Byla 2-248-560/2016
Dėl sandorio pripažinimo negaliojančiu ir restitucijos taikymo, trečiasis asmuo VĮ „Indėlių ir investicijų draudimas“

1Vilniaus apygardos teismo teisėjas Dainius Rinkevičius, sekretoriaujant Rūtai Miltinytei, dalyvaujant ieškovams I. J., E. J., jų atstovei adv.pad. K. Č., atsakovo atstovui O. K., viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovų I. J. ir E. J. ieškinį atsakovui BAB bankui Snoras dėl sandorio pripažinimo negaliojančiu ir restitucijos taikymo, trečiasis asmuo VĮ „Indėlių ir investicijų draudimas“,

Nustatė

2Ieškovai kreipėsi į teismą, prašydami pripažinti negaliojančia ieškovės I. J. ir atsakovo 2011-03-18 sudarytą obligacijų pasirašymo sutartį ir taikyti restituciją – pripažinti ieškovės sumokėtus 13 000 Lt lėšomis jos banko sąskaitoje bei priteisti bylinėjimosi išlaidas iš atsakovo.

3Nurodė, kad 2008-10-24 ieškovė ir atsakovas pasirašė Banko sąskaitos sutartį ir atidarė banko sąskaitas 2009-05-29 ieškovė ir atsakovas sudarė terminuotojo indėlio sutartį. Teigia, jog ieškovė žinojo, kad 2010 m. atsakovas buvo išrinktas geriausiu banku Lietuvoje, todėl atsakovu labai pasitikėjo, su juo bendradarbiavo, siekdama savo santaupas saugiai laikyti būtent pas atsakovą. Ieškovės šeima taip pat savo santaupas laikė pas atsakovą, ieškovas E. J. laikė pas atsakovą terminuotuosius indėlius. 2011-03-16 ieškovė su atsakovu sudarė terminuotojo indėlio sutartį ir pervedė į ieškovės vardu atidarytą terminuotojo indėlio sąskaitą 3090,68 EUR. 2011-03-18 į banką atvyko ieškovė, kuri lydėjo savo mamą A. T. (gim. 1926 04 01), ketinančią papildyti turimą terminuotąjį indėlį pas atsakovą. Bendraujant su banko darbuotojais, sprendžiant ieškovės mamos A. T. indėlių klausimus, ieškovei banko darbuotojas pasiūlė nutraukti 2011-03-16 sudarytą terminuoto indėlio sutartį ir sudaryti obligacijų pasirašymo sutartį, kadangi obligacijų metinė palūkanų norma yra didesnė (4 %) ir obligacijų pasirašymo sutarčiai galioja valstybinio indėlių ir investicijų draudimo sąlygos. Ieškovė, žinodama apie gerą atsakovo reputaciją, vertindama savo ir šeimos narių ilgalaikį bendradarbiavimą su atsakovu, siekdama saugiai laikyti santaupas ir už jų laikymą pas atsakovą gauti didesnes palūkanas, sutiko sudaryti obligacijų pasirašymo sutartį. 2011-03-18 šalys pasirašė Obligacijų pasirašymo sutartį, pagal kurią ieškovė įsigijo 130 vienetų obligacijų 100 Lt vertės, iš viso už 13 000 Lt. Pasirašydama Obligacijų pasirašymo Sutartį ieškovė kartu pasirašė ir atsakovo sudarytą Neprofesionalaus kliento aptarnavimo sutarties Nr. V9922836 sudėtinį dokumentą „Kliento patvirtinimai ir pasirinkimai“, kurio 3 p. nurodyta, jog „siekiant užtikrinti Kliento piniginių lėšų ir vertybinių popierių grąžinimą, Banko įsipareigojimai Klientui yra apdrausti Lietuvos Respublikos įstatymų nustatyta tvarka ir sąlygomis VĮ „Indėlių ir investicijų draudimas“.

4Nurodo, jog ieškovė, sudarydama Obligacijų pasirašymo sutartį, buvo banko darbuotojos aiškiai informuota, kad obligacijos yra draudžiamos valstybiniu indėlių ir investicijų draudimu, todėl neturėjo abejonių, kad įsigyjamos obligacijos yra draudžiamos valstybiniu indėlių ir įsipareigojimų investuotojams draudimu. Ieškovė niekuomet nesiekė investuoti lėšų, jos tikslas buvo turimas pinigines lėšas taupyti su galimybe gauti tam tiktas palūkanas už pas atsakovą laikomas pinigines lėšas. 2011-12-07 atsakovui iškėlus bankroto bylą, ieškovė buvo informuota, kad sudaryta obligacijų pasirašymo sutartis nebus vykdoma, t.y. paaiškėjo, kad ieškovė buvo banko darbuotojos suklaidinta, nes, priešingai nei tikino banko darbuotoja, obligacijoms valstybinis indėlių ir įsipareigojimų investuotojams draudimas negalioja. Teigia, jog atsakovas yra komercinis bankas, t.y. kredito įstaiga, iki 2011-11-16 turėjusi teisę teikti licencines finansines paslaugas (LR bankų įstatymo 2 str. 2 d.), todėl jis yra finansų įmonė LR finansų įstaigų įstatymo 2 str. 7 d. prasme ir jo finansinių paslaugų teikimui taikomas LR finansų įstaigų įstatymas (LR finansų įstaigų įstatymo 3 str. 1 d.). Bankas, teikdamas finansines paslaugas ir užsiimdamas kita veikla, turi didesnį atsakomybės rizikos laipsnį savo klientui. Atsakovas, kaip kredito įstaiga, kuriai taikomi didesni atidumo ir rūpestingumo standartai, be to, kaip patyręs vertybinių popierių rinkos dalyvis, teikiantis investavimo paslaugas, turi pareigą veikti ypatingai rūpestingai geriausiais kliento interesais, minimizuoti nepamatuotą neprofesionalaus kliento riziką, įspėti apie galimas ypatingai nepalankias pasekmes. Atsakovas turi įvertinti, ar konkrečios investicinės paslaugos bei finansinės priemonės yra tinkamos klientui, ir prireikus įspėti, jei investicinė paslauga ar finansinė priemonė klientams nėra tinkama, ko atsakovas nepadarė.

5Ieškinyje nurodoma, jog CK 1.39 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad vartojimo sutartimi yra laikoma sutartis dėl prekių ir paslaugų įsigijimo, kurią fizinis asmuo (vartotojas) su prekių ar paslaugų pardavėju (tiekėju) sudaro su vartotojo verslu ar profesija nesusijusiu tikslu, t. y. vartotojo asmeniniams, šeimos, namų ūkio poreikiams tenkinti. Iš esmės analogiška vartojimo sutarties samprata pateikta LR vartotojų teisių apsaugos įstatymo 2 straipsnio 14 dalyje. Teigia, jog šalių sudaryta obligacijų pasirašymo sutartis turėtų būti kvalifikuojama kaip vartojimo sutartis (ieškovė - fizinis asmuo, kuri paslaugomis naudojasi savo asmeninių, šeimos, namų ūkio poreikių tenkinimui, ir paslaugas jai teikia verslo tikslais veikiantis bankas). Nurodo, jog aiškinant vartojimo sutartis, kartu su bendrosiomis sutarčių aiškinimo taisyklėmis taikytina specialioji CK 6.193 str. 4 d., 6.188 str. 6 d. įtvirtinta palankiausio vartotojo atžvilgiu sutarties sąlygos aiškinimo taisyklė (contra preferentem), kad kai abejojama dėl sutarties sąlygų, jos aiškinamos tas sąlygas pasiūliusios šalies nenaudai ir jas priėmusios šalies naudai, be to, visais atvejais sutarties sąlygos turi būti aiškinamos vartotojų naudai ir sutartį prisijungimo būdu sudariusios šalies naudai.

6Ieškovai nurodo, jog CK 1.91 straipsnyje reglamentuojamas sandorių, turinčių valios trūkumų, pripažinimas negaliojančiais. Pagal šią teisės normą apgaulė - tai sandorį sudarančio asmens tyčinis suklaidinimas dėl esminių sandorio aplinkybių, kuris gali reikštis aktyviais veiksmais, taip pat svarbių sandorio aplinkybių nuslėpimu, sąmoningai siekiant galutinio tikslo - sudaryti sandorį. Teigia, jog ieškovė obligacijų pasirašymo sutartį su atsakovu sudarė prisijungimo būdu - banko darbuotojai atskirų sutarčių sąlygų su ieškove neaptarinėjo, o pateikė standartinius, banko parengtus dokumentus. Atsakovo pateiktame dokumente „Kliento patvirtinimai ir pasirinkimai“ buvo nurodyta, jog: „<...siekiant užtikrinti Kliento piniginių lėšų ir vertybinių popierių grąžinimą, Banko įsipareigojimai Klientui yra apdrausti Lietuvos Respublikos įstatymų nustatyta tvarka ir sąlygomis VĮ „Indėlių ir investicijų draudimas...>“. Nei viename iš atsakovo ieškovei pateiktų dokumentų nebuvo užsiminta apie tai, kad atsakovo išleistos obligacijos (skirtingai nei ieškovės pageidauti indėliai) nėra indėlių ir investicijų draudimo objektas pagal LR indėlių ir įsipareigojimų investuotojams draudimo įstatymą. 2011-03-18 ieškovei konsultuojantis su atsakovu dėl palankesnių santaupų laikymo sąlygų, atsakovo darbuotoja ieškovę tiek dėl Obligacijų pasirašymo sutarties sąlygų, tiek dėl jos pasekmių suklaidino. Taip pat nurodo, jog ieškovė yra neprofesionali rinkos dalyvė (LR finansų įstaigų įstatymo 2 str. 30 d.), o santykyje su atsakovu - neprofesionali klientė (LR finansinių priemonių rinkų įstatymo 3 str. 22 d.) Šią aplinkybę patvirtina ir tarp šalių sudaryta neprofesionalaus kliento aptarnavimo sutartis. Laiko, jog šioje byloje konstatuotinas esminis ieškovės suklydimas dėl valstybinio indėlių ir įsipareigojimų investuotojams draudimo galiojimo atsakovo išleistoms obligacijoms. Jeigu ieškovė, būdama silpnesniąja sandorio šalimi, šią jai svarbią aplinkybę būtų suvokusi teisingai (jei atsakovo darbuotojas būtų tinkamai įvykdęs imperatyvias įstatymų nuostatas, būtų tinkamai įgyvendinęs informavimo pareigą ir nebūtų suklaidinęs ieškovės), ji nebūtų su atsakovu sudariusi obligacijų pasirašymo sutarčių, o palikusi galioti ankstesnę terminuoto indėlio sutartį. Taip pat nurodo, jog ieškovai I. J. ir E. J. yra sudarę santuoką. Įstatymų nustatyto sutuoktinių turto teisinio režimo jie nepakeitė, todėl jie kartu teikia ieškinį gindami bendrąją jungtinę sutuoktinių nuosavybę.

7Atsakovas BAB bankas Snoras pateikė atsiliepimą į ieškinį, kurio prašo netenkinti. Nurodo, jog nėra pagrindų, dėl kurių ginčo sandoriai galėtų būti pripažinti negaliojančiais, kaip sudaryti dėl suklydimo ar apgaulės. Ieškinys pareikštas dėl sandorio pripažinimo negaliojančiu, todėl būtent ieškovė privalo įrodyti faktines aplinkybes, pakankamas tam, kad būtų teisiškai konstatuotas CK 1.90 str. ar 1.91 str. įtvirtintas sandorių negaliojimo teisinis pagrindas, t. y. ieškovo suklydimas ar apgaulė. Ieškovė turi įrodyti, kad suklydo iš esmės. Vertinant, ar suklydimas gali būti kvalifikuojamas kaip esminis, būtina atsižvelgti į tai, dėl ko buvo suklysta, nes ne bet koks suklydimas yra pagrindas sandori pripažinti negaliojančiu. Apgaulė pasireiškia tuo, kad viena iš sandorio šalių tyčia suklaidino (pranešė klaidingas žinias arba nutylėjo svarbias aplinkybes) kitą šalį tam, kad pastaroji sudarytų šį sandorį. Taigi apgaulė gali pasireikšti tik tyčia ir tam, kad būtų pripažintas sandoris negaliojančiu kaip sudarytas dėl apgaulės, būtina nustatyti tyčinius veiksmus, kurie gali pasireikšti tiek tylėjimu, tiek aktyviais veiksmais. Ieškovė turi įrodyti, kad atsakovo darbuotoja, sudariusi Obligacijų sutartį, atliko tyčinius nesąžiningus veiksmus: tyčia pranešė tikrovės neatitinkančias žinias arba nutylėjo svarbias aplinkybes dėl esminių sudaromo sandorio elementų, siekdama suklaidinti ieškovę, ir dėl šių veiksmų ieškovė sudarė ne tą sandorį, kurį iš tikrųjų siekė sudaryti. Ieškovė savo reikalavimus iš esmės grindžia tuo, kad ji suklydo dėl to, kad Obligacijų sutarties sudarymo metu banko darbuotoja neva nurodė, kad „obligacijos yra draudžiamos valstybiniu indėlių ir investicijų draudimu“, taip pat dėl ieškovės su banku sudarytuose sandoriuose nurodytos klaidingos informacijos, dėl kurios ieškovei susidarė klaidingas įspūdis, kad jos įsigytos obligacijos yra apdraustos indėlių draudimu. Atsakovas nurodo, kad ieškinio teiginiai yra deklaratyvūs, neparemti jokiais įrodymais ir neturi nieko bendro su obligacijų platinimo AB banke Snoras praktika. Ieškovė, patikėdama bankui stambią pinigų sumą, nepasiaiškino dėl sau ypač svarbios informacijos, todėl jos elgesys sudarant ginčo sandorį negali būti laikomas atitinkančiu rūpestingo, atidaus, apdairaus asmens elgesio standartą. Ieškovė tik nurodo, kad jeigu ji būtų informuota apie indėlių draudiminės apsaugos netaikymą jos įgyjamoms obligacijoms, ji nebūtų sudariusi ginčo sutarties, o būtų palikusi galioti terminuotojo indėlio sutartį. Atsakovo vertinimu šis ieškovės teiginys laikytinas tik jokio faktinio pagrindo neturinčia prielaida. Ieškovė, kuriai obligacijų draudiminė apsauga neva buvo labai svarbi, būdama apdairia ir rūpestinga galėjo ir turėjo labiau pasidomėti dėl obligacijų draudimo sąlygų. Taigi, klaidingas ieškovės įsivaizdavimas dėl jos įsigytų banko obligacijų draudimo indėlių draudimu yra išimtinai ieškovės neatsargaus, neapdairaus ir nerūpestingo elgesio pasekmė. Aplinkybė dėl ieškovės įsigytų obligacijų draudimo iškilo ne ginčijamos sutarties sudarymo metu, bet žymiai vėliau - iš esmės tik ieškovei pareiškus šį ieškinį. Teigia, jog konstatuoti ieškovės suklydimą dėl esminio sandorio fakto, egzistavusio Obligacijų sutarties sudarymo metu, šioje byloje nėra pagrindo.

8Atsiliepime nurodoma, jog tikruosius ieškovės ketinimus - siekį gauti kuo didesnę finansinę naudą rodo tai, kad sudarydama Aptarnavimo sutartį ieškovė užpildė šios sutarties Priedą Nr. 1-F, kuriame aiškiai nurodė planuojamą vidutinio periodo investavimo laikotarpį nuo 1 iki 5 m., kuris atitinka obligacijų terminą (įsigaliojimo data - 2011-01-21, išpirkimo data - 2012-03-22). Ieškovė aiškiai nurodė, kad jai priimtinas vidutinis rizikos laipsnis, taip pat nurodė, kad turi pradines žinias apie akcijas, obligacijas, kitas finansines priemones ir investicines paslaugas apskritai. Ieškovė taip pat nurodė, kad turi investavimo į akcijas ir obligacijas patirties, o vidutinė investavimo sandorių vertė yra 10000 - 50000 Lt, kas atitinka į pagal Obligacijų sutartį į obligacijas investuotą sumą (12999,66 Lt). Obligacijų sutarties sudarymo metu (2011-03-18) ieškovei (gim. 1951-08-31) buvo 59 metai. Senatvės pensijos amžius ieškovei dar nebuvo sukakęs, todėl ieškovės nurodyta aplinkybė, kad ieškinio pateikimo metu ji yra pensininkė, neturi šioje byloje jokios reikšmės. Ieškovė turi aukštąjį išsilavinimą ir dirba vyriausiąja buhaltere, ji nėra pateikusi jokių duomenų, patvirtinančių jos fizinių, protinių ar kitų galių sumažėjimą, kas galėjo įtakoti ieškovės sugebėjimus įvertinti sudaromo sandorio esmę, jo pasekmes bei kitą su ginčo sandoriu susijusią informaciją. Ieškovei, kaip ilgametei verslininkei, įvairių juridinių asmenų vadovei, taikytini aukštesni protingumo, atidumo, atsargumo ir rūpestingumo standartai, nepaisant amžiaus, išsilavinimo ir kitų savybių, todėl ieškovė negali būti laikoma suklydusią Obligacijų sutarties sudarymo metu, o jeigu ir suklydo, tai tik dėl savo neapdairumo, neatidumo ir nerūpestingumo. Atsiliepime nurodoma, kad bankas nepateikė ieškovei klaidinančios informacijos, o būtent ieškovė veikdama neatidžiai, neatsargiai ir nerūpestingai, sudarydama ir įvykdydama ginčijamą sutartį, nepareikalavusi jai pateikti Prospekto, nepasidomėdama, kokiomis sąlygomis ir tvarka obligacijos yra draudžiamos, veikė neapdairiai ir nerūpestingai, o tai reiškia, kad suklydo išimtinai dėl savo kaltės. Ieškovės teiginiai apie tai, kad jai nebuvo pateikta informacija apie su investavimu susijusias rizikas, akivaizdžiai prieštarauja rašytiniams įrodymams - ieškovė buvo susipažinusi su Prospektu - tai patvirtina jos parašas Obligacijų sutartyje. Jeigu Ieškovė pasirašė Obligacijų sutartį, jos neskaitydama, tai laikytina ieškovės neatidumu ir nerūpestingumu, o tai reiškia, kad nėra pagrindo konstatuoti ieškovės suklydimo dėl atsakovo kaltės ir juo labiau apgaulės.

9Trečiasis asmuo VĮ „Indėlių ir investicijų draudimas“ atsiliepimo į nepateikė.

10Ieškinys atmetamas.

11Byloje surinktais įrodymais nustatyta, jog tarp ieškovės I. J. ir atsakovo AB banko Snoras 2011-03-18 buvo sudaryta Obligacijų pasirašymo sutartis Nr. FO20110318V990036 (toliau – Sutartis), pagal kurią ieškovė įsigijo 130 vienetų obligacijų 100 Lt vertės, iš viso už 13 000 Lt (b. l. 20). Tą pačią dieną, t.y. 2011-03-18 šalys sudarė Neprofesionalaus kliento aptarnavimo sutartį Nr. V9922836 (toliau - Aptarnavimo sutartis). Sutarties priedo Kliento patvirtinimai ir pasirinkimai 3 p. nurodyta, kad atsakovas informavo ieškovą, jog atsakovo įsipareigojimai klientams yra apdrausti Lietuvos Respublikos įstatymų nustatyta tvarka ir sąlygomis VĮ „Indėlių ir investicijų draudimas“, o sutarties 2 p. ieškovė patvirtino, kad gavo šiame punkte nurodytus dokumentus. Aprašymo 8 p. nurodyta, kad, investuojant į obligacijas, galima grėsmė, kad obligacijas išleidęs subjektas neišpirks dalies arba visų obligacijų (bankroto arba nemokumo rizika).

12Ieškovai ginčija tarp šalių sudarytą Sutartį nurodydami, jog sudarant Sutartį, ieškovė atsakovo buvo suklaidinta (CK 1.90 str.), be to, Sutartis buvo sudaryta dėl apgaulės (CK 1.91 str.). Teismas su ieškovų ieškinyje išdėstytais argumentais nesutinka ir pažymi, jog kasacinis teismas yra suformavęs teismų praktiką analogiško pobūdžio bylose (LAT 2016-01-29 nutartis civ. byloje Nr. 3K-3-7-687/2016; 2016-02-05 nutartis civ. byloje Nr. 3K-3-12-686/2016; 2016-02-18 nutartis civ. byloje Nr. 3K-3-13-969/2016), todėl teismui šiuo atveju nukrypti nuo šios praktikos nėra pagrindo.

13CK 1.103 straipsnyje nustatyta, kad obligacija – tai vertybinis popierius, patvirtinantis jos turėtojo teisę gauti iš obligaciją išleidusio asmens joje nustatytais terminais nominalią obligacijos vertę, metines palūkanas ar kitokį ekvivalentą arba kitas turtines teises. Teismas pažymi, jog atsakovo argumentų kontekste būtina atsižvelgti į nagrinėjamam ginčui aktualius kasacinio teismo išaiškinimus. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2015-11-17 nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr. 3K-7-602-684/2015, įvertino Europos Sąjungos Teisingumo Teismo 2015 m. birželio 25 d. prejudiciniame sprendime (byla Nr. C-671/13) nurodytas aplinkybes, Indėlių ir Investuotojų direktyvų bei jas įgyvendinančių nacionalinių teisės aktų (IĮIDĮ) nuostatas. Aiškindama vertybinių popierių draudimo nuo juos išleidusių emitentų nemokumo rizikos galimybes Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinė teisėjų kolegija 2015-11-17 nutartyje nurodė, kad Investuotojų direktyva apsaugo investuotojus nuo vagystės, grobstymo ir kitokio neteisėto pasisavinimo rizikos, taip pat gali apsaugoti nuo atvejų, kai investuotojo turtas (tiek lėšos, tiek finansinės priemonės) prarandamos dėl netyčinių klaidų, nerūpestingumo ar investicinės įmonės kontrolės sistemos klaidų. Nėra pagrindo išplėsti Investuotojų direktyvos bei ją įgyvendinančio IĮIDĮ tokia apimtimi, kad šie teisės aktai apsaugotų nuo vertybinius popierius išleidusio asmens (emitento) nemokumo rizikos, kai nuostoliai atsirado ne dėl to, kad įsigyti vertybiniai popieriai (obligacijos) yra prarasti ar perleisti, o dėl emitento bankroto ir jo nulemto obligacijų nuvertėjimo, t. y. dėl nepasiteisinusios investicinės rizikos. Taigi įgydamas obligaciją asmuo prisiima obligaciją išleidusio asmens (emitento) nemokumo riziką. Atsižvelgiant į Investuotojų direktyvos tikslus ir taikymo sąlygas, nėra pagrindo teigti, kad ši rizika būtų priskirta prie draudimo objektų, kuriems taikoma kompensavimo sistema. Kaip minėta, ieškovė laikosi pozicijos, kad ginčijama obligacijų pasirašymo sutartis buvo sudaryta jai suklydus bei dėl atsakovo apgaulės. Suklydimu laikoma klaidinga prielaida apie egzistavusius esminius sandorio faktus sandorio sudarymo metu (CK 1.90 str. 2 d.). Suklydimas turi esminės reikšmės, kai buvo suklysta dėl paties sandorio esmės, jo dalyko ar kitų esminių sąlygų arba dėl kitos sandorio šalies civilinio teisinio statuso ar kitokių aplinkybių, jeigu normaliai atidus ir protingas asmuo, žinodamas tikrąją reikalų padėtį, panašioje situacijoje sandorio nebūtų sudaręs arba būtų jį sudaręs iš esmės kitokiomis sąlygomis (CK 1.90 str. 4 d.). Suklydimas negali būti laikomas turinčiu esminės reikšmės, jeigu šalis suklydo dėl savo didelio neatsargumo arba dėl aplinkybių, dėl kurių riziką buvo prisiėmusi ji pati, arba, atsižvelgiant į konkrečias aplinkybes, būtent jai tenka rizika suklysti (CK 1.90 str. 5 d.). Kasacinio teismo praktikoje, aiškinant CK 1.90 straipsnio taikymą, nurodyta, kad dėl suklydimo sudaryti sandoriai turi valios trūkumų; ją nulemia neteisingai suvoktos esminės sandorio aplinkybės arba netiksli valios išraiška. Esminiu laikytinas suklydimas dėl svarbių sudariusiam sandorį asmeniui aplinkybių, kurias teisingai suvokdamas sandorio jis nebūtų sudaręs (LAT 2011-11-24 nutartis civ. byloje Nr. 3K-3-85/2011). Vertinant, ar buvo suklysta, taikytinas protingumo kriterijus, t. y. šalies, teigiančios, kad ji suklydo, elgesys vertinamas, atsižvelgiant į apdairaus, atidaus žmogaus elgesį tokiomis pačiomis aplinkybėmis. Protingumo principas reiškia, kad, esant sutarties laisvei ir asmenų lygiateisiškumui, kiekvienas asmuo privalo pats rūpintis savo teisėmis ir pareigomis. Prieš atlikdamas bet kokį veiksmą, asmuo turi apsvarstyti galimus tokio veiksmo teisinius padarinius. Atitinkamo sandorio pagrindu šalims atsiranda teisės ir pareigos, dėl to kiekvienas asmuo, prieš sudarydamas sandorį, turi patikrinti, kokias pareigas pagal sandorį įgis, kokias – praras. Teisių ir pareigų klaidingas įsivaizdavimas negali būti pripažintas suklydimu, jeigu jis įvyko dėl sandorio šalies neapdairumo, neatidumo ar nerūpestingumo. Vertinant, ar apskritai buvo suklysta, reikia atsižvelgti į sandorio šalies amžių, išsilavinimą, sandorio sudarymo aplinkybes ir kitas svarbias aplinkybes (LAT 2011-11-24 nutartis civ. byloje Nr. 3K-3-85/2011; 2015-02-06 nutartis civ. byloje Nr. 3K-3-23-248/2015; kt.).

14Kasacinis teismas, investicinių paslaugų teikimo byloje spręsdamas, ar investuotojas buvo suklaidintas, nurodė, kad yra svarbu įvertinti, ar banko klientui pateikta informacija buvo aiški ir nedviprasmiška ir ar ja remdamasis asmuo, kuris nėra profesionalusis investuotojas, galėjo priimti sprendimą, suvokdamas galimų padarinių riziką (LAT 2013-06-28 nutartis civ. byloje Nr. 3K-3-381/2013). Siekiant nustatyti suklaidinimo buvimą nagrinėjamuose santykiuose, pirmiausia būtina įvertinti finansų tarpininko elgesį, t. y. nustatyti, kokias informacines pareigas jis turėjo ir kaip jas vykdė, taip pat įvertinti, ar investuotojas, atsižvelgiant į konkrečias faktines bylos aplinkybes, galėjo suklysti dėl investavimo santykių esmės (LAT 2014-06-17 nutartis civ. byloje Nr. 3K-3-68/2014; 2014-04-16 nutartis civ. byloje Nr. 3K-3-206/2014). Finansinių priemonių rinkų įstatymo (FPRĮ) 22 str. 2 d. reglamentuojama finansų tarpininko pasyvi pareiga neklaidinti investuotojo, kuri reikalauja, kad visa informacija, kurią finansų maklerio įmonė teikia klientams ir (arba) potencialiems klientams, įskaitant reklaminio pobūdžio informaciją apie įmonės veiklą ir siūlomas paslaugas, būtų teisinga, aiški ir neklaidinanti. Reklaminio pobūdžio informacija turi būti aiškiai atpažįstama. To paties straipsnio 3 dalyje įtvirtinta finansų tarpininko aktyvi pareiga atskleisti informaciją investuotojui, kuri reikalauja aiškiai ir suprantamai suteikti klientams ir potencialiems klientams visą reikalingą informaciją, kurios pagrindu jie galėtų suprasti siūlomų investicinių paslaugų ir finansinių priemonių esmę bei joms būdingą riziką ir galėtų priimti pagrįstus investicinius sprendimus. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo išaiškinta, kad FPRĮ 22 straipsnio prasme reikiama suteikti informacija turėtų būti suprantama investuotojams, kuriems ji yra skirta, t. y. šiuo atveju neprofesionaliesiems investuotojams. Rizikos mastas yra vienas svarbiausių aspektų, kuris turi būti atskleistas neprofesionaliam investuotojui tam, kad būtų tinkamai įgyvendinta informacijos atskleidimo pareiga. Tinkamas finansinių produktų informacijos atskleidimas neprofesionaliems investuotojams lemia tinkamą produkto pasirinkimą atsižvelgiant į riziką, asmeninius poreikius ir kitus aspektus (LAT 2014-11-19 nutartis civ. byloje Nr. 3K-3-517/2014). Ne kiekvieną kartą neteisėtą finansų tarpininko elgesį netinkamai informuojant investuotoją galima laikyti esmine aplinkybe, dėl kurios sutartis būtų pripažinta negaliojančia dėl suklydimo. CK 1.90 straipsnio taikymui būtina nustatyti, kad asmuo suklydo arba buvo suklaidintas dėl esminių sandorio aplinkybių, kurias žinodamas sandorio tokiomis pačiomis aplinkybėmis nebūtų sudaręs. Jei iš faktinių aplinkybių matyti, kad, net ir žinodamas konkrečią informaciją, ieškovas sandorį būtų vis vien sudaręs, ieškinys dėl sandorio pripažinimo negaliojančiu remiantis suklydimu negali būti tenkinamas (LAT 2014-03-17 nutartis civ. byloje Nr. 3K-3-68/2014). Teismo posėdžio metu ieškovė nurodė, kad Sutartį ji sudarė pasiūlius atsakovo darbuotojai, nes už obligacijas buvo mokamos didesnės palūkanos, nei už terminuotuosius indėlius, be to atsakovo darbuotoja ieškovei paaiškino, jog ji niekuo nerizikuoja, nes pagal obligacijų pasirašymo sutartis jos investuoti pinigai yra apdrausti VĮ „Indėlių ir investicijų draudimas“. Minėtoje Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015-11-17 nutartyje išaiškinta, kad obligacijų įsigijimo sutartyje vartojama formuluotė „banko įsipareigojimai klientui yra apdrausti Lietuvos Respublikos įstatymų nustatyta tvarka ir sąlygomis VĮ „Indėlių ir investicijų draudimas“, nors ir nebūdama klaidinga, neatitinka aiškumo ir nedviprasmiškumo reikalavimų. Kaip ir nurodytoje, taip ir nagrinėjamoje byloje obligacijų draudžiamumo aspektas ieškovei nebuvo pakankamai aiškiai atskleistas, tačiau nagrinėjamu atveju tai nebuvo esminė aplinkybė, lemianti ieškovės apsisprendimą sudaryti sandorį ar jo nesudaryti. Pažymėtina, jog prieš pasirašant ginčijamą Sutartį, šalys sudarė Neprofesionalaus kliento aptarnavimo sutartis, kurių specialiosiose dalyse „Kliento patvirtinimai ir pasirinkimai“ klientas savo parašu patvirtino, kad gavo Finansinių priemonių pobūdžio ir joms būdingos rizikos aprašymą ir kitus šioje sutartyje nurodytus dokumentus. Teismas konstatuoja, kad klientė nebuvo tinkamai supažindinta su Prospektu ir Galutinėmis sąlygomis, tačiau apie galimą obligacijų neišpirkimo dėl banko nemokumo riziką buvo nurodyta ieškovei įteiktame Finansinių priemonių pobūdžio ir joms būdingos rizikos aprašyme (8 punktas, b. l. 57), o kitame dokumente – Veiksmų, kurių bankas ėmėsi siekdamas užtikrinti klientams priklausančių finansinių priemonių ir piniginių lėšų saugumą (b.l. 58), aprašymo santraukoje – nėra nurodyta, kad ginčo investavimo priemonė yra draudžiama indėlių draudimu (II dalis). Teismas pažymi, jog ieškovė, pasirašydama Neprofesionalaus kliento aptarnavimo sutartyje, patvirtino šiuos dokumentus gavusi, o objektyvių duomenų, paneigiančių pastarąją išvadą (dokumentų pateikimą), nepaneigė (CPK 178 str.). Kita vertus, byloje nėra ginčo dėl aplinkybės, jog klientė, pernelyg pasitikėdama atsakovu, nei ginčijamo sandorio sudarymo metu, nei po jo sudarymo nuodugniai nesidomėjo Obligacijų pasirašymo sutarčių sąlygomis, todėl ir neigiamos tokio sandorio sudarymo pasekmės tenka sutartį sudariusiai ieškovei. Pažymėtina, kad obligacija, kaip vertybinis popierius, yra vidutiniam vartotojui pakankamai pažįstamas finansinis produktas, kuris, vertinant istoriškai, nėra naujas ar neįprastas, todėl ieškovei turėjo būti suprantama, kad jis, kaip finansinė priemonė, nėra tapatus indėliui ir pasižymi didesniu rizikingumo laipsniu (LAT 2015-11-17 nutartis civ. byloje Nr. 3K-7-602/2015). Minėta, kad vertinant, ar asmuo dėl sandorio suklydo, ar buvo suklaidintas (apgautas), svarbu analizuoti jo valios formavimosi procesą, todėl tam neabejotinai svarbūs yra duomenys, individualizuojantys asmenį, jo asmenines savybes, patirtį. Ieškovė, sandorio sudarymo metu buvo 59 m. amžiaus, ji turi aukštąjį ekonominį išsilavinimą, pradedant 2008-10-24 ieškovė su banku sudarė kelias terminuotojo indėlio sandorius, todėl darytina išvada, jog ieškovė tiek dėl amžiaus, tiek dėl socialinės padėties turėjo suvokti sudaromo sandorio esmę, t.y. jai buvo suprantama, jog yra sudaromas savo turiniu nuo terminuotojo indėlio sutarties besiskiriantis sandoris, kurio esmė – ne pinigų saugojimas ar taupymas, o investavimas. Juolab, kad pasirašytoje sutartyje ieškovė įvardijama ne indėlininke, o investuotoju. Ginčo finansinio produkto išskirtinumą atspindi ir didesnė jo finansinė grąža (mokamų palūkanų dydis). Sudarant obligacijų įsigijimo sutartį ieškovei turėjo būti žinoma, kad obligacijos yra vertybiniai popieriai, kad jos skiriasi nuo indėlio, kad joms būdingas ir kitoks rizikos laipsnis. Konstatuotina, kad obligacija nėra tokia sudėtinga finansinė priemonė, kurios pobūdžio ir galimos emitento nemokumo rizikos nesuprastų vidutinis vartotojas. Asmens tikėjimasis, kad sudarius rizikingą sandorį neatsiras rizikos veiksnių, dar nereiškia suklydimo dėl sudaromo sandorio esmės, o iš tokio sandorio atsiradusios neigiamos pasekmės negali būti prilyginamos suklydimui. Vien ta aplinkybė, kad atsakovas bankrutavo, o ieškovė tikėjosi, jog to neįvyks, nėra pakankama pripažinti, kad ji buvo suklaidinta dėl sandorio esmės. Kaip minėta ankstesnėje šio sprendimo dalyje, aptariamu atveju klientui rizika, susijusi su atsakovo nemokumu, buvo atskleista.

15Kalbant apie tariamą apgaulę iš atsakovo pusės, reikėtų pažymėti, kad Lietuvos apeliacinis teismas 2013-07-02 nutartyje civ. byloje Nr. 2A-1267/2013 nurodė: „(...) pirmosios instancijos teismas be pagrindo sprendė, jog ginčo sutartys buvo sudarytos ir dėl apgaulės bei pripažintinos negaliojančiomis ir CK 1.91 straipsnio pagrindu. Byloje neįrodyta, kad atsakovas atliko veiksmus, kuriais tyčia siekė suklaidinti ieškovą, kad, įrašydamas į Aptarnavimo sutartį nuostatas dėl atsakovo įsipareigojimų draudimo, būtų siekęs jį suklaidinti, todėl ginčo sandoriai negali būti pripažinti negaliojančiais pagal CK 1.91 straipsnį. Tokios nuomonės laikomasi ir teismų praktikoje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. rugpjūčio 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-390/2012). Taigi teismas konstatuoja, jog ieškovas nepagrindė bei neįrodė nė vienos iš aplinkybių, galinčių pagrįsti ginčijamo sandorio pripažinimą negaliojančiu dėl suklydimo ar apgaulės (CPK 178 str.). Kiti ieškovės argumentai, išdėstyti ieškinyje, nesudaro pagrindo ieškinio tenkinimui, todėl teismas atskirai dėl jų nepasisako.

16Vadovaudamasis LR CPK 260 str., 268 str., 270 str., 307 str., teismas

Nutarė

17Ieškovų I. J. ir E. J. ieškinio netenkinti.

18Sprendimas per 30 dienų gali būti skundžiamas Lietuvos apeliaciniam teismui, skundą paduodant per Vilniaus apygardos teismą.

Proceso dalyviai
Ryšiai