Byla 2-1254-381/2017
Dėl Klaipėdos apygardos teismo 2017 m. gegužės 16 d. nutarties, kuria pagal ieškovų uždarosios akcinės bendrovės „Delikana“ ir Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Klaipėdos skyriaus pareiškimus iškelta bankroto byla atsakovei uždarajai akcinei bendrovei „Vežlita“, trečiasis asmuo – uždaroji akcinė bendrovė „Edvervita“

1Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjas Artūras Driukas, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovės uždarosios akcinės bendrovės „Vežlita“ atskirąjį skundą dėl Klaipėdos apygardos teismo 2017 m. gegužės 16 d. nutarties, kuria pagal ieškovų uždarosios akcinės bendrovės „Delikana“ ir Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Klaipėdos skyriaus pareiškimus iškelta bankroto byla atsakovei uždarajai akcinei bendrovei „Vežlita“, trečiasis asmuo – uždaroji akcinė bendrovė „Edvervita“.

2Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjas, išnagrinėjęs atskirąjį skundą,

Nustatė

3

  1. Ginčo esmė
  1. Ieškovai uždaroji akcinė bendrovė (toliau – UAB) „Delikana“ ir Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Klaipėdos skyriaus (toliau – VSDFV Klaipėdos skyrius) kreipėsi į teismą, prašydami iškelti bankroto bylą UAB „Vežlita“.
  2. Ieškovė UAB „Delikana“ nurodė, kad atsakovė, įsigijusi iš ieškovės prekes (mėsos produktus), už jas pagal išrašytas keturias PVM sąskaitas faktūras laiku neatsiskaitė, į pranešimus ir raginimus sumokėti nereagavo, liko skolinga ieškovei 2 265,43 Eur skolos, 74,94 Eur delspinigių, 62,41 Eur palūkanų, viso – 2 402,78 Eur.
  3. 2016 m. lapkričio 10 d. ieškovė išsiuntė atsakovės registracijos adresu pranešimą dėl bankroto bylos iškėlimo, kuriame nurodė, kad atsakovei per trisdešimt kalendorinių dienų nuo pranešimo gavimo dienos nepadengus įsiskolinimo, ieškovė kreipsis į teismą dėl bankroto bylos bendrovei iškėlimo. Atsakovei korespondencijos nepriėmus, ieškovė 2016 m. lapkričio 28 d. pakartotinai išsiuntė pranešimą. Atsakovė korespondencijos nepriėmė ir įsiskolinimo nepadengė.
  4. Ieškovas VSDFV Klaipėdos skyrius pareiškime dėl bankroto bylos atsakovei iškėlimo nurodė, kad UAB „Vežlita“ nevykdo Lietuvos Respublikos valstybinio socialinio draudimo įstatyme ir Lietuvos Respublikos valstybinio socialinio draudimo fondo biudžeto sudarymo ir vykdymo taisyklėse nustatytų privalomųjų mokėjimų. Atsakovės įsiskolinimas VSDF biudžetui 2017 m. kovo 7 d. sudarė 20 865,42 Eur, iš jų VSD įmokų 20 524,46 Eur, delspinigių 340,96 Eur.
  5. Viešųjų registrų duomenimis bendrovė registruoto turto neturi. 2015 m. balanso duomenimis bendrovės turtą sudarė 154 192 Eur, iš jų: ilgalaikis turtas – 24 752 Eur, atsargos, išankstiniai apmokėjimai ir nebaigtos vykdyti sutartys – 1 875 Eur, per vienerius metus gautinos sumos – 127 493 Eur, pinigai, pinigų ekvivalentai – 72 Eur. Mokėtinos sumos ir įsipareigojimai sudarė 125 631 Eur, iš jų per vienerius metus mokėtinos sumos ir trumpalaikiai įsipareigojimai – 43 111 Eur. Ieškovo nuomone, 2015 m. balanso duomenys neatitinka realios bendrovės finansinės padėties. Bendrovės pateikto pagrindinių likučių sąrašo duomenimis 2017 m. sausio 11 d. bendrovės turto vertė buvo 25 607,49 Eur, nusidėvėjimas 6 339,75 Eur. Bendrovės pateikto suminių skolų sąrašo duomenimis debitorinis įsiskolinimas bendrovei 2016 m. gruodžio 19 d. sudarė 128 479,36 Eur, bendrovės kreditorinis įsiskolinimas 2016 m. gruodžio 19 d. sudarė 135 437,33 Eur. Remiantis UAB „Vežlita“ 2017 m. vasario 15 d. paaiškinimu, Norvegijos įmonė skolinga bendrovei 102 000 Eur.
  6. Nuo 2016 m. spalio 26 d. per Piniginių lėšų apribojimų informacinę sistemą pateikti VSDFV Klaipėdos skyriaus mokėjimo nurodymai neįvykdyti. Paskutinį kartą 2016 m. birželio 16 d. bendrovė sumokėjo 3 715,97 Eur įmokų ir 14,03 Eur delspinigių. Bendrovė nėra sumokėjusi VSD įmokų, priskaičiuotų už laikotarpį nuo 2016 m. rugsėjo mėn. iki 2017 m. sausio mėn.
  7. 2017 m. kovo 2 d. duomenimis UAB „Vežlita“ yra devyniolika apdraustųjų, nuo 2015 m. gruodžio 1 d. bendrovės vadovu yra V. G., nuo 2014 m. lapkričio 19 d. bendrovės akcininku yra M. N.. Pranešimas dėl bankroto bylos iškėlimo įmonei buvo įteiktas 2017 m. sausio 24 d. bendrovės darbuotojui, tačiau atsakovė iki šiol skolos nepadengė, todėl, ieškovo nuomone, bendrovė yra nemoki.
  8. Atsakovė UAB „Vežlita“ pateiktame atsiliepime į ieškovo VSDFV Klaipėdos skyriaus pareiškimą prašė pareiškimą atmesti. Atsakovė nurodė, kad su ieškovu buvo susitarta dėl skolos išieškojimo atidėjimo. Ieškovo nurodytas bendrovės įsiskolinimas (20 865,42 Eur) neatitinka faktinių aplinkybių, nes, suderinus su ieškovu, 2017 m. kovo 23 d. bendrovės galutinė įsiskolinimo suma sudaro tik 14 374,54 Eur. Įmonė yra pajėgi atsiskaityti su kreditoriais, tačiau laikinai negali atsiskaityti dėl objektyvių priežasčių.
  9. Trečiasis asmuo UAB „Edvervita“ atsiliepime teismui nurodė, kad su ieškovų pareiškimais sutinka. Trečiasis asmuo akcentavo, kad atsakovė vengia vykdyti sutartinius įsipareigojimus, susijusius su mokėjimų pagal sudarytas sutartis vykdymu, nebendradarbiauja. Iš atsakovės pateiktų dokumentų nėra galimybės nustatyti jos realios finansinės padėties.
  1. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė
  1. Klaipėdos apygardos teismas 2017 m. gegužės 16 d. nutartimi UAB „Vežlita“ iškėlė bankroto bylą.
  2. Teismas, remdamasis bendrovės 2016 metų balanso duomenimis, nustatė, jog atsakovės turtą sudaro 372 523 Eur, iš jų ilgalaikis turtas sudaro 19 268 Eur, trumpalaikis turtas – 353 255 Eur.
  3. Bylos nagrinėjimo metu atsakovė patikslino skolininkų sąrašą ir nurodė, kad buvęs bendrovės darbuotojas J. M. skolingas atsakovei 79 688 Eur, Norvegijos įmonė TELEHYTTER AS skolinga atsakovei 100 460 Eur. Atsakovei nepateikus aiškių duomenų apie J. M. skolos susidarymo aplinkybes, taip pat sutarties su TELEHYTTER AS, be to, atsižvelgdamas į tai, jog atsakovės išrašytos sąskaitos faktūros Norvegijos įmonei yra be TELEHYTTER AS atstovų parašų, nėra sąskaitų-faktūrų pateikimą skolininkei patvirtinančių dokumentų, teismas konstatavo, kad J. M. ir TELEHYTTER AS į atsakovės skolininkų sąrašą įtraukti nepagrįstai. Teismas sprendė, jog atsakovė realiai nėra įgijusi teisių į nurodytų reikalavimų patenkinimą.
  4. Teismas, atsižvelgdamas į tai, kad Liteko duomenimis atsakovės debitorei UAB „ALJR Baltic“ 2016 m. balandžio 20 d. nutartimi iškelta bankroto byla, atsakovės reikalavimus skolininkams sumažino 18 693 Eur suma. Teismas nustatė, jog atsakovės turtą sudaro ne 372 523 Eur, bet 173 682 Eur (372 523 Eur - 198 841 Eur (100 460 Eur+79 688 Eur+18 693 Eur) = 173 682 Eur).
  5. Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad pagal 2016 metų balanso duomenis atsakovės įsiskolinimas sudarė 299 744 Eur, per vienerius metus mokėtinos sumos – 221 810 Eur. Atsakovė, teikdama duomenis apie jos skolų dydį, lentelėse nurodė apie atliktus vienarūšių reikalavimų įskaitymus. Bylos nagrinėjimo metu atsakovė įskaitymus patvirtinančių dokumentų nepateikė. Atsakovės atstovas bylos nagrinėjimo metu pripažino, kad atsakovės lentelėse nurodytų skolų sumokėjimo terminai yra pasibaigę. Dėl to teismas konstatavo, kad atsakovės pradelstos skolos atitinka 2016 balanse nurodytą skolų dydį, tai yra 221 810 Eur.
  6. Teismas, nustatęs, kad šiuo metu atsakovės įmonėje dirba šeši darbuotojai, 2017 m. pradžioje įmonėje dirbo dvidešimt septyni darbuotojai, sprendė, jog atsakovė iš esmės nutraukė veiklą ir skolų sumokėti neturi galimybių. Įvertinęs bylos duomenis, teismas padarė išvadą, kad atsakovės turtas sudaro 173 682 Eur, atsakovės pradelstos skolos sudaro 221 810 Eur, todėl atsakovė yra nemoki (Lietuvos Respublikos įmonių bankroto įstatymo 2 straipsnio 8 dalis).
  1. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į jį argumentai
  1. Atsakovė UAB „Vežlita“ atskirajame skunde prašo panaikinti Klaipėdos apygardos teismo 2017 m. gegužės 16 d. nutartį ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti pirmosios instancijos teismui, prijungti naujus dokumentus.
  2. Atskirasis skundas grindžiamas šiais argumentais:
    1. 2016 m. bendrovės balansas patvirtina, kad įmonė yra moki, jos pelnas 2016 m. sudarė 35 117 Eur.
    2. Atsakovės nuomone, UAB „Edvervita“ pateikė galimai melagingus parodymus dėl įmonės nemokumo ir skolos dydžio. Trečiasis asmuo kreipėsi į teismą dėl skolos iš atsakovės išieškojimo (c. b. Nr. e2-1137-513/2017), tačiau 2017 m. kovo 16 d. Lietuvos apeliacinis teismas nutartimi panaikino Klaipėdos apygardos teismo nutartį ir perdavė bylą nagrinėti pirmosios instancijos teismui iš naujo. 2016 m. balandžio 25 d. Klaipėdos apygardos teismas nustatė terminą iki 2017 m. gegužės 23 d. priešieškiniui dėl statinio techninės būklės pateikti. Nurodytos aplinkybės, atsakovės nuomone, patvirtina galimai neteisingų skolų reikalavimą. Taip pat teismui buvo pateikta tarp atsakovės ir trečiojo asmens sudaryta taikos sutartis, kuri teismo buvo patvirtinta.
    3. Teismas vadovavosi vien ieškovo VSDFV Klaipėdos skyriaus atstovės nuomone, bet ne pagrįstais argumentais, kurių ieškovo atstovė negalėjo pateikti.
    4. Teismas nutartyje nemotyvavo savo atsisakymo leisti atsakovei pateikti papildomus įrodymus byloje.
    5. Bendrovės darbuotojas J. M. tebedirba įmonėje, tik yra išvykęs į Italiją darbo – verslo reikalais, ir įmonės dokumentai yra pas jį.
  3. Trečiasis asmuo UAB „Edvervita“ atsiliepime į atskirąjį skundą prašė jį atmesti. Trečiasis asmuo nurodė, kad atsakovės atskirajame skunde išdėstyti teiginiai dėl trečiojo asmens ir atsakovės bylos, kurioje buvo nagrinėjamas ginčas dėl atsakovės skolos UAB „Edvervita“ yra neargumentuoti, tarpusavyje nesusiję bei kai kurie iš jų nesusiję su nagrinėjama byla. Trečiasis asmuo pažymėjo, jog byloje, kurioje buvo nagrinėtas trečiojo asmens ieškinys atsakovei dėl skolos priteisimo, tarp šalių buvo pasirašyta taikos sutartis, kurią Klaipėdos apygardos teismas 2017 m. gegužės 5 d. patvirtino, nutartis yra įsiteisėjusi. Taip pat trečiasis asmuo nurodė, kad savo atsiliepime į ieškovų pareiškimus dėl bankroto bylos atsakovei iškėlimo jokių duomenų apie skolos dydį neteikė.
  4. Ieškovas VSDFV Klaipėdos skyrius atsiliepime į atskirąjį skundą prašė pirmosios instancijos teismo nutartį palikti nepakeistą, atskirąjį skundą atmesti kaip nepagrįstą bei atsisakyti priimti naujus atsakovės pateiktus įrodymus.
  5. Atsiliepimas į atskirąjį skundą grindžiamas šiais argumentais:
    1. Atsakovės kartu su atskiruoju skundu pateiktų dokumentų sudarymo datos yra daug ankstesnės, nei bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme data, tačiau minėti dokumentai, nebuvo pateikti pirmosios instancijos teismui, nors tokią pareigą ir galimybę atsakovė turėjo. Todėl, ieškovo nuomone, yra įstatyme nurodytas teisinis pagrindas atsisakyti priimti šiuos atsakovo pateiktus naujus įrodymus. Taip pat UAB „Vežlita“ 2016 m. gruodžio 31 d. avanso apyskaita bei 2016 m. balandžio 12 d., 2016 m. gegužės 25 d., 2017 m. kovo 29 d. pridėtinės vertės mokesčio deklaracijų nuorašai negali būti priimti, kadangi neturi įrodomosios galios, t. y. dokumentai, jų nuorašai nėra patvirtinti atsakingų asmenų parašais, kas leidžia abejoti jų patikimumu ir tikrumu.
    2. Pirmosios instancijos teismui buvo pateiktas prašymas dėl taikos sutarties patvirtinimo civilinėje byloje pagal ieškovės UAB „Edvervita“ ieškinį atsakovui UAB „Vežlita“ dėl 48 344,01 Eur skolos priteisimo, tačiau duomenų, kad taikos sutartis teisme patvirtinta į bylą nebuvo pateikta. Be to, netgi jei taikos sutartis su UAB „Edvervita“ yra teismo patvirtinta, tai nereiškia, kad atsakovė nėra skolinga UAB „Edvervita“, kadangi nėra pateikti įrodymai apie įsiskolinimo sumokėjimą ar jo atsisakymą.
    3. Atsakovė atskirajame skunde apeliacinės instancijos teismui nepateikė jokių objektyvių dokumentų, pagrindžiančių, kad atsakovė yra įgijusi teises į J. M. ir įmonės TELEHYTTER AS nurodytų reikalavimų patenkinimą.
    4. Lietuvos Respublikos apdraustųjų valstybiniu socialiniu draudimu ir valstybinio socialinio draudimo išmokų gavėjų registro 2017 m. birželio 1 d. duomenimis skola Valstybinio socialinio draudimo fondo biudžetui nėra sumokėta ir iš viso sudaro 14 722,33 Eur.
    5. Atsakovė nepateikė jokių įrodymų, patvirtinančių, kad vykdo veiklą. Teismas teisingai pastebėjo, kad bendrovėje ženkliai sumažėjo darbuotojų skaičius, 2017 m. pradžioje dirbo dvidešimt septyni darbuotojai, per ketvirtį atleista septyniolika darbuotojų. Lietuvos Respublikos apdraustųjų valstybiniu socialiniu draudimu ir valstybinio socialinio draudimo išmokų gavėjų registro 2017 m. birželio 1 d. duomenis UAB „Vežlita“ turi tik penkis apdraustuosius.
    6. Atsakovės UAB „Vežlita“ atskirajame skunde nurodyti argumentai nepaneigia teismo 2017 m. gegužės 16 d. nutartyje nurodytų aplinkybių, sudariusių pagrindą teismui konstatuoti faktinį UAB „Vežlita“ nemokumą pagal ĮBĮ 2 straipsnio 8 dalyje nurodytus kriterijus.
  1. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
  1. Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 320 straipsnio 1 dalyje nustatyta, jog bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 straipsnio 2 dalis). Apeliacinės instancijos teismas ex officio patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Atskiriesiems skundams nagrinėti taikomos tos pačios taisyklės, išskyrus CPK XVI skyriaus II skirsnyje numatytas išimtis.
  2. Apeliacijos dalyką sudaro pirmosios instancijos teismo nutarties, kuria įmonei iškelta bankroto byla, teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas.
  3. Atsakovė kartu su atskiruoju skundu pateikė apeliacinės instancijos teismui naujus įrodymus – 2016 m. balandžio 12 d., 2016 m. gegužės 25 d. ir 2017 m. kovo 29 d. Pridėtinės vertės mokesčių deklaracijas, įmonės 2016 m. gruodžio 31 d. avanso apyskaitą bei 2016 m. lapkričio 14 d. patvarkymą dėl arešto turtui panaikinimo ir prašė juos prijungti prie bylos bei vertinti sprendžiant klausimą dėl pirmosios instancijos teismo skundžiamos nutarties teisėtumo ir pagrįstumo.
  4. Pagal CPK 314 straipsnį apeliacinės instancijos teismas atsisako priimti naujus įrodymus, kurie galėjo būti pateikti pirmosios instancijos teisme, išskyrus atvejus, kai pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atsisakė juos priimti ar kai šių įrodymų pateikimo būtinybė iškilo vėliau. Ieškovas VSDFV Klaipėdos skyrius naujų įrodymų prijungimui prieštaravo. Apeliacinės instancijos teismas, atsižvelgdamas į nagrinėjamoje byloje vyraujantį viešąjį interesą, atsakovės naujai pateiktus dokumentus priima ir vertina bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme (CPK 314 straipsnis).
  5. Įstatymas numato griežtas bankroto bylos iškėlimo sąlygas bei įpareigoja teismą nuodugniai ištirti įmonės, kuriai siekiama iškelti bankroto bylą, finansinę padėtį. Kaip ne kartą teismų praktikoje buvo išaiškinta, pagal Lietuvos Respublikos įmonių bankroto įstatymo normas bankrotas yra vienas iš rinkos ekonomikos įrankių, kurių pagalba siekiama užtikrinti ekonomikos gyvybingumą ir pašalinti iš rinkos nemokius subjektus, kurie nesugeba organizuoti rentabilios veiklos. Tačiau greitas verslo subjekto pašalinimas iš rinkos neužtikrina teisinio stabilumo kitiems rinkos dalyviams, savaime nepagerina jų finansinės padėties, o greitas ir koncentruotas likvidacinio tikslo vyravimas bankroto procese sudaro prielaidas teisiniam netikrumui atsirasti, todėl bankroto procedūros turėtų būti pradedamos tik įmonėms, kurios akivaizdžiai negali vykdyti įsipareigojimų kreditoriams, o ne formaliai taikant ĮBĮ įtvirtintus nemokumo nustatymo kriterijus. Tai reiškia, kad bankroto procese, sprendžiant klausimą dėl įmonės nemokumo, prioritetas turi būti taikomas reabilitaciniam tikslui ir bankroto byla įmonei turi būti keliama tik tuomet, kai teismui, išanalizavus visus įrodymus, nelieka abejonių, kad įmonė yra nemoki (Lietuvos apeliacinio teismo 2011 m. rugsėjo 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-2377/2011; 2011 m. spalio 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-2561/2011; 2014 m. kovo 31 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-611/2014 ir kt.).
  6. Įmonės nemokumas įstatyme apibrėžiamas kaip įmonės būsena, kai įmonė nevykdo įsipareigojimų (nemoka skolų, neatlieka iš anksto apmokėtų darbų ir kt.) ir pradelsti įmonės įsipareigojimai (skolos, neatlikti darbai ir kt.) viršija pusę į jos balansą įrašyto turto vertės (ĮBĮ 2 straipsnio 8 dalies, 9 straipsnio 7 dalies 1 punktas). Įmonės nemokumas nustatomas išanalizavus įmonės finansinius duomenis, iš kurių svarbiausi yra įmonės pradelsti įsipareigojimai, jų santykis su įmonės turto verte bei įmonės ūkinės – komercinės veiklos rezultatai, atspindintys įmonės galimybes vykdyti įsipareigojimus kreditoriams bei toliau išlikti aktyviu rinkos dalyviu. Taigi, sprendžiant įmonės nemokumo klausimą, teisinę reikšmę turi ne visos įmonės skolos, o tik pradelstos skolos, t. y. tokios, kurių mokėjimo terminai suėję. Tam, kad būtų išsiaiškinta įmonės reali turtinė padėtis, teismas įmonės nemokumo klausimą pirmiausia turi spręsti pagal aktualius finansinės atskaitomybės duomenis ir remtis kitais byloje esančiais įrodymais, kurie pagrįstų pradelstų įsipareigojimų kreditoriams dydį bei realią, o ne įrašytą balanse, įmonės turimo turto vertę.
  7. Nepaisant to, jog bankroto bylos turi viešąjį interesą, sprendžiant pareiškimo dėl pagrindo įmonei iškelti bankroto bylą, yra taikomas ir civiliniame procese vyraujantis rungimosi principas, pagal kurį kiekviena šalis privalo įrodyti aplinkybes, kuriomis remiasi kaip savo reikalavimų ir atsikirtimų pagrindu (CPK 178 straipsnis). Sprendžiant bankroto bylos iškėlimo įmonei klausimą, mokumo pagrindimo našta perkeliama įmonei, kuriai prašoma iškelti bankroto bylą (CPK 12, 178 straipsniai, ĮBĮ 9 straipsnio 1 dalis). Atitinkamų duomenų, įrodančių, kad įmonė vykdo veiklą bei jos finansinė padėtis neatitinka nemokios įmonės būsenos, nepateikimas pirmosios instancijos ar apeliacinės instancijos teismui, leidžia tokią įmonę pripažinti nemokia paties teismo iniciatyva surinktų duomenų pagrindu (Lietuvos apeliacinio teismo 2015 m. rugpjūčio 13 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. e2-1526-943/2015, 2013 m. lapkričio 28 d. nutartis c. b. Nr. 2-2635/2013).
  8. Teismų praktikoje, be kita ko, pažymima ir tai, kad įmonės sudarytas balansas nėra vienintelis dokumentas, kurio pagrindu galima nustatyti įmonės mokumo būklę, jei kiti byloje esantys įrodymai paneigia balanse įrašytų duomenų teisingumą (Lietuvos apeliacinio teismo 2011 m. gegužės 18 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 2-1406/2011, 2013 m. spalio 3 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 2-2300/2013).
  9. UAB „Vežlita“ 2016 m. balanso duomenimis bendrovės turtą sudaro 372 523 Eur, kurio didžiąją dalį sudaro trumpalaikis turtas – 353 255 Eur. Bendrovės trumpalaikio turto sudėtis: atsargos – 1 859 Eur, per vienerius metus gautinos sumos – 351 255 Eur bei pinigai ir pinigų ekvivalentai – 141 Eur. Atsakovės ilgalaikis turtas – 19 268 Eur. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, jog teismų praktikoje vertinant trumpalaikio turto sudėtį preziumuojama, kad įmonė faktiškai nedisponuoja iš debitorių gautinomis sumomis, todėl debitorinės skolos turėtų būti vertinamos ne tik dydžio, bet ir galimybių jas realiai išsiieškoti ir grąžinti įmonei aspektais.
  10. Atsakovės pateikto debitorių sąrašo duomenimis bendrovė turi trisdešimt skolininkų. Teismų informacinės sistemos Liteko duomenimis atsakovės debitorė UAB „ALJR Baltic“ Klaipėdos apygardos teismo 2016 m. lapkričio 20 d. nutartimi pripažinta bankrutavusia ir likviduojama dėl bankroto (c. b. Nr. eB2-421-265/2017), todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai į atsakovės disponuojamo realaus turto sudėtį neįtraukė bankrutavusios debitorės įsiskolinimo - 18 693 Eur sumos.
  11. Atsakovė, siekdama paneigti pirmosios instancijos teismo išvadas dėl atsakovės reikalavimų skolininkams J. M. ir Norvegijos įmonei TELEHYTTER AS nepagrįstumo, kartu su atskiruoju skundu pateikė naujus įrodymus. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad atsakovės pateiktos 2016 m. balandžio 12 d., 2016 m. gegužės 25 d. ir 2017 m. kovo 29 d. Pridėtinės vertės mokesčių deklaracijos nepatvirtinta įsiskolinimo iš Norvegijos įmonės TELEHYTTER AS išieškojimo galimybių. Kaip nurodė pati atsakovė, šiais dokumentais ji siekia patvirtinti PVM sąskaitų faktūrų Norvegijos įmonei pateikimą, tačiau ne įmonės pajėgumus atsiskaityti su atsakove. Be to, kaip teisingai nurodė pirmosios instancijos teismas, atsakovė nepateikė sutarties su TELEHYTTER AS, byloje nėra duomenų apie tai, kad Norvegijos įmonė TELEHYTTER AS pripažįsta skolą. Atsižvelgiant į šią aplinkybę, pritartina pirmosios instancijos teismo išvadai, jog įsiskolinimo iš TELEHYTTER AS išieškojimo realumas nepagrįstas įrodymais.
  12. Įrodinėdama J. M. skolos įmonei pagrįstumą, atsakovė pateikė 2016 m. gruodžio 31 d. avanso apyskaitą, kurios duomenimis siekia pagrįsti J. M. skolos bendrovei atsiradimo faktines aplinkybes. Pažymėtina, jog avanso apyskaitoje nurodomos išlaidos, patiriamos įmonės naudai ir pagal šį dokumentą pinigai išmokami atskaitingam asmeniui. Pateikta avanso apyskaita yra pirminių dokumentų (sąskaitų, sąskaitų faktūrų ir kt.) pagrindu pildomas suvestinis dokumentas. Byloje nesant kitų įrodymų, teigti, kad remiantis vien nurodytu dokumentu atsakovė įrodė J. M. skolos susidarymo aplinkybes, nėra pagrindo. Tačiau teismas atkreipia dėmesį, jog atsakovės nurodomas J. M. 79 688 Eur įsiskolinimas nėra įtrauktas nei į 2016 m. balanse nurodytą trumpalaikio turto sudėtį, nei į atsakovės debitorinių įsiskolinimų sąrašą, todėl pirmosios instancijos teismas balanse nurodytą 353 255 Eur sumą sumažindamas 79 688 Eur dydžio J. M. įsiskolinimu, suklydo. Atsižvelgdamas į nustatytas aplinkybes, apeliacinės instancijos teismas daro išvadą, jog, atsakovės turtą sudaro ne 372 523 Eur, bet 253 370 Eur (372 523 Eur – 119 153 Eur (100 460 Eur+18 693 Eur) = 253 370 Eur).
  13. Pirmosios instancijos teismas nustatė, jog atsakovės pradelstų įsipareigojimų sumą sudaro 221 810 Eur. Atsakovė atskirajame skunde teismui šios aplinkybės neginčijo. Byloje esančiais duomenimis apeliacinės instancijos teismas taip pat nustatė, kad 2017 m. balandžio 11 d. atsakovės UAB „Vežlita“ skola valstybės biudžetui dėl nesumokėtų Gyventojų pajamų mokesčio ir Pridėtinės vertės mokesčio sudaro 7 728,02 Eur (7 470,73 Eur skola ir 257,29 Eur delspinigiai). Teismas pažymi, kad šis atsakovės įsiskolinimas valstybės biudžetui nėra įtrauktas į atsakovės kreditorinių įsiskolinimų sąrašą. Duomenų, kad šį įsiskolinimą atsakovė padengė ar kad jo mokėjimo terminas atsakovei yra atidėtas, byloje nėra. VSDFV duomenimis atsakovės skola šiuo metu sudaro 15 144,34 Eur, šis atsakovės įsiskolinimas taip pat nėra nurodytas atsakovės kreditorinių įsiskolinimų sąraše. Nors atsakovė atsiliepime į VSDFV Klaipėdos skyriaus pareiškimą nurodė, kad su ieškovu buvo susitarta dėl skolos išieškojimo atidėjimo, tačiau tokių duomenų byloje nėra. Šios aplinkybės nepatvirtino ir ieškovas nei pareiškime dėl bankroto bylos iškėlimo, nei teismo posėdyje, nei atsiliepime į atsakovės atskirąjį skundą. Atsižvelgdamas į nustatytas aplinkybes, apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad atsakovės pradelstų įsiskolinimų suma yra 244 682,36 Eur (221 810 Eur + 7 728,02 Eur + 15 144,34 Eur = 244 682,36 Eur). Taigi pradelsti įmonės įsipareigojimai viršija ne tik daugiu kaip pusę į jos balansą įrašyto turto vertės (253 370 Eur), bet yra beveik lygūs bendrovės turto vertei.
  14. Nustatytos aplinkybės patvirtina, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai iškėlė bankroto bylą UAB „Vežlita“ (ĮBĮ 9 straipsnio 7 dalies 1 ir 2 punktas), todėl tenkinti atskirąjį skundą bei panaikinti pirmosios instancijos teismo nutartį nėra teisinio pagrindo.
  15. Apeliacinės instancijos teismas nepasisako dėl kitų skunde išdėstytų argumentų, kaip neturinčių esminės reikšmės skundžiamos nutarties teisėtumui.

4Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Nutarė

5Klaipėdos apygardos teismo 2017 m. gegužės 16 d. nutartį palikti nepakeistą.

Proceso dalyviai
Ryšiai