lygis 10 kategorija, iki 2011-12-31 A lygis 11 kategorija, iki 2012-01-01 A lygis 10 kategorija, iki 2012-08-30 A lygis 11 kategorija, iki 2012-08-31 A lygis 10 kategorija, nuo 2012-09-01 A lygis 11 kategorija), V.P. vyresniąja specialiste (3 kvalifikacinė klasė, iki 2011-12-21 B lygis 6 kategorija, nuo 2011-12-22 B lygis 7 kategorija),D.P. – vyresniąja specialiste(3 kvalifikacinė klasė, iki 2011-12-21 B lygis 6 kategorija, nuo 2011-12-22 B lygis 7 kategorija)(62-63b.l.).

6Valstybės tarnautojų darbo užmokesčio apskaičiavimo tvarką reglamentuoja Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymas(VTĮ), kurio 23 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad valstybės tarnautojo darbo užmokestį sudaro: 1) pareiginė alga; 2) priedai; 3) priemokos; 4) apmokėjimas už darbą poilsio ir švenčių dienomis, nakties bei viršvalandinį darbą ir budėjimą.

7Pagal VTĮ 24 straipsnio 2 dalį, pareiginės algos dydis apskaičiuojamas taikant pareiginės algos koeficientą. Pareiginių algų koeficientai pagal valstybės tarnautojų pareigybių kategorijas yra nustatyti VTĮ 1 priede. Lietuvos Respublikos Seimas 2009 m. balandžio 23 d. Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo 1 priedo pakeitimo įstatymo Nr. XI-227 1 straipsniu (įsigaliojo nuo 2009 m. gegužės 1 d.) pakeitė VTĮ 1 priedą, daliai valstybės tarnautojų – aukštesnės nei 14 kategorijos – sumažindamas pareiginių algų koeficientus. 2009 m. liepos 17 d. Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo 25 straipsnio ir 1 priedo pakeitimo įstatymo Nr. XI-363 3 straipsniu (įsigaliojo nuo 2009 m. rugpjūčio 1 d.) Lietuvos Respublikos Seimas dar kartą pakeitė VTĮ 1 priedą, sumažindamas pareiginių algų koeficientus 11 ir aukštesnių kategorijų valstybės tarnautojams, tarp jų 11 kategorijos nuo 5,2 iki 5,17, 12 kategorijos nuo 5,7 iki 5,64, 13 kategorijos nuo 6,3 iki 6,2.

8VTĮ 25 straipsnio 3 dalies redakcijoje, galiojusioje iki 2009 m. rugpjūčio 1 d., buvo numatyta, jog priedas už trečią kvalifikacinę klasę sudaro 15 procentų pareiginės algos, už antrą kvalifikacinę klasę – 30 procentų pareiginės algos, už pirmą kvalifikacinę klasę – 50 procentų pareiginės algos. 2009 m. liepos 17 d. Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo 25 straipsnio ir 1 priedo pakeitimo įstatymu Nr. XI-363 nuo 2009 m. rugpjūčio 1 d. buvo pakeista Valstybės tarnybos įstatymo 25 straipsnio 3 dalis, nustatant, kad priedas už trečią kvalifikacinę klasę sudaro 10 procentų pareiginės algos, už antrą kvalifikacinę klasę – 20 procentų pareiginės algos, už pirmą kvalifikacinę klasę – 30 procentų pareiginės algos. Pažymėtina, kad byloje nėra ginčo dėl fakto, jog dėl Konstitucinio Teismo 2013 m. liepos 1 d. nutarimu Konstitucijai prieštaraujančiais pripažintų teisės aktų nuostatų taikymo pareiškėjams ginčo laikotarpiu buvo neišmokėta dalis darbo užmokesčio. Tai patvirtina VSDFV Utenos skyriaus pažymos apie priskaičiuotą darbo užmokestį pareiškėjams (24-29b.l.).

9Konstitucinis Teismas 2013 m. liepos 1 d. nutarime konstatavo, jog pripažinus teisinį reguliavimą, kuriuo buvo nustatytas neproporcingas asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, atlyginimų mažinimo mastas, prieštaraujančiu Konstitucijos 48 straipsnio 1 dalies nuostatai „kiekvienas žmogus <...> turi teisę <...> gauti teisingą apmokėjimą už darbą“, iš Konstitucijos 23 straipsnio įstatymų leidėjui kyla reikalavimas nustatyti šių asmenų patirtų praradimų kompensavimo mechanizmą; tai, be kita ko, reiškia, kad turi būti nustatyta tvarka, kuria valstybė per protingą laikotarpį teisingai – tiek, kiek patirtieji praradimai buvo neproporcingi, – juos kompensuos; toks teisinis reguliavimas nustatytinas be nepagrįsto delsimo. Šiuo atveju svarbu atsižvelgti į Konstitucinio Teismo 2014 m. balandžio 16 d. sprendimą, kuriame buvo išaiškintos minėtos Konstitucinio Teismo 2013 m. liepos 1 d. nutarimo nuostatos. Minėtame 2014 m. balandžio 16 d. sprendime Konstitucinis Teismas pabrėžė, kad: 1) įstatymų leidėjas, laikydamasis konstitucinio atsakingo valdymo principo, gali atidėti dėl neproporcingo atlyginimų mažinimo patirtų praradimų kompensavimo mechanizmo nustatymą ir (ar) jo įgyvendinimą protingam laikotarpiui, kuris nustatytinas įvertinus valstybėje susiklosčiusią ekonominę, finansinę padėtį, atsižvelgus į ypatingos situacijos padarinius ir valstybės išgales, įskaitant ir įvairius valstybės prisiimtus įsipareigojimus, inter alia susijusius su finansine drausme, taigi ir su valstybės biudžeto pajamų ir išlaidų subalansavimo imperatyvu; 2) praradimus dėl neproporcingo atlyginimų sumažinimo patyrusių asmenų teisė į tokių praradimų kompensavimą turėtų būti įgyvendinama pagal įstatymų leidėjo nustatytą mechanizmą, kuris užtikrintų teisingą kompensavimą per protingą laikotarpį; įstatymų leidėjui nepagrįstai delsiant nustatyti patirtų praradimų kompensavimo mechanizmą arba jį nustačius neteisingą (kompensacijų mokėjimo terminų ir (ar) jų dydžių požiūriu), asmenys, patyrę šiuos praradimus, savo pažeistas teises gali ginti teismine tvarka.

10Konstitucinis Teismas nagrinėjamu atveju aktualiame 2015 m. lapkričio 19 d. nutarime išaiškino, kad asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, dėl neproporcingo atlyginimų mažinimo patirtų praradimų teisingas kompensavimas pagal Konstituciją, inter alia konstitucinį socialinės darnos imperatyvą, gali būti tinkamai užtikrintas tik remiantis įstatymų leidėjo nustatytais patirtų praradimų kompensavimo dydžiais, terminais ir kitais esminiais elementais. Konstitucinis Teismas minėtame nutarime taip pat pakartojo, kad praradimus dėl neproporcingo atlyginimų mažinimo patyrusių asmenų teisė į tokių praradimų kompensavimą turėtų būti įgyvendinama pagal įstatymų leidėjo nustatytą mechanizmą, kuris užtikrintų teisingą kompensavimą per protingą laikotarpį; įstatymų leidėjui nepagrįstai delsiant nustatyti patirtų praradimų kompensavimo mechanizmą arba jį nustačius neteisingą (kompensacijų mokėjimo terminų ir (ar) jų dydžių požiūriu), asmenys, patyrę praradimus dėl neproporcingo atlyginimų mažinimo, savo pažeistas teises gali ginti teismine tvarka.

11Pabrėžtina, kad Lietuvos Respublikos teismų įstatymo 33 straipsnio 4 dalyje įtvirtinta, jog teismai, priimdami sprendimus atitinkamų kategorijų bylose, yra saistomi savo pačių sukurtų teisės aiškinimo taisyklių, suformuluotų analogiškose ar iš esmės panašiose bylose. Teismų praktika atitinkamų kategorijų bylose turi būti keičiama ir naujos teisės aiškinimo taisyklės analogiškose ar iš esmės panašiose bylose gali būti kuriamos tik tais atvejais, kai tai yra neišvengiama ar objektyviai būtina. Taigi šiuo atveju yra teisinis pagrindas remtis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) išplėstinės teisėjų kolegijos 2016 m. vasario 15 d. sprendimuose administracinėse bylose Nr. A-668-602/2016 ir Nr. A-669-602/2016 suformuota praktika, taip pat teisės aiškinimo taisyklėmis, suformuluotomis kitose Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išnagrinėtose analogiškos kategorijos bylose (žr., pvz., LVAT 2016 m. vasario 17 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A-2484-602/2016, 2016 m. vasario 22 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A-2475-520/2016, 2016 m. vasario 29 d. sprendimus administracinėse bylose Nr. A-278-552/2016, Nr. e A-281-552/2016 ir kt.). Šios administracinės bylos faktinės ir teisinės aplinkybės, kuriomis yra grindžiami pareiškėjo reikalavimai, yra labai panašios aplinkybėms, kuriomis buvo grindžiami pareiškėjų reikalavimai paminėtose bylose, pareiškėjo teisinė padėtis ir jo teikiami argumentai šioje byloje nėra išskirtiniai, todėl nagrinėjamu atveju nėra pagrindo nukrypti nuo ankstesnėje administracinių teismų praktikoje suformuluotų teisės aiškinimo taisyklių.

12Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija 2016 m. vasario 15 d. sprendimuose administracinėse bylose Nr. A-668-602/2016 ir Nr. A-669-602/2016, atsižvelgusi į Konstitucinio Teismo 2013 m. liepos 1 d. nutarimo, 2014 m. balandžio 16 d. sprendimo ir 2015 m. lapkričio 19 d. nutarimo nuostatas, padarė išvadą, kad pripažinęs, jog įstatymų nuostatos, kuriomis buvo nustatytas neproporcingas asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, atlyginimų mažinimo mastas, prieštarauja inter alia Konstitucijos 48 straipsnio 1 dalies nuostatai „kiekvienas žmogus <...> turi teisę <...> gauti teisingą apmokėjimą už darbą“, Konstitucinis Teismas nustatė konkretų šio prieštaravimo pasekmių šalinimo būdą – įpareigojimą įstatymų leidėjui nustatyti mechanizmą, kuris užtikrintų teisingą kompensavimą per protingą laikotarpį. Kaip jau minėta, teisingas kompensavimas yra siejamas su kompensavimu tiek, kiek patirtieji praradimai buvo neproporcingi. Lietuvos Respublikos Seimas 2015 m. birželio 30 d. priėmė Lietuvos Respublikos asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, dėl ekonomikos krizės neproporcingai sumažinto darbo užmokesčio (atlyginimo) dalies grąžinimo įstatymą Nr. XII-1927 (toliau- ir Grąžinimo įstatymas), įsigaliojusį (su tam tikra išimtimi) 2015 m. rugsėjo 1 d., kuriame nustatytas asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, praradimų, patirtų dėl per ekonomikos krizę neproporcingai sumažinto darbo užmokesčio (atlyginimo), kompensavimo mechanizmas. Iš Grąžinimo įstatymo preambulės ir 1 straipsnio 2 punkto nuostatų matyti, kad Grąžinimo įstatymas taikomas ir valstybės tarnautojams, kuriems buvo mokamas dėl ekonomikos krizės neproporcingai sumažintas darbo užmokestis (atlyginimas), taikant Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo 25 straipsnio 3 dalies nuostatas, galiojusias nuo 2009 m. rugpjūčio 1 d. iki 2013 m. rugsėjo 30 d.

13Atsižvelgęs į minėtus Konstitucinio Teismo išaiškinimus, Grąžinimo įstatymą, paminėtuose LVAT sprendimuose suformuotą administracinių teismų praktiką, teismas vertina, kad pareiškėjų dėl neproporcingo atlyginimo sumažinimo patirti praradimai turėtų būti kompensuojami pagal įstatymų leidėjo nustatytą mechanizmą, todėl konstatuoja, jog pareiškėjų patirtų praradimų kompensavimo mechanizmui jau esant nustatytam įstatyme, nėra pagrindo tenkinti jų reikalavimą priteisti neišmokėtą darbo užmokesčio dalį teismo sprendimu, nes sumažintą darbo užmokestį (atlyginimą) mokėjusiai institucijai (šiuo atveju – VSDFV Utenos skyriui) Grąžinimo įstatyme yra nustatyta pareiga jame įtvirtintomis sąlygomis kompensuoti pareiškėjų patirtus praradimus.

14Vadovaujantis aukščiau išdėstytu, pareiškėjų skundo reikalavimai atmestini visa apimtimi.

15Tačiau netenkinamas VSDFV Utenos skyriaus atsiliepime suformuluotas prašymas taikyti 3 metų senaties terminą, nustatytą Darbo kodekse. Ieškinio senatis – tai įstatymų nustatytas laiko tarpas (terminas), per kurį asmuo gali apginti savo pažeistas teises pareikšdamas ieškinį (Darbo kodekso 27 straipsnio 1 dalis). Teismas spręsdamas klausimą dėl pateikto prašymo taikyti senaties terminą, pažymi, kad teisės norma, įtvirtinanti senaties terminą, yra bendroji, todėl atsižvelgiant į tai, jog įstatymo leidėjui nustačius neproporcingai sumažinto darbo užmokesčio (atlyginimo) dalies kompensavimo mechanizmą ir jį įtvirtinus specialiajame teisės akte, t. y. Grąžinimo įstatyme, pareiškėjams turi būti taikomos pastarojo teisės akto normos, kurios numato viso ginčo laikotarpio metu neproporcingai sumažinto darbo užmokesčio kompensavimo mechanizmą. Įvertinus tai, VSDFV Utenos skyriaus prašymas taikyti 3 metų senaties terminą netenkinamas.

16Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 85–87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu, 132 straipsnio 1 dalimi (redakcija, galiojanti nuo 2016-07-01), Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo Nr.VIII-1029 pakeitimo įstatymo 8 straipsnio 1 dalimi, teismas

Nutarė

17skundą atmesti kaip nepagrįstą.

18Sprendimas per vieną mėnesį nuo jo paskelbimo dienos apeliaciniu skundu gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui tiesiogiai arba per Panevėžio apygardos administracinį teismą.

Proceso dalyviai
Ryšiai