Byla 2-768-823/2018
Dėl bankrutavusios A. I. individualios įmonės 2017 m. lapkričio 22 d. kreditorių susirinkimo nutarimo pripažinimo negaliojančiu

1Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Goda Ambrasaitė - Balynienė, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjusi civilinę bylą pagal atsakovės bankrutavusios A. I. individualios įmonės atskirąjį skundą dėl Kauno apygardos teismo 2018 m. vasario 2 d. nutarties civilinėje byloje pagal pareiškėjos akcinės bendrovės „Swedbank“ skundą dėl bankrutavusios A. I. individualios įmonės 2017 m. lapkričio 22 d. kreditorių susirinkimo nutarimo pripažinimo negaliojančiu,

Nustatė

2

  1. Ginčo esmė
  1. Pareiškėja AB „Swedbank“ pateikė skundą dėl bankrutavusios A. I. individualios įmonės 2017 m. lapkričio 22 d. kreditorių susirinkimo nutarimo antruoju darbotvarkės klausimu, kuriuo buvo patvirtinta papildoma 17 760 Eur administravimo išlaidų sąmata (7 760 Eur administravimo išlaidoms ir 10 000 Eur administratorės atlyginimui), prašydama pripažinti šį nutarimą negaliojančiu.
  2. Pareiškėjos teigimu, skundžiamas nutarimas prieštarauja Lietuvos Respublikos įmonių bankroto įstatymo (toliau – ĮBĮ) 23 ir 36 straipsniams, Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 1.5 straipsnyje įtvirtintiems teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principams ir pažeidžia tiek pareiškėjos, tiek bankrutavusios įmonės ir kitų įmonės kreditorių interesus. Papildomos administravimo išlaidos buvo patvirtintos vienos kreditorės – UAB „Indra 10“, kuri į bankroto bylą įstojo jau baigiantis bankroto procesui, balsais. Šios išlaidos būtų apmokamos iš pareiškėjai AB „Swedbank“ įkeisto ir jau parduoto nekilnojamojo turto, todėl iš esmės pakenktų tik pareiškėjos, o ne minėtos kreditorės, interesams. Bankroto administravimo išlaidų sąmata yra aiškiai per didelė, nes įmonė jokios veiklos nevykdo ir turto neturi, administratorė pasiūlė kreditoriams priimti nutarimą kreiptis į teismą dėl įmonės veiklos pabaigos. Administratorė papildomų administravimo išlaidų sumas nustatė remdamasi Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2016 m. balandžio 27 d. nutarimu Nr. 415 „Dėl bankroto administravimo išlaidų rekomendacinių dydžių sąrašo ir atlyginimo administratoriui už bankroto administravimą nustatymo taisyklių patvirtinimo“ (toliau – Taisyklės), kurios nėra privalomos kreditoriams ir yra tik rekomendacinio pobūdžio.
  3. Pareiškėjos teigimu, bankroto administratorės siūlymas teisinėms išlaidoms skirti papildomą sumą jau buvo svarstytas ir atmestas kreditorių susirinkimo. Dalis bylų, už kurias administratorė prašo priemokų, yra pačios administratorės savavališkai inicijuotos bylos, kurios buvo visiškai nepagrįstos, jos skundai dėl kreditorių susirinkimo nutarimų buvo atmesti. Administratorė neteisingai nurodė, kad dėl ne nuo jos priklausančių aplinkybių bankroto byla tęsiasi daugiau nei penkerius metus. Administratorė daugiau kaip dvejus metus vilkino įmonės nekilnojamojo turto pardavimą, neskelbė varžytynių, todėl Audito, apskaitos, turto vertinimo ir nemokumo valdymo tarnyba administratorei skyrė nuobaudą – įspėjimą.
  4. Bankrutavusios A. I. IĮ bankroto administratorė nesutiko su skundu, prašė jį atmesti. Nurodė, kad 2017 m. lapkričio 22 d. kreditorių susirinkime tvirtinant administravimo išlaidų sąmatą, Taisyklėse patvirtinti bankroto administravimo išlaidų rekomendaciniai dydžiai tiesiogiai neturėjo būti taikomi, tačiau, vadovaujantis teismų praktika, į šiose Taisyklėse nustatytus dydžius galėjo būti atsižvelgiama. Pagal Taisykles rekomendacinis administratorės atlyginimo dydis turėtų būti 23 552,46 Eur, o patvirtinta bendra 14 344,30 Eur (4 344,30 Eur + 10 000 Eur) atlyginimo administratorei suma yra beveik dvigubai mažesnė, nei Vyriausybės nustatytas bankroto administratoriaus atlyginimo rekomendacinis dydis. Pagal Taisyklėmis patvirtinto bankroto administravimo išlaidų rekomendacinių dydžių sąrašą, vidutinės įmonės bankroto administravimo išlaidų rekomendacinis dydis, išreikštas minimaliomis algomis, sudaro 55 MMA, t. y. 20 900 Eur (55 x 380 Eur = 20 900 Eur). Bankrutavusios A. I. IĮ bankroto proceso metu faktiškai patirtų būtinų bankroto procedūroms atlikti išlaidų suma sudaro 9 208,10 Eur, o administravimo išlaidoms buvo patvirtinta 1 448,10 Eur suma, todėl skundžiamu nutarimu patvirtintas faktiškai patirtų administravimo išlaidų dydžio skirtumas, t. y. 7 760 Eur. Kreditoriams buvo pateiktos administravimo išlaidų bei lėšų naudojimo ataskaitos, kuriose buvo detaliai išdėstytos patirtų išlaidų sumos. Kreditoriai susirinkime nepareiškė pastabų dėl administravimo išlaidų sumos.
  5. Pareiškėjos argumentas, kad neva dėl administratorės neveiklumo bankroto procesas buvo užvilkintas daugiau nei dvejus metus, yra nepagrįstas, nes administratorei paskirta nuobauda nėra įsiteisėjusi, Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. spalio 5 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. 1-6584-426/2016 yra apskųstas apeliacine tvarka ir apeliacinis procesas šioje byloje nėra baigtas. Pareiškėjos teiginys, kad papildomos administravimo išlaidos bus apmokamos tik iš įkeisto turto, prieštarauja ĮBĮ 36 straipsnio 1 daliai. Pareiškėja siekia būti atleista nuo ĮBĮ 33 straipsnio 6 dalyje nustatytos pareigos prisidėti prie administravimo išlaidų apmokėjimo.

3II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

4

  1. Kauno apygardos teismas 2018 m. vasario 2 d. nutartimi pareiškėjos skundą tenkino: panaikino bankrutavusios A. I. IĮ 2017 m. lapkričio 22 d. kreditorių susirinkimo nutarimą, priimtą antruoju darbotvarkės klausimu, ir klausimą dėl papildomos administravimo išlaidų sąmatos patvirtinimo grąžino iš naujo spręsti kreditorių susirinkimui.
  2. Teismas nurodė, kad bankroto administravimo išlaidų sąmatos tvirtinimo procedūra prasideda administravimo išlaidų sąmatą pirmą kartą tvirtinant kreditorių susirinkime, šiam įgyvendinant ĮBĮ 23 straipsnio 5 punkte nustatytą kompetenciją. Vėlesni administravimo išlaidų sąmatos keitimai nėra savarankiškos procedūros, o administravimo išlaidų sąmatos procedūros sudėtinė dalis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2017 m. liepos 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-320-915/2017). Atsižvelgdamas į tai, kad A. I. IĮ bankroto byloje administravimo išlaidos pirmą kartą buvo patvirtintos 2013 m. sausio 9 d. kreditorių susirinkimo nutarimu, teismas pripažino, jog nagrinėjant 2017 m. lapkričio 22 d. kreditorių susirinkimo nutarimo dėl papildomos administravimo išlaidos patvirtinimo pagrįstumo ir teisėtumo klausimą turi būti vadovaujamasi iki 2016 m. gegužės 1 d. galiojusia ĮBĮ 36 straipsnio redakcija, o Vyriausybės patvirtintais bankroto administravimo išlaidų rekomendaciniais dydžiais bei atlyginimo administratoriui nustatymo taisyklėmis šiuo atveju neprivaloma vadovautis.
  3. Teismas pažymėjo, kad, nors administratorė papildomą 7 760 Eur administravimo išlaidų sumą įvardija kaip skirtumą tarp 9 208,10 Eur faktiškai bankroto proceso metu patirtų administravimo išlaidų ir tarp 1 448,10 Eur kreditorių susirinkimo patvirtintos administravimo išlaidų sumos, tačiau byloje nėra jokių rašytinių įrodymų, pagrindžiančių 9 208,10 Eur administratorės patirtų administravimo išlaidų sumą. Be to, A. I. IĮ bankroto byloje nėra ne tik administravimo išlaidų panaudojimą pagrindžiančių įrodymų, bet ir administratorės ataskaitos, kurioje būtų detalizuotos jos patirtos administravimo išlaidos, įvardinti bankroto proceso metu administratorės atlikti veiksmai.
  4. Teismas nurodė, kad, nustatant administratoriaus atlyginimą, turi būti atsižvelgiama į kriterijus, išdėstytus ĮBĮ 36 straipsnio 5 dalyje (ar bankrutuojanti įmonė tęsia veiklą, parduodamo įmonės turto rūšis bei kiekis, įmonei iškeltų bylų ir pareikštų ieškinių sudėtingumas ir kiekis). Šių kriterijų turi būti paisoma tiek nustatant, tiek keičiant administratoriaus atlyginimo dydį, į juos turi atsižvelgti teismas, nagrinėdamas ginčus dėl administratoriui paskirto atlyginimo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. spalio 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-468/2013). Teismas sprendė, kad skundžiamu kreditorių susirinkimo nutarimu papildomai patvirtintų 10 000 Eur atlyginimo bei 7 760 Eur administravimo išlaidų sumų administratorė nepagrindė.
  5. Vertindamas skundžiamo kreditorių susirinkimo nutarimo atitikimą teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principams, teismas svarbia aplinkybe pripažino tai, kad bankroto administratorės siūlymas dėl papildomų administravimo išlaidų patvirtinimo buvo priimtas didžiausios trečios eilės kreditorės UAB „Indra 10“ balsais. 2017 m. lapkričio 22 d. vykusiame kreditorių susirinkime taip pat buvo priimtas nutarimas, įpareigojantis administratorę kreiptis į teismą dėl A. I. IĮ veiklos pripažinimo pasibaigusia. Taigi, įmonės likvidavimo procedūra yra faktiškai baigta, liko tik paskirstyti pinigines lėšas, gautas pardavus įmonės savininkui priklausiusį nekilnojamąjį turtą. Įmonė iš parduoto nekilnojamojo turto, įkeisto pareiškėjai, yra gavusi 70 500 Eur piniginių lėšų. Ši suma yra mažesnė nei pareiškėjos kreditorinio reikalavimo dydis, todėl pagal ĮBĮ 34 ir 36 straipsnius ji bus paskirstyta tarp bankroto administratorės ir pareiškėjos. Trečios eilės kreditorės UAB „Indra 10“ interesams administravimo išlaidų sąmatos padidinimas jokios įtakos neturės. Administravimo išlaidos bus apmokamos vien iš lėšų, gautų pardavus pareiškėjai įkeistą turtą.
  6. Teismas pažymėjo, kad A. I. IĮ jokio turto neturėjo ir veiklos nevykdė, o bankroto procesas užsitęsė dėl to, kad nuo 2014 m. nepavyko parduoti įmonės savininkui priklausiusio nekilnojamojo turto ir dėl kreditorių ginčų, kilusių dėl šio turto kainos nustatymo. Bendra A. I. IĮ administravimo išlaidų sąmata sudaro 23 552,40 Eur (5 792,40+17 760), tai yra beveik atitinka vieną trečdalį įmonės bankroto proceso metu gautų lėšų. Papildoma administravimo išlaidų sąmata – 17 760 Eur, tris kartus viršija anksčiau patvirtintos administravimo išlaidų sąmatos sumą (5 792,40 Eur). Atsižvelgdamas į tai teismas sprendė, kad skundžiamu kreditorių susirinkimo nutarimu patvirtinta papildoma administravimo išlaidų sąmata yra per didelė, neproporcinga administratorės atliktų veiksmų apimčiai, neatitinka protingumo, sąžiningumo ir teisingumo kriterijų (CK 1.5 straipsnis) bei pažeidžia pareiškėjos interesus.
  7. Atsižvelgdamas į tai, kad iki 2016 m. gegužės 1 d. galiojusi ĮBĮ redakcija administravimo išlaidų sąmatos tvirtinimo klausimą priskyrė kreditorių susirinkimo kompetencijai, o pagal nusistovėjusią teismų praktiką, nustatęs pažeidimus, teismas grąžindavo šį klausimą kreditorių susirinkimui svarstyti iš naujo ir tik tam tikrais išskirtiniais atvejais galėjo įsiterpti į kreditorių kompetencijai priklausančio klausimo sprendimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2015 m. birželio 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-382-313/2015; 2017 m. balandžio 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-196-313/2017), panaikinęs skundžiamą kreditorių susirinkimo nutarimą, teismas klausimą dėl papildomos administravimo išlaidų sąmatos patvirtinimo grąžino kreditorių susirinkimui spręsti iš naujo.
  1. Atskirojo skundo argumentai
  1. Atsakovė bankrutavusi A. I. individuali įmonė, atstovaujama bankroto administratorės UAB „Bankroto departamentas LT“, atskiruoju skundu prašo panaikinti Kauno apygardos teismo 2018 m. vasario 2 d. nutartį ir išspręsti klausimą iš esmės – pareiškėjos AB „Swedbank“ skundą atmesti, priteisti iš pareiškėjos bylinėjimosi išlaidas. Atskirasis skundas grindžiamas šiais argumentais:
    1. Teismas neįvertino bankroto administratorės nurodyto Lietuvos apeliacinio teismo išaiškinimo, kad, nors nustatant administratoriaus atlyginimą Taisyklės nėra taikytinos (2015 m. spalio 15 d. ĮBĮ pakeitimo įstatymo Nr. XII-1962 10 straipsnio 5 dalis), tačiau, siekiant įvertinti kreditorių susirinkimo patvirtintą bankroto administratoriaus atlyginimą protingumo, sąžiningumo bei teisingumo aspektu, į šiose Taisyklėse nustatytus administratoriaus atlyginimo dydžius gali būti atsižvelgiama (Lietuvos apeliacinio teismo 2016 m. rugsėjo 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-1616-823/2016, 2017 m. sausio 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-285-798/2017).
    2. Pagal iki 2016 m. gegužės 1 d. galiojusios ĮBĮ 36 straipsnio redakcijos nuostatas, taip pat jų pagrindu suformuotą teismų praktiką, administratoriaus atlyginimo dydis turėtų būti nustatomas toks, kad skatintų administratorių tinkamai atlikti bankroto procedūras, kartu nepažeistų kreditorių interesų, skiriant įmonei administruoti per didelę sumą. Kreditorių susirinkimo nustatytas atlyginimo administratoriui dydis turėtų atitikti protingumo, teisingumo, sąžiningumo kriterijus (CK 1.5 straipsnio 1 dalis) ir užtikrinti tiek administratoriaus, tiek bankrutuojančios įmonės kreditorių interesų pusiausvyrą. Be to, atlyginimas turėtų būti pagrįstas ĮBĮ 36 straipsnio 5 dalyje nurodytais specialiaisiais kriterijais: ar bankrutuojanti (bankrutavusi) įmonė tęsia (vykdo) veiklą, parduodamo įmonės turto rūšimi ir jo kiekiu, taip pat įmonei iškeltų bylų ir pareikštų civilinių ieškinių sudėtingumu bei jų kiekiu.
    3. Bankrutavusios A. I. individualios įmonės 2017 m. lapkričio 22 d. kreditorių susirinkimas pagrįstai atsižvelgė į tai, kad administratorė dalyvavo keliuose teisminiuose ginčuose, atstovaudama bankrutavusią įmonę, teikė prieštaravimus, atsiliepimus, tripliką, atskiruosius skundus ir kitus procesinius dokumentus. Todėl, pagal Taisyklių 7 punktą ir Teisingumo ministro patvirtintas rekomendacijas dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą pagalbą maksimalaus dydžio, priemoka administratorei už bylas sudarytų 11 122,65 Eur ir rekomendacinis administratorės atlyginimo dydis turėtų būti 23 552,46 Eur. Kreditorių susirinkimuose patvirtinta bendra 14 344,30 Eur atlyginimo administratorei suma yra beveik dvigubai mažesnė, nei Vyriausybės nustatytas bankroto administratoriaus atlyginimo rekomendacinis dydis.
    4. Teismas nepagrįstai neįvertino aplinkybės, kad įmonės bankroto procesas, pradėtas dar 2012 m. rugpjūčio 30 d., buvo tęsiamas dėl kilusių teisinių ginčų. Bankroto proceso pradžioje, tvirtinant administratorės atlyginimą, nebuvo galima numatyti bankrutavusios įmonės turto realizavimo eigos, trukmės, rezultatų bei vyksiančių teisinių ginčų kiekio. Bankrutavusios A. I. individualios įmonės 2015 m. kovo 31 d. kreditorių susirinkime nustačius 4 344,30 Eur atlyginimo administratorei sumą visam bankroto procesui, vidutinis mėnesinis atlyginimas administratorei sudarytų tik 58,71 Eur. Toks atlyginimo dydis akivaizdžiai pažeidžia teisingumo ir protingumo kriterijus bei asmens teisę gauti jo darbą atitinkantį atlyginimą.
    5. Teismas taip pat nepagrįstai sprendė, kad administratorė nepagrindė 9 208,10 Eur patirtų administravimo išlaidų sumos. Administratorė kreditoriams yra pateikusi administravimo išlaidų bei lėšų panaudojimo ataskaitas, kuriose buvo detaliai išdėstytos patirtų išlaidų sumos (darbo užmokestis darbuotojams, sumokėti mokesčiai, turto vertinimo, patalpų nuomos, pašto, ryšių, transporto, kanceliarinių prekių, dokumentų archyvavimo paslaugų ir kitos išlaidos). Informuodama apie šaukiamą 2017 m. lapkričio 22 d. kreditorių susirinkimą, administratorė nutarimo dėl administravimo išlaidų sąmatos tvirtinimo projekte nurodė, kad kreditoriams su visais juos dominančiais dokumentais suteikiama galimybė susipažinti bankroto administratorės biure bei pasidaryti dominančių dokumentų kopijas.
    6. ĮBĮ nenumato administratoriui pareigos pateikti absoliučiai visus dokumentus, pagrindžiančius visas jo turėtas išlaidas. Pakanka, kad pateikti įrodymai būtų pakankami turėtoms išlaidoms pagrįsti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2016 m. liepos 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-357-690/2016). Galiojanti įrodinėjimo naštos paskirstymo taisyklė neturėtų būti aiškinama tokiu būdu, jog administravimo išlaidų būtinumas ir pagrįstumas būtų ginčijamas vien deklaratyviai, o bankroto administratorius turėtų neribotai kartoti sąmatos tvirtinimo procedūrą iki kreditorių susirinkimui ar atskiriems kreditoriams subjektyviai jau pakaktų pateiktų duomenų ir duotų paaiškinimų. Nė vienas kreditorius nereikalavo pateikti papildomų išlaidas pagrindžiančių dokumentų, nors administratorė sudarė sąlygas kreditoriams su jais susipažinti. Todėl nėra jokio pagrindo konstatuoti, kad faktinės išlaidos yra nepagrįstos.
    7. Bankrutavusios įmonės kreditoriams neteikiant pastabų dėl patirtų administravimo išlaidų ir jas patvirtinus, pareiškėja turi pareigą įrodyti, kad faktinės administravimo išlaidos nepagrįstos. Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai įrodinėjimo pareigą perkėlė bankroto administratorei, be to, pats nesiėmė jokių aktyvių veiksmų pareikalauti įrodymų.
  1. Pareiškėja AB „Swedbank“ per teismo nustatytą terminą atsiliepimo į atskirąjį skundą nepateikė.
  1. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
  1. Apeliacijos objektu yra pirmosios instancijos teismo nutarties, kuria teismas panaikino bankrutavusios A. I. IĮ kreditorių susirinkimo nutarimą dėl administravimo išlaidų sąmatos patvirtinimo, teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas. Šį klausimą apeliacinės instancijos teismas nagrinėja laikydamasis atskirojo skundo ribų ir ex officio (lot. pagal pareigas) patikrindamas, ar nėra absoliučių ginčijamos nutarties negaliojimo pagrindų (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 320 straipsnis). Absoliučių ginčijamos nutarties negaliojimo pagrindų teismas nenustatė.
  2. Bankroto administratorė kartu su atskiruoju skundu pateikė į bylą naujus įrodymus. Atsižvelgdamas į tai, kad CPK 314 straipsnyje įtvirtintas naujų įrodymų pateikimo apeliacinės instancijos teisme draudimas nėra absoliutus, kad byloje nėra duomenų, leidžiančių manyti, jog apeliantė piktnaudžiauja naujų įrodymų pateikimo teise, taip pat į tai, kad apeliantės pateikti nauji įrodymai yra aktualūs sprendžiant byloje nagrinėjamą klausimą, apeliacinės instancijos teismas priima apeliantės pateiktus į bylą naujus įrodymus ir juos vertina kartu su kitais byloje esančiais įrodymais.
  3. Iki 2016 m. gegužės 1 d. galiojusio ĮBĮ 36 straipsnio 2 dalyje buvo nustatyta, kad administravimo išlaidų sąmatą tvirtina, keičia ir disponavimo administravimo išlaidomis tvarką nustato kreditorių susirinkimas. 2015 m. spalio 15 d. buvo priimtas Lietuvos Respublikos įmonių bankroto įstatymo Nr. IX-216 4, 5, 8, 9, 10, 11, 23, 33 ir 36 straipsnių pakeitimo įstatymas Nr. XII-1962 (TAR, 2015 m. spalio 28 d., Nr. 2015-17031). Šio įstatymo 36 straipsnio 2, 4 ir 5 dalių pakeitimai įsigaliojo 2016 m. gegužės 1 d. Pagal naują ĮBĮ 36 straipsnio redakciją (2015 m. spalio 15 d. įstatymas Nr. XII-1962) administravimo išlaidų sąmatos tvirtinimo, keitimo ir disponavimo šiomis išlaidomis nustatymo tvarka ir toliau palikta kreditorių susirinkimo kompetencijai, tačiau kreditorių susirinkimas, spręsdamas nurodytus klausimus, įpareigotas atsižvelgti į Vyriausybės patvirtintus bankroto administravimo išlaidų rekomendacinius dydžius, o tuo atveju, jeigu administratorius ar kreditoriai ginčija kreditorių susirinkimo patvirtintą administravimo išlaidų sąmatą, teismui, išsprendusiam ginčą, suteikta teisė patvirtinti administravimo išlaidų sąmatą, atsižvelgiant į Vyriausybės patvirtintus bankroto administravimo išlaidų rekomendacinius dydžius. Ši teismo nutartis yra galutinė ir neskundžiama (ĮBĮ 36 straipsnio 2 dalis)
  4. Pirmosios instancijos teismas, priimdamas ginčijamą nutartį, sprendė, kad Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2016 m. balandžio 27 d. nutarimu Nr. 415 patvirtintas Bankroto administravimo išlaidų rekomendacinių dydžių sąrašas ir atlyginimo administratoriui už bankroto administravimą nustatymo taisyklės nagrinėjamu atveju netaikytinos, kadangi bankrutavusios A. I. IĮ administravimo išlaidų tvirtinimo procedūra buvo pradėta iki atitinkamų ĮBĮ 36 straipsnio pakeitimų įsigaliojimo. Apeliantė neginčija šios pagrįstos pirmosios instancijos teismo išvados, tačiau teigia, kad atsižvelgti į Taisyklėse nustatytus dydžius reikalauja Lietuvos apeliacinio teismo formuojama praktika, kurios, apeliantės teigimu, pirmosios instancijos teismas nepagrįstai neįvertino. Apeliacinės instancijos teismas nesutinka su šiais apeliantės argumentais.
  5. Apeliantė pagrįstai teigia, kad pagal Lietuvos apeliacinio teismo formuojamą praktiką net ir tuo atveju, kai Taisyklės nėra taikytinos konkrečiam bankroto procesui, Taisyklėse nustatyti administratoriaus atlyginimo dydžiai gali būti vienas iš kriterijų, į kurį gali būti atsižvelgiama vertinant administratoriaus atlyginimo atitiktį protingumo, teisingumo ir sąžiningumo principams (Lietuvos apeliacinio teismo 2016 m. rugsėjo 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-1616-823/2016; 2017 m. sausio 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-285-798/2017). Tačiau šis išaiškinimas, priešingai nei teigia apeliantė, nereiškia, kad Taisyklėse nurodyti dydžiai tokiu atveju yra privalomi teismui ir kad administravimo išlaidų sąmata visais atvejais galėtų būti pagrįsta vien tik Taisyklėse nustatytais dydžiais. Apeliantės cituojamose Lietuvos apeliacinio teismo nutartyse buvo atsižvelgta į visas konkretaus bankroto proceso aplinkybes, o nustatyta administravimo išlaidų suma kiekvienu atveju individualizuota, vertinant jos atitiktį iki 2016 m. gegužės 1 d. galiojusioje ĮBĮ 36 straipsnio redakcijoje įtvirtintiems specialiesiems kriterijams bei protingumo, teisingumo ir sąžiningumo principams. Taigi, vien ta aplinkybė, kad pirmosios instancijos teismas, spręsdamas dėl bankroto administratorės atlyginimo, konkrečiu atveju nutarė nesivadovauti Taisyklėse įtvirtintais dydžiais, nesudaro pagrindo spręsti, kad pirmosios instancijos teismas, priimdamas skundžiamą nutartį, nepagrįstai nukrypo nuo apeliantės cituojamos teismų praktikos.
  6. Pirmosios instancijos teismas, priimdamas ginčijamą nutartį, įvertino iki 2016 m. gegužės 1 d. galiojusioje ĮBĮ 36 straipsnio redakcijoje numatytus specialiuosius kriterijus, t. y. kad A. I. IĮ jokio turto neturėjo ir veiklos nevykdė, taip pat atsižvelgė į kitas reikšmingas aplinkybes, t. y. į patvirtinto bankroto administratorės atlyginimo dydžio santykį su įmonės bankroto proceso metu gautų lėšų suma, į tai, kad papildomas atlyginimas bankroto administratorei patvirtintas bankroto proceso pabaigoje, kreditorės, kurios interesams administravimo išlaidų sąmatos padidinimas iš esmės neturi įtakos, balsais, į tai, kad papildomai patvirtinta administravimo išlaidų sąmata tris kartus viršija anksčiau patvirtintos administravimo išlaidų sąmatos sumą. Taigi, pirmosios instancijos teismas tinkamai taikė bendruosius ir specialiuosius kriterijus, pagal kuriuos turi būti sprendžiama dėl bankroto administratoriaus atlyginimo dydžio. Atskirajame skunde nėra argumentų, paneigiančių pirmosios instancijos teismo reikšmingais laikytų kriterijų ir atitinkamų pirmosios instancijos teismo išvadų pagrįstumą.
  7. Savo nesutikimą su skundžiamos pirmosios instancijos teismo nutarties išvadomis dėl administratorės atlyginimo apeliantė grindžia tik patvirtinto atlyginimo santykiu su Taisyklėse nurodytu dydžiu, kuris, kaip jau minėta, nėra teismui privalomas kriterijus, ir atsakovės bankroto proceso trukme bei su tuo susijusiu administratorės atlyginimo dydžiu per mėnesį. Tačiau atlyginimo administratoriui mokėjimas yra ne atlyginimas darbo teisinių santykių prasme, o civilinių teisinių santykių pagrindu mokamas atlygis verslo subjektui už jo teikiamas paslaugas (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. lapkričio 30 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-486/2010), todėl pastarasis apeliantės nurodomas kriterijus pats savaime taip pat nesudaro pagrindo spręsti dėl skundžiamu kreditorių susirinkimo nutarimu patvirtinto administratorės atlyginimo atitikties ĮBĮ 36 straipsnyje nustatytiems kriterijams ir paneigti skundžiamos pirmosios instancijos teismo nutarties išvadų šiuo klausimu pagrįstumo.
  8. Kasacinio teismo išaiškinta, kad administratoriui, teikiančiam tvirtinti administravimo išlaidų sąmatą teismui iki pirmojo kreditorių susirinkimo, vėliau – kreditorių susirinkimui, tenka pareiga motyvuotai pagrįsti, kodėl atitinkamos administravimo išlaidos yra būtinos ir kodėl būtent toks išlaidų dydis reikalingas, norint užtikrinti tinkamą bankrutuojančios įmonės administravimą. Kasacinis teismas taip pat yra pažymėjęs, kad ĮBĮ 10 straipsnio 4 dalies 7 punkto formuluotė „administratorius turi teisę naudoti administravimo išlaidoms apmokėti“ nereiškia, jog administratorius yra laisvas disponuoti sumomis, skirtomis atskirų rūšių administravimo išlaidoms padengti, ir nevaržomas pareigos atsiskaityti. Administratorius turi pateikti kreditorių susirinkimui patirtas išlaidas patvirtinančius ir finansinės atskaitomybės dokumentams keliamus reikalavimus atitinkančius dokumentus (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. lapkričio 30 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-486/2010). Įrodinėjimo pareiga visais su administravimo išlaidomis susijusiais klausimais tenka bankroto administratoriui.
  9. Nagrinėjamu atveju papildoma administravimo išlaidų sąmata buvo tvirtinama atsakovės bankroto proceso pabaigoje, pačios apeliantės teigimu, patvirtinant jau realiai patirtų atsakovės administravimo išlaidų sumą. Taigi, būtent apeliantei tenka pareiga įrodyti, kad atitinkamos administravimo išlaidos realiai buvo patirtos ir kad jos atitinka administravimo išlaidų sampratą. Kilus ginčui dėl administravimo išlaidų dydžio, apeliantė turėjo procesinę pareigą visus ginčijamas išlaidas patvirtinančius dokumentus pateikti bylą nagrinėjančiam teismui.
  10. Teismų praktikoje pažymėta, kad, nors nemokumo bylos yra susijusios su viešuoju interesu, viešojo intereso pasireiškimo laipsnis nėra vienodas ir skiriasi priklausomai nuo klausimo, kuris sprendžiamas byloje (žr., pvz., Lietuvos apeliacinio teismo 2012 m. balandžio 25 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 2-652/2012). Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, nėra viešojo intereso, įpareigojančio bylą nagrinėjantį teismą imtis aktyvių veiksmų siekiant padėti bankroto administratoriui pagrįsti savo teisę į administravimo išlaidų atlyginimą, todėl apeliantės argumentas, kad pirmosios instancijos teismas nesiėmė aktyvių veiksmų ir nepareikalavo administravimo išlaidas pagrindžiančių įrodymų, apeliacinės instancijos teismo atmetami kaip nepagrįsti.
  11. Administravimo išlaidų padidinimą apeliantė iš esmės grindžia tik 2015 m. kovo 31 d. kreditorių susirinkimui pateikta administravimo išlaidų ataskaita ir Taisyklėse nustatytais kriterijais. Tačiau apeliacinės instancijos teismui pateikta ataskaita jau buvo svarstyta atsakovės kreditorių susirinkime ir ja remiantis 2015 m. kovo 31 d. kreditorių susirinkimas patvirtino tik 1 448,10 Eur administravimo išlaidoms skirtą sumą. Jokių kitų savo išlaidas nuo 2015 m. kovo 31 d. iki 2017 m. lapkričio 22 d. patvirtinančių dokumentų ar šio laikotarpio veiklos ataskaitos bankroto administratorė nepateikė. Esant tokioms aplinkybėms apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo nesutikti su pirmosios instancijos teismo išvada, kad apeliantė nepagrindė papildomos 7 760 Eur administravimo išlaidų sumos.
  12. Atsižvelgdamas į išdėstytus argumentus apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad ginčijama pirmosios instancijos teismo nutartis yra teisėta ir pagrįsta, naikinti ją remiantis atskirojo skundo argumentais nėra pagrindo.

5Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja, vadovaudamasi CPK 315 straipsnio 5 dalimi, 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 338 straipsniu ir 339 straipsniu,

Nutarė

6Kauno apygardos teismo 2018 m. vasario 2 d. nutartį palikti nepakeistą.

Proceso dalyviai
Ryšiai