Byla 2A-142/2013

1Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Marytės Mitkuvienės, Dalios Vasarienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja) ir Viginto Višinskio, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovės J. B. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2011 m. birželio 14 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovo Vilniaus miesto apylinkės vyriausiojo prokuroro, ginančio viešąjį interesą, ieškinį atsakovams Nacionalinei žemės tarnybai prie Žemės ūkio ministerijos (Vilniaus apskrities viršininko administracijos teisių perėmėjai), R. B., V. M., V. J., J. B., P. T., K. T., G. T. dėl Vilniaus apskrities viršininko administracijos administracinių aktų panaikinimo ir teisių į nuosavybės atstatymą perleidimo sutarčių pripažinimo negaliojančiomis.

2Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi civilinę bylą,

Nustatė

3I. Ginčo esmė

4Ieškovas Vilniaus miesto apylinkės vyriausiasis prokuroras, ginantis viešąjį interesą, pareikštu atsakovams ieškiniu prašo: 1) panaikinti 1996 m. lapkričio 7 d. Vilniaus apskrities valdytojo administracijos ekspertų komisijos protokolo Nr. 12 6-ąjį punktą (dėl bylos Nr. 224A dokumentų); 2) panaikinti 2000 m. lapkričio 20 d. Vilniaus apskrities viršininko administracijos Vilniaus miesto žemėtvarkos skyriaus pažymą dėl nuosavybės teises patvirtinančių dokumentų Nr. 206; 3) panaikinti 2000 m. lapkričio 20 d. Vilniaus apskrities viršininko administracijos Vilniaus miesto žemėtvarkos skyriaus pažymą dėl nuosavybės teises patvirtinančių dokumentų Nr. 207; 4) panaikinti 2000 m. lapkričio 20 d. Vilniaus apskrities viršininko administracijos Vilniaus miesto žemėtvarkos skyriaus pažymą dėl nuosavybės teises patvirtinančių dokumentų Nr. 280; 5) panaikinti 2001 m. kovo 2 d. Vilniaus apskrities viršininko administracijos Vilniaus miesto žemėtvarkos skyriaus pažymą dėl nuosavybės teises patvirtinančių dokumentų Nr. 303a; 6) pripažinti negaliojančia 2000 m. lapkričio 21 d. sutartį, sudarytą tarp K. B. ir V. J. dėl teisės į išlikusio nekilnojamo turto nuosavybės atstatymą perleidimo; 7) pripažinti negaliojančia 2000 m. lapkričio 21 d. sutartį, sudarytą tarp V. M. ir V. J. dėl teisės į išlikusio nekilnojamo turto nuosavybės atstatymą perleidimo; 8) pripažinti negaliojančia 2000 m. lapkričio 21 d. sutartį, sudarytą tarp F. T. ir J. B. dėl teisės į išlikusio nekilnojamo turto nuosavybės atstatymą perleidimo; 9) pripažinti negaliojančia 2001 m. kovo 16 d. sutartį, sudarytą tarp K. B. ir P. T., K. T. bei G. T. dėl teisės į išlikusio nekilnojamo turto nuosavybės atstatymą perleidimo.

5Ieškovas ieškinyje nurodė, kad 1991 m. gruodžio 3 d. K. B. kreipėsi į Vilniaus miesto valdybą prašydama atkurti nuosavybės teisę į išlikusį nekilnojamąjį turtą – žemę 5 ha, buvusią Podkarolinka vienkiemyje. Kaip kitus asmenis, turinčius teisę į to paties turto nuosavybės atkūrimą, ji nurodė F. T. ir V. M.. 1999 m. lapkričio 5 d. analogišku prašymu į Vilniaus miesto valdybą kreipėsi V. M.. K. B. prašymo pagrindu buvo pradėta nuosavybės teisių į P. T. turėtą nekilnojamąjį turtą atkūrimo byla Nr. 224A. Vilniaus apskrities valdytojo administracijos ekspertų komisija 1996 m. lapkričio 7 d. posėdžio protokolo Nr. 12 6-tu punktu priėjo išvados, jog pakanka dokumentų atstatyti nuosavybės teisę į buvusio savininko P. T. Podkarolinka kaime turėtą 5,46 ha žemės plotą. Šiame protokole nebuvo nurodyti konkretūs dokumentai, kurių pagrindu ekspertų komisija priėjo būtent tokios išvados. 2000 m. lapkričio 20 d. Vilniaus apskrities viršininko administracijos Vilniaus miesto žemėtvarkos skyrius visiems trims pretendentams į P. T. nuosavybės teisių atkūrimą išdavė pažymas dėl nuosavybės teisę patvirtinančių dokumentų. K. B. išduota pažyma Nr. 206, V. M. – Nr. 207, F. T. – Nr. 208. Vilniaus apskrities viršininko administracijos Vilniaus miesto žemėtvarkos skyrius 2001 m. kovo 2 d. išdavė dar vieną pažymą (Nr. 303a) K. B., patvirtinančią, kad pastaroji turi nuosavybės teisę į 1,82 ha žemės, priklausiusios P. T. Podkarolinkos kaime. Visose minėtose pažymose nurodyta, kad dokumentas, patvirtinantis pretendentų nuosavybės teises, yra 1996 m. kovo 23 d. archyvo pažymėjimas Nr. T-483-T. Šių dokumentų pagrindu vėliau buvo sudaryti ginčijami sandoriai dėl nuosavybės teisių į minėtus žemės sklypus atkūrimo perleidimo. Vilniaus apskrities viršininko administracijos ekspertų komisija vadovavosi tikrovės neatitinkančiais duomenimis, suklastotais dokumentais, todėl minėtas protokolo punktas pripažintinas negaliojančiu. Lietuvos teismo ekspertizės centro 2005 m. spalio 3 d. specialisto išvadoje nurodyta, kad 1999 m. lapkričio 5 d. prašymą, adresuotą Vilniaus miesto žemėtvarkos skyriui, V. M. vardu parašė ir pasirašė ne V. M., o kitas asmuo. Vilniaus apygardos teismo Hipotekos skyriaus 1936 m. lapkričio 11 d. pažymėjimas Nr. 5464 laikytinas suklastotu, o jo pagrindu priimti administraciniai aktai pripažintini negaliojančiais. Vilniaus apskrities viršininko administracijos Vilniaus miesto žemėtvarkos skyriaus 2000 m. lapkričio 20 d. pažymos dėl nuosavybės teises patvirtinančių dokumentų Nr. 206, 207, 208 ir 2001 m. kovo 2 d. pažyma Nr. 303a parengtos vadovaujantis neegzistuojančiu archyvo pažymėjimu Nr. T-483-T, todėl yra neteisėtos ir naikintinos. Šių pažymų pagrindu sudarytos teisių į išlikusio nekilnojamojo turto nuosavybės atstatymą sutartys prieštarauja imperatyvioms įstatymo nuostatoms, todėl yra naikintinos, t.y. turi būti panaikintos teisinės pasekmės, atsiradusios neteisėtų aktų pasėkoje.

6Atsakovas Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos su ieškiniu sutiko iš esmės ieškinyje nurodytais motyvais.

7Atsakovai R. B., V. M., P. T., K. T. ir G. T. su ieškiniu nesutiko. Prašė taikyti ieškinio senatį reikalavimui dėl 1996 m. lapkričio 7 d. Vilniaus apskrities valdytojo administracijos ekspertų komisijos protokolo Nr. 12 6-ojo punkto panaikinimo, likusius ieškinio reikalavimus atmesti. Nurodė, kad jiems nuosavybės teisės nebuvo atkurtos. Terminas 1996 m. lapkričio 7 d. Vilniaus apskrities valdytojo administracijos ekspertų komisijos protokolui Nr. 12 apskųsti pasibaigė 1999 m. lapkričio 8 d. Dėl sandorių pripažinimo negaliojančiais nurodė, kad sandoriai buvo sudaryti, remiantis Vilniaus apskrities viršininko administracijos Vilniaus miesto žemėtvarkos skyriaus pažyma dėl nuosavybės teises patvirtinančių dokumentų, kuri buvo išduota atsižvelgiant ir į 1996 m. lapkričio 7 d. Vilniaus apskrities valdytojo administracijos ekspertų komisijos protokolo Nr.12 6-tąjį punktą. Komisijos protokolo priėmimo metu galiojo 1993 m. rugpjūčio 3 d. Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministro įsakymu Nr.601 patvirtinta tvarka dėl žemės nuosavybės faktą įrodančių dokumentų ekspertizės rengimo, kurios 9 punktas ir Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1993 m. birželio 10 d. nutarimo Nr. 407 „Dėl žemės valdymo nuosavybės teise faktą įrodančių papildomų dokumentų“ 1.3 punktas leido vertinti ekspertų komisijai pateiktus jai nagrinėti dokumentus ir savarankiškai priimti sprendimus dėl dokumentų pakankamumo. CK 1.80 straipsnio 4 dalyje numatyta, kad turtas, buvęs pripažinto negaliojančiu sandorio dalyku, negali būti išreikalautas iš jį sąžiningai įgijusio trečiojo asmens, išskyrus CK 4.96 straipsnio 1, 2 ir 3 dalyse numatytus atvejus. Remiantis CK 4.96 straipsniu atsakovai laikytini sąžiningais įgijėjais. Esant teigiamai komisijos išvadai, Vilniaus apskrities viršininko administracija neturėjo teisinio pagrindo neišduoti ginčijamų pažymų. 2006 m. gruodžio 7 d. Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos pateiktoje išvadoje taip pat teigiama, kad byloje esantys dokumentai yra pakankamas pagrindas atkurti nuosavybės teises. Ieškovas nepateikė į bylą įrodymų apie dokumentų suklastojimą.

8Atsakovė J. B. su ieškiniu nesutiko. Nurodė, kad teisę į nuosavybės teisių atkūrimą į 18200 kv. m. ploto žemės sklypą ji įsigijo 2000 m. lapkričio 21 d. sutartimi, sudaryta su F. T.. Aplinkybę, kad F. T. priklausė sandorio sudarymo metu teisės į nuosavybės teisių atkūrimą į P. T. žemę, patvirtino Vilniaus apskrities viršininko administracijos Vilniaus miesto žemėtvarkos skyriaus pažyma Nr. 208. Ieškovas, reikalaudamas panaikinti minėtą pažymą, turi įrodyti, kad dokumentų, patvirtinančių nuosavybės teises į P. T. žemę nepakanka. Hipotekos skyriaus 1936 m. lapkričio 11 d. pažymėjimas Nr. 5464 buvo tiriamas Lietuvos teismo ekspertizės centre, ekspertizės akte 2003 m. rugsėjo 25 d. Nr. 11-2359 nurodyta, kad tyrimui pateikta pažyma yra originalus, turintis ryškius senėjimo požymius, dokumentas. Išvadą parašė diplomuota specialistė, turintį teisę tirti istorinius dokumentus, disponuodama atitinkama technika, įrenginiais, remiantis kuriais galima tirti, stebėti dokumentus. Dėl nežinomų priežasčių ieškovas didesnę įrodomąją galią suteikė Lietuvos istorijos instituto vyr. mokslo darbuotojo bei Vilniaus universiteto Istorijos fakulteto Naujosios istorijos katedros docento nuomonei, kurie nėra ekspertai ir nėra žinoma, ar instituto ir universiteto darbuotojai turi įstatymų nustatyta tvarka suteiktą teisę teikti savo nuomonę dėl dokumentų tikrumo. Aplinkybę, kad P. T. iki nacionalizacijos turėjo žemės Podkarolinka kaime, patvirtina Vilniaus apskrities Riešės valsčiaus Viršuliškių apylinkės Raiši kaimo 1948 m. spalio 1 d. apskaitos žiniaraštis, kuriame nurodyta, kad P. T. naudojo 1948 metais žemės sklypą Raiši kaime. Atsakovė baudžiamojoje byloje, kurioje ji buvo kaltinama teikusi suklastotus dokumentus bei pasikėsinusi apgaule įgyti savo ir kitų suklaidintų asmenų naudai didelės vertės turtą, buvo išteisinta, todėl pagrindo naikinti pažymas, patvirtinančias nuosavybės teises į P. T. žemę, nėra.

9Bylos nagrinėjimo metu ieškovas atsisakė reikalavimo pripažinti negaliojančia 2001 m. kovo 16 d. sutartį tarp K. B. ir P. T., K. T. bei G. T. dėl teisės į išlikusio nekilnojamo turto nuosavybės atstatymą perleidimo, nes šią sutartį šalys anuliavo 2007 m. gruodžio 27 d. susitarimu.

10II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

11Vilniaus apygardos teismas 2011 m. birželio 14 d. sprendimu priėmė ieškovo atsisakymą nuo ieškinio reikalavimo pripažinti negaliojančia 2001 m. kovo 16 d. sutartį tarp K. B. ir P. T., K. T. bei G. T. dėl teisės į išlikusio nekilnojamo turto nuosavybės atstatymą perleidimo ir bylą šioje dalyje nutraukė, likusioje dalyje ieškinį tenkino:

12panaikino 1996 m. lapkričio 7 d. Vilniaus apskrities valdytojo administracijos ekspertų komisijos protokolo Nr. 12 6-ąjį punktą (dėl bylos Nr. 224A dokumentų); 2000 m. lapkričio 20 d. Vilniaus apskrities viršininko administracijos Vilniaus miesto žemėtvarkos skyriaus pažymą dėl nuosavybės teises patvirtinančių dokumentų Nr. 206; 2000 m. lapkričio 20 d. Vilniaus apskrities viršininko administracijos Vilniaus miesto žemėtvarkos skyriaus pažymą dėl nuosavybės teises patvirtinančių dokumentų Nr. 207; 2000 m. lapkričio 20 d. Vilniaus apskrities viršininko administracijos Vilniaus miesto žemėtvarkos skyriaus pažymą dėl nuosavybės teises patvirtinančių dokumentų Nr. 280; 2001 m. kovo 2 d. Vilniaus apskrities viršininko administracijos Vilniaus miesto žemėtvarkos skyriaus pažymą dėl nuosavybės teises patvirtinančių dokumentų Nr. 303a;

13pripažino negaliojančiomis 2000 m. lapkričio 21 d. sutartį (reg. Nr. 1-13222) tarp K. B. ir V. J.s dėl teisės į išlikusio nekilnojamo turto nuosavybės atstatymą perleidimo; 2000 m. lapkričio 21 d. sutartį (reg. Nr. 1-13226) tarp V. M. ir V. J. dėl teisės į išlikusio nekilnojamo turto nuosavybės atstatymą perleidimo; 2000 m. lapkričio 21 d. sutartį (reg. Nr. 1-13225) tarp F. T. ir J. B. dėl teisės į išlikusio nekilnojamo turto nuosavybės atstatymą perleidimo.

14Bylos nagrinėjimo ribas nustato ieškinio pagrindas ir dalykas. Ieškovas teigė, kad ginčijami valstybės institucijų dokumentai išduoti nepagrįstai – suklastotų ar neegzistuojančių dokumentų pagrindu, todėl teismas nesprendė klausimo, ar faktiškai P. T. turėjo nuosavybės teisę į žemės sklypą. Ginčo esmė – ar ginčijami valstybės institucijų priimti ar išduoti pretendentams dokumentai atitiko įstatymų reikalavimus, t. y. ar nuosavybės atkūrimo procesas buvo vykdomas nepažeidžiant įstatymų reikalavimų ir remiantis tinkamais dokumentais. Todėl, teismo vertinimu, byloje neturi esminės reikšmės atsakovų argumentai, kurie susiję su P. T. turėtos nuosavybės įrodinėjimu.

15Teismas nustatė, kad 1996 m. lapkričio 7 d. Vilniaus apskrities valdytojo administracijos ekspertų komisija posėdžio protokolo Nr. 12 6-tu punktu priėjo išvados, jog pakanka dokumentų atstatyti nuosavybės teisę į buvusio savininko P. T. Podkarolinka kaime turėtą 5,46 ha žemės plotą. Tačiau jokie dokumentai, kuriuos komisija būtų vertinusi, protokole neįvardinti, byloje nėra jokių duomenų, kad komisija pati savo iniciatyva būtų reikalavusi duomenų iš archyvų. Tuo tarpu pati pretendentė K. B. ikiteisminio tyrimo metu nurodė, kad ji jokių archyvinių duomenų žemėtvarkos skyriui nepristatinėjo. Šiame kontekste teismas pažymėjo, kad šioje apklausoje ji neteigė pateikusi žemėtvarkos skyriui ir 1936 m. pažymėjimą iš Vilniaus apygardos teismo hipotekos skyriaus, šio pažymėjimo vertimas apskritai padarytas tik 2002 m. Teismas padarė išvadą, kad nėra jokio pagrindo manyti, jog ekspertų komisijai šį pažymėjimą galėjo pristatyti kas nors kitas, nes kiti pretendentai net nebuvo padavę prašymų. Todėl ieškinyje aptariamas klausimas ar šis pažymėjimas yra originalus, ar suklastotas, teismo vertinimu, esminės reikšmės bylai neturi, nes ginčijamo protokolo surašymo metu jis nebuvo pateiktas, o šioje byloje nėra nustatinėjamas buvusio ginčo sklypo (ne)buvimas P. T. nuosavybe. Iš K. B. prašymo teismas nustatė, kad jo priedu, patvirtinančiu nuosavybės teisę, nurodomas tik 1929.09 planas, tačiau į bylą pateiktas planas yra datuotas 1911 metais, o jo vertimas taip pat padarytas tik 2001 m. Taigi, net sutinkant, kad tai galėtų būti tas pats planas, neaišku kokias išvadas galėjo daryti komisija pagal šį dokumentą, kuris net nebuvo išverstas į valstybinę kalbą. Akivaizdu, kad ekspertų komisija, spręsdama dokumentų pakankamumo klausimą, negali voliuntaristiškai spręsti šio klausimo vienaip ar kitaip, nes kiekvienas sprendimas turi būti pagrįstas faktinėmis aplinkybėmis ir bet kuriuo atveju įvertinant jas protingumo matu. Be to, ekspertų komisijos nuomonė (išvada) šiuo klausimu negali būti vertinama kaip absoliuti ar įgyti teismo sprendimo galią. Priešingu atveju, net esant akivaizdžiai dokumentais nepagrįstai ar suklastotais dokumentais pagrįstai išvadai, ji negalėtų būti kvestionuojama net teismine tvarka, kas neatitiktų teisingumo, protingumo, sąžiningumo principų. Teismas pažymėjo, kad komisija protokole nurodė tris pretendentus, nors prašymą buvo pateikusi tik viena K. B., kas rodo, kad komisija net nesiaiškino, ar jos nurodyti asmenys apskritai yra pateikę prašymus, t. y. santykinai elementaraus klausimo lyginant su nuosavybę įrodančių dokumentų pakankamumo vertinimu. Tuo tarpu pasisakyti dėl asmenų, kurie net nebuvo pateikę prašymų, komisija apskritai negalėjo (juo labiau neįmanoma išsiaiškinti, ar K. B. prašyme nurodyti asmenys iš tikrųjų yra susiję giminystės ryšiais su buvusiu savininku).

16Ginčijamos pažymos yra išduotos remiantis 1996 m. kovo 23 d. pažymėjimu Nr. T-483-T. Jokių kitų šių pažymų išdavimo pagrindų nėra nurodyta. Tuo tarpu realiai šio pažymėjimo nėra ir iš Lietuvos centrinio valstybės archyvo 2003 m. rugpjūčio 18 d. pažymos matyti, kad toks pažymėjimas apskritai nebuvo niekam išduotas. Taigi, teismas konstatavo, jog šios pažymos išduotos neegzistuojančio archyvinio dokumento pagrindu. Todėl negalima pripažinti, kad jos išduotos pagrįstai, dėl ko reikalavimas jas panaikinti tenkinamas. Šiame kontekste teismas pažymėjo, kad pažymose minėtu 1936 m. hipotekos skyriaus pažymėjimu net nesiremiama, dėl ko teismas padarė išvadą, kad jis pažymų išdavimo metu žemėtvarkos skyriui dar nebuvo pateiktas.

17Ginčijamos sutartys buvo sudarytos būtent šių pažymų pagrindu. Pripažinus pažymas dėl nuosavybės teises patvirtinančių dokumentų negaliojančiomis, naikintinos ir minėtos sutartys, nes neturintis nuosavybės teises patvirtinančių dokumentų asmuo negali perleisti kitiems asmenims to, ko pats neturi, tai gali padaryti tik savininkas (CK 4.37 str.). Teismas atmetė argumentus dėl pirkėjų kaip sąžiningų įgijėjų teisių gynimo, nes sutartys yra neatlygintinės (CK 4.96 str. 3 d.).

18Teismas atmetė atsakovų argumentus dėl ieškinio senaties taikymo. Nurodė, kad šios kategorijos bylose prokurorui vieno mėnesio terminas skaičiuotinas nuo to momento, kai yra surinkta pakankamai duomenų, leidžiančių daryti išvadą, kad šis sprendimas pažeidžia viešąjį interesą. Teismas sprendė, kad nagrinėjamu atveju prokurorui kreiptis į teismą su ieškiniu dėl aplinkybių, kurios iš esmės buvo tiriamos kita procesine tvarka – ikiteisminiame tyrime, šiam tyrimui nepasibaigus nebuvo būtinumo.

19III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentai

20Apeliaciniu skundu apeliantė J. B. prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2011 m. birželio 14 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą. Nurodo, kad pirmosios instancijos teismo sprendimo dalis, kuria buvo panaikinti administraciniai aktai bei teisių perleidimo sandoriai, yra neteisėta ir nepagrįsta. Apeliacinį skundą apeliantė grindžia šiais esminiais argumentais:

211. Pirmos instancijos teismas, nagrinėdamas tik tai, ar ginčijami valstybės institucijų priimti ar išduoti pretendentams dokumentai atitiko įstatymų reikalavimus, t. y. ar nuosavybės atkūrimo procesas buvo vykdomas nepažeidžiant įstatymų reikalavimų ir nespręsdamas klausimo ar faktiškai P. T. turėjo nuosavybės teisę į ginčo sklypą, neteisingai apsibrėžė bylos nagrinėjimo ribas, išskirtinai rėmėsi tik ieškovo nurodytais argumentais, visiškai neatskleidė bylos esmės bei pažeidė materialinės ir procesinės teisės normas.

222. Pirmosios instancijos teismo nurodyti argumentai dėl 1996 m. lapkričio 7 d. Vilniaus apskrities viršininko administracijos ekspertų komisijos protokolo Nr. 12 6 punkto nepatvirtina minėto protokolo neteisėtumo.

233. Pagal ginčijamo administracinio akto priėmimo metu galiojančio Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų įstatymo 9 straipsnio nuostatas, nuosavybės teises patvirtinančiais dokumentais laikytini iš hipotekos knygų, jei šių nėra – turto perleidimo sutartys, teismų sprendimai, turto nacionalizavimo aktai, taip pat valstybinių archyvų išduoti pažymėjimai, testamentai ar kiti Vyriausybės nustatyti dokumentai. Vadinasi teismas negalėjo apsiriboti tik aplinkybės dėl 1996 m. kovo 23 d. archyvo pažymėjimo Nr. T-483-T pateikimo aiškinimusi, nes ne tik šis pažymėjimas laikytinas tinkamu nuosavybės teisę į turėtą žemę patvirtinančiu įrodymu. Nuosavybės teisių atkūrimo byloje buvo pateikti ir kiti įrodymai, kurie pagal minimo įstatymo nuostatą taip pat yra laikytini tinkamais šią teisę patvirtinančiais dokumentais – Vilniaus apygardos teismo Hipotekos skyriaus 1936 m. lapkričio 11 d. pažyma, 2006 m. gruodžio 7 d. Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Teisės skyriaus specialistės išvada, 2003 m. rugsėjo 25 d. Lietuvos teismo ekspertizės centro ekspertizės aktas Nr. 11-2359. Teisę į nuosavybės atkūrimą asmuo privalo įrodyti įstatyme numatytais dokumentais, todėl būtent jie yra pagrindu pripažinti tokią teisę, o formalūs nuosavybės teisių atkūrimo dokumentų tvarkymo netikslumai nepanaikina šios teisės. Vien dėl to, kad teismas nenustatė kas pateikė į nuosavybės atkūrimo bylą 1996 m. kovo 23 d. archyvo pažymėjimą Nr. T-483-T ir aplinkybės, kad jis buvo pateiktas, nepaneigia, kad egzistuoja ginčijama teisė, nes ją patvirtina kiti byloje esantys įrodymai.

244. Bylą nagrinėjęs teismas pasisakė ir vertino tik ieškovui palankius įrodymus ir visiškai nenagrinėjo ir nevertino atsakovo teises patvirtinančių ir paneigiančių ieškinio reikalavimus įrodymų. Teismas, spręsdamas ginčijamų administracinių aktų teisėtumo klausimą, tendencingai vertino ir iškreipė motyvuojamoje teismo sprendimo dalyje minėtus įrodymus, iškreipė K. B. parodymus. Baudžiamąją bylą nagrinėjęs teismas konstatavo, kad K. B. nebuvo pasyvi nuosavybės teisių atkūrimo bylos proceso dalyvė, pati disponavo medžiaga, taip pat nurodė, kad ji atliko eilę aktyvių veiksmų. Todėl skundžiamą sprendimą priėmusio teismo išvada, kad ši moteris nepateikė jokių archyvinių duomenų yra nepagrįsta. Atitinkamai aplinkybė, kada išverstas nuosavybės teises patvirtinantis dokumentas negali turėti jokios reikšmės nuosavybės teisių pripažinimui, nes pastarąsias patvirtina pats dokumentas, o ne jo vertimas.

255. Ieškovas įrodinėjo, kad ginčijamas administracinis aktas, t. y. 1996 m. lapkričio 7 d. Ekspertų komisijos protokolas yra neteisėtas, išduotas vadovaujantis suklastotais dokumentais, tačiau nepateikė nei vieno įrodymo, patvirtinančio, kad įstatymo nustatyta tvarka patvirtinti kokių nors dokumentų suklastojimo faktai arba patraukti baudžiamojon už dokumentų klastojimą asmenys (CPK 12 str., 178 str.). Skundžiamą sprendimą priėmęs teismas vadovavosi tik prielaidomis ir samprotavimais, kuriuos nurodė ieškovas. Tai, kad nebuvo nustatyta kas pateikė nuosavybės teisę patvirtinančius dokumentus, nepatvirtina, kad tie dokumentai neegzistavo. Byloje nėra nei vieno įrodymo, patvirtinančio, kad 1996 m. lapkričio 7 d. protokolo Nr. 12 6 punktas buvo surašytas nesant tam teisinio pagrindo, arba kad būtų nustatyta, kad jis buvo nusikalstamų veiksmų rezultatas, taip pat nėra nei vieno objektyvaus įrodymo patvirtinančio, kad ekspertų komisijos nariai buvo nesąžiningi.

266. Teismo baudžiamojoje byloje nustatytų aplinkybių turėjo paisyti ir skundžiamą sprendimą priėmęs teismas, o jeigu jas atmetė, teismas privalėjo nurodyti kokiais įrodymais remdamasis tai padarė (CPK 197 str. 2 d.).

277. Nuosavybės teisių atkūrimo procesas tęsėsi ilgą laiką, šiame procese dalyvavo daugybė administracinius įgalinimus turinčių subjektų, kurie savo kompetencijos ribose tikrino šio proceso teisėtumą. Jokios pretenzijos nebuvo reiškiamos. Asmuo, kuriam atkuriamos teisės, šiame procese neturi jokių įgalinimų ir negali įtakoti proceso. Administracinius įgalinimus turintys subjektai priėmė sprendimus, nebuvo nustatyti jokie nei jų, nei suinteresuotų asmenų neteisėti veiksmai, todėl, vien dėl to, kad daugiau nei dešimt metų dėl netinkamo pareigūnų dokumentų saugojimo asmuo prarastų teises, nebūtų suderinama su jokiais teisingumo ar protingumo principais.

288. Pirmosios instancijos teismas iškreipė ieškinio senaties terminų skaičiavimo taisykles numatydamas išskirtines jų skaičiavimo sąlygas viešąjį interesą ginančiam prokurorui. Netaikant termino skaičiavimo taisyklių prokurorams jie nepagrįstai įgytų daugiau galimybių ginčyti administracinius teisės aktus nei kiti asmenys, kas nesuderinama su administracinių bylų teisenos principais.

29Atsiliepimu į apeliacinį skundą ieškovas Vilniaus miesto apylinkės vyriausiasis prokuroras, ginantis viešąjį interesą, prašo apeliantės skundą atmesti ir palikti nepakeistą skundžiamą pirmosios instancijos teismo sprendimą. Atsiliepimą grindžia iš esmės ieškinyje nurodytais argumentais. Papildomai nurodė, jog Lietuvos Aukščiausiojo Teismo ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje vieningai laikomasi nuostatos, kad tuo atveju, kai į teismą (tiek bendrosios kompetencijos, tiek administracinį) kreipiamasi ginant viešąjį interesą, termino tokiam ieškiniui (prašymui) paduoti eigos pradžia laikytina diena, kai pareiškėjas gavo pakankamai duomenų, kad yra pažeistas viešasis interesas. Nagrinėjamu atveju ieškinio senaties terminas skaičiuotinas nuo 2007 m. birželio 7 d. Vilniaus universiteto Istorijos fakulteto Naujosios istorijos katedros docento S. J. pateiktos specialisto išvados dėl Vilniaus apygardos teismo Hipotekos skyriaus 1936 m. lapkričio 11 d. pažymėjimo Nr. 5464. Prokuroras ieškinį Vilniaus miesto 2 apylinkės teismui pateikė 2007 m. birželio 27 d., t. y. nepraleidęs ieškinio senaties termino.

30Atsiliepimu į apeliacinį skundą atsakovas Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos prašo apeliantės skundą atmesti ir palikti nepakeistą skundžiamą pirmosios instancijos teismo sprendimą. Atsakovas su apeliaciniame skunde išdėstytais argumentais nesutinka, mano, kad skundžiama sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas, nes teismas, tinkamai įvertinęs bylos faktines bei teisines aplinkybes ir įrodymus, teisingai nustatė esmines bylos aplinkybes, padarė pagrįstas išvadas, tinkamai aiškino ir taikė teisės normas, ir turėjo pagrindo ieškinį tenkinti. Atsiliepimą grindžia šiais esminiai argumentais:

311. Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs ieškinio pagrindą ir dalyką, teisingai nusistatė bylos nagrinėjimo ribas ir pagrįstai nusprendė, jog atsakovų argumentai, susiję su P. T. turėtos nuosavybės įrodinėjimu, byloje esminės reikšmės neturi.

322. Teismas teisingai įvertino, kad ginčijamos pažymos yra išduotos remiantis 1996 m. kovo 23 d. pažymėjimu Nr. T-483-T, kurio realiai nėra, nes Lietuvos centrinio valstybės archyvo 2003 m. rugpjūčio 18 d. pažyma patvirtina, jog toks pažymėjimas apskritai nebuvo niekam išduotas. Teismas pagrįstai konstatavo, jog negalima pripažinti, kad pažymos išduotos pagrįstai, nes šios pažymos išduotos neegzistuojančio archyvinio dokumento pagrindu.

333. Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs, kad ginčijamos sutartys buvo sudarytos būtent šių pažymų pagrindu, o pripažinus pažymas dėl nuosavybės teises patvirtinančių dokumentų negaliojančiomis, naikintinos ir minėtos sutartys, nes neturintis nuosavybės teises patvirtinančių dokumentų asmuo negali perleisti kitiems asmenims to, ko pats neturi, taip pat pagrįstai atmetė atsakovų argumentus dėl pirkėjų, jų teigimu – sąžiningų įgijėjų, teisių gynimo, nes sutartys yra neatlygintinės.

34Kiti atsakovai atsiliepimų į apeliantės apeliacinį skundą nepateikė.

35IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės,

36teisiniai argumentai ir išvados

37Apeliacinės instancijos teismas, tikrindamas neįsiteisėjusį pirmosios instancijos teismo sprendimą, turi pareigą įvertinti sprendimo teisinį ir faktinį pagrindą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų (CPK 301 str.) ir ex officio absoliučius sprendimo negaliojimo pagrindus (CPK 263 str., 320 str. 1 d., 2 d.). Absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų nenustatyta, pirmosios instancijos teismas tinkamai taikė bei aiškino teisės normas bei priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą.

38Nagrinėjamoje byloje ieškovas, Vilniaus miesto apylinkės vyriausiasis prokuroras, gindamas viešąjį interesą, pareiškė ieškinį ginčydamas Vilniaus apskrities viršininko administracijos administracinius aktus, susijusius su nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimu, bei šių aktų pagrindu sudarytas teisių į nuosavybės atstatymą perleidimo sutartis. Taigi iš esmės byloje keliamas nuosavybės teisių atkūrimo proceso teisėtumo klausimas.

39Dėl 1996 m. lapkričio 7 d. Vilniaus apskrities valdytojo administracijos ekspertų komisijos protokolo Nr. 12 6-ojo punkto (dėl bylos Nr. 224A dokumentų), 2000 m. lapkričio 20 d. Vilniaus apskrities viršininko administracijos Vilniaus miesto žemėtvarkos skyriaus pažymų dėl nuosavybės teises patvirtinančių dokumentų Nr. 206, Nr. 207, Nr. 280, 2001 m. kovo 2 d. Vilniaus apskrities viršininko administracijos Vilniaus miesto žemėtvarkos skyriaus pažymos dėl nuosavybės teises patvirtinančių dokumentų Nr. 303a bei 2000 m. lapkričio 21 d. sutarčių dėl teisės į išlikusio nekilnojamo turto nuosavybės atstatymą perleidimo teisėtumo

40Nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimas – specifinis socialinis teisinis procesas, nulemtas okupacijos metu įvykusio turto nusavinimo visuotinumo ir istorinių visuomeninių santykių pokyčių. Juo siekiama atkurti neteisėtai nutrauktas nuosavybės teises ir bent iš dalies atkurti teisingumą. Tačiau tam, kad būtų įgyvendinti šie siekiami tikslai, nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo procesas turi būti teisėtas, atliekamas pagal teisės aktų reikalavimus. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje laikomasi nuostatos, kad bylose, susijusiose su nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimu, egzistuoja viešasis interesas, kuris nukreiptas į tai, jog nuosavybės teisių atkūrimo procesas būtų vykdomas skaidriai, laikantis specialiojo teisinio reglamentavimo nuostatų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. liepos 23 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-310/2007; 2008 m. rugpjūčio 1 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-297/2008; 2009 m. liepos 31 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-319/2009; kt.). Nuosavybės teisių atkūrimo procese valstybės ir visuomenės vardu veikia atitinkamus įgaliojimus turinčios valstybės institucijos ir pareigūnai. Tinkamas jų funkcijų vykdymas yra viešojo intereso dalis. Kiekvienas valstybės įgaliotas asmuo privalo be jokių išlygų laikytis įstatymų ir kitų teisės aktų nustatytų reikalavimų. Jeigu valstybės institucija ar pareigūnas pažeidžia įstatymą arba kitą teisės aktą, pakertamas piliečių pasitikėjimas valstybe, kartu pažeidžiamas ir viešasis interesas, kad valstybės institucijų ir valstybės įgaliotų pareigūnų veikloje būtų užtikrintas teisėtumas ir jos tarnautų žmonėms (Konstitucijos 5 str. 3 d.) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. kovo 22 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-194/2006; 2008 m. spalio 13 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-494/2008; kt.).

41Teisinis pagrindas pradėti nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo procedūrą yra piliečio prašymas, Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 10 straipsnyje nustatytais terminais ir tvarka paduotas valstybinei institucijai. Šio įstatymo 10 straipsnio 1 dalyje (įstatymo aktuali redakcija) nustatyta, kad nuosavybės teisės atkuriamos piliečiams, kurių prašymai paduoti įstatymo „Dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų“ nustatytais terminais ir šio įstatymo nustatyta tvarka iki 2001 m. gruodžio 31 d.

42Byloje nustatyta, kad K. B. 1991 m. gruodžio 3 d. kreipėsi į Vilniaus miesto valdybą su prašymu atkurti nuosavybės teisę į išlikusį nekilnojamąjį turtą – žemę 5 ha, buvusią Podkarolinka vienkiemyje, priklaususią K. B. tėvui P. T. (t. 1, b. l. 12). Kaip kiti asmenys, turintys teisę į to paties turto nuosavybės atkūrimą, minėtame prašyme nurodyti F. T. ir V. M.. Byloje nėra jokių rašytinių įrodymų, patvirtinančių, kad F. T. ir V. M. 1991 m. gruodžio 3 d. būtų kreipęsi į Vilniaus miesto valdybą su analogišku prašymu. Pagal bylos duomenis Vilniaus miesto žemėtvarkos skyriui 1999 m. kovo 23 d. buvo pateiktas prašymas atkurti nuosavybės teisę į minėtą išlikusį nekilnojamąjį turtą V. M. vardu. Byloje esanti Lietuvos teismo ekspertizės centro 2005 m. spalio 3 d. specialisto išvada Nr. 11-2789-(05) patvirtina, kad 1999 m. lapkričio 5 d. prašymą V. M. vardu, adresuotą Vilniaus miesto žemėtvarkos skyriui, parašė ir pasirašė ne V. M., o kitas asmuo (t. 1, b. l. 13-15). Ikiteisminio tyrimo metu liudytojais apklausti V. M. ir F. T. parodė, kad visus dokumentus nuosavybės teisų į nekilnojamąjį turtą atkūrimui tvarkė tik K. B., jie patys, t. y. V. M. ir F. T., jokių dokumentų ar prašymų dėl nuosavybės teisių atkūrimo netvarkė, nerašė ir nepasirašė, į valstybės institucijas dėl nuosavybės teisių atkūrimo nesikreipė (t. 1, b. l. 44-49). Taigi tiek Lietuvos teismo ekspertizės centro 2005 m. spalio 3 d. specialisto išvada Nr. 11-2789-(05), tiek V. M. ir F. T. parodymai patvirtina, kad jie įstatymų nustatyta tvarka su prašymu atkurti nuosavybės teisę į išlikusį nekilnojamąjį turtą – žemę 5 ha, buvusią Podkarolinka vienkiemyje, priklaususią P. T., nesikreipė. Nesant V. M. ir F. T. išreikštos valios atkurti nuosavybės teises, jų vardu negalėjo būti rengiamos pažymos dėl nuosavybės teises patvirtinančių dokumentų bei priimamas sprendimas dėl nuosavybės teisių atkūrimo. Esant tokioms aplinkybėms apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas turėjo pakankamą pagrindą išvadai, kad Vilniaus apskrities administracijos Vilniaus miesto žemėtvarkos skyriaus 2000 m. lapkričio 20 d. pažymos Nr. 207 ir Nr. 208 dėl nuosavybės teises patvirtinančių dokumentų negalėjo būti parengtos, todėl yra neteisėtos ir naikintinos.

43Kaip anksčiau minėta, su prašymu atkurti nuosavybės teisę į išlikusį nekilnojamąjį turtą – žemę 5 ha, buvusią Podkarolinka vienkiemyje, priklaususią P. T., į Vilniaus miesto valdybą 1991 m. gruodžio 3 d. kreipėsi K. B.. Prašyme ji nurodė, kad nuosavybės teisės į minėtą turtą pagrindu yra 1929.09 planas. Kaip prašymo priedas nurodyta – planas. Jokie kiti dokumentai, galintys patvirtinti nuosavybės teisę į siekiamą atkurti nekilnojamąjį turtą, prašyme nenurodyti, kartu su juo pateikti nebuvo. Byloje 1929.09 plano nėra. Byloje yra tik 1911 m. rugsėjo 29 d. planas, kurio vertimas buvo padarytas tik 2001 m. kovo 22 d. (t. 1, b. l. 26, 27).

44K. B. prašymo pagrindu buvo pradėta nuosavybės teisių į P. T. turėtą nekilnojamąjį turtą atkūrimo byla Nr. 224A. Vilniaus apskrities valdytojo administracijos ekspertų komisija 1996 m. lapkričio 7 d. posėdyje svarstė dokumentų, įrodančių žemės nuosavybės teisę, pakankamumo pagal suformuotas bylas, tarp jų ir pagal bylą Nr. 224A, klausimus. Ši komisija 1996 m. lapkričio 7 d. posėdžio protokolo Nr. 12 6-tu punktu priėjo išvados, kad byloje Nr. 224A (pretendentai: K. B., F. T., V. M.) pakanka dokumentų atstatyti nuosavybės teisę į buvusio savininko P. T. Podkarolinka kaime turėtą 5,4600 ha žemės plotą (t. 1, b. l. 20, 21). Jokie dokumentai, kuriuos įvertinus komisija priėjo tokios išvados, protokole nėra nurodyti. Vilniaus apskrities viršininko administracijos Vilniaus miesto žemėtvarkos skyrius 2000 m. lapkričio 20 d. pretendentams į P. T. nuosavybės teisių atkūrimą išdavė pažymas dėl nuosavybės teisę patvirtinančių dokumentų: K. B. – Nr. 206, V. M. – Nr. 207, F. T. – Nr. 208 (t. 1, b. l. 22-24). Taip pat K. B. 2001 m. kovo 2 d. išduota pažyma Nr. 303a (t. 1, b. l. 25). Minėtose pažymose nurodyta, kad jos yra parengtos pagal 1996 m. kovo 23 d. archyvo pažymėjimą Nr. T-483-T. Jokie kiti dokumentai, patvirtinantys pretendentų nuosavybės teises į minėtą nekilnojamąjį turtą, pažymose nėra nurodyti. K. B., ikiteisminio tyrimo metu apklausta kaip liudytoja, parodė, kad ji jokių archyvo pažymėjimų ar kitų dokumentų Vilniaus miesto žemėtvarkos skyriui nepristatinėjo, iš kur atsirado 1996 m. kovo 23 d. archyvo pažymėjimas Nr. T-483-T ji nežino (t. 2, b. l. 46). Lietuvos centrinio valstybės archyvo 2003 m. rugpjūčio 18 d. raštas Nr. R4-5083 patvirtina, kad 1996 m. kovo 23 d. pažymėjimo Nr. T-483-T archyvas nėra išdavęs (t. 1, b. l. 36). Byloje nėra jokių duomenų, leidžiančių daryti prielaidą, kad ekspertų komisija būtų pareikalavusi duomenis iš archyvo apie P. T. iki nacionalizacijos turėtą nekilnojamąjį turtą savo iniciatyva.

45Įvertinusi byloje nustatytas aplinkybes apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija daro išvadą, kad 1996 m. lapkričio 7 d. posėdžio metu, svarstant dokumentų, įrodančių žemės nuosavybės teisę į P. T. iki nacionalizacijos turėtą žemę, pakankamumo klausimą, ekspertų komisija galėjo vertinti nebent 1929.09 planą ir 1996 m. kovo 23 d. archyvo pažymėjimą Nr. T-483-T. Jokių kitų dokumentų minėta komisiją vertinti negalėjo, nes jie, kaip byloje nustatyta, į nuosavybės atkūrimo bylą pateikti nebuvo. Kadangi byloje nėra 1929.09 plano, o yra tik 1911 m. rugsėjo 29 d. planas, kurio vertimas, kaip minėta, padarytas tik 2001 m. kovo 22 d., jo ekspertų komisija 1996 m. lapkričio 7 d. posėdžio metu vertinti negalėjo net ir darant prielaidą, kad 1929.09 planas ir 1911 m. rugsėjo 29 d. planas yra tas pats dokumentas. Byloje nustatyta, kad 1996 m. kovo 23 d. archyvo pažymėjimas Nr. T-483-T niekam niekada išduotas nebuvo, todėl jis irgi minėto posėdžio metu negalėjo būti vertintinas. Esant tokioms aplinkybėms teisėjų kolegija sprendžia, kad Vilniaus apskrities valdytojo administracijos ekspertų komisija 1996 m. lapkričio 7 d. posėdžio protokolo Nr. 12 6-tu punktu negalėjo nuosavybės teisių atkūrimo byloje nesančių dokumentų pagrindu padaryti išvadą, kad byloje Nr. 224A (pretendentai: K. B., F. T., V. M.) pakanka dokumentų atstatyti nuosavybės teisę į buvusio savininko P. T. Podkarolinka kaime turėtą 5,4600 ha žemės plotą. Be to, kadangi, kaip anksčiau minėta V. M. ir F. T. nubuvo pareiškę prašymų atkurti nuosavybes teises į P. T. iki nacionalizacijos turėtą nekilnojamąjį turtą, komisija jų atžvilgiu pasisakyti negalėjo. Taigi iš esmės konstatuotina, kad nagrinėjamu atveju buvo pažeistas nuosavybės teisių atkūrimo procesas. Dėl pirmiau nurodytų aplinkybių teisėjų kolegija sprendžia, jog pirmosios instancijos teismas turėjo pakankamą pagrindą panaikinti Vilniaus apskrities valdytojo administracijos ekspertų komisijos 1996 m. lapkričio 7 d. posėdžio protokolo Nr. 12 6-tą punktą.

46Ginčijamos Vilniaus apskrities viršininko administracijos Vilniaus miesto žemėtvarkos skyriaus 2000 m. lapkričio 20 d. pažymos dėl nuosavybės teisę patvirtinančių dokumentų Nr. 206, Nr. 207, Nr. 208 ir 2001 m. kovo 2 d. pažyma Nr. 303a buvo išduotos neegzistuojančio 1996 m. kovo 23 d. archyvo pažymėjimo Nr. T-483-T pagrindu, remiantis neteisėta ekspertų komisijos 1996 m. lapkričio 7 d. posėdžio protokolo Nr. 12 6-to punkto išvada, todėl minėtos pažymos taip pat yra neteisėtos ir naikintinos. Pažymos Nr. 207 ir Nr. 208, kaip anksčiau minėta, taip pat pripažintinos neteisėtomis ir dėl tos priežasties, kad V. M. ir F. T. niekada nebuvo išreiškę valios atkurti nuosavybės teises. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, atsižvelgdama į šias byloje nustatytas aplinkybes, sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas skundžiamu sprendimu pagrįstai panaikino minėtus dokumentus.

47Ginčijamos 2000 m. lapkričio 21 d. teisės į išlikusio nekilnojamo turto nuosavybės atstatymą perleidimo sutartys buvo sudarytos Vilniaus miesto žemėtvarkos skyriaus 2000 m. lapkričio 20 d. pažymų Nr. 206, Nr. 207, Nr. 208 ir 2001 m. kovo 2 d. pažymos Nr. 303a pagrindu. Pripažinus minėtas pažymas negaliojančiomis, pirmosios instancijos teismas pagrįstai panaikino ir minėtas sutartis (CK 4.37 str., 4.96 str. 3 d.).

48Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija atmeta kaip nepagrįstus apeliacinio skundo argumentus dėl įrodinėjimo taisyklių pažeidimo, nes jie neatitinka skundžiamos pirmosios instancijos teismo sprendimo turinio. Teismas aiškinosi apeliantės nurodytas aplinkybes, tyrė ir vertino visus byloje surinktus įrodymus ir padarė jais pagrįstas išvadas dėl ginčo dalyko šioje byloje, todėl nėra pagrindo konstatuoti, kad buvo pažeistos įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą reglamentuojančios proceso teisės normos.

49Dėl klausimo ar P. T. faktiškai turėjo nuosavybės teisę į nekilnojamąjį turtą – žemę 5 ha, buvusią Podkarolinka vienkiemyje

50Apeliantė apeliaciniame skunde teigia, kad pirmosios instancijos teismas neteisingai apibrėžė bylos nagrinėjimo ribas ir nepagrįstai nesprendė klausimo ar faktiškai P. T. turėjo teisę į ginčo žemės sklypą. Apeliantės manymu kiti byloje esantys rašytiniai įrodymai minėtą faktą patvirtina.

51Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija pažymi, kaip teisingai nurodė pirmosios instancijos teismas, kad bylos nagrinėjimo ribas nustato ieškovo nurodytas ieškinio pagrindas ir dalykas. Kadangi byloje buvo keliamas nuosavybės teisių atkūrimo proceso teisėtumo klausimas, pirmosios instancijos teismas pagrįstai nesprendė klausimo ar byloje esantys kiti įrodymai patvirtina, kad P. T. faktiškai turėjo nuosavybės teisę į žemės sklypą Podkarolinka vienkiemyje. Tačiau nagrinėjamos bylos atveju apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija mano esant tikslinga pasisakyti šiuo klausimu.

52Kasacinis teismas, siekdamas formuoti vienodą ir nuoseklią teismų praktiką, yra ne kartą plačiai pasisakęs dėl įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą reglamentuojančių proceso teisės normų aiškinimo ir taikymo. CPK 176 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad įrodinėjimo tikslas – teismo įsitikinimas, pagrįstas byloje esančių įrodymų tyrimu ir vertinimu, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja. Faktą galima pripažinti įrodytu, jeigu byloje esančių įrodymų pagrindu susiformuoja teismo įsitikinimas to fakto buvimu. Įrodymų vertinimas pagal CPK 185 straipsnį reiškia, kad bet kokios ginčui išspręsti reikšmingos informacijos įrodomąją vertę nustato teismas pagal vidinį savo įsitikinimą. Kasacinis teismas savo nutartyse yra pabrėžęs, kad teismai, vertindami šalių pateiktus įrodymus, remiasi įrodymų pakankamumo taisykle, o išvada dėl konkrečios faktinės aplinkybės egzistavimo daroma pagal vidinį teismo įsitikinimą, grindžiamą visapusišku ir objektyviu visų reikšmingų bylos aplinkybių išnagrinėjimu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. balandžio 8 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB ,,Interbolis“ v. VĮ Registrų centras, bylos Nr. 3K-3-155/2010; 2011 m. vasario 7 d. nutartis, priimta civilinėje byloje I. K. v. R. S. ir kt., bylos Nr. 3K-3-35/2011; 2011 m. spalio 18 d. nutartis, priimta civilinėje byloje J. M. ir kt. v. UAB „Skaidula“ ir kt., bylos Nr. 3K-3-396/2011; 2011 m. spalio 25 d. nutartis, priimta civilinėje byloje AB „Rytų skirstomieji tinklai“ v. religinė bendruomenė Meditacijos centras „Ojas“, bylos Nr. 3K-3-415/2011; kt.). Teismas turi įvertinti ne tik kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę, bet ir įrodymų visetą, ir tik iš įrodymų visumos daryti išvadas apie tam tikrų įrodinėjimo dalyku konkrečioje byloje esančių faktų buvimą ar nebuvimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. vasario 15 d. nutartis, priimta civilinėje byloje A. M. v. DUAB „Baltijos garantas“, bylos Nr. 3K-3-98/2008; 2010 m. lapkričio 2 d. nutartis, priimta civilinėje byloje D. P. v. G. K., bylos Nr. 3K-3-428/2010; 2011 m. rugpjūčio 8 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB ,,Šilo bitė“ ir kt. v. Lietuvos Respublikos valstybės saugumo departamentas ir kt., bylos Nr. 3K-3-340/2011; kt.). Kasacinis teismas taip pat yra akcentavęs tai, kad teismas, vertindamas įrodymus, turi vadovautis ne tik įrodinėjimo taisyklėmis, bet ir logikos dėsniais, pagal vidinį įsitikinimą padaryti nešališkas išvadas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. vasario 26 d. nutartis, priimta civilinėje byloje S. M. v. UAB „Y. W. Technologies Lietuva“, bylos Nr. 3K-3-129/2008; 2008 m. rugsėjo 30 d. nutartis, priimta civilinėje byloje N. C. v. Socialinio aprūpinimo skyrius prie Rusijos Federacijos ambasados Lietuvoje, bylos Nr. 3K-3-439/2008; kt.). Teismas gali daryti išvadą apie tam tikrų aplinkybių buvimą tada, kai byloje esančių įrodymų visuma leidžia manyti, jog labiau tikėtina, kad atitinkamas faktas egzistuoja, nei neegzistuoja (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. spalio 19 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-416/2007; 2012 m. rugpjūčio 14 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-390/2012; kt.).

53Apeliantės teigimu faktą, kad P. T. turėjo nuosavybės teisę į ginčo žemės sklypą, patvirtina – Vilniaus apygardos teismo Hipotekos skyriaus 1936 m. lapkričio 11 d. pažyma, 2006 m. gruodžio 7 d. Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Teisės skyriaus specialistės išvada, 2003 m. rugsėjo 25 d. Lietuvos teismo ekspertizės centro ekspertizės aktas Nr. 11-2359.

54Vilniaus apygardos teismo Hipotekos skyriaus 1936 m. lapkričio 11 d. pažymoje Nr. 5464 (t. 1, b. l. 28, 29) nurodyta, kad žemės sklypo, kurio pavadinimas „Podkarolinka“, remiantis Hipotekos skyriaus 1934 m. gegužės 14 d. sprendimu perrašytas P. T. vardu, pažyma yra išduota pagal hipotekos knygą Nr. 48. Iš Lietuvos centrinio valstybės archyvo 2003 m. rugpjūčio 18 d. rašto Nr. R4-5083 (t. 1, b. l. 36) matyti, kad Vilniaus – Trakų aps. Riešės vls. Zameček dvaro nekilnojamojo turto ipotekos knygos Nr. 48 archyvo saugomuose fonduose nerasta.

552003 m. rugsėjo 25 d. Lietuvos teismo ekspertizės centro ekspertizės akte Nr. 11-2359 (t. 1, b. l. 38-39) yra nurodyta, kad 1936 m. lapkričio 11 d. pažyma Nr. 5464 yra originalus, turintis ryškius senėjimo požymius, dokumentas, kuriame įrašai parašyti plunksnakočiu rašalu, neatitinkančiu pokario ir šiuolaikinio laikotarpio receptūrų, o atspaudai atspausti originaliomis reljefinėmis klišėmis, kurių tekstas ir piešiniai atitinka 1922-1939 m. Vilniaus krašte naudotus atspaudus, tačiau nėra galimybės nustatyti, ar ši pažyma parašyta konkrečiai 1936 metais.

56Vilniaus apskrities archyvo 2002 m. sausio 30 d. pažymėjime Nr. T-1 (t. 1, b. l. 37) yra nurodyta, kad Vilniaus apskrities DŽDT vykdomojo komiteto žemės ūkio skyriaus archyviniame fonde, Viršuliškių apylinkės 1948/1949 m. žemės apskaitos žiniaraščių byloje, Vilniaus apskrities Riešės valsčiaus Viršuliškių apylinkės Raiši kaimo 1948 m. spalio 1 d. žemės apskaitos žiniaraštyje įrašytas žemės naudotojas T. P. J., turėjęs viso žemės – 5,85 (matavimo vienetas dokumente nenurodytas. Įvertinusi šį dokumentą teisėjų kolegija daro išvada, kad jis tik patvirtina faktą, kad P. T. 1948 metais naudojosi žemės sklypu Vilniaus apskrities Riešės valsčiaus Viršuliškių apylinkės Raiši kaime. Tačiau šis dokumentas nepatvirtina, kad iki 1940 metais įvykusios nacionalizacijos P. T. turėjo nuosavybės teisę būtent į ginčo žemės sklypą, esantį Podkarolinkos vienkiemyje.

572006 m. gruodžio 7 d. Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Teisės skyriaus specialistės išvadoje (t. 1, b. l. 53-63) yra nustatyta, kad minėta 1936 m. lapkričio 11 d. pažyma galėtų būti laikoma tinkamu dokumentu nuosavybės teisėms atkurti, tačiau kartu pažymėta, jog šiame dokumente nurodytas sumokėtas mokestis – 26 000 markių, kai jau 1924 metais buvo įvestas Lenkijos zlotas. Įvertinus šią išvadą ir 2003 m. rugsėjo 25 d. Lietuvos teismo ekspertizės centro ekspertizės aktą Nr. 11-2359, darytina išvada, kad nors 1936 m. lapkričio 11 d. pažyma ir galėtų būti laikoma originaliu dokumentu, tačiau kyla abejonių dėl jos surašymo datos, nes šios pažymos surašymo metu mokestis turėjo būti mokamas Lenkijos zlotais, o ne markėmis. Lietuvos istorijos instituto 2007 m. gegužės 10 d. raštas (t. 1, b. l. 64) ir Vilniaus universiteto Istorijos fakulteto Naujosios istorijos katedros 2007 m. birželio 7 d. specialisto išvadoje pateikti argumentai (t. 1, b. l. 65-68) šią išvadą daro labiau tikėtina.

58Taip pat minėtoje išvadoje nurodyta, kad vadovaujantis vien Vilniaus apskrities Riešės valsčiaus Viršuliškių apylinkės Raišių kaimo 1948 m. spalio 1 d. apskaitos žiniaraščiu, t. y. nesant žemės sklypo kartografavimo bei kitų archyvinių dokumentų, tarnyba negali pateikti savo nuomonės, ar iki 1940 m. žemės nacionalizacijos P. T. nuosavybės teise valdė žemės sklypą Riešės valsčiuje, Viršuliškių apylinkėje, Raišių kaime. Vilniaus apskrities Riešės valsčiaus Viršuliškių Raiši kaimo 1948 m. spalio 1 d. žemės apskaitos žiniaraštis tik patvirtina, kad P. T. žemę naudojo 1948 m., t. y. po žemės nacionalizacijos. Be to, Vilniaus miesto valdybai 1991 m. gruodžio 3 d. K. B. pateiktame prašyme atkurti nuosavybės teises, nei 1999 m. lapkričio 5 d. V. M. pateiktame prašyme, kuriuose nurodyta konkreti žemės buvimo vieta, į kurią pretenduojama atkurti nuosavybės teises, - Podkarolinkos kaimas (vienkiemis), nebuvo prašoma atkurti nuosavybės teises į Viršuliškių apylinkėje, Raišių kaime esantį žemės sklypą. Įvertinus šiuos duomenis bei Vilniaus apskrities archyvo 2002 m. sausio 30 d. pažymėjime Nr. T-1 nurodytus duomenis, darytina išvada, kad net jeigu daryti prielaidą, jog P. T. iki nacionalizacijos nuosavybės teise ir turėjo žemės sklypą Viršuliškių apylinkėje, Raišių kaime, tai nėra tas pats žemės sklypas, kuris nurodytas prašyme atkurti nuosavybes teises, esantis Podkarolinkos vienkiemyje.

59Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, įvertinusi visus byloje esančius rašytinius įrodymus, daro išvadą, kad nagrinėjamu atveju byloje nėra pateikta neginčytinų įrodymų, kurie neabejotinai patvirtintų faktą, kad iki nacionalizacijos P. T. turėjo nuosavybės teisę į 5 ha žemės sklypą, buvusį Podkarolinkos vienkiemyje.

60Dėl ieškinio senaties

61Lietuvos Aukščiausiasis Teismas ir Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, formuodamas praktiką dėl ieškinio senaties termino, kai į teismą (bendrosios kompetencijos ar administracinį) kreipiamasi ginant viešąjį interesą, pažymėjo, kad ieškinio senaties termino tokiam ieškiniui (prašymui) paduoti eigos pradžia laikytina diena, kai ieškovas (pareiškėjas) gavo pakankamai duomenų apie tai, jog yra pažeistas viešasis interesas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. gruodžio 18 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-578/2007; 2010 m. balandžio 19 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-177/2010; Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. gruodžio 24 d. nutartis, priimta administracinėje byloje Nr. A-261-1502/2009). Tokia nuostata suformuota dėl to, kad prokuroras nėra ginčijamų materialinių teisinių santykių dalyvis.

62Prokuroras, įstatymo nustatyta tvarka gavęs informaciją apie asmens, visuomenės, valstybės teisių bei teisėtų interesų pažeidimą, ne kiekvienu atveju turi pagrindą manyti, kad administracinis aktas pažeidžia viešąjį interesą ir kad yra pagrindas kreiptis į teismą dėl viešojo intereso gynimo. Pirmiausia jis turi nustatyti, ar administracinis aktas priimtas srityje, susijusioje su viešuoju interesu, ir ar pažeidžia viešąjį interesą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. balandžio 28 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-143/2010; Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. liepos 25 d. nutartis, priimta administracinėje byloje Nr. A-146-335/2008).

63Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 19 straipsnio 1 dalyje nustatytas 30 dienų terminas yra sutrumpintas ieškinio senaties terminas. Nurodyto 30 dienų termino privalo laikytis ir prokuroras, kai, gindamas viešąjį interesą, reiškia ieškinį panaikinti apskrities viršininko administracijos aktą. Kartu pažymėtina, kad ši įstatymo nuostata skirta asmeniui, kuris yra nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo dalyvis. Prokuroras toks asmuo nėra, todėl ši įstatymo nuostata negali būti gramatiškai aiškinama taip, kad prokurorui taikomas įstatyme nustatytas 30 dienų terminas nuo sprendimo atkurti nuosavybės teises jam įteikimo dienos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. spalio 9 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-397/2009; 2010 m. kovo 30 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-141/2010). Prokurorai nėra subjektai, dalyvaujantys nuosavybės teisių atkūrimo procese, tačiau į teismą su reikalavimu panaikinti sprendimą dėl nuosavybės teisių atkūrimo pagal įstatymo analogiją jie gali kreiptis per 30 dienų terminą, kuris skaičiuotinas nuo to momento, kada yra surinkta pakankamai duomenų, leidžiančių daryti išvadą, kad šis sprendimas pažeidžia viešąjį interesą.

64Apeliantė nurodo, kad prokuroro ieškinys šioje byloje pareikštas praleidus ieškinio senaties terminą. Šis apeliacinio skundo argumentas atmestinas kaip nepagrįstas. Byloje nustatyta, kad prokurorui apie galimai pažeistą viešąjį interesą priimant ginčijamus administracinius aktus tapo žinoma tik 2007 m. birželio 7 d., gavus Vilniaus universiteto Istorijos fakulteto Naujosios Istorijos katedros specialisto išvadą, su ieškiniu į Vilniaus miesto 2 apylinkės teismą ieškovas kreipėsi 2007 m. birželio 27 d., dėl to pirmosios instancijos teismai pagrįstai sprendė, kad terminas administraciniams aktams nuginčyti nepraleistas. Pažymėtina, kad aplinkybių, jog prokuroras apie galimai pažeistą viešąjį interesą sužinojo anksčiau, apeliantė neįrodinėjo, byloje tokių duomenų nepateikta (CPK 178 str.).

65Atsižvelgdama į išdėstytas aplinkybes, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas, priimdamas skundžiamą sprendimą, tinkamai nustatė faktines bylos aplinkybes, svarbias svarstant kilusį ginčą, nepažeidė materialinės ir proceso teisės normų, todėl sprendimą pakeisti ar panaikinti, remiantis apeliacinių skundų motyvais, nėra pagrindo (CPK 326 str. 1 d. 1 p.).

66Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Nutarė

67Palikti Vilniaus apygardos teismo 2011 m. birželio 14 d. sprendimą nepakeistą.

Proceso dalyviai
Ryšiai
1. Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija,... 2. Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi civilinę bylą,... 3. I. Ginčo esmė... 4. Ieškovas Vilniaus miesto apylinkės vyriausiasis prokuroras, ginantis... 5. Ieškovas ieškinyje nurodė, kad 1991 m. gruodžio 3 d. K. B. kreipėsi į... 6. Atsakovas Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos su... 7. Atsakovai R. B., V. M., P. T., K. T. ir G. T. su ieškiniu nesutiko. Prašė... 8. Atsakovė J. B. su ieškiniu nesutiko. Nurodė, kad teisę į nuosavybės... 9. Bylos nagrinėjimo metu ieškovas atsisakė reikalavimo pripažinti... 10. II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė... 11. Vilniaus apygardos teismas 2011 m. birželio 14 d. sprendimu priėmė ieškovo... 12. panaikino 1996 m. lapkričio 7 d. Vilniaus apskrities valdytojo administracijos... 13. pripažino negaliojančiomis 2000 m. lapkričio 21 d. sutartį (reg. Nr.... 14. Bylos nagrinėjimo ribas nustato ieškinio pagrindas ir dalykas. Ieškovas... 15. Teismas nustatė, kad 1996 m. lapkričio 7 d. Vilniaus apskrities valdytojo... 16. Ginčijamos pažymos yra išduotos remiantis 1996 m. kovo 23 d. pažymėjimu... 17. Ginčijamos sutartys buvo sudarytos būtent šių pažymų pagrindu.... 18. Teismas atmetė atsakovų argumentus dėl ieškinio senaties taikymo. Nurodė,... 19. III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentai... 20. Apeliaciniu skundu apeliantė J. B. prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo... 21. 1. Pirmos instancijos teismas, nagrinėdamas tik tai, ar ginčijami valstybės... 22. 2. Pirmosios instancijos teismo nurodyti argumentai dėl 1996 m. lapkričio 7... 23. 3. Pagal ginčijamo administracinio akto priėmimo metu galiojančio Piliečių... 24. 4. Bylą nagrinėjęs teismas pasisakė ir vertino tik ieškovui palankius... 25. 5. Ieškovas įrodinėjo, kad ginčijamas administracinis aktas, t. y. 1996 m.... 26. 6. Teismo baudžiamojoje byloje nustatytų aplinkybių turėjo paisyti ir... 27. 7. Nuosavybės teisių atkūrimo procesas tęsėsi ilgą laiką, šiame procese... 28. 8. Pirmosios instancijos teismas iškreipė ieškinio senaties terminų... 29. Atsiliepimu į apeliacinį skundą ieškovas Vilniaus miesto apylinkės... 30. Atsiliepimu į apeliacinį skundą atsakovas Nacionalinė žemės tarnyba prie... 31. 1. Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs ieškinio pagrindą ir dalyką,... 32. 2. Teismas teisingai įvertino, kad ginčijamos pažymos yra išduotos... 33. 3. Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs, kad ginčijamos sutartys buvo... 34. Kiti atsakovai atsiliepimų į apeliantės apeliacinį skundą nepateikė.... 35. IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės,... 36. teisiniai argumentai ir išvados... 37. Apeliacinės instancijos teismas, tikrindamas neįsiteisėjusį pirmosios... 38. Nagrinėjamoje byloje ieškovas, Vilniaus miesto apylinkės vyriausiasis... 39. Dėl 1996 m. lapkričio 7 d. Vilniaus apskrities valdytojo administracijos... 40. Nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimas –... 41. Teisinis pagrindas pradėti nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį... 42. Byloje nustatyta, kad K. B. 1991 m. gruodžio 3 d. kreipėsi į Vilniaus miesto... 43. Kaip anksčiau minėta, su prašymu atkurti nuosavybės teisę į išlikusį... 44. K. B. prašymo pagrindu buvo pradėta nuosavybės teisių į P. T. turėtą... 45. Įvertinusi byloje nustatytas aplinkybes apeliacinės instancijos teismo... 46. Ginčijamos Vilniaus apskrities viršininko administracijos Vilniaus miesto... 47. Ginčijamos 2000 m. lapkričio 21 d. teisės į išlikusio nekilnojamo turto... 48. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija atmeta kaip nepagrįstus... 49. Dėl klausimo ar P. T. faktiškai turėjo nuosavybės teisę į nekilnojamąjį... 50. Apeliantė apeliaciniame skunde teigia, kad pirmosios instancijos teismas... 51. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija pažymi, kaip teisingai... 52. Kasacinis teismas, siekdamas formuoti vienodą ir nuoseklią teismų praktiką,... 53. Apeliantės teigimu faktą, kad P. T. turėjo nuosavybės teisę į ginčo... 54. Vilniaus apygardos teismo Hipotekos skyriaus 1936 m. lapkričio 11 d. pažymoje... 55. 2003 m. rugsėjo 25 d. Lietuvos teismo ekspertizės centro ekspertizės akte... 56. Vilniaus apskrities archyvo 2002 m. sausio 30 d. pažymėjime Nr. T-1 (t. 1, b.... 57. 2006 m. gruodžio 7 d. Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio... 58. Taip pat minėtoje išvadoje nurodyta, kad vadovaujantis vien Vilniaus... 59. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, įvertinusi visus byloje... 60. Dėl ieškinio senaties... 61. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas ir Lietuvos vyriausiasis administracinis... 62. Prokuroras, įstatymo nustatyta tvarka gavęs informaciją apie asmens,... 63. Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo... 64. Apeliantė nurodo, kad prokuroro ieškinys šioje byloje pareikštas praleidus... 65. Atsižvelgdama į išdėstytas aplinkybes, apeliacinės instancijos teismo... 66. Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija,... 67. Palikti Vilniaus apygardos teismo 2011 m. birželio 14 d. sprendimą...