Byla 2A-843-585/2013
Dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo; suinteresuotas asmuo Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos

1Vilniaus apygardos teismo teisėjas Vytautas Zelianka teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjęs pareiškėjo R. B. apeliacinį skundą dėl Vilniaus m. 2 apylinkės teismo 2012 m. gegužės 18 sprendimą pagal R. B. pareiškimą dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo; suinteresuotas asmuo Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos,

Nustatė

2Pareiškėjas teismo prašė nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą, kad iki 1940 metų nacionalizacijos P. T. Vilniaus apskrityje, ( - ) valsčiuje valdė 5,00 dešimtinių žemės sklypą su išlikusiais pamatais, esantį tarp J. K. ir R. Ž. žemės sklypų, atnaujinti terminą paduoti Vilniaus m. žemėtvarkos skyriui papildomus dokumentus, patvirtinančius nuosavybės teises ir giminystės ryšį su P. T. Nurodė, kad 1991-12-03 jo motina K. B., pateikė prašymą Vilniaus miesto žemėtvarkos skyriui dėl savo tėvo P. T. nuosavybės teisių atkūrimo į išlikusį nekilnojamąjį turtą (5.46 ha žemės) ( - ) vienkiemyje. Kartu pateikė Vilniaus apygardos teismo Hipotekos skyriaus kanceliarijos 1936-11-11 pažymėjimą, kad 5.00 deš. ploto žemės sklypas ( - ) išskirtas iš ( - ) žemės naudmenų, esančių Vilniaus apskrityje, ( - ) valsčiuje ir perrašytas P. T. vardu. 2011-12-07 suinteresuoto asmens sprendimu Nr. lT-(3,5)-130 atsisakyta tęsti atkūrimo procedūrą dėl to, kad neįmanoma nustatyti, kelintais metais buvo surašytas dokumentas.

3Suinteresuotas asmuo prašė pareiškimo netenkinti. Nurodė, kad 1991-12-03 K. B. kreipėsi į su prašymu atkurti nuosavybės teisę į išlikusį nekilnojamąjį turtą - 5 ha žemės, buvusios ( - ) vienkiemyje, ir kaip kitus piliečius, turinčius teisę į to paties turto susigrąžinimą, nurodę F. T. ir V. M. Vilniaus apskrities valdytojo administracijos ekspertų komisija 1996-11-07 posėdžio protokolo Nr. 12 6 p. pripažino, jog pakanka dokumentų atstatyti nuosavybės teisę į buvusio savininko P. T. ( - ) kaime turėtą 5,46 ha žemės plotą, tačiau protokole nenurodyti dokumentai, kurių pagrindu padaryta išvada apie buvusio savininko turėtą žemę. Tuo tarpu Vilniaus apskrities administracijos Vilniaus miesto žemėtvarkos skyriaus 1996-07-20 pažymose dėl nuosavybės teises patvirtinančių dokumentų Nr. 206, Nr. 207 ir Nr. 208, parengtose piliečiams K. B., V. M. ir F. T., kaip nuosavybės teises patvirtinantis dokumentas nurodytas 1996-03-23 archyvo pažymėjimas Nr. T-483-T. Vilniaus apskrities viršininko administracijos Vilniaus miesto žemėtvarkos skyrius 2001-03-02 parengė dar vieną pažymą Nr. 303a K. B., nurodant, kad pretendentė turi teisę atkurti nuosavybės teises į l ,82 ha žemės, priklausiusios P. T. ( - ) kaime. Pagal parengtas pažymas aukščiau nurodyti trys pretendentai į nuosavybės teisių atkūrimą 2001-11-21 notariškai patvirtintomis sutartimis nuosavybės teisę perleido V. J. ir J. B. Nuosavybės teisių atkūrimo bylos Nr. 224A originalas Vilniaus m. VPK Kriminalinės policijos nusikaltimų tyrimo tarnybos Ekonominių nusikaltimų tyrimo skyriaus 2004-08-03 Daiktų, dokumentų pateikimo protokolu buvo paimta iš Vilniaus miesto žemėtvarkos skyriaus dėl atliekamo ikiteisminio tyrimo baudžiamojoje byloje Nr. 10-451-04. Pagal byloje atliktą tyrimą Vilniaus miesto 2 apylinkės teismas 2010-06-16 baudžiamojoje byloje Nr. I-67-487/2010 pri4M4 išteisinamąjį nuosprendį, tačiau Vilniaus apygardos teismo 2011-06-14 sprendimu civilinėje byloje Nr. 2-2759-178/2011 yra panaikinti priimti Vilniaus apskrities viršininko administracijos administraciniai aktai bei pripažintos negaliojančiomis teisių į nuosavybės atstatymą perleidimo sutartys.

4Vilniaus m. 2 apylinkės teismas 2012 m. sausio 31 sprendimu pareiškimo netenkino. Teismas, remdamasis minėta Vilniaus miesto 2 apylinkės teismo išnagrinėtos baudžiamosios bylos Nr. 1-67-487/2010 medžiaga, kurioje buvo tiriami visi pateikti dokumentai P. T. nuosavybės teisių atkūrimo byloje ir nustatinėjami faktai dėl šių dokumentų tikrumo, nustatė, kad pareiškėjo motina K. B. ikiteisminiame tyrime dalyvavo liudytoja ir parodė, kad ji tvarkė dokumentus, susijusius su nuosavybės teisių atkūrimu į P. T. žemę ( - ) kaime, tačiau jokių archyvo pažymėjimų į Žemėtvarkos skyrių nepateikinėjo. Liudytojais apklausti P. T. vaikai –R. T., V. G., R. T., V. T., M. T. - parodė, kad jų tėvas Vilniaus mieste ( - ) kaime žemės neturėjo. Vėliau, nagrinėjant baudžiamąją bylą apeliacine tvarka, teismas akcentavo, kad sprendžiant iš K. B. brolių ir seserų parodymų, kuriose jie kategoriškai nurodė, kad žemės Vilniuje ir senų dokumentų apie žemę nebuvo, neįtikėtina, kad P. T. užaugino 11 vaikų ir iki savo mirties niekam, išskyrus K. B., neprasitarė apie turėtą žemę Vilniaus mieste, juolab, kad šeima kilusi iš ( - ) kaimo. Baudžiamojoje byloje ištyrę ir įvertinę Hipotekos skyriaus 1936-11-11 pažymėjimo kopiją, teismai konstatavo, kad šis pažymėjimas yra suklastotas. Vilniaus apygardos teismo Hipotekos skyriaus 1936-11-11 pažymėjimo Nr. 5464 išraše iš hipotekos knygos Nr. 48 yra nurodoma, kad „Vilniaus apygardos teismo Hipotekos skyriaus kanceliarija pažymi, kad žemės sklypo, kurio pavadinimas ( - ), plotas – penkios sveikosios nulis šimtųjų dešimtinės (5.00 deš.), išskirtų iš Pilaitės žemės naudmenų, esančių Vilniaus apskrityje, ( - ) valsčiuje, nuosavybės pagrindimas remiasi Hipotekos skyriaus 1934-05-14 sprendimu perrašytas P. T. vardu; šis pažymėjimas išduotas pagal hipotekos knygą Nr. 48. Paimtas ižd. kan. mokestis – 26.000 markių ir įrašyta į rinkliavų knygą Nr. 126“. Dėl šio Vilniaus apygardos teismo Hipotekos skyriaus 1936-11-11 pažymėjimo Nr. 5464 tikrumo Lietuvos istorijos institutas pateikė vyresn. mokslo darbuotojo daktaro G. V. 2007-06-07 specialisto išvadą, Vilniaus universiteto Istorijos fakulteto Naujosios istorijos katedros docentas S. J. pateikė 2007-06-07 specialisto išvadą, iš kurių matyti, kad Vilniaus apskritis Lenkijos Respublikos administraciniame teritoriniame padalijime egzistavo nuo 1919 iki 1925 metų. 1925 m. gruodžio pabaigoje Vilniaus apskritis buvo pertvarkyta į Vilniaus Trakų apskritį, kurioje buvo Riešės valsčius. Tokiu būdu 1936 metais Rytų Lietuvoje (Vilniaus vaivadijoje) nebuvo administracinio teritorinio vieneto, vadinto Vilniaus apskritimi. Pilaitė nepriklausė Vilniaus miestui, o Vilnius – Trakų apskričiai. Vadinamoji lenkiška markė (marka polska) Lenkijoje (ir Vilniaus krašte) vartota iki 1925 metų, vėliau buvo vartotas tik zlotas. Duomenų apie P. T. Lietuvos centriniame valstybės archyve nerasta. Archyve nėra ir Vilniaus apygardos teismo Hipotekos skyriaus hipotekos knygos Nr. 48.

5Pirmosios instancijos teismas nurodė neturintis pagrindo kvestionuoti baudžiamąją bylą išnagrinėjusių teismų išvadų dėl aptarto pareiškėjo pateikto įrodymo tikrumo ir sprendė, kad nėra jokių abejonių dėl šio dokumento suklastojimo ji sudarant. Pažymėjo, kad pareiškėjas be nurodyto 1936-11-11 pažymėjimo Nr. 5464 nepateikė jokių svarbių rašytinių įrodymų, kad iki 1940 metų nacionalizacijos P. T. Vilniaus apskrityje, ( - ) valsčiuje tarp J. K. ir R. Ž. žemės sklypų valdė 5,00 dešimtinių žemės sklypą su išlikusiais pamatais. Į bylą pateikti duomenys apie A. P. skolą bankui, J. K. žemės sklypo ribojimąsi su pareiškėjo senelio žemės sklypu, duomenys jog J. K. įgijo žemės sklypą iš A. P. 1921 m., teismo vertinimu, neturi įrodomosios reikšmės, nes jie yra tiesiogiai susiję su trečiaisiais asmenimis, bet ne su P. T. Įvertinęs pareiškėjo pateiktus įrodymus išnagrinėtos baudžiamosios bylos kontekste, teismas konstatavo neesant teisinio pagrindo nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą apie P. T. žemės sklypo valdymą Vilniaus apskrityje iki 1940 metų nacionalizacijos. Dėl pareiškėjo prašymo atnaujinti terminą paduoti Vilniaus m. žemėtvarkos skyriui papildomus nuosavybės teises ir giminystės ryšį su savininku P. T. patvirtinančius dokumentus, teismas sprendė, kad šie dokumentai Vilniaus miesto žemėtvarkos skyriui jau buvo pateikti, todėl nėra pagrindo atnaujinti jų pateikimo terminą.

6Pareiškėjas R. B., nesutikdamas su Vilniaus m. 2 apylinkės teismo 2012 m. gegužės 18 d. sprendimu, pareiškė apeliacinį skundą, kuriuo prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškimą patenkinti. Nurodė, kad teismas pažeidė CPK 263 str. 2 d. nuostatas, kadangi baudžiamoji bylą, kurioje tirtas Vilniaus apygardos teismo Hipotekos skyriaus 1936-11-11 pažymėjimas Nr. 5464, nebuvo prijungta prie šios civilinės bylos. Pareiškėjo teigimu, teismas be pagrindo pasisakė dėl šio dokumento suklastojimo, nes baudžiamojoje byloje Nr. 1-67-487/2010 jo motina K. B. patvirtino šį dokumentą gavusi iš savo tėvo kaip prarastos nuosavybės patvirtinantį įrodymą ir teismas jį turėjo vertinti vadovaudamasis CPK 185 str. 2 d. įtvirtintomis įrodinėjimo taisyklėmis. Baudžiamojoje byloje nebuvo paneigtos Lietuvos teismo ekspertizės centro akto Nr. 11-2359 išvados, kuriose pasisakyta, kad dokumentas yra originalus, turintis ryškius senėjimo požymius. Suinteresuotas asmuo nebuvo pareiškęs prašymo dėl įrodymo suklastojimo (CPK 184 str. 1 d.). Apeliantas nurodė nesuprantąs, kodėl kaip įrodinėjimo priemone buvo pasiremta Lietuvos istorijos instituto vyresn. mokslo darbuotojo daktaro G. V. 2007-06-07 išvada, kuri nebuvo pateikta į bylą, be to, ji buvo paneigta kitais įrodymais, dėl kurių teismas nepasisakė. Būtent, iš Lietuvos centrinio valstybės archyvo buvo gauti istoriko nuomonę paneigiantys dokumentai – ranka rašyta hipotekos pažymą, kurioje nurodyta, kad atsiskaityta markėmis, ištrauka iš hipotekos knygos, kurijos nurodyta, kad savininkas atsiskaito doleriais, ištrauka iš dokumentų paskolų, suteiktų įkeitus nekilnojamąjį turtą Vilniaus apskrities gyventojams, iš kurios matyti, kad 1939 m. Vilniaus apskritis buvo. Lietuvos centrinis valstybės archyvas 2012-04-05 raštu Nr. R4-608 informavo, kad 1934 m. dokumentų apie žemės pirkimą iš A. P. nerasta, bet paaiškino, kad neturi duomenų, ar visos Pilaitės dvaro hipotekos knygos buvo perduotos archyvui saugoti. Taigi, vienintelis tiesioginis dokumentas, patvirtinantis, kad P. T. iki nacionalizacijos valdė anksčiau nurodytą žemės sklypą, yra Vilniaus apygardos teismo Hipotekos skyriaus 1936-11-11 pažymėjimas Nr. 5464, kurį pakartotinai išvertus bylos nagrinėjimo metu, paaiškėjo, kad vertimas skiriasi nuo anksčiau pateikto teismui. Byloje yra pateikti archyviniai dokumentai, patvirtinantys, kad A. P. buvo skolingas bankui, dėl ko parceliavo savo dvarą ( - ) vienkiemyje ir pardavinėjo sklypus, kurių vienas (pažymėtas 1921 m. žemėlapyje) atiteko J. K., o pastarojo sklypas ribojosi su pareiškėjo senelio P. T. sklypu, apie tai jis žino iš senelio pasakojimų. Apeliantas nurodė, kad jo motinai 2001 m. kreipusis į ŽKNTKR VĮ Vilniaus filialą su prašymu atlikti gyvenamojo namo bei ūkinių pastatų išlikusių pamatų matavimą P. T. iki nacionalizacijos valdytame sklype, registro įstaiga šiuos darbus atliko bei užvedė 2 nekilnojamojo turto kadastro ir registro bylas, suteikus inventorinius numerius ir adresus – ( - ) ir ( - ). Dėl termino dokumentams paduoti atnaujinimo apeliantas nurodė, kad Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymas (toliau- Atkūrimo įstatymas) nenurodo, kokios termino praleidimo priežastys pripažintinos svarbiomis, todėl kiekvienu atveju būtina vadovauti bendraisiais šio įstatymo pradmenims ir prasme, teisingumo ir protingumo kriterijais.

7Atsiliepimu į apeliacinį skundą suinteresuotas asmuo Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos prašo jį atmesti kaip nepagrįstą. Nurodė, kad aktų dėl nuosavybės teisių atkūrimo panaikinimas ir teisių į nuosavybės atstatymą perleidimo sutarčių pripažinimas negaliojančiomis grindžiamas teismų nustatytomis aplinkybėmis, kad Vilniaus apskrities viršininko administracijos ekspertų komisija vadovavosi tikrovės neatitinkančiais duomenimis bei suklastotais dokumentais, o šios įstaigos 1996-07-20 pažymos dėl nuosavybės teises patvirtinančių dokumentų Nr. 206, 207, 208 ir 303a buvo parengtos neegzistuojančiu 1996-03-23 archyvo pažymėjimu. Be to, nuosavybės teisių atkūrimo byloje yra du skirtingi P. T. mirties faktą patvirtinantys dokumentai, pagal kurių vieną jis mirė ( - ), o pagal kitą – ( - ), taigi neaišku, ar pareiškėjo motina K. B. turėjo teisę 1991 m. pretenduoti į nuosavybės teisių atkūrimą. Suinteresuotas asmuo nurodė, kad nepavykus nustatyti, kas ir kada pateikė į nuosavybės teisių atkūrimo bylą Vilniaus apygardos teismo Hipotekos skyriaus 1936-11-11 pažymėjimą Nr. 5464, buvo kreiptasi į Lietuvos centrinį valstybės archyvą, kuris 2011-07-26 raštu Nr. R4-1119 informavo, jog nei šio pažymėjimo, nei ipotekos knygos Nr. 48 archyve nerasta. Pažymėjo, kad baudžiamojoje byloje eksperto konstatuota, kad dokumentas yra originalus, tačiau nustatyti, ar jis surašytas 1936 m., nėra galimybės. Pagal Lietuvos istorijos instituto bei Vilniaus universiteto Istorijos fakulteto Naujosios istorijos katedros specialistų išvadas Hipotekos skyriaus 1936-11-11 pažymėjimas Nr. 5464 neatitinka tuo metu egzistavusių politinių, ekonominių bei administracinių santykių, nerasta archyve ir duomenų apie P. T. žemės valdymą, apie ipotekos knygos Nr. 48 buvimą ir pan. Pasak suinteresuoto asmens, dėl pareiškėjo prašomo nustatyti juridinę reikšmę turinčio fakto jau pasisakė Vilniaus m. 2 apylinkės teismo 2010-06-16 įsiteisėjusiame nuosprendyje bei Vilniaus apygardos teismas 2011-06-14 sprendime.

8Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 str. 1 d.).

9Apeliacinės instancijos teismas tikrina teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą tik apskųstoje dalyje ir tik analizuojant apeliaciniame skunde išdėstytus argumentus, išskyrus įstatyme nurodytas išimtis (CPK 320 str. 2 d.).

10CPK 444 ir 445 straipsnių nuostatose nurodytos aplinkybės, lemiančios galimybę nustatinėti juridinę reikšmę turinčius faktus teisme: 1) prašomas nustatyti faktas turi pareiškėjui turėti apibrėžtą teisinę reikšmę; 2) pareiškėjas neturi dokumentų, patvirtinančių tą juridinę reikšmę turintį faktą; 3) pareiškėjas negali kitokia, t. y. ne teismo, tvarka gauti dokumentų, patvirtinančių atitinkamą juridinę reikšmę turintį faktą arba negali ne teismo tvarka atkurti prarastų dokumentų, patvirtinančių juridinę reikšmę turintį faktą. Šios įstatymo nuostatos yra imperatyviosios, todėl kai nėra bent vienos iš nurodytų sąlygų, klausimas dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo nepriklauso teismo kompetencijai. Nagrinėjant bylas dėl juridinę reikšmę turinčio fakto, taip pat ir dėl pastato, žemės ar miško valdymo nuosavybės teise fakto (CPK 444 str. 2 d. 5 p.) nustatymo, taikomos bendrosios įrodinėjimo taisyklės, nustatytos įstatyme (CPK 176–185 str.) bei suformuotos kasacinio teismo praktikoje. Kasacinis teismas yra nurodęs, kad byloms dėl faktų, turinčių juridinę reikšmę, nustatymo būdingi tam tikri įrodinėjimo ypatumai, kuriuos lemia tai, kad šiose bylose naudojami netiesioginiai įrodymai, nes jeigu pareiškėjas turėtų tiesioginių prašomą nustatyti juridinį faktą patvirtinančių įrodymų, tai jam apskritai nereikėtų kreiptis į teismą (CPK 445 str.). Todėl tokio pobūdžio bylose, neišvengiamas prielaidų darymas. Svarbu, kad viena ar kita prielaida būtų motyvuota, t. y. kad ji būtų pagrįsta byloje esančiais įrodymais, ir atitinkamai būtų pagrįsta, kad priešingos prielaidos tikimybė yra mažesnė. Tokia formuluojama teismų praktika buvo remiamasi ir vėliau priimtose nutartyse, (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006-06-21 nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr. 3K-3-422/2006; 2007-05-29 nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-208/2007; 2008-06-16 nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr. 3K-3-324/2008; 2009-03-03 nutartyje, priimtoje civilinėje byloje nr. 3K-3-98/2009).

11Nagrinėjamoje byloje pareiškėjas prašomą nustatyti juridinę reikšmė turintį žemės valdymo iki 1940 m. nacionalizacijos faktą, grindžia iš esmės Vilniaus apygardos teismo Hipotekos skyriaus 1936-11-11 pažymėjimo Nr. 5464 turiniu. Jame yra nurodoma, kad „Vilniaus apygardos teismo Hipotekos skyriaus kanceliarija pažymi, kad žemės sklypo, kurio pavadinimas ( - ), plotas – penkios sveikosios nulis šimtųjų dešimtinės (5.00 deš.), išskirtų iš ( - ) žemės naudmenų, esančių Vilniaus apskrityje, ( - ) valsčiuje, nuosavybės pagrindimas remiasi Hipotekos skyriaus 1934-05-14 sprendimu perrašytas P. T. vardu; šis pažymėjimas išduotas pagal hipotekos knygą Nr. 48. Paimtas ižd. kan. mokestis – 26.000 markių ir įrašyta į rinkliavų knygą Nr. 126“. Nurodyto dokumento originalo pareiškėjas R. B. į bylą nepateikė, iš suinteresuoto asmens paaiškinimų, byloje pateiktų Vilniaus m. 2 apylinkės teismo 2010-04-16 nuosprendžio, Vilniaus apygardos teismo 2010-10-29 nutarties, priimtų baudžiamojoje byloje, kurioje J. B. buvo kaltinama pagal BK 22 str. 1 d., 182 str. 2 d., turinio matyti, kad šioje baudžiamojoje byloje esančioje iš suinteresuoto asmens paimtoje Nuosavybės teisių atkūrimo byloje Nr. 224A (užvestoje pagal minėtą 1991-12-03 K. B. prašymą) aptariamo dokumento originalo taip pat nėra (b. l. 73-74). Pagal baudžiamąją bylą išnagrinėjusių teismų nustatytus faktus matyti, kad Vilniaus apygardos teismo Hipotekos skyriaus 1936-11-11 pažymėjimas Nr. 5464 Nuosavybės teisių atkūrimo byloje atsirado praėjęs keliems metams po K. B. kreipimosi, paaiškėjus, kad prieš tai pateiktas 1996-03-23 archyvo pažymėjimas Nr. T-483-T neegzistuoja, nes archyvo niekada nebuvo išduotas. Šie faktai nustatyti ir Vilniaus apygardos teismo 2011-06-14 sprendimu bei Lietuvos apeliacinio teismo 2013-03-21 nutartimi, išnagrinėjus civilinę bylą Nr. 2-2759-178/2011, kurioje panaikinti suinteresuoto asmens priimti administraciniai aktai, kurių pagrindu pareiškėjo motinai K. B. ir jos nurodytiems asmenims buvo pripažintos teisės į išlikusio nekilnojamo turto nuosavybės atstatymą, kadangi šie administraciniai aktai (pažymos) buvo išduotos neegzistuojančiu archyviniu dokumentu pagrindu, pažeidžiant nuosavybės teisių į išklikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo procedūrą. Pažymėtina, kad pareiškėjas R. B. šioje byloje buvo atsakovas. Be to, minėtoje baudžiamojoje byloje buvo nustatyta, kad kaltinamajai J. B. šį dokumentą perdavė K. B., o atlikus (J. B. ir V. J. prašymu) šio dokumento ekspertinį tyrimą, jis pasak J. B., buvo grąžintas K. B., kuri ikiteisminio tyrimo metu ( - ) mirė (b. l. 75-76). Šios bei kitos teismų nustatytos aplinkybės įgalina išvadai, kad dokumento, kurio pagrindu prašoma nustatyti P. T. žemės valdymo faktą, originalo nėra.

12Apeliantas skundžiamo sprendimo neteisėtumą grindžia be kita ko ir ta aplinkybe, kad apylinkės teismas neprijungė baudžiamosios bylos medžiagos, kurioje pasak jo, K. B. parodė šį dokumentą gavusi iš savo tėvo ir teismas jį turėjo vertinti pagal CPK 185 str. Šie apeliacinio skundo argumentai pripažintini nepagrįstais, nes kaip nustatyta, Hipotekos skyriaus 1936-11-11 pažymėjimo Nr. 5464 originalo nėra nei Nuosavybės teisių atkūrimo byloje Nr. 224A, nei baudžiamojoje byloje Nr. 1-67-487/2010, nei civilinėje byloje Nr. 2-2759-178/2011. Nesant aptariamo raštinio įrodymo originalo, jo tikrumas baudžiamojoje byloje buvo tiriamas kitomis įrodinėjimo priemonėmis – jau minėto Lietuvos teismo ekspertizės centro 2003-09-25 ekspertizės akto Nr. 11-2359 išvada, kurioje nurodoma, kad nors dokumentas yra originalus (nekopijuotas), tačiau nustatyti, ar jis surašytas konkrečiai 1936 m., nėra galimybės (b. l. 17-18). Ši ekspertizė buvo atlikta baudžiamojoje byloje kaltintų asmenų užsakymu, teismas ją vertina kartu su kitais rašytinais įrodymais, konkrečiai paėmus, Lietuvos istorijos instituto 2007-05-10 raštu ir Vilniaus universiteto Istorijos fakulteto Naujosios istorijos katedros 2007-06-07 specialisto išvada, kuriuose pateikti argumentai labiau tikėtina daro išvadą, kad net ir laikant Hipotekos skyriaus 1936-11-11 pažymėjimą Nr. 5464 originaliu dokumentu, kyla rimtų abejonių dėl jo surašymo datos ir jame nurodomų duomenų patikimumo. Aptariamame rašytiniame įrodyme nurodomų duomenų tikrumu verčia abejoti ir šioje civilinėje byloje esanti Lietuvos centrinio valstybinio archyvo 2003-08-18 pažyma Nr. R4-5083, kad Vilniaus-Trakų apsk. ( - ) vls. Zameček dvaro nekilnojamojo turto hipotekos knygos nr. 48 archyvuose saugomuose fonduose nerasta (b. l. 107). Be to, Lietuvos apeliacinio teismo teisėjų kolegija civilinėje byloje Nr. 2A-142/2013 ištyrusi Hipotekos skyriaus 1936-11-11 pažymėjimą Nr. 5464, 2003-09-25 ekspertizės aktą Nr. 11-2359 bei kitus įrodymus, 2013-03-21 nutartyje padarė išvadą, kad jos nagrinėjamoje byloje nėra pateikta neginčytinų įrodymų, kurie neabejotinai patvirtintų faktą, kad iki nacionalizacijos P. T. turėjo nuosavybės teisę į 5 ha žemės sklypą, buvusį ( - ) vienkiemyje.

13Nors pirmosios instancijos teismas ir sprendė, kad nėra jokių abejonių dėl aptarto pareiškėjo pateikto įrodymo suklastojimo ji sudarant, apygardos teismas šiai išvadai nepritaria. Pagal CPK 182 str. 1 d. 2 p. nereikia įrodinėti aplinkybių, nustatytų įsitesėjusiu teismo sprendimu kitoje civilinėje ar administracinėje byloje, kurioje dalyvavo tie patys asmenys, išskyrus atvejus, kai teismo sprendimas sukelia teisines pasekmes ir nedalyvaujantiems byloje asmenims; tokios aplinkybės yra prejudiciniai faktai, ši taisyklė yra teismo sprendimo privalomumo individualios bylos atžvilgiu išraiška. Aiškinant procesinės teisės normas dėl prejudicinių faktų taikymo kasacinio teismo laikomasi šių pagrindinių nuostatų: prejudiciniais faktais laikytinos kitoje byloje įsiteisėjusiu teismo sprendimu nustatytos aplinkybės; prejudicinių faktų galią tokios aplinkybės turi tik tuo atveju, kai abiejose bylose bet kokiu procesiniu statusu dalyvauja tie patys asmenys, išskyrus atvejus, kai teismo sprendimas sukelia teisines pasekmes ir nedalyvavusiems byloje asmenims; pirmesnėje civilinėje byloje nustatyti faktai pripažintini prejudiciniais tik tada, kai jie toje byloje buvo įrodinėjimo dalykas ar bent jo dalis, svarbu, kad įrodinėjamas faktas būtų reikšmingas abiejose bylose (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. gegužės 10 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB „Sarteksas“ v. UAB „Beltateksas“, byla Nr. 3K-3-203/2007; 2008 m. vasario 4 d. nutartis, priimta civilinėje byloje DnB Nord bankas v. UAB „Dama“, byla Nr. 3K-3-37/2008; ir kt.). Nagrinėjamos bylos kontekste teismas pažymi, kad nors paminėtoje Lietuvos apeliacinio teismo nutartyje ir padaryta išvada dėl įrodymų nepakankamumo žemės valdymo faktui nustatyti, tai nėra prejudicinis faktas nagrinėjamos bylos atžvilgiu, kadangi paminėtoje civilinėje byloje Nr. 2-2759-178/2011 nebuvo sprendžiamas klausimas ar P. T. faktiškai turėjo nuosavybės teisę į žemės sklypą ( - ) vienkiemyje, nors ir buvo sprendžiamas nuosavybės teisių atkūrimo proceso ir jame priimtų administracinių aktų teisėtumo klausimas. Taigi, nors apylinkės teismas skundžiamame sprendime nepagrįstai nurodė apie Hipotekos skyriaus 1936-11-11 pažymėjimo Nr. 5464 suklastojimą, jis, priešingai, nei teigia apeliantas, šį įrodymą tyrė ir vertino kartu su 2003-09-25 ekspertizės aktu Nr. 11-2359, kitais byloje pateiktais faktiniais duomenimis, ir padarė pagrįstą išvadą kad jo nepakanka nustatant pareiškėjo senelio žemės valdymo iki 1940 m. nacionalizacijos faktą.

14Apeliaciniame skunde teismo sprendimo neteisėtumas grindžiamas ir, apelianto manymu, netinkamu vertinimu kitų šioje byloje pareiškėjo pateiktų rašytinių įrodymų – 1929-06-21 ištraukos iš hipotekos knygos ir iš paskolų dokumentų kopijų (b .l. 114-119, 135-140). Pirmame dokumente kalbama apie 400 dolerių paskolą suteiktą A. V. įkeičiant žemės sklypą, kitame – apie K. J. suteiktą paskolą 1932-1933 m., dar kitame – ištrauką iš dokumentų paskolų, suteiktų įkeitus nekilnojamąjį turtą Vilniaus apskrities gyventojams 1935-1939 m. ir Vilniaus-Trakų apskrities gyventojams 1922-1927 m. Pasak pareiškėjo, šie dokumentai paneigė minėtas specialistų-istorikų išvadas, kad 1936 m. nebuvo Vilniaus apskrities ir kad atsiskaitymai vyko tik Lenkijos zlotais. Teismas atmeta šiuos apelianto argumentus, kadangi kaip jau nurodyta, Lietuvos istorijos instituto 2007-05-10 raštas ir Vilniaus universiteto Istorijos fakulteto Naujosios istorijos katedros 2007-06-07 specialisto išvada nebuvo vienintelis pagrindas suabejoti Hipotekos skyriaus 1936-11-11 pažymėjimo Nr. 5464 tikrumu ir pakankamumu juridiniam faktui nustatyti. Dėl šių bei kitų apelianto pateiktų archyvinių dokumentų, susijusių su A. P. įsiskolinimais bankui, J. K. žemės sklypo ribojimusi su pareiškėjo senelio žemės sklypu ir pan., apylinkės teismas pagrįstai pasisako, kad jie neturi įrodomosios reikšmės šioje byloje, nes yra tiesiogiai susiję su trečiaisiais asmenimis, bet ne su P. T.

15Nesutiktina ir su apelianto nuomone, kad pagrindu prašomam juridinę reikšmę turinčiam faktui nustatyti laikytini ir registro įstaigos atlikti gyvenamojo namo bei ūkinių pastatų išlikusių pamatų matavimai P. T. iki nacionalizacijos valdytame sklype, ko pasėkoje užvestos 2 nekilnojamojo turto kadastro ir registro bylas, suteikus inventorinius numerius ir adresus – ( - ) ir ( - ). Nustatyta, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegijos 2005-03-25 sprendimu administracinėje byloje Nr. A4-452-2005 buvo atmestas pareiškėjų J. B. ir V. J. prašymas panaikinti Vilniaus miesto tarybos 2000-11-16 sprendimo Nr. 102 dalį dėl žemės sklypo ( - ), ir įpareigoti atsakovą Vilniaus miesto savivaldybės tarybą parengti ir patvirtinti žemės sklypų, suteiktinų piliečiams, atkuriantiems nuosavybės teises į žemę, detaliuosius planus ir kitus būtinus dokumentus bei pateikti juos Vilniaus m. žemėtvarkos skyriui. Teismas šioje administracinėje byloje nurodė, kad „( - ) pažymėtas žemės sklypas, į kurį pretenduoja atkurti nuosavybės teises natūra pareiškėjai, nėra P. T. nuosavybės teise valdyto žemės sklypo ( - ) kaime vietoje. Kadangi pareiškėjai perėmė iš P. T. nuosavybės teisių paveldėtojų teises į žemės sklypo ( - ) kaime atkūrimą, o ginčo sklypas yra buvusios ( - ) teritorijoje, todėl jie neturi teisės pretenduoti į ginčo sklypą natūra. Dėl šių priežasčių ginčijamo atsakovo 2000 m. lapkričio 16 d. sprendimo Nr. 102 dalis dėl žemės sklypo ( - ) pareiškėjų nuosavybės teisių nepažeidžia“.

16Šioje byloje pirmosios instancijos teismas ne tik išvardijo įrodymus, juos išanalizavo ir konstatavo, kad jų nepakanka prašomam faktui nustatyti. CPK 445 str. numato, kad teismas nustato juridinę reikšmę turinčius faktus tik tada, kai pareiškėjas negali kitokia tvarka gauti tuos faktus patvirtinančių reikiamų dokumentų arba negalima atkurti prarastų dokumentų. Kadangi apeliantas R. B. teismui nepateikė jo senelio P. T. žemės nuosavybės įsigijimo ar valdymo faktą patvirtinančių duomenų, teismas sprendžia, jog nėra pagrindo pakeisti ar panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą, kuriuo atsisakyta tenkinti pareiškimą ir nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą, kad iki 1940 metų nacionalizacijos P. T. Vilniaus apskrityje, ( - ) valsčiuje valdė 5,00 dešimtinių žemės sklypą su išlikusiais pamatais, esantį tarp J. K. ir R. Ž. žemės sklypų. Tokią išvadą darytina ir atsižvelgiant į Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Senato 2005-12-29 nutarimą Nr. 56 „Dėl teises normų, reglamentuojančių juridine, reikšmę, turinčių taktų nustatymą, taikymo teismu praktikoje“, kuriame išaiškinta, kad pareiškėjai privalo nurodyti konkretų nuosavybės teisės įgijimo pagrindą ir patvirtinti jį leistinomis įrodinėjimo priemonėmis. Nuosavybės teisės atkūrimo pagrindas yra įrodymai, patvirtinantys ankstesniojo savininko nuosavybės teisę ir atitinkamą pareiškėjo ryšį su buvusiu savininku (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2003-03-04 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-298/2003), taigi nepateikus tokio pobūdžio įrodymų, pareiškėjų prašymai dėl juridinę reikšmę turinčių faktų negali būti tenkinami.

17Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turto įstatymo 10 str. 4 d. nustato, kad kartu su prašymu atkurti nuosavybės teises pridedami ir nuosavybės teises bei giminystės ryšį su savininku patvirtinantys dokumentai, kurie, nepateikus jų kartu su prašymu, galėjo būti pateikti iki 2003-12-31. Šis praleistas terminas gali būti atnaujinamas, jeigu teismas pripažįsta jo praleidimo priežastis svarbiomis. Pažymėtina, jog byloje ne tik kad nėra pateikta įrodymų, pagrindžiančių, kad nuosavybės teises bei giminystės ryšius patvirtinantys dokumentai laiku nebuvo pateikti dėl svarbių priežasčių, bet ir nenurodytos pačios priežastys, dėl ko pareiškėjas nesikreipė į suinteresuotą asmenį įstatymų nustatytais terminais. Todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai atmetė prašymą dalyje dėl termino atnaujinimo, nors ir nurodė netinkamą šitokio atmetimo priežastį – kad pareiškėjas prašo atnaujinti terminą pateikti dokumentus, kurie jau buvo suinteresuotam asmeniui pateikti.

18Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos Civilinio proceso kodekso 326 str. 1 d. 1 p., 331 str., apeliacinės instancijos teismas

Nutarė

19Vilniaus m. 2 apylinkės teismas 2012 m. sausio 31 sprendimą palikti nepakeistą.

Proceso dalyviai
Ryšiai
1. Vilniaus apygardos teismo teisėjas Vytautas Zelianka teismo posėdyje... 2. Pareiškėjas teismo prašė nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą, kad... 3. Suinteresuotas asmuo prašė pareiškimo netenkinti. Nurodė, kad 1991-12-03 K.... 4. Vilniaus m. 2 apylinkės teismas 2012 m. sausio 31 sprendimu pareiškimo... 5. Pirmosios instancijos teismas nurodė neturintis pagrindo kvestionuoti... 6. Pareiškėjas R. B., nesutikdamas su Vilniaus m. 2 apylinkės teismo 2012 m.... 7. Atsiliepimu į apeliacinį skundą suinteresuotas asmuo Nacionalinė žemės... 8. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis... 9. Apeliacinės instancijos teismas tikrina teismo sprendimo teisėtumą ir... 10. CPK 444 ir 445 straipsnių nuostatose nurodytos aplinkybės, lemiančios... 11. Nagrinėjamoje byloje pareiškėjas prašomą nustatyti juridinę reikšmė... 12. Apeliantas skundžiamo sprendimo neteisėtumą grindžia be kita ko ir ta... 13. Nors pirmosios instancijos teismas ir sprendė, kad nėra jokių abejonių dėl... 14. Apeliaciniame skunde teismo sprendimo neteisėtumas grindžiamas ir, apelianto... 15. Nesutiktina ir su apelianto nuomone, kad pagrindu prašomam juridinę reikšmę... 16. Šioje byloje pirmosios instancijos teismas ne tik išvardijo įrodymus, juos... 17. Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turto įstatymo 10... 18. Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos Civilinio proceso kodekso 326 str. 1 d. 1... 19. Vilniaus m. 2 apylinkės teismas 2012 m. sausio 31 sprendimą palikti...